J. Kaczynskis – žmogus, bandantis apginti katalikišką Lenkijos tapatybę globalizacijos amžiuje ir skeptiškas dabartinės Europos Sąjungos atžvilgiu. Briuselis ir liberalioji Lenkija į jį žiūri kreivai dėl konservatyvios socialinės politikos ir bandymo sugriežtinti teismų ir nacionalinės žiniasklaidos. Tad populiariausias šalyje politinės satyros serialas, vaizduojantis valdančiosios partijos lyderį, rodomas ten, kur sukontroliuoti jo neįmanoma – „Youtube“ platformoje. Nuo sausio „Pirmininko ausis“, surinkusi jau 10 mln. peržiūrų 40 mln. nesiekiančioje šalyje, neblogas pasiekimas valstybėje, kur populiariausia televizijos šeimyninė drama žiūrima beveik dvigubai mažiau.

„Niekam ne paslaptis, kad pagrindinis galios taškas mūsų valstybėje – Varšuvos Novogrudzka gatvėje, kur yra J. Kaczynskio biuras. Tai – tikrasis valstybės pirmininkas ir asmenys, kurie formaliai yra aukščiau jo – premjerė ir prezidentas – iš tiesų paklūsta jam“, – sako „Pirmininko ausies“ kūrėjas Robertas Gorskis.

Pirmininkas seriale – žmogus, už kurio nugaros puikuojasi gaublys, kuriame vienintelė sausuma – didžiulė Lenkija. Jos valdytojas niekad nepalieka kabineto, ilgam už durų laukti palieka prezidentą, įsakinėja premjerui ir padlaižiaujantiems patarėjams, myli kates ir yra kiek negebantis savimi pasirūpinti viengungis. Serialą, kaip ir labiausiai Lenkiją nuo 1989 m. dalinantį politiką, vieni mėgsta kiti nekenčia dėl tų pačių savybių.

„Visi jam šnibžda į ausį, kas tik jiems naudinga, tada jam pačiam tenka rinktis, kuo pasitikėti, kuo ne. Manau, kad jis nepasitiki niekuo, nes tai ir reiškia galią. Tad šis veikėjas, kaip ir bet koks valdovas, iš esmės yra tragiškas veikėjas“, – sako R. Gorskis.

„Gerai, kai žmonės juokiasi, juoktis reikia. O tai, kad jie juokiasi iš manęs? Galima sakyti, kad tai, matyt, mano paties kaltė“, – svarsto J. Kaczynskis.

Sekmadienį Bavarijoje A. Merkel stengėsi sutvirtinti savo krikščionių demokratų pozicijas prieš rugsėjį vyksiančius Vokietijos parlamento rinkimus. Ir į koalicijos partnerės, krikščionių socialinės sąjungos renginį, kanclerė atvyko supratusi, kad rugsėjį spręsis ne tik Vokietijos Bundestago sudėtis. Kanclerė mato kontinentinės Europos atitolimą nuo savo euroatlantinių partnerių ir Europos ateitimi skelbia Vokietijos–Prancūzijos partnerystę.

„Laikai, kai galime visiškai pasikliauti kitais, baigėsi, šitai suvokiau per pastarąsias kelias dienas. Ir būtent todėl galiu pasakyti, kad mes, europiečiai, turime imti likimą į savo rankas, žinoma, draugaudami su Jungtinėmis Valstijomis ir Didžiąja Britanija, siekdami gerų kaimyniškų santykių, kur tik įmanoma, taip pat ir su Rusija bei kitomis šalimis, bet turime žinoti, kad už savo ateitį ir likimą, kaip europiečiai, turime kovoti patys. Būtent todėl esu giliai įsitikinusi: noriu savo naujajam kolegai Prancūzijoje, Emanueliui Macronui, ir jo šaliai palinkėti visa ko geriausio. Kad žmonės turėtų darbo ir ateitį. Kad jaunimas galėtų tikėti Europa ir savo ateitimi, o Vokietija padėtų kur tik galėtų“, – teigė A. Merkel.

Toks kanclerės pareiškimas – vos po šeštadienį pasibaigusio didžiojo septyneto susitikimo, kurio rezultatus kanclerė apibūdina kaip itin keblius, Donaldui Trumpui taip ir nepareiškus, ar JAV liks Paryžiaus sutarties nare, pagal kurią įsipareigotų sumažinti taršą aplinkai. Per savo kampaniją D. Trumpas ne kartą klimato kaitą vadino apgaule. Tačiau savo ruožtu JAV prezidentas dar praeitą savaitę išreiškė nepasitenkinimą europiečiais dėl gynybai neskiriamų lėšų, įsipareigotų pagal NATO.

