Ką reiškia ne vieną dešimtmetį šokti su žymiausiais Lietuvos ir užsienio choreografais, o vėliau prie spektaklių vairo atsistoti pačiam? M. Pinigis atviras – jau seniai nebesivaiko madų ir tendencijų, o šokdamas reflektuoja tai, kas asmeniška ir svarbu jam pačiam.

– Mariau, šokio pasaulyje esi jau keliolika metų. Kaip per juos pasikeitei – kalbu ne apie techninius įgūdžius, bet apie požiūrį į patį šokį, save, kaip šokėją, kūrybą.

– Visų pirma, kai pradėjau šokti, neturėjau tiek daug atsakomybių – ateidavau į šokio studiją ir visą save atiduodavau kitų choreografų valiai, kartais – teatro formuojam repertuarui. Ne paslaptis, kad daug sezonų šokau šokio teatre „Aura“, kurio vadovė Birutė Letukaitė – bekompromisis žmogus. Galėjai arba visiškai būti teatre, arba visai jame nebūti. Save ilgą laiką vadinau tik šokėju – niekaip kitaip įvardyti nedrįsau. Po patirties „Auros“ šokio teatre praėjo vienuolika metų, per tą laiką daug kas pasikeitė, todėl šiandien save vadinu šokio menininku – esu šokėjas, choreografas, pedagogas, projektų vadovas ir pan. Ne visos mano atsakomybės susijusios su menine veikla, turiu užsiimti ir vadyba, pasitelkti įvairius įgūdžius, kurių vis dar mokausi. Negaliu teigti, kad man tai sava, – geriausiai jaučiuosi scenoje. Tačiau, kad šokis taptų šokiu, tenka galvoti apie daug kompleksiškesnius dalykus. Prisideda ir priklausymas įvairioms šokio organizacijoms, dalyvavimas formuojant šokio kultūros lauko politiką. Tikriausiai, ne veltui įgijau politologijos mokslų išsilavinimą – likimas lyg savaime ten nuveda.

– Kaip, šokant skirtinguose teatruose, su skirtingais šokėjais, tau pavyksta išsaugoti autentiškumą, savitumą? Kas tampa svarbu?

– Apie tai pastaruosius metus mąstau labai daug. Kai šoki viename teatre, tavo braižą formuoja jo repertuaras, ten kuriantys choreografai – tampi savotišku moliu, didesnės srovės dalimi. Dirbdamas savarankiškai, bendradarbiaudamas su skirtingais choreografais, kitų scenos menų žanrų atstovais, natūraliai keitiesi, kyla klausimas, koks yra tavo kūrybinis stuburas, o autentiškumo aspektas tampa vis reikšmingesnis. Kas yra kertinės tavo vertybės, ar visada eigai pasiduodi konformistiškai, ar sugebi eiti į diskusiją? Kūrybos procese vis dažniau stengiuosi kvestionuoti dalykus, remtis savo patirtimi. Tikiu, kad per tai ateina ir autentiškumas. Šiandien nesivaikau madų, tačiau stengiuosi pajausti, kokios temos man patinka ir imponuoja. Man svarbus socialinis aspektas, diskursai, veikiantys mane patį.

Pavyzdžiui, kai buvau perdegęs ir norėjau apie tai papasakoti, atsirado spektaklis „Perdegimas“. Kovidui atvėrus vidinę tuštumą pristatėme „Niekur bet ne čia“. Nemažai susidurdamas su jaunimu, dalyvaudamas švietimo sistemoje ir matydamas jos netobulumus, fizinio aspekto nebuvimą, su trupe sukūriau spektaklį „4 Viktorai“. Taip pat man labai svarbus elementas yra šiuolaikinio šokio sklaida, galimybė su vietos bendruomenėmis bendrauti nuoširdžiai. Manau, būtent betarpiškumą ir vertina mūsų žiūrovai.

M. Pinigio asmeninio archyvo nuotr.

– Užsiminei apie spektaklį „4 Viktorai“. Ne paslaptis, kad neseniai prie jo prisijungė šokėjas Mantas Ūsas. Kaip naujo atlikėjo atėjimas keičia spektaklį, jo atlikimą?

– Džiugas Kunsmanas, šiuolaikinio cirko atstovas, su kuriuo pradėjome kurti spektaklį, visuomet liks nematomu Viktoru, palikusiu stiprų pėdsaką šiame pasirodyme. Kai jis dėl didelio užimtumo ir atsakomybių cirko lauke paliko spektaklį, iškart pagalvojau apie Mantą. Tai jau antrasis „Nuepiko“ spektaklis, į kurį jis įsijungia ne nuo pradžių. Mantas yra techniškas šokėjas, mokantis užduoti svarbių kontrolinių klausimų, nuo kurių negali pasislėpti, o tai ir rodo jo profesionalumą. Esame pažįstami jau dešimtmetį, jis yra ne tik talentingas šokėjas, bet ir puikus žmogus, kūrinį pamatęs šviežiu žvilgsniu. Po spektaklio gastrolių ir žmonių atsiliepimų supratome, kad spektaklį norėsime keisti, – tai interaktyvus pasirodymas, kurį reikia padaryti dar žmogiškesnį ir gyvesnį.

Kartu keitėme ir mūsų kostiumus, norėjome įpinti tautinį elementą – taip mūsų drabužiuose atsirado tautinė juosta. Mintyse sau palinkėjau, kad ji bylotų apie mūsų autentiškumą keliaujant po pasaulį. Noriu, kad šį spektaklį pamatytų kuo daugiau žmonių, kad jie pajaustų olimpinių žaidinių dvasią ir su jomis ateinančius taiką ir gėrį. Tikime, kad pasaulyje turi vyrauti taika, o kultūra turi būti prieinama visiems.

– Man atrodo, kad labai daug kas tavo pasakojime yra žmogiškas ryšys. Kokį jį stengiesi kurti su savo kolegomis, kitais šokėjais, režisieriais?

– Tai mokslas, ir neretai būna duobių, kartais nuovargis padaro savo. Svarbiausi elementai kuriant ryšį – komunikacija, gebėjimas pasakyti, kad jautiesi prastai. Žmogiškasis ryšys yra esminis, tikiu, kad menininką ar atlikėją reikia pažinti ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Kartais tokie neformalūs susitikimai rezonuoja kūrybos procese. Man svarbus horizontalumas, kad visi komandoje jaustumės kūrybiški ir įtraukti. Tai šiuolaikinės visuomenės, kiekvieno šiandienio kolektyvo vertybė. Žinoma, tam tikra hierarchija svarbi, ypač priimant svarbius sprendimus, tačiau lyderis neprivalo dominuoti, gali įsiklausyti į aplinką.

– Itin gilus ryšys svarbus ir šiuo metu su šokėja Oksana Griaznova kuriamame spektaklyje „Saikas“. Juk per visą spektaklį nuolat laikotės susikibę.

– Spektaklio pavadinimas tiesiogiai atspindi, apie ką jis bus. Tai saikingumas ir jo nebuvimas, mąstymas apie tai, kiek mums iš tikrųjų visko reikia. Ne veltui sakoma: „Kas per daug, tas nesveika.“ Spektaklio idėja gimė 2022 m. – su Oksana įvairių spektaklių kontekstuose dirbame jau seniai, nemažai laiko praleidžiame ir važiuodami automobilyje, todėl daug kalbamės, esame sukūrę bendražmogišką ryšį.

„Nuepiko“ žiūrovai mūsų trupę įpratę matyti kaip išskirtinai vyrišką kompaniją ir, nors gilesnės potekstės nėra, tiesa, kad šokio pasaulyje trūksta šokančių berniukų ir mes norime būti geruoju pavyzdžiu, parodančiu, kad vyriškas kolektyvas – įmanomas, įdomus. Visgi galbūt norėjosi atsiverti galimybėmis ir šiuo spektakliu įvesti moteriškąją liniją.

Patį spektaklį su Oksana jau esame atradę, dabar mūsų tikslas – išmokti atpažinti vienas kito ženklus, dirbti su kūno kalba. Per visą spektaklį esame susikibę, tame fiziniame kontakte ir ieškome pusiausvyros, stengiamės jame išbūti, nedominuoti. „Saikas“ daug kalba apie kiekvieno iš mūsų psichologiją, apie tai, ką reiškia būti labai artimai susijusiam su kitu žmogumi, tapti pažeidžiamam, mokėti paleisti. Tai asmeninė kelionė, daug pasakanti apie patį save.

Spektaklis kartu yra ir apie asketiškesnį požiūrį į gyvenimą, materialumą. Mūsų tikslas – ne moralizuoti, bet sukurti erdvę refleksijai. Galbūt ir pačiam tai padės tapti geresniu žmogumi.

Man svarbus horizontalumas, kad visi komandoje jaustumės kūrybiški ir įtraukti. Tai šiuolaikinės visuomenės, kiekvieno šiandienio kolektyvo vertybė.

– Ar pats jauti saiką kūrybinėje veikloje? Ar kartais tenka liepti sau sustoti?

– Meluočiau, jei pasakyčiau, kad esu atradęs pusiausvyrą ir būčiau dėkingas, jei kas nors pasakytų, kaip tai padaryti. Esu impulsyvus žmogus ir atrasti pusiausvyrą man sunku. Turiu šeimą ir ji man labai svarbi. Noriu laiką kartu leisti kokybiškai ir man nuoširdžiai liūdna, kai tai nepavyksta.

2022-ieji man buvo labai sunkūs, turėjau aštuonias premjeras, kurioms pasibaigus tiek kūnas, tiek emocijos privedė prie stipraus nerimo, pradėjau stebėti savo psichikos sveikatą, atpažinti destruktyvų elgesį. Matyt, spektaklis „Saikas“ atsirado tinkamu laiku, jis leidžia šiuos klausimus apsvarstyti iš naujo – tiek salėje, tiek ir už jos ribų.

– Neseniai grįžai iš Edinburgo „Frindžo“ festivalio, kur kartu su Lietuvos menininkais pristatėte danų režisieriaus Palle’ės Granhøjaus spektaklį „(Ne) apie Romeo ir Džiuljetą“.

– Edinburgo „Frindžo“ festivalyje lankausi jau ketvirtą kartą, kaskart tai darau su skirtinga organizacija ar trupe. „(Ne) apie Romeo ir Džiuljetą“ yra daniška produkcija, kurią kuria legendinis danų režisierius. Komandą šiam spektakliui pradėjome rinkti prieš kelerius metus. Prie mūsų prisijungė Glebas Pyšniakas ir Dalia Dėdinskaitė – violončelės meistras ir smuikininkė. Jie jau yra Romeo ir Džiuljeta, vyras ir žmona! Pradžioje aš turėjau būti Romeo, o graikė šokėja Sofia Pintzou – Džiuljeta. Tačiau supratome, kad reikia jaunesnių šokėjų, kurie atspindėtų istorijoje dominuojančią paauglystę. Pakvietėme šokėjus Dominyką Markevičiūtę ir Povilą Jurgaitį, kurie ir gyvenime yra pora. Tad spektaklį kuria choreografas danas ir penki lietuvių šokėjai.

Režisieriui P. Granhøjui dirbti su lietuviais buvo labai svarbu. Jį palietė mūsų reakcija į karą Ukrainoje, kaip drąsiai ir beatodairiškai palaikome šią šalį, kovojame už savo tapatybę. Juk ir spektaklis yra apie tai, ką gali paaukoti dėl meilės – nebūtinai romantinės, bet ir meilės broliui, šeimai, tautai ar šaliai. Jau buvome gastrolėse Danijoje, vėliau lankysimės Pietų Amerikoje, labai džiaugiuosi, kad spektaklį išvys ir Lietuvos žiūrovai.

– Ar skiriasi emocija, jausmas, šokant Lietuvos ir užsienio publikai?

– Svarbu ne kokioje šalyje, bet kokioje terpėje šoki. Ko žmonės tikisi – ar jie nori ko nors lengvo, ar sunkaus? Žinoma, yra kultūrinių skirtumų, pavyzdžiui, Japonijoje ar Kinijoje šokėjams ne visuomet leidžiama išsirengti, parodyti nuogą kūną. Viskas priklauso nuo konteksto – ar publika pripratusi prie klasikinio, ar šiuolaikiško šokio atlikimo. Manau, Lietuvos publika puikiai pasirengusi, pripratusi prie progresyvaus, įvairaus turinio, todėl ne tik niekuo nenusileidžiame kitų šalių auditorijoms, bet ir kartais jas lenkiame.

– Ko palinkėtum Lietuvos šokio laukui, o kartu ir mūsų žiūrovams?

– Šiandieniame šokio lauke matau gimstant vis daugiau gražių dalykų ir idėjų. Festivaliai „Naujasis Baltijos šokis“, „ConTempo“ parodė, kad žiūrovai išties gali būti labai arti šokio. Manau, šokis apskritai yra labai arti žmonių, visi galime šokti, tik ne visi drįstame tai padaryti. Norėčiau, kad šokis būtų įtraukesnis, pasiektų skirtingas socialines grupes, parodytų, kad gali egzistuoti ne tik scenoje, bet ir kitose srityse. Ieškokime šokio, kuris mus jungtų, vestų prie didesnės empatijos, išlaisvintų. Linkiu, kad šokdami jaustumės ne kvailai ar nepatogiai, bet drąsiai ir stipriai.

