Kaip aš dabar užfiksuosiu ir pasauliui parodysiu sniegą už lango, Kalėdoms papuoštus namus ir gatves? Kam eiti iki miesto eglės, jei jokio posto iš to nebus? Vis tiek neatrodys, kad buvau nuėjus. Visiškai be ryšio.

Nusprendžiau likti namie. Kad nebūtų taip liūdna, paėmiau knygą į rankas. Taigi man visuomet patiko skaityti! Bet kur tau – šį kartą pavyko tik pavartyti. Pavyko, bet nepatiko. Jau po pirmų dviejų puslapių pavargau. Pabodo sekti raides paeiliui, erzinančiai niekas nesisvaipino, nebuvo jokių paveikslėlių, jokių spalvų. Tik nespalvoti lapai. Visiškas negatyvas.

Mečiau skaityti ir ėmiau rašyti. Rašyti pasirodė gerokai įdomiau ir patraukliau. (Regis, tai visiems šiandien gerokai įdomiau.) Pamaniau, kad galbūt kaip tik pasitaikė puiki proga pagyventi be technologijų. Na, bent be telefono. Tik aš ir vordas.

Taip džiaugiausi savimi! Tik norėjosi kam nors pasipasakoti, su kuo nors tą pačią sekundę pasidalyti šiuo absoliučiai įspūdingu faktu, pa(si)rodyti. Griebiau telefoną ir jau nutaikiau gerą kampą nuotraukai – kad matytųsi tik data kompiuterio kampe, bet tekstą būtų sunku perskaityti – ir... Po kelių desperatiškų pamaigymų prisiminiau, dėl ko rašau: kišeninis pramogų pasaulis nebeveikia.

18.02 val.

Sėdžiu, akys bėgioja po kambarį, kažką spaudau čia ir jaučiuosi keistai. Gal išeiti pasivaikščioti? Bet labiausiai dabar norėčiau nueiti į feisbuką. Arba iki instagramo... O gal vis dėlto grynas oras padėtų? Griebiau šuns pavadėlį ir, demonstratyviai palikusi nepatenkintai burzgiantį tebeišsižiojusį kompiuterį, išbėgau pro duris.

Tačiau ir lauke neišvengiau socialinių tinklų filosofijos: mano ištikimasis šuo (o dar sako – geriausias žmogaus draugas!) pradėjo iš manęs tyčiotis! Suuodęs kito šuns paliktus geltonus ir rudus postus, maniškis atseit nekaltai ėmė juos vieną po kito laikinti. Aišku, pasitaikė ir tokių, kurie jo visiškai nedomino, tačiau pastaruosius atmestinai praskrolinęs, patikusius ženklino dar intensyviau. Galiausiai, suradęs jam labiausiai patikusį, pakomentavo.

Aš, žinoma, rūpestinga šeimininkė, tai iš to komentaro po poros minučių tik kvapas beliko, bet jau lauke nebuvo ką veikti.

18.22 val.

Grįžau namo. Vėl dairausi. Atrodo, net galvą ima skaudėti nuo minties, kad viskas, absoliučiai viskas kambaryje prašyte prašosi, tiesiog maldauja nuotraukos – mano mąsli poza, atidarytas vordo dokumentas, garuojanti arbata puodelyje, į sieną atremta ukulėlė, vaikystės žaislais puošta eglutė ir po ja susiraizgęs šuo... O ypač, žinoma, išsijungęs, nebeveikiantis telefonas. Kad galėčiau dabar kaip nors jį nufotografuoti ir papostinti!

18.30 val.

Gana – šią savaitę gyvensiu be telefono. Ir rašysiu. Man akivaizdžiai to reikia. Labai. Tokia tegu būna mano dovana prieš Kalėdas sau. Kas žino, gal kas nors gero iš to išeis.

Nuspręsta – savaitė be telefono.

Gerai, gerai, bent dvi dienos.

