Kaip silpni raminamieji

"Kai pašiurpsta oda, mes atpažįstame siunčiamą signalą, kad organizmui šalta, ir apsirengiame; kai gurgia pilvas – užkandame. Tačiau kai kalbame apie psichologinę gerovę, dažnai pamirštame patenkinti poreikius. Emocijos – tai signalai mums, kurie padeda automatiškai reaguoti į dirgiklius", – teigia psichologė Ugnė Vasilė.

Pasak specialistės, kuo daugiau ir dažniau ignoruosime organizmo siunčiamus signalus, tuo mažiau jo poreikių patenkinsime. Nors žmogus geba laikinai prisitaikyti, ilgainiui nesprendžiamos problemos aštrėja.

Emocijų kaupimas neigiamai atsiliepia santykiams, savivertei, vėliau gali atsirasti kitų sutrikimų. Pernelyg ilgai kaupiamos emocijos gali tapti žalingų psichoaktyvių medžiagų vartojimo, emocinio valgymo ar savęs žalojimo priežastimi.

"Kartu su emocinėmis ašaromis išsiskiria medžiagos, kurios balansuoja streso hormono lygį, todėl verkdamas žmogus gali pajusti palengvėjimą. Tai veikia kaip silpni raminamieji", – aiškina U.Vasilė.

Komunikacijos priemonė

Vis dėlto psichologė įspėja, kad žodį "palengvėjimas" reikėtų vartoti atsargiai, nes jis ne visuomet tiksliai apibūdina pojūčius, kurie užplūsta išsiverkus. Kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl emocijas, jausmus patiriame ir išreiškiame skirtingai.

Tiek vyrams, tiek moterims, ašaros – drąsos ir stiprybės ženklas.

Šiuo metu mokslininkai ginčijasi: vieni teigia, kad verkimas sumažina stresą ir susijaudinimą, o kiti, atlikdami bandymus laboratorijoje, pastebi priešingus rezultatus: verkimas gali padidinti streso lygį organizme. Taigi tam, kad palengvėtų, yra svarbios sąlygos: socialinė aplinka – kaip į ašaras reaguoja aplinkiniai, asmenybės bruožai ir emocinė būsena.

Visuomenėje įprasta verkimą sieti su jaunesnio amžiaus žmonėmis. Dažnai tėvai nežino, kaip reikėtų dorotis su vaiko ašaromis. Kartais emocionalus jausmų protrūkis yra isterija, tačiau net tokiu atveju U.Vasilė tėvams pataria nebūti per daug griežtiems.

"Verkimas yra komunikacijos priemonė. Jei vaikas nemoka kitais būdais išreikšti savo būsenos ar poreikio, reikia pirmiausia patiems tėvams išmokti suprasti vaiką ir mokyti naujų komunikacijos būdų. Svarbu suvokti, kodėl vaikui kyla vienas ar kitas poreikis. Draudimas būtų komunikacijos nutraukimas ir vaiko poreikių ignoravimas", – teigia psichologė.

Drąsa verkti

Viena iš gydytojų, neabejojančių verkimo nauda, yra amerikietė psichiatrė ir knygų autorė Judith Orloff. Per dvidešimt metų patirties ji teigia pati pajutusi verkimo teikiamą naudą. Anot gydytojos, jis mažina ne tik stresą, bet ir padeda atsikratyti liūdesio bei nusivylimo.

"Verkimas man primena valymosi procesą. Tai būdas išlaisvinti emocijas, kad jos mano kūne nevirstų į streso sukeliamus simptomus kaip nuovargis ar skausmas. Dėl šios priežasties aš skatinu verkti ir savo pacientus. Tiek vyrams, tiek moterims, ašaros – drąsos ir stiprybės ženklas", – patirtimi dalijasi J.Orloff.

Savo knygoje autorė išskiria tris ašarų rūšis: refleksines, tęstines ir emocines. Kiekviena jų turi savo gydomąją paskirtį. Refleksinės ašaros padeda atsikratyti kenksmingų dalelių, kai akys reaguoja į tokius dirgiklius kaip nuovargis ar dūmai. Tęstinės – išsiskiriamos reguliariai, kad sudrėkintų akis ir padėtų išvengti bakterijų. Tokio tipo ašaros yra 98 proc. sudarytos iš vandens, o emocinės – iš streso hormonų, kurie pašalinami verkiant. Taip pat, atlikus papildomus tyrimus, paaiškėjo, kad jos skatina endorfinų išsiskyrimą, kurie mažina skausmą ir suteikia malonumo pojūtį.

Gydytojos teigimu, gėdytis verkimo paskatina neteisingas visuomenės požiūris. "Ašaros – silpnumo požymis", "tikri vyrai neverkia" – yra mitai. Psichiatrė pripažįsta: "Stiprus žmogus yra tas, kuris turi drąsos ir sąmoningumo verkti. Šie žmonės man palieka įspūdį."

Randa "siurprizų"

"Nesvarbu – liūtis ar sniegas, žygis vis tiek įvyks. Juk karas šiose apylinkėse vyko nepriklausomai nuo oro sąlygų", – praneša Rimutė Mikalavičienė, ekskursijos po Kauno IV fortą gidė, ir tiksliai perteikia žygio nusiteikimą bei nuotaiką.

Kelionė po Pirmojo pasaulinio karo palikimą prasideda jau sutemus. R.Mikalavičienė dalyvius pasitinka saugiausioje forto vietoje – užnugaryje. Nors ekskursija saugi ir pritaikyta vaikams, gidė įspėja, kad čia lankytis patartina tik su puikiai apylinkes ir jos istoriją pažįstančiu asmeniu.

"Fortas yra išminuotas, tačiau vis tiek kiekvieną pavasarį čia randama "siurprizų", – šmaikščiai nusišypso žygio vadovė.

Išskirtiniai akcentai

Ekskursija dalyvius grąžina į praeitį, kai statinys priklausė carinės Rusijos imperijai ir buvo skirtas nuo priešų ginti vakarinę jos dalį. Forto išsidėstymas primena keturkampį. Tai požeminiai labirintai, sudaryti iš ilgų tunelių – poternų. Statinį supančiame gynybiniame griovyje yra skliautinė siena, o jo užnugaryje – eskarpas.

IV fortas turi du išskirtinius akcentus – tai centriniai vartai bei pagal pulkininko Lichačiovo brėžinius pagamintas pireššturminio pabūklo keliamasis mechanizmas, kuriuo būdavo keliamos patrankos į šaudymo poziciją. Prieš išrandant keltuvą, sunkiasvoriai ginklai būdavo išjudinami rankomis stumiant apareles.

Antroji ekskursijos stotelė – pirmasis forto aukštas. Dabar viduje pro raudonas plytas sunkiasi drėgmė, tačiau praėjusio amžiaus pirmoje pusėje įrengtos vėdinimo angos palaikydavo idealią temperatūrą karininkams. Nepaisydami klaustrofobiškos erdvės dydžio, žygio dalyviai įdėmiai tyrinėja neįtikėtinai siaurą tunelį.

Nesvarbu – liūtis ar sniegas, žygis vis tiek įvyks. Juk karas šiose apylinkėse vyko nepriklausomai nuo oro sąlygų.

Istorijos pamokos

Požemio labirinte yra nedidelių kambarėlių, kuriuose anksčiau stovėdavo patrankos. Pro sienoje žiojinčią skylę išlėkdavo sviediniai, o lubose esanti anga buvo skirta išeiti susikaupusiems dūmams. Šie kas keletą metrų išsidėstę skliautai primena apie vieną iš dviejų istorinio palikimo tamsių dėmių – iš IV forto būdavo šaudoma ne tik į priešus vokiečius – kulkos pasiekdavo ir savus. Kai rusų kariai suprato, kad jų laukia pralaimėjimas, bėgo pasiduoti vokiečiams į šalia esantį jų pulką. XX a. pirmoje pusėje nebuvo kokybiškų susisiekimo priemonių, tad apie tokį sprendimą nieko nežinojo IV forto kariai, kurie manė ir toliau šaudantys į priešų pulkus.

Forto koridoriuose galima aptikti šulinių, kurių gylis siekia net 60 m, bei laiptų, vedančių į viršų ar žemyn. Vieni jų – tai telikę šlapi subyrėję akmenys, kiti – iki šiandien išlikę taisyklingi, ilgų metų nepaliesti XX a. architektūros kūriniai. Nepabijojus jais nusileisti žemyn, atsiveria vaizdas į tamsią požeminę pelkę – kadaise tai buvo puolimo pozicija, nuo kurios karininkai šaudydami susidurdavo su priešu akis į akį.