Gamtos apsuptyje žiūrovai ne tik leidžiasi į audiovizualinę kelionę, bet ir išvysta pulką dresuotų šunų genamų avių, kurios atkeliauja iš ganymo teisėjos ir šunų dresuotojos, ūkininkės Audronės Naruševičės ūkio. Apie spektaklyje dalyvaujančius gyvūnus, jų treniravimą ir priežiūrą, – pokalbis su A. Naruševičiene.

– Audrone, kaip jūsų gyvenime atsirado avininkystė, darbas su šunimis, jų dresūra?

– Avininkystė prasidėjo nuo žemės ūkio, nes avys buvo pirktos šunų treniravimui, kuris turėjo vesti į karvių ganymą. Visą gyvenimą užsiėmiau darbu su šunimis, o pradėjus ūkininkauti tas noras niekur nedingo. Šiuo metu turiu apie 50 avių – šiurkščiavilnių ir škudių, du aukščiausio lygio borderkolius ir jiems vėliau pakeisti ruošiamus, jaunus šunis. Šiandien mokau žmones, besidominčius realiu šunų panaudojimu ūkyje. Aš mokau ganytojus, o jie treniruoja savo šunis.

– Įdomu, kada šunys pradedami treniruoti ir kokio meistrystės lygio yra siekiama?

– Šunų apmokymai prasideda nuo 8-11 mėnesių, priklausomai nuo to, kaip jie subręsta mentaliai – vieni šunys gali būti imlesni, o kitiems reikia daugiau laiko. Norint tai suprasti, reikia turėti ir tam tikrą vidinį jausmą. Šuniui patekus į profesionalo rankas, parengimui gali užtekti ir kelių mėnesių, tačiau šuo geriausiai atsiskleidžia ne treniruotėse, bet dirbdamas realius ūkio darbus. Aukščiausios kategorijos šunys avis geba surinkti 500-600 metrų atstumu – norint būti šio sporto aukštumose, man prireikė 8 metų.

Borderkoliai – tikri darboholikai, nežinantys, kas yra poilsis. Avis jie galėtų stebėti visą dieną – ne veltui yra antroji piemens ranka. Prigimtinė jų paskirtis yra bėgti į kalnus ir ten surinkti išsisklaidžiusias avis į būrį. Lietuvoje mums nėra reikalinga tokia funkcija – neturime kalnų, didelių laukų, todėl šunys tikrai nedirba visą dieną.

Pradžioje šunys yra mokomi kūno kalba – jie turi natūralų instinktą parvaryti avis link žmogaus. Kūno kalba, judesiai gali nurodyti komandas sukti į kairę arba dešinę, avis varyti nuo savęs ar laikyti vienoje vietoje. Vėliau galime šunis pratinti prie švilpuko, tačiau tai turi vykti palaipsniui, pradedant mažu atstumu, nesukuriant per sudėtingų sąlygų, mažais žingsneliais. Negali peršokti vieno skyriaus, neįvykdęs praėjusio.

Žiūrovai išvys ekraną su bėgančiu tekstu, foną užpildys muzika ir dūmai, o avys įkūnys ekrane bėgančius žodžius.

– Esate ne tik šunų dresuotoja, ūkininkė, bet ir ganymo teisėja – ką tai reiškia, kaip atrodo tokios varžybos?

– Ganymo varžybose atliekamos kasdieninės ūkio užduotys, tik jas reikia atlikti kuo tiksliau ir per tam tikrą laiką, ne ūkyje, o laukuose. Šunims tenka varyti avis tam tikru atstumu, atskirti jas nuo pulko, uždaryti į gardą. Taip ūkyje elgiamės, kai avį reikia vakcinuoti ar atskirti nuo aviuko. Varžybose visi šie veiksmai įsprausti į laiką. Avys nuolat keičiamos, kad pripratimas nepaveiktų rezultatų ir nepervargtų.

– Ko gero, ne vienas pritartų, kad šunys – emocionalūs, itin protingi, šeimyniški gyvūnai. O kokios yra avys?

– Ne veltui yra posakis „kvaila kaip avis“. Būna visko – avys išties gali pasielgti labai kvailai – pavyzdžiui, įsipainioti į tinklą dėl žalesnės žolės, kurios ir taip turi garde. Bet tuo pačiu jos gali būti ir labai išmintingi gyvūnai: jei vieną kartą rado skylę – įeis, jei pastebėjo aukščiau kabantį obuolį – užlips viena ant kitos. Jei avis glostai, elgiesi su gyvūnais gerai, avys greitai pripranta, yra jaukios, nors tai, žinoma, priklauso ir nuo veislės. Visgi, dirbant su šunimis stengiamės per dažnai neglostyti avių, nešerti jų iš rankų. Avis turi eiti nuo šuns, o šalia žmonių, jausdamos saugumą, gali sudėtingiau paklusti komandoms.

Mes niekuomet nesame suinteresuoti skriausti gyvūnų, juk norime, kad jie gerai pasirodytų varžybose, būtų sveiki. Stengiamės būti švelnūs, net ir šunys „prašo“ avių eiti į vieną ar kitą pusę gražiai. Visgi manau, kad nei šuo, nei bet koks naminis gyvulys neturėtų būti pernelyg sužmogintas.

– „ConTempo“ festivalio žiūrovai pasirodyme „Ultraficción nr. 1 /Fracciones de tiempo“, mato pulką avių, genamų jūsų treniruojamų šunų. Kiek pasiruošimo reikėjo šiam spektakliui, ką pamatysime gamtos apsuptyje vykstančiame pasirodyme?

– Pasirodyme žiūrovai išvys du aukščiausią profesionalumą pasiekusius šunis – Bleiką ir Mei bei pulką avių. Jau treniravomės šiam pasirodymui ir džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad išpildėme kūrybinės komandos lūkesčius – tikiuosi, kad ir likusios treniruotės bei pasirodymai praeis gerai.

Žiūrovai išvys ekraną su bėgančiu tekstu, foną užpildys muzika ir dūmai, o avys įkūnys ekrane bėgančius žodžius. Šunys padės avims prasisklaidyti, vaikščioti tarp žiūrovų. Svarbu, kad šios avys, dalyvaudamos varžybose, ūkyje sulaukdamos svečių, jau yra pripratusios prie žmogaus, visai nebijo garso – repeticijų metu jos greitai priprato prie aplinkos, nestresavo, skabė žolę ir valgė obuoliukus. Praeiviai buvo labai susidomėję, stebėjo, kaip šunys gena avių bandą, pasisėmė gerų emocijų. Džiugu, nes man tai pirma tokia patirtis – tikiu, kad bus ką prisiminti.

– Ko jus pačią išmokė visi praėję metai dirbant su gyvūnais? Kokias savybes svarbu turėti norint augti šioje srityje?

– Svarbiausia – kantrybė. Pastebiu, kad nesvarbu ar varžybose, ar treniruotėse, rezultato ir laimėjimo norime iškart. Pirmiausia, turi mokytis suklysti ir tai priimti, o klaidos nekartoti antrą kartą. Nereikia turėti didelių ambicijų, nes gali labai greitai pamiršti, kodėl apskritai pradėjai šią veiklą – tai malonumas, šeimininko ir šuns tarpusavio supratimas. Jei tavo rezultatai gerėja – esi teisingame kelyje. Avys ir šunys yra gyvi padarai, kuriuos ne tik reikia dresuoti, bet ir išmokti skaityti, nuspėti, išgauti kuo didesnį tikslumą.

– Kokių planų turite ateityje?

– Patirtis festivalyje „ConTempo“ man yra labai įdomi, todėl jei leis galimybės, tokiems renginiams esu atvira. Ateityje norėčiau visuomenę artimiau supažindinti su ūkiu, tikromis gyvūnų darbinėmis savybėmis, parodyti, kad šuo nėra tik šiltas naminis gyvūnas, bet gali atlikti tam tikrą darbą ir padėti žmogui.

Estai ir latviai kol kad dar neturi ganymo mokytojų ir trenerių, tačiau jau pradeda tuo domėtis, atvyksta praktikuotis į Lietuvą. Man tai – didžiausias apdovanojimas ir nuostabi emocija. Šiame kelyje sutikau daug bendraminčių, man tai – atgaiva nuo kasdienybės, atsipalaidavimas.

Kas? spektaklis „Ultraficción nr. 1 /Fracciones de tiempo“.

Kur? Tado Ivanausko Obelynės sodyba (Kauno raj.).

Kada? rugpjūčio 10 d. 21.30 val., rugpjūčio 11 d. 21.30 val.

Skirtingų dimensijų sąveika

„Ultraficción nr. 1 /Fracciones de tiempo“ – tai garsų ir literatūros kelionė priešais didžiulį sceną atstojantį ekraną, įrengtą medžių apsuptame gamtos prieglobstyje.

Spektaklio trupė „El Conde de Torrefiel“ – Barselonoje įsikūręs projektas, kuriam vadovauja Tanya Beyeler (Šveicarija) ir Pablo Gisbert (Ispanija). Šių menininkų kūryba remiasi sąveika tarp literatūros, vizualiųjų menų ir choreografijos siekiant peržengti žodinės kalbos ribas.

Studijavę teatrą ir filosofiją, T. Beyeler ir P. Gisbert taip pat domisi muzika ir šiuolaikiniu šokiu. Savo kūriniuose jie nagrinėja neišvengiamo laikinumo sąvoką, o jų išeities taškas – sinchroninė dabarties analizė, mūsų laiko galimybių kvestionavimas. „El Conde de Torrefiel“ siekia perprasti kalbos nulemtas sąsajas tarp racionalumo ir daiktų prasmės. Taip pat sąvokų suabstraktinimą bei ryšius tarp įsivaizduojamumo, simboliškumo ir vaizdo.

Pandemijos metu gimusi idėja įsileisti kultūrą į netikėtas erdves šiandien tapo autentišku meniniu nuotykiu, kurį jau netrukus bus galima patirti Kaune ir Kauno rajone vyksiančiame scenos menų festivalyje „ConTempo“. Jam artėjant, mintimis apie spektaklį ir kūrybą vaikams dalijasi „Brūzgynų eilių“ idėjos autorė Kristina Mauruševičiūtė.

– „Teatro istorijos“ gyvuoja jau septynerius metus. Įdomu, kokios vertybės ir tikslai vienija jūsų kūrybinę komandą?

– Ko gero, pirma atėjusi mintis, – eksperimentai ir ieškojimai. „Teatro istorijos“ savo repertuare turi skirtingų žanrų spektaklių, kuriuos vienija tai, kad nuolat žvalgomės naujose teritorijose, niekuomet neiname jau išmintu keliu, nesiekiame kurti kanoninių spektaklių, tačiau išsikeliame meninius tikslus ir bandome juos įgyvendinti. Sukūrėme kaukių teatro spektaklį, spektaklius skirtingose erdvėse, ateityje planuojame ir šiuolaikinės klounados elementais paremtą pasirodymą.

Eksperimentai motyvuoja – apie juos nėra sukurta vadovėlių ir tai labai įdomu, leidžia pasikliauti savo nuojauta. Atsispiriame nuo temų, kurios mums labai artimos, asmeniškos, reikšmingos – tikime, kad tokios jos gali būti ir kitiems.

– Festivalyje „ConTempo“ žiūrovai išvys jūsų sumanytą spektaklį „Brūzgynų eilės“. Kas įkvėpė šį pasirodymą ir netradicinę jo formą?

– „Brūzgynų eilės“ yra neatsiejamos nuo spektaklio-kelionės „Miesto eilės“. Turiu du vaikus ir pandemijos metu mačiau, kaip gyvename, koks siauras ir apribotas tapo mūsų kultūrinis gyvenimas. Sustojęs laikas buvo palankus naujų teritorijų paieškoms. Atsirado daug laisvo laiko, todėl sau ir vaikams skaičiau poeziją. Pradėjau galvoti apie kultūrines patirtis, kurios galėtų atstoti veiklas, mus supusias prieš pandemiją. „Miesto eilės“ buvo pirmasis nuotykis atvirose erdvėse, leidęs sugrįžti į kultūrinį gyvenimą spektaklio mieste forma. Visgi, kai miestas pradėjo atsigauti, vėl atsidarė kavinės, parduotuvės ir kiti objektai, supratome, kad kovojame dėl erdvės. Kavinės nori išsinešti staliukus, o mes – statyti instaliacijas. Juokais po vieno spektaklio su komanda pakalbėjome, kad pasirodymą reikia kurti gamtoje, kur niekas netrukdytų sumanytam veiksmui.

