Subtilus garsas

Paslaptingą ir kiek gluminantį pavadinimą A. Jasenka paaiškina 50 Hz dažnio savybėmis. Tai dažnis, kurio mes negalime girdėti, tačiau jo virpesiai jautresniems žmonėms gali sukelti nerimą, jaudulį ar kitus ne visai malonius jausmus. Originalus ir akį traukiantis pavadinimas dažną žiūrovą suintriguoja pamatyti parodą, o paveikslai atkreipia dėmesį siužetine ir tapybine linija.

Triptikas akcentuoja ne tik istorinius motyvus, bet ir šiomis dienomis aktualią tuštybės pasaulėžiūrą.

A. Jasenka – menininkas, kompozitorius, tapytojas. Didžiąją jo kūrybinio bagažo dalį sudaro muzikinės kompozicijos: operos, baletai, kameriniai muzikos kūriniai, elektroninė eksperimentinė muzika, muzika teatrui (dirbo su režisieriais Oskaru Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi, Birute Letukaite), už kuriuos menininkas yra gavęs ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir svetur.

Tai, ką jaučiame muzikos gelmėje, autorius meistriškai perteikia į vizualųjį pasaulį, taip atskleisdamas dar vieną savo meninės meistrystės pusę.

Organizatorių nuotr.

Autorius parodoje kalba apie kūrybos įkvėpimą ir kompozicijos gimimą – viskas yra matematika. Šie žodžiai verčia suklusti, primindami skaičius. Nors antikinės meno filosofijos ištakose pitagoriečių pasaulėvoka teigia, kad skaičiai leidžia mums pasaulį matyti gražų, bet tais laikais grožis buvo suvokiamas tik kaip proporcijų dermė.

Šiuolaikinė grožio filosofija tokį pitagorietišką teiginį greičiausiai vertintų įtariai, tačiau A. Jasenka primena, matematika – tai tvarka. Greitai – lėtai, tyliai – garsiai, tokia yra muzikinės kūrybos paslaptis, kuri dailėje reiškiasi kontrasto principu. Kontrastuojantys, lokalių spalvų siužetai ir kiek nežemiški motyvai – autoriaus braižas ir kertinė tapybinė parodos linija.

Juditos pasakojimas

Vienas ryškiausių parodos kūrinių – „Holoferno dykvietės sostas“. Holoferno istorija žinoma iš Biblijos, kurią interpretuoti mėgsta daugelis dailininkų. Ši istorija tapatinama su Judita, kuri išgelbėja izraelitus nuo asirų užkariavimo.

Asirų karalius Nabuchodonosaras siekė užkariauti kraštus nuo Persijos iki Sidono ir Tyro. Po mėnesį trukusios Betulijos apgulties miesto valdytojai jau ketino pasiduoti, bet Judita, apsimetusi, kad savo noru pabėgo iš miesto, nuėjo į Holoferno, kariuomenės vado, stovyklą. Šis, sužavėtas Juditos grožio ir išminties, pakvietė ją į puotą. Kai apgirtęs nuo vyno užmigo, Judita nukirto jam galvą. Taip Judita tapo daugelio menininko įkvėpimu, laisvės ir pasipriešinimo simboliu.

Organizatorių nuotr.

Vis dėlto būtina paminėti A. Jasenkos Holoferno interpretaciją. Čia prisimenama XVI–XVII a. gyvenusi dailininkė Artemisia Gentileschi (1593–1653). Tai istorija apie Italijoje baroko laikotarpiu gyvenusią dailininkę, kurią prievartavo jos mokytojas, tačiau to meto visuomenė, kad ir kaip domėjosi teismo byla, negirdėjo jos pagalbos šauksmo. Priešingai, iš pažiūros menka bausme nuteistas jos mokytojas dar spėjo sugadinti jos reputaciją. Dailininkė tegalėjo visą savo skausmą išreikšti tapyboje, o jos kūrinys pagal biblinį Juditos siužetą tapo vienu žinomiausių iš visos jos kūrybos. Tai buvo jos asmeninės istorijos ir teisybės siekiančios asmenybės manifestas, kurį išgirsti visuomenė ne itin pageidavo.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tai viena svarbiausių to metų kovų, atskleidusių visuomenės tuštybės ir abejingumo įsigalėjimą to meto kasdienybėje, o sąsajų su ja esti ir dabar. Šią istoriją prisiminęs A. Jasenka ją savaip interpretuoja ir pritaiko šiuolaikiniam pasauliui.

