Sušlubavo širdis

Vienas pavyzdžių – ligonių, sergančių prieširdžių virpėjimu, gydymas: neretas vartoja senuosius vaistus, kurie ne visuomet apsaugo nuo insulto, tačiau dėl sveikatos sistemos lėšų taupymo politikos nauji brangesni vaistai ligoniams sunkiai prieinami, nesvarbu, kad daug efektyviau saugotų nuo komplikacijų.

Mindaugas Valiauga eina 82-uosius. Kadais jis buvo Radijo komponentų gamyklos vieno iš skyrių viršininkas, o dabar dienas, kurias pradeda nuo mankštos, leidžia namie. Kada sutriko širdis, nė nebepamena, sako, gal jau buvo išėjęs į pensiją. Į gydytojus jį privertė kreiptis iki 200 mm/Hg pašokęs kraujospūdis. Dėl to vaikščiojo į polikliniką, gydytojai vis keitė vaistus, tačiau nepavyko pasiekti, kad kraujospūdis taptų normalus.

Gydytojai nustatė ir kitą ligą – prieširdžių virpėjimą, išrašė varfarino – vaisto, kuris reguliuoja kraujo krešėjimą. Mindaugas pasakoja, kad kas mėnesį tekdavo atlikti kraujo tyrimus. O jie vis rodė, kad blogai – kraujas nekreši taip, kaip turėtų. Gerdavo tai vieną tabletę, tai kelias, bet tyrimai vis tiek buvo blogi.

Vyras sako, kad gydytojai siūlė jam naujesnių vaistų, bet tuomet jie nebuvo kompensuojami. Jam, pensininkui, jų kaina tuomet buvo per aukšta, tad vyras pasiliko su senesniais vaistais.

Kartą Mindaugas atsibudo ligoninėje. Paaiškėjo, kad namie staiga prarado sąmonę, ir, kol jį vaikai surado, praėjo bemaž dvi paros. Tuomet ligoninėje jis praleido apie porą savaičių, o namo parvyko su naujų kraujo krešėjimą reguliuojančių vaistų receptu. Paaiškėjo, kad juos ligonių kasos jau kompensuoja, tad ligoniui tenka primokėti apie 10 eurų.

"Dabar geriu tuos vaistus. Nereikia nei kas mėnesį tikrintis, nei eiti pas gydytoją", – sako Mindaugas.

Krešėjimą reguliuoti būtina

"Nauji vaistai kompensuojami tik tiems ligoniams, kurie, vartodami senuosius kraujo krešėjimą reguliuojančius, apie 35 proc. laiko nepasiekia tikslinio krešėjimo rodiklių. Vadinasi, šiems žmonėms gresia 35 proc. rizika arba patirti insultą, arba nukraujuoti", – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas, šeimos gydytojas Vitalijus Morozovas ir priduria, kad, statistiškai žiūrint, tai gal ir nėra didelė problema, tačiau pacientas nenori net 1 proc. rizikuoti – jis turi būti tikras, kad vaistai saugo nuo sunkių komplikacijų.

Kraujo krešėjimą reguliuojančių vaistų privalo vartoti žmonės, kurie serga prieširdžių virpėjimu. Tai neritmiškas prieširdžių susitraukimas, kai prieširdžiai virpa tankiau nei įprastai, todėl kraujas iš jų nepašalinamas taip, kaip turėtų būti, ir ima formuotis krešuliai. Jie su krauju gali nukeliauti į bet kokią organizmo vietą, kur patenka arterinis kraujas: į kojas, rankas, inkstus, blužnį. Dėl to ligoniui gali tekti amputuoti galūnes. Jei užsikemša inkstų kraujagyslės, gali prireikti hemodializės. Vis dėlto dažniausiai krešulys pasiekia smegenis ir ten užkemša kraujagyslę. Kraujotakos netekusi smegenų dalis žūsta per kelias minutes. Kasmet insultą patiria 10–12 tūkst. Lietuvos gyventojų, prieširdžių virpėjimas yra paplitusi liga – ja serga apie 3 proc. suaugusiųjų, o rizika susirgti yra kas ketvirtam vyresniam kaip 40 metų.

Tam, kad prieširdžių virpėjimu sergantis ligonis nepatirtų insulto, jam skiriami kraują skystinantys vaistai – jie reguliuoja, kad kraujas intensyviai nekrešėtų ir nesusidarytų krešulių. Tačiau jei tie vaistai veikia per stipriai, ligonis gali nukraujuoti.

Nustatyti dozę sunku

Daugelį metų ligoniams, kaip ir M.Valiaugai, buvo skiriamas prieš beveik 70 metų išrastas varfarinas. Nors šis vaistas daugeliui išgelbėjo gyvybę, gydytojas V.Morozovas teigia galįs ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti pacientus, kuriems nereikia keletą kartų per metus keisti jo dozės.

"Dažniausiai dozę reikia keisti vasarą, mat žmogus ima valgyti daugiau daržovių – gauna daugiau vitamino K, o varfarinas slopina nuo vitamino K priklausomų krešėjimo faktorių sintezę. Žiemą, kai žmonės valgo mažiau daržovių, vaisto reikia mažiau", – teigia medicinos specialistas.

Varfarino poveikis labai greitai gali pasikeisti – stabdęs krešėjimą, staiga gali nebestabdyti ir, atvirkščiai, be to, jis reaguoja ne tik su maisto produktais, bet ir su kai kuriais kitais vaistais. Dėl šios priežasties ligoniai turi kas mėnesį atvykti į gydymo įstaigą, kad jiems būtų atlikti kraujo tyrimai ir pagal jų rezultatus koreguojama vaisto dozė.

"Jei pavyksta greitai pasiekti norimą kraujo krešumą, varfarinas yra puikus vaistas, tačiau jei ne, procesas tampa labai brangus ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų požiūriu", – teigia gydytojas.

Vaisto dozė yra unikali kiekvienam ligoniui. Gydytojas turi pacientę, kuriai tik iš dešimto ar vienuolikto karto pavyko pritaikyti varfarino dozę, – nuo pradinės ji buvo padidinta net penkis kartus. Tai pavyko pasiekti tik per beveik du mėnesius, taigi, beveik visą tą laiką ji galėjo patirti sunkių komplikacijų.

Yra alternatyvų

Pagal dabar galiojantį sveikatos apsaugos ministro įsakymą, jeigu gydytojams per šešis mėnesius nepavyksta pasiekti, kad paciento kraujas tinkamai krešėtų, t.y. 35 proc. tyrimų yra blogi, arba per tris pirmus gydymo mėnesius gaunami kritiniai rodikliai, kai pacientui dėl vaistų perdozavimo reikalinga skubi pagalba, tuomet jam galima kompensuoti naujuosius geriamuosius antikoaguliantus. Šie vaistai į rinką buvo pateikti 2010-aisiais. Dabar šalyje yra keturi šios grupės skirtingų kompanijų vaistai.

Kai buvo išrasta ši vaistų grupė, pasaulio medikai įvykį pavadino vienu didžiausių pastarojo dešimtmečio farmacijos mokslo laimėjimų. Mat naujieji geriamieji antikoaguliantai veikia kraujo krešėjimą daug stabiliau nei varfarinas, ir, jeigu pacientas neužmirš jų išgerti, gydytojai gali būti garantuoti, kad jo kraujas krešės taip, kaip tikimasi.

"Norimas rezultatas su naujaisiais vaistais pasiekiamas išgėrus pirmąją tabletę – nereikia ieškoti savos dozės", – tvirtina V.Morozovas.

Svarbu ir tai, kad, jei naujuosius geriamuosius antikoaguliantus vartojančiam žmogui reikia kokios nors intervencijos, pavyzdžiui, operacijos, užtenka, kad jis neišgers vaistų porą dienų, o varfarino reikia nevartoti daug ilgiau, po to atlikti kraujo tyrimą ir įsitikinti, ar ligonis per operaciją nenukraujuos.

Jei pavyksta greitai pasiekti norimą kraujo krešumą, varfarinas yra puikus vaistas, tačiau jei ne, procesas tampa labai brangus ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų požiūriu.

Pasak V.Morozovo, daugeliui pacientų labai svarbu, kiek kartų jie turės lankytis pas gydytoją. Jauni net nekalba apie varfariną, jie nelaukia, kada ligonių kasos kompensuos, perka vaistą patys, nes jiems brangiau atsieina važinėti pas gydytoją ir tikrintis. Be to, jie nenori laukti, kol bus pakankamai blogų rodiklių, nes nenori nė dienos rizikuoti nukraujuoti arba patirti insultą.

Yra ir tokių pacientų, kurie negali atvykti kas mėnesį į gydymo įstaigą, nes nevaikšto arba turi suvokimo problemų, nevisiškai atsakingai geria vaistus. Jiems sunku suprasti, kodėl šiandien reikia išgerti vieną tabletę, o po svaitės – dvi. Naujieji antikoaguliantai jiems labai supaprastintų gydymą.

Beje, jei ligonis pavėluoja atlikti tyrimą numatytu laiku, laiko skaitiklis, kada jam galima skirti naujuosius antikoaguliantus, ima suktis iš naujo – vėl tris mėnesius reikia daryti tyrimus ir žiūrėti, ar bus pakankamai blogų rezultatų. Tokia tvarka visiškai netinka dirbantiems žmonėms, ypač tiems, kurie daug keliauja.

Daugiau keistų apribojimų

"Nepaisant to, kad lėtinį prieširdžių virpėjimą nustato ir gydo šeimos gydytojai, tam, kad pacientas galėtų gauti kompensuojamųjų naujųjų antikoaguliantų, privalome jį siųsti pas kardiologą, – sako V.Morozovas. – Ir ne tam, kad kardiologas skirtų vaistą, o tam, kad pacientas gautų kompensuojamąjį."

Kardiologas pirmą kartą gali išrašyti vaistą tik mėnesiui, tik tada dar dviem – tokia tvarka. Tik po to ligonis gali kreiptis į šeimos gydytoją, kad tęstų gydymą minėtu vaistu.

"Taigi, dvi nereikalingos kardiologo konsultacijos. O juk pas kardiologus sunku patekti ligoniams, kuriems iš tiesų reikia jų pagalbos. Ligonių kasos tikisi taip apriboti naujųjų antikoaguliantų skyrimą ir sutaupyti, bet ar sutaupo?" – klausia gydytojas.

Prieširdžių virpėjimas insulto riziką padidina 5–6 kartus. Maždaug ketvirtadalis žmonių, kuriuos ištinka išeminis insultas, numiršta per mėnesį, dar 25 proc. – per metus. Iš likusių gyvųjų apie 60 proc. lieka neįgalūs ir yra priklausomi nuo aplinkinių, jiems išsivysto paralyžius, kalbos, regos sutrikimai, jie tampa priklausomi nuo aplinkinių. Daugelio tyrimų duomenimis, vos penktadalis darbingo amžiaus asmenų, persirgusių galvos smegenų insultu, grįžta į darbą, kiti lieka našta visuomenei. To būtų galima išvengti, jei žmonės, sergantys prieširdžių virpėjimu, būtų laiku ir tinkamai gydomi. Problema ta, kad geriamieji naujos kartos antikoaguliantai yra brangesni už varfariną. Vis dėlto visose ES šalyse, išskyrus Rumuniją, šie inovatyvūs vaistai kompensuojami, nes yra ne tik efektyvūs, bet ir taupo sveikatos sistemos lėšas.