Pradėjome galvoti, kaip su šiuo žanru patirti gamtą ir lietuvišką poeziją ir išsirinkome vietą Vilniuje – Pūčkorių pažintinį taką. Tiesa, mūsų spėjimas dėl ramybės nebuvo visai tikslus, nes, pasirodo, ir miške vyksta aktyvus gyvenimas. Mūsų premjeros dieną šalia pasirinktos vietos vyko tarptautinis diskgolfo turnyras. Netikėtai tai tapo spektaklio dalimi.

Organizatorių nuotr.

– „Brūzgynų eiles“ apibūdinate kaip spektaklį-kelionę. Kas vyksta jos metu?

– Labai svarbi spektaklio pradžia, nes būtent tuomet kviečiame žiūrovą patirti ir pamatyti kelionę-žygį širdies akimis, o tam reikia laiko, dar tiksliau – gebėjimo paleisti vaizduotę. Šio spektaklio sumanymo šaltinis yra ir mano pačios vaikystė. Vaikus ir suaugusiuosius norėjau sugrąžinti į tą laiką, kai anksti ryte kieme nieko ypatinga nevyksta, bet vaizduotė ir žaidimai aplinką užpildo įvairiausių nuotykių, suteikia jai naują prasmę, pasakoja istoriją.

Nors turime išankstinį scenarijų, dažnai ištinka netikėtų, gražių dalykų, kuriuos vadiname gamtos režisūra. Neretai jie būna stipresni, paveikesni, nei iš anksto sugalvotos scenos. Ko gero, nesame turėję vienodų spektaklių, nes aplinkybės, detalės ir patiriami nuotykiai nuolat kinta.

Jei anksti ryte kiemo nieko ypatinga nevyksta, vaizduotė ir žaidimai aplinką užpildo įvairiausių nuotykių, suteikia jai naują prasmę, pasakoja istoriją.

– Kokių reakcijų sulaukiate iš savo žiūrovų?

– Spektaklis interaktyvus, tad jau paties pasirodymo metu žiūrovai reaguoja ir pasidalija savo istorijomis, čia yra daug vietos spontaniškumui. Pavyzdžiui, sykį kelyje pamatėme rupūžę, o vienas vaikas pasiūlė mamai ją pabučiuoti – gal pavirs princu. Kito spektaklio metu, klausantis Antano A. Jonyno eilėraščio, į tvenkinį atskrido antis ir jos buvimas ten be galo tiko! Ne kartą girdėjome, kaip vaikai dėkoja tėvams, kad juos atsivedė į spektaklį. Toks ir yra mūsų tikslas – prie teatro priartinti tą auditoriją, kuri galbūt nėra įpratusi eiti į spektaklius.

– Spektaklyje skamba lietuvių autorių poezija – kiek ji pažįstama šiuolaikiniam žiūrovui? Kuo mūsų poezija ypatinga, išskirtinė?

– Man atrodo, kad lietuvių autorių poezija mums dar nėra gerai pažįstama, dažniausiai žiūrovai džiaugiasi, kad atrado naują, negirdėtą eilėraštį, prašo jį pakartoti, klausia, kas yra kūrinio autorius. Mūsų tikslas buvo surasti kuo įdomesnės poezijos, siekėme eilėraščius pateikti kaip įvykius ir istorijas, visi jie įgarsinti lietuvių aktorių, yra aukštos meninės vertės, juos lydi muzika, vizualiniai objektai, gamtos vaizdai, sinergija su įvairiais kontekstais.

Kai kurie spektaklyje nuskambantys eilėraščiai yra juokingi ir paradoksalūs, kiti – gilesni ir filosofiniai, turime ne tik šiuolaikinių poetų, bet ir klasikų. Beje, vaikams jie labiausiai ir patinka. Pavyzdžiui, didelį įspūdį palieka Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ ištrauka – vaikai jį išgirsta visai kitaip nei mes, suaugusieji.

– Kokia yra šiandienė jaunųjų žiūrovų karta, kuo ir kaip pavyksta ją sudominti?

– Pastebėjome, kad vaikai siekia sudėtingų, paslaptingų dalykų, o intelektinis iššūkis jiems yra įdomiau nei paprastumas. Man atrodo, kad šiuolaikiniai vaikai yra smalsūs, nori daug žinoti, todėl su jais galima kalbėtis rimtomis temomis. Jiems patinka per spektaklį praturtėti, patirti kažką naujo. Vaikai mėgsta laisvesnį, atviresnį santykį, turiningas, paradoksalias istorijas, balansą tarp rimties ir žaismės, bėgimo ir ramaus buvimo.

Gamtoje spektakliai yra kitokie – esi laisvesnis. Žiūrovų nereguliuojame, todėl jie gali pastebėti tai, kas jiems įdomu. Itin turiningi spektakliai, į kuriuos žiūrovai ateina šeimomis – seneliai, tėvai, vaikai. Tokios patirtys kiekvienam šeimos nariui yra labai svarbios.

– Svarbų vaidmenį spektaklyje vaidina aktorius Artūras Dubaka. Koks jo vaidmuo?

– Artūras yra pagrindinis veikėjas, žmogus, kuris veda į šią patirtį, sukuria tinkamas aplinkybes, mato erdvę, geba į ją įsižiūrėti. Esame pastebėję, kad jeigu pagrindinis veikėjas yra atviras, tai per jį ir žiūrovai turi galimybę patirti stiprių emocijų. Vaidinti gamtoje nėra tas pats, kas vaidinti uždaroje erdvėje. Spontaniškumas, drąsa, pasiryžimas nuotykiui – visa tai tampa spektaklio dalimis. Pavyzdžiui, Italijoje į spektaklį pavyko įtraukti netoliese sėdėjusius žmones – jie ėmė žaisti, sekti spektaklyje vykstantį veiksmą, tapo jo dalimi. Įtraukti supantį pasaulį – tai yra išskirtinė šio žanro specifika.

Kas? Spektaklis-žygis „Brūzgynų eilės“.

Kur? Žiegždrių geologiniame take. Pasirodymo pradžia – automobilių stovėjimo aikštelėje Samyluose, Kauno r.

Kada? Rugpjūčio 10 d. 13, 16 val.

Kur? Picerijos „Ipanema“ prieigose, Smetonos al. 4, Panemunėje, Kaune.

Kada? Rugpjūčio 11 d. 14 val.

„Kai kybai virš tuštumos, galvoje ir širdyje kyla labai daug klausimų“, – pripažįsta už „Rhizome“ vairo tvirtai stovinti ištvermės akrobatė ir meno vadovė Chloé Moglia. Jos kurtą pasirodymą „Tenace Blue“ bus galima išvysti Kaune rugpjūčio 5–11 vyksiančiame festivalyje „ConTempo“. Septynias dienas truksiančioje programoje – daugiau nei 45 šokio, cirko ir teatro pasirodymai ir daugiau nei 30 valandų scenos patirčių.

– Lietuvoje trupė „Rhizome“ pirmą kartą pasirodė dar 2021-siais, paskui – 2022-iais, Kaunui švenčiant Europos kultūros sostinės titulą. Į Lietuvą sugrįžtate jau trečią kartą. Smalsu, kaip jaučiatės Kaune ir kokį ryšį su mūsų publika spėjote sukurti?

– Pasirodyti Kaune – didžiulė laimė, nes festivalio komanda yra puiki ir su jais dirbti vienas malonumas. Prieš „ConTempo“ apie Lietuvą žinojau nedaug, bet jau spėjau suprasti, kad ši šalis turi turtingą istoriją. Jaučiu, kad Kaune paaugu ir kaip žmogus, ir kaip artistė.

Ryšys su publika priklauso nuo kiekvieno festivalio kuriamos atmosferos. O ji visuomet skirtinga. Net ir kelis kartus pasirodant toje pačioje vietoje, rezultatas gali nustebinti. Sakyčiau, kad publika yra tikra mistika.

– Trupės meno vadove esate jau 15 metų. Kaip kilo mintis suburti menininkus ir ištvermės akrobatus?

– Kai kūriau „Rhizome“, galvojau apie nedidelę grupę žmonių, kurie dirba nepriklausomi nuo įvairių institucijų, vengia viešumo ir pernelyg didelio dėmesio. Bet per tuos metus daug kas pasikeitė. Visų pirma, supratome, kad su trupe kursime ten, kur viskas ir prasidėjo – nedideliame Prancūzijos miestelyje Tredjone. Vis dar manau, kad „Rhizome“ prarastų savastį, jei įsikurtume kur nors kitur, pavyzdžiui, Paryžiuje. Tredjonas tapo ištvermės akrobatų sostine. Čia kasmet rengiame festivalį, į kurį susirenka akrobatai ir menininkai, o savo pasirodymus dovanojame vietiniams gyventojams, taip kurdami bendruomeniškumo jausmą. Atsiskleisdami žiūrovams transformuojamės ir mes patys.

Kiekvienas žmogus turi gebėjimą kyboti, tačiau privalome treniruotis, kad šiuos gebėjimus pažadintume.

– Kas jungia visus šiuos kūrėjus? Kokios pagrindinės jus vienijančios vertybės, požiūris?

– Prancūzų kalboje yra posakis „tenir bon“, kuris lietuviškai reikštų laikytis stipriai. Norėdami kyboti, turime giliai kvėpuoti ir atsipalaiduoti. Galbūt nuskambės keistai, tačiau tai įrodėme jau ne vieną sykį – tam, kad laikytumeisi, turi žinoti, ką gali paleisti.

Žinoma, labai svarbu ir tikslumas – stengiamės išgryninti ir įvaldyti smulkiausias pasirodymo detales. Velnias slypi detalėse – pradedu tai ne tik suprasti, bet ir jausti. Akrobatai turi būti labai atidūs vieni kitiems. Mūsų tarpusavio ryšys pasirodymų metu yra labai gilus ir prasmingas, tačiau ir kupinas didelės rizikos. Turiu nuolat galvoti apie trupėje esančius žmones, jų santykius, eksperimentuoti – deja, tokių dalykų mokykloje ar universitete neišmoksi.

– Kaip šiame pasaulyje atsidūrėte jūs pati? Kokia buvo šio kelio pradžia?

– Manau, kad esame beždžionės (juokiasi). Juk viskas ateina iš mūsų protėvių. Kiekvienas žmogus turi gebėjimą kyboti, tačiau privalome treniruotis, kad šiuos gebėjimus pažadintume. Kai buvau maža, labai mėgau karstytis po medžius. Lankiau gimnastikos treniruotes, tačiau tuo, ką dariau, nebuvau patenkinta tol, kol atradau cirką.

Kai kybai virš tuštumos, galvoje ir širdyje kyla labai daug klausimų. Gyvenimas, mirtis... Visa tai suteikia erdvę jausti, svajoti, žvalgytis aplinkui ir būti dėkingam už tai, kad esi gyvas. Tikriausiai norėjau šia patirtimi pasidalyti ir su žiūrovais.

– Kaip iš akrobatės tapote meno vadove?

– Šis perėjimas buvo ilgas ir nelengvas. Jis tebevyksta. Mokausi naujo vaidmens ir tuo pačiu vertinu įgūdžius, kurie leistų pasirinkti visai trupei tinkamą kryptį. Tokią, kuri padėtų išvengti nelaimės, tačiau būtų visiems suprantama. Kartais kryptį padiktuoja ir kontekstas ar kartu dirbantys žmonės. Toks kelias teikia daugiausia džiaugsmo, nes yra kupinas netikėtumų ir patirčių ir leidžia pasiekti daug daugiau, nei sugebėčiau viena.

– Kaune pristatysite pasirodymą „Blue Tenace“, kurio metu jūsų trupės akrobatę išvysime net šešių metrų aukštyje. Kokia šio kūrinio idėja?

– „Bleu tenace“ yra kūrinys, skirtas akrobatei Fanny Austry. Mačiau ne vieną jos pasirodymą ir jaučiau, kad ji dar turi ką atskleisti. Todėl „Blue Tenace“ – erdvė, skirta jai augti. Šis pasirodymas ne tik leidžia tyrinėti aplinką, bet ir ragina leistis į nuotykį kartu su muzikante ir kompozitore Marielle Chatain, kurios įrašus taip pat girdėsime.

Kuriu neturėdama aiškios idėjos – juk nieko iš tiesų šiame gyvenime nežinau. Jei suprasčiau ką nors ypatingai svarbaus, tikriausiai viską pasakyčiau paprasčiausiais žodžiais, užrašyčiau ant kiekvienos sienos.

Savo pasirodymuose stengiuosi būti nuoširdi. Aš ir kiti akrobatai leidžiamės į sudėtingas situacijas, su kuriomis sunku susitvarkyti. Ir visa tai darome leisdami žiūrovams mus stebėti. Man įdomu, kaip galime įveikti sunkumus. Išeiti iš tokių situacijų ir jose atrasti viltį – didžiulis džiaugsmas.

– Pasirodymas „Blue Tenace“ ne tik reikalauja daug fizinės jėgos, bet ir yra pavojingas. Kaip ir kiek akrobatai treniruojasi, kad pasiektų tokį meistrystės lygį?

