Pataisų iniciatoriai sako norintys padėti išsilaikyti mažosioms netinklinėms vaistinėms ir kad mažėtų bereikalingas vaistų vartojimas.

Seime vis daugiau diskutuojama dėl naujų pasiūlymų, kurie gerokai apsunkintų vaistinių veiklą. Valstiečių atstovai pateikė siūlymus uždrausti vaistinių reklamą žiniasklaidoje, griežčiau reglamentuoti vaistinių preparatų pardavimą prekybos centruose – drausti preparatus sudėti gyventojams matomoje vietoje, skelbti apie akcijas etiketėse, pardavinėti preparatus jaunesniems nei 18 metų gyventojams, pirkti daugiau nei vieną preparatą.

Pasiūlymų teikėjai sako, kad tai pagerintų sąlygas rinkoje veikti mažosioms vaistinėms, kartu siekiama sumažinti nereikalingą vaistų vartojimą, esą daugėja apsinuodijimų vaistais.

Aš nelabai suprantu prasmę, nelabai suprantu ir esmę, ką čia norima iš tikrųjų drausti – ar pačių vaistinių, ar vaistų, nes man nelabai yra iki galo aišku.

„Nesinorėtų, kad ir pas mus būtų vaistų perteklius, vaistų perkama tiek, kiek jų reikia sveikatinimui, o ne propaguoti – pirkit šiandien vaistą, nes gera kaina“, – kalbėjo Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Stasys Tumėnas.

Medikai neigia, kad apsinuodijimų vaistais daugėja, tačiau pripažįsta, kad lietuviai juos vartoja netinkamai.

„Jeigu kalbėti apie ūminius apsinuodijimus, tai ne, nepastebėję esame, kad daugėtų, bet piktnaudžiavimais vaistais, tai jis po mažu tikrai didėja. Lietuvoje vartoja irgi taip nelabai teisingai vaistus. jie galvoja, kad vartoti vaistus, ypač tuos, kuriuos pamatė reklamoje jam pasidarys geriau, vaistai nevartojami, kad pasidarytų geriau, jie vartojami tam, kad nebūtų blogai, o Lietuvoje toks jausmas, kad iškreiptas vartojimas“, – sakė Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja Gabija Laubner.

Tokio naujo Seimo narių siūlymo kol kas nepalaiko sveikatos apsaugos ministras, o vaistinių atstovai viliasi, kad tai ir liks tik siūlymai.

„Aš nelabai suprantu prasmę, nelabai suprantu ir esmę, ką čia norima iš tikrųjų drausti – ar pačių vaistinių, ar vaistų, nes man nelabai yra iki galo aišku. Yra iki to registruoti siūlymai atskirti vaistų ir maisto papildų reklamą, kad žmonės tiesiog nebūtų klaidinami, nes kartais jie neteisingai supranta suplakus tą reklamą į vieną vietą, kas yra vaistas, kas yra maisto papildas, tai čia aš logiką matau“, – teigė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga

„Kai kurios vaistinės gamina vaistus, gamina kažkokius preparatus, kaip jos apie tai informuos, apie vaistų kainas, apie produkciją, kurią turi? Tai manome, kad tai nesuderinama nei su demokratija, nei su Lietuvos konstitucija, tikrai toks siūlymas neadekvatus“, – kalbėjo Vaistinių asociacijos valdybos pirmininkė Kristina Nemaniūtė-Gagė.

Jei naujiems siūlymas Seimas pritartų, sugriežtinta tvarka įsigaliotų nuo šių metų liepos arba lapkričio.

Šių metų pradžioje, vasarį, šiaurinio šlaito nuošliauža pridengta laukė tvarkymo darbų, bet kiti kalno šlaitai dar buvo kone sveiki.

Dabar, metų pabaigoje, nuošliaužų priskaičiuojama jau šešios – nelikę nė vienos sveikos kalno pusės.

Kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius sako, kad tvarkybos darbų planas buvo parengtas dar sausį, tada labiausia buvo koncentruojamasi būtent į šiaurinį – blogiausiai atrodantį kalno šlaitą, tačiau netikėtai lietingi vasara ir ruduo žalos padarė itin daug, taigi padaugėjo ir darbo.