Sušlubavo širdis

Vienas pavyzdžių – ligonių, sergančių prieširdžių virpėjimu, gydymas: neretas vartoja senuosius vaistus, kurie ne visuomet apsaugo nuo insulto, tačiau dėl sveikatos sistemos lėšų taupymo politikos nauji brangesni vaistai ligoniams sunkiai prieinami, nesvarbu, kad daug efektyviau saugotų nuo komplikacijų. 

Mindaugas Valiauga eina 82-uosius. Kadais buvo Radijo komponentų gamyklos vieno iš skyrių viršininkas, o dabar dienas, kurias pradeda nuo mankštos, leidžia namie. Kada sutriko širdis, nė nebepamena, sako, gal jau buvo išėjęs į pensiją. Į gydytojus jį privertė kreiptis iki 200 mm/Hg pašokęs kraujospūdis. Dėl to vaikščiojo į polikliniką, gydytojai vis keitė vaistus, tačiau nepavyko pasiekti, kad kraujospūdis taptų normalus.

Gydytojai nustatė ir kitą ligą – prieširdžių virpėjimą, išrašė varfarino – vaisto, kuris reguliuoja kraujo krešėjimą. Mindaugas pasakoja, kad kas mėnesį tekdavo atlikti kraujo tyrimus. O jie vis rodė, kad blogai – kraujas nekreši taip, kaip turėtų. Gerdavo tai vieną tabletę, tai kelias, bet tyrimai vis tiek buvo blogi.

Vyras sako, kad gydytojai siūlė jam naujesnių vaistų, bet tuomet jie nebuvo kompensuojami. Jam, pensininkui, jų kaina tuomet buvo per aukšta, tad vyras pasiliko su senesniais vaistais.

Kartą Mindaugas atsibudo ligoninėje. Paaiškėjo, kad namie staiga prarado sąmonę, ir, kol jį vaikai surado, praėjo bemaž dvi paros. Tuomet ligoninėje jis praleido apie porą savaičių, o namo parvyko su naujų kraujo krešėjimą reguliuojančių vaistų receptu. Paaiškėjo, kad juos ligonių kasos jau kompensuoja, tad ligoniui tenka primokėti apie 10 eurų.

„Dabar geriu tuos vaistus. Nereikia nei kas mėnesį tikrintis, nei eiti pas gydytoją“, – sako Mindaugas.

Krešėjimą reguliuoti būtina

„Nauji vaistai kompensuojami tik tiems ligoniams, kurie, vartodami senuosius kraujo krešėjimą reguliuojančius, apie 35 proc. laiko nepasiekia tikslinio krešėjimo rodiklių. Vadinasi, šiems žmonėms gresia 35 proc. rizikos arba patirti insultą, arba nukraujuoti“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas, šeimos gydytojas Vitalijus Morozovas ir priduria, kad statistiškai žiūrint tai gal ir nėra didelė problema, tačiau pacientas nenori net 1 proc. rizikuoti – jis turi būti tikras, kad vaistai saugo nuo sunkių komplikacijų.

Kraujo krešėjimą reguliuojančių vaistų privalo vartoti žmonės, kurie serga prieširdžių virpėjimu. Tai neritmiškas prieširdžių susitraukimas, kai prieširdžiai virpa tankiau nei įprastai, todėl kraujas iš jų nepašalinamas taip, kaip turėtų būti, ir ima formuotis krešuliai. Jie su krauju gali nukeliauti į bet kokią organizmo vietą, kur patenka arterinis kraujas: į kojas, rankas, inkstus, blužnį. Dėl to ligoniui gali tekti amputuoti galūnes. Jei užsikemša inkstų kraujagyslės, gali prireikti hemodializės. Vis dėlto dažniausiai krešulys pasiekia smegenis ir ten užkemša kraujagyslę. Kraujotakos netekusi smegenų dalis žūsta per kelias minutes. Kasmet insultą patiria 10–12 tūkst. Lietuvos gyventojų, prieširdžių virpėjimas yra paplitusi liga – ja serga apie 3 proc. suaugusiųjų, o rizika susirgti yra kas ketvirtam vyresniam kaip 40 metų.

Tam, kad prieširdžių virpėjimu sergantis ligonis nepatirtų insulto, jam skiriami kraują „skystinantys“ vaistai – jie reguliuoja, kad kraujas intensyviai nekrešėtų ir nesusidarytų krešuliai. Tačiau jei tie vaistai veikia per stipriai, ligonis gali nukraujuoti.

Nustatyti dozę sunku

Daugelį metų ligoniams, kaip ir M. Valiaugai, buvo skiriamas prieš beveik 70 metų išrastas varfarinas. Nors šis vaistas daugeliui išgelbėjo gyvybę, gydytojas V. Morozovas teigia galįs ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti pacientus, kuriems nereikia keletą kartų per metus keisti jo dozės.

Vitalijus Morozovas. Asmeninio arch.nuotr.

„Dažniausiai dozę reikia keisti vasarą, mat žmogus ima valgyti daugiau daržovių – gauna daugiau vitamino K, o varfarinas slopina nuo vitamino K priklausomų krešėjimo faktorių sintezę. Žiemą, kai žmonės valgo mažiau daržovių, vaisto reikia mažiau“, – teigia medicinos specialistas.

Varfarino poveikis labai greitai gali pasikeisti – stabdęs krešėjimą, staiga gali nebestabdyti, ir atvirkščiai, be to, jis reaguoja ne tik su maisto produktais, bet ir su kai kuriais kitais vaistais. Dėl šios priežasties ligoniai turi kas mėnesį atvykti į gydymo įstaigą, kad jiems būtų atlikti kraujo tyrimai ir pagal jų rezultatus koreguojama vaisto dozė.

„Jei pavyksta greitai pasiekti norimą kraujo krešumą, varfarinas yra puikus vaistas, tačiau jei ne, procesas tampa labai brangus ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų požiūriu“, – teigia gydytojas.

Jei pavyksta greitai pasiekti norimą kraujo krešumą, varfarinas yra puikus vaistas, tačiau jei ne, procesas tampa labai brangus ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų požiūriu.

Vaisto dozė yra unikali kiekvienam ligoniui. Gydytojas turi pacientę, kuriai tik iš dešimto ar vienuolikto karto pavyko pritaikyti varfarino dozę, – nuo pradinės ji buvo padidinta net penkis kartus. Tai pavyko pasiekti tik per beveik du mėnesius, taigi, beveik visą tą laiką ji galėjo patirti sunkių komplikacijų.

Yra alternatyvų

Pagal dabar galiojantį sveikatos apsaugos ministro įsakymą, jeigu gydytojams per šešis mėnesius nepavyksta pasiekti, kad paciento kraujas tinkamai krešėtų, t. y. 35 proc. tyrimų yra blogi, arba per tris pirmus gydymo mėnesius gaunami kritiniai rodikliai, kai pacientui dėl vaistų perdozavimo reikalinga skubi pagalba, tuomet jam galima kompensuoti naujuosius geriamuosius antikoaguliantus. Šie vaistai į rinką buvo pateikti 2010-aisiais. Dabar šalyje yra keturi šios grupės skirtingų kompanijų vaistai.

Kai buvo išrasta ši vaistų grupė, pasaulio medikai įvykį pavadino vienu didžiausių pastarojo dešimtmečio farmacijos mokslo laimėjimų. Mat naujieji geriamieji antikoaguliantai veikia kraujo krešėjimą daug stabiliau nei varfarinas, ir, jeigu pacientas neužmirš jų išgerti, gydytojai gali būti garantuoti, kad jo kraujas krešės taip, kaip tikimasi.

„Norimas rezultatas su naujaisiais vaistais pasiekiamas išgėrus pirmąją tabletę – nereikia ieškoti „savos“ dozės“, – tvirtina V. Morozovas.

Svarbu ir tai, kad jei naujuosius geriamuosius antikoaguliantus vartojančiam žmogui reikia kokios nors intervencijos, pavyzdžiui, operacijos, užtenka, kad jis neišgers vaistų porą dienų, o varfarino reikia nevartoti daug ilgiau, po to atlikti kraujo tyrimą ir įsitikinti, ar ligonis per operaciją nenukraujuos.

Pasak V. Morozovo, daugeliui pacientų labai svarbu, kiek kartų jie turės lankytis pas gydytoją. Jauni net nekalba apie varfariną, jie nelaukia, kada ligonių kasos kompensuos, perka vaistą patys, nes jiems brangiau atsieina važinėti pas gydytoją ir tikrintis. Be to, jie nenori laukti, kai bus pakankamai blogų rodiklių, nes nenori nė dienos rizikuoti nukraujuoti arba patirti insultą.

Yra ir tokių  pacientų, kurie negali atvykti kas mėnesį į gydymo įstaigą, nes nevaikšto arba turi suvokimo problemų, nevisiškai atsakingai geria vaistus. Jiems sunku suprasti, kodėl šiandien reikia išgerti vieną tabletę, o po svaitės – dvi. Naujieji antikoaguliantai jiems labai supaprastintų gydymą.

Beje, jei ligonis pavėluoja atlikti tyrimą numatytu laiku, laiko skaitliukas, kada jam galima skirti naujuosius antikoaguliantus, ima suktis iš naujo – vėl tris mėnesius reikia daryti tyrimus ir žiūrėti, ar bus pakankamai blogų. Tokia tvarka visiškai netinka dirbantiems žmonėms, ypač tiems, kurie daug keliauja.

Daugiau keistų apribojimų

„Nepaisant to, kad lėtinį prieširdžių virpėjimą nustato ir gydo šeimos gydytojai, tam, kad pacientas galėtų gauti kompensuojamųjų naujųjų antikoaguliantų, privalome jį siųsti pas kardiologą, – sako V. Morozovas. – Ir ne tam, kad kardiologas skirtų vaistą, o tam, kad pacientas gautų kompensuojamąjį.“

Kardiologas pirmą kartą gali išrašyti vaistą tik mėnesiui, tik tada dar dviems – tokia tvarka. Tik po to ligonis gali kreiptis į šeimos gydytoją, kad tęstų gydymą minėtu vaistu.

„Taigi, dvi nereikalingos kardiologo konsultacijos. O juk pas kardiologus sunku patekti ligoniams, kuriems iš tiesų reikia jų pagalbos. Ligonių kasos tikisi taip apriboti naujųjų antikoaguliantų skyrimą ir sutaupyti, bet ar sutaupo?“ – klausia gydytojas.

Prieširdžių virpėjimas insulto riziką padidina 5–6 kartus. Maždaug ketvirtadalis žmonių, kuriuos ištinka išeminis insultas, numiršta per mėnesį, dar 25 proc. – per metus. Iš likusių gyvųjų apie 60 proc. lieka neįgalūs ir yra priklausomi nuo aplinkinių, jiems išsivysto paralyžius, kalbos, regos sutrikimai, jie tampa priklausomi nuo aplinkinių. Daugelio tyrimų duomenimis, vos penktadalis darbingo amžiaus asmenų, persirgusių galvos smegenų insultu, grįžta į darbą, kiti lieka našta visuomenei. To būtų galima išvengti, jei žmonės, sergantys prieširdžių virpėjimu, būtų laiku ir tinkamai gydomi.  Problema ta, kad geriamieji naujos kartos antikoaguliantai yra brangesni už varfariną. Vis dėlto visose Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Rumuniją, šie inovatyvūs vaistai kompensuojami, nes ne tik yra efektyvūs, bet ir taupo sveikatos sistemos lėšas.