– Fizinis aspektas yra labai svarbus, bet ne mažiau dėmesio skiriame ir proto mankštai. Turime išmokti nieko nedaryti – jei viena ranka laiko trapeciją, ką daro kita ranka? Atsakymas paprastas – ilsisi. Treniruojamės tam, kad labai aiškiai pajaustume, kas vyksta su mumis pačiais, su mus supančia aplinka. Svarbiausia, kad būtume laisvi, net jei ta laisvė reiškia esant reikalui nusileisti ant žemės, stebint tūkstantinei miniai.

– Apie ką tuo metu galvojate?

– Kybodama stengiuosi jaustis taip natūraliai, tarsi stovėčiau, todėl kartais galvoju apie tai, ką nusipirkti maisto parduotuvėje vakarienei. Ištvermės akrobatika taip pat yra ir laiko sustabdymas. Mąstai apie tai, kad esi gyvas. Vieną akimirką atrodo, kad esi savo kūne, o kitą – kad jį palieki. Visų pirma, bandome sukurti ryšį su savimi, o jei tai pasiseka, tą patį galime padaryti ir su publika. Įsivaizduoju, kad, man atliekant triukus, žiūrovai viską daro kartu su manimi. Jei aš kvėpuoju, kvėpuoja ir jie.

– Iš ko semiatės įkvėpimo kūrybai?

– Mane įkvepia viskas! Manau, kad inspiracija yra įkvėpimas, o įdėtas darbas – iškvėpimas. Negaliu nuspręsti, ką tiksliai įkvėpsiu – pasiimu visa, kas yra aplinkui. Turime įsikvėpti iš pasaulio, svajonių, žmonių, kuriuos sutinkame. Iškvėpimą kontroliuoti taip pat sunku – juk jis įvyksta net ir stipriai priešinantis…

– Kokią svarbiausią gyvenimo pamoką padovanojo ištvermės akrobatika?

– Daugybę pamokų. Pavyzdžiui, turime išmokti ne tik dirbti, bet ir ilsėtis. Tai sakydama nekalbu apie skaitymą ar naršymą telefone. Kalbu apie nieko neveikimą ir leidimą kūnui ir mintims daryti tai, ką reikia. Kartais tai gąsdina, nes šio proceso niekaip nekontroliuojame, o mintys, pripažinkime, gali nunešti labai toli.

„Mano darbas yra padėti atpažinti pavojų ir jų galvose uždegti raudonas šviesas“, – teigia mokytojas. Naršantiems internete jis primena: „Čia svarbiausia – kritinis mąstymas ir lengvas nepasitikėjimas viskuo, ką matai.“

– Kada derėtų pradėti su vaikais kalbėti apie internetą? Juk dabar vaikai jau nuo kelerių metų juo naudojasi, tačiau tikriausiai iki galo dar nesupranta, kas tai yra.

– Sakyčiau, kad internetą jie priima natūraliai. Pradžioje, kol internetas vaikams tėra žaislas, reikėtų suformuoti saugią aplinką, kuri leistų internete veikti net ir iki galo nesuprantant, kas tai yra. Kai internetą vaikas pradeda naudoti darbo tikslams, laisvės atsiranda daugiau, todėl reikia ir daugiau suvokimo, kas yra gerai, o kas – blogai.

– Vis dažniau naudojama frazė „internetinis saugumas“. Kas tai yra ir apie kokias grėsmes kalbame?

– Kai kalbu apie internetą ir saugumą, dažnai kyla asociacija su eismu. Mes esame jo dalyviai – galbūt pėstieji ar dviratininkai, galbūt vairuotojai. Eisme egzistuoja tam tikros taisyklės, kurios leidžia suprasti, kas vyksta aplink, ir nepapulti į bėdą. Internete taisyklių nėra, tačiau yra gerosios praktikos. Vaikams reikia įdiegti suvokimą apie pavojingas situacijas. Kaip, priėjęs prie perėjos, turiu apsidairyti, taip ir internete – jei kas nors paprašo atsiųsti namų adresą ar slaptažodį – galvoje turėtų užsidegti raudona šviesa.

Dabar daugiausia rizikuojame savo kompiuteriu, jo duomenimis ar feisbuko profiliu, o ateityje vis dažniau rizikuosime savo santaupomis.

Pavojų yra daug ir skirtingų. Nuo virusų, kenkėjiškų programų iki socialinės inžinerijos, kai kas nors apsimeta tuo, kuo nėra. Naudojant tam tikras technikas, galima sužinoti, ar šiuo metu esi namuose ir apvogti, kartu tai gali privesti ir prie pinigų išviliojimo ar žmogaus pagrobimo. Jeigu kriptovaliutos prigis kaip atsiskaitymo priemonė, saugumas taps dar aktualesnis. Pavogti kriptovaliutą iš nesisaugančio žmogaus bus lengva, o surasti ją pavogusį – beveik neįmanoma. Dabar daugiausia rizikuojame savo kompiuteriu, jo duomenimis ar feisbuko profiliu, o ateityje vis dažniau rizikuosime savo santaupomis.

– Ką apie saugumą internete reikėtų žinoti tėvams? Pats, kaip mokytojas ir tėtis, ar palaikote tam tikras programėles, kurios stebi, kokį turinį vaikai pasiekia? Galbūt yra kitų būdų prižiūrėti vaikų veiklą internete?

– Manyčiau, kad, iki vaikui sukaks 15–16 metų, tėvams būtina žinoti, ką jis veikia daro internete, o neturint stebėjimo programėlių, tai padaryti sunku. Nemanau, kad vaikams leisti naršyti internete yra saugu. Kaip mokytojas galiu pasakyti – vaikai internete daro tokių dalykų, apie kuriuos mes net žinoti nenorime. Visi vaikai turi polinkį būti vienaip ar kitaip įtraukti, nes internetas sukonstruotas būtent taip, kad naršydami jame praleistume kuo daugiau laiko. Tikriausiai ir patys pastebite, kad kartais po darbo naršydami telefone praleidžiame valandą. Sąmoningi suaugę žmonės gali tai pastebėti ir save kontroliuoti, bet vaikai šių įgūdžių dar neturi.

– Sunku įsivaizduoti, kad šiandienė karta, aktyviai kasdien besinaudojanti kompiuteriu, galėtų apie juos ko nors nežinoti. Atrodo, kad naudotis internetu jiems – įprasta praktika.

– Kad ir kaip būtų gaila, vaikai, užaugę su kompiuteriu, moka įjungti žaidimą, parašyti laišką, bet jie nelabai supranta, kaip ir kodėl tai vyksta. Mano kartos žmonės, kurie dirbti kompiuteriu mokėsi interneto pradžios ir plėtros laikais, tuos dalykus supranta giliau. Duosiu pavyzdį: mano tėvų ir senelių karta galėjo automobilį pataisyti garaže, aš šiek tiek suprantu, kas ir kur automobilyje yra, bet jau vargiai galiu ką nors suremontuoti pats, šiandienė karta, ko gero, jau vargiai žinos, kas slepiasi po automobilio variklio dangčiu, o būsimos kartos nemokės net ir vairuoti – juk automobilis tai daryti galės pats. Technologijos tobulėja, o mūsų supratimas, kaip jos veikia, mažėja. Ar tai gerai, ar blogai, sunku pasakyti, – taip tiesiog yra.

– Kalbant apie jaunesnius mokinius, kokius pagrindinius dalykus jiems  reikėtų žinoti?

– 5–6 klasės mokiniai dar naivūs ir vaikiški, o internetas jiems atrodo it pūkuotas padaras, kur galima daryti viską. Bandau išmušti iš po kojų tą naivumą. Kartą esu paklausęs, kas nutiktų, jei kažkas gatvėje sustotų ir pasiūlytų jiems saldainių. Vaikai atsakė, kad galbūt prieitų, o paskui pabėgtų. Bandau suprasti, ar jie juokauja, ar kalba rimtai, bet man tai kelia nerimą. Pakartosiu – mano darbas yra padėti atpažinti pavojų ir jų galvose uždegti raudonas šviesas. Jei gauni iš draugo nuorodą, pirma reakcija turėtų būti jos nespausti, kol neįsitikinsi, kad ją tikrai siunčia draugas. Tai turi įaugti į raumenų atmintį.

– Vyresniųjų klasių mokiniai šiuos dalykus, ko gero, jau puikiai supranta. Galbūt jiems internete saugiau – dėl brandos, tam tikrų dalykų žinojimo?

– Su vyresniais mokiniais šnekame ne tik apie tai, kas yra juoda ar balta, bet ir apie tarpinius variantus, tokius kaip informacijos patikimumas. Čia standartinių ar šabloninių atsakymų nėra. Pavyzdžiui, neseniai su vaikais skaitėme pranešimą apie tai, kaip į Veneciją atplaukė delfinai. Bandėme išsiaiškinti, ar tai tiesa, ir radome straipsnių, kurie šį faktą paneigia. Šnekame apie tai, kokios savybės būtinos, kad nepasiklystume informacijos gausoje. Yra tam tikrų algoritmų – patikrinti autorių, portalo patikimumą, datą ir panašiai, tačiau, be viso to, būtinas kritinis mąstymas ir lengvas nepasitikėjimas viskuo, ką matai.

– Dabar vis plačiau naudojamas dirbtinis intelektas. Ar jis kelia kokių nors grėsmių, o gal, atvirkščiai, stimuliuoja, yra naudingas?

– Kartu su mokiniais kalbėjome apie dirbtinį intelektą ir atradome tyrimą, kuris teigia, kad 2026 m., vos po dvejų metų, net 90 proc. turinio bus sugeneruota dirbtinio intelekto. Reikia suprasti, kad tokioje daugybėje  informacijos surasti faktų, kurie yra tikri, bus labai sudėtinga. Tačiau vaikams reikės su tuo gyventi, o mano pareiga yra parengti juos tam.

Dirbtinio intelekto atėjimas atima iš žmogaus poreikį ieškoti ir lyginti informaciją. Kai ko nors internete ieškome dabar, paprastai žiūrime bent kelis skirtingus puslapius, privalome mąstyti, išsirinkti, kas mums labiau patinka, kuris puslapis atrodo išsamesnis. Dirbtinis intelektas siūlo jau apibendrintą informaciją ir vietos kažką lyginti lieka vis mažiau. Po kurio laiko mąstymą galime visai pamiršti, todėl tapsime dar patiklesni ir pažeidžiamesni. Tai spąstai, į kuriuos dabartinės technologijos gali nuvesti.

Papasakosiu komišką nutikimą. Vieno susitikimo su mokytojais metu klausinėjome dirbtinio intelekto apie Jono Biliūno kūrinius. Gavome keisčiausių atsakymų, pavyzdžiui, kad J. Biliūnas parašė „Altorių šešėlyje“, o pagrindinis romano veikėjas buvo Kristijonas Donelaitis. Žinoma, tuomet tai sukėlė isterišką juoką, bet įsivaizduokite, jei vaikas pasitikės dirbtiniu intelektu 100 proc., kaip greitai jis gali nuklysti iki ganėtinai prastų situacijų.

– Pakalbėjome apie grėsmes, o kokios mūsų atsakomybės, pavyzdžiui, kalbant apie komunikaciją internete?

– Su šeštokais vyko serija veiklų, kur jie bandė patys sugalvoti virtualiosios komunikacijos etikos taisykles. Žinoma, svarbu nesikeikti, negražiai nekalbėti, neprasivardžiuoti, bet vis dėlto būtina ir suprasti, kur tu esi. Kaip ir normaliame gyvenime, priklausant nuo to, kokiame rate esame, skirtingai ir bendraujame. Su draugais gali būti ne visai formalus, o štai mokyklos bendrame sraute turi elgtis kitaip. Internetas nėra vientisas daiktas – skirtingų erdvių, kambarių jame daug. Tačiau dabartiniai mokiniai yra kovidinė karta, todėl daug supranta apie nuotolinį mokymą, patys susidūrė su etikos, mandagumo reikalaujančiomis situacijomis.

– Kaip jums atrodo, ar mūsų visuomenės suvokimas apie komunikaciją internete keičiasi? Ar dar yra kur pasitempti?

– Internetas yra vieta, kuri leidžia žmogui paslėpti savo tapatybę. Galiu pasivadinti slapyvardžiu ir nusimesti visas socialines normas, kurių reikalauja visuomenė, galiu keiktis, dergti kitus, būti nevaldomas ir nevaržomas. Kaip su tuo kovoti, nežinau, galbūt nuo vaikystės diegiant, kad internetas nėra galimybė tapti blogiausia savo versija. Galbūt tai labiau filosofinis klausimas – ar gali žmogus, nuslėpęs identitetą, išlikti socialiai atsakingas ar teisingas?

