Kultūra – visa, kas sukurta žmogaus fiziniu darbu ir jo protine veikla: statiniai, miestai, visuomenės ir valstybių institutai, pažinimo produktai, raštas, mitologija, religija, mokslas, menas, kičas, medicina, ekonomika, tradicijos, vertybės ir kt. Kultūros artefaktai (lot. arte – dirbtinai + factus – padarytas) – fizinio ir (arba) dvasinio antstato natūros bazėje elementai: namų apyvokos daiktai, meno, mokslo ir kiti kūriniai (pvz., ietis, arklas, giljotina), technologijos (edukacinės, informacinės, žmonių mulkinimo ir kt.), genetiškai modifikuoti produktai, ginklai (šaltieji, šaunamieji, biologiniai, cheminiai, psichologiniai, informaciniai, branduoliniai ir kt.) – viskas, kas dirbtina (medžiagos, garsai, kvapai, spinduliuotė, žmogaus kūno organai, biologinė lytis (biologinės lytys), intelektas, žmonių santykiai ir kt.). Visa, kas dar nepaliesta žmogaus, – gyvūnai, augalai, vandens telkiniai, reljefas, medžiagos, spinduliuotė, kvapai, garsai ir kt. – tai natūra. Dėl intensyviai besiplečiančios žmogaus įtakos jo nepaliestos natūros sfera, deja, sparčiai mąžta. Paprastai kalbant – viskas, prie ko prisilietė žmogus, pakito ir šie pokyčiai yra kultūriniai. Vargu ar įmanoma rasti sritį, kur žmogaus įsikišimas natūrą pagerintų. Sakysite – labai nyku? Deja, bet – taip. Pagalvojęs apie „Gyvybės langelį“ apsidžiaugi, kad radai vienareikšmiškai teigiamą mūsų kultūros artefaktą, bet, kai pamąstai apie kultūrines priežastis, privertusias mus jį išrasti, apima liūdesys.

Akustinis triukšmas – įvairaus pobūdžio neįprastas žmogaus klausai, nepageidaujamas garsas – viena didžiausių ir klastingiausių taršos rūšių šiandien.

Kas negatyvaus gali būti susiję su eiliniu kultūriniu renginiu statistinėje Lietuvos gyvenvietėje? Mažų mažiausiai tai, kad nenorintiems jame dalyvauti kaimo ar miesto gyventojams neįmanoma to išvengti! Visi, kurie yra tuo metu namuose ar prie jų, tampa „kultūriniais“ įkaitais vien dėl to, kad garso lygis renginio epicentre gerokai viršija įstatymo numatytas normas ir viską, kas transliuojama garsu, jie priverstinai girdi. Garso lygis toks, kad nuo jo neįmanoma atsiriboti nei už 1 km esančiame sodo namelyje, nei bute už 150 m nuo renginio epicentro, net uždarius visus langus. Organizatoriams priminus šiuo metu galiojančius įstatymus, reglamentuojančius garso lygio normas renginių atvirose erdvėse metu (iki 18 val. – 90 dB, nuo 18 iki 22 val. – 85 dB), jų atsakymai šokiruoja: „Netinkamas įstatymas, inicijuosime jo pakeitimus“, „Renginio metu išvykite“, „Organizuojame šventes retai, tad galite pakentėti“. Deja, jiems atrodo, kad kultūrinės normos neperžengtos.

Garsas – bangos – ore ar kitur sklindantys tarpusavyje sąveikaujančių terpės dalelių sutankėjimai ir išretėjimai. Kaip bet kuri banga, garsas perneša energiją, gali sustiprėti, silpnėti, užlinkti, būti atspindėtas, sugertas, išsklaidytas, modifikuotas ir t.t. Garso šaltinis – virpantis kūnas – styga (muzikos instrumento ar balso), oro stulpas, garso kolonėlės membrana ir kt. Žmogus girdi garsus, kurių dažnis nuo 16 iki 20 000 hercų (Hz), bet tai nereiškia, kad infragarsas (˂ 16 Hz) ar ultragarsas (˃ 20 000 Hz) nesukelia žmogui jokio atoveikio. Moksliškai įrodyta, kad nuo stipraus žemo dažnio garso (16÷200 Hz) ir infragarso pradeda svaigti galva, atsiranda nerimo, panikos, baimės jausmas. Infragarso bangos veikia centrinę nervų ir virškinimo sistemas, sukelia galvos ir vidaus organų skausmus, trikdo kvėpavimo ir širdies ritmą. Atviri akustiniai renginiai yra vienas iš žemo dažnio garso ir infragarso šaltinių. Ultragarso poveikis žmogui mažai ištirtas.

Akustinis triukšmas – įvairaus pobūdžio neįprastas žmogaus klausai nepageidaujamas garsas – viena didžiausių ir klastingiausių taršos rūšių šiandien. Iš uždarytais langais pravažiuojančio automobilio girdimų šokiruojančių „bumčikų“ prigimtis lengvai paaiškinama: visu garsu veikiantis grotuvas skleidžia įvairiausio dažnio garsus, bet pro automobilio atitvaras prasiskverbia daugiausia žemo dažnio garsai ir aplinkiniai melodijos negirdi, o patiria tik žudantį juos žemo dažnio kalimą.

Lygiai tą patį girdi daugiabučio gyventojas, kai už kelių sienų neatsakingas kaimynas klaidingai supranta laisvės sąvoką arba kai vietovėje, kur gyveni, vyksta „kultūrinis“ renginys. Net geriausių grojamų ar transliuojamų muzikos kūrinių įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangos, sklisdamos oru ir atitvaromis, iš dalies atsispindėdamos ir sugertos nuo įvairių paviršių, bus iškraipomos ir taps paprasčiausiu triukšmu. Infragarso ir žemo dažnio garsai yra patys skvarbiausi. Kuo aukštesnis garso lygis, tuo banga turi daugiau energijos ir jos žemo dažnio komponentų skvarbumas dar labiau padidėja. Pasislėpti nuo tokios taršos 1 km (ir daugiau) spinduliu beveik neįmanoma. Paprasčiausia ir dažniausiai vienintelė išeitis – sumažinti šaltinio garso lygį: girdės tie, kas nori klausyti ir nekentės nenorintys girdėti. Net ir po tokių paaiškinimų, „kultūrininkų“ atsakymai glumina: „Trūksta argumentų“.

Mūsų vidaus organai – širdis, jos dalys, pilvaplėvė, skrandis, kasa, inkstai ir kt. – nuolat svyruoja savuoju infragarsiniu dažniu. Jei iš išorės šiuos organus pradeda veikti to paties dažnio garsas, įvyksta rezonansas – ryškus minėtų organų svyravimų amplitudės padidėjimas. „Širdis šoka iš krūtinės“, „apsąla pilvo ertmė“ – taip ar panašiai šią būseną apibūdina įvairių negalavimų kamuojami žmonės, kuriems panašių poveikių ir kitų nepalankių aplinkybių visuma tiesiogiai ar ne gali sukelti galvos, krūtinės, pilvo srities ir kitokių skausmų, širdies ritmo sutrikimą ar kitų pasekmių. Kvėpavimo sistemos organai rezonuoja į 4,5–2,8 Hz dažnio infragarsą, skrandis, kasa – 4–5 Hz, širdis, stuburas, inkstai – 6 Hz.

Visi renginiai kultūriniai. Triukšmas taip pat dažniausiai būna kultūrinis. Neteko girdėti, kad kas nors erelio klykavimą, lietaus šniokštimą ir netgi perkūniją vadintų triukšmu. Vargu ar kas nors vietoj paukščių čiulbesio rinktųsi atbuline eiga važiuojančio buldozerio įspėjamąjį įkyrų pypsėjimą, vietoj upelio čiurlenimo – žolės skutimo (nešiojamąja) žoliapjove ar perforatoriaus garsus, vietoj bangų mūšos, gervių trimitavimo – veikiančios grunto sutankinimo mašinos ar autošaldytuvo žemės paviršių drebinantį triukšmą. Niekas nenori vidury nakties būti prikeltas fejerverkų ar žviegiančio dvitakčio motorolerio variklio garsų, neatsakingų kaimynų šurmulio. Bet čia juk – tik nekultūringi marginalai, palyginti su „šviesą“ nešančiais „kultūrinių“ renginių organizatoriais ir „kultūros“ juose skleidėjais. Kokie akustiškai pompastiški vien tik kai kurių renginių anonsai: „Nugriaudės aviacijos šventė“, „Metas dideliam greičiui, purvui ir riaumojantiems varikliams“, „Kaunas gimtadienį pasitiks triukšmingai“ ir pan. Įspūdis toks, kad organizatoriai orientuojasi tik į jaunus, sveikus, su dar stipria apsauga „nuo kvailio“.

