Daug galimybių
„Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad studijuoti universitete neįgaliesiems tikrai verta. Visų pirma, įgyji aukštąjį išsilavinimą, kuris vėliau atveria daugiau įsidarbinimo galimybių, antra, per ketverius studijų metus yra tikrai nemažai galimybių gauti įvairią finansinę paramą. Jei tik pasistengsi, per mėnesį įmanoma gauti minimalią algą. Turbūt sutiksite, kad kaip studentui tai – išties neblogai. Man pinigų užteko ne tik knygoms – susitaupiau ir pirmajam automobiliui.
Vilniaus universitete įgijau dvi specialybes, tęsiu ir magistro studijas, dirbu dviejuose darbuose ir galiu pasakyti, kad neįgaliesiems studijuoti tikrai verta.
Studijavau valstybės finansuojamoje vietoje, tad pateikęs tris prašymus, gavau tris išmokas. Pirmoji – iš Neįgaliųjų departamento kasmėnesinė išmoka specialiesiems poreikiams tenkinti, antroji – socialinė stipendija, kurią skiria Valstybinis studijų fondas, trečioji – Europos Sąjungos struktūrinių fondų tikslinė išmoka studijų prieinamumui gerinti. Yra ir daugiau įvairių kompensacijų, todėl negalią turinčius jaunus žmones raginu studijuoti“, – sako M. Geležauskas.
Pasiteiravus, ar aukštosios mokyklos yra pritaikytos žmonėms su negalia, Matas sako, kad situacija po truputį keičiasi. „Jei sėdėčiau ratukuose, Užsienio kalbų institute tikrai nebūčiau galėjęs studijuoti. Nebent turėčiau kokį draugą, kuris mane nešiotų iš vienos auditorijos į kitą. Mano liga – vidutinio sunkumo: pasiremdamas ramentais galiu vaikščioti. Dėl to mano judėjimo galimybės yra kur kas platesnės. Aišku, Vilniaus universiteto senuosius rūmus pritaikyti neįgaliesiems sunku. Vis dėlto tai – istorinis pastatas, kuriam taikoma begalė apribojimų. Lifto ar keltuvo įrengimas neįgaliesiems čia sunkiai įmanomas“, – sako vaikinas.
Pašnekovo teigimu, kur kas svarbiau, kad neįgaliesiems būtų pritaikytos mokyklos. „Nors per pastaruosius kelerius metus situacija pasikeitė, žinau ne vieną istoriją, kai negalią turinčių vaikų tėvai tiesiog mesdavo darbus, kad kasdien galėtų būti mokykloje kartu su vaiku ir jį nešioti. O neįgaliesiems, kaip, beje, ir sveikiesiems, milijoną kartų geriau mokytis kartu su visais, o ne namuose. Tą galiu pasakyti iš savo patirties.
Namuose mokiausi po atliktų operacijų, bet neilgai – po mėnesį ar du. Tokio mokymosi kokybė gerokai prastesnė. Taip baigus vidurinę įstoti į aukštąją yra labai sunku. Suprantu, kad pritaikyti aplinką neįgaliesiems nėra paprasta, bet juk įmanoma“, – įsitikinęs Matas.
Korepetitorius ir vertėjas
Nepaisant ligos, cerebrinio paralyžiaus, vaikinas Vilniaus universiteto Užsienio kalbų institute baigė anglų ir ispanų kalbų lingvistikos studijas, greta jų turėjo ir gretutines studijas – Filosofijos fakultete mokėsi pedagogikos. Dabar Matas baigė pirmą magistro studijų kursą, dirba dviejuose darbuose.
„Manęs kartais net ir sveikieji klausia, kaip tau pavyko susirasti du darbus? Daugelis prisipažįsta, kad jiems ir vieną rasti sunku. Man turbūt tiesiog pasisekė“, – sako Matas.
Studijuoti kalbas buvo viena jo svajonių. „Būdamas abiturientas norėjau ką nors studijuoti anglų kalba. Tiesa, dar mokykloje tos svajonės kito ir ugdymo planą keičiau bene tris kartus. Minčių buvo labai įvairių – nuo informatikos iki fizikos, bet apsistojau ties kalbomis. Be to, ši studijų programa man prilipo, nes apie ispanų kalbos mokymąsi galvojau dar mokykloje.
Jau studijuodamas nusprendžiau pasirinkti ir gretutines anglų kalbos pedagogikos studijas. Tai buvo puikus sprendimas. Turiu teisę mokyti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius – tai leido įsidarbinti privačioje anglų kalbos mokykloje. Esu korepetitorius. Turėjau minčių įsidarbinti valstybinėje mokykloje. Bet turbūt man būtų gana sunku prisitaikyti... Esu toks laisvo požiūrio pedagogas (juokiasi), o visi mokymo planai, programos mane šiek tiek vargina, jausčiausi tarsi įspraustas į kampą. To aš nemėgstu“, – pasakoja Matas. Dirbti mokytoju privačioje kalbų mokykloje vaikinui pasiūlė studijų draugas, kuris šioje mokykloje jau dirbo.
Antras Mato darbas – laisvai samdomas vertėjas. „Galiu dirbti man patogiu metu, o darbdaviai nė neįtaria, kad turiu negalią. Visas bendravimas vyksta telefonu arba elektroniniu paštu, dirbu sau patogiu paros metu.