Užsienyje yra konceptas, kai ūkio daržovės parduodamos be pardavėjų: žmonės gali ateiti, pasiimti, ko reikia, nusipirkti prekių ir niekas to nekontroliuoja. Ar Lietuvos žmonės jau priaugo prie tokios apsipirkimo galimybės? Galbūt, tačiau tikriausiai ne visi suprastų tokį konceptą. Lenkiu link to, kad tai tam tikras visuomenės brandos klausimas – kiek mes suprantame bendravimo normas ir įstatymus net ir tada, kai niekas neverčia jų laikytis?

Jau lapkričio 16 d. vyksiančiame renginyje skambės ir vieno žymiausių Lietuvos kompozitorių, legendinių dainų autoriaus Teisučio Makačino kūriniai.

T. Makačino kūrinius klausytojams pristatys saksofono virtuozas Petras Vyšniauskas, smuikininkė Ilona Klusaitė, pianistai Goda Stanionytė ir Mykolas Bazaras. Koncerte žada dalyvauti ir pats rudens pradžioje 85-metį atšventęs kompozitorius. Jį kalbins ir visą programą moderuos kompozitorė Zita Bružaitė. Koncertui artėjant – pokalbis su T. Makačinu.

– Festivalis „Iš arti“ pradėtas rengti daugiau nei prieš 20 metų, o pradinė jo idėja buvo populiarinti Kauno kompozitorių kūrybą. Tad pirmiausia paklausiu, ar dažnai apsilankote Kaune, ar brangus šis miestas, kokių prisiminimų kelia?

– Gimiau Kaune, tuo metu gyvenome Laisvės alėjoje, 25 numeriu pažymėtame name, bet 1940 m., kai tik Vilnius buvo grąžintas, persikėlėme ten. Kaunas man labai patinka savo konsoliduotomis ambicijomis ir visuomenės mąstymu, idėjomis. Stengiamės kartkartėmis čia apsilankyti. Turiu vieną specifinį norą, kad Kaune, Laisvės alėjoje, vėl atsirastų istorinė Konrado kavinė, kur aš kadaise gėriau kavą, kur lankėsi ir Balys Sruoga, ir Juozas Naujalis, ir visas mūsų elitas.

– Jau lapkričio 16 d. vyks renginys „Kompozitorius Teisutis Makačinas iš arti“. Gal galite išsamiau papasakoti apie koncertą ir tai, kokius kūrinius išgirsime?

– Koncerte skambės muzika, kurią ateityje bus galima išgirsti ir I. Klusaitės projekte – plokštelėje, pavadintoje „Teisutis Makačinas. Šokio žingsniu. By Dancing Step“. Tad visi kūriniai, vienaip ar kitaip, bus susiję su šokio ritmais – klasikiniais šokiais, minuetu, valsu, taip pat ir bliuzu, fokstrotu.

Nežinau, ar tai gerai, ar ne, bet iš kūrinių nekalu akmeninės skulptūros – jei man į galvą šauna nauja idėja, keičiu formą ar apimtį.

Koncerto idėja kilo prieš dvejus metus, man išgirdus žavingą I. Klusaitės smuikavimą. Jos smuiko tembras ir grojimo maniera pavergia savo šiluma ir grožiu, tikiuosi, tai pajus ir klausytojai. Džiaugiuosi, kad I. Klusaitei talkins Mykolas Bazaras, žavingai grojantis džiazą, Goda Stanionytė ir mūsų žvaigždė Petras Vyšniauskas. Nors kompozicijos nepaprastos, koncerto atmosferą apibūdinčiau kaip malonų skambesį su geros kavos aromatu ir, tikiuosi, publikai patiks. Malonu, kad koncertas vyks rudenį, kuris susijęs su kuklia mano sukaktimi. Tad į Kauną atvykti bus labai malonu.

– Kuris iš skambėsiančių kūrinių jums yra pats brangiausias, svarbiausias?

– Itin brangus kūrinys yra „Trys šokiai“ smuikui ir fortepijonui. Yra ir jo adaptacija styginių orkestrui, kuri pervažiavo per visą Europą ir buvo atlikta daugiau nei 400 kartų, bet originali versija – pati brangiausia. Šis 1961-ųjų kūrinys dedikuotas mano mylimai žmonai.

– Jūsų kūriniai išlaikė laiko išbandymą – yra noriai klausomi, aranžuojami, atliekami, keliauja po pasaulį. Kaip manote, kas tai nulėmė?

– Matyt, užkoduota tikra emocija, tikras jausmas, nuoširdumas ir siekis bendrauti su aplinka, su klausytoju. Laikas nubėgo greitai ir toli, bet jei žmonėms patinka vos ne prieš 50 metų parašytos dainos, vadinasi, kažkas jose yra. Manau, svarbu, kad mano kūriniai tinkamai sutvarkyti, pateikti estetiškai, gražia forma, taip, kaip mano mėgstamas elitinis porcelianas. Nežinau, ar tai gerai, ar ne, bet iš kūrinių nekalu akmeninės skulptūros – jei man į galvą šauna nauja idėja, keičiu formą ar apimtį, kad įdėta emocija būtų maksimaliai gražiai realizuota.

– Vadinasi, į aranžuotes, kūrinių perdirbimą žiūrite teigiamai?

– Nepaprastai apsidžiaugiau išgirdęs Julijos Ritčik neseniai pasakytus žodžius, kad gyventi reikia ne tik savo kūriniais, bet rinktis ir kitus, juos perleisti per save, būti įvairiam. Amerikiečių radijo stotyse galima galima išgirsti įvairiausių aranžuočių, dažnai skamba net keli tos pačios dainos variantai, bet jie nesugadina esminės dainos struktūros, o atveria vis naujų galimybių.

– Kaip vertinate šiuolaikinę lietuvių muzikos bendruomenės kūrybą?

– Manau, akademinė muzika juda gera kryptimi. Jeigu ją priima pasaulio estrada, mūsų kompozitoriai yra kviečiami, turi klausytojų, tai yra labai geras ženklas. Kalbant apie popmuziką, tikrai netingiu pasiklausyti kanalų, į kuriuos suplaukia mūsų lietuviškų autorių dainos. Ten yra visko, bet ir labai daug mėgėjiškumo – kartais išgirsti vos aštuonių taktų melodiją, o priedainis ir yra visa daina... Deja, labai greitai tokie kūriniai atsibosta, nėra įvairumo, intelektualaus krūvio. Tačiau yra daugybė talentingų žmonių, o iš jų atsiranda vienetai, kurie sujungia ir studijas, ir harmoniją, ir patys kokybiškai muzikuoja, todėl gimsta labai gražių kompozicijų.

– Jeigu sugrįžtume į praeitį, kaip į estradinę kūrybą žiūrėjo jūsų dėstytojai, aplinkiniai, muzikų bendruomenė?

– Mano kompozicijos profesorius Julius Juzeliūnas giliai smerkė šį mano kelią, bet kitas profesorius Saulius Sondeckis sakė, kad didžiuojasi mano kuriamų dainų kokybe. Jeigu jos išliko, yra klausomos, tikro meno ten yra.

– Kaip jūs kuriate muziką – reikia tylos, vienumos, o gal kaip tik idėjų kyla ko nors klausantis?

– Idėjų kyla savaime, nors nėra tokio momento, kad galvoje kas nors neskambėtų. Kai kuriu, pasirenku intonacinę sritį ir joje gyvenu. Dirbu rytais, reguliariai kasdien, prie savo kompiuterio. Dainų neberašau, tik perdirbinius, bet vis dar randu, ką galima padaryti geriau, įdomiau.

– Ko linkite savo klausytojams?

– Linkiu gyvenimo džiaugsmo, drąsos ir neblėstančių gerų idėjų.

Kompanijos „artXchange Global“ įkūrėja nuolat dalyvauja dirbtinį intelektą (DI) įvairiais pjūviais tyrinėjančiuose renginiuose, šia sritimi domisi ir akademiškai. Ji – debiutuojančio Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio IPMA programos dalyvė, skaitysianti viešą paskaitą „Suvaldyti dirbtinį intelektą. Asmeninis brandingas kūrybos monetizavimui“.

„Gilinsimės, kaip DI keičia ir formuoja šiuolaikinio meno rinkos dinamiką, kokius etinius aspektus kelia. Pasižiūrėsime, kaip menininkai gali panaudoti DI savo reikmėms“, – žada ekspertė. Keletu ne tik kūrėjams ir kolekcininkams, bet ir kiekvienam šiuolaikiniam žmogui, mąstančiam apie savo santykį su DI, aktualių aspektų O. Ramašauskaitė sutiko pasidalyti šiame interviu.

– Smalsu, kiek jūsų gyvenime yra dirbtinio intelekto ir ar jo daugėja? Be kokių šios srities pasiekimų nebeįsivaizduojate savo dienų?

– Naujausios technologijos ir DI, nuo panaudojimo iki etikos, mane labai domina jau kurį laiką. Rašau disertaciją dezinformacijos valdymo tema –- dirbtinio intelekto įtaka ir panaudojimas yra vieni iš mano analizuojamų elementų. Antra, aktyviai domiuosi DI mano veiklos – meno rinkos – kontekste. Čia jis pritaikomas praktiškai analizuojant skaičius ir pačioje kūryboje – tiek ją keičiant, tiek panaudojant DI kaip priemonę. Jau 2020 m. „artXchange Global“ su HAI institutu organizavome tarptautinę konferenciją metamodernizmo tema, kur analizuota, kaip šiuolaikinis progresas veikia meną ir kūrybiškumą.

Man labai svarbūs dirbtinio intelekto etikos, reguliavimo, vystymo iššūkiai: įdomu tiek stebėti, tiek aktyviai analizuoti problemas ir galimybes (akademine veikla). Kasdienybėje nuolat naudoju chatGPT rinkodaros, projektų rengimo, dėstymo darbams optimizuoti – tai yra savotiška skaičiavimo mašinėlė, kuri dar gana primityvi. Tačiau gerai atsimenu mokslininkų disputus dėl pačios DI sąvokos – ar tikrai tai gali būti vadinama intelektu, o ne protu, nes prieš kelerius metus jis dar negalėjo kurti (tiesa, buvo ir kitų argumentų). Tad, nors dar esame DI evoliucijos pradžioje, jis vystosi labai greitai – be galo smalsu tai stebėti.

– Jei sutariame, kad DI – ne ateitis, o dabartis, išduokite, ar su visais savo klientais, potencialiais partneriais pavyksta taip pat susitarti. Su kokiais stereotipais tenka susidurti šioje srityje?

– Nuolat dalyvauju tarptautinėse konferencijoje, kur DI – pagrindinė arba viena iš temų, stebiu jį ir akademiškai: mane domina etika, reguliavimas, autorių teisių iššūkiai. Kad tai – dabartis, yra faktas. Mes, žmonės, šiame procese dalyvaujame net keliais lygmenimis: visų pirma, mūsų elgesys naršant internete, socialiniuose tinkluose tiesiogiai prisideda prie DI treniravimo ne tik atiduodant duomenis, bet ir mokant, kas patinka žmonėms. Tai formuoja jo siūlymus (output). Antra, šiuo metu yra rašoma istorija dėl DI apibrėžimo, reguliavimo ir vystymo greičio. Nutinka įvairių realių atvejų, kurių sprendimas formuoja ateities standartą.

Mane supa žmonės, kurie dalyvauja kuriant DI istoriją, prisideda prie jo įveiklinimo arba tiesiog jį naudoja. Skeptikų nesu sutikusi, visi nusiteikę smalsiai, o temos apie grėsmes yra natūralios strateginės diskusijos, bet ne baimė.

Stereotipų turi tik su DI tema nesusipažinę žmonės, tad aš ir netęsiu pokalbių. Kai kam atrodo, kad DI dar labai toli (kaip ir klimato kaitos katastrofa), kiti, priešingai, mano, kad, pavyzdžiui, chatGPT, viską savaime ir parašo – nesigilina, kad rezultatas tiesiogiai priklauso nuo protingos ir tikslios žmogaus užklausos.

Itin siaura manyti, kad DI tik generuoja paveikslėlius. Aš siūlyčiau apie jį galvoti kaip apie internetą ar anglų kalbą – tai bus vis labiau integrali gyvenimo dalis.

– Gal galite pasidalyti vienu paprastu ir nebrangiu receptu, kaip DI į savo kasdienybę integruoti šiuolaikiniam menininkui?

– Būdų labai daug: vien DI temos apmąstymas yra puiki tema kūrinių ciklui. Praktine prasme menininkai gali naudoti DI vaizdo kūrimo priemones kūrybos procese, o chatGPT – palengvinant savo rinkodaros veiklas (konceptų aprašai, meno projektų rengimas, socialinės medijos įrašai ir pan.)

Dabar yra laikas, kai menininkai gali suformuoti, atrasti kažką naujo – flirtas su DI gali tapti naujos meno krypties gimimo priežastimi.

– Kokia pažanga stebima tradicinio, klasikinio meno rinkos ir dirbtinio intelekto santykiuose? Ar visgi sakydami „DI ir menas“ visada turime omenyje šiuolaikinio meno lauką?