Kokią kultūrą transliuojame, diegiame, propaguojame atimdami, tiksliau – vogdami visiems priklausančią triukšmo neužterštą erdvę? Ką žiūrovai tokiuose renginiuose patiria, jei garso lygis jų epicentre astronominis? Bandau atkreipti dėmesį tik į vieną negatyvų panašaus pobūdžio renginių aspektą. Jų kryptis, vizualizacija, turinio niuansai ir kt. – taip pat gali kažkam netikti ar nepatikti, bet nuo jų galima atsiriboti. O kur pasislėpti nuo kultūrinių akustinių bombų ligoniams, senjorams, kūdikiams, jautriems ar nevaikštantiems žmonėms? Neklausiu, ar organizatoriams rūpi kitų aplinkinių gyventojų – žiogų, varlių, paukščių, augalų – nuomonė...

Dramblių infragarsinio dažnio pagalbos šauksmas girdimas net už keliolikos kilometrų. Ar žmonių, nenorinčių tapti triukšmo įkaitais, SOS (save our souls – gelbėkite mūsų sielas) signalas pasieks „kultūrinių“ renginių organizatorių deklaruojamos tolerancijos stygas? Ar jis nepaskęs kultūriniame triukšme?

Grėsmių nūdien apstu ir viduje.

Nacionalinis saugumas gali būti įvardijamas kaip visuma priemonių, kurių tikslas – neleisti kilti karinėms ir nekarinėms, vidinėms ir išorinėms grėsmėms, galinčioms trukdyti laisvai plėtotis visiems valstybės darnaus gyvenimo procesams. Siekimas darnos, jos kūrimas siekiant  užsitikrinti saugų rytojų – vienas iš jų. Sudaryti prielaidas saugesniam rytojui – ar tai neturėtų būti politikų, švietimo sistemos ir apskritai  bendras visų strateginis tikslas?

Pradinių klasių mokytoja su aštuonmete dukra grįždama namo praeina pro kieme besitvarkančius kaimynus. Mergaitei numetus ant žemės saldainio popierėlį, kaimynė, kreipdamasi į ją, paprašo šiukšlę pakelti. Mama, reikšdama nepasitenkinimą, liepia dukrai to nedaryti. Kyla klausimas, kokie jos, kaip mamos ir kaip mokytojos, tikslai? Ar taip neprogramuojama grėsmė mums visiems, kai panašių mamų atžalos bus įsitikinusios, kad joms kylantys rūpesčiai yra kitų problemos?

Trylikametis mokinukas po renginio mokykloje, klasės vadovės paprašytas kartu su kitais nunešti kėdes į gretimą klasę, po ilgokų atsikalbinėjimų išraiškingai artikuliuotai pasiunčia pedagogę rusiškai labai toli mongoliškais motyvais ir, lyg to būtų maža, pasiūlo kai ką atlikti pasinaudojant gyvybiškai svarbiu įgimtu refleksu. Dėl šio incidento iškviestas į mokyklą tėvas, išgirdęs apie vaiko atsisakymą vykdyti mokytojos prašymą ir informuotas apie lingvistinius atžalos gebėjimus, nusistebi ne šiais, ne pasiūlymo semantika, ne vaiko atžarumu, o susirūpina, kas sūnų galėjo taip stipriai supykdyti. Be to, klasės auklėtoja sulaukia gimdytojų priekaištų dėl berniukų diskriminacijos, nes mergaitėms buvo paskirta fizine prasme lengvesnė užduotis. Ar tai ne perlenktos lyčių lygybės lazdos padarinys? Apie atsiprašymą, pažadą pasikalbėti su sūnumi nėra net užuominos. Tai, kad ugdant vaiką neįmanoma pasikliauti jo artimiausia aplinka, kai tėvai kreipia atžalą žalinga visiems kryptimi (tėvams ir vaikui – taip pat), yra didesnė grėsmė nacionaliniam saugumui, nei galime įsivaizduoti. Kita grėsmė, kad visų lygių specialistai su savo kompetencija prieš tokias „demokratijos apraiškas“ yra bejėgiai.

Pamokos dešimtokams metu mokytojas gvildena pamatinį gamtos konstitucijos riešutą – antrąjį termodinamikos dėsnį. Populiariai jis nusakomas taip: negalima atlikti darbo nekaitinant (neteršiant) aplinkos. Teigia, kad ši dėsnio formuluotė visiems turėtų tapti kelrode žvaigžde saugesnio rytojaus link. Ji turėtų padėti suprasti, kad vartojimo ir gamybos didinimas neišvengiamai veda prie didėjančios taršos, nuo kurios jau dabar nebesugebame gintis. Ekologinis pėdsakas, kurį paliekame, viršija Žemės galimybes, todėl turime suprasti, kad būtina riboti poreikius, atsakingai vartoti, mažinti gamybą. Mokytojui besidžiaugiant pavykusiu pokalbiu, mokinys pateikia klausimą: „Mano tėtis – medžiotojas. Kartais jis pagalvoja, kad, galbūt, elgiasi nedarniai šaudydamas žvėris. Savo abejones išdėstęs katalikų vyskupui, sulaukė atsakymo: "Nesijaudink, Dievas sukūrė pasaulį dėl to, kad žmogus naudotųsi jo gėrybėmis ir jas valdytų.“ Mokinys tai pateikia kaip svarų, jo įsitikimu, argumentą prieš mokytojo mintis apie darną, atsakingą vartojimą, raginimą nesijausti viršesniems kitų atžvilgiu. Situacija grėsminga – aiškiai priešingos vyskupo ir mokytojo pozicijos, mokinio tėtis lyg ir abejoja, o mokinys, susidaro įspūdis, bando priremti mokytoją, pasitelkdamas Bažnyčios atstovų teiginius. Ar gausiausios religinės bendruomenės aukšto hierarcho aiškiai prieštaraujanti darnai pozicija nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Kas gali paneigti, kad tai valstybės strategų trumparegystės padarinys, – juk bibliotekininkų atlyginimas minimalų lenkia vos kelių knygų kainos dydžiu.

„Reiškiu pagarbą Tavo tėčiui, kad jam kyla abejonių dėl medžioklės. Abejonės – dažnai išminties požymis. Tikiuosi, kad vienareikšmis Bažnyčios atstovo atsakymas jų iki galo neišsklaidė. Šia tema dar kalbėsimės.“ Tai, atrodo, daugiausia, ką šioje situacijoje gali mokytojas – stiprinti tėčio autoritetą mokinio akyse, neeskaluoti priešpriešos, palikti erdvės mokiniui susitaikyti su galimais savęs pokyčiais, o sau – tolimesnio sprendimo paieškai. Bet šito aiškiai nepakanka. Ar paliksime mokytoją vieną spręsti nacionalinio saugumo klausimus?

Viena iš didžiausių grėsmių – netinkama kryptimi orientuota švietimo sistema. Šiandien svarbiausia – išlaikyti egzaminus, įstoti į aukštąsias ir, jas baigus, kopti karjeros laiptais. Apibendrintai – švietimo sistemos tikslas – mokyti laimėti varžybas. Dabartinė švietimo ministrė teigia, kad „kitąmet pradės veikti Nacionalinės mokytojų kompetencijų tobulinimo programos informacinių technologijų, užsienio kalbų, įtraukiojo ugdymo srityse“. Tose srityse, kur „pasiekimus“ lengviausia pamatuoti kursus išklausiusių galvų skaičiumi. Neprošal tobulėti ir šiose srityse, bet tik tada, kai sutariame dėl esminių: švietimo sistemos paskirties, kiekvieno mūsų egzistencinės kelionės krypties pasirinkimo, darnos ir priežastinių ryšių suvokimo, žmogaus paskirties klausimo. Gal tai turėtų būti aišku savaime? Susidaro įspūdis, kad kompiuterio dėžės mygtukus spaudantis (užuot bandęs pažinti save ir ugdytinius), svetima kalba kalbantis (užuot studijavęs gimtosios kalbos gelmes) ir įvairių poreikių vaikučius įtraukiantis (nesvarbu į kokią veiklą) mokytojas yra aukščiausia siekiamybė.

