Protestas prieš save

"Man maistas yra labai svarbus. Jeigu valgau netinkamai, organizmas iš karto parodo. Tuomet jaučiuosi pavargusi, be jėgų, be nuotaikos, įsiskausta galvą. Anksčiau mano organizmas nebuvo toks reiklus ir priėmė viską, ką į jį kišau. Tačiau dabar jis tapo išrankesnis, tad man tikrai rūpi, ką dedu į skrandį, – atvirauja pašnekovė. – Kadangi sportuoju, rytais man tiesiog privaloma tinkamai pavalgyti. Nuo to priklauso energija per treniruotę ir jėgos po jos."

Iš maisto raciono Ieva jau seniai išbraukė produktus su glitimu, kurio jos organizmas netoleruoja – jaučia nuovargį, silpnumą, o veidą beria spuogais. Atsisakius kvietinių, miežinių ir ruginių produktų, merginos savijauta pagerėjo, tačiau iki to reikėjo nueiti nelengvą kelią.

"Iš pradžių buvo tikrai sunku. Aš supratau, kad esu priklausoma nuo kai kurių produktų. Tada puoliau į ašaras, bandžiau protestuoti pati prieš save. Tik laikui bėgant supratau, kad yra daug alternatyvų, o kai kurie produktai net nebūtini. Dabar viskas kur kas paprasčiau", – dalijasi atradimais Ieva.

Sveiką mitybą žmonės supranta skirtingai, tad sunku griežtai apibrėžti ir nustatyti ribas, kas tai yra ir ko tikrai reikėtų atsisakyti.

Saldumynų gali nebūti

Kaip ir daugelis merginų, Ieva gaminti maistą išmoko iš mamos ir močiutės. Tačiau, nustojusi valgyti produktus su glitimu, ji atsisakė visų vyresnės kartos moterų išmokytų receptų. Pati atrado produktus, kurie tinka jos organizmui. Dabar be jų – nė dienos.

"Negaliu sakyti, kad labai eksperimentuoju su maistu. Turiu mėgstamus ingredientus ir dažniausiai kažką gaminu su jais. Jeigu norisi kažko naujo, prie jų prijungiu kokius nors kitokius ingredientus. Dabar mano topinis patiekalas – salotos su feta, todėl, užėję pas mane į namus, šaldytuve visuomet rastumėte špinatų ir fetos", – šypsosi sveikos mitybos puoselėtoja.

Dažnas lietuvis negali gyventi be pyragaičių, bandelių ir kitokių saldumynų. Tačiau Ievai tokie skanumynai nerūpi – pyragų ji nekepa, o saldainius valgo labai retai.

"Kitiems pyrago gabalėlis ar saldainių sauja yra didžiausia palaima, man pica ar mėsainis – skaniausias desertas. Aš esu mėsos žmogus. Mėgstu paukštieną ir kitokią mėsą, bet dešrelių, vytintų dešrų neperku. Apskritai vengiu visų perdirbtų produktų ir bet kokių padažų. Jeigu valgau, tai tik tokį, kurį pasigaminu pati. Stengiuosi nevalgyti daug duonos ir batono, mielai išsiverdu ryžių, grikių arba kitokių kruopų, – savo mitybos taisykles atskleidžia pašnekovė. – Sveiką mitybą žmonės supranta skirtingai, tad sunku griežtai apibrėžti ir nustatyti ribas, kas tai yra ir ko tikrai reikėtų atsisakyti."

Paprastas laimės receptas

Dėl aktyvaus gyvenimo būdo virtuvėje suktis Ievai laiko lieka nedaug, maistą ruošia kelioms dienoms į priekį. Taip sutaupo laiko, nereikia sukti galvos, ką valgyti pietums ir vakarienei.

"Jeigu paklaustumėte, ar gaminti maistą pačiai, ar valgyti vienai kavinėse, rinkčiausi gaminimą namuose. Labiau mėgstu valgyti kavinėse, tačiau tik dėl to, kad man svarbi emocija, pateikimas, aplinka, taip pat žmonės su kuriais aš tuo metu leidžiu laiką", – atvirauja pašnekovė.

Kartu su vyru Artūru keliaudama po pasaulį Ieva atrado ir pamėgo kitų šalių virtuves. Aštraus maisto mėgėja ypač susižavėjo Azijos šalių patiekalais. "Man pasakiškai skanūs ryžių makaronai, daržovių suktinukai. Kai norime panašių skonių, einame į restoraną, nes nesu tikra, kad namie pagaminčiau panašiai."

Skanus maistas – vienas iš būdų pakelti nuotaiką. "Kaip ir visiems, man būna dienų, kai nei jėgų, nei nuotaikos nėra. Be abejo, nuo mūsų pačių priklauso, kaip žvelgsime į dieną ir kurią būseną pasirinksime. Aš dažniausiai renkuosi šypseną, spalvingus drabužius, rytą su sportu. Visi šie dalykai vienaip ar kitaip mane nuteikia geresnei dienai. Po sunkios dienos mėgstu pasilepinti karšta vonia ir daug maisto – labai mėgstu valgyti plūduriuodama", – paprastą savo laimės receptą atskleidžia Ieva.

Ievos žaliasis kokteilis

Reikės: špinatų, mango, imbiero, banano, ananaso.

Viską susmulkinkite trintuvu iki vientisos geriamos masės. Jei norite sotesnio kokteilio, įberkite avižų.Tai puikūs pusryčiai, kai ką nors pasigaminti nėra laiko.

Ispaninių šalavijų sėklų pudingas su vaisiais

Reikės: ispaninių šalavijų sėklų, norimo gėrimo sėkloms brinkinti, persimono, kivio, kertuočio (dragon fruit), šilauogių.

Ispaninių šalavijų sėklas išbrinkinkite. Galite užpilti vandeniu, pienu, kokosų ar sojų pienu – kaip kam patinka. Skysčio pilkite, kad apsemtų antra tiek, kiek yra sėklų. Išmaišykite ir palikite per naktį išbrinknti. Ryte ant viršaus sudėkite mėgstamus vaisius ar uogas. Naudojau persimoną, kivį, kertuotį, šilauoges, tačiau galima naudoti įvairius mėgstamus vaisius.

Kalakutienos troškinys su makaronais

Salotoms reikės: špinatų, fetos (gali būti ožkų arba avių sūris), saulėje džiovintų pomidorų, agurko, saulėgrąžų sėklų.

Gvakamolės padažui: avokado, šaukšto graikiško jogurto, druskos, citrinos sulčių.

Troškiniui su makaronais: kalakutienos faršo, makaronų, poro, pievagrybių, konservuotų pomidorų, mėgstamų prieskonių.

Kalakutienos faršą kepkite su poru ir pievagrybiais, tuomet sudėkite konservuotus pomidorus ir visą masę troškinkite apie 30–40 min. Patroškintą masę sumaišykite su išvirtais makaronais ir dar pakepkite ant silpnos ugnies apie 20 min. Avokadą, graikišką jogurtą sutrinkite iki vientisos masės, paskaninkite druska ir citrinų sultimis.

Atsisakė trenerės darbo

Jutube Inga kuria vaizdo tinklaraščius, kuriuose rodo savo kasdienį gyvenimą, pramogas ir dalijasi įvairiais patarimais. Aktyvi ir feisbuke, instagrame – čia ją stebi tūkstančiai lietuvių.

"Toliau aktyviai dalyvauju socialiniuose tinkluose, kuriu savo drabužių liniją, sudarau mitybos planus, vedu mokymus socialiniuose tinkluose. Laisvalaikiu sportuoju, susitinku su draugais, lankausi renginiuose, skaitau knygas ir mąstau apie naujus projektus", – savo veiklas kaip žirnius išberia Inga.

Tarp daug skirtingų veiklų besisukanti jauna moteris įsitikinusi, kad motinystė nesuteikia preteksto pamiršti save. Ir laukdamasi Inga buvo labai aktyvi: treniravosi sporto salėje ir baseine, daug laiko skyrė pasivaikščiojimui gryname ore. Ji džiaugiasi, kad ir gimus vaikeliui jos gyvenime neįsivyravo monotonija.

Vienintelis užsiėmimas, kurio ji atsisakė po vaikelio gimimo, tai asmeninės trenerės darbas. "Savo energiją dabar skiriu ne sportui, o sūnui", – sako Inga. Vis dėlto sporto ji neišsižadėjo: du kartus per savaitę sportuoja pati, du kartus eina į mankštas drauge su sūneliu.

Mano išbandytas ir pasiteisinęs būdas – vadovautis intuityviu noru valgyti. Tada nebejaučiu paranojiško poreikio vienam ar kitam maisto produktui kaip anksčiau.

Patinka fotografuoti

Inga prisipažįsta, kad šiuo metu virtuvėje sukiojasi rečiau, nei turėtų. Nors jos socialinių tinklų paskyros mirga akį traukiančiomis maisto patiekalų nuotraukomis, ji atskleidžia, kad, kalbant apie maistą, mėgstamiausia veikla – ne jo gamyba.

"Man labai patinka fotografuoti patiekalus, o tada juos estetiškai pateikti savo socialiniuose tinkluose. Nors tie, kurie mane stebi interneto erdvėje, gali pagalvoti, kad virtuvėje praleidžiu daug laiko, taip tikrai nėra. Turbūt esu puikus pavyzdys, kaip socialiniuose tinkluose galima susikurti kokį tik nori įspūdį. Tačiau visi gali pastebėti, kad mano kuriami receptai – paprasti ir ypač greitai paruošiami", – atvirauja pašnekovė.

Ant Ingos pusryčių stalo karaliauja avižinė košė, ispaninio šalavijo sėklų pudingas ir baltyminiai blyneliai. Jie labai maistingi, taip pat lengvai ir greitai paruošiami. Ingredientus visuose šiuose patiekaluose galima lengvai keisti.

"Dažniausiai patiekalų ingredientais tampa tai, kas tuo metu guli šaldytuve. Pakeitus kai kurių receptų keletą ingredientų, išeina sveikesnis ir unikalaus skonio patiekalas", – pasakoja mitybos specialistė.

Valandų valandas praleisti virtuvėj, ruošiant maistą ir po to plaunant indus, Ingai nepakanka kantrybės. "Iš tiesų aš gaminu tiek, kiek yra būtina. Svarbu, kad mano vyras būtų pavalgęs, o aš? Aš ką nors užkandu arba galiu ir nevalgyti išvis", – su šypsena prisipažįsta pašnekovė.

Nebesialina dietomis

Kai Inga atsisakė profesionalios sportininkės karjeros, iš savo rutinos išbraukė visas griežtas mitybos taisykles ir dietas. Kadaise tik dėl jų buvo atsikračiusi net 20 kg. Dabar viskas pasikeitė ir jauna moteris savo kūno alinti varginančiomis dietomis nebenori. Šiandien ji teikia pirmenybę sveikatai ir gerai jausenai.