2 procentų kriterijaus neatitinka ir didžiosios Aljanso Europos narės – Vokietija ir Prancūzija. Dėl per didelio prekybos balanso Vokietijos naudai, vos tik grįžęs į tėvynę JAV prezidentas dėl to vėl žėrė priekaištus socialiniuose tinkluose.

Pagal svarstymui registruotą įstatymo projektą, užsienyje registruoti universitetai privalo turėti būstinę ne tik Budapešte, bet ir savo namų valstybėje. Mokymo programos taip pat privalėtų būti vienodos.

Tačiau Vidurio Europos universitetas, 1991 m. Vengrijoje įkurta aukštojo mokslo institucija, turinti 1400 studentų, padalinių kitur neturi, nors finansuojama iš Jungtinių Valstijų. Tad paklusti įstatymui universitetas turėtų iki kitų metų vasario 15-osios. Kitu atveju jam būtų uždrausta priimti naujus studentus nuo 2018-ųjų rugsėjo.

Neseniai į naujas patalpas persikėlę akademikai tai vadina nesusipratimu ir teigia neturintys jokių kitų namų, išskyrus Budapeštą, kuriam, kaip ir visai Vengrijos intelektualinei tradicijai, jaučiasi nemažai pasitarnavę. Tačiau politikos analitikai mano, kad tai – dalis V. Orbano bandymo paspausti nevyriausybines organizacijas, kurių ideologija neatitinka jo propaguojamos neliberalios demokratijos idėjos.

V. Orbanas dažnai kaltina G. Sorosą remiant antivengriškas grupes ir kišantis į šalies vidaus reikalus. Vengrijos švietimo ministerija teigia, kad įstatymas nenutaikytas nei prieš G. Sorosą, nei prieš konkretų universitetą, ir naujosios taisyklės galiotų visoms nevengriškos kilmės mokslo institucijoms. Tačiau artimiausiomis savaitėmis tikimasi dar vienos įstatymo projekto, kuris stabdyti veiklą Vengrijoje gali priversti kitas iš užsienio finansuojamas organizacijas, tarp jų ir remiamas 86-erių amerikiečio filantropo.

Informacija, kad Maskva turi kompromituojančios medžiagos apie išrinktąjį Amerikos prezidentą, žinoma, verčia apie Rusiją kalbėti visą pasaulį. Buvęs NATO pajėgų vadas Europoje generolas Philipas Breedlovas, kalbėdamas su „Savaitės“ žurnalistu, pabrėžė, kad Rusija, įsilaužusi į demokratų partijos serverius, ir toliau mano, jog nebaudžiama gali daryti vis daugiau Amerikos atžvilgiu. Ir ne tik Amerikos, kitų valstybių taip pat.

– Priešintis ar nusileisti yra dvi vis konfliktuojančios pozicijos dėl to, kaip Aljansas ar valstybė šiandien turi reaguoti į tokius dalykus kaip Gruzijos karas, Krymo aneksija, karas Ukrainoje. Viena pusė nuolat kartoja, kad reikia bandyti siekti dialogo, tiesti Rusijai ranką, kita – rodyti atitinkamą atsaką ir tik tuomet siūlyti dialogą. Jei gerai suprantu, jūs visada rėmėte antrąją poziciją ir už tai jus ne kartą kritikavo.

– Tai pateikčiau kiek kitaip nei Jūs. Svarbiausias dalykas, kurį turi daryti Aljansas, o jūs to nepaminėjote, yra užtikrinti paties Aljanso stiprumą nuolatiniu įsipareigojimu. Įsipareigojimu pagal trečiąjį straipsnį – stiprinti savo pačių valstybės gynybą, pagal ketvirtąjį straipsnį – sukviesti pasitarimus, kai pajuntate realią grėsmę, ir – galų gale – pagal penktąjį straipsnį – įsipareigoti dėl kolektyvinės gynybos. Aljansas nudirbo puikų karinį darbą Afganistane, tačiau tas konfliktas ilgainiui virto kova su sukilėliais. Visgi per tuos keliolika metų Afganistane praradome didelio masto kolektyvinės gynybos įgūdžius. Mūsų Aljansas tą poreikį pamatė jau prieš Krymą. Kai pradėjome atsitraukti iš Afganistano, nusprendėme perorientuoti pratybų programas, kad susigrąžintume plataus masto kolektyvinės gynybos įgūdžius. Tada, kai Rusija užėmė Krymą ir Donbasą, supratome, kad mūsų sprendimai teisingi, turime stiprinti savo kolektyvinę gynybą. Tik iš stipraus pasiruošimo pozicijų galite pradėti konstruktyvų dialogą. Nėra reikalo provokuoti. Svarbu tiesiog būti gerai pasiruošusiems. Būtent tai ir sukuria sąlygas dialogui.

– Kaip apibrėžiate provokaciją? Kas yra, o kas nėra provokacija?

