Naujausioje tapytojo parodoje Vilniuje žiūrovas yra kviečiamas įminti sociokultūrinių kodų mįsles. Jos konstruojamos bene ryškiausia menininko kūrybos priemone – ironija. Ji įsiskverbusi ir į patį parodos pavadinimą – „Grupinė paroda“. Įvairiapusis, drąsiai eksperimentuojantis ir kritiškas viskam, kas vyksta aplink, R.Petrovas kalba apie sėkmę, iššūkių keliančius projektus ir menininkui reikalingus socialinius įgūdžius.  

– Kaip ir įvairių profesijų atstovai, taip ir menininkai turi gyvenimo aprašymą (CV), kuriame įprastai nurodoma personalinių ar grupinių parodų sąrašas, apdovanojimai, mugės, rezidencijos,  daug kitų pasiekimų ir veiklų. Kokiu įrašu savo CV labiausiai džiaugiesi ar didžiuojiesi? Kodėl būtent jį išskyrei?

– Nesinori išskirti kokių nors konkrečių įvykių ar parodų, nes kiekviena jų suteikia tam tikros patirties ir naujų pažinčių. Sutikti žmonės, bendros istorijos ir prisiminimai yra tai, kas lieka parodai pasibaigus. Be to, tai išskirtinė galimybė pamatyti save kitų menininkų, galerijų, erdvių ir sociumų kontekste. Iš tikrųjų kiekvienas įrašas yra nuoseklaus darbo ir pastangų rezultatas – to žengto žingsnio ar žingsnelio, atvedusio prie kito etapo.

Labai džiaugiuosi jau aštuonerius metus trunkančia draugyste su galerija „Leger“ Švedijoje, kuri yra žinoma ir gerą vardą turinti meno institucija, bendradarbiaujanti su kolekcininkais iš visos Europos. Joje teko surengti tris personalines parodas. Pamenu, kai dalyvavau vienoje grupinėje parodoje Paryžiuje, susipažinau su vyresnės kartos menininku, kuris, nors ir gyveno toli nuo Malmės miesto, kuriame yra  galerija, apie ją puikiai žinojo. Buvo malonu išgirsti gerų atsiliepimų ir sveikinimų, kad dirbu su viena geriausių galerijų Švedijoje. Manau, menininkui bendradarbiauti su patikima galerija yra labai svarbu.

Džiaugiuosi ir dar viena ilgalaike draugyste su ilgus metus gyvuojančia ir daug patirties turinčia galerija „Baroti“ Klaipėdoje. Pastaruosius šešerius metus ji pristato mano kūrybą meno mugėje „ArtVilnius“. Šiemet meno mugėje galerija pristatys Dariaus Liškevičiaus ir mano kūrybą. Man tai didžiulė garbė.

Organizatorių nuotr.

Negaliu nepaminėti ir prieš kelerius metus užsimezgusios draugystės su galerija VCRB Belgijoje, kurioje mano paveikslai bus pristatomi šių metų rugsėjį.

– Sakoma, kad sėkmę sudaro 95 proc. darbo ir tik 5 proc. talento. Ar sutinki su tokiomis proporcijomis? Kaip yra meno srityje?

– Atrodo, kad šioje proporcijoje trūksta dar vieno dėmens – sociumo. Gebėjimas bendradarbiauti, atvirumas, mokėjimas save pristatyti – tai labai svarbu meno srityje. Kalbant apie sėkmę, iš pradžių reikėtų išsiaiškinti, kokį menininką laikome sėkmės lydimu? Menininko darbai gali būti puikiai parduodami, bet neturėti meninės vertės, kaip ją suvoktų menotyrininkas. Gali būti sukurtas populiarumo įvaizdis, bet tai ne tas pats, kas pripažinimas. Menininkas gali būti vertinamas ir palaikomas menotyrininkų, jo darbų gali įsigyti muziejai ir meno kolekcijos, tačiau, kiek ilgai jis galės iš to pragyventi? Visus tuos atvejus žinome, tad norėtųsi, kad tas sėkmės įvaizdis neapgautų nė vienos pusės ir žmonės su juo nesusisietų. Man svarbu būti patenkintam savo darbu ir pasiekimais, jausti pasitenkinimą tuo, ką darau, bet dirbdamas stengiuosi nevertinti savęs kaip sėkmės lydimo arba ne, nors suprantu, kad visuomenės nuomonės atžvilgiu svarbu, ar tam tikras asmuo yra priskirtinas prie tų, kuriems nusišypsojo sėkmė. Vis dėlto sprausti savęs į tuos rėmus visai nebūtina ir galima eiti savo keliu. Ypač menininkams – juk mūsų misija pirmiausia yra skleisti savo kūrybą, žinią.

– Daugiausia tapai, bet kuri ir instaliacijas. Kaip manai, medijos pasirinkimas gali lemti kūrybinę sėkmę, populiarumą?

– Kaip ir bet kurioje srityje, svarbiausia daryti tai, kuo tiki, daryti tai sąžiningai ir atsakingai – ne dėl mados, medijos populiarumo ar finansų. Performanso ir NFT menas tikriausiai yra geras pavyzdys, kai žmonės, kurie tuo netiki, nedega aistra, imasi to vaikydamiesi tendencijų ir norėdami būti populiarūs. Nors esu už eksperimentus, kartais tikslas, dėl kurio tai daroma, yra akivaizdus ir tai neskanu.

– Papasakok apie šiuo metu Vilniaus dailės akademijos (VDA) „Titanike“ vykstančią tavo parodą „Grupinė paroda“. Kodėl jos toks pavadinimas? Kada ir kaip gimė parodos vizija?

– Ši paroda yra tęsinys mano ankstesnės parodos „Abejonės ir ginčai“. Mano kūryba – tai dažnai abejonės, paieškos, bandymas suprasti, perprasti, perteikti, iškelti svarbių klausimų ir atkreipti visuomenės dėmesį į juos. Išeksponavus parodą, teko atkreipti savo paties dėmesį į rezultatą ir suabejoti, nes tuomet pasirodė, kad parodoje trūksta vientisumo, o darbus sukūrė keli skirtingi menininkai. Su laiku supratau, kad toks ir yra mano kūrybos braižas – esu įvairus, naudoju skirtingas medijas ir technikas, tai ir norėjau sustiprinti, dar labiau akcentuoti naujos parodos pavadinime. Man patiko tas oksimoronas, absurdas, ironija – be jos būtų sunku išgyventi šiame pasaulyje.

– Parodos anotacijoje rašoma, kad kvieti žiūrovą įminti sociokultūrinių kodų mįsles. Kokios jos? Pateik keletą pavyzdžių.

– Dažnai mano darbuose aptinkamos nuorodos į meno istoriją, pasaulinius įvykius ar gyvenimo dėsnius sukuria tam tikrą kodą, kurį iššifruoti padeda žodžių ir simbolių žaismas. Pavyzdžiui, kūrinys „Oil on Canvas“ yra XXI a. natiurmortas, kuriame aliejus žmonėms ir aliejus mašinoms stovi vienoje plotmėje. Atrodo, fantastika, bet greitu metu prie šio stalo prisės kažkas, kas minta abiem. Biologinis ir mechaninis susijungs ir taps nauju kūnu. Samprotauju: žmogus sukūrė tiek prietaisų, kurie turėtų jį aptarnauti, bet galiausiai pats žmogus jiems tarnauja.

Instaliacijoje „Praeities beieškant“ atsiskleidžia nostalgijos ir praeities įtaka dabarčiai. Ši instaliacija simbolizuoja dabarties suvokimą per praeities prizmę ir praeities paieškas dabartyje. Nostalgija padengia sąmonę gailesčio skraiste, o noras grįžti ten, kur grįžti neįmanoma, palieka žmogui apmaudą ir beprasmybės pojūtį.

– Tarp tavo kūrybos temų – socialinės problemos, politiniai konfliktai. Ar bręsta nauji darbai, kurie siesis su esama geopolitine situacija, karu Ukrainoje?

– Man nėra artima, kai kūriniuose tiesiogiai vaizduojamos globalinės, egzistencinės problemos, nors manau, kad reaguoti būtina, tik kiekvienas tai daro savais būdais. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, kurį laiką negalėjau dirbti, mintys sukosi vien apie tai, tad vienas darbas bus susijęs su karu Ukrainoje. Ar vis dėlto du? Šiai parodai („Grupinė paroda“ VDA „Titanike“ – aut.past.) „Lewben Art Foundation“ paskolino vieną mano darbą iš jų kolekcijos – jis buvo nutapytas 2014 m., tuo metu dažnai buvo kalbama apie hibridinį karą, jo sąvoka mane labai paveikė, kaip ir Krymo aneksija.

– Tavo pastebėjimu, kuo skiriasi parodos lankytojas Lietuvoje ir užsienyje? Ar susidomėjimas menu auga?

– Kai prieš septynerius metus įvyko mano pirmoji personalinė paroda Švedijoje, buvau sužavėtas, kaip parodos lankytojai, kurie mane matė pirmą kartą, negailėjo dėmesio, palaikymo, rodė didelį susidomėjimą. Žmonės buvo atviri, tryško noru pažinti, praplėsti savo pačių ribas, betarpiškai bendrauti. Tuomet pajutau labai didelį skirtumą tarp lankytojų užsienyje ir čia, Lietuvoje. Atrodė, kad mes bijome pagirti, pasitikėti, stebėtis, nežinoti, klausti, neįsipaišyti į kontekstą, bet džiaugiuosi, kad jaučiasi didžiulis pokytis ne tik šiuo atžvilgiu, bet ir kultūros renginių, įvykių kiekio, kokybės ir populiarinimo prasme. Menas tampa įdomus vis platesnei visuomenės daliai – tai svarbus pokytis. Meno kolekcionavimas, kaip ir pats suvokimas, dėl ko tai daroma, taip pat tapo prieinamesnis.

– Ar laikai save produktyviu menininku? Kas padeda tokiam išlikti ir nuolat generuoti idėjas? Ar buvo laikas, kai mūzos tylėjo?

– Kadangi mano kūrybos kryptis eina natūraliai iš mano gyvenimo, aplinkos, refleksijos, tai ir mano būsimų kūrinių idėjos dažniausiai atsiranda natūraliai, spontaniškai. Nusipaišau eskizą, pasirašau raktažodžius ir kelis mėnesius ar netgi metus idėją brandinu. Jeigu praėjus kažkiek laiko mintis vis dar užkabina, prasideda kitas etapas – idėjos detalizavimas, išgryninimas, kuris trunka ilgiau. Daug laiko užima pati tapyba, nes mano darbai reikalauja kruopštumo.

Pasiruošimas parodoms visuomet yra labai intensyvus laikas, po atidarymo norisi kelias savaitės pailsėti nuo tapybos, užsiimti kitais projektais. Man tai padeda prasiblaškyti, pailsėti, kelia kitokių iššūkių. Gyvenime pasitaiko visko – ir nuovargio, ir blogos nuotaikos, ir išsiblaškymo, ir prokrastinacijos, tačiau supranti, kad turi tikslų ir daug atsakomybių, tad tai dažnai padeda išlaikyti produktyvumą, kai jis senka.

– Paminėjai kitus projektus. Kokia dar veikla užsiimi?