"Apgaulės dienų (angl. Cheat days) jau senokai neturiu. Jeigu kažko labai noriu, leidžiu sau ir nesijaudinu. Mano išbandytas ir pasiteisinęs būdas – vadovautis intuityviu noru valgyti. Tada nebejaučiu paranojiško poreikio vienam ar kitam maisto produktui kaip anksčiau. Dabar savęs neriboju, bet niekuomet nepersivalgau, o anksčiau tai pasitaikydavo dažnai. Mano nuomone, persivalgymas – vienas blogiausių mitybos dalykų", – neabejoja Inga.

Jos didžiausia nuodėmė – sušiai. "Turbūt turėčiau sakyti, kad vietoje sušių galėčiau suvalgyti lašišų, krevečių ar ryžių su avokadais. Tačiau tai man šio patiekalo nepakeistų", – apie aistrą japoniškam patiekalui sako pašnekovė.

Jai ypač patinka itališka virtuvė – įvairios picos ir makaronų patiekalai. Žavisi ir kitų šalių patiekalais, tačiau atkreipia dėmesį: "Beveik kiekvienos šalies tradiciniai patiekalai nėra maistingi. Ne išimtis ir Lietuvos tradicinė virtuvė – maistine verte mūsų patiekalai nepasižymi. Tačiau reikia būti beširdžiu, kad nemėgtum kugelio ar cepelinų. Jeigu pagaminčiau namie, mano vyras labai apsidžiaugtų", – juokiasi Inga.

Dietinis varškės apkepas

540 g liesos varškės,

150 g anakardžio riešutų,

6 kiaušinio baltymai,

1 kiaušinio trynys,

kokoso drožlių,

penkių grūdų dribsnių,

razinų,

žemės riešutų,

saulėgrąžų,

kakavos miltelių,

cinamono,

biraus saldiklio.

Kiaušinius, varškę, cinamoną, kakavos miltelius, kokoso drožles, anakardžio riešutus, saldiklį ir penkių grūdų dribsnius sutrinkite smulkintuvu. Tuomet įmaišykite dar šiek tiek razinų, anakardžio riešutų. Į kepimo indą, išklotą kepimo popieriumi, suberkite ploną sluoksnį razinų su riešutais, kuris bus kaip pagrindas apkepui. Ant pagrindo dėkite visą sutrintą varškės masę. Viršų apibarstykite saulėgrąžomis ir kokoso drožlėmis, o tada dėkite į 180 °C įkaitintą orkaitę ir kepkite maždaug valandą.

Vištienos rutuliukai

600 g vištos krūtinėlės filė,

4 morkos,

0,5 cukinijos,

2 kiaušinio baltymai,

1 kiaušinio trynys,

avižų,

prieskoninių žolelių.

Sumalkite vištos krūtinėlę, sutarkuokite morkas ir pusę cukinijos. Įdėkite avižų ir prieskonių, įmuškite kiaušinius. Tada viską gerai išmaišykite ir rankomis suformuokite norimo dydžio rutuliukus. Rutuliukus išvirkite keptuvėje su vandeniu.

Saldžiarūgštė vištiena

Išsiilgusiems saldžiarūgštės vištienos, siūlau nusikelti į Kiniją. Tai nėra labai sveikas patiekalas, neapsiėjau be rapsų aliejaus, tačiau pavyko išvengti krakmolo. Vietoje įprasto cukraus naudoju medų, o vietoje ilgagrūdžių – basmati ryžius, kurie turi žemesnį glikemijos indeksą.

1 vištos krūtinėlės filė,

basmati ryžių,

2/3 konservuotų kukurūzų skardinės,

0,5 svogūno,

1/3 imbiero šaknies,

0,5 geltonos paprikos,

0,5 raudonos paprikos,

1 skiltelė česnako,

2 šaukštai salsos padažo,

1 šaukštas sojų padažo,

medaus,

keli žiupsneliai sezamo sėklų,

aliejaus kepti.

Sausoje keptuvėje paskrudinkite sezamo sėklas. Tada keptuvę įkaitinkite su aliejumi ir mažais gabalėliais supjaustytą vištienos krūtinėlę kepkite kartu su prieskoniais. Kai mėsa apkeps, nukelkite nuo ugnies, sumaišykite su sojų padažu ir sudėkite į dubenėlį. Toje pačioje keptuvėje apkepinkite daržoves. Iš eilės sudėkite smulkintas daržoves: svogūną, imbierą, česnaką, paprikas. Į šį apkeptą daržovių mišinį sudėkite vištieną ir kartu su medumi bei salsos padažu pakepinkite dar keletą minučių. Nukelkite nuo ugnies, supilkite konservuotus kukurūzus, sezamo sėklas ir viską išmaišykite. Patiekite su virtais ryžiais.

Sveikuoliški sausainiai

Ožerškio uogų,

avižų,

džiovintų vaisių mišinio,

sezamo sėklų,

medaus.

Viską sumaišykite kartu su medumi, kad ingredientai gerai suliptų. Formuokite norimo dydžio rutuliukus ir kepkite orkaitėje 15–20 min.

Ir tiara, ir tortas

"Visada svajojome apie kažką neįprasto, todėl, kai sulaukėme prašymo surengti šunų vestuves, net pašokome nuo kėdžių", – šypsosi vestuvių planavimo paslaugas teikiančios įmonės "Baltos avelės" darbuotojos, prisiminusios praėjusių metų rudenį.

Tąkart surengti vestuves savo augintiniams Ceres ir Yukiui paprašė jų šeimininkai, kuriuos pačius suartino šunų draugystė.

Ibizos veislės Ceres ir rusų kurto Yukio meilės istorija užsimezgė jiems lakstant Santakos parke. Šeimininkai pasakojo, kad tarp augintinių įvyko kažkokia chemija – kai bėga, net žemė dunda, kai dūksta, net žolė kilnojasi. Jų šeimininkams neliko nieko kito, kaip tik priimti augintinių duodamus ženklus ir įprasminti gražią istoriją.

Nors vestuvių planuotojos nebandė atkartoti žmonių vestuvių modelio, o siekė sukurti specialią šventę šunims, pagrindinius akcentus ji vis tiek atspindėjo.

"Nuotakos kaklą puošė rankomis gaminta gėlių tiara, o jaunikis buvo padabintas antkakliu su kutukais", – detales atskleidžia Gintarė.

Kaip ir visos vestuvės, šios neapsiėjo be svečių ir skanėstų stalo. Iš Vilniaus atvyko šunų veisėjas, kuris atsivežė nuotakos ir jaunikio giminaičių. Visas būrys šunų, linksmai lakstančių aplink gardumynais nukrautą stalą, galėjo vaišintis maistu iš specialiai jiems sudaryto valgiaraščio.

"Pačios kepėme tortą šuniukams, pirkome ekologišką riešutų sviestą, viso grūdo miltus, dekoravome kepta šonine. Gaminome kepenėlių putėsius. Pirkome specialiai jiems pagaminto nealkoholinio jautienos ir vištienos skonio alaus, kuris, beje, jaunikiui labai patiko", – šypsosi Gintarė ir Skirmantė.

Lyg smagus žaidimas

Paklaustos, kiek kainavo tokia puota, pašnekovės nusijuokia: "Šunų vestuvės kainuoja pigiau nei žmonių. Čia nereikia vedėjo, nakvynės ar gyvo garso grupės. Šunys ir patys moka pasilinksminti."

Šunų vestuvės kainuoja pigiau nei žmonių. Čia nereikia vedėjo, nakvynės ar gyvo garso grupės. Šunys ir patys moka pasilinksminti.

Planuojant vestuves kiekviena smulkmena yra svarbi, net jei tai šunų vestuvės. Joms pasirengti prireikė kelių savaičių, tačiau, nepaisant to, buvo staigmenų. "Mes įsivaizdavome, kad viskas bus labai paprasta. Galvojome, papuošime jaunuosius, o jie ramiai sau patupės. Vis dėlto jie turėjo savo ketinimų", – prisimena Gintarė.

Šventės akimirkas saugo filmuota medžiaga. Joje galima išvysti ceremoniją, būrį uodegas vizginančių svečių, valgomas stalo dekoracijas.

"Daug dalykų liko už kadro. Pavyzdžiui, nuotaka tupi, jai rišamas gėlių vainikas, o už kadro esame mes. Aš atsigulusi prie jos kojų ir laikau letenas, kad tik nepabėgtų. Labai romantiškas vaizdas, kol nematai atsigulusios vestuvių planuotojos, su uodega gaunančios per veidą, – juokiasi Skirmantė, prisimindama neįprastos šventės užkulisius. – Mums nebuvo svarbus tobulas vaizdo įrašas, norėjome, kad būtų smagu ir patiems šuniukams. Jie ėdė tortą, lakstė ir tiesiog džiaugėsi. Tai buvo smagus žaidimas."

Filmuojant sudėtingas scenas, keturkojai jaunieji buvo paperkami jų labai mėgstamu varškės kremu. Net ir simbolinis šuniukų bučinys įvyko tada, kai abiejų nosys buvo juo pateptos. Atėjus lemiamai akimirkai, pas jaunąjį Yukį nuotaka Ceres nubėgo tiesiu taikymu.

"Šią sceną nufilmavome iš pirmo karto. Viskas vyko natūraliai, nes šuniukai visada nori būti kartu. Vos tik paleidome jaunąją, ši iškart bėgo pas jį. To nesuvaidinsi, tai yra magija", – šventės užkulisius atskleidžia vestuvių planuotojos.

Šuniukų vestuves suorganizavusios pašnekovės dabar svajoja apie katinų vestuves su specialiai jiems pagamintu vynu. Taip pat nepaleidžia minties apie avelių vestuves ar bent jau fotosesiją, kuri puikiai atspindėtų planuotojų komandos pavadinimą ir originalų požiūrį į vestuves.

Tenka būti psichologėmis

Iššūkių ir įdomybių nestinga rengiant ir žmonių vestuves. "Dabar vyksta vis daugiau pagoniškų vestuvių. Poras gali sutuokti pagonių žiniuonė, tokia santuoka yra oficiali", – pasakoja Skirmantė.

"Pagoniškų vestuvių metu kuriamas aukuras deivei, ceremonijos metu geriamas midus, valgomas medus. Yra baltiška grupė, kuri atlieka specialius muzikinius kūrinius" , – pagoniškos šventės ypatumus vardija Gintarė.

Poras gali sutuokti ir laivo kapitonas, turintis įgaliojimą įteisinti santuoką. Tad sužadėtinių svajonės apie vestuves ne tik ant jūros kranto, bet ir jūroje nesunkiai įgyvendintos.