– Visos 28 valstybės turbūt pateiktų skirtingą šios sąvokos paaiškinimą. Visada yra dvi istorijos pusės. Rusija mato bet kokį pajėgų stiprinimą valstybėse, kurios turi sienas su ja, kaip provokaciją. Tačiau aš pasakyčiau, kad pajėgų didinimas ir intensyvesnės pratybos yra reakcija į Rusijos provokacijas. Vis dėlto, manau, kad po Varšuvos viršūnių susitikimo NATO generalinis sekretorius puikiai paaiškino, jog mes esame gynybinis Aljansas ir nekuriame puolamųjų pajėgų. Tai puikus būdas nusakyti, ką mes darome. Mes kukliai, pamatuotai didiname pajėgumus ir pajėgas, kad galėtume geriau reaguoti, jei būtume priversti.

– Kai kas pasakytų, kad jei tie žingsniai mūsų pusėje nebūtų tokie kuklūs, jei pajėgų didinimas būtų drąsesnis ir aktyvesnis, galbūt tai užkirstų kelią nesibaigiančiai įtampai abiejose pusėse...

– Kaip žinote, rusai nuolat rašo ir pasakoja apie savo naudojamą strategiją „didinti, kad sumažintų“. Trumpai tariant, tai reiškia, kad nepaisant to, ką darysite jūs, mes visada darysime daugiau, stipriau, greičiau ir ilgiau. Tad menas, o ne mokslas yra suprasti, ką turime daryti mes, kad būtume pasiruošę, bet nesudarytume preteksto naujai eskalacijai kitoje pusėje. Štai kodėl manau, kad turėtume mąstyti apie vieną didesnį žingsnį, kaip siūlote Jūs, o ne daugelį vidutinių žingsnių. Po Velso ir Varšuvos NATO padaryti pakeitimai buvo visiškai teisingi. Tie žingsniai buvo tinkami, dabar tiesiog turime susikoncentruoti juos įgyvendinti ir užtikrinti, kad tie žingsniai turėtų tęsinį ir taptų įprasti.

– Tad kas, jūsų nuomone, kalbant apie Baltijos šalis, dar turi būti padaryta taktiniu lygiu?

– Leiskite man pasiūlyti, kad Aljansas dar turėtų apsvarstyti kai kuriuos dalykus. Ar turime teisę iš anksto dislokuoti tam tikrą ginkluotę? Ar tai turėtų daryti ir kitos valstybės, ne tik Jungtinės Valstijos? Kaip tai susiję su pratybomis? Kaip greitai judančioms pajėgoms užtikrinti joms reikalingą ginkluotę ir įrangą toje vietoje, kur jos turi atsirasti? Čia dar nemažai diskusijų. Tačiau taip pat reikia padaryti ir nemažai strateginių sprendimų. Visada buvau ir esu rėmėjas idėjos, kad turėtume pereiti nuo oro policijos iki oro gynybos virš Baltijos šalių. Tų veiklų taisyklės ir Aljanso įsitraukimo į jas lygis – visiškai skirtingas. Taip pat turime labai gerai suprasti, kokios yra Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuojamų pajėgų įsitraukimo į veiksmus taisyklės. Kaip jos turi veikti, jei, neduok Dieve, prasideda kažkoks susirėmimas? Tad dar yra dalykų, kuriuos turime pagerinti.

– Paminėjote Rusijos karinę strategiją. 2013-iais pasirodė Rusijos ginkluotųjų pajėgų štabo viršininko Valerijaus Gerasimovo straipsnis, vėliau žurnalistų pavadintas „Gerasimovo doktrina", kuriame jis teigė, kad karas tėra politinių veiksmų tąsa.

– Argi tai ne tas pats, ką sakė Klauzevicas?

– Būtent. Tad visas dar tebesitęsiantis kibernetinio puolimo skandalas Jungtinėse Valstijose, – kurio auka buvote ir jūs pats – manote, kad tai politinis, ar jau karinis puolimas ir jį reikia traktuoti kaip tokį?

– Sakyčiau, kad nėra taip svarbu, kaip tai apibrėžiate. Tai, kad buvo nutekinti mano ar Demokratų nacionalinio komiteto laiškai – nėra taip svarbu, kaip to padariniai. Faktas, kad Rusija nusprendė, jog gali išsisukti nenubausta už šiuos veiksmus JAV, ir gali tai daryti taip akivaizdžiai – būtent tai gąsdina. Jei atsimenate Gerasimovo modelį, jis sprendžia, kur bus ta riba tarp politikos ir karo kiekvienoje atskiroje valstybėje. Manau, kad kiekviena valstybė skirtinga. Vienur jis mano, kad gali neįsivelti į karą su daug destabilizuojančių veiksmų, kitur – rizikuoja juo vos pradėjęs destabilizaciją. Bet pagal Gerasimovo modelį, reikia daryti tiek netiesioginių veiksmų (ar kaip jie tai beįvardytų), kiek tau leidžiama, nesukeliant žalingo atsako iš tų, į kuriuos taikai savo veiklą. Tad mane jaudina, kad Amerikos atžvilgiu Rusija pastaraisiais metais mano, jog nebaudžiama gali daryti vis daugiau. Ir daro. O jei tai daro Amerikoje, daro ir visur kitur. Tad mūsų Aljanso valstybės turi suprasti, kur Gerasimovo modelis taikomas jų šalyje.

