„ConTempo“ komanda į Lietuvos sceną atveža dalyvaujamojo teatro žanrą, kuris lietuviškos publikos nėra toks mėgstamas. Bent jau taip maniau anksčiau. Šių metų festivalyje rodyti įvairūs šio teatro pavyzdžiai, nuo tokių, kuriuose žiūrovas tampa visą spektaklį varančiu varikliu iki mažesnio dalyvavimo veiksme reikalaujančių kūrinių. Kai kuriuos spektaklius galėtume priskirti prie tradiciniame dramos teatre rodomų darbų, tačiau kūrėjai net ir juose rado būdų, kaip įtraukti publiką.

Kauno kameriniame teatre pristatytame Gintarės Parulytės spektaklyje „Lovefool“ (Nacionalinis Liuksemburgo teatras) vystantis veiksmui prieinama prie momento, kai salėje uždegamos šviesos ir žiūrovų klausiama nemažo atvirumo ir pasitikėjimo reikalaujančių klausimų apie savižudybę, depresiją, prievartą. Tikimasi, kad žiūrovai prisijungs prie aktorės Kristin Winters ir pakels rankas, jeigu jiems yra tekę atsidurti vienoje ar kitoje situacijoje. Atrodė, niekas neišdrįs, nes tai juk jautru ir privatu, tačiau nutiko priešingai.

Įdomu ir tai, kad po spektaklio vykusioje diskusijoje paaiškėjo, kad režisierė sulaukė siūlymo šios scenos atsisakyti, bet ji buvo įsitikinusi jos reikalingumu. Kaip parodė spektaklio premjera „ConTempo“, ji buvo teisi.

Lovefool. G. Žaltauskaitės nuotr.

Monospektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“ („No Shoes“ teatras) aktorius Raimondas Klezys tiesiogiai su publika bendrauja daugiau. Kartais net atrodė, kad tai ne spektaklis, o susitikimas su seniai matytu draugu. Veikiausiai aktoriaus charizma ir toks betarpiškas bendravimas lemia tai, kad iš publikos pakviesti žmonės mielai prisijungia ir epizodiškai atlieka jiems pavestas užduotis (suvaidina besipykstančią porą, vakarėlio dalyvius, „kabinamą“ merginą). Arba tai sėkmė, o gal gebėjimas pasirinkti žmones, kurie nejaučia scenos baimės. Nors spektaklio turinys sunkus, to nesijaučia, kol nepradedi apie jį mąstyti giliau. Neabejoju, kad buvo žiūrovų, kurių pagrindinė spektaklio žinutė taip ir nepasiekė.

Kiti kūriniai, ko gero, nebūtų sėkmingai įvykę, jeigu ne aktyvus publikos įsitraukimas. Pavyzdžiui, Ąžuolyno parke vykęs katalonų menininkų Moon Ribas ir Quim Girón pasirodymas „Symphonic Flock“, kurio metu iš susirinkusių žiūrovų buvo bandoma suformuoti vieningai veikiančią bendruomenę, it piemenų ganomą avių bandą. Spektaklis pradedamas kai kuriems dalyviams ant kaklo užkabinant garsiakalbius – varpelius. Publika priima kūrinio taisykles, neįsižeidžia ir leidžiasi ganoma po parką modernių piemenų. Žiūrovai tampa atlikėjų partneriu, šiems atliekant akrobatinius ir šokio pasirodymus.

Veikiausiai viena ryškiausių festivalio žvaigždžių – katalonų menininkas Joanas Català. Kauno centre ir Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje pristatyti du jo darbai „Pelat“ ir „Idiòfona“, kuriuose būtina publikos pagalba. Pasirodyme „Idiòfona“ kuriamas sunkiai dirbančio, tačiau itin išraiškingo žmogaus personažas. Netrukus išbarstęs metalinius strypus, kurie vėliau pasitarnaus kaip muzikos instrumentai ir atiteks saugoti žiūrovams, atlikėjas prabyla lietuviškai. Ko daugiau reikia norint prisijaukinti skeptišką lietuvį?! J. Català nuoširdumas ir linksmumas užkrečia, todėl nekyla jokių problemų siekiant įtraukti ir suvaldyti publiką. Čia dirigentu tapęs atlikėjas kartu su visais dalyviais sukuria skambančią instaliaciją.

Matyt, atėjo laikas, o gal susiformavo lojalus lankytojas, kuris pasitiki festivalio komanda ir drąsiai neria į įvairius jam siūlomus potyrius.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kiemelyje vykusio Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės šokio spektaklio „Stiklinė“ atveju siekiama, kad žiūrovas įsitrauktų padėdamas plėsti pasirodymo erdvę. Ant grindinio sustatytos stiklinės, o atlikėja šoka tarp jų. Prieš pradėdama pasirodymą šokėja pasako: „Šoksiu tol, kol erdvėje bus bent viena stiklinė.“ Kuriamos aliuzijos į norą būti išlaisvintam ir priklausomybę nuo kito žmogaus. Po kurio laiko žiūrovai supranta, kad objektus galima ir reikia paimti, ir vis drąsiau įsitraukia.