Gausu šikšnosparnių

Antrasis forto aukštas buvo skirtas pasislėpti nuo pylimo nusileidusiems kareiviams. Perkopę abu forto aukštus ir su gidės priežiūra išvengę neuždengtų lauko šulinių, ekskursijos dalyviai apžvelgia statinį iš viršaus. Tuomet R. Mikalavičienė prabyla apie dar vieną juodą IV forto dėmę. Vakarinėje jo dalyje, jau Antrojo pasaulinio karo metu buvo pasiglemžta 2 tūkst. Kauno žydų gyvybių. 1941 m. inteligentijos atstovai gavo melagingą informaciją, kad bus gabenami dirbti į archyvus, tačiau moterys, pasiekusios IV fortą, buvo sušaudytos kulka į nugarą, o vyrai žuvo žvelgdami į juos tiesiai nukreiptus šautuvus.

Viena paskutinių aplankytų ekskursijos vietų labiausiai primena, kad kadaise čia virė gyvenimas. Kareivinėse būta atskirų kambarių – virtuvių, tualetų, maisto sandėlių ir vietų, skirtų kopūstams rauginti. Tokie patogumai buvo rusų armijos pranašumas, o dauguma priešų palūždavo būtent dėl jų stygiaus. Maisto atsargos čia buvo tokios didelės, kad, net vokiečiams užėmus šalį, Pirmojo pasaulinio karo metu žmonės turėjo ką valgyti – maistą ėmė iš fortuose esančių sandėlių.

Beklaidžiojant raudonų plytų labirintais neretai pro akis pralekia nuolatiniai forto gyventojai – šikšnosparniai. Siekiant nedrumsti jų ramybės šaltuoju metų laiku, ekskursijos čia nevyksta nuo spalio iki pat gegužės mėnesio. Tad fortas, kadaise buvęs rusų armijos buveine, šiandien jau tapo šikšnosparnių namais.

Tarsi rokenrolas

Tokių dokumentų galima išvysti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje eksponuojamoje virtualioje parodoje „Populiariosios muzikos ribojimas sovietinėje Lietuvoje“. Jos kuratorius, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis į parodos atidarymą subūrė sovietmečiu scenas užkariavusius atlikėjus, tad istorijos buvo išgirstos iš pirmų lūpų.

"Noriu, kad šis mūsų susitikimas būtų tarsi rokenrolas", – parodos kuratorius ragino prisijungti prie diskusijos apie okupuotos Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

"Populiariosios muzikos ribojimas sovietinėje Lietuvoje" – P.Girdenis neslepia, kad vien parodos pavadinimas sukėlė pasipiktinimo bangą. "Tie, kuriems sovietmetis galbūt kelia nostalgiją, stebisi – koks dar galėjo būti ribojimas, kai koncertų salės lūžo nuo žiūrovų, gamyklos gaudavo brangiausių aparatūrų užsakymus, įmonėse vyko saviveikla?" – pasakoja P.Girdenis.

Jis pats nei pritaria, nei paneigia ribojimo savoką. Anot skyriaus vedėjo, parodos dokumentai patys atsakys į rūpimą klausimą.

Turbūt nereikia nė rašytinių šaltinių prisiminti, kad visos muzikinės programos turėjo būti išklausytos komisijų. Tačiau kontrolė vyravo ne tik scenose. Kokteilių baruose ir restoranuose, kaip byloja kai kurie dokumentai, buvo reikalinga ypatinga priežiūra, nes saviveiklos ten būta daugiausia.

Ypatingas dėmesys teko specifiniams žanrams – sunkiajam rokui ir sunkiajam metalui. Anot P.Girdenio, tai lėmė, kad Lietuvoje muzikos sukurta, atlikta ir išgirsta mažiau, nei galėjo ar net turėjo būti.

Pirmoji diskoteka – Kaune

Dokumentuose užfiksuoti atvejai, atskleidžiantys tuometį valdžios santykį su Lietuvos muzikos atstovais, atlikėjais ir jų klausytojais. Tai ne tik rašytiniai tekstai, galima išvysti ir vizualių.

Viename jų – Klaipėdos uoste tarnybą atliekantys pasieniečiai, kurie stilingai šoka pagal džiazo muziką. Apie nederamą elgesį pranešė sovietinės pasienio kariuomenės Operatyvinio skyriaus agentas "Orlov".

Muzika ant kaulo arba muzika ant šonkaulio – tai vienas vadinamojo chruščiovinio atlydžio reiškinių, kai iš nereikalingų rentgeno nuotraukų buvo gaminami vinilinių plokštelių prototipai.

Muzika ant kaulo arba muzika ant šonkaulio – tai vienas vadinamojo chruščiovinio atlydžio reiškinių, kai iš nereikalingų rentgeno nuotraukų buvo gaminami vinilinių plokštelių prototipai. Tiesa, tai ne vienintelis melomanų būdas turėti mėgstamos muzikos įrašų. Kai kurie brangių plokštelių gaudavo iš užsienio, mainydami jas į pašto ženklų kolekcijas. Saugumas į tokią veiklą žiūrėjo itin neigiamai, nes tai atseit formavo neteisingą užsieniečių požiūrį į sovietinę tikrovę.

Viename dokumentų minima Jaunimo kavinė. Ten, anot rašytinio šaltinio, lankytojai klausydavosi ultramodernios džiazo muzikos, linksmindavosi iki paryčių, pasakodavo antisovietinio tipo anekdotus ir kalbėdavo "nacionalistinėmis temomis".

Kauniečiai gali didžiuotis laikinojoje sostinėje surengta pirmąja oficialia diskoteka ir roko festivaliu, kuriuos organizavo Kauno politechnikos instituto klubas. Jo prezidentas Algimantas Šešelgis atvyko į parodą ir pasidalijo prisiminimais.

"Norint organizuoti tokius renginius, reikėjo veikti per komjaunimą, tačiau tai vis tiek nebuvo paprasta, – pasakojo A.Šešelgis. – Diskotekoms kaupdavome įrašus. Tam reikėjo išsinuomoti plokštelę. Valanda – 5 rubliai. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Per valandą turėjai spėti plokštelę pasiimti, padaryti kokybišką įrašą, jį nurašyti ir grąžinti. Kitaip būtų reikėję mokėti jau 10 rublių."

Ribojimas brovėsi ne tik į muzikos atlikėjų gyvenimą, bet varžė ir jų klausytojus. Emocijos galėjo būti per didelės, tad pageidautina, kad pasirodymai scenoje tokių nekeltų. Apie tai liudija 1982 m. Miko Suraučiaus ansamblio koncertas Palangoje, kurio metu publikos švilpimas ir šaukimas sukėlė valdžios institucijų pasipiktinimą.

Ištikimybė principams

Parodos kuratorius P.Girdenis surado laiko ir pokalbiui su "Kauno diena".

– Kaip kilo parodos idėja?

– Lietuvos archyvai ne tik saugo, tiria, bet ir populiarina Nacionalinio dokumentų fondo dokumentus. Nuolat rengiamos įvairiausių temų virtualios ir stacionarios parodos. Kadangi Lietuvos ypatingojo archyvo parodos "Populiariosios muzikos ribojimas sovietinėje Lietuvoje" daug herojų – gyvi ir sveiki, nuspręsta, kad būtų puiku visiems sueiti, padiskutuoti, pasidalyti prisiminimais. Idėja pasitvirtino su kaupu, kadangi išgirdome ne tik įdomių pasakojimų iš pirmų lūpų, bet ir vertingos informacijos, dėl kurios turėjome nedelsdami atlikti svarbius pataisymus parodos tekstuose.

– Kokie Lietuvos atlikėjai, jūsų nuomone, buvo drąsiausi draudimo laikotarpiu?

– Nedrįsčiau vartoti žodžio "draudimas". Ilgai galvojau, koks žodis tinkamiausias ir labiausiai atitinkantis tikrovę. Tai žodis "ribojimas". Vienos srovės buvo draudžiamos, kitos filtruojamos, koncertinės programos griežtai kontroliuojamos, o rezultatas buvo toks, kad populiariosios muzikos sukurta, atlikta ir išgirsta buvo daug mažiau, negu galėjo ir turėjo būti sukurta, atlikta ir išgirsta.

