-
Spektaklių apžvalga: „Gyvenimas – tai sapnas“ ir „Sirenų tyla“
Gyvenimas – tai sapnas
Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt
Gyvenimas – tai sapnas. Tikiu, kad ne vieną šiuolaikinio pasaulio gyventoją aplankantis jausmas. Kai realybė pranoksta ne tik fantastinių filmų pranašystes, bet ir baisiausius mūsų košmarus, galima (o kartais net ir norisi) suabejoti: gal tai sapnas? Tad gal ir nenuostabu, kad aktorius ir režisierius Gediminas Rimeika nusprendė atsigręžti į žymiausio brandžiojo baroko ispanų dramaturgo Pedro Calderóno de la Barcos kūrinį „Gyvenimas – tai sapnas“. Juo labiau kad jame pasakojama apie Lenkijos princą Sigizmundą, kuriam lemta tapti tironu.
Kai realybė pranoksta ne tik fantastinių filmų pranašystes, bet ir baisiausius mūsų košmarus, galima (o kartais net ir norisi) suabejoti: gal tai sapnas?
Nors šiandienė geopolitinė situacija lyg ir siūlytų ne vieną šio barokinio teksto šiuolaikinimo, aktualizavimo kryptį, tačiau G. Rimeika Vilniaus miesto teatrui „Meno ir mokslo laboratorija“ sukurtame spektaklyje labiau atsigręžia į teatro nei į politinę istoriją. Scenoje nesunku atpažinti mūsų režisūros klasikų įtaką ir praėjusio amžiaus teatrališkumo tradicijas.
Perregima Oleksii Makukhino scenografija kuria stiklo kalno metaforą ir dusinančio vakuumo įspūdį, be to, leidžia greitas ir elegantiškas veiksmo vietos transformacijas. Kaip ir prieš dvejus metus sukurtame G. Rimeikos spektaklyje „Brilijant advenčers“ (scenografas Vladas Suncovas), „Gyvenimas – tai sapnas“ scenoje atspindimos savos ir priešiškos erdvės prieštaros. Pasaulis skyla į vidinę laisvę įkalintajam sosto paveldėtojui Sigizmundui suteikiantį kalnų kalėjimą ir valdžios (troškimo) gniaužtuose įkalinančius rūmus, kur veikia itin puošnūs ponai ir ponios, atklydę iš tolimo, teatrališko laiko (kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė).
Spektaklis savo ornamentiškumu lieka ištikimas puošniajai baroko dvasiai, besikartojantis sceninio lengvumo įspūdis, regis, pamažu tampa skiriamuoju G. Rimeikos režisūrinių interpretacijų bruožu. Tačiau dramaturgija, kurią interpretuoti renkasi jaunasis kūrėjas, paprastai yra gilesnės, dažnai nemalonios ar nepatogios problematikos, kuri kol kas lieka neatrakinta, o komplikuotų personažų drama kol kas žymima labiau punktyrais. Tad Lauryno Jurgelio scenoje aistringai įkūnijamo Sigizmundo drama, vos spėjusi sužibėti atradimais, pranyksta ją gaubiančiuose teatrališkuose sapnuose.
Rekomenduojama besiilgintiems neįpareigojančio teatrališkumo.
Nerekomenduojama pernelyg gerai atsimenantiems Gintaro Varno spektaklį.
Sirenų tyla
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Nors prieš keletą metų kilęs, per pasaulį nuvilnijęs ir Lietuvoje ataidėjęs #metoo judėjimas sukrėtė (nepakankamai) ir šiek tiek pakeitė mūsų visuomenę, tačiau atvirai kalbėti vis dar stigmatizuojančiomis seksualinio priekabiavimo, prievartavimo ir smurto temomis sunku net ir mene. Vienas iš retų bandymų – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Jaunųjų kūrėjų programai režisierės Lauros Kutkaitės sukurtas spektaklis „Sirenų tyla“. Tai pusiau dokumentinis spektaklis, nagrinėjantis galios (dis)proporcijas, požiūrį į smurtą ir priekabiavimą mūsų teatre, jo bendruomenėje.
Tema vis dar be galo aktuali, o jaunosios režisierės ir jos suburtos gausios kūrybinės komandos pasiryžimas kelti šias problemas nacionalinėje scenoje – vienareikšmiškai sveikintinas. Tačiau apmaudu, kad, pasiryžus imtis šios problematikos, pritrūko drąsos ją nagrinėti tiesiai, atvirai ir empatiškai. Realios teatre ir kine kuriančių moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą ir smurtą, istorijos čia pridengiamos teatrališkumu, choreografija ir humoru, o bet kokios išvados apie bendruomenę ar visuomenę, kuri tai leidžia, pasiklysta ir pasimeta stereotipuose, iš kurių net ir imantis lyčių vaidmenis perkainojančios temos nepavyksta išsivaduoti.
Atsispyrus nuo legendinės Homero „Odisėjos“, spektaklio pasakojimas pradedamas nuo įsivaizduojamo ant uolos įsikūrusio Sirenų salos teatro, todėl jame veikiančios, skirtingoms kartoms atstovaujančios aktorės Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė ir Gerda Čiuraitė mistifikuojamos, atitolinamos nuo realių moterų kostiumais, grimu ir šukuosenomis (scenografė ir kostiumų dailininkė Paulina Turauskaitė). Taip sukuriamas ne tik kultūrinis ir istorinis kontekstai, bet ir saugus atstumas nuo realybės tiek veikiančioms scenoje, tiek sėdintiems žiūrovų salėje.