– Prieš kelerius metus broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai pakvietė prisijungti prie jų projekto – kartu nupiešėme kūrinį „Jūs jau žiūrite į mane ilgiau, nei kažkada žiūrėjo tėvai“. Kartais vis dar esu kviečiamas kurti sienos piešinių ar dizaino projektų. Atsirenku prasmingus, man įdomius, kurie keltų iššūkį. Šiais metais antrą kartą bendradarbiausiu su Lietuvos jūrų muziejumi, o Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos kvietimu kursiu instaliaciją bunkeryje. Šios užduotys kelia iššūkių ir pačios idėjos sukūrimo, ir techninio atlikimo prasme.

– Papasakok apie savo pirmąjį kūrinį ir savo pirmąją parodą. Ką išskirtum kaip svarbesnį įvykį kūrėjo gyvenime?

– Sudėtinga pasakyti, kas buvo tas pirmas kūrinys. Ribą tarp vaikiškų žaidimų su tėvo įrankiais ir tarp sąmoningos intencijos sukurti kažką, ką būtų galima laikyti meno kūriniu, gan sudėtinga apčiuopti. Galbūt tai buvo traukinys iš tuščių, lauže apdegintų konservų skardinių, galbūt vėžlys, kurį išgremžiau iš kalkakmenio su mamos nagų dilde, o gal mūsų turėto šuns Lokos portretas, kurį bandžiau iškalti iš granito su šriftiniais kalteliais, kai buvau septynerių ar aštuonerių. Nesinori kažko ypač sureikšminti.

Pirmoji paroda įvyko studijuojant antrame kurse, 2012 m., „Akademijos“ galerijoje kartu su bičiuliu Mykolu Sauka. Paroda vadinosi paprastai – „Skulptūra“. Tada atėjo daug žmonių – gal koks 150 (kaip į studentų parodą „Akademijos“ galerijoje, tai labai daug). Nemaža dalis tų žiūrovų buvo gerai žinomi meno pasaulio grandai. Aišku, visi susirinko dėl Mykolo pavardės, bet ir aš tada laimėjau – mano darbai buvo eksponuojami pirmame galerijos aukšte, o Mykolo – antrame. Visi buvo priversti apžiūrėti mano kūrinius. Sulaukiau pakankamai dėmesio ir padrąsinimų. Buvo šiek tiek baisu ir išdidu vienu metu. Dabar prisiminus, ta mūsų paroda gana juokinga – studentiška, bet jautėmės visai kietai.

Negaliu išskirti vieno kažkaip dramatiškai mane paveikusio įvykio. Visas gyvenimas yra kažkoks laike besitęsiantis įvykis. Įsivažiuoji kaip traukinys ir judi užtikrintai, kol ateina laikas sustoti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Tavo kūriniai atrodo nežemiški – lyg atklydę iš kitų planetų. Kokį dialogą per savo kūrinius mezgi su žiūrovu?

– Kiek save pamenu, visada buvau neabejingas siurrealistinio meno tradicijai. Gal dėl to mano darbų nuotaika tokia nežemiška – kaip iš sapno (ar kitų planetų). Pats labai nemėgstu didaktinio pobūdžio kūrinių, tad ir savo darbais stengiuosi žiūrovui nebrukti savo vertybių ir pasaulėžiūros. Aišku, kartais būna, bet stengiuosi, kad tai nebadytų akių, – pasitelkiu metaforas, perkeltines prasmes. Didžioji dalis mano darbų – gana abstraktūs. Čia esama tokio įdomaus niuanso, mat daugelis žiūrovų (net ir labai išmanančių meną) kūrinyje ieško to, ką pavyktų atpažinti, to, su kuo galėtų tapatintis. Tad, net ir kuriant abstrakčius darbus, tenka laviruoti ir rasti būdą, nevaizduojant nieko konkretaus, sutalpinti į kūrinį kažkokią dalelę, kuri bent jau asociatyviai būtų atpažįstama. Taip suvokėjas kūrinį gali susieti su savo asmenine patirtimi ir mėginti jį interpretuoti.

– Kokia tavo mėgstamiausia darbo medžiaga? Kokiu principu ją (jas) pasirenki imdamasis kurti naują darbą?

– Jei žvelgtume iš ideologinės perspektyvos, sakyčiau, kad mėgstamiausios medžiagos yra mokslinė fantastika, įvairios distopinės fikcijos, mitai, legendos, ironija, humoras, nūdienos socialinių subtilybių refleksija ir retrofuturistinė estetika. Iš visų šių elementų sulipdau amorfinę masę,  kurioje sudygsta visai smagios idėjos. Kalbant apie fizinę materiją – čia dominuoja keletas medžiagų.

Geležis – su ja lengva dirbti, ji nesunkiai prognozuojama, paklusni ir ilgaamžė, be to, po darbo nelieka nerūšiuotų atliekų, viskas perdirbama.

Betonas – siejasi su progresu, civilizacijos augimu ir imperialistiniais užmojais. Esu neabejingas brutalizmo architektūrai. Apie technines savybes – kai su betonu elgiesi ne pagal jo siūlomą logiką (paprastai betoninės formos būna masyvios ir monumentalios, o man iš betono patinka lipdyti plonybes), jis tampa kaprizinga ir sunkiai nuspėjama materija, ir tai yra be galo įdomu.

Medis – darbą su juo prilyginčiau meditacijai, ir dar kvepia skaniai. Dirbdamas su medžiu gali nemažai suprasti apie formos principus, vėliau šias žinias pritaikyti dirbdamas su kitomis medžiagomis.

Kiek save pamenu, visada buvau neabejingas siurrealistinio meno tradicijai. Gal dėl to mano darbų nuotaika tokia nežemiška – kaip iš sapno.

Medžiagos pasirinkimą dažniausiai padiktuoja idėja. Nors kartais pasitaiko ir atvirkščiai. Nesu prisirišęs vien tik prie išvardytų medžiagų – man smagu eksperimentuoti su skirtingomis materijomis, tad pasirinkimai nuolat varijuoja – nuo granito riedulių ar stiklo šukių iki poliesterinės dervos ar miške rastų guminių žarnų panaudojimo.

– Kokios viešose Vilniaus miesto erdvėse esančios skulptūros tau patinka? Pateik keletą pavyzdžių.

– Lengviau kritikuoti negu girti. Vis dėlto man labai patinka Mindaugo Navako „Kablys“. Surastas labai geras santykis su pastatu, gatve ir visa supančia aplinka. Be to, šio darbo forma gyva, o ne mechaniškai atlikta. Būtent dėl mechaniško atlikimo negaliu džiaugtis Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Ji per daug technologiška, pernelyg paprasta, nors, pažaidus su proporcijomis, galėjo būti puikus kūrinys. Teko matyti pirmines to kūrinio vizualizacijas – mano galva, jose kūrinys atrodė žymiai geriau.

Komplimentų vertos M.Saukos skulptūros Viršuliškių miško parke. Tarp tų klaikių daugiabučių įsispraudusiame pušynėlyje išsibarsčiusios pamėkliškos žmogystos daro didžiulį įspūdį.

Kitas mane džiuginantis kūrinys – Roberto Antinio jaunesniojo „Puskalnis“. Pravažiuodamas pro šalį automobiliu ar dviračiu visada pasidžiaugiu. Labai vietoje. Puikus santykis su aplinka.

Įdomi, nors kiek primiršta vieta yra skulptūrų parkas Aukštuosiuose Paneriuose, šalia Žarijų gatvės. Ten, atrodo, 1985–1986 m. vyko betono skulptūrų pleneras, inicijuotas Mindaugo Navako. Parko architektas – Vytautas Jakubauskas. Čia galima išvysti Naglio Nasvyčio, Ksenijos Jaroševaitės, Kęsto Musteikio, M.Navako, Vlado Urbanavičiaus ir Mindaugo Šnipo kūrinius. Būtent M.Šnipo „Piliakalnis“ yra mano favoritas šiame parkelyje. Nors dėl užaugusių pušelių šiandien sunkiai pastebimas, šis darbas atrodo labai gerai. Paprasta, minimalistinė, įtaigi forma pasižymi vizualine švara. Priėjus arčiau, užburia medinių klojinių atspaudai. Gal ir dėl to, kad pats esu pridaręs nemažai betoninių reikaliukų, negaliu nesižavėti. Aišku, pramoninis rajonas po truputį valgo kultūrą – ant N.Nasvyčio „Mėnesienos“ pritvirtintas fūrinis tentas su užrašu „12 Žarijų g.“. Taip dažnai nutinka – nykstantys dalykai visada atrodo patys patraukliausi.

Negaliu nepaminėti Kipro Dubausko veiklos Neries saloje, netoli Gariūnų. Čia prieš porą metų atsiradęs Vilniaus oro uosto „Litcargus“ vilkiko muliažas – išties įdomus meninis judesys. Mano galva, tai geras pavyzdys, parodantis, kad ne kiekvienas menininko veiksmas viešoje erdvėje turi būti oficialiai patvirtintas biurokratų kabinetuose. Kad kūrinys atsidurtų viešumoje, nebūtina dalyvauti „Kuriu Vilnių“ programoje. Atrodo, kad joje prioritetas dažniausiai teikiamas klaikiems kičiniams projektams, kurių esminis tikslas tėra savivaldybės lėšų panaudojimas. Kartais užtenka geros asmeninės iniciatyvos. Norėtųsi, kad ateityje miesto periferinėse zonose atsirastų ir daugiau panašių pankiškų iniciatyvų.

– Yra nemažai pavyzdžių, kaip menininkai Lietuvoje po skulptūros studijų pasuka visai kita kryptimi ir kuria visai kitus dalykus (performansai, tapyba ir kt.). Kaip manai, menininkui svarbiau specializuotis vienoje srityje ar jungti įvairias medijas ir būti tarpdisciplininiu menininku?

– Kiekvienas kūrėjas pasirenka sau priimtiniausią strategiją. Galbūt kai kuriems menininkams skulptūros studijos padeda suvokti, kad ši disciplina nėra jų kelias. Mano nuomone, tai natūralu ir sveikintina. Nenoriu apibendrinti teigdamas, kas menininkui yra svarbiau: kryptingas darbas vienoje srityje ar savęs ieškojimas daugelyje medijų ir disciplinų. Tai labai individualu. Tiesa, net ir tiems kūrėjams, kurie save atranda vienoje srityje (jiems priskirčiau save), privalu domėtis tuo, ką kuria kitas disciplinas pasirinkę menininkai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žinau pavyzdžių, kai žmonės blaškosi ir visą gyvenimą ieško savęs. Tai irgi nėra nieko blogo, tačiau reikia nepamiršti, kad visur yra iššūkių, – negerai, kai nuleidi rankas vos susidūręs su sunkumais ar kritika ir bėgi kažkur kitur. Viskam reikia valios, pastangų ir laiko.

– Drąsa ir menininkas. Ar laikai save drąsiu, ar vis dėlto yra kažkokios ribos, kurių niekada neperžengtum kūryboje?