Ne be švietimo sistemos pagalbos išugdėme cheminę farmaciją remiančių tablečių valgytojų kartą. Kokios eilės vaistinėse „laimės valandų“ metu ir kiek žmonės perka vaistinėse! Retas medikas supranta, kai pacientas, pasitelkęs vidinius savo organizmo resursus, sėkmingai kovojantis su skausmu, ligoninėje atsisako vaistų nuo skausmo, ir dažnas sutrinka, kai pacientas paklausia apie natūralaus gydymo alternatyvas. Ar supratimas, kad galime būti sveiki be savo pačių pastangų, naudodamiesi vien technokratinės medicinos paslaugomis, nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

„Aukštumos“, kurias šturmavo „laisvieji socialinių džiunglių gyventojai“ sausio 13-osios minėjime nuo visuomenės akių pridengė tą pačią dieną iš uždarytos Pavilnio bibliotekos avarinės būklės pastato Vilniuje drastiškai išmestų nurašytų vertingų knygų skandalą. Kas gali paneigti, kad tai valstybės strategų trumparegystės padarinys, – juk bibliotekininkų atlyginimas minimalų lenkia vos kelių knygų kainos dydžiu. Aišku, atsakomybės stokos, nepagarbos kūrinių autoriams tai nepateisina.

O kur dar gimstamumo mažėjimas dėl kylančio ekonominio gyvenimo lygio, narkotikų vartojimo augimas, laisvėjanti alkoholio pasiūla, tiesioginį bendravimą keičianti virtualybė, jaunuomenės sveikatos būklės blogėjimas, garbingo amžiaus sulaukusiųjų ir / ar nepagydomų ligonių orios mirties galimybių stoka ir kitos negandos! Legalizuoti „žolę“, įteisinti genderines santuokas – ar šie trimituojami kai kurių valdančiųjų tikslai kaip nors derinasi su saugesniu rytojumi? Deja, jie tiesiogiai susiję su faktu, kad po puertorikiečių ir latvių esame trečioji labiausiai nykstanti tauta pasaulyje.

Verslininkų organizacijų vadovų ditirambai trokštamam vergų srauto iš „trečiojo“ užsienio atlaisvinimui ir išankstinis seilėtekis dėl to galimai milijoninių pelnų generacijai nacionalinio saugumo nestiprina. O kainų kilimas šuoliais? Jei giliau pakapstytume ieškodami tikrųjų jos priežasčių, paieškas vainikuotų neišvengiamas radinys – žmonių godumas. Ši nuolatinio veikimo bomba susipynusi su etikos ir moralės stoka. Gal iš tikrųjų, anot buvusio aukščiausio valstybės bankininko, „etika ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos“?

Kažkada, atrodo, politiškai raudoname manifeste, atsišaukime ar politinėse tezėse buvo įvardyta: "Nuosavybė yra vagystė!" Neabejoju, kad daugeliui "regimojoje šviesoje" ši mintis atrodo eretiška, šokiruojanti, griaunanti konstitucinius pamatus, verčianti protestuoti prieš ją, kategoriškai neigti, piktintis ją išsakiusiuoju. Apšvieskime šį teiginį įvairesniais spinduliais.

Kam priklauso jūsų plaučiuose esantis oras? – klausiu mokinių ar studentų, kai diskutuojame apie egzistenciją užtikrinantį pagrindą – darną. Dažnam klausimas pasirodo keistas, kai kas sutrinka, ieškodamas pokalbio krypties ir klausimo ryšio, kiti akimirksniu atsako: "Mums." Tada klausiu: "Kam priklausys jūsų plaučiuose buvęs oras tada, kai jį iškvėpsite?" Vėl tam tikras sutrikimas: "Niekam." Pataisau: "Visiems!" Lygiai tas pat nutiks su mūsų drabužiais, daiktais kišenėje, namuose ar kitur, kai juos išmesime į šiukšlyną – asmeninė nuosavybė virs visuotine. Nuosavybė transformuojasi, įvedus laiko kintamąjį: viskas, ką turėjome, ilgainiui tampa visų.

Rašytose ir ne elgesio normose lyg ir ginama artimiausia erdvė aplink mus: važiuodami viešuoju transportu, masinių renginių metu stengiamės laikytis pagarbaus (dabar – saugaus) fizinio atstumo nuo kitų, akibrokštu laikytume, jei kas rūkydamas išpūstų dūmus mums į veidą, suriktų į ausį ar pan. Natūralu, kad artimiausią erdvę aplink savo kūną priskiriame sau, nors įstatymuose tai nereglamentuota. Tačiau visa likusi erdvė aplink mus nė vienam iš mūsų atskirai nepriklauso. Ji bendra dėl paprastos priežasties – jos neįmanoma visiškai izoliuoti, atskirti, pasisavinti. Fizikai žino, kad uždarųjų sistemų nėra – jas naudoja tik kaip idealų modelį paprastesniam įvairių uždavinių sprendimui. Riktelėjome, išpūtėme dūmą – erdvė jais užsipildė ir joje esantys tai jaučia, o jautriausi arba labiausiai pažeidžiami kenčia nuo to. Manančiuosius, kad nejaučia, tai neabejotinai veikia taip pat, kaip kietųjų dalelių smogas, nejuntama elektromagnetinė ar jonizuojančioji spinduliuotė, blõga linkinti "akis".

Namo, buto ar kitokio būsto vidinė erdvė nėra ir negali būti absoliučiai uždara, juolab balkonų, terasų erdvės, todėl gerai, kad Seimui pagaliau užteko drąsos ir išminties priimti įstatymą, draudžiantį, jei prieštarauja bent vienas kaimynas, rūkyti balkonuose ir panašiose erdvėse, t.y. teršti tai, kas priklauso visiems. Šiame įstatyme taip pat numatyta – rūkantis savo bute turi užtikrinti, kad dūmai nepatektų į kaimyno butą. Gaila, kad jo vykdymas stringa. Bet tai – kita tema.

Tas, kas sako, kad "čia mano erdvė", todėl galiu bet kaip elgtis, klysta, nes "tik mano erdvės" nėra. Ji bendra. Ir joks čia ne socializmas ar komunizmas! Visos šiukšlės – fizinės, kurias bandome rūšiuoti, triukšmas, smarvė, įvairi spinduliuotė (taip pat – mūsų kūno šiluma ir dirbtinė šviesa), šiltnamio dujos, azoto, sieros junginiai atmosferoje ir kiti teršalai – yra mūsų bendra nuosavybė! Stambiausi teršėjai įneša didžiausią indėlį į šį aruodą. Supratimas, kad bet kokia nuosavybė yra laikina, gali iš dalies pateisinti mintį, kad bet kokia materiali nuosavybė yra vagystė. Įsivaizduojama erdvės nuosavybė taip pat vagystė: teršiant joje, neišvengiamai teršiama tai, kas priklauso lygiomis dalimis visiems. Įdomu, kaip reaguotų teismai, jei nukentėjusysis kreiptųsi dėl pavogtos iš jo artimiausios erdvės dalies, užterštos triukšmu pernelyg trankaus netoli vykstančio "kultūrinio" renginio metu, dūmais, užsirūkius kaimynui ar radionuklidais, įvykus atominei katastrofai?

Net mintys nėra vien tik asmeninės. Jas perskaitome visuotiniame (jei nepatinka visuotinis, vadinkite kosminiu ar pan.) minčių aruode. O prisijungti prie jo dėl mums nesuprantamų priežasčių kiekvienas turime skirtingų galimybių. Bet koks pasakytas sakinys – ne išimtis ir šio straipsnio sakiniai – jau yra kieno nors ištartas ar sugalvotas, kurioje nors knygoje parašytas. Nė vienos tik savo minties nepasakysime, nes viskas jau seniai nuskambėję. Šiai rašytojo Vytauto Sirijos Giros minčiai antrina gamtininkas Henrikas Gudavičius: kūryba galima tik todėl, kad šis pasaulis yra sukurtas ir bet kas kurdamas vienaip ar kitaip seka Kūrėjo pėdomis. Globali tiesa ypatinga tuo, kad ji niekam nepriklauso asmeniškai. Ji visų, kaip visų yra aplink mus esanti erdvė.