Spektaklyje pateikiamos istorijos apie moterų (ir ne tik) žeminimą teatro ir akademinėje aplinkoje nemalonios, žiaurios ir, svarbiausia, tikros. Tačiau dauguma jų gali šokiruoti tik tuos, kurie praleido lietuviškąją #metoo bangą, mat iš esmės atkartoja viešumoje jau pasirodžiusius pasakojimus, neanalizuoja padarinių, netiria aplinkybių, leidžiančių smurtui reikštis profesinėje aplinkoje, nekvestionuoja visuomenės vaidmens, neskatina prisiimti atsakomybės tų, kurie leido tam vykti greta. Čia konstatuojami faktai ir pašiepiami smurtautojai, taip jiems nežymiai kerštaujant, ir „o prie manęs tai nelindo“ moterų grupė, spektaklyje įkūnijama Jūratės Vilūnaitės balso iš salės.
Norėtųsi tikėti, kad „Sirenų tyla“ netaps tylos garantu, paukščiuku, žyminčiu, kad šita tema mes pakalbėjome ir galime ramiai gyventi toliau, o veikiau taps akstinu tęsti temą, nes čia pradėta pasakoti, bet taip iki galo ir nepasakyta tiek daug.
Rekomenduojama praleidusiems lietuviškąją #metoo bangą.
Nerekomenduojama žinantiems ir suprantantiems #metoo svarbą.
-
Spektakliai „Nematomas šokis“ ir „Slabotkės vyšnelė“: kodėl verta pamatyti?
Nematomas šokis
Repertuarą sekite www.vytisdc.lt
Kokiomis formomis ir pavidalais gali egzistuoti šokis? Kas yra ir gali būti suvokiama kaip šokis? Kas lieka iš šokio, kai šokėjai palieka sceną? Šiuos ir daugelį kitų (į šiuolaikinio šokio specifiką nesigilinantiems gal kiek ir netikėtų) klausimų kelia ir atsakymų ieško naujausias vyresniosios kartos lietuvių choreografo Vyčio Jankausko šokio darbas „Nematomas šokis“.
Nenuostabu, kad po gana ilgos pandeminės pauzės pasirodęs naujas choreografo darbas – visų pirma refleksija. „Nematomas šokis“ tęsia pastarojo periodo V.Jankausko tyrinėjimus, permąstant šokio, judesio, choreografijos kategorijas ir jų tarpusavio sąveikas, ieškant atsakymų, kas vis dėlto yra ir nėra šokis. Įdomu, kad ši šokio apmąstymų ir konceptualizavimo kryptis atitolina šokio meną nuo teatro ir priartina prie vizualiųjų menų krypčių ir tendencijų.
Mėgindamas užfiksuoti „Nematomą šokį“ V.Jankauskas retrospektyviai dekonstruoja savo paties prieš daugiau nei dešimtmetį sukurtą ir 2019 m. atgimusį šokio spektaklį „Liepsnos virš šaltojo kalno“. Nacionalinės dailės galerijos erdvėje šokėjai Andrius Katinas, Giedrė Kirkilytė, Lina Puodžiukaitė pristato, pateikia, reprezentuoja ir atlieka bene visas šokio fiksavimo ir atkartojimo (atkūrimo) formas: užrašymą, fotografijas, vaizdo įrašą, cituoja atskirus judesius ir jų sekas. Kaip vaizdavimo priemones jie pasitelkia net kostiumus: dėlioja drabužius tarsi sustingusius judesyje, o tuomet savo kūnais mėgina tą judesį atkartoti. Regis, vienintelė šokio fiksavimo ir atkartojimo forma, kurios čia būtų galima pasigesti, – žodžiai. Bet gal taip yra dėl to, kad „Nematomame šokyje“ šis menas apmąstomas, stebimas, dekonstruojamas ir rekonstruojamas visų pirma iš kūrėjo ir atlikėjo, o ne stebėtojo perspektyvų.
N. Putino nuotr.
Atlikėjų perspektyva čia tiesiogine ir perkeltine prasme įkūnijama patyrusių, puikių, įdomių šokėjų, kurių asmenybės net ir minimalistinius, lyg ir ne šokio, bet judesius, pripildo turinio, vos jiems įžengus į scenos aikštelę. Jie pasakoja savo kūnais, net ir tada, kai lyg ir nejuda, o stebi, mąsto. V.Jankauskas „Nematomame šokyje“ sau ir šokėjams kuria laiko, erdvės ir pauzių prabangą. Laiko apmąstyti ir permąstyti ne tik tai, kas prieš akis, bet ir atmintyje, jis suteikia ir žiūrovams (net ir nemačiusiems ankstesnio darbo).
Šiame darbe glumina tik ilgoka uvertiūra – iš televizoriaus ekrano paties choreografo skaitoma prailgstanti šokio teorijos ir filosofijos paskaita. Nors jos pirminė funkcija turėtų būti padėti panirti į šokio apmąstymus, tačiau poveikis, regis, priešingas. Be to, ši įžanga verčia apgailestauti dėl tam tikro nepasitikėjimo publika.
„Nematomas šokis“ – viena vertus (pagal šiuolaikinio šokio vystymąsi ir vidinę logiką), įprastas šokio spektaklis, tačiau, kita vertus, jis peržengia įprastas laiko (esamojo ir atminties) ir erdvės (fizinės ir vidinių refleksijų) ribas, įtraukia į ilgalaikius ne tik šokio meno, judesio efemeriškumo, bet ir meno kūrinio egzistencijos ir priklausomumo autoriui / atlikėjui / stebėtojui apmąstymus.
Rekomenduojama šiuolaikinio šokio ir konceptualaus meno gerbėjams.
Nerekomenduojama baletomanams.