Atsimena ne viską

Paprašytas papasakoti apie savo ligą, Jonas pasiskundžia, kad jam streikuoja atmintis, nepamena visų datų ir greitai perduoda telefoną žmonai.

"Aš esu medikė, tai vyrui atrodo, kad galiu geriau pakomentuoti jo ligos istoriją, – nusišypsojo ji. – Nors Jonas guodžiasi savo atmintimi, jis yra aktyvus protmūšių dalyvis, daug skaito, viskuo domisi ir net aš, spręsdama kryžiažodžius, nuolat klausiu jo, koks klausimo atsakymas."

Kaip pasakoja Sigita Greinienė, 2000 m. jos vyrui atlikti tyrimai parodė M-gradientą, buvo nustatyta monokloninė gamapatija, bet penkerius metus nebuvo jokių pakitimų, rodiklis nedidėjo. Kai 2005 m. diagnozavo mielominę ligą, Jonui buvo 65-eri. Taikyta chemoterapija, kurią vyras itin sunkiai toleravo, net tris kartus atsidūrė reanimacijos skyriuje.

"Tai buvo tikrai sudėtingas laikotarpis, Jonas buvo labai sunkios būklės. Netgi buvo pasakyta, kad nieko gero nelaukti. Paskui atsirado vaistas bortezomibas, jo būklė pradėjo gerėti, kraujo rodikliai pagerėjo ir 2007 m. buvo galima atlikti autologinę kaulų čiulpų transplantaciją. Jos efektas buvo labai geras, penkerius metus Jonas jautėsi puikiai", – prisiminė Sigita.

Liga atsinaujino

Tačiau po penkerių metų, mielominė liga atsinaujino ir teko grįžti į ligoninę.

"Būdavo remisijų, pagerėjimų ir vėl pablogėjimų. O dabar jau metus Jonas gauna tik citostatikus. Remisijos nepavyko pasiekti, bet vaistai šiek tiek pristabdė ligos progresavimą. Tačiau tai, kad ji vystosi, matyti iš besideformuojančios krūtinės ląstos", – pastebi ligonio žmona.

Kad patvirtintų, buvo atliktas tyrimas kompiuterinės tomografijos metodu, bet net ir be jo liga pastebima. Plazmocitoma didėja, kraujo rodikliai negerėja.

Tai buvo tikrai sudėtingas laikotarpis, Jonas buvo itin sunkios būklės. Netgi buvo pasakyta, kad nieko gero nelaukti.

"Gydymo kaip ir nelabai yra. Dabar jau tris mėnesius negauname jokių vaistų. Taip ir gyvename", – liūdnai ištaria moteris.

Europoje yra efektyvių vaistų tokiems ligos atvejams, kaip Jono, gydyti ir dar prieš dvejus metus buvo kalbama, kad greitai juos pradės kompensuoti ir Lietuvoje. Tačiau šiandien jie vis dar nėra prieinami šalies gyventojams.

"Mes jau pensininkai ir galimybių įpirkti vaistą neturime, žinoma, galėtume namus parduoti, tačiau net nesu tikra, ar Lietuvoje yra galimybė tų vaistų įsigyti savo lėšomis", – svarstė S.Greinienė.

Bijo, kad nesulauks

Sigita ir Jonas gyvena už miesto, nuosavame name, tad veiklos čia netrūksta.

Žiemos laikotarpis sutuoktiniams nebuvo lengvas, vyrą puolė įvairios infekcijos, teko vartoti net penkių rūšių antibiotikus. Moteris pasakojo, kad, pasiekus remisiją ar esant pagerėjimui, jos vyras jaučiasi gerai, yra aktyvus, kupinas energijos.

"Svajonių Jonas turi daug, tačiau ne viską pavyksta įgyvendinti. Žinoma, kai vaistus vartoja, savijauta suprastėja. Tačiau jis visą gyvenimą buvo optimistas, aktyvus ir veiklus žmogus. Matau, kaip jis nori gyventi, kaip kabinasi į paskutinę viltį. Kartais jis net mus ramina, sako, nepanikuokime", – moters akyse sublizga ašaros.

Jai labai skaudu, kad nėra būdų padėti vyrui. Galvoja, gal ir bus tie vaistai prieinami po metų, gal po kitų, tačiau pagalbos Jonui reikia dabar, kad liga nepažengtų tiek, jog nebegalės padėti ir inovatyviausias gydymas.

Žino, bet nesirūpina

Kraujo ligomis sergančius ir jų artimuosius vienijanti asociacija "Kraujas" prieš metus kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, prašydama ieškoti būdų, kaip kompensuoti mielomine liga sergantiems pacientams vaistus, tačiau iki šiol problema nepajudėjo iš vietos.

"Jono situacija, kaip ir kitų mielomine liga sergančių ir gydymo negaunančių pacientų, yra beviltiška. Deja, Sveikatos apsaugos ministerija net nebando ieškoti būdų, kaip padėti šiems ligoniams, priešingai, sulaukiame tik nesibaigiančių pažadų. Visiškai neįvertinama tai, kad laikas, itin reikšmingas sergantiesiems, eina", – nerimauja asociacijos "Kraujas" pirmininkė Ieva Drėgvienė.

Ieva Drėgvienė. J. Kunigiškytės nuotr.

Ji tvirtina, kad šiuo metu mielominei ligai gydyti yra taikomi generiniai vaistai, o inovatyvūs neprieinami – net keturi jų laukia kompensavimo.

"Du iš keturių inovatyviųjų turi bendro išgyvenamumo duomenis, o tai reiškia, kad jie mažina mirtingumą, tačiau šių vaistų terapinės vertės yra dirbtinai sumažintos, tam, kad jie netaptų kompensuojami. Kiti du vaistai neturi bendro išgyvenamumo duomenų, tačiau turi pridėtinę terapinę vertę. Šiems vaistams balas buvo sumažintas tik todėl, kad jie skirti onkologinei ligai gydyti. Balai lemia, bus ar nebus vaistas kompensuojamas", – I.Drėgvienė piktinasi, kad ši diskriminacinė nuostata įtvirtinta sveikatos apsaugos ministro įsakyme.

Galvoja, gal ir bus tie vaistai prieinami po metų, gal po kitų, tačiau pagalbos Jonui reikia dabar, kad liga nepažengtų tiek, jog nebegalės padėti ir inovatyviausias gydymas.

Pasak asociacijos pirmininkės, Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos departamentas atliko vaistų vertinimo analizę ir nustatė, kad dalies onkologinių vaistų, įskaitant ir mielominei ligai gydyti, terapinės vertės yra dirbtinai nuvertintos, nesilaikant teisės aktuose nustatytų kriterijų, todėl šie vaistai ir nepasiekia kompensavimo.

"Liūdniausia yra tai, kad net ir radus neatitikimų bei vertinimo klaidų, jų neskubama taisyti. Atrodo, kad tikslas yra visais įmanomais būdais kaupti Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervą, negalvojant, kaip padėti beviltiškoje situacijoje atsidūrusiems ligoniams ir jų artimiesiems. O to padariniai labai skaudūs", – apmaudžiai kalba I.Drėgvienė.

Tik inovatyvūs vaistai

"Mielominė liga iki šiol vertinama kaip neišgydoma, tačiau apie 10–15 proc. pacientų pasiekiamos ilgalaikės remisijos, kai liga neatsinaujina dešimt ir daugiau metų. Tokie pacientai vadinami "praktiškai pasveikę" (angliškas terminas – operationaly cured). Dar prieš dešimt penkiolika metų vidutinis mielomine liga sergančių pacientų išgyvenamumas buvo maždaug penkeri metai. Nuo 2005–2010 m. mielominės ligos gydymas iš esmės pasikeitė, klinikiniai tyrimai rodo nuolat ilgėjantį šia liga sergančiųjų išgyvenamumą", – tvirtina Vilniaus Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas.

Valdas Pečeliūnas. J. Kunigiškytės nuotr.

Jis pabrėžė, kad nauji vaistai ir gydymo metodai, toliau gerinantys pacientų išgyvenamumo rodiklius, išrandami kiekvienais metais.

"Šiuo metu ekspertai iš JAV vertina, kad pacientų, kuriems mielominė liga nustatyta 2018 m. ir vėliau, vidutinis išgyvenamumas turėtų siekti 20–25 metus. Tačiau yra viena labai svarbi sąlyga: turi būti užtikrinta galimybė gydytis naujausiais vaistais. Deja, jų mielominei ligai gydyti prieinamumas Lietuvoje yra ribotas – sprendimo dėl kompensacijos laukia keturi preparatai, nors jie yra registruoti ES, pripažįstami kaip efektyvūs ir saugūs, o jų nauda gydant ligą nėra iki galo įrodyta. Gydymas šiais vaistais yra kompensuojamas daugelyje Europos šalių, o Lietuvoje šis procesas yra įstrigęs jau kelerius metus", – priekaištauja medicinos mokslų daktaras V.Pečeliūnas.

Pasireiškia nespecifiniais simptomais

Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 150 naujų mielomos atvejų. Antra pagal paplitimą kraujo vėžio forma dažniau serga vyresni nei 65 m. žmonės, kiek dažniau ji diagnozuojama vyrams. Anksti mielomą atpažinti yra sunku, nes pradžioje ji neturi ryškių specifinių simptomų.

Dažniausiai žmonės skundžiasi tiesiog bendru silpnumu, nugaros skausmu, dėl nusilpusios imuninės sistemos dažnai serga infekcinėmis ligomis.

Įprastiniai kraujo tyrimai ligos pradžioje gali būti normalūs ar tik nežymiai nukrypę nuo normos, todėl greitai nustatyti diagnozę būna gana sunku.

Šį piktybinį susirgimą sukelia plazminių ląstelių, esančių kaulų čiulpuose, pakitimai. Plazminės ląstelės yra imuninės sistemos ląstelės, kurių pagrindinė funkcija – imuninių baltymų, kovojančių su infekcijomis, antikūnių gamyba. Skirtingai negu kitų navikų atveju, sergant mielomine liga dažniausiai nesusidaro auglys – liga vystosi kaulų čiulpuose, tad mielominės ląstelės tiesiog pasklinda juose.

Komentaras

Simona Stankevičiutė, Sveikatos apsaugos ministerijos Vaistų kompensavimo ir kainodaros politikos skyriaus vyr. specialistė:

Lietuvoje veikiančia vaistų kompensavimo sistema siekiama užtikrinti, kad pacientams būtų kompensuojami tie vaistai, kurie, remiantis objektyviais įrodymais, yra veiksmingiausi ir saugiausi bei už turimas Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas nuperka daugiausiai pridėtinės naudos pacientams.