– Naujosios technologijos labai padės klasikinėje meno rinkoje: registrai, skaitmenizavimas, analizės, provenencijų sekimas, atributacija, prezervacija, vertybių skenavimas ir defektų analizė, artefaktų radimas – visur anksčiau ar vėliau, didesne ar mažesne dalimi prisidės DI (ir kitos technologijos). Vystysis auditorijos įtraukimas ir edukacija, bus apdorojami duomenys, generuojamos pagrįstos įžvalgos. Meno rinkoje labai daug pilkųjų zonų, padirbinių ir spekuliacijų – DI, blockchain ir kiti sprendimai tiesiogiai prisideda prie rinkos skaidrinimo.

Itin siaura manyti, kad DI tik generuoja paveikslėlius. Aš siūlyčiau apie jį galvoti kaip apie internetą ar anglų kalbą – tai yra, tampa ir vis labiau bus integrali gyvenimo dalis.

– Kaip manote, ar pakankamai ištreniruotas DI menininko gali visiškai pakeisti asistentą, vadybininką? Galbūt net mūzas ir žiūrovus?

– Šiuo metu DI dar nieko negali pakeisti, net ir skaičiavimo mašinėlės. Visada reikalinga interakcija su žmogumi. Tačiau taip, užtenka minimalių įgūdžių, kad DI sprendimai be galo pagreitintų paraiškų rengimą, rinkodaros veiksmus, informacijos rūšiavimą, eskizavimą (kai tai logiška). Žinoma, idealiu atveju visi turėtų dirbti savo darbą: menininkai – kurti, o vadybininkai – vadybinti. Tiesiog abiem atvejais DI priemonės optimizuotų jų veiklų procesą arba kasdienybę (liktų daugiau laiko kūrybai arba poilsiui). Meno rinka, kaip ir kiekviena kita, apipinta būtinų nuobodžių veiklų, kurias galima automatizuoti arba pagreitinti – minėta rinkodara, projektų valdymas, mokėjimai per banką, logistika, draudimas ir t. t.

DI panaudojimas kūryboje yra kita tema, kuri taip pat skyla į potemes: viena yra jo pagalba ieškoti įkvėpimo, o kita – megzti dialogą ir tai pateikti kaip meno kūrinį. Žmonės, ne vien menininkai, kupini keisčiausių svajonių, traumų, savivertės iššūkių, fetišų. Nematau didelio skirtumo: vienam inspiracija yra jūra, kitam – skausmas, trečiam – žaidimas, ketvirtam – indėnų piešiniai. Jei kažką papildomai įkvėps susirašinėjimas chatGPT ar „Midjourney“ pasiūlytas vizualas – tebūnie. Juk dar įdomiau, kad atsiranda naujų kampų vaizduotei ir mąstymui katalizuoti.

– Ar gali būti, kad meno pasaulis pasidalys į dvi dalis – DI ir apskritai technologijų entuziastų ir naujosios kartos luditų, mašinų laužytojų? Kas tuomet mūsų laukia?

– Istorija rodo, kad skirtingų kartų ar pažiūrų žmonės nuolat debatuoja. Būna periodas, kada kokia nors tema tik bręsta, vėliau – pasiekia kulminaciją ir, galiausiai, situacija nusistovi. Kai kas išnyksta, kai kas atranda vietą hierarchijoje arba struktūroje. Tačiau tik mūsų – žmonių – dėka: juk mes klasifikuojame ir aprašome, suteikiame vertinimą, palaikome atminimą arba ne.

Mano nuomone, dabar vyksta labai natūralūs procesai: protingieji vysto AI, kita dalis intelektualų – rašo laiškus, kad tai pristabdytų, politikai imasi reguliavimo, antrepreneriai bando uždirbti, o paprasti žmonės naudoja arba ne (o ilgainiui pradės naudoti masiškai). Kultūros srities specialistai neišvengiamai DI naudos kaip įrankį. Menininkai patys pasirenka, kokia jų tema, technika ir inspiracijų laukas. Vienam tapytojui patinka lesiruotė, kitam – pastoziniai potėpiai. Taip pat bus ir su DI panaudojimu kūryboje. Net ir demonstratyvus jo nenaudojimas yra santykis su DI ir gali būti kūrybinio koncepto dalis. Esminis klausimas: kodėl? Čia yra ir psichologinių aspektų: jei asmenys atmeta priemonę tik todėl, kad jo nesupranta ar nenori išmokti – jų pozicija nėra nei svarbi, nei įdomi. Jei už to yra filosofija – tai gali būti gero kūrinio arba net visos kūrybos pagrindas. Pasaulinė meno rinka yra didelė ir labai konkurencinga, vidutiniškos idėjos tiesiog paskęsta.

– Vienas IPMA svečių – Borisas Eldagsenas, pateikęs „Sony World Photography“ komisijai DI sugeneruotą nuotrauką, konkursą laimėjęs ir tada viską paskelbęs viešai. Kokia jūsų, kaip meno rinkos ekspertės, nuomonė apie šią situaciją?

– Mano akimis, šis įvykis yra klasikinis konceptualaus meno akto kūrinys, kuris suaktyvino šiuolaikiniame pasaulyje svarbius klausimus. Kaip Roberto Rauschenbergo ištrintas Willemo de Kooningo piešinys (1953) nėra tik įrėmintas baltas lapas, Kazimiro Malevichiaus „Juodasis kvadratas“ (1915) nėra tik kvadratas, o Marcelio Duchampo „Fontanas“ (1917) nėra tik apverstas pisuaras, taip ir šis darbas nėra tik nespalvota emocionali fotografija.

Visas šis procesas – kūrinio sukūrimas (DI pagalba), pateikimas vardine autoryste, konkurso laimėjimas ir laimėjimo atsisakymas yra meno kūrinys pats savaime. Jis yra priežastis ir dalyvis kartu: kelia daug aktualių klausimų, taip pat tarsi veidrodis, reflektuoja mūsų taisykles ir jų nebuvimą, sąlygotumą, apsvarsto menininko vaidmenį ir pan. Sveikinu B. Eldagseną įėjus į meno istoriją: tai įrodymas, kaip įdomiai ir įvairiapusiškai galima panaudoti DI savo kūryboje.

Kas? Paskaita „Suvaldyti dirbtinį intelektą. Asmeninis brandingas kūrybos monetizavimui“.

Kur? Nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus auditorijoje.

Kada? spalio 5 d. 17 val.

Prasidėjus naujiems mokslo metams, su M. Norkevičiumi kalbamės apie mokinių ir studentų vertinimus: kada pažymys duoda naudos, o kada sukelia atvirkštinį variantą; kaip įvertinti sunkiau apčiuopiamas mokinio kompetencijas ir apie tai, kas atspindi mokyklos sėkmę.

– Baigėsi rugsėjis – koks jausmas grįžti į mokyklą ir universitetą? Kokiomis mintimis pasitinkate dar vieną savo, kaip dėstytojo ir mokytojo, veiklos sezoną?

– Kiekvienas sezonas yra skirtingas, nes iššūkiai, kurie mus supa globalioje aplinkoje, daro ir tam tikrą įtaką ugdymo procesams. Kiekvienas rugsėjis skatina mane tobulėti kaip asmenį: galvoju, kaip atrodys šie mokslo metai, bandau juos padaryti geresnius, mąstau, kaip turinys galėtų būti atnaujintas, kad atlieptų įvairias mokymosi strategijas, bandau procesą padaryti patrauklų mokiniui ir sau pačiam – dalyko mokytojui.

– Vasaros pradžioje vykę egzaminai, vėliau – stojamieji į aukštąsias mokyklas, kaip ir kasmet, sukėlė daug diskusijų. Jos netyla ir dabar. Kaip jums atrodo, ar tokie egzaminų vertinimai, kokie Lietuvoje yra dabar, atspindi tikruosius mokinių pasiekimus?

– Manau, kad atspindi tik iš dalies, nes abiturientai, kurie stojo į aukštąsias mokyklas, laikė tik brandos egzaminą. Jo rezultatas galėjo nulemti tiek jų tolesnius pasirinkimus, tiek ir galimybę studijuoti apskritai. Atsirandantys pokyčiai, galutinis vertinimas, kuris susideda iš kelių dalių ir tarpinio egzamino, gali geriau parodyti realų mokinio pasiruošimą žiūrint į platesnę perspektyvą. Tai leidžia stabiliau matyti pažangą, o kartu atsižvelgti į tokius faktorius kaip stresas.

– Viena ar kita sistema – pažymiais, balais – vertinami esame nuo pat mažumės. Jūsų nuomone, kokia yra vertinimo svarba ir į ką turėtų būti atsižvelgiama?

– Pats vertinimas yra svarbus, jis turi naudos, gali pakelti mokinių motyvaciją. Vis dėlto vertinimai gali turėti ir atvirkštinį variantą, jei mokykloje nesudaryta sistema, leidžianti tobulinti žinias, likviduoti esamas spragas ir taip siekti pažangumo. Mokomasis dalykas neturėtų būti paremtas tik nuolatiniu testavimu. Mokyklos yra užsibrėžusios, kiek vieno ar kito dalykų įvertinimų privalu turėti per pusmetį, ir dažnai tai tampa labai formalizuotu dalyku. Į procesą dažnai nežiūrima plačiau. Svarbus esamas kontekstas ir pačios asmenybės, jos ūgties formavimas.

Įvertinimai turėtų atspindėti ir kitas kompetencijas – socialines, pilietiškumo ar komunikacijos. Svarbios yra užduotys, orientuotos į komandinį darbą, kūrybiškumą, kreipiančios dėmesį į karjeros galimybes. Pastaruoju metu ugdymas karjerai tampa prioritetine kryptimi. Siekiama, kad jau nuo ankstyvo amžiaus vaikai galėtų suvokti, kokios karjeros galimybės jų gali laukti vienoje ar kitoje srityje. Į visa tai dabar ir orientuojasi mokyklos ir atnaujintos Lietuvos ugdymo programos.

Mokykla turi suformuoti pasaulėvaizdį – kaip atrodo pasaulis, globali aplinka, kurioje gyvename.

– Ar įmanoma tokias kompetencijas įvertinti?

– Institucijos visuomet nori įvertinti skaičiais, bet kokybę pamatuoti sudėtinga. Kiekvieną atvejį reikėtų vertinti atskirai ir individualiai, nes kiekviena ugdymo įstaiga ir universitetas yra unikalūs, bandantys perteikti savo vertybines nuostatas, viziją ir misiją. Dažnai šis įdirbis lieka šone – tik konkretūs egzaminų rezultatai nebūtinai parodys, kiek mokykla įdeda įdirbio ir kiek tai daro sąžiningai kiekvieno mokinio atžvilgiu.

– Kaip savo vaiko socialinių, komunikacinių įgūdžių augimą gali stebėti tėvai ar globėjai? Kaip jiems vertinti sudėtingiau apčiuopiamas kompetencijas?

– Didelis vaidmuo čia tenka klasių vadovams ir dalyko mokytojams. Daug kas priklauso nuo to, kaip jie įtraukia tėvams pateikiant individualią, su mokiniu susijusią informaciją, kaip pristato tas kompetencijas, kurios neįvertinamos pažymiais. Klasių vadovai turi tinkamai analizuoti į šį procesą – neužtenka pasakyti, kaip sekasi klasei ar koks yra jos vidurkis. Būtina aptarti individualiai: kaip mokiniui sekasi mokykloje, kaip jis adaptuojasi po vasaros, rudens laikotarpiu, kaip jam ar jai sekasi bendrauti pamokų ar pertraukų metu. Tai galioja ne tik pirmokams, penktokams ar devintokams, bet visų klasių moksleiviams. Jei vienam mokiniui ar mokinei per tam tikrą laiko tarpą mokytojas neskirs bent 2 minučių, individualaus požiūrio niekuomet ir nebus.

– Kokios vertinimo sistemos jums pačiam atrodo priimtiniausios, duodančios geriausių rezultatų? Ar, būdamas mokytoju, turite pasiteisinusių gerųjų praktikų?

– Mano, kaip mokytojo, tikslas, yra formuoti žinias taip, kad mokiniai galėtų jas kuo geriau pritaikyti. Tiek mokiniams, tiek studentams atliekant užduotis labai svarbu žinoti, už ką gaunamas tam tikras įvertinimas, suprasti savo stiprybes ir silpnybes. Todėl pateikti aiškius kriterijus yra labai svarbu. Svarbu įvardyti, ar vertinamas informacijos pateikimas vizualiai, duomenų atrinkimas, žinių pritaikymas platesniame kontekste, ar bandymas tai padaryti integruotai.

Su mokiniais esame susitarę įvertinimus daryti tam tikrais etapais. Tai  atsiskaitymas raštu ir žodžiu, gerinant viešojo kalbėjimo įgūdžius, ir tiriamasis darbas – tiriamosios ar kūrybinės užduotys, kurios įgytas žinias leidžia patirti praktiškai, pajusti jų naudą. Po kiekvieno etapo mokiniai daro refleksiją – bando save įsivertinti tam tikroje skalėje.

– Mokiniams svarbu įsivertinti ir patiems?

