Nuo: ES, NATO, Vakarų vyriausybių

Kam: ukrainiečiams ir jų lyderiams

Data: 2022-ųjų vasara

Brangūs ukrainiečiai,

Mums labai malonu girdėti, kad sugebėjote atlaikyti pirmąją Rusijos plataus masto invazijos dalį. Dabar mes džiaugiamės jūsų didvyriškumu ir norime būti jūsų draugais. Dėl to jaučiamės drąsūs, žavūs ir svarbūs. Atvyksime į Kyjivą fotografuotis: prašytume vienos nuotraukos gatvėje su neperšaunama liemene, kitos – bombų slėptuvėje. O mes pažadėsime ekonominę, diplomatinę ir karinę paramą. Bet prašome, elkitės su mumis kaip su vaikais, o ne kaip su suaugusiaisiais.

Pirmoji problema yra ta, kad vienu metu galime galvoti tik apie vieną dalyką – ir tai gana trumpai. Anksčiau ar vėliau jūs mums nusibosite, o mūsų dėmesį atitrauks kiti dalykai, greičiausiai Viduriniai Rytai, taip pat – Kinija. Vidaus reikalų kalendorius taip pat užima tam tikrą vietą mūsų galvose. Namuose dėmesio reikalauja rinkimai. O kur dar Kalėdos. Tai gerų, o ne blogų naujienų metas. Galite tikėtis, kad mūsų dėmesys išseks.

Taip pat nepamirškite, kad mūsų apetitas pasakojimams yra pagrįstas Holivudu, o ne istorija. Mums patinka palaikyti nugalėtojus. Mes kalbėsime apie jūsų pergalės galimybes, nes dėl to karą lengviau parduoti mūsų rinkėjams. Deja, dėl to taip pat bus sunkiau paaiškinti nesėkmes. O pralaimėjusiųjų niekas nemėgsta. Todėl prašome stebėti siužetą ir nedelsiant pateikti laimingą pabaigą. Mes neteksime tikėjimo jumis gerokai anksčiau nei jūs patys, o tada kaltinsime jus, kad nepakankamai greitai laimėjote.

Mes negalime jums padėti tiek, kiek žadame. Iš pradžių atsiųsime jums daug įrangos. Didelė dalis jos suges, nes laiku arba apskritai neatsiųsime atsarginių dalių. Didelė jos dalis bus nesuderinama su kitomis jūsų naudojamomis sistemomis. Jei pateiksite konkrečius prašymus, pasakysime, kad nebūtumėte pernelyg reiklūs. Jei skųsitės, sakysime, kad su jumis sudėtinga. Jei mūšio metu įranga nusidėvės, mes burbėsime, kad nesate tinkamai apmokyti. Jei iššaudysite daug šovinių į rusus, sakysime, kad dėl būsimo trūkumo kalti jūs.

Mūsų ekonomikos kartu sudėjus yra trisdešimt kartų didesnės už Rusijos. Tačiau mes neliesime prakaito, kad padėtume jums laimėti. Griežtai laikysimės taikos meto taisyklių – nuo amunicijos gamybos iki logistikos. Taip pat įvesime Rusijai lengvai apeinamas sankcijas, dėl kurių nusiris keletas garsių galvų, bet kurios niekam rimtai nepakenks (žinoma, išskyrus jus, kaip Kremliaus karo mašinos auką).

Pirmenybę teiksime savo vidaus darbotvarkei, o ne jūsų saugumui. Jungtinėse Valstijose respublikonai Kongrese labiau rūpinsis, kaip pelnyti taškų prieš Joe Bideno administraciją, o ne kaip nubalsuoti už jums reikalingus pinigus ir ginklus. Vokietija, pažadėjusi daug ką keičiančią naują saugumo ir gynybos politikos epochą „Zeitenwende“, iš tiesų ją įvykdys, tačiau iš neigiamos pusės: sukels fiskalinę ir politinę krizę, dėl kurios Europos ekonomikos milžinė taps paralyžiuota ir nereikšminga. Trumpai tariant, mes padarysime viską, kad jums padėtume, jei tik tai nekainuos rimtų politinių, ekonominių ar psichologinių išlaidų.

Aršiai taikysime jums dvejopus standartus. Bet kokie trūkumai, susiję su korupcija, žiniasklaidos laisve ar institucinėmis silpnosiomis vietomis, sulauks pastabų. Bet mūsų nekritikuokite, dėl nieko. Tai nedėkinga.

Be abejo, prisiimsime nuopelnus už jūsų pergales, bet jūsų pralaimėjimai – jūsų kaltė.

Linkime sėkmės ir praneškit, jei būsit Berlyne, Briuselyje, Londone ar Vašingtone. Bus smagu susimatyti.

Su geriausiais linkėjimais,

Vakarai

P. S. Priimkite nuoširdžiausią užuojautą dėl jūsų dabartinių ir būsimų netekčių. Nepamirštame jūsų ir meldžiamės už jus.

Vaizdai – širdį veriantys: nevilties apimti žmonės iš Somalio, Irako bei Sirijos stoviniuoja stingdant šalčiui vos keli šimtai metrų nuo vienos saugiausių ir geriausiai valdomų šalių pasaulyje. Tačiau planas yra ciniškas. Rusija (ir jos sąjungininkė Baltarusija) naudoja juos kaip figūrėles geopolitiniame žaidime, kurį jos jau daugelį metų žaidžia prieš Suomiją, Norvegiją, Baltijos šalis bei Lenkiją.

Tikslas – iš pradžių parodyti šias šalis kaip žiaurias ir hipokritiškas, apgręžiančias žmones, kurių prieglobsčio prašymai pagal įstatymus bent jau turi būti sąžiningai išnagrinėti. Antrasis ir didesnis tikslas yra sukurti politinę įtampą. Jautrūs aktyvistai vyks į pasienį padėti. Dar jautresni balsai sako, kad jei tos šalys, į kurias nusitaikyta, neatsilaikys ir padarys išimtį humanitariniais pagrindais, migrantų skaičius išaugs nuo dešimčių iki šimtų, o tada – iki tūkstančių. Pakertamas pasitikėjimas valdžia. Auga baimės dėl Rusijos gebėjimo kelti chaosą.

