Perskaitę savo kūrybos tekstą dalyviai varžosi tarpusavyje dėl žiūrovų palaikymo. Daugiausiai jo susilaukę asmenys keliauja į finalą, kuriame išrenkamas vienas nugalėtojas. Kadangi tekstai skaitomi gyvai, svarbi ne tik jų reikšmė, bet ir dalyvio pasirengimas – balso intonacija, improvizacijos sugebėjimai, mokėjimas bendrauti su publika.

Į klausimus, kas yra slemas ir kaip jis veikia, padėjo atsakyti slemo turnyrų dalyviai – Skaistė Šaumanaitė, Darja Lyzenko ir Augustas Lapinskas.

Smagiausia – likti suprastai

Vilniaus universiteto lietuvių filologijos ir filosofijos studentė S.Šaumanaitė ne viename slemo turnyre laimėjo pirmąją vietą. Mergina slemą apibūdina kaip moderniąją poezijos srovę, su trenksmu nešančią link vandenyno, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos.

"Ryškesnės mano rašymo užuomazgos pradėjo regztis 10–12 klasėje, kai ėmiau labiau gilintis į save, savo santykį su pasauliu ir pasaulio santykiu su pačiu pasauliu. Todėl mano kūryboje ir apstu asmeniškumo, šiuolaikinių aktualijų, bandymo viešai kalbėti apie gėdingus, nesmagius dalykus", – kūrybą apibūdina S.Šaumanaitė.

Mergina sako, jog pirmosios vietos laimėjimas nebuvo toks svarbus kaip jausmas būti suprastai. "Tądien vyravo visos įmanomos emocijos: jaudulys, nepasitikėjimas savimi, mintys, kad būsiu nesuprasta. Buvo likęs mėnuo iki 20-ojo gimtadienio, tad savo troškulį malšinau gal keturiais puodeliais arbatos, o barmenas vis pasijuokdavo, kai atslinkdavau link baro prašyti ne kažko stipresnio, o žaliosios arbatos. Galbūt todėl ir susikūriau savyje gan pozityvią atmosferą. Per pertraukas tarp etapų ateidavo žmonių, kurie pasakydavo geresnį žodį apie mano tekstą, apkabindavo. Buvo džiugu, kad mano tekstas kažkam įėjo pro vieną ausį, bet pro kitą neišėjo. Todėl ir laimėjimas įgavo visai kitą prasmę – buvau laiminga, kad kažkam patiko tai, ką esu parašiusi, ir tai, jog tas rašymas ir milžiniškas jaudulys nenuėjo perniek", – pasakoja S.Šaumanaitė.

Pašnekovė mano, kad slemas budina žmogų, skatina nebijoti reikštis, išeiti iš bet kokių rėmų. "Kartais Lietuvoje pasigendu absoliučios laisvės kalbėti apie viską, naikinti normas ir mokėti pasijuokti iš savęs. Juk poezija nėra vien salomėjos ir maironiai. Todėl ir verta pamatyti visiškai kitokią, moderniąją poezijos sferą, kurioje apstu visko. Nepatikslinsiu, ko konkrečiai, nes slemo į jokius rėmus nesudėsi", – tvirtina S.Šaumanaitė.

Smūgiuoja čia ir dabar

D.Lyzenko – sociologė, pabaigusi rašyti disertaciją ir planuojanti grįžti prie dėstymo universitete bei slemo turnyrų. Dalyvavimas tokio tipo renginyje nėra naujiena – savo tekstus skaitė jau šešiuose skirtinguose turnyruose.

Slemas – labai žemiška meno forma, čia nereikia ypatingo išsilavinimo, žinių, rafinuoto skonio ar priklausyti aukštai socialinei klasei.