Aptarti pavyzdžiai atspindi skirtingus būdus, kuriuos pasitelkė festivalyje pasirodę kūrėjai interakcijoms su publika. Labiausiai nustebino žiūrovų įsitraukimas ir smalsumas. Jau ir pernai trupės „Kamchàtka“ spektaklis „Fugit“ ar Ivo Dimchevo „Selfie concert“ sulaukė nemažo dėmesio dėl jų pasiūlytų interaktyvių patirčių. Matyt, atėjo laikas, o gal susiformavo lojalus lankytojas, kuris pasitiki festivalio komanda ir drąsiai neria į įvairius jam siūlomus potyrius. Nebijoma paliesti atlikėjų ar užlipti ant scenos. Visi mielai įsitraukia ir leidžia skleistis kuriamos bendrystės jausmui.

Atsakydama į teksto pavadinime užduotą klausimą sakyčiau, kad ne. Žiūrovas nėra aktorius. Tačiau vienareikšmiškai galima teigti, kad jis – visavertis dalyvis.

Programoje buvo pristatyta per 30 unikalių darbų. Gaila, tačiau pirminis mano planas aplankyti visus festivalio renginius neišsipildė. Pavyko pamatyti devyniolika kūrinių, kurie, tikiu, vis vien leidžia susidaryti nuomonę apie visą festivalį. Kad neužsimirščiau, matytus pasirodymus reitingavau.

„ConTempo“ man buvo neįkainojami atradimai ir patirtis. Visuomet maniau, kad negalėčiau mėgautis dalyvaujamuoju teatru, juo labiau aktyviai veikti viso spektaklio metu. Tos dienos nuotaika, o gal žinojimas, kur einu, ar katalonų trupės „Kamchàtka“ įtaigumas nuo pirmų pasirodymo minučių mane įtikino leistis į paruoštą kelionę ir pabandyti įsikūnyti į emigranto kailį.

Panašiai buvo ir su Ivo Dimchevu „Selfie Concert“. Nors tai  labiau vakarėlio tipo renginys, tačiau, kad jis vyktų, reikia publikos įsitraukimo. Konkrečiau – bent trys žiūrovai vienu metu turi filmuoti ar fotografuoti asmenukes su atlikėju, kitaip šis nedainuosiąs. Nemėgstu fotografuotis, bet nuotrauką su I.Dimchevu turiu. Ir ne vieną.

Pasirodymas atplėšė nuo kasdienybės, privertęs ištempti ausis ir būti čia ir dabar. Pamatyti ir iš naujo pamilti lietuviškas pievas, saulėlydžius.

Sudėtingi akrobatiniai pasirodymai, kaip Boris Gibé (trupė „Les Choses de Rien“) „L‘absolu“ – nenuginčijami festivalio favoritai. Įspūdį kelia jau vien tai, kad žiūrovai kviečiami į paslaptingą kamerinę erdvę, pastatytą būtent šiam pasirodymui. „Silo“ bokšte ne kartą krūptelėjau, sustingusi bandžiau pamatyti kiekvieną smulkmeną, o reginiui pasibaigus norėjau jį išgyventi dar ir dar kartą. Nuotaikingesnis prancūzų „La Contrebande“ trupės „Bal trap“ priminė vaikystę, gastroliuojantį cirką ir juoką. Po rimtų, sudėtingų ir įtemptų spektaklių norėjosi kiek atsipalaiduoti, nebeieškoti užslėptų reikšmių. Bet, prisipažinsiu,  ir čia jaudinausi dėl akrobatų.

Šokio spektakliai „Pakankamas atstumas“ („Nuepiko“ ir Kauno miesto kamerinis teatras) ir „Pasilik paskutinį šokį man“ (Alessandro Sciarroni, Italija) leido vėl patikėti šiuo žanru. Įvyko lyg reabilitacija. Italų pasirodymas truko apie 20 minučių, per kurias atrodo net nekvėpavau ir buvau užburta dviejų atlikėjų nuolatinio sukimosi scenoje. Abu pasirodymai parodė, kiek ištvermės ir darbo reikia įdėti, kad galutinis produktas būtų toks unikalus ir kokybiškas.

Festivalio programos įvairialypiškumas leido kviesti į renginius bene visas socialines grupes – nuo vaikų iki senjorų. Tikiu, kad scenos menų profesionalai ar entuziastai čia taip pat rado kažką, kas juos palietė iki širdies gelmių. Kad ir opera „Signal“ (Nyderlandai) prie Kauno marių – uždarymo renginys. Pasirodymas atplėšė nuo kasdienybės, privertė ištempti ausis ir būti čia ir dabar. Pamatyti ir iš naujo pamilti lietuviškas pievas, saulėlydžius.

