Filme atskleidžiama vienos pirmųjų Lietuvoje aplinkosaugos organizacijų "Atgaja" istorija, išryškinami svarbiausi nuveikti darbai. Išskirtiniame interviu kalbiname "Atgajos" narius Vytautą Inokaitį, Jolantą Liagaitę-Geneves ir Liną Vainių. Kviečiame susipažinti.

Sutelkė tūkstančius

1987 m. liepos 16 d. "Atgajos" organizaciją įkūrė keturi bičiuliai kauniečiai: lyderis Saulius Gricius (1963–1991 m.), Saulius Pikšrys, Deividas Urbonas ir Džiugas Palukaitis. Dar iki Sąjūdžio jie aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, dauguma buvo KPI (buvęs Kauno politechnikos institutas, dab. Kauno technologijos universitetas) klubo "Ąžuolas" žygeiviai, kraštotyrininkai, keliautojai.

Iš pradžių "Atgaja" rūpinosi paminklosauga, kraštotyra, tačiau po didžiulio dėmesio sulaukusio (dalyvavo ir užsienio žurnalistai, tarp jų – "National Geographic") Ekologinio protesto žygio 1988 m., susitelkta į ekologines problemas, gamtosaugą. Į susirinkimus po liepa prie Maironio paminklo kiekvieną ketvirtadienį atvykdavo nuo keliasdešimties iki šimto ir daugiau žmonių. Jie dalydavosi idėjomis, planuodavo akcijas, žygius, mitingus.

Akcijos sutraukdavo tūkstančius dalyvių. Vien 1988 m. rugpjūčio 2 d. Kauno santakoje vykusiame ekologiniame protesto mitinge dalyvavo apie 50 tūkst. žmonių.

V.Inokaičio manymu, į "Atgają" žmones traukė laisvės siekis ir noras veikti, nebesitaikstymas: "Žmonės buvo pribrendę laisvei. Kalėjimuose jau nepūdė, į Sibirą netrėmė. Baimės vis dėlto buvo, bet kur trauktis, negi toliau taip gyventi? Matėme, kad galime pasipriešinti sistemai, mūsų balsas girdimas, svarus. "Atgaja" globojo Kauno sąjūdį, pabudino pilietinę sąmonę, kad esam savo krašto šeimininkai, lietuviai."

Žinomesnės "Atgajos" akcijos: ekologinis protesto mitingas, ekologinis protesto žygis (1988 m.), "Nitratų akcija", Taikos žygis (1989 m.) ir jo metu Kėdainių kariniame aerodrome vykusi Tylos akcija, protestas prieš Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės statybą (1989 m.), akcija "Keisk lėles į šautuvus", bendra akcija "Apjuoskime Baltiją" ir kt.

Gynė Šv.Gertrūdos bažnyčią

Geras S.Griciaus draugas Linas Vainius pasakojo, kad "Atgajos" veiklos pradžioje jos nariai labiau domėjosi aplinkosauga, kraštotyra, žygiais. Atgajiečiai dalyvaudavo Kauno senamiesčio archeologiniuose kasinėjimuose, paminklotvarkos talkose, pažintiniuose žygiuose po Lietuvą, dainuodavo folklorines dainas. Kvietimai į "Atgajos" susirinkimus, į talkas buvo skelbiami "Kauno tiesoje". "Susirinkdavo įvairių žmonių: inžinierių, inteligentų, pankų, metalistų, studentų, moksleivių", – pažymėjo L.Vainius.

Pirmoji Kauno Sąjūdžio, taip pat "Atgajos", akcija įvyko stengiantis apsaugoti Šv.Gertrūdos bažnyčią, kad ši nebūtų užstatyta miesto vykdomojo komiteto būstinės pastatu, kuris būtų blokavęs įėjimą į bažnytėlės vidinį kiemą. S.Gricius aktyviai protestavo. "Tuo metu protestas buvo žiauriai įžūlu, nes komunistų partija buvo valdančioji, be jų leidimo net plaukas nuo galvos nenukrisdavo!" – pasakojo L.Vainius. Po protestų ir visuomenės spaudimo darbai prie bažnyčios sustojo. Vėliau priestatas buvo išmontuotas, o Šv.Gertrūdos bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Pašnekovas mena prie "Atgajos" prisijungęs 1988 m., kai, stodamas į tuometinę Žemės ūkio akademiją, pamatė plakatus ir atvyko į ekologinį protesto žygį.