Šiuo metu Ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių komisija (Kompensavimo komisija) iš viso svarsto 57 vaistus, dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas, 6 preparatai šiuo metu yra Rezerviniame vaistų sąraše. Straipsnyje minimi vaistai mielomai gydyti buvo vertinti ir svarstyti komisijos, šiuo metu ji yra pavedusi Sveikatos apsaugos ministerijos Vaistų kainodaros ir kompensavimo politikos skyriui bei Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai patikslinti terapinės vertės vertinimo schemą, kad vaistai būtų įvertinami kuo objektyviau ir tie vaistai, kurie sukuria pridėtinę naudą, kuo greičiau pasiektų pacientus.

Iš viso per 2018 m. mielomai gydyti buvo išleista apie 2,7 mln. eurų vien tik vaistiniams preparatams. Tikrai ne visi ES šalyse užregistruoti vaistai yra kompensuojami visose ES šalyse. Bet svarbu tai, kad visais atvejais vaistai yra skiriami siaurai pacientų grupei ir tik su kompanijos, gamintojo finansiniais įsipareigojimais. Tai yra, kitų šalių kompensavimo sistemose šie vaistai taip pat nebuvo įvertinti kaip vienareikšmiškai "gerinantys" išeitis, ir kitos šalys derybų metu prašė kompanijų prisiimti tam tikrus įsipareigojimus.

Vaisto įtraukimo į kompensavimo sistemą procesą sudaro keletas žingsnių. Visų pirma, kompanija turi pateikti paraišką vaistui kompensuoti, tuomet vertinama vaisto terapinė ir farmakoekonominė vertė, skaičiuojama biudžeto įtaka. Paskui atsakingų institucijų pateikti vertinimai yra svarstomi Kompensavimo komisijoje, kurią sudaro ir visuomenės, įskaitant pacientus, atstovai. Galiausiai, Kompensavimo komisijoje priimti sprendimai pristatomi Privalomojo sveikatos draudimo fondo tarybai. Tik po šių žingsnių sveikatos apsaugos ministras priima galutinį sprendimą dėl vaistų kompensavimo.

Jei nustatoma, kad vaisto terapinė ir farmakoekonominė vertė tokia pati, kaip jau kompensuojamų vaistų, išlaidos vaistui turi nedidinti Privalomojo sveikatos draudimo fondo patiriamų išlaidų, kitaip tariant, yra prašoma pareiškėjo sumažinti kainą.

Jei vaisto įvertinimas atitinka kriterijus ir tokio vaisto kompensavimas nedidina ar mažina biudžeto išlaidas, jį yra siūloma įrašyti į kompensavimo sąrašus. Jei vertinimo metu nustatoma, kad vaistas sukuria pridėtinę terapinę vertę ir papildomą, naują naudą pacientams, jis yra įvertinamas didesniu balų kiekiu, ir tuomet gali kainuoti brangiau.

Jei tuo metu, kai yra priimamas teigiamas sprendimas dėl vaistų, turinčių pridėtinę terapinę naudą, nėra pakankamai Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų juos kompensuoti, šie vaistai yra įrašomi į rezervinį vaistų sąrašą. Šis sąrašas svarstomas ne rečiau kaip du kartus per metus ir, jei yra pakankamai lėšų, būtent vaistai iš šio sąrašo, įrodę turintys pridėtinę naudą, yra pradedami kuo skubiau kompensuoti. Jei vaistas vertinimo metu neįrodo, kad jo veiksmingumas yra bent jau panašus į jau kompensuojamų vaistų sukuriamą naudą, tokie preparatai nėra kompensuojami.

Vaistų vertinimas atliekamas pagal terapinio naujumo, terapinės naudos, farmakoekonomikos vertinimo bei įtakos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui kriterijus. Jie visiems vaistams yra vienodi, gauti vertinimai yra skelbiami viešai.

Atsakymai į juos ir pagalba nemokamai teikiama Kauno miesto poliklinikos Dainavos jaunimo centre. Vytautės Užaitės vadovaujamas kolektyvas turi jau aštuoniolikos metų darbo patirtį, todėl paslapčių tarp psichologų, socialinių darbuotojų ir net pačių droviausių jaunų žmonių nelieka. Apie tai – pokalbis su V.Užaite.

– Papasakokite apie Jaunimo centro veiklą: su kokiomis problemomis į specialistus kreipiasi jauni žmonės, kokio amžiaus, kaip, kokiomis formomis jiems padedate?

– Kauno miesto poliklinikos Dainavos jaunimo centras įkurtas 2000 m. poliklinikos administracijos iniciatyva ir Kauno m. savivaldybės bei Vekšės (Švedija) "Rotary" klubo pastangomis, siekiant prisidėti prie paslaugų jaunimui prieinamumo didinimo. Tai vienintelis tokio pobūdžio centras Kaune, kur vienoje vietoje sutelktos nemokamos kompleksinės paslaugos jaunimui (13–26 metų). Jaunimo centro veikla vykdoma dviem pagrindinėmis kryptimis: psichologinės ir socialinės pagalbos teikimas bei švietimas lytinės sveikatos klausimais.

– Kaip ši pagalba teikiama? Ar galima pasikonsultuoti dėl kankinančios problemos individualiai?

– Paslaugas jaunimui teikia profesionalių psichologų, socialinių darbuotojų, lytinės sveikatos specialistų komanda: teikiamos individualios ir grupinės konsultacijos, vyksta prevencinės paskaitos bei diskusiniai seminarai, įvairūs į patyrimą orientuoti praktiniai užsiėmimai, atviri renginiai, mokymai.

– Įdomu, kas jaunimui kelia nerimą?

– Aktualiausios problemos, dėl kurių kreipiamasi į Jaunimo centrą, – įvairios krizės, santykių problemos, netektys, tėvų skyrybos, tėvų emigracija, adaptacijos problemos, mokymosi sunkumai, lyties tapatumo klausimai, savižudybės rizika, save žalojantis elgesys, smurtas, patyčios, ankstyvas seksualinis gyvenimas, užimtumo trūkumas, polinkis į įvairias priklausomybes, žalinga valgymo elgsena bei perdėta svorio kontrolė ir kt.

Dažnai susiduriama ir su savęs pažinimo, realizavimo klausimais, noru atrasti sau tinkamiausią veiklą, įgyti drąsos ir pasitikėjimo renkantis studijų kryptį, ieškant darbo ar priimant kitus jaunam žmogui svarbius sprendimus. Daug dėmesio skiriama ir sveikatos priežiūros įgūdžiams ugdyti – mokant pažinti ir suprasti savo kūną, jo siunčiamus signalus, o esant negalavimų – laiku ir nedelsiant kreiptis pagalbos į specialistus. Čia ypač didelį vaidmenį vaidina buvimas Kauno miesto poliklinikos dalimi, kadangi į problemų, susijusių su sveikata, sprendimą nedelsiant įsitraukia ir čia pat dirbantys profesionalūs bei kompetentingi medikai, o jaunam žmogui, atėjusiam į Jaunimo centrą, nebereikia patirti papildomo streso ieškant, kur ir kas jam galėtų suteikti reikiamą pagalbą.

Poliklinikos medikai taip pat įsitraukia į prevencines, šviečiamojo pobūdžio veiklas, dalyvauja Jaunimo centre vykstančiuose renginiuose sveikatos temomis, taip tapdami ne tik savo profesijos ambasadoriais jaunimui, bet ir formuodami suvokimą, kad rūpinimasis savo sveikata yra daug daugiau nei negalavimų įveikimas.

– Jaunimo apklausų duomenimis, net 57 proc. jaunų žmonių kankina polinkis į žalingus įpročius. Kodėl jie taip paplitę? Ar centras užsiima žalingų įpročių prevencija?

– Žalingų įpročių tema visuomet kelia daug diskusijų. Stebina ne tik jų paplitimo mastas, bet ir nuolat kintančios įpročių formos, jų prieinamumas bei visuomenėje vyraujančios mados. Pavyzdžiui, šiuo metu elektroninė cigaretė jauno žmogaus rankoje nėra neįprastas reiškinys, tačiau jos poveikis organizmui vis dar apipintas su tikrove prasilenkiančia informacija. Mūsų darbas – tą informaciją jaunimui pateikti tikrą, paremtą mokslu, medikų ir kitų specialistų įžvalgomis, tokiu būdu skatinant aktyvias diskusijas, ugdant gebėjimą atsirinkti ne tik teisingus informacijos šaltinius, bet ir suvokti priklausomybių atsiradimo priežastis.

Kalbėdamiesi alkoholio prevencijos temomis kviečiame prisijungti ir anoniminių alkoholikų bendruomenės narius, kurie, dalydamiesi savo istorijomis, jaunimui atskleidžia gyvenimišką priklausomos asmenybės portretą ir priežastis, nulėmusias priklausomybės atsiradimą. Dirbdami su tėvais nuolat girdime klausimų, kodėl jų vaikai pradėjo rūkyti, vartoti alkoholį, piktnaudžiauti laiku, praleidžiamu internete, tačiau uždavę klausimą patiems tėvams, pavyzdžiui, kiek iš auditorijoje esančių tėvų rūko, matome gausiai pakeltas rankas. Paprašyti įvardyti, kiek tiksliai savo laiko skiria laisvalaikio veikloms internete, tai padaryti irgi gali ne visi. Todėl pirmiausia kalbėdami apie jaunų žmonių priklausomybių problemas turime būti sąžiningi sau ir atsakyti į klausimą, kiek iš tiesų prisidedame kokybišku laiku ir dėmesiu savo vaikams, kad jų noro būti pripažintiems, įvertintiems ir pastebėtiems nereikėtų tenkinti bendraamžių rate svaiginantis ar pasineriant į virtualų pasaulį.

– Dėl ko jaunimą kankina depresija? Kaip padedate sergantiesiems šia ir kitomis ligomis, turintiems suicidinių minčių?

– Daug problemų jaunimui kelia rimtų iššūkių ir nemenką stresą. Dažniausiai jos neatsiranda staiga, kaupiasi ilgą laiką, sekina jauną žmogų, o kiekviena sudėtingesnė situacija tampa, rodos, nebeįveikiama. Dažnai prarandamas tikėjimas savimi, kyla nepagrįstas kaltės ar kitų kaltinimo jausmas, atsiranda baimė imtis įprastų ar naujų veiklų, pradedama abejoti aplinkui esančiųjų nuoširdumu ir noru padėti, kyla rimti egzistenciniai klausimai.

Kita problema – artimųjų palaikymo trūkumas ar nenoras pripažinti situacijos sudėtingumą. Dažnai mūsų specialistams tenka įrodinėti, kad tai – rimtas rizikos signalas, o ne išsigalvojimas, tingėjimas ar tiesiog paauglystei būdingas elgesys. Pavyzdžiui, į psichologą besikreipiantis jaunuolis išsako nenorą gyventi dėl nutrūkusių santykių su mergina – situacija atrodo beviltiška, namiškių ir draugų pastangos pralinksminti, sumenkinti praradimą skaudina ir žeidžia dar labiau, dingsta bet kokia motyvacija mokytis, sportuoti, bendrauti. Arba štai kabineto duris praveria mergina, nepatenkinta savimi, nesėkmingai bandydama laikytis dietų, galvodama, kad bus laimingesnė, turės daugiau draugų ir nebejaus nerimo, jei numes keletą kilogramų, tačiau iš tiesų problema jau artėja prie valgymo sutrikimų. Čia psichologo vaidmuo tampa ypač svarbus, nes nuoseklus darbas stiprinant ar grąžinant prarastą pasitikėjimą savimi, mokantis tinkamai išreikšti savo jausmus, atsispirti aplinkos įtakai, skatinant teigiamas emocijas padeda sumažinti didžiąją dalį išgyvenamų sunkumų.