Dabar kalnas paruoštas žiemoti, tikimasi išlaukti pavasario ir, atlikus tyrimus, imtis tvarkyti kalną iš esmės. Neslepiama, kad tai užtruks ilgai, ir pripažįstama, kad galbūt dar 2016-aisiais per ilgai buvo ginčijamasi, kieno nuosavybėn priklauso šis šalies simbolis.

„Baikime apgaudinėti žmones ir sakykime realius terminus. Mes pakankamai pamatuojame savo pažadus ir pakankamai konstruktyviai sakome, kad per 5 metų laikotarpį norime kalną sutvarkyti kompleksiškai“, – teigia kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.

Vienas iš svarbiausių archeologų radinių – auksinis žiedas su užrašu vidinėje pusėje, liudijančiu apie Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskos santuoką.

Tačiau kaip blogai Gedimino kalnas beatrodytų, yra kuo ir pasidžiaugti. Metų pradžioje kalną tvarkę archeologai aptiko netikėtą radinį – penkis kapus. Tuomet dar nedrąsiai buvo spėliojama, ar nebus tai 1863–1864 metų sukilimo vadų ir jo dalyvių, nužudytų Lukiškių aikštėje, palaikai, o dabar tuo beveik neabejojama.

„[Tą rodo ir] tų žmonių užkasimo būdas: jie užkasti nepagarbiai, sumesti, kai kurie surištomis už nugaros rankomis, įmesti vienas ant kito į duobes. Prie jų rasti kai kurie radiniai – medalikėliai, kryželiai, kurie datuojami XIX a. vid. ir šiek tiek vėliau. Tai praktiškai faktas. Suvedę visus istorinius duomenis su mūsų archeologiniais radiniais, supratome, kad suradome būtent sukilėlius“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis. 

Vienas iš svarbiausių archeologų radinių – auksinis žiedas su užrašu vidinėje pusėje, liudijančiu apie Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskos santuoką. Antropologinius tyrimus atliekantys specialistai atkreipia dėmesį, kad rasti palaikai puikiai išsilaikę, stengiamasi atlikti DNR tyrimus, tačiau tvirtinti antrojo sukilimo vado Konstantino Kalinausko tapatybės neskuba.

„Dėl Z. Sierakausko abejonių nekyla, o dėl K. Kalinausko turime patikrinti visus galimus variantus. Kol kas turime vieną galimą kandidatą, kol kas panašiausią, bet neatmetę visų 10-ies neatrastų ir neištirtų tapatybės, mes negalime teigti, vien remdamiesi fotosugretinimu, kad tai yra K. Kalinauskas“, – sako VU Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas.

Neatmetama, kad ne visų sukilėlių palaikai bus identifikuoti, kai kurių nėra išlikę net nuotraukų. Nors buvo žinoma, kad 21 nužudytas sukilėlis palaidotas Gedimino kalne, tiksli vieta nebuvo aiški, ir vargu ar būtų greitai paaiškėjusi, jei ne tos nuošliaužos.

„Kol Gedimino kalnas stovėjo tylus ir ramus ir nebuvo problemų, tai specialiai jokių kasinėjimų nebuvo numatyta, bet, matyt, kalnas norėjo, kad jie būtų surasti ir būtent šiuo laikotarpiu“, – svarsto V. Steponaitis.

Archeologai naujais metais Gedimino kalne tęs kasinėjimus, liko surasti dar ketverius palaikus, tačiau jau dabar sako, kad tai tikrai vienas įdomiausių ir svarbiausių objektų, prie kurio teko dirbti.

„Jausmas vis tiek geras. Kaip sakė mūsų komanda – tai bus mūsų dovana Lietuvos šimtmečiui: mes suradome tuos, kurie kovojo už mūsų laisvę ir nepriklausomybę XIX amžiuje“, – sako V. Steponaitis.

Praėjus daugiau nei pusantro šimto metų Lietuva galbūt galės pagerbti ir deramai palaidoti šiuos šalies didvyrius. Speciali vyriausybės komisija sprendžia, kur būtų tinkamiausia vieta tai padaryti ir linkstama prie istorinių Rasų kapinių.

Supilti naują kalną lengviau, nei sutvarkyti seną, sako juos pylę statytojai. Žiūrint į statybų aikštele virtusią Gedimino pakalnę, nesunku tuo patikėti, nes šis Vilniaus simbolis jau beveik dvejus metus lopomas ir, panašu, prireiks dar tiek pat laiko. Dabar kultūros viceministras pripažįsta, kad laikas buvo gaištamas: užuot iškart ėmusis darbų, institucijos derėjosi, kam priklauso juos atlikti.

