Spinduliuoti pasitikėjimą

Stilistas Joringis Šatas primena, kad ruduo – stilingiausias metų laikas. Tai metas, kai dar nereikia apsimūturiuoti šilčiausiomis striukėmis, bet galima skoningai sluoksniuoti drabužius ir susikurti stilingą įvaizdį. J.Šatas pabrėžia, kad madų aklai vaikytis nereikia: svarbu atrasti individualų stilių ir jį papildyti besikeičiančiais mados prieskoniais.

"Pirmiausia reikia susikurti savo stilių, o tada jau dėlioti akcentus: papildyti įvaizdį vyraujančiomis mados tendencijomis. Kai turi savo stilių ne vienus metus, jautiesi ir atrodai puikiai, tuomet madoje vykstantys pokyčiai nebeturi tokios didelės įtakos, – pasakoja J.Šatas. – Stilius – ne tik drabužiai. Tai ir žmogaus vidinė emocija, kurią jis transliuoja kitiems. Jei moteris apsirengusi labai madingu gyvatės odos imitacijos paltu, tačiau su juo jaučiasi taip nepatogiai, kad nebežino į kurią pusę suktis, tai ir madingas daiktas atrodys prastai. Svarbiausia jaustis gerai, spinduliuoti pasitikėjimą savimi – tada bet kuris drabužis atrodys taip gerai, kad niekam nekils klausimų, kurių metų jis yra. Aklai vaikytis madų nesiūlau ir pats to nedarau."

Moterims, kurios dar nenori atsisveikinti su vasariška nuotaika, J.Šatas siūlo šilkines sukneles ir klostuotus plonus sijonus derinti su storais megztiniais, švarkais, ilgaauliais batais. Anot stilisto, suknelės ir sijonai suteikia įvaizdžiui vasariško lengvumo ir vėjavaikiškumo.

Jis pabrėžia, kad šį sezoną itin aktualus rudeniškas jaukumas – įvairūs mezginiai, megztiniai aukštu kaklu, kurie mus lydi jau iki pat pavasario.  Itin populiarūs ir trumpinti švarkai kartu su kelnėmis ar sijonais aukštu liemeniu.

Neperkrauti įvaizdžio

J.Šatui pritaria ir stilistė, mados žurnalistė Greta Kukštaitė, kuri pažeria dar daugiau pagrindinių šio rudens mados tendencijų.

"Megzti audiniai vis dar labai aktualūs. Pavyzdžiui, plačių kelnių ir megztinio arba sijono / šortų ir plataus megztinio megzti kostiumėliai. Į madą grįžta džinsai pažemintu liemeniu, tačiau išlieka platus ir platėjantis / kliošinis jų siluetas. Madingai atrodys liemenės – tiek megztos, tiek pūstos, t.y. audinio striukės, vilkimos ant marškinių, palaidinių, megztinių. Nors šį sezoną madingi trumpesni ilgiai, midi  suknelės ar sijonai taip pat dominuoja. O kalbant apie detales, madingos bus itin ilgos rankovės, blizgantys metalizuoti ir žėrintys audiniai, permatomo audinio drabužiai ir audinio prakirpimai. Žvejo stiliaus kepurės vis dar karaliauja mados viršūnėse, bet kailinės arba pūsto puffer audinio. Na, ir žinoma, stilingos beisbolo stiliaus kepurės su snapeliu bei amžina klasika – skrybėlės", – stilistė supažindina su rudens mados ypatumais.

Jauku: prancūzų mados namai "Chloe" pabrėžia karštą rudens mados tendenciją – megztus drabužius.

Kiekvieną stiliaus derinį meistriškai jungia ir papuošalai. Anot G.Kukštaitės, šį sezoną dominuoja kutų detalės, masyvūs auskarai, skirtingų dydžių auskarai, perlai, gėlių motyvai, logotipai, kristalai ir grandinės.

"Kasdieną neperkraukite savo įvaizdžio, rinkitės minimalistiškesnius papuošalus. Taip pat nebijokite sluoksniuoti kelių grandinių vienu metu", – pataria stilistė.

Leiskitės į eksperimentus

Ruduo paprastai asocijuojasi su tamsiais, neutraliais, žemės tonų atspalviais. Šis ruduo – ne išimtis, tačiau G.Kukštaitė pabrėžia, kad šį sezoną labai madinga ir ryškių spalvų paletė.

Mada nebeturi taisyklių, jas kuriame mes patys. Nėra to, kas visiškai nederėtų tarpusavyje, jei įvaizdis suvaldytas.

"Šį rudenį galime derinti kelias ryškias spalvas vienu metu: kaip aktualiausias išskirčiau ryškią rožinę, žalią ir levandų. Vienas madingiausių raštų, kuris atsiras ant daugelio megztinių, – Alpių slidinėjimo kurortų raštai. Niekur nesitraukia zebro raštai, įvairūs vintažiniai gėlių motyvai, ornamentai. Apskritai, šio sezono raštų įvairovė didžiulė – įvairiausius raštus ir spalvas galime derinti kartu. Čia palikite vietos fantazijai ir leiskitės į mados eksperimentus. Visada sakau – mada nebeturi taisyklių, jas kuriame mes patys. Nėra to, kas visiškai nederėtų tarpusavyje, jei įvaizdis suvaldytas. Nebent kalbame apie pasenusius ir neskoningus drabužių modelius", – aiškina stilistė.

Stilistas J.Šatas išskiria: "Viena ryškiausių ir įdomiausių mados tendencijų – gyvūno kailio ar odos imitacijos raštai. Vis dėlto šiuos raštus reikia derinti atsargiai ir saikingai – jei žmogus išmano madą, turi savo stilių ir jaučiasi patogiai, gyvūnų raštai atrodys stilingai, tačiau persistengus galima atrodyti ir labai pigiai."

Madingiausi rudens akcentai

Rudens neįsivaizduojame be palto, lietpalčio ar striukės – tai pagrindinė įvaizdžio detalė vėstant orams.

"Šį sezoną madingos itin didelės ir pūstos, didelio tūrio striukės. Ilgi, švarko tipo paltai – tiek tiesaus kirpimo, tiek šiek tiek įliemenuoti su įvairiomis detalėmis, tokiomis kaip didelės kišenės ar diržai. Madingi ir netikro kailio masyvūs kailiniai. Be abejo, klasikinis šviesiai rudas lietpaltis – kiekvieno rudens klasika. Ir dar – rekomenduoju kiekvienai įsigyti tikrai kokybišką, neįliemenuotą odinę striukę", – pabrėžia G.Kukštaitė.

Oversize: belgų mados kūrėjas Rafas Janas Simonsas primena – šį sezoną ant bangos itin didelės, didelio tūrio striukės.

J.Šatas ragina pro akis nepraleisti odinių paltų. "Šiuo sezonu madinga gyvatės odos rašto rankinė stilingai atrodys prie dirbtinės odos palto", – atkreipia dėmesį stilistas.

Ir prie džinsų, ir prie kostiumėlių

Paltai ir striukės aktualūs šaltuoju sezonu, o avalynė bet kuriuo metų laiku yra išskirtinė aprangos detalė, leidžianti akimirksniu pagyvinti stilingą įvaizdį.

Stilistė G.Kukštaitė sako, kad šį sezoną madingi užtrauktukai priekyje, sagtys ir kailio detalės. Ji išskiria ilgaaulius aukštakulnius su storapadžiu pakulniu, drėgmei atsparius batus iki kelių, aulinukus su grubia platforma ar lygiapade aukšta platforma bei loaferius su grubia platforma. Pastaruosius ji pataria derinti su baltomis kojinėmis.

J.Šatas antrina šiai tendencijai ir ragina nesibaiminti, kad grubi avalynė apsunkins koją ar visą įvaizdį. "Rudenį prie grubių batų priderinus žaismingas kojines, galima sukurti labai puikų rokenrolišką įvaizdį", – teigia stilistas.

Jis priduria, kad šiais metais į madą sugrįžo mūsų močiučių laikų aukštakulniai bateliai: ant mažo kulniuko, elegantiškai smailia nosele. Tokie batai tiks ir prie džinsų, ir prie kostiumėlių.

O jei svarstote apie kaubojiško stiliaus trumpus ar ilgus aulinukus, G.Kukštaitė patikina – jie vis dar madingi.

Praktiškiausias aksesuaras

Žinoma, tai rankinė. G.Kukštaitė siūlo rankinę rinktis kaip pagrindinį įvaizdžio akcentą ir nebijoti įdomesnių modelių.