2021 m. gruodžio mėn. 17 d.

Atsikėlus ryte fotkių trokštančių objektų tik padaugėjo... Kaip išgyventi!!!

Susimąsčiau. Kai nebuvo tokių įspūdingų telefonų, gerokai mažiau ir fotografavome. Apskritai fotografijos menu prieš kelis dešimtmečius užsiėmė ganėtinai išskirtiniai žmonės, tam dažniausiai paskyrę visą savo gyvenimą. Kitaip tariant, šį darbą atliko profesionalūs fotografai. Su dideliais ir rimtais aparatais, puikiai išmanantys savo amatą, apšvietimo niuansus, technines subtilybes ir pan. Paprastas žmogus gal ir žinojo vieno kito garsaus fotografo pavardę, gal net buvo matęs keletą darbų. Bet tikrai nebūtinai.

Šiandien mano pasauliniam nuotraukų projektui jau beveik pusė metų. Jis vyksta taip intensyviai, kad įdomus tapo ne tik man, bet ir kitiems feisbukiečiams iš viso pasaulio. Dabar draugų ir sekėjų turiu keliolika tūkstančių!

O kai rankose atsirado fotografuojantys išmanieji, pyškinti ėmė ir paprastas žmogelis. Atsimenu: iš pradžių tas blykčiojimas vyko ramiai, atsirenkant tik įdomiausius kadrus – taip sakant, pataupant. Pagautos akimirkos dažniausiai nebuvo nei ryškių spalvų, nei taikliai sufokusuotos, nei pakreiptos tinkamu, įdomiu kampu. Gal ir į naudą išėjo, kad tada dar neturėjome feisbukų ir instagramų: būtume patvinę tamsiose, išbėgusiose nuotraukose ir neryškiuose, šnypščiančiuose vaizdo ar garso įrašuose. Aišku, gerai neįžiūrėjęs, vis tiek laikintum draugo vaizdo įrašą – jau vien iš solidarumo. Gal net pakomentuotum ką nors nenuoširdaus. Lygiai taip, kaip dabar. Komunikacijos nei blogais, nei gerais kadrais nesustabdysi.

2021 m. gruodžio mėn. 17 d., vakaras

Visą dieną tik ir suku galvą apie tas prakeiktas nuotraukas ir kaip pasiilgau snapčato ausų. Buvo kaimynas iš apačios užsukęs, kažką kalbėjo, lyg skundėsi dėl mano garsaus vaikščiojimo, o aš negalėjau akių atplėšti nuo jo vešlios barzdos ir didžiulių menininko akinių. Vis galvojau – kaip nuostabu mums būtų dabar susikeisti veidais! Kaip juokingai atrodytume! Baisu ir nuspėti, kiek laikų susilaukčiau... Kam gi nepatinka facesvapintis?!

2021 m. gruodžio mėn. 18 d.

Na, va. Ištvėriau antrą dieną, bet jausmas tas pats. Nė kiek ne lengviau. Ranka kaip nevaldomas aparatas – nykščiu kas kelias sekundes vis mėgina atidaryti nuostabaus filtrų pasaulio vartus. Draugai, kadangi prisiskambinti nepavyksta, kaip senais laikais, ėmė belstis į duris ir kviesti į lauką. Taip, atsimenu, tik per gumą pašokinėti draugės yra kvietusios.

Bet aš net bijau pagalvoti apie išėjimą į pasaulį, kur kiekvienas paukštis, kiekvienas medis ir pastatas, kiekvienas juokingai apsirengęs praeivis, grafitis ant namo ar tilto sienos atlieps mano nevaldomą fotografavimo troškimą. O gyvenant Šnipiškėse be filtrų neapsieisi.

Ne, šiandien dar pabūsiu namie. Parašysiu.