"Viena jaunavedžių pora paprašė surasti baleriną, kuri surengtų pasirodymą vidurnaktį. Visko būna, – sako vestuvių planuotojos. – Pavyzdžiui, pasitaikė nuotaka, kuri paniškai bijo vorų. Tad jos noras buvo prieš šventės dieną išgaudyti visus vorus. O jeigu vyksta bohemiškos stilistikos šventė, kurios puošyboje dominuoja augalai, vorų tikrai bus."

Praėjusią vasarą organizuodamos piršlybas, "Baltos avelės" darbuotojos turėjo apsimesti Botanikos sodo lankytojomis. Vaikštinėdamos tarsi turistės parodė kelią savo merginai pasipiršti ketinančiam vaikinui, žinoma, ir iškylą surengė.

Pasitaiko ir nenumatytų situacijų. "Kartą, vežant tortą žvyruotu keliu, nukrito jo antras aukštas. Uždėjome jį atgal, šaukšteliu pataisėme, pritepėme kremo, prismaigstėme gėlių – kaip naujas buvo, – kurioziškas situacijas prisimena Skirmantė. – Buvo ir taip, kad atsakingas už palapinės statymą tiekėjas pavėlavo, o tada labai lijo. Atsiklaupusi meldžiau Dievą pagalbos. Jis mane išgirdo: kai išėjome, tik silpnai krapnojo, todėl puikiai išsisukome su skėčiais."

Vestuvių planuotojoms tenka pabūti ir psichologėmis: ir nuraminti jaunuosius, ir paguosti, nes pasitaiko atvejų, kad dar planuojant santuoką poros išsiskiria.

"Nuotakų mamoms atrodo, kad mes esame nepatikimi žmonės, todėl dažnai reikia įrodyti priešingai. Psichologinis darbas laukia ir su tėveliais, kurie per šventę patiria didžiulį stresą", – dalijasi Gintarė.

Tokiame arbe nėra nieko pastovaus ir nieko – pagal planą, bet tai ir yra smagiausia, tikina pašnekovės.

Pasaulyje – ne naujiena

Keturkojų vestuvės rengiamos jau seniai. 2010 m. Didžiojoje Britanijoje įvyko dviejų kurtų veislės šunų – Pete ir Zoe – vestuvės. Sutuoktuvių ceremonija surengta gyvūnų prieglaudoje Kembridžšyro grafystėje. Pitas ir Zoja buvo rasti gatvėje, nuo tada gyveno prieglaudoje ir buvo neišskiriami. Šventės rengėjai tikėjosi, kad tai atkreips žmonių dėmesį į šiuos šunelius ir padės surasti jiems šeimininkus. 2011 m. Limoje įvyko masinės šunų vestuvės. Deramai ta proga papuoštus keturkojus į tuoktuvių vietą vedė šventinio jaudulio apimti jų šeimininkai. Ceremonija įgavo teisinį pagrindą, kai šunų poros ant vedybų dokumentų padėjo letenų atspaudus. Australijoje 2015 m. įvyko dviejų mopsų vestuvės, per kurias nuotaka buvo aprengta suknele, atsiėjusia 1,2 tūkst. Australijos dolerių (apie 2 tūkst. JAV dolerių). Šios vestuvės buvo labdaros akcijos dalis. Per jas surinkti pinigai paskirti benamiams šunims.

Didingi gamtos stebuklai

Po trijų darbo Amerikoje mėnesių troškome pamatyti išsvajotą vakarinę pakrantę. Vietiniai patarė: "Geriau aplenkite miestus, bet būtinai sustokite gamtoje." Susidėjome kuprines į bagažinę ir važiavome. Kuo toliau nuo miesto šurmulio. Didžiojo kanjono link.

Tikėjau, kad ta vieta Arizonos valstijoje nepaprasta, bet įspūdis pranoko lakiausią fantaziją. Nė vienas atvirukas, nuotrauka ar vaizdo įrašas neatskleidžia to jausmo, kai stovi ant skardžio ir žvelgi tolyn. Per daugiau nei 6 mln. metų Kolorado upės suformuotas tarpeklis driekiasi beveik 500 km! Ne veltui Didysis.

Patraukus Nevados valstijos pusėn, prieš akis atsiveria kaktusais nusėti neišmatuojami dykumų plotai. Stoviu ir stebiu, kaip vėjo gūsiai užpusto mano pėdsakus smėlyje. Apsidairau, aplink plyti geltonų atspalvių smėlio laukai. Suprantu, kad aš tokia pat maža kaip ta smėlio smiltelė. Užsukame į vienišą degalinę prie kelio. Darbuotoja pasitinka su šypsena. Bandome pavargusias akis atmerkti dar viena kofeino doze ir keliaujame toliau. Nevada nustebina savo kraštovaizdžiu.

Pakeliui į Antilopės kanjoną Šiaurės Arizonoje sustojame prie Pasagos vingio. Visai netoli 89-ojo greitkelio esantis objektas dovanoja nepaprastą vaizdą. Smaragdo spalva žėrinti Kolorado upė, apsupusi uolas, suformuoja vingį, kuris atrodo kaip pasaga. Į automobilį grįžtame nuo saulės paraudusiais skruostais ir smėlio pilnais batais. Įspūdžiai netelpa manyje. Pasiekę Antilopės kanjoną, nusileidžiame į siaurą tarpeklį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo tamsus. Tačiau pro uolų tarpus skverbiasi saulės spinduliai. Ryškios oranžinės uolos ir krentanti šviesa ant jų – dar vienas gamtos stebuklas, kuris atima kvapą. Pasitelkę vaizduotę, įžvelgiame ir gyvūnų, ir žmonių siluetus.

Daug nesitikėdami leidžiamės Braiso kanjono Jutos valstijoje link. Tai, ką pamatome, ir vėl apstulbina. Uolos atrodo taip, tarsi būtų ne gamtos suformuotos, o pastatytos žmogaus. Neįtikėtina. Atrodo, atsidūrėme gotikos architektūros pasaulyje. Kuo daugiau vietų aplankome, tuo sunkiau išsirinkti, kuri iš jų gražiausia.

Kai manęs paklausia, kas kelionėje įsiminė labiausiai, net nepagalvojus širdis žino atsakymą – tai gamta. Ir jos stebuklai.

Naktys gamtoje

Sėdime automobilyje, skamba muzika, o pro langus tematyti raudonų atspalvių uolos. Net ir kelias, vedantis per Zajono nacionalinį parką Pietinėje Jutoje, raudonas. Mes nekalbame, tik mėgaujamės. Dėl tą dieną siekusio 40 laipsnių karščio į suplanuotą žygį negalėjome leistis.

Ten yra visame pasaulyje išgarsėjęs Angelų nusileidimo takas, kuris dėl stačių skardžių skirtas tik patyrusiems žygeiviams. Užkopus į galinį tašką, pasak parko gidų, atsiduri tokioje vietoje, kurioje ir angelai gali nutūpti. Atsiveria vaizdas į visą parką. Karštas oras nesutrukdė mėgautis Zajono kraštovaizdžiu. Vaikščiojame paupiu, stebime gigantiškas uolas. Matome, kaip laukiniai gyvūnai, nekreipdami dėmesio į turistus, užkandžiauja prie pelkės. Pažadėjau sau, jeigu grįšiu, tai žinau kur.

Ne vieną naktį praleidome gamtoje. Pramerkę akis aikčiojame iš nuostabos, kokie peizažai aplink. Už automobilio lango briedžiai rupšnoja žolę. Jokie viešbučiai ir patogiausios lovos nepakeis to jausmo. Tos ramybės, kurią gali duoti gamta.

Įsitikinau, kad visi amerikiečiai, kurie dalijo patarimus, buvo teisūs. Gamta – aukščiau visų lūkesčių. Ir ne tik lankytinos vietos ar nacionaliniai parkai. Kiekvienas kelias, pieva, kalnas ir ežeras – skirtinga ir beprotiškai gražu. Kiekviena valstija atsiskleidžia vis kitokia gamtos spalvų gama. Kai manęs paklausia, kas kelionėje įsiminė labiausiai, net nepagalvojus širdis žino atsakymą – tai gamta. Ir jos stebuklai.

Kaip "Vienas namuose"

Iš savo kelionės plano neišmetėme ir miestų, tikėdamiesi pamatyti tiek kartų filmuose šmėžavusius vaizdus. Realybė – kiek kitokia. Per daug garsiai kalbama apie Amerikos miestus, iš anksto suformuojant nuomonę. Geriau keliauti į juos daug nesitikint. Daugybė turistų, besigrumiančių dėl geresnio kampo nuotraukai. Daug nešvaros, šiukšlių, nemalonus kvapas ir benamiai ant kiekvieno gatvės kampo – tai, ko holivudiniai filmai nerodo.

Kiekvienas Ameriką atranda kitaip. Aš jos dvasią pajutau skriedama per dykumas ir svajodama ant skardžių kanjonuose. Esu gamtos vaikas, bet nebandau sumenkinti ir miestų.

Jau nuo vaikystės svajojau pasijusti skruzdėle tarp Niujorko dangoraižių. Pasiklysti ir palakstyti po Centrinį parką, kaip Kevinas iš "Vienas namuose". Niujorko panorama, kurią pamačiau iš paukščio skrydžio, neįtikėtina. Užkilus į 70-ą "Top of the Rock" pastato aukštą, atima žadą. Tarp pilkų ir mėlynų atspalvių pamatau dalelę žalumos. Nepriekaištingos kvadrato formos centrinis parkas įsiterpęs į urbanistinę Manhatano aplinką. Įsižiūriu: aplink juda juodi ir geltoni taškeliai. Tai nuolatos gyvas Niujorko eismas. Tarsi jūra banguojanti minia miesto šaligatviuose. Nepertraukiama automobilių grandinė, išmarginta geltonaisiais taksi automobiliais.

Niujorko gatvių chaosas man atrodo žavingas. Įkyrūs pardavėjai, žerdami komplimentus, bando parduoti turą autobusu. Žmonės su portfeliais skuba į darbus biuruose. Turistai vaikštinėja pakėlę akis į dangų, bandydami įžiūrėti dangoraižių viršūnes. Čia sustoti negali, reikia plaukti su banga. Horizonte matyti ir "Empire State" pastatas, kuris kadaise buvo aukščiausias visame pasaulyje. Užsikeliame. Iš 89-o aukšto matau tolumoje stūksančius žemutinio Manhatano pastatus. Visi atrodo taip taisyklingai surikiuoti. Ilgai tyrinėjame Niujorką iš viršaus. Kaip maži vaikai aikčiojame ir pirštais baksnojame tai vieną, tai kitą objektą.

Benamiai – miesto dalis

Atvykus į Los Andželą iš rytinės pakrantės, pagalvoju: "Amerika čia visai kitokia." Lengvas vėjas nuo Ramiojo vandenyno glosto mane. Laisvė ir ramybė viduje. Tiesa, Los Andželas – tikrų kontrastų miestas. Atrodo, kad žmonės čia neturi rūpesčių arba juos užgožia pramogomis.

