Kaune vyksiančiame Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje IPMA duetas neruoš prie jūsų DNR derančių pusryčių, bet pakvies karštų diskusijų už ir prieš dirbtinį intelektą mene.

„Radikaliai priešingų nuomonių susikirtimo taške vyksta įdomiausių dalykų“, – neabejoja kūrėjai, kurie taip pat yra akademikai, rašytojai, kuratoriai. Kaune, Laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje, juodu pristatys ir sudėtingas temas, tarp kurių – genų redagavimas, narpliojančią parodą „Menas po dirbtinio intelekto“. Daugiau apie santykių su DI spektrą ir perspektyvas – pokalbis su Z. Cerpina (Z. C.) ir S. Stenslie (S. S.).

– Paroda festivalyje IPMA, o ir paskaita, kurią skaitysite, bus glaudžiai susiję su naujausio jūsų leidžiamo žurnalo EEA numerio turiniu. Būtinai patyrinėsime jį atidžiau, bet pirmiausia įdomu išgirsti, kodėl tokie užsiėmę žmonės, be visų savo veiklų, nusprendė dar ir leisti žurnalą? Juk tai nemažai darbo.

S. S.: Nemažai, bet jei palygintumėte su knygų rašymu ir leidyba, žurnalai – tikrai ne toks ilgas procesas. Sakyčiau, tai puikus būdas greitai publikuoti savo idėjas. Greitis čia svarbu, nes jau žurnalo pavadinime yra žodžiai „eksperimentinis“ ir „kylantis“, – tai suponuoja šviežumą. Tyrinėjame šiandienes meno tendencijas, ieškome būdų jose naviguoti, taigi negalime delsti. Žurnalą rengti smagu. Daug iliustracijų, efektingas dizainas – tikrai ne taip nuobodu kaip knygos. Tiesa, patys EEA finansuojame patys, su nedidele pagalba iš Trondheimo elektroninių menų centro.

Z. C.: Tikra tiesa, esame užtrukę ir šešerius metus rengdami knygą, o turint omenyje, kaip greitai vystosi DI, tiek laiko neturime. Kalbant apie EEA, jo idėja gimė keliaujant, dalyvaujant konferencijose ir susipažįstant su daug įdomių žmonių, iš kurių galima išgirsti netikėtų, iki šiol kitur žiniasklaidoje neaprašytų dalykų. Taigi stengiamės užpildyti šią nišą.

Zanė Cerpina / Asmeninio archyvo nuotr.

– Šiuolaikiniame pasaulyje vis rečiau sutiksi vienos labai siauros srities specialistą, ir tam yra daugybė priežasčių. Kokios jūsiškės?

S. S.: Esu laimingas – mano aistra yra ir mano darbas, ir hobis. Nuolatinis darbalaikis! Manau, tai gerai. Kalbant apie menininkus ir šiuolaikinį pasaulį, tik nedaugelis gali išgyventi vien iš meno. Didžioji dalis mano kolegų užsiima tikrai įvairiomis veiklomis, neretai tai laikini projektai, taigi niekada nesi tikras, ką atneš rytojus.

Z. C.: Iš tiesų sunku deramai atskirti visas veiklas. Juk, pavyzdžiui, kuratorystė tam tikra prasme yra meninės išraiškos priemonė.

S. S.: Pritariu, būdamas kuratoriumi tu irgi esi menininkas. Neretai, kai menininkai kviečiami į parodą, garsiausias vardas neretai būna jos kuratorius. Mums, kaip kuratoriams, įdomesnė socialinė plastika nei atskiri kūriniai. Taigi kuratoriaus vaidmuo išties įdomus.

Technologiją apkaltinti labai paprasta – daug paprasčiau nei kitą žmogų, o gal ir patį save.

– Užsiminkite, ko tikėtis einant į jūsų parodą „Menas po dirbtinio intelekto“ Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje. Tai bus kūrinių ar idėjų paroda?

S. S.: Joje būtent ir pristatysime naujausiame EEA mūsų pakalbintų ir savo kūryba pasidalijusių menininkų darbus, kuriuos lydės jų minčių citatos. Tai bus įtrauki ir labai vizuali įvairių darbo ir DI santykio interpretacijų manifestacija, kuri kalbės ir apie transformuojančius pokyčius. Parodą padalijome temomis – „Dirbtinis Intelektas nėra įgimtas“ atskleis, kaip DI iškraipo įprastas paradigmas, temoje „Menas už mirtingumo ribų“ svarstoma, ar menininko kūryba gali būti tęsiama jam mirus, „Genetinė menininkystė“ – apie santykį tarp DI ir genų redagavimo, „Tylūs naratyvai“ – apie tai, kaip DI gali padėti geriau papasakoti ypač sudėtingas istorijas.

– Jūsų IPMA renginius iliustruoja prieš DI protestuojančios samių tautos atstovės Johannos Andersson fotografija. Skaičiau jūsų parengtą pokalbį su ja – samiai pyksta, kad DI naudoja jų (o ir kitų tautų) tradicinę kultūrą, o technologijas kuriančios kompanijos už tai niekaip neatsiskaito. Mano klausimas kiek platesnis – ar galima DI kaltinti tokiais jau seniai apibrėžtais dalykais kaip kultūrinė apropriacija ar plagijavimas? Argi tik DI atsakingas dėl to, kad šių iššūkių iki šiol nesugebėjome išspręsti?

Z. C.: Žinoma, DI ir apskritai technologiją apkaltinti labai paprasta – daug paprasčiau nei kitą žmogų, o gal ir patį save. Žinoma, konferencijose, kuriose aptariamas DI, visuomet skiriama daug dėmesio etikai, moralei ir teisei, – šie klausimai išties labai aktualūs.

S. S.: Taip, fotografiją naudojame ir EEA viršelyje, ji tikrai efektinga. J. Andersson rankose laiko plakatą, kuriame užrašyta „DI is not Indigenous“ („Dirbtinis intelektas nėra įgimtas“), o šį sakinį galima interpretuoti įvairiai. Iš esmės taip, dirbtinis Intelektas nėra prigimtinis dalykas. Jis nėra čiabuvis, kitaip tariant. Čia prisiminkime, kad vadinamasis machine learning, arba kompiuterio mokymas, yra netiesioginis problemos sprendimas, o tik mokymasis, kaip pritaikyti daugelio panašių problemų sprendimus. Taigi klausimas, ar tai iš tiesų yra intelektas. Kartu DI – jokia naujiena, stebiu jo raidą pastaruosius kelis dešimtmečius. Tiesiog kelios puikios priemonės pastaruoju metu atkreipė į jį visų dėmesį – kalbu apie DI generuojamus vizualus ir tekstus. „ChatGPT“ juk iš esmės yra tik labai, labai ištobulinta „Word“ programa! Apie tai pamąstę jau galime imti diskutuoti, kas kam yra įgimta ir kas čia senbuvis... Juk kas šiame pasaulyje apskritai įgimta ir kas yra tikrieji šio pasaulio čiabuviai?

Stahlas Stenslie / Asmeninio archyvo nuotr.

– Zane, EEA skaičiau jūsų parengtą pokalbį su regėjimo negalią turinčiu tapytoju. Pirštais tapantis menininkas dirbtinį intelektą kaltina, kad šis sužlugdė jo karjerą. Žinoma, ši situacija itin jautri, bet ji kartu ir iliustruoja mūsų jau aptartą situaciją, kai tik iš meno išgyventi praktiškai nebeįmanoma, todėl ypač svarbu diversifikuoti veiklą.

S. S.: Išties, jei užsiimi tokia gana tradicine meno forma, dirbtinis intelektas gali tave pakeisti. Tačiau man tai vienas žaviausių DI aspektų – jis kelia iššūkį tam, kuo užsiimi, ir priemonėms, kuriomis tai darai.

– Savo paskaitoje Kaune pristatysite viena kitai prieštaraujančias nuomones apie DI panaudojimą mene. Juoda ir balta, kairė ir dešinė. Kodėl jums svarbu pristatyti prieštaringas įžvalgas?

Z. C.: Visų pirma todėl, kad nuomonės apie DI tokios ir yra – arba juoda, arba balta. Arba už, arba prieš. Retokai tenka aptikti įdomių kritinių diskusijų. Tačiau jei itin pozityviai šiais klausimais nusiteikę individai bursis sau, o visiški skeptikai – sau, bus sudėtinga prisikasti iki esmės ir iš tiesų suvokti, kur einame.

S. S.: Būtent radikaliai priešingų nuomonių susikirtimo taške vyksta įdomiausių dalykų. Galiu išduoti, kad paskaita savo prigimtimi bus išties performatyvi. Mums, beje, itin svarbi bus ir publikos nuomonė.

– Kaip pasiskirstote vaidmenimis? Ar tai kaip tradiciniai debatai, kur turi ginti vieną pusę, nors asmeniškai nebūtinai sutinki su jos tiesomis? Galbūt ir „už kadro“ pasiginčijate, gerai tas dirbtinis intelektas, ar blogai?

S. S.: Zanė yra už, aš esu prieš, ar teisingai (juokiasi)? Na, iš esmės mes kažkur per vidurį, bet paskaitoje stengiamės parodyti kuo platesnį nuomonių spektrą. Tokie atradimai sukelia įvairių minčių. Asmeniškai sutinku, kad čia yra nuostabių dalykų, bet yra ir daug tamsos. Tai tikrai nėra tik juoda ir balta. Tačiau kas tas „tai“? Ar galime taip paprastai apibrėžti DI? Tikrai ne, bet smagu vykstant debatams paieškoti kuo įvairesnių apibrėžimų.

– Pakalbėkime apie DI naudojimą mene. Kokios jūsų, kaip kūrėjų, patirtys šiuo klausimu?

Z. C.: Iš tiesų būna visko: ir nusivylimų, ir nuostabių patirčių. Daug galimybių, bet ir nemažai labai keistų iššūkių! Girdėjau apie naują „ChatGPT“ tyrimą – jis rodo, kad ši priemonė neprotingėja, nes vos tik ima naudoti ne tik žmonių, bet ir DI sukurtus tekstus, patenkame į naują dar netyrinėtą teritoriją. Tai lyg priemonės mutacija, kokių ateityje matysime vis daugiau.