Slabotkės vyšnelė
Repertuarą sekite www.kitaskampas.lt
Ar seniai lankėte tolimus giminaičius? Ar susitinkate su jais ne ritualinėmis (vestuvių ar laidotuvių) progomis? Ar dar prisimintumėte močiutės (ar senelio) brolio (ar sesers) žmonos (ar vyro) vardą? Daugelis didmiesčių (net ir Lietuvos) gyventojų, ypač šiais nuotolinio bendravimo laikais, greičiausiai į šiuos klausimus atsakys neigiamai. Aktorius, muzikos atlikėjas ir kūrėjas Dominykas Vaitiekūnas neseniai savuosius atsakymus ryžosi pakeisti ir apie tai pasakoja savo naujausiame pasirodyme „Slabotkės vyšnelė“.
Itin kamerinėje (vos 40 žiūrovų talpinančioje) kavinės-baro / teatro „Kitas kampas“ erdvėje D.Vaitiekūnas, padedamas gitaristo Kęstučio Vaitkevičiaus, pasakoja apie karantino (ir ne tik) paskatintą susitikimą su tolima giminaite – teta Genute. Kaip dažniausiai teatre nutinka, šis pasakojimas virsta šiuo tuo daugiau nei dokumentinio epizodo atpasakojimu. Nors aktorius ir remiasi storytellingo forma, bet, pasakojimą papildžius keliomis šio susitikimo įkvėptomis dainomis, priartėja ir prie muzikinio teatro.
J. Valinsko nuotr.
D.Vaitiekūnas „Slabotkės vyšnelėje“ jungia asmeninius atsiminimus ir giminės pasakojimus su 10-ojo dešimtmečio refleksijomis ir net šiandienėmis, pandeminėmis aktualijomis. Jo pasakojimas nefiksuotas ar neužrašytas. Tad aktorius istoriją apie paslaptingąją, kaip paaiškėja, net kalėjime sėdėjusią tetą, pasakoja remdamasis atmintimi kaip pagrindine pasakojimo priemone ir kartu šio savotiško meninio tyrimo objektu. Tai tampa šiokiu tokiu iššūkiu ir pačiam aktoriui, vis stengiantis nepamesti pasakojimo siūlo, ir dramaturginei to pasakojimo dinamikai, kuri, panašu, turi kiek didesnio potencialo, nei kol kas pavyksta atskleisti. D.Vaitiekūną čia gelbėja dėmesys smulkmenoms ir detalėms (beje, labai būdingas jo vaidmenims miuzikluose).
D.Vaitiekūnas išradingai išnaudoja muzikinio teatro nišą Lietuvos scenoje. Jis atrado savitą būdą atraktyviais, lyg ir lengvo žanro muzikiniais pasirodymais pasakoti autentiškas, neretai skaudžias ir visada labai žmogiškas istorijas, pakviesti neįpareigojančio, bet gana jautraus pokalbio. Ne išimtis ir „Slabotkės vyšnelė“.
Rekomenduojama 10-ojo dešimtmečio vaikams (ir prijaučiantiems).
Nerekomenduojama akademinio meno gerbėjams.
-
Spektaklių recenzijos: ką verta pamatyti?
„Miegantys“
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Kaip įsivaizduojate gyvenimą po 100 metu? Ar gali būti, kad ateityje, kaip ir senais gerais Antono Čechovo laikais (turima omenyje XIX–XX a. sandūra), žmonės gers arbatą, o tuo metu duš jų likimai? Dviejų nacionalinės premijos laureatų – dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo – duetas kartu su gausia Lietuvos nacionaliniame dramos teatre suburta kūrybine komanda spektakliu „Miegantys“ iš esmės atsako, kad taip.
Jau turbūt girdėjote, kad pirmąja nacionaline distopija tituluojamas spektaklis nukelia į ne tokius jau tolimus 2109 m., kai pasaulis beveik visai subyrėjęs, o jį palaiko tik žmonijos susitarimas pasidalyti į dvi po dešimt metų miegančias pamainas. Kol vieni miega, kiti gyvena, o tada pamaina keičiasi. Na, ir žinoma, kaip ima aiškėti dar spektaklio pradžioje, ateities žmonės susitarimų laikosi nė kiek ne labiau nei šiandien. Ekologinių ir kitokių katastrofų sukrėstame ir pakitusiame pasaulyje žmonės gyvena gana panašiai kaip mes karantino metu – negalėdami išeiti iš namų (tam, kad miegotų dešimt metų, dar kūdikiams daugeliui įsodinamas lokio genas, tad, temperatūrai nukritus žemiau kaip –5 °C, užmiega), o visus jų veiksmus seka internetą pakeitusi Rimantės Valiukaitės įkūnijama Orbita.
Kas gyvena šiame pasaulyje? A.Čechovo „Trijų seserų“ reinkarnacijos, tik jos jau ne siekia sugrįžti į Maskvą, o gyvena jos centre. Kaip ir anuomet, jos kupinos naivumo ir svajų. Tik ateities seserys, kurios „Miegančiuose“ turėtų atstovauti meilės pamainai, daug apie ją kalba, bet mažai realiai susiduria. Jausmai apskritai yra tai, ko labiausiai stokoja šis ateities moterų pasaulis. Čia labai daug sekso, visuotinės meilės deklaracijų, katastrofų aprašymų ir televizijos dramos posūkių. Tačiau pagrindinis M.Ivaškevičiaus pjesės skirtumas nuo jos inspiracija tapusių, po pasaulio teatrus jau daugiau nei 100 metų keliaujančių trijų seserų – žmogiškųjų patirčių gelmė. Plastikiniame, ryškių spalvų ir stiklinių sienų pasaulyje (scenografas Gintaras Makarevičius, šviesų dailininkas Vilius Vilutis) viskas gerai matoma, nes paviršutiniška. Čia daug šnekama ir mažai veikiama, daug aiškinamasi, bet mažai paaiškėja, daug pasakojama apie meilę, bet mažai mylima.