Mieste gausu benamių. Net ir prie Venecijos paplūdimio jie įsikūrę nedideles stovyklavietes. Čia pat, nekreipdami į juos dėmesio, turistai ir vietiniai mėgaujasi kaitria Kalifornijos saule. Benamiai amerikiečiams visai nekelia nuostabos. Taku šalia paplūdimio skrieja besišypsantys žmonės su riedučiais, dviračiais ir riedlentėmis – tikra Kalifornijos dvasia. Vakarėjančio dangaus fone besikeičiantys palmių siluetai Beverli Hilso "Rodeo Drive" gatvėje nukelia mane į praeitį. Kažkada visa tai mačiau tik filmuose, o dabar aš čia.

Deja, atrakcionų parko Amerikoje neišbandėme, tačiau pasivaikščiojimas San Fransisko gatvelėmis priminė amerikietiškus kalnelius. Užlipi į vieną kalniuką ir matai, kad priešakyje dar didesnis laukia. San Fransiske aplankome garsųjį Alkatraso kalėjimą. Tiesa, dabar – tik muziejų, bet menantį daug. Prieš keliaujant ten buvau girdėjusi apie keistą šaltį, tvyrantį kalėjime. Ir išties, vos tik įžengusi įsivaizduoju, kaip kadaise pastatas buvo pilnas kalinių, kūną apima šaltis.

Žinoma, neaplenkiame ir pagrindinio San Fransisko simbolio Aukso Vartų tilto – vienos populiariausių vietų visame pasaulyje. Deja, Amerikoje ši vieta yra liūdnai pagarsėjusi – kasmet įvyksta daugybė savižudybių.

Maloni rutina

Dirbau padavėja ir mėgau savo darbą. Mažoje picerijoje leidau vasaros dienas. Jos prabėgo mažame miestelyje Lenokse, vakariniame Masačusetse. Lenoksas visai toks kaip Lietuva – žalias, dažniausiai neapsieinantis be lietaus. Būnant ten jautėmės kaip namuose.

Prisimenu pirmą darbo savaitę. Dar visai nepažįstamose gatvėse sutinku ankstyvą rytą su saule pakilusius praeivius. Vyresnio amžiaus porelė, susikibusi rankomis, vedžioja išpuoselėtus augintinius ir teiraujasi manęs, kaip sekasi. Jauna šeima kartu su savo atžalomis, pasidabinę sportinėmis aprangomis, bėga ristele, iš toli šypsosi ir sveikina linkėdami geros dienos. Prazvimbia du draugai su dviračiais, o paštininkas, lėkdamas autobusiuku, man pamoja. Jaučiuosi keistai. Tarsi jau buvau čia, ėjau tomis gatvėmis ir kalbėjau su tais žmonėmis.

Nepajutau, kai tai tapo rutina. Malonia rutina. Kiekvieną rytą toje pačioje gatvėje sutikdavau paštininką, kuris teiravosi, kaip man sekasi ir sakydavo: "Dar susitiksime!" O atnešęs laiškus į darbą juokdavosi, kad ir vėl pasimatėme. Iš prieš perėją sustojusio furgono pasigirsta balsas: "Labas, kaip tu? Vėliau užsuksiu sumuštinio." Visus tuos rytinius žmones pažinojau, bendravau su jais, glosčiau augintinius. Tokie rytai visai kitaip nuteikdavo darbo dienai.

Man prireikė laiko priprasti prie amerikietiško draugiškumo. Visi puikiai žinome, kokie amerikiečiai atrodo atsipalaidavę, linksmi, laisvi. Parduotuvėje su tavimi kalba kaip su senu bičiuliu, o gatvėje šypsosi, moja ranka. Vos tik atėjus į naują darbo vietą, būsimi kolegos apipylė komplimentais, užpuolė teiraudamiesi apie kelionę, poilsį ir miegą. Pirmą kartą susitikę žėrė gražius žodžius ir dalijo apkabinimus. Nežinau, kurie iš šių gestų buvo tikri, kurie suvaidinti. Pasijaučiau tikra niurzga, nesuprantančia, kodėl jie, tie amerikiečiai, tokie įkyrūs. Darbe manęs vis klausdavo, kodėl aš pikta, kodėl liūdna. O aš galvojau: nei aš pikta, nei liūdna. "Mes, lietuviai, esame rimtesnio būdo", – vis aiškinau jiems. O jie šypsodamiesi man atšaudavo: "Neliūdėk, viskas bus gerai." Kodėl jie nesupranta, galvodavau aš. Ilgainiui išmokau pamoką – daugiau šypsotis. Niekam daugiau nekliuvo mano "bloga" nuotaika. Ir pačiai buvo gera.

Pažintys, kurios praturtina

Kiekvieną dieną klientams atsakinėdama, iš kur aš esu ir kur yra Lietuva, susipažinau su daugybe įdomių žmonių. Vaikinas Matthew, išgirdęs, kaip kažkam pasakoju apie savo atsiradimo istoriją Amerikoje, užkalbino mane. "Tu iš Lietuvos? Ir tavo vardas Eglė?" – klausia jis manęs žiūrėdamas į ant sienos pakabintą piešinį su mano vardu.

Iš kuprinės išsitraukia marškinėlius su užrašu "Lietuva". Kiek suglumusi pasiteirauju, kaip jis gali būti susijęs su mano gimtąja šalimi. Pasirodo, Matthew senelis buvo lietuvis, gimęs Amerikoje. Jo svajonė buvo aplankyti Lietuvą, kurios išpildyti per gyvenimą nesuspėjo. Tad mano sutiktas draugas savo senelio misiją įgyvendino ir tvirtino, kad pamilo Lietuvą. "Labas, kaip gyveni?" – lietuviškai sušuko Matthew, kitą kartą užsukęs sukrimsti picos gabalėlio.

Virtuvėje dirbo vaikinai iš Meksikos. Nepaprastai geros širdies, paprasti ir linksmi, labai sunkiai dirbantys ir puikiai atliekantys savo darbą. Meksikiečiai Jesus ir Jairas mane išmokė ne tik ispaniškų frazių, bet ir buritą susukti, atskleidė geriausią gvakamolės padažo receptą. Dienomis darbe skambėdavo juokas, o vakarais, kai prigužėdavo pilna kavinė, darbuodavomės padėdami vieni kitiems. Aš, nubėgusi į virtuvę, jiems avokadą sutrinu. O jie išbėgę iš virtuvės, jau žiūriu, klientus aptarnauja. Dirbti tokiomis sąlygomis – be galo gera. Visada žinai, kad neliksi vienas, nes komanda padės esant bet kokiai situacijai.

Pasijaučiau tikra niurzga, nesuprantančia, kodėl jie, tie amerikiečiai, tokie įkyrūs. Darbe manęs vis klausdavo, kodėl aš pikta, kodėl liūdna. O aš galvojau: nei aš pikta, nei liūdna.

Įkvėpė būti geresnę

Atvykusi į Ameriką turėjau dirbti kitą darbą. Tačiau situacija susiklostė kiek kitaip. Ir dabar galvoju, kad viskas taip ir turėjo būti. Netikėtai atsiradusiame darbe sutikau geraširdžius žmones. Ten praleidau visą vasarą, nė kiek dėl to nesigailėdama. Nors atrodo, kas gali leisti vasaros dienas darbe ir tuo džiaugtis? Jeigu saulė džiugindavo savo spinduliais, mes. iš gretimos kavinės pagriebę po ledų porciją, valgėme juos ir džiaugėmės trumpomis pertraukėlėmis drybsodami ant žolės.

Po darbo visuomet buvo be galo įdomu klausytis Jesus ir Jairo istorijų apie Meksiką. Kilę iš mažų miestelių, jie pasakojo, koks gyvenimas verda ten. Širdį spaudė, kai girdėjau istorijas apie skurdžiai gyvenančias šeimas, kurios vakarienei dalijasi tik paskrudinta tortilija ir daržovėmis. Meksikoje studijuoti labai brangu, ypač jei esi kilęs iš kaimo, tad tikrai ne kiekviena šeima gali išleisti vaikus mokytis. O jei ir išleidžia, tai dažniausiai tik vieną. Daug sužinojau apie Meksiką, o mano draugai – apie Lietuvą. Prieš tai jiems nelabai žinoma šalis dabar tapo svajone. Vasaros pabaigoje buvo sunku atsisveikinti su visai netikėtai artimiausiais žmonėmis Amerikoje tapusiais meksikiečiais. Dėkodami vieni kitiems už prisiminimus visam gyvenimui, pažadėjome dar susitikti.

Jų draugiškumas buvo tikras ir neperspaustas, kaip kai kurių amerikiečių. Jesus ir Jairas mane išmokė, kad galima į gyvenimą žvelgti kiek kitu kampu. Jie parodė, kad pozityvumas suteikia daug gerų dalykų. Vaikinai sunkiai dirbo, kad galėtų padėti savo šeimoms, likusioms Meksikoje. Tie žmonės nešioja nematomą, bet jaučiamą gerumo aurą. Tai mane įkvėpė būti geresniu žmogumi.

Su malonumu improvizuoja

Beveik kiekviena moteris gali pasigirti receptais, perduotais iš kartos į kartą. Tačiau Eglės virtuvėje užrašų su mamos ir močiutės receptais nerasime, o savo kasdienę maisto gamybą ji paįvairina netradiciniais bandymais.

"Kai turime laisvą dieną, stovime prie puodų ir tuo mėgaujamės. Labai mėgstu eksperimentus, ypač saldžius. Smagu kepti pyragus ir juos ragauti. Kadangi tai negražina figūros, stengiuosi dažnai su tuo neužsižaisti", – šypsosi garsi šokėja.

Kai turime laisvą dieną, stovime prie puodų ir tuo mėgaujamės. Labai mėgstu eksperimentus, ypač saldžius.

Eglės improvizacijos gimsta iš to, ką randa šaldytuve. Idėjų semiasi ir naršydama internete, ir žiūrėdama kulinarijos laidas. Ypač žavisi Beata, todėl dažnai įkvėpimo semiasi iš jos.

"Mano mama beprotiškai skaniai gamina, viskas jai puikiai pavyksta. Bet ypatingų tradicijų, receptų neturime. Kadangi mano mityba daugiau ar mažiau taisyklinga, nei mano mama, nei aš nemokame virti cepelinų, nors diedukas ir močiutė juos labai mėgo ir dažnai gamino. O mano virtuvėje viskas gaminama bandant. Dabar jau aš galiu ir su mama savo atradimais pasidalyti, ji vis manęs paklausia, kaip ką paruošiau. Tai labai smagu", – dalijasi pašnekovė.

Vejasi prarastą laiką

Profesionali šokėja visą laiką paauglystėje paskyrė intensyvioms varžyboms ir treniruotėms, todėl sukiotis virtuvėje tiesiog nelikdavo laiko.