„Man atrodo, kad būtent 2016 m., kai prasidėjo nuošliaužos, labai didelis dėmesys buvo kreipiamas  į kalno administracinę priklausomybę, atsimename, kad vyko ginčai su savivaldybe ir visa kita“, – pasakoja kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.

Kultūros viceministro, kuruojančio visus darbus, teigimu, kitais metais iš esmės bus tvarkomas šiaurės vakarinis šlaitas, o 2019 metais darbai persikels nuo pietvakarinio iki pat rytinio šlaitų.

Tačiau tai yra planai, o dar yra ir gamta – gausūs krituliai jau ne kartą koregavo tvarkybos darbus, todėl ir prezidentė paragino dirbti sparčiau. Pasak šalies vadovės, pati gamta verčia keisti planus, bet panašu, kad kol kas darbai vyksta įprasta vaga.

Šiuo metu dar tik vykdomi viešieji pirkimai tyrimų, be kurių pietrytinio ar kitų nuslinkusių šlaitų su naujausiomis nuošliaužomis tvarkyti negalima, o tyrimų rezultatų laukiama tik pavasarį. Tuo metu šiaurinis šlaitas, kurį norima užbaigti iki šios žiemos, tvarkomas be tyrimų.

Tyrimai yra reikalingi tik tada, kai nori optimizuoti kaštus ir parinkti optimalią, efektyviausią priemonę, kadangi gabionai yra sustatyti pačiu blogiausiu principu.

„Tyrimai yra reikalingi tik tada, kai nori optimizuoti kaštus ir parinkti optimalią, efektyviausią priemonę, kadangi gabionai yra sustatyti pačiu blogiausiu principu – kompiuteriais skaičiuota, modeliuota, kad nuslenka visa šiaurinė gynybinė siena, tai visi šie inžineriniai sprendimai yra atlaikę stress testus“, – aiškina R. Augustinavičius.

Kad kalnas peržiemotų, naujausios nuošliaužos konservuojamos, tačiau, pasak geologų, kalno būklė bloga, todėl, greičiausiai, sulauksime ir naujų deformacijų. Žiūrint į kalną iš viršaus, nebėra nė vieno saugesnio šlaito.

„Visame kalno perimetre paviršiuje yra akivaizdžiai matomi įtrūkimai. Juos mes matuojame, fiksuojame, matosi, kad jie tikrai gali progresuoti. Dabar gana aktuali situacija yra ties pačiu vakariniu šlaitu, vakariniu bokštu, mūsų vadinamu Gedimino bokštu. Netoli viršutinės šlaito dalies yra besivystąs progresuojantis įtrūkimas grunte – aiškiai matomas. čia yra automatiniai davikliai įrengti, kurie rodo, kad čia gruntas pasislinkęs apie pusę metro, tai tikėtina, kad šioje vietoje gali įvykti nuošliauža. Tokios blogos situacijos dar nebuvo“, – pabrėžia Lietuvos geologijos tarnybos direktorius dr. Jonas Satkūnas.

Ir nors tokios blogos būklės kalnas esą dar nebuvo, apie jo problemas žinota ir anksčiau, tik tada tiek dėmesio nebuvo kreipiama, o ir tiek pinigų prieš maždaug 7 metus jam tikrai niekas nebūtų žadėjęs, kaip tai daroma dabar: kiek reikės, tiek ir skirs, žada premjeras.

„Tos ankstesnės slinktys tiek 1995 metais, tiek man būnant vyriausybėje, sutapdavo su tokiais „badmečiais“, labai bepinigiais laikmečiais. Kaip tik tuo metu ir vyko įtrūkiai – taip pat dėl drėgmės, dėl kalno viduje esančio šaltinio, kuris sąlygojo griūtis. Tuo metu išsamiems tyrimams ir didelio mąsto kalno rekonstravimui paprasčiausiai, nebuvo lėšų“, – prisimena Seimo narys, buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Ekspertų vertinimu, panašu, kad ne tik pinigų šiam kalnui reikia, o geresnės vadybos ir orientavimosi situacijoje, nes pastebimas tik pasekmių tvarkymas, o ne mėginimas užbėgti problemoms už akių.