S. S.: Pagrindinį debatų klausimą jau šiek tiek palietėme – ar DI pakeis kūrėjus? Kalbant apskritai, nepakeis, bet kai kurie menininkai neteks darbo. Arba, pavyzdžiui, jūsų, žurnalistės, darbą, dirbs panašus į jus žmogus, naudojantis DI. Taigi geidžiamiausias darbas netrukus bus užklausų inžinieriaus. Jau dabar nemaža tokių specialistų paklausa, bet po kelerių metų jų rengimas taps svarbia švietimo sistemos dalimi. Juk jei negali parašyti geros užklausos, tikrai negausi gero, naudingo, įdomaus rezultato.

Man tai vienas žaviausių DI aspektų – jis kelia iššūkį tam, kuo užsiimi, ir priemonėms,  kuriomis tai darai.

– Arba, jei tavo užduočiai įvykdyti pakanka vidutiniškos užklausos, galbūt problema – ne DI gebėjimai, o tavo suformuluota užduotis? Čia turiu galvoje dėstytojus, kurie skundžiasi, kad kursinius darbus rašo jau ne patys studentai.

Z. C.: Šią vasarą skaitėme paskaitas jaunimui ir vaikams – pasakojome apie DI mene, patarėme, kaip išreiškiant save naudoti naujas priemones. Buvo labai įdomu, diskutavome ir su tėvais, mokytojais, kaip DI gali pakeisti švietimo sistemą. Svarbu, ar mokytojai taip pat noriai naudoja DI suteikiamas galimybes, kaip jų mokiniai. Maloniai nustebau, bet tikrai nemažai sutiktų švietimo sistemos atstovų suvokia iššūkio mastą ir noriai gilinasi. Mokymasis dirbti su naujausiomis technologijomis turėtų būti integrali pamokų tvarkaraščio dalis. Pavyzdžiui, kaip padaryti, kad „ChatGPT“ žinomo poeto stiliumi parašytų naują eilėraštį? Šią užduotį įveikti įdomu ir mokytojui, ir mokiniui. Patikėkite, tai nelengva. Pirmieji rezultatai tikrai nebus tokie, kokių tikitės. Darbo reikės įdėti daug, bet įgudus DI gali tapti išties naudingu asistentu, mokymosi draugu.

S. S.: Su „ChatGPT“ irgi galima išmokti gerai rašyti, ir, tikiu, daug greičiau nei tradiciniais būdais.

Z. C.: Žinoma, pirmiausia reikia turėti apie ką rašyti. Reikia unikalios idėjos, kad būtų prasminga skirti daug laiko kūrybai, pasitelkus DI ar be jo.

Kas? Paskaita "DIRBTINIO INTELEKTO VAIDMUO MENO SRITYJE: VIZIJŲ SUSIDŪRIMAS".

Kur? Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus auditorijoje.

Kada? spalio 7 d. 16 val.

Renginyje savo patirtimi dalysis ir kitų Europos miestų atstovai. Forume septynerių metų darbą apibendrinantį pranešimą skaitys programos „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė (V. V.), o projekto poveikio tyrimą pristatys sociologas Tadas Šarūnas (T. Š.). Pokalbis su jais – apie tai, ką ir kokiais būdais pavyko pasiekti.

– Virginija, kodėl būtent dabar, prabėgus jau beveik metams nuo „Kaunas 2022“ uždarymo renginio, nusprendėte organizuoti paskutinį Europos kultūros sostinės forumą?

V. V.: Svarbiausias šio renginio akcentas yra viešas programos „Kaunas 2022“ išorinio poveikio vertinimo ataskaitos pristatymas. Mes patys, kaip organizacija, o ir mūsų partneriai jau esame pateikę įvairiausių ataskaitų įvairiems finansuotojams – ir Europos Komisijai, ir Vyriausybei, ir savivaldybėms. Šiuose dokumentuose kalbėjome patys, savo žodžiais. Tačiau net dvejus metus apklausų metodu šį projektą, jo kultūrinį, ekonominį ir socialinį poveikį tyrinėjo nepriklausoma komanda, kuriai vadovauja T. Šarūnas. Tai galimybė ir mums, ir visiems kitiems, kuriems tai aktualu, išgirsti visuomenės balsą. Taip pat 2023-iesiems einant į pabaigą jau galime kalbėti apie tai, kas iš tiesų išliko, kaip Kauno ir Kauno rajono gyventojai vertina tradiciniais tapusius renginius, kaip juose dalyvauja. Be to, forumo metu pristatysime net penkias publikacijas, kurias parengė apie 100 žmonių. Tai – publikacijų, apibendrinančių projekto metodologijas ir patirtis, serija.

– Kokių apmąstymų sukėlė duomenų, kuriuos sunešė anketas pildę programos „Kaunas 2022“ renginių dalyviai, tyrinėjimai?

T. Š.: Nors EKS iš esmės yra humanistinis projektas, mūsų tikslas buvo iš tiesų suskaičiuoti, parodyti, kad galima kalbėti ne tik apie nuomones ir jausenas, kurių turi kiekvienas, bet ir apie socialinį faktą. Maloniausia būna, kai skaičių matricoje, sudarytoje iš tūkstančių eilučių ir šimtų stulpelių, įžvelgi tuos akivaizdžius faktus. Bendriausias paaiškinimas to, ką patyrėme per 2022-uosius, būtų iš arenos ar stadiono išeinanti sirgalių minia. Jaučiame, kad tai žmonės, kuriuos vienija aistra vienam konkrečiam objektui. Šis spiečius vėl renkasi drauge, kad patirtų šią aistrą. „Kaunas 2022“ irgi sukūrė tokią minią, tiesa, viename kūne kasdienybėje nesutinkamą. Tai specifinė minia, sudaryta iš atvirų socialinei įvairovei, jaučiančių tapatumą su savo miestu, žmonių. Žinome, kad minia yra grėsmingas dalykas, turintis apčiuopiamą poveikį. Miestui turėti tokią minią yra svarbu. Tai sustiprina jausmą, kad aš su savo konkrečiomis vertybėmis nesu vienas.

– Forumo programoje numatyta nemažai laiko aptarti, kaip su šia minia elgtis toliau. Ar Kaunas ir Kauno rajonas daro pakankamai, kad ji neišsivaikščiotų?

V. V.: Taip, vienoje sesijų pakvietėme susitikti kultūros politikos formuotojus ir dalininkus, kurie po rugsėjo 30-osios, kai įstaiga „Kaunas 2022“ bus oficialiai uždaryta, turi susigrąžinti atsakomybę už šio projekto sukurtą palikimą. Įstaigos uždarymas reiškia jos suvienytos komandos atleidimą nuo šios atsakomybės. Tikiuosi, kad visų pirma Kauno ir Kauno rajono savivaldybės į šį pasikeitimą pažiūrės atsakingai.

Neturiu omenyje to, kad visa kultūra Kaune ir jo apylinkėse dabar turi tapti biurokratų reikalu. Anaiptol. Manau, iniciatyva grįžta į kultūros sektorių, iš kurio ji iki programos „Kaunas 2022“ ir atėjo. Kaune, kitaip nei daugelyje kitų miestų, tapusių EKS, pirmoji žiežirba įsižiebė būtent šiame sektoriuje, tarp bendraminčių ir kolegų – ne savivaldybėje ar ministerijoje. Aišku, valdžios atstovai gerai žinojo tradiciją, kuri kas trylika metų EKS titulą sugrąžina į tą pačią šalį, bet būtent kauniečiai kultūrininkai dar iki miestų konkurso paskelbimo neabejojo, kad mūsų miestas jame kandidatuos, apibrėžė, ką mes norime šiuo titulu pasiekti, ką pakeisti, o ką – susigrąžinti.

Pritariu Tadui, puikiai įžodinusiam tai, ką jaučiu giliai viduje, – žinoti, kad su savo vertybėmis esi ne vienas, labai svarbu. Neabejoju, kad tai, jog yra reikalingi savo miestui, pajautė visi programos „Kaunas 2022“ partneriai. Jie, paaugę ir sustiprėję, patys toliau rūpinasi drauge pradėtais projektais, tęsia bendradarbiavimą, analizuoja mums visiems svarbias temas.

Mano minėtoje forumo diskusijoje taip pat norime iškelti klausimų apie nacionalinę ir regioninę kultūros politiką po programos „Kaunas 2022“ skėčiu gimusių naujų kultūrinių fenomenų kontekste. Pastebime, kad, pavyzdžiui, Lietuvos kultūros tarybos veikloje ir prioritetų sąraše nekreipiama dėmesio į bendruomenių iniciatyvas skatinančius projektus, t. y. mūsų ir partnerių sukurtiems projektams sudėtinga sulaukti finansavimo. Nemanau, kad tik savivalda turi prisiimti visą šią finansinę naštą. Taigi norime diskutuoti apie tai, kaip neišbarstyti potencialo, o ar jis yra, kaip ir noras, ir gebėjimai, ir kad tokio pobūdžio reiškinių tęstinumas yra svarbus, klausimų nebekyla.

– „Dešimt tiesų apie „Kaunas 2022“ poveikį“ – taip vadinasi jūsų, Tadai, pranešimas, kurį skaitysite forume. Ar šios tiesos adresuotos ir tiems, kurių rankose politiniai ir finansiniai svertai?

T. Š.: Taip, pasirinkau tokį formatą būtent todėl, kad būtų nuo ko atsispirti diskusijoje apie tai, kaip elgsimės su programos „Kaunas 2022“ palikimu. Manau, tai neturi būti politinė diskusija. Juk vertintojų ir ataskaitos rengėjų komandos politinės pažiūros ir norai čia visiškai nesvarbūs – rinkome faktus ir pakavome juos kaip įmanoma suprantamiau, kad būtų galima apie poveikį ir galimybes diskutuoti viešai.

Į EKS reikia žiūrėti kaip į eksperimentą, į laiko mašiną – kas būtų, jei miestai visuomet turėtų tokias galimybes kurti bendras vizijas, kelti klausimų, ieškoti atsakymų į juos pasitelkus meną ir kultūrą? Kas būtų, jei šios galimybės būtų tinkamai finansuojamos? Apie dėmesį kitiems, t. y.  ne tik Vilniui, kuriame visko jau ir taip labai daug, pirmą kartą garsiau buvo pradėta kalbėti prieš gerus septynerius metus. Dabar, jau įvykus didelio masto eksperimentui Kaune, galime aiškiai matyti, kaip šis modelis veiktų ir kituose miestuose, kokie būtų to rezultatai. Galime kalbėti ir apie tai, kas nesuveikia kuriant aukštos kokybės įvietintą kultūrą, – tai irgi gerai matoma tyrimo rezultatuose. Žinoma, abejoju, kad visa tai galima per prievartą įrodyti tam, kuris tokiomis vertybėmis iš principo netiki. Tačiau viliuosi, kad tarp sprendimų priėmėjų yra žmonių, kuriems tai atrodo vertinga.