Protestas per Lietuvą

1988 m. vasarą "Atgaja" surengė savaitės trukmės ekologinį protesto žygį per Lietuvą. Dalyviai startavo Zubiškėse (Kaišiadorių r.), prie Neries upės, ja kelias dienas plaukė su plaustais, baidarėmis iki Kauno santakos, rinko šiukšles, mokslininkai stebėjo gamtos užterštumą, ėmė mėginius. Kaune dalyviai persėdo į autobusus ir panemune keliavo į Klaipėdą.

"Ką pamatėme? Miškai užteršti, užšiukšlinti, upės užterštos. Savanoriai žygeiviai ėjo abiem upės krantais, rinko šiukšles, tvarkė pakrantes. Folklorininkų grupė rinko žmonių atsiminimus, etnografinę medžiagą, ekologai rinko informaciją apie ekologinę situaciją. Pvz., netoli Jonavos "Azoto", kuris neturėjo valymo įrenginių, žmonės pasakojo, kaip jie serga, kaip džiūsta miškai, pušynus keičia avietynai, dilgėlės. Aplink Jonavą, Ruklą, kur buvo kariuomenės poligonas, matėme išpiltų naftos produktų, tankų suniokotą gamtą, dūlančią nenaudojamą karinę techniką", – dėstė L.Vainius.

Jo manymu, ekologinis protesto žygis buvo didžiausias "Atgajos" nuveiktas darbas. Visuomenei parodyta aplinkosauginio judėjimo svarba. "Iki 1988 m. Lietuvoje ekologinės problemos buvo nutylimos, miestai neturėjo valymo įrenginių, įmonės viską varė į upes. Kai kaunietis tualete nuleisdavo vandenį, viskas nutekėdavo į Nemuną. Pakrante einant dar galima matyti išleistuvus, prie kurių dabar žvejai stovi. Seniau iš ten išplaukdavo nuotekos iš viso miesto. Nemunas buvo kaip kanalizacijos griovys", – pažymi L.Vainius.

Žygiuose – griežta tvarka

Kelerius metus organizacijoje buvęs ir roko grupėje gitara grojęs V.Inokaitis pasakojo, kad skirtingo amžiaus, pažiūrų ir išsilavinimo žmones tuomet draugėn būrė tie patys idealai. Pats apie "Atgają" išgirdo koncerte. Apie naują organizaciją pasakojo vienas iš įkūrėjų – Saulius Pikšrys. Susidomėjęs V.Inokaitis nuvyko pažiūrėti, kaip tik buvo ruošiamasi 1989 m. taikos žygiui, tad iškart įsitraukė į veiklas.

"Buvau atsakingas už žygio bukletus, plakatus, maršrutų sudarymą. Nemiegojau tris savaites. Visi darbavosi be atlygio, naudos neieškojo. (...) Organizacijos vadovas S.Gricius buvo ryškus lyderis, jo šūkis skambėjo taip: "Būkim realistai, reikalaukim neįmanomo." Jis buvo ir puikus organizatorius: prieš žygius komanda paruošdavo stovyklavietę, žygius lydėdavo greitoji pagalba, buvo prisakyta nešiukšlinti, nes esame ne turistai, o žygeiviai. Dalyvaudavo šimtai, bet nė vienos šiukšlės po akcijų nepalikdavome", – pažymėjo V.Inokaitis.

Jis atsimena, kad 1989 m. taikos žygyje Šiauliuose įsikūrė, atrodo, 240 palapinių miestelis. Buvo paskirstytos budėjimo valandos. "Vakare išeinu pasižvalgyti, žiūriu, nėra budėtojų. Pasakiau S.Griciui. Jis, kelias paras beveik nemiegojęs, išlindo iš palapinės ir ėjo budėti pats. Ryte prasižengėliams liepė susikrauti daiktus ir važiuoti namo, ištarė: "Jūs – nepatikimi", – pasakojo V.Inokaitis. Akcijų metu buvo draudžiamas alkoholis, sakyta: "Už jūsų stovi "Atgaja".

Lyderis neformatas

"Atgajos" veikloje aktyviai dalyvavusi Jolanta Liagaitė-Geneves skelbimą apie naują organizaciją pamatė Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejuje. Ji pasirinko būti atsakinga už vizualinę sritį – plakatų gamybą, kur labiausiai pagal profesiją galėjo būti naudinga.