Mažiausio ekologinio pėdsako šalyse apsilanko didesnį pėdsaką paliekančiųjų šiukšlės – gėdingas mūsų civilizacijos įspaudas ateities kartoms.

Sakoma, kad šunys neloja ant nuogo vagies. Mintis įvairiasparnė. Tikrinti nebandžiau – tikiu. Vagystę globalia prasme apibūdina ekologinis pėdsakas – tai kiekis biologiškai produktyvios žemės ir jūros ploto, matuojamo pasauliniais hektarais, kurio šaliai reikia tam, kad galėtų apsirūpinti suvartojamais gamtos resursais, ir tam, kad būtų neutralizuotos atliekos. Jungtinių Tautų Organizacija, remdamasi nacionaliniais šalių duomenimis, suskaičiuoja vidutinį kiekvienos šalies gyventojo ekologinį pėdsaką. Dabar jis – maždaug 2,1 ha vienam žmogui. Pagrįstai manoma – jei visi Žemės gyventojai paskui save paliktų tokį ar mažesnį pėdsaką, tai garantuotų planetos ekosistemų tvarumą. Deja, statistinio JAV gyventojo ekologinis pėdsakas – 8,2 ha. Visų JAV gyventojų ekologinis pėdsakas daugiau kaip 3 kartus viršija šalies bendrą plotą – ekonominei gerovei didinti savų resursų objektyviai nepakanka. Vadinasi, savo poreikiams patenkinti JAV reikalingus resursus tiesiogine prasme vagia iš kitų! Juk taršai sienų nėra ir išmetalai keliauja laisvai. Kuklesnių ekonominių rodiklių šalių erdvė gal ir galėtų būti švaresnė, bet dėl neprašytų svečių ji tampa panaši kaip visų. Europoje šiuo požiūriu į JAV panašios šalys – Danija, Švedija, Estija. Bendradarbiavimu, subtilumu ir pagarba kaimynams čia nekvepia. Gal santykinai trumpą laikotarpį ir galima būti dideliam kenkiant kitiems, bet didžiam – niekada!

Statistinio lietuvio ekologinis pėdsakas mažiausias iš Baltijos šalių, bet, deja, daugiau kaip du kartus viršija tvarumo ribą. Tokie pat, tik mažesnio masto, vagys esame ir mes. Vagiame iš tų, kurių ekologinis pėdsakas mažesnis nei 2,1 – Burundžio, Siera Leonės, Liberijos ir kt. Rafinuota vagystė vyksta net nesilankant jos vietoje: mažiausio ekologinio pėdsako šalyse apsilanko didesnį pėdsaką paliekančiųjų šiukšlės – gėdingas mūsų civilizacijos įspaudas ateities kartoms. Jei būtų teismas, jis konstatuotų – nėra nusikaltimo sudėties! Vagis – nuogas. Kam pateikti ieškinį: po rūgštinio lietaus nudžiūvusių vyšnių, padidėjusio susirgimų vėžiu skaičiaus, užteršto grunto, vandens, oro – neigiamai paveiktos ir tau priklausančios aplinkos? Konstituciniai teismai gamtos konstitucijos pažeidimų, deja, nenagrinėja.

Šiaurės Amerikos indėnų požiūris į gamtą iš esmės skiriasi nuo europiečių. Jiems natūralu, kad Žemė nepriklauso žmogui, o žmogus priklauso Žemei. Atsakydamas į JAV prezidento Franklino Pierce'o (1804–1869) pasiūlymą parduoti indėnams priklausančias žemes, Duvanišų genties vadas parašė laišką, tapusį šventu ekologų tekstu: "Kaip galima parduoti ar pirkti dangų, Žemės šilumą? Mums nepriklauso oro gaiva ar vandens atspindžiai." Požiūrių skirtumas, akivaizdu, ne mūsų, civilizuotųjų, naudai.

Kryptis į didesnę žmonių koncentraciją – miestų / monstrų, mokyklų / skruzdėlynų, arenų / klojimų statybas, informacijos perkrovą, beatodairišką pelno siekimą, vartojimo didinimą, saiko nepaisymą, skubą, kuri veda į niekur. Negrįžkime prie naktinės kultūros – naktinės prekybos, renginių, pamainų, posėdžių. Atsisakykime įsitikinimo, kad bet kokią problemą – sveikatos, taršos, socialinę, psichologinę – galime išspręsti vien tik technokratiškai, t. y. taikant inžinerines priemones, o moralinę – atlikus formalias apeigas religinio kulto pastate. Kartais koks tėvo sukaltas suolas rodo kryptį daug geriau už Kelno katedros smailę.*

Už daugelio iš pirmo žvilgsnio teigiamo semantinio lauko sąvokų, tokių kaip kultūra, kokybė, humanizmas, modernybė, neutralumas klimatui, civilizacija, sportas, slepiasi sunkiau matoma, bet nė kiek ne mažiau reali tamsioji jų pusė. Jei sutiksime, kad kultūra – tai dirbtinis antstatas natūros bazėje, suprasime, kad bet koks žmogaus poelgis yra kultūringas, o bet koks jo kūrinys – kultūros artefaktas.

Branduolinė bomba, sudarkytas kraštovaizdis, asfaltu padengta žemė, plastiko salos vandenyne, užterštos teritorijos po atominių elektrinių katastrofų, miestai monstrai – visa tai yra "nekaltõs" mūsų kultūros įrodymai. Sukultūrinta pieva – sugadinta pieva, bendrinė kalba – sukultūrinta kalba. "Aleliùja!" (lot. alleluia, hebr. hallelūyāh – šlovinkite Jahvę) ir "Heil Hitler!" ("Šlovė Hitleriui!") taip pat yra skirtingų kultūrų produktai. Kaip bet kas, kas dirbtina, yra kultūros padarinys, taip bet koks daiktas yra kokybiškas, jei sutiksite, kad kokybė – tai daikto savybių visuma.

Humanistinės ideologijos šalininkai garbina žmoniją. Tai tikėjimas, kad žmogaus prigimtis yra unikali ir šventa. Siekiamybė ir aukščiausiasis gėris yra tik šios rūšies gerovė, o visa kita egzistuoja dėl Homo sapiens. Nesmagu jau dabar. O kai prisimeni, kad vieną iš humanizmo atmainų – evoliucinį humanizmą – geriausiai reprezentuoja A.Hitleris ir jo nacistai, lieka kraupu. Saugodami žmoniją nuo degeneracijos ir skatindami jos pažangą, nacistai gynė ir puoselėjo pažangiausią, jų įsitikinimu, arijų rasę, o degeneravusius, jų nuomone, žmonijos atstovus – žydus, čigonus, homoseksualus, psichikos ligonius – siekė izoliuoti arba išnaikinti.

Modernybė grįsta įsitikinimu, kad ekonominė plėtra būtina: badą, ligas, epidemijas, žmonių nepasitenkinimą, karus galima nugalėti, jei tik ekonomika auga. Kitaip ši dogma skambėtų: bėdą galime įveikti daugiau vartodami, o kad galėtume daugiau vartoti, reikia daugiau gaminti. Susikūrėme vartotojiškumo mitą ir įtikėjome, kad laimė tiesiogiai proporcinga suvartotų produktų kiekiui. Ši kryptis nepriimtina tiems, kas supranta neišvengiamą didėjančios gamybos ryšį su bet kurios rūšies tarša. Remdamasi antruoju termodinamikos dėsniu, Gamta sako: neįmanoma atlikti darbo neteršiant aplinkos – kuo daugiau gaminame ir vartojame, tuo daugiau teršiame. Prognozės tokios: 2050 m. vartosime tiek ir taip, lyg turėtume ne vieną planetą Žemę, o tris. Nepaisant šito, politikai teigia, kad Lietuva, Europa ar Kinija iki 2050 m. taps klimatui neutralios! Šie šūkiai – nusikalstamai klaidinantys: kiekvienas gyvas žmogus, gyvenantis esant normalioms sąlygoms, nėra neutralus klimatui vien dėl to, kad jo kūno temperatūra aukštesnė nei aplinkos.

