Mums, lietuviams, svarbiausias yra Nepriklausomos Lietuvos Respublikos dvidešimtmetis (1918–1940 m.), kai rūmuose rezidavo visi trys tarpukario Lietuvos prezidentai: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius. Būtent šiemet, balandžio 4-ąją, minėtas Lietuvos valstybės Prezidento institucijos įkūrimo šimtmetis, o šių metų rugsėjį bus 100 metų, kai rūmai tapo valstybės vadovo būstine. 1919–1940 m. pastatas buvo ir oficialių ceremonijų vieta, ir prezidento šeimos butas. Į rūmus atvykdavo aukšto rango svečiai, juose buvo rengiami priėmimai, kuriamos prezidentinio gyvenimo tradicijos. Čia taip pat buvo rengiami posėdžiai, priimami valstybės likimą lemiantys sprendimai. Rūmuose gyveno ir dirbo tarnautojai, prezidentų šeimos, augo jų vaikai, net vyko vestuvės. Apie Prezidento rūmų gyvenimą būtų galima papasakoti daugybę mažų pasakojimų, kurie kartu mums leidžia suprasti ypatingą ir didelę rūmų istoriją.

Lemtingos įkurtuvės

1919 m. rugsėjį į arti Kauno senamiesčio ir naujamiesčio sandūros esantį pastatą įsikėlė pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Dar XIX a. viduryje statyti rūmai istorijos tėkmėje buvę carinės Rusijos Kauno gubernatoriaus, Pirmojo pasaulinio karo metais – vokiečių kaizerinės valdžios būstine, tapo aukščiausio nepriklausomos Lietuvos pareigūno rezidencija. Be reprezentacinių ir darbo kambarių, rūmuose buvo įrengtas ir prezidento šeimos butas. XX a. 4 dešimtmetyje čia buvo prezidento ir jo žmonos miegamieji, tarnaitės, vaikų kambariai, prezidentienės salonas, valgomasis, prezidento dovanų muziejus, gailestingosios medicinos sesers kabinetas ir kiti kambariai.

Prie prezidento rūmų buvo iš trijų pastatų sujungtas fligelis. Jame įsikūrė prezidento kanceliarija, taip pat buvo įrengti butai kanceliarijos viršininkui, vairuotojams, sodininkui, šveicoriui, prezidentūroje tarnaujantiems karininkams, prezidento asmens adjutantui. Prezidentūros sklype stovėjo ir daugiau pagalbinių pastatų, taip pat buvo užveisti du sodai. Anot amžininkų: "Sode žvyruoti takai, įvairiausiomis gėlėmis apsodintos ežios ir gražiai gėlėmis išpuošti skritiniai. Prezidento rūmai baltuoja tarp žalumynų, tarytum, gulbė tvenkinyje, – virš rūmų plevėsuoja valstybinė vėliava – raudoname dugne – baltas Vytis."

Už rūmų buvo ir dar vienas mažesnis sodelis su šiltnamiu. Šis sodelis nuo gatvės (dabar – Šv.Gertrūdos g.) buvo atitvertas mūrine tvora, todėl praeivių nebuvo matomas. Amžininkų teigimu, šiltnamyje kartais mėgo darbuotis ir Prezidento žmona Sofija Smetonienė. Sklype už namo taip pat buvo įrengta sporto aikštelė, kurioje, greičiausiai, treniruodavosi ir prezidento A.Smetonos sūnus Julius – Lietuvos teniso rinktinės narys. Ten buvo ir pavėsinė poilsiui, augo vaismedžiai, bėgiojo šeimos šuo.

(Ne)matomi žmonės

Kad prezidentūros rūmai būtų gražūs ir tvarkingi, o svečiai maloniai priimti, rūpinosi prezidentūros darbuotojai. Darbuotojai buvo skiriami į dvi grupes: Prezidento kanceliarijos ir rūmų tarnautojus. Ilgainiui abi šios grupės buvo prilygintos valstybės tarnautojams ir jiems buvo suteiktos kategorijos, kurios nulemdavo atlyginimą.