Drąsiausiais, tiksliau, principingiausiais ir ištikimiausiais rokenrolo idėjai laikyčiau 1968–1972 m. Kaune egzistavusią roko grupę "Raganiai", kurios dainą "Ištirpęs sniegas", atliekamą Vytauto Kernagio ir "Dainos teatro", iki šiol galima išgirsti radijo bangomis. Tai grupė, kuri nedalyvavo jokiose oficialiose apžiūrose, ignoravo vadinamųjų tarybinių kompozitorių kūrybą, nesistengė laviruoti, nepaisė galiojusių taisyklių. Ne veltui grupės būgnininko Natano Gitkindo pavardė figūruoja KGB sudarytuose vadinamojo nepalankaus jaunimo grupuočių sąrašuose.

Juk pats žodis "rokas" sovietinės nomenklatūros atstovams skambėjo kaip keiksmažodis.

Drąsūs buvo ir kiti atlikėjai. Kūrybinių kompromisų nepripažino per apžiūras nuolat diskvalifikuotas sunkųjį roką grojęs Olego Sartakovo trio. Principingai už roko grupės sąvoką kovojo, už "nihilizmo, pesimizmo ir subjektyvizmo propagavimą" komisijos tiesiog sudraskytas "Saulės laikrodis". Juk pats žodis "rokas" sovietinės nomenklatūros atstovams skambėjo kaip keiksmažodis, o jie, užuot pasivadinę instrumentiniu ar vokaliniu-instrumentiniu ansambliu, turėjo įžūlumo laikytis principų.

Kai kurie atlikėjai demonstravo neregėtą išmonę ir išradingumą. Pavyzdžiui, vilniečių studentų medikų grupė "Sa-Sa" itin gūdžiais 1984-aisiais įsigudrino rengti teatralizuotus alternatyvios muzikos koncertus, viešai apsiskelbusi "kapitalizmo grimasas pašiepiančia agitbrigada".

Negalima nepaminėti Aleksandro Jegorovo-Džyzos (1952–2014) – vieno ryškiausių hipių judėjimo dalyvių, nuolatinio įvairių renginių organizatoriaus, 1970 m. balandžio mėnesį "Žirmūnų" restorane vykusio pogrindinio roko festivalio metu atlikusio šmaikščias, aštrias oficialiosios sovietinės estrados kūrinių parodijas.

– Kodėl žmonės ryždavosi rizikuoti ir kurti draudžiamą muziką?

– Jeigu ir vėl pavartojote žodį "draudžiama" muzika, tai atsakydamas norėčiau vėl ją sušvelninti ir pervardyti nepageidautina muzika. Ne tiek draudžiamos, kiek akivaizdžiai nepageidautinos buvo sunkesnės roko muzikos kryptys – sunkusis rokas, o vėliau, iki Gorbačiovo pertvarkos, – sunkusis metalas, alternatyvios muzikos srovės, neva būdingos tik vadinamajam supuvusiam kapitalistiniam pasauliui.

Nepaisant varžymų ir ribojimų, vis tiek atsirasdavo šios muzikos kūrėjų ir atlikėjų, o priežastis gana paprasta. Ištikimų savo principams, atsidavusių savo kūrybai, kompromisų nepripažįstančių kūrėjų visuomet buvo ir bus. Kaip bus ir tų, kurie siekia vieno vienintelio tikslo – kiek tik įmanoma platesnio pripažinimo, ir dėl to pripažinimo buvo, yra ir bus pasiryžę aukoti beveik viską.

Buvo ir tokių, kurie laikėsi aukso vidurio. Oficialioms apžiūroms, komisijoms šie kolektyvai atlikdavo tokias programas, kokių reikalavo taisyklės, o per pasirodymus, ypač  laisvesnio pobūdžio vakarus šokių klubuose, grojo tai, ką jiems liepdavo groti širdis.

Algimantas Šešelgis ir Povilas Girdenis

– Kodėl kai kurie žmonės sako, kad sovietmečiu nebuvo jokių draudimų?

– Pirmiausia, kiekvieno žmogaus sąmonė turi polinkį į romantizmą. Daugelis praeitį prisimename gerokai šviesesnę, negu ji buvo iš tikrųjų. Ne vienas vyresnio amžiaus žmogus pasijunta nejaukiai, išgirdęs šiuolaikinio jaunimo mėgstamą muziką, ir liūdnai kraipydamas galvą atsidūsta: "Mūsų laikais tai bent muzika buvo, dailiai pasipuošę, pasitempę dideli ansambliai, tvirtus balsus turėję solistai, o dabar vienas staugia, kitas stena – kas čia per muzika..."

Tiek šie žmonės, tiek anuometiniai muzikos žinovai ar kūrėjai neretai net pasiilgsta komisijų, kurios neva tik kontroliavo meninį lygį, neleido neva visokiam šlamštui skambėti scenose bei eteryje ir kurių dėka nebuvo tokio baisaus smukimo, koks neva yra dabar. Tada ir prasideda kalbos, kad niekas jokios laisvės nevaržė, kad viskas, kas buvo geriausia, pasiekė klausytojus, o tie menami ribojimai – tai tik paikos, padoraus meninio lygio pasiekti nepajėgusių nevykėlių aimanos.

Taip mąstančius ir taip šnekančius žmones galima suprasti. Ypač tuos – kurie buvo pripažinti kūrėjai, kurių kūriniai skambėjo eteryje kone monopolinėmis teisėmis, o jie patys naudojosi įvairiomis privilegijomis, o kartais net sprendė kitų kūrėjų likimą. Žinoma, jiems labai skaudu, kai šiandien bet kuris žmogus, nepaisant jo išsilavinimo, sukūręs bet kokio lygio muzikos kūrinį, faktiškai yra lygiavertis Kompozitorių sąjungos nariui, o viską dažniausiai lemia to kūrinio populiarumas ir transliacijų skaičius. Tačiau tai ir yra laisvė bei lygios galimybės, prie kurių nėra paprasta priprasti. Galima plačiai kalbėti šia tema, tačiau vienintelis populiariosios muzikos vertintojas ir teisėjas gali būti tik žiūrovas, klausytojas, turintis teisę viską išgirsti ir atsirinkti tai, kas jam priimtina.

– Minėjote, kad jei ne ribojimas, muzikos būtų sukurta ir išgirsta daugiau. Kaip manote, ar tai padarė įtakos muzikos vystymuisi Lietuvoje ir jos dabartinei situacijai? Jei taip, tai kokią?

– Atsakyti į klausimą, kaip būtų, jeigu būtų, nėra paprasta, tačiau aš atsakysiu labai trumpai. Esu įsitikinęs, kad jeigu ne sovietmečio ribojimas – tai viskas aplinkui būtų daug spalvingiau, kad mūsų populiariosios muzikos istorija būtų žymiai turiningesnė ir įdomesnė, kad turėtume didžiules įvairiausių žanrų atlikėjų fonotekas, kad tiek roko muzikantai, tiek popmuzikos šviesuliai turėtų daug daugiau gerbiamų praeities autoritetų, įvairių gražių iš tolimos praeities atėjusių tradicijų. Gal net vyktų ne vienas masinis renginys, ne vienas spalvingas festivalis, skaičiuojantis savo 40-ąsias ar net 50-ąsias metines. Visiškai nesistebėčiau, jeigu iki šiol muzikuotų kokie nors dailiai pagyvenę, bet energingi roko muzikantai ar gražiai sulaukę garbaus amžiaus popmuzikos artistai, apvažiavę su koncertais visą Žemės rutulį ir išleidę šimtus visame pasaulyje klausomų albumų. Šypsotės, galvojate, kad saldžiai fantazuoju, tačiau nefantazuojant improvizuoti tema kas būtų, jeigu būtų, tikriausiai, neįmanoma.

Paskatino žvaigždės

Kristen Steward, Ariana Grande, Emma Thompson, Jennifer Aniston ir daugelis kitų pasaulinių garsenybių sportiniais bateliais drąsiai žengia raudonuoju kilimu jau nuo 2009-ųjų. Visos šios moterys tokį pasirinkimą derino prie puošnių, pūstų, trumpų ar žemę siekiančių suknelių bei elegantiškų kostiumėlių.

Nuo šios mados neatsiliko ir vyrai – Chrisas Brownas, Jasonas Mrazas ir Matthew McConaughey sportinės avalynės neatsisakė net vilkėdami kostiumą. Tad akivaizdu, kad sportbačiai jau prieš dešimtmetį užkariavo mados pasaulį.