Neteko girdėti politiko, raginančio mažinti gamybą ir riboti poreikius, tačiau tai būtų vienintelis efektyvus sprendimas saugesnio rytojaus kryptimi. Tvarioji kryptis, neutralumas klimatui, nulinė tarša ir panašios sąvokos – rinkėjų hipnotizavimas, žongliravimas žodžiais, dažnai jų nesuprantant ir vengiant į juos gilintis.

Kaip "civilizuoti" Homo sapiens pasielgė su "mažiau civilizuotais" per pastaruosius 500 metų? Vildamiesi įgyti naujų žinių ir pasiglemžti naujų teritorijų, europiečiai imperialistai siuntė magelanus, kolumbus ieškoti galimybių plėsti įtakos sferas. Dar iki jiems išsilaipinus Amerikoje, portugalai jau lipdė savo kolonijų imperiją. Praslinkus vos 25 metams, kai Cristoforo Colombo prirašė "Ost Indiją" Ispanijos karūnai, jo tėvynainiai kolonistai Karibų salose išgirdo apie klestinčius actekus dabartinėje Meksikos teritorijoje. Vos po ketverių metų Actekų civilizacija prarado ateitį.

1532 m. kiti ispanai atrado ir užkariavo inkų imperiją vakarinėje Pietų Amerikos dalyje ir po kelių dešimtmečių jos nebeliko. Eksploatuodama Amerikos aukso, sidabro kasyklas, tabako, medvilnės, cukranendrių plantacijas, XVI a. Ispanija tapo galingiausia Europos valstybe. Darbo jėgos poreikiui patenkinti buvo vykdoma neregėto masto prekyba žmonėmis: nuo XVI iki XIX amžiaus į Ameriką buvo įvežta apie 10 mln. vergų iš Afrikos.

Neteko girdėti politiko, raginančio mažinti gamybą ir riboti poreikius (poreikių ribojimą), tačiau tai būtų vienintelis efektyvus sprendimas saugesnio rytojaus kryptimi.

Ispanams pramynus takus, europiečių apetitas eksponentiškai augo: investuotojų finansavimą verslo planui "atrask ir užkariauk" lengvai gavo olandų, britų, prancūzų, belgų ir kitų šalių vertelgos. Pasaulio žemėlapis nusidažė besočiams modernių imperijų kūrėjams prabangą garantuojančiu "mažiau civilizuotųjų" krauju. Imperinis genas gyvas ir dabar, kai kurių lyderių galvosenoje ir veiksmuose, o mes, pripažinkime, jaučiame nostalgiją savo imperijai "iki Juodosios jūros". Pirma žengia keliautojas, vėliau pirklys, o galiausiai – kareivis. Kitokios sekos civilizacijų istorijoje nėra buvę. Nustekenę Žemę, užteršę artimąjį kosmosą, svaigstame apie kelionę į Marsą. Metas pasiskiepyti nuo tokios civilizacijos bacilos.

Sporte dabar itin ryškus komercinis aspektas, o garbės, kilnumo, taikos ten mąžta šviesos greičiu. Nesenas pavyzdys – daug kartų žiniasklaidos "apdainuotas" ir joje kartotas mišrių kovos menų atstovės Rose Namajunas smūgis koja varžovei į smakrą, po kurio ši atsidūrė nokauto būsenoje, o smūgiavusioji – "devintame danguje". Mamos dukra plyšaujančios minios akivaizdoje sumušė kitą mamos dukrą. Abi treniruočių ir varžybų metu trankė kitoms galvas ir kitas kūno vietas, ne mažiau nukentėdamos pačios tobulino žmonių talžymo techniką. Jai pasiteisinus ringe, liejo džiaugsmo ašaras, nepasiteisinus – gaivaliojosi. Iš dalies suprasti galima – jos dar jaunos. O kaip pateisinti sporto strategus? Ar tiesiogine prasme trenkti treneriai pajėgūs suprasti, kad moters priedermė – pagimdyti sveikus vaikus? Net ir tokiose iš pirmo žvilgsnio nekaltose varžybose kaip krepšinis pasimėgaudami pasitelkiame muštynių retoriką: nokautavo, sutrypė, pervažiavo, parklupdė, sutraiškė ir t.t.

Atsisakykime minties, kad verti esame tiek, kiek galime suvartoti, kad visos parduotuvėse esančios prekės yra saugios ir tinkamos vartoti, kad visos jos yra ir gali būti kam nors būtinai reikalingos, kad jas "nupigintas" būtina pirkti dideliais kiekiais; kad kas nors rūpinasi vartotojais, kad yra nekenksmingų dirbtinės chemijos vaistų, buitinės chemijos prekių. Ne išimtis ir ekologiška produkcija – nėra vietos žemėje, kur nelytų rūgštiniai lietūs, nekristų kietosios dalelės, nebūtų radiacinės, elektromagnetinės ir kitokios taršos. Pabuskime iš minčių miražo, kad dėl mūsų veiklos Gamta patiria žalą. Gamta gali, ir ne kartą per milijonus metų tai įrodė, išgyventi bet ką: ugnikalnių išsiveržimus, ledynmečius, sausras, tvanus, meteoritų ar net asteroidų atsitrenkimus ir kitus kataklizmus. Visa tai pavojinga Gamtoje gyvenantiems. Kai skaičiuosime žalą sau, labiau suprasime, ką darome.

Neturėkime iliuzijų, kad, esant milžiniškiems resursams, sukurtos vakcinos taps panacėja nuo COVID-19, jo atmainų ar kitų virusų. Kas gali įrodyti, kad naujos virusų formos nėra mutacijos, atsiradusios kaip klaidingai pasirinktos egzistencinės krypties padarinys?

Įsiklausykime į rašytojo Juozo Apučio mintį ir susikurkime laimę, išgyvenę iki to laikotarpio, kada mūsų galvos atitrūks nuo buvusios patirties. Įrodymams nebėra laiko.

*Grajauskas G., "Mergaitė, kurios bijojo Dievas", Vilnius, 2007.

Daugumai fizikų jie atrodė nesuderinami. Kai požiūriai skiriasi kaip visiškai nesuderinami, tuomet ir gali būti, kad tikrąjį vaizdą atskleidžia tiktai kartu – tai kvantų mechanikos pionieriaus danų fiziko Nielso Bohro papildomumo principo esmė. Ją supratus, pasimatė galimybė suderinti dalykus, atrodančius nesuderinamais: priežastingumą ir atsitiktinumą, tolydumą ir diskretiškumą, šviesos, kaip dalelių, ir šviesos, kaip bangų, savybes ir kt.

Visais laikais buvo, apstu ir dabar, priešybių, kurios gali egzistuoti tik veikdamos kartu: vyras / moteris, gėris / blogis, pliusas / minusas, diena / naktis, šilta / šalta, rūgštu / saldu, arti / toli, šviesu / tamsu, didelis / mažas, ugnis / vanduo, dangus / žemė, Dievas / Velnias ir t.t. Velnias taip pat yra Dievas. Prancūzų antropologas, indoeuropiečių kultūros tyrinėtojas Georges'as Dumezilis (1898–1986) suformulavo išvadą, kad beveik visuose indoeuropiečių mituose viešpatauja du Dievai kūrėjai, o jų tarpusavio santykiams daugiau būdingos varžytuvės, o ne antagonizmas. Du Dievai ne tiek kovoja vienas su kitu, kiek vienas kitą papildo. Nevienodai elgdamiesi ir veikdami, jie saugo pasaulio tvarką, t.y. darną. Indai pasaulio tvarką vadina Rita. Jų mitologijoje šie Dievai – tai Mitra ir Varūna. Mitra artimas lietuvių Dievui ar Saulei, o Varūna – mūsų Velniui ir vandenims.* Dangus, arba Dievo pasaulis, ir pragaras, arba Velnio erdvė, yra ant vienos ašies.**

Susidaro įspūdis, kad jau šimtmetį, ypač pastaruosius kelis dešimtmečius, mokslo atstovai bando užvaldyti žinių kūrybos monopolį.

