Apie kūrybos pripažinimą. Nesu menininkė. Nenusipelniau šio titulo. Galvoju, kad menininkas – žmogus, kuris nuolat skendi kūryboje savo mintimis, ieškojimais, darbais. Jam svarbu pristatyti savo meną visuomenei, išgarsėti, pelnyti aukštą įvertinimą ir vardą. Man to nereikia. Bent jau šiuo metu. Save vadinu kūrėja, nes menas man – saviraiškos priemonė, būdas išlieti savo kūrybiškumo pradą per įkvėpimą, išmonę, kruopštumą. Be to, mane žavi pats procesas – jis prilygsta meditacijai, padeda atsipalaiduoti, pabėgti nuo rutinos. Džiaugiuosi, kad mano kurtus papuošalus dažnas prilygina menui – komplimentai, įvertinimas labai glosto savimeilę, tačiau šiuo gyvenimo tarpsniu nesiekiu visuotinio pripažinimo. Manau, kad tikrąjį savo kūrybos kelią rasi tik tuomet, kai išgryninsi save. Jei nori kurti – nebijok, kurk, ir nesvarbu, kad tavo kaip kūrėjo vardo niekas nežinos. Darbas – taip pat kūryba, teikianti didelį pasitenkinimą.

Apie svajonių darbą. Visada domėjausi mada. Ypač imponuoja italų dizainerių Domenico Dolce ir Stefano Gabbanos darbai – pavergė jų išskirtinis stilius: prabanga, spalvos, originali apdaila. Jos pagrindas – kruopštus rankų darbas: siuvinėjimas siūlais, karoliukais, žvyneliais, kristalais, aplikavimas ir pan. Pirma iš audinio paruošiamos drabužių iškarpos, o tada pagal dizainerių eskizus išsiuvinėjamas dekoras. Siuvinėtojos – savo amato profesionalės, jas garsiems mados namams ruošia speciali aukštoji siuvinėtojų mokykla Ecole Lesage Paryžiuje. Kai studijavau, sklandė legenda, kad viena lietuvaitė baigė šią mokyklą ir dirba pas dizainerį A.McQueeną. Sėdėti ir siuvinėti – mano svajonių darbas. Domėjausi – mokslai Prancūzijoje brangūs, be to, viena auginu sūnų, gyvenu Kaune ir todėl renkuosi pagal galimybes – esu mados namų "Kristi Andress" dekoratorė. Šie dizaineriai turi savo stilistiką, išskirtinį braižą, naudoja šiuolaikines technologijas, todėl rankų darbo nėra tiek daug, kiek norėčiau. Bet tai, ką darau, man labai patinka, motyvuoja tobulėti, be to, įkvepia žmonės, su kuriais ir kuriems dirbu, jų požiūris į gyvenimą. Šie mados namai žinomi Lietuvoje ir, lyginant mūsų šalį su Europa, pasauliu, savo garsumu prilygsta Italijos dizaineriams – taigi, mano svajonė tam tikra prasme išsipildė. Sutinku, prasimušti daugiau galimybių užsienyje, tačiau laimingam būti galima ir Lietuvoje – viskas priklauso nuo požiūrio.

Simona Skeltytė/G.Kažėmėko nuotr.

Apie papuošalų kūrimą. Tai pabėgimas nuo kasdienybės. Juos kurti pradėjau laukdamasi sūnaus. Kiekvienas karoliukas prie tekstilinio pagrindo prisiūtas atskiru dygsneliu. Kas bent kartą bandė, žino, kiek reikia kantrybės, kruopštumo atlikti viską labai dailiai, preciziškai, kiek daug laiko sugaištama. Bet aš labai kantri ir kruopšti, tiesa, laisvo laiko šiuo metu turiu kur kas mažiau. Nebijau klaidų ir džiaugiuosi, kad siuvinėjant galima ardyti – galiu tai daryti net kelis kartus. Jei esi kūrybinga asmenybė, klaidų pasitaiko retai: jos savaip pakoreguoja papuošalo viziją – galutinis rezultatas išeina netgi geresnis nei pradinis sumanymas. Kurti būtent kaklo papuošalus – koljė, kurie prilygsta masyvioms apykaklėms, paskatino mano charakteris ir pomėgis siuvinėti – reikia ploto išsilieti. Toks papuošalas – išskirtinė proginės aprangos detalė, tuo tarpu segės-drugeliai gimė galvojant apie moteris, kurioms rūpi pasipuošti kasdien. Įprastai naudoju ne daugiau kaip 3–5 spalvas – kai aksesuaras turi konkretų koloritą, jį kur kas lengviau priderinti prie garderobo. Ne veltui sakoma: mažiau yra daugiau! Modelius, spalvų derinius, karoliukų formas įkvepia gamta, architektūros, dizaino detalės, metų sezonas. Mintį apie gaivių spalvų derinį padovanojo lengva, nuotaikinga vasara – perteikiau dangaus koloritą. Apsilankiusi vienoje iš mados istoriko Aleksandro Vasiljevo parodų, sukūriau sodrių, gilių spalvų aksesuarą. Ažūrinėje koljė susipynė rudenėjančių medžių šakos... Galvoje nuolat generuojasi naujos idėjos – dūzgia it bičių avilys, geriausios kažkur nusėda ir labai tikiu, kad tinkamu momentu prasiverš kur kas įdomesniais, aukšto meninio lygio darbais.