"Stengdavausi bent savaitgaliais visiems staigmeną padaryti ir tyliai nuėjus į virtuvę blynų iškepti", – į prisiminimus trumpam pasineria E.Straleckaitė-Daugėlė.

Prieš keletą metų pradėjusi gaminti, Eglė pajuto tikrą malonumą. Maisto nuodėme ji nevadina ir net galvoti taip nenori. Profesionali šokėja įsitikinusi, kad labiau turi rūpėti ne svarstyklių rezultatas, o gera savijauta.

"Kai mes visi nustosime kalbėti apie nuodėmes virtuvėje ir pyragėlį vadinti nusikaltimu, visiems bus lengviau. Tai nebūtinai yra nuodėmė, tik ragauti reikia laiku, vietoje ir turint saiką, – pastebėjimais dalijasi šokėja. – Aš manau, kad geriausia, kai yra balansas. Nereikia savęs riboti, visiškai atsisakant pyragėlių, geriau pagalvoti, kaip tą pyragėlį išdeginti pasportuojant."

Pusryčių ritualas

Maistas vakarais E.Straleckaitės nežavi, o dieną ji stengiasi kuo mažiau užkandžiauti. Geriausias energijos šaltinis – sotūs pusryčiai. Ankstyvas valgymas ryte šokėjos gyvenime tapo viena iš svarbiausių mitybos taisyklių, kurių ji stengiasi laikytis kiekvieną dieną.

"Anksčiau visai nevalgydavau pusryčių, bet dabar, kai yra mažoji, pusryčiai man – ritualas. Dažniausiai tai įvairios košės, pieno produktai, o savaitgaliais – kiaušinienės. Aš beprotiškai mėgstu pusryčių maistą, net ir išvykus į keliones viešbučiuose man pats skaniausias – pusryčių maistas. Galėčiau tik tuos produktus ir valgyti. Pusryčių maistas – lengvas, bet kartu labai sveikas ir naudingas", – sako E.Straleckaitė.

Eglės dienos aktyvios. Žaibiškai prabėga laikas su dukryte, kai abi kažką veikia, – pradedant namų ruoša ir baigiant žaislų dėliojimu į vietas. Po pietų ji lekia į treniruotes pas mažuosius, kur moko šokių žingsnelių. Be to, kai kuriomis savaitės dienomis, dažniausiai triskart per savaitę, sportuoja pati. O dabar gerinti fizinį aktyvumą pradėjo ir su naujomis sporto programomis.

Nors kiekviena Eglės diena labai aktyvi, žiemą savo mitybą ji planuoja dar labiau sugriežtinti. Pasak jos, nuo sunkaus maisto prasideda sąstingis: aptingstame, judėti norisi mažiau.

Salotos su vištiena

1 vištienos krūtinėlės filė,

1 kiaušinis,

2 pomidorai,

salotų lapų,

saulėgrąžų daigų,

½  avokado,

fetos sūrio,

alyvuogių aliejaus padažui,

prieskonių.

Vištieną pamarinuokite su mėgstamais prieskoniais ir kepkite orkaitėje arba keptuvėje. Susmulkinkite pomidorus, sudėkite plėšytus salotų lapus, saulėgrąžų daigus. Supjaustykite avokadą ir fetos sūrį. Užpilkite alyvuogių aliejumi ir viską pabarstykite juodaisiais pipirais arba kitais prieskoniais. Minkštai išvirkite kiaušinį, kad prapjovus išbėgęs trynys kartu su aliejumi ir prieskoniais susilietų – paprastas ir labai skanus padažas.

Kalakutiena su daržovėmis

1 kalakutienos krūtinėlės filė,

1 morka,

2 saldžiosios bulvės,

4 pievagrybiai,

cukinijos,

baklažano,

brokolio,

žiedinio kopūsto,

garstyčių,

alyvuogių aliejaus,

prieskonių pagal poreikį,

sultinio.

Kalakuto filė marinuokite iš vakaro arba mažiausiai 40 min. prieš kepdami mėsą. Marinuokite su garstyčiomis, prieskoniais, alyvuogių aliejumi. Daržoves galima rinktis ir kitokias: ką tuo metu randate šaldytuve ar kas patinka labiausiai. Supjaustykite daržoves norimo dydžio gabalėliais. Geriau – didesniais, nes keps orkaitėje. Žiedinį kopūstą ir brokolį atskirkite žiedynais. Gilesnę skardą išklokite kepimo popieriumi, išdėliokite supjaustytas daržoves. Pilkite mėgstamo sultinio, šlakelį alyvuogių aliejaus ir apibarstykite prieskoniais. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C ir kepkite apie 40 min. Galima patiekti su kuskusu. Paprasta ir labai skanu pietums.

Pyragas "Obuolių skanuolis"

Pagrindui:

2 pakeliai sausainių,

200 g sviesto.

Varškės kremui

6 dideli obuoliai,

3 kiaušiniai,

250 g varškės,

2 stiklinės cukraus,

cinamono,

druskos.

Viršui:

100 g sviesto,

1 stiklinė miltų,

½ stiklinės cukraus.

Sausainius, skirtus pagrindui, sutrupinkite ir užpilkite išlydytu sviestu. Gautą masę pakepkite apie 10 min. iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje. Kiaušinius kartu su varške, cukrumi ir žiupsneliu druskos išplakite ir supilkite ant jau paruošto pagrindo. Nulupkite ir griežinėliais supjaustykite obuolius. Sumaišykite juos su cukrumi, trupučiu cinamono ir dėkite ant varškės kremo. Pyrago viršuje dedama trupininė tešla. Šaltą sviestą supjaustykite mažais gabalėliais, užpilkite miltus ir cukrų. Minkykite rankomis, kol liks tik tešlos trupiniai. Šį viršutinį sluoksnį galite gaminti pagal bet kurį patinkantį trupininės tešlos receptą. Viską kepkite apie 1 val. 180 °C orkaitėje. Galite papuošti šilauogėmis arba mėlynėmis.

Ypatingasis kimono

Pirmąjį vieno berniuko išaugtą ir Ingai atiduotą kimono ji apsivilko prieš daugiau nei 23 metus, tada net nepagalvojusi, kad vėliau šis drabužis bus garbingai saugomas namuose.

"Man tai daugiau nei tiesiog kimono. Čia kaip nuotakai – vestuvinė suknelė, neįkainojama vertybė", – rodydama Rytų kovos menų drabužį pasakoja sportininkė. Dauguma karatistų, pasak jos, treniruojasi ir varžybose dalyvauja su tais pačiais kimono. Tačiau savąjį ji naudoja tik varžybose kaip ypatingą ginklą, kuris nuo varžovų smūgių apsaugo tarsi šarvai.

"Kimono – tai baltas drabužis, susidedantis iš dviejų dalių: kelnių ir švarko, kuris apjuosiamas diržu. Balta spalva simbolizuoja švarią, teisingą kovą. Sportininkui, pradėjusiam sportuoti karatė, tai pirmoji svajonė ir siekiamybė, – kimono svarbą karatė sporte aiškina kovotoja. – Kimono – tai sportininko vizitinė kortelė. Jis turi būti tvarkingas, visada išlygintas, švarus. Jeigu sportininkas dėvi susiglamžiusį, nešvarų ar suplyšusį kimono, tai byloja apie jo nepagarbą ne tik sau, bet ir aplinkiniams."

Aš esu namų žmogus. Namisėda savęs tikrai nepavadinčiau, bet į savo erdvę visada gera sugrįžti.

Pirmą kartą 2007 m. Pasaulio čempionate dalyvavusi jauna sportininkė nepasiekė aukštos vietos turnyrinėje lentelėje ir neparsivežė medalio, tačiau šias varžybas ji prisimins visą gyvenimą.

"Pasaulio čempionatas Japonijoje karatė sportininkams prilygsta olimpinėms žaidynėms, – paaiškina Inga. – Tai kiekvieno pradedančiojo sportininko didžiausia svajonė. Šiose varžybose dėvėjau kimono, kurį įsigijau Vengrijoje. Nuo tada šis kimono man tapo tikru talismanu. Juk tąkart aš pirmą kartą buvau Japonijoje – karatė tėvynėje."

Daugiau nei sporto šaka

Dabar kiekvieną kartą pravėrusi drabužinės duris, Inga žvelgia į kimono ir bent trumpam pasineria į prisiminimus. Nors kiekvienas čempionatas reikalauja sunkaus fizinio pasiruošimo, o dalyvavimas jame sukelia daug streso, sportininkė pabrėžia, kad tai teikia didelę laimę.

"Dalyvavau daugiau nei 40 varžybų, ne visos buvo sėkmingos, bet kiekvienos – reikšmingos. Per visas varžybas ant kimono nugaros yra prisiuvamas dalyvio numeris. Kiekvieną kartą su jauduliu tą numerį nuardau ir akimirką tarsi iš naujo išgyvenu varžybų emocijas", – pasakoja Inga, sklaidydama išsaugotus varžybų numerius.

Magnetukai iš įvairiausių pasaulio kampelių ant šaldytuvo byloja, kad I.Mikštaitė, kartu su savo kimono išmaišė pusę pasaulio ir net neketina sustoti.

Pirmą kartą su Rytų kovos menais I.Mikštaitė susipažino 1994 m. rudenį. "Tuo metu karatė atrodė kažkas nežemiško, matyto tik filmuose, buvo labai smalsu išbandyti", – šypsosi sportininkė, jau 25 metus užsiimanti šia veikla.

"Karatė – tai viena iš dvikovių sporto šakų, kuri turi gilias tradicijas. Čia svarbu ne tik fizinės savybės, bet ir disciplina, drausmė, pagarba, atsakomybė ir psichologija. Visa tai ir formuoja mūsų charakterį, – apie gyvenimo būdų tapusią sporto šaką pasakoja I.Mikštaitė. – Norėdamas būti geresnis, privalai treniruotis daugiau nei varžovas, todėl viskas priklauso tik nuo tavęs. Tai ir skatina stengtis nepasiduoti ne tik salėje, bet ir gyvenime."

Paprastas laimės receptas

I.Mikštaitė padeda svajonių siekti ir kitiems. Šiuo metu savo treniruotėms laiko atrandanti tik vakare arba retkarčiais ryte, dieną sukasi tarp sporto salių ir vaikučių. "Dienomis aš dirbu Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijoje kūno kultūros mokytoja. Po pietų du kartus per savaitę vedu treniruotes savo mažiausiems karatistams lopšelyje-darželyje "Varpelis" ir važiuoju į Kauno Pilėnų progimnaziją pas mokinukus", – su begaliniu ryžtu ir užsidegimu dėlioja savo dienotvarkės planus.