– Ar galite padėti jauniems žmonėms, kurie skundžiasi blogais santykiais su tėvais?

– Atlikti įvairūs moksliniai tyrimai ir mūsų specialistų darbo praktika rodo: paaugliai labiausiai nori, kad tėvai jų atidžiai klausytųsi ir pasistengtų suprasti. Paauglystės laikotarpiu, kai didžiausia siekiamybė – laisvė ir savarankiškumas, tėvai vis dar yra svarbūs, tačiau iš jų tikimasi palaikymo net ir padarius klaidų ar sulaužius pasitikėjimą. Jeigu to pritrūksta (o tai nutinka gana dažnai), kyla konfliktų, paaugliai jaučiasi nesuprasti, pradeda maištauti.

Psichologo konsultacijos, kai yra tokia situacija, sudaro palankiausias sąlygas abiem pusėms išgirsti vieniems kitus be kaltinimų, kritikos, kartu aptarti šeimoje esančias taisykles ir padarinius, jų nesilaikant, padėti kurti ir palaikyti pagarbius tarpusavio santykius. Šiuos įgūdžius galima lavinti ir stiprinti, todėl drąsiname ir skatiname tiek jaunimą, tiek suaugusiuosius, norinčius gerų ir atvirų tarpusavio santykių, dėl jų pasistengti ir kartu padirbėti.

– Ankstyvi lytiniai santykiai ir ankstyva motinystė nėra tabu per konsultacijas?

– Remiantis mokslininkų duomenimis, Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį mergaičių lytinio brendimo pradžia gerokai paankstėjo. Anksčiau brendimas prasidėdavo apie 13-us metus, dabar vidutinis amžius fiksuojamas perkopus 12-us. Tam nemažai įtakos turi kintantis gyvenimo būdas, pasikeitusi mityba, hormoniniai veiksniai ir kt. Lygiai taip pat ankstyvesni tampa ir lytiniai santykiai bei juos lydinčios psichologinės ir sveikatos problemos, kurioms bręstantis organizmas nėra pasirengęs. Čia atsiranda poreikis laiku ir profesionaliai reaguoti į vykstančius jaunuolių elgsenos pokyčius tam, kad ji netaptų rizikinga, o fiksuojami ankstyvos motinystės atvejai, sulaukus vos 13 metų, netaptų dar ankstesni.

Jaunimo centre teikiamos paslaugos apima tiek individualias gydytojos ginekologės konsultacijas, kurios skirtos visiems rūpimiems lytinės sveikatos klausimams aptarti, susipažinti su apžiūros kabinete esančia medicinine įranga, tiek lytinio švietimo paskaitas ir diskusinius seminarus jaunimui, kurių metu daug dėmesio skiriama ir psichologiniams lytiškumo aspektams.

Vis dar sulaukiame nemažai klausimų, ar ankstyvo amžiaus pradėdami kalbėtis šiomis temomis neskatiname lytinių santykių? Atsakymas – tikrai ne, nes jaunas žmogus, turėdamas visą jam rūpimą informaciją apie tai, kas vyksta su jo kūnu, bus linkęs ne eksperimentuoti, o elgtis atsakingiau ir sąmoningiau, ir į kylančius klausimus atsakyti rinksis patikimus šaltinius. Dirbdami su jaunimu akcentuojame: ateikite, klauskite, kalbėkimės, Jaunimo centre nėra nesvarbių klausimų. Raginame ir tėvus, norinčius pasitarti, kaip ir kada su savo vaikais kalbėtis lytiškumo temomis, užsukti pas mus. Kartu rasime atsakymus į visus klausimus.

VšĮ Kauno miesto poliklinikos Dainavos jaunimo centras

Pramonės pr. 31, Kaunas

Informacija tel. (8 37) 452 885.

Registracija į psichologų konsultacijas tel. (8 37) 455 588, 787 002.

Daugiau informacijos www.jaunimocentras.eu

www.kaunopoliklinika.lt

Paskatino kaimynė

Mokytoja Regina per Vėlines kapinėse stabtelėjo prie daugelio kauburėlių, kuriuose ilsisi artimiausi žmonės – du vyrai, sūnus. Antkapis su širdimi delne žymi sūnaus kapą.

"Taip atrodo, kad sūnų delne laiko jo tėtis. Abu palaidojau šiame kape. Tik sūnus išėjo pirmas. Kasmet kapas skendi žvakių liepsnose. Matyt, bendraklasiai ir draugai jų tiek uždega, kad net suskaičiuoti sunku. Gal koks šimtas dega kasmet", – pasakoja Regina.

Nelaimė šeimą ištiko paskutiniojo skambučio šventės rytą. Du jaunuoliai išskubėjo tęsti mokyklos tradicijos – anksti ryte prikelti abiturientų mokytojų. Vairuotojo pažymėjimas gautas neseniai, patirties stoka – automobilis trenkėsi į pušį ir greta vairuotojo sėdėjęs Robertas patyrė sunkią galvos traumą.

"Lankėme sūnų ligoninėje. Gydytojai neteikė vilčių, kad sūnus išgyvens", – prieš vienuolika metų ištikusią tragediją prisimena jaunuolio mama.

Paklausta, ką pagalvojo, kai gydytojas pasiteiravo dėl sutikimo donorystei, moteris prisiminė, kad tokia mintis ją jau buvo aplankiusi.

"Grįždami iš ligoninės sutikome kaimynę medikę, kuri paklausė, kaip sekasi mūsų sūnui. Išgirdusi, kad būklė labai sunki, ji prisiminė gaisre žuvusią savo dukrą ir kadaise jos išsakytą pageidavimą po mirties tapti organų donore. Mes šeimoje nebuvome apie tai kalbėję, todėl kaimynės žodžiai įsiminė. O po dviejų dienų gydytojas paklausė dėl donorystės", – pasakoja mama Regina.

Mažas gyvenimo ratas

Kalbėdama apie savo gyvenimą ir likimo siųstus išbandymus, moteris prisimena posakį, kad tam, kas pakelia, tam Dievas ir duoda.

"Betgi niekas nepaklausia, ar tu gali tiek pakelti", – priduria ji.

Žmonės tiesiai į akis rėžė, kad sūnų išdalijau dalimis, kaip automobilio detales.

Įvykus nelaimei žmonės dažnai bando prisiminti, ar buvo kažkokių perspėjančių ženklų.

"Aš tokiais dalykais netikiu, – pasakoja Regina. – Bet prisimenu keletą Roberto piešinių, kurie, kaip supratau po jo mirties, tikrai buvo pranašiški. Prisimenu, rodo jis man ant didelio didelio lapo nupieštą mažą ratą, primenantį mandalą. Klausiu, kas čia. Sako: "Čia yra gyvenimo ratas." Klausiu, kodėl toks mažas dideliame lape. O jis sako: "Taip ir turi būti." Po sūnaus mirties jo pieštą gyvenimo ratą suvokiau visai kitaip."

Dar vieną ženklą Regina gali laikyti pranašišku – tai paskutinį sūnaus bendraklasių pasveikinimą gimtadienio proga. Nors jis gimęs rudenį, tąsyk buvo pasveikintas per kalėdinį vakarėlį: gavo atviruką su augančiu medžiu. Ir auklėtojos užrašyti žodžiai: "Auk ir stiprėk. O mes stovėsim šalia."

"Taip ir yra: bendraklasiai ateina pastovėti prie kapo", – apibendrina.

Kunigas padėkojo

Regina pasakoja ir tai, kaip po sūnaus žūties ir dėl organų donorystės išgyveno didelį aplinkinių priešiškumą.

"Žmonės tiesiai į akis rėžė, kad sūnų išdalijau dalimis, kaip automobilio detales. Bet stengiausi nekreipti dėmesio į žeidžiančius žodžius, labai tikėjau, kad mano sūnus kažkam padėjo išgyventi", – gedinčią mamą paskatino dovanoti organus tai, kad galėtų išgyventi kiti žmonės.

Moteris sako pagalvojusi apie tas mamas, kurių vaikai sunkiai serga ir kad tokie kaip ji galbūt dar gali jiems padėti.

"Man juk niekas nebegalėjo pagelbėti. Todėl ir sutikau. Tik sutikimo donorystei nesugebėjau pasirašyti – rankos taip drebėjo, kad nenulaikiau rašiklio. Vyras pasirašė", – dar viena sunki akimirka įstrigo Reginos atmintin.

Dar ir kunigui ji dėkinga. Laidotuves planavo pagal religines tradicijas, tačiau kilo mintis: o ką pasakys kunigas, ar organų donorystė nesutrukdys tradicinėms laidotuvėms?

"Kunigas mums padėkojo už tokį gražų poelgį, pasakė, kad pasielgėme teisingai", – Regina prisimena, kaip jai šiek tiek palengvėjo.

Šiemet Robertui būtų suėję 30 metų. Jo mama Regina pasakoja, kad sūnaus bendraklasiai į vaikų darželį atveda jau po antrą savo atžalą.

"Gal ir Robertas būtų man padovanojęs anūkėlę. Deja, nebuvo lemta", – pokalbį užbaigia sūnaus netekusi moteris.

Po savo mirties Robertas išgelbėjo gyvybę net šešiems žmonėms ir sugrąžino jiems sveikatą.

Nešviežias ir užterštas

Medikai pastebėjo, kad šiltuoju metų laiku gyventojai dažniau nei kitais sezonais skundžiasi įvairiais skrandžio ir žarnyno veiklos sutrikimais. Dažniausiai apsinuodijama maistu ar susergama infekcinėmis žarnyno ligomis.

Vaistininkas Marius Lukštaraupis perspėja, kad neplautų vaisių ar uogų, per ilgai šilumoje laikytos mėsos, jūrų gėrybių, pieno produktų, gesti pradėjusių daržovių, neaiškių grybų vartojimas gali baigtis ne tik pilvo skausmais ar viduriavimu, bet ir neplanuotomis atostogomis ligoninės palatoje.

Medikas pažymi, kad nešviežias ir užterštas maistas – dažniausia apsinuodijimų priežastis. Pirmieji simptomai pasireiškia iš karto, vos tik pavalgius. Tik praėjus kelioms valandoms ima skaudėti pilvą ir pradeda pykinti, vemiama, viduriuojama, pakyla temperatūra, apima bendras silpnumas, vangumas. Pajutus šiuos negalavimus, svarbu kuo greičiau imtis tikslingų priemonių ir atkurti organizmo pusiausvyrą.

Pirmoji pagalba

"Pirmieji vaistai – skysčiai: paprastas ar negazuotas mineralinis vanduo, elektrolitų tirpalai, adsorbentai, visiems įprasta aktyvintoji anglis. Pastarąją reikia vartoti taip: 1 g – 1 kg kūno masės. Tačiau apsinuodijus alkoholiu anglis nepadės", – pataria ir perspėja M.Lukštaraupis ir priduria, kad apsinuodijus veiksmingas ir visiems gerai žinomas diosmektitas, ir kiek mažiau – silicio rūgšties gelis.

Rimtoms sveikatos problemoms sukelti užtenka ir vieno netinkamo grybo.