Triptikas „Holoferno dykvietės sostas“ akcentuoja ne tik istorinius motyvus, bet ir šiomis dienomis aktualią tuštybės pasaulėžiūrą, tarsi klausdamas, kiek dar aukštinsime menkavertį, paviršutinišką pasaulį, laikinus, dažnai bukinančius dalykus, pametę vertybinį pamatą, pirštu rodysime į dykvietę, grįstą laikinais malonumais, sąžinės purvą maskuosime laikinu dėmesiu ir puikybe.

Organizatorių nuotr. 

Pajusti vaizdą

Paroda orientuota į du aspektus: bibliniai siužetai ir šių dienų aktualijos – internetiniai seminarai. Menininkų kūryboje vis rečiau pasitaikantys bibliniai motyvai yra šios parodos pamatas. Savitai, provokuojančiai ir kiek stulbinančiai parinkti paveikslų pavadinimai kreipia žiūrovą į sustabdytą teatro sceną, o laikui nepavaldūs vertybiniai siužetai prabyla šiuolaikinių temų motyvais.

Autorius pabrėžia – jų negalime apčiuopti, į Bibliją galime žiūrėti tiesiogiai, tačiau galime pasitelkti individualias interpretacijas. Virtualios, internetinės erdvės, į kurią orientuotas šių dienų gyvenimas, taip pat priklauso nuo suvokėjo. Meniniu požiūriu paroda yra kupina netikėtumų ir kontrastingų istorinių ir šių dienų dermės sąskambių.

Paveiksluose nerasime klasikinei tapybai būdingų linijų, autoriui artimas figūrų vaizdavimas pasitelkiant abstrakcijų, lokalių ir kontrastuojančių spalvų žaismą. Visa tai veda į parodos pavadinimą – negali apčiuopti, išgirsti ar iššifruoti, gali pajausti. Galbūt tie atspalviai ar ženklai ne visada bus malonūs ar visiškai aiškūs, tačiau visada turės atsakymą – „Dievo dažnis – 50 Hz“.

Kas? A. Jasenkos tapybos darbų paroda „Dievo dažnis 50Hz“.

Kur? „Parko galerijoje“.

Kada? Veikia iki kovo 26 d.

Karaliaučiuje gimusi menininkė yra baigusi M. Maliutino meno mokyklos Tapybos ir pedagogikos fakultetą Ivanove (Rusija). Nuo 2008 m. Lietuvoje gyvenanti dailininkė yra surengusi apie 30 personalinių parodų, toliau aktyviai kuria, dalyvauja pleneruose, rengia personalines parodas.

Kamerinėje dešimties paveikslų parodoje kiekvienas kūrinys pasitinka ryškiais pavasariškais motyvais. Iš pirmo žvilgsnio darbai pasižymi jausminga ir moteriška tapybos linija, tačiau, pažvelgus giliau, kiekviename kūrinyje atsiskleidžia unikali ir savita nuotaika, kuri glumina, džiugina ar suteikia paslapties, kalba apie vidinį pasaulį, dažnai užgožtas arba neatpažintas emocijas. Autorė paveiksluose užkoduoja akimirkas, kurių nepastebime, tačiau jos yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.

Drobėse gausu faktūros, kokybiško, talentingo spalvų derinimo, figūratyvumo. Autorė pakeičia kompoziciją, išardo nusistovėjusius tapybos kanonus ir juose vaizduoja nežemiškas būtybes, kurios mūsų pasąmonėje asimiliuojasi su mūsų pačių gyvenimu, išgyventais momentais, pamatinėmis vertybėmis.

Autorė paveiksluose užkoduoja akimirkas, kurių nepastebime, tačiau jos yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.

N. Janekina kuria savitu tapybos stiliumi. Pasitelkdama spalvą ir faktūrą, ji skverbiasi į kūrinio esmę, siekia parodyti tai, ko nemato kiti. Kūriniuose galima įžvelgti poetinį požiūrį į abstrakčią figūros kompoziciją, kuri yra tiesioginė nuoroda į akivaizdų moterišką pradą. Ekspozicijoje plati vaizdinių įvairovė: jausmingų ir viliojančių, ironiškų ir kasdienių akimirkų, kurias pastebi ir kuriomis gyvena moterys.

Moterį dailininkė mato išties ypatingai. Jos kūryboje jaučiamas gilus žvilgsnis tiesiai į moters prigimtį, emocijas ir vidinį pasaulį. Kiekvienas darbas – tarsi žemėlapis, naujai perteikiantis jausmus ir būsenas. Autorės portretai ypač dekoratyvūs, pasižymintys stipria vidine jėga ir nuotaikų kaita.

Ankstesnėse parodose autorė minėjo, kad parodos koncepciją galima būtų apibūdinti taip: ne moteris kaip tapybos objektas, o tapyba – kaip priemonė ir būdas pažinti moterį.