Inga lekia kaip užsukta. Dieną dažniausiai pradeda dar neišaušus. O jos laisvalaikis aktyvus: baseinas, dviračiai, riedučiai, bėgiojimas. Paklausta, kaip viską suspėja, sportininkė tik nusišypso: "Veiklos man tikrai netrūksta, bet dėl to esu tik dar laimingesnė. Daryti tai, kas teikia didžiulį džiaugsmą, – ne kiekvienam lemta. Aš šią galimybę turiu, todėl viską stengiuosi daryti iš širdies."

Inga įsitikinusi, kad kiekvienas savo laimės receptą susikuria pats, o jis labai paprastas – daryti tai, kas priverčia šypsotis, teikia džiaugsmo ir kiekvieną dieną iš naujo suvirpina širdį.

Laisvą nuo darbų minutę Inga skiria sau. Net ir turėdama galimybę ilgiau pamiegoti, rytą ji mieliau pradeda neskubėdama su puodeliu kavos ir pusryčiais. Sportininkei tokie maži dalykai kasdieniame gyvenime yra didžiausia atgaiva.

"Stengiuosi dažniau nueiti į teatrą. Ne tik spektaklis, bet ir visas pasiruošimas teikia laimės. Gali visą dieną tam paskirti: pasiruošti, pietauti mieste. Kai kiekvieną dieną vilki sportinius drabužius, taip išeiti labai smagu", – dalijasi pašnekovė.

Ramybės oazė

"Kad ir kaip mėgstu sportą, visas gyvenimas nesisuka tik apie jį. Aš esu namų žmogus. Namisėda savęs tikrai nepavadinčiau, bet į savo erdvę visada gera sugrįžti. Atsimenu, kaip su tėvais važiuodavome į kaimą pas senelius, visuomet grįždavome namo, tai turbūt nuo vaikystės įskiepijo, kad namai – šventas reikalas, – pasakoja Inga apie savo prisirišimą prie namų. – Ten ramybė, po visų dienos darbų galiu atsipalaiduoti, jaustis savimi. Man namai – jausmas. Žodžiais tai sunku apibūdinti."

Kai norisi pabėgti pailsėti ir susidėlioti galvoje kirbančias neramias mintis, Inga tai daro ne kur kitur, o namuose. "Man nereikia įmantrių SPA procedūrų, kai yra savas kiemas už lango, kai galiu stebėti visus gamtos reiškinius. Sėdžiu ant sūpynių, matau, kaip lapai nukrenta, kaip sužaliuoja... Man tai teikia didžiulį malonumą", – savo atsipalaidavimo ritualus atskleidžia moteris.

Ingos namai – tarsi trofėjų muziejus: ant sienos kabo padėkos raštai ir diplomai, lentynos nuklotos blizgančiomis taurėmis ir medaliais, o apsidairius aplink – vien apdovanojimai. "Galbūt kažkam tai tik metalo gabalas, bet man tai daug reiškia – įdėtas darbas, išgyventos emocijos. Tuose apdovanojimuose aš matau ir ašaras, ir džiaugsmą. Jie stumia mane eiti, daryti ir nesustoti", – apie savo meilę trofėjams pasakoja sportininkė.

"Prisirišu ir prie daiktų. Kad ir šie drambliukai, – rodo į suvenyrus lentynoje, – kiekvienas sukelia prisiminimą, kiekvienas kažką reiškia. Aš jų nė vieno nepirkau pati, visi drambliukai padovanoti. Atsimenu, pirmąjį man padovanojo treneris. O štai šie septyni mieliausi širdžiai – paskutinė tėvelio dovana, prieš jam išeinant amžinojo poilsio", – į prisiminimus pasineria pašnekovė.

– Kas yra baristas?

– Paprastai ir trumpai tariant, tai žmogus, kuris dirba kavinėje ir ruošia kavą. Lietuviai dar nelabai įpratę prie šio pavadinimo. Kartą į kavinę atėjo moteris, kuri, laukdama kavos, žiūrinėjo plakatus ant sienos. Pamačiusi darbo skelbimą, nustebusi klausė manęs: "Ką reiškia tas baristas?" Atsakiau jai, kad tai aš.

– Be kavos ruošimo, už ką dar atsako baristas?

– Klientai dažnai net neįsivaizduoja, kiek atsakomybės mes prisiimame. Turime paruošti skanią ir kokybišką kavą, mandagiai aptarnauti klientus, patiekti maistą, prižiūrėti švarą ir kavos aparatą. Be to, atsitinka įvairių nenumatytų situacijų, iš kurių turime mokėti išsisukti. Vyr. baristas turi dar daugiau pareigų. Mes apmokome naujus žmones. Aš prižiūriu kavinę, turiu užsakyti, pasirūpinti, kad darbo vietoje netrūktų pieno, vaisių, vaisvandenių, valymo priemonių ir kt. Vienas iš svarbiausių dalykų, be kavos ruošimo proceso išmanymo, yra santykiai kolektyve. Santykiai su kolegomis labai svarbūs, vyr. baristas atsako ir už juos. Turime žinoti ne tik kaip padėti, patarti, bet ir kaip tinkamai išsakyti kritiką.

– Kas labiausiai patinka šiame darbe?

– Be abejo, kavos subtilybės, kurių yra daugybė. Kiekvieną dieną gali sužinoti kažką naujo. Be to, man patinka bendrauti. Per pusantrų metų susipažinau su labai daug žmonių, kai kurie tapo gerais draugais. Labai myliu savo nuolatinius klientus. Žmonės, kurie mane pažįsta ar yra nors kartą bendravę, žino, kad labai daug kalbu. Rasti bendrą kalbą su puodelio kavos užsukusiais žmonėmis man visiškai nesunku. Daugumą klientų pažįstu, žinau, kokią kavą jie mėgsta. Jaučiu, kad ir klientai myli mane. Dažnai lepina smulkiomis dovanėlėmis. Praeitą savaitę atnešė šokolado, kad praskaidrintų dieną. Esu gavusi ir gėlių. O kartą, kai blogai jaučiausi ir vis tiek teko dirbti, klientai atnešė namie paruoštos imbiero arbatos.

– Ko reikia norint tapti geru baristu?

– Šis darbas tikrai nėra lengvas, kaip kartais gali pasirodyti iš šalies. Mano manymu, žmogus, norintis tapti baristu, turi būti atsakingas, komunikabilus ir darbštus. Žinoma, pasiryžęs daug išmokti.

– Kaip sekėsi perprasti šio darbo subtilybes?

– Dirbti bariste pradėjau atsitiktinai, pasiūlius draugei. Iš  pradžių nelabai gilinausi į kavos pasaulį, nes turėjau atsiminti daug techninės informacijos, skirtingų kavos rūšių receptų. Laikui bėgant, pamilau šį darbą, pamačiau, kad kavos pasaulis kupinas įdomybių. Baigusi vyr. baristo mokymus ir pažiūrėjusi du specialius filmus, kavos subtilybėmis susidomėjau dar labiau.

– Kas svarbiausia ruošiant kavą?

– Svarbiausia yra nepriekaištingas espresas ir gerai išplaktas, tinkamos temperatūros pienas. Šie dalykai yra privalomi norint paruošti skanią kavą. Be to, labai svarbu kiekvieną kavos puodelį ruošti su meile. O jeigu baristas turi sugebėjimų, ant kavos galima nupiešti įvairiausių piešinėlių (latte art). Man patinka žmonių reakcija, kai kavos puodelyje pamato širdelę. Jei klientas atkreipia dėmesį į ją, pabrėžiu, kad kava ruošta su meile. Kliento šypsena garantuota!

– Kokia tavo mėgstamiausia kava?

– Prieš pradėdama dirbti kavos nemėgau. Jeigu ir gerdavau, tai tik saldžius kavos gėrimus, kuriuose net kofeino nesijausdavo. Dabar mano mėgstamiausias – stiprus espresas su švelniai plaktu pienu (flat white), nors anksčiau jo net pakęsti negalėjau. Kartais šaltas, kartais – su sojų ar kokosų pienu, bet dabar geriu tik stiprų espresą su švelniai plaktu pienu. Tai mažesnis stipresnės kavos puodelis su mažesne pieno puta. Jau daug klientų supažindinau su flat white, daugelis dabar tik ją ir geria.

– Kokią kavą rekomenduotum šaltam rudens vakarui?

– Žinoma, pastarąją! Rekomenduočiau ir sezoninę, dabar visame pasaulyje labai išpopuliarėjusią moliūgų skonio latę (pumpkin spice latte) arba standartinę latę su skrudintų riešutų sirupu.

– Ar įmanoma pasigaminti skanią kavą namuose? Kaip?

– Tikrai įmanoma! Vertėtų nusipirkti jau sumaltos skirtingų regionų pupelių kavos. Jeigu yra galimybė, siūlyčiau pirkti kavos pupeles ir sumalti kiekvieną kartą prieš ruošiant. Dabar toks didelis kavos pasirinkimas, kad kiekvienas gali surasti patinkantį skonį.

Rudeninė kava su cinamonu

Maltos kavos pagal poreikį,

juodo šokolado plytelės,

kokosų arba migdolų pieno,

cinamono prieskonių.

Kaip įprastai, maltą kavą užpilkite karštu vandeniu. Rekomenduojama 2–3 arbatinius šaukštelius užpilti 100 ml vandens. Jeigu mėgstate saldintą kavą, įmeskite tirpti juodo šokolado skiltelę. Puiki cukraus alternatyva. Pieną pilkite tik pašildytą, vietoj paprasto pieno pabandykite kokosų arba migdolų pieną. Kavą apibarstykite cinamono prieskoniais, galite papuošti cinamono lazdelėmis. Cinamonas suteiks jūsų kavai rudens aromato, be to, jis naudingas sveikatai.

Kokią kavą pasirinkti?

Pataria Paulina Palaikytė, viena geriausių baristų Lietuvoje, kavos ruošimo čempionatų dalyvė.

Arabiką ar robustą? Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į kavos pupelių rūšį. Nors jų pasaulyje yra daugiau nei 60, populiariausios ir labiausiai vertinamos – arabikos ir robustos. Arabikos pupelės pasižymi švelnia rūgštele, maloniais poskoniais ir turi perpus mažiau kofeino nei robustos. Robustos pupelių kava stipresnė energizuojančio poveikio atžvilgiu, jos skonis sodresnis. Vis dėlto arabikos pupelės daug populiaresnės, sudaro net 75 proc. visos pasaulyje užauginamos kavos. Viena iš populiariausių maltos kavos rūšių gaminama iš arabikos ir robustos pupelių mišinio.