"Slemas man yra priimtiniausia saviraiškos forma. Man reikia gyvos interakcijos su žiūrovu. Mano įrankiai – balsas, žodžiai ir į juos įdedamos reikšmės. Sleme visa tai susipina. Čia nereikia papildomų instrumentų ar kažkokių finansinių investicijų. Tiesiog gyveni savo gyvenimą, reflektuoji jį ir ši masė virsta tekstu. Slemas – labai žemiška meno forma, čia nereikia ypatingo išsilavinimo, žinių, rafinuoto skonio ar priklausyti aukštai socialinei klasei. Slemas – kaip iš esmės ir byloja jo pavadinimas – smūgiuoja čia ir dabar. Nereikia susikaupus valandų valandas gilintis į tekstą. Gestai, žodžiai, mimikos, balsas veikia kur kas stipriau nei tiesiog perskaitytos raidės", – svarstė D.Lyzenko.

Moteris savo tekstus pradėjo kurti daugiau nei prieš dvejus metus. "Man tuo metu buvo 29 m. Paprastai kurti žmonės ima dar vaikystėje, paauglystėje, arba tuo nebeužsiima niekada. Tad pati save nustebinau, kai pajutau impulsą parašytą pirmąjį eilėraštį", – prisimena D.Lyzenko

Apsilankiusi slemo turnyre kaip klausytoja, moteris nusprendė, kad pati norėtų išbandyti savo jėgas: "Po renginio, kaip sakydavo viena mano dėstytoja, mudvi – aš ir auditorija – likome patenkintos."

"Kai kurie žmonės, susipažinę su manimi, susipažįsta ir su slemu. Dar nė vienas nėra pasakęs, jog tokio meno nesupranta, jiems tai padaro teigiamą įspūdį. Kodėl turėtų paklausyti slemo? Todėl, kad tai yra dar vienas šaltinis, kur galima pamatyti savo gyvenimo atspindžius ir suprasti, kad savo kasdieniškose patirtyse ir mintyse nesi vienas, o tai žmogui yra labai svarbu", – pabrėžia D.Lyzenko.

Per žingsnį nuo čempionato

A.Lapinskas save apibūdina kaip žmogų, kuris rašo poeziją, prozą, kuria muziką. "Esu menkutėmis srovelėmis išsprogęs šaltinis, pagaliau radęs, kur visa tai tikslingai suteka", – sako pašnekovas.

Pirmą kartą A.Lapinskas slemo renginyje dalyvavo pernai vasarą, o dabar galvoja dalyvauti dešimtajame turnyre. "Kurti pradėjau atsiradus kiek gilesniems suvokimams. Maždaug prieš penkerius metus. Tai buvo smagūs žaidimai. Šalia buvo žmonių, kuriems taip pat rūpėdavo panašiai žaisti. Kurį laiką džiaugiamės mūsų bendru kūrybiniu pomėgiu, tačiau mano pakeleiviai vienas po kito krito. Gal ne tiek krito, kiek metė (save ir kitus savo žaislus). Tylu buvo ir tuščia. Tada ėmiau ieškoti tų, kurie mane priimtų į savo žaidimą. Taip pradėjau skaityti viešai", – prisimena vaikinas.

Slemas turi smogti, o ypatingais atvejais – smaugti, sako jis. "Tai neprivalo būti grubu (piktnaudžiaujant vulgarumu), bet gana atviras ir jautrus žmogus slemo poveikį turi jausti fiziškai – grįžti namo, šaldyti skaudulius, muistytis, nerasti vietos, inkšti, jam turi būti sunku nurimti ir negalvoti apie tai, kas išjudinta, paliesta. Kankinant nemigai iš lėto turi kilti noras kišti pirštus į sąmonę, čiupinėti, gėdytis, rausti ir rasti. Nors radimas jau ne mūsų, skaitančiųjų poeziją, reikalas. Mes tik provokuojame nemigą", – atkreipia dėmesį A.Lapinskas.

Praėjusiais metais buvo renkamas atstovas į Europos slemo čempionatą. Būtent A.Lapinskas užėmė antrąją vietą ir tik per plauką neišvyko atstovauti Lietuvai.