"Šį sezoną labiausiai išskiriamos tekstūrinės, puffer rankinės ar itin talpios, dažniausiai kvadrato formos tote rankinės, puikiai tinkančios moderniai verslo moteriai. Madingos kailinės – tiek didelės, tiek mažos – įvairiausių formų (kvadratinės, cilindro, trikampio, ovalo), taip pat ir įvairios blizgios tekstūros rankinės. Madingos stambios grandinių rankenos ir detalės, akį trauks rankinė su užraktu ar spynele", – pasakoja ji.

Talpu: mėgstančioms rankinėse nešiotis visą gyvenimą patiks šį sezoną itin madingos puffer tipo rankinės, o tote tipo – nudžiugins dalykiškas moteris. 

Nors madoje nuolat vyksta pokyčiai – vieną tendenciją keičia kita, yra dalykų, kurie nesensta. Stilistas J.Šatas pataria atsižvelgti ir į klasikinius daiktus, tarnaujančius daug metų.

Viena ryškiausių tendencijų – gyvūno kailio ar odos imitacijos raštai. Vis dėlto šiuos raštus reikia derinti atsargiai ir saikingai.

"Rankinė yra daiktas, į kurį galima investuoti daugiau – nusipirkus vieną kokybišką juodos, rudos, mėlynos ar rusvai žalsvos spalvos rankinę, ji tarnaus ne vienus metus ir bus lengvai derinama prie įvairių stilių. Visada rekomenduoju moterims rinktis kietesnės formos rankines, nes jos praktiškos ir elegantiškai atrodo, – pabrėžia stilistas. – Reikia atsižvelgti ir į tuos daiktus, kurie perkami ne vienam sezonui: tai kokybiški klasikiniai batai, švarkas, paltas, rankinė ir neišeinanti iš mados odinė striukė. Iš mados niekada neišeis ir klasikinis "Burberry" stiliaus lietpaltis. Už tokius daiktus galima sumokėti daugiau, nes esi užtikrintas, kad jį nešiosi ne penkerius ir ne dešimt metų, žinoma, jei mokėsi prižiūrėti."

Moters įvaizdžio ginklas

Kad ir kiek daug dėmesio skirtume aprangai, tinkama šukuosena, sveiki ir žvilgantys plaukai – galingas moters įvaizdžio ginklas. Plaukų stilistė Olga Wiseman papasakoja, kokios plaukų priežiūros tendencijos madingos šį sezoną.

"Pagrindinis skirtumas tarp šiltojo ir šaltojo sezono – rudenį ir žiemą vyrauja tvarkingos šukuosenos, o vasarą ir pavasarį moterys mažiau dėmesio skiria šukuosenoms – vyrauja chaotiškumas, paplūdimio tipo šukuosena. Rudenį galite rinktis sulaižytą ir idealiai sušukuotą atgal šukuoseną, taip pat niekur nesitraukia ir bob stiliaus kirpimas, – sako O.Wiseman. – Bet amžinai populiari plaukų tendencija – jų sveikatinimas, pripildymas, atkūrimas. Tam moterys investuoja ir pinigų, ir laiko – šiuo metu rinka siūlo tokias dideles galimybes, kad kiekviena gali turėti gražius, sveikus, blizgančius plaukus. Pavadinčiau tai sveikų plaukų tendencija."

Plaukų stilistė išskiria ir dar vieną tendenciją: "Svarbu, kad būtų matyti  aiškiai pakirpti galiukai: madinga parodyti, kad lankeisi salone. Galbūt tam įtakos turi pandemija – nueiti į grožio saloną moteriai tapo prabanga."

Spalvos: plaukų stilistė O.Wiseman – madingos tendencijos pavyzdys; šį rudenį madinga natūrali, bet švytinti ruda plaukų spalva.

Jei svajojote apie kirpčiukus, pats metas tai įgyvendinti ir prisijungti prie stileivų visame pasaulyje. O.Wiseman teigia, kad rudenį kirpčiukai vis dar išlieka viena pagrindinių tendencijų. Ji pabrėžia, kad ypač aktuali didelė kirpčiukų apimtis, masvyvumas, griežtas kirpimas. Jei kirpčiukai ilgesni – juos šukuojame ant vieno šono. O jei jūsų plaukai – garbanoti, sukluskite – esate madų diktuotojos.

"Smulkios, stambios bangos ir garbanos madingos jau visus metus. Moterys, kurių plaukai natūraliai garbanoti, dabar ypač daug dėmesio skiria jiems prižiūrėti. Anksčiau jos mėgo tiesinti savo garbanas ir apskritai turėjo mažai žinių, kaip tinkamai prižiūrėti plaukus ar kokius kirpimus rinktis", – pastebi plaukų stilistė.

Rudeniški tonai

Kaip ir aprangos, taip ir šukuosenų atžvilgiu laukia spalvingas ruduo. Anot plaukų stilistės, vasarą plaukai atrodo išblukę, praradę žvilgesį, o rudenį jie vėl atgaivinami – spalva tampa sodresnė, gyvybingesnė. Ji išskiria pagrindines plaukų dažymo tendencijas.

Svarbu, kad būtų aiškiai matyti galiukų kirpimas: madinga parodyti, kad lankeisi salone.

"Aktualios visos rudeninės spalvos – medaus, imbiero, kaštono, šokolado, į madą grįžta ir raudona bei vario spalvos. Išlieka populiarios ir natūralios lietuviškos spalvos: kviečių, šlapio smėlio. Apskritai, koloristika šiuo metu pasižymi didele pažanga. Kartais koloristas išgauna tokią spalvą, kad negali jos tiksliai įvardyti, pavyzdžiui, šiltos brunetės spalvos plaukams taikomas šaltas tonavimas ir išgaunama sudėtinga, bet prabangi spalva. Moteris pati tokios spalvos namuose jau nebeišgaus", – paaiškina O.Wiseman.

Plaukų stilistė pabrėžia – tarp šiltų ir šaltų atspalvių reikia išlaikyti harmoniją. Šiltas atspalvis stilingiau atrodys blondinėms, šaltas – brunetėms. Šį rudenį ypač madingas šaltas rudas pigmentas, plaukus dažant tamsiai, neapsieinama be žalsvų, melsvų atspalvių, o auksinį, persikinį, truputį rožinį atspalvius stilistė išskiria kaip tinkančius blondinėms.

O.Wiseman atvirauja, kad klientės dažnai prašo plaukus nudažyti taip natūraliai, jog ne tik vyrai, bet ir moterys nesuprastų, kad jie dažyti.

"Dar viena pagrindinių tendencijų – natūrali ruda spalva, bet akivaizdžiai pripildyta blizgesio. Dažai papildomi įvairiais baltymais, šilkais ir vitaminais – atrodo, kad plaukai visai nedažyti, tik kur kas sveikesni. Vis dėlto mažai koloristų žino, kaip nudažyti plaukus be visiškai jokių atspalvių", – pabrėžia O.Wiseman.

Meilė darbui ir vienas kitam

Filmavimo aikštelėje užsimezgusi jaunuolių draugystė virto meile: Marius ir Lina – puiki komanda ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Atvirumas, užnugaris, palaikymas – juodu džiaugiasi galėdami dirbti kartu.

"Filmavimo aikštelėje palaikome vienas kitą, dalijamės idėjomis ir ieškome geriausio sprendimo. Žinome, kad, kilus abejonių, visada šalia turėsime patikimą patarėją. Kai matome, kad kažkas nelabai gerai, žinome, kad galime tai pasakyti ir kartu ieškoti bendro sprendimo", – sako Lina.

Daugelio porų gyvenimą nuodija vieno iš mylimųjų darboholizmas. Tačiau Lina ir Marius į ginčus nesivelia – abiejų pasaulis sukasi aplink darbą ir kūrybą.

"Mūsų darbo grafikas yra nepastovus, gali tekti dirbti savaitgaliais ar net naktimis, dažnai nelieka laisvo laiko kur nors nuvažiuoti ar papietauti dviese. Kartais nežinome, kada baigsime darbus ir grįšime namo. Bet dėl to konfliktų nekyla, nes kartu esame įsitraukę į tą patį kūrybinį procesą", – tikina pašnekovai.

Vis dėlto, kai visa galva pasineri į darbą, laiko romantikai ir laisvalaikiui lieka vis mažiau – jų vietą užima neblėstančios mintys apie bendrus projektus.