– Yra gana plona riba tarp to, ką laikome drąsa, ir tarp kvailo noro šokiruoti publiką. Drąsa laikau pasiryžimą imtis kūrybinio užmojo netgi tada, kai nesi tikras, ar tavo turimų žinių, įgūdžių bagažo ir finansinių išteklių tikrai pakaks. Kai pavyksta, žinai, kad tobulėji, nestovi vietoje. Jei nepavyksta – gali išsianalizuoti, kodėl taip nutiko, ir įgyti vertingos patirties ateičiai. Dėl publikos šokiravimo – labai svarbu sau atsakyti į klausimą: dėl ko aš noriu tai daryti? Labai gali būti, kad paaiškės, jog tai tik dėmesio stokos problema ir nieko gilesnio nėra.

Galvoju, kad esu drąsus. Kūryboje netenka savęs cenzūruoti – kalbu (kuriu) taip, kaip galvoju, nevengiu būti aštrus ir vis mažiau baiminuosi, kad tai, ką darau ar kalbu, gali kažkam nepatikti. Vis dėlto yra tam tikrų raudonųjų linijų, kurių sau niekuomet neleisčiau peržengti dėl etinių priežasčių: niekada nenaikinčiau (neperdaryčiau) kitų menininkų darbų siekdamas įgyvendinti savo menines ambicijas. Jei kūrinys ideologiškai opus, geriau jį tiesiog nugramzdinti į užmarštį arba sunaikinti be meninių pretenzijų. Nesinori, kad ateityje kas nors tyčiotųsi iš mano darbų.

– Vadini save oldskuliniu menininku. Kodėl? Kaip manai, ar menininkai turi gerai išmanyti tokias sritis kaip komunikacija, rinkodara, buhalterija, kad galėtų ne tik kurti, bet ir išgyventi iš kūrybos?

– Dauguma mano darbų labai fiziški, materialūs ir medžiagiški – o juk šiandien skulptoriai dažnai pasuka videomeno kryptimi. Kurti materialią skulptūrą yra didelė prabanga – reikia erdvios studijos, gausybės įrankių, nuolat brangstančių medžiagų, tenka spręsti sudėtingus logistikos ir darbų sandėliavimo klausimus. Daug paprasčiau, kai viskas sutelpa į nešiojamąjį kompiuterį. Bet man patinka paprakaituoti, tad šia prasme esu truputį senovinis.

Dėl komunikacijos, rinkodaros ir kitų gražių žodžių – visada yra geriau kažką išmanyti, negu neišmanyti, bet jei per daug įsivelsi į vadybą, nebebus kada kurti. Tada būsi vadybininkas, o ne menininkas. Reikia to nepamiršti. Kai turi ką parodyti, su laiku atsiranda ir visi reikalingi įgūdžiai, o jei nėra nieko apčiuopiamo, nėra turinio – ką tada vadybinti? Tiesa, dabar galima būti tiktokeriu ir demonstruoti asmeninį žavesį... Pasirinkdamas menininko kelią nesitikėjau, kad bus labai lengva, tad nėra dėl ko nusivilti.

– Iš kur semiesi įkvėpimo savo kūrybai? Kokie kiti tavo pomėgiai ir (arba) hobiai?

– Dažnai įkvėpimo šaltiniu tampa literatūra. Mėgstu žiūrėti dokumentinius filmus. Tiesa, turiu prisipažinti, kad patinka ir buki veiksmo filmai – smagu, kai blogiukai gauna į kaulus. Svarbią mano laisvalaikio vietą užima muzika – seniau puoselėjau viltį tapti roko muzikantu, bet dabar viskas taip susidėliojo, kad dažniau mėgaujuosi kitų kuriama muzika. Tiesa, kartais dar pabrazdinu gitarą, bet čia mano ambicijos kuklios. Iš lietuviškos muzikos padangės (gal, tiksliau, pogrindžio) labai mėgstu tai, ką daro „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“. Save jie įvardija kaip postmodernų nemodernios muzikos ansamblį. Orkestro veikla – geras derinys tarp pankroko, kabareto ir dar velniaižin ko. Jų muzika kažkaip rezonuoja su tuo, ką pats darau skulptūros srityje. Kai tik būna galimybė, stengiuosi nepraleisti jų gyvų pasirodymų.

Šiaip daugiausia gerų minčių kyla vaikštinėjant ar bėgiojant su šunimi. Pastaruoju metu pamėgau tyrinėti Markučių, Rasų, Belmonto, Pavilnio ir Liepkalnio šuntakius – įdomių užkaborių ir radinių pavyksta aptikti tose apylinkėse.

Savaitgaliais smagu darbuotis kaime – ten apstu ūkinės veiklos, kuri labai teigiamai veikia psichologinę savijautą.

– Kur šiuo metu galima pamatyti tavo kūrybą?

– Šiuo metu galima aplankyti mano parodą „Stovykla“ Trakų Vokės dvaro sodyboje. Ten nukeliavo nemaža dalis darbų, sukurtų per pastaruosius penkerius metus.

Visai neseniai Zapyškyje prisišvartavo meno laivas „Nemuno7“, kuriame yra ir naujausias mano darbas „Medūza“, o viename iš „Lukiškės 2.0“ kiemelių pakibo „Didžioji žuvis“, dar žinoma kaip „Ryklys“.

Bręsta ir nauji darbai, tik kol kas dar neapsisprendžiau, kur ir kada juos parodyti.

Pastaruosiuose jo tapybos darbuose daiktai pavirto pabaisomis arba slėptuvėmis nuo jų. Todėl su Dominyku kalbėjomės apie jo personalinę parodą Kaune „Pabaisa“, pergalę minėtame konkurse, daiktus, žmones, poeziją, malonius sutapimus ir kūrybinio kelio pradžią.

– Laimėjai reikšmingą konkursą. Ar tikėjaisi? Kuo šis pasiekimas tau svarbus?

– Nežinau, ar tikėjausi. Jei ir tikėjausi, kukliai bandžiau nuvyti tą mintį, kad būtų ramiau, jeigu ir nelaimėčiau. O ką tai reiškia? Man, visų pirma, tai yra motyvacija ir atsakomybė. Atlyginimas už gerą darbą yra dar daugiau darbo.

– Kūrinys, kuris tau atnešė pergalę konkurse, vadinasi „Kėdė! Pabaisa!“ Papasakok, kaip jis gimė ir koks jis.

– Darbas „Kėdė! Pabaisa!“ gimė tada, kai pakeičiau savo žvilgsnio režimą. Gulėjau kambaryje ant grindų ir iš apačios mačiau kėdę. Iš tokios perspektyvos, iš žemai, tos kėdės atloše esančios ertmės atrodė kaip pabaisa. Tuomet supratau, kad kartais būna toks trumpas momentas, kai aplinka mums atrodo visiškai svetima, siaubinga. Pavyzdžiui, kai pabundi naktį kambaryje ir pamatai fotelį, ant kurio sumesti tavo drabužiai. Akimirką atrodo, kad kažkas ant jo sėdi, bet po to supranti, kad tai viso labo tavo drabužiai. Būtent šis momentas mane labai sudomino, taip pat aplinkos svetimumas, nepažinumas.

R. Šeškaičio nuotr.

– O ar nėra taip, kad menininkai geba kitaip matyti pasaulį ir jį supančią aplinką?

– Savo kūryboje nekalbu apie kažkokį ypatingą menininko žvilgsnį. Manau, kad kiekvieno aplinka yra ypatinga, tiesiog reikia į ją žiūrėti ypatingai, arba tiesiog kitaip. Paprasta, nuobodi buitis, jeigu tik labai norėsi, gali virsti pasakišku, fantastišku objektu.

– Per pandemiją daugiau laiko leidžiame namie, esame gerokai labiau įstrigę tarp daiktų ir buities. Ar dėl šios situacijos tavo kūriniai artimesni žiūrovui?

– Čia galbūt taip sutapo, kad per pandemiją mano tapybos koncepcija pradėjo labiau pasiteisinti ir žmonėms mano kūryba tapo artimesnė. Daiktus tapiau dar prieš pandemiją, tačiau pastaraisiais metais susišnekėjimas su žiūrovu išties tapo tvarkingesnis, ryškesnis. 

– Ar daiktų motyvas tave lydėjo nuo pat tavo kūrybinio kelio pradžios?

– Kai studijavau, tapiau labai įvairius dalykus. Daug eksperimentavau, ieškojau, kas man įdomu, ir galų gale paskutiniais studijų metais išaiškėjo, kad aš per daiktą pasakoju apie žmogų, o ne, pavyzdžiui, per figūrą ar peizažą.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl būtent tapyba, o ne kokia nors kita medija tave sudomino?

– Galėjau pasirinkti daug ką gyvenime daryti, bet pasirinkau tapyti, kurti. Tapyba nėra tik dažų tepimas ant drobės. Prieš imdamas teptuką į ranką, atlieku didelį tyrimą, aiškinuosi, kaip noriu tepti dažus. Dažnai tam, kad daiktą pamatyčiau iš skirtingų pusių ar padėčių, aš jį fotografuoju, filmuoju, lipdau. Tikrai nevengiu į savo kūrybos procesą įtraukti kitų medijų, bet studijoje vis tiek viskas susiveda į tapybos kalbą.

– Anksti supratai, kad nori būti menininku, ar buvo kažkas, kas tave nuvedė už rankos į dailės mokyklą?

– Nebuvo, bet Panevėžyje, kur augau, baigiau dailės mokyklą ir turėjau nuostabų mokytoją Ramūną Grikevičių. Po vidurinės ne iš karto stojau į Vilniaus dailės akademiją – dar truputį klaidžiojau. Nors iš tiesų man buvo aišku, kad noriu sieti gyvenimą su tapyba, noriu būti menininku, tačiau reikėjo laiko, kad priimčiau šį sprendimą.

– Daug kur tavo tapybos kūriniai lyginami su eilėraščiais. Ar poezija būdinga visai tavo kūrybai?

– Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė rašė, kad mano darbai, galbūt labiau piešiniai, yra kaip eilėraščiai, turintys poetinę raišką. Išties, manau, kad mano darbams būdinga tam tikra poezija. Tikiu, kad poetinis žvilgsnis į kasdienybę gali ir padėti, ir būti labai įdomus.

Žiūrėti į paprastus dalykus ir matyti kažką nepaprasto turbūt yra tai, kas sieja mano kūrybą su poezija. Nebūtinai ji atsiranda plėtojant sunkią ar giliai romantinę temą, labai dažnai tiesiog žaidžiu. Pavyzdžiui, to žaidimo yra paveiksle „Kėdė! Pabaisa!“, kurio ir pavadinimas turi kažkokio linksmumo.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tau įdomu, kaip tavo darbus interpretuoja kiti?

– Labai įdomu, man tai primena rebusą. Visada džiaugiuosi, kai žmonės parodoje prieina prie manęs ir sako, kad mano paveiksluose mato tą ir tą, – tada suprantu, kad galbūt pataikiau. Smagu, kai pavyksta pavaizduoti daiktą, kuris turi daugiau nei vieną žinutę ar reikšmę. Tai kažkuo primena Rorschacho testą, kur kiekvienas mato skirtingus dalykus.

– Pakalbėkime apie tavo naujausią parodą Kaune „Pabaisa“. Įdomus sutapimas, kad ji buvo atidaryta beveik tuo pačiu metu, kai buvai paskelbtas konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ laimėtoju.

Žiūrėti į paprastus dalykus ir matyti kažką nepaprasto turbūt yra tai, kas sieja mano kūrybą su poezija. Nebūtinai ji atsiranda plėtojant sunkią ar giliai romantinę temą, labai dažnai tiesiog žaidžiu.