Keistos formos, griežti kontūrai, spalvinių dėmių kontrastai užkoduoja vis kitokį, su niekuo nesupainiojamą moters gyvenimo momentą. Dailininkė savo kūryboje fiksuoja įvairias būsenas, emocijas, patirtis, artimas ir jungiančias bendrystei daugelį moterų. Tai trumpų akimirkų ir amžinųjų vertybių pynė, kuri drobėse skleidžiasi kaip pavasario vėjai.

Kas? N. Janekinos paroda „Pavasari vėjai“.

Kur? „Parko galerijoje“.

Kada? Veikia iki balandžio 11 d.

Kyjive gimusi menininkė sako, kad nuo mažens domėjosi menu, o būdama ketverių jau žinojusi, jog bus skulptore. Baigusi Taraso Ševčenkos respublikinę meno mokyklą mokslus A. Voloshko tęsė Nacionalinėje vaizduojamosios dailės ir architektūros akademijoje, skulptūros katedroje. Nuo 1996 m. parodose aktyviai dalyvaujančios menininkės darbų esama privačiose kolekcijose Ukrainoje, Lietuvoje, JAV, Italijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje.

Darbuose atpažįstama laiko dvasia, ryškėja filosofiniai būties trapumo, vidinės stiprybės apmąstymai.

Parodoje „Parko galerijoje“ išvystame apvaliosios skulptūros objektų, kuriuose skleidžiasi metaforų gausus menininkės žvilgsnis į pasaulį. A. Voloshko kūriniuose jaučiama klasikos įtaka, dėl kurios kamerinės skulptūros perteikia amžinumo sampratą, vertingųjų medžiagų ir kompozicijos dermę taip, kad grožio ir egzistencinių klausimų sintezė būtų aiškiai suprantama kiekvienam žiūrovui.

„Vieniša medžiotoja“. / Organizatorių nuotr.

Meno kūriniai kelia klausimų, stebina metaforine išraiška, akcentuoja metamorfozes ir gyvenimo būties temą. Kiekvienas jų – svarbi užkoduota mintis ar net politinė žinutė. Kruopštumas, dėmesys net mažiausiai detalei rodo autorės požiūrį į atliekamą darbą – jai nėra nesvarbių elementų, nėra nesvarbių vietų.

Skulptūras galima stebėti iš visų pusių, taip pažįstant kūrinį ir leidžiant jam kalbėti skirtingomis kalbomis. Kiekviena jo dalis gali atsiskleisti vienovėje su kompozicija arba kaip atskiras, unikalią informaciją nešantis vienetas.

Darbuose atpažįstama laiko dvasia, ryškėja filosofiniai būties trapumo, vidinės stiprybės apmąstymai.

„Dangaus užkariautojas“./Organizatorių nuotr. 

Dalis kūrinių kalba apie kovą, dvasios tvirtybę ir ryžtą. „Vieniša medžiotoja“ – nuoroda į nepalaužiamą ir galingą moters dvasią, vizualizuotą medžioklės deivę. Kūrinys atspindi klasikinę figūrinę skulptūrą, o stilistiškai jam artimas „Šauksmas“ iš pirmo žvilgsnio primena galingos moters įvaizdį, kuri gali būti bebaimė gynėja ir puolėja – žiūrovas laisvas interpretuoti. Nors pati autorė neįvardija kūrinio personažo lyties, sakydama, kad kiekvienas gali atrasti sau artimą reikšmę, pastebimas ne tik feministinis motyvas, bet ir mitinių būtybių siužetas. Lengva atpažinti amazonių alegoriją, o geriau įsižiūrėjus, dinamiškoje skulptūroje įspraustas žirgo ir žmogaus siluetas ima panašėti į kentauro kūno liniją.

„Evoliucijos kaina“. / Organizatorių nuotr. 

Filosofinis žvilgsnis juntamas ir kūrinyje „Evoliucijos kaina“. Simboliškai pavadintas darbas atvaizduoja žuvį, kurios kūnas – iš šovinių gilzių, surinktų Krymo karo lauke po 2014 m. aneksijos. Autorė nebyliai klausia: ar tokia ir yra evoliucijos kaina?

Jautrus ir gilus požiūris į pasaulį įgalina meną paliesti žiūrovo širdį ir mintis. Lietuvoje retai sutinkamas personifikacijos braižas – dar vienas A. Voloshko kūrybai būdingas aspektas. Parodoje gausu gyvūnų personažų, kurie įkūnija žmogiškąsias veiklas: geria kavą, kovoja samurajaus kovą ar groja džiazą. Ši stilistinė priemonė parodai suteikia žaismingumo ir egzotiško žvilgsnio į kūrybą.