Savigyda negalima, jeigu kankina stiprūs apsinuodijimo požymiai, tokie kaip aukšta temperatūra, dažnas viduriavimas ir vėmimas. Tokiu atveju būtina skubėti pas gydytojus.

"Apsinuodijimas ypač pavojingas kūdikiams ir senyvo amžiaus žmonėms, nes jų organizmas labai greitai dehidratuoja. Pagal tai, kiek kartų buvo viduriuota ir vemta, medikai vertina paciento būklę", – vaistininkas M.Lukštaraupis pataria įsidėmėti šiuos skaičius ir juos pasakyti gydytojams.

Užtenka ir vieno

Apsinuodijus grybais jaučiami tie patys simptomai, kaip ir suvalgius bet kokio kito blogo maisto. Ankstyvieji gali pasireikšti jau po pusvalandžio. Vėliau gali prisidėti haliucinacijos, traukuliai, dingti sąmonė.

"Laikas, kada pasirodo pirmieji apsinuodijimo požymiai, priklauso nuo to, koks nuodingas grybas suvalgytas. Net po dviejų parų pajutus pykinimą ar kitus požymius, tai reikėtų sieti su apsinuodijimu", – teigia farmacininkė Regina Molotkova.

Medikė perspėja: rimtoms sveikatos problemoms sukelti užtenka ir vieno netinkamo grybo. Šiemet jų kol kas negausu, o pernai, Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuro duomenimis, visoje šalyje dėl apsinuodijimo grybais į ligonines buvo paguldyta beveik pusšimtis gyventojų, vienas jų mirė.

Apsinuodijimo grybais galima išvengti, renkant juos tik gerai pažįstamus, neperaugusius, bet ir ne itin mažus, kuriuos sunkiau atpažinti. Nereikia rinkti grybų šalia greitkelių, kitų užterštų vietų, valgyti galima tik gerai termiškai apdorotus. Nepatartina vartoti grybų, kurie paruošti seniau nei prieš dieną. Labai svarbu nevalgyti grybų tuo pačiu metu, kai vartojamas alkoholis. Grybų ir alkoholio reakcija gali sukelti apsinuodijimą net tada, kai grybai paruošti tinkamai.

"Pati didžiausia žmonių klaida – manymas, kad apsinuodijus grybais sveikata pagerės savaime. Vos pajutus pirmuosius požymius būtina skubėti pas gydytojus, nesigydyti patiems, nes tik laiku suteikta profesionali pagalba gali padėti išvengti komplikacijų", – įspėja vaistininkė R.Molotkova.

Svarbu nepamiršti, kad, pajutus apsinuodijimo požymius, negalima gerti vandens, nes nuodingos medžiagos pateks į žarnyną. Įprasto gydymo metu sunegalavusiam žmogui išplaunamas skrandis.

Svarbu dėmesys higienai

"Turbūt visi žino, kokia svarbi yra higiena ir tai, kad, prieš ruošiant maistą, prieš valgant būtina nusiplauti rankas, tačiau ne vienas tai ignoruoja. Dėl to apsinuodijama ir dėl nešvarių rankų, ir patingėjus ar pamiršus nuplauti daržoves", – dar vieną pavojų sveikatai įvardija gydytoja dietologė Rūta Petereit.

Ji perspėja, kad, pavyzdžiui, supakuotos lapinės salotos gali sudaryti labai gerą švaros įspūdį, tačiau būtent lapiniuose žalumynuose gali tūnoti pavojingos bakterijos, tokios kaip salmonelės ar E. coli. Taip pat svarbu žinoti, kaip tinkamai laikyti daržoves.

"Reikia vengti dažnos klaidos, kai, nusipirkus daržoves, jos visos nuplaunamos. Ant tokių ima kauptis bakterijos, todėl plauti reikia tik tiek, kiek iš karto suvalgysime. Svarbu atminti ir tai, kad netinkamai laikomos daržovės gali prarasti dalį vitaminų. Dėl to  salotas reikia laikyti šaldytuve, nes kambario temperatūroje jos pradeda vysti, praranda šviežumą ir vitaminą C", – daržovių laikymo sąlygas aiškina dietologė R.Petereit.

Pagrindinė taisyklė – saikas

Esminė mitybos taisyklė – išlaikyti pusiausvyrą, gauti įvairių, organizmui maistingų medžiagų: angliavandenių, baltymų, riebalų.

"Reikia klausyti savo organizmo. Galima valgyti net ir ne itin lengvai virškinamą maistą, svarbu tai daryti su saiku. Pavyzdžiui, šiltojo sezono metu itin populiaru maistą gaminti gamtoje. Saikingai suvalgius grilyje keptos mėsos, kuri virškinimui nėra pats palankiausias patiekalas, su maistingu garnyru, sveikatai tikrai nepakenksime", – gydytoja R.Petereit perspėja, kad kepant grilyje mėsos nerekomenduojama skrudinti.

Skrudinimo metu susidaro sveikatai pavojingi kancerogenai. Tokį maistą valgant dažnai galima prisišaukti virškinimo trakto problemų. Tiems, kurie jų jau yra turėję, pavyzdžiui, yra sirgę skrandžio uždegimu, keptas maistas nerekomenduojamas.

– Liaudies patarlė sako, kad šiluma kaulų nelaužo, bet šią vasarą jau ne vienas koneveikia užsitęsusius karščius. Kaip jie veikia sveikatą?

– Sveikatai kenkia ne šiluma, bet perkaitimas. Kalbant apie jo pavojų išskirčiau dvi amžiaus grupes, kurios yra labai jautrios perkaitimui. Tai vaikai ir senyvo amžiaus žmonės.

Tėveliai jau tikrai žino, kad vaikams būtinas galvos apdangalas, kad vidurdienį reikia vengti saulės ir per karščius gerti daugiau skysčių nei įprastai. Deja, maži vaikai dažnai jų išgeria nepakankamai, pamiršta gerti užsižaidę, todėl tėvų pareiga – kontroliuoti vaikų išgeriamą skysčių kiekį, paraginti gerti daugiau, ypač atostogaujant prie jūros. Einant į paplūdimį svarbu nepamiršti pasiimti pakankamą kiekį vandens.

Nerekomenduoju pacientams savarankiškai vartoti kalio preparatų. Hiperkalemija yra taip pat pavojinga kaip ir kalio trūkumas.

– Geriausia gerti vandenį, bet vaikai jo nenori. Ką daryti?

– Tinkamai paaiškinus, kodėl reikia gerti vandenį, paprastai vaikai sutinka ir išgeria tiek, kiek tėveliai prašo. Iš tikrųjų nėra taip svarbu, kokį vandenį gerti. Tai gali būti ir mineralinis negazuotas, ir paprastas stalo vanduo. Jeigu sunku įsiūlyti vandens, visada galima jį paskaninti mėtos lapeliu, citrinos ar apelsino griežinėliu. Visada mieliau renkuosi Lietuvoje augančias uogas: serbentus, vyšnias, braškes. Dažnai vaikus suvilioja išvaizda, o ne skonis.

Namuose visada patartina turėti ąsotėlį vandens su mėtomis, melisomis ar keliomis uogytėmis. Tuomet vaikus lengviau paraginti gerti ir kontroliuoti išgeriamą kiekį. Nereikėtų gerti daug sulčių ar labai saldžių gaiviųjų gėrimų.

– Vanduo apsaugo nuo perkaitimo? Kuo jis pavojingas, kas gali nutikti?

– Vaikai labai jautrūs perkaitimui, nes jų organizmas sunkiau nei suaugusiųjų prisitaiko prie temperatūros pokyčių, nesugeba atiduoti šilumos. Dėl to pakyla kūno temperatūra, tai veikia centrinę nervų sistemą. Dėl to pykina ir netgi vemiama, perkaitę vaikai tampa mieguisti, vangūs, atrodo nusilpę. Perkaitimo simptomų nežinantys tėvai neretai tokią vaiko būklę nurašo virusui ar peršalimui, ypač jeigu atostogauja prie jūros.

Esant aukštai temperatūrai būtina kreiptis į gydytoją, kad jis įvertintų vaiko sveikatos būklę, nustatytų, ar nėra sveikatai pavojingų požymių, dehidratacijos – skysčių netekimo, patartų, kaip elgtis toliau. Dauguma vaikų prakaituoja mažiau negu suaugusieji, tačiau kai kurie – gana stipriai. Tėveliai dažnai sunerimsta, kai jų mažyliai prakaituoja gana gausiai net nesant aukštai lauko temperatūrai. Tokiais atvejais aptariame galimas prakaitavimo priežastis, paaiškiname, kaip tokį mažylį rengti.

– Kodėl karščiui jautrūs vyresnio amžiaus žmonės?

– Ši amžiaus grupė kelia daug nerimo šeimos gydytojams dėl gretutinių ligų. Dažnai senjorų sveikata pablogėja oro temperatūrai net nesiekiant 30 laipsnių, vien nuo tvankumo.

Karšti orai ypač pavojingi žmonėms, kurių kraujospūdis padidėjęs. Labai gerai, kai sergantieji arterine hipertenzija turi įsigiję kraujospūdžio matuoklį ir seka savo kraujospūdį. Jis, esant karštam orui, neretai krenta ir tenka sumažinti arba kartais net visai atsisakyti kraujospūdį mažinančių medikamentų. Labai dažnai į šeimos gydytojus kreipiasi vyresnio amžiaus pacientai dėl blogos savijautos, kurią sukelia per mažas kraujospūdis. Tokiu atveju būna silpna, svaigsta galva, galima net apalpti. Tai labai pavojinga senyviems žmonėms dėl galimų traumų krentant, tai gali sukelti gyvybei grėsmingą būklę.

Jaučiant minėtus simptomus ar matuokliu nustačius sumažėjusį kraujospūdį, reikia konsultuotis su šeimos gydytoju. Jis pakoreguos medikamentų dozę, patars, kaip sekti savo būklę. Labai sudėtinga tiems, kurie neturi galimybių sekti kraujospūdžio. Savo pacientams, važiuojantiems atostogauti, visuomet primenu nepamiršti pasiimti kraujospūdžio matavimo aparato.

– Ir gerti daug vandens, kaip ir vaikams?

– Kita vyresnio amžiaus žmonėms grėsminga būklė – mineralų netekimas prakaituojant ar naudojant per mažai skysčių. Kai lauke karšta, vyresniems žmonėms visada rekomenduoju gerti mineralinį negazuotą vandenį, stebėti kraujospūdį, bendrą savo būklę. Jiems kartais net nedidelis fizinis krūvis gali sukelti magnio trūkumą, juolab vartojant per mažai maisto produktų, turinčių šio mineralo. Žinotina, kad vyresni žmonės magnį pasisavina sunkiau.

Jeigu, išprakaitavus ir netekus magnio, pajutus raumenų spazmus ar mėšlungį, galima nesunkiai papildyti šio mineralo kiekį, nesukeliant grėsmės sveikatai, tai kalio netekimas gali būti labai pavojingas. Dėl kalio stokos sutrinka širdies ritmas, išsivysto širdies permušimai ar netgi grėsmingas prieširdžių virpėjimas. Tokiu atveju visada reikia kreiptis į gydytojus, nes kalio kiekį tenka papildyti lašinių infuzijų būdu.