– Taip, vieną dieną Kaune atidariau personalinę parodą, o kitą jau skubėjau į Vilnių, į renginį MO. Norėjau, tačiau nespėjau apžiūrėti kitų dalyvių darbus, nes atvykau renginiui jau prasidėjus. Viskas atrodė gana kinematografiškai siurrealu (juokiasi). O kad abu įvykiai ištiko panašiu metu, yra visai džiugu, nes dabar ir paroda Kaune sulaukia šiek tiek kitokio dėmesio. Tikiuosi, kad daugiau žmonių ją pamatys.

– Kaune eksponuoji darbus su įvairiais pabaisiškais daiktų motyvais. Ar kūrinys „Kėdė! Pabaisa!“ kaip nors pratęsia ar papildo šią parodą?

– Dabar galiu sakyti, kad tai yra viena paroda per du miestus arba jungtinis ciklas (juokiasi). Iš tiesų, taip ir yra! Pabaisas pradėjau tapyti pernai. Vienas pirmųjų darbų buvo „Šalmas. Vabalas“, kurio pagrindinis motyvas – dviratininko šalmas – atrodo kaip po drobę ropojantis didelis vabalas. Paskui nutapiau darbą „Kėdė! Pabaisa!“, o vasarą leisdamas laiką gamtoje dar nupiešiau grėsmingai atrodančias krabo žnyples. Tarp kūrinių taip pat atsirado saugos zonų, pavyzdžiui, kriauklė ar į olą panašus motyvas, į kurį galima įlįsti ir pasislėpti nuo siaubūniškos aplinkos.

Taip pamažu ėmė ryškėti Kauno galerijoje „Meno parkas“ eksponuojamų mano tapybos kūrinių „Pabaisa“ ciklas. Mano visa kūryba susijungė. Tiesa, ne visada tas jungimosi elementas yra matomas ar visiems suprantamas, bet iš tiesų kurdamas viską jungiu į ciklus, kažkokius skyrius ar didelius naratyvus, todėl kūrinys „Kėdė! Pabaisa!“ yra mano kūrybos ciklo dalis. Labai visus kviečiu pamatyti bendrą vaizdą – nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną arba iš Kauno į Vilnių – ir aplankyti vieną didelę parodą.

J. Balsevičiaus nuotr.

– Kaip atrodo tavo kūrybos procesas? Kaip pradedi tapyti paveikslą ir kaip jį užbaigi?

– Kartais būna, kad randu kažkokį daiktą arba objektą ir jį tiesiog parsinešu į savo studiją. Tai nutinka labai natūraliai, tiesiog gyvenant, bet kada ir bet kur. Tas daiktas arba objektas, kuris mane patraukia arba kažką man sako, yra išraiškingas savo spalva arba forma. Taip įvairūs daiktai kaupiasi pas mane studijoje ir visada yra mano regos lauke. Paskui juos paišau, visaip dekonstruoju, deformuoju ir lieka kažkokia objekto esencija, išraiškingiausias jo ženklas.

Lygiai taip pat buvo ir su darbu „Kėdė! Pabaisa!“ Supratau, kad atlošas su išpjovomis yra pagrindinis tos kėdės charakterio bruožas. Tada liko jį atskleisti – ieškojau geriausio spalvinio sprendimo. Kitaip tariant, tapau daikto portretą, kuris kartais virsta kažkokiu personažu. Beje, draugas, kuris buvo parodoje MO, klausė, ar, tapydamas kėdę, galvojau apie Edvardo Muncho „Šauksmą“. Iš tikrųjų tai negalvojau, bet paskui pamąsčiau, kad mano kėdė tikrai yra šiek tiek rėkianti. Sako: „Bū!“ (Juokiasi.)

– Kaip ruošiesi parodai ir kas tau tada svarbiausia? Kokią reikšmę turi parodos erdvė ir miestas, kuriame ji vyks?

– Man labai svarbi parodos erdvė, ekspozicija. Savo studijoje darbus, paveikslus, užrašus matau vienoje šviesoje, o parodos erdvėje jie gali visiškai kitaip suskambėti. Todėl stengiuosi susitarti su galerija, kad man duotų kuo daugiau laiko dirbti eksponuojant parodą. Sakydamas „dirbti“ turiu galvoje ne varžtų sukimą į sienas ir darbą kabinimą. Pirmiausia aš vaikštau po erdvę, analizuoju ir bandau suprasti, kaip žiūrovas plauks per ją, kuriomis kryptimis, kokį darbą pamatys pirmą, kokį – paskutinį, kaip suksis tame plote. Nuo to labai priklauso parodos nuotaika, jos ritmas, todėl stengiuosi viską suvaldyti ir architektūriškai išanalizuoti. Kitu atveju paveikslai taps spalvinėmis dėmėmis. Pavyzdžiui, galerijos „Meno parkas“ erdvė yra labai komplikuota, nes įsikūrusi paskutiniame pastato aukšte, kur lubos yra trikampio formos, su nuožulniais kraštais. Iš pradžių tai mane gąsdino, o paskui kaip tik atsirado daugiau motyvacijos suvaldyti erdvės ypatumus. Taip pat visada džiaugiuosi, jeigu atsiranda galimybė eksponuoti darbus kitame mieste, nei aš kuriu. Jaučiuosi kaip ekskursijoje ar rezidencijoje.

– Ar turi savo mėgstamų menininkų, kurių kūryba tau įdomi?

– Pastebėjau, kad jie keičiasi priklausomai nuo to, ką aš galbūt atrandu studijoje ar kažką dirbu. Keičiuosi ir aš pats, ir su tuo pasikeitimu į mano domėjimosi lauką ateina kažkokių naujų tapytojų, menininkų, kurie praturtina mano dabartinį žvilgsnį.

Kalbėjomės su Rapolu apie vizionierišką matymą, „Lava Drops“ instrumentų sėkmingą kelionę po pasaulį ir klausėme, kuo jo kuriami muzikos instrumentai skiriasi nuo įprastų.

– Kuri styginius muzikos instrumentus ir už juos – gitarą ir smuiką – pelnei prestižinį „Red Dot“ dizaino apdovanojimą. Papasakok apie savo instrumentus, arba konkrečiai apie smuiką, – kuo jis išskirtinis ir kitoks.

– Smuiko atsiradimo istorija susijusi su smuikininke, kompozitore Lora Kmieliauskaite. Ji buvo pirmoji užsakovė, paskatinusi jį sukurti. Tiesa, ir pats seniai norėjau patobulinti standartinį smuiką, bet kol Lora to neišprovokavo, atidėliodavau. Pirmiausia, norint sukurti unikalų muzikos instrumentą, šiuo atveju smuiką, reikalingas naujas požiūris į jį. Instrumentas yra sudarytas iš dviejų 180 ° kampu apverstų lašo formos modulių, kurie jungiami per ištisinį korpusą, suteikiant jam tiek vizualinės išskirtinės estetikos, tiek jaučiamo lengvumo pojūtį. Taip pat norėjau, kad smuikas būtų patogus muzikantui tiek jį laikyti, tiek lengviau smičiumi pasiekti stygas. Instrumento svorį irgi bandžiau sumažinti, todėl rinkausi lengvesnes medžiagas, tam tikras medienos rūšis. O smuiko galvoje esanti kiaurymė bei itin lengvi suktukai dar šiek tiek to svorio numetė. Tačiau ant scenos instrumentas vizualiai neatrodo mažas. Jo visas korpusas pailgintas, kad pratęstų muzikanto ranką, išraišką. Būna, kad smuiką paimi į ranką ir jis atrodo kaip nedidelis dalykėlis, o šis smuikas yra kaip pareiškimas, svarbi muzikanto įvaizdžio detalė, tikrai ryškiai matoma scenoje. Yra ir daugiau patobulinimų. Pavyzdžiui, aukštu registru galima žymiai daugiau natų sugroti nei standartiniu smuiku. Taip pat būtent šis pirmasis smuiko modelis yra penkiastygis, o tai suteikia šiam instrumentui universalumo ir platesnį garso dažnių išgavimą.

Daug dėmesio skyriau ir išskirtiniam smuiko dizainui sukurti. Norėjau, kad jis atspindėtų muzikantą – jo emocijas, grojimo techniką. Užkliuvo, kad dabar turime instrumentų, kurie iš priekio atrodo lyg ir neblogai, bet iš kitos pusės yra neišvaizdūs, tiesiog dėžės, į kurias sudėta elektronika. Man buvo svarbu sukurti tokį elektrinį smuiką, kad, jį sukant iš visų pusių, būtų matyti vientisas skulptūrinio dizaino objektas, ir dar grojantis aukščiausiu lygiu.

Mano tikslas – kurti instrumentus, kurie būtų nepavaldūs laikui ir kuriuos būtų galima perduoti iš kartos į kartą. Todėl jie nėra greitojo vartojimo, pigūs instrumentai – priešingai, turi išliekamąją vertę. Jeigu pasiryžai gyvenime įsigyti tokį daiktą, su juo susisaistai ilgam, gal net visam gyvenimui, jeigu jo neatiduosi ar neparduosi.

Mano tikslas – kurti instrumentus, kurie būtų nepavaldūs laikui ir kuriuos būtų galima perduoti iš kartos į kartą.

– Ar šiuo smuiku galima atlikti įvairią muziką – nuo klasikinės iki eksperimentinės? Kokiam muzikantui ar muzikos žanrui atlikti tinkamas šis instrumentas?

– Yra muzikantų, kurie klasikine gitara groja roko muziką. Yra muzikantų, kurie klasikiniu instrumentu, kaip smuikas, bando prakalbinti tam tikrus garsus. Elektrinio smuiko savybė yra įgarsinti savo natūralų akustinį skambėjimą – taip atsiranda galimybių tuo garsu manipuliuoti ir išgauti kitus tembrus.

Vis dėlto pati grojimo technika, stilistika yra paties muzikanto. Ką jis atliks šiuo smuiku ar bet kuriuo kitu instrumentu, ką jis moka groti arba kaip moka groti, taip ir sugros. Stengiuosi kurti universalius instrumentus, nebent yra užmojis kažkokiam specifiniam garsui išgauti. Pavyzdžiui, Lora groja labai skirtingą muziką ir labai daug eksperimentuoja, todėl jai labai svarbu išgauti skirtingus garsus ir išbandyti juos. Manau, smuikas skirtas universaliems muzikantams arba gali būti adaptuotas pagal muzikantą. Pats jis gali būti visoks, o muzika – klasikinė, džiazas, eksperimentinė, rokas ir t.t. Viskas priklauso nuo grojančiojo šiuo smuiku.

– Kodėl tavo kuriami instrumentai – lašo formos?

– Norėjau jungiančio dalyko tarp mano instrumentų dizaino ir kuriamo prekės ženklo. Pirmiausia sukūriau lašo formos gitarą, vėliau forma pasikartojo kuriant kitus instrumentus. Šiuo metu iš viso esu sukūręs penkias skirtingas lašo formos instrumentų variacijas.

Vis dėlto, nuo pat pradžių man svarbiausia buvo ergonomika, tad bandžiau išlaviruoti kurdamas instrumentus norimos formos. „Lava Drops“ gitaros išties yra labai patogios tiek jas laikant ant kojos sėdint, tiek stovint.