„Gardus kąsnelis“. / Organizatorių nuotr. 

Ekspozicijoje jaučiama lyrinė linija, nuoroda į svajones, nesvetimas švelnumo motyvas, kalbantis apie ramią žmogaus būseną. Daugiabriaunė, įvairi parodos koncepcija atskleidžia menininkės profesionalumą, o metaforos ir nuorodos į kiekvieno iš mūsų metamorfozes – galimybes ir siekiamybes – leidžia naujai pažinti skulptūros meną.

Kas? Paroda „Metamorfozės“.

Kur? „Parko galerijoje“.

Kada? veikia iki kovo 16 d.

Jubiliejinėje parodoje atsiskleidžia išskirtinė autoriaus tapyba, kurioje ekspresyvia maniera pavaizduoti gyvūnai ir atskleistas abstrakcijų kupinas fantazijų pasaulis. Čia personažai nenumatyti iš anksto. Jie išnyra iš laisvų daugiasluoksnių dažų potėpių, kuriuos kuria spalvos ir kontūrai. Kartais animalistinis vaizdinys neįžiūrimas iš karto – jį formuoja tik mūsų pasąmonė, pasitelkdama siluetų motyvus ir tapatindama spalvas su siužetais. Tapybos darbuose randama gyvūnų, paukščių, žuvų, žemės gyventojų ar net mitinių būtybių simbolių. Asociacijos su keistu, išvirkščiu pasauliu sustiprina meninį įspūdį, žiūrovą ima jaudinti siužetų keliami klausimai.

Paveiksluose dominuoja ryškių, kontrastuojančių spalvų koloritas, formoms turinį suteikia juodi figūrų kontūrai, primenantys modernistinį, fovizmo stilių. Ryškios spalvos kūriniuose veikia tarsi šokiruojantis momentas. Netikėtai pasirinkta spalvų paletė žadina žiūrovą ir dažniausiai kalba ne tik apie regimąjį pasaulį, bet ir apie vidines būsenas ir jausmus. Neatsitiktinai parinktas ir parodos pavadinimas – „Jausmų vizijos“. Pagrindinis meno uždavinys – kalbėti apie emocijas metaforiškomis formomis – šioje parodoje tampa svarbiausiu akcentu.

Pagrindinis meno uždavinys – kalbėti apie emocijas metaforiškomis formomis – šioje parodoje tampa svarbiausiu akcentu.

Darbuose matomi subtilūs prasmės momentai, kurių išraišką dar labiau sutvirtina lengvų potėpių maniera, netradiciniai kompozicijų sprendimai.

V. K. Slavinskas pabrėžia, kad autorius neturi daryti įtakos žiūrovui, o menas turi kalbėti kiekvienam savita ir asmenine kalba. „Pasitikiu žiūrovų asmeninėmis kūrinio suvokimo variacijomis, kurios kiekvieno, manau, gali keistis nuolatinėje nuotaikų tėkmėje, – sako menininkas. – Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl ir vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairių asmeninių kūrybinių pojūčių. Taip bandau pasidalyti kūrybos džiaugsmu, savotišku katarsiu su žiūrovu, norinčiu pajusti autoriaus kūrybines improvizacijas.“

Iš tiesų, jubiliejinė paroda alsuoja savitu slavinskišku pasauliu, o jo kompozicijos, kalbėdamos autoriaus patirčių ir personalizuoto pasaulio kalba ir suvokimu, trumpai atskleidžia naujausias menininko tapybos tendencijas ir supažindina žiūrovą su eksperimentine, metaforiška tapyba.

Spalvinga, jausminga ir drąsi dailininko paletė griauna tradicines kūrinių kompozicijos ribas, slėpdama tapytojo amžių, tačiau atskleisdama energiją ir vidinį polėkį. Mėgautis procesu, kurti ir atkleisti jausmus, tokias regimas ir kartu paslėptas parodos mintis – pabrėžia autorius, laužydamas visas taisykles. Ir visa tai tik patvirtina garsaus pasaulio menininko Pablo Picasso žodžius – jaunystė neapibrėžiama amžiumi.

Iš biografijos

V. K. Slavinskas gimė 1943 m. Kaune, 1978 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Lietuvos dailininkų sąjungos, dailininkų klubo „Meno sparnai“, akvarelininkų klubo „Aqua 12“ narys ir dailininkų klubo „Sfinksas“ pirmininkas.

Surengė per 100 asmeninių parodų Lietuvoje, Norvegijoje, Švedijoje, Kanadoje, JAV, Prancūzijoje. Dalyvavo daugiau kaip 80 grupinių parodų Lietuvoje, JAV, Baltarusijoje, Rusijoje, Suomijoje. Buvo per 30 grupinių parodų koordinatorius ir organizatorius.