Kai sąveikauja skirtingos darną kuriančios jėgos, gimsta gėris. Blogis – darnos nebuvimas, kai nepajėgiama jos kurti. Tradicinėje baltų namų puošyboje gausu dvynių simbolikos: stogų lėkiuose – žirgeliai, antlangiuose, verpstėse – paukščiai. Šis simetriškas dvilypumas – simbolis dviejų skirtingų darną kuriančių ir viena kitą papildančių jėgų. Jaunieji, kad būtų laimingi, suvalgydavo dvilypį obuolį ar slyvą, buvo tikima, kad besinešiojantį kišenėje dvilypį riešutą lydės sėkmė. Dvilypis, kitaip – keimeris. Keimaruotis – tai susipinti, susituokti. Šeimos pagrindas – dviejų priešybių, papildančių viena kitą, sąjunga.

Nors šiandien tebevyrauja Aristotelio įtvirtintas penkių jutimų modelis (turime regą, klausą, uoslę, galimybę lytėti ir jausti skonį), jų priskaičiuojama kelios dešimtys. Jaučiame fizinę pusiausvyrą, judėjimo pokyčius, neteisybę, pašaipą, nuoširdumą. Mažų taigos ar džiunglių tautelių atstovai turi puikų geografinės krypties pojūtį, išminčiai – gyvenimo kelionės krypties. Visi mūsų pojūčiai, taip pat ir tie, kurių esant net neįtariame, papildo vienas kitą aplinkos suvokimo proceso metu. Dirginant tik vienos iš juslių jutimo organą, atsiranda skirtingi jusliniai įspūdžiai. Tai fiziologinė sinestezija. Asmenys, patiriantys garsų spalvas, jų skonį, regimąjį lytėjimą ir kitus pojūčių susiliejimus, vadinami sinestetikais. Psichiatrijoje sinestezija yra viena iš haliucinacijos formų. Visais laikais žmonės ieškojo būdų, kaip patekti į kelių pojūčių susiliejimo būsenas. Šiandien, deja, šamano ar druido šokį su jį lydinčiais besikartojančiais garsais, ritmingu kvėpavimu ir dėmesio koncentracija keičia įvairiausių cheminių skystalų, biralų ar uostalų įvairovė.

Pojūčių susiliejimo atspindžių gausu kasdienėje kalboje: spalvą kartais vadiname rėkiančia, garsą – gręžiančiu, balsą – aksominiu, saldžiu ar kitokiu. Pirmas pavyzdys atspindi regos ir klausos susiliejimą ar vienas kito papildymą, antras ir trečias – klausos ir lytėjimo, ketvirtas – klausos ir skonio. Žodžiai „virpa“, „žėri“ yra tokie pat geri vizualinių įspūdžių atitikmenys, kaip „čik trak“ ar „pušku pušku“ – akustinių įspūdžių. Daugeliui žmonių būdinga regos sinestezija: geltona ir oranžinė spalvos jiems sukelia šilumos pojūtį, o mėlyna ir žalia – šalčio.

Gal bethovenai matė garsus, o bachai jautė jų skonį bei kvapą, gal niutonai girdėjo Žemės trauką, o einšteinai matė iškreiptą erdvę ir keliavo laike, gal da vinčiai, išgirdę paslaptingas šypsenas, jas perteikė daugumai labiau prieinamu vaizdiniu, o stebuklingu kūju pasinaudoję van gogai nukalė tik jiems vieniems matomas spalvas? Visiškai aišku viena, kad bet kuris iš genijų savo veiklos viršūnėje pasaulį suvokė dėl labai plačios vienas kitą papildančių pojūčių paletės.

Patirtis pranoksta kalbos galimybes, todėl kuriamą ir transliuojamą vaizdinį papildome gestais, mimika, žvilgsniu, kalbos ritmo, balso tono kitimais, fizine, psichologine ir kitokia poza bei daugeliu kitų išraiškos būdų. Kiek iš jų vienu mostu nubraukė nuotolinė patirties perdavimo forma? Kokią patirtį pamokos / paskaitos metu turėtų perduoti mokytojas / dėstytojas: akademinę, profesinę, praktinę, gyvenimišką, egzistencinę? Vien tik kalba, nors ir papildyta vaizdais, neperteiksime visko, ką galėtume duoti tiesiogiai, lygiai kaip žvelgdami į pasaulį vien moksliniu žvilgsniu, nesusidarysime visa apimančio jo vaizdo.

Šiuolaikiniam mokslui, išpažįstančiam pažinio seką – problema, hipotezė, eksperimentas, rezultatai, išvados – tik 400 metų. Susidaro įspūdis, kad jau šimtmetį, ypač pastaruosius kelis dešimtmečius, mokslo atstovai bando užvaldyti žinių kūrybos monopolį, ant savo munduro klijuodami privilegijuoto pasaulio pažinimo modelio etiketę. Ramina tai, kad tarp mokslininkų yra ne vienas, matantis pasaulį ne vien pro mokslo akinius. Štai ką apie mokslinio pasaulėvaizdžio ribotumą sako Vilniaus universiteto profesorius Naglis Kardelis: „Dauguma vadinamojo mokslinio pasaulio vaizdo besilaikančiųjų mirtingųjų gyvenime vaikšto ratais ir klupinėja lyg akli. Tokiame pasaulyje, kokį jiems atskleidžia minėtas pasaulėvaizdis, neįžvelgdami savo būties prasmės, jie neregi jame ir orientyrų, kurie pajėgtų suteikti kryptį jų gyvenimo kelionei... Idant iš tiesų regėtume pasaulio vaizdą, nepakanka stebėti vien tai, kas yra pasaulyje. Pasaulį būtina išvysti kaip visumą, bet ne iš jo vidaus, o tartum iš išorės – iš pasaulį pranokstančio konteksto perspektyvos. Mokslas pasauliui tokio konteksto neįstengia nei atverti, nei pats sukurti“.***

Vienas svarbiausių kvantinės fizikos kūrėjų austras Erwinas Schrödingeris (1887–1961), pastebėjęs arogancijos gaidą ne mažiau ryškesnio kolegos amerikiečio Richardo Feynmano (1918–1988) pasisakymuose polemikos apie mokslą metu, atkirto: mokslas būtinas, bet nepakankamas pasaulio vaizdui susidaryti. Šie ir kiti panašūs pasisakymai jokiu būdu nemenkina mokslo svarbos pažinimo procese. Jais grindžiama tai, kas esmingai paprasta: „Mokslas nepasižymi jokiais išskirtiniais bruožais, dėl kurių jis būtų savaime pranašesnis už kitas žinojimo rūšis.“****

Koks pasaulio vaizdas yra pilnesnis: mokslinis, meninis, kasdienis, ekonominis, religinis, teologinis, filosofinis, intuityvus, egzistencinis, transcendentinis ar kitoks? E=mc2, H2O, DNR struktūros vaizdinys, žirgeliai trobelės stogo lėkyje, in ir jang simbolis, garsas OM, žvaigždėto dangaus skliauto vaizdas, sapnas, sniego, pavasarinio tirpsmo, rudens kvapai, ornamentas močiutės audinyje ir kiti pasaulio suvokimo artefaktai kiekvienas atskirai atspindi dalį jo, bet visuminį vaizdą gali sukurti tik kartu, vienas kitą papildydami.

* Trinkūnas J., Lietuvių išminties knyga, Vilnius, Forest Park Group.

** Beresnevičius G., Dausos. V., 1990, p. 150 – 151.

*** https://www.lrytas.lt/it/visata/2007/10/14/news/ar-imanomas-grynai-mokslinis-pasaulio-vaizdas--5939603/, žiūrėta 20210213

**** Chalmers A. F., Kas yra mokslas, 2005, Apostrofa, Vilnius. Cituojamas P. Feyerabendas.

Kiekvieno augimo tikslas – branda. Vargu ar kas išdrįs teigti, kad gali būti visiška ar absoliuti branda dvasinėje, intelektualinėje, moralinėje ir kitose srityse. Tai idealas, kurio visai nekvaila siekti, net ir žinant, kad niekada nepasieksi. Kai tai suvokdamas sąmoningai sieki brandos, atsiranda ramybė – labai lauktinas tobulėjimo rezultatas. Jei brandą įsivaizduosime kaip idealą, visada turėsime galimybę augti ir kažkuo dar tapti. Ar kiek paūgėjau, kol išlydėjau savo mokinius, turėtų savęs klausti mokytojas.