Beje, netrukus startuosiu su nauju gaminiu – elektrine gitara. Tai bus naujas elektrinės ir bosinės gitaros modelis – irgi lašo formos. Pagrindinė jo inovacija – aliuminio modulis, detalė, kuri sustiprina rezonavimą, natos išlaikymą, suteikia pusiausvyrą.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jau ne kartą paminėjai savo prekės ženklą „Lava Drops“. Kokią prasmę (-ių) turi šis pavadinimas ir kaip jis atsirado?

– Pavadinimas „Lava Drops“ yra įkvėptas Lietuvos simbolikos. Žinoma, tokio dalyko kaip lava Lietuvoje nėra, bet tuo metu, kai 2014 m. išleidau į pasaulį savo prekės ženklą, „L“ raidė man labai patiko ir gražiai įsikomponavo į tą visą momentą.

Taip pat man patinka, kad lava yra toks gamtos reiškinys, kuris nuolat keičiasi – lygiai kaip vanduo. Gali šauti iš žemės į viršų, gali sustingti ir tapti kieta medžiaga, gali vėl virsti skysčiu – ji turi daug formų. Todėl „Lava Drops“ idėja tokia, kad kiekvienas instrumentas yra įkvėptas gamtos, kažkokio jos motyvo. Lavos lašai simbolizuoja instrumentus, nes kiekvienas jų, kaip lašas, nukritęs kažkur pasaulyje, yra unikalus ir nepakartojamas. Pavadinimas turi semantinę, simbolinę ir mitologinę reikšmes.

Pasaulyje tarp muzikos instrumentų gamintojų vyrauja tendencija prekės ženklą pavadinti kūrėjo vardu ar pavarde. Nenorėjau sekti šiuo pavyzdžiu ir būti „Gražys guitars“. Viešinti savo vardą buvo populiaru ir vertinga anksčiau, bet ne dabar. Jei pasauliui pristatai kažką labai unikalaus ir labiau kaip reiškinį, privalai ieškoti išskirtinesnio pavadinimo.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis muzika ir dizainas atsirado tavo gyvenime ir kaip įvyko ta jungtis tarp jų?

– Užaugau menininkų šeimoje, tačiau, priešingai nei visiems mano šeimos nariams, muzika buvo mano aistra. Žinoma, svarbiausia buvo dizainas. Susidomėjimas juo atėjo vaikystėje, nes būtent tada ėmė ryškėti potraukis prie meno ir estetikos, kompozicijos pajauta. Jaučiu didelį vidinį džiaugsmą kurdamas kažkokį galutinį produktą, kuris daro įtaką žmogui, jo kasdienybei ir, kuriam padedant, sprendžiamos kažkokios su dizainu susijusios problemos.

Muzika taip pat anksti atsirado mano gyvenime. Nuo dvylikos metų iki dabar groju gitara. Kadangi šis instrumentas nepaleidžia manęs jau labai ilgai, studijuodamas produkto dizainą Vilniaus dailės akademijoje sukūriau pirmąją elektrinę gitarą. Dar vėliau sukūriau visą „Lava Drops“ muzikos instrumentų liniją. Ši sintezė tarp garso ir dizaino mane labai sužavėjo.

Nenorėjau kurti įprastų, tokių pačių instrumentų, kurių pasaulyje begalė, ar kažką kopijuoti. Norėjau sukurti savo unikalų prekės ženklą, kuris diktuotų naują požiūrį į instrumentą, kuris būtų inovatyvus dėl pasirinktų medžiagų, modernių dizaino principų, išgaunamo skambesio. Dabar atlikėjams nereikia standartinių instrumentų, jie ieško kažko naujo, kad galėtų save atskleisti pasauliui, parodyti, kad kartu su instrumentu jie gali daugiau.

– Kokių turi kitokių veiklų ar dizaino projektų, be to, kad kuri muzikos instrumentus?

– „Lava Drops“ prekės ženklas yra pagrindinis mano rūpestis ir darbas, bet, žinoma, turiu ir kitų veiklų. Kuriu šviestuvus, inovatyvius elektronikos prietaisus, konceptualią juvelyriką, garso aparatūrą – neapsiriboju viena produktų grupe, nes kūrybos principai – tie patys. Nuolat konsultuoju įvairius startuolius. Esu privačios Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos direktorius.

– Menininkai dažnam atrodo lengvai pakilę nuo žemės. Tavo instrumentų gamyba, atrodo, prieštarauja tam, nes kalbi apie labai specifinius, inžinerinius dalykus. Nenorėjai būti tradiciniu menininku?

– Iš tikrųjų, buvau toje terpėje, kur menas gimsta tiesiog iš niekur. Todėl norėjau labiau žemiškos profesijos. Juolab kad nelaikau savęs 100 proc. menininku. Dizainas man patinka tuo, kad tai ir kūrybinis darbas, ir verslas. Iš tiesų, manau, kad ir menas yra verslas, nes menininkui taip pat reikia iš kažko gyventi, kurti, judėti į priekį, rodyti pasauliui, ką darai. Pasirinkau dizaino specialybę, kuri man leidžia jaustis labiau užtikrintam dėl rytojaus. Ir dar ji man labai patinka tuo, kad kūrybinis procesas dažniausiai yra ilgas ir nuoseklus. Tyrinėji, testuoji, atlieki įvairius bandymus, ieškai, kas tau tinka, kol galiausiai randi. Man tai tam tikra meditacija.

Ir taip, norėjau apibrėžtumo gyvenime, nes menininko profesija nuo senų laikų yra labai neapibrėžta. Galbūt šiais laikais atsiranda menininkų, kurie sukuria dalykų, kuriems nereikia įdirbio, ilgų ieškojimų, naujų technologijų, medžiagų ar pasirodymo galimybių, tačiau pats labiau linkau į dizainą, kur viskas vyksta etapais, ilgai ir nuosekliai eini link savo tikslo.

– Kokių specialistų pasitelkti reikia gaminant „Lava Drops“ instrumentus?

– „Lava Drops“ nėra masinės gamybos, tai rankų darbo instrumentai, gaminami Lietuvoje; tik medžiagos atkeliauja iš viso pasaulio. Rūpinuosi šių instrumentų sukūrimu, gamyba, visais organizaciniais reikalais ir prekės ženklu. Tačiau yra keletas žmonių iš kitų sričių, kurie padeda gaminti šiuos instrumentus. Vieni dirba su mediena, metalu, kiti – su dažais, lakavimu, poliravimu ar inkrustacijomis. „Lava Drops“ instrumentai įdomūs tuo, kad naudojamos tokios medžiagos, kurių industrijoje beveik niekas nenaudoja, pavyzdžiui, instrumento korpuso modulis yra iš aviacinio aliuminio. Kaip inkrustacija ir kaip tam tikros detalės yra naudojami meteorito akmenys, juodieji gintarai, kriauklės, įvairūs akmenys. Esu sukūręs gitarą iš juodojo gintaro.

– Kaip tokias neįprastų, egzotiškų medžiagų atrandi? Kodėl būtent jas renkiesi muzikos instrumentams gaminti?

– Svarbiausia priežastis, kad pasaulyje niekas taip nedaro. Man pasisekė, kad turiu galimybių bendrauti su skirtingų sričių žmonėmis ir ne tik savo protą, bet ir kitų žmonių patirtį sujungti įgyvendinant įvairius projektus. Dirbu su juvelyrais, metalo apdirbėjais, kitais specialistais.

Maždaug prieš ketverius metus dalyvavau parodoje Abu Dabyje. Buvau pakviestas iš Lietuvos kaip dizaineris pristatyti kažką unikalaus, kas reprezentuotų mūsų šalį. Pagalvojau apie gintarą, kuris mums yra svarbus. Vieni perka arba gamina gintarinius papuošalus, kiti – gintaro akmenukais aplipintus ir jau kiek įgrisusius paveikslus. Pagalvojau, kad būtų įdomu ir neįprasta sukurti gitarą iš gintaro. Taip ir padariau – visas gitaros korpusas yra pagamintas iš juodojo gintaro lydinio. Tai koncertinis muzikos instrumentas, su kuriuo galima puikiai groti, atlikti visus kūrinius. Tačiau dėl savo kainos ir medžiagos trapumo instrumentas tapo kolekciniu projektu. Šiuo metu gitara keliauja po visą pasaulį ir ja jau grojo tokios įžymybės kaip Steve‘as Morse‘as („Deep Purple“), Dominicas Milleris (Stingo grupė), Steve‘as Cooke‘as. Ji buvo pristatyta Holivude ir kituose renginiuose visuose žemynuose. Šia gitara Robertas Semeniukas grojo Lietuvos himną išlydint į Dakarą lenktynininką Antaną Juknevičių. Instrumentas yra tarsi keliaujantis po pasaulį simbolis, liudijantis, kad viskas yra įmanoma.

O su meteoritu aš ir kolegos juvelyrai dirbame jau keletą metų. Dažnai inkrustuojame jį į instrumentą. Esu iš šio akmens pagaminęs ir keletą pagrindinių detalių, kurios daro ryškų poveikį instrumento skambesiui.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek užtrunka laiko tokiems muzikos instrumentams pagaminti? Ar, instrumentams gaminti naudojant netradicines medžiagas kaip gintaras ar meteoritas, procesas pailgėja?

– Taip, naudojant įvairias tokias medžiagas, instrumento gamyba pailgėja, nes yra daug etapų, kaip tą gintarą reikia apdoroti. Dar prisideda tokie etapai kaip projektavimas, dizaino kūrimas, testavimas ir daug kitų. „Lava Drops“ instrumentams pagaminti reikia nuo trijų iki dešimties mėnesių, priklausomai nuo užimtumo tuo metu. Vidurkis yra trys–penki mėnesiai.

– Kas tavo sukurtų instrumentų šeimininkai? Ar tau apskritai įdomu, kas jie tokie?

– Taip, labai įdomu. Iš tikrųjų, po kažkiek laiko pamatau savo instrumentus. Esu susitikęs su keliais žmonėmis Lietuvoje ir pasaulyje, kurie turi juos. Būna tikrai džiugus momentas, nes žinai, kiek daug įdėjai darbo, skyrei laiko ir sutelkei komandą, kad tą instrumentą sukurtum. Smagu, kai papasakoja, kas su juo vyko, kas grojo. Turiu vieną klientą, pas kurį ateina draugai muzikantai pagroti tuo instrumentu. Tai lyg relikvija, kurią turi tam tikromis progomis paimti, surengti šou ir vėl padėti į vietą. Arba kiekvieną vakarą su juo groti, arba groti koncertuose, arenose.

– Įdomu, ar teko susidurti su žmonėmis, kurie nori tavo instrumentų ne todėl, kad jie puikiai groja, o dėl to, kaip jie vizualiai atrodo arba kad tai yra unikalus daiktas pasaulyje?

– „Lava Drops“ instrumentai turi papildomų savybių, patobulinimų, ir tai išskiria juos iš kitų instrumentų. Pavyzdžiui, geriau atspindi šviesą scenoje, yra patogūs grojant, išlaiko ilgesnį rezonansą, yra skulptūriško dizaino. Šios ypatybės muzikos profesionalams yra labai svarbios. Jie nori turėti tokį daiktą, nes nori būti išskirtiniai, atrodyti ant scenos kitaip. Jie nori, kad būtų traktuojami kartu su instrumentu kaip kažkoks unikalus atvejis.