Pavertė menu

Didelę įtaką keičiant sportinių batelių madą ir formuojant į ją naują požiūrį turėjo Tinkerio Hatfieldo darbai. Tai vieno garsiausių sportinio prekinio ženklo avalynės dizaineris, vadinamas žmogumi, kuris sportbačius pavertė menu.

Kalbėdamas apie kūrybinį procesą T.Hatfieldas teigia, kad nesvarbu, kas tai – mokslas, poezija ar dizainas – privalai mąstyti plačiai. Netikėtos idėjos kyla už įprasto mąstymo ribų. Mažai žmonių sugeba taip kurti, tačiau būtent jų galvose gimsta tikri stebuklai.

Jo užduotis – pasitelkiant įvairias medžiagas bei spalvas sujungti mados ir sporto pasaulius. Būtent šio dizainerio galvoje ir kilo mintis sukurti vieno populiariausių "AirMax" modelio sportbačius.

T.Hatfieldas pripažįsta, kad nebuvo lengva įtraukti naujovių į sportinių batelių madą. Verslininkai bijo pokyčių, rizika jiems kelia nerimą. Priimti naujas idėjas padėjo nuomonės formuotojai, kurie daro didelę įtaką pirkėjams: pavyzdžiui, tokie atletai kaip Michaelas Jordonas, įžymūs reperiai ar kiti pramogų pasaulio atstovai.

Už 10 tūkst. dolerių

Naujam požiūriui susiformuoti padėjo ir aukštosios mados prekinių ženklų dizaineriai. Per pastaruosius metus jie daug investavo kurdami prabangius sportbačių modelius ir pradėjo konkuruoti su įprastomis sportinės avalynės firmomis.

Anot Emilio Macellario, itališkų mados namų finansų skyriaus vadovo, šiuo metu nėra prekinio ženklo, kuris klientams nesiūlytų sportinių batų. Tai viena sparčiausiai augančių nišų, kuri stumia visą mados pasaulį į priekį.

Paaugliai – tai viena priežasčių, kodėl prabangių mados namų dizaineriai buvo priversti padėti klasikinius batus į šalį ir sutelkti dėmesį į tai, kuo avi jaunieji vartotojai.

Paaugliai – tai viena priežasčių, kodėl prabangių mados namų dizaineriai buvo priversti padėti klasikinius batus į šalį ir sutelkti dėmesį į tai, kuo avi jaunieji vartotojai. Ne paslaptis, kad paaugliams artimesnis gatvės stilius. Tai vartotojai, kurie nebijo jo derinti su prabangiais prekiniais ženklais. Būtent šių dviejų skirtingų mados pasaulių susiliejimas lėmė tai, kad šiandien tapo priimtina prie kostiumo avėti sportbačius.

Kai gatvės stiliaus aprangoje atsirado prabangos detalių, pirkėjus pasiekė dar viena naujovė – sportbačiai, kainuojantys 10 tūkst. JAV dolerių. Nors tiek kainuoti gali tik vienetinis žymaus dizainerio kūrinys, vis dėlto stebėtis nėra ko.

Tiek įprastų sportinių prekių firmos, tiek aukštosios mados namai gerokai padidino sportbačių kainą. Kartais ji gali prasidėti nuo 400 ir siekti net 3 tūkst. JAV dolerius. Nepaisant to, 2017 m. visame pasaulyje jų buvo parduoda už 3,5 mlrd. eurų.

Sportinio tipo avalynės firmų atstovai teigia, kad nemato nieko blogo atsiradus konkurencijai su aukštosios mados namais. Anot jų, ši auganti tendencija vis tiek populiarina sportinius batelius ir skatina juos pirkti. Daugiau žalos tada, kai moterys per daug pamėgsta patogią avalynę ir nustoja pirkti prabangius aukštakulnius.

Tabu karališkuose rūmuose

Pažvelgus į tai, kuo avi praeiviai Lietuvos gatvėse, akivaizdu – nuo sportbačių mados neatsiliekame. Du skirtingų kartų mados pasaulio atstovai – dizaineris Aleksandras Pogrebnojus ir įvaizdžio kūrėja, tinklaraštininkė Indrėja Terė atskleidė, kokius batus renkasi šalies įžymybės pasirodydamos viešumoje.

Drabužių kūrėjas nedaugžodžiavo ir teigė, kad pats sportbačius naudoja tik pagal jų įprastą paskirtį – treniruočių metu, tačiau į šią tendenciją žiūri tolerantiškai. Pasak A.Pogrebnojaus, žmogus gali atrodyti stilingai išbandęs įvairiausius derinius, jei tik turi skonį.

Panašios nuomonės yra ir apie oficialius renginius – svarbu suprasti, koks tai vakaras, kokia jo tema ir kokius žmones ten sutiksite. Jei tai darbo pokalbis, svarbu, kokias pareigas norite užimti. Pasak dizainerio, net ir raudonasis kilimas nėra visur vienodas, Lietuvoje jis – fikcija, tad kodėl nepražygiavus juo drąsiai avint sportinio tipo batus?

"Visgi jei einate į susitikimą su karaliene, tada tikrai patarčiau neavėti sportbačių", – kaip visada, išlieka šmaikštus A.Pogrebnojus.

Paklausus, kaip kito sportbačių mada per pastaruosius dešimtmečius, dizaineris teigia – ji apsisuko ratu – ir tam netgi turi įrodymų. A.Pogrebnojus dar paauglystėje dalyvavo sportbačių reklamos fotosesijoje. Nuotraukose matyti, kad tuo metu madingi batai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos šiandien nuo parduotuvių lentynų akimirksniu išgraibsto pirkėjai.

Svarbi taisyklė

Įvaizdžio kūrėjai, tinklaraštininkei Indrėjai Terei sportbačių tema gerokai artimesnė. Užsukę į jos "Instagram" profilį, galime išvysti įvairiausių aprangos derinių, prie kurių mergina nepriekaištingai derina sportinę avalynę.

"Nesivaržau derindama sportinius batelius su pačiomis elegantiškiausiomis suknelėmis. Svarbiausia, kad visuma atspindėtų tave. Klysti nesibaiminu, bet eidama į vietas, kuriose reikia laikytis tam tikrų įvaizdžio taisyklių, mielai renkuosi aukštakulnius", – atvirauja Indrėja.

Norint apibrėžti merginos stilių, būtų sunku jai taikyti vieną taisyklę. Kartais mėgstamiausius juodai baltus sportbačius Indrėja keičia į burgundiškus ir ryškių spalvų, o ilgas kojas pabrėžia ne tik avėdama aukštakulnius, bet ir sportinius batelius su platforma.

Dėl aktyvaus gyvenimo būdo kojos dažnai pavargsta, tad yra viena svarbi taisyklė, kuri privalo galioti visai avalynei – patogumas, kuris leistų laisvai ir patogiai judėti.

Laisvės troškimas

Vis dar gajus stereotipinis supratimas, kad rankinė ir batai turi derėti. Šia prasme Indrėja nebijo eksperimentuoti.

"Kreipiant dėmesį į visumą, galima derinti beveik viską. Pati nešioju tiek "tote bag", tiek blizgias ir mažutes rankines", – patirtimi dalijasi tinklaraštininkė.

"Sportinius batelius pakeičiu kitais, kai žinau, kad laukia rafinuotesnis renginys. Tada pastebiu ir kitus žmones, kurie apsirengė neįvertindami aplinkybių, tačiau pati kritikuoti vengiu – juk niekada negali žinoti, kas jiems nutiko", – aiškina mergina.

Indrėja pripažįsta, kad negalėtų pasakyti, kiek tiksliai turi sportbačių porų, ir neslepia, jog dėl labai patikusių ryžtųsi sumokėti ir didesnę sumą.

"Mėgstu prekės ženklus, kurie kuria kokybiškus produktus, tad negaliu atsispirti. Jei labai geidžiu ir žinau, kad avėsiu daugiau nei vieną kartą, taupau ir sukandusi dantis perku", – atvirauja tinklaraštininkė.

Merginos teigimu, sportbačių madą atvedė laisvės troškimas. Pati tendencija nėra nauja, tačiau per kelis dešimtmečius užaugo ir pasipildė įvairiomis formomis bei spalvomis. Dabar madingi masyvaus dizaino sportiniai bateliai – priešingai nei prieš keletą metų.