Kas? Paroda „Jausmų vizijos“.

Kur? „Parko galerijoje“ (M. Valančiaus g. 6).

Kada? Veikia iki vasario 2 d.

Inspiracija vaizduotei

Dešimt kūrinių, kurie yra eksponuojami jau ketvirtojoje A.Kavaliūno parodoje, – modernaus ir šiuolaikinio meno pavyzdžiai, kurie pasižymi nesuinteresuota raiška, laisvų potėpių ir skirtingų kompozicijų derme. Menininkas, ilgus metus žavėjęsis fotografijos menu, keletą metų kuria abstrakcijas ir jau spėjo pakerėti gerbėjų širdis savo spalvinėmis gamomis.

Minėtas pavadinimo nebuvimas yra tiesioginė nuoroda į abstraktyvius, šiuolaikinius tapybos darbus, kurių skiriamasis bruožas – visi jie neturi pavadinimų. Pristatydamas parodą galerijai autorius norėjo, kad visi darbai būtų be pavadinimo, kaip nuoroda į žiūrovo vaizduotę.

Spalviškai ryškūs darbai, dažnai pasižymintys skaidyta, tačiau ritminga kompozicija iš tiesų žadina žiūrovo vaizduotę. Ekspresyvi stilistika įtraukia į minčių sūkurį atverdama kelią asmeninėms simbolikoms ir interpretacijoms. Meniniu požiūriu tai, kad autorius neužbrėžia ir neprimeta savo idėjinės kompozicijos žiūrovui, tačiau leidžia ją susikurti, teigiamas bruožas.

Spalvų galia

Vis dėlto ryškiausias elementas, kurį galima įžvelgti darbuose, – tai spalvinė nuotaika. Emocijų išraiška, kurias žiūrovas gali pajusti per spalvas, smelkiasi iš kūrinių ir nors lengvų potėpių ekspresija gali būti juntama, tačiau geriausiai atsispindi per koloritą.

A. Kavaliūno pav. / Galerijos nuotr.

Anot vieno Bauhauzo mokyklos spalvų teorijos pradininkų Vasilijaus Kandinskio, menininkui spalvų pasirinkimas kyla iš vidinės būsenos, todėl turi būti nevaržomas. Tad skirtingų spalvų derinimas ir kompozicija gali būti perteikiama su didele jėga, kuriai atsiskleisti realistinė raiška nebūtina. Būtent tokį motyvą pastebime A.Kavaliūno parodoje: spalvinės ir emocijų išraiškos dermė tiesiog neatskiriama viena nuo kitos, tačiau čia niekada nesutiksime realių vaizdinių.

Abstraktūs motyvai atrodo idealus pasirinkimas perteikti spalvų paletę, kuri žadina skirtingas nuotaikas, o jos dermė ir emocionalus poveikis dažnam žiūrovui atrodo artimas. Paveiksluose sutinkamas priešingų – šiltų ir šaltų – spalvų derinimas atrodo įgyvendina anksčiau minėtą bauhauzo spalvų teoriją. Greičiausiai būtent dėl to stebinčiojo vaizduotė vis prideda asociatyvių, spalvomis išgautų vaizdinių – tai pamario motyvas, senovinė afišų skrajutė, ar įžiūrimi kalnų siluetai besileidžiant saulei.

Pristatydamas parodą galerijai autorius norėjo, kad visi darbai būtų be pavadinimo, kaip nuoroda į žiūrovo vaizduotę.

Trijų dedamųjų galia

Parodoje eksponuojamuose darbuose lengva pastebėti ir stiprią linijos manierą – nors pati linija nedominuojanti, tačiau derinama su spalvomis, išreiškia judesio nuotaiką. Linija nėra jungiančioji kūrinių ašis, tačiau labai svarbus akcentas, dažniausiai kuriantis aukščio ir gelmės nuotaiką, bei kūrinio ritmą valdantis elementas, kuris išryškina kūrinių daugialypiškumą.

Reikėtų nepamiršti ir faktūros. Visi kūriniai tapyti akrilu, tačiau naudojant įvairias technikas, kai kuriuose darbuose išgaunamos skirtingos faktūros, kurios jau minėtas spalvos ir linijos išraiškas sustiprina, arba, priešingai, – prigesina. Tai sukuria savotišką žaismą tarp kūrinių, kartais tai gali priminti net konkuravimo užuominas.