– Jau pirmasis forumas buvo tarptautinis, ne išimtis ir šeštasis, paskutinis. Ar teko jums susipažinti su, pavyzdžiui, Liuksemburgo miesto Ešo prie Alzeto, kuris pernai taip pat buvo EKS, rezultatais, poveikio tyrimais?

T. Š.: Taip, teko bendrauti, keistis patirtimi su stebėsenos specialistu iš Liuksemburgo. Tokios apimties tyrimas sudėtingas, ištinka ir krizių, taigi tarpusavio terapija yra tikrai svarbu. Tarėmės, kaip geriausiai pateikti pasakojimą, tad įdomu bus pamatyti, kaip jiems tai pavyko. Patirtimi dalysimės ir forume Kaune. Be diskusijų galiu pasakyti, kad Kaunas ir Ešas prie Alzeto – labai skirtingi miestai labai skirtingose šalyse. Daugiau esu bendravęs su Vroclavo, kuris EKS buvo 2016-aisiais, poveikio vertintojais. Iš jų patirties pasimokiau daugiau, nes kultūriškai esame artimesni, bet biudžeto prasme tai buvo skirtingi projektai, tad galiausiai išsigryninome specifinę, Kaunui pritaikytą metodiką.

V. V.: Pridėsiu, kad galutinė ataskaita yra būtina kiekvienai EKS, bet niekur nėra apibrėžta, kaip ji turi atrodyti. Sklaidydami ankstesnių miestų ataskaitas rasdavome daugiausia statistinių analizių, žongliravimą skaičiais ir faktais, kurių išliekamąjį poveikį patikrinti reikia ne pusmečio ir ne metų. Tad mums, norėjusiems išties prasmingo ir tikslaus įvertinimo, netgi užsakyti šį Tado su komanda parengtą tyrimą buvo gana sudėtinga. Norėjome, kad tyrimas atlieptų mūsų programoje pabrėžtas vertybes ir iškeltus tikslus, taigi siekėme ataskaitoje pamatuoti tokius žmogiškuosius faktorius, kaip atvirumas kitam ir kitokiam. Arba, pavyzdžiui, mums buvo įdomu, ar pasikeis miesto paveldo vertės suvokimas, – kalbu konkrečiai apie modernizmo architektūrą. Žinote, tų respondentų, kurie daugiausia lankėsi programos „Modernizmas ateičiai“ renginiuose, architektūros pomėgis koreliuoja su pilietiškumu – tai tik vienas intriguojančių dalykų, kuriuos atradau ataskaitoje, kuri labai neformali ir įtraukia skaityti it koks detektyvas.

Beje, grįždama prie ankstesnio klausimo, pridursiu, kad dar 2021 m. Ešo mieste įkurta EKS palikimu besirūpinanti organizacija, kurioje dirba jau kita komanda, užtikrinanti, kad pradėti darbai nenutrūktų. Kokie tai darbai, kokių tęstinių reiškinių 2022 m. ir iki jų liuksemburgiečiams pavyko pradėti, išgirsime forumo metu. Galiu kalbėti už mus – Kaune ir Kauno rajone pradėta ir išvystyta dvylika festivalių, kurie turi savo auditorijas. Jei išliks didžioji dalis šių tradicijų, tai jau bus didelė sėkmė.

Nors visi jie iš esmės veikė tą patį, penkių kauniečių patirtys ir palikimas, kurį jiems suteikė kultūros sostinės titulas, labai įvairūs.

Šešeri metai

Bene anksčiausiai į projekto „Kaunas 2022“ procesą įsiliejo ilgametis „Kauno dienos“ fotografas A. Aleksandravičius – jo užfiksuoti Kauno kadrai puošė projekto paraišką, pateiktą dar 2016 m. pavasarį. Išraiškingos kauniečio fotografijos papildė kertinių miesto, kaip būsimos Europos kultūros sostinės, idėjų, kurios įgyvendintos 2022 m., sąvadą.

„Mano kadrai panaudoti ir pirmiesiems projekto „Kaunas 2022“ instagramo paskyros įrašams“, – prisimena fotografas, gerai žinomas dėl iš paukščio skrydžio įamžintų Kauno miesto ir rajono vaizdų. Beveik per šešerius metus jam darbo reikalais pavyko dalyvauti per 200 programos renginių, kuriuos ir fotografavo, ir filmavo dronu. Intensyviausi jam buvo 2021-ieji – net 76 renginiai.

„Pamenu, 2016-aisiais projekto „Kaunas 2022“ komunikacijos vadovė Agnė Pinigienė mane pakvietė į Kauno kultūros centrą, ten susipažinau su projekto vadove Virginija Vitkiene ir programos vadove Ana Kočegarova-Maj. Tuomet buvau dar tik pradėjęs filmuoti ir labai naivus, kartu ir drąsus“, — juokiasi vaizdo menininkas M. Paplauskas, taip pat filmavęs projekto ištakas. Iš viso jam pavyko sukaupti apie 10 terabaitų medžiagos, tiesa, nemažai jos liko sename, jau mirusiame kompiuteryje.

G. Jovaišos nuotr.

T. Biliūnas projekto „Kaunas 2022“ savo atskaitos tašku laiko Europos kultūros sostinės titulo laimėjimo dieną – 2017 m. kovo 29 d., kai fotografavo sprendimo laukimą ir džiugesio akimirkas Rotušės aikštėje.

„500 fotografuotų renginių ir įvykių, 200 tūkst. kadrų, 16 tūkst. paruoštų publikuoti nuotraukų“, – įspūdingą asmeninę statistiką beria M. Plepys, su fotoaparatu projekto „Kaunas 2022“ kvietimu darbavęsis nuo 2018 m.

G. Jovaiša prie vaizdo burtininkų komandos prisijungė vėliausiai – 2022 m. gegužę, vykstant antrajam šiuolaikinio Kauno trilogijos veiksmui „Santaka“. Krikštas buvo rimtas: „Vos tik grįžęs po atostogų iš Graikijos papuoliau į lietuviškąjį gegužės dušą. Lijo be jokios prošvaistės visą dieną, o reikėjo fotografuoti apie keturiolika valandų.“ Per pusmetį G. Jovaiša aplankė apie 100 skirtingų renginių ir įvykių, užfiksavo per 140 tūkst. kadrų: „Šimtai kilometrų, tūkstančiai žingsniukų. Įsiminė viena diena fotografuojant „Smaragdo kelio“ objektus, teko apkeliauti praktiškai visą Kauno rajoną, pažinti niekad nelankytus miestelius ir apylinkes.“

500 fotografuotų renginių ir įvykių, 200 tūkst. kadrų, 16 tūkst. paruoštų publikuoti nuotraukų.

Kūrėjų ir stebėtojų ryšys

„Įprastai renginiuose svarbiausi yra atlikėjai, pranešėjai ir pan., bet dirbant su projekto „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“, ypač prasidėjus pandemijai ir fotografuojant projektą „Kultūra į kiemus“, supratau, kad man smagiausia pagauti laimingus, besimėgaujančius dalyvius, ir tai tapo labai svarbiu akcentu mano darbuose“, – teigia M. Plepys.

„Reportažą iš esmės gali sukurti trimis kadrais – stambiu planu, bendru vaizdu ir kokia nors detale“, – paklaustas, ką įdomiau fotografuoti, atlikėjus ar žiūrovus, neslepia T. Biliūnas. Jam muzikos grupių koncertuose aktualu fiksuoti bendrą renginio nuotaiką, įsijautusią publiką, kuri ir sukuria reportažo atmosferą. „Net ir vienas puikiai nusiteikęs žiūrovas, užfiksuotas stambiu planu, gali atstoti visą minią“, – sako jis.

T. Biliūno nuotr.

„Man taip pat svarbesnis žiūrovas. Aišku, atlikėjų darbas – milžiniškas, bet jie suteikia publikai to kažko, kas virsta labai įdomia emocija“, – svarsto A. Aleksandravičius.

G. Jovaišai ypač įdomu fotografuoti tuos žmones, kurie nepratę pozuoti. „Tai ir pajaučiau bendruomenių renginiuose – dažnai tekdavo pakalbinti žiūrovą, prisijaukinti jį, kad atsipalaiduotų prieš objektyvą. Bėgant mėnesiams pastebėjau, kad žmonėms, kuriuos fotografavau nebe pirmą kartą, ypač senjorams, pavykdavo vis greičiau atsipalaiduoti, patys paprašydavo juos įamžinti, būdavo labai miela“, – prisimena fotografas. Jam ne mažiau įdomu buvo įamžinti ir svarbesnių projekto „Kaunas 2022“ svečių portretus, su šiomis asmenybėmis susipažinti.

„Man prasmingiausia, kai galiu užfiksuoti atlikėjo ir žiūrovo sąveiką čia ir dabar, kai įvyksta vadinamoji chemija. Kažko tokių momentų ieškodamas galbūt netenku, bet verta“, – atskleidžia vaizdo klipus kuriantis M. Paplauskas. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad per šiuos keletą metų žmonės, dalyvaujantys kultūros renginiuose, pasikeitė, tapo laisvesni, labiau įsitraukiantys. „Tiesa, nesu tikras, ar šis pokytis įvyko juose, ar manyje. Pats kamerų nemėgstu, tad suprantu, kad ir kiti gali būti nepatenkinti, kai prieinu arti, bet tai juk kenkia kadrų kokybei. Vis dėlto pats išmokau žmones prisijaukinti, o jie, atrodo, priprato“, – sako menininkas.

Iššūkiai, likę už kadro

Visi kalbinti pašnekovai kaip didžiausius, sudėtingiausius darbus įvardijo pagrindinius projekto „Kaunas 2022“ renginius – „Sukilimą“, „Santaką“, „Sutartį“, taip pat – jau tradicinį „Fluxus festivalį“. „Kai tiek veiksmo, sunku apsispręsti, į kurią pusę bėgti ir ką svarbiau įamžinti“, – svarsto Martynas, o kolegos priduria, kad daug įtakos tokiuose renginiuose turi ir oras. „Nors tada nedirbau, turiu pasakyti, kad buvo labai smagu projekto „Kaunas 2022“ uždarymą stebėti šiltai ir komfortiškai arenos viduje“, – kvatoja T. Biliūnas.