Ar pasiruošę pripažinti, kad esame kvaili ir maži?

Mūsų elgesys valgykloje – tai indikatorius, rodantis, kaip sugebame elgtis bendruomenėje, kaip gerbiame aplinką, ypač artimiausią – save, ruošdamiesi valgyti ir valgydami.

Tapsmo neįmanoma prognozuoti, numatyti, planuoti. Jis, lyg elektrono šuolis iš vienos orbitos į kitą, įvyksta staiga. Tai kvantinis šuolis. Dažnai jį patiriame pamokos metu ar po jos. Kalbu apie tapimą kažkuo ir pamokas plačiąja prasme. Jos gali vykti bet kur ir bet kada: šeimos rate, einant gatve, skaitant knygą, spektaklio metu, žaidžiant, tylint su draugu ir kitur. Todėl mokytojo vaidmenį gali atlikti šeimos narys, praeivis, kūrinio autorius, draugas ir bet kas, net krintantis lietaus lašas. Akylas ir nuovokus stebėtojas supras, kad aptakią formą lašas įgauna taupumo tikslais, eikvodamas mažiausiai energijos oro pasipriešinimui įveikti – naudoja tiek, kiek būtinai reikia. Gamtoje taip elgiasi visi, išskyrus žmogų. Kai girdžiu verslininką, nenorintį dalytis pelnu su savo darbuotojais, bankininką, bandantį išsisukti nuo mokesčių, naudos tik sau siekiantį politiką ar net valstybės vadovą, suprantu, kad išvardytiems asmenims pamokų metu esminių dalykų neįdiegta. Galbūt taip yra dėl to, kad kiekvienas iš jų turėjo tik siaurą tikslą tapti verslininku, bankininku, politiku ar tik prezidentu.

Pasiekęs tam tikrą savo augimo kreivės tašką, gali tapti ir pats sau mokytoju: "Kai supranti, kad esi kvailas ir mažas, tai nustoji toks buvęs ir atsiranda viltis, kad turi perspektyvą kilti." Šie plasnojantys poetės Dalios Saukaitytės žodžiai – apie kvantinį šuolį iš būsenos "kvailas ir mažas": išmintingiau pradėsime elgtis tik tada, kai patys suprasime, kad ligi šiol elgėmės kvailai, didūs tapsime tada, kai pajusime savo menkumą. Vienas didžiųjų prancūzų mąstytojų, fizikas ir matematikas Blaise'as Pascalis (1623–1662) yra pasakęs: "...suvokti, kad esi menkas, reiškia būti didžiam".

Geras tas, kurio mokiniai mokosi patys

J.D.Salingerio (1919–2010) romano "Rugiuose prie bedugnės" herojus paauglys džiaugiasi, kad jo dešimtmetė sesutė gerai šoka. Jis sako: "Aš tik truputį ją pamokiau, o toliau ji išmoko pati." Ir priduria: "Gerai šokti žmogaus neišmokysi."

Brandus tas nestandartinis vaikis! Argi ne tiesa, kad visko, ką mokame, kažkieno daugiau ar mažiau pamokyti, geriausiai išmokome patys: piešti, muzikuoti, spręsti fizikos ar gyvenimo uždavinius. Vargu ar kas paneigs, kad geras tas mokytojas, kurio mokiniai gilinasi į tai, ką jis mokė, patys. Reitingų viršūnėse tos mokyklos, kuriose vyrauja mokymasis.

Ar mokame ir mokome valgyti?

Dabar vyraujančioje žiniagrūdos, testavimo ir standartizavimo mokyklinėje praktikoje labai pamėgome reitinguoti ir reitinguotis. Kas gerai pučia burbulą, to jis ir didesnis. Dalis reitingų viršūnėse esančių bendrojo lavinimo mokyklų vienaip ar kitaip atsirenka akademiškai geriausius mokinius. Atatranka iš tokių mokinių daug didesnė: mokytojui išnaudojus tam tikrą kiekį energijos, nauda, išreikšta mokinio akademiniais pasiekimais, ryškesnė nei mokyklose, kuriose dirbama su visais, kurie į ją ateina.

Žmogus yra tai, į ką orientuojasi. Kas jis toks, parodo jo gyvenimo kelionės kryptis.

Kitaip sakant, mokytojo naudingumo koeficientas atrankas vykdančiose mokyklose ženkliai didesnis ir tai atsispindi reitinguose. Jų sudarinėtojams ačiū, kad pagaliau sugebėta atskirti mokinius besirenkančias mokyklas nuo atrankų nevykdančių ir bandyta atkreipti dėmesį į tinkamą atmosferą mokyklose. Visgi, daugiausia matuojame lengvai išmatuojamus akademinius rodiklius: standartizuotų testų rezultatus, baigusių mokyklas egzaminų balų vidurkį, šimtukininkų ar įstojusių į universitetus skaičių. O kaip išmatuoti darną mokykloje? Kaip pamatuoti mokytojo gebėjimą ir galimybę pertraukų metu nieko neveikti?

Tiems, kurie rimtai galvoja pasverti darną mokykloje, siūlau pradėti nuo situacijos analizės pertraukų metu mokyklų valgyklose: garso lygio matavimų, valgymo trukmės ir kultūros įvertinimo. Mūsų elgesys valgykloje – indikatorius, rodantis, kaip sugebame elgtis bendruomenėje, kaip gerbiame aplinką, ypač artimiausią – save, ruošdamiesi valgyti ir valgydami. Gerai žinomi posakiai: "Tautų likimai priklauso nuo to, kaip jos maitinasi", "Pasakyk, ką tu valgai, pasakysiu, kas tu esi" galėtų tapti integruotų pamokų temomis.

Kur yra "pirmyn"?

Žmogus yra tai, į ką orientuojasi. Kas jis toks, parodo jo gyvenimo kelionės kryptis. Kuria kryptimi mes keliaujame? Dažnai galima išgirsti – pirmyn. Pirmyn – tai kur? Dažniausiai minima kryptis – ekonomikos augimo link, viską matuojant bendruoju vidaus produktu (BVP). Tai prekių ir paslaugų piniginis ekvivalentas. Dažnai pamirštame, kad BVP ypač greitai auga ruošiantis karui, likviduojant mūsų pačių sukeltų katastrofų padarinius, peršant žmonėms netikusį maistą ar gyvenimo būdą, o po to gydant sukeltus padarinius. Egzistuojame tam, kad tarnautume ekonomikai. O kas tai yra? Graikiškai "oikonomike" – ūkininkavimo menas, "oikos" – namai, ūkis, "nomos" – tvarkymo menas. Graikams tai buvo mokslas apie namų (ūkio) tvarkymo taisykles. Tie, kurie ragina kelti ekonomiką, gąsdina, kad ji sulėtės, viską matuoja vienu matu – BVP. Menu tvarkytis išmintingai čia nekvepia.

Ką atsimename iš mokyklos laikų?

Pasvajokime apie mokytoją, kurio pamokų akcentai lydėtų jo mokinius didžiąją gyvenimo dalį, padėtų jiems rasti tinkamą kryptį ir keliaujant nuo jos nenutolti. Bandydami atsakyti į klausimą, kokie tie akcentai galėtų būti, priminkime sau, ką atsimename iš mokyklos laikų. Dažniausiai prisiminimuose apie konkretų mokytoją būna kas nors tiesiogiai nesusiję su jo dėstytu dalyku: išliekamąją vertę turintys posakiai, palinkėjimai, įsimintinas elgesys, parodyta pagarba sau ir kitam, kilni drąsa, buitinės ir gyvenimiškos išminties elementai. Tai kiekvieno asmeninis paveldas. Šlovė tam mokytojui, kuris savo veiklos take įbrėžė: gerbk aplinką, nebūk minioje, džiaukis kito sėkme, padėk šalia esančiam, nedalyvauk varžybose, išmok nieko neveikti, kurk darną, palik gražiau, nei radai.

Kokia kryptimi norime keliauti?