2021 m. gruodžio mėn. 18 d., vidurnaktis

Niekada nebuvau pagalvojus – kiek iš viso esu padariusi nuotraukų? Kiek vaizdo įrašų esu susukusi? Kiek jų ištryniau, o kiek papostinau?.. Tūkstančius? Milijonus? Dar daugiau? O kiek įvairiausių vaizdų veikėja esu pati? Bet tikrai – į kiek nuotraukų ar vaizdo įrašų esu patekusi aš?

Ne kartą esu mačiusi, kaip koks nors praeivis, pavyzdžiui, svetimos (kad ir savos) šalies turistas, fotografuojantis Šv. Onos bažnyčią, Senelį Išminčių, Druskininkų fontaną ar Martyno Gaubo galvos kopiją, laiko atsukęs telefoną (kad ir rimtą fotoaparatą), atrodo, tiesiai tiesiai į mane. Kartais imdavau ir papozuodavau, bet taip lengvai nepažįstamojo susikaupimo neišvaikysi – vis vien pyškindavo!

Taip pat ir mano pačios nuotraukose iš įvairių kelionių, koncertų ar vietinių barų visą laiką būna į kadrą atsitiktinai pakliuvusių prašalaičių. Kur žmonės, ten ir lankyti objektai. Kur lankytini objektai, ten be sustojimo blyksi telefonai. Kiek jų pagavo mane?

2021 m. gruodžio mėn. 19 d.

Šiandien didžioji diena – nusipirkau naujutėlį telefoną (su sutartimi, bet užtat su beribiu internetu), prisijungiau prie visų savo puslapių, sutikrinau visus notificationsus. Nėra ko dienoraščiui meluoti – nuotaika išties puiki. Vėl pasijaučiau mėgstama, juokinga, reikalinga, o pasaulis nušvito ryškiomis larko, ginghamo, ludvigo, adeno ir kt. nuostabių filtrų spalvomis!

Tačiau trys dienos be ryšio neabejotinai įpūtė naujų vėjų. Pasaulinio lygio projektas prasidėjo – patikrinsiu, kaip gerai veikia visus žemynus užkariavęs feisbuko aparatas! Užuot kasdieniškai įmetusi selfį (#MondayMood, #SundayFunday, #FoodPorn etc.), štai ką pasirašiau ant savo feisbuko sienos:

Ei, draugai! Reikia jūsų visų pagalbos! Kreipiuosi ne tik į jus, bet ir į jūsų artimuosius, gimines, draugus ir pažįstamus visose pasaulio šalyse, visuose kontinentuose! Noriu surasti kuo daugiau kitų darytų nuotraukų, kuriose esu aš. Nesvarbu, ar matausi gerai, ar esu tik neryškiame gražios bažnyčios ar aikštės fone – padėkite surasti jų kuo daugiau! Lai paieškos prasideda! Hashtagas ten, kur rasite mano veidą –  #itsmeG

Tokius lietuviškus, angliškus, kiek aplamdytus rusiškus, ispaniškus, prancūziškus postus įmečiau į įvairias grupes ir puslapius, kai kuriems net nupirkau feisbuko reklamą. Labai norisi, kad reikalai kuo greičiau pajudėtų!

2022 m. gegužės mėn. 30 d.

Labas, dienorašti!

Seniai matėmės! Nepyk, vis kaupiausi, taupiausi – laukiau, kol turėsiu galimybę pasidalyti išties puikiomis naujienomis. Tai štai!

Šiandien mano pasauliniam nuotraukų projektui jau beveik pusė metų. Jis vyksta taip intensyviai, kad įdomus tapo ne tik man, bet ir kitiems feisbukiečiams iš viso pasaulio. Dabar draugų ir sekėjų turiu keliolika tūkstančių! Apie #itsmeG kartkartėmis užsimena ir lietuviška žiniasklaida. Daugelis žmonių (pažįstamų ir visiškai ne) po visą platųjį pasaulį kartu su manim ieško mano nuotraukų, drauge jas skaičiuoja – paklaikusiai smalsu, kiekgi  iš viso jų pavyks surasti! Be to, nemažai žmonių pradėjo panašius asmeninius projektus ir, regis, jiems taip pat visai neblogai sekasi. Dėl to džiaugiuosi ir visuomet itin atidžiai peržiūriu savo darytas nuotraukas – ką gali žinoti, galbūt kurį nors jų esu ir aš netyčia nufotografavusi!