Yra ir kolekcininkų, kuriems taip pat reikia tokio instrumento, nes jis kitoks, unikalus, turi meninę vertę. Mano kolekcijoje yra vienetinių ir nepakartojamų instrumentų. Būtent juos ir perka žmonės, kolekcionuojantys gitaras ir kartu meno kūrinius. Juokauju, kad „Lava Drops“ jiems yra geras laimikis, nes nusiperka ne tik profesionalų, aukščiausio lygio muzikos instrumentą, bet ir skulptūrinį objektą. Žinoma, jo neslepia dėžėje, o demonstruoja namuose kitiems žmonėms ir, jeigu atsiranda proga, pagroja.

– Kodėl kuri būtent styginius muzikos instrumentus? Ar ateityje planuoji imtis kitų projektų?

– Styginiai instrumentai man yra bet kokio instrumento etalonas. Vizualiai tai labai patrauklus dalykas, kai styga įtempta, kai ji tokia vienalytė ir tęsiasi nuo instrumento pradžios iki pat jo pabaigos.

Turbūt kokiems trimitams ar būgnams pritaikyti kažkokius naujus sprendimus būtų kiek sunkiau, nors irgi įmanoma. Kol kas koncentruojuosi tik į styginius instrumentus, tikiuosi ateityje sukurti visą jų liniją. Niekada neatsisakau naujų iššūkių, o ir man pačiam, kaip dizaineriui, patinka dirbti prie naujų projektų ir pasižiūrėti į dalykus šviežia akimi.

Išlįsti iš pogrindžio

Organizaciniai galerijos reikalai patikėti vyriausiai Sauliaus dukrai Gabrielei Kreišmonaitei. Ji rūpinasi galerijos įvaizdžio kūrimu, komunikacija; sprendžia ir ieško, ką eksponuoti naujose galerijos erdvėse. Atitekęs atsakingas vaidmuo esą negąsdina, kaip ir tai, kad neseniai gatvėse reklaminiai stendai, vaizduojantys nuogus žmones, vandališkai buvo uždažyti.

„Jeigu žmonės taip reaguoja, matyt, jie turi rimtų psichologinių problemų, susijusių su menka saviverte. Tik negalintis savęs priimti žmogus, pamatęs nuogą kūną, gali juo baisėtis, bandyti jį kažkaip paslėpti, uždažyti, – samprotauja Gabrielė. – Vis dėlto turime džiaugtis, kad Lietuvoje yra palankios sąlygos drąsiau save išreikšti nei tose šalyse, kur beveik visos kūno dalys privalo būti pridengtos. Galime vilkėti, ką norime, ir tai gali būti labai atvira. O jeigu kažkam tai nepatinka, tuomet labai liūdna, kad yra tokių traumuotų žmonių.“

Visuomenės mentalitetas ir istorinės aplinkybės, priduria Gabrielė, matyt, yra pagrindinės priežastys, kodėl taip ilgai Lietuvoje nebuvo nė vienos viešai veikiančios įstaigos erotikos tema. „Jei ne sovietmetis, tokia galerija būtų atsidariusi kur kas anksčiau. Bent jau tokių žinių neturime, kad kažkas panašia tema veikė tuo laikotarpiu. Žinoma, pogrindyje galbūt ir buvo, tačiau mes nenorime jame likti“, – sako jauna moteris, ryžtingai nerianti į naują avantiūrą.

Ji čia pat supažindina su parodų erdvės „Galerija 11“ priešistore, tiksliau, su prieš šešerius metus įkurtu sambūriu „Trys dienos“. Tai tris dienas trunkantys aktų tapybos plenerai, kurie vyksta keturis kartus per metus. Į juos susirenka menininkai ir pozuotojai – vyrai ir moterys – iš visos Lietuvos. Ką šis sambūris nuveikia per vienus metus, galima pamatyti pavasarį, įprastai gegužę, rengiamoje bendroje parodoje. Pati pirmoji, kaip prisimena Gabrielė, buvo labai maža ir privati, skirta tik draugams ir pažįstamiems. Antroji, trečioji ir kitos – jau viešos parodos, žymiai gausesnės, pritraukusios šimtus žmonių. Sambūrio plėtra ir augantis bendraminčių ratas buvo paskata atidaryti pirmuosius šalyje erotinio meno namus.

Identiteto paieškos

Galerijos veiklą prižiūrinti Gabrielė atskleidžia, kad, atidarant naujas parodų erdves, sulaukė įvairių reakcijų. Iš jų buvo aišku, kad erotikos tema daugelį lietuvių vis dar glumina – žmonės sieja tai su pornografija, vulgarumu. Dėl tokių išvedžiojimų net ir galerijos savininkų tikėjimas naująja veikla buvo susvyravęs.

„Pirmosiomis savaitėmis buvo nedrąsu save įvardyti erotikos meno įstaiga. Nebuvome tikri tuo, kas esame, ką darome, galbūt veikė reakcingos žmonių nuomonės. Praėjus kelioms savaitėms po galerijos atidarymo apsilankiau Amsterdame. Nuėjau į ten veikiantį erotikos muziejų, taip pat sekso muziejų ir į dar kelias panašias vietas. Abejonių neliko, kad identifikavome save teisingai, todėl įgijau drąsos ir pasitikėjimo kalbėti be užuolankų, neprisidengiant kažkuo, kuo nesame“, – pasakoja moteris apie pirmąsias galerijos gyvavimo savaites.

V. Nomado nuotr.

Laukiami net ir vaikai

Šiuo metu erotikos galerijoje veikiančioje parodoje laukiami visi, net ir vaikai. Gabrielė įsitikinusi, kad jiems nuogas kūnas turėtų būti normalus dalykas. Deja, dažnai dėl tam tikro įskiepyto tėvų požiūrio (arba kai prasideda brendimas) taip nėra. Pati moteris atvirauja, kad paauglystėje nudistų pliaže jausdavosi nejaukiai dėl besikeičiančių savo kūno formų, tačiau šį hormonų veikiamą laikotarpį greitai išaugo.

„Vaikystėje manęs netrikdė nudistų pliažas, jame jausdavausi laisvai, tačiau brendimo laikotarpiu ten lankytis nebenorėjau. Niekas manęs nevertė ten būti ar nusirengti, bet turėjau išaugti paauglystę, įveikti gėdos jausmą, priimti savo kūną, kad vėl galėčiau ten lankytis“, – asmenine patirtimi dalijasi moteris.

Vis dėlto, jei ateityje bus parodų, skirtų tik suaugusiesiems arba aštresnėmis suaugusiųjų seksualinio gyvenimo temomis, vaikai į jas negalės patekti. Bus galimybė išimti nuotraukas iš socialinių tinklų, jei lankytojas nenori, kad juose būtų jo atvaizdas iš galerijoje organizuojamų renginių.

„Pagarba ir privatumas mums yra labai svarbu. Mes gerbiame savo lankytojus ir, jeigu jie nenorės, kad internete, mūsų parodų kontekste, būtų nuotraukos, kuriose jie yra atpažįstami, mes tas nuotraukas išimsime, – sako moteris ir priduria: – Kiekviena galerija ar kita vieša, renginius organizuojanti įstaiga turėtų atsižvelgti į privatumo reikalavimus ir gerbti savo svečius, save ir žmogiškąjį orumą.“

Įkvėpė Niujorko erdvės

Galerijos šeimininkas S.Kreišmonas pasakoja, kad nuo ankstyvos paauglystės nenutrūkstamai fotografuoja jau beveik keturis dešimtmečius. Fiksavo viską, ką matė aplinkoje, kas patraukdavo akį. Visai atsitiktinai, paprašytas pažįstamų, ėmė fotografuoti aktus. Nors iš pradžių buvo nedrąsu dirbti su modeliais, pamažu nuogas kūnas tapo pagrindiniu jo kūrybos objektu.

Vyras yra surengęs ne vieną fotografijos darbų parodą Lietuvoje ir užsienyje. Sako, kad nuolat mokosi ir stebi kitų žymių fotografų kūrybą, kurie specializacija – aktų fotografija; tarp jų daugiausia – amerikiečių. Tačiau labai patinka mados fotografo Helmuto Newtono darbai, taip pat senesnės kartos fotomenininkų žvilgsnis – ypač Romualdo Požerskio, latvio Gunaro Bindės.

S.Kreišmono parodos „Diena Niujorke“ fotografijos buvo darytos prieš pandemiją. Vyro galvoje jau senokai kirbėjo mintis surengti fotosesiją, kuri kalbėtų apie erdvę plačiąja prasme, tad Niujorkas tam idealiai tiko. Realizuotos nuotraukos tiek idėjiškai, tiek vizualiai gražiai įsiliejo į naujas „Galerija 11“ parodų erdves. Vis dėlto suorganizuoti fotosesiją sekėsi ne visai sklandžiai. Projektui įgyvendinti reikėjo trejų metų.

„Pirmiausia nuvykęs į Niujorką tyrinėjau miestą ir ieškojau tinkamos vietos savo idėjai įgyvendinti. Mane domino panoraminiai Manhatano vaizdai, toliai, todėl ieškojau pastato, ant kurio stogo galėčiau patekti kartu su modeliais. Kai jau tokį radau ir gavau leidimą rengti fotosesiją, buvo prastas oras, tolumoje nieko nesimatė. Pabandėme kitą dieną, tačiau merginos vėlavo pasirodyti, todėl ant stogo mūsų nebeleido. Atvykau dar po metų su viena mergina iš Lietuvos ir kita iš Prancūzijos. Užtrukome apie savaitę, kol pagaliau pavyko surengti fotosesiją“, – užkulisiais dalijasi S.Kreišmonas.

Parsivežti kadrai iš Niujorko patinka ir draugams, ir šeimos nariams. Tačiau Lietuvoje dažnai sulaukia klausimo, kaip jo sutuoktinė reaguoja į vyro užsiėmimą fotografuoti aktus. Anot S.Kreišmono, žmona labai palaiko tokį jo pomėgį, o štai dukrai Gabrielei jo darbai dažnai netgi per švelnūs.

„Tėčio fotografijos, šiuo metu kabančios mūsų galerijoje, gana švelnios. Nematau ten daug erotikos; matau gražius nuogus kūnus, dailias nuotraukas. Galbūt kažkas kitas atėjęs ir pamatęs darbus gali jaustis truputį šokiruotas, kad kaip galima tiek daug nuogo kūno demonstruoti ir kaip čia viskas erotiška. Manau, svarbu, prie ko esi pripratęs. Vienas iš mūsų galerijos tikslų – nestigmatizuoti nuogo kūno, pripratinti žmones matyti įvairius nuogus kūnus, todėl ateityje rengsime ne tokias švelnias parodas“, – sako moteris.

Vieta menininkams skleistis

Neseniai duris atvėrusios parodų erdvės „Galerija 11“ šeimininkai sako, kad ateityje jiems priklausančiose patalpose bus kviečiami rengti parodas įvairių medijų – fotografijos, tapybos, skulptūros, keramikos, videomeno, instaliacijų – menininkai. Svarbiausias reikalavimas – kad darbai sietųsi su galerijos tema.