Faktas, kad Rusija nusprendė, jog gali išsisukti nenubausta už šiuos veiksmus JAV, ir gali tai daryti taip akivaizdžiai – būtent tai gąsdina.

– Ar sutiktumėte su tuo, kad turėjote problemų su Jungtinių Valstijų prezidento administracija, nes ji nedarė tiek, kiek manėte esant reikalinga daryti kaip karinio Aljanso vadas?

– Mano, kaip karinio Aljanso vado, darbas buvo duoti geriausius karinius patarimus pagal tai, ką mačiau vykstant, kol mano prezidentas priimdavo sprendimą, ir tuomet mano darbas buvo remti tuos sprendimus. Tai ne paslaptis, ir tai buvo nutekintuose laiškuose – kad rekomendavau daryti daugiau, tačiau kai mano vadovas priėmė sprendimą, toliau vadovavomės būtent juo. Manau, kad svarbu, jog karo vadai savo politiniams vadovams siūlytų jų manymu geriausius sprendimus, nepaisant to, patiks jų vadovui tai, ar ne, tačiau kai sprendimas priimamas, tu atsitrauki.

– Tad vis dar manote, kad Ukrainai reikėjo teikti daugiau arba galingesnės ginkluotės?

– Niekada nepakeičiau savo nuomonės.

– Kai pasirodė ši informacija nutekintuose Jūsų laiškuose, „Spiegel“ apkaltino jus kurstant karą. Tai grąžina prie pirmo mano klausimo: kas yra karo kurstymas, o kokie veiksmai stabdo karą? Ar suprantate logiką tos pusės, kuri sako, kad priemonių didinimas didina karo tikimybę, tad reikia nusileisti ir kviesti dialogo, net jei kita pusė neparodė jokio atsitraukimo veiksmo?

– Svarbu, kad mūsų kariniai lyderiai politinių sprendimų priėmėjams galėtų sakyti tiesą. Tai, kas buvo nutarta mūsų pusėje, gal ir nėra tie veiksmai, kuriuos kai kurie būtų rekomendavę, bet didinti pajėgumus, pajėgas, užtikrinti, kad čia būtų dislokuotos reikalingos priemonės – daryti tai, kas mus geriau paruošia ir padaro mus, kaip sunkesnį priešininką, visa tai buvo teisinga. Tai reikia įtvirtinti ir priprasti. O po daugelio rinkimų, kurie dabar vyksta ir vyks, Aljansas matys, kur mus ves nauji politiniai lyderiai.

Tačiau šalies parlamentas dar turi patvirtinti stojimą, todėl narystės klausimas tapo vienu opiausių spalio viduryje vykusiuose Juodkalnijos parlamento rinkimuose. Prieš juos šalies premjeras Milo Džiukanovičius kišantis į šalies rinkimus kaltino Rusiją. O rinkimų dieną šalies saugumas suėmė būrį diversantų, kurių pilietybės vedė į kaimyninę Serbiją, tačiau, į tyrimą įsitraukus jos saugumui, pėdsakai nuvedė dar toliau į Rytus. Apie tai paskelbus Serbijos žiniasklaidai praeitos savaitės pabaigoje Belgradas sulaukė svečių iš Rusijos, o Serbijos premjeras – nemalonių žinių dėl jo asmeninio saugumo. Kas vyksta Balkanuose?

Visi iš eilės NATO užsienio reikalų ministrai šių metų gegužės 19 d. spaudė ranką M. Džiukanovičiui, Juodkalnijos premjerui, šalį su pertrūkiais valdančiam jau nuo 1991 m. Proga buvo ypatinga. Parašus viso Aljanso šalių atstovai dėjo ant Juodkalnijos stojimo protokolo ir tai reiškė, kad visas Adrijos pajūrys netrukus priklausys vien NATO narėms. Juodkalnija su beveik 300 kilometrų raižyto kranto buvo paskutinioji šalis iš visų Adrijos kaimynių, pareiškusi norą tapti NATO nare.