Indrėja dažnai Lietuvoje pastebi gražių ir stilingų merginų, kurios derindamos sportbačius, atrodo nepriekaištingai. Tai veiklių ir žaismingų moterų mada.

Ūmi alerginė reakcija

Įgėlus vabzdžiui, paprastai oda nežymiai parausta. Tokią vietą užtenka pašaldyti. Jei žmogus alergiškas, patariama suvartoti ir vaistų nuo alergijos. Didžiausias pavojus iškyla tada, kai žmogų ištinka anafilaksinis šokas. Tai ūmi perteklinė imuninės sistemos reakcija į alergenus: vabzdžių nuodus, taip pat ir į maisto produktus, vaistus, žiedadulkes ar net lateksą. Kauno klinikų vaikų alergologė docentė Jolanta Kudzytė skiria keturias sistemas, kurias pažeidžia anafilaksinis šokas: širdies ir kraujagyslių, virškinimo, kvėpavimo bei odos.

Ištikus tokiai alerginei reakcijai, visų pirma rekomenduojama susileisti adrenalino dozę, o tik tada kviesti greitąją pagalbą. Anksčiau šiai procedūrai atlikti reikėdavo vaistu užpildytos ampulės, kurią nulaužus, turinys supilamas į insulino švirkštą. Gydytoja J.Kudzytė ramina, kad šiandien jau galima įsigyti specialų adrenalinu užpildytą prietaisą, kurį rekomenduojama leisti į vidurinio šlaunies trečdalio išorinio paviršiaus raumenis. Paprastai šis vaistas yra receptinis, tačiau jei žmogus anksčiau patyrė anafilaksinį šoką ir pateikia gydytojo pažymą, jam adrenalino švirkštas yra išrašomas ir kompensuojamas.

Visada po ranka

Gydytoja įspėja, kad širšių sezono metu stipriai alergiškiems žmonėms šis prietaisas turi būti visuomet po ranka.

Adrenalino reikėtų nelaikyti šaldytuve ar automobilyje, būtina saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir didelių temperatūros svyravimų. Optimali jo aplinkos temperatūra turėtų būti nuo 15 ºC iki 30 ºC. Pasibaigus galiojimui ar netinkamai laikant, vaistas gali tapti rožinės spalvos ar paruduoti. Jam pakeitus spalvą, naudoti nerekomenduojama.

Jei pajutote bent kelis anafilaksinio šoko simptomus ir skubiai atvykote į gydymo įstaigą – pasielgėte teisingai.

Suleidus švirkštą adrenalino, kol laukiama greitosios pagalbos, žmogų reikia paguldyti į horizontalią padėtį ir šiek tiek kilstelėti jo kojas, o pykinant – paversti ant šono. Atsiradus dusuliui – nedelsiant pradėti gaivinti.

Gydytoja teigia, kad vyresnio amžiaus ar astma sergantys asmenys labiausiai rizikuoja patirti anafilaksinį šoką. Vaikams stipri alerginė reakcija nuo vabzdžių pasireiškia retai, didesnis priešas – maistas. Nuo jo mažamečius anafilaksinis šokas ištinka gerokai dažniau.

Alergijos simptomai dažniausiai atsiranda praėjus pusvalandžiui, rečiau – po keleto valandų nuo įgėlimo, tačiau būna atvejų, kai šokas ištinka praėjus parai. Pavėluota organizmo reakcija yra taip pat pavojinga, tačiau jos simptomai gali būti ne tokie ryškūs.

Išvengti padeda imunoterapija

Pasak J.Kudzytės, vienas naujausių būdų, padedantis išvengti anafilaksinio šoko, – imunoterapija. Tai yra gydymas, sukeliantis toleranciją nuodams alergiškam asmeniui ir sumažinantis sisteminių reakcijų riziką po vabzdžio įgėlimo. Organizmas pripranta prie tam tikro alergeno ir nustoja į jį reaguoti neteisingai. Imunoterapija trunka keletą metų, tačiau gydytoja tikina, kad po jų alergiškas žmogus gali lengviau atsikvėpti – jam anafilaksinis šokas nebegresia. Deja, kol kas šis metodas Lietuvoje nėra kompensuojamas.

Alergologės teigimu, nėra pastebėta, kad per pastaruosius metus daugėtų alergiškų žmonių. Tačiau kiekvieno sezono metu gydytojai dažnai sulaukia pacientų, kurie po įgėlimo skuba į gydymo įstaigą, nes nežino, kaip tinkamai elgtis. J.Kudzytė tikina: "Jei pajutote bent kelis anafilaksinio šoko simptomus ir skubiai atvykote į gydymo įstaigą – pasielgėte teisingai."

Ištikus anafilaksiniam šokui, pasireiškia šie simptomai:

• Sloga, čiaudulys.

• Kūno niežėjimas, dilgelinė, odos patinimas ar paraudimas.

• Kosėjimas, skausmas krūtinės plote.

• Silpnumo jausmas, galvos svaigimas, alpulys.

• Oro trūkumas, bronchų spazmai.

• Pagreitėjęs širdies ritmas ir žemas kraujospūdis.

• Ištinusios ar niežtinčios lūpos, kaklas, nosis ir gerklė.

• Vėmimas, viduriavimas, mėšlungis.

Psichologas padeda sveikti

XXI a. suteikia daug galimybių pasveikti, profesionalių gydytojų būrį, kuris greitai sprendžia, kokius išmanius gydymo metodus taikyti, apie kuriuos prieš keletą dešimtmečių žmogus būtų galėjęs tik pasvajoti. Pacientas jau diagnozės dieną yra įtraukiamas į operacijų, chemoterapijų, vizitų ir tyrimų ratą. Kartais tai trunka metus, kartais kelerius, o kartais visą gyvenimą. Nesustabdomas ratas sukasi, paciento fizinė sveikata yra gelbėjama tokiu pajėgumu, kad dažnai klausimas "Ar mano dvasinė pusė taip pat gyja?" yra paliekamas užnugary arba visai neužduodamas. Ne todėl, kad gydytojai nematytų reikalo to paklausti. Todėl, kad dažnai, kaip ir prieš išgirstant diagnozę, žmogus, visą dėmesį skyręs rutinai, darbui ir visam, kas apčiuopiama, ir po diagnozės pamiršta nematerialius dalykus – pamiršta sveikti vidumi.

Tyrimais įrodyta, kad paciento fizinei sveikatai įtaką daro jo emocinė būklė. Ją galėtų pagerinti artimieji, tačiau dažnai ir jie, lydimi susijaudinimo ir baimės, nežino, kaip elgtis ir bendrauti, kad padėtų susirgusiam šeimos nariui. Profesionalią pagalbą teikia psichologai – jie gali padėti žmogui sveikti. Tačiau kartais pacientas, išgirdęs žodį "psichologas", nedrįsta tokios pagalbos priimti. Su onkologiniais ligoniais dirbanti Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų Hematologijos, Onkologijos ir transfuziologijos centro psichologė R.Grumulaitienė pastebi, kad tie, kurie nori bendrauti su psichologu, yra motyvuoti ir žino, ko atėjo. O su tais, kuriuos atsiunčia gydytojas, yra žymiai sunkiau dirbti. Jie nesupranta ir nenori suprasti, kad psichologas gali jiems padėti.

Žmonės, kurie kreipiasi psichologinės pagalbos, gali būti neseniai išgirdę diagnozę, gydytis ar būti baigę gydymą. Skamba paradoksaliai, tačiau praėjus pusmečiui ar metams po gydymo daugelis pacientų patiria emocinę duobę. "Kai kurie iš jų tampa hiperaktyvūs, vadina save išgyvenusiais, nugalėjusiais vėžį. Tačiau, kai psichoterapijos metu pažvelgiama giliau, ir "nukrenta fasadas", paaiškėja, kad kovotojai jie tik išorėje, o viduje – sužaloti", – pasak psichologės, toks neatitikimas tarp to, kaip žmogus save pateikia ir jo vidinių išgyvenimų pastebimas ne tik tarp išgyvenusiųjų vėžį. Tai būdinga ir kitiems, pergyvenusiems sudėtingus krizinius įvykius.

Paradoksalu, tačiau liga suteikia gyvenimui prasmę. Sergantieji atranda ar pagilina tikėjimą, intensyviau išgyvena meilę, užmezga autentiškus santykius su kitais, pradeda labiau pasitikėti savimi, įgauna daugiau drąsos įgyvendinti siekius, apie kuriuos anksčiau tik svajojo.