„Esame atviri visiems kūrėjams, kurie kuria erotinį meną. Tiesa, jį interpretuoti galima labai įvairiai. Prie erotikos reikėtų pridėti ir nuogą kūną, nes erotika gali būti ir apsirengusi, ir nusirengusi, o nuogas kūnas gali būti ir erotiškas, ir neerotiškas“, – akcentus sudeda Gabrielė.

Lietuvoje nėra daug kūrėjų, kuriuos domina vien tik erotinis menas, tačiau ši tema epizodiškai iškyla įvairių menininkų kūryboje. S.Kreišmonas mano, kad, atsiradusios specialiai tokiam menui pritaikytos erdvės galbūt daugelį paskatins dažniau kurti šia tema.

„Darome prielaidą, kad erdvių trūkumas galėjo būti priežastimi, kodėl nedaug menininkų kuria erotinį meną. Galbūt ir meno kolekcininkams labai trūko tokios, kaip mūsų, galerijos. Nepaisant to, kuriančių erotinį meną Lietuvoje tikrai yra. Vien sambūryje „Trys dienos“ kiek yra menininkų, dalyvaujančių pleneruose. Tikimės, kad mūsų veikla prisidės prie to, kad erotinis menas, nuogas kūnas Lietuvoje nebūtų tabu“, – sako verslininkas.

Gabrielė antrina ir priduria, kad galerijos patalpose vyks ne tik erotikos meno parodos, bet ir įvairūs renginiai, degustacijos – visa tai, kas siesis su galerijos tematika.

Monika neseniai baigė dvi savaites trukusį ir daugiausia fizinių ir psichologinių iššūkių kėlusį performansą per Lietuvą „Neteršk gyvybės rato“. Apie jį, kūrybą ir žiūrovų reakcijas, kurių nesitikėjo pati menininkė, – atviras pokalbis.

– Lietuvoje nėra daug menininkų, kuriančių performansus. Esi bene geriausiai žinoma jaunosios kartos kūrėja. Kokiomis aplinkybėmis supratai, kad ši meno išraiškos forma tau  yra tinkamiausia?

– Sutinku, kad performanso menininkų Lietuvoje nedaug. Šią meno rūšį pasirinkau visiškai atsitiktinai. Baigiau skulptūros bakalauro ir magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Pradėjau kūrybinį kelią nuo instaliacijų, tačiau galvoje vis sukosi mintys, kad man kažko trūksta. Visai netikėtai atradau performansą. Per jį galiu daugiau pasakyti, nei būčiau galėjusi kurdama skulptūras.

– Istorijoje buvo pačių įvairiausių performansų – netgi tokių, kai menininkas rizikavo savo sveikata ar gyvybe. Ar šiandien performanso kūrėjas vis dar bando šokiruoti žiūrovą?

– Ne visi performanso menininkai siekia šokiruoti. Tai tikrai ne mano tikslas. Man atrodo, kad šokiravimas yra praeities dalykas ir šiandien tuo nelabai ką nustebinsi. Juolab kad pats performansas kinta ir nėra toks, koks buvo 7-ajame dešimtmetyje, kai jis atsirado ir suklestėjo. Taip, tuo metu performansas buvo kaip protestas prieš nusistovėjusias meno normas, vertybes. Nesistengiu žiūrovo šokiruoti vien dėl šokiravimo. Be to, kartoti tai, kas jau buvo padaryta anksčiau, nematau prasmės. Jei aš nusirengsiu ar pasibučiuosiu su kažkuo viešoje vietoje, bus labai banalu, neaktualu ir nieko naujo. Šiandien svarbiau yra atkreipti dėmesį į transliuojamą žinutę, o kaip geriau ar efektingiau tai padaryti, manau, yra daug įvairiausių būdų. Nenoriu griebtis lengviausio, kad paliesčiau žiūrovo sąmoningumą.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

– Tavo performansai labai vizualūs, o kai kurie galbūt teatrališki. Kiek yra vaidybos, režisūros, kitaip tariant, teatro tavo performansuose?

– Vienintelis ginklas, kurį naudoju ir kuris labiausiai veikia žiūrovą, – visiškas atvirumas. Būti atviram yra daug sunkiau, negu nusirengti nuogai. Dėl to teatro mano performansuose nėra ir negali būti. Vizualumas, estetika man visada buvo svarbu ir neatsiejama nuo kūrybos. Dėl to sutinku, kad mano performansų apipavidalinimas dažnai atrodo teatrališkai. Man patinka jungti kontrastuojančius elementus, todėl galbūt jie taip atrodo. Kalbant apie režisūrą, žinoma, visada turiu kažkokią schemą, ką ketinu daryti. Tačiau niekuomet nuo A iki Ž nežinau, kas vyks kiekvieną performanso minutę. Neriu į vandenį nenutuokdama, kaip jame reikės plaukti.

– Kartais kuri ne viena. Jei neklystu, beveik visada, rengdama performansą su didesniu būriu žmonių, padėti jį atlikti dažniausiai pasikvieti moteris. Ar tavo menas labiau ir skirtas joms?

– Šiuolaikinė moteris yra feministė, todėl neišvengiamai ir aš kažkiek tokia esu. Tačiau mano menas neturi lyties. Jis neskirtas tik vyrams arba tik moterims. Taip, aš kartais dirbu su moterimis ir buvo vienas performansas „Kompleksas“ moters tema, tačiau toliau jos nebetęsiau, nes mane domina ir daug kitų temų. Iš tiesų geriausiai jaučiuosi, kai dirbu viena, nes žinau, kad padarysiu taip, kaip matau ir noriu. Labai retai dirbu su kitais žmonėmis – tai daug didesnė atsakomybė. Reikia nepamiršti, kad ne teatrą, o performansą kuriame, kur yra visokių rizikų. Be to, labai sudėtinga rasti formą, kuri tiktų įtraukti į performansą daugiau žmonių.

– Ar kada turėjai idėjų, kurių atsisakei, nes jas buvo sunku įgyvendinti dėl tam tikrų techninių ar kitų priežasčių?

– Dažnai tenka susidurti su įvairiais iššūkiais kuriant performansą. Vienas pagrindinių turbūt susijęs su finansais. Kita vertus, jei turi idėją, kurią nori įgyvendinti, negali nurimti ir ieškai būdų, kaip tai padaryti. Net ir su mažesnėmis sąnaudomis gali pasiekti tą patį rezultatą – viskas priklauso nuo menininko kūrybingumo. Kiti aspektai, kaip netinkama vieta ar techninės kliūtys, gali netgi sužlugdyti performansą. Mano kūrybiniame gyvenime buvo tokių nesėkmių.

– Daugelis aktorių sako, kad dar kurį laiką po spektaklio jiems sunku išeiti iš vaidmens. Ar su tuo susiduri ir tu po performanso?

– Turiu vieną taisyklę, kurios laikausi kūryboje, – įšokti į šaltą vandenį, nerti giliai ir nepamiršti išnirti į paviršių. Prieš kiekvieną „įšokimą į šaltą vandenį“, reikia pasiruošti. Pavyzdžiui, prieš „Pan/demos“ būtina pasportuoti, sušildyti kūną. Beje, neseniai per festivalį „Loftas Fest“ šį performansą teko atlikti, prieš tai kito performanso metu kelias valandas nejudant išgulėjus šaltame vandenyje. Buvo be galo sunku, nes kūnas buvo nevikrus, sustingęs. Išeiti iš vaidmens arba, kaip aš sakau, išnirti į paviršių – lengviau. Paprasčiausiai dėl to, kad neturiu laiko po performanso užsibūti kažkokiose būsenose. Turiu mažą vaiką, kasdien sukuosi ir sprendžiu buitinius reikalus, todėl tai būtų per didelė prabanga.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

– Turbūt neišvengiamas klausimas – ar pandemija kaip nors paveikė tavo kūrybą?

– Žinoma, paveikė. Buvome priverstinėje izoliacijoje nuo išorinio pasaulio ir tai galbūt paskatino daugiau pasinerti į savo vidinį pasaulį. Žvelgiu į šią situaciją filosofiškai, ir man, tiesą pasakius, labai patiko karantino laikotarpis. Turėjau daug laiko skaityti, mąstyti, apgalvoti, ką toliau noriu daryti. Pasaulis labai pasikeitė atsiradus virusui, o menininkai, savo ruožtu, reflektuoja tuos pokyčius. Geras menininkas yra tas, kuris yra geras pranašas.

– Neseniai buvo atskleista ir pristatyta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa. Jau žinoma, kad bus surengta performansų meno legendos Marinos Abramovič paroda ir kad ji pati svečiuosis Kaune. Ar domiesi šia menininke? Ką manai apie jos kūrybą? Kokie menininkai tau apskritai patinka?

– Turiu domėtis kitais performansų menininkais, nes esu tame pačiame lauke kaip ir jie. Kai kurie M.Abramovič darbai man tikrai labai patinka. Gerbiu šią menininkę už tai, ką ji padarė ir už didelius pokyčius meno pasaulyje. Šaunu, kad ji atvažiuoja į Lietuvą.

Kita vertus, nemėgstu garbinti, žavėtis kitais žmonėmis ar juo labiau jų gyvenimais. Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra unikali, nepakartojama ir labai įdomi. Gal todėl niekada autoritetais, kaip ir stabais, netikėjau. Tikiu vertybėmis. Nereikia visko per daug sureikšminti. Performansas yra toks pat darbas kaip pardavėjo ar gydytojo. Gydytojo – netgi sunkesnis.

– Prieš kelias savaites baigėsi tavo penkiolika dienų trukęs performansas per Lietuvą „Neteršk gyvybės rato“. Papasakok apie jį išsamiau ir įvardyk, kokia jo idėja ir skleidžiama žinutė žmonėms?

– Vieną dieną sulaukiau skambučio iš „Vox Vera“ agentūros atstovų, kurie pasakė, kad nori dalyvauti Aplinkos ministerijos rengiamame konkurse su performansu ir paklausė, ar norėčiau prisidėti. Nustebau, nes performansas tokio formato konkurse yra ganėtinai unikalus reiškinys. Žinoma, sutikau. Man patiko, kad projektas yra edukacinės paskirties, o ekologijos tema yra artima.

Performanso, kurio šūkis – „Neteršk gyvybės rato“, tikslas yra skatinti Lietuvos žmones tausoti vandenį ir tinkamai tvarkyti nuotekas. Kvietėme gyventojus jungtis prie vandentiekio sistemos, o ne gerti neva sveikesnį ir neprižiūrimą šulinio vandenį. Performansu siekėme atkreipti dėmesį į šią problemą, kuri ypač gaji regionuose.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

Kasdien vis kitame mieste dvi valandas gulėdavau purvo vonioje – baleikoje, kuri buvo instaliuota į kambarį. Tą kambarį sukūriau pati iš senų, sovietmetį menančių rekvizitų. Tai buvo tarsi nuoroda į praeitį – užslėpta žinutė, skelbianti nepasilikti praeityje ir kviečianti pažinti šviesesnį rytojų prisijungiant prie vandentiekio sistemos. Kol gulėdavau toje purvo vonioje, man į burną iš kolonėlės kapsėdavo švaraus vandens lašeliai. Buvo be galo sunku tiek ilgai išbūti vienoje padėtyje ir išgerti tiek daug litrų vandens. Be to, visą dieną vilkėdavau naro kostiumą, kurio nepajėgdavau nusirengti. Sušlapęs jis tarsi įaugdavo į odą. Maža to, performanso paskutinėmis dienomis oras stipriai atšalo. Nesuvokiu, kaip man pavyko jį baigti ir nesusirgti.