Tačiau juodkalnietiškus Adrijos krantus itin mėgsta ir rusai. Sudaro ketvirtį šalies turistų, kai kuriais skaičiavimais, rusams priklauso net 40 procentų nekilnojamo turto milijono nesiekiančioje valstybėje, Rusijos turtuolių investicijos sudaro apie trečdalį tiesioginių užsienio investicijų šalyje. Pavyzdžiui, vienas artimiausių Vladimiro Putino oligarchų – Olegas Deripaska, yra pagrindinis Porto Montenegro, prieplaukos pasaulio superturtuolių superjachtoms, investitorius.

„Turiu priežasčių manyti, kad tie pinigai yra įtartinos kilmės. Tačiau veikia čia ne tik oligarchai, kartu girdime ir politines žinutes iš oficialių struktūrų, susijusių su Rusijos Dūma ir Rusijos užsienio reikalų ministerija, kurios nuolatos remia tuos, kurie nori pakeisti Juodkalnijos politiką“, – tikina Juodkalnijos premjeras.

Tad prieš spalio 16 d. Juodkalnijos parlamento rinkimus M. Džiukanovičius matė gana aiškų pasirinkimą savo valstybei. „Mes arba tapsime išsivysčiusia Europos visuomene arba būsime Rusijos kolonija“, – per vieną paskutinių savo parlamentinės rinkimų kampanijos renginių pareiškė šalies premjeras.

„Aš nuolatos kartojau, kad NATO ir integracija į Europos Sąjungą reiškia stabilumą kiekvienai Balkanų valstybei“, – sako M. Džiukanovičius.

Tačiau stabilumą šalies viduje garantuotų mažiau tokių politikų kaip pats M. Džiukanovičius, įsitikinę dauguma jo priešininkų šalyje. Nuolatos kaltinamas didelio masto korupcija, ryšiais su organizuotu nusikalstamumu bei pažinčių, o ne nuopelnų politikos kūrimu. Todėl M. Džiukanovičius daliai juodkalniečių kelią įtarumą kiek nuoširdus jo euroatlantinės ir integracijos į Europos Sąjungą ketinimas.

Šių metų sausį stojimą į NATO rėmė 47 procentai juodkalniečių, prieš – 37 procentai, o dar beveik 16 procentų pasimetę nežinojo, ką manyti. Tačiau M. Džiukanovičius ir jo demokratinė socialistų partija bei jos rėmėjai mitinguose prieš valdžią pirmiausia mato Serbijos, nuo kurios atsiskyrė 2006 m. vėliavas. Tad nenustebo, kai rinkimų, turinčių nuspręsti su ar be NATO dieną, spalio 16 d., Juodkalnijos saugumas suėmė 20 serbų, tarp jų – ir buvusį Serbijos specialiojo policijos dalinio narį, serbų nacionalistų judėjimo Novi Sade lyderį.

Persirengę Juodkalnijos specialiųjų pajėgų uniformomis, serbai ketino užimti parlamento rūmus ir imti šaudyti į rinkimų rezultatų laukiančią minią, o paskui pagrobti M. Džiukanovičių, paskelbti rinkimus nelegaliais. Keistas sutapimas su rinkimų data, apie tokius juodkalniečių įtarimus iš pradžių pareiškė Serbijos premjeras. Tačiau po savaitės, spalio 24 d., žurnalistams pasirodė persimainęs.

„Mūsų saugumas ir žvalgyba rado nepaneigiamų įrodymų, kad kai kurios nelegalios veiklos, susiję su Juodkalnijos saugumu, buvo planuojamos Serbijoje. Kai kurie iš jose dalyvavusių žmonių, kurie niekaip nesusiję su Serbijos valdžia, buvo suimti Belgrade. Tai nėra tie patys asmenys, kurie buvo suimti Juodkalnijoje, bet jie sekė Juodkalnijos prezidento kasdienį judėjimą ir apie tai informuodavo kitus asmenis, kurių instrukcijas vykdė. Jie dirbo žmonėms, susijusiems su užsienio elementu“, – tikina Serbijos premjeras Aleksandras Vučičius.

Kas tas premjero mįslingai paminimas užsienio elementas, praeitą ketvirtadienį paskelbė Belgrado „Danas“ – vienas didžiausių Serbijos dienraščių, bandytas uždaryti dar M. Miloševičiaus. Cituodamas „aukštus šaltinius vyriausybėje“ laikraštis paskelbė, kad tarp Serbijoje suimtųjų, kaltinamų Juodkalnijos perversmo organizavimu, buvo ir Rusijos piliečiai, vėliau išsiųsti iš šalies, o suimti serbai turėjo itin modernią įrangą koduotai komunikacijai bei Juodkalnijos premjero buvimo vietai nustatyti. Galiausiai – dalis suimtų serbų kariavę Donbase, Rusijos pusėje.