Taigi po kiek daugiau nei penkių mėnesių feisbukas surado 12 834 nuotraukas, kuriose esu aš! Ir fone, ir profiliu, ir centre, ir užsimerkusi, ir išsižiojusi, ir valganti, ir besijuokianti, ir net stovinti nugara! 12 834! Iš įvairių Lietuvos miestų, Prancūzijos, Anglijos, Rusijos, Ispanijos, Nyderlandų, Norvegijos, Belgijos, Maroko, Škotijos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Lenkijos, Kroatijos, Italijos... O jas padariusių fotografų tautybės apskritai nesuskaičiuojamos! Panašu, kad ši pernai prieš Kalėdas įsukta avantiūra nežada greitai sustoti. Na ir tegu – tegu būna šis projektas ne tik viso pasaulio, bet ir viso gyvenimo!

Ne visas, o tik puodas. Tiksliau, tvirtinimo konstrukcija. Vadinasi, teks daužyti plyteles ir, išlupus gipse skylę, ją sutaisyti (šiuolaikiniai klozetai juk stilingai įmontuojami!). Paskui, be abejo, mokėsime už naujas detales (tikėkimės, naujo klozeto pirkti nereikės?), skylę reikės uždengti nauju gipsu, ieškoti plytelių meistro (kas sutiks važiuoti dėl poros plytelių? O jeigu tokių atsiras – kiek už tai norės pinigų?), skambinti santechnikui, kad iš naujo pakabintų puodą, ir – tikėkimės, tikėkimės, tikėkimės – sėkmingai naudotis tualetu. Laikėme kumščius, kad viskas pavyktų bent jau iš antro karto.

Nuo baisiosios žinios dienos praėjo tik savaitė, o mūsų naujuose namuose – jau trys klozetai. Ačiū Dievui, vienas iš jų pakabintas ir veikia, regis, puikiai. Kiti du sumesti į dėžes. Kažkas su jais blogai ir, tik pakabinus, teko iškart nuimti ir ieškoti kitų sprendimų. Manau, suprantama, kad galva sukosi dvigubai: reikėjo itin sparčiai surasti ir konkretaus klozeto modelio, ir apskritai tualeto, kaip gamtos šauksmo priėmėjo, alternatyvų. Ėmėme galvoti, kad visa tai yra akivaizdus ženklas ir verčiau į šį butą nesikraustyti. Vėliau mintyse keikėme ir kaltinome savo darbo neišmanantį santechniką. Dar po kurio laiko pradėjome svarstyti net ne iki galo įrengto buto pardavimo galimybę. Kiek vėliau šovė  mintis, kad galbūt du atlikusius klozetus pavyktų grąžinti ir taip atgauti dalį prarastų pinigų (!). O dabar, kai praėjo šiek tiek laiko, pavyksta net duchampiškai pajuokauti, kad esminei savo funkcijai atlikti netinkamais puodais dekoruosime svetainę. Pavyzdžiui, vietoj kėdžių prie valgomojo stalo. Daug pozityvesnės mintys aplanko, kai namuose yra bent vienas veikiantis tūlikas.

Freepik.com nuotr.