Kremlius naudojasi dviem susijusiais faktoriais. Vienas yra pabėgėlių srautus kuriantys chaosas ir kančios šalyse į pietus ir rytus nuo Europos, kuriuos jis iš dalies kursto. Kitas – Europos rinkėjų nuogąstavimai, kad migracija žlugdo ekonomiką ir destabilizuoja visuomenę. Kai kurie iš šių būgštavimų gali būti priskiriami Rusijos propagandai. Bet dauguma – ne. Ar dėl nesėkmės, ar dėl klaidingo vertinimo, bet Europos vyriausybėms pastaraisiais dešimtmečiais siaubingai prastai sekėsi spręsti šiuos klausimus. Daugybėje šalių nuo Sachelio iki Vidurinių Rytų siaučia konfliktai, jas slegia skurdas, ir žmonės migruoja. Tuo tarpu jas priimančiose šalyse didėjanti paklausa smukdo viešąsias paslaugas. Daugelyje šalių integracija atrodo nesėkminga.

Tikroji kaina bus sumokėta Ukrainoje, prarandančioje išorinę paramą, kurios jai reikia, kad įveiktų Rusiją.

Prie nekompetencijos prisideda ir politinė nesėkmė. Isteblišmento partijos liepė visuomenei nesijaudinti arba atmetė jos nuogąstavimus kaip rasistinius. Tačiau žvelgimas į rinkėjus iš aukšto ir jų įžeidinėjimas galiausiai atsigręžia prieš jas pačias.

Būtent tai išvydome Nyderlanduose, kur prieš imigrantus nusiteikusi (ir Kremliui draugiška) Laisvės partija, vadovaujama Geerto Wilderso, tik ką laimėjo daugiausiai vietų parlamente.

Sprendimų priėmėjai nesuvokė, kad jų rinkėjų būgštavimai yra pažeidžiama nacionalinio saugumo vieta. Pirmiausia, priešiškos valstybės gali panaudoti purvinus triukus iš savo arsenalo, kad pakurstytų baimes, susiskaldymą ir nepasitikėjimą. Antra, tokios nuotaikos pakurstys iškilimą antiisteblišmento partijų, kurios smerkia senus daugiašalius saugumo įsipareigojimus ir net gali, kaip G. Wildersas, flirtuoti su putinistinėmis idėjomis apie šeimą, tradicijas ir suverenumą (žinoma, Rusijos realybė kitokia, bet nedaugelis Kremliaus gerbėjų užsienyje į tai gilinsis).

Stipriose, giliai įsišaknijusiose demokratijose žala yra ribota. Nyderlanduose gyvenimas iš esmės toliau tekės sava vaga, kaip ir kitose šalyse, kur populistinės partijos įgijo tam tikrą politinę galią, pavyzdžiui, Danijoje, Švedijoje ir Italijoje.

Tikroji kaina bus sumokėta Ukrainoje, prarandančioje išorinę paramą, kurios jai reikia, kad įveiktų Rusiją. Europos vienybė, buvusi stebėtinai stipri nuo plataus masto invazijos pradžios 2022-aisiais, dabar trūkinėja. Vengrija blokuoja naujausią Europos Sąjungos paramos dalį. Vokietija, regis, klaidingai mano, jog dalinė Vladimiro Putino pergalė padarys pasaulį saugesnį. Jungtinės Valstijos yra užsiėmusios Izraeliu. Lenkiją apėmęs protekcionistinis spazmas, kurį skatina baimė dėl Ukrainos sunkvežimių vairuotojų konkurencijos. Pažadėti artilerijos sviediniai nepristatomi. Rinkimai Nyderlanduose dar labiau temdo šį niūrų vaizdą.

Ilgalaikis atsakymas yra geresnis valdymas. Trumpalaikis – geresnis atgrasymas. Bet nė vieno iš jų horizonte nematyti.

Šis darbo skelbimas gali būti išgalvotas (nemaža dalimi todėl, kad paskutinis punktas yra teisingas). Tačiau konkursas dėl kito NATO generalinio sekretoriaus jau vyksta. Didžiausi šansai žadami darbą Nyderlandų ministro pirmininko poste baigiančiam 56-erių Markui Rutte. Pagrindinė jo varžovė – Estijos premjerė 46-erių Kaja Kallas. Taip pat tarp pretendentų yra 58-erių Latvijos politikas Krišjanis Karinis, buvęs vyriausybės vadovas, dabar einantis savo šalies užsienio reikalų ministro pareigas.

Iki šiol trys NATO generaliniai sekretoriai buvo britai, trys – olandai, du – belgai, po vieną – iš Italijos, Vokietijos, Ispanijos, Danijos ir Norvegijos. Visi jie buvo vyrai. Nuo 2014 metų visos valstybės narės turėjo laiko padidinti savo išlaidas gynybai iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kaip buvo įpareigotos tais metais Kardife vykusiame Aljanso viršūnių susitikime. Tuomet tiek skyrė tik trys šalys. Net ir dabar jų tėra septynios iš 31. Tarp jų yra Estija, kuri dabar siekia 3 proc. BVP gynybos biudžeto, ir Latvija. Nyderlandai, gynybai skiriantys 1,58 proc. BVP, šio tikslo dar nepasiekę.

Estų humoro jausmas puikus, tačiau kai kurios NATO šalys yra lygesnės už kitas, ir tai nėra juokinga.

Tai turėtų būti labai svarbu. Generalinis sekretorius, kuris, dirbdamas ministru pirmininku, priėmė skausmingus sprendimus dėl mokesčių ir išlaidų, būtinus šiam Aljanso kriterijui pasiekti, turi tvirtą pagrindą prašyti kitų vyriausybių padaryti tą patį. Tas, kuris pirmenybę teikė politiniam populiarumui, – ne. Taisyklių besilaikančios šalies atstovas taip pat atsidurs daug geresnėse pozicijose bendrauti su JAV administracija. Didžiausias klausimas Europos saugumui artimiausiais metais yra tas, ar JAV ir toliau prisiims išlaidas ir riziką, susijusias su jos dalimi transatlantiniame aljanse. Politikui, kuris iliustruoja praeities veltėdžiavimo dvasią, bus sunku padaryti įspūdį sprendimų priėmėjams Vašingtone ir rinkėjams, kuriems jie yra atskaitingi.