"Kūryba, idėjos nepasilieka tik filmavimo aikštelėje ir susitikimuose, o persikelia ir į mūsų vakarus. Prieš miegą guli ir kalbiesi, kaip dar geriau įgyvendinti projektą", – šypteli Lina.

Idėjų naujiems projektams juodu semiasi iš visur. Muziką, pamatytą filmą, įkvepiančią kito kūrėjo mintį ar istoriją, lauke matomus vaizdus ir šviesas – visa tai kaupia savyje.

Nesupranta, ką čia galima fotografuoti, – juk parduotuvė negraži, sena. O mes visada patikiname, kad ji mums labai graži. Turbūt jie galvoja, kad atvažiavo truputį trenkti miestiečiai.

"Perskaitai scenarijų ir gimsta jausmas, kurį jau kažkada jautei, garsas, kurį jau girdėjai, įsivaizduoji šviesą, kurią kažkada matei. Bandai sujungti išgyventas patirtis, tinkamas būtent tam scenarijui", – dalijasi potyriais Lina.

"Iš tikrųjų negali visada filmuoti taip pat, nes kiekvienas scenarijus kuria skirtingą atmosferą ir reiškia skirtingą idėją. Labai svarbu neapsistoti ties vienu stiliumi, būti lanksčiam ir taip atrasti naujų patirčių", – pratęsia Marius.

Pora juokauja – kai scenarijus įdomus ir aktoriai talentingi, operatoriui sunku ką nors sugadinti, bet jei ir nufilmuosi profesionaliai, gal net "Oskarą" laimėsi.

Tenka pakovoti

Nors Lina, kaip ir daugelis kino industrijoje dirbančių moterų, jaučia begalinę aistrą savo veiklai, realybė kartais liūdina. Ne naujiena, kad moterims vis dar sunku užimti pageidaujamas darbo pozicijas.

"Norisi tiesiog dirbti tai, kas tau patinka, ką išmanai, ir nesistengti įrodyti, kad esi verta čia būti. Kartais jaučiu, kad su Mariumi net bendraujama kitaip nei su manimi, nors patirties turime panašiai", – pastebi Lina.

"Lyginant režisierių vyrą ir režisierę moterį, šiai reikės įdėti daug pastangų įrodant, kad ji gali režisuoti vaidybinius, komercinius filmus. Nevyriausybinės organizacijos "Meno avilys" komandos atliktas tyrimas rodo, kad režisieriams vyrams suteikiama žymiai didesnė finansavimo dalis nei moterims. Joms dažniau suteikiamas finansavimas kuriant dokumentinius filmus, nes čia – mažesni biudžetai", – pateikia pavyzdį pašnekovė.

Lina vardija veiklas kinematografijoje, kurios vis dar laikomos vyriškomis ir moteriškomis: operatoriaus, garso režisieriaus darbai laikomi vyriškais, o grimuotojo ar kostiumų dailininko – moteriškais.

Drauge: filmavimo aikštelėje užsimezgusi M.Krivičiaus ir L.Margaitytės draugystė virto meile.

"Moterims suteikiama labai mažai progų įrodyti, kad jos gali dirbti kino industrijoje ir vyrams priskiriamus darbus. Dėl to reikia kovoti, – teigia Lina. – Džiugu, kad per kelerius pastaruosius metus nuomonės visuomenėje apie vyriškas ir moteriškas pozicijas šiek tiek keičiasi, bet paramos iš prodiuserių, gamybos kompanijų vis dar trūksta. Jos turėtų padėti tą ramstį: rinkti komandas, kuriose būtų daugiau moterų. Taip jos gautų daugiau projektų, jie nugultų į CV ir karjeros aplankus, o šie padėtų pagrindą ir didesniems darbams."

Linos nuomonei pritaria ir jos mylimasis Marius: lengvai patekęs į vyriška laikoma operatoriaus poziciją, jis palaiko moteris ir tiki, kad jos ne prastesnės už vyrus.

"Jei yra reklama, kalbanti apie moterų solidarumą, kodėl jos negalėtų kurti moterų komanda? Kodėl tokias reklamas kuria vyrai? Lietuvoje yra puikių režisierių, operatorių ir kitų kino industrijos kūrėjų, kurios sudarytų puikią ir profesionalią komandą", – pamąstymais dalijasi kinematografas.

"Jei turi svajonę – nepasiduok, kad ir kaip sunku", – jaunuosius kūrėjus ragina Lina.

Unikalus projektas

Vos tik išvažiavę iš Vilniaus, Lina ir Marius visų pirma atkreipia dėmesį į parduotuves. Laike sustingusios provincijos parduotuvėlės atrodo skirtingos, tačiau tokios artimos. Vis dėlto pravažiuodami pro tas pačias parduotuves skirtingu laiku, pastebėdavo pokyčių: viena užsidarė, kitos fasadas atnaujintas, o trečią nusipirko "Aibės" parduotuvių tinklas, todėl parduotuvė prarado identitetą.

"Buvo liūdna stebėti šiuos pokyčius, tačiau suvokėme, kad laikas vis dėlto nestovi vietoje, viskas keičiasi. Nusprendėme – jei negalime kažko sustabdyti, tai galime įamžinti ir sukaupti archyvus tiek dabarties, tiek ateities kartoms", – paaiškina kūrybinį sumanymą.

Taip gimė juodviejų kuriama nuotraukų serija "Laikinai atidaryta". Apvažiuodami Lietuvą, Marius ir Lina dėmesį skiria besikeičiančioms ir nykstančioms parduotuvėms įamžinti mažuose miesteliuose ir kaimeliuose. "Parduotuves nelabai kas fotografuoja, šis projektas turbūt vienintelis toks", – mano Marius.

Jaunuoliai teigia, kad, kintant laikmečiui, keičiasi ir parduotuvės, todėl šis fiksavimas padeda įamžinti miestelio ar kaimelio gyvenimą būtent tuo laiku: prie nuotraukų jie prideda tikslią datą ir laiką, taip užfiksuodami būtent tos sekundės, kai nuspaudžiamas fotojuostos mygtukas, akimirką.

Fotojuostoje nugulančios nuotraukos kelia prisiminimų ir žadina emocijas. "Kai pradėjome dalytis nuotraukomis instagramo paskyroje, labai daug žmonių ėmė mus sekti, rašė atsiliepimus, sakė, kad tie miesteliai ir kaimai jiems primena jų vaikystės vietas. Šie dalykai mūsų pasąmonėje yra bendri: matai fasadą, atkuri vaikystės fragmentus, kurie yra individualūs, bet kartu jungiantys tiek daug žmonių", – teigia Lina.

Pokyčių liudytojai

Vaikystės fragmentus atkuria ir patys projekto sumanytojai. Marius su tėvais lankydavosi Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje parduotuvėje.

"Prisimenu, vienas ėjau į tą parduotuvę: tėvai paprašė nupirkti kefyro, o aš jiems parnešiau grietinės. Buvo tiek streso eiti vienam, galvojau – o ne, ar dabar turėsiu eiti antrą kartą?! Ta parduotuvė nebuvo savitarnos tipo, pardavėjoms turėjai pasakyti, ką pirksi, o aš taip bijojau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis", – dabar jau su šypsena vaikystės baimes prisimena Marius.

Dažnai pardavėjos išsigąsta pamačiusios, kad fotografuojame jų parduotuvę. Tada stengiamės jas nuraminti ir draugiškai pašnekinti.

O Naujojoje Vilnioje užaugusi Lina vis dar mato nepasikeitusią nuo vaikystės laikų parduotuvę – čia ji mėgdavo užsukti baltarusiškų ledų. Skirtumas tik tas, kad asortimentas joje mažėja, parduotuvė išsilaiko iš baro. Jau ne vieną dešimtmetį veikiančioje parduotuvėje lankydavosi ir Linos močiutė.

"Močiutė sakė, kad kažkada ta parduotuvė buvo viena geresnių visame Vilniuje – čia galėjai rasti ir dešros, ir mėsos. Žinoma, reikėjo eilėse stovėti, bet bent jau galėjai tokių produktų nusipirkti. Įdomu, kaip viskas keičiasi", – svarsto Lina.

Nors abu pašnekovai yra tikri vilniečiai, jie neslepia, kad ištrūkti iš trankaus miesto į ramų kaimą prilygsta magiškoms akimirkoms. "Tie maži miesteliai, priemiesčiai, kaimeliai atrodo tokie artimi. Ta atmosfera – tyla, svirpliai, besiganančios karvės pievose, gandrų lizdai, prie parduotuvių palikti dviračiai, žvyrkeliai, kurie dulka, – visa tai kelia nostalgiją ir žavi", – piešia romantišką vaizdą.