Vaikinas sako, jog šiais metais kūryboje visko bus daug daugiau nei įprastai. "Tekstai dar niekada nebuvo tokie aršūs, reiklūs, skaudūs. Ir tikiu, kad jie smigs ne į minią, o į atskiras individualias asmenybes. Aštriai, skaudžiai, jautriai", – tikisi A.Lapinskas.

Paskutinis šią vasarą

Baigiantis rugpjūčiui, į Kauno menininkų namus (KMN) kviečia paskutinis šią vasarą slemo vakaras. "Laukiame istorijų apie ežerus, jūrą ir miškus. Arba miestą – įkaitusį ir betoninį", – ragina KMN.

Renginį ves Domas Raibys – 2017-ųjų Berlyno slemo nugalėtojas. Jau dešimtmetį aktyviai inicijuojantis slemo renginius Lietuvoje jis paruošė atmintinę, kurioje potencialūs dalyviai ras taisykles ir patarimų, naudingų ruošiantis pristatyti savo kūrybą KMN slemo renginyje.

Tik sava kūryba.

Negalima naudoti jokių papildomų priemonių: fonogramų, kostiumų, rekvizitų, muzikos instrumentų ir pan.

Vieno pasirodymo trukmė iki trijų minučių.

Nėra jokių teksto formos, stiliaus ar kalbos apribojimų.

Svarbiausia bent kelis kartus parepetuoti tekstą balsu. Pagalvokite apie pauzes ir intonaciją. Lapai su tekstu ant scenos nėra draudžiami, bet pageidautina, kad pasirodymas neapsiribotų tik teksto skaitymu. Lipdami ant scenos būkite pasiruošę, ką skaitysite. Venkite prakalbų arba, blogiau, pasiteisinimų. Pasiteisinimų reikia, jei nelipate ant scenos.

Dalyviai, užsiregistravę internetu, atėję privalo patvirtinti registraciją.

Vyksta trys turai. Poetus vertina komisija, sudaryta iš atsitiktine tvarka atrinktų žiūrovų. Pasirodymai vertinami dešimtbalėje sistemoje. Pirmajame raunde pasirodo visi, antrajame ir trečiajame – daugiausia balų surinkę dalyviai(-ės).

Poetų pasirodymo tvarka traukiama burtų keliu.

Kilus klausimų, galima rašyti pačiam D.Raibiui (aciukadrasote@gmail.com). Daugiau informacijos ir išankstinė dalyvių registracija (registruotis galima ir prieš renginį, vietoje) – menas@kmn.lt.

Kas? XIII slemo vakaras.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Rugpjūčio 28 d. 19 val.

Vienoje parodų "Kūrybos briaunos. Adomo Galdiko (1893–1969) retrospektyva", pristatomi tapybos, grafikos, scenografijos darbai. "Demonstruojami trijų spektaklių scenografijos ir kostiumų eskizai. Itin ryškūs du spektakliai, įėję į teatro istoriją. Tai "Šarūnas" ir "Sabbatai Cevi" arba "Mesijo galas", režisuoti Andriaus Olekos-Žilinsko. Iš viso buvo pastatyta net septyniolika spektaklių, kurių scenografiją kūrė A.Galdikas", –  pasakojo parodos kuratorė Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė.

Prie paveikslų yra žymių menotyrininkų tekstai apie A.Galdiką. Tekstai rašyti tarpukario ir ankstyvojo pokario metais, skirti įvairių dailininko parodų atidarymams.

Nuo 1920 iki 1940 m. A.Galdikas dalyvavo beveik visose grupinėse dailės parodose Lietuvoje. "1931 m. surengęs savo darbų parodą Paryžiuje vienas įtakingiausių Prancūzijos meno kritikų Waldemaras George'as parašė monografiją apie lietuvių dailininką. Pozityvus įvertinimas spaudoje buvo traktuojamas ne tik kaip A.Galdiko, bet ir kaip visos Lietuvos laimėjimas", – pasakojo parodos kuratorė.