Dar svarbiau yra teisinga pozicija dėl Rusijos. K. Kallas ne tik atvirai kritikuoja Vladimiro Putino režimą. Ji kilusi iš šalies, kuri jau 30 metų perspėja Vakarus apie Rusijos imperializmą: prisiminkite 1994-aisiais Hamburge pasakytą tuometinio estų prezidento Lennarto Meri kalbą. M. Rutte pravardė yra „tefloninis“: skandalai prie jo niekada neprilimpa. Dabar jis yra tradicinis „vanagas“, tačiau ankstesniais metais jis įkūnijo merkantilizmo požiūrį, kuris buvo įskiepytas Nyderlandų užsienio politikoje.

K. Kallas nėra „tefloninė“ kandidatė. Ji populiaresnė užsienyje nei Estijoje, kur jos reitingai nukentėjo dėl skandalo (raganų medžioklės, kaip ji pati sako), susijusio su jos vyro verslo ryšiais Rusijoje. Nepaisant to, teoriškai ji yra itin gera kandidatė į šį postą. Sunku įsivaizduoti, kad kuris nors kitas kandidatas iš rytinės Europos pusės pasirodytų geriau, net ir vyrai.

Tačiau užkulisiuose taikomi kiti kriterijai. Buvęs Europos Komisijos pirmininkės pavaduotojas Fransas Timmermansas, dabar grįžęs į Nyderlandų politiką kaip Darbo partijos ir žaliųjų kairiųjų koalicijos lyderis, leido tai suprasti duodamas interviu televizijai, kur sakė, kad Estijos siena su Rusija yra „galima problema“ dėl K. Kallas kandidatūros. Keista, bet Norvegijos siena su Rusija nesutrukdė Jensui Stoltenbergui nuo 2014 metų eiti generalinio sekretoriaus pareigas. Tiesa ta, kad sprendimų priėmėjai „senuosiuose Vakaruose“ vis dar dažniausiai laiko Europos „rytines“ šalis ne visiškai patikimomis.

K. Kallas žino, su kuo susiduria. „Naujasis NATO vadovas turėtų būti iš naujos valstybės narės – „naujos“, tai reiškia 20 metų priklausančios NATO – kad jis tikrai turėtų būti iš šalies, kuri gynybai skiria 2 proc. savo BVP, ir kad būtų gerai, jei tai būtų moteris. Taigi, logiškai mąstant, tai Markas Rutte“, – šmaikštavo ji. Jos varžovas olandas, žinoma, neatitinka nė vieno iš šių kriterijų.

Estų humoro jausmas puikus, tačiau kai kurios NATO šalys yra lygesnės už kitas, ir tai nėra juokinga.

Net ir kaip laisvas apibrėžimas, dabar jis yra visiškai pasenęs. Skurdo ir atsilikimo konotacijos yra netikslios. Pagal dabartines tendencijas Lenkija iki dešimtmečio pabaigos bus turtingesnė už Britaniją. Dėl Estijos skaitmeninio valdymo dauguma ES ir NATO šalių atrodo primityvios. Nepadeda ir geopolitika: kai kurios „Rytų Europos“ šalys yra nusiteikusios priešiškai Rusijos atžvilgiu. Kitos, švelniai tariant, ne. Geriausia vieta šiai pasenusiai ir klaidinančiai etiketei – šiukšliadėžė.

Dabar panašios diskusijos vyksta dėl kito netikslaus termino – „Globaliųjų Pietų“. Neseniai laikraštyje „Financial Times“ paskelbtame komentare teigiama, kad šis terminas yra „globėjiškas, faktiškai netikslus, prieštaringas ir skatina politinę poliarizaciją“. Jo gynėjai atsako, kad tai „geoistorinė kategorija“, reiškianti šalis (kurių dauguma, bet ne visos yra Pietų pusrutulyje), nukentėjusias nuo Vakarų kolonializmo ir todėl dabar skurdžias bei marginalizuotas.

Būtų daug prasmingiau, jei į šią kategoriją nebūtų įtrauktos Rusija ir Kinija. Tiesa, joms nėra svetima kolonijinė priespauda, tačiau jos yra vykdytojos, o ne aukos. Turto atotrūkio argumentas taip pat nėra įtikinamas. Čilė (turtingesnė už kai kurias ES valstybes) priklauso šiai kategorijai, tačiau Australija ir Naujoji Zelandija (kurios vargu ar galėtų būti labiau „Pietuose“) – ne. O milžiniška Arktį apglėbusi Rusijos žemė (vėlgi) visiškai paneigia šią kategoriją. Politinės pažiūros labai skiriasi, pavyzdžiui, dėl klimato kaitos ir reagavimo į pandemiją.

Bene vienintelis naudingas šios etiketės bruožas – paaiškinti, kodėl Ukrainai ir jos sąjungininkėms sunkiai sekasi kurti pasaulinį aljansą prieš Rusijos agresiją. Aiškiausiai tai iliustruoja faktas, kad du trečdaliai pasaulio gyventojų gyvena šalyse – beveik visos jos priklauso „Globaliesiems Pietums“, – kurios netaiko sankcijų Kremliaus karo mašinai.

Turėtume sąžiningai įvertinti šią nesėkmę. Tai nėra Rusijos ir Kinijos įtakos operacijų rezultatas. Tai didžiųjų turtingų šalių, kurios didžiausia dalimi valdo pasaulį, savanaudiško aplaidumo pasekmė. Tai – buvusių kolonijinių valstybių palikimas Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje, nesėkmingi karai Irake ir Afganistane bei „pasaulinio karo su terorizmu“ padariniai, neadekvatus atsakas į visuotinį atšilimą, ypač vykdant Paryžiaus susitarime numatytus įsipareigojimus dėl kovos su klimato kaita finansavimo, trumparegiškai savanaudiškas atsakas į COVID-19 pandemiją, susijęs su vakcinų platinimu, skubos ir dosnumo trūkumas mažinant skolas, kurį lydi turtingųjų šalių protekcionizmas, ir nepakankamas atstovavimas tarptautinėse organizacijose.