Ir taip „sekėsi“ daugmaž su viskuo: lubomis, grindimis, sienomis, elektra, santechnika, vėliau – baldais, dekoro detalėmis... Visi maži projektėliai, brangūs ir ne tokie dideli pirkiniai dažniausiai pavykdavo toli gražu ne iš pirmo karto. Aišku, ne vieną sykį pakartotinės apsipirktynės vykdavo dėl mūsų pačių kaltės: nepataikydavome grąžto galvos, nupirkdavome ne tuos profilius, nesusigaudydavome, kokios konkrečiai detalės, kokio dydžio baldo mums reikia, iš kurios pusės tvirtinti lovos pakėlimo mechanizmą ir t.t. Pasinervindavome tą vakarą ir judėdavome toliau – ką jau čia dabar padarysi, kad naujo buto įrengimas – visiškai ne mūsų sritis.

Bet baisiausia – ir tuo galėdavome skųstis valandų valandas, visiškai nepaisydami, kad po pirmų penkiolikos minučių mūsų klausytojai ima atvirai žiovauti, – kad ir pasamdyti meistrai neatlikdavo savo darbo normaliai arba iki galo. Dėl to būdavo pikčiausia. Nors gal net ir ne dėl to. Labiausiai kraujas užvirdavo dėl to, kad mes patys meistrų darbų nesugebėdavome atitinkamai įvertinti: ką mes žinome, ar čia gerai elektros laidus išvedžiojo, lubas pakabino ir tą nelemtą klozeto konstrukciją priveržė?! Kvailiausia, kad visiškai nesuprasdami, kaip čia viskas iš tiesų padaryta, mokėdavome pinigus, o paaiškėjus, kad padaryta prastai, neturėdavome kur dingti, ir likdavo kaltinti tik save. Kad neišmanome statybos ir remonto niuansų, kad sumokėjome pinigus neišsiaiškinę visko iki galo ir, žinoma, kad apskritai pirkome neįrengtą butą. Paskola puntukiškai kabo ant kaklo, o kiekvieną žvilgsnį namuose drasko brokas, netikslumai, nelygumai ir klaidos... O kalčiausias esi pats!

Net ir mažiausiai apie statybas išmanančiuosius užklumpa lemtinga diena, kai galvoje užgimsta idėja: kadangi iškviesti meistrai vis vien smarkiai ir labai dažnai ne ten, kur reikia, nugrybauja, darykimės patys. Bet ši mintis, tiksliau, jos įgyvendinimas – bent jau mums – tik dar labiau sugadino reikalus. Didžiausiame kambaryje norėjome vienos ryškios oranžinės sienos ir, kaip nesunku atspėti, nusprendėme ją nusidažyti patys. Klasika tapusi situacija pasikartojo: nei gražiai pavyko (visur aplink pritepliojome, keliose vietose pritaškėme ant naujų medinių grindų, sugadinome nemažai drabužių, prismardinome butą), nei pinigų sutaupėme (reikėjo pirkti šepetėlius ir šepečius, daugiau dažų, vėliau valymo priemonių ir kt., galiausiai samdytis profesionalius dažytojus), nei laiko (kol viską susipirkome, kol išžiūrėjome visus ir, atrodo, visomis pasaulio kalbomis dažymo vaizdelius „YouTube“, kol suradome rimtus meistrus, kol sulaukėme jų darbo rezultato)... Dabar ta mūsų siena juoda. Visiems sakome, kad toks ir buvo pirminis planas.

Freepik.com nuotr.

Ir nėra nė vieno žmogaus, kuris mumis netikėtų! Nes mūsų butą lankantys draugai – tokie patys remontų ir statybų neišmanėliai kaip ir mes. Jie yra nuostabūs žmonės, puikūs visokio plauko menininkai ir meno kritikai, komunikacijos žinovai, projektų vadovai, kūrybininkai, etatiniai gyvūnų globėjai, socialinių tinklų guru ir kiti specialistai... Bet nė į vieną jų negalime kreiptis dėl rimtos statybinės problemos. Apskritai su jais nepavyktų pasikonsultuoti jokiais profesiniais klausimais: esame panašių sričių atstovai ir išmanome panašius dalykus. Dėl to, žinoma, mūsų santykiai yra itin darnūs – turime galybę idėjų, kartu svajojame apie bendrus ateities projektus, o apie mėgstamus kino režisierius, rašytojus, kompozitorius ar dailininkus galime diskutuoti iki ryto. Svarbus faktorius, matyt, dar yra ir tai, kad beveik visi mūsų kompanijoje yra patikrinti laiko: draugai nuo vaikystės, blogiausiu atveju – studijų laikų, o naujų ieškoti kuo toliau, tuo labiau tingisi. Tenka verstis su esamais resursais.