Anot M. Plepio, labiausiai kūrybiškumą ir improvizaciją ugdė „ConTempo“ festivalis. Jis prisimena, kad vienas režisierius prašė spausti mygtuką tik tuo metu, kai atlikėjas kala vinį, kad fotografavimo garsas netrikdytų žiūrovų: „Tokie ir panašūs prašymai versdavo gerai pagalvoti, kaip sukurti įdomią istoriją esamoje situacijoje, ir tai buvo smagūs iššūkiai.“

M. Plepys prisimena pavojingesnį nutikimą, kai filmuojant vieną iš scenų filmui „Kaunas – viena didelė Europos scena“ prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos netikėtai pasirodė trys pareigūnai ir pradėjo aiškintis, kas su dronu įskrido į karinę teritoriją ir ką fiksavo. „Mano laimei, tai buvo kolegų dronas, bet visas aiškinimas ir įspėjimai, kas gresia, truko virš 30 minučių“, – juokiasi jis.

Procesas: fiksuodami spektaklius ar meno projektus fotografai turėjo būti itin jautrūs kūrėjų sumanymams. / M. Plepio nuotr.

Kartu su kolega Martynu per karantiną galybę kiemų apkeliavęs M. Paplauskas prisimena, kad tuomet nepavykdavo išvengti ir gana kurioziškų situacijų – kai jie prieidavo pasitarti, renginį stebintys pareigūnai bemat liepdavo atsitraukti per saugų atstumą.

Įsiminusiu krikštu dalijasi ir G. Jovaiša. „Pirmosios darbo prie projekto „Kaunas 2022“ dienos metu fotografavau renginį „Švęskime upę“, kurio metu kauniečiai plaukė Nemunu ir Nerimi įvairiomis, net savadarbėmis, vandens transporto priemonėmis. Nuo Panemunės paplūdimio iki Žemųjų Šančių paplūdimio plaukėme didelėje rankų darbo kanojoje, talpinančioje apie 20 žmonių, kanoja plaukė ir muzikantai. Gyva muzika, gera nuotaika, irkluotojai irkluoja, aš fotografuoju, viskas atrodo tiesiog nuostabu, tačiau už kelių šimtų metrų mūsų laukia Panemunės tiltas ir jo kolonos! Staiga pasigirdo riksmai, atsisukęs pamačiau, kad mūsų medinis laivas tuoj trenksis į koloną. Maniau, apvirsime, mintyse jau dėliojosi gelbėjimo planas… pasigirdo „bum“, buvo daug streso, nes atrodė, kad valtis lūžo pusiau, bet užteko laiko pasiekti krantą ir netgi visiems išlikti sausiems!“

Asmeniniai atradimai

„Labai įsiminė darbas su „Atminties biuru“ – filmuodavome litvakus, klausydavomės jų gyvenimo istorijų. Jos neretai buvo sukrečiančios, pokalbiai – ilgi, pašnekovai – vyresnio amžiaus. Jau vėliau supratau, kad galimybė tapti šių pasakojimų liudininku, prisiliesti prie tų žmonių buvo prasminga“, – pasakoja M. Paplauskas. Kaip operatorius per kelerius metus jis užfiksavo ne tik dešimtis renginių, bet ir daug pokalbių su įvairiausiais žmonėmis.

Jis mini ir festivalį „ConTempo“, kurį filmavo nuo pirmos dienos ir kuris jam suteikė visišką kūrybinę laisvę. Juk kaunietis pirmiau gyvenime tapo šokėju ir tik paskui – vaizdo menininku, tad toks festivalio išskyrimas iš visos projekto „Kaunas 2022“ programos skamba visiškai natūraliai.

„Man mieliausi buvo jaukumu spinduliuojantys renginiai, įvairios bendruomenių šventės. Labai įstrigo Jurgos Šeduikytės koncertas Aleksoto mikrorajone – nepaisydami lietaus, susirinko gausybė gyventojų, kas balkonuose, kas ant pievutės, atrodo, net gyvūnai stebėdavo koncertus. Būtų galima padaryti atskirą augintinių albumą“, – šypsosi G. Jovaiša. Jis tarp jam įsiminusių renginių mini „Kūjelių“ koncertą Panemunėje, Vytauto V. Landsbergio dainuojamosios poezijos vakarą fotografo gimtuosiuose Šančiuose ir daug šiuolaikinio šokio pasirodymų.

A. Aleksandravičiui labai patiko Kauno rajono įtraukimas į programą. „Manau, mieste sėkmingą renginį suorganizuoti gana paprasta, bet rajone, kur bendruomenės uždaresnės, gali kilti iššūkių. Nemažai fotografavau „Šiuolaikinių seniūnijų“ programai, pavyzdžiui, didelį įspūdį paliko Lapės, kur dirbtuvėse žmonės gamino krėslus. Atrodė, kad visi įsitraukė – tai net stebino“, – prisimena fotografas.

T. Biliūnui didžiausią įspūdį paliko visus metus vykusi litvako iš PAR Williamo Kentridge’o paroda. „Sakyčiau, ji buvo stipresnė už visas kitas kartu sudėjus“, – meno poveikį bando nupasakoti senas renginių vilkas. Ypač paveiki buvusi ir Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“.

Koks įspūdingiausias žmogus, kurio portretą teko sukurti? „Mane sunku nustebinti, bet turiu pasakyti, kad įdomu buvo dirbti su Yoko Ono kuratoriumi Jonu Hendricksu, rengusiu parodą Kauno paveikslų galerijoje – teko ilgai viską derinti, mums buvo skirtos tik 7 minutės, bet jis buvo paklusnus pozuotojas“, – juokiasi vyras.

G. Jovaišai daugiausia sentimentų paliko „Fluxus Labas!“, bendruomenių ir jaunimo renginiai.

Projekto „Kaunas 2022“ komandai daugiau buvau žinomas kaip architektūros fotografas, nes tuo metu intensyviai fotografavau Kauno modernizmą, ši sritis buvo mano arkliukas, kaip ir parodos, instaliacijos, tad užsakymų iš programų „Modernizmas ateičiai“ ir „Dizainas laimei“ labai laukdavau“, – jau būtuoju laiku apie projekto „Kaunas 2022“ patirtį kalba M. Plepys.

„Jei reikėtų išskirtį renginį, kuris darbo prasme buvo vienas sunkiausių, bet kartu ir magiškiausias, tai – Kauno rajone vykęs Roberto Magro spektaklis „Vizijos“, – prisimena fotografas, – „Miškas, naktis, stiprus lietus, dėl kurio akrobatai svarstė net atšaukti pasirodymą, rūkas, garas, kylantis nuo atlikėjų kostiumų... ir aš, su botais ir lietpalčiu. Vienoje rankoje skėtis, kitoje – fotoaparatas. Buvo nuostabus pasirodymas, ir aš pats džiaugiausi įamžintais kadrais.“

J.Lloydo karjera prasidėjo prieš pusę amžiaus – dirbęs nepriklausomu korespondentu įvairiuose leidiniuose, už talentą įvertintas ne vienu apdovanojimu, šiandien savo srities profesionalas daugiausia bendradarbiauja su dienraščiu „Financial Times“.

Ne vieną tektoninį lūžį mūsų žemyne ir regione liudijęs J.Lloydas lapkričio 25 d. dalyvaus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamame simpoziume „Europos idėja“. Jo tikslas – permąstyti Europos idėją.

Anot organizatorių, pastarųjų dešimtmečių geopolitiniai, kultūriniai ir mentaliniai pokyčiai verčia iš naujo klausti, ką turime omenyje, kai sakome „Europa“.

Simpoziume, tapsiančiame vienu baigiamųjų programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ akcentų, tiesiogiai dalyvaus ir penkių Europos šalių prezidentai, skambės specialiai įrašytas Volodymyro Zelenskio kreipimasis, bursis akademikai ir praktikai. Su šių dviejų pasaulių bendradarbiavimo siekiančiu J.Lloydu pasikalbėjome apie asmeninę europietiškumo sampratą, pokyčius ir profesinius dalykus.

– Kaip manote, kodėl tokio forumo, kaip „Europos idėja“, reikia šiandien ir kodėl jį prasminga rengti būtent Lietuvoje?

– Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Manau, priežasčių forumo vietai – ne viena. Lietuva yra ES narė, bet kaip ir dvi kitos Baltijos šalys jaučia grėsmę, sklindančią iš kaimyninės Rusijos. Vladimiras Putinas ne kartą šią grėsmę verbalizavo, ir kadangi jis vykdo karo veiksmus Ukrainoje, taip pat buvusioje Sovietų Sąjungos šalyje, negalima atmesti tikimybės, kad tai nutiks ir vienoje Baltijos šalyje ar jose visose. Tiek ES, tiek NATO šią grėsmę suvokia. Toks renginys ir jame dalyvaujančių svarbių asmenų skaičius yra būdas šį suvokimą pademonstruoti. Taigi forumas svarbus tiek Lietuvai, tiek ES.

Toks naujo formato susirinkimas, kuriame dalyvauja ne tik ES ir euro zonos narės, gali tapti dabartinio susivienijimo pakaitalu.

Kalbant apie susitikimo datą, svarbu prisiminti, kad ES išgyvena sunkų laikotarpį – žinoma, galima ginčytis, kad laikas visada sunkus. Vis dėlto, įvykus „Brexit“, ES silpnesnė ir ne tokia turtinga. Euroskeptiški vėjai pučia ir iš Švedijos, ir iš Italijos, kur neseniai vyko rinkimai. Abi šalys neplanuoja trauktis iš ES, vis dėlto jų atstovų retorika panašėja į Lenkijos ir Vengrijos. Be to, ryšys tarp Vokietijos ir Prancūzijos nebe toks tvirtas. Visa tai turėdamas omenyje manau, kad pats laikas ES priminti narėms apie savo egzistavimą ir paramą, taip pat  suteikti platformą diskusijoms apie sąjungos ateitį.

– Kaune kalbėsite diskusijoje, kuri pavadinta „Vertybių, etikos ir moralės Europa“. Joje taip pat dalyvaus VDU Teisės fakulteto dekanas, buvęs LR Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas ir Priešakinių studijų instituto Varšuvoje direktorius Sławomiras Sierakowskis, taigi skirtingų sričių atstovai. Ką jums, kaip žurnalistui, reiškia diskusijos tema, ką sieksite pabrėžti?