Nenuostabu, kad tokie dešimtmečiai suformavo įsitikinimą, jog „taisyklėmis grindžiama tarptautinė tvarka“ yra vakarietiškas konstruktas, apie kurį net ir jo šalininkai kartais moka tik kalbėti. Negalime tikėtis, kad didžiajai pasaulio gyventojų daliai rūpės mūsų problemos, jei mums nerūpi jų problemos. Mes ignoravome jų badą, skurdą ir nesaugumą, o dabar – baisi neteisybė – už tai moka ukrainiečiai.

Tai gali išspręsti mūsų aljansų nariai, kurie niekada neturėjo imperijų ir žino, ką reiškia būti neturtingiems ir patirti globėjišką elgesį. Kitaip tariant, galbūt „Rytų Europa“ gali mums padėti atkurti pasitikėjimą ir bendradarbiavimą su „Globaliaisiais Pietumis“. Tuomet galėsime pamiršti abu terminus – ir galbūt taip pat atsisakyti „Vakarų“.

Tačiau didžiosios technologijų kompanijos praleido šią žinutę. Daugelio šios industrijos atstovų pasaulėžiūrą suformavo Johno Perry Barlow „Kibernetinės erdvės nepriklausomybės deklaracija“, kurioje aiškiai atmetami senojo, neinternetinio pasaulio apribojimai ir kišimasis.

Štai citata iš ten: „Ateities vardu prašau jūsų, praeities žmonės, palikti mus ramybėje. Nesate laukiami tarp mūsų. Neturite suvereniteto ten, kur renkamės mes.“

Tai, žinoma, narciziška nesąmonė. Kad ir kokią didelę savo gyvenimo dalį praleidžiate internete, vis tiek, be kita ko, naudojatės viešaisiais keliais, tikitės, kad produktai bus saugūs, kreipiatės į teismą, jei su jumis netinkamai elgiamasi, ir tikitės, kad jūsų šalis apgins save ir jus nuo agresijos.

Arogancija žengia drauge su neišmanymu. Atrodo, kad akademinės informatikos ir su ja susijusių dalykų studijos dažnai neleidžia išmanyti pilietiškumo, politologijos, teisės, tarptautinių santykių ar filosofijos. Dėl to menkai informuotas libertarizmas yra prastas pagrindas priimti sprendimus, susijusius su pasaulį keičiančiomis technologijomis.

Viena pirmųjų to iliustracijų – reakcija į Edwardą Snowdeną, JAV Nacionalinės saugumo agentūros kontraktininką, kuris 2013 metais nutekino gausybę savo vyriausybės paslapčių, o tada pabėgo į Maskvą. Jo teiginiais, kad jis vykdo kampaniją prieš Vakarų šnipinėjimo tarnybų piktnaudžiavimą valdžia, daugelis patikėjo, ypač į privatumą orientuotame interneto aktyvistų pasaulyje.

Britų, amerikiečių ir kitų sekimo veiksmai, nors, be abejonės, esantys plataus masto, vykdomi vadovaujant išrinktiems politikams, juos kontroliuoja ir leidžia teismai, be to, juos prižiūri teisės aktai. Šias apsaugos priemones galima tobulinti, tačiau jos yra daug geresnės už Rusijoje ir Kinijoje vyraujančias sistemas ir už tai, kaip didžiosios technologijų bendrovės negailestingai ir savanaudiškai elgiasi su savo vartotojų duomenimis.

Praėjus dešimčiai metų, E. Snowdeno sekėjų sumažėjo. Tačiau juos išjudinęs mąstymas vėl iškilo. Technologijų magnatui Elonui Muskui, be kitų įmonių, priklauso bendrovė „SpaceX“, valdanti palydovinio interneto sistemą „Starlink“. Naujoje Walterio Isaacsono biografijoje atskleidžiama, kad E. Muskas pernai nurodė inžinieriams išjungti „Starlink“ ryšį aplink Krymą, kad būtų išvengta Ukrainos dronų smūgio į ten esančius Rusijos karinius laivus.

Elektroninė navigacija naudojant „Starlink“ – pigi, patikima ir lanksti – labai padėjo Ukrainai nuo pat pradžių priešintis Rusijos puolimui. Neaišku, ar E. Muskas išjungė esamą „Starlink“ aprėptį, ar atsisakė ją išplėsti. Tačiau bepiločiai buvo išmesti į krantą nieko nepadarę.

Gindamasis technologijų magnatas sakė, kad Rusijos ambasadorius Vašingtone jį įspėjo, jog Krymo užpuolimas sukels branduolinį atsaką. Jei jis būtų leidęs tai padaryti, tuomet „SpaceX“ „būtų aiškiai prisidėjusi prie didelio karo akto ir konflikto eskalavimo“, teigė E. Muskas socialiniame tinkle „X“.

Aukšto rango Ukrainos pareigūnas Mychaila Podoliakas jam atsakė: „Neleisdamas Ukrainos dronams sunaikinti dalies Rusijos karinio laivyno per „Starlink“ trukdžius, Elonas Muskas leido šiam laivynui apšaudyti Ukrainos miestus raketomis „Kalibr“. Dėl to žūsta civiliai gyventojai, vaikai. Tokia yra neišmanymo ir didelio ego kokteilio kaina.“

Tai, kad E. Muskas apskritai klausė Rusijos ambasadoriaus patarimų, yra blogai. Dar blogiau, kad jis, matyt, nesugretino jų su JAV pareigūnų nuomone. Be to, jis be leidimo perdavė W. Isaacsonui konfidencialius pokalbius su Ukrainos vicepremjeru Mychaila Fedorovu.