Apie stiliaus kūrimą. Papuošalas – galimybė pakeisti stilių, žaisti įvaizdžiu per vieną detalę. Turėti gražų, vienetinį aksesuarą geriau nei įsigyti puošnią suknelę – ją per metus iš spintos ištrauksite gal du tris kartus, o papuošalą galite derinti prie įvairių apdarų, dėvėti skirtingais būdais – šios transformacijos jį leis naudoti kasdien. Juk šiuo metu itin populiarus eklektikos stilius, kai viename ansamblyje derinami skirtingos stilistikos apdarai, aksesuarai detalės. Ši aprangos detalė itin iškalbinga: išmanantiesiems ji gali daug ką papasakoti apie savo šeimininką – ne tik išduoti jo stilių, skonį, bet ir charakterio ypatumus, gyvenimo būdą, statusą. Rankų darbo papuošalai nėra pigūs, bet į juos verta investuoti. Nesakau, kad bižuterija blogai – ji orientuota į sezono tendencijas, pigi, todėl prieinama visiems, už tą pačią sumą galima įsigyti ne vieną, o kelis dirbinius ir jais varijuoti kuriant įvaizdį. Tačiau preciziškai atlikti, originalūs rankų darbo papuošalai man prilygsta juvelyriniams dirbiniams. Jie – vienetiniai, meniški, todėl nepavaldūs laikui, visada aktualūs – puiki šeimos relikvija. Jų vertę sudaro ne tik kūrybinė idėja, bet ir laikas, darbas, pozityvios mintys – esant blogai nuotaikai kurti neįmanoma.

Nebijau klaidų ir džiaugiuosi, kad siuvinėjant galima ardyti – galiu tai daryti net kelis kartus.

Apie tekstilę. Ilgai galvojau, kad būsiu dizainerė. Mano mamos draugė, gyvenanti toje pačioje gatvėje, – dizainerė Asta Funkienė. Kai buvau maža, labai mėgau jos namuose leisti laiką: įsirausdavau tarp audinių, dėliodavau sagas, žaisdavau karoliukais ir įsivaizdavau, kad būsiu tokia pat šauni kaip ir ji. Bet Asta mane, matyt, geriau perprato: "Ne, bandyk studijuoti tekstilę – ji tave labiau traukia, be to, vėliau visada galėsi tapti dizainere." Svarsčiau: tekstilės sąvoka labai plati – ką veiksiu, kur dirbsiu, iš ko gyvensiu. Matydama, kad abejoju, A.Funkienė mane supažindino su žakardinio audimo meistre, tekstilininke Monika Žaltauskaite-Grašiene, kuri parodė savo darbus ir uždegė meile. Apsisprendžiau. Dailės akademijoje praėjome daug įvairių tekstilės technologijų – tiek tradicinių, tiek šiuolaikiškų, tačiau labiausia man prilipo žakardas – nenuostabu, juk čia reikia itin daug kantrybės, kruopštumo, atidumo, o aš visko turėjau į valias. Šia technika atlikau ir diplominį darbą "Ramybė": 2x3 m dydžio austame gobelene – stilizuotas jūros vaizdas, kurį sudarė devyni segmentai po tris – dangus, jūra ir smėlis. Gobeleną audžiau kasdien po 8 val. daugiau kaip keturis mėnesius. Nuo pat pradžių jis buvo skirtas Palangos kavinei "Ramybė" dekoruoti – kad būtų tikroviškiau, po pakabintu gobelenu ant grindų pabėriau smėlio. Džiaugiuosi, kad šiandien jis nedūlija akademijos fonduose – puošia Respublikinės Kauno ligoninės Aleksoto sektoriaus krizių intervencijos centrą. Įkvėpta tos pačios A.Funkienės, dar studijų metais pradėjau siūti sau drabužius. Baigusi akademiją, kol rasiu savo vietą gyvenime, nusprendžiau siūti pagal užsakymus. Kad įgyčiau profesionalumo, baigiau KTU Dizaino centro organizuojamus aprangos siuvimo ir konstravimo kursus. Siuvimas – meistrystė, labai daug kūrybos šioje srityje nėra, tačiau nepraleisdavau progos atskiras drabužio detales paversti išskirtiniu apdaro akcentu: siuvinėta rankų darbo apdaila, kaip ir papuošalai – garderobo desertas.

Apie pozityvią nuostatą. Tikiu, kad mintys materializuojasi: kuo daugiau teigiamų emocijų, tikėjimo, pozityvaus mąstymo, tuo labiau sekasi. Įsitikinu kasdien: vaikystėje, sėdėdama prieš veidrodį, pati iš savęs imdavau interviu, ir štai – jūs mane kalbinate, norėjau dirbti garsiuose mados namuose – dirbu. Juolab darau tai, kas man labai patinka, imponuoja, skatina drąsiau svajoti ir neprisirišti prie to, ką moku geriausia, – nuolat atrandu kažką naujo. Prisipažinsiu, suvaldyti blogas mintis nėra lengva – iš prigimties esu linkusi save nuvertinti, nepuoselėju didelių ambicijų. Bet dirbu su savimi, be to, gyvenime viskas susidėlioja ir išsisprendžia pačiu palankiausiu būdu, jei tik žmogus nusiteikęs pozityviai ir nenuleidžia rankų. To kasdien mokau ir savo sūnų Kostą. Jis pirmokas. Antras mėnuo, kai virkauja, kad sunku, nesupranta, nesigauna. Bet aš nenusileidžiu: "Būk stiprus, turėk kantrybės. Viskas pavyks, aš tau padėsiu. Mums viskas kuo puikiausia sekasi!"