Vis dėlto, vien formaliųjų bruožų neužtenka įvardyti tai, kokį poveikį gali suteikti abstrakcijos – realių vaizdinių neturintis menas. Tai artimas arba svetimas jausmų laukas, tačiau vienareikšmiškai – kiekvieną paliečiantis savaip.

Tad, kad ir kokios būtų – konkuruojančios ar viena kitą papildančios abstrakcijos, visos jos byloja tą patį: meną reikia jausti. Paroda be pavadinimo apie tai, koks jausmas užvaldo, kai spalva, linija ir faktūra susijungia į viena.

Kas? "Algimanto Kavaliūno tapybos paroda".

Kur? Parko galerijoje.

Kada? veikia iki rugsėjo 27 d.

Atrasti dovaną

Kiekvienas vaikas leidžia sau laisvai ir drąsiai svajoti, kuo bus užaugęs, tačiau didžiausi apsisprendimo klausimai iškyla baigiant mokyklą: kurgi toliau? O gal to savojo kelio paieškas galima pradėti anksčiau? Galbūt jaunam menininkui nereikia laukti rytojaus, kol baigs mokyklą ar universitetą, ir tiesti kūrybos kelią tada, kai aplanko meno mūza, įkvėpimas ir kūrybos aistra?

Tam antrina ir K.V.Giedraitytė, o jaunosios menininkės tėvai pastebi: atėjus metui, kai ryškėja hobiai, svarbu nepraleisti pagrindinių kūrybiškumo bruožų tam, kad, laiku pastebėjus, išaugtų ne užslėpti, bet tikri talentai.

Kūryba Kornelijos gyvenime atsirado, kai ji buvo vos trejų–penkerių. Tada jos rankose atsirado žirklės ir viskas, kas įmanoma, buvo juvelyriškai ir meistriškai sukarpoma iki mažiausių detalių. Dabar namuose įrengtos dirbtuvės skatina nuolat tobulėti ir ieškoti netikėčiausių sprendimų kuriant meno dirbinius. Pačios menininkės teigimu, ypač svarbu nuolat ugdyti fantaziją ir mokėti laiku ją atskleisti.

Kornelijos paieškos ir atradimų kelias prasidėjo nuo mažyčių žingsnių. Išbandyta muzika, baletas ir kiti užsiėmimai, tačiau jokios pastangos neteikė tiek džiaugsmo, kiek dailės pasaulis.

Pastebėjus besiskleidžiančius talentus, svarbu nepalikti vaiko vien tik su savo idėjomis, reikia suteikti jausmą, kad jis yra įdomus ne tik namų aplinkoje.

Tėvelių paskatinimo sulaukusi paauglė gali teigti, kad tarp hobių vis dėlto išliko muzika, tačiau didysis užsidegimas – piešimas. Tėvai pabrėžia, kad svarbu ir gimdytojų kantrybė, pagalba atžalai atrandant didžiuosius pomėgius. Pastebėjus besiskleidžiančius talentus, svarbu nepalikti vaiko vien tik su savo idėjomis, reikia drąsinti ir suteikti jausmą, kad jis yra įdomus ne tik namų aplinkoje. Taip galima augti kūrybos plotmėje, atsiskleisti stipriausioms savybėms viešojoje erdvėje, o kartais įkvėpti kurti ir bendraamžius.

Kitoks žvilgsnis

Pabrėžtinas ir svarbus Kornelijos bruožas – pasaulį matyti per išskirtinę prizmę, todėl tam pasitarnauja daiktai, kuriems dažniausiai sukuriamos įvairios panaudojimo paskirtys. Retai apsistojama ties pirminėmis daikto savybėmis, todėl taip ne tik atsiskleidžia meninė kūryba, bet ir prisidedama prie aplinkos saugojimo.

Tvarioji kultūra ypač svarbi šiomis dienomis, kaip ir ryškėjančios perdirbimo tendencijos, mažinančios vartotojiškumą, tad mergaitės kambaryje galima rasti iš kartono sukurtų mašinų ar net raketų, o viskas perdirbta ir konstruota pačios menininkės rankomis. Žinoma, estetinis lavinimas labai svarbu, todėl konstruojami kūriniai privalo būti apipavidalinti meniškai, suteikiant žaismės ir nepaliekant vizualiųjų trūkumų.

Vaizduotės įkvėpta

K.V.Giedraitytė ką tik pristatė net antrąją personalinę parodą Parko galerijoje "Pastelinis laukas". Tarp profesionalių menininkų darbų atsiskleidžia ir jaunosios dailininkės darbai, apgaubti pastelinių spalvų ir vaikystės fantazijos.