Kol kas E. Muskui pavyko išsisukti nuo atsakomybės. Tačiau jo elgesys atskleidė nacionalinio saugumo spragas dėl geopolitinių kvailysčių ir iškėlė klausimą, ar krizės atveju nereikėtų nacionalizuoti didžiųjų technologijų bendrovių. Paaiškinkite tai akcininkams.

Būčiau pageidavęs aštriau suformuluotos tezės, pavyzdžiui, „Tik visiškas Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje gali atnešti taiką Europai“, tačiau neturėjau jokių abejonių dėl debatų su P. Hitchensu. Esame draugai nuo 1989 metų, kai kartu rengėme reportažus apie komunizmo žlugimą Čekoslovakijoje. Mūsų demokratijos sveikatai ir mūsų pačių emocinei pusiausvyrai svarbu palaikyti draugystes nepaisant kartais neįveikiamomis atrodančių nesutarimų bedugnių.

Kitaip nei senoji prosovietinė stovykla, jis ir jo sąjungininkai negina Rusijos kaip civilizacinio modelio (P. Hitchensas vadina Vladimirą Putiną „grėsmingu tironu“). Vietoj to, jie vaizduoja pasipiktinimą Rusijos nusižengimais kaip veidmainystę, nes mūsų lyderiai mielai bendrauja su Saudo Arabijos žudikais ir genocido sumanytojais iš Kinijos komunistų partijos. Tikroji Vakarų strategijos nuo 1991 metų varomoji jėga yra ne idealizmas, o ginklų gamintojų savanaudiški interesai ir Amerikos politikų ciniškas pataikavimas „Rytų Europos balsams“. Jie cituoja vėlyvąsias George'o Kennano, Šaltojo karo Vakarų strategijos kūrėjo, idėjas, kad NATO plėtra po 1991 metų buvo baisi klaida. Ji sukūrė problemą – agresyvią Rusiją, kurią siekia sulaikyti. Rezultatas – pražūtingas karas ir branduolinės apokalipsės pavojus.

Šis argumentas turi daug trūkumų, tačiau jame yra viena esminė nuolaida, kad Kremlius vis dar mąsto imperinėmis kategorijomis. Nesutarimai su Vakarais nėra, kaip kai kurie teigė, paprastas nesusipratimas, kurį galima sušvelninti diplomatija ir dialogu. Rusijos dydis ir branduolinis arsenalas suteikia jai teisę užgožti mažesnių šalių interesus. Tokios šalys kaip Britanija turėtų laikytis atokiau nuo šių reikalų, o ne kištis į juos.

Aš pasitelkiau tris argumentus, kuriais pasisakiau prieš niūrią pasaulėžiūros „teisus tas, kuris stiprus“ dirbtinį pragmatizmą. Pirma: moralė. Kalbama apie vertybes, o ne apie realpolitik: ukrainiečiai nori laisvės, orumo, teisėtumo ir saugumo, kuriais mes Vakaruose taip nesąmoningai mėgaujamės. Jų šalies vystymasis kelia mirtiną grėsmę Vladimiro Putino kleptokratijai. Galiausiai dėl to jis ir užpuolė Ukrainą. Ukrainiečiai kovoja ne tik už savo, bet ir už mūsų laisvę. Esame skolingi jiems dėkingumą ir pagarbą.

Antra: kariuomenė. Tai nėra prarastas reikalas. Ukraina jau suglumino pražūties šauklius. P. Hitchensas rugpjūtį ragino nutraukti ugnį, tačiau nuo to laiko Ukrainos laimėjimai buvo milžiniški. Tiesa, to kaina taip pat didžiulė, tačiau ukrainiečiai pasirengę ją sumokėti. Turėtume atsakyti dosniai, o ne droviai ir leisdamiesi į kompromisus. Negalima leisti, kad Rusijos branduolinis blefas taptų lemiamu veiksniu. Priešingu atveju mes būsime pasidavę.

Trečia: istorija. Šis konfliktas neturėtų stebinti. Tai naujausias ir kruviniausias 1991 metais prasidėjusių „sovietų įpėdinystės karų“ posūkis: Rusija kėlė grėsmę savo kaimynėms net tada, kai Rytų ir Vakarų santykiai buvo šilti. Daugelis Vakaruose to nepastebėjo, nes jų suvokimą iškreipė nežinojimas (pernelyg didelis dėmesys Rusijai, ignoruojant visus kitus), arogancija, o labiausiai – godumas. Tačiau tai nėra priežastis, dėl kurios dabar nereikėtų atsibusti. Rusijos kariuomenė Ukrainoje gali patirti nesėkmę, tačiau niekam neturėtų kilti abejonių dėl Kremliaus gebėjimo atkeršyti ir kitur. Jei karas nepadarė nieko kito, tai bent patvirtino perspėjimus tų, kurie mus taip ilgai bergždžiai perspėdavo.

„Antikariniai“ (iš tikrųjų – antiukrainietiški) argumentai gali sustiprėti, nes Vakaruose vis labiau jaučiamas ekonominis karo stresas. Neignoruokite jų: sugriaukite juos.

Netikėkite vien mano žodžiu. Pažvelkite į Rusijos pokalbių laidas, Kremliaus propagandos mašinos ruporus. Dabar niekas jau netiki, kad tai tėra „specialioji karinė operacija“. Žodis „karas“, kažkada buvęs tabu, tose laidose skamba nuolat. Pastarojo meto karinės nesėkmės irgi atvirai aptarinėjamos. Paprašytas paaiškinti, kodėl buvo prarastas logistikos centras Lymanas, buvęs Rusijos pietinės karinės apygardos vado pavaduotojas Andrejus Guruliovas, kadaise garsėjęs pompastiškais pareiškimais, kaltino „nuolatinį melą“ visais lygiais nuo apačios iki pat viršaus. Po kelių sekundžių nutrūko ryšys su juo per „Skype“.

Valstybinės televizijos politikos skyriaus redaktorius Maksimas Jusinas sakė: „Sunku ginčytis su svajotojais, gyvenančiais savo pasaulyje“. Tai skamba kaip vos užmaskuotas puolimas prieš V. Putino kliedesius. Nesutapus realybei karo lauke ir politiniams tikslams, Rusijos lyderis raižo geopolitinius viražus. Jis tvirtina aneksavęs teritoriją, iš kurios jo pajėgos galvotrūkčiais traukiasi.