"Plakatus kurdavau savaitgaliais, nes šiokiadieniais dirbdavau. (...) Kas savaitę į būstinę Senamiestyje mūsų susirinkdavo apie 30–40, iš jų mažiausiai dešimt porų toliau tęsė gyvenimą kartu. Nenuostabu – juk visą laisvalaikį skirdavome "Atgajai", – papildė pašnekovė.

Ji pasidalijo prisiminimu apie organizacijos lyderį S.Gricių: "Po džiazo festivalio, gal 3 val. nakties, susiruošiau namo. Išėjau į gatvę: nei transporto, nei žmonių, keliauju Laisvės alėja, tada grįžtu į K.Donelaičio gatvę, jau trauksiu pėstute į Vilijampolę, kur gyvenau. Netikėtai prie "Neries" viešbučio, kur po džiazo festivalių vykdavo džemseišinai, pastebiu Gricių, kuris labai vertino gerą muziką. Saulius mane sustabdė ir pakvietė į vakarėlį, nes laukė trijų draugų, bet jie neatvyko. Labai džiaugiausi, juk taip seniai ten svajojau patekti!"

Beje, paties Sauliaus iš pradžių neįleido apsauga, nes neatitiko aprangos kodo, su megztiniu. Tačiau, parodžius vicemero pažymėjimą, kliūčių nebeliko. J.Liagaitė-Geneves mena, kad S.Gricius megztinį vilkėdavo net savivaldybėje, kur dirbo vicemeru, pabrėždamas, kad ne drabužyje slypi žmogaus esmė. Megztinis su baltų simboliais buvo tapęs S.Griciaus skiriamuoju ženklu.

"Saulius turėjo charizmą, gerą humoro jausmą, buvo apsiskaitęs, gilus, iškalbingas. Akcijose jis susirinkusiesiems pasakodavo apie Lietuvą, buvo žmogus enciklopedija. Saulius buvo tikras lyderis, labai gerai organizuodavo, mokėdavo sutelkti žmones. Jei būtų gyvas, gal taptų prezidentu?" – retoriškai klausė L.Vainius.

Pašnekovas mena, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vyko didžiulis virsmas, buvo sudėtinga situacija: "S.Gricių paskyrė Kauno vicemeru, aš irgi patekau į Kauno miesto tarybą. Komunistinę santvarką pakeitė demokratinė. Keitėsi įstatymai, ekonomika, viskas. Vyko privatizacija, atsirado pirmieji banditai. Saulius atėjo su garsiu vardu, tad žmonės iš jo daug tikėjosi. Juk dar visai neseniai prie savivaldybės rengėme bado akciją, kad greičiau prasidėtų Kauno vandens valymo įrenginių statybos. O netrukus jau patys turėjome parinkti statybos aikštelę, braižyti brėžinius. Tai grandiozinis objektas, pinigų nėra, trūksta medžiagų, valstybė dar tik atsikuria. (...) Saulius per daug savęs atidavė, buvo maksimalistas, nakvodavo darbe, o namuose jo laukė šeima, du vaikai. Dramatiškai susiklosčius aplinkybėms ir įtampai, S.Griciaus gyvenimas 1991 m. nutrūko", – sakė L.Vainius.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, po S.Griciaus mirties, "Atgajos" veikla nurimo, tačiau atgajiečiai idėjas tęsia iki šių dienų.

Kas? Filmo "Žalieji muškietininkai" peržiūra.

Kur? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, I a. salėje)

Kada? Vasario 18 d. 18 val.

Tai interaktyvus terminalas, kuriame galima pažiūrėti kultūros ir meno žmonių, žinomų Lietuvos aktorių įgarsintas 9 bažnyčių vaizdo istorijas (apie Vytauto Didžiojo, Šv. Jurgio, Šv. Mikalojaus, Pažaislio, Šv. Gertrūdos, Jėzuitų, Įgulos bažnyčias, Kristaus Prisikėlimo ir Arkikatedrą bazilikas). Jas pasakoja įvairiais Lietuvos laikotarpiais gyvenę personažai: fundatorius Andriejus Skorulskis, upeivis Jonas Giliauskas – Nemunu plaukiojusios vytinės laivavedys, Motiejus Valančius, Vaižgantas, net jėzuitų pėdomis sekantys reperiai. Vaizdo istorijas sudaro kolekcininkų ir valstybės archyvuose saugomos dokumentinės nuotraukos, archyviniai vaizdo įrašai, dailininkų sukurtos iliustracijos, filmuota medžiaga.

Nuo gruodžio mėnesio devynių Kauno bažnyčių terminalą lankytojai galės rasti Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, o projekto pristatymas vyks lapkričio 28 d. 17 val. Kauno miesto rotušėje.