Žinoma, jei kalbame apie finansinį stabilumą, pajamos nėra reguliarios kiekvieną mėnesį. Tačiau daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Turi pasistengti, pats ieškoti užsakymų, užsitikrinti savo vardą. Darbo šioje srityje yra tikrai nemažai. Tai pastebėjau per pastaruosius metus – kai kurių užsakymų tiesiog tekdavo atsisakyti dėl laiko stokos“, – sako Matas.
Vaikinas sutinka, kad neįgaliajam susirasti darbą yra sunkiau, tačiau kaskart reikia ieškoti įvairiausių nišų. Juk šiandieniam pasaulyje dirbti galima ir nuotoliniu būdu. „Man patinka, kad galiu dirbti tada, kada patogiausia. Esu pelėda, todėl vertimus dažnai darau naktimis, o vidury savaitės, kad ir trečiadienį, galiu turėti savaitgalį“, – šypsosi vaikinas.
Šiuo metu Matas yra pasiėmęs akademines atostogas. „Truputį pavargau, neužtenka pakankamai laiko ir pomėgiams, ir įvairioms naujoms idėjoms, ir mokslams, ir darbams“, – sako Matas.
Svajonė – dainuoti
„Turiu įvairių pomėgių. Vienas jų – muzika. Groju gitara ir jau metus tobulinu vokalą. Seniai svajoju dainuoti scenoje. Ar pavyks įgyvendinti šią svajonę, nežinau. Norint to pasiekti, reikia įdėti daug darbo.
Mėgstu skaityti knygas, rašau ir pats. Keletas nebaigtų istorijų guli stalčiuje, gal prie jų grįšiu. Be to, mėgstu keliauti. Nuo tos dienos, kai įsigijau automobilį, vis svajoju, jog vieną dieną sėsiu ir kur nors labai toli nuvažiuosiu. Man tai – žavinga idėja“, – pasakoja M.Geležauskas.
Komentaras
Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė dr. Asta Kandratavičienė:
– Įgijus išsilavinimą, atsiveria platesnės galimybės susirasti darbą, reikalaujantį dažniausiai ne fizinės jėgos, o intelekto. Tai ypač svarbu negalią turintiems asmenims. Finansinę paramą neįgaliesiems, studijuojantiems aukštosiose mokyklose, teikiame dviem būdais:
* išmokomis specialiesiems poreikiams tenkinti (mokamomis kiekvieną mėnesį), kurias praėjusiais metais gavo 935 neįgalūs studentai;
* išmokomis studijų išlaidoms iš dalies kompensuoti (kartą per semestrą). Pastarąsias praėjusiais metais gavo 427 studentai.
Šiemet esame numatę finansuoti 950 studentų. Tiesa, į kompensacijas studentai gali pretenduoti tik kartą. Finansavimo mechanizmas gana paprastas. Aukštosios mokyklos, kuomet pas juos įstoja neįgalieji, kurie kreipiasi į dekanatą su prašymu dėl reikalingo finansavimo, perduoda visą informaciją Neįgaliųjų reikalų departamentui, kuris teikia minėtą finansinę paramą. Žinoma, nuolat kontroliuojame, ar tie studentai tikrai studijuoja.
Svarbu žinoti
Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, vadovaudamasis Finansinės pagalbos priemonių teikimo neįgaliesiems, studijuojantiems aukštosiose mokyklose, tvarkos aprašu, nuo 2006 m. teikia finansinę pagalbą neįgaliesiems, studijuojantiems aukštosiose mokyklose, ir kontroliuoja lėšų tikslinį panaudojimą. Finansinę pagalbą gali gauti studentai, turintys sunkų arba vidutinį neįgalumo lygį arba 45 procentų ar mažesnį darbingumo lygį, pirmą kartą studijuojantys pagal neuniversitetinių, I ar II pakopos arba vientisųjų universitetinių studijų programą ir neturintys įsiskolinimų bei drausminių nuobaudų.
Skiriamos šios finansinės pagalbos priemonės:
1. Išmokos specialiesiems poreikiams tenkinti – (50 proc. bazinės socialinio draudimo pensijos dydžio kas mėnesį – nuo 2017 m. sausio 1 d. 60 Eur);
2. Tikslinės išmokos studijų išlaidoms iš dalies padengti (3,2 BSI dydžio per semestrą – šiuo metu 121,6 Eur).
3. Pažangūs studentai, kuriems nustatytas 45 proc. ir mažesnis darbingumo lygis, gali gauti tikslinę išmoką (152 Eur per mėnesį) studijų prieinamumui užtikrinti. Ši parama yra skiriama įgyvendinant Europos socialinio fondo paremtą projektą „Studijų prieinamumo didinimas“. Projektą įgyvendina Valstybinis studijų fondas su partnerėmis – Lietuvos aukštosiomis mokyklomis.
4. Socialinės stipendijos dydis – 123,50 Eur per mėnesį. Jas gali gauti aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos, vientisųjų studijų, antrosios pakopos studijų studentai ir studentai, studijuojantys pagal laipsnio nesuteikiančias studijų programas (išskyrus rezidentūrą), studijuojantys tiek valstybės finansuojamose vietose, tiek už studijas mokantys savo lėšomis.