– Visas dienas, kol truko  performansas, feisbuke rašei, kaip pati pavadinai, dienoraštį apie įspūdžius, pojūčius, būsenas. Atrodo, kad žmonės buvo įsitraukę į tavo pasirodymą, tapo jo dalyviais. Kas vis dėlto labiausiai nustebino?

– Labiausiai stebino žmonių susirūpinimas manimi, jų rodoma empatija, atjauta. Pamenu, Ignalinoje, toje purvo vonios instaliacijoje, kuri yra be stogo, pradėjo stipriai lyti – buvo be proto šalta. Nepaisant to, žmonės neišsivaikščiojo, nes jiems buvo nuoširdžiai įdomu ir nesuprantama, kad tai darau savo noru, iš idėjos. Viena moteris, dirbanti grožio salone, labai gailėjo manęs, todėl atnešė arbatos, kad sušilčiau.

Ne visi performanso menininkai siekia šokiruoti. Tai tikrai ne mano tikslas. Man atrodo, kad šokiravimas yra praeities dalykas ir šiandien tuo nelabai ką nustebinsi.

Įdomus nutikimas įvyko Pravieniškėse. Savivaldybė mūsų instaliacijai įkurdinti skyrė vietą praktiškai plyname lauke. Čia nebuvo nė vieno žmogaus. Pagal konkurso nuostatas, performansą kiekvienoje vietovėje turi pamatyti mažiausiai 30 žmonių, o čia jų tiesiog nėra! Susiėmę rankomis už galvų svarstėme, ką tokioje situacijoje daryti. Laimė, įvyko stebuklas – dviračiu važiavo senolis, kuris sustojo pasižiūrėti į mane. Jis buvo pakerėtas ir laimingas pirmą kartą išvydęs performansą. Sakė, kad tokio dalyko per visą savo gyvenimą nebuvo matęs. Tas senolis apie tai, ką darome, papasakojo kitiems ir žmonės ėmė plūsti prie instaliacijos.

– Ar tokių žmonių reakcijų ir tikėjaisi? Kuo apskritai skiriasi publika mažuose miesteliuose ir Vilniuje?

– Iš tiesų tikėjausi, kad bus neigiama reakcija, bet džiaugiuosi, kad klydau. Jeigu žmonės nėra matę performanso ir net nežino, kas tai yra, nereiškia, kad jie nebus pajėgūs suprasti tokį meną. Jie vis tiek reaguoja į įvykį net ir nežinodami pačios performanso sampratos. Man tai – pamoka, kaip negalima iš karto teisti ar nuvertinti žiūrovo.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

Kalbant apie skirtumus tarp miesto ir kaimo publikos, didelių ir reikšmingų nėra. Sutinku, kad, pavyzdžiui, į „ArtVilnius“ ateina gerokai pasikausčiusi, daugiau mačiusi ar žinanti apie performansą publika. Tokią kur kas sunkiau nustebinti nei tą, kuri nieko panašaus anksčiau nematė. Nepaisant to, performansas visus paliečia vienodai. Man tai visiška mistika ir kartu atsakymas, kodėl aš kuriu. Nuo pat pradžių mano performansų centre buvo ir yra žmogus, žmogiškumas. Manęs nedomina žmogaus fasadas ar kažkokie paviršutiniški dalykai. Mane domina žmogus toks, koks jis yra. Stebiuosi, kaip visokiuose instagramuose ir feisbukuose veši dirbtinumas, paviršutiniškumas. Tai jau nebenormalu.

– Kažkada sakei, kad disciplinos ir vienodumo procese žmogus tobulėja. Daugeliui tavo performansų būdingas nuolatinis veiksmo kartojimas, monotonija. Ar tai padeda kūryboje ir gyvenime pasiekti norimą rezultatą?

– Iš tiesų renkuosi ganėtinai ilgus ir monotoniškus performansus, nes būtent laikas man padeda sukurti energinį krūvį. Jeigu aš, tarkim, būčiau įšokusi į tą baleiką, trumpai pagulėjusi ir taip užbaigusi performansą, nebūčiau sukūrusi to, ką sukūriau per aštuonias valandas. Laikas įprasmina patį įvykį. Gyvenime yra lygiai taip pat. Perskaitysi knygą tik tuomet, kai ją skaitysi. Jeigu ją tik paimsi į rankas, iš to nebus jokios naudos. Kam gyvenime skirsi laiko, su tuo ir sukursi ryšį. O disciplina ir vienodumas yra būtini, jei nori pasiekti kokį nors rezultatą. Pavyzdžiui, dabar daug daugiau galiu padaryti ar susikoncentruoti gyvendama Panevėžyje nei tada, kai gyvenau Londone. Čia tiesiog neturiu sąlygų blaškytis.

– Kur artimiausiu metu bus galima pamatyti tavo kūrybą?

– Šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius'21“ pristatysiu naują savo performansą „Riba“. Jis yra apie tai, kaip svarbu gyvenime nenugrimzti per giliai, bet ir neplūduriuoti paviršiuje. Esu įsitikinusi, kad visur turi būti pusiausvyra, net ir mene. Žinau savo aplinkoje menininkų, kurie nebesukuria jokio naujo kūrinio, nes yra apimti nuolatinės melancholijos, gilios depresijos. Tokios būsenos žmogus nieko negali padaryti. Dėl to pusiausvyra tarp paviršutiniškumo ir gilumo arba tarp išorinio ir vidinio pasaulių privalo būti. Negali ignoruoti ateinančių sąskaitų už vandenį ar elektrą ir apsimesti, kad materialūs dalykai nesvarbūs, bet ir koncentruotis į juos – žalinga. Tikiuosi, šios žinutės esmę pavyks perteikti žiūrovui.

Paroda išryškina A. Mončio darbams būdingas formas, primenančias kirminus ar žarnas, ir pasikartojančius rankų bei burnų motyvus. Tiek klasiko, tiek šiuolaikinių menininkų darbuose juntamas paryžietiškas rafinuotumas, elegancija, švelnumas. Tokią atmosferą sustiprina, prideda teatrališkumo ir paslapties lengvai krintančios mėlyna bei persikine spalvomis apšviestos, nuo lubų tįstančios užuolaidos ekspozicijos erdvėse.

Per dešimt šiuolaikinio meno kūrėjų netiesiogiai savo darbais atliepia A. Mončio kūrybą ir primena išskirtines jo skulptūrėles – švilpius, kuriais galima išgauti garsą. Pavyzdžiui, paukščio motyvas Deimanto Narkevičiaus holografiniame vaizdo darbe ir skambantys Arturo Bumšteino cikadų garsai. Juos išgirsti ir patirti galima tik gyvai parodoje.

Paroda veiks iki spalio 29 d. galerijoje „Vartai“, Vilniuje.

Šarūnas Šimulynas visada kūrė taip, kaip norėjo, o ne taip, kaip reikalavo kiti. Užsispyrėliškai nepakluso ir iš bet kokių suvaržymų išsilaisvindavo keliaudamas ir kurdamas. Savo litografijos technika atliktą diplominį darbą „Taiga“, kuris pirmiausia pasitinka parodos lankytoją, sukūrė iš klajonių po Sibire esančius Sajanų kalnus. Kiti parodoje pristatomi jo grafikos darbai ir poema „Australija“ gimė po beveik metų trukusios kelionės po Australiją. Visgi didžiausią dalį Š. Šimulyno kūrybos palikimo sudaro skulptūros iš kietos materijos – medžio, metalo ar mišrios technikos. Kaip rašoma parodos anotacijoje, pirmykštė gamta buvo didžioji menininko mokytoja. Gal dėl to išėjęs iš parodos jautiesi tarsi grįžęs iš miško – energiškai įsikrovęs.

Šią parodą galima pamatyti iki spalio 31 d. VDA parodų salėje „Titanikas“, Vilnius.

Didžiajame universiteto kieme per dvi perimetro juostas eksponuojami žymūs ir dar niekur nematyti garsaus fotomenininko Antano Sutkaus darbai iš universiteto gyvenimo nuo 1958 m. Tarp jų legendinis ir bene geriausiai atpažįstamas darbas „Maratonas universiteto gatvėje“. Pirmame šios nuotraukos plane vaizduojama per balkoną persisvėrusi ir į tolį žiūrinti mergina – A.Sutkaus studijų meilė.

Monochrominėse fotografijose taip pat užfiksuoti studentų būriai, sovietinės okupacijos metais vykstantys į statybas ar kolūkį, ir tradicijomis tapę renginiai. Iš visos nuotraukų serijos išsiskiria VU dėstytojų portretai. Naujausi darbai įgyvendinti kartu su jaunosios kartos fotomenininku ir maestro mokiniu Artūru Morozovu. Ne vienas VU alumnas atpažins savo dėstytojus ir įkvėpėjus. Nereikia apsirikti – ši paroda ne vien tik VU bendruomenei. Čia kiekvienas, kada nors studijavęs, nugrims į nostalgiškus prisiminimus, kuriuose studijų draugai ir dėstytojai, akademiniai renginiai, Rugsėjo 1-osios šventė ar puoselėti romantiški jausmai.

Paroda veiks iki spalio 28 d. VU Didžiajame kieme, Universiteto g. 3.

Konceptualių skulptūrų meistro įvietintų meno kūrinių galima pamatyti vaikščiojant mieste. Turbūt kiekvienas vilnietis žino Geležinkelininkų kultūros rūmų fasado „Kablį“, o kiekvienas klaipėdietis matė „Simetriškas“ skulptūrų parke. Beje, įdomu tai, kad skulptorius yra išbandęs visas įmanomas medžiagas sukurti trimatę skulptūrą, o rengdamasis naujausiai parodai „Kambariuose ir lauke“ galynėjosi su pretenzinga ir trapia medžiaga – porcelianu.

Kaip sufleruoja pavadinimas, skulptoriaus Mindaugo Navako paroda vyksta ne tik Radvilų rūmų muziejaus erdvėse, bet ir šalia jų – lauke. Viešai matomoje vietoje, prie įėjimo į muziejų, stovi gigantiška granito skulptūra „Koja“. Visgi norint susipažinti ir pajausti šio menininko kūrybos ritmą, būtina užeiti vidun. Keturiuose kambariuose pristatomi per pastaruosius penkerius metus sukurti darbai iš kietojo porceliano. Dalis skulptūrų viena ar dviem galvomis aukštesni už vidutinį lankytojo ūgį. Beje, keletas jo darbų būtent ir kalba apie lankytojus, kuriuos M. Navakas vaizduoja žemyn galva. Gavę parodos planą šyptelėsite, nes M. Navakui būdinga ironija atsispindi ir kūrinių pavadinimuose, pavyzdžiui, „Didelis bananas“, „Kairė – Dešinė“, „Koja“, „Kaklelis“ ir pan.

Šią parodą galima pamatyti iki spalio 31 d. Radvilų rūmų dailės muziejuje.