Atsižvelgiant į visa tai, neatidėliotinas prioritetas yra parama Ukrainai. Rusija gali padaryti ir padarys dar daugiau siaubingos žalos jos žmonėms ir infrastruktūrai. Tačiau praėjusį savaitgalį per vieną renginį Londone su savo sena drauge Anne Applebaum diskutavome, kad atsakymas yra aiškus: Warreno Zevono žodžiais, „siųskit pinigus, ginklus ir teisininkus“. Pinigai stabilizuos Ukrainos ekonomiką. Ginklai atneš pergalę. O teisiniai skundai paralyžiuos Kremliaus karo mašiną. Žinome, ką daryti. Tiesiog turime to imtis.

Daug sudėtingesnis klausimas – kas bus toliau. V. Putinas gali neišgyventi pralaimėjimo kovos lauke. Tačiau Rusijos kleptokratinis imperialistinis režimas yra daug gyvybingesnis už bet kokį asmenį. Aš labai nerimauju, kad poputiniška chunta apmaus Vakarus, pasiūliusi „perkrauti“ santykius mainais į paliaubas Ukrainoje ir dujų tiekimo atnaujinimą. Teisingas atsakymas čia bus tvirtas „ne“. Vienintelis priimtinas taikos variantas privalo apimti reparacijas, teismus dėl karo nusikaltimų, neginčijamą NATO narystę Ukrainai ir okupuotų teritorijų sugrąžinimą. Jei Ukrainos lyderiai nori kažko kito, tai yra jų prerogatyva. Tačiau Vakarai neturėtų būti verčiami pritarti Rusijos darbotvarkei.

Jau seniai reikėjo Vakarų strategiją orientuoti į mūsų sąjungininkių, esančių priešakinėse linijose, poreikius ir rūpesčius. Tris dešimtmečius Vašingtone, Briuselyje, Berlyne ir kitur sprendimus priimantys asmenys per daug laiko praleido nerimaudami dėl Rusijos ir rusų ir per mažai – galvodami apie šalis, kurios geriausiai pažįsta savo milžinišką kaimynę ir labiausiai nukentėjo nuo jos vykdyto niokojimo. Nuo 1991-ųjų ukrainiečiai (ir čečėnai, kartvelai bei kiti) skaudžiai sumokėjo už milžinišką Vakarų strategijos dėl Rusijos nesėkmę. Ji nebuvo demokratija, net ir apsimestinė. Iš tikrųjų ji buvo imperija.

Dabar mums reikia naujos strategijos. Ji privalo būti pritaikyta reaguoti į daugybę galimų baigčių:

- Lėtai Putino eros pabaigai arba greitam jo pasitraukimui.

- Iš pažiūros sklandžiam arba chaotiškam valdžios perdavimui.

- Norui (nors ir paviršutiniškam) suartėti su Vakarais arba sustiprėjusiam priešiškumui.

- Išcentrinėms jėgoms, ardančioms Rusiją, arba bandymui jėga atkurti centrinę kontrolę.

Atsakymų aš nežinau, nors ir bandau juos sugalvoti. Tačiau svarbiausi turėtų būti kuklumas dėl mūsų gebėjimo numatyti ar nulemti įvykius Rusijoje ir ryžtas ginti savo sąjungininkus.

Atrodo, kad Rusijos puolimas Ukrainoje paskatino Vakarus išvysti pavėluoto realizmo aušrą. Tačiau pokyčiai vis dar menki. Rusijos karinis silpnumas, atsiskleidęs per jos sunkumus mūšio lauke ir skubotą, nesėkmingą pastarųjų dienų mobilizaciją, atgaivino seną tikėjimo iš troškimo problemą. Gausu guodžiančių klišių: Rusijos kariuomenė žlugs kaip 1917 metais. Net jei taip neatsitiks, fiasko Ukrainoje rodo, kad Rusija negali kelti grėsmės jokiai NATO šaliai. Vladimiras Putinas pasmerktas. Su bet kokiu kitu režimu bus lengviau susidoroti.

Problema yra ne šios prielaidos, nes viskas įmanoma, o išvados, kurias iš jų pasidarome. Rusijos kariuomenė neabejotinai susiduria su rimtomis problemomis. Visai įmanoma, kad artimiausiais mėnesiais vyks maištai, dezertyravimas ir smarkiai sumažės net gynybiniai pajėgumai. Taip pat tikėtinos ir dar kelios Ukrainos pergalės – galbūt ir Chersono išlaisvinimas.

Tačiau trajektorijos gali keistis. 1917 metais Rusijos kariuomenė iš tiesų subyrėjo. Tačiau po dvejų metų Lenino pajėgos stovėjo prie Varšuvos vartų. 1939–1940 metų Žiemos kare Suomija sutriuškino sovietų kariuomenę. Hitlerio invazinės pajėgos per kelis mėnesius po 1941-ųjų invazijos pasiekė didžiulių laimėjimų. Tačiau 1945 metais sovietų armija vis tiek pasiekė Berlyną.

V. Putinas gali turėti bėdų. Pastarosios trys savaitės buvo pačios blogiausios per 22-ejus Rusijos lyderio valdymo metus.

Panašiai ir karas prieš Ukrainą buvo išties įspūdingai blogai sumanytas ir įvykdytas. Tačiau Rusijos generolai gali pasimokyti iš savo klaidų ir, jei politikai jiems leis, gali pagal tas pamokas veikti. Rusijai gali nepavykti užimti daugiau teritorijos Ukrainoje. Tačiau turėdama laiko ir daugiau karių, ji gali sugebėti vis veiksmingiau ginti didžiąją dalį to, ką jau yra užėmusi.

Taip pat neturėtume manyti, kad Rusijos nuostoliai visam laikui pakenkė jos gebėjimui pulti kitur. Viena iš karo Ukrainoje pamokų yra ta, kad Europa vis dar yra apgailėtinai priklausoma nuo Jungtinių Valstijų beveik visais atžvilgiais. Tai greitai nepasikeis. Todėl bet koks Amerikos dėmesio atitraukimas ar pertraukimas dėl konflikto su Kinija arba dėl vidaus politinių sunkumų leistų Europos sąjungininkams kariniu ir strateginiu požiūriu atrodyti nuogiems. Rusija galėtų tuo pasinaudoti.