Kitą dieną po straipsnio Belgrade pasirodė Rusijos saugumo tarybos galva Nikolajus Patruševas, arčiausias žmogus V. Putinui KGB-FSB struktūroje, ilgiausiai ėjęs Rusijos saugumo vadovo pareigas po Andropovo. Priimtas jis Serbijoje buvo aukščiausiu lygmeniu, tačiau visi susitikimai buvo uždari. Oficialus vizito tikslas – aptarti memorandumo dėl saugumo bendradarbiavimo pasirašymą, teigė Serbijos vidaus reikalų ministras Nebojša Stefanovičius, kartu patikinęs, kad vizitas oficialus ir organizuotas iš anksto. Tačiau tam prieštaravo pačios Rusijos „Komersant“, teigiantis, kad vizitas serbams buvo netikėtas ir buvo skirtas nuraminti serbus bei išvengti skandalo dvišaliuose santykiuose. Serbai nusiramino.

Kai kitą dieną po N.  Patruševo vizito kasdieninio Serbijos premjero A. Vučičiaus kortežo šalikelės krūmuose buvo rastas granatsvaidis, granatų ir amunicijos. Kelias į premjero tėvų namus, kur kortežas sulėtina greitį iki dešimties kilometrų per valandą. Tačiau A. Vučičius nemanė, kad tai kuo nors su juo susiję.

Tuo metu Juodkalnijos rinkimus vis dėlto laimėjo M. Džiukanovičiaus partija. Premjeru M. Džiukanovičius teigia nebūsiąs, tačiau valdantieji dabar turėtų ratifikuoti Juodkalnijos stojimą į NATO. Ir šią savaitę Juodkalnijoje jau NATO bei jų partnerių pratybos. Beginklės, treniruojantis, kaip tvarkytis su gamtos nelaimių padariniais. Kaimyninėje Serbijoje tuo pačiu metu 270 desantininkų iš Rusijos ir Baltarusijos, irgi pratyboms su Serbijos pajėgomis. Serbijos, kuri A. Vučičiaus pastangomis – už stojimą į Europos Sąjungą, o kariškai – neutrali, kaip Tito laikais. Tačiau istorija rodo, kad visada nesunku rasti serbišką ginklą padaryti purviniems kitų darbams, praeitą savaitę rašė Serbijos užsienio reikalų ministras Dačičius, komentuodamas šalia premjero tėvų namų rastus ginklus.

Būtent jo išaiškinimai, remiantis JAV konstitucija, pasaulyje sukūrė precedentą homoseksualų santuokų įteisinimui, abortų legalizavimui bei kitiems visuomenės ginčus ir toliau keliantiems klausimams. Kokios pozicijos tokiais klausimais laikosi teismas dažniausiai priklauso nuo to, kurie – respublikonų ar demokratų prezidento – skirti teisėjai sudaro daugumą JAV Aukščiausiajame teisme. Ir Jungtinių Valstijų rinkimus laimėjus Hillary Clinton pirmą kartą per beveik 50 metų istoriją JAV Aukščiausiasis teismas gali smarkiai pakrypti į liberaliąją pusę.

„Jaučiu, kad šiuo mūsų šalies istorijos momentu labai svarbu, kad mes nepanaikintume vedybų lygybės, kad nepakeistume „Roe prieš Wade“ sprendimo“, – kalbėjo demokratų kandidatė į JAV prezidento postą H. Clinton.

„Roe prieš Wade`ą“. Pasaulyje nedaug valstybių, kur kandidatui į prezidentus paminėjus Aukščiausiojo teismo bylos pavadinimą rinkėjai žinotų, apie ką kalbama. Bet Jungtinėse Valstijose, tapusiose pasauliniu „teisės valdžios“ principo švyturiu, bylų pavadinimai simbolizuoja dešimtmečius besitęsiančius visuomenės ginčus.

"Roe prieš Wade`ą“ – 1973-ųjų JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuriuo šalyje legalizuoti abortai, iki tol kriminaliniu nusikaltimu laikyti 46-iose valstijose, bet tuomečiu Aukščiausiojo teismo verdiktu įvardyti kaip esminė moters teisė, garantuojama Jungtinių Valstijų konstitucijoje.

Aštuonioliktojo amžiaus konstitucijoje apie abortą, žinoma, nieko nešnekėta, tai vedinys iš 14 konstitucijos pataisoje įtvirtino asmens laisvės principo. Moteris pati turi spręsti, ar nutraukti savo nėštumą, ir valstija jai negali to uždrausti ar jos už tai bausti. Tokiu būdu 1973-iaisiais abortas iki trijų mėnesių JAV tampa nebebaudžiamas. Tai, kas yra moters kūne, yra pačios moters reikalas, sako sprendimą palaikanti pusė.