Liga suteikia prasmę

R.Grumulaitienės teigimu, susidūrus su liga lieka dvi galimybės: arba ji sužlugdo žmogaus gyvenimą, arba padaro jį turtingesnį, brandesnį. "Paradoksalu, tačiau liga suteikia gyvenimui prasmę. Sergantieji atranda ar pagilina tikėjimą, intensyviau išgyvena meilę, užmezga autentiškus santykius su kitais, pradeda labiau pasitikėti savimi, įgauna daugiau drąsos įgyvendinti siekius, apie kuriuos anksčiau tik svajojo, – psichologės žodžiais, žmogaus vidinis augimas sergant yra nemažai tyrinėtas. – Tyrimų duomenys atskleidžia, kad onkologine liga sergantys žmonės giliau išgyvena santykius, vertina save kaip dėl ligos tapusius geresniais, mažiau kritiškais sau ir kitiems, atranda besąlygišką gyvenimo prasmę, priėmimą viso to, ką atneša gyvenimas: džiaugsmą, liūdesį, brandą ir vidinę ramybę."

Psichologė sutinka, kad savo išgyvenimus galima patikėti artimiausiems žmonėms, šeimos nariams, draugams, tačiau, kai būna sunku suvokti savo jausmus, apnikus baimėms ir liūdnoms mintims, kai viskas atrodo negatyviai, kai nebežinai, kaip gyventi toliau ir nebejauti gyvenimo džiaugsmo, pokalbis su psichologu taip pat labai naudingas. Jis padeda pažinti savo mintis, jausmus, jų priežastis, rasti būdus, padėsiančius įveikti prislėgtą nuotaiką, depresiją, kt. psichologinius sunkumus.

Išgyvena depresiją

Išgirdus diagnozę "vėžys", žmogus paprastai išgyvena savo ankstesnės gyvenimo vizijos netektį. "Juk greičiausiai įsivaizdavo, kaip jis užaugs, baigs mokslus, daug pasieks įgijęs profesiją, turės savo vaikų, ilgai gyvens. Tačiau, išgirdus onkologinės ligos diagnozę, tenka išgedėti iliuzijų praradimą. Kai realybė galų gale suvokiama, beveik visi pacientai išgyvena vieno ar kito lygio depresiją. Lieka neišspręsti ateities planų, santykių su aplinkiniais, statuso šeimoje ir pasikeitimo darbe klausimai. Intensyvus gydymosi laikotarpis iš esmės pakeičia įprastą gyvenimo būdą, pradedant dienos režimu. Daugeliui žmonių tuo metu norisi pasislėpti nuo viso pasaulio. Be to, užklumpa nuovargis, išsekimas, – pasak R.Grumulaitienės, gali pablogėti sergančiųjų nuotaika, padidėti jautrumas. – Tai yra šalutinis gydymosi poveikis, tačiau sumažėja jam pasibaigus. Dar svarbu žinoti, kad sergantis žmogus tampa egocentriškas, todėl jautriau reaguoja į viską – griežtesnį arba mielesnį žodį, gerą filmą, vadinamąsias "gyvenimo neteisybes" ir pan. Toks jautrumas irgi gali varginti."

Išgirdus onkologinės ligos diagnozę, tenka išgedėti iliuzijų praradimą. Kai realybė galų gale suvokiama, beveik visi pacientai išgyvena vieno ar kito lygio depresiją.

Susirgus depresija žmogaus emocinė būklė pradeda daryti tiesioginę neigiamą įtaką jo fizinei sveikatai ir trukdyti gyti. Pacientas, kankinamas negatyvių minčių, gali atsisakyti profesionalios pagalbos. Kartais toks sprendimas tampa vienu iš savižudybės būdų. Tokiu atveju psichologo konsultacija yra būtina.

Pasitaiko atvejų, kai gydymo atsisakoma dėl kitų priežasčių. "Tuomet giliau pažvelgę atrandame, kad tai kyla iš desperatiško troškimo rasti patikimą pagalbos būdą, kuris garantuotų šimtaprocentinį pasveikimą. Tad kartais sergantysis ieško įvairių alternatyvių išeičių, nori išbandyti nepatikrintus gydymo būdus, išradinėja savus. Svarbu suprasti, kad jokie magiški būdai ligos nepanaikins. Vėžys – tai viena iš dešimčių lėtinių ligų ir galbūt ne vienas tūkstantis žmonių su liga, negalia, panašia į jūsų, gyvena visą gyvenimą. Tačiau tuo pat metu nereikėtų nieko sau drausti. Patinka lankytis pas žiniuonius – eikite, tik tegu apie tai žino jus gydantis gydytojas", – teigia psichologė.

Viską ištverti kartu

Kad ir kokią svarbią vietą psichologas užimtų paciento gyvenime, šeima visuomet būna arčiausiai ligonio. Tačiau artimieji ne visada suvokia, ką ligos akivaizdoje išgyvena jiems brangus žmogus.

"Yra atvejų, kai apie pasveikimą kalbėti neįmanoma – žmogus su liga gyvens visą likusį laiką. Tada jis gali išgyventi stiprius beprasmiškumo ir beviltiškumo jausmus. Ligos akivaizdoje žmogus norom nenorom peržvelgia savo gyvenimą – keliauja iš praeities į ateitį, norėdamas įvertinti dabartinę situaciją. Tai daro palygindamas ją su tuo, ką patyrė anksčiau, ir tuo, ko tikėjosi, norėjo, kad būtų ateityje. Tokios peržvalgos dažnai atneša sielvartą, pyktį, nusivylimą dėl to, kas buvo prarasta dėl ligos. Tai yra normalios reakcijos, išgyvenant sukrečiančius gyvenimo įvykius. Taigi, labai svarbu atliepti susirgusio žmogaus poreikį prasmingai nugyventi likusį gyvenimą, esant ligos sukeltiems apribojimams, laikinumui bei mirties grėsmei, būnant nuolatinėje transformacijoje – pereinant iš vieno etapo į kitą. Dažnai šiems žmonėms "posūkio tašku" tampa atidus ir atjautos sau kupinas žvilgsnis į savo esamą gyvenimą, savo kūną", – aiškina R.Grumulaitienė.

Gydytojos teigimu, svarbiausias dalykas, kurį sergančiajam gali pasiūlyti šeima, artimieji, draugai – tai pasiryžimas viską kartu su juo ištverti. Psichologė pataria: norėdami padėti, pirmiausia būkite šalia, leiskite sergančiajam kalbėti, pasidalyti ne tik džiaugsmais, bet ir baimėmis. "Išklausymas dažnai tampa vertingiausia ir prasmingiausia pagalba iš jūsų pusės: žinojimas, kad kažkas yra šalia, kad galima su kažkuo pasitarti, yra labai naudingas ir prasmingas. Būkite atidūs sergančiojo poreikiams ne tik tol, kol vyksta gydymas, bet ir kai jis baigiasi. Būtent tada, kai jau atrodo, jog galima atsikvėpti, dažnai sergantysis pamato situacijos rimtumą", – pasak R.Grumulaitienės, tuo metu jam gali prireikti palaikymo, paramos – supratimo, išklausymo, padrąsinimo.

Psichologė pabrėžia: norint rūpintis sergančiuoju, reikia rūpintis ir savimi. Todėl prieš priimant sprendimą rūpintis sergančiu artimuoju, svarbu savęs pasiklausti, ar esu tam pasiruošęs, ar galiu išbūti pats su savo mirties baime ar su grėsmingos ligos baime. "Jei nesate pasiruošęs, jūsų buvimas šalia sergančiojo blokuos atvirą pokalbį apie jo išgyvenimus, patirtį. Vis dėlto, jei mūsų pačių mirties ar ligos baimė stipri, o mes vis tiek jaučiame norą rūpintis susirgusiuoju, protinga būtų kreiptis asmeninės psichoterapijos", – pataria su onkologiniais ligoniais dirbanti R.Grumulaitienė.

Pasak jos, svarbu, kad pasiryžęs padėti žmogus tikėtų, kad išgelbės artimąjį, padės jam likusį gyvenimą nugyventi kokybiškiau ir laimingiau.