– Kiekviena tema, po kurios rašomi atsiskaitymai, be refleksijos gali neturėti jokios naudos formuojant mokinio ar mokinės požiūrį. Svarbu atsakyti, kaip man sekėsi atlikti užduotį, kaip aš matau save. Vėliau galima pažiūrėti, ar tai koreliuoja su mokytojo įvertinimu, ar mes matome situaciją vienodai, o gal ji radikaliai skiriasi.

– Mokytis mokykloje privaloma, tačiau universitetas – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Ar, į tai atsižvelgiant, vertinimo būdai gali kisti, būti griežtesni?

– Pritarčiau šiai minčiai. Mokykla formuoja pačią asmenybę, kuri vėliau nebūtinai gali pasirinkti studijuoti aukštojoje ar profesinėje mokykloje. Mokykla turi suformuoti pasaulėvaizdį – kaip atrodo pasaulis, globali aplinka, kurioje gyvename. Aukštosios mokyklos jau gali labiau remtis rezultatais, atspindinčiais įgytas kompetencijos žinias. Vis dėlto aukštoji mokykla įvertinimų taip pat neturėtų susieti tik su konkrečiais testų rezultatais. Atsižvelgti verta ne tik į teorines žinias, bet ir į tai, kaip jos pritaikomos praktiškai, analitiškai, kritiškai mąstant, perteikiant individualų požiūrį.

– Ar per dešimtmetį darbo mokykloje pastebite pačių mokinių motyvacijos, požiūrio kaitą?

– Požiūrio kaitą pastebiu tiek tarp moksleivių, tiek tarp studentų. Prieš dešimt metų mačiau didesnį įsitraukimą, norą prisidėti prie įvairių procesų, gilesnį bendrumo jausmą. Dabar tenka pastebėti individualaus požiūrio atsiradimą ir tam tikrą pragmatiškumą – apskaičiavimą, ar man naudinga tai daryti, ar aktualu gilintis ir kiek apsimoka šiame procese dalyvauti? Galbūt, žvelgiant sociologiškai, kartų pokytis, skaitmenizuota kultūra, labiau orientuota į individualumą, lemia ir tai, kad mokymosi stilius ir vertinimo strategijos per dešimtmetį yra pasikeitę.

– Kaip vertinate pačios švietimo sistemos pokyčius?

– Manau, kad Lietuva yra tinkama linkme einanti valstybė. Stengiamasi atliepti tarptautines tendencijas, diegiamos tam tikros naujovės, atnaujinamas turinys. Ypač gerai sudaryta vidurinio ugdymo vertinimo struktūra – atsiradę tarpiniai egzaminai leidžia pamatuoti aiškesnę mokinio pažangą ne konkrečiu laikotarpiu dvyliktoje klasėje, bet ilgesniu, dvejų metų periodu.

Vis dėlto daug kas priklauso ir nuo pačių mokytojų, kiek jie įsitrauks ir nesipriešins naujovėms ir pokyčiams, kurie būtini atliepiant ne tik šiuolaikines, bet ir visas demokratinio, pažengusio pasaulio tendencijas. Dažnai iš mokytojų tenka išgirsti frazę: „Tai dariau jau daug metų, kodėl turiu metodą pakeisti?“. Kol nepasikeis mokytojų požiūris, suvokimas, kad jie yra globalaus pasaulio atstovai, sudarantys vertybių ir normų sistemą, kuria mokinys gali eiti, tol realaus progreso švietimo sistemoje nebus. Švietimas turi nuolatos progresuoti, jis negali būti paremtas ta pačia sistema daugybę metų.

Viešai atsisakęs apdovanojimo, B. Eldagsenas paskatino diskusijas apie dirbtinio intelekto ir meno sąveiką. Nuo tada netyla kalbos ir apie neigiamus dirbtinio intelekto keliamus procesus ir grėsmę demokratijai. „Mano tikslas buvo panaikinti atotrūkį tarp technikos pažangos, jos greičio ir fotografų bendruomenės, kuri buvo šokiruota. Jie pradėjo diskutuoti apie fotografijos ir dirbtinio intelekto generuojamų vaizdų santykį, ėmė aktyviau svarstyti terminologijos klausimus. Renginių organizatoriai pakeitė savo gaires, pasirodė konkursai išskirtinai dirbtinio intelekto sugeneruotiems vaizdams“, – sako menininkas.

Be to, šis įvykis paskatino žmones kalbėti apie meno prigimtį, svarstyti, ar apskritai įmanoma pakeisti menininkus, atsirado suvokimas, kokios pažangios tapo technologijos ir ką tai gali reikšti demokratijai.

Viešėdamas Kaune vyksiančiame Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje B. Eldagsenas pristatys pasaulinę premjerą – karo traumų įkvėptą instaliaciją „Trauma porn“. Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje iš daugiau nei 150 nuotraukų į lankytojus žvelgs Antrojo pasaulinio karo kariai – vieni vaizdai bus tikri, o kiti – sugeneruoti dirbtinio intelekto. Parodą menininkas skyrė Ukrainos kariams, nes, anot jo, karo traumos net ir skirtingais istoriniais etapais – amžinos.

Apie dirbtinį intelektą, karo paveiktos šeimos istoriją ir tai, kaip galėtų atrodyti meno parodos – pokalbis su B. Eldagsenu.

– Kalbant apie dirbtinį intelektą – kaip manote, į kokius klausimus viešojoje erdvėje dar neatsakyta, į ką reikėtų pažvelgti giliau?

Fotografija veda į išorinį pasaulį, o promtografija – į vidinį.

– Tai fotografijos ir promptografijos (pasitelkiant DI sugeneruotų vaizdų) santykis. Dauguma fotografų atsisuka į supantį pasaulį, susitinka su žmonėmis, klausosi jų istorijų, o tam reikia empatijos, pasitikėjimo ir socialinių įgūdžių. Promptografijoje visi šie dalykai nesvarbūs. Kūrėjas leidžiasi į vidinę kelionę, todėl reikia tiksliai žinoti, ką norisi sukurti, kas tam daro įtaką. Kiekvienas DI sukurtas vaizdas yra tam tikra pasąmonės poezija, nes dirbama tik su savo vaizduote, o ne su tuo, kas yra priešais objektyvą. Paprasčiau tariant, fotografija veda į išorinį pasaulį, o promtografija – į vidinį.

– Kokios yra didžiausios su dirbtiniu intelektu susijusios baimės? Kodėl vis dar nejauku apie tai kalbėti? Nemeluosiu, kad pirmoji man šovusi mintis – fotožurnalistika.

– Pritariu nuogąstavimams dėl fotožurnalistikos. Šiandien be vargo galima sugeneruoti netikrus vaizdus ir juos išplatinti socialinėse medijose, žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, nuotraukoje pakeisti veidus galima naudojantis paprasčiausia programa. Esu linkęs manyti, kad kiekvienas vaizdas yra netikras tol, kol neįrodoma kitaip. Daug dalykų dar reikia aptarti. Reikia skaidrumo, kad žmonės galėtų aiškiai suprasti, kuris vaizdas sugeneruotas dirbtinio intelekto, o kuris – tikras. Tai pačių piliečių, žurnalistų, politikų, organizacijų atsakomybė. Šia tema reikia daugiau diskusijų, kurios, deja, kol kas nevyksta.

– Ankstesniuose interviu į meną ir pačią kūrybą žvelgėte labai filosofiškai. Kokia, jūsų nuomone, yra pagrindinė meno misija?

– Menas turi daugybę apibrėžimų, bet, mano asmenine nuomone, tai turėtų būti impulsas vidinei kelionei. Eiti į parodą ir galvoti, ką menininkas nori tau pasakyti, man neatrodo prasminga. Jei einu pamatyti meno kūrinį, turėčiau pagalvoti, kokių prisiminimų, idėjų ir minčių jis sukelia. Svarbu savęs paklausti, ar darbas mane traukia ir kodėl.

Gaila, kad šiuo metu muziejai dėl savo struktūros tam nesudaro galimybės. Parodos pradžioje lankytojams įteikiama kuratoriaus paruošta dalomoji medžiaga, kurioje aprašyta tai, ką jis ar ji parodoje mato. Mano nuomone, menas taip praranda dalį savo potencialo. Norėčiau, kad būtų priešingai. Atėjęs į parodą, žiūrovas reaguotų į meno kūrinį ir tik jos pabaigoje susipažintų su menininko idėja ir kita svarbia informacija.

Pastebiu, kad meno kūriniai šiais laikais vis dažniau tampa politiniais pareiškimais, vadinasi, išties kalbame būtent apie tai, ką menininkas nori mums pasakyti. Tikiu, kad galima būti politiniu aktyvistu, bet kūryboje atskleisti dalykus, kurie įsišakniję žmogaus prigimtyje, kurie nesensta.

Objektas: Kaune B. Eldagsenas pristatys karo traumų įkvėptą instaliaciją „Trauma porn“. / Parodos organizatorių nuotr. 

– Pakalbėkime apie jūsų naujausią parodą „Trauma porn“, kurios premjera jau netrukus įvyks Kaune. Jos pavadinimas tarsi nurodo tam tikrą intymumą, skausmą – temas, apie kurias nesinori kalbėti. Kokia yra pagrindinė šios instaliacijos žinutė?

– Šis pavadinimas – ne mano sumanymas – terminas atsirado dar pandemijos metu. „TikTok“ ir kituose socialinės medijos kanaluose plito vaizdo įrašai, kuriuose jaunuoliai bandė atkurti praeities tragedijas – susilyginti su Amerikos vergais ar žmonėmis, besislapstančiais nuo nacių režimo. Jie buvo apkaltinti trauminės pornografijos kūrimu ir nejautrumu istorijai.

Mes, kaip visuomenė, nepakankamai kalbame apie traumas, todėl pavadinimas „Traumos pornografija“ duoda postūmį šią temą nuodugniai išanalizuoti.

Vis dėlto man žodis „pornografija“ labiau susijęs su įvairių valgių nuotraukomis. „Food porn“ yra terminas, vartojamas, kai fotografuojame savo maistą ir apie tai paskelbiame socialiniuose tinkluose. „Food porn“ tarsi sako: „Žiūrėk, ką čia turiu.“ Mes, kaip visuomenė, nepakankamai kalbame apie traumas, todėl pavadinimas „Traumos pornografija“ duoda postūmį šią temą nuodugniai išanalizuoti.

– Kaip parodą paveikė dabartinis, taip arti vykstančio karo kontekstas?

– Rusijos invazija į Ukrainą buvo tai, kas parodos idėjai suteikė naują prasmę. Istoriškai ji susijusi su mano tėvu, kuris gimė 1924 m. ir dalyvavo kare, kai jam buvo vos šešiolika metų. Jis niekada apie tai nekalbėjo. Savo gyvenimo pabaigoje, ligoninėje, jis, atrodo, iš naujo išgyveno savo prisiminimus, bet mes tegalėjome įsivaizduoti, kokius vaizdus jis išties matė. Mano tėvas mirė 2000 m.

2003–2006 m. sendaikčių turguose pradėjau rinkti kareivių darytas fotografijas, bet ilgainiui nustojau, nes nežinojau, ką su jomis daryti. Prasidėjus karui aš ir vėl ėmiau šias nuotraukas kolekcionuoti. Negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Mano kolekcija buvo sudaryta iš 1940-ųjų medžiagos. Tai asmeninės kareivių, turėjusių fotoaparatus, darytos nuotraukos, kurių negalima vadinti fotožurnalistika. Prisipažinsiu, kad viename kare dalyvauti vizualiai, per kūrybą, ir kartu liudyti šiandien vykstančią tragediją buvo labai baisu.

Karas turi daug nesenstančių aspektų. Mačiau tūkstančius vaizdų ir apie karą labai daug sužinojau vien juos tyrinėdamas. Bendradarbiaudamas su savo draugu, menininku Tanviru Taoladu iš Bangladešo, stengiausi, kad šis amžinybės aspektas būtų jaučiamas ir mūsų projekte. Esame iš skirtingų kultūrinių ir religinių kontekstų, bet ir Bangladeše aštuntajame dešimtmetyje vyko pilietinis karas. Tad skausminga patirtis yra universali. Būtent todėl parodą ir skyrėme Ukrainos žmonėms.

– Parodos aprašyme kalbate apie žmones, kurie lieka kažkur karo viduryje.

– Paprastai kalbame arba apie didžiausius piktadarius, arba apie aukas, bet tokios situacijos gali nutikti tik todėl, kad yra žmonių, kurie palaiko režimą arba yra gana pasyvūs, todėl leidžia jam įsigalėti. Diktatorių pakeisti negalime, jie visada atras kelią į valdžią, bet galbūt pavyktų pasiekti paprastus žmones ir padėti jiems taip lengvai nepasiduoti režimo įtakai.

Mes nekalbame apie psichologinius padarinius, apie tai, kad karas sužlugdo mažiausiai dvi kartas. Mano tėvas buvo traumuotas žmogus, jis tam tikrą laiką palaikė totalitarinį fašistinį režimą. Vengdamas apie tai kalbėti, kai kurias savo traumas jis perdavė ir man.

