Lietuvoje gyvenantis rašytojas yra svarbus ir Ukrainos kultūros laukui: jis ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos rašytojų sąjungos narys. Visai neseniai pasirodė naujausia rašytojo distopija „Te visad būsiu aš“, kuri turėjo būti išleista ir Ukrainoje, tačiau dėl karo nuspręsta palaukti šviesesnių laikų. Vis dėlto pats autorius teigia, kad „Ukrainoje net be valstybės paramos per karą vis tiek sukuriama daug kūrinių, dainų. Ukrainiečiai nelaukia pagalbos, kad galėtų veikti, o patys veikia, kuria negalvodami apie finansavimą.“

Šiandien kviečiame susipažinti su kita gerai žinoma J. Melniko knyga – „Rojalio kambarys“. Apsakymų ir apysakų rinkinys užima ypatingą vietą Lietuvos literatūros lauke: pirmą kartą pasirodė 2004 m., perleistas 2018 m. (dabartinių lietuvių rašytojų knygų tiražai kartojami retai). Tokį sprendimą Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla priėmė, nes knyga neprarado savo aktualumo. Geriausių 100-mečio knygų sąraše ji užėmė penkioliktą vietą.

J. Melnikas, pasitelkdamas mistines situacijas, parodo, koks juokingas yra žmogus, tikintis, kad kontrolė – įmanoma.

 

Matyt, knyga vis dar įtrauki ir skaitoma dėl draugiško stiliaus, padedančio sunkesnį filosofinį ir egzistencinį turinį pateikti paprastai, suprantamai. Ne veltui J. Melniko proza vadinama egzistencialistine, metaforiška: vos viena ribinė situacija atskleidžia žmogui būdingus mąstymo modelius ir jų keistumą. Žinoma, autorius fantastas tai daro kurdamas neįprastas mistines situacijas. J. Melniko apsakymų veikėjai sužino savo ir artimųjų mirties datas, atjaunėja arba neberanda kambarių, kuriuose neseniai lankėsi. Tokios siurrealistinės situacijos parodo tikruosius žmonių veidus ir skatina skaitytoją kelti klausimus. Pavyzdžiui, ką darytumėte, jei žinotumėte, kad jūsų vaikas mirs, būdamas keturiolikos?

Autorius atkreipia dėmesį į daugelį žmogaus ydų. Viena iš jų – polinkis kontroliuoti. J. Melnikas, pasitelkdamas mistines situacijas, parodo, koks juokingas yra žmogus, tikintis, kad kontrolė – įmanoma. Štai apsakymo „A. A. A.“ veikėjas kas mėnesį gauna lapelį su nurodytais įvykiais, kuriuos gali pasirinkti. Jis kaip įmanydamas bando saugotis, tačiau galų gale paslaptingasis jį priverčia rinktis iš baisiausių nelaimių. Žmogaus kontrolės tema plėtojama ir kitaip, klausiama, kas būtų, jei žinotumėte savo ir artimųjų mirties datas. Ar tokios žinios padeda žmogui būti tauresniam? Veikėjai ketina surengti į vestuvių iškilmes panašias išleistuves, rodyti per televiziją save prieš mirtį, surengti šou. J. Melnikas savo apsakymuose žmogaus nedangsto, atrodo, natūraliai išryškėja universalios problemos, kurias sunku spręsti visiems.

Manau, turbūt neatsitiktinai kūrinys, kurio pavadinimas – knygos viršelyje, ir yra stipriausias. Apsakymas byloja, kad didžiąją dalį gyvenimo žmogus bėga nuo realybės į iliuzijų pasaulį, o jo gyvenimas – naivus tikėjimas, kad yra geriau nei iš tikrųjų. Pasitelkęs fantastiką J. Melnikas parodo žmogaus rūpesčius. Veikėjo pasaulio susitraukimas nuo didingų rūmų iki barako atskleidžia skaudžią tiesą: gyvename ne ten, kur norėtumėme, su tais, kuriuos gerbti sunku, užsiimame ne tuo, ką labiausiai mėgstame. Skaitydama šį keliasdešimties puslapių kūrinį ne tik stebėjau, kaip veikėjui smogia realybė, bet ir skaičiavau jo iliuzijas. Kiek daug to, kas atrodo ryšku, laisva (p. 107), turime nusitapyti, kad pakeltume tai, kas dedasi aplinkui.

Iš įvairių atsiliepimų apie šį kūrinį pritariu vienam: „Siurrealistiška? Ne, tikra.“ Atrodo, kad rašytojo meistrystė – tai gebėjimas įtikinti skaitytoją sukurto pasaulio tikrumu. Kartais sunku patikėti realistiniu kūriniu, o J. Melnikas vos keliomis pastraipomis sugeba įtikinti paranormalių reiškinių pasauliu. Jo kūryba įrodo, kad ilgi ir klampūs sakiniai visai nebūtini kalbant filosofinėmis temomis. Tai puiki knyga mėgstantiems sunkesnį turinį, bet lengvą stilių. Įdomu, kas galėtų atsilaikyti prieš šią literatūrinėmis premijomis įvertintą kombinaciją.