A.Galdikas yra ir naujo pavyzdžio litų banknotų autorius. Pirmiausia litai spausdinti pagal dailininko Antano Žmuidzinavičiaus projektą. Vėliau visos kupiūros (išskyrus 500 litų banknotą) buvo pakeistos į naujesnius A.Galdiko pavyzdžius.

P.Galaunė tapo muziejaus direktoriumi, o A.Galdikas dirbo Kauno meno mokykloje, čia įsteigė grafikos skyrių.

Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose pristatoma A.Galdiko ir P.Galaunės bičiulystė. Ekspozicijoje – dailininko laiškai, rašyti bičiuliui iš JAV, nuotraukos, kuriose draugai kartu įvairiuose meno susibūrimuose, su šeimomis ir draugais ar kelionėse po Lietuvą.

"P.Galaunė su A.Galdiku tuo pačiu metu studijavo grafiką, tik skirtingose Sankt Peterburgo mokyklose. Ten susitiko lietuvių susibūrimuose, susibičiuliavo. P.Galaunė kaip grafikas dalyvavo keliose lietuvių dailės parodose. Lietuvai tapus nepriklausoma, P.Galaunė sugrįžo darbuotis čia ir visa galva pasinėrė į muziejininkystę. Be šios veiklos dar kolekcionavo, rašė, dėstytojavo. Vėliau P.Galaunė tapo muziejaus direktoriumi, o A.Galdikas dirbo Kauno meno mokykloje, čia įsteigė grafikos skyrių", – pasakoja A. ir P.Galaunių namų muziejininkė Irma Liauzun.

A.Galdikas buvo puikus pedagogas. Jis išugdė didelį būrį žymių grafikų, tokių kaip Viktoras Petravičius, Vytautas Kazimieras Jonynas, Adolfas Vaičaitis, Petras Tarabilda.

1944 m. A.Galdikui pasitraukus į Vakarus, o vėliau persikėlus į JAV, ryšys su P.Galaune nutrūko net 20 metų. "Baimintasi jam pakenkti ir nuogąstauta, kad laiškai nepasieks adresato. Vėliau atsirado galimybė bendravimą pratęsti. Draugai susirašinėjo iki A.Galdiko mirties 1969 m.", – apie pavydėtiną menininkų draugystę pasakojo I.Liauzun.

Kas? Paroda "Kūrybos briaunos. Adomo Galdiko (1893–1969) retrospektyva".

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 17 d.

Kas? Paroda "...Tavo Adas. Adomo Galdiko grafika ir archyvai iš Pauliaus Galaunės rinkinio".

Kur? Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose.

Kada? Veikia iki rugsėjo 30 d.

Laisvė išradingumui

Svečių dieną visi norintieji galėjo pamatyti skautų gyvenimą iš arčiau. Ryte visi buvo kviečiami dalyvauti skirtingose religinėse apeigose, priklausomai nuo išpažįstamo tikėjimo. Tai – neatsiejama skautų gyvenimo dalis.

Vėliau ir stovyklautojams ir stovyklos svečiams prisistatė įvairių organizacijų atstovai. Vakarop pradėjo veikti jormarkas – atviri mainai daiktais ir paslaugomis. Jo metu netrūko skautų išradingumo. Kol vieni viliojo įsigyti pintas apyrankes ar ženkliukus, kiti siūlė komplimentus ar masažą.

Akys nukrypo į dvi mergaites. Jos sėdėjo ant pledo, pasidėjusios šukas ir veidrodėlį. Pasirodo, jog jų talentas – šukuosenos. Vienuolikmetės Viltė ir Rūta priklauso Kernavės tunto skautams, tad šią plaukų pynimo idėją atsivežė iš ten: „Netoli Kernavės vyksta vasaros stovyklos, taigi ten dažnai siūlo supinti plaukus. Juk daug žmonių, todėl norisi išsiskirti ir būti su gražia šukuosena“. Viltė pasakojo skautiška veikla užsiimanti jau ketvirtus metus, o Rūta, įkalbėta draugės, prisijungė prieš metus.