Spektaklio kūrėjai ne kartą deklaravo, kad „Miegantys“ – feministinis kūrinys. Tačiau nors scenoje dominuoja moterys, jas visapusiškai valdo vyrai (ir tam jiems šiame pasaulyje nė nebūtinas fizinis kūnas, užtenka ir prie aparatų prijungtų smegenų). Moterų emancipacija čia pateikiama per išlaisvintą hiper(homo)seksualumą ir viena kitos titulavimą kale (originaliai pjesė 2015 m. buvo parašyta rusų kalba, tad čia turima omenyje ne „bitch“, o „suka“, atverianti kiek kitokį prasmių lauką). Moterų, ar kitaip – meilės, pamaina (iš esmės paremta šiuolaikinio jaunimo trendais), pasmerkta žlugti, mat ją nugali visada slapta valdžiusi ir pasaulį kontroliavusi pirmoji totalitarinė vyrų pamaina.
Paradoksalu, tačiau apie ateitį pasakojantys „Miegantys“ kupini praeities: ar kalbėsime apie tekste juntamas nuorodas į dramaturgijos klasikus, ar apie margaspalvius Dainiaus Bendiko kostiumus (suskamba tolimas Jeano-Paulio Gaultier kostiumų, kurtų 1997 m. filmui „Penktasis elementas“ aidas), ar Arčio Dzervės projekcijas (itin primena praėjusio amžiaus pabaigos kompiuterinius vaizdelius), ar apie demonstruojamas (tiesiogiai ir ne) praėjusių amžių vertybes.
„Miegantys“ prifarširuoti kontekstų, užuominų ir nuorodų, tačiau juose itin trūksta veiksmo. Labai daug pasakojimo ir beveik nėra dramos teatrui kaip oras būtinų pasikeitimų. Tai labai apsunkina aktorių užduotis, gal todėl kiekvienas gelbėdamasis, kaip gali, kuria pavieniui tikrai puikius ir įdomius, tačiau itin skirtingų stilistikų vaidmenis, kurie niekaip nesudaro visumos. Kita vertus, galbūt tai ir yra ta naujoji teatro kalba, kurią, pasak O.Koršunovo, išprovokavo ši pjesė.
Tai, kad „Miegančių“ pasaulis pasmerktas žlugti, logiška – juk praeities reminiscencijomis ir reinkarnacijomis sunku grįsti net ir dabartį, ką jau kalbėti apie mėginimus įsivaizduoti ateitį. Tai guodžia, mat yra didelė tikimybė, kad „Miegančių“ perspėjimas, skirtas vidurinei kartai, aplenks ir nebus įgyvendintas nei tūkstantmečio, nei vėlesnių kartų, laisvę ir lygybę suvokiančių ne kaip pokalbio temą, o natūralią pasaulio tvarką.
Rekomenduojama prisiekusiems nuomonės formuotojų sekėjams.
Nerekomenduojama neapsiribojantiems paviršutiniškomis išvadomis.
„Confessions“
Repertuarą sekite www.operomanija.lt
Į Lietuvą ir vėl sugrįžo erdvinė opera tamsoje „Confessions“. Nors nuo sukūrimo 2015 m. ji ne tik buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, bet ir rodyta koncertų salėse, teatruose ir festivaliuose Švedijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Estijoje ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau taip retai, kad kas kartą galima pristatyti kaip naujieną, kaip ir daugelį „Operomanijos“ siūlomų išskirtinių garso patirčių.
Kompozitorių Jenso Hedmano (Švedija) ir Rūtos Vitkauskaitės (Lietuva / Didžioji Britanija) bei soprano Åsos Nordgren (Švedija) sukurtas ir atliekamas kūrinys praplečia operos sąvoką netikėta linkme. Erdvine ji vadinama, nes garsai iš tiesų čia ir tiesiogine, ir perkeltine prasme keliauja po erdvę, kurdami įvairius garso vaizdus klausytojų vaizduotėje. Būtent vaizduotėje, nes šių garsų kelionių, jų išgavimo būdų ir atlikėjų susirinkusieji patirti „Confessions“ nemato. Prie prasidedant operai, žiūrovams tenka, be jau įprastų medicininių kaukių, užsidėti ir karnavalines. Tačiau pastarosios slepia ne žiūrovų tapatybę nuo atlikėjų, o operos veiksmą nuo susirinkusiųjų – jos panardina žiūrovus tamsoje ir paverčia juos klausytojais.
Ratu aplink centrinę, raudonu apsiaustu apsigobusią figūrą susėdę klausytojai kiekviena(s) savo asmeninėje tamsoje kviečiami panirti į garsinę kelionę po septynias mirtinas nuodėmes (jei kas nežino, jos yra: godumas, puikybė, apsirijimas, pavydas, kerštas, geismas, tinginystė). Sunkiai aprašomi garsai, triukšmas ir muzikiniai pasažai glosto ir atakuoja, vilioja ir stebina klausą, skatindami vaizduotę kurti įvairius ir ne visada pačius maloniausius ar jaukiausius (nuodėmės juk vis dėlto) vaizdus.
Aplink sėdinčius salėje žiūrovus keliaujantys atlikėjai, atlikdami šios neįprastos operos partitūrą, skatina juos kliautis ne tik klausa, bet ir kitais pojūčiais: čia padvelkia oro banga nuo vėduoklės, šiluma ir sieros kvapu nuo degtukų, kojas užkabina atlikėjų apsiaustai. Sėdint salėje sunku suvokti ne tik tai, kiek atlikėjų kuria šią sunkiai nusakomą ir aprašomą garsinę patirtį, bet ir pajusti kitus klausytojus. Panyrant ir išnyrant tarp septynių „Confessions“ dalių, vis neapleidžia jausmas, kad tamsoje sėdi visiškai vienas, o aplink tave siaučia nepažįstamos garsų ir muzikos dvasios, atgailaujančios už klaidas ir čia pat jomis šiek tiek besimėgaujančios.