Statistika negailestinga: 35–40 proc. sergančiųjų vėžiu kenčia nuo depresijos, stipraus nerimo, kas penktas patiria potrauminio streso sutrikimą. "Tai sunki našta ir mes turime gerbti sergantį žmogų bei jo artimuosius, nes ligos patirtis paliečia ir juos. Tie žmonės teikia daug drąsos, prisiimdami atsakomybę už savo gyvenimą, duodami sau laisvės daryti tai, ką nori, būti laimingi ir gyventi gyvenimą tokį, kokio nori", – aiškina psichologė.

Kaip pasakyti vaikams?

Kai vėžiu suserga vaikai, apie tai greitai sužino visa šeima. Kitaip yra, kai liga užklumpa suaugusiuosius. Tėvams dažnai būna sunku apie šią ligą kalbėtis su vaikais. Kai kurie tėvai pasirenka šį faktą slėpti nuo savo atžalų, tarsi bandydami juos nuo to apsaugoti. Tačiau vaikai labai greitai pajaučia pokyčius, kad kažkas šeimoje įvyko: vieno iš tėvų ilgai nebūna namuose, vyrauja slogi emocinė atmosfera, jie nugirsta pačius tėvus ar artimuosius, kalbančius apie ligą ir gydymą. Vaikų apie tėčio ar mamos sveikatą gali pasiteirauti pažįstami asmenys ar kaimynai, taip pat jie gali sulaukti klausimų iš kitų vaikų kieme ar mokykloje. Pasak R.Grumulaitienės, sprendimas būti atviram ir nuoširdžiai kalbėti su vaiku apie tai, kas vyksta, gali padėti sumažinti jo baimę, nesaugumą, kaltės, atstūmimo ir bejėgiškumo jausmus, kuriuos labai dažnai išgyvena sergančiųjų vaikai.

Kai tėvai slepia žinią apie savo ligą, vaikas pasijunta atskirtas nuo svarbių dalykų, kurie vyksta jo šeimoje. "Tokiu atveju jis nusprendžia, kad taip pat negali dalytis savo baimėmis ir užplūdusiais įvairiausiais jausmais, arba dar blogiau – ima įsivaizduoti, kad situacija yra tokia tragiška, kad jos net negalima aptarti su tėvais. Pats blogiausias variantas vaikui sužinoti apie ligą yra netyčia ar slapta išgirsti. Deja, tai dažniausiai yra neišvengiama, jei tėvai su vaiku nepasikalba atvirai, – psichologės žodžiais, vaikams taip pat reikia informacijos apie ligos ir gydymosi eigą. – Nežinomybė sergant yra pats sunkiausias dalykas ne tik sergančiajam, bet ir visiems šeimos nariams. Vaikui bet kuriuo atveju svarbu pasakyti, kokia yra reali situacija, kartu palaikant geriausios galimos išeities viltį. Taip pat vaiko baimę dėl nežinomybės sumažinsite, jei leisite jam žinoti, kada sergantysis važiuos į ligoninę, kiek ilgai truks gydymas ir t.t."

Suartina arba atitolina

Susirgus vėžiu, pokyčiai artimoje aplinkoje neišvengiami. R.Grumulaitienės teigimu, labiausiai jie paliečia šeimos ar poros gyvenimą. Ligos situacijoje egzistuoja dvi galimybės: liga arba labai sustiprina šeimą bei santykius joje, arba atitolina. "Sergantysis ir jo šeima apsunksta nuo netikėtai pasikeitusio gyvenimo: ligoniui gali nepatikti tai, kad jis tapo priklausomas, "saugomas" nuo šeimos rūpesčių. Nemažai klausimų yra sprendžiama be jo, stengiantis apsaugoti nuo papildomo streso ir išgyvenimų. Tokiu būdu jis jaučia, kad praranda savo visavertį statusą šeimoje, todėl dar labiau sustiprėja bejėgiškumo, kaltės ir pykčio jausmai. Dar viena opi problema – poros tarpusavio santykių pokyčiai, kuriuos sukelia ne tik ligos gydymas, nuovargis dėl slaugos, bet ir pakitęs savo partnerio suvokimas: iš buvusio seksualinio (erotinio) į sergančiojo vėžiu. Skirtingi ligos elementai (gydymo būdas, gydymosi etapas ir kt.) mažina pacientų seksualinio funkcionavimo lygį, paveikia seksualinę savivoką, gebėjimą palaikyti intymumą ir sveiką seksualinį gyvenimą.

"Daugybė pacientų pripažįsta, jog baisiausia sergant – vienatvė. Ji esti dviguba: pirmiausia, sergantis žmogus atsiskiria nuo kitų, nes nenori įtraukti jų į savo neviltį, skausmus ir išgyvenimus. Antra, jo vengia kiti, nes nežino, kaip kalbėtis, bendrauti su sergančiuoju arba nenori turėti nieko bendro su skaudžiais išgyvenimais, kančia ir mirtimi", – pasakoja psichologė.

Daugybė pacientų pripažįsta, jog baisiausia sergant – vienatvė.

Pats galiu sau padėti

Dalis sveikimo proceso yra ligonio rankose, todėl kiekvienas turėtų savęs paklausti: kaip pats galiu padėti sau išgyventi šį sudėtingą laikotarpį? R.Grumulaitienės teigimu, paprastai psichologiškai saugiau jaučiamės, kai žinome, su kuo teks susidurti, ir galime tam pasiruošti. Susirgus, geras sprendimas yra įvertinti, kokie gali būti pokyčiai dėl ligos ir gydymo bei kaip prie jų prisitaikyti. "Duokite sau laiko susigyventi su pokyčiais. Galima tikėtis, kad ligos pradžioje norėsite būti izoliuoti nuo visų. Tai vyksta labai natūraliai, kadangi kyla noras patiems susidėlioti savo jausmus, juos suvokti. Ilgainiui, pripratus prie gydymo, su liga susijusių gyvenimo pokyčių, tampa truputį lengviau ir vėl norisi bendrauti, grįžti į įprastą gyvenimo ritmą.

Yra duomenų, rodančių, kad profesinėje srityje pripažinimą turintys sergantys žmonės sveiksta geriau, trumpiau užsibūna ligoninėse, anksčiau grįžta į darbą po gydymosi. Taigi, darbingumo ir reikalingumo faktorius yra vienas iš palaikymo šaltinių kovojant su liga. Šiuolaikinės galimybės leidžia daugelį darbų pritaikyti (padedant kompiuteriams, telefonams, internetui) prie gydymosi proceso – tai leidžia dirbti iš namų ar ligoninės. Psichologė pataria: būkite aktyvesni ir išnaudokite galimybes dirbti bei užsiimti kokia nors veikla, nes tai padidina savivertę, leidžia kontroliuoti situaciją, žmogus jaučiasi vertingas ir reikalingas. "Labai svarbu prisiminti, kad dalis nemalonių pokyčių yra laikini – pvz., plaukai pradeda ataugti praėjus maždaug porai mėnesių po gydymo pabaigos. Taip pat svarbu išgyvenamus jausmus ne slopinti, bet pasidalyti su patikimu artimuoju arba pasikalbėti su psichologu apie pokyčius bei kaip prie jų prisitaikyti", – sako pašnekovė.

Pasak R.Grumulaitienės, sergant onkologinėmis ligomis svarbu stengtis priimti naująjį save, sutelkti dėmesį į tai, kuo esu geras, ypatingas, unikalus, vertingas ir ką galiu, o ne į tai, ko negaliu.

Paslėpti valgymo sutrikimai

Anksčiau būdavo atsisakoma tik mėsos, šiandien vis daugiau žmonių renkasi patiekalus, kuriuose nebėra jokių gyvūninės kilmės produktų. Tokį maisto racioną galime susikurti ne tik namuose – dauguma restoranų siūlo vegetariškos ir veganiškos kilmės maistą, o dažnas klientas, negavęs tokios galimybės, reiškia pasipiktinimą.

Vegetarais ar veganais tampama dėl priežasčių, kurios iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti suprantamos. Vienus motyvuoja religiniai įsitikinimai, kiti siekia gyventi sveikiau, atsikratyti antsvorio ar išvengti tam tikrų ligų. Vis dėlto atlikti tyrimai atskleidė, kad vegetarizmas ir veganizmas yra siejamas su valgymo sutrikimais. Tam tikrų produktų atsisakymas kartais yra būdas griežtai riboti savo maisto racioną, suvartojamų kalorijų kiekį, slepiantis po vegetaro ar vegano pavadinimu. Tokiai nuomonei pritaria medicinos mokslų daktarė, gydytoja dietologė Edita Gavelienė. Pasak jos, yra duomenų, kad asmenys, turėję valgymo sutrikimų, dažnai laikėsi vegetariškos ar veganiškos mitybos principų. Lygybės ženklo čia dėti negalima, tačiau gyvūninės kilmės produktų atsisakymas yra dažnas anoreksija sergančių asmenų pasirinkimas.