– Bendradarbiauju su dienraščiu „Financial Times“. Taip pat dirbau korespondentu Vidurio Europoje, tuometėje Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje. Taigi šiek tiek pažįstu šį regioną. Žinoma, dabar nei aš, nei mano kolegos vakariečiai į Rusiją vykti nebegali. Tačiau turiu daug draugų iš šios šalies. Dirbu su Rusijos nevyriausybine organizacija Pilietinio ugdymo mokykla, kuri labai priešinasi invazijai į Ukrainą, oponuoja prezidentui V.Putinui. Organizacijos steigėjai, vyras ir žmona, gyvena egzilyje Latvijoje. Šimtai tūkstančių rusų, tarp kurių daug mano kolegų, išvyko į užsienį norėdami ne tik išvengti mobilizacijos, bet ir iš dalies atsiriboti nuo šalies, kuri nebenori, kad jie ten būtų. Tai, manau, yra vienas iš moralinių ir etinių klausimų, kuriuos turime aptarti, kalbėdami apie žurnalisto darbą.

Norisi kalbėti apie tai, ką mes, žurnalistai, visada turime stengtis apsaugoti. Tai nepriklausomybė – minčių, komentarų ir reportažų nepriklausomybė. Manau, visada naudinga tai pabrėžti.

John Lloyd asmeninio archyvo nuotr.

Kalbėdamas apie vertybes, priminsiu, kad esu britas (tiksliau, škotas). Didžioji Britanija visada buvo patenkinta bendrąja Europos rinka, bet nepatenkinta vis glaudesne sąjunga, ir aš su tuo sutikčiau. Manau, sąjunga yra geriausia, kai ji suvienija suverenias valstybes su savarankiškomis politinėmis tradicijomis. Tačiau, siekiant glaudumo, savarankiškumo mažėja, ir britams tai visada buvo sunku suprasti – iš dalies dėl to, kad mūsų parlamentas toks senas. Tad Britanija ilgai – ir tada, kai buvo imperija, – stengėsi vengti pernelyg gilaus įsitraukimo į Europą. Net imperijai sunykus, po Antrojo pasaulinio karo, Britanija jautėsi tarsi tarp Europos ir Amerikos. Juk Amerika lingvistiškai ir kultūriškai mums artimesnė – aišku, pamatysime, kas bus, jei grįš prezidentas Donaldas Trumpas.

– Ar vieningos Europos idėja būtinai reiškia ES? Ar europietiškumas gali būti šios sąjungos monopolizuotas?

– Geras klausimas! Spalį skaičiau pranešimą Emmanuelio Macrono inicijuotame pirmajame Europos politinės bendruomenės susitikime Prahoje. Pamenu, buvęs eurokomisaras iš Čekijos man rimtai oponavo. Savo kalboje teigiau, kad toks naujo formato susirinkimas, kuriame dalyvauja ne tik ES ir euro zonos narės, gali tapti dabartinio susivienijimo pakaitalu. Šalis vienija pažiūros, bet tolimesnė integracija nėra visoms priimtina. Lietuvoje šis požiūris turėtų būti gerai suprantamas – atkūrėte Nepriklausomybę kiek daugiau nei prieš tris dešimtmečius, tad, greičiausiai, toliau norite lokalaus parlamento, lokalių politinių sprendimų teisės, bet būti ES narė. Manau, tai įmanoma. Vis labiau tam pritaria kitos šalys, o kai tokių daugės, ES turės keistis. Kartu būti svarbu – demokratijos, ne tik Europos, turi kalbėtis tarpusavyje. Rusijos grėsmę jaučia ne viena šalis, o kur dar Kinija? Manau, tokia ES, kokia yra dabar, nėra tam geriausia vieta.

– Naujasis Jungtinės Karalystės (JK) premjeras Rishis Sunakas prisiekė padėjęs ranką ant „Bhagavadgytos“, induistų religinio teksto. Skaičiau ne vieną atvirai rasistinį komentarą apie tai socialiniuose tinkluose. Tuo pat metu mačiau ir nuotrauką iš Anglijos – joje pavaizduotas tam tikra prasme antirasistinis plakatas su buvusių kolonijų vėliavomis ir užrašu „Ne mes atėjome į JK – JK atėjo pas mus“. Ilga įžanga, bet paklausti noriu štai ko: kokie požymiai šiandien apibūdina žmogų kaip europietį? Ar čia esama vienybės?

– Taip, kai kurie žmonės prieštarauja tam, kad premjeru tapo indų kilmės asmuo, praktikuojantis induizmą ir vedęs indų kilmės moterį. Vis dėlto jūsų paminėtą plakatą įvardyčiau labiau kaip antiimperialistinį. Kaip jau sakiau, Britanija buvo didžiausia pasaulio imperiją: taip, ji tikrai atėjo į Indiją, taip pat į Afriką, Kanadą, Australiją… Ketvirtadalis teritorijų pasaulio žemėlapiuose, kurie dar egzistavo, kai aš mokiausi mokykloje, buvo pažymėta viena spalva. Džiaugiuosi, kad taip nebėra, bet akivaizdu, kad apmaudo buvusiose kolonijose dar likę.

JK valdžioje – konservatoriai, o jie visada buvo laikomi mažiau pasitikinčiais kitos odos spalvos žmonėms nei leiboristai. Dabar premjeras – kilęs iš Indijos, vidaus reikalų sekretorė – budistė, kabinete esama ir daugiau įvairovės. Daugiau nei bet kur Europoje. Tai įrodo, kad, nors rasistinių, antisemitinių pažiūrų žmonių yra daugelyje kraštų, jie tik mažuma. Bent jau Jungtinėje Karalystėje ir, manau, daugelyje kitų demokratinių Europos šalių jų balsas tylus, jo nesigirdi kalbant valdžios atstovams. Tikiuosi, tai nepablogės.

– Pereikime prie labiau profesinių klausimų. Esate vienas „Reuters“ žurnalistikos instituto Oksfordo universitete steigėjų. Kokia šio instituto misija, koks buvo jūsų asmeninis interesas jį steigiant?

– Kai prieš keliolika metų kūrėme institutą, siekėme sujungti akademiją ir žurnalistiką, kad šios sritys taptų sąmoningesnės. Tikėjau, kad žurnalistika gali padaryti akademinius mokslus suprantamesnius. Juk akademikai dažniausiai rašo kitiems akademikams, o visuomenė to nesupranta. Taip pat norėjau, kad žurnalistai taptų tikslesni, rūpestingesni, skirtų laiko nuodugnesniems tyrimams, o ne tiesiog perrašinėtų kolegų straipsnius.

Žinoma, tai du skirtingi pasauliai. Mokslininkai paprastai turi daug laiko, kartais metų metus. Kaip pati gerai žinote, žurnalistų sparta daug didesnė, radijuje ir televizijoje tai neretai vos kelios valandos. Taigi, skirtingas mentalitetas, skirtingas procesas, skirtingas darbo būdas ir, pasirodo, tai gana sunku suderinti. Pasakysiu tiesiai: nebedalyvauju kasdieninėje instituto veikloje, bet tai nereiškia, kad idėja žlugo. Institucija atliko ir tebeatlieka daug labai įdomių tyrimų, skiria stipendijų, žurnalistai iš viso pasaulio atvyksta vienam, dviem ar trims universiteto semestrams. Tai labai vertinga mokslinių tyrimų ir diskusijų vieta, bet ji nepadarė to, ko tikėjausi. Žurnalistika netapo akademiškesnė, o akademija netapo labiau žurnalistinė, ir daugelis mano kolegų žurnalistų pasakytų, kad tai yra gerai.

– Ačiū už atvirumą! Nepaisant to, kad jūsų siektas susivienijimas neįvyko ir mokslai netapo aiškesni, ar XXI a. gyventojas dar turi privilegiją ignoruoti žiniasklaidą, mokslinius atradimus (tokius, kaip klimato kaitos įrodymai), galų gale būti apolitiškas, nebalsuoti?

– Kažin ar įmanoma atsakyti. Esame demokratinės valstybės, taigi žmonės turi teisę visiškai ignoruoti naujienas, laikraščius, internetą, televiziją, radiją ir pasiimti tik tai, kas įdomu, arba iš tiesų nieko nesuprasti. Nelabai ką galime pakeisti, nesame diktatoriai, kurie įsakytų žiūrėti, klausytis ir skaityti.

Žinoma, šiandien išvengti naujienų srauto daug sunkiau nei XX ar XIX a., kai jis buvo nedidelis ir sklido vos iš kelių šaltinių. Norą gauti žinių lemia ir bendra situacija – pavyzdžiui, BBC, kuris šiemet švenčia 100-metį, Antrojo pasaulinio karo metu buvo be galo svarbus, žmonės visą laiką klausėsi radijo, gėrė į save naujienas. Taikos metu tai mažiau aktualu. Dabar, kai vyksta karas Ukrainoje, kai spartėja klimato kaita, galų gale skaičiuojami rinkėjų balsai JAV, – tokios naujienos nori nenori prasiskverbia iki praktiškai kiekvieno. Net jei žmogus itin detaliai ir nesidomi, jis viena ausimi girdi, kad tai vyksta, vadinasi, svarbu. Aišku, daug vietos įvairioms interpretacijoms. Juk nemažai žmonių netiki visuotiniu šiltėjimu. Viskas, ką galime dėl to padaryti, yra nenustoti dalytis moksliniais įrodymais. Tai – viena žurnalisto pareigų.

Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) gimusio, šiuo metu Anglijoje gyvenančio profesoriaus šaknys – mūsų šalyje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Šiame regionui ir litvakiškajai tapatybei jis skiria daugiausia savo dėmesio, mokslinių tyrimų ir publikacijų. Prieš kelionę į Kauną duotame interviu istorikas pasidalijo mintimis apie tai, kad gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą visuomenę.

– Gal galime pradėti mūsų pokalbį nuo to apibrėžimo, kas esate? Juk istorijos studijos – tai siekis išsiaiškinti, kas iš tikrųjų esi. Ar ne taip?

– Gimiau Pietų Afrikoje. Jaunystėje dalyvavau politikoje. Aktyvistai buvo pasidaliję į liberalus, kurie norėjo išplėsti afrikiečių teises, ir marksistus-leninistus, kurie manė, kad vienintelis būdas tai pasiekti – socialistinė revoliucija. Tuo metu aš priklausiau pastarajai grupei, nors niekada nebuvau komunistų partijos narys.