Skautų bendrystė

Į stovyklą atvyko ir daugybė užsienio skautų. Viena jų – rusė Nastia. ,,Esu iš Rusijos, Sankt Peterburgo, atvykau čia prisijungusi prie Maskvos delegacijos. Į skautų veiklą įsitraukiau būdama 8-erių metų, paskatinta brolio“, – kalbėjo mergaitė. Ji džiaugėsi galimybe stovyklauti Lietuvoje, gyrė stovyklos programą, nes atrado nemažai veiklų, iš kurių galėjo išsirinkti tai, kas labiausiai patinka.

Užsiėmimai tikrai nekasdieniai – jodinėjimas žirgais, jūrų mūšis Kauno mariose ar netgi cheminių eksperimentų laboratorija gamtoje.

Jomarke pakalbintas Andrius Bakanaas atvyko iš Kauno krašto Stasio Jameikio skautų vyčių draugovės, jis – draugininko pavaduotojas. Į skautų veiklą įsitraukė jau prieš 12 metų, sudalyvavęs skautiškų dainų konkurse. „Čia, stovykloje, labai vertinu bendravimą su užsieniečiais. Tikrai jaučiamas skautiškas tarpusavio ryšys ir dvasia, nors ir esame iš skirtingų kraštų. Įsimintiniausia akimirka tikriausiai galėčiau pavadinti skautiškos dainos atlikimą, kai ją dainuoti pradėjo prancūzai, o vėliau įsijungė lietuviai. Susipynė vienybė, dviem kalbomis skambėjo ta pati melodija“, – įspūdžiais dalijosi Andrius.

Vaida Vaitkevičiūtė bei Kotryna Jurkutė – atvykusios iš Marijampolės krašto Mildos vyr. skaučių draugovės. „Mano kaip skautės veikla prasidėjo labai paprastai – pradinių klasių mokytoja buvo skaučių vadovė, ir mes matydavome, kaip ji vis ką nors veikia su skautais. Taip susiklostė, jog daviau jaunesniojo skauto įžodį. Dabar neįsivaizduoju, ką veikčiau, jei nebūčiau skautė“, – prisipažino Vaida. Kotrynos patirtis labai panaši: „Mano pradinių klasių mokytoja taip pat vesdavo skautų būrelius, taigi kol buvau jos mokinė, tol ir lankiau užsiėmimus pas ją. Šia veikla užsiimu jau 11 metų“.

Iššūkis – svečiai

Saulius Jurevičius – stovyklos viršininko pavaduotojas. Jis neslėpė – svečių diena stovyklos vadovybei yra tikras iššūkis.

„Visą dieną renkasi garbūs svečiai. Iš ryto buvo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vėliau atvyko ministrai, Seimo nariai, savivaldybių atstovai. Jiems surengėme specialų priėmimą, pristatėme skautų veiklą, parodėme stovyklą“, – pasakojo S.Jurevičius.

Nenuobodžiauja ir stovyklautojai. „Vaikai yra suskirstyti į skirtingas grupes pagal amžių. Jie dalyvauja skirtinguose užsiėmimuose, o stovyklai baigiantis visi bus išbandę visas veiklas. O užsiėmimai tikrai nekasdieniai – jodinėjimas žirgais, jūrų mūšis Kauno mariose ar netgi cheminių eksperimentų laboratorija gamtoje“, – vardijo stovyklos viršininko pavaduotojas.

Kita Tautinė stovykla, į kurią suvažiuos ir užsienio skautai, turėtų įvykti po dešimties metų. O Jubiliejinė stovykla – po penkerių.

"Dirbu mokytoja progimnazijoje, vaikams šiuo metu vasaros atostogos, todėl pagalvojau, kad reikia nuveikti kažką naudingo. Žinau, kad mokyti moku, ir tai man labai patinka. Norėjau išnaudoti savo gebėjimus ir vasaros metu", – pasakojo savanorė Erika.

Nors iš pat pradžių anglų kalbos mokytojai buvo keista vietoj pradinukų matyti suaugusius žmones, ji pastebėjo ir panašumų. "Juk visi mokosi anglų kalbos pagrindų. Jei mokytojas geras ir sugeba motyvuoti, iškart galima matyti mokinių akyse kibirkštį bei norą mokytis. Tai labai smagu", – džiaugėsi pašnekovė.

Stebint senjorų anglų kalbos pamoką susidarė įspūdis, kad jie išties panašūs į moksleivius. Pačiame priekyje sėdintieji aktyviai atsakinėja į mokytojos užduotus klausimus. Kiek tolesnius suolus pasirinkusieji spėja ir ant kedės pasisupti, ir mokytojai negirdint su šalia sėdinčiu draugu pasišnabždėti. Pačiame gale įsitaisiusieji, kaip ir vaikai, ne visada sutelkia dėmesį, vos girdimai kartu su grupe skaito žodžius. Vis dėlto visi susirenka savo noru ir dar kartą įrodo, kad mokytis niekada nėra vėlu.

Patys senjorai tikino esą išties patenkinti anglų kalbos mokytoja ir jos pamokomis – čia jiems netrūksta geros nuotaikos, juoko, jie nejaučia jokios įtampos. Senjorė Irena kursais susidomėjo, kad galėtų susikalbėti su dukros draugais ir suprastų angliškus žodžius kompiuteryje. "Duktė gyvena Kalifornijoje, atvažiuoja visokių draugų, kurių kalbos aš nesuprantu, o norėčiau. Prisėdus prie kompiuterio dažnai tenka imti į rankas žodyną. Visko neišmoksiu, bet tikiuosi, kad pavyks ką nors išmokti, bent kaip raides reikia tarti", – kalbėjo Irena.

Senjorė Loreta taip pat turi giminių užsienyje ir tikisi panaudoti tai, ką išmoko. "Perskaičiau skelbimą ir labai apsidžiaugiau. Atbėgau net neužsiregistravusi, bet nieko, vis viena priėmė. Pati turiu giminių užsienyje – dukra su šeima gyvena Čikagoje, tačiau nesu tikra, ar susikalbėčiau su ten gyvenančiais žmonėmis, kadangi ten tarimas kitoks", – svarstė Loreta, paprastai daugiausia laiko skirianti daržininkystei ir sodininkystei.

Anglų kalbos mokytis nusprendė ir senjoras Jonas, bet visai ne dėl giminių užsienyje, o dėl savęs. "Nusprendžiau atnaujinti anglų kalbos žinias. Šią kalbą vartojau prieš 20–30 metų", – prisiminė Jonas.

Pasak Kauno apskrities viešosios bibliotekos komunikacijos specialistės Agnės Norkutės, šie mokymai buvo pačių senjorų idėja. "Jie patys siūlo, ką dar norėtų išmokti. Vienas iš labiausiai pageidautų dalykų ir buvo anglų kalbos pamokos. Taip sutapo, kad turime savanorę, kuri moko anglų kalbos", – džiaugėsi A.Norkutė. Anksčiau senjorai galėjo mokytis ir kompiuterinio raštingumo pradmenų, taip pat dalyvauti senjorų rytmečiuose – daryti mankštą ir dalyvauti įvairių svečių užsiėmimuose.

"Senjorams svarbus bendrumo jausmas, į pamokas jie ir vaišių atsineša, ir su mokytoja pasikalba", – pastebėjo A.Norkutė.

Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Vytautas Jurkevičius sako, jog ir pats apie šią situaciją sužinojęs iš žiniasklaidos, kadangi savivaldybės darbuotojai savaitgaliais nedirba. V. Jurkevičius, paklaustas, kas nustato, ant kurių skulptūrų laipioti galima, atsakė: „Bent jau aš tikrai nežinau, kur tai yra nustatyta. Pirmą kartą susidūriau su tokia situacija.“

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato komunikacijos specialistė Justina Kazragytė sako, jog šiuo metu yra pradėtas tyrimas ir jaunuoliui pagal 481 straipsnį gresia nuo 30 iki 140 eurų bauda. J. Kazragytės teigimu, laipiojimas ant skulptūrų vertinamas skirtingai: „Kiekvienas atvejis yra individualus ir vertinama konkrečiai padaryta žala“.

Kiekvienas atvejis yra individualus ir vertinama konkrečiai padaryta žala.

Retas Lietuvos gyventojas neturi nuotraukos su Vytauto Didžiojo karo muziejaus liūtais. Ir, atrodo, niekam nesvarbu, ar pozuodami žmonės stovi šalia liūtų, ar ant jų sėdi. Muziejaus viešųjų ryšių specialistė Dovilė Andrijauskaitė tikina, jog darbuotojai džiaugiasi, kad žmonėms smagu nusifotografuoti prie vieno iš pagrindinių muziejaus simbolių: „Tai eksponatai, kurie visus džiugina, todėl įsiamžinimas prie muziejaus liūtų yra ne tik reikšmingas, bet ir simboliškas“. Tačiau D. Andrijauskaitės nuomone, „Laisvės kario“ skulptūrai neturėtų būti taikomi tie patys standartai. „Vytis yra Lietuvos herbas, vaizduojamas ant vieno seniausių valstybės atributų – vėliavos, taip pat asmens dokumentuose, herbiniuose antspauduose ir kitur, Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka. Todėl lyginant su muziejaus liūtais, Vyčio reikšmė yra visiškai kitokia“, - svarsto Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotoja.

Komentaras

Saulius Rimas

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas

Kauno miesto savivaldybė nėra patvirtinusi specialios tvarkos dėl laipiojimo ant paminklų ir skulptūrų ir vargu, ar toks reglamentavimas reikalingas. Manome, kad dauguma kauniečių yra sąmoningi piliečiai ir su miesto erdvėse esančiais meno kūriniais elgiasi pagarbiai. Galima pažymėti, kad dalis miesto aikštėse ir skveruose esančių skulptūrų ir paminklų yra specialiai jų autorių kuriamos taip, kad kurtų betarpiškumo įspūdį, būtų interaktyvios: pavyzdžiui, žmonės mėgsta fotografuotis apsikabinę Danieliaus Dolskio, Jono Vileišio pečius, sodina vaikus ant Karo muziejaus sodelio liūtų. Tame tikrai nėra nieko blogo, jų autoriai tokio objekto-žiūrovo santykio ir siekė. Tačiau pokštavimas su svarbius valstybinius simbolius vaizduojančiais meno kūriniais, paminklais Holokausto ar Laisvės kovų aukoms neatrodo priimtinai ir gali būti traktuojamas kaip nepagarbos valstybei demonstravimas.

Čia prasidėjo dvi dienas truksianti aviacijos šventė. Ja  norima pagerbti prieš 85 metus per Atlantą skridusius legendinius šalies lakūnus ir paminėti Lietuvos atkūrimo šimtmetį.

Žuvusiųjų pagerbimas

Šventė prasidėjo nuo žuvusių ir Anapilin išėjusių aviatorių pagerbimo tylos minute. Daugelis jų paliko didelį įspaudą ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio aviacijos istorijoje.

"Pagalvojau, kad aviatoriai, lakūnai arba jiems prijaučiantys žmonės yra labai drąsūs, nes jų negąsdina joks lietus", -  kalbėjo minėjimo vedėja Birutė Prekevičiūtė.

Žodį tarė ir Lietuvos aviacijos muziejaus direktorius Remigijus Jankauskas, kuris pasidalino motinos prisiminimais apie S. Dariaus ir S. Girėno skrydį. "Minios 1933 m. liepos 17 d. laukė parskrendančios oranžinės ,,Lituanicos“. Tarp jų buvo ir mano mama, ji pasakojo, kad tie kariai, tie savanoriai, miestelėnai sudarė tikrai didelę minią. Jų, kaip ir mūsų, negąsdino joks lietus, ką jau kalbėti apie tą lietų, tą audrą, kuri pastojo kelią ,,Lituanicai“, - sakė R. Jankauskas.

Aleksoto seniūnė Lukrecija Navickienė pridūrė, jog šis lakūnų žygis yra vienas didingiausių minint Lietuvos šimtmetį.

Renginio metu netrūko įvairovės – sveikinimo kalbų, atliekamos muzikos, lėktuvų skrydžių ir, žinoma, lietaus. Susirinkusieji galėjo mėgautis parodomaisiais akrobatiniais skrydžiais. Į orą kilo sraigtasparniai, NATO naikintuvai, skraidyklės, parasparniai, savadarbiai, akrobatiniai lėktuvai. Susirinkusiųjų dėmesį patraukė S. Dariaus bei S. Girėno lėktuvo ,,Lituanica“ kopijos skrydis.

Jaudulys prieš skrydį

Šventės dalyvis, pilotas Mindaugas Liutvinavičius aviacijos šventėje dalyvauja jau nuo 50-ųjų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą minėjimo metinių. Pilotas šventėje skraidins amerikiečių lėktuvą Grumman AA-5 Traveler.  Paklaustas, ar lietus netrukdys skristi, atsakė: "Esant silpnam lietui skristi galima, tačiau jei lyja labai stipriai, yra tikimybė, jog į lėktuvo oro kanalus gali prisisiurbti vandens ir variklis gali užgesti“. Pilotas pripažįsta, jog prieš skrydį jaudinasi.

"Manau, kad jaudulį reikia jausti visą laiką, tuomet gali susikaupti. Prieš kylant į orą jaudulys padeda apsvarstyti savo veiksmus, bent jau kiek įmanoma, juos numatyti į priekį", - pasakojo M. Liutvinavičius.

Lietus netrukdo

Nors oro sąlygos nėra labai palankios pilotams ir šventės stebėtojams, pastarųjų oro sąlygos tikrai neliūdina. Dauguma dalyvių į renginį susirinko pamatyti būtent akrobatinių lėktuvų triukų. Netoli šventės vietos gyvenantis Simonas Zajančkauskas sako, jog vis pasirodantis lietus tikrai netrukdo: ,"Jei tik yra noro pamatyti šventę, lietus nėra svarbus stebint lėktuvų pasirodymus. Labiausiai laukiu akrobatinių triukų", - reigė kaunietis.

Gedas ir Gabrielė Pociai iš Vilniaus atvyko aplankyti tėvų ir pamatyti šį renginį. "Labiausiai norime pamatyti lėktuvų akrobatinius triukus bei NATO naikintuvus", - sako Pocių šeima. Kaunietė Rūta Pumpaitienė taip pat džiaugėsi švente: "Oras pasitaikė geras, lietus negąsdina. Pačią šventę vertinu puikiai".

Šventė tęsis ir rytoj.

Sekmadienio (liepos 15 d.) programa:

12.00 val. - dviračių žygio, skirto S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 85-mečiui, startas.

12.00 val. - 23.00 val - lėktuvų ekspozicija, oro tunelio įrenginys, skirtas parašiutinių šuolių imitacijai, aviacijos istorijos fotoparoda, šeimos ir kitos pramogų zonos, atrakcionai vaikams, lauko kavinės, prekybos mugė, aitvarų ir modelių dirbtuvės.

12.30 val. - šventės žvaigždžių – reaktyvinių lėktuvų L39 akrobatinės grupės „Baltic Bees” pasirodymas; - laisvoji parodomųjų skrydžių programa.

13.30 val. - edukacinė programa vaikams ir visai šeimai „Jei aš būčiau lakūnas”. Apžvalginiai skrydžiai.

14.30 val. - muzikinė programa. Grupės „Laimingu būti lengva” koncertas.

15.30 val. - priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos parodomoji programa.

16.00 - 18.00 val. - laisvoji parodomųjų skrydžių programa, apžvalginiai skrydžiai.