Nesiimsiu vertinti, kodėl nebuvo priimti racionaliausi sprendimai – ar geriausi specialistai nebuvo pasitelkti, ar tiesiog tie žmonės, kurie priiminėjo sprendimus, iš baimės darė viena ar kita.

„Tuo laikotarpiu buvo be galo daug visokių sprendinių ir hipotezių – ar medžiai trukdo, ar vibracijos, ar eskalatorius ir visokių kitokių, kurios buvo tikrinamos, žiūrima, gaištamas laikas, o tų sprendinių kaip ir nebuvo surasta. [...] Tai, manyčiau, daugiau dėmesio reikėtų skirti procesų valdymui. Nesiimsiu vertinti, kodėl nebuvo priimti racionaliausi sprendimai – ar geriausi specialistai nebuvo pasitelkti, ar tiesiog tie žmonės, kurie priiminėjo sprendimus, iš baimės darė viena ar kita“, – sako VGTU Geotechnikos laboratorijos vadovas prof. Dr. Arnoldas Norkus.

„Dirbama nuotrupomis, nėra bendros idėjos, kaip sutvarkyti, nėra projekto bendram tvarkymui. Gerai, nuslinko tas sovietmečiu piltas gruntas, t. y. ne gruntas, o statybinės atliekos. Gerai, kalnas atsikratė tuo, jis išsivalė pats, bet atsivėrė autentiška kalno dalis, kuri jau dabar yra plaunama. Laukimas yra tas pats, kas žiūrėjimas toliau, kaip irsta kalnas“, – aiškina dizaineris, projektuotojas Vytautas Puzeras.

Ar irsta kalnas, ar gražėja, dabar kas mėnesį atvyks pažiūrėti Seimo Kultūros komitetas, kuriam taip pat kilo klausimų, ar pakankamai sparčiai ir tinkamai vykdomi kalno tvarkymo darbai. Tuo metu lankytojams apžiūrėti šį objektą bus draudžiama dar ilgai, nes ir per atkurtos Lietuvos šimtmetį Gedimino kalnas tebebus statybų aikštelė.

Šįkart, kai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis vėl apie tai prabilo, paaiškėjo, kad tokia idėja nepatinka ne tik daliai parlamento, bet ir jo paties partijai, ir, pirmiausia, valstiečių žaliųjų vadovui.

Politikai mosuoja Konstitucinio Teismo sprendimu ir komentuoja jį kiekvienas taip, kaip supranta. Nors konstitucinės teisės autoritetas sako, kad tuo metu galiojo Laikinasis pagrindinis įstatymas, aukščiausiu valstybės vadovu įteisinęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininką. Jam buvo suteikti įgaliojimai pasirašyti įstatymus ir kitus Aukščiausiosios Tarybos priimtus teisės aktus, vesti derybas ir pasirašyti tarptautines sutartis, priimti užsienio diplomatinių atstovų įgaliojimus ir atšaukti juos. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas įgaliotas teikti parlamentui ministro pirmininko, Aukščiausiojo teismo pirmininko, generalinio prokuroro ir kt. pareigūnų kandidatūras. Labai panašius įgaliojimus turi šiuo metu ir Lietuvos prezidentas. Taigi, regis su teise viskas gerai, blogiau su politine valia.

Profesoriaus Vytauto Landsbergio anūkas, konservatorių vadovas, įvardijo vieną iš svarbiausių asmenų Seime, atmetančių bet kokią galimybę, kad pagaliau būtų priimtas galutinis sprendimas, ir AT pirmininkas būtų įstatymu pripažintas pirmuoju atkurtos Lietuvos faktiniu valstybės vadovu.

„Didžiausios Seime Valstiečių žaliųjų frakcijos vedlys Ramūnas Karbauskis tikina atidžiai perskaitęs KT nutarimą, ar Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkui gali būti pagal prezidento įstatymą skiriama prezidento valstybinė pensija. Tą kartą KT išaiškino, kad Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko ir Prezidento statusas nuo 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinto prezidento statuso skiriasi.

R. Karbauskis sako, kad jo niekas neperkalbės pripažinti, jog 1990-1992 metais aukščiausiu valstybės pareigūnu, tai yra valstybės vadovu, buvo Aukščiausios Tarybos pirmininko pareigas ėjęs V. Landsbergis.