Vėliau, studijuodamas Lenkijoje, įsitikinau, kad komunizmas šiame regione prarado daug daugiau laisvės, nei tikėjausi, ir daug daugiau nei Pietų Afrikoje. Tai paveikė visus gyvenimo aspektus. Įsitikinimas, kad tai buvo veiksmingesnė ekonominė sistema nei vakarietiškoji, neatitiko tikrovės. Dėl to apsisukau 180 ° kampu, kaip dažnai nutinka tokiose situacijose, ir tapau aktyviu politinės opozicijos Lenkijoje, išaugusios į „Solidarumo“ judėjimą, šalininku. Opozicijos tikslas buvo sukurti alternatyvią politinę visuomenę, kuri iš esmės išstumtų komunistinę sistemą. Perėjimas Lenkijoje vyko derybų keliu. Yra teigiančių, kad derybose buvo nusileista per daug, bet aš manau, kad tai buvo bene geriausias kelias priekin. Tai paskatino ne tik panašių pokyčių bangą Rytų ir Vidurio Europoje, bet ir Michailo Gorbačiovo bandymus pertvarkyti sovietinę sistemą. Jo problema buvo ta, kad jis buvo nuoširdus reformatorius ir tikėjo, kad Sovietų Sąjungą galima pakeisti, o tai galiausiai pasirodė neįmanoma. Sąjunga žlugo, o įvairios respublikos, pradedant Lietuva, tapo nepriklausomos. Viltis, kad tai bus naujos politinės santvarkos pradžia, buvo labai reali. Vis dėlto liberalių demokratinių sistemų sukūrimas Rytų Europoje ir Rusijoje buvo sunkesnė užduotis, nei tikėjomės.

Taigi esu žmogus, kuris savo politines idėjas plėtojo veikiamas PAR politinės sistemos ir Lenkijos raidos ir kuris vis dar pasisako už liberalią politinę transformaciją ir parlamentinę konstitucinę sistemą visoje Rytų Europoje ir Rusijoje. Galiu pridurti, kad esu iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusių žydų šeimos ir tai turėjo įtakos mano požiūrio formavimuisi. Nuo mažens suvokiau savo žydiškąją tapatybę, kartu ir tapatybių įvairovę Rytų Europoje. Buvau įsitikinęs, kad įvairovę reikia išsaugoti kartu judant į priekį ir randant politinį ir socialinį sutarimą. Vis dėlto pastaraisiais metais reikalai ėmė krypti atgal.

Turime pabrėžti rašytojų, dailininkų, muzikantų indėlį į pliuralistinio politinio klimato palaikymą. Menas yra tai, kas žmones sieja, o ne skiria.

– Kaip į tai, kad norite tyrinėti savo šaknis, reagavo jūsų šeima?

– Mano šeimos istorija gana marga. Tėvo šeima buvo tipiški imigrantai iš Gardino, išvykę, nes susidūrė su ekonominiais sunkumais. Jie kalbėjo jidiš kalba, o ryšiai su gimtuoju kraštu buvo riboti. Mamos šeima – iš Marijampolės ir nedidelio Smilgių miestelio. Senelis mokėsi rusiškoje gimnazijoje, įsteigtoje po 1863 m. sukilimo, vėliau išvyko studijuoti medicinos į Charkivo universitetą. Čia buvo tarp geriausiųjų, bet išgirdo, kad jei norėtų siekti karjeros Rusijoje, turėtų tapti stačiatikiu. Jis to nepadarė. Išvyko į Vokietiją, kur tęsė mokslus. Galiausiai atsidūrė PAR. Jų požiūris buvo rusifikuotas, jei galima taip pasakyti. Kai pasakiau močiutei, kad noriu studijuoti Lenkijos istoriją, ji atšovė: „Juk lenkai visi baisūs šovinistai.“

Taigi suvokiau regiono kompleksiškumą, o ir mano tėvams mano domėjimasis Lenkija ar Lietuva neatrodė keistas, jie jį net skatino. Manau, mano patirtis šiek tiek skyrėsi nuo kitų Pietų Afrikos žmonių. Čia virė savi konfliktai ir žydai, būdami atskira etnine grupe, taip pat ne visuomet sutarė, kurią pusę palaikyti. Šie vidiniai prieštaravimai iš dalies priminė tai, kas vyko ir Rytų Europoje.

– Lietuviškai yra išėjusi jūsų knyga „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“. Įdomu, kad mūsų šalies pavadinimas atsirado būtent ruošiant ją lietuviams skaitytojams.

– Savo darbuose visada stengiausi pabrėžti buvusios ATR žydų bendrumą. Savo trijų tomų veikalą šia tema pavadinau „Žydai Lenkijoje ir Rusijoje“. Daugeliu atžvilgių man būtų labiau patikęs toks pavadinimas, kokiu knyga pasirodė Lietuvoje, bet leidėjas Didžiojoje Britanijoje norėjo trumpesnio.

Knygoje pasakoju bendrą Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų istoriją ir analizuoju, kaip šios bendruomenės vystėsi po ATR padalijimų tiek iš dalies autonomiškoje Lenkijoje, tiek Rusijos imperijos sudėtyje buvusiose Vilniaus ir Kauno gubernijose. Rašau, kaip vystėsi lietuvių tautinis atgimimas ir kaip jo veikėjai ieškojo sąjungininkų tarp vietos žydų. Visa tai neabejotinai padėjo žydams sukurti nepriklausomą švietimo sistemą ir galimybes puoselėti savo kultūrą. Tuomet sekė lituanizacija. Kas žino, kaip reikalai būtų klostęsi, jei ne karas.

– Leidėjo noras gana simptomiškas, jis parodo, kaip iš Vakarų matomas mūsų regionas.

– Lietuva yra nepriklausoma ir svarbi šalis. Vienas iš dabartinės krizės rezultatų yra tai, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai šiandien yra daug artimesni nei prieš penkerius metus. Žinoma, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, vis dar egzistuoja konfliktas tarp populistinio ir nacionalistinio žvilgsnio į istoriją, menkinančio neigiamus nacionalinės praeities aspektus, ir savikritiškesnio požiūrio, kad norėdami judėti į priekį, turime pripažinti praeityje padarytas klaidas.

Tikiuosi, kad kova už demokratinių vertybių išsaugojimą prieš Rusijos keliamą grėsmę taip pat paskatins geriau suprasti, kad reikia susitaikyti su sunkiais nacionalinės praeities aspektais, tamsiąja praeitimi. Pamatysime, kaip visa tai pavyks įgyvendinti. Juk ir vienas Litvakų kultūros forumo tikslų yra pripažinti žydų praeities Lietuvoje svarbą ir su ja susitaikyti.

Misija: „Menas gali padėti kurti tokį pasaulį, kokio norime“, – pabrėžia A. Polonsky. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Jauniems žmonėms, šiandien regintiems karą Ukrainoje, tai pirmas toks įvykis jų gyvenimuose, jie neturi su kuo palyginti savo emocijų ir reakcijų. Kaip manote, ar empatijos galima išmokti?

– Empatijos jausmo ugdymas, gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą pliuralistinę visuomenę. Bet tam, kad empatija išsivystytų, reikia ir saugumo jausmo. Dabar jo trūksta. Nežinome, kaip baigsis karas Ukrainoje. Lietuva ir Lenkija yra Rusijos ekspansijos perspektyvoje, jei rusai pasiektų savo tikslus. Tokiomis aplinkybėmis labai lengva jausti empatiją ukrainiečių pabėgėliams. Tai bendras Lenkijos ir Lietuvos bruožas, nes kovojame su tuo pačiu priešu.

Bet, žvelgiant plačiau, supratimo trūksta. Vienas iš tokio empatijos trūkumo pavyzdžių galėtų būti Lenkijos pareikštas ketinimas pateikti reikalavimus Vokietijai dėl reparacijų. Niekas neneigia to, kad Lenkija Antrojo pasaulinio karo metu smarkiai nukentėjo, bet kelti šį klausimą dabar, kai Vokietija yra toje pačioje koalicijoje ir yra viena neryžtingiausių jos narių, atrodo labai trumparegiška.

– Jūs esate ne tik „Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumo pranešėjas, bet ir patariamojo komiteto narys. Kas jums buvo svarbiausia sudarant forumo programą?

– Man svarbūs ryšiai tarp žmonių. Norisi kalbėti apie litvakų tapatybę, aiškintis, kokį vaidmenį litvakai atlieka šiuolaikinėje Lietuvoje. Kaip galima sustiprinti litvakų diasporos ir Lietuvos ryšius? Kaip šiuos pokyčius veikia dabartinė politinė krizė? Kaip galime su ja tvarkytis? Kaip litvakų diasporos ir nedidelės Lietuvos žydų bendruomenės bei visos Lietuvos santykius veikia būtinybė susitaikyti su tamsia praeitimi, su tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais, skirtingai nei žydai, lietuviai susidūrė su dviem priešais – naciais ir sovietais? Daliai žydų tapimas Sovietų Sąjungos dalimi atrodė kaip vienintelis būdas išsigelbėti nuo holokausto. Bet sovietų vaidmens nacių pralaimėjime problema šiandien yra daug gilesnė nei prieš dešimt metų.

– Didelė forumo programos dalis – parodos, koncertai, meninių tyrimų pristatymai. Ar jūs, kaip akademikas, tikite, kad menas iš tiesų gali išgelbėti pasaulį – na, bent jau padėti jam susikalbėti?

– Išgelbėti – ne, bet menas gali padėti kurti tokį pasaulį, kokio norime. Manau, kad turime pabrėžti rašytojų, dailininkų, muzikantų indėlį į pliuralistinio politinio klimato palaikymą. Menas yra tai, kas žmones sieja, o ne skiria. Žinoma, šiandien tai ir vėl tapo problema. Ar dera viešai atlikti rusiškus kūrinius, ypač – Ukrainai skirtuose renginiuose? Reikia iš naujo ieškoti bendros kalbos, taip pat ir meno pasaulyje.

Prancūzų liaupsės ir jaudulys namuose

„Vesper“ jau spėjo nustebinti Pietų Korėjos kino industriją, iškovoti Tarptautinio Briuselio fantastinių filmų festivalio Belgijoje didįjį prizą ir per premjerinę savaitę į Prancūzijos kino teatrus sutraukti net 100 tūkst. žiūrovų. Filmo recenzijos publikuotos keliose dešimtyse Prancūzijos leidinių – tiek populiariausiuose dienraščiuose, kaip „Le Figaro“ ar „Le Parisien“, tiek specializuotuose kino žurnaluose ir interneto svetainėse.