– Ligoninėje? Ar dažnai nesveikuojantiesiems per karščius prireikia stacionarinio gydymo?

– Žinoma, kad dėl perkaitimo žmonės patenka į ligoninę. Kartais net jauni, sveiki, bet neįvertinę saulės pavojaus. Tuomet tenka skubios pagalbos skyriuje stebėti tokius ligonius, lašinti skysčius, vėsinti kūno temperatūrą. Vyresnio amžiaus žmonės į ligoninę patenka dėl perkaitimo sukeltų lėtinių ligų paūmėjimo, jaunesni – laiku nesureagavę į perkaitimo požymius.

– Turbūt per karščius nepatartina sportuoti?

– Vasarą, kai karšta, sportuoti reikia atsargiai. Profesionalūs sportininkai žino, kiek ir kokių skysčių reikia išgerti, vartoja mineralais papildytą vandenį. Tikrai nepatarčiau pradėti sportuoti karštomis dienomis. Net ir važiavimas dviračiu gali būti pernelyg intensyvus fizinis krūvis, juolab jeigu žmogus prie jo nepratęs. Turbūt visi žino, kad vasarą nepatartina sportuoti dienos metu. Iš tiesų juk bėgiojančiuosius dabar galime pamatyti penktą ar šeštą valandą ryto, o ne vidurdienį.

– Ar tiesa, kad per karščius daug prakaituojant verta vartoti kalio preparatų?

– Nerekomenduoju pacientams savarankiškai vartoti kalio preparatų. Hiperkalemija yra taip pat pavojinga kaip ir kalio trūkumas. Dėl jo vartojimo visada reikia pasitarti su gydytoju, ypač jeigu naudojate antihipertenzinius medikamentus dėl ritmo sutrikimų ar diuretikus – skysčius varančius vaistus. Tik gydytojas, žinodamas jūsų ligos istoriją, vartojamus vaistus, gali patarti, reikia kalio ar ne, ir kokiais kiekiais.

Namuose visada patartina turėti ąsotėlį vandens su mėtomis, melisomis ar keliomis uogytėmis. Tuomet vaikus lengviau paraginti gerti.

– Ar tiesa, kad per karščius padidėja mirtingumas?

– Tai tikrai tiesa, ypač jeigu tie karščiai nebūdingi mūsų vietovei. Juk sutikime, kad vasarą 28 ar 30 laipsnių karščio nėra mums įprasta oro temperatūra. Prisimenu, kai mano vaikystėje 18 laipsnių jau būdavo šilta, o 22 laipsniai – įprasta temperatūra liepos viduryje.

– Kaip jūs ginatės nuo karščio šią itin šiltą vasarą?

– Juokauju, kad Lietuvoje karšta nebūna, nes mėgstu šilumą. Visuomet stengiuosi kasdien išgerti apie 2 l vandens, nors kartais turiu sau tai priminti. Vasarą dažnai renkuosi lengvą maistą: pirmenybę teikiu salotoms, vaisiams, ir ne atvežtiniams, o užaugintiems Lietuvoje. Tai patariu ir savo pacientams – juk mūsų šalyje labai didelis vaisių pasirinkimas: serbentai, avietės, vyšnios, aktinidijos, šilauogės ir t.t.

Per karščius tikrai reikėtų vengti keptų maisto produktų. Valgydami salotas, vaisius jausitės ir energingesni, ir mažiau apsunkę, be to, būsite sveikesni.

Noriu pasidalyti pastebėjimu, matytu pakeliui į darbą. Senyvo amžiaus moteris vedžiojo šuniuką. Vienoje rankoje laikė pavadėlį, o kitoje – labai stilingą, nemažo kiekio pilną gertuvę vandens. Išmintinga moteris, pagalvojau.

Gydytojų verdiktas

Klaipėdiečių Viktorijos ir Laimono šeimoje antrasis kūdikis gimė sveikas, jo būklė pagal Apgar skalę buvo įvertinta 9–10 balų.

Tėvai buvo laimingi, augino atžalą nepastebėdami jokių ligos požymių. Kai kūdikiui suėjo trys mėnesiai, jo širdelę patikrino kardiologas, nes šeimos gydytoja išgirdo jo širdies ūžesį. Tokią diagnozę išgirsta daugelis tėvelių, tad nerimauti nebuvo dėl ko. Tačiau kardiologo pasakyti žodžiai išmušė iš vėžių.

"Jūsų kūdikio širdis – tarsi penkerių metų vaiko, labai išsiplėtusi", – diagnozavo vaikų kardiologijos specialistė.

Jau kitą dieną tėveliai sūnų vežė į Vilniaus Santaros klinikas – nedelsė nė dienos.

"Mes labai tikėjomės, kad Klaipėdos medikė bus suklydusi", – vilčių ir kaltinimų neslėpė mama Viktorija.

Toks laukimas labai sekina. Ypač naktys. Sekina todėl, kad transplantacija – tarsi viltis pasveikti, tačiau kartu tai – ir didžiulė baimė.

Tačiau Vilniuje išgirsti žodžiai buvo dar baisesni – trijų mėnesių vaikučio širdelė iš tiesų pasirodė besanti dar didesnė. Gydytoja pasakė atvirai: vaikelio būklė bet kuriuo metu gali tapti kritinė. Jis gali bet kada mus palikti."

Tokios naujienos, suprantama, nutvilkė tėvus tarsi verdantis vanduo. Atsigavę po patirto šoko jie stengėsi susiimti, nepanikuoti. Guodė vienintelė mintis: juk medicina vystosi, turi būti kažkokia išeitis.

"Mane su vyru labiausiai palaikė pats Justas. Atrodė, kad jis, kęsdamas įvairias skausmingas procedūras, daug tvirčiau laikosi nei mes, tėvai. Todėl neleidome sau pasiduoti, o sūnelis nuo pat pradžių priešinosi visoms gydytojų prognozėms", – pasakojo jauna moteris.

Išeitis – transplantacija

Prasidėjo medicininiai tyrimai. Atsakymai – vis blogi. Prognozės – tragiškos.

"Mudu su vyru palaikėme vienas kitą, kad nepalūžtume. Bet įsivaizduokite: tikiesi, kad gydytojas suteiks nors menkiausios vilties, gal yra galimybė bandyti operuoti, kitaip gydyti, bet tos vilties vis nėra, – metų senumo skausmingus išgyvenimus prisimena moteris. – Pakrikštijome sūnelį ligoninėje. Juk suprantate, ką tai reiškia... Krikšto vardą išrinkome Motiejus, kuris reiškia Dievo dovana.

Iš nevilties tėvai patys paklausė gydytojų apie širdies transplantaciją. Medikai patvirtino, kad tai vienintelis būdas išgelbėti jų vaiko gyvybę.

"Klausinėjome gydytojų, patys ieškojome informacijos, gilinomės, kiek tik leido galimybės. Negaliu pasakyti, kad labai guodė mintis apie transplantaciją. Sūnelis mažytis, operacija – sudėtinga, kaip jis ištvers, kas bus toliau?" – svarstė Justo mama.

Jai ir tėveliui buvo labai sunku susitaikyti su tuo, kad transplantacija būtina, nes vaikas atrodė visai sveikas ir guvus.

"Mus gąsdino gydytojų prognozės ir tyrimų rezultatai. Jie nuo vaiko savijautos skyrėsi kaip dangus ir žemė, todėl žodis "transplantacija" mums skamba kaip nuosprendis", – pasakoja mama Viktorija.

Bijojo, kad neužsikrėstų

Gydytojai sutvarkė dokumentus ir berniukas buvo įrašytas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą.

Socialiniuose tinkluose ši šeima susirado kitų šeimų, kurios taip pat turi sunkiomis širdies ligomis sergančių vaikučių, bendrauja su jomis, dalijasi savo rūpesčiais ir džiaugiasi mažytėmis pergalėmis. Čia ir medicininėmis žiniomis pasidalija, ir informacija, kiek reikia laukti širdies transplantacijos.

"Sužinoję, kad vieną iš mūsų grupės vaikučių iškvietė į transplantaciją, suvokėme, kaip viskas trapu, kad tas pats ir mūsų laukia – didžiulis nerimas, sunkiai suvokiama baimė, kad viskas gali nutrūkti bet kurią akimirką", – pasakoja jauna moteris ir nesunku suprasti, kas dėjosi jos širdyje.

Iš pradžių klaipėdiečiai sūnų augino tarsi steriliame inkubatoriuje – saugojo, kad neužsikrėstų jokia infekcija. Viską šveitė namuose, net vyresniojo sūnaus neleido į darželį, nesikviesdavo į namus draugų, kad neatneštų jokių užkratų. Bet vėliau tokio gyvenimo būdo nusprendė atsisakyti.

"Gyvenimas nuo visko atsiribojus buvo nevisavertis. Abu su vyru suvokėme, kad mūsų vaikas turi jaustis ir gyventi taip, kaip kiti. Vyras dirbo, aš ėmiau lankyti kursus, kad vaikas matytų tobulėti siekiančią mamą ir taip semtųsi stiprybės", – gyvenimo pamokas dėsto moteris.

Transplantacijos laukiantys recipientai, kurių sveikatos būklė stabili, iš ligoninės išleidžiami į namus, tačiau visą laiką turi būti pasiekiami telefonu. Jei atsirastų donoras, recipientas turi kuo skubiau atvykti į transplantacijos centrą.

"Toks laukimas labai sekina. Ypač naktys. Sekina todėl, kad transplantacija – tarsi viltis pasveikti, tačiau kartu tai – ir didžiulė baimė. Negali atsipalaiduoti, užsimiršti, palikti telefoną kažkur toliau: o jei paskambins ir neišgirsi? Juk prarasi galimybę padėti vaikui! Tokia būsena sunkiai nupasakojama žodžiais. Supras tik tas, kas turi sunkiai sergantį vaiką, kai visą laiką tik galvoji, ieškai žinių, klausinėji, bet padėti negali", – pasakoja mama.

Iki ir po

Mažasis mūsų istorijos herojus dabar – vienų metų ir trijų mėnesių. Tėveliai tyliai džiaugiasi savotiškais stebuklais, kuriuos patiria.

Berniuko sveikatos būklė neblogėja – ji stabili. Pas gydytojus šeima lankosi labai dažnai – daugiau nei pusmetį Justą apžiūrėti į Vilnių veždavo kas mėnesį. Pastaruoju metu gydytoja, matydama, kad liga neprogresuoja, leido atvykti kas tris mėnesius.

"Labai norėčiau visiems papasakoti apie sūnaus gydytojus. Iki ligos niekada nesusimąstydavome, kokia yra mediko profesija. Ir koks darbas. Pasakyti, kad jie yra savo srities profesionaliai, būtų nepaprastai maža. Tai ir psichologai, ir specialistai, neišsižadantys savo pašaukimo nei dieną, nei naktį, nei per atostogas. Mus gydanti kardiologė Rita Sudikienė įsijaučia į mūsų, tėvų, situaciją, vis ieško ir ieško galimybių, kaip padėti vaikui. Toks nuoširdus palaikymas ir rūpestis išties suteikia stiprybės", – apie tai, kas padeda nepalūžti, pasakoja ligonio mama.