„Konstitucinis Teismas išaiškino, kad ta Konstitucija, kuri buvo priimta ir įsigaliojo, nenumatė galimybės laikyti kurį nors kitą asmenį, nesantį Lietuvos prezidentu ir nerinktą tautos, prilyginti valstybės vadovui. Jeigu Konstitucinis Teismas pats ras norą tai kaip nors komentuoti ir kitaip išaiškinti, tada galimybė atsiras tą klausimą svarstyti“, – sakė R. Karbauskis.

R. Karbauskiui pritaria Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos Seime seniūnė Rita Tamašunienė.  Šios partijos atstovai jau senokai demonstruoja nepalankumą konservatorių partijos garbės pirmininkui.

2014 m. per sausio 13-osios minėjimą lenkų rinkimų akcijos frakcija surengė demaršą – išėjo iš posėdžių salės, vos tik profesorius V. Landsbergis pakilo į tribūną. Dabar Seimo narė R. Tamašunienė sako esanti tvirtai įsitikinusi, kad 1991 m., pačiu sunkiausiu Lietuvai metu, valstybei vadovavo ne V. Landsbergis.

„Man atrodo, kad tas klausimas uždarytas dėl to, kad Konstitucinis Teismas yra pasisakęs šiuo klausimu“, – teigė R. Tamašunienė.

Savo argumentus traukia ir partijos „Tvarka teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis.

„Mes prieš, nes neturi teisės Seimas tokių dalykų priiminėt. Šiaip tai aš – teisininkas, tai džiazuoti, kada atsistoja ir džiazuoja dabar politologai ir visokio kitokio plauko žmonės, tai man yra pats įdomiausias dalykas,“ – kalbėjo R. Žemaitaitis.

Penktą kadenciją Seime dirbantis Algirdas Sysas sako, kad šį kartą socialdemokratų frakcija Vytauto Landsbergio klausimo nesvarstė, tačiau prieš tai kelis kartus, kai buvo bandoma įteisinti jo statusą, dauguma frakcijos narių stojo prieš

„Mano galva, vėlgi: jis tikrai nebuvo vadovas,“ – sakė A. Sysas.

Paklaustas, kas tuomet vadovavo valstybei 1991 m., A. Sysas atsakė: „Aukščiausioji Taryba, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas – taip, buvo Vytautas Landsbergis. Bet kad tai būtų įvardinta kaip valstybės vadovas, tai man neteko niekur skaityt“.

Buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas profesorius Vytautas Sinkevičius svarsto, kad daugelis tarp žodžių „valstybės vadovas“ ir  Lietuvos prezidentas deda lygybės ženklą, bet taip nėra. Nuo 1990 m., kai buvo atkurta Lietuvos  nepriklausomybė, iki pat 1992 m., kai referendumu priimta Lietuvos Konstitucija, galiojo Laikinasis pagrindinis įstatymas. O jame nustatyta, kad aukščiausias valstybės pareigūnas yra Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

„Esmė yra tokia: negalima priimti įstatymo, kuriame būtų konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas buvo prezidentas. Konstitucinis Teismas pasakė, kad taip elgtis negalima. Bet Konstitucinis Teismas nepaneigė, kad 1990-1992 metais Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas buvo valstybės vadovas. Taigi, jeigu bus priimtas įstatymas, kad buvo valstybės vadovas, jis neprieštaraus Konstitucijai ir Konstitucija nedraudžia to padaryti“, – sakė M. Romerio Universiteto Konstitucinės teisės katedros profesorius dr. V. Sinkevičius.

Seimo pirmininkas tikina, kad nuo balandžio brandino idėją pagaliau įteisinti tai, kas ir taip aišku: atkūrus Nepriklausomybę nuo 1990 iki 1992 m., kai referendumu buvo priimta Lietuvos Konstitucija, kuri įteisino prezidento instituciją, valstybei vadovavo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Tuo metu šias pareigas ėjo prof. V. Landsbergis.

„Mano kalbose nė vienoje vietoje nebuvo paminėtas žodis „prezidentas“. Aš laikausi tos pozicijos, kad mūsų garbingiausių asmenų nuveikti darbai turėtų būti įvertinami. Šiuo atveju – net ne darbai. Šiuo atveju – pripažinimas de jure, kas buvo de facto – kad buvo valstybės vadovas“, – aiškino V. Pranckietis.