Tačiau šis sprendimas neišvengiamai susijęs su apibrėžimu, kada tampama žmogumi. Todėl tie, kurie netiki, kad skirtumą tarp žmogaus ir ne žmogaus galima išmatuoti mėnesių ar dienų tikslumu, nuo pat tų pačių 1973-ųjų kasmet Vašingtono konstitucijos aveniu žygiuoja nepritardami Konstitucinio teismo sprendimui. Jų nuomone – kiekvienas abortas yra nužudymas, tad jei valstybė baudžia žmogžudystę, tuomet 1973-ųjų konstitucinio teismo sprendimas – legalizavimas nužudymo žmogaus, kuris tam net negali pasipriešinti.

Iš esmės abi pozicijos reiškia ne tik fundamentalų skirtumą tarp požiūrio į žmogaus pradžią ir jo gyvybės kontrolę, bet ir nesutarimą, kokį vaidmenį sprendžiant tokio pobūdžio klausimus turi turėti valstybė.

Konservatyviąja laikoma pusė mano, kad valstybė turi kištis į moralės sritį, liberalioji – nori palikti moralinio apsisprendimo teisę pačiam žmogui. Tačiau žmogus – dažnai sau pačiam prieštaraujanti būtybė.

1973-ųjų „Roe prieš Wade`ą“ bylos dalyvė, tuo metu 21-erių Norma McCorvey, kurios teisinis slapyvardis ir buvo Roe, siekė aborto tuo metu jį draudusiame Teksase, bet po savo bylos, kuomet abortai buvo legalizuoti visose Valstijose, įvardijo tuometį savo siekį kaip didžiausią gyvenimo klaidą ir vėliau tapo aktyvia abortų draudimo aktyviste.

Tokį žmogų nuo savo klaidų apsaugoti gali valstybė, aiškiai įtvirtinanti, kas teisinga, o kas ne, pasakytų konservatyvūs Aukščiausiojo teismo teisėjai ir tokių teisme nuo 1971-ųjų buvo dauguma. Konservatorius į devynių teisėjų teismą visada skiria respublikonų prezidentas, liberalus – demokratų šalies vadovas, ir nors kartais pasirodo, kad respublikonų paskirtas teisėjas yra smarkiai liberalus, kaip Roe prieš Wade`ą išvadą parašęs Haris Blackmun`as.

Galima H. Clinton pergalė prezidento rinkimuose veikiausiai pirmą kartą per beveik 50 metų sudarytų sąlygas Jungtinių Valstijų Aukščiausiajame teisme dominuoti liberalams. Šiuo metu aukščiausiasis teismas nepilnas. Vietoj mirusio vieno konservatoriaus Baracko Obamos skirtas nuosaikesnis atstovas iki šiol nepatvirtinamas respublikonų dominuojamame senate, šiems vis laukiant respublikonų prezidento, kuris atšauktų liberalo skyrimą. Tačiau laimėjus H. Clinton, ji galėtų pasiūlyti dar liberalesnį teisėją, taip pastūmėdama teismą į kairę.

Aukščiausiojo teismo teisėjai savo pareigas eina iki gyvos galvos, tačiau trims dabartiniams teisėjams – apie 80 metų, tad jei kito prezidento vadovavimo metu visi trys paliktų šį pasaulį, o prezidente būtų H. Clinton, galutinė teismo sudėtis galėtų tapti 6 liberalai prieš 3 konservatorius ir toks pokytis galėtų reikšti esminį pasikeitimą teismo nuomonėje mirties bausmės Valstijose, kalinimo vienutėse, abortų ribojimo, imigracijos, rinkimų klastojimo, lytinės tapatybės, internetinio privatumo ir kitais klausimais.

Teisės valdžios principas, laikomas viena iš esminių demokratijos sąlygų, reiškia, kad tai, kas teisėta, demokratijoje dažniausiai laikoma ir teisinga. Tad JAV Aukščiausiojo teismo precedentai vėliau banga nusirita per visą Vakarų pasaulį ir, galų gale, neišvengiamai tampa aktualiais ir Lietuvoje.

2017-ųjų pradžioje JAV Aukščiausiasis teismas turėtų spręsti bylą, kuri veikiausiai nustatys precedentą translyčių asmenų naudojimuisi mokyklų tualetais Valstijose.

B. Obamos administracija teigia, kad mokyklos turėtų leisti savo mokiniams eiti į tualetus tos lyties, kuria vaikas jaučiasi, net jei pagal gimimą yra priešingos. Tačiau iki šiol keliolika valstijų ribojo tokį sprendimą. Jei aukščiausiasis teismas išaiškintų, kad toks ribojimas nekonstitucinis, tai sudarytų precedentą liberaliau spręsti klausimus susijusius su lytimi, traktuojant ją kaip pasirenkamą, o ne įgimtą tapatybę. Prezidento rinkimus laimėjus Donaldui Trumpui, teismas veikiausiai liktų konservatyvus, tačiau šiuo metu respublikonų kandidatas beveik penkiais procentais atsilieka nuo demokratės.