Iki sūnelio ligos jauna klaipėdiečių šeima apie organų donorystę ir transplantaciją buvo girdėjusi. Patys yra kraujo donorai dar nuo studijų laikų, o jų žinios apie organų persodinimą buvo tik teorinės.

"Dabar galvojame ne tik apie pačią transplantaciją, bet ir apie gyvenimą po jos. Jau žinome, kad po to laukia ilgas gydymas, ilga reabilitacija, vaistai visą gyvenimą. Suvokiame, kad mūsų šeimos gyvenimas niekada nebus lengvas ir paprastas, visada gaubs nežinia, kas laukia ateity, suprantama, kad ir blogiausius įvykius esame aptarę. Dėl to abu su vyru sau pasakėme: turime būti geri tėvai, kad, būdami drauge su mumis, mūsų vaikai jaustųsi be galo mylimi ir laimingi", – išgyvenimus ir patirtį apibendrino Viktorija.

– Vadovaujate didelei klinikai, kur ligoniai dažniausiai operuojami. Kai sugyja pjūvis, lieka randas. Kodėl sakote, kad jo nebėra?

– Chirurgijoje, taip pat ir mūsų ligoninėje, labai daug kas pasikeitė. Anksčiau darbo metodus diktavo autoritetai, jie buvo mokytojai, sukaupę didžiulę patirtį, ir duodavo naudos mokiniams, kolegoms ir pacientams. Per daugelį metų ta patirtis buvo sudėta į mokslines studijas, išpublikuota rekomendacijomis, kurios labai aiškiai teigia, ką daryti, kad gydymas būtų sėkmingas. Ilgainiui, prasidėjus medicinos industrijos erai, gydymo metodai išaugo savo marškinėlius. Tai, ką įprastinėmis priemonėmis buvo sukūrę autoritetai ir viskas gerai funkcionavo, ėmė keisti mokslas, naujos technologijos pradėjo siūlyti dar tobulesnius sprendimus. Dabar, naudojant šiuolaikinius medicinos prietaisus ir priemones, tą patį galima padaryti su mažesne skausmo doze ir rizika, greičiau, lieka gražesnis kosmetinis vaizdas.

– Jūsų klinikoje pagrindinis tikslas ir autoritetas yra naujausios technologijos?

– Prasidėjo nauja era, kai chirurgai ir kiti specialistai tapo neatsiejami nuo naujovių – technologijų, aparatūros, kitų priemonių, be kurių šiandien nebeišsiverčiama. Nuo seno buvę santykiai tarp ligonio, ligos ir gydytojo pasikeitė, nes atsirado dar vienas dalyvis – medicinos įranga ar priemonės. Jas taikydami, ligonius gydome tiksliau, greičiau, sukeliame mažiau skausmo.

– Bet viso to gydytojams reikia išmokti, ir tai ne vien medicina, bet ir techniniai dalykai?

– Įdomiausias dalykas chirurgijoje yra tas, kad visą laiką turi mokytis naujų metodų ir technologijų, o tai – visapusė nauda ligoniui. Gydytojui – visapusis rūpestis: turime ligą pažinti kaip ir anksčiau, o gydymo metodikų padaugėjo, prie klasikinių prisidėjo naujos moderniosios. Jas reikia suvokti, mokėti valdyti. Jei tai aparatas – mokėti nustatyti jo veikimo parametrus, juos keisti, priklausomai nuo aplinkybių, tiksliai įvertinti tyrimo duomenis. Jei tai instrumentas – mokėti jį tiksliai panaudoti. Gydytojai pateko lyg į užburtą ratą: kuo geriau ligoniui, tuo sudėtingiau gydytojui.

Zigmantas Urniežius

– Bet to ne vengiate, o imatės savanoriškai?

– Chirurgai, diagnozuodami ligas ir jas gydydami, visada siekia tobuliausio sprendimo. Galima sakyti, kad tai pagrindinis šiuolaikinio chirurgo instinktas. Technologijos mums tarnauja bet kuriame etape, todėl turime būti ir esame jas gerai įvaldę, pradedant diagnostika. Tai yra tyrimai ultragarsu, endoskopu, rentgenu, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso metodais. Taikome ir intervencinę minimaliai invazinę diagnostiką, kai pakanka įdurti ir paimti biopsiją, atlikti punkciją ir ištraukti patologinių skysčių, įvesti dreną į patologijos vietą, punktuoti kraujagyslę, ją praplėsti stentu ar stabdyti kraujavimą ją užkemšant – embolizuojant. Pavyzdžiui, į organizmo uždegimo zoną kontroliuodami ultragarsu įvedame dreną išleisti susikaupusį skystį, pavyzdžiui pūlius, kraują, ir taip išvengiame didelio pjūvio operacijos. Iš giliai kūne esančio auglio imame gabalėlį audinio jį ištirti, kad sužinotume, ar tai gerybinis, ar piktybinis darinys. Nuo to priklauso operacijos taktika: išplėstinė, šalinant limfmazgius, ar mažesnės apimties. Nuo piktybiškumo priklauso ir priešoperacinis gydymas, nes gali būti taikoma papildoma spindulinė ar chemoterapija.

Operacijos metu diagnostikos tikslais naudojamės rentgenu, kai į tam tikrus latakus, gyslas, ertmes suleidžiame kontrastinės medžiagos. Ji užpildo tiriamus organus ir suteikia informacijos apie jų būklę – susiaurėjimą, išsiplėtimą, užsikimšimą, plyšimą ir panašiai. Chirurgijos specialistai privalo žinoti ir rentgeno aparatūros ypatumus, ir vaizdų interpretaciją – mokėti skaityti tyrimų rezultatus.

Chirurgija eina link to, kad echoskopiniai, endoskopiniai, rentgenologiniai tyrimai, kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso vaizdai specialistui suteikia vispusį – lyg trimatį patologijos vaizdą. Valdydami šias technologijas, diagnozuodami ir gydydami galime taikyti bet kurį metodą nuo mažiausiai iki maksimaliai invazinio, vadinamojo klasikinio, priklausomai nuo pakitimų lokalizacijos, dydžio, ir rinktis optimalų, labiausiai tinkantį ligoniui. Jei moki tik klasikinį ar tarpinį metodą – būsi ribotas, gydymas nebus optimalus.

– Visą operacijos apimtį ir gydymą nustatote iš anksto?

– Technologijos padeda iki smulkmenų išanalizuoti ligą ir nustatyti būsimos operacijos apimtį, parenkame optimalų metodą, specialistų komandą, turėdami omenyje, kokie gretimi organai gali būti įtraukti. Nustatome operacijos trukmę, galimas rizikas, būsimą paciento būklę po operacijos. Atrodo, pacientui tai labai gerai, bet darbo krūvis chirurgui nemažėja. Jis turi labai tiksliai išmanyti visas technologijas, tiek fizinę pusę, tiek įrangos specifiką, žinoti visas jos galimybes ir taikymo indikacijas. Aparatūros turime labai daug, technologijų – taip pat, ir, nepaisant didelio darbo krūvio ir sudėtingumo, jis tampa daug įdomesnis, o pagalba ligoniui – efektyvesnė.

Diagnozavus ligą ir operaciją atlikus laiku, randų nėra, lieka tik nežymūs taškeliai.

Pavyzdžiui, gydant labai paplitusias tulžies pūslės ir tulžies takų, kasos ir kepenų ligas chirurgas turi išmanyti visas šiuolaikines tyrimo ir gydymo technologijas. Šios ligos yra labai dinamiškos, dažnai vienu metu progresuoja kelių organų patologija. Reikia intensyviai stebėti kasos būklę, ar nesivysto šio organo nekrotinis uždegimas, ar nesikemša, nesiplečia tulžies takai ir nesivysto mechaninė gelta. Svarbu sekti, ar nesivysto ūmus destrukcinis tulžies pūslės uždegimas – cholecistitas. Kasdienis ligonio stebėjimas įvairiomis diagnostikos priemonėmis leidžia operatyviai parinkti tinkamiausią gydymą, svarbiausia, savalaikį, kad nebūtų pavėluota. Reikalui esant, pasitelkiami ultragarso, magnetinio rezonanso ir kompiuterinės tomografijos ar endoskopiniai dvylikapirštės žarnos ir tulžies bei kasos latakų tyrimai. Tai dažniausiai taikoma sunkiems ligoniams.

Daugybe technologijų, kurias laiku ir atitinkamais deriniais taikydami, nustatome kompleksinę patologiją ir parenkame palankų pacientui gydymą, per trumpiausią laiką jį išvaduodami iš rizikos faktorių ir išgydydami. Prisidėjus bet kokiai komplikacijai, pavyzdžiui, tulžies takams užsikimšus akmenimis, nekrotiniam pankreatitui dėl kasos intensyvaus uždegimo, chirurgai turi mokėti vertinti radiologinius audinių pokyčius, reikalui esant – punktuoti, drenuoti susikaupusius uždegiminius skysčius, kad neįsivyrautų infekcija, prireikus – ir operuoti. Kai specialistas išmano, žino visas tas technologijas, jas operatyviai parenka ir gali taikyti vieną po kitos, atlikti laparoskopinę tulžies pūslės operaciją ar endoskopinį tulžies latakų valymą nuo susiformavusių akmenų. Jei endoskopiškai neįmanoma išvalyti, atliekama minimaliai invazyvi laparoskopinė tulžies latakų revizija. Neatverdami pilvo į latakus įvedame lanksčius endoskopus ir svetimkūnius surenkame jais. Net ir atvirų operacijų metu, kai per audinių sluoksnį negalime visko matyti, taikome rentgeno ir ultragarso diagnostiką. Ultragarso daviklį dedame į pilvaplėvės ertmę ir matome, kas yra giliau. Kaip žvejai gaudo žuvis su echolotu, taip ir chirurgai tarsi su echolotu projektuoja pjūvio lokalizaciją, dydį arba intervencijos vietą, jau atvėrę pilvaplėvę. Labai gerai, kai visa tai yra vieno žmogaus rankose.

– Vadinasi, specializacija nebereikalinga?

– Specializacija medicinoje visada išliks. Kai komanda greta – gali ją pasitelkti, bet būna, kad čia ir dabar tau vienam reikia visų diagnostikos ir gydymo žinių išrinkti palankiausią gydymo būdą. Dalyvaudami Europos ir pasaulio medicininiuose renginiuose pastebime tendenciją, kad kiekvienas specialistas valdytų kaip įmanoma daugiau diagnostinių ir gydymo manipuliacijų. Jau dabar matome, kad ateities chirurgas, tarsi žmogus orkestras arba robotas, valdys daugelį instrumentų ir technologijų.

– Chirurgija yra ypatinga sritis, praktiškai netaikanti gydymo vaistais?

– Chirurgija nėra alternatyva medikamentiniam gydymui. Ji taikoma, kai vaistai neveiksmingi. Jei tęsiamas gydymas jais, laikas prarandamas veltui, liga progresuoja. Džiaugiamės, kad vis daugiau pacientų pas mus ateina laiku, suprasdami, kad operacija reikalinga. Būna situacijų, kai tai vienintelis geriausias gydymo būdas, juolab operuojant kaip pas mus, taikant šiuolaikines technologijas.

– Operacija palieka randus?

– Diagnozavus ligą ir operaciją atlikus laiku, randų nėra, lieka tik nežymūs taškeliai.