Gal tik atsitiktinumas, bet daugelyje renginių teko nusivilti publika, jos nesupratimu, neįsiklausymu į organizatorių nurodymus. Turbūt labiausiai dėl to kalta tokių renginių stoka ar tiesiog žmonių nepagarba atlikėjui. Jeigu norisi paplepėti su giminaite, aptarti filmus ar tiesiog susipažinti – tai galima padaryti ir kitose vietose, o ne spektaklio metu. Mažųjų žiūrovų tėvai galėtų bent jau pamokyti vaikus, kad negalima išbėgti į sceną viduryje pasirodymo.

Šių metų festivalis buvo kokybiškas, įtraukiantis, gausus įvairių patirčių, netikėtumų. Jei kada pamatysite ryškiai rožinius plakatus, užsukite, susipažinti su „ConTempo“ tikrai verta. Didžiausi aplodismentai komandai, kuri sugebėjo išlaikyti tempą ir nesugriūti festivaliui įpusėjus.

Lauko scenos gale plūduriuoja juodas objektas, kuris prasidėjus pasirodymui grėsmingai juda link publikos. Tai – didžiulė oro pagalvė, keliaujanti iš vienos scenos vietos į kitą. Tarytum praryjanti ir išspjaunanti šokėjus, kurie iš jos ištrūkę sustingsta, virsta skulptūromis.

Pirmiausia išspjaunama baltoji šokėja. Ji rami, tiesi, žvelgianti kažkur į tolį. Ji – išskirtinė, vienintelė balta. Kiti atlikėjai vilki juodais kostiumais. Peršasi mintis, kad yra vaizduojama kova tarp gėrio ir blogio. Tik kas čia blogiukas?

Intensyvėjant muzikai žmogiškųjų skulptūrų pasirodo daugiau. Jos vis sudėtingesnės: šokėjai veikia nebe po vieną, bent poromis. Pozos, veidų išraiškos pasakoja dramatiškas, galbūt net katastrofiškai tragiškas istorijas, susijusias su žmogaus būties trapumu, baimėmis.

Atlikėjai išgyvena individualius potyrius ir kiekvienas jų reprezentuoja vis kitą sukrėtimą. Artėjant prie kulminacijos judesiai intensyvėja: paslaptingoji juodoji pabaisa apsupama, aplink ją bėgiojama lyg stengiantis suklaidinti ar įvilioti į spąstus. Šokėjai vienijasi, stengiasi rasti sprendimą kilusiai problemai. Objektas tampa vieninteliu blogiu, kurį bandoma suvaldyti. Pastarajam pakilus į orą, atrodo, kad katastrofos išvengta ir situacija vėl tampa valdoma. Tarsi nugalimas nežemiškas priešas, o žmonijai nebelieka jokios grėsmės.

Impulsas: performanso „Wreck“ atlikėjai inspiravo žiūrovus kurti savas interpretacijas. / M. Plepio nuotr.

Atlikėjai išgyvena individualius potyrius ir kiekvienas jų reprezentuoja vis kitą sukrėtimą.

Objektu manipuliuojama visoje erdvėje, priartėjant prie žiūrovų tiek, kad pirmose eilėse esantys gali jį paliesti. Kai kurie jų sustingę laukia ir leidžiasi praryjami, kiti – stumia juodą debesį nuo savęs, bandydami priešintis. Viso pasirodymo metu išlaikoma įtampa, kurią dar sustiprinama muzika.

Performansą pristatant Kačerginėje efektą sustiprino prapliupęs lietus. Apniukęs dangus stiprino niūrią pasirodymo nuotaiką, o veiksmui rutuliojantis į gerąją pusę nušvito saulė. Tai dar labiau įtikino patikėti tuo, kad po kiekvienos sunkios kovos ateina ramybė ir palengvėjimas.

Performansas palieka nemažai vietos interpretacijai ir savų reikšmių kūrimui. Tai šiek tiek sunkina aiškios žinutės komunikavimą. Per 50 minučių – tiek trunka kūrinys – galima pasakyti arba labai daug, arba labai mažai. Šiuo atveju veiksmas kiek ištemptas ir lėtokas. Nors tema ne nauja, jos pateikimas įdomus, tačiau to neužtenka, kad viso pasirodymo metu būtų išlaikytas žiūrovo dėmesys.

Nepaisant to, atlikėjai – daugiausia vaikai – verti aplodismentų už kantrybę ir susitelkimą. Tai kūrinys, skirtas žiūrovui, labiau norinčiam ne aktyviai įsitraukti į veiksmą, o leisti skleistis vaizduotei.