Populiariausia prasme – mokytojas, asmuo, ugdantis kitą asmenį. Formaliai tai atliekama mokykloje, neformaliai, kaip jau minėta, bet kur. Graikiškai "paidagogos" – antikos laikais taip buvo vadinamas vergas, lydintis šeimininko vaikus į mokyklą. Sako, vėliau tapęs gerbiamu namų mokytoju. Koks lydinčiojo statusas ir pagarba jam dabar – straipsnio tema tik tarp eilučių. Bandau atkreipti dėmesį į tai, kad pedagogas – asmuo vedantis vaiką tam tikra kryptimi. Kokia? Esu įsitikinęs, kad labai ribotas bus tas, kuris ves savo mokinius vien tik nuoga BVP augimo, tapsmo gerai uždirbančiu, nugalinčiu ar dominuojančiu kryptimi.

Darna – tai harmoningas santykis su aplinka. Kodėl šie akcentai nekeliami į pirmas gretas bet kokio lygmens mokyklų dalykų programose?

TV forumo metu kalbant apie mokytojo prestižą buvo minimi Suomijoje keliami reikalavimai mokytojui: magistro kvalifikacinis laipsnis, kelių užsienio kalbų mokėjimas, vaikų ir suaugusiųjų supratimas, gebėjimas dėstyti ne vieną dalyką. Drįstu neabejoti, kad tai tik ledkalnio viršūnė. Po ja slepiasi ilgalaikiai tikslai, užtikrinantys tautos egzistencinį tvarumą. Savo įsitikinimą grindžiu tuo, kad Suomijoje mokytojais tampa geriausi, nėra mokinių atrankų į mokyklas, iki šešiolikos metų moksleiviai nelaiko egzaminų, o nacionalinis brandos egzaminas – tik vienas, vyrauja mokymasis, mokytojo krūvis per dieną vos ne dukart mažesnis nei pas mus, o atlygimų dydžiu mus lenkia keturis kartus. Suomiai aktyviai įgyvendina principą "mažiau yra daugiau": mažiau egzaminų – daugiau ramumos ir laiko ruoštis gyvenimui, mažiau atrankų – daugiau nedeklaruoto bendruomeniškumo, mažiau kontrolės mokytojui – daugiau improvizacijos ir originalių idėjų. Jie sulėtėjo, todėl gerokai lenkia kitus: turi laiko ir ramybės resursų gilintis į tai, kas esminga, neeikvoja energijos varžyboms ir mintims apie jas, dėl to ir laimi. Negirdėti švietimo eksperto, kuris tai išskirtų kaip esminį privalumą. Mes to dar nesupratome, nes... neišmokome lašo pamokos.

Tarpti savo gyvenamojoje aplinkoje galėsime tik tada, kai atrasime tinkamą kelionės kryptį – sugebėsime laikytis darnos. Darna – tai harmoningas santykis su aplinka. Kodėl šie akcentai nekeliami į pirmas gretas bet kokio lygmens mokyklų dalykų programose?

Minėta kelionės kryptis priklauso nuo mūsų globalaus tikslo. Ar mes norime gyventi pasaulyje, kur žmonių gerovė matuojama iškreipiančiais tikrovę ekonominiais rodikliais? Ar norime nuolatos vytis tuos, kuriems niekada negana, kurie sunaudoja daugiausia energijos išteklių, vandens, daugiausia teršia, valgo netikrą maistą ir nori viešpatauti? Beje, jų dalis, kurie dar sugeba blaiviai mąstyti, slapta mums pavydi gero gėlo vandens, dar nesudarkyto kraštovaizdžio, tylos, natūralios tamsos, ramybės ir daugelio kitų tikrų dalykų, kuriems reklamos nereikia.

Mokytojo bagažas

Jei sugebame tokia perspektyva nesižavėti, pasirinkime kitą kryptį – saiko, darnos, Gamtos link. Tik susitarę dėl krypties, galime pildyti mokytojo kompetencijos portfelį. Jame turėtų būti:

1. Pasaulio / valstybės globalios vystymosi krypties suvokimas.

2. Priežastinių ryšių gamtoje / visuomenėje supratimas (poveikis – atoveikis).

3. Atraminių sąvokų, tokių kaip progresas, pažanga, kokybė, kultūra, aplinka, darna, tarša ir kt. išmanymas.

4. Gebėjimas matyti visumą žmoguje, visuomenėje, gamtoje.

5. Pagarba aplinkai siauriausia ir plačiausia prasme.

6. Supratimas, kad vartojimas neatsiejamas nuo visa apimančios taršos.

Prie šio branduolio galima lipdyti ir konkrečius kvalifikacinius reikalavimus, reikalingus tarpiniams tikslams pasiekti: dalyko išmanymą, psichologijos ir pedagogikos žinių pagrindus, užsienio kalbų mokėjimą ir kt. Tai irgi labai daug.

Paminėsiu vieną paprastą pedagoginį / psichologinį mokytojo kompetencijos struktūros elementą – gebėjimą tvardytis. Pagundų pratrūkti šiuolaikinėje mokykloje apstu. Viena jų – perpildytų klasių virtuozai, nenuilstamai vyniojantys kamuoliukus iš mokytojų nervasiūlių.

Budistų vienuoliai dažnai susiduria su apsišaukėliais, kurie tariasi esą nušvitę. Vienas iš laiko patikrintų būdų įsitikinti, ar jų tvirtinimai yra teisingi, – koneveikti tariamai nušvitusį taip šiurkščiai, kad galiausiai jis supyktų. Buda aiškiai teigė, kad tas, kuris pyksta, tikrai nėra nušvitęs. Mūsų mokyklų vienuolynais nepavadinsi, bet – kiek mes turime nušvitusių mokytojų! Ir tai be ironijos. Stebėtina, kaip jie sugeba išlikti ramūs dabar, kai mokinių ir tėvų teisės iškeliamos ligi dausų, jomis piktnaudžiaujama ir jos neadekvačiai suprantamos. Kad jiems tai labai daug kainuoja ir kad mokykla yra padidintos rizikos darbovietė pripažinome seniai, suteikdami mokytojui galimybę atostogauti ilgiau nei daugeliui kitų dirbančiųjų.

Nepašaliečio patarimai

Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. Rimantas Kėvalas prieš dvejus metus mokytojo dienos proga pedagogams linkėjo savo ugdytinius išmokyti: pareigos būti žmogumi; kad gyvenimas nėra varžybos dėl pelno, turto ir valdžios; atsisakyti vartotojiško instinkto, kad gyvenimas yra vien tik malonumas.

Norėtųsi tikėti, kad šiuos koncentruotus, mano galva, į esminį ir ilgalaikį tikslą nukreiptus garbaus mediko ir pedagogo žodžius buvo bent bandyta išgirsti. Juose sąmoningai neužsiminta apie trumpalaikius tikslus. Tai ir akademiniai pasiekimai, už kuriuos šiuo metu didžia dalimi vertinamos mokyklos. Dar nepajėgiame, o gal nenorime vertinti mokyklų už tai, kiek jos paruošė asmenybių, sugebančių ir/ar sugebėsiančių gyventi darnoje su savimi ir aplinka. Vertindamas mokinį, rašau pažymį už dalyko žinias ir jo išmanymą. Greta, mintyse, bandau įvertinti bendrą mokinio santykio su aplinka suvokimą. Esu įsitikinęs, kad tai, už ką rašau antrąjį pažymį, yra svarbiau.

Prie bedugnės

Negaliu negrįžti prie jau minėto J.D.Salingerio romano. Tas pats herojus pasakoja savo sesutei: "...įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų ir nei vieno žmogaus – nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus. Aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, jog tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš pats žinau, kad tai kvaila".

Kas turėtų įspėti, lekiančius bet kur, apie artėjančią bedugnę? Ar manote, kad tai kvaila?

Skrisk svajone

Mano stalo kompiuteris, niekada neprisipažinsiantis esąs kvailas, "nesuprato" ir pabraukė raudonai žodžius pasvajonės, autoklausimas, žiniagrūda ir kt. Natūralu, kad skaitytojai apie tai, kas paliesta straipsnyje, supras savaip. Aš gi nesupratau šiųmečio koncerto mokytojo dienos progai organizatorių: ką jie turėjo minty pirmu numeriu į programą įtraukdami Giuseppe Verdi operos "Nabukas" uvertiūrą? Nesuprasdamas siunčiu į "eterį" savo pasvajones vergų choro "Skrisk svajone" melodijos garsais.