Rekomenduojama ieškantiems naujų patirčių.
Nerekomenduojama nelinkusiems aklai pasitikėti.
„Žiūrėdama viena į kitą“
Repertuarą sekite www.vmt.lt
Ar teko girdėti apie dailininkę Veroniką Šleivytę? O apie fotografę? Ši asmenybė, ar, tiksliau, jos palikimas, neseniai tapo tikru atradimu fotografijos ir tarpukario meno tyrinėtojoms. Kaip iš Kupiškio kilusi grafikė ir tapytoja iki šiol žinota V.Šleivytė (1906–1998) po mirties paliko gausų fotoarchyvą, kuriame gausu jos pačios ir artimų jai moterų nuotraukų, aktų, iki šiol neįprastų siužetų. Be to, menininkė mėgo fotografuoti save. Kitaip tariant, V.Šleivytės fotografijos leidžia ne tik kitaip pažvelgti į tarpukario moteris, bet ir patirti visai kitokį jų žvilgsnį į save pačias ir pasaulį.
Ši kūrėja, jos biografija ir kūryba įkvėpė jauną režisierę Eglę Švedkauskaitę kartu su trijų skirtingų kartų aktorėmis: Egle Gabrėnaite, Elžbieta Latėnaite ir Justina Mykolaityte – sukurti performansu įvardijamą „Žiūrėdama viena į kitą“. Pavadinimas puikiai įvardija šio pasirodymo dvasią, tik gal forma nusakoma netiksliai, mat bent kol kas nuo spektaklio, kaip jis jau suvokiamas XXI a., sceninis „Žiūrėdama viena į kitą“ veiksmas nenutolsta.
Veiksmas prasideda nuo gėlių dovanojimo publikai, taip tarsi apverčiant įprastinius teatro ritualus. Tai dėsninga, mat pagrindinis šio pasirodymo veiksmas – žvilgsnio apgręžimas iš mums įprasto vyriško į moteriškąjį. Būtent ši pastanga tampa viso kūrinio ašimi ir pagrindiniu rezultatu. Aktorės filmuoja save ir viena kitą, žiūri į savo atvaizdus didžiuliuose ekranuose (vaizdo menininkė Ieva Kotryna Skirmantaitė, projekcijos – Vytauto Narbuto), šoka (choreografas Mantas Stabačinskas), dalijasi asmeninėmis istorijomis.
Be paties žvilgsnio kampo, sunku atsekti platesnes sąsajas su V.Šleivyte, jei nesate išstudijavę juos biografijos (ar apskritai pirmą kartą girdite apie tokią kūrėją). „Žiūrėdama viena į kitą“ ji atpažįstama archyviniuose jubiliejaus kadruose ekrane spektaklio pradžioje ir sugrįžta improvizuota J.Mykolaitytės daina virstančiame laiške Verucei. Ji veikiau įkvepia aktorių buvimą scenoje, tampa pretekstu ir pagrindu pasižiūrėti į save ir viena į kitą kitaip. Be galo įdomu čia stebėti vyriausiosios kartos atstovę – legendinę aktorę Eglę Gabrėnaitę, žvelgiančią į save ekrane ir matančią ten jau kitą, praėjusio laiko moterį, itin lakoniškai, lyg tarp kito, pasakojančią apie režisierius, partnerius, tėvą, apie tai, kaip jie ją matė, kaip tada jautėsi ji pati.
Tradiciniam mūsų dramos teatrui nebūdinga distancija nuo savęs ir sceninio veiksmo, saviironija, lengvumas ir laisvos, asociatyvios jungtys, pakeitusios linijinį pasakojimą, „Žiūrėdama viena į kitą“ kūrėjoms leidžia pradėti tolti (nes dar yra erdvės atsitraukti) nuo vadinamojo vyriško žvilgsnio ir sceninį pasaulį papildyti požiūrių įvairove.
Rekomenduojama mėgstantiems pakeisti žiūros tašką.
Nerekomenduojama besitikintiems biografinio pasakojimo apie Veroniką Šleivytę.
„Julija“
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Lietuvių rašytoja Žemaitė (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) – viena įdomiausių ir paslaptingiausių lietuvių literatūros asmenybių ir talentų. Nors visi žinome standartizuotą, mokyklinę Žemaitės versiją, tačiau tai iš esmės reiškia, kad nežinome beveik nieko, mat šios iš bežemių bajorų kilusios, daugiau nei tris dešimtmečius žemės ūkiu besivertusios ir tik keturiasdešimties pradėjusios rašyti moters gyvenimas ne tik sudėtingas ir įdomus, bet ir nuolat įkvepia naujas publikacijas, studijas ir kūrėjus.
Naujausia teatrinė interpretacija – spektaklis „Julija“ praėjusiais metais papildė Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą. Sigito Parulskio pjesėje, kurios interpretacijos ėmėsi režisierius Kirilas Glušajevas, Žemaitė gretinama su šiuolaikine nusivylusia namų šeimininke virtusia buvusia aktore Dora. Abi vidinį vidurio amžiaus virsmą išgyvenančias moteris scenoje kūrybingai įkūnija Jolanta Dapkūnaitė.