– Kodėl jūsų žvilgsnis nukrypo į bažnyčias? Ką jų istorijos pasakoja apie Kauną?

Juk kiekviena bažnyčia – tai lyg atminties metraštis.

– Kauno, kaip ir bet kurio kito miesto, istorija stipriai susijusi su jo bažnyčiomis. Jos ne tik miestovaizdžio architektūrinė dominantė, bet ir gyvenusių žmonių, įvykių, ištisų epochų įspaudai, per laiką išryškėję miesto atpažinimo ženklai, kitaip sakant, likimas. Juk kiekviena bažnyčia – tai lyg atminties metraštis. Kauno istorikai daug nuveikė tyrinėdami miesto bažnyčias: prirašyta išsamių menotyrinių ir istorinių studijų, kai kurių monografijų pristatymai yra vykę ir mūsų bibliotekoje. Bet man norėjosi atskleisti kiekvienos bažnyčios išskirtinumą ir rasti būdą, kaip bažnyčios istoriją pristatyti kalba, suprantama įvairių kartų žmonėms. Gal kiek šmaikščiau, pasitelkus išmaniąsias technologijas, per žaidimą, lengvą provokaciją, šypsantis. Tarsi mozaiką dėliojau faktus, fragmentus, archyvinius vaizdus, fundacijų raštus, laiškus, dokumentus, istorines ir istorijos sukurtas asmenybes, mėginau atkurti, įsivaizduoti, kaip tekėjo gyvenimas. Bažnyčią juk ir statė kaip dvasinį centrą, apie kurį sukosi gyventojų kasdienybė karta iš kartos, epocha iš epochos. Laikas, besikeičiančios santvarkos paliko savo ženklų šiuose dvasios statiniuose, deja, ne tik didingų, bet ir skaudžių...

Taigi iš pradžių norėjosi susipažinti su bažnyčiomis, pavaikščioti po jas, užkopti į varpines, nusileisti į rūsius, susipažinti, pabendrauti su tais, kurie čia viską gerai pažįsta. O paskui kaupti faktus, skaityti monografijas, istorikų disertacijas ir pamėginti visa tai sudėti į kokių 5 minučių vaizdo pasakojimą.

– Kaip rinkotės pasakotoją? Kodėl bažnyčios istoriją nusprendėte papasakoti iš jo perspektyvos?

– Iš pat pradžių galvojau apie personažą, gal kokį gyvūną. Buvau nusižiūrėjusi katiną iš Pažaislio freskos. Bet kur aš tiek įvairių gyvūnų rasiu? Na, koks nors paukštis... Vaižganto taksiukas Kaukas... Taigi ėmiau galvoti apie asmenybę, amžininką, kadaise gyvenusį žmogų, kuris galėtų savo kalba, gyvai perteikti bažnyčios istoriją. Apie Arkikatedrą baziliką pasakoja Motiejus Valančius. Skaičiau jo laiškus, „Palangos Juzę“, kol persiėmiau to meto kalba, leksika, retorika, tada pradėjau pasakoti: rašyti katedros istoriją Valančiaus žodžiais. O vyskupas jų į vatą nevyniojo, katedra jam panėšėjo į karvę su vienu ragu. Gerai įsižiūrėjus į archyvines nuotraukas, taip iš atstumo, iš nuotolio, galima pamatyti karvės ragą.

Valančius vartojo daugybę iš mūsų kalbos ir gyvenimo išnykusių žodžių, pavyzdžiui, žerandoliai, dulkės nusileidę ant grimsių. Palieku spėti, kas tai. Man labai gražus ir artimas jo palaiminimas Piemenišką žegnonę duodu, kurį radau skaitydama testamentą. Vaižgantas, Vytautinės rektorius (ne veltui kauniečiai šią bažnyčią taip vadina – juk nuo Vaižganto), irgi yra palikęs daugybę laiškų. Šv. Gertrūdos bažnyčios istorija autentiška, nes radau jos uždarymo dokumentą, parašytą bažnyčios rektoriaus Andriaus Rimo. O kai kuriuos pasakojimus tiesiog reikėjo sukurti užsikabinus už vieno ar kito fakto. Tarkim, Šv. Jurgio bažnyčios istorija, – ją pasakoja išgalvotas upeivis Jonas Giliauskas. Skaičiau visokias kantičkas – XVIII a. pabaigos giesmynus – ir kaupiau žodyną. Jono Giliausko pasakojimas neatsiejamas nuo upeivystės tradicijos, Nemunu plaukiojusių vytinių. Gal kas ir nesupras, kodėl čia tiek daug apie vytines. Bet iš tikrųjų tik taip ir užčiuopi, parodai, kaip toji Šv. Jurgio upeivių gildijos šventovė buvo arti gyvenimo, pavojų plaukiojant Nemunu, ligų, baimių ir viso kito. Be to, norėjosi parodyti, kokia reikšminga mūsų miestui kadais buvo upeivystė. 