Pavyzdžiui, 1926 m. sausį žemiausią, I kategoriją prezidentūroje turėjusi tarnaitė P.Germanaitė gavo 150 litų, o aukščiausią – XIII – turėjęs kanceliarijos viršininkas P.Bielskus – 1 100 litų darbo užmokestį. Darbuotojams tam tikrą laiką taip pat buvo mokami trimetis, vaikų ir švenčių priedai, o už darbo metu dėvimus reikalingus drabužius buvo apmokama iš prezidento kanceliarijos sąskaitos. Kai kuriems tarnautojams buvo suteiktas ir butas, tačiau 1922 m. ministrų kabineto nutarimu už jį iš atlyginimo buvo išskaičiuojama 10 proc., o vėliau ir šis išskaičiavimas panaikintas.

XX a. 4 dešimtmetyje prezidentūroje dirbo: kanceliarijos viršininkas, kanceliarijos ir ūkio vedėja, mašininkė-stenografė, buhalteris, raštvedys, šoferis, kvalifikuotas tarnas, šveicorius, kurjeris, du sargai, virėja, tarnaitė, prezidento asmens ir rūmų adjutantai, komendantas. Atrodo, kad gerai savo pareigas atlikęs personalas rūmuose liko dirbti ir pasikeitus jų šeimininkams.

Praėjus dešimtmečiui po A.Stulginskio prezidentavimo pabaigos, tuometėje A.Smetonos prezidentūroje vis dar darbavosi 6 iš 11 senųjų darbuotojų. Ypatingomis progomis, per iškilmingus priėmimus ar vaišes, šiems žmonėms padėti buvo samdomi patarnautojai ir virėjai iš aukščiausios klasės Kauno restoranų. Nudirbti įvairiems didesniems ūkiniams, aplinkos tvarkymo, puošybos darbams taip pat buvo kviečiami papildomi asmenys.

Lankytojo žvilgsniu

O kokie prezidentūros rūmai atrodydavo jų svečiams? Kokias istorijas apie viešnagę rūmuose jie pasakodavo? Ar lengva buvo patekti pas pirmąjį valstybės pilietį? Amžininkai savo atsiminimuose rašo: "Gatvėje prie sodo vartų stovi vienas policininkas sargybinis. Vartai dienos metu atidaryti, – geram orui esant policininkas sargybinis stovi ar vaikšto vartų angoje, lyjant budi sargybinėje. Einant prezidentūros sodan, policininkas mandagiai paklausia, kur einama." Pas prezidentą buvo galima patekti tik iš anksto susitarus, priėmimo valandomis. Jei interesantas nebuvo susitaręs, sargybinis nurodydavo laiką, kada galima ateiti.

Praėjus pro vieną apsaugos punktą prie sodo vartų, lankytojai sutikdavo dar vieną užkardą prie įėjimo į pastatą: "Rūmų duris saugo du kariai – garbės sargybiniai su plieno šalmais ant galvos, šautuvu rankoje; prezidentui įeinant į rūmus ar išeinant, sargybiniai pagerbia šautuvu. Priemenėje stovi aukšto ūgio, jau senyvas, nusvirusiais ūsais mandagus šveicorius. Laukiamajame – rūmų komendantas. Kitame kambaryje – prezidento adjutantas. Ir tik praėjęs pro tuos visus asmenis, patenki pagaliau pas patį Respublikos prezidentą. Iš pirmojo aukšto laukiamojo plačiais kilimu išklotais laiptais pakyli į antrąjį aukštą. Pereini minkštų baldų pristatytą priėmimų salę (...), patenki į nedidelį prieškambarį ir sustoji ties uždaromis durimis. (...) Tai nedidelis, kuklus kambarys, kurio viename gale prie lango stovi knygomis ir raštais apverstas stalas, o antrame – keli minkšti foteliai ir apvalus staliukas. Ponas prezidentas įeinant pasitinka." Toks buvo eilinio svečio kelias iki prezidento kabineto.

Oficialieji renginiai

Į prezidentūrą patekti buvo galima ir įvairiomis šventinėmis progomis ar specialių priėmimų metu. Tradiciniai tapo ką tik išrinkto prezidento pasveikinimo vizitai. Sveikintojams minučių tikslumu buvo paskirtas atvykimo ir viešnagės laikas. Tokie sveikinimo vizitai vykdavo ir pirmosiomis naujųjų metų dienomis, o vadovaujant prezidentui A.Smetonai sveikintojai pasirašydavo svečių knygoje ir per šalies vadovo varduves.

Dar viena proga, kai į prezidentūros rūmus atvykdavo gausus būrys svečių, buvo Vasario 16-osios šventė. Minint nepriklausomybės metines, rūmų kieme vykdavo ir gausios šventinės eitynės. Išėję į prezidentūros balkoną prezidentai susirinkusiems pasakydavo sveikinimo kalbą. Šį tradicija buvo populiari ne tik Vasario 16-osios, bet ir Gegužės 15-osios, o vėliau ir Rugsėjo 8-osios švenčių dienomis. Šiomis progomis pastatas buvo iliuminuojamas elektros lemputėmis, puošiamas žalumynų girliandomis ir patriotine simbolika.

Nutilus valstybinių renginių prezidentūroje šurmuliui, valstybės vadovas grįždavo pas savo šeimą. Prezidento rūmuose gyveno ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir jų šeimos.

Prezidentams tekdavo ir dar viena pareiga – priimti į Lietuvą atvykusių diplomatinių pasiuntinių kredencialus (skiriamuosius raštus). Pasitinkant užsienio atstovą, prezidentas į jo rezidenciją pasiųsdavo savo automobilį, lydimą maždaug 16 Pirmojo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos pulko husarų raitelių eskorto. Su delegacija atvykusį į prezidento rūmus pasiuntinį pasitikdavo išsirikiavusi garbės sargyba ir orkestras, sugrojęs svečio šalies ir Lietuvos Respublikos himnus. Prie durų svečius sutikdavo prezidentūros tarnautojai, o antrame aukšte, audiencijų salėje, laukdavo ir prezidentas. Įteikdamas kredencialus diplomatas su prezidentu apsikeisdavo sveikinimo kalbomis. Dažniausiai po pietų svečio garbei prezidentūroje buvo rengiama arbata arba pietūs.

Į prezidentūrą taip pat buvo kviečiami įvairaus rango Lietuvos ir užsienio pareigūnai, organizacijų atstovai, vykdavo ir Seimo narių, Vyriausybės ir prezidento pasitarimai, ministrų kabineto posėdžiai ir kt. Iš šių posėdžių protokolų galima suprasti, kad prezidentūroje vykusius posėdžius, kuriems prezidentas ir pirmininkavo, jis laikė svarbesniais, nei rengtus kitur. Čia taip pat buvo teikiami aukščiausi valstybės apdovanojimai.

Nuo varduvių iki vestuvių

Nutilus valstybinių renginių prezidentūroje šurmuliui, valstybės vadovas grįždavo pas savo šeimą. Prezidento rūmuose gyveno ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir jų šeimos. Taigi rūmus savo namais laikė A.Smetona ir jo žmona Sofija, sūnus Julius, dukra Marija, A.Stulginskis su žmona Ona ir dukra Aldona bei Kazys Grinius. Šios šeimos čia švęsdavo religines šventes – Kalėdas, Velykas, taip pat ir asmenines. Pavyzdžiui, 1926 m. gruodžio 17 d. buvo ruošiamos didelės prezidento K.Griniaus 60-ojo jubiliejaus vaišės, kurias sugadino įvykdytas valstybės perversmas. Yra išlikę žinių, kad prezidento žmona S.Smetonienė taip pat kasmet sulaukdavo svečių per savo varduves. Dažniausiai tai buvo artimiausi giminės ir draugai. Ta proga buvo ruošiamos vaišės. Kaip rašė prezidento adjutantas Vaclovas Šliogeris: "Vaišės būdavo kuklios: kava, sumuštiniai, pyragaičiai ir šiek tiek gėrimų. Skambant fortepijonui jaunimas pašokdavo, o vyresnieji, sėdėdami prie staliukų, pasišnekučiuodavo. S.Smetonienė mokėdavo sukurti šiltą, draugiškai šeimynišką nuotaiką. Pobūvis trukdavo neilgai, dažniausiai iki 23 val."

Prezidentūroje rengtos ir kitos didelės šeimos šventės – vestuvės. Tai buvo prezidento aplinkos artimųjų jungtuvės. 1920 m. prezidento rūmuose buvo iškelta S.Smetonienės sesers Jadvygos Chodakauskaitės ir Juozo Tūbelio santuokos šventė, 1927 m. Smetonų dukros Marijos Smetonaitės ir Aloyzo Valiušio vestuvės. Nors į jas buvo kviesti tik patys artimiausi, tačiau vis tiek susidarė apie 75 svečiai. Grįžusius į prezidentūrą jaunavedžius pasitiko su šampano taurėmis. 1929 m. birželį rūmuose įvyko ir prezidento dukterėčios Elenos Smetonaitės bei Stasio Raštikio vestuvės. Štai ką apie jas prisiminė pats jaunavedys: "Iš bažnyčios jaunavedžiai Respublikos prezidento automobiliu buvo nuvežti pasigrožėti Mickevičiaus slėnio grožybėmis, o iš ten į prezidentūrą, kur Respublikos prezidentas ir ponia Z.Smetonienė buvo iškėlę mums gražią vestuvių puotą. Prie įėjimo į didžiąją prezidentūros salę buvome sutikti su šampano taurėmis, kurias, šampaną išgėrę, turėjome sudaužyti į grindis mudviejų būsimos laimės ženklui. (...) Buvome apdovanoti dovanomis."

Auros sunaikinimas

Prezidento rūmų istorija baigėsi kartu su 1940 m. prasidėjusia sovietine okupacija. Nors čia dar įsikėlė sovietų statytinis, ėjęs prezidento pareigas Justas Paleckis, tačiau nepriklausomos Lietuvos valstybės jau nebebuvo. Po Antrojo pasaulinio karo buvusioje prezidentūroje buvo įkurti Pionierių rūmai, o vėliau – Mokytojų namai. Tuo laikotarpiu šiame pastate įvyko daugybė pakeitimų: dar anksčiau išvežti baldai ir paveikslai, pirmame aukšte įrengta kino salė, pakeistas pastato išplanavimas.

1989 m. pastatas perduotas Vytauto Didžiojo karo muziejui, o 1998 m. pradėta jo restauracija, po kurios 2003 m. įvyko simbolinis prezidentūros atidarymas. Dabar Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra yra Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus filialas, kuriame veikia nuolatinė ekspozicija, rengiamos parodos, edukaciniai užsiėmimai, vykdoma mokslinė tiriamoji veika, o muziejininkai tiesia tiltus tarp akademinių istorikų ir visuomenės.

Vingiuota rūmų istorija verta knygos puslapių. Tad šiemet minint Lietuvos valstybės Prezidento institucijos šimtmetį, Istorinė LR Prezidentūra išleido šešių autorių (dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės, dr. Ingridos Jakubavičienės, Renatos Mikalajūnaitės, Justinos Minelgaitės-Plentienės, Marijos Navickaitės ir Raimondos Rickevičienės) parengtą mokslinę monografiją "Prezidento rūmai Kaune". Joje pirmą kartą atliktame kompleksiniame, nuosekliame moksliniame tyrime apie pastato istoriją gausu ir įdomių žinių apie žmones ir įvykius, gyvenusius ir dirbusius rūmuose nuo pat jų pastatymo prieš 175 metus iki šių dienų. Tad knygoje atsiskleidžia intriguojančių ir mažiau žinomų detalių ne tik apie rūmų, bet ir Kauno, Lietuvos, o kartu ir pasaulio imperijų, nuo kurių priklausė ir Lietuvos likimas, istoriją.

Didieji tarpukario pasiekimai – tai įvykiai garsinę Lietuvą tarptautinėje arenoje arba tapę dideliais ir reikšmingais Lietuvos mastu. Tarpukariu Lietuvos gyventojų piniginėse pradėjo šlamėti stipri ir stabili nacionalinė valiuta – litas. Žymiai padidėjo po Pirmojo pasaulinio karo sunaikintos pramonės įmonių skaičius, modernėjo žemės ūkis, sukurtos naujos žemės ūkio gamybos šakos, o eksportuojami lietuviški produktai buvo dedami net ant vokiečių, anglų, palestiniečių, egiptiečių, argentiniečių stalų. Šalies veidą pakeitė ir tuo metu nutiesta moderni susisiekimo arterija – Žemaičių plentas bei pastatyti modernizmo architektūros perlai. O kur dar didieji aviacijos pasiekimai su rekordiškai skriejusiais lietuviškaisiais ANBO lėktuvais ir Europoje tarsi Holivudo žvaigždėmis sutiktais jų lakūnais bei saldžios krepšininkų pergalės...

ANBO IV eskadrilės triumfas

1933 m. lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą "Lituanicos" lėktuvu išgarsino Lietuvos vardą abejose Atlanto pusėse. Minint šio skrydžio metines, 1934 m. birželio 25 d., Lietuvos lakūnai ryžosi dar vienam oro žygiui, šį kartą – po Europą. Tądien iš Kauno aerodromo pakilo trys ANBO IV lėktuvai, pasiryžę apskristi visą senąjį žemyną. Pirmuoju skrido ANBO lėktuvų konstruktorius ir lakūnas pulkininkas Antanas Gustaitis su oro žvalgu aviacijos kapitonu Juozu Namiku, antruoju – aviacijos kapitonas Jonas Liorentas ir aviacijos leitenantas Romualdas Marcinkus, trečiuoju – aviacijos leitenantas Jonas Mikėnas ir mechanikas Kazys Rimkevičius.

Išlydėti lakūnų į aerodromą susirinko Vyriausybės nariai, kariuomenės vadai ir miestiečiai. Tarsi pranašiškas buvo Krašto apsaugos ministro generolo Petro Šniukštos palinkėjimas: "Skriskite laimingai – grįžkite garbingai!" – skrydis iš tiesų pavyko puikiai. ANBO IV eskadrilė aplankė dvylikos Europos valstybių sostines ir kitus miestus maršrutu: Kaunas–Stokholmas–Kopenhaga–Amsterdamas–Briuselis–Londonas–Paryžius–Marselis–Roma–Udinė–Viena–Praha–Budapeštas–Bukareštas–Kijevas–Maskva–Didieji Lukai–Kaunas. Europoje Lietuvos aviatoriai buvo sutikti kaip žvaigždės. Jiems rengti priėmimai, įteikti valstybiniai ordinai ir kiti apdovanojimai, organizuotos ekskursijos po aviacijos bazes ir mokyklas, muziejus, parodas, miestus. Įgulas įvairiose šalyse sutikdavo vietiniai aviatoriai, žurnalistai, karo atašė, politikai, o Italijoje mūsiškiai buvo pakviesti į priėmimą pas Benito Musolinį.

Kelionėje ANBO IV trejetas patyrė ir įvairių nuotykių: pavyzdžiui, nusileidus Rumunijoje, neturėjo jiems tinkamo aviacinio kuro, tad teko palaukti, kol jį atgabeno arkliais. Skrendant per Šiaurės jūrą lakūnus užklupo lietus ir, anot amžininkų, "lėktuvai bei lakūnai buvo tiesiog išmaudyti šaltame lietuje. Vanduo pliaupė upeliais per akinius ir žemėlapius". Tačiau savo tikslą ANBO IV įvykdė ir pademonstravo A.Gustaičio sukurtus lėktuvus bei pasidalijo patirtimi su Europos šalių aviatoriais, kurie su susidomėjimu apžiūrėjo lietuviškus lėktuvus. Liepos 19 d. 18 val. misija buvo baigta rekordu: 10 tūkst. km atstumas įveiktas per 44 val. 5 min.

Nauji susisiekimo keliai

Lietuvos aviacijai išgarsėjus pasaulyje, oro transporto infrastruktūra buvo sukurta ir pačioje Lietuvoje. 1938 m. atidaryta ir pirmoji reguliari oro linija Lietuvoje. Pirmuosius du lėktuvus nuolatiniams vietiniams skrydžiams Susisiekimo ministerijos Orinio susisiekimo inspekcija Lietuvos oro linijoms nupirko Anglijoje. Tuo metu tai buvo vieni moderniausių lėktuvų Europoje – šešiaviečiai keleiviniai "Percival Q 6". 1938 m. rugsėjo 3 d. surengtas šių orlaivių inauguracinis skrydis į pajūrį. Vėliau simbolinėse krikštynose jie pakrikštyti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardais. Pirmojo lėktuvo krikštatėviais tapo ministras pirmininkas kunigas Vladas Mironas ir Ona Stanišauskienė, antrojo – Lietuvos aeroklubo pirmininkas profesorius Zigmas Žemaitis ir Bronė Gustaitienė.

Už pirmuosius reisus maršrutu Kaunas–Palanga tekdavo pakloti net 38 litus į vieną pusę. Skrendant į abi puses, buvo galima gauti 20 proc. nuolaidą.

Už pirmuosius reisus maršrutu Kaunas–Palanga tekdavo pakloti net 38 litus į vieną pusę. Skrendant į abi puses, buvo galima gauti 20 proc. nuolaidą. 1938 m. lėktuvai su užrašu ant šono "Lietuvos oro linijos" iš tuometės sostinės į Palangą skraidė dvi savaites. Per tą laiką atlikti 34 reisai. Šiuo maršrutu lėktuvai vėl kursavo 1939 m. birželį–rugsėjį, tada bilieto kaina į vieną pusę sumažinta iki 25 litų. Susidomėjimas oro kelionėmis išaugo. Per kelis darbo mėnesius pervežti 784 keleiviai. 1939–1940 m. Lietuvos oro linijų lėktuvai iš Aleksoto oro uosto skraidė ir į Rygą, gabendami keleivius bei oro paštą.

Tarpukariu Lietuva garsėjo ne tik įspūdingais oro maršrutais. 1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje buvo tiesiami ir nauji, modernūs sausumos keliai. Bene didžiausias nepriklausomos Lietuvos projektas buvo 1934 m. pradėto Žemaičių plento statyba. Plentas driekėsi nuo Kauno iki Gargždų ir sudarė 195,5 km. 1939 m. liepos 9 d. prie kelio pradžią žyminčio paminklinio obelisko ant Milikonių kalno Kaune įvyko jo atidarymo iškilmės. Plentą pašventino arkivyskupas Juozapas Skvireckas, o jį atidarė Prezidentas Antanas Smetona. Kelias buvo pritaikytas automobilių transportui, ėjo tiesesne trasa, jame buvo įrengti didesnio spindulio posūkiai. Tiesiant kelią buvo pastatyti trys dideli tiltai: per Nevėžį – ties Babtais, per Dubysą – ties Ariogala, per Miniją – ties Gargždais. Sankryžoje su Šiaulių–Tauragės plentu ties Kryžkalniu buvo įrengtas vienas pirmųjų Lietuvoje viadukas. Plento įrengimas bei tiltų statyba kainavo apie 14 mln. litų. Žemaičių plentas buvo didžiausias Lietuvos dvidešimtmečio projektas, sujungęs laikinąją sostinę su Klaipėdos kraštu ir uostu.

Kultūros pasiekimai

Šalį tarpukariu garsino ir kultūros laimėjimai. 1937 m. Lietuva prisistatė Paryžiaus mokslo ir technikos parodoje, kurioje dalyvavo net 46 valstybės. Tai buvo pirmas toks didelis Lietuvos menininkų pasirodymas tarptautiniu mastu. Lietuvos ekspozicija buvo įrengta bendrame paviljone kartu su Estija ir Latvija. Darbus parodai pristatė žymūs Lietuvos menininkai Adomas Galdikas, Petras Aleksandravičius, Juozas Mikėnas, Vytautas Kazimieras Jonynas ir kiti.

Didžiausią susižavėjimą lankytojams kėlė Lietuvos menininkų gebėjimas suderinti tautiškumą ir modernizmą. Paviljono puošmena tapo lietuviškas Rūpintojėlis. Greta jo eksponuoti lietuvių menininkų kūriniai žemės ūkio darbų, Lietuvos kaimo temomis. Šalies savitumą taip pat bandyta atskleisti eksponuojant gausybę tradicinių kaimo amatininkų darbų – tekstilininkų, keramikų, baldžių dirbinių. Taip pat pristatyti modernių Kauno pastatų maketai. Lietuvos ekspozicija įvertinta ypač teigiamai. Pirmą kartą tokiame renginyje Lietuva pelnė 58 apdovanojimus – 44 lietuvių menininkai apdovanoti aukso, sidabro, bronzos medaliais ir garbės diplomais. Dalyvavimas Paryžiaus tarptautinėje mokslo ir technikos parodoje Lietuvai leido atrasti simbolinę vietą kultūros pasaulyje.

Lietuvos menininkai pristatydami Lietuvos meną skynė laurus pasaulinėse parodose užsienyje, tačiau ir pačiame Kauno mieste buvo kuriami tarptautinio pripažinimo sulaukę objektai. Tarpukariu Kaune iškilo pasaulį sužavėję modernizmo architektūros pastatai, kurie dėl savo išskirtinumo priskiriami atskirai kaunietiškosios architektūros mokyklai. Kaune kūrusių architektų darbuose pastebimi istoriniai "tautinio stiliaus" elementai ir bandymai vietinėmis sąlygomis įgyvendinti pagrindinius modernizmo principus.

Net ir po beveik šimto metų mes vis dar mėgaujamės apžiūrinėdami meistriškus architektūrinius sprendimus centriniuose Kauno pašto rūmuose, Vytauto Didžiojo karo ir M.K.Čiurlionio dailės muziejuose, "Pažangos", "Pieno centro" rūmų pastatuose. Tarpukario Kauno modernizmo architektūra 2017 m. įtraukta į preliminarų UNESCO paveldo sąrašą.

Modernėjantis ūkis

Per dvidešimtmetį gerokai sustiprėjo ir išaugo per Pirmąjį pasaulinį karą nustekentas žemės ūkis. 1922 m. Lietuvos Steigiamasis Seimas patvirtinto žemės ūkio reformą, pagal kurią kariai savanoriai, mažažemiai ir bežemiai valstiečiai gavo nuosavos žemės. Taip buvo galutinai panaikinti baudžiavinės santvarkos likučiai ir atsirado motyvuoti naujakuriai, turėję savo nuosavos žemės.

Reforma radikaliai pakeitė šalies ūkį. Naujieji ūkininkai ėmėsi modernesnio ūkininkavo: siekdami ne kiekybės, o kokybės augino įvairesnes kultūras, pradėjo verstis gyvulininkyste. Sukurtos visai naujos žemės ūkio gamybos šakos – pieno ūkis, bekoninių kiaulių, cukrinių runkelių auginimas. Taip pat ūkininkai naudojo daugiau naujos žemės ūkio technikos, būrėsi į kooperatyvus, per kuriuos galėjo lengviau realizuoti savo produkciją, įsigyti reikiamų padargų ir kitų priemonių.

Pirmojo pasaulinio karo metais suniokota Lietuvos pramonė taip pat sparčiai atsigavo ir per nepriklausomybės dvidešimtmetį pramonės įmonių skaičius padidėjo kelis kartus. Atsirado didžiosios akcinės bendrovės. Pavyzdžiui, ūkininkų ir Vyriausybės valdoma bendrovė "Maistas" 4-ojo dešimtmečio pradžioje turėjo penkis fabrikus Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Tauragėje ir Klaipėdoje, kuriuose buvo įrengtos modernios skerdyklos, šaldytuvai, sūdymo kameros, dešrų ir konservų gamybos įrenginiai. Bendrovė valdė keliasdešimt mėsos parduotuvių (1939 m. – 69) ir eksportavo apie trečdalį visos Lietuvos mėsos eksporto. Bendrovės akcininkais tapdavo ir patys ūkininkai. Nuo 1932 m. už kiekvieną parduotą kiaulę ūkininkas turėjo teisę įsigyti akciją už 5 litus (nuo 1935 m. – po 2,5 lito).

Maisto produktai ir žaliava keliavo ir į egzotiškesnes šalis Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ar Pietų Amerikoje.

Lietuvos ūkininkų išauginta mėsos produkcija tapo paklausi kitose Europos šalyse. Didelė dalis lietuviško sviesto buvo išvežama į Vokietiją (iki 1933 m.), taip pat Didžiąją Britaniją, kur buvo eksportuojama ir didelė dalis bekonų skerdienos. Anglai taip pat užsakė ilgalaikį kiaulių šerių eksportą teptukų ir šepečių gamybai. Maisto produktai ir žaliava keliavo ir į egzotiškesnes šalis Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ar Pietų Amerikoje.

Kylančius eksporto mastus pristabdė XX a. 4 deš. krizė. Vis dėlto, anot istoriko Gedimino Vaskelos, 1924–1938 m. iš Lietuvos buvo iš viso eksportuota beveik 1,2 mln. kiaulių ir paršelių (beveik po 79 tūkst. kasmet), 167,2 tūkst. t kiaulienos, bekono, kiaulienos taukų ir kumpių (daugiau kaip po 11 tūkst. tonų kasmet), 116,5 tūkst. t sviesto (po 7,8 tūkst. t kasmet), 252,8 tūkst. arklių (po 16,9 tūkst. vid. per metus), 46,2 tūkst. t kiaušinių (beveik po 3,1 tūkst. t kasmet) ir 526 tūkst. t grūdų bei miltų (po 35 tūkst. t vid. per metus).

Pirmieji Europoje

Lietuva Europoje pirmavo ir kitose srityse. Ji buvo viena pirmųjų Europos valstybių, suteikusių moterims pilietines teises. 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinojoje konstitucijoje paskelbta visų piliečių, kad ir kokios lyties jie būtų, lygybė prieš įstatymus. Taip pat joje visiems piliečiams lygiai garantuojamos asmens, nuosavybės, spaudos, žodžio, tikybos, susirinkimų teisės. Taip konstituciškai sulyginus visų piliečių teises moterys galėjo ne tik rinkti, bet ir pačios dalyvauti aukščiausios valdžios rinkimuose.

Moterims rinkimų teisę patvirtino ir 1919 m. lapkričio 20 d. priimtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas, kuriame skelbta, kad rinkimuose dalyvauja visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, kuriems suėjo 21 metai. Palyginimui, JAV moterims rinkimų teisė buvo suteikta 1920 m., o Prancūzijoje tik 1945 m.

Teise dalyvauti politikoje Lietuvos moterys pasinaudojo jau pirmuosiuose rinkimuose į demokratinį Seimą. Nuo 1920 m. Steigiamajame Seime dirbo 7 moterys (iš 112 narių). Vyriausia amžiumi Steigiamojo Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Posėdžio sekretore tapo viena jauniausių Steigiamojo Seimo narių 24 metų Ona Muraškaitė-Račiukaitienė. 1926 m. dvi moterys – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Felicija Bortkevičienė – jau kandidatavo į Prezidento postą. Tiesa, Prezidentu tada buvo išrinktas Kazys Grinius, tačiau jei būtų išrinkta moteris, ji būtų tapusi pirmąją Prezidente pasaulyje.

Pirmieji lietuviai buvo ir sporto arenose. 1937 m. Rygoje Lietuvos krepšininkai atsidūrė ant sirgalių rankų, kai jų rankose sužibėjo pirmasis Lietuvos krepšinio trofėjus – Europos vyrų krepšinio pirmenybių nugalėtojų lėkštė. Į krepšinio elitą pasibeldę lietuvių krepšininkai čempionų titulą apgynė ir 1939 m. Kauno sporto halėje surengtame trečiajame Europos vyrų krepšinio čempionate. Lietuva tada pirmą kartą rengė tokio mąsto sporto renginį, kuris FIBA vadovybės buvo labai teigiamai įvertintas. Specialiai pirmenybėms buvo pastatyta (rekordiškai greitai – per pusę metų!) Kauno sporto halė – pirmoji Europoje specialiai krepšiniui skirta moderni arena. Su šiomis pergalėmis išaugo ir aistringų krepšinio sirgalių armija, kurių pradėtos karštos krepšininkų palaikymo tradicijos išliko iki šių dienų. Jau 1937 m. žmonės prigludę prie radijo imtuvų laukdavo rungtynių rezultatų, o negirdėję, skambindavo į dienraščio "Lietuvos aidas" redakciją, klausdami, ar nėra naujienų iš Rygos.

Kas: Paroda "Lietuvos Respublika (1918–1940 m.): didieji pasiekimai".

Kur: Istorinės Prezidentūros sodelyje (Vilniaus g. 33, Kaunas).

Kada: Veikia iki spalio 31 d.