Laisvės premijų komisijos pirmininkė konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė sako, kad kiekvienas turime savo požiūrį į profesoriaus Vytauto Landsbergio nuopelnus valstybei. Tai rodo ir 2015 m. kilusi audra dėl Laisvės premijos skyrimo V. Landsbergiui.  Seimas balsų dauguma siūlymą atmetė.  Šį kartą klausimas viešumon iškeltas nepasitarus, todėl diskusija bevaisė.

Tai tiesiog belieka išreikšti apgailestavimą, kad šitas klausimas ištraukiamas tada, kada nėra bendro sutarimo, ir jis tiesiog kiršina visuomenę ir skaudina žmones, kurie yra šito klausimo centre.

„Tai tiesiog belieka išreikšti apgailestavimą, kad šitas klausimas ištraukiamas tada, kada nėra bendro sutarimo, ir jis tiesiog kiršina visuomenę ir skaudina žmones, kurie yra šito klausimo centre“, – kalbėjo Seimo TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotoja R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Beje, šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos Konstituciją  1992 m. buvo įpareigotas pasirašyti tuo metu aukščiausias valstybės pareigūnas, kitaip tariant, atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas V. Landsbergis

„Teisine prasme čia viskas aišku. Tiesiog politikai stokoja valios, politinės valios pripažinti teisine forma, t.y. priimti įstatymą ir konstatuoti, kad V. Landsbergis, kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos valstybės vadovas. Teisiniu požiūriu čia viskas akivaizdu“, – sakė dr. V. Sinkevičius.

Šiandienis Premjero ir opozicijoje esančių konservatorių partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio susitikimas, pasak Sauliaus Skvernelio, nėra išskirtinis. Artėjant Seimo rudens sesijai norėta aptarti laukiančius darbus, apie juos kalbėta ir su partneriais socialdemokratais, tiesa ne su partijos vadovu. Apie galimą koaliciją su konservatoriais, premjero teigimu, pagrindo kalbėti kol kas nėra.

„Mes nekalbėjome apie paramą vyriausybei, kadangi kol kas ta parama nėra reikalinga. Yra koalicija, yra dauguma ir ji šiuo metu yra tokia egzistuojanti, mes kalbėjome šiek tiek plačiau apie tuos darbus, esminius dalykus, kurie reikalingi valstybei“, – kalbėjo S. Skvernelis.

G. Landsbergis sakė nematantis dabar galimybių eiti į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais, be to yra įsitikinęs, kad socialdemokratų frakcija Seime neleis partijai pasitraukti iš valdančiosios daugumos.

„Aš manau, kad LSDP frakcija ir partijos vadovybė padarys viską, absoliučiai viską, bet ką, kad socialdemokratai liktų koalicijoje, ir visi ženklai į tai rodo. Ar tai reikš vyriausybės stabilumą, ar tai reikš valdančiosios daugumos stabilumą, leis priimti sprendimus, įstatymus, tokius kaip rudenį visiems mums gręsiantį biudžetą, aš tuo labai didžiai abejoju. Tačiau, jei vis dėlto kažkas statytų pinigus ir klaustų mano patarimo, aš sakyčiau, kad turbūt socialdemokratai liks koalicijoje“, – svarstė TS-LKD pirmininkas.

„Nėra seimo socdemų, nėra likusių socdemų. Yra viena LSDP ir priimtas sprendimas galios visiems, jo bus laikomasi. Jeigu yra koalicija, koalicijoje klausimai turi būti sprendžiami ir tik išsprendus juos, jie gali toliau judėti. Tuo tarpu konsensuso, sutarimo paieškų nebuvimas rodo, kad koalicija yra neproduktyvi ir leidžia koalicijos partneriams ieškoti alternatyvų veikimo būdų – konstruktyvi opozicija ar parama iš opozicinių partijų, kaip dabar elgiasi valstiečiai žalieji“, – sakė Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas.

Socialdemokratų vadovybė partijos skyrių pozicijų dėl tolesnio darbo su valstiečiais-žaliaisiais laukia iki rugsėjo 20 d., po to žada šį klausimą svarstyti partijos taryboje.

Pasak jų, didžiausios galimybės šiuo metu yra 3–4 žvaigždučių viešbučių segmente.

Lietuvoje jau kyla pirmasis iš amerikiečių tinklo „Marriott“ viešbučių, o po poros metų dar vienas tinklo viešbutis duris turėtų atverti ir Palangoje. Vietas savo viešbučiams jau išsirinkęs ir pasaulinis tinklas „Hilton“.