Tūkstantmečių sandūroje iš Jane Fondos rankų atsiimti „Oskaro“ už viso gyvenimo pasiekimus į sceną užlipo A. Wajda. Atsistojusi jam plojo visa salė, nors kai kas kritikavo, kad toks pripažinimas lenkų kino legendai buvo per vėlyvas. Kovo 26-ąją, kai vyko ceremonija, A. Wajdai ką tik buvo suėję 74-er, bet „Oskaru“ dar nebuvo apdovanotas nei vienas iš 41 iki tol sukurto jo filmo. Tačiau lenkiškai į auditoriją prabilęs režisierius teigė, kad apdovanojimą priima ne kaip asmeninį, o kaip apdovanojimą visam lenkų kinui. Lecho Walensos, vieno iš Lenkijos nepriklausomybės tėvų laiškas, per A. Wajdos laidotuves skaitomas aktoriaus Jerzy Trela taip pat gana pompastiškai bylojo, kad A. Wajdos filmai ne tik auklėjo tris lenkų kartas, bet ir visam laiku milijonams lenkų paliks režisierių gyvą savo nesunaikinamuose kinematografiniuose darbuose.

1990-iais, tapęs trečiuoju režisieriumi po I. Bergmano ir F. Fellinio apdovanotu Europos kino akademijos premija už gyvenimo pasiekimus, A. Wajda dalyvavo pirmuose demokratiniuose Lenkijos parlamento rinkimuose ir dvi kadencijas buvo senatoriumi aukštuosiuose parlamento rūmuose. Per tą laiką sukūrė 4 filmus ir vėliau nusprendė, kad politikos pasaulis vis dėlto egzistuoja kitomis taisyklėmis nei meno, o pastarojo taisyklės A. Wajdai patiko labiau.

Paskutiniais gyvenimo metais režisierius gana kritiškai atsiliepdavo apie dabartinę Lenkijos valdžią, net leido sau pasakyti, jog ne už tokią Lenkiją kovojo, šitaip iš dešiniųjų susilaukdamas kritikos, kad pats A. Wajda socialistiniais laikais toli gražu nekovojo, bet nuolatos rasdavo kompromisą su režimu. Tačiau tam prieštarauja „Žmogus iš marmuro“ bei „Žmogus iš geležies“ – filmai, kvėpavę „Solidarumo“ judėjimo dvasia.

Bet po pirmojo darbininkų judėjimo sugniuždymo, kai daugelis lenkų režisierių atsisakė dirbti išvis, lenkų istorijos kronikininku vadintas režisierius taip pat pasitraukė į savarankišką tremtį, pradėdamas nuo Dantono, brėžusio paralelę tarp jakobinų teroro Prancūzijoje ir karo padėties Lenkijoje.

„Tamsiais metais jo filmai mums primindavo, kad yra laisvė, meilė ir grožis. Andrzej buvo lenkiškos vilties sargas“, – sakė „Gazeta Wyborcza“ redaktorius Adamas Michnikas.

Žlugus komunizmui A. Wajda grįžo prie komunistinėje Lenkijoje neįmanomų temų – Holokausto „Korčake“ ir galų gale „Katynės“. 1926-iais gimęs Suvalkuose – mieste, kurį daugelis lenkų pamato per orų prognozę žiemą, skelbiant apie ten vėl užregistruotą žemiausią temperatūrą šalyje, A. Wajda visą savo karjerą laukė, kad galėtų sukurti filmą apie Katynės žudynes, kuriose nuo sovietų kulkų į lenkų karininkų pakaušius žuvo ir režisieriaus tėvas, kurio pėdomis bandė sekti ir pats Andrzejus, 1939-aisiais stodamas į karo akademiją, tačiau nepriimtas ir jau vėliau, po tarnybos Armijoje Krajovoje, pasirinkęs tapybą Krokuvos meno akademijoje. Tas laikmetis – ir paskutiniajame režisieriaus filme, šiemetiniame Lenkijos kandidate į „Oskarą“ – „Povaizdžiuose“, pasakojančiuose avangardisto Vladislavo Stžeminskio istoriją vaizdais, A. Wajdai likusiais atmintyje iš studijų metų. Studijoms, tik ne savo, o savo mokyklos studentų A. Wajda atidavė ir paskutiniuosius savo gyvenimo metus, gebėdamas būti ir geru mokytoju, ne tik režisieriumi.

Visus didžiausius dvidešimtojo amžiaus kataklizmus išgyvenęs A. Wajda šiemet sulaukė 90-ies. Mėgo kiną. Ir nors gyvenimas ne visai kaip filmuose, filmai buvo A. Wajdos gyvenimas.