Kaip rašo Thibault Liessi, „Vesper“ padeda nukeliauti į suniokotą, bet gražų pasaulį, kuriame gamta, rodosi, išprotėjo. Autorius Simonas Riaux pabrėžia, kad šis filmas – vienas nuostabiausių mokslinės fantastikos siurprizų pastaraisiais metais, o Sarah Lévy Laithier teigia pasinėrusi į įstabią odisėją, kuri, nepaisant savo tamsos, suteikia daug vilties.

Kartu su partneriu prancūzu Bruno Samperiu jau keliolika metų dirbanti K.Buožytė dar iki premjeros Lietuvoje sakė, kad nors būtent prieš ją jaučia didžiausią jaudulį: „Pirmą kartą filmas rodomas viešai, jį pamatys mano pažįstami, draugai – šis momentas ypatingai svarbus. Dirbome daug metų, stengėmės, ir štai pateikiame rezultatą vertinimui. Tikrai jaudinuosi ir žinau, kad viskas labai greitai praeis – norėtųsi stabtelėjimo tame momente. Panašiai nutiko Čekijoje. 1200 vietų salė buvo sausakimša, visko buvo daug, ir tos dvi valandos tiesiog sprogo kaip akimirka.“

Vesper mums buvo Lietuvos alegorija – nedidelė, bet stipri. Antagonistas Jonas, jos dėdė – tai Rusija. Jis siurbia savo vaikų kraują, verčia juos gyventi pagal jo pasaulio supratimą.

Tarptautinė komanda

„Laikau dovana, kad mes su Bruno sutikome stiprias ir energingas prodiuseres Astą Liukaitytę ir Daivą Varnaitę-Jovaišienę. Jos patikėjo mūsų idėja, išvydo mūsų viziją ir subūrė tarptautinę komandą“, – prisimena K.Buožytė.

„Vesper“ – tarptautinis, nepriklausomo europietiško kino kūrėjų kino projektas. Savo indėlius čia padarė Prancūzija (prod. Alexis Perrin, kompanija „Ruble Fish“) ir Belgija (prod. Benoit Ronald, kompanija „1080 Films“ ), o pagrindinius vaidmenis sukūrę aktoriai – iš anglakalbių šalių.

Filmo biudžetas rekordinis Lietuvai – 5 mln. eurų. Visgi, kai reikia sukurti ištisą naują pasaulį, jo augaliją, žmonių drabužių stilių, įvairius daiktus, net indus ir įrankius – tokia suma neatrodo labai didelė.

„Žinote, visi mes komandoje vienminčiai – vienodai įsivaizdavome, koks turi būti filmas, kokybės karteles laikėme iškeltas viename lygyje. Visi nuo aktorių ir operatoriaus iki kostiumų ir grimo dailininkų – tiek pat perfekcionistai, kiek ir profesionalai. Tai, manau, būtina, siekiant aukščiausios kokybės ekrane ir operuojant ribotu biudžetu. Negalima praleisti nė vienos detalės, būtina padaryti daugiau, nei iš tavęs prašoma, nei tu gali. Tai buvo bendras ir kiekvieno mūsų vidinis iššūkis. Visi savuosius įveikėme, taip gimė „Vesper“, – šypsosi režisierė, į kino teatrus palydinti jau trečiąjį savo ilgametražį filmą. Tiesa, nuo pastarosios premjeros – „Auroros“ – prabėgo jau dešimt metų. Tiek truko „Vesper“ vizijos gryninimas ir komandos būrimas.

Kas iš tiesų yra Vesper?

„Vesper“ istorija nukelia žiūrovą į distopinę ateitį. Gamta apmirusi, išgyvenusieji žmonės kovoja dėl maisto, o likę planetos turtai – galingųjų gniaužtuose. 13-metė paauglė Vesper slaugo paralyžiuotą savo tėvą, kurio protas su ja bendrauja per skraidantį droną. Daugiau artimųjų ji neturi, tik dėdę, su kuriuo neranda bendros kalbos. Vos radusi laisvą minutę Vesper skuba į slaptą laboratorijoje, kurioje eksperimentuoja ir bando išauginti planetą nuo bado išgelbėsiančius augalus.

Kadras iš filmo.

„Vesper mums buvo Lietuvos alegorija – nedidelė, bet stipri. Antagonistas Jonas, jos dėdė – tai Rusija. Jis siurbia savo vaikų kraują, verčia juos gyventi pagal jo pasaulio supratimą, nėra linkęs bendradarbiauti. Vesper ir Jono vertybės nesutampa. Šiemet ši interpretacija įgavo itin didelę reikšmę. Įdomu, kaip žiūrovai tai įvertins. Norėčiau, kad jie į kino teatrus ateitų atviromis širdimis, nesitikėdami konkretaus rezultato, neįsivaizduodami, koks šis filmas turi būti. Tuomet kiekvienas išsineš tą žinutę, kuri jam svarbiausia“, – tiki šviesą žadančią mokslinės fantastikos pasaką sukūrusi režisierė.

Pamokos filmavimo aikštelėje

„Mums tikrai pasisekė. Juk iki filmavimo pradžios su aktoriais pats nebendrauji, prodiuseriai dirba su jų agentais. Pirmąkart teko dirbti su britų ir amerikiečių aktoriais, ir aš nebuvau tokia tikra, kaip jie vertins šį darbą. Ar bus nusiteikę rimtai, ar žiūrės kaip į „filmelį iš Lietuvos?“ – prisimena lietuvių kūrėja. Ji teigia jau pirmųjų susitikimų metu supratusi, kad jie – visiški profesionalai, visuomet pasiruošę ir neįtikėtinai dosnūs sau ir kitiems.

Vesper filme vaidina britų aktorė Raffiella Chapman, žiūrovams jau pažįstama iš Timo Burtono juostos „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“, jos sergantį tėvą – velsietis Richardas Brake’as. Eddie Marsanas („Šerlokas Holmsas“) sukūrė Jono vaidmenį. Viltis įsižiebia, kai Vesper sutinka paslaptingąją Camellią (Rosy McEwan). Mainais už pagalbą ieškant katastrofos metu dingusio Camellios tėvo, Vesper moters prašo padėti patekti į Citadelę – centrą, kur išrinktieji, pasitelkdami naujausias biotechnologijas, gali gyventi saugiai ir patogiai.

„Kai dirbi su tokiais profesionalais, kaip Jono personažą sukūręs Eddie Marsanas, ar Camellią vaidinusi Rosy McEwen, supranti, kad jie – lyg tobulai suderinti instrumentai. Tau tereikia paspausti tinkamą mygtuką, ir išgirsi vis kitą nuostabią melodiją. Tai man buvo ir darbas, ir malonumas, ir labai gera mokykla“, – filmavimo metu įgytas pamokas vertina K.Buožytė.

Ji išduoda, kad nustebo pirmąkart gyvai pamačiusi R.Chapman – aktorė jai pasirodė daug smulkesnė nei repeticijų „Zoom“ platformoje metu. Visgi jaunosios britės užsispyrimas ir ištvermė visas 40 filmavimo pamainų įkvėpė ir kitus komandos narius.

Rezultatas: K. Buožytė džiaugiasi – tiek vidinius, tiek filmo kūrimo procese kilusius iššūkius įveikė visa kūrybinė komanda. / R. Daškevičiaus nuotr.

Kalbėdama apie asmeninius aktorių iššūkius „Vesper“ režisierė išskiria iš Richardą Brake’ą, iki šiol kine dažniausiai įkūnydavusį blogiukus: „Čia jis suvaidino sunkiai sergantį, prie lovos prikaustytą, bet labai mylintį Vesper tėvą Darių. Ir, kas svarbiausia, suvaidino tik akimis! Tai, kas scenarijuje rodėsi kaip labai nesudėtinga užduotis, galiausiai nebuvo taip paprasta“, – prisimena už ankstesnius savo filmus „Kolekcionierė“ ir „Aurora“ Sidabrinėmis gervėmis įvertinta kino kūrėja.

Atskiro dėmesio vertas ir antrasis „aktorius“, kūręs Dariaus vaidmenį. Tai specialiai šiam filmui sukurtas dronas. Lietuvių komandos, kuriai vadovavo patyręs drono pilotas Simonas Jakubauskas, eksperimentai truko net pusmetį – daugybės bandymų prireikė tam, kad būtų rastas tobulas balansas, kuriame dera techninės galimybės ir estetinės ambicijos. Dronas, transliuojantis paralyžiuoto Dariaus mintis, lydi Vesper kiekviename žingsnyje. Filmavimui buvo sukurti net šeši tokie „aktoriai“, o vienas jų lydi „Vesper“ komandą kino festivaliuose, premjerose ir industrijos renginiuose.

A. Merkys buvo kosminės augalų biologijos tyrimų  pradininkas Lietuvoje. Apie akademiko darbus yra publikuota nemažai literatūros, jo indėlis į kosminės augalų biologijos tyrinėjimus pateiktas plačiajai visuomenei Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Enciklopedijoje Lietuvai ir pasauliui ir kituose leidiniuose.

Taigi Lietuvą galima vadinti ir astrobotanikos šalimi. Tai prisiminus, rugsėjo 10 d. galima tapti naujo eksperimento liudininkais. Tądien tarptautinis landšafto dizaino festivalis „Magenta“ ir „Kaunas 2022“ kviečia į Kauno rajone esantį Raudondvario dvaro parką, kur bus atidaryta technologinio meno instaliacijų paroda „Wild Bits“. Ji rengiama bendradarbiaujant su Estijoje veikiančio Meno ir technologijų ūkiu „Maajaam“ ir yra programos „Tartu – Europos kultūros sostinė 2024“ dalis.

Lietuvai šioje parodoje atstovaus Julijonas Urbonas, pristatysiantis „Vejos centrifugą“. Kaip juokauja mūsų šaliai ir Venecijos architektūros bienalėje atstovavęs kūrėjas, šį objektą galima vadinti ir nežemiškos floristikos pavyzdžiu.

– Julijonai, ar „Vejos centrifuga“ yra būtent Raudondvario dvaro parkui pritaikytas kūrinys?