– Kokios jums pasirodė Kauno bažnyčios?

– Kalbant apie Kauno bažnyčias, jų statybą, reikėtų pabrėžti, kad anksčiau mūsų miestelėnai ir didikai labai rūpinosi šventyklomis. Didikai geranoriškai jas rėmė, finansavo statybą – fundavo. Aukoti bažnyčiai buvo garbės reikalas. Rūpintis bažnyčia buvo garbės reikalas. Kiekviena parapija norėjo turėti savo dvasinį centrą ne tik sielovadai ir pastoracijai. Aplink bažnyčią buvo steigiamos špitolės – vargšų slaugos namai, mokyklos, būrėsi brolijos. Miesto ir bažnyčios ryšius išsamiai savo monografijoje tyrinėjo dr. Rasa Varsackytė (Kauno miesto ir bažnyčios kultūros sąveika XVI a. pab.–XVIII a. pab., 2006). Iš jos sužinojau, kad, pavyzdžiui, miesto valdžios rinkimai XVII a. kaskart prasidėdavo Kauno klebono aukojamomis šv. Mišiomis parapinėje bažnyčioje – buvo prašoma Dievo pagalbos renkant naujus pareigūnus. O tik po pamaldų visa magistrato narių, bendruomenės prisiekusiųjų (communitas iurata), posėdžius stebinčių pirklių ir cechų vyresniųjų procesija patraukdavo Rotušėn. Amatininkų gildijos, cechai irgi būrėsi prie bažnyčių, turėjo čia savo altarijas, savo vėliavas, čia prisiekinėdavo. Tai rodo, kokia bažnyčia buvo svarbi miesto gyvenime.

Deja, ne visada bažnyčiai pasisekė likti Dievo garbinimo vieta. Kauno bažnyčios labai daug nukentėjo per sovietmetį. Tarkime, Šv. Mikalojaus bažnyčia. Ji nuo senovės buvo vienuolių benediktinių. Čia vyko ir Švč. Sakramento adoracija. Sovietmečiu ši šventovė buvo paversta knygų saugykla. To laiko randus gydėsi ir kitos miesto bažnyčios. Jėzuitų, Šv. Gertūdos, Šv. Jurgio... Ir dabar žvalgydamasis po bažnyčių vidų matai ženklų, kad kadaise čia būta vaistų ar grūdų sandėlio, parašiutų džiovyklos ar kitko.

– Kaip manote, ką sudomintų tokios bažnyčių istorijos?

– Šis projektas skirtas plačiajai visuomenei. Įsivaizduoju, kad klausytojas, žiūrovas, kaip Valančius, yra įvairiais ryšiais susijęs su miestu. Ir pirmiausia turbūt emociniais, kitaip miesto ir bažnyčios ženklai, papasakotos istorijos jam nekalbėtų, jo nedomintų.

Štai, tarkim, vėlų rudenį ar pavasarį jis žygiuoja pro Vytatuto bažnyčią ir mato žymę ant sienos. Lyg matuota kas. Ir prisimena: taip, taip. Mačiau, taigi buvo kažkoks projektas, rodė gi, Vaižgantas pasakojo, Nemuno potvyniai kadais tokie, kad su valtimi kunigėlis po Vytauto bažnyčią plaukiojo. Tam ir ženklas.

Nes nuotrauka, balsas paveikesni, gali turėti didesnę emocinę įkrovą ir kaupia daugiau informacijos nei sausas teiginys ar žymuo. Tai padeda susitapatinti, suvokti, kad miestas, kuriame gyveni, jo pastatai, šiuo atveju bažnyčios, yra tavo asmeninės istorijos dalis, kaip kadais buvo kitų. Nesvarbu, kad galbūt tik pro šalį praeini. Kuo daugiau įvairiausių pasakojimų ir pasakotojų apie miestą, jo rajonus, bažnyčias, kavines, žmonių pamėgtas vietas – tuo geriau. Juk iš tikrųjų – tai mūsų pasakojimai apie save.