Pjesės ir spektaklio veiksmas brėžia paraleles tarp praėjusio ir esamojo laiko, taip lyg mėginant aktualinti, priartinti prie šiandienos Žemaitės, kaip kūrėjos ir kaip moters, istoriją ir dramą. Tačiau šaržuojant, utriruojant ir nuolat keliaujant laiku tarp skirtingų šimtmečių spektaklio veiksmas ima priminti karuselę, kurioje pasimeta ne tik pasakojimas, bet skrieja ir maišosi stiliai, akcentai, vienas su kitu (o kartais ir su vidine logika) prasilenkiantys šiaip jau puikių aktorių vaidmenys. Šokinėjantis veiksmo laikas, vietos ir aplinkybės tiek išbalansuoja spektaklio veiksmą, kad jei ne scenos gilumoje, ekranuose, pasirodančios laiko ir vietos nuorodos, jį sekti būtų itin sunku. Panašu, kad ir aktoriams nuolat šokinėti tarp pusantro šimtmečio skiriamų personažų ne ką lengviau.
Visa tai, kas nors gal ir girdėta, bet vis dar labai įdomu tiek Žemaitės biografijoje, tiek šios kūrėjos asmenybėje, spektaklyje „Julija“ pasimeta sceninės interpretacijos verpetuose. J.Dapkūnaitė, įkūnijanti aktorę, vaidinančią Žemaitę, gana meistriškai perjungia vaidmenų pavaras, tačiau ilgainiui stipresnioji Žemaitė ima viršų. Ir iš tiesų būtų labai įdomu išvysti tiesiog jos sukurtą Žemaitės portretą, mat iš jo eskizų „Julijoje“ matyti, kad J.Dapkūnaitė iš tiesų galėtų sukurti puikų, daugiasluoksnį rašytojos vaidmenį. Tad tenka tik apgailestauti, kad nei dramaturgas, nei režisierius galimybių jai tam nesuteikia.
Rekomenduojama nesitikėti pasakojimo apie Žemaitę.
Nerekomenduojama to besitikintiems.
-
Spektaklių recenzijos: ką verta pamatyti? 1
„Spąstai“
ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)
Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt
Kaskart Lietuvoje stebint Prancūzijoje gyvenančios ir kuriančios lėlių ir objektų teatro kūrėjos Jūratės Trimakaitės spektaklius kyla mintis, kad čia ji lankosi per retai. Kartu su nuolatine kūrybine komanda „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota režisierė kuria visai kitokios, nei mums įprasta, estetikos spektaklius: subtilesnius ir drąsesnius. Ir, pasirodo, kuria ne tik vaikams.
Šiuo metu Vilniuje po pandeminės pertraukos vėl pradėtas rodyti jos dar 2019 m. drauge su gausia tarptautine komanda sukurtas spektaklis „Spąstai“, kuriame siūlomas netikėtas kontrastas: šį kartą kiek groteskiška objektų teatro kalba čia nagrinėjama psichologinė tema – pristatoma manipuliacijų kitu problema.
Nenuostabu, kad spektaklio veiksmui pasirinkta darbo aplinka – biuras. Scenoje dominuojančią raudoną spalvą pačios spektaklio kūrėjos sieja su viena iš pasakos apie Raudonkepuraitę interpretacijų, tačiau ne mažiau ryški čia ir sąsaja su anglų kalbos idioma „red tape“, reiškiančia biurokratiją ir visa, kas su ja susiję. Mat scenoje raudonos popieriaus juostos fone (scenografė, dailininkė – Cerise Guyon) veikia dvi raudonais kostiumėliais vilkinčios (kostiumų dailininkė – Aldona Trimakienė), raudonai lakuotais nagais, raudonais biuro reikmenimis apsiginklavusios kontrastingo aktorių Kristinos Mauruševičiūtės ir Vilmos Raubaitės dueto kuriamos ypatos.
Šiame objektų spektaklyje pasakojimą konstruoja kaukės, pagamintos iš su biuro kasdienybe susijusių objektų: segtuvų, kavos puodelių, cukraus pakelių, žirklių, lipniosios juostos ir kt. Tad aktorėms tenka nemenkas iššūkis, mėginant kurti savo personažus, veikti scenoje ir rasti vienai kitą didžiąją laiko dalį nieko nematant (choreografė – Sigita Mikalauskaitė). Kartu tai sukuria sąlygas specifinei kūno kalbai ir jautrumui, kurie sudaro kitokio buvimo scenoje įspūdį, regis, skatina aktorių kūrybiškumą, mėginant prisitaikyti prie ne itin patogių aplinkybių, tad raudonos atspalviais užpildytoje scenoje atsiranda ir kitų, jau aktorių kuriamų spalvų. J.Trimakaitė išradingai žvelgia į kasdienius objektus, savo spektaklio veikėjoms suteikdama gana netikėtų pavidalų.
Tačiau, regis, šį kartą priemonės paėmė viršų. Įdomu scenoje stebėti pakitusią aktorių kūno kalbą, kūrybingas jų pastangas prisitaikyti, aktorių partnerystės dinamiką, iš jų psichofizinių ir profesinių skirtumų gimstančius smulkius niuansus. Tačiau dramaturgine prasme spektaklio mintis kur kas seklesnė nei priemonių jai perteikti išradingumas. Manipuliacijos kitu modelis čia konstatuojamas ir atkartojamas, tačiau nežengiama toliau nei siužetu, nei kuriant naujas prasmes. Tad išraiškos priemonės ir jų kūrybingas panaudojimas tampa įdomesni už galutinį šio pasakojimo apie komplikuotus žmonių bendravimo mechanizmus tikslą.
Rekomenduojama nesusipažinusiems su manipuliavimo kitais mechanizmais.
Nerekomenduojama nemėgstantiems lėlių teatro.
„Juoda–balta“
ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)
Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt
Prieš metus pasirodęs aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklis „Juoda–balta“ kartu su pirmuoju šios trupės spektakliu „Atviras ratas“ (2004) ir prieš dešimtmetį sukurtu „Lietaus žemė“ (2011) sudaro (auto)biografinių improvizacijų trilogiją. „Atviras ratas“ buvo skirtas ratu sėdinčiųjų, tuomet dar studentų, asmeninėms vaikystės ir paauglystės istorijoms, „Lietaus žemė“ pasakoja apie vieną skaudžiausių mūsų istorijos etapų – okupacijas ir tremtį, o „Juoda–balta“ – apie penkis dešimtmečius trukusį sovietinės okupacijos periodą ir Atgimimą.