Kelia prieštaringų jausmų

"Pirminė projekto idėja buvo susijusi su kaimų, parduotuvių nykimu. Iš tiesų atrodo, kad taip ir yra, bet, pradėję keliauti po įvairius kampelius, pamatėme, kad taip – vienos parduotuvės užsidaro, tačiau kitos klesti. Tos parduotuvės pilnos žmonių, atvažiavę turime laukti, kol stovintys automobiliai atlaisvins vietą prie parduotuvės. Būna parduotuvių, į kurias niekas neina. Ilgainiui pradėjome vertinti viską ne tik gerai ar blogai, nes būna visaip", – pasakoja Lina.

Pašnekovai svarsto, kad jiems, menininkams, liūdna stebėti autentiškų parduotuvių nykimą, tačiau vietiniams gyventojams atsinaujinusi parduotuvė gali reikšti teigiamus pokyčius – viduje bus šilčiau ir šviesiau. Vis dėlto kiekvienas kismą vertiname savaip.

"Dažnai pardavėjos išsigąsta pamačiusios, kad fotografuojame jų parduotuvę. Tada stengiamės jas nuraminti ir draugiškai pašnekinti. Kai įvažiuoji į bendruomenės valdas, iš karto kyla įtarimas – kas čia vyksta, kai išsitrauki fotoaparatą, kyla sumišimas – visi jaučiasi nesaugūs, tarsi čia kažkas blogai, kad mes fotografuojame. Žmonėms sunku suvokti, kad atvyksti fotografuoti meniniais tikslais, ne už pinigus ir ne dėl naudos", – tvirtina Lina.

Kūrėjai nelinkę drumsti vietinių ramybės, jų kalbinti, tačiau jei atsiranda vietinių smalsuolių, papasakoja apie vykdomą projektą. "Žmonės susidomi, bet vis tiek nesupranta, ką čia galima fotografuoti, – juk parduotuvė negraži, sena. O mes visada patikiname, kad ji mums labai graži. Turbūt jie galvoja, kad atvažiavo truputį trenkti miestiečiai", – juokdamasis pasakoja Marius.

Neretai gali susidaryti nuomonė, kad kaimuose esančios tinklų parduotuvės susilaukia daugiau dėmesio nei vietinės, privačios parduotuvėlės. Įdomu tai, kad vietiniai vis dar renkasi krautuvėles – viduje praleidžia ir pusvalandį. "Suvoki, kad vyrauja ne tik prekybiniai, bet ir bendruomeniniai ryšiai", – pastebi Lina.

Vis dėlto viduje neretai dingsta idilė, kurią kuria it laike sustingę senoviniai fasadai. Menininkai nefotografuoja vitrinų ir tam turi priežasčių.

"Retkarčiais užeiname, kažką nusiperkame, bet iš tikrųjų tai, kas yra viduje, truputį nuvilia. Fasadai atrodo tokie magiški, unikalūs, tačiau įėjęs į vidų matai tuos pačius traškučius, tą pati pieną ar alų, ir įsivaizduojama magija pradingsta. Tai, kas viduje, norime palikti vaizduotei, nes realybėje vaizdas per daug pažįstamas ir buitiškas", – paaiškina Marius.

Žaluma ir vandens telkiniais apsuptas Vilnius puikiai tinka įvairiems sporto renginiams, tačiau atviro vandens plaukimo varžybos čia rengiamos tik antrą kartą. Šiųmetėse varžybose dalyvavo net 405 sportininkai. Dalyviai galėjo rinktis 1, 2, 5 ir net 10 km arba 200 m distancijas.

Kiekviena distancija buvo paženklinta plaukimo kepurėlių spalva: trumpiausios distancijos ir 1 km distancijos dalyviai puošėsi pilkos, 2 km – violetinės, 5 km – rožinės, 10 km – geltonos spalvos kepurėlėmis.

Karolinos Jasionytės nuotr.

Nors ryte tvyrojęs rūkas apribojo matomumą, gera nuotaika ir sportinis nusiteikimas lydėjo visų varžybų metu. Praėjus kiek daugiau nei 14 min. nuo starto pradžios, pirmasis finišą pasiekė ir atminimo medaliu pasipuošė Martynas Lauruška, greičiausiai įveikęs 1 km distanciją. Jaunuolis dalyvavo ir 2 km distancijos rungtyje. Ją įveikęs per kiek daugiau nei 25 min., M.Lauruška dar kartą tapo čempionu.

Štai žmogus, kuriam dabar derėtų kabinti 80 medalių.

„Štai žmogus, kuriam dabar derėtų kabinti 80 medalių, – finišo liniją kerta Stasys Grigas, Marijampolės „Torpedos“ klubo narys“, – taip apie vyriausią Vilniaus maratono dalyvį atsiliepė varžybų komentatorius.

1 km distancijoje finišavęs senjoras S.Grigas įrodė, kad amžius sporte – ne rodiklis. Jis aktyviai plaukioti pradėjo ir pirmose rimtose plaukimo varžybose sudalyvavo tik sulaukęs 70 metų. Kaip pats teigia – tada, kai atsirado daugiau laisvo laiko.

5 km distanciją pirmasis įveikė Igoris Kozlovskis, kurio rezultatas – 1 val. ir 2 sek., moterų grupėje pirmoji finišavo Sigita Šidlauskienė, įveikusi distanciją per 1 val. 25 min. ir 33 sek.

Štai Mariui Turuliui gero nusiteikimo nesugadino nei vasariškas šaltukas, nei sutraukęs mėšlungis: „Tokį ilgą nuotolį plaukiau pirmą kartą. Nenuplaukus nei 4 km, pradėjo traukti kojos raumenis, šiek tiek tausojau save, o išlipęs iš vandens, žiūriu, visai nepaeinu viena koja. Šaltų orų prognozė gąsdino prieš savaitę, tačiau vandenyje 19 °C – vasariška temperatūra.“

Didįjį iššūkį, net 10 km distanciją, vyrų grupėje pirmasis įveikė Povilas Strazdas, moterų – septyniolikmetė Kamilė Ilijonskytė. Plaukikai vandenyje išbuvo ilgiau nei dvi valandas. Abu čempionai 10 km distanciją plaukė pirmą kartą, o rezultatai – tikrai įspūdingi. „Įprastai plaukdavau 5 km distanciją, tačiau šį kartą nusprendžiau išbandyti save“, – teigė K.Ilijonskytė.

Karolinos Jasionytės nuotr.

Abu čempionai prisipažino, kad įveikti distanciją nebuvo lengva.  Nuplaukus pusę jos, norėjosi viską mesti ir įsikibus į artimiausią plaustą plaukti atgal į krantą, tačiau sukaupę visas jėgas jie įrodė, ką sugeba.

Visi dalyviai, įveikę pasirinktą nuotolį, buvo apdovanoti atminimo medaliais, o amžiaus grupių nugalėtojai ir prizininkai gavo trofėjų bei rėmėjų ir partnerių įsteigtų prizų. Tačiau pagrindinis prizas kiekvienam plaukikui – tai galimybė išbandyti savo jėgas motyvuojančių bendraminčių apsuptyje ir smaragdiniame Balsio ežere.

Valgykla ar kavinė?

Net ir tiek patirties turinčiam J.Paliui sunku įvardyti skirtumus. "Vienur ateini su padėklu, kitur stoji į eilę ir užsisakai patiekalą, dar kitur indus nusineši pats, o būna ir taip, kad indus nuneša už tave. Riba tarp kavinės ir valgyklos ne visais atvejais yra ryški", – pripažįsta pašnekovas.

Aišku viena – gardus maistas, įvairios pasaulio virtuvės, saldūs desertai – visa tai siūlo modernių restoranų ir kavinių savininkai. J.Palys ir čia kartkartėmis užsuka, bet vis tiek turi savų argumentų, kodėl valgyklos jam – svarbesnės.

"Nueiti į restoraną – vadinasi, mandagiai sėdėti, kalbėti, o man tai neįdomu. Nemėgstu ilgai valgyti: ateinu, greitai pavalgau ir išeinu. Be to, valgykloje dažniausiai matai, ką tau įdės, tad jei tingi skaityti meniu ar būdamas užsienyje nesupranti tam tikrų terminų, parodai pirštu į patiekalą ir paprašai įdėti. O kavinėse būna visko... Hamburgo kavinukėje dukra užsisakė šnicelį, o gavo lėkštės dydžio mėsos blyną. Valgykloje to nebūtų nutikę", – šypsodamasis tikina jis.

Valgyklų ekspertas – tikras kompotų mėgėjas. Šis gėrimas būtinas pietų stalo atributas, tad tai dar viena priežastis jam užsukti į šią maitinimo įstaigą. "Kavinėje kompotas retenybė, čia stengiamasi pateikti kažką subtilesnio, pavyzdžiui, vandenį su citrinomis ar mėtomis", – sako J.Palys.

"Pavyzdžiui, šeimininkė prisirinkusi pilną rūsį obuolių, iš kurių vėliau verda kompotą. Na gerai, obuolių kompotas man gal nėra pats skaniausias, bet svarbiausia – naminis", – šypsosi uolus valgyklų lankytojas.

Tačiau vieno patiekalo jis niekur nevalgo. "Nemėgstu kepenėlių, man tai neskanu. Nebent reikėtų tarnauti kariuomenėje, kur maitintų tik kepenėlėmis, tada ir valgyčiau jas sukandęs dantis", – juokiasi pašnekovas.

Vienas pagrindinių geros valgyklos rodiklių man – kompotas. Jis turi būti naminis.

Vyrauja nuomonė, kad valgyklose valgyti pigiau nei kavinėse, tačiau J.Palys sako, kad tai ne visai tiesa. Anot pašnekovo, dienos pietų kaina įprastoje kavinėje ir valgykloje – panaši. Dienos pietų rinkinys tiek kavinėje, tiek valgykloje gali kainuoti 4–5 eurus, tad kaina jau mažai ką lemia. Nors kainos ir panašios, istorikas renkasi valgyklas, nes jam čia skaniau ir paprasčiau.

Nuotaikos J.Paliui nesugadintų net ir tai, jei valgykloje būtų ne itin maloniai aptarnautas. "Padavėja gali būti surūgusi, bet jei maistas skanus, man nerūpės, kad ji kažkuo nepatenkinta, – tikina pašnekovas, – ją matysiu dešimt minučių."

Pietų pertrauka – ne tik pietums

Viduryje dienos pamačius skubančią dalykiškai apsirengusią moterį galime spėti, kad ji lekia į kavinę pietų. O galbūt į valgyklą? Istorikas teigia, kad prasidėjus nepriklausomybės laikams valgykla buvo paženklinta gėdos žyme: valgyti čia reiškė materialinį nepriteklių, dėl prastos ventiliacijos riebalais prasmirsta drabužiai. Tačiau po truputį tokia nuomonė buvo išaugta.

"Žmonių, einančių į valgyklas, kontingentas kokybiškėja. Ir damos, ir vyrai su kostiumais, direktoriai ar vadybininkai, visi eina ir valgo valgyklose, o tai reiškia, kad pasidarė nebegėda. Anksčiau daug kas baisėjosi valgyklomis dėl blogos ventiliacijos, nes tai brangus įrenginys, o ir techniškai ne visur galima įrengti. Bet ši problema dingsta, žmonės eina į valgyklas", – džiaugiasi J.Palys.

Pašnekovas mano, kad dirbantys žmonės renkasi valgyklas ir dėl dar vienos priežasties – norėdami kuo geriau išnaudoti pietų pertraukos laiką.

"Kavinėje pertraukos laikas dingsta, nes renkiesi patiekalą, užsisakai, lauki, kol atneš. O valgykloje gali greitai pavalgyti ir dar spėti, pavyzdžiui, pasivaikščioti", – įvardija dar vieną valgyklų pranašumą pašnekovas.

Eksponatai: anksčiau veikusių restoranų-kavinių darbuotojai segėjo ženkliukus su tos maitinimo įstaigos logotipu, kai kurie restoranai turėjo firminius indus.

Vertina ankstesnį interjerą

Neretai valgykloje gali pasijusti tarsi laiko mašina grįžęs į praeitį: interjeras primena sovietinius laikus. Tačiau šiuolaikiškų ir estetiškų valgyklų taip pat yra ir jos vis atnaujinamos. Nors J.Palys džiaugiasi valgykloje radęs nepakitusį interjerą.

"Lietuvoje tarpukario laikų valgyklų jau neliko, seniausios – sovietinės. Man sovietinis interjeras patinka, nes anksčiau vadovai į jį investuodavo neskaičiuodami pinigų. Pagal to laikmečio suvokimą, jie kviesdavo visokius menininkus apipavidalinti valgyklų, pavyzdžiui – medžio drožėjus. Įdomi medžio drožyba, sienų puošyba suteikia unikalumo. Šiais laikais to daryti jau neapsimokėtų. Man nepatinka, kai ateinu į valgyklą, kurioje jau esu buvęs, ir pamatau, kad ją atnaujino. Nesakau, kad tai blogai – man paprasčiausiai gaila, kai kokia nors keraminė sienelė išgriaunama, o mediniai baldai pakeičiami moderniais", – apgailestauja J.Palys.

Suprantama, kad valgykla niekada neprilygs restoranui. Į valgyklą ateinama ne gurmaniškų patiekalų ragauti, o pasisotinti naminiu valgiu. Istorikas žino atvejį, kai valgykloje dirbo aukščiausios klasės restorano šefas, tačiau nesižavi. Anot J.Palio, tai blogas sprendimas, nes restorano šefas maistą gamina pernelyg subtiliai.

Aistra kolekcionuoti

Kolekcininko J.Palio namuose galima atrasti daugybę su tarpukario Kaunu susijusių nuotraukų ir eksponatų, itin daug – su funikulieriais. Jis kaupia net ir senovinių laidotuvių nuotraukų kolekciją! Ir, žinoma, – su maitinimo įstaigomis susijusius eksponatus: indus, nuotraukas, katalogus.

Eksponatų pašnekovas randa ir Lietuvoje, ir Latvijoje: bagažinių turguose, sendaikčių mugėse, antikvariatuose, rečiau – aukcionuose. O pastaruosiuose dėl laimikio tenka ir pakovoti. "Tikrai ne aš vienas kolekcionuoju indus, todėl kartais aukcionuose su bičiuliais net susipešame – keliame kainas iki beprotybės", – juokiasi aistringas kolekcininkas.

"Valgyklų lėkščių nedaug, jos panašios. Kartais skiriasi vienas kitas ornamento raštelis, o kartais net ir tas nesiskiria. Daugiausia firminių indų yra restoranų ir kavinių, todėl valgyklų nelabai renku. Turiu jų gal dešimt: ankstyvų sovietinių, lietuviškojo tarpukario. Visa kita – restoranų", – pabrėžia pašnekovas.

Tiesa, Kauno restoranų ir kavinių trestas neapsiribojo tik firminiais indais – juk reikia išsiskirti. Anksčiau veikusių restoranų-kavinių darbuotojai segėjo ženkliukus su tos maitinimo įstaigos logotipu. Net ir durininkas savąjį turėjo. Šiandien šie ženkliukai – kolekcininko rankose.

"Šių ženkliukų turiu aštuoniolika, daugiau lyg ir nebuvo. Bet yra tikimybė, kad gali atsirasti – niekas nematėme archyvo, negalime pasakyti, ar esu surinkęs visą kolekciją", – svarsto J.Palys.

Kaupia istorikas ir nuotraukas, brošiūras, bet pastebi, kad skaitmeninėje eroje nuotraukų spauda nyksta. Žmonės dalijasi fotografijomis internete, laiko jas kompiuteryje ar telefone ir dažnai nesusimąsto, kad laikmenoje vieną dieną jos gali tiesiog pradingti.

"Kalbant apie šiuos laikus, ką gi gali kolekcionuoti? Nuotraukų niekas nebegamina, viskas keliauja į socialinius tinklus. Džiaugčiausi radęs 20 metų senumo nuotraukų, deja, jų nelabai pasitaiko, nes jei kas ir fotografavo, tie žmonės – dar gyvi, o artimieji nuotraukomis dar neatsikratė. Nuotraukų atsiranda dažniausiai tada, kai artimieji ar turto paveldėtojai atsikrato senų, nereikalingų daiktų arba juos parduoda. Šiems dalykams dar anksti. Dabar pasirodo maždaug 30 metų senumo nuotraukų, ne naujesnių. Tai ir laukiu, kada pasirodys 15–20 metų senumo nuotraukų, nes vėliau jau nebus nieko", – nuogąstauja kolekcininkas.

– Kaip supratote, kad scenografija, kostiumų dailė yra jūsų gyvenimo kelias?

– Turėjau nuostabią piešimo mokytoją Leonavičiūtę, kuri suteikė man stiprų impulsą. Ji buvo nuostabi pedagogė, o jos dailės pamokos – tarsi stebuklas.

– Kodėl pasirinkote darbą teatre, o ne tapybą?

– Vilniaus dailės akademijoje scenografijos studijos buvo Tapybos katedroje, o mano studentavimo laikais ir scenografijos, ir tapybos valandų turėjome tiek pat, kiek tapytojai. Tai buvo tarsi dviguba profesija. Iš tikrųjų labai daug studentų, baigusių scenografiją, teatre nedirbę, nes pasirinko tapybos kelią. O kalbant apie mane, tuo metu, režisieriaus Jono Vaitkaus periodu, teatras buvo tarsi stebuklas. Bilietų į jo spektaklius reikėjo laukti naktimis! Tačiau ir tapyba man buvo svarbi – Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo tapybos dėstytojas man rekomendavo stoti į tapybą, matė potencialą. Dėl to tikrai buvo kankinančių abejonių, kurį kelią pasirinkti – teatro ar tapybos.

– Kuo darbas teatre žavi kostiumo dailininką?

– Nepasirinkau kostiumų dizaino, nes man atrodė, kad teatre kostiumas – įdomesnis. Gal keistai nuskambės, bet pati mada man truputį primena tuštybės mugę. Vartotojiškumas, drabužių ir madų vaikymasis kartais yra perdėtas.

– Ar išskirtiniais kostiumais puošiate tik aktorius, ar juos kuriate ir sau?

– Nemėgstu parduotuvinių drabužių – kostiumus susikuriu pati. Jaučiu, kad man reikia apsaugos. Paradoksalu, bet aš po drabužiais noriu slėptis, o parduotuvėse esantys madingi, ryškių spalvų apdarai kaip tik atkreipia aplinkinių dėmesį. Apskritai nemėgstu ryškių spalvų – dažniausiai rengiuosi juodai. Mėginau "išlipti", bet nepavyko.

– Juoda spalva atspindi vidinę būseną, emociją?

– Mano suvokimu, kiekvienas žmogus renkasi drabužį, jo spalvą pagal emociją. Manau, kad kai kuriuo nors sezonu būna madinga salotinė ar geltona spalva, žmogus truputį kovoja pats prieš save. Jei ta madinga spalva neatitinka vidinės emocijos, jaučiamės blogai. Dauguma linkę nusipirkti madingą daiktą, panešioti savaitę, o tada išmesti, nes nepatinka ir netinka.

– "Keistuolių teatre" dirbate daugiau nei tris dešimtmečius, vadinasi, nuo pat šio teatro įkūrimo pradžios. Kaip čia patekote? Ar "Keistuolių teatro" komanda jums – tarsi šeima?

Vaikams pasiteisinimų nėra – negali nei simuliuoti, nei bandyti pagudrauti. Iš jų akių matai – patiko spektaklis ar ne.

– "Keistuolių teatro" komanda man yra daugiau nei šeima. O patekau čia… Kai pirmame kurse studijavau scenografiją, Rimas Olšauskas tuo metu buvo trečiame kurse. O vyresni kursai bendravo su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais. Sigutis Jačėnas čia su studentais režisavo baigiamąjį spektaklį diplominiam darbui, Rimas jam pasiūlė mane kaip scenografę ir kostiumų dailininkę. Kartu su Sigučiu kūrėme baigiamąjį spektaklį, o vėliau jis pasiūlė mane Romualdui Vikšraičiui, kuris tuo metu kūrė "Keistuolių teatrą". Taip galiausiai atsidūriau šiame teatre. Bet, grįžtant nuo pradžių, turiu būti dėkinga R.Olšauskui už visą šį procesą.

– 30 metų teatre – didelė patirtis. Ar nekyla pagundų pakeisti aplinką, atrasti kažką naujo?

– Spektaklį kuria visa komanda. Kai pažįsti aplinką ir aktorius, žinai jų stipriąsias ir silpnąsias vietas, kūrybinis procesas yra daug įdomesnis. Bet dirbu ir kituose teatruose. Kai jau norisi pailsėti, išeinu į kitą teatrą, padirbu, prisimenu, kaip visgi gera tame "Keistuolių teatre", ir sugrįžtu (juokiasi).

– "Keistuolių teatras" stato spektaklius ir suaugusiesiems, ir vaikams. Kuo kūryba vaikams skiriasi nuo kūrybos suaugusiesiems?

– Kai kuri vaikams, atsakomybė didesnė, nes jų neapgausi. Suaugęs žmogus, žiūrėdamas spektaklį, gali galvoti, kad galbūt tam tikriems sprendimams pritrūko pinigų, galbūt aktorius neišsimiegojęs, bet vaikui to nepaaiškinsi. Vaikams pasiteisinimų nėra – negali nei simuliuoti, nei bandyti gudrauti. Iš jų akių matai – patiko spektaklis ar ne. Bet "Keistuolių teatre" vaikai net ir kai kuriuos suaugusiųjų spektaklius žiūri su malonumu.

– O jums labiau patinka kurti vaikams ar suaugusiesiems?

– Tai priklauso nuo nuotaikos. Man nesinori monotonijos: jei kuri vaikišką spektaklį, kitą jau norisi kurti suaugusiajam.

– Ką darote, kai kūrybinis polėkis dingsta?

– Nežinau, ar kūrybinis polėkis išvis kada dingsta. Jei esi tapytojas, tai bet kada gali pasiimti drobę ir tapyti, o kai dirbi teatre – kūrybos ir idėjų yra kur kas daugiau nei pačių spektaklių. Daug idėjų net neišvysta dienos šviesos. Apskritai, pats gyvenimas juk yra kūrybinis procesas. Karantinas baimę kelia ne finansiškai, o kūrybiškai: kiek gali visas idėjas krauti kažkur į stalčiukus?

– Jūsų feisbuko profilyje galime matyti, kad maudėtės eketėje. Tai iššūkis? O gal taip stiprinate imuninę sistemą?

– Jei nori psichologiškai ir fiziškai atlaikyti darbą ir krūvį teatre, turi rūpintis savo sveikata. Grūdinimasis mano smegenis sugrąžina į vietą.

– Ar galima teigti, kad esate drąsi? Juk nerti į eketę pasiryžtų tikrai ne kiekvienas.

– Man atrodo, kad visi žmonės yra drąsūs. Drąsa nebūtinai turi būti matoma: išeiti iš namų irgi gali būti iššūkis, nes sėdėti užsidariusiam namie – paprasčiau. Manau, kad ir dirbti teatre reikia drąsos, net daugiau, nei šokti į eketę. Jei grūdinimasis būtų masiškesnis reiškinys, tai visi toje eketėje maudytųsi ir nesakytų, kad tai keista ar drąsu. Daug žmonių to tiesiog nepabando.

– Kaip dar stiprinate sveikatą?

– Teatre nėra pastovaus darbo grafiko: viena repeticija gali būti 18 val., kita – 19 val. Čia nepasakysi, kad 18 val. lankai jogą. Todėl užsiimu meditacija ir kartais, kai pavyksta, joga. Žmogus iš prigimties tinginys – namie sunku priversti save ką nors daryti. Jei eini į sporto klubą, bendrus užsiėmimus, žinai, kad tą valandą turi būti ten. Todėl esu apsistojusi ties meditacija ir grūdinimusi.

– "Keistuolių teatras" išsiskiria skambiu ir įdomiu pavadinimu, paliekančiu terpę pamąstymams. Ar, jūsų manymu, menininkas – keistuolis?

– Menininkas niekada neįtilps į jokius rėmus: tai šukuosena, tai batai, tai mąstymas kitoks. Net ir skaitydamas knygas ar žiūrėdamas filmus jis nėra standartinis, masinis. Kadangi neįprastai besielgiantis žmogus neatitinka visuomenės lūkesčių ir standartų, jis tampa keistuoliu.

Dainuoti gali visi

„Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kvietė Dainavos bei kitų mikrorajonų gyventojus į baigiamąjį šių metų renginį „Promočių giesmės. Sutartinių magija“.

Renginys „Promočių giesmės. Sutartinių magija“ unikalus tuo, kad čia žmonės ateina ne tik pasiklausyti sutartinių, tačiau yra ir patys įtraukiami bei mokomi liaudies dainų subtilybių. Nereikia pasiruošimo ar dainavimo įgūdžių, susėsti į vieningą ratą priimami visi.

„Galite būti visiškai nedainavę, bet kiekvienas turite savo balso patirtį: niekas nežino jūsų skausmo ir džiaugsmo. Visa tai yra balse. Kiekvienas iš mūsų turime balso spalvą, tokią, kurios niekas kitas pasaulyje neturi. Dainuoti galima išmokti chore, galima išmokti dainuoti, kaip dainuoja visi, bet savo tikrąjį balsą panaudoti gali tik nedainavęs žmogus“ – renginio pradžioje įžvalgomis dalijosi L.Peleniūtė.

Karolinos Jasionytės nuotr.

Mintis, kad dainuoti gali visi – pasitvirtino. „Dainuodama sutartines jaučiausi taip, lyg man pavyktų dainuoti, lyg mokėčiau. Dainavau ir galvojau – gal visai nieko?“ – renginio pabaigoje džiaugėsi projekto savanorė Goda. Pasak specialistų, reikėtų sakyti, kad sutartines gieda, o ne dainuoja.

Lietaus nepabūgo

Prieš pat renginį iš dangaus ėmė pliaupti lietus, tačiau programos komanda pasirūpino palapine, tad tai nesukėlė problemų.

Niekas nežino jūsų skausmo ir džiaugsmo. Visa tai yra balse.

Lietus neišgąsdino ir dalyvių – jie pakiliai rinkosi į bendrą ratą, kuris renginio eigoje vis gausėjo. Paskutinis dalyvis prisijungė sutartinių garsams besibaigiant, tačiau pagiedoti dar spėjo. Prie gausaus moterų būrio prisijungė ir du vyriški balsai.

„Jūs labai puošiate mūsų ratą. Be galo džiaugiuosi, kad esate čia“, – su šypsena į vyrus kreipėsi L.Peleniūtė.

Svarbiausia – kurti bendrystę

„Sutartinėje labai svarbu bendrystė. Turime susėsti taip, kad vieni kitus matytume“, – sėdant į bendrą ratą patikino mokytoja.

Karolinos Jasionytės nuotr.

Tiek sėdėdami, tiek vėliau ir stovėdami dalyviai, padedami atlikėjos, giedojo dvejines, trejines sutartines, o jas užbaigdavo ūktelėjimu – užbaigimo ženklu, kurį lydėdavo ir juokas.

Išskirtinis šio renginio akcentas – L. Peleniūtės sutartinių mokymo metodika. Žodžius dalyviai mokėsi ne, kaip įprasta, iš lapų, bet įsiklausydami į vienas kitą bei paeiliui kartodami sutartinių eilutes.

„Jei lapais užsidengsime veidus, tai tiek to akių kontakto ir teturėsime. Nesukursime dermės“, – paaiškino L. Peleniūtė.

Dalijosi įspūdžiais

Dalyviai dėkojo L. Peleniūtei bei visam būriui už neįkainojamas emocijas, ramybę ir bendrystę, kuri užplūdo giedant sutartines. Vieni teigė, jog sutartines gieda ne pirmą kartą, kitiems tai – nauja patirtis, bet nei vienas neslėpė džiaugsmo.

„Su sūnumi važiavome į Vilnių pasitikti vyro, kuris grįžo iš užsienio. Visai šeimai važiuojant pro Dainavos parką prisiminiau, kad čia vyksta renginys. Su sūnumi šokome iš mašinos ir atskubėjome čia. O juk šiuo metu turėčiau būti pasiilgusi savo vyro“, – juokdamasi pasakojo renginio dalyvė.

Visgi, paskutinį žodį tarė pati projekto sumanytoja L. Peleniūtė. Neslėpdama šypsenos ji dėkojo susirinkusiems dalyviams: „Ačiū, kad bet kokiomis sąlygomis susėdome ir buvome kartu“

– Pasidalykite, kaip atradote fotografiją? Koks jūsų sėkmės receptas, padėjęs pelnyti profesinį pripažinimą?

– Nuo paauglystės, vos atradęs fotografiją, tuo keliu ir ėjau. Nebuvo nė menkiausios abejonės ar noro eiti kita linkme. Viskas dėliojosi savaime: sutikdavau žmones tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, jie man pasiūlydavo įvairius projektus. Fotografuoti pradėjau prieš keturiolika metų – tai tikrai daug.

Be patirties, padeda ir asmeninės savybės: man patinka bendrauti, domėtis, kaip veikia meno, fotografijos verslas, rinkodara. Mano stiprioji pusė, kad suvokiu, kaip būti profesionaliam. Portsmuto universitetas Anglijoje man labai daug davė, nes mus mokė, kaip parduoti savo darbus, kaip iš to išgyventi. Niekada nepamiršiu, kai žinomas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas per savo parodą Kauno galerijoje pasakė, kad geras fotografas – tai Sanča Pansa ir Don Kichotas kartu. Turi būti logiškas, verslus, bet kartu ir pakvaišęs.

– Socialiniuose tinkluose, jūsų paskyroje, galima grožėtis fotografijomis, kurių dauguma – iš pajūrio. Kuo jis žavi ne paprastą poilsiautoją, o menininką?

– Sakoma, kad nėra nieko gražiau už saulėlydžius, išskyrus moters grožį. Ši kombinacija mane beprotiškai traukia. Tai stiprus jausmas, kuris vilioja matyti kuo daugiau saulėlydžių prie jūros ir moteris. Kiekvienais metais išvažiuoju į Neringą ir darau fotosesijas prie jūros. Tai kažkas stebuklingo!

Ir būdamas Vilniuje stengiuosi pamatyti, išgyventi kiekvieną saulėlydį. Pro mano studijos langus jie labai gražiai atsiveria. Gamta ir jūra yra tie didieji vasaros džiaugsmai, vis dėlto vasaros Lietuvoje labai trumpos. Stengiuosi jas išnaudoti ir skirti kuo daugiau laiko sau, gamtai. Kasmet vykstu į Neringą, nes man būtina praleisti daug laiko prie jūros. Šią vasarą buvau ilgiau nei mėnesį. Grįždavau į Vilnių, padarydavau darbus ir iš karto – atgal.

– Ir nepasinaudojate atsivėrusiomis galimybėmis pakeliauti toliau?

– Vasarą Lietuvoje geriausia. Keliauti kitur šiuo metų laiku man atrodo absurdiška. Turiu čia viską: daug draugų, su kuriais puikiai vasarojame, kuriuos lankau pajūryje, Dzūkijoje, Zarasuose ar dar kur. Čia yra daug veiklos, įvairių renginių, stovyklų, čia  nuostabios maudynės ežeruose ir jūroje. Lietuvos gamta mane labiau užpildo nei viešnagė kitose šalyse. Mėgstu po jas keliauti, bet vasaromis – niekada. Nesu praleidęs vasaros svetur.

– Galbūt yra ir kitas kampelis Lietuvoje, kur vasaros – jaukiausios, o fotografijos – gražiausios?

– Vasaroti Neringoje jau tapo tradicija, bet galiu pasakyti, kad renkuosi iš dviejų lokacijų – Lietuvos pajūrio ir Dzūkijos. Tam tikrą vasaros dalį mėgaujuosi jūra, o rugpjūtį – Dzūkija, Lietuvos ežerais ir kitais rajonais. Dzūkija yra nuostabi, ypač rugpjūtį ir rugsėjį dėl savo miško gėrybių.

Gamta būtina, be jos negalėčiau gyventi, bet miestas – tos betono džiunglės – man taip pat labai artimos, todėl ir gyvenu Naujamiestyje tarp mūro sienų.

– Tai vis dėlto esate labiau miesto ar gamtos žmogus?

– Svarbiausia – pusiausvyra. Man reikia abiejų. Gamta būtina, be jos negalėčiau gyventi, bet miestas – tos betono džiunglės – man taip pat labai artimos, todėl ir gyvenu Naujamiestyje tarp mūro sienų.

– Vasara – dar ir vestuvių, krikštynų metas. Kodėl nesirenkate fotografuoti švenčių? O galbūt mes to nematome?

– Vestuves kartais fotografuoju, tik labai mažai rodau. Apskritai, pastaruoju metu mano socialinė medija yra prigesusi. Tiek daug visko vyksta, sunku viską perteikti. O ir pailsėti norisi nuo medijų. Karantino metu mes tiek laiko praleidome internete, kad telefoną norisi rečiau imti į rankas.

Dabar stengiuosi išgyventi vasarą. Galbūt rudenį galėsiu daugiau laiko skirti nuotraukoms peržiūrėti – jų pastaruoju metu prikurta tiek daug, bet viskas chaotiška. Dėl karantino daug darbų persikėlė į vasarą. Man ši vasara – pusiausvyra tarp darbų ir atostogų, kuriomis būtina mėgautis, nes vėliau būtų liūdna suvokti, kad visą vasarą skyrei tik darbui.

– Prieš jūsų fotoobjektyvą pozuoja įspūdingo grožio, charizmatiškos moterys. Kaip išlaikyti darbinius santykius ir neįsimylėti?

– Nežinau... Aš jas visą laiką įsimyliu (šypsosi). Išgyvenu tą artistišką meilę ir stengiuosi ją reflektuoti per kūrybą. Kartais ta emocija mane gali persekioti ir tris dienas. Būna taip, kad važiuoju iš fotosesijos ir galvoju, kad ji – ta vienintelė. Ilgai galvoju ir tada suprantu, kad tai yra tiesiog momentinis, labai stiprus išgyvenimas. Ir tai reikia išmokti atskirti. Nes jei bėgčiau paskui savo jausmus, bendravimas su fotografuojamomis moterimis būtų daug sudėtingesnis.

Dėmesys: vieno populiariausių šių dienų jaunųjų fotomenininkų D.Ščiukos akiratyje – moters grožis. Dainiaus Ščiukos nuotr.

– Juostine fotografija susidomėjote paauglystėje, tačiau galime matyti, kad aistra jai vis dar neišblėsusi. Kodėl?

– Kai pradėjau fotografuoti, pusantrų metų tai dariau tik su juostiniu fotoaparatu. Buvau paauglys, nusiteikęs prieš komerciją, skaitmeną. Tai buvo toks keistas paaugliškas maištas. Vėliau pradėjau fotografuoti su skaitmena. Bet vėl grįžtu prie pusiausvyros – savyje atradau keletą asmenybių, tarp kurių man reikia balansuoti. Skaitmena man tapo darbiniu, verslo įrankiu – aš iš to gyvenu, o juosta – mano hobis. Fotografuojant juosta reikia labiau susikaupti, daugiau galvoti. Juosta man tapo būdu atsipalaiduoti, smagiai praleisti laiką fotografuojant ir negalvojant apie galutinį, komercinį produktą.

– Ar galime teigti, kad juostinė fotografija šiuo metu išgyvena renesansą?

– Taip, tikrai sutinku. Seni dalykai dažnai sugrįžta. Juostinė fotografija yra ganėtinai stebuklinga. Apšviečiama šviesai jautri medžiaga gali skirtingai sukurti fotografiją. Tai ir yra tas paslaptingumo momentas. Mūsų jau nebedomina greita fotografija, žmonės pradėjo suprasti, kad jiems nebereikia to greito proceso, jie nori lėtesnio. Tik gaila, kad dėl didelės paklausos labai pabrango juostinė technika.

– Kokie, be fotografijos, jūsų pomėgiai?

– Sunkus klausimas (juokiasi). Labai daug kas sukasi aplink fotografiją. Bet daug laiko leidžiu ir su draugais, esu komunikabilus, mėgstu bendrauti, keliauti, gaminti. Literatūra, kinas... Dar vienas iš hobių – spausdinu nuotraukas, jas parduodu.

– O kaip sportas?

– Na, sportuoti stengiuosi. Tai apskritai turėtų būti kiekvieno mūsų kasdienybė. Bandau tai išsiugdyti jau daug metų (juokiasi).

– Sakoma, kad iš meno neišgyvensi. Patvirtinsite ar paneigsite šią mintį?

– Paneigsiu. Lietuvoje komercija menų srityje engiama. Manoma, jei užsiimi komercija – negali būti menininku. Taip formuojamas nederamas jaunų žmonių požiūris į menus, nes menas yra prestižinė profesija ir menininkai gali gyventi gerai.

Aš žiūriu į fotografiją ne tik kaip į meną, bet ir kaip į amatą, kurį esu įvaldęs techniškai, galiu atlikti užduotis, kurių reikia klientui. Turi suprasti, ko reikia žmonėms, ko jie nori, nes tai, kas tau gražu, nebūtinai gali tikti interjere ir atitikti kažkieno skonį. Žinoma, yra tam tikrų nišų, kuriose menininkams sunkiau, bet kiekvienas žmogus gali rasti savo vietą.

– Gimėte ir užaugote Kaune. Kodėl pasirinkote fotostudiją įkurti Vilniuje? O gal ateityje išvis mieliau gyventumėte kur nors kitur? Galbūt arčiau gamtos?

– Mano santykis su Kaunu labai geras. Jaučiuosi esąs tikras kaunietis: čia gyvenau, baigiau mokyklą. Vėliau išvykau studijuoti į Angliją. Po ketverių studijų metų sugrįžau į Kauną. Norėjau pagyventi savarankišką gyvenimą savo gimtajame mieste. Tam turėjau puikias sąlygas, studiją. Anksčiau daug važinėdavau į Vilnių darbo reikalais, bet vėliau suderinti darbus ir gyvenimą Kaune darėsi sunku. Turėjau dažniau būti Vilniuje dėl karjeros. Gyvendamas Kaune jau turėjau planą, kad įkursiu studiją Vilniuje. Tai buvo penkerių metų planas.

Apskritai visada noriu keisti lokaciją, man smagu tyrinėti, atrasti. Ketinau keliauti į Los Andželą ir ten pagyventi kurį laiką. Buvau pradėjęs domėtis menininko viza, bet dabar apleidau tą mintį. Dabar toks chaotiškas, keistas laikas. Šie metai visiems sunkūs – daug dalykų pasikeitė, tam tikri planai subliūško. Reikia viską sudėlioti į vietas, kad galėčiau galvoti apie ateities planus. Kol kas esu čia. Dar nesu atsidžiaugęs Vilniumi, dar turiu labai daug ką čia nuveikti.

Dėmesys: vieno populiariausių šių dienų jaunųjų fotomenininkų D.Ščiukos akiratyje – moters grožis. Dainiaus Ščiukos nuotr.

– Viename interviu minėjote, kad baigęs mokyklą planavote stoti į Vilniaus dailės akademiją, tačiau nepavyko. Kas sugriovė planus, ar nesigailite dėl to?

– Stojau į Vilniaus dailės akademiją ir į Vytauto Didžiojo universitetą, vizualinius menus. Buvau užtikrintas, kad įstosiu. Juk jau 12 klasėje užsidirbau iš fotografijos: darydavau asmenines fotosesijas, fotografuodavau renginius ir nė neturėjau minties, kad galiu neįstoti į valstybės finansuojamą vietą.

Atsimenu, nuėjau į VDU universitetą registruotis, o jie laiko mano pasą, žiūri į mane ir sako, kad manęs nėra įstojusiųjų sąrašuose. Kaip tai nėra? Sako – nėra. Aš net netikrinęs nuėjau – taip savimi pasitikėjau (juokiasi).

O Dailės akademijoje buvo piešimo stojamasis egzaminas. Surinkau mažai balų, nors ruošiausi, vaikščiojau porą metų į piešimo pamokas, bet mano ranka tiesiog tarsi neveikia – nemoku akademiškai piešti. Kiek pavyko išsilavinti, tiek, bet to nepakako.

Iš pradžių buvo liūdna, bet netikėtai man pavyko išvažiuoti į Angliją, Portsmuto universitetą. Ten mane priėmė labai lengvai, be jokių egzaminų, vien tik dėl darbų. Jiems patiko, jie norėjo, kad aš atvažiuočiau, ir tai buvo labai malonus jausmas. Tai buvo geriausi metai: tiek aplinka, tiek universitetas, tiek ir visos galimybės, kurias man suteikė universitetas. Man išties pasisekė, kad įstojau ten, ir visai nesigailiu, kad nepavyko Lietuvoje.

– Ką pasakytumėte jaunam žmogui, ką tik baigusiam mokyklą ir turinčiam savo svajonių, bet negalinčiam jų paversti tikrove?

– Tai yra pradžia, nereikia niekur skubėti. Kol esi jaunas, gali labai stipriai pasikeisti kaip žmogus. Po mokyklos turėjau laisvus metus ir jie buvo labai įdomūs, nes sugebėjau pažiūrėti į situaciją kitaip, įgijau savarankiškumo. Dirbau, stengiausi pragyventi iš savo kišenės. Susikuri sau tikslą ir eini link jo. Tai tikrai nebaisu – kaip tik smagu. Žmonės į universitetus stoja ir būdami kur kas vyresni, jie geriau priima informaciją, nes yra tam pasiruošę. Nėra ko skubėti, svarbiausia būti laimingam!