Aplinkos kontekstas mergaitės kūriniams suteikia paslaptingumo ir žaismės, nes darbų stilistika kontrastuoja su galerijoje eksponuojamais darbais, todėl paroda išsiskiria savitumu. Dailininkės Neringos Kisielienės dailės studiją "Išmok svajoti" lankanti jaunoji menininkė gali didžiuotis, kad pirmoji jos autorinė paroda "Pavasario natiurmorto" pavadinimu pristatyta net 2017 m., o daugelyje grupinių parodų ji atsiskleidė kaip laureatė ir prizininkė.

Sprendžiant iš kūrinių ir pačios menininkės žodžių, darbų tematikos ji dar uoliai ieško. Išbandomos įvairios medžiagos, stilistikos ir piešimo technikos, tačiau domėjimosi erdvės labai didelės, prioritetus išsigryninti dar sunku, tad idėjų semiamasi iš gražių aplinkos vaizdų. Įkvėpimas mergaitę užklumpa netikėtai, o noras tapyti ateina net ir tada, kai dažną paauglį aplanko nuobodulys ir amžinas klausimas: ką veikti? Tokiomis akimirkomis Kornelija panyra į savo pasaulį, iš kurio grįžta su pluoštu naujų kūrinių.

Jaunoji menininkė neslepia, kad parodoje turi ir darbus favoritus: kūrinys "Sodininkystės pradmenys", jos mėgstamiausias, pasižymi ryškių ir priešingų spalvų derinimu, todėl kolorito kontrastingumas darbui suteikia šarmo ir ryškesnės stiliaus pajautos.

Vaizduotė – galingas ginklas ne tik gyvenime, bet ir meninėje kūryboje, todėl, pasitelkus ją, įveikiamos įvairios realybės ir fantazijos ribos: kūrinys "Asmenukė kosmose" ištrina ribas tarp realaus, galimo įvykio ir žaismingos vaizduotės.

Vienas ryškiausių darbų parodoje "a la Matise" reikalavo daugiausia pastangų – pieštas pagal realią daiktų kompoziciją, iš tikrųjų išsiskiria savo stilistika ir ryškiu estetiniu vaizdavimu, tad jį galima įvardyti kaip vieną stipriausių parodos darbų dėl siurrealistinio stiliaus pajautos.

Darbuose teigiamai atsiskleidžia ir gana dažnai pastebimas vaikiško primityvizmo stilius, tačiau gebėjimas atskleisti peizažus gerai parenkant spalvas ir tonus, imaginacinius ar realistinius objektų kontūrus – ryškėjantis augančios menininkės bruožas.

Pati jaunoji dailininkė sako, kad augančiam menininkui svarbu jaustis laisvam ir nesuvaržytam kūryboje, jausti malonumą kuriant, o jeigu kas nepavyko – niekada nepasiduoti ir siekti savo tikslų. Regis, tai ir yra svarbiausia: pastebėjus vaikų talentus svarbu leisti jiems skleistis ir per laisvą kūrybos prizmę tiesti pamatus kūrybos keliui. Kas žino, galbūt šie maži žingsneliai – didelio kelio pradžia.

Kas: K.V.Giedraitytės paroda "Pastelinis laukas".

Kur: "Parko galerijoje".

Kada: veikia iki gegužės 4 d.

Įkvėptas gamtos

Abstrakcionisto, pasižyminčio ekstravagantiška menine kūryba, savo darbais poetiškai kalbinančio žiūrovą ir siekiančio kreipti jo žvilgsnį į pačius mažiausius šioje Žemėje – kas gi jie?, drobėse ryškūs peliukų, paukščių, grybų ar kitų gamtos reiškinių motyvai, tačiau mažutėlių sąvoką ir parodos idėją menininkas palieka žiūrovui atrasti.

J.Maldžiūnas – ryškus tapytojas, grafikas, poetas, pedagogas ir labai gerai žinomas meninių akcijų sumanytojas. Meno pasaulyje labiausiai menininkas atsiskleidžia per savo autorinę abstrakcijų tapybą, kuri nelieka nepastebėta ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje. Tai liudija gauta Jacksono Pollocko žmonos įkurto Pollock-Krasner fondo stipendija ir prieš 20 metų gautas kvietimas atstovauti Lietuvai geriausių 2 tūkst. dailininkų forume Nyderlanduose.