Į prisiminimų kelionę „Atviro rato“ aktoriai žiūrovus pakviečia vienas po kito, iš įvairiausių šiuo metu renesansą išgyvenančių audiokasečių magnetofonų leisdami 8–9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais populiarias dainas, taip sužadindami ne vieno sėdinčiojo salėje emocinę atmintį, primindami tokį tolimą, bet, kita vertus, regis, vis dar ranka pasiekiamą laiką. Laiką, kai visko trūko, laiką, kai viskas buvo negalima, bet viskas labai aišku, laiką, kai nebuvo ne tik interneto, bet ir žodžio laisvės, laiką, kai gyvenimas ir žmonės jame atrodė pilki, tokį juodos ir baltos spalvų laiką.
Kaip ir pirmuosiuose biografinių improvizacijų spektakliuose, taip ir šiame tik dabar jau skirtingų kartų „Atviro rato“ aktoriai daro tai, ką moka geriausiai: pasakoja apie žmones ir jų gyvenimus, tokius artimus, kupinus prieštaravimų, klaidų, laimės ir skausmo akimirkų. Žiūrovų rato apsupti, ant garso kolonėlių susėdę aktoriai minimaliomis priemonėmis atkuria realių, sau artimų ar nepažįstamų, sovietmečiu subrendusių žmonių gyvenimo scenas nuo smulkių vaikystės išdaigų iki esminių gyvenimo pasirinkimų, skaudžių netekčių ar pasiaukojimo Tėvynei.
„Juoda–balta“ kūrėjams pavyksta išvengti spektaklio pavadinime užkoduoto požiūrio, tad pasakojimas – apie sovietmetį, laiką, kai visi šalies gyventojai buvo priversti susidurti su itin sunkiais moraliniais ir ideologiniais pasirinkimais, formuojamais atskleidžiant įvairias pozicijas ir požiūrius, atsisakant aiškių potėpių ar vertinimų, o išlaikant realią gyvenimišką įvairovę, net kai tai daryti gal būtų nepatogu.
„Juoda–balta“ – žmonių gyvenimų nuotrupų mozaika, kurioje po truputį, su kiekvienu nauju pasakojimu ryškėja šalies istorija. Spektaklio kūrėjams pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninės ir istorinės perspektyvų: atsispyrus nuo nedidelės asmeninės situacijos, pakylant iki visą šalį apimančių įvykių ir vėl sugrįžtant prie kažko labai asmeniško ir jautraus. Spektaklis atskleidžia, kaip kiekvieno iš mūsų istorija kartu su kitomis, panašiomis ar visiškai kitokiomis, formuoja istoriją ir kiek daug istorijoje žmogiškų pasakojimų.
Rekomenduojama gimusiems po 1990 m. – pilietinei edukacijai, gimusiems iki to laiko – nostalgiškam vakarui teatre.
Nerekomenduojama skeptikams.
„Audros akis“
Repertuarą sekite www.seikodancecompany.com
Klaipėdos Šeiko šokio teatras vis dažniau bendradarbiauja su kviestiniais užsienio choreografais. Ne išimtis – ir naujausias šio teatro šokio spektaklis „Audros akis“, kurį drauge su šio teatro šokėjų trupe sukūrė prancūzų choreografas, Šajo (Chaillot) nacionalinio šokio teatro vadovas Rachidas Ouramdane’as.
Pasak spektaklio kūrėjų, spektaklis „Audros akis“ tyrinėja universalius chaoso ir tvarkos dėsnius. Scenoje tai atskleidžiama nuolatiniu dalelių – šokėjų – judėjimu. „Audros akis“ suteikia mūsų šokio scenoje pastaruoju metu retą galimybę stebėti nuolat drauge judančius aštuonis puikius šokėjus. Didžiąją spektaklio dalį judesių sekos scenoje jungia visus atlikėjus ar formuoja atskiras jų jungtis, vėl peraugančias į ramų, tačiau nepaliaujamą bendrą judėjimą ir šokį. Šokį, kurio šiuolaikinio šokio scenoje vis mažiau.
Vienas iš išskirtinių „Audros akies“ bruožų yra tai, kad choreografas R.Ouramdane’as leidžia sau laiko ir erdvės prabangą: jis neskuba, daro pauzes, suteikia laiko įsižiūrėti į kiekvieną šokėją, stebėti jų asmenines šokio diagramas, pastebėti tarpusavio santykius ir subtilius jų skirtumus ar galiausiai kelias akimirkas atsikvėpti žvelgiant tiesiog į tuščią erdvę. Atrodytų, atsitiktinius junginius ir įvairias judesių sekas sudarantys ir atliekantys Šeiko šokio teatro šokėjai scenoje kuria gyvas, pulsuojančias, pavidalus keičiančias formas, leidžiančias žiūrovams nugrimzti į lengvą šokio meditaciją.
Šiuo aspektu „Audros akis“ bent iš dalies primena kitą šio teatro spektaklį – „Ordredesordreordredesordre“, kurį Klaipėdoje sukūrė taip pat kviestinė choreografė – Belgijoje gyvenanti ir kurianti šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė. Jos spektaklyje taip pat ieškoma jungčių ir skirtumų tarp chaoso ir tvarkos, ir atvirkščiai. Tik V.Pitrinaitės darbas, paremtas moksliniais ieškojimais biologinių sistemų srityje, pulsavo jaunatviška energija ir azartu, o paradų, riaušių, demonstracijų ir skraidančių paukščių būrių įkvėptas R.Ouramdane’o spektaklis alsuoja įtraukiančia ramybe.