Kiek paskrudintą? Ant maltos kavos pakuočių nurodoma skalė nuo 1 iki 10 žymi kavos pupelių skrudinimo lygį, kuris skirstomas į lengvą, vidutinį, vidutinį tamsų ir tamsų. Skrudinant pupeles išsiskiria aliejai, lemiantys intensyvesnį, sodresnį, kartesnį kavos skonį. Todėl lengvo skrudinimo kava yra spalvingesnė skonio ir aromatų atžvilgiu, tamsaus skrudinimo – aštresnė, kartesnė. Priešingai, nei dažnai manoma, kartesnė ir aštresnė, arba kitaip – tamsesnio skrudinimo kava nėra stipresnė kofeino atžvilgiu.

Juodą kavą (crema) ar espresą? Besimėgaujantieji kava iš tam skirtų aparatų renkasi kavos pupeles. Šios dažniausiai skirtos vadinamajai crema arba espreso kavai ruošti. Crema – juoda kava be priedų, padengta lengva puta. Šias kavos pupeles turėtų rinktis mėgstantieji paprastą juodą arba amerikietišką kavą, kurią gauname juodą kavą praskiedę karštu vandeniu. Pavyzdžiui, amerikiečiai ir suomiai, išgeriantys daugiausia kavos, geria amerikietišką, kuri nėra tokia stipri kaip juoda  kava. Mėgstantiesiems espreso kavą arba tokius kavos gėrimus, kaip kapučinas ar latė, geriausia rinktis kavos pupeles, skirtas ruošti espresui, kurios vienas arba du puodeliai ir yra gėrimų su pienu pagrindas. Šios pupelės – tamsiai skrudintos, tad ir intensyvaus skonio.

Tirpią ir liofilizuotą? Tirpi kava iš esmės yra kavos koncentratas. Ji nėra nei blogesnė, nei geresnė už maltą, tiesiog pagaminimo būdas kitoks. Ruošiant tirpią kavą, tos pačios kavos pupelės yra skrudinamos, sumalamos, užplikomos vandeniu, o taip paruošta kava yra džiovinama, pašalinant skystį ir išgaunant kavos koncentratą. Šiandien galima rasti liofilizuotos tirpiosios kavos, arba kitaip – džiovintos šaltyje, kurios granulės savo forma primena kristalus. Liofilizuota kava itin vertinama, nes jos pagaminimo būdas leidžia geriau išsaugoti kavos savybes – aromatą ir skonį.

Kaip laikyti kavą?

Labai svarbu atkreipti dėmesį, kaip kavą laikome namuose. Aliejai, išsiskiriantys kavos pupeles skrudinant, netinkamai laikant produktą greitai išsivėdina, dėl to nukenčia kavos skonis ir kvapas.

Svarbu net ir tai, kokiame aukštyje kava laikoma: laikant per aukštai ją gali paveikti virtuvėje kylantys garai, per žemai – drėgmė, todėl geriausia ją laikyti sandariai uždarytą nuošalioje tamsioje spintelėje, vidutiniame aukštyje.

Kavą svarbu laikyti atokiau nuo kitų produktų, mat ji turi savybę sugerti į save kvapus.

Kavą verčiau pirkti mažesniais kiekiais ir suvartoti greičiau: maltą kavą – per mėnesį, o kavos pupeles – per tris mėnesius.

Kauną pasirinko neplanuotai

Ketverius metus Kaune gyvenantis ir Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijuojantis Alanas atvirauja, kad pamilo Lietuvą ir jos žmones, o Kaune jaučiasi tarsi namuose.

Vaikinas, dar prieš apsigyvendamas Lietuvoje, buvo išvykęs pagal mainų programą į Vokietiją, kur pirmą kartą susipažino su lietuviais. "Jie mane pakvietė atvykti į Lietuvą, apsilankyti Kaune ir VDU, – pasakojo A.Perezas. – Aš žinojau, kad Lietuva egzistuoja, nes labai mėgstu skaityti ir domiuosi įvairių šalių istorija. Žinojau ir apie Sovietų sąjungą".

Draugai paskatino meksikietį Lietuva susidomėti dar labiau, tačiau po pirmo apsilankymo mūsų šalyje jis netikėjo, kad kada nors čia užsibus ilgesniam laikui. Grįžęs į Meksiką po studijų Vokietijoje, Alanas rezgė mintis, kaip pabėgti iš nuobodžios kasdienybės. "Neįsivaizdavau savęs visada dirbančio biure, todėl nusprendžiau kažko imtis. Taip ir kilo mintis apie studijas Lietuvoje", – pasakojo studentas.

Pasiteiravus, kodėl studijas pasirinko Kaune, vaikinas atviravo, kad pirmiausia parašė prašymą mokytis Vilniaus universitete, tačiau ten jo nepriėmė be reikiamo dokumento. Tuomet jis pagalvojo apie VDU, kuriame jau buvo lankęsis anksčiau. Darbuotojai universitete geranoriškai priėmė ir padėjo užbaigti ilgą ir sunkų procesą. "Ne aš, o Kaunas pasirinko mane. Tikriausiai taip ir turėjo nutikti, nes dabar esu labai laimingas gyvendamas šiame mieste", – džiaugėsi meksikietis.

"Smagu gyventi mieste, kuris kiekvieną dieną vis gražėja ir atsinaujina", – pokyčius Kauno mieste pastebi vaikinas. Jo nuomone, tiek Vilnius, tiek Kaunas yra gražūs miestai, tačiau jo namai – Kaune. "Daug kartų lankiausi Vilniuje, bet niekada nesijaučiau ten taip, kaip būdamas Kaune. Tiesiog save įsivaizduoju tik Kaune", – pripažino A.Perezas.

Lietuviai meksikiečio akimis

"Prisimenu savo atvykimą. Mane pasitiko būrys lietuvių, kurie pasirodė linksmi, pilni energijos ir labai draugiški", – prisiminimais dalijosi studentas.

Pirmas įspūdis buvo geras, o ir dabar, prabėgus ketveriems metams, pasak jo, niekas nepasikeitė. "Lietuvoje einantys gatve žmonės iš pirmo žvilgsnio atrodo labai rimti. Bet jeigu aš nusišypsau praeiviui, visuomet sulaukiu šypsenos ir iš jo", – lietuvių draugiškumą pastebi studentas.

Vis dėlto, pasak A.Perezo, lietuviai mėgsta palaikyti saugų atstumą aplink save. "Čia turiu daugybę draugų, bet visi jie gana uždari. Lietuviai nemėgsta svetimų žmonių prisileisti arti. Mes, meksikiečiai, esame labai ekspresyvūs. Mėgstame fizinį kontaktą: apsikabinimus, bučinius į skruostą, draugiškai pajuokaudami dažnai patapšnojame per petį. Lietuviai ne tokie. Jeigu nelabai pažįstamą žmogų čia pasisveikindamas pabučiuosi, prieisi arčiau ar paduosi ranką, matysi, kaip jis pasijaučia nepatogiai ir susigėsta", – savo patirtis pasakojo vaikinas.

Jis pastebėjo, kad žmonės Lietuvoje yra per daug susirūpinę problemomis. "Mitas, kad lietuviai yra negatyvūs, gaila, bet turi tiesos. Žmonės čia per daug pasinėrę į problemas, kurios nėra tokios baisios, kaip gali atrodyti", – pastebėjo pašnekovas. Nepaisant to, A.Perezas mano, kad Lietuvoje yra daug pozityviai nusiteikusių jaunų žmonių. Anot jo, tereikia į kiekvieną dieną pažvelgti pozityviau, kaip tai daro jo gimtosios šalies žmonės.

Ne aš, o Kaunas pasirinko mane. Tikriausiai taip ir turėjo nutikti, nes dabar esu labai laimingas gyvendamas šiame mieste.

Alanas prisipažino neišvengiantis ir nemalonių situacijų. "Kartais mane sustabdo gatvėje ir ima  pravardžiuoti. Bet tai pasitaiko retai. Jei manęs neapima pyktis tuo metu, žmonės tiesiog atsitraukia", – išgyvenimus pasakojo studentas.

Vaikinas pabrėžė, kad taip atsitinka retai – lietuviai su juo viešose vietose elgiasi mandagiai. "Net jei žmonės ir būna blogai nusiteikę, pabendravę jie pakeičia nuomonę apie mane – jau ne kartą pats tuo įsitikinau", – patirtimi dalijosi meksikietis.

Sužavėjo upės ir ežerai

A.Perezas pasakojo, kad Meksikoje gamta yra labai įvairi, bet Lietuva jį nustebino vandens telkinių gausa.

"Myliu Lietuvą ir Kauną todėl, kad čia yra daugybė vandens telkinių. Nuostabu žingsniuoti ir iš abiejų pusių matyti upes, tiesiai prieš tave susiliejančias į vieną", – Nemuno ir Neries santakos peizažą piešė meksikietis.

"O dar kiek daug ežerų Lietuvoje. Didelį įspūdį paliko Trakai. Kai pirmą kartą apsilankiau ten ir pamačiau Galvės ežere stovinčią Trakų pilį, tiesiog netekau žado.  Tas vaizdas – kaip iš pasakos, norisi pilį užkariauti ir gyventi kaip karaliui", – svajonėms pasidavė pašnekovas.

Nepamiršo savo šaknų

Alanas sakė tarp Lietuvos ir Meksikos atradęs įdomių sąsajų. "Jūsų pagoniškas tikėjimas man primena meksikiečių tikėjimą, dievus ir deives, kurie globoja vieną ar kitą dalyką, pavyzdžiui ugnį, vandenį, karą", – palygino jis. Net ir lietuvių tradicinė Užgavėnių šventė vaikinui primena, kaip meksikiečiai šokdami aplink laužą bando prišaukti lietų.

"Galbūt aš tik pagyvenęs čia bandau įžvelgti tuos kultūrų panašumus", – juokėsi jis.

Dažnai grįžti į Meksiką Alanui yra prabanga – tam reikia daug laiko ir, be abejo, pinigų. Bet ir gyvendamas toli nuo namų, vaikinas jų nepamiršta, laikosi visų savo tradicijų.

"Visuomet namie pasidarau mažą altorėlį, kurį puošiu gėlėmis, padedu maisto. Jeigu turiu mirusių artimųjų nuotraukų, padedu ir jas", – pasakojo meksikietis, paklaustas, kaip švęs artėjančią Mirusiųjų dieną (Dia de los Muertos).

Anot jo, meksikiečiai tiki, jog pirmosiomis lapkričio dienomis mirusiųjų dvasios sugrįžta į gyvųjų pasaulį, tačiau ne gąsdinti, o susitikti ir švęsti. Todėl tradiciškai pasitikdami mirusiuosius meksikiečiai ruošia namuose maistą, dabina ne tik kapines, bet ir savo namus.

Lietuvos šaulių sąjungos V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius sakė, kad šauliai vis dar gyvena V.Putvinskio idėjomis ir tęsia jo veiklą, pradėtą dar prieš organizacijos įkūrimą. "Visi Lietuvos gyventojai turėtų būti savo Tėvynės gynėjais. To siekiame ir mes dabar. Per savo darbus ruošiame visuomenę Tėvynės gynimui", – V.Putvinskio pavyzdžiu sekti kvietė S.Ignatavičius.