Gyvendamas savo sodyboje, J.Maldžiūnas kuria iš gamtos, čia kūryba ir įkvėpimas prisipildo gamtos vaizdinių ir jos spalvų mozaikos. Todėl nestebina net ir tai, kad abstrakcijai būdingas bedaiktiškumo principas  J.Maldžiūno abstrakcijose mus pasitinka kitokia maniera ir parodo kitokią pusę: čia išvystame grybus, peliukus ar mažus gyvūnėlius, sukurtus ekspresionistine tapyba, su abstrakčiais figūrų elementais, tačiau vis dar gerai atpažįstamus. Mažutėliai – taip juos įvardija menininkas. Jie dažnai gyvena J.Maldžiūno drobėse, atgyja jo kūryboje, o menininko žvilgsnį patraukia labai paprastai – jie sutinkami jo sodyboje. Kartais menininkas juos vadina savo pašnekovais, kartais – ir draugais. Tie, kurių mes nepastebime, tai, kas mums atrodo arba nepatrauklūs, arba dažnai net neatkreipia mūsų žvilgsnio, yra išaukštinami, o jų garbei sukuriama abstrakčių paveikslų paroda kaip "Odė nepastebėtiesiems".

Ryškus braižas

Čia sutinkama J.Maldžiūnui rečiau būdinga ramybe alsuojančių žemės, natūralių ochros spalvų gelmė, kurią kontrastais papildo lokalios spalvos.

Dailininko idėja nenauja, gamtos motyvus, konkrečiai – grybus, svirplių ir pelių siluetus, menininkas kuria nemažai metų, tai neišsemiama ir visada įkvėpimą žadinanti tema. Šią temą galime pastebėti ir ankstesnėse parodose, tokiose kaip "La ma yu ru" (2014 m. "Meno parkas"), "Akmenuotas krantas" (2017 m. "Aukso pjūvis"), "Pašnekesiai" (2018 m., "Parko galerija"). Nors tema ir nėra naujausia dailininko kūryboje, tačiau vis dar žadanti naujų žvilgsnių į gamtą.

Į abstrakcijos rėmus įkomponuoti realūs objektai vis dar domina žiūrovus, o naujas koloritas leidžia naujai pažvelgti į siužeto vingius, pajausti smulkiosios gamtos grožį ir dažnai nepastebimą estetiką. Visus šiuos kūrybos motyvus galime nusakyti paprastai: tai menininko braižas, kurį kartais galime įvardyti kaip per daug pažįstamą ir nebenaują, o kartais – labai vertingą, tik menininkui būdingą stilistiką. Tai žiūrovo sprendimas.

"Parko galerijoje" veikiančioje parodoje atsiskleidžia menininko kūryba per darnų kolorito žaismą: čia sutinkama J.Maldžiūnui rečiau būdinga ramybe alsuojančių žemės, natūralių ochros spalvų gelmė, kurią kontrastais papildo lokalios spalvos: raudona, mėlyna, geltona. Taip blyški paletė praturtėja ir atskleidžia siužeto mintį. Ekspresyvios formos, kontūrai kartais kuria padūkusio, audringo peizažo elementus, kartais formos nurimsta ir užliūliuoja ramiomis spalvomis.

Parodos koncepcija ir paveikslų tema stebina panašumu. Įžengus į "Parko galerijos" parodų salę, pasitinka J.Maldžiūno tapybos braižas, autoriui būdinga koncepcija: abstrakcijos – skirtingos ir kartu panašios.

Motyvų burtai

Paroda leidžia pajusti menininko tapybą, godžiai gerti meno dvasią, kurią siekia perteikti žinomas menininkas. Vienos temos tęstinumas, o gal "Odės mažutėliams" ilgumas čia matomas aiškiai, su gana ryškiu cikliškumu. Tam pasitarnauja "Parko galerijos" jaukumas, profesionalus kuratorių žvilgsnis ir pagarba menui. Paroda pasižymi estetišku kūrinių eksponavimu, puikiai atskleistomis erdvėmis.

Apibendrinant parodą galime įžvelgti ir senų ir naujų J.Maldžiūno kūrybos bruožų. Tiek parodos vientisumas, kūrinių išraiškos priemonių tęstinumas, pasikartojantis nuo drobės prie drobės, tiek siužeto tematika ir drobėse gyvenantys mažutėliai, jau matyti elementai, tačiau ramesnė spalvų mozaika, naujai atrasti abstraktyvūs ir ekspresyvūs potėpiai vis žadina lankytojų jausmus, kelia susižavėjimą kūryba ir smalsų klausimą – ko laukti toliau?

Nors dėl pandemijos šėlsmo oficialus parodos atidarymas neįvyko, tačiau galerija lankytojus kviečia parodą apžiūrėti gyvai, užtikrinant saugų atstumą, ribojant lankytojų srautus, tačiau išlaikant labai artimą sąlytį ir ryšį su meno pasauliu, kviečia būti greta paslaptingų ir kiekvienam vis kita kalba kalbančių meno kūrinių.

Kas? J.Maldžiūno kūrinių paroda "Odė mažutėliams".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki lapkričio 26 d.