V. Putinas gali turėti bėdų. Pastarosios trys savaitės buvo pačios blogiausios per 22-ejus Rusijos lyderio valdymo metus. Gali būti, kad laukia dar daugiau pažeminimų ir sukrėtimų, nes karinės galimybės siaurėja, o politinis spaudimas šalyje auga. Jis gali pradėti atrodyti kaip režimo įsipareigojimas, o ne pagrindinis jo turtas. Pokyčiai viršūnėje gali būti netvarkingi ir staigūs.

Didelis pavojus yra tas, kad Vakarų palengvėjimas dėl jo pasitraukimo apakins mūsų sprendimų priėmėjus ir jie nesupras jo reikšmės. Mažai kas supranta, kad problemos su Rusija kilo dar iki V. Putino. Tikėtina, kad jos jį pergyvens. Lengva įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Kremliuje į valdžią ateis nauja chunta, kuri kaltins buvusį prezidentą dėl nepavykusio karo Ukrainoje ir sieks suartėjimo su Vakarais (ar kažkas pasakė „perkrauti santykius“?).

Tačiau tai nebūtinai reikš ilgalaikių Rusijos strateginių tikslų pokyčius. Poputiniškai Rusijai demokratinė provakarietiška Ukraina tebebus nepakenčiama konkurencinė grėsmė. Jei karinis spaudimas Kyjivui nepadės, naujieji Kremliaus šeimininkai išbandys kitus metodus.

Didžiausias priešnuodis prieš nusiraminimą yra Rusijos branduolinis arsenalas. Nesvarbu, ar šie ginklai bus ryžtingai panaudoti branduoliniam šantažui, ar vadovybė ir jų kontrolė išsisklaidys politinio chaoso sąlygomis, jie tebėra lemtinga grėsmė Vakarams. Geriau, kad Rusija būtų nugalėta, nei kad Rusija nugalėtų. Bet tai vis tiek yra Rusija.

Neginčijamose Rusijos teritorijose atmosfera taip pat kaista. Praeitą savaitę gaisras apėmė didžiulį ginklų sandėlį Belgorode netoli sienos su Ukraina. Aplinkinių kaimų gyventojai spruko į saugias vietas. Karo dvelksmą jie pajuto pirmąkart nuo nacių pajėgų atsitraukimo 1943 metais.

Kur kas mįslingesnis atvejis – automobilio sprogdinimas Pamaskvyje, atrodo, nutaikytas į kraštutinių nacionalistinių pažiūrų ideologą Aleksandrą Duginą ir nužudęs jo dukterį propagandistę Darją. Galbūt tai tėra sąskaitų suvedinėjimas Rusijos ultradešiniųjų stovykloje. Galbūt tai klaidinama operacija, organizuota valdžios arba jos parankinių, turinti pakurstyti paniką.

Daug ukrainiečių džiūgauja, laikydami šį rasistinių sąmokslo teorijų kūrėją savo kančių intelektualiniu autoriumi. Visgi man ukrainiečių indėlis atrodo mažai tikėtinas. Jeigu valdžia Kyjive siunčia smogikų būrius į Maskvą, dešimtys kitų taikinių atrodytų daug labiau viliojami ir teisėti negu keistuolis buvęs profesorius.

Kad ir kas už ją atsakingas, ši ataka tampys kiekvieno Kremliaus ideologinio ir propagandos aparato aukšto rango nario (ir jų artimųjų) nervus, panašiai kaip smūgiai Kryme.

V. Putino Rusijoje gyvybė jau ir šiaip nedaug tekainavo. Vėliausias nužudymas padarė ją dar pigesnę. Politinio atsako irgi nereikės ilgai laukti. Rusijos pareigūnams ir jų gynėjams užsienyje iš nasrų jau drimba putos. „Taikytis į nekombatantus ir civilius yra karo nusikaltimas.“ „Ukrainiečių atakos Rusijos teritorijoje yra (užmirškime ironiją) neteisėtos, beprasmiškos, provokuojančios, piktinančios ir sulauks negailestingo atlygio.“

Kad ir kokie būtų painūs argumentai dėl tikslinių nužudymų teisėtumo, Rusijos įdirbis šioje srityje yra įspūdingas ir neginčijamas. Nuo Vladimiro Putino atėjimo į valdžią tėvynėje ir užsienyje žuvo daugybė Kremliaus kritikų. Kai kurie pasikėsinimai nepavyko, kaip antai bandymas 2018 metais Solsberyje nervus paralyžiuojančia medžiaga nunuodyti buvusį šnipą Sergejų Skripalį nepasiekė savo tikslo, bet mirė Dawn Sturgess, niekaip nesusijusi su Rusija.

Čekijoje 2014 metais per karinės žvalgybos tarnybos GRU diversiją Vrbeticių šaudmenų sandėlyje žuvo du vietos gyventojai. Vėliausios naujienos apie vienoje ginklų gamykloje Albanijoje suimtus numanomus Rusijos šnipus – ir nervus paralyžiuojančio purškalo panaudojimą prieš to komplekso apsaugininkus – pabrėžia Kremliaus nusiteikimą griebtis žudymų ir kelti sąmyšį.

Be abejo, labiausiai nukentėjo Ukraina. Nuo vasario 24 dienos Rusija atakavo 17 300 civilių pastatų ir tik 300 karinių objektų, rodo Ukrainos oficiali statistika. Karas pražudė tūkstančius žmonių – pasak Jungtinių Tautų žmogaus teisių aukštosios komisarės, mažiausiai 5 514. Daug daugiau buvo suluošinti, traumuoti arba prarado namus. Būtent tai, o ne ukrainiečių smūgiai Kryme, iš tikrųjų piktina.