Rekomenduojama išsiilgusiems šokio.
Nerekomenduojama nuobodžiaujantiems be veiksmo.
„Detoksikacija“
OKT STUDIJOJE (Ašmenos g. 8, Vilniuje)
Repertuarą sekite www.okt.lt
Šiais laikais tapome nuo tiek daug ko priklausomi, kad žodis „detoksikacija“ tampa vis dažnesnis kasdieniame žodyne ir nebeasocijuoja vien su rimtų priklausomybių gydymu (gal net dažniau su dietomis?). Nors naujajame OKT / Vilniaus miesto spektaklyje „Detoksikacija“ visų pirma retrospektyviai gvildenama priklausomybės nuo alkoholio tema, tačiau Birutės Kapustinskaitės pjesėje ir Dariaus Gumausko režisuotame spektaklyje šmėkšteli ir kitų šiuolaikinių, tiesa, ne tokių pavojingų priklausomybių (nuo socialinių tinklų, cukraus ar serialų) motyvai. Taigi laikais, kai visi nuo visko priklausome, gal verta pamėginti ir apsivalyti teatre?
Spektaklio „Detoksikacija“ veiksmas vyksta pandemijos laikotarpiu (kai į gydymo įstaigas patekti ne taip jau paprasta) kiek egzotiškoje vietoje – minimaliomis priemonėmis OKT studijoje sukurtame ligoninės laukiamajame (scenografė Simona Davlidovičiūtė). Čia netikėtai susitinka tėvas (aktorius Andrius Bialobžeskis) ir dukra (aktorė Agnieška Ravdo). Laukdami, kol baigsis buvusios žmonos ir mamos operacija, kelerius metus nesimatę, nutolę, nuoskaudomis ir kaltėmis persisunkę artimieji mėgina (pasi)kalbėti apie tai, kas (ne)įvyko per pastaruosius metus /dešimtmetį/ gyvenimą. Dramaturginė schema juos atveda prie pokalbio apie tai, ką reiškia būti suaugusiu alkoholiko vaiku. Tačiau iš jų pokalbio iškyla daug daugiau – istorinio laikmečio, poros nesutarimų ir kt. – problemų, tad ši, regis, pagrindinė tema įsipina į įvairių aptariamų psichologinių niuansų ir pasiteisinimų pynę.
Kontrastingas A.Bialobžeskio ir A.Ravdo duetas perteikia tipišką kartų konfliktą gal kiek mažiau tipinėmis aplinkybėmis. Vytauto (A.Bialobžeskis) ramybė, neretai priedanga tampantis humoro jausmas ir nuolatinės pauzės kuria ne tik tėvo portretą, bet ir patirties kontrastą dukters emociniam bangavimui. Jo dukters (A.Ravdo) nervingumas, nepastovumas ir ne visuomet aiškiai artikuliuojami motyvai padeda kurti jaunos moters su neišaugtais paauglystės niuansais portretą.
Tikras šio spektaklio atradimas – Justina Nemanytė ir jos kuriama slaugytoja. Pasitikusi, rūpestingai susodinusi visus žiūrovus ir įsitaisiusi minimalistiniame slaugytojų poste ji tampa tarsi dar viena žiūrove. Tiesa, itin aktyvia. Aktorė neįtikėtinai puikiai susitvarko su daugeliui sunkiai įveikiama užduotimi – nieko neveikti. Įtikinamam vaidmeniui sukurti jai užtenka laiku kilstelėti antakį ar tyliai kostelėti. Ji visą spektaklį stebi santykius besiaiškinantį tėvo ir dukters duetą pramaišiui su serialu kompiuterio ekrane ir iš esmės atlieka realybės („reality check“) vaidmenį, sugrąžindama tai vieną, tai kitą į realias aplinkybes, nuleisdama įsikarščiavusius ant žemės.
B.Kapustinskaitės pjesėms būdinga itin gyvenimiška kalba, dinamiški dialogai ir atpažįstamos situacijos, tačiau šį kartą siužeto posūkiai įgyvendinami kiek schematiškai, regis, labiau iš poreikio nei dėl natūralios tėkmės. Gal todėl aktoriams ne visada pavyksta į juos sklandžiai pataikyti ir išlaikyti pusiausvyrą kitose scenose. Čia pritrūksta ir drąsesnių režisūrinių sprendimų.
„Detoksikacija“ – trečias puikaus aktoriaus D.Gumausko režisūros darbas. Įdomu, kad jau pradeda ryškėti tam tikri režisūros dėsningumai. Režisierius leidžia sau turėti laiko, jis neskuba, leidžia buitinėms situacijoms užtrukti tiek, kiek jos realiai trunka gyvenime ir kartu to laiko suteikia žiūrovams. Šiame spektaklyje, kurio veiksmas vyksta laukimo metu, galimybė palaukti, kol vienas ar kitas veikėjas atsineš kavos iš aparato, suteikia progą ne tik tą laukimą patirti patiems, bet ir per šią pauzę susidėlioti savo taškus nelaukiant, kol jie bus sudėlioti kitoje scenoje ar spektaklio finale. O ir primygtinių išvadų režisierius neperša, nors jas gal ir mėgintų siūlyti pjesė. Laiko ir vidinės distancijos prabanga, artimos fizinės distancijos spektaklyje leidžia ne tik įsitraukti į scenoje vykstančias ryšio atkūrimo pastangas, bet ir suteikia galimybių apsvarstyti savo asmeninės detoksikacijos (nebūtinai nuo maisto ar alkoholio) poreikį.
Rekomenduojama mėgstantiems šeimynines dramas.
Nerekomenduojama tiems, kuriems serialai įdomesni už teatrą ar gyvenimą.