Provaikaitis Vidas Pūtvis, tardamas padėkos žodį susirinkusiems, pabrėžė, kad pagerbdami V.Putvinskį, mes parodome ištikimybę savo tautos idealams.

V.Putvinskis, užaugęs lenkiškoje šeimoje, pats nusprendė mokytis lietuvių kalbos. Jis aktyviai kovojo prieš spaudos draudimą, įsteigė didžiausią lietuviškos spaudos gabenimo centrą Žemaitijoje. 1919 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Šaulių sąjungą, iki 1922 m. buvo jos pirmininkas. 1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino II laipsnio ordinu už nuopelnus atkuriant bei įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, taip pat garbės ženklu "Šaulių žvaigždė", kitų valstybių apdovanojimais.

V.Putvinskis-Pūtvis mirė 1929 m. kovo 5 d. Kaune. Prieš mirtį gydytojui jis pasakė: "Daktare! Ne fiziškai sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjos darbo..."

Būdama jauna, Aleksandra paliko namus Kaune ir išvažiavo mokyti vaikų į kaimą, kur anuomet labai trūko pedagogų. "Dabar mokytojai žiūri, kokį gaus atlyginimą, o mes tada nekreipėme į tai dėmesio", – apie savo meilę mokytojo profesijai pasakojo Aleksandra. Mokykloje dirbusi 60 metų, su ilgesiu sklaidydama seno nuotraukų albumo puslapius, ji prisiminė, kaip su kolegėmis senjorėmis kasmet susitikdavo prieš rugsėjo 1-ąją. O dabar jau, sako, nelabai ir belikę su kuo susitikti.

– Kas lėmė, kad tapote mokytoja?

– Mylėjau vaikus ir nuo mažų dienų namuose vis vaidindavau mokytoją. Kai mano draugė stojo mokytis į Mokytojų seminariją Kaune, tuo keliu pasukau ir aš. 1949 m. baigiau seminariją ir iš karto pradėjau dirbti. Tada mums leido pasirinkti rajonus, kur norėtume dirbti. Mes su drauge pasirinkome Kaišiadoris – manėme, kas savaitę grįšime traukiniu namo. Tačiau gavau paskyrimą kažin kur Kaišiadorių rajone – į Darsūniškį, o 1951 m. pradėjau dirbti Kauno 14-ojoje vidurinėje mokykloje, dabartinėje V.Adamkaus gimnazijoje.

– Kokie prisiminimai išlikę iš Darsūniškio mokyklos?

– Į pirmą susitikimą su pradinės mokyklos direktoriumi ir jo žmona svainis mane atvežė motociklu. Mokykloje dirbome trise – direktorius Jurgis Pavalkis, jo žmona Julija ir aš. Tarp kitko, jų anūkas yra gydytojas Dainius Pavalkis, buvęs švietimo ir mokslo ministras. Mokyklos vadovas su žmona mane labai šiltai priėmė. Iš pradžių, kai dar neturėjau kur gyventi, jie priglaudė mane savo namuose, kur kambaryje sustatė lygiagrečiai du suolus – visą mėnesį miegojau tokioje lovoje. Po to Pavalkiai gavo man kambarį kaimynystėje, pas vieną ūkininką. Jie mane, naujai iškeptą 20-metę mokytoją, pirmą kartą atitrūkusią nuo mamos sijono, labai globojo.

Mokykla anuomet dirbo ir šeštadieniais, kai jau galvodavau, kaip po pamokų pasiekti namus. Autobusų labai trūko. Stabdydavau pakeleivingas transporto priemones. Kartą net ir ant tanko teko važiuoti. Ėjau pėsčiomis namo į Kauną, buvau užsirišusi ant galvos skarelę ir persimetusi per petį savo patalynės ryšulį. Temo. Girdžiu, važiuoja tankas. Stabtelėjo. Kareiviai rusiškai klausia: "Babuška, kuda ty idioš?" Prietemoje jie palaikė mane močiute ir paklausė, kur einu, kur gyvenu. Kareiviai pakėlė "babušką" už rankų ir, pasodinę ant tanko, parvežė laimingai namo.

Tekdavo šeštadienį po pamokų ir pėsčiomis įveikti 25 km – pareiti į Šančius, iš Darsūniškio persikėlus per Nemuną. Pernakvodavau pas mamą, o sekmadienį vėl reikėdavo eiti atgal. Atsisveikindamos su mama verkdavome abi.

– Kokiomis sąlygomis dirbote Darsūniškio mokykloje?

– Na, kokios ten dar sąlygos! Jokių valdiškų mokymo priemonių neturėjome – jas gamindavome patys. Neramūs laikai buvo, labai dažnai į mokyklą per pamokas ateidavo stribai – jie juk valdžia anuomet buvo. Kartą atidarė klasės duris, užėjo į vidų stribas su šautuvu. Išsižergė, atstatė šautuvą, bet nieko nesakė. Pasakiau vaikams nekreipti dėmesio, ir vedžiau pamoką toliau. Stribas po kiek laiko išėjo. Gal norėjo pagąsdinti? Juk klasėje mokėsi vietinių partizanų vado, slapyvardžiu Saulė, dukros, kurias visi vadino Saulutėmis. Stribai žinojo, kad beveik iš visų Darsūniškio gyventojų namų buvo išėjusiųjų į mišką vyrų, kuriuos anuomet vadinome ne partizanais, o žaliukais. Baimės buvo nemažai.

– Kaip pradėjote dirbti Kaune?

– 1951 m. Kauno 14-ajai vidurinei vadovavo Marcelijus Žiūraitis, mokytojavo didžiulis mokytojų būrys. Man neįprasta buvo didelės klasės, daug mokinių: po tris pirmas, antras ir trečias klases – po 30 mokinių kiekvienoje. Ir mokyklos pastatų – net penki.

Nė vienam neužsukau ausies, o štai į klasės kampą esu pastačiusi.

Direktorius M.Žiūraitis buvo labai geros širdies. Žinojome, kad priimdavo mokytis represuotų lietuvių vaikus, tai anuomet buvo labai drąsu. Žinoma, jis turėjo vykdyti komunistų partijos politiką – siekti, kad kuo daugiau mokinių stotų į komjaunimą. Jis ir mane kalbino, o kai aš to nepadariau, tik tėviškai pabarė. Direktorius buvo nuostabus žmogus. Beje, jo sūnus Algis Žiūraitis tapo Maskvos operos ir baleto teatro vyr. dirigentu, buvo vedęs garsiąją primadoną Jeleną Obrazcovą.

Atėjusi dirbti buvau jauniausia kolektyve, ir visi mane šiltai priėmė. Pamenu braižybos, piešimo mokiusį Boleslovą Šarūną, kurį mokiniai labai mylėjo ir baigę mokyklą ateidavo aplankyti į namus. Tai buvo labai įdomus, uždaro būdo kolega. Dirbau su juo pionierių stovykloje. Būdavo, pasikiša po pažastimi dėžutę su dažais ir tekinas skuba saulėlydį ar saulėtekį tapyti. Tai jis su mokiniais sudėliojo akmenėlių mozaiką – atrodo, sportininko figūrą ant sienos, prie sporto salės naujajame mokyklos pastate.

14-ojoje vidurinėje dirbo ir poeto Vytauto Mačernio mylimoji Bronė Vildžiūnaitė. Labai iškalbinga, labai protinga moteris. Istoriją dėstė. Būdavo, kai ji atsistoja šnekėti, tai miela klausyti – kaip iš rašto kalbėdavo. Jai nereikėdavo skaityti iš lapo.

– Kokie prisiminimai išlikę apie mokinius?

– Vaikai iš Kauno rajono ateidavo į mokyklą basi. Buvo toks mano mokinys Rimutis, kuris nuolat vėluodavo į pamokas, dažnai būdavo peršalęs, varvančia nosyte. Padovanojau jam nosinytę. Po to jis priėjo prie mano stalo ir, atsirėmęs į jį mažomis rankelėmis, neprašomas pažadėjo: "Aš daugiau nevėluosiu, nes išmokau greitai vaikščioti!" Matot, kokie nuoširdūs pradinių klasių mokinukai!

Vaikai rašydavo į sąsiuvinius plunksnakočiais. Ant kiekvieno mokinio suolo būdavo įdubimai specialiems buteliukams su rašalu pastatyti, bet vaikai vis vien juo apipildavo suolus ir save. Ir net mane yra apipylę – alkūne pastūmė rašalo buteliuką, kuris išsipylė ant mano pirmą kartą apsivilkto melsvo kostiumėlio.

Vaikams labiausiai patikdavo darbelių ir fizinio lavinimo pamokos. Beje, mes fiziškai lavindavomės tik lauke, nes sporto salės nebuvo. Žiemą per pamoką lenktyniaudavome su rogutėmis. Kartais per šalčius fizinio lavinimo pamoką pakeisdavau matematika, kuri daugeliui vaikiukų buvo sunkiai įkandama. Žinoma, tada vaikai raukydavo nosytes, bet susitaikydavo su mano sprendimu.

– Kokių bausmių skirdavote mažiesiems už išdaigas?

– Nė vienam neužsukau ausies, o štai į klasės kampą esu pastačiusi. Ir ne vieną. Nebuvo kažkokių ypatingų išdaigų, o juolab – nusikaltimų. Jeigu vaikas padarydavo per daug klaidų per pamoką, turėdavo po pamokų perrašyti užduotį be klaidų. Būdavo, kad perrašinėdami padarydavo naujų klaidų. Tada vėl rašydavo. Buvau reikli mokytoja. Mano pamokose visad būdavo tylu. Kolegės nedrįsdavo pas mane pamokų metu užeiti, nes žinojo, kad jokių reikalų pamokos metu su manimi negalima spręsti. Gal todėl visus mokyklos pradinių klasių vizitatorius pirmiausia vesdavo į mano klasę.

– Kaip manote, kokių savybių reikia geram mokytojui?

– Pirmiausia, jis turi mylėti vaikus. Tai yra svarbiausia. Jeigu mokytojas myli vaikus, tai mokės jiems atleisti, suprasti jų padarytas klaidas. Mokytoja turi būti mažiesiems mokinukams antroji mama. Jie, mažieji, yra labai smalsūs, nors pirmą kartą į klasę žengia su baime – juk susitinka su svetimais, jiems nepažįstamais žmonėmis. Todėl kartoju – svarbiausia yra mylėti vaikus. Prisimenu, kartą į mokyklą per pertrauką atėjusi mano draugė nusistebėjo koridoriuje vaikų keliamu triukšmu. "Kaip tu gali tai pakęsti? Juk čia tikras beprotnamis!" Aš tada sakiau ir dabar kartoju: tai normalu, taip turi būti, juk jie – vaikai.