Nekilnojamojo turto ekspertai viliasi, kad tai – tik pradžia, o vienų viešbučių rinkos žaidėjų atėjimas pritrauks kitus, nes vietos tam ir galimybių yra, o geriausias segmentas – 3–4 žvaigždučių viešbučiai.

„Būtent viešbučiai, kurių klientai pratę keliaudami apsistoti konkretaus tinklo viešbučiuose, čia ir žvalgosi. [...] Tai 3–4 žvaigždutės, 5 žvaigždučių turime ir jų užpildymas reikėtų palinkėti, kad būtų gerensis, [reikia] geresnių laikų palaukti“, – sako Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius.

„Jie turi stiprius analitinius centrus, kurie analizuoja potencialą, ir, tik jį matydami, eina. Jų ryžtas yra labai paprastas – ateiti ir daryti verslą. Ten, kur nėra verslo, jie neina. Akivaizdžiai tai yra signalas kitiems, kad jei jau šitie eina, tai jie žino, ką daro“, – tikina „Newsec“ Tyrimų ir analitikos grupės vadovas Mindaugas Kulbokas.

Pasak Viešbučių asociacijos, plėtra dabar vyksta ne tik sostinėje, nauji projektai numatyti Neringoje, Klaipėdoje, Palangoje, Panevėžyje, Birštone, atsidaro ir maži 20–30 kambarių viešbučiai. Bet iš naujų tinklų tikimasi ir jų lojalių klientų.

„Žiūrint į pasaulinę rinką, tai mažaudug 60 proc. turi lojalių klientų ir tarptautinės grandinės pasirinkimas nėra atsitiktinis, nes būtent dėl lojalumo programų, kai yra mokama didelė kaina už frančizę ir tikimasi, kad jie pritrauks. [...] Lietuvoje aš nesu tokia optimistė, kad bus apie 60 proc. bet jei pritrauks ir 30–40 proc. būtent naujų klientų, o ne perskirstys tuos pačių, tai bus labai didelis pasiekimas“, – teigia Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šišauskienė.

Šiuo metu viešbučių lovų Vilniuje skaičiuojama apie 4,5 tūkstančio, nauji investuotojų projektai pridės dar apie 2 tūkstančius.

Bendrovėje Plungėje baltagalviai ir rudagalviai pievagrybiai auga beveik 3 tūkst. kvadratinių metrų plote. Rudagalvius pievagrybius ypač vertina skandinavai – dėl didesnio baltymų kiekio, be to, jie – tvirtesni ir ilgiau išbūna švieži.

„Šitie grybai yra „Portabelos“, vadinami jie yra taip. Ir valgomi jie cieli. Galvikė yra kepama orkaitėje su faršu arba įdaroma daržovėmis. Labai populiarūs yra Skandinavijoje“, – sako UAB „Emega“ gamybos direktorius Evaldas Montvilas.

Visi bendrovėje užauginti rudagalviai pievagrybiai eksportuojami į užsienį. Lietuviai labiau vertina baltagalvius, kurių kilogramas kainuoja maždaug euru pigiau. Jų vartojimas per pastaruosius keletą metų Lietuvoje gerokai išaugo.

„Tokie grybai užauga per 2–3 dienas ir per dieną kartais toną prirenkame, kartais 200 kg“, – pasakoja UAB „Emega“ darbuotoja Rima Jucytė.

„Anksčiau tendencija buvo, kad didžiąją dalį parduodavome turguose, parduotuvėse, o šiuo metu matome, kad labiau pradeda populiarėti kavinės, restoranai, barai“, – apie tendencijas kalba E. Montvilas.

Vis dėlto grybų augintojai sako, kad Lietuvos rinka – per maža. Todėl šalyje lieka vos 15 proc. visų užaugintų pievagrybių, kiti eksportuojami.

„Konkurencija visgi vyksta Europos lygmenyje ir Europos lygmenyje didžiausi mūsų konkurentai yra lenkiški pievagrybiai. Lenkijoje pievagrybių augintojų yra labai daug ir jie gamina per 200 tūkst. tonų produkcijos kasmet. Lyginant su mūsų Lietuvoje pagaminamais apie 12 tonų, tai atrodo kolosalūs skaičiai“, – lygina Grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos vadovas Kęstutis Juščius.