Tačiau pastarųjų dienų tikroji pamoka – kad padėties kontrolė slysta Kremliui iš rankų. Nė vienas puolimo prieš Ukrainą pirminio plano elementas neatlaikė tikrovės išbandymo. Ukrainiečių moralė nepakriko. Taip pat nesiliovė Vakarų parama. Sekinamosios kautynės ir prastas vadovavimas nuolat silpnina Rusijos pajėgas, o Ukrainos kariuomenė stiprėja, yra geriau apmokoma ir gauna modernesnės technikos. Ar dėl sabotažo, ar dėl dronų ir raketų smūgių Ukraina pasiekia taikinius, apie kurių gynybą Kremlius nė negalvojo. Štai tikrasis atpildas: šios atakos žlugdo Kremliui gyvybiškai svarbų naratyvą, jog konfliktas yra riboto geografinio ir karinio masto. Rusija manė, kad galės apriboti kautynes Ukrainos teritorija. Tačiau pačių ukrainiečių nuomonės šiuo klausimu niekas nepaklausė.

Vis dėlto mums sunkai sekėsi padaryti įspūdį savo šūkiais – daug daugiau žmonių buvo susirinkę pikdžiugiškai stebėti ministro pirmininko Boriso Johnsono defenestracijos. Galbūt Britanijos lyderis turi savų trūkumų, bet jis buvo tiesus ir atviras Ukrainos draugas. Daugelis nerimauja, kad jo pasitraukimas pakenks jų siekiams. Kai kurie netgi laiko jo nuopuolį Kremliaus kišimosi rezultatu.

Į šią padėtį verta pažvelgti plačiau. Britanijos vyriausybė stengėsi pabrėžti savo paramą Ukrainai, ir tai itin skiriasi nuo kai kurių kitų Europos šalių atsainaus ir vangaus požiūrio. Bulvariniai laikraščiai akcentuoja istorijas apie ukrainiečius karius, šaukiančius „Dieve, sergėk karalienę!“, naudodami Britanijos padovanotus ginklus. Tačiau iš tikrųjų didžiuliai kiekiai ginklų ir šaudmenų, gautų iš Jungtinių Valstijų, labiausiai lemia didžiuosius karinius laimėjimus. Visgi reikšmingiausia, nors ne tokia žavi Britanijos teikiama parama yra mokymai – tūkstančiai naujų savanorių skubiai rengiami kautynėms pagal paspartintą programą.

Ar tai išliks ir B. Johnsonui pasitraukus? Konservatorių partijoje palaikymas Ukrainai yra gilus ir platus. Iš tikrųjų pažįstu kelis politikus ir apžvalgininkus, abejojančius dėl vyriausybės pozicijos. Kai kurie yra izoliacionistai, galvojantys, kad šis karas – ne mūsų reikalas. Kiti mano, kad turime būti suinteresuoti ilguoju laikotarpiu gerinti santykius su Rusija. Tačiau jie savo pažiūras daugiausiai pasilieka sau. Visi pretendentai vadovauti Konservatorių partijai yra nuožmūs ir nuoširdūs Kremliaus kritikai. Kai kurių iš jų (pavyzdžiui, užsienio reikalų sekretorės Liz Truss) požiūris dar karingesnis negu paties B. Johnsono.

Dar daugiau, opozicinės partijos irgi mąsto panašiai. Leiboristų lyderis seras Keiras Starmeris grasino pašalinti keletą kairuoliškų pažiūrų leiboristų įstatymų leidėjų, kartojusių Rusijos argumentus dėl NATO. Škotijos nacionalinė partija karingai pasisako Ukrainos klausimu. Kai kurie škotai įžvelgia panašumų tarp Anglijos istorinio elgesio su Škotija ir Rusijos siekio valdyti ir išnaudoti savo pietinę kaimynę. Opozicija kito ministro pirmininko nespaus daryti dėl Ukrainos mažiau – ji gali reikalauti daryti daugiau.

Kariniu atžvilgiu padėtis sudėtinga. Dovanos Ukrainai mažina jau anksčiau buvusias menkas Britanijos atsargas, todėl didėja susirūpinimas dėl kariuomenės gebėjimų vykdyti savo pagrindines užduotis Baltijos šalyse. Dešimtmečius trukęs šykštavimas atvedė prie menkai aprūpintos kariuomenės, kuriai gresia pristigti šaudmenų ir atsarginių dalių tikro karo atveju. Bet kokiai Rusijos atakai pirmosiomis dienomis būtų duodamas tvirtas atkirtis, bet kas po to? Britanija dešimtmečius vengė priimti sunkius sprendimus gynybos srityje. Šio delsimo kaina dabar skausmingai ir net pavojingai aiški.

Britanija galėtų daugiau nuveikti nešvarių pinigų klausimu. Šios temos B. Johnsono vyriausybė uoliai kratėsi, ir tai kėlė susierzinimą JAV administracijai ir kitoms sąjungininkėms. Daug konservatorių, kalbėdami privačiai, baisisi savo partijos priklausomybe nuo rizikingų donorų. Britanijoje galiojanti įmonių registravimo sistema – skandalingai negriežta: įstatymai reikalauja, kad informacija būtų tik įtraukiama, o ne tikrinama. Apstu piktnaudžiavimo; tuo naudojasi kleptokratai, o bankininkai, advokatai, sąskaitininkai, nekilnojamojo turto agentai, sukčiai ir machinatoriai lobsta iš tarpininkavimo mokesčių. Visi kiti nukenčia. Siūlomos reformos – nepakankamos. Vis skaudžiau reiškiantis pragyvenimo išlaidų krizei kova su neskaidriai iš užsienio įgytu turtu atrodys vis patrauklesnis sprendinys.

Svarbiausias klausimas – ar naujas ministras pirmininkas sugebės pataisyti Britanijos ryšius su Europos Sąjunga. B. Johnsono vyriausybė juos paaukojo dėl vidaus politikos tikslų: uoliems „Brexito“ rėmėjams konfrontuoti su Briuseliu yra garbės reikalas. Konservatorių vadovo rinkimai šias liepsnas gali dar labiau įplieksti, bet jų rezultatai šį gaisrą gali nuslopinti.