– Papasakok, kaip į ją įsitraukei.

– Kaip ir dauguma aktyvių vaikų, veiklą pradėjau mokinių taryboje. Norėjau suteikti daugiau gyvybės mokyklai, stengiausiu, kad joje vyktų kuo daugiau renginių. Dar ir dabar, kai sugrįžtu į mokyklą, iš mokytojų girdžiu: "Labai tavęs trūksta". Vėliau, dvyliktoje klasėje, prisijungiau prie Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjungos "Žingsnis". Rengėme prevencines stovyklas trims amžiaus grupėms: 6–10 metų vaikams, 10–16 metų paaugliams ir 16–18 metų jaunuoliams. Tas stovyklos dienas gyvenome be telefono –  nebūdavo kada prie jo prisėsti.

– Savanoriška veikla užsiėmei ir įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą?

– Būdama septyniolikos, dalyvavau projekte "Moksleivi, būk studentu", kurį rengė VDU studentų atstovybė. Tada pagalvojau, kad norėčiau pati suorganizuoti šį renginį. Prisišnekėjau: po poros metų taip ir atsitiko (juokiasi). Į Studentų atstovybės veiklą įsijungiau jau pirmame kurse. Praėjusiais mokslo metais, trečiame kurse, šiai veiklai liko kiek mažiau laiko, tačiau pirmaisiais metais atstovybėje praleisdavau labai daug laiko. Ypač antrame kurse, kai tapau ryšių su visuomene koordinatore. Buvau ir pirmakursių mentorė. Savanorystė mane užaugino. Šioje veikloje patirties įgijau daugiau, nei studijuodama. Ši patirtis labai pravertė darbo pokalbyje.

– Ar dirbdama Vilniuje vis dar esi Studentų atstovybėje? Sunku gyventi tarp dviejų miestų?

– Gal tik viena koja (juokiasi). Esu Studentų atstovybės revizijos komisijos narė. Vilniuje – darbas ir praktika, Kaune – studijos. Visi manęs klausia, kaip suspėju. Sunku, bet pavyksta. Kartais tenka atsisakyti kokio vakarėlio, kartais – keltis šeštą ryto, kad spėčiau į egzaminą. Bet aš taip visada gyvenau, kažko vis tekdavo atsisakyti, nes nėra tiek paroje valandų, kad viską spėtum.

– Ko labiausiai išmokai savanoriaudama?

– Išmokau kalbėti su žmonėmis. Esu labai tiesmuka, todėl supratau, kad ne visada reikia rėžti, ką galvoji, kartais geriau patylėti. Savanoriška veikla išmokė mane planuoti darbus, išskirti prioritetus. Tiesa, dėl šios veiklos mokslai kartais nukeliaudavo į paskutinę vietą, bet guosdavau save, kad laisvą laiką investuoju į prasmingą veiklą, padedu žmonėms. Taigi išmokau ir altruizmo.

Savanoriška veikla išmokė mane planuoti darbus, išskirti prioritetus.

– Ar noro savanoriauti nemenkina tai, kad finansinio atlygio už atliktus darbus negauni?

– Manau, kiekvienam tokių minčių kyla, bet aš kažkaip suderinu ir savanorystę, ir darbą, už kurį gaunu atlyginimą. Savanoriška veikla patarčiau užsiimti visiems. Nesvarbu, kokios patirties turi ar neturi, jei yra noro ir užsidegimo – viskas įmanoma. Savanorystė neabejotinai padeda atrasti save ir savąjį kelią.

– O ar ji turi trūkumų?

– Tik vieną – trūksta miego.

M.Žilinsko dailės galerijoje pristatoma ekspozicija atskleidžia visame pasaulyje garsaus japoniško pynimo meno paslaptis.

Keliasdešimt nedidelėje galerijos ekspozicijų salėje pristatomų darbų – Pynimo parodų grupės narių kūrybos vaisiai. Tai beveik 100 asmenų menininkų grupė, gyvuojanti nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio. Grupės ekspozicija, plėtojanti archajiškas krepšių pynimo technikas, keliauja po vis labiau mechanizuojamą pasaulį ir taip skleidžia natūralaus meno idėją.

Pindami iš natūralių, gamtoje randamų medžiagų bei pluoštų japonai vaizduoja ir perteikia pastarųjų grožį. Pasitelkdami visas įmanomas technikas, akcentuodami medžiagų įvairovę jie kuria įvairias kompozicijas, krepšius. Formos išgaunamos ir iš neįprastų medžiagų, tokių kaip Birou medžio lapų tekstilė (Okinavoje medis vadinamas Kuba), skaitmeninių spaudų ant plastiko.

Parodos kuratorė Kakuko Ishii – japonų menininkė. Pluoštai, su kuriais ji dirba, yra gerai pažįstami ir žinomi kiekvieno žmogaus kasdienybėje. Pagrindinė K.Ishii darbų idėja – atskleisti naudojamos medžiagos kokybę ir perteikti ją vizualiai. Darbų technikos profesionalumas atsispindi ir siekiant išsaugoti medžiagos natūralias spalvas.

Kas? Japonijos pluošto meno paroda "Pylimas". 

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? veikia iki balandžio 28 d.

Balandžio 12 d. Aleksoto seniūnijoje buvo sveikinamos ne tik seniūnijos darbuotojos, švenčiančios gimimo dienas, tačiau ir šimto metų sulaukusi Magdelena Brunzienė. Pasipuošusi šventine suknele, sveikinimų atsiimti į sceną ponia žengė lazdutę palikusi sūnui.

Šiuo metu su sūnumi ir marčia Aleksote, buvusioje sodyboje, gyvenanti Magdelena – neeilinė asmenybė. Būdama trijų anūkų ir trijų proanūkių močiutė visai neseniai pradėjo prisiminti savo senelių pavardes. Gimusi Plutiškėse, Kazlų Rūdos rajone, senolė neslepia, kad ir dabar galėtų tiksliai pasakyti septynių šeimos narių gimimo datas.

Magdelenos artimieji ir pati močiutė pripažįsta, kad yra tikrai meniška asmenybė. Nuo jaunystės mėgo ne tik gėles, tačiau ir gyvūnus. Jaunystėje senjorė su vyru augino ne tik šuniukus, karves, kiaules, tačiau ir tokius egzotinius gyvūnus kaip papūgos, beždžionės, povai. "Mama, kur buvai?" – Magdelenai parėjus iš parduotuvės klausdavo papūga. Kurį laiką pas tetą gyvenusi giminaitė neslėpė, kad gamta ir gyvūnai – du neatsiejami dalykai senolės gyvenime: "Darželiai, gamta, šaltinėliai visada būdavo sutvarkyta, paukščiai čiulbėdavo."

Triženklio metų skaičiaus sulaukusi senolė prisimena, kad kelerius metus yra tekę miego sumažinti dėl darbų: "Aš kokius dešimt metų tik pusantros valandos miegodavau – toks mano darbas buvo. Ūkį, gyvulius reikėjo prižiūrėti." Vyrą išleidusi į darbą, Magdelena prižiūrėdavo daržus, rūpindavosi vaikais. "Dabar jau išsimiegu", – pripažįsta ji.

Paklausus, kokia yra ilgaamžiškumo paslaptis, Magdelena šypsosi. Moteris tiki, kad prie to prisidėjo daug dalykų. Daug metų nevalgiusi mėsos, negėrusi alkoholio, nerūkiusi senjorė juokavo, kad, perkopus penkiasdešimt, galima viskas, tik su saiku.