Manau, kad visa Europa vis dar yra paveikta karo. Visą gyvenimą galvoju apie šią temą. Kartą, kai buvau paauglys, Prancūzijoje dėl tautybės man nepardavė kavos, nes ten dirbo žmogus, nukentėjęs nuo karo.

– Ar galite atskleisti, ką pamatysime parodoje?

– Man buvo svarbu parodyti, kad dirbtinis intelektas gali būti naudojamas ne tik smagiems paveikslėliams ar juokeliams kurti, bet ir tam, kad būtų kalbama svarbiomis temomis. Parodoje išvysime 150 vaizdų, tarp kurių – 60 vintažinių, mano paties atrinktų nuotraukų, kurias su trumpomis pertraukomis kolekcionavau 20 metų. Esu labai laimingas, kad šios parodos premjera vyks Kaune.

– Kaip darbas su tokia sudėtinga medžiaga pakeitė jūsų paties požiūrį į karo temą?

– Visuomet žinojau, kad žmonės, susiklosčius tam tikroms situacijoms, padaro daugybę žiaurių dalykų. Vieni geba pasakyti ne, o kitiems tai nepavyksta. Žiūrėdamas į karo medžiagą, pripranti prie sukrečiančių vaizdų panašiai, kaip chirurgas pripranta prie kraujo ar kaulų. Tai nereiškia, kad tema nustojo man ką nors reikšti arba kad nebesu empatiškas. Tai manęs tiesiog nebešokiruoja.

Kas? Paroda „Trauma Porn“.

Kur? Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veiks spalio 3–31 d.

Kas? B. Eldagseno paskaita „KAIP KŪRYBOJE DERA POLITIŠKUMAS, DIRBTINIS INTELEKTAS IR AMŽINUMAS?“

Kur? „Žalgirio“ arenos amfiteatre.

Kada? Spalio 3 d. 19 val.

Kas? B. Eldagseno paskaita „FOTOGRAFIJA PRIEŠ PROMPTOGRAFIJĄ – LABIAU DRAUGAI AR PRIEŠAI?“

Kur? „Žalgirio“ arenos amfiteatre.

Kada? Spalio 4 d. 18 val.

Lokacijų skautė ir vadovė, kino juostų filmavimams tinkančių vietų ieškanti visame pasaulyje, kino industrijoje – daugiau kaip 30 metų. Įspūdingas scenų vietas ji padėjo rasti režisierių Martino Scorsese’ės, Quentino Tarantino, Darreno Aronofsky, Steveno Spielbergo filmams ir tokioms pasaulinio pripažinimo sulaukusioms juostoms kaip „Vieną kartą Holivude“, „Babilonas“, „Perl Harboras“, „Karibų jūros piratai“, „Karštis“ ir kt.

Neseniai Lietuvoje viešėjusi L. Balton aplankė Vilnių, Kauną, Trakus ir Lietuvos pajūrį – čia vyko Vilniaus kino biuro ir „Baltic Locations“ organizuojamas „Baltic Fam Trip“ turas, kurio metu profesionaliems lokacijų vadovams iš JAV, Kanados ir Europos buvo pristatomos kinematografiškiausios Baltijos šalių vietos. Apie tai, kaip prieš 30 metų jos gyvenime atsirado kinas, koks jausmas užplūdo aplankius Lietuvą ir didžiausius darbo iššūkius – pokalbyje su L. Balton.

– Susitinkame Vilniuje, pačioje „Baltic Fam Tour“ kelionės pradžioje. Viešnagė Lietuvoje jums, tikriausiai, svarbi ir dėl visai kitos priežasties – jūsų giminės šaknys kyla būtent iš čia.

– Labai gera būti Lietuvoje, visada norėjau čia apsilankyti. Kai mane į Baltijos šalis pakvietė „Baltic Fam Tour“ organizatoriai buvau maloniai nustebinta – jie žinojo, kad bandau atrasti savo šaknis. Padedant organizatoriams nutiko tai, ko niekada nesitikėjau, – susitikau su tolima savo giminaite. Atvykdama į Lietuvą norėjau pažinti šios šalies kultūrą, tačiau savo akimis pamatyti vietas, iš kurių kilusi mano šeima, buvo nepamirštama patirtis. Retai kada galima gauti tokią dovaną ir aš jaučiuosi nepaprastai dėkinga. Užaugau su ta karta, kuri, atvykusi į Ameriką, siekė kuo greičiau tapti amerikiečiais, todėl praleidau galimybę išmokti lietuvių kalbą. Dėl to labai gailiuosi.

– Kokį įspūdį jums paliko Lietuva?

– Vilnius atrodo labai patogus miestas, kuriame galima labai daug ką pamatyti ir nuveikti. Jaučiu, kad Vilniuje gyventi puiku – viską pasiekti galima pėsčiomis arba dviračiu, čia daug aukštos kokybės restoranų, parkų – viskas, ko reikia miestui.

Kalbant apie filmavimui tinkamas lokacijas, Vilnius – nedidelis, bet jis turi daugybę skirtingų veidų. Tai ir yra svarbiausia, ko ieško kino kūrėjai, – vienos vietos, kurioje galima papasakoti daugybę skirtingų istorijų. Nustebau pamačiusi, kokios puikios nuotraukos pavyko Lukiškių kalėjime. Tai labai įvairiapusiška vieta – tiek daug skirtingų detalių, kampų, netikėtų sprendimų! Susižavėjau jūsų socialistinio modernizmo architektūra – JAV tokio tipo pastatų beveik nėra, bet jie man labai patinka. Kaune sužavėjo art deco stilius.

– Kalbamės skautavimo turo metu. Tai – neatsiejama jūsų darbo dalis. Įdomu sužinoti, kaip pradėjote savo kelią kino industrijoje?

– Tai, kad egzistuoja lokacijų vadybininko darbas, sužinojau tik tuomet, kai pradėjau jį dirbti. Turiu bakalauro ir magistro laipsnius, nes ilgą laiką negalėjau suprasti, ką gyvenime norėčiau veikti. Vienoje laidoje pradėjau dirbti kaip gamybos asistentė, vėliau prisidėjau prie prodiusavimo, o galiausiai – laidą prodiusavau pati. Vienintelė priežastis, kodėl karjeros laiptais lipau taip greitai, – nes nebuvo kito žmogaus, kuris galėtų užimti atitinkamas pareigas. Viena situacija vedė prie kitos ir netrukus dirbau reklamose ir filmuose – kaip koordinatorė ir antroji režisieriaus asistentė. Galiausiai kažkas paklausė, ar kada nors dirbau lokacijų departamente. Atsakiau, kad ne, bet norėčiau pamėginti. Tai buvo tobulas sprendimas. Tai, kad noriu likti šioje pozicijoje supratau vos ją išbandžiusi.

– Lokacijų vadybininke ir skaute dirbate jau daugiau kaip 30 metų. Kas šiame darbe jus sužavėjo, patraukė?

– Savo darbui jaučiu didžiulę aistrą. Man patinka visi jo etapai – nuo pradinių paieškų, virtualiųjų tyrinėjimų iki skautavimo vykstant į konkrečias vietas, jas fotografuojant. Mano darbas man leido aplankyti daugybę nuostabių vietų. Manau, kiekviena atrasta filmavimo vieta yra būdas padėti režisieriui papasakoti kažką naujo apie čia įsikursiantį veikėją ar pačią filmo istoriją.

Susižavėjau jūsų socialistinio modernizmo architektūra – JAV tokio tipo pastatų beveik nėra, bet jie man labai patinka. Kaune sužavėjo art deco stilius.

– Kokie didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduriate?

– Dirbau tiek lokacijų vadybininke, tiek lokacijų skaute. Man labai patiko pirmoji profesija, bet tai vienas sunkiausių darbų kino aikštelėje, keliantis daug iššūkių ir dar daugiau atsakomybės. Jei kas nors nepavyksta, kažkodėl dažniausiai atsisukama būtent į lokacijų departamentą. Jei viskas pasiseka puikiai, prieš tave jau laukia penki kiti žmonės, norintys prisiimti laurus. Ne kiekvienas žmogus gali dirbti šį darbą. Reikia būti savarankiškam, sunkiai dirbti ir mokėti didžiuotis gerai atlikta užduotimi. Prie lokacijų kine dirbantys profesionalai dažniausiai nepakankamai įvertinami. Būtent todėl patekti į Kino meno ir mokslo akademiją buvo toks reikšmingas įvykis.

Kai laukiausi dukters supratau, kad negaliu būti ir mama, ir lokacijų vadybininke. Viena mano silpnybių yra ta, kad nemoku deleguoti darbų. Jei tris kartus paprašau atlikti užduotį ir nesulaukiu tinkamo rezultato, ketvirtą dažniausiai viską padarau pati. Tad ilgainiui nusprendžiau tik skautuoti filmavimui tinkamas vietas. Būtent ši lokacijų vadybininkės darbo dalis man labiausiai patiko ir nors darbo valandos ilgos, įgijau daug daugiau lankstumo. Tiesa, priimdama šį sprendimą kiek dvejojau, nes niekas kino industrijoje tuomet tik skautavimu neužsiėmė.

– Kai skautuojate tam tikras vietas ar miestus – ko juose ieškote, į ką atkreipiate dėmesį?

– Dažniausiai ieškau dviejų dalykų – arba visiškai autentiškų vietų, kurių neįmanoma rasti niekur kitur, arba, atvirkščiai, objektų, kurie būtų itin panašūs į kitas pasaulio vietas. Taip pat labai svarbu, kad vieta atitiktų filmo gamybos poreikius: būtų filmavimo aikštelių, reikiama įranga, techninė komanda. Naudinga, jei daug filmavimui tinkamų vietų geografiškai yra arti viena kitos.

Man labai patinka vietų ieškoti kadrams be aktorių. Filmuojant su trijų keturių žmonių komanda reikia mažiau įrangos, todėl nukeliauti galima beveik bet kur, net jei ten nėra 5 žvaigždučių viešbučių ar tarptautinių oro uostų. Filmuojant „Shang Chi and the Legend of the Ten Rings“, skautavau pietinį Vietnamo pasienį. Iš čia buvo galima matyti Kinijoje stūksančias karstines uolienas ir krioklius, fiziškai tebesant Vietname. Kadangi turizmo industrija čia dar nebuvo išvystyta, apsistojome vietinių gyventojų namuose. Man patinka būti atvirai idėjoms, apsvarstyti lokacijas visame pasaulyje. Labai džiaugiuosi, kad man suteikiama tiek laisvės.

– Kurie iš projektų, prie kurių dirbote, jums buvo įsimintiniausi, labiausiai užauginę profesine prasme?

– Vienas filmų, kuris vis dar išlikęs atmintyje ir kuriuo labai didžiuojuosi, yra „Karštis“. Režisierius Michaelas Mannas yra griežtas vykdant užduotis – galima sakyti, jis ir lokacijų vadovė Janice Polley padėjo man išmokti šio amato. Filmas „Seabiscuit“ iki dabar yra mano favoritas, nes skautavimo metas sutapo su mano dukros pavasario atostogomis. Tad ji buvo mano asistentė, paduodanti naujus juostos ritinėlius, o ieškodamos filmavimui tinkamų vietų matėme daugybę žirgų. Šiandien Pietų Karolinoje ji dirba žirgų trenere.

Pirmasis mano, kaip lokacijų vadybininkės, projektas, buvo „A River Runs Through It“ – lyriškas filmas, atlaikęs laiko išbandymus.

– Dirbote prie tiek daug skirtingų projektų, įvairių žanrų filmų, su talentingais režisieriais. Ar dar turite kokių nors karjeros siekių, svajonių, kurias norėtumėte įgyvendinti?

– Norėčiau dirbti su režisieriumi Westu Andersonu, nes esu didžiulė jo filmų gerbėja. Man labai pasisekė, kad jau kūriau kartu su Alanu J. Pakula, M. Scorsese, Robertu Redfordu, Paulu Thomu Andersonu, Tonny ir Ridely Scotais, Q. Tarantino, D. Aronofsky, Ava DuVernay, S. Spielbergu ir kitais. Nueitas ilgas kelias ir esu laiminga, kad galėjau dirbti su režisieriais, kurie moka bendradarbiauti.

Kuo vyresnė tampu, tuo labiau suprantu, kad mano nuomonė kažką reiškia, tad nevengiu jos išsakyti. Užsiauginau storą odą. Esu arčiau savo karjeros pabaigos nei pradžios, tad būti atvirai – daug paprasčiau. Daugelis žmonių į lokacijų vadybininkų ir skautų profesijas žiūri kaip į galimybę pradėti kurti scenarijus, prodiusuoti ar režisuoti. Man patinka būti būtent čia. Esu labai dėkinga gyvenimui, kad šioje srityje dirbu jau 30 metų ir vis dar tuo mėgaujuosi. Man labai pasisekė.