Nepaisant to, labai dažnai vienas kitam pasiskundžiame: kodėl pasakiškai meniškame ir humanitariškame mūsų būryje nėra nė vieno statybininko, kirpėjo, santechniko, teisininko, gydytojo, drabužių dizainerio ar bent jų pardavėjo, vaistininko, mechaniko, odontologo, policininko, fotografo, bankininko, renginių organizatoriaus, santuokos registruotojo ar kokio kunigo. Kodėl nė vienas netapome toks, kurio kartkartėm prisireiktų greta esančiajam, kad visiems iš mūsų pasirinktos profesijos būtų apčiuopiamos naudos? Jei gyvenimas būtų susiklostęs tik šiek tiek kitaip, nereikėtų kiekvieną kartą ieškoti, kas Vilniuje nebrangiai apkirptų, būtų kam tinkamai įvertinti apdailos meistrų darbus, pateikti geresnį paskolos pasiūlymą ar kokybiškai ir nebrangiai atlikti burnos higienos procedūrą. Nuo to visi būtume laimingesni ir turtingesni. Kažkada atmetę kolegijas ir profesines mokyklas, galime guostis tik tuo, kad sutariame išties gerai; bet sykiu privalome pripažinti – esame tik debesinių idėjų generatoriai, nieko nesuprantantys apie realią praktiką.

Freepik.com nuotr.

Buvo aišku – negalime leisti, kad ir mūsų vaikai taip vargtų. Taigi praėjusį vakarą per jau tradicinį „Zoom“ žaidimų vakarėlį sumanėme pasirašyti paktą. Paktą ateities vaikams. Pastarajame dokumente, greta visų būsimų tėvų inicialų ir parašų, pateiktas sąrašas, kokias profesijas galės rinktis būsimosios mūsų kompanijos atžalos. Šalia nurodymo, kuo reikės tapti užaugus, pridėjome ir skaičių – kad išvengtume nesusipratimų ir būtų aišku, kiek vaikų turės galimybę rinktis tą pačią profesiją. Pavyzdžiui, teisininkų ir daktarų gali būti po kelis: visi žinome, kad kartais svarbu turėti galimybę palyginti keleto specialistų nuomones. Taip pat neturėjome nieko prieš, kad išaugtų keletas teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų. O santechniko ir kirpėjo mūsų grupei pakaks ir po vieną – kad šiems pavyktų ramiai ir gerai pragyventi iš draugų klientūros. Jokiu būdu nenorėjome pakenkti būsimajai kartai, priešingai – labiau už viską troškome jiems padėti, apsaugoti juos nuo klaidų, kurias aklai darėme patys.

Ateities komuna, regis, pagaliau turėjo viską, ko reikia patogiai, taupiai ir kokybiškai gyventi. Jei atvirai, didžiuojuosi „Draugų Paktu W kartai“ – privalėjome užkirsti kelią patraukliai skambančių, įdomių studijuoti, bet neperspektyvių, egoistiškų, idėjinių ir nepraktiškų profesijų pasirinkimui.

Tikėkimės, vieną dieną dėkingi mūsų vaikai – teisininkai, policininkai, gydytojai, statybininkai, prokuroras(-ė), kirpėjas(-a), santechnikas(-ė), elektrikas(-ė), bankininkas(-ė), odontologas(-ė) ir kt. – surašys galimas mūsų vaikaičių ateities profesijas. Gal senelių namus pakeis asmeninės slaugytojos-anūkės?