– Viskas prasidėjo nuo diskusijų Meno ir technologijų ūkio „Maajaam“ atstovais – svarstėme, kas galėtų 2024 m., kai Tartu bus Europos kultūros sostinė, vykti pas juos. Kalbėjome apie didelio mastelio, kompleksišką kūrinį. Kai į diskusiją įsitraukė ir „Magenta“, supratau, kad jo metu galiu sukurti savotišką prototipą ir patikrinti idėją mažesniu masteliu. „Vejos centrifuga“ Raudondvaryje veiks dvi savaites, tai gana trumpas laikas, todėl projektą vadinu paroda-testu.

Nežinau, kas iš to išeis, koks raštas susiformuos, ar traumuosiu augalus. Tai ir etinis klausimas – kaip galiu augalų atsiklausti, ar galiu su jais taip elgtis?

2024 m., galbūt, Estijoje turėsime visą besisukantį kalną. Vis dėlto viena yra įsivaizduoti, kita – iš tiesų pasukti kalną ar veją. Testą Raudondvaryje visų pirma laikys pati gyvoji terpė, augalija. Mėginsime vis didinti centrifugos greitį, kol išcentrinė jėga pradės veikti žolę ir ši pradės linkti išorėn. Fizika lemia, kad kuo objektas arčiau besisukančios ašies, tuo išcentrinė jėga silpnesnė, kuo toliau – stipresnė. Manau, reikėtų gero mėnesio, kad žolė, augdama išorėn, iš tiesų pradėtų formuoti specifinį raštą ir taip iliustruoti pasikeitusias gravitacines jėgas. Tai gali priminti net laukuose NSO paliktus ženklus! Arba tapti instrukcija, kaip tuos ženklus palikti.

– Iki šiol eksperimentavai tik skaitmeninėje aplinkoje, ar vis dėlto turėjai galimybę kurti dar mažesnius centrifugos modelius?

– Tai greičiausiai įmanoma, bet ne, modelių nedariau. Manau, tai duotų visai kitokius rezultatus, nes vejai reikia tam tikros terpės – dirvos, laistymo. Iš pradžių svarstėme apie 3 m skersmens velėnos diską, bet, įvertinę Raudondvario parko erdvę, apsistojome ties 5 m. Patys lankytojai galės užlipti ir įvertinti, ką jaučia žolė.

– Vadinasi, sukimosi greitis nebus labai didelis, pavojingas žmogui?

– Iš pradžių – taip, vėliau žiūrėsime, galbūt teks lankytojų atsiprašyti ir didinti greitį, siekiant užsibrėžtų rezultatų. Tai bus gyvas eksperimentas. Dar vienas nežinomasis, kurį reikės ištirti, – kaip į išcentrinę jėgą reaguos dirva, į kurią žolė dar nebus pakankamai įaugusi. Ar viskas neištrūks į išorę? Tuomet meno kūrinys imtų atrodyti lyg iš siaubo filmo. „Žolinis siaubiakas“.

– Kūrinio pristatymo tekste yra viliojanti frazė „astrobotaninė mašina“. Kaip paaiškintum terminą „astrobotanika“, ką XXI a. žmogus turėtų apie tai žinoti?

– Kai atsiranda priešdėlis astro-, vadinasi, turime reikalų su kosmosu – bet kurioje srityje. Kartais tai vyksta perkeliant tam tikrus konkrečios srities instrumentus, o kartais – konceptualiai įsivaizduojant, kaip ta disciplina pasikeistų, jei ją kildinsime į kosmosą. Taip ir su astrobotanika – čia atliekami įvairūs tyrimai su augalija, perkeliant ją į tam tikras kosmoso aplinkybes dažniausiai čia, Žemėje. Kartais – atliekant simuliuotos žemės tyrimus kosmose. Dažnai astrobotanikoje naudojami instrumentai, kurie padeda kurti pakeistas gravitacines aplinkybes. Jose augalas kitaip augs, maitinsis, santykiaus su kitomis gyvybėmis – vabzdžiais ar kitais augalais. „Vejos centrifugos“ atveju aš tiesiog padidinau gravitacinę jėgą. Šį astrobotaninį instrumentą galima pavadinti hipergravitaciniu daržu ar hipergravitacine pievute. Ji kosminė tik gravitacinės jėgos kontekste. Žemiškoji gravitacija išlieka, bet jėga veikia ir kitomis kryptimis, tai turi įtakos tiek įsisavinant vandenį, tiek gravitropijai – augalų gravitacijos pojūčiui. Mat jie turi polinkį augti prieš gravitaciją. Šiuo atveju augimas turėtų pasiskirstyti skirtingomis kryptimis. Iš tiesų nežinau, kas iš to išeis, koks raštas susiformuos, ar traumuosiu augalus. Tai ir etinis klausimas – kaip galiu augalų atsiklausti, ar galiu su jais taip elgtis? Vadinasi, sukursime ir bioetikos terpę.

– Išties, galbūt kai kam gali pasirodyti, kad tai per įžūlus kišimasis į gamtos procesus. Kodėl nepakanka tokia gamta, kokia ji yra, gėrėtis per atstumą? T.y. kodėl tokie eksperimentai svarbūs?

– Tam tikra prasme tai yra mūsų ateities gyvenvietė čia ir dabar. Kalbu apie tokią gyvenvietę, kuri greičiausiai bus nebežemiška. Galbūt toje pačioje Žemėje, tik jau suformavus dirbtinę ekosistemą, nes pasieksime tokį tašką, kad nebegalėsime išgyventi dabartinėje. O gal ir kitoje planetoje ar kosminėje stotyje. Dažnai tos simuliuotos kosminės gyvenvietės, daržai, virtuvės ar kitos terpės vyksta gana sumokslintoje, net sukarintoje ir sukomercintoje aplinkoje čia, Žemėje. Po truputį įsitraukia kultūra ir menininkai.

Man įdomios ir mokslinė, ir meninė perspektyvos. Galime šį kūrinį vertinti kaip nežemiškos floristikos pavyzdį. Sakyčiau, tai pasiruošimas labai tolimai ateičiai. Kviečiu pamąstyti, ką ir kiek galime aukoti ir aukotis, jei norime išlikti ir išlaikyti tam tikrą gyvąją terpę. Tikiuosi, žolė ateityje sutiktų persikelti į kitą ekologinę sistemą ir paaukoti save šiam tikslui.

– Ar meniniai sprendimai, kurie savyje turi ir įtraukties elemento, taip pat – smagumo, gali padėti skeptikams priartėti prie technologijų?

– Manau, nepriartėsime prie to arčiau, nei esame (juokiasi). Esame tokie, o ne kitokie, būtent dėl technologijų. Patys esame technologinės būtybės. Net nusirengę nuogi ir pažvelgę į veidrodį pamatysime unikalią biologinę mašiną. Ji yra gravitacinė mašina, ji vedė darybas su žemiškąja gravitacija nuo nulinių metų, nuo pat Didžiojo Sprogimo iki vandens gyvūnų mutavimo į žemišką gyvybę, tuomet – iki primatų išlipimo iš medžio. Vis šie žmonijos istorijos etapai, evoliucijos įvykiai, turėjo įtakos ne tik medžiagiškajai mūsų būčiai – kaulams, mėsai, bet ir tam, kas žmogų daro žmogumi. Tai savivoka, sąmonė, ateities planavimas, kultūra ir gebėjimas ją mentališkai atskirti nuo gamtos. Pakartosiu – esame iš prigimties technologiški ir, užlipus ant hipergravitacinės vejos, niekas nepasikeis. Nebent, užsibuvus ilgiau, apsisuktų galva. Ištiktų pilvosūkis, kartu ir galvosūkis – kas mes esame tokiomis aplinkybėmis, kai prarandame santykį su savimi ir aplinka? Kai nebegalime orientuotis, kai pakrinka santykis su erdve, tuomet ir suvokiame, kokia gravitacija yra svarbi. Tai kritinė platforma, kurioje per savo patirtį galime suprasti, kad esame ne tiek technologiški, kiek gravitaciški, ir kad pusiausvyra yra integrali mūsų dalis. Argi pusiausvyra ne per retai aptariama kalbant apie juslyną?

– Kuo naujasis tavo kūrinys, kurį išvysti Raudondvario parke galėsime nuo rugsėjo 10 d., yra julijoniškas, turint omenyje ankstesnius tavo darbus, įskaitant pasaulį apskriejusius „Eutanazijos kalnelius“ ar Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovavusią interaktyvią instaliaciją „Planeta iš žmonių“?

– Atsakymas tiesmukas, jis iš dalies įkvėpė šį kūrinį! Meno kritikė Jogintė Bučinskaitė yra dviprasmiškai pasakiusi: „Julijonas bet ką prasuka, ir jau menas.“ Manau, tai ir yra julijoniškoji linija (juokiasi). Išties prasukimas yra lengvai įgyvendinamas, nesunkiai prieinamas metodas, leidžiantis sukurti kitokias aplinkas, tad visai natūralu, kad pastaruoju metu mano kūryboje dažnai kažkas prasisuka.

(Ne)tikėtą ir (ne)paprastą kūrybinį vyksmą, pinamą iš muzikos, performansų ir meninių instaliacijų, režisuoja dviejų režisierių tandemas – Tadas Montrimas (T.M.) ir Justas Tertelis (J.T.). Su jais kalbėjomės apie Parodos kalno papėdėje augusio Jurgio, vėliau tapusio visame pasaulyje garsiu meno srovės „Fluxus“ pradininku, palikimą. Be visų kitų dalykų, tai – daugybė instrukcijų, kviečiančių įprastus kasdienybės ritualus paversti žaidimu. „Instrukcijos“ – tokia penktojo „Fluxus“ festivalio, kurį organizuoja „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“, tema.

– Kas judu motyvavo sutikti su pasiūlymu režisuoti iki šiol didžiausią „Fluxus“ festivalį?

T.M.: Nors daugiausia patirties turiu teatre, mėgstu naujus iššūkius. Išgirdęs kvietimą, pasakiau „oho“, nes supratau, kad lengva nebus. Iš tiesų įdomu bus suvaldyti tokio didelio skaičiaus žmonių dėmesį, begalę veiklų, užtikrinti, kad viskas būtų organiška, patogu ir įdomu. Motyvavo ir gera komanda – jau buvau pažįstamas su programos „Kaunas 2022“ komandos nariais, jie man paliko gerą įspūdį kaip atviri ir kūrybiški organizatoriai, gebantys burti. Garbė ir jaudulys dirbti kartu! Žinoma, ir pats „Fluxus“ – toks darbas yra dar viena proga geriau pažinti šį judėjimą, kurį atradau per Jono Meko tekstus ir filmus. Taigi šis festivalis – ir