Pasak verslininkų, labiausiai pievagrybiai perkami žiemą ir per didžiąsias metų šventes. Paklausa tuomet išauga beveik tris kartus.

Šiemet vertų dėmesio darbų apie Lietuvą konkurse nesulaukta, todėl ši nominacija neskirta niekam, tačiau įvertinti du „Kelionės užsienyje istorijas“ atsiuntę dalyviai – už kelionės į Kostą Riką pasakojimą – Dainora Tverijonė, o už kelionės reportažus iš Černobylio – Daumantas Liekis. Nominacijos „Kelionės fotografija“ apdovanojimą pelnė alpinistas Saulius Damulevičius už nuotraukų ciklą „Iš Pergalės viršūnės Tian Šanio kalnuose“. Nominacija „Vaizdo filmukas iš kelionės“ Namibijoje teko Egidijui Merkevičiui. Svarbiausią nominaciją „Lietuvos Kolumbas“, už aprašytus 8 mėnesių kelionės autostopu įspūdžius pelnė Martynas Vingrys.

Keliautojas E. Merkevičius atsiimdamas apdovanojimą sakė, kad pirmiausia visuomet stengiasi pamatyti visą vaizdą, o jau tada galvoja, kaip jį galima būtų perteikti kadre.

Tuo metu alpinistas S. Damulevičius pasakojo, kad kitą kartą tenka ilgai pagalvoti, ar pasiimti su savimi fotoaparatą, mat jis prideda papildomo svorio, o kalnuose tai gali pakišti koją: „Kopiant į kalnus, ypač aukštus kalnus – 7 km ir daugiau, kaip aš kopiu, fotoaparatas lemia labai daug, nes jis sveria apie kilogramą, o tai tas pats svoris, kaip maistas kelioms dienoms, kaip palapinės svoris, miegmaišio svoris, tuščios kuprinės svoris, todėl tikrai reikia labai daug galvoti, ar neštis fotoaparatą, ar geriau įsidėti kokių daiktų, be kurių ten neišgyvensi.“

Kelionių reportažų ciklą apie Černobylį pristatęs D. Liekis teigė, kad pastaruoju metu dažniausiai būtent ten ir keliauja. Į katastrofos vietą. „Bent tris keturis kartus per metus ten nuvažiuoju, tik atvažiavus į Černobylio zoną būna vis kitokie nuotykiai, kaip sakiau ir komisijai – kelionė į Černobylio zoną yra kelionė ne fizinėje plotmėje, o siurrealistinėje laiko plotmėje, nes kai ten lankaisi, matai žmones, „sustingusius“ ties 80-aisiais metais“, – kalbėjo apdovanojimą atsiėmęs keliautojas.

Per trejus metus geriausių keliautojų konkurse dalyvavo 104 dalyviai, jie atsiuntė per du šimtus darbų.

Lietuvoje vaikai nemokamai yra skiepijami nuo vienuolikos ligų – kokliušo, raudonukės, tuberkuliozės, tymų, difterijos, stabligės, poliomielito ir kitų. Nuo rugsėjo bus įtrauktas ir skiepas nuo žmogaus papilomos viruso.

„Turime plėsti skiepų kalendorių, kuris yra privalomas, esame pasiryžę tai daryti, diskutuojame labai aktyviai dėl meningokoko B vakcinos įtraukimo, taip pat yra kitos vakcinos. Labai aiški žinia turi būti pasakoma, kad vakcinacija yra geriausias mokslu pagrįstas būdas išvengti susirgimų. [...]

Nerimą kelia tam tikri judėjimai ir kampanijos, bandant gąsdinti žmones, kad vakcinos neveikia, jos turi neigiamas pasekmes, neigiamą įtaką, taip tikrai nėra, visas pasaulis ir visi mokslininkai pripažįsta, kad tai yra saugu. Manau, kad mes Lietuvoje tai taip pat turime daryti. [...]

Jei mes prieš dešimtmetį turėjome pirmųjų skiepų, kurie atliekami vaiko pirmaisiais metais, tai šiuo metu [procentai] yra šiek tiek pakritę. Nėra dar pakritę tiek, kad signalizuotų apie rimtus pavojus, bet keliais procentais yra nukritę. Žinant, kad per metus Lietuvoje gimsta 30 tūkst. kūdikių, tie keli procentai sudaro pakankamai nemenką dalį“, – teigia sveikatos apsaugos ministras Juras Požela.