Valgymo sutrikimais sergantys asmenys dažnai slepia vidines problemas ir bando kontroliuoti savo gyvenimą griežtai ribodami maistą ir svorį. Vegetariškas ir veganiškas gyvenimo būdas taip pat reikalauja laikytis tam tikrų taisyklių bei save varžyti. Tad kyla klausimas, kaip atskirti, kada žmogus serga, o kada jo pasirinkimą lemia etinės priežastys?

Kodėl medikai yra priešiškai nusiteikę prieš vegetarišką ir veganišką mitybą? Nes jie nuolatos susiduria su išsekusiais, baltymų stokos ir anemijos kankinamais pacientais.

Pasak E.Gavelienės, tam yra speciali diagnostika ir testai. Kiekvienas sutrikimas turi nustatymo algoritmą, tai galioja ir valgymo sutrikimams. Juose yra akivaizdus maistinių medžiagų nepakankamumas. Svarbu išsiaiškinti, ar vegetarizmas ir veganizmas gali būti priskirtas visavertei mitybai, ar įmanoma kompensuoti visas prarastas medžiagas kitomis? Gydytoja dietologė teigia, kad organizmui nėra labai svarbu, iš ko jas gauname, paprasčiausiai turime užtikrinti, kad jų netrūktų. Tiek visavalgis, tiek vegetaras gali maitintis neteisingai, tačiau žmonės, kurie atsisako gyvūninės kilmės produktų, rizikuoja netekti geležies ir vitamino B12. Todėl svarbiausia yra domėtis, kaip papildyti savo maisto racioną, kad jame nieko netrūktų.

"Kodėl medikai yra priešiškai nusiteikę prieš vegetarišką ir veganišką mitybą? Nes jie nuolatos susiduria su išsekusiais, baltymų stokos ir anemijos kankinamais pacientais. Pagalvokite, koks sunkus yra sveikimas ligoniui po operacijos, kurio mityba yra nepakankama. Nors gydytojai ir nelinkę drausti tokio gyvenimo būdo, jiems dažnai tenka kovoti su netaisyklingos mitybos padariniais", – teigia medicinos mokslų daktarė.

Ne viską galima kompensuoti

Palyginti su veganais, vegetarai atsisako gerokai mažiau maisto produktų, dažniausiai – tik mėsos. Veganai nevalgo ir patiekalų, kuriuose yra žuvies, pieno, kiaušinių. Tokiu atveju mitybos priežiūra tampa sudėtingesnė. Nors daugumą medžiagų galima kompensuoti augalinės kilmės produktais, nėra būdo iš jų įsisavinti vitaminą B12. Pastaruoju metu kalbama, kad ši medžiaga gaunama iš tam tikrų dumblių, tačiau, anot gydytojos, jos įsisavinimas būtų pernelyg sudėtingas ir neveiksmingas, todėl veganai privalo vartoti specialius vitaminus.

Nusprendus atsisakyti tam tikro maisto, dietologė ragina užduoti sau klausimą: "Kokiu būdu ir kuo aš pakeisiu trūkstamas medžiagas, organizmo įsisavinamas iš produktų, kurių nebeliko mano kasdieniame racione?"

E.Gavelienė teigia, kad visų pirma kiekvienas žmogus turi bent kartą per metus tikrintis sveikatą. Tuomet ir paaiškėja, ar esama sutrikimų, kurie galbūt kilo dėl nevisaverčio maitinimosi. Gydytoja griežtai neragina kiekvieno lankytis pas dietologą, tačiau pabrėžia, kad svarbiausia yra pačiam sąmoningai domėtis savo mityba. Apsilankymo neužteks, jei žmogus pats nebus linkęs skirti laiko sveikatos priežiūrai. "Kartais savo pacientams rekomenduoju internete paskaityti atsiliepimus žmonių, kurie pasirinko tam tikrą gyvenimo būdą. Tuomet galima palyginti juos su savo situacija ir įvertinti galimybes bei numatyti pasekmes", – teigia dietologė.

Edita Gavelienė. Asmeninio arch.nuotr.

Kita priežastis, kuri sieja valgymo sutrikimų turinčius asmenis su vegetarais ir veganais, yra svorio kontrolė. Retai kada išvysime asmenį, atsisakiusį gyvulinės kilmės produktų, kuris turėtų antsvorio, tačiau gydytoja atskleidžia, kad pasitaiko ir tokių atvejų. Dažniausiai vegetarai ir veganai yra nepakankamo kūno svorio. Gydytoja pabrėžia, kad sveikatai kenkia tiek nutukimas, tiek mitybos nepakankamumas.

E.Gavelienė išskiria dvi žmonių rizikos grupes, kurioms vegetariška ir veganiška mityba gali kelti didesnių pavojų. Pirmoji – pacientai, kurių sveikatos būklė neleidžia riboti maisto raciono.

"Tai skaudi tema, ypač gydytojui. Esu konsultavusi veganų, kurie visas savo sveikatos išlaidas skiria kompensuoti problemoms, atsiradusioms dėl nevisavertės mitybos. Jie reguliariai gulasi į ligoninę, kad per lašelinę gautų geležies, vitamino B12 ir koreguotų aminorūgštis, – pasakoja gydytoja dietologė. – Dar skaudesnis atvejis – onkologiniai ligoniai, ypač tam tikrų lokalizacijų. Liga iškreipia skonį, darosi sunku valgyti maistą. Dėl tokių ligos simptomų kaip karščiavimas, pykinimas, viduriavimas organizmui darosi sunku įsisavinti reikiamas medžiagas. Nevisavertis racionas kiša koją, nes ligonis sumažina galimybių gauti reikalingas medžiagas skaičių. Veganiška mityba nerekomenduojama ir tiems, kurie negali vartoti ankštinių daržovių, o iš jų veganai ir gauna trūkstamų medžiagų."

Tačiau pašnekovė pripažino, kad tokių atvejų, kai žmogaus sveikatai vegetariška ar veganiška mityba yra būtina, pasitaiko labai retai.

Padeda medikų komandos

Antroji rizikos grupė yra vaikai. Čia įtaką daro ne tik artima aplinka, šeimos nariai, bet ir autoritetai, dažnai – įžymybės. Nors, pasak dietologės, nereikėtų paauglių varžyti ir drausti rinktis vegetariško ar veganiško gyvenimo būdo, vis dėlto vertėtų žinoti, kad jų idealizuojami asmenys dažnai turi visą medikų komandą, kuri prižiūri sveikatą ir sudaro tinkamą maitinimosi režimą. Ne visada tai yra pasiekiama paprastam mirtingajam. Tokiu atveju svarbu, kad šeimos savo vaikams sudarytų galimybes kompensuoti trūkstamas medžiagas.

Tėvus, kurie vaikų sprendimus tapti vegetarais ar veganais sieja su sveikatos sutrikimais, gydytoja ramina. E.Gavelienės žodžiais, paaugliai įsiklauso į specialistų rekomendacijas, jomis domisi, todėl nėra būtinybės jiems drausti pasirinkti norimą maitinimosi būdą ir galima rasti kompromisų.

Pasak gydytojos, pasirinkimas būti vegetaru ar veganu dažniausiai grindžiamas pasaulinėmis problemomis, planetos išsaugojimu, spekuliuojama augalinės kilmės maisto produktų pasirinkimu. Čia E.Gavelienė ragina atkreipti dėmesį: jei iš kitos kultūros perimame vieną tradiciją, turime laikytis ir kitų jos gyvenimo principų. Kai kuriose šalyse dėl tam tikro klimato, galimo maisto raciono bei žmonių gyvenimo būdo veganiška mityba yra paprastesnė ir lengviau suderinama su sveika gyvensena. Pasak gydytojos, klaidinga perimti tik vieną bendros sistemos dėmenį.

Vis dėlto pašnekovė pripažįsta: gydytojas privalo gerbti pacientų nuomonę ir principus. "To mokome ir rezidentus. Mano kaip daktarės pareiga yra užtikrinti, kad laikydamiesi savo įsitikinimų žmonės kartu galėtų ir ilgai bei sveikai gyventi", – šypsosi medicinos mokslų daktarė.