Ši graži tradicija yra svarbi tuo, kad mokytojoms labai rūpėjo suburti stygininkų bendruomenę, kur jie galėtų pasireikšti, išbandyti jėgas scenoje, varžytis su kitais.

Iš pradžių tai buvo tik gimnazijos renginys, vėliau Kauno rajono  konkursas, o galiausiai išsiplėtė į respublikinį, kuriame turi progą dalyvauti mokiniai iš visų Lietuvos muzikos mokyklų. Galima pasidžiaugti, kad prieš dvejus metus, nepaisant pandemijos, kuri stipriai paveikė darbą su mokiniais, konkursas vis tiek buvo suorganizuotas, žinoma, nuotoliniu būdu ir tik gimnazijos ribose.

Šįmet vasario 9 d. J. Naujalio muzikos gimnazijos didžiojoje salėje renginys vėl atgijo visomis jėgomis ir dalyvių skaičius įrodo, koks jis yra svarbus, reikalingas ir prasmingas. Dalyvavo beveik 50 mokinių. Apskritai, tokie renginiai labiau suartina miestus, mokyklas ir mus – pedagogus. Ta bendrystė, ryšys, tarpusavio santykis labai paveikia visą kultūrinį gyvenimą, juk taip mes visi dalijamės patirtimi, įspūdžiais, mokomės vieni iš kitų, atrandame autoritetus, į ką galime lygiuotis, ko galime pasisemti iš kito. Svarbiausia, kad tai padeda ugdyti jaunąją kartą, motyvuoti, siekti didesnių tikslų, būti atkakliems ir kryptingai siekti tikslo. Juk visi žinome, kad pastaruoju metu nelengva motyvuoti vaikus noru mokytis groti ar apskritai daug dirbti.

Etiudai labiau atskleidžia mokinių techninius įgūdžius, o pjesės – jų muzikinį pajautimą, tembrų, spalvų, charakterių įvairovę.

Dabartiniame gyvenime dauguma esame įpratę prie greito rezultato, nes gyvenimo tempas, inerneto erdvės, technologijos mus išlepino greitai rasti naudingos informacijos, greitai įsigyti daiktų ir pan., tad ilgas, nuoseklus ir kruopštus darbas tampa iššūkiu kiekvienam. Tokie konkursai tikrai padeda įkvėpti ryžto tiek mokytojui, tiek mokiniui.

Šįmet konkurse, kaip įprastai, dalyvavo keturių kategorijų dalyviai, suskirstyti pagal amžių, kurie turėjo atlikti etiudą iš privalomų etiudų sąrašo ir laisvai pasirinktą pjesę. Etiudai labiau atskleidžia mokinių techninius įgūdžius, rankų, laikysenos profesinį pasirengimą, o pjesės – jų muzikinį pajautimą, artistiškumą, laisvumą, tembrų, spalvų, charakterių įvairovę.

Svarbu pabrėžti, kad idėja pavadinti konkursą mokytojo K. Ivaškevičiaus vardu iš dalies ir gimė dėl to, jog etiudas su pasirenkama pjese atitiko šio pedagogo griežtumą, reiklumą, reikalavimus. Jam buvo labai svarbūs profesiniai įgūdžiai ir mokinio visapusiškas atsiskleidimas pjesėje. Pirmuose konkursuose pats K. Ivaškevičius ruošė savo mokinius, dalyvavo komisijoje.

Šiame konkurse, be privalomų etiudų, buvo itin įvairi paletė pjesių, iš kurių keletas ir lietuvių kompozitorių. Vienos jų lyriškos, melodingos, kitos – sudėtingos, virtuozinės, tačiau tiek vienos, tiek kitos reikalauja aukšto meistriškumo lygio.

Mokinius vertino keturios komisijos narės, pasižymėjusios savo pedagogine ir scenine patirtimi. Su manimi šia užduotimi dalijosi Nijolė Noreikaitė (direktoriaus pavaduotoja meniniam ugdymui), Rima Ugianskienė (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos violončelės mokytoja ekspertė), Kristina Katavičiūtė (Kauno 1-osios muzikos mokyklos smuiko mokytoja ekspertė).

Vertinti mokinius buvo tikra šventė, nes savo profesionalumu, nuoširdumu ir scenine drąsa nustebino ne vienas. Visose kategorijose buvo keletas pirmų, antrų ir trečių vietų laureatų, diplomantų, specialių nominacijų diplomantų, kuriems buvo įteikti medaliai ir dovanėlės. Patys jauniausieji dalyviai nė vienas neliko be didesnių įvertinimų, o „Grand Prix“ laureatę, kuria tapo 6-osios klasės violončelininkė iš Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Marija Sokolova (mokytojas Jonas Armonas), pinigine premija sutiko paremti Kauno styginių kvartetas, kaip paskatinimą augančioms ateities kartoms.

M. Sokolova sužavėjo itin brandžiu Roberto Schumanno „Fantasiestücke Op.73 I. Zart und mit Ausdruck“ atlikimu. Rodėsi, kad scenoje ne mokinys, o patyręs muzikantas, jaučiantis kiekvieną natos virpesį, kuris giliai palietė klausytojų širdis ir nunešė mintimis kažkur tolyn...

Ateityje tikimės sulaukti daugiau paramos ir rėmėjų, kad konkursas dar labiau plėstųsi, dalyvių skaičius augtų ir, kas žino, gal iš respublikinio išaugs į tarptautinį?

Būdama konkurso organizacinio komiteto nare, žiuri pirmininke, į šį konkursą žvelgiu labai šviesiai ir optimistiškai. Džiaugiuosi, kad jis gimė, augo, ir tikiuosi, jog dėl tokių konkursų mes nuolatos girdėsime skambančią muziką, o užaugę muzikuojantys vaikai perims mūsų misiją, nes tik atsidavusių pedagogų dėka muzikinė kultūra gyvuoja ir klesti.

Smuiko pedagogo Kęstučio Ivaškevičius (1924–2010) beveik per šešis dešimtmečius išugdyti mokiniai plačiai pasklido po šalies ir užsienio meno kolektyvus, daugelis jų perduoda smuiko valdymo paslaptis įvairiose mokymo įstaigose. Tai Lietuvos ir teatro akademijos profesorė Undinė Jagėlaitė, Toronto (Kanada) simfoninio orkestro pirmasis smuikas prof. Atis Bankas, Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisteris Eugenijus Urbonas, smuikininkas virtuozas, dirigentas, pedagogas Vilhelmas Čepinskis, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisterė Almina Statkuvienė, Kauno muzikinio teatro orkestro koncertmeisteris Povilas Grigas, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos smuiko pedagogės, įvairių ansamblių dalyvės smuikininkės Ilona Klusaitė, Indrė Čepinskienė, įvairiuose orkestruose griežiančios Laimutė Bliujienė, Barbora Domarkaitė-Armonienė, Rasuolė Bartulytė-Čiuladienė ir daugelis kitų. Visų prisiminimuose K.Ivaškevičius išliko be galo reiklus, griežtas ir įžvalgus pedagogas, bet kartu šiltas, rūpestingas ir labai atsidavęs mokiniams mokytojas.

Povilas Grigas

Smuikininkas

Prieš 40 metų baigiau mokyklą ir savo mokytoją K.Ivaškevičių prisimenu kaip rūpestingą, šiltą žmogų, kuris visada rasdavo tinkamą žodį, įkvepiantį ir padrąsinantį. Į jo pamokas visada eidavau noriai, pasiruošęs, nes mokytojas buvo reiklus sau ir kitiems. Maloniai šypsodamasis visada įtikindavo, kad reikia siekti geriausio rezultato. Man jis visuomet išliks kaip geriausias smuiko pedagogas, kuriam esu be galo dėkingas.

Scenoje: V.Petrauskas su savo auklėtiniais 2016 m.

Rasuolė Bartulytė-Čiuladienė

Smuikininkė

Man K.Ivaškevičius buvo mokytojas, kuris išmokė valdyti instrumentą, įskiepijo norą nuolat ieškoti... Dabar atmintyje iškyla svarbiausios mokytojo savybės – inteligencija ir kantrybė. Jei neišmokdavau kokios sunkesnės kūrinio vietos, jis užsimerkdavo ir tyliai pasakydavo: "Susimildama..." Tai būdavo didžiausias pabarimas!

Almina Statkuvienė

Smuikininkė

Iš prigimties K.Ivaškevičius buvo labai švelnus ir taikus žmogus, todėl jam buvo labai lengva priimti mokinius tokius, kokie jie buvo. Brangino ir mylėjo visus, nuoširdžiai dirbo tiek su gabiais ir talentingais, tiek su vidutinių gabumų vaikais. Niekada nežemino ir neskaitė jiems pamokslų, niekada negąsdino, kad „jeigu daug negrosi, nieko iš tavęs gyvenime nebus“. Mokytoją mes irgi mylėjome. Pamokose jautėmės laisvai, nebijojome, nes žinojome, kad, nepavykus gerai pagroti, mokytojas vis vien suras gerą žodį, pagirs.

Barbora Domarkaitė-Armonienė

Smuikininkė

Niekada nėra pakėlęs balso, buvo santūrus, inteligentiškas, pagirdavo, bet žodžiais nesišvaistė. Jeigu pagrodavau taip gerai, kad nesitikėjo niekas, priėjęs pagirdavo: „Labai neblogai!“, nors viduje baisiai džiaugėsi. Kartais laukdavau laisvų dienų, kad galėčiau padūkti, bet mokytojas išsiskyrė geležine sveikata – niekada nesirgo! Tik vienintelį kartą nebuvo kelių pamokų, kol gydė žaizdas, mat kažką užstojo laiptinėje nuo banditų, tad pamenu subintuotą ranką... Kartą vasarą, kai mokiausi 1-oje klasėje, automobiliu "Pobeda" atvažiavo į kaimą... Buvo net kelios pamokos, siaubas! Turiu netgi ir materialų prisiminimą. Kai K.Ivaškevičius kėlėsi iš buto Laisvės alėjoje į naują rajoną, senovinių fotelių, stalo ir bufeto komplektą atidavė į kaimą. Šiaip miela prisiminti jo šviesą... Vėliau, kai jau nebedirbo mokykloje, vis klausinėdavo apie visą meno pasaulį, domėjosi viskuo, kas vyksta.

Įpėdinis: V.Petrauskas (kairėje) su būsimuoju kolega G.Urbonavičiumi.

Karolina Beinarytė-Palekauskienė

Violončelininkė

Apie K.Ivaškevičių pamenu trumpą epizodą, kuris visada iškyla prieš akis, kai mes, keli smuikininkai, kartu turėjome griežti Fritzo Kreislerio Preliudą ir Allegro su mokyklos orkestru. Mums tai buvo didžiulis iššūkis, nes tokį sudėtingą kūrinį nelengva pagroti švariai, kokybiškai ir dar šešiems mokiniams unisonu! Pamenu, jis mus pasikvietė į savo klasę, ištraukė plokštelę, papasakojo apie atlikėjus ir įjungė muziką... Visi klausėmės tyloje. Atrodo, nieko ypatingo, bet man kažkodėl tai paliko malonų bendrumo įspūdį.

****

Violončelės pedagogas Vilnius Konstantinas Petrauskas (1936–2017 m.), baigęs mokslus pas garsų violončelininką profesorių Povilą Berkavičių 1962 m., jau pats kaip mokytojas atvažiavo dirbti į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Taip ir liko visam laikui. Jo klasėje visada buvo padėta nuotrauka su mokytoju. Juozo Naujalio gimnazijoje dirbo 54 metus (1962–2016 ), o jo pedagoginis stažas – 60 metų. Per visus tuos metus jo klasėje mokėsi daugiau kaip 30 mokinių, tarp kurių daug garsių Lietuvos violončelininkų. Pirmasis baigęs mokinys Gracijus Urbonavičius vis dar dirba Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, jo mokiniai – buvęs ilgametis Kauno muzikinio teatro violončelių koncertmeisteris Bernardas Krevnevičius, Kauno miesto simfoninio orkestro nariai violončelių koncertmeisteris ir pedagogas Virginijus Tamulis, Gintarė Stasiūnaitė, Norbertas Veršulis, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro violončelininkai Tomas Grigas, Domantė Ramančiūnienė, Kauno styginių kvarteto narys ir pedagogas Saulius Bartulis, styginių instrumentų meistras Vytas Trečiokas, buvęs Nacionalinio simfoninio orkestro ir ansamblio "Musica Humana" narys Raimundas Jasiukaitis. Šiame orkestre groja ir jo mokiniai Tomas Ramančiūnas, Vytenis Pocius, Gaudas Krištaponis, styginių kvarteto „Mettis“ narys ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro violončelių koncertmeisteris, pedagogas Rokas Vaitkevičius ir dar daug, kurių jau neišvardysime, bet neabejojame, kad tikrai visi turėtų ką pasakyti apie mokytoją V.K.Petrauską.

Gracijus Urbonavičius

Pedagogas

Pamenu, šeštoje klasėje likau be mokytojo. Romualdas Kulikauskas, kuris dirbo tuo metu, išvyko į Vilnių. Man pasisekė, kad į mokyklą atėjo dirbti V.K.Petrauskas. Su mokytoju iškart radome bendrą kalbą, buvau vyriausias jo klasėje, jaučiausi šiek tiek privilegijuotas. Man patiko jo darbo metodai, idėjos, charakterio bruožai. V.K.Petrauskas buvo doras žmogus, nepakentė melo ir tinginystės. Mėgo staigmenas – septintoje klasėje, pavasarį, mokytojas atnešė pageltusio popieriaus natų rankraštį. Tai buvo Juozo Karoso jaunystės kūrinys „Daina be žodžių“. Per dvi savaites turėjau išmokti šią pjesę ir pagroti kompozitoriui susitikimo metu. Autorius buvo priblokštas, susijaudino iki ašarų, mums dėkojo, nes manė, kad šis kūrinys yra dingęs. Dar pamenu, paskutiniais mokyklos baigimo metais vyko kalėdinis koncertas. Turėjau atlikti dalį iš J.S.Bacho siuitos Nr.2 ir D.Popperio „Elfų šokį“. Per repeticiją jaučiau nerimą, todėl pasakiau, kad pjesės koncerte negrosiu, bet atliksiu dar vieną dalį iš J.S.Bacho siuitos. Mokytojas pyko, skėsčiojo rankomis, taršė savo impozantišką ševeliūrą, bet galų gale sutiko, nors koncertmeisterė O.Okruško atvyko pagroti su manimi tik šį kūrinį. Aš iš karto atsipalaidavau ir tame koncerte tikriausiai geriausiai atlikau J.S.Bachą per savo karjerą.“

Ryšys: laiškas jaunajam Gracijui atskleidžia tėvišką V. Petrausko rūpestį dėl auklėtinio.

Saulius Bartulis

Violončelininkas

Turėjo jis keistus, retus vardus: Vilnius Konstantinas. Todėl mes visi jį vadindavome paprastai, sutrumpinę jo pavardę, – Petras. "Petras ateina!!!" – šaukdavo visi ir slėpdavosi, kas kur gali. Buvo visų mokinių siaubas. Reiklus, labai griežtas, bet teisingas... Pamokos mums laukti reikėdavo neribotą laiką – kartais net porą valandų. Dirbdavo jis neprognozuojamai ilgai – kartais pamoka trukdavo net 2–2,5 valandos. Ir laukti reikėdavo būtinai grojant. Sistema tokia: vienas – už klasės durų, kitas – kiek toliau, trečias – dar toliau, ritmikos salėje, ketvirtas – ant laiptų, penktas – klasėje už tų laiptų. Ir visi grodavo – neduokdie, jei jis kur nors nueidavo (pvz., į rūsį pas meistrą Trečioką) ir nerasdavo kurio nors grojančio mokinio – kildavo nežmoniškas triukšmas, eidavo ieškoti po visą mokyklą. Vieną kartą mane rado trečiame aukšte bevaikščiojantį – pagriebė už ausies ir neužsuko jos, kaip galima buvo tikėtis, o visą kelią vedė už ausies per mokyklą, kol vėl pasodino prie violončelės. Ir parašė į dienoraštį savo dailyraščiu tokią pastabą: „Saulius prieš specialybės pamoką negrojo, vaikštinėjo trečiame aukšte. Paprašytas dienoraščio, melavo, kad neturi. Dienoraštis buvo rastas portfelyje, užkištas už gaidų aplankalo.“ Tų pastabų buvo labai daug – visa pažymių knygelė išmarginta. Tada mobiliųjų telefonų nebuvo, o ir paprastą telefoną ne visi turėjo (mums įvedė tik 1964 m.). Taip ir komunikuodavo mokytojas su tėvais.

Ir pažymius rašydavo labai dažnai. Gaunu vieną pamoką kuolą (vienetą penkių balų sistemoje), kitą pamoką – penkis (aukščiausias įvertinimas). Net juokas ima, kaip pažymiai kaitaliodavosi: dvejetas – penketas, kuolas – penketas. Nes taip ir būdavo: gavęs gerą pažymį nusiramindavau ir visai namie negrodavau... Turbūt kaip ir visi vaikai... Labai pykdavome ant jo ir bijojome, bet vėliau supratome: tik tokiu reiklumu, meile, kantrumu ir galima išmokinti išdykusius vaikus. Vėliau tai įvertinau ir laikyčiau V.K.Petrauską pačiu geriausiu mokytoju Lietuvoje. Išleido į gyvenimą begalę violončelininkų – jie dirba geriausiuose Lietuvos kolektyvuose, visi puikūs ir, svarbiausia, mokytojo dėka yra labai reiklūs sau. Tas jo paties pavyzdys yra neįkainojamas!

Dar vienas man netikėtas dalykas – jo ypatingas patriotizmas. Sovietų laikais visi slėpė savo pažiūras, o atgavus nepriklausomybę sužavėjo jo nenuilstama veikla Lietuvos labui, lietuvybės skleidimui: visur buvo jo pilna – mitinguose, minėjimuose, jis niekada nelikdavo nuošalyje... Mokytojas turėjo labai gerą muzikinį skonį. Kitas jo reiklumo įrodymas – reikalavimas vaikščioti į Filharmonijos koncertus. Nepasiteisinsi, kad negalėjai nueiti... Atvykdavo į Kauną ypatingų atlikėjų: violončelininkai M. Rostropovičius, D.Šafranas , dirigentas S.Ozava su San Francisko simfoniniu orkestru, altininkas J.Bašmetas, smuikininkai D.Oistrachas, V.Spivakovas, L.Koganas, G.Kremeris, pianistas S.Richteris ir begalė kitų įžymių atlikėjų. Jų beklausydami susiformavome kaip muzikai, ir tai taip pat neįkainojama.

Tomas Grigas

Violončelininkas

Man mokytojas V.K.Petrauskas, buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Įskiepijęs meilę muzikai, išugdęs atsakomybę, reiklumą, principingumą. Mokytojo tėviškas rūpestis savo mokiniu suteikė pasitikėjimą ir motyvaciją siekti užsibrėžtų tikslų. Su didele pagarba, dėkingumu ir meile prisimenu savo mielą mokytoją.

Rokas Vaitkevičius

Violončelininkas

Neatsimenu, kurioje klasėje buvau, bet tą dieną turėjo būti techninis atsiskaitymas (gama, etiudas). Pavasaris, graži diena, o aš buvau krepšinio mėgėjas. Mokyklos aikštelėje nepraleisdavau progos su kuo nors vis pažaisti. Žinojau, kad turi būti atsiskaitymas, bet galvojau, ai, nors truputį pamėtysiu. Taip užsižaidžiau ir užsimiršau, kad mokytojas turėjo manęs ieškoti ir, suradęs visą suplukusį kieme, nusivedė tiesiai į mažąją salę, kur komisija laukė manęs. Nelabai malonu buvo ir mokytojas tikrai nepagyrė tuo momentu, bet ir ilgai nepyko. Apie mokytoją – tik šilčiausi prisiminimai. Būta visko. Buvau ir iš pamokos išvytas, ir pastabų tėvams prirašyta, ir iš krepšinio aikštelės groti egzamino nutemptas, tačiau būtent mokytojui esu labiausiai dėkingas už įskiepytą meilę muzikai, atsakomybę, visų pirma, už save patį. Mokytojas išmokė ne tik groti violončele, bet ir davė daug gyvenimo, žmogiškumo pamokų. Visuomet liksiu dėkingas už visą tą laiką, kurį galėjau praleisti kartu su juo.

Tomas Ramančiūnas

Violončelininkas

Kartą mokytojas pasakė: violončelė bus geriausia tavo draugė – kai bus liūdna, galėsi ja groti ir bus linksmiau; niekada nesakysi, kad neturi ką veikti, o imsi instrumentą ir grosi. V.K.Petrauskas ne tik puikiai mokė grojimo violončele paslapčių, technikos, muzikavimo, bet ir mokėjo labai sudominti viskuo, kas siejosi su šiuo instrumentu, ir to paties mokė savo mokinius. Jo klasėje ant sienos kabėjo žymių buvusių ir esamų violončelininkų nuotraukos, apie juos daug papasakodavo, duodavo paskaityti knygų ir koncertų recenzijų. Mokytojas netgi pats taisydavo instrumentus – pamenu, turėjo tokią elektrinę plytelę, ant kurios dubenėlyje šildydavo medienai skirtus klijus, vėliau ja klijuodavo instrumentus.

Vytenis Pocius

Violončelininkas

Mano mokytojas V.K.Petrauskas pasižymėjo didžiule kantrybe – tai supratau pradėjęs dirbti Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Kartu su juo dalijomės klase, kurioje kadaise pats mokiausi. Stebėdavau jo pamokas, o jis kartais – mano. Retsykiais primindavo: neskubėk, viskas savo laiku, pagal kiekvieno mokinio galimybes. Jis turėjo gebėjimą įžvelgti mokinio potencialą ir didžiulę kantrybę išlaukti to.

Asta Krištaponienė

Violončelininkė

Su mokytoju V.K.Petrausku susipažinau mokydamasi Kauno J.Gruodžio konservatorijoje pas Virginijų Tamulį, buvusį jo mokinį. Kartais jis padėdavo, kai reikėdavo pagalbos. Vadovaudavo styginių orkestro repeticijoms. Yra netgi dirigavęs dainų šventėje mokinių orkestrui. Vėliau susitikome man jau studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kai lankiau pas jį pedagoginę praktiką. Tuo metu nesusimąsčiau, kiek naudingos man bus tos pamokos. Vis trūkdavo laiko. V.K.Petrauskas nepyko, bet vieną kartą man pasakė – atidirbsi. Tada buvo labai linksma, bet dabar, dirbdama Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, suprantu, ką jis turėjo mintyje... Šis darbas tikrai reikalauja ypatingos kantrybės, meilės ir stiprybės. Jis turėjo visas šias savybes. Prisimenu, mokytojas mane rekomendavo priimti į mokyklą. Manau, kad iki šiol galima daug ko iš jo pasimokyti ir prisiminti. Pabaigsiu G.Urbonavičiaus žodžiais: V.K.Petrauskas buvo puikus žmogus, patriotas, pedagogas, tų laikų šviesuolis.

Karolina Beinarytė-Palekauskienė

Violončelininkė

V.Petrauskas man buvo vienas iš tų bauginančių mokytojų, pro kuriuos bijodavau praeiti, nes atrodė, kad jis vis kažko pyksta. Tačiau kartą, kai man reikėjo suklijuoti skilusį smuiką, mano mokytoja liepė nueiti pas jį, nes jis buvo ne tik violončelės mokytojas, bet ir mokyklos instrumentų meistras. Jis klijuodavo, remontuodavo, taisydavo, keistavo plaukus strykams ir pan. Eiti labai bijojau, bet nedrįsau to pasakyti savo mokytojai, tad sukaupusi visą savo drąsą nuėjau ir... labai nustebau, koks jis vis dėl to malonus! Ir linksmas, juokingas, šmaikštus! Daugiau jo nebebijojau, kaip tik atvirkščiai – net norėdavau sutikti, nes pagirdavo, jei gražiai pagrodavau per egzaminą, koncerte, o vėliau, kai pradėjau griežti Kauno styginių kvartete, ateidavo į koncertus, pagarbiai lenkdavosi, dėkodavo, tarsi nusižemindamas prieš mus, atlikėjus.

Mokytojas yra vedlys, kuris atlieka labai svarbią misiją. Galima sakyti, kad mokytojais esame visi: tėvai, seneliai, tetos, dėdės, darželio auklėtojos, mokyklos pedagogai ir kt. Mokytoju gali būti tiesiog žmogus autoritetas, kuriuo norisi sekti, norisi lygiuotis į jį. Tai garbingas ir kilnus žmogus, sugebantis perduoti savo patirtį kitiems, suteikdamas viskam prasmę ir tikėjimą savimi. Ypač svarbus mokytojo vaidmuo ugdant muzikantus, menininkus. Tai sunkus kasdienis darbas, kuris iš pradžių labai sunkiai matomas, tačiau su laiku išauginantis profesionalius atlikėjus, atveriantis plataus muzikinio pasaulio galimybes.

Tris itin ryškias asmenybes autoritetus pažinome būdami Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos mokiniais. Tai Vladas Varčikas, Kęstutis Ivaškevičius ir Konstantinas Vilnius Petrauskas.

Ne veltui gimnazijos kamerinėje salėje buvo atidengtos trys atminimo lentos (skulptorius Gediminas Pašvenskas) šiems pedagogams pagerbti, nepamiršti, kokie jie svarbūs mums buvo ir kokią misiją perdavė ateities kartoms.

Norėtųsi pažvelgti į praeitį ir prisiminti šias asmenybes. "Santakoje" – žvilgsnis į Vlado Varčiko gyvenimą jo auklėtinių ir artimųjų akimis.

Vladas Varčikas (1915–2008) buvo ne tik žymus smuiko pedagogas ir smuikininkas, bet ir humanistas, Pasaulio tautų teisuolio vardo nusipelnęs žmogus. Ne paslaptis, kad V.Varčikas padėjo žydams slėptis vokiečių okupacijos laikotarpiu, gelbėjo į getą patekusius studijų draugus, buvusius smuiko pedagogus, kitus žydus. V.Varčikui skirtą atminimo lentą finansavo Lietuvos žydų bendruomenės Geros valios fondas, parėmė buvę mokiniai. Atminimo lentos idėjos autorės buvo V.Varčiko dukros Ramunė ir Ligija, gimnazijos direktorius Raimundas Simanavičius palaikė ir prisidėjo prie šios misijos, o vėliau buvo įamžinti ir kiti du minėti pedagogai.

V.Varčikas į kultūros pasaulį išleido tikrai daug mokinių. Tai Lietuvos altininkas, dirigentas, muzikologas Donatas Katkus, Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkai Vilija (Vitkutė) Pranckienė, buvusi Kauno kvarteto altininkė Adrija Vitkutė, Kristijonas Venslovas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro altininkė Daiva Valentaitė, smuikininkas, muzikos atlikėjas ir prodiuseris, kompozitorius Linas Adomaitis, dr. Benas Ulevičius, mokytoja ekspertė Violeta Valerija Polianskienė ir daugelis kitų.

V.Varčiko atminimo lentos atidarymo iškilmėse, šalia gimnazijos ugdytinių, griežė jo buvęs mokinys, smuikininkas, pedagogas prof. Petras Kunca, kuris ypač vertina mokytojo indėlį ne tik į jo asmeninius pasiekimus, bet ir į visą Lietuvos, ypač Kauno, muzikinės kultūros gyvenimą.

Petras Kunca

Profesorius

Stebiuosi, kad mano vaikystės prisiminimai, sulaukus 80-mečio, išliko tokie ryškūs. Kai 1949 m. rugsėjo 1 d. pradėjau muzikos ir bendro lavinimo mokslus Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje, buvome karo metų vaikai ir pokario nepritekliai persekiojo mus kiekviename žingsnyje. Vis dėlto žymiai vėliau suvokiau, kaip ypatingai mums pasisekė, kad tokiu sunkiu metu galėjome mokytis muzikos ir skaityti geresnio, harmoningo pasaulio mintis. Atrodo, tebegirdžiu savo klasės draugų šurmulį, jų skardžių balsų individualius tembrus, prisimenu mūsų sambūrio begalinį judrumą, veidų bruožus, išraiškų ir emocijų variacijas. Tebejaučiu didelį dėkingumą tuometės Kauno dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojams, išleidusiems mane ir klasės draugus į platesnį muzikos pasaulį. Įsimintinus tų dienų įvykius sudėjus į knygą tikriausiai išeitų įdomus tos epochos prisiminimų dokumentas. Tačiau pati gyvenimo patirtis visus tuos dešimtmečius vis tebedėlioja lyg didingos istorijos puslapius, suteikia naujų spalvų jos vertinimams, apšviečia juos nauja šviesa, ir praeities pažinimo procesas nenutrūksta. Šiame kontekste ypač ryškiai iškyla mano smuiko specialybės mokytojo V.Varčiko asmenybė. Likimas nuo pat vaikystės man skyrė keletą dešimtmečių bendrauti ir pažinti šį gilų žmogų, protingą ir įžvalgų pedagogą. Nepamirštu ir pirmųjų smuiko pamokų jo klasėje, kai aš vengdavau jas lankyti dėl man rūsčiai atrodančių griežtų mokytojo veido bruožų, pabrėžiamų išpuoselėtais ryškiais juodais ūsais. Mokytojas ne kartą lankėsi ir korektiškai aptarė mano lankomumą Kuncų šeimos rate, kai aš turėjau išsipasakoti savo baimes. Mokytojas, su geranoriška šypsena išklausęs mano atvirą išpažintį, visiškai pakeitė bendravimo metodiką ir per kurį laiką mane prisišnekino mokytis griežti smuiku. Vėliau sužinojau, kad charakteringi jo veido bruožai buvo atkreipę dailininko J.Janulio dėmesį, kai jis tapė portretus istorine tematika Kauno operos teatrui. Studijuodamas Vilniuje ir vėliau susitikdami su mokytoju mūsų mokykloje, kalbėdamiesi ieškodavome atsakymų į aktualius meninius ir asmeninio gyvenimo klausimus.

Mes, V.Varčiko mokiniai, bendraudami su mokytoju jutome ir šiandien itin vertiname jo jautrumą ir dėmesį kiekvienam iš mūsų. V.Varčiko puoselėjamos aukščiausios krikščioniškosios vertybės buvo jo asmenybės esmė. Sakyčiau, savo įgimtu teisybės ieškotojo talentu ir išsiugdyta vidine kultūra jis buvo savaimingas Lietuvos meno visuomenės narys. Muzikos meno sfera buvo ta terpė, kurioje jis visiškai realizavo save, atsiskleisdamas kaip ryškus mūsų aktyviosios inteligentijos atstovas. Jam teko giliai pažinti gniuždantį gyvenamos epochos įvykių – karo ir pokario metų – poveikį, tačiau rado savyje dvasinių jėgų nepasiduoti, kovoti, atsilaikyti ir beatodairiškai skirti dėmesio tobulinti viską, prie ko teko prisiliesti. Mokytojo karštas, degantis charakteris jo paties gyvenimo kelyje tarytum reikalavo atsiliepti ir dalyvauti visuomenės įvykiuose, nuolat tobulinti save, padėti kenčiantiems žmonėms. Už žydų tautybės Lietuvos piliečių gelbėjimą karo metu jam pripažintas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Visiškai suprantama, kodėl mano smuiko specialybės mokytojo gyvenimo principai tebeveikia mano gyvenimą. Meilė gerai muzikai, meniniai ir pedagoginiai interesai derėjo su jo mąsliu žvilgsniu į visuomenę, su jo pagarba žmonėms. Tikiu, kad savo interesų platumu, humanistinėmis ir holistinėmis pažiūromis, kūrybiška smuiko ugdymo metodika V.Varčikas daugeliui mokinių, kolegų ir jį pažinojusių žmonių tebėra taurios asmenybės pavyzdys. Ryškus Kauno ir Lietuvos šviesuomenės atstovas, garbingai tarnavęs meno žmonėms ir visai visuomenei, buvo ištikimas Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytojas ekspertas iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Šiandien kilo mintis, kad „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ vainike spindi ir mano mokytojo prasmingi kūrybiniai darbai. Jaučiu begalinį mokytojo V.Varčiko ilgesį, mintyse su juo tariuosi iki šiol.

Vilija Pranckienė

Smuikininkė

Esu be galo dėkinga likimui ir savo tėveliams, kurie mane nuvedė mokytis pas nuostabų pedagogą, iškilią asmenybę V.Varčiką. Iš pradžių mane prikaustydavo jo tvirta ir tiesi eisena, nors jis jau buvo perkopęs 60-metį, ir skvarbus it erelio žvilgsnis, kuris, atrodo, galėdavo įminti ir visas slapčiausias mano mintis. Vėliau tas žvilgsnis švelnėjo ir tapo visiškai draugiškas. Mokytojas kaipmat mane pakerėjo savo nenumaldomu humoru, elegancija, išmintimi ir nuostabiais pasakojimais apie Kauno muzikinį teatrą, kultūrą ir šviesuomenę. Koncertų lankymas ir įspūdžių pasakojimas buvo visada, nuo pirmųjų klasių, privalomas. Gal tai ir pastūmėjo mane į muziką žiūrėti atsakingai, iš profesionalios pozicijos, gal todėl muziką myliu visą savo gyvenimą. Šalia jo genialių smuiko pedagogo savybių norėčiau paminėti, kad jis buvo nuostabus gyvenimo mokytojas. Visada prisiminsiu nuostabų laiką ne mokykloje, o pas jį sode, kai prieš naujus mokslo metus, likus dviem savaitėms prieš rugsėjo 1 d., važiuodavome pas jį į sodą repetuoti ir dalytis džiaugsmais ir rūpesčiais, siurbti jo gyvenimo išmintį. O kokie įsimintini buvo grybavimai kartu su tėveliu ir mokytoju! Ir kokios būdavo diskusijos apie laikmetį, kultūrą, politiką ir pedagogiką! Tose diskusijoje visada vyravo begalinė tolerancija ir pagarba kito žmogaus nuomonei, nors požiūriai ne visada sutapdavo. Tai ir mane ugdė, brandino, mokė žmogų, turintį kitokią nuomonę, priimti ir nepažeisti jo asmenybės. Be galo už tai esu jam dėkinga.

Kolektyvas: J. Naujalio mokytojai 1966 m. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – K. Ivaškevičius, šeštas iš kairės – mokyklos direktorius Aleksandras Bogdanas, ketvirtoje eilėje šeštas iš kairės – V. Varčikas, penktoje eilėje ketvirtas iš dešinės – V. K. Petrauskas.

Kristijonas Venslovas

Smuikininkas

V.Varčikas buvo principingas ir reiklus pedagogas. Savo mokiniams diegė pagarbą, toleranciją ir atsakingumą. Vadovavosi principu „Ką darai, daryk gerai". Gerbė kolegas ir buvo kitų gerbiamas.

Ramunė Jarocka

Dukra, pedagogė

V.Varčikas – mokytojas ekspertas, Pasaulio tautų teisuolis... Taip, tai mano tėvelis. Visas jo gyvenimas – begalinis pareigos ir atsidavimo žmogui kelias. Gyvenimas kupinas meilės, įtampos ir pasiaukojimo. Tai mano tėtis, su kuriuo likimas atseikėjo daugiau nei pusę amžiaus būti  kartu. Viską darė su didžiule aistra. Tikrai ne visi žino, koks buvo aistringas žvejys. Prisimenu vasaras, praleistas netoli Zarasų. Aplink kaimo sodybą buvo penki ežerai, taigi turėjau puikų žvejybos mokytoją. Pamenu, kai mama, suakmenėjusi iš baimės, pamatė mus kartu baidarėje viduryje ežero. Man buvo tik treji metukai. Mano džiaugsmui nebuvo ribų, nes mokiausi slieką ant kabliuko pritaisyti... Kartais ir patrumpinti reikėdavo. Mamos jausmas turbūt buvo kitoks. Bet mes buvome kartu ir laimingi. O tie nuostabūs vakarai prie laužo, naktiniai bučių ruošimai vėžiams gaudyti. Nuo to laiko ir mano mėgstamiausia daina "Ant kalno karklai..." Tai nebuvo tik pamokos – tiesiog buvimas kartu. Jaučiausi tokia saugi ir svarbi, nes buvau tikra tėvelio žvejybos partnerė. Mokėjau irkluoti mūsų baidarę, kuri vadinosi "Ramunė". O kokia buvau išdidi... Mokėjau puikiai irkluoti valtį, kai tėvelis žvejodavo Kauno mariose. Tai buvo didžioji tėvelio aistra. Žuvimis džiaugėsi visi kaimynai. O koks tėvelis buvo puikus šokėjas! Dar ir dabar atsimenu mūsų šokamą tango. Žodis "buvo" jam tikrai netinka. Visada jis kartu, šalia... Dar ir dabar aptariu iškilusias problemas, klausiu patarimo. Tai mano stiprybė, mano prisiminimų aukso fondas... Dėkoju likimui už padovanotą laiką kartu su tėčiu.

Mokytojas: pedagogas su vienais pirmųjų savo auklėtinių.

Karolina Beinarytė-Palekauskienė

Smuikininkė

Aš ir pati puikiai pamenu V.Varčiką. Nebuvau jo ugdytinė, tačiau dažnai sutikdavau koridoriuje, koncertuose, egzaminuose. Jis tikrai turėjo kažką iškilaus savyje, kažką tokio, kas priversdavo į jį žiūrėti su begaline pagarba ir net šiek tiek su baime. Pas V.Varčiką mokėsi mano klasiokė, tad net šiek tiek jai pavydėjau. Norėjau, kad ir mane mokytų toks įdomus, kumpa nosimi, žvitriu žvilgsniu ir geranorišku balsu žmogus.