Kam pasitelkta visuomenė?
Aplinkos ministerijoje dar prieš metus pradėta vykdyti nacionalinio miškų susitarimo politika. Ją įgyvendinant iš nevyriausybinių organizacijų, suinteresuotų asmenų bei specialistų buvo sudarytos devynios grupės, turinčios numatyti gaires, kaip bus prižiūrimi miškai. Iš pradžių visuomenininkai tikėjęsi pasiekti miškams reikalingų pokyčių kaip plynų kirtimų mažinimas, sengirių išsaugojimas ir tausojamasis ūkinės veiklos reguliavimas saugomų teritorijų miškuose.
Tačiau daugelyje šių grupių atsiradus atstovams iš medienos perdirbimo įmonių, privačių miškų asociacijos ir kitų medienos kirtimų normos didinimu suinteresuotų asmenų, visuomeninių organizacijų atstovai liko nusivylę. Jie suprato, kad tokie susitarimai yra tik laiko švaistymas ir realių pokyčių miškų politikoje neatneš. Kai kurie jų gana greitai iš Aplinkos ministerijos organizuoto Nacionalinio miškų susitarimo pasišalino ir keletas grupių iširo.
Nors nacionaliniame susitarime lyg ir yra siekiama, kad miškai būtų orientuojami į socialinę, rekreacinę ir kultūrinę veiklą, tačiau kartu numatoma neriboti medienos tiekimo į rinką, „tobulinti“ miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką ir atlikti studiją dėl galimybės miškuose leisti rekreacinių namų statybą. Dviejų grupių nacionalinio susitarimo tezės atrodo gana deklaratyviai ir dar neaišku, kaip jos nusės teisės aktuose. Abejonių nekelia tik norai didinti kirtimo normas ir plėsti statybas.
Kas gali nuneigti, kad tokie svarstymai yra tik valdančiųjų leidimas visuomenei išsikalbėti ir grįžti prie savo darbų, o tolimesnė miškų reformos politika bus formuojama ne viešojo intereso ir visuomenės naudai?
Miškų urėdija verčiama akcine bendrove
Visuomenė turėtų iš tikro sunerimti Seimo pavasario sesijos darbų programoje numatyto siekio nuo 2024 m. gruodžio 1 d. panaikinti valstybės įmonių teisinį reguliavimą. Konkrečių įstatymų projektų kol kas nepateikta, bet patirtis verčia abejoti, ar visuomeninėms organizacijoms pasisakius nacionaliniame susitarime atsiras dėmesio ir jėgų į tai atsižvelgti.
Kodėl į šį įmonių sąrašą patenka ir Valstybinių miškų urėdija ir kodėl reikia naikinti valstybės ir savivaldybių įmones, paverčiant jas akcinėmis bendrovėmis, nelabai žino ir Aplinkos ministerijos specialistai. Jie sako, kad ES direktyvos neverčia to daryti, tai tik rekomendacinis EBPO nurodymas. Tačiau valdančioji dauguma, galimai pasinaudodama Lietuvą užgriuvusiomis problemomis, skuba įgyvendinti savo planus ir vyriausybė turi iki 2024 m. pradžios naujai parengti miškų įstatymą ir kitus teisės aktus.
Ši agresyvus ir nesibaigiantis maratonas, galimai vykdomas norint pasisavinti valstybės turtą (miškus), prasidėjo dar praeitoje Seimo kadencijoje, kai buvęs premjeras Saulius Skvernelis pradėjo miškų reformą. Nuo valstybės atkūrimo pradžios lygia greta vyksta visuomeninių organizacijų priešprieša su suinteresuotų asmenų noru didinti medienos kirtimo normas, statyti namus miškų teritorijose arba keisti miško paskirties žemę.
Jeigu atsiverstume Miškų įstatymo 11 straipsnį, kuriame nurodoma, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, pamatytume, kad tame pačiame straipsnyje kaskart vis daugėja išimčių, kurioms esant numatoma jį keisti.
Nuolatinis įstatymo kaitaliojimas įtraukiant vis daugiau galimybių kirsti, naikinti, užstatyti miškų plotus nekelia pasitikėjimo valdančiųjų viešu aiškinimu apie miškų plotų didinimu ir jų apsauga. Greičiau priešingai, reiškiasi noras sunaikinti tai, kas sunkiu darbu buvo sukurta per nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį. Todėl nekeista, kad Labanoro regioniniame parke, Aukštaitijos, Dzūkijos miškuose daugėja plynai iškirstų kvadratų ir, nors vyriausybė sako, kad orientuojasi į miškingumo didinimą, gyventojai mato priešingus rezultatus.
Galimai nuo miškų reformos pradėtas urėdijų naikinimo procesas vis dar rieda žemyn, naikindamas valdymo formas, supratimą, kad miškai yra pagrindinis valstybės, visų mūsų turtas.
