Gausios šeimos namai

XIX a. viduryje už miesto kapinių, Ažuolyno kalno papėdėje, buvo didžiulis, nuo Trakų (anuomet vadinamos Podgornaja – Pakalnės) gatvės iki pat kalno viršunės besitęsiantis sklypas, kurio šiaurinė dalis priklausė Kauno miestui, o pietinė – Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijai. Miestui priklausančią dalį nuomoję bajorai Juozas ir Konstancija Urbonavičiai 1860 m. joje pasistatė medinį namą. 1878 m. šiaurinę, o po dvejų metų – ir pietinę sklypo dalį nusipirko bajorų Prano ir Kazimieros Petravičių šeima.

P.Petravičius buvo Kauno miesto dūmos narys, priklausė Kauno sodininkų draugijai. Šeima turėjo septynis vaikus. Apie 1900-uosius prie senojo namo iš pietų buvo pristatyta nauja dalis su sale ir didele drožiniais puošta veranda. Šeima puoselėjo didelį sodą, daržą, gėlynus; priešais namą augo dekoratyvinės eglės, tuja, migdolmedis, įvairių atspalvių alyvų krūmai.

Šeima puoselėjo didelį sodą, daržą, gėlynus; priešais namą augo dekoratyvinės eglės, tuja, migdolmedis, įvairių atspalvių alyvų krūmai.

Juozas Petravičius mirė apie 1914 m., jo žmona Konstancija – apie 1917 m. Jų vyriausias sūnus Juozas savo sklypo dalį atskirai valdė jau nuo 1904 m., o nuo 1918 m. likusią dalį paveldėję kiti vaikai iki 1931 m. joje šeimininkavo (ir sodininkavo) kartu. Dvarelyje gyveno seserys Eugenija, Stanislava ir Ieva Petravičaitės. Pastaroji ištekėjo už Lietuvos banko valdytojo Juozo Paknio, draugavo su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene.

Garsūs svečiai ir nuomininkai

Kai Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute drauge su kitais lietuviais 1919 m. atsikraustė iš Vilniaus į Kauną, jos apsigyveno šiame dvarelyje. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė prisimena: "Kaune galutinai apsigyvenome Trakų gatvėje, Petravičaičių namuose. Petravičaitės ilgus metus vertėsi daržininkyste, augino gėles. Medinis vieno aukšto namas stūksojo sodo gilumoje. Mes ten nuomojome du didelius kambarius. Virtuvė buvo bendra."

1924 m. šiame name buvo atšvęstos kompozitoriaus Juozo Gruodžio vestuvės. J.Gruodžio mylimoji – Stasė Petrauskaitė, arba teta Stasė, buvo Sofijos Čiurlionienės giminaitė. "Mama paruošė pietus. Nebuvo jokių svečių, tik du jungtuvių liudininkai – Juozas Bieliūnas, pati šeimininkė – Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir pastorius Šepetys", – prisimena D.Čiurlionytė-Zubovienė.

Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dvarelio teritorija labai sumažėjo. Aplink atsirado naujų gatvelių, valdos dalis tarp K.Būgos ir Vaižganto gatvių buvo suskaldyta sklypais ir parduota. 1940 m. aplink dvarelį jau stovėjo mūriniai namai. Nuosavus mūrinius namus netoliese pasistatė ir seserys Ieva ir Stanislava.

Į svetimas rankas

O Eugenija Petravičaitė vis sodininkavo gimtajame dvarelyje. Sode stovėjo kelios didžiulės oranžerijos, inspektai, augo reti medžiai ir krūmai, o vieną sklypo dalį buvo išsinuomavęs olandas sodininkas Kornelijus Stoffelis. Atėjus rusams, Eugenija augino tabaką Raudonosios armijos karininkams, ir tai tikriausiai išgelbėjo dvarelį nuo nacionalizacijos: 1949 m. buvo pripažinta, kad jos ūkis nėra buožinis, nors dar po metų pusę sklypo iš jos vis dėlto atėmė. Susidariusiame plote prie Trakų gatvės po 1950 m. valdžia pastatė naują daugiabutį.

E.Petravičaitė mirė apie 1965 m., namą paveldėjo Ieva Paknienė, kuri karo pabaigoje buvo pasitraukusi į Vakarus ir tuo metu jau gyveno JAV. Tik 1966 m. name buvo įvestas miesto vandentiekis ir kanalizacija, o po metų dvarelyje įsikūrė dailininkas profesorius Stasys Ušinskas, įrengė čia stiklo ir keramikos dirbtuvę ir joje dirbo.

Išnyko negrįžtamai

Nuo 1974-ųjų, mirus S.Ušinskui, namu naudojosi tapytojas Osvaldas Jablonskis. Pagaliau, po I.Paknienės mirties 1980 m. namas atiteko Kauno miesto vykdomojo komiteto fondui. 1990 m. apleistam namui buvo suteiktas istorijos paminklo statusas, motyvuojant tuo, kad jame gyveno ir kūrė S.Ušinskas. Iki 1994 m. jį nuomojo Dailininkų sąjunga, buvo planuota įrengti čia grafikos centrą, bet, pritrūkus lėšų, šių planų, kartu ir namo, buvo atsisakyta.

2003 m. Kauno savivaldybė perdavė namą Valstybės turto fondui, buvo ruošiamasi jį parduoti. 2007 m., kai buvo patvirtintas sklypo detalusis planas, šiame plane dar buvo nurodyta, kad namas yra istorijos paminklas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau galiausiai teisinė apsauga dvareliui buvo atimta ir sklypas parduotas. 2011 m. namas buvo nugriautas, o sodas sunaikintas.

"Nuo 1925 m. persikėlėme gyventi į Žaliakalnį. Namas stovėjo Ukmergės plento ir Telšių gatvės kampe ant aukšto šlaito. Į Ukmergės plentą nusileisdavome mediniais laiptais. Pro antro aukšto langą matėme kairėje "Saulės" namus, dešinėje – laiptus į E.Ožeškienės gatvę", – prisiminė ji.

Šiandien apleistas namas mena laikus, kai čia gyveno Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, svečiavosi Vaižgantas ir Vincas Mykolaitis-Putinas, visuomet sekundės tikslumu punktualus laiptais nuo tuomečio Ukmergės plento oriai kildavo Vydūnas.

Su laiko žymėmis

Buvusio priemiesčio užstatymas prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Didelis sklypas tarp dabartinių Savanorių prospekto, Telšių ir A.Mackevičiaus gatvių nuo 1893 m. priklausė bajorams Tiškoms, vėliau sklypo savininke tapo A.Dabulevič, o iš jos 1908 m.valdą nusipirko Andrius Venckūnas. Pasistatęs net keturis medinius nuomojamų butų namus ir sandėlius A.Venckūnas čia šeimininkavo beveik iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Eidami Telšių gatve Savanorių prospekto link apžiūrėkime šiuos namus, dar gyvenamus ir vis labiau apleistus.

Prie A.Mackevičiaus (anuomet – Malūno) ir Telšių gatvių kampo 1909 m. buvo pastatytas dviejų aukštų nuomojamų butų namas (A.Mackevičiaus g. 104 / Telšių g. 12). Metalinėse konsolėse ir dabar galime matyti įkomponuotas raides AB. Tai rusiški savininko A.Venckūno inicialai. Šiandien aklais plastiko langais ir kampo apkala subjaurotas namas yra gyvenamasis daugiabutis, kuriame, kaip pas mus įprasta, kiekvienas šeimininkas tvarkosi, kaip išmano.

Už jo statmenai tokiais pat aklais plastikiniais langais baltuoja ilgas, šiandien tik iš dalies gyvenamas medinukas (Telšių g. 10). Jį tais pačiais 1909 m. A.Venckūnas pastatė kaip dviejų aukštų sandėlį, bet 1913 m. pirmame aukšte įrengė du nuomojamus butus. Iš kairės prie namo šliejasi šiuo metu griūvantis raudonų plytų sandėlių kompleksas, besitęsiantis kone per visą sklypo ilgį. Kieme palei gatvę – pavojingai pakrypę lentiniai sandėliukai.

Būta ambicingų užmojų

Įdomiausias buvusios A.Venckūno valdos namas puikuojasi Telšių gatvės viduryje (Telšių g. 8). Pradžioje čia stovėjo tik sandėlis, bet 1923 m. šeimininkas pradėjo naujas statybas. Didelį sudėtingos konfigūracijos dviejų aukštų medinį namą suprojektavo inžinierius Vaclovas Vyšniauskas. Viename namo gale buvo įrengti butai, kitame – sandėliai.

Į gatvę namas išeina plačiu galu su trikampiu pastogės skydu, balkonu ir prieangiu. Šioje, iš pat pradžių gyvenamoje namo pusėje, antras aukštas buvo pastatytas šiek tiek platesnis už pirmą.

Kiemo fasade galime pamatyti du ypač išraiškingus langus: dvigubi skirtingų formų smulkiai skaidyti langai tarytum kabo virš apačioje esančios įeigos. Kita namo pusė – buvę sandėliai – aplipdyta mažų vieno aukšto priestatėlių, sudarančių jaukų kiemelį ir sujungtų buvusio prieangio, per kurį buvo patenkama į butus. Namas atrodo visiškai apleistas, tačiau pačiame jo gale, priešais griūvantį sandėlį, dar ir dabar gyvena viena senutė.

Vos prieš kelerius metus daryti aprašai ir nuotraukos rodo namą turėjus metalinę balkono tvorelę ir grakščias metalines stogelio konsoles. Šiandien jų jau nebėra.

Garsiųjų šeštadienių pradžia

Praeiname pro du tam pačiam sklypui priklausančius gyvenamuosius dviaukščius mūrinukus ir pasiekiame patį seniausią, visiškai apleistą namą užkaltais langais (Savanorių pr. 63 / Telšių g. 2).

Įsigijęs sklypą A.Venckūnas čia rado medinį vieno aukšto su mansarda namą, kuriame tilpo net aštuoni nuomojami butai. Tai buvo senas dvarelis, statytas dar iki 1893 m., kai jame apsigyveno Tiškos. O 1923 m. A.Venckūnas, pradėjęs savo didžiąsias statybas, net neturėdamas jokio projekto, pastatė šio namo antrą aukštą. Rezultatas buvo visai neprastas: trikampių skydų armonika, skaldoma senosios mansardos stogų intarpais, teikia ilgam fasadui sudėtingą įvairovę. Rodos, čia stovi ne vienas, o keli, kartu susibėgę namai. Vos prieš kelerius metus daryti aprašai ir nuotraukos rodo namą turėjus metalinę balkono tvorelę ir grakščias metalines stogelio konsoles. Šiandien jų jau nebėra.

Šio namo antrame aukšte 1925–1929 m. butą nuomojosi S.Kymantaitė-Čiurlionienė. Būtent čia 1926 m. prasidėjo garsieji S.Kymantaitės-Čiurlionienės šeštadieniai. D.Čiurlionytė-Zubovienė prisimena: "Mūsų antro aukšto kaimynas buvo Jurgis Talmantas, lietuvių kalbos mokytojas. (...) Talmantą su mano Mama siejo bendra profesija – abu dėstė lietuvių kalbą, abu vertė pjeses teatrui, abu sielojosi dėl gimtosios kalbos darkymo. Didžiausia anuo metu negerovė buvo menki vertimai. Mano Motina (...) nutarė pritraukti daugiau nusimanančių ir kalbą mylinčių žmonių ir nuodugniai nagrinėti naujai verčiamas knygas. Iš pradžių tas branduolys buvo mažas: J.Talmantas, Putinas, M.Vaitkus ir pati šeimininkė. (...) Jau nuo 1928 m. susirinkimai įsitvirtino šeštadieniais."

D.Čiurlionytė-Zubovienė pasakoja kunigo Mykolo Vaitkaus atsiminimuose užrašytą epizodą: "Kartą Vaitkus atsivedė į pirmuosius šeštadienius Maironį ir Vaižgantą. Jiems grįžtant kartu namo, Maironis pasakęs: "Na ir salonas! Maniau, kad čia bus daugiau laisvo pašnekesio apie įdomius literatūros, meno ir apskritai kultūros klausimus, kad išgirsime gražios muzikos, kad padainuosime lietuviškų dainų, kad bus šalia bjauriosios lyties ir dailiosios lyties atstovų be pačios Sofijos. O kas čia? Gi vertimų skaitymas, sausi gramatikos ir sintaksės, stiliaus bei žodyno dalykai! Na jau! Tokių pobūvių man nereikia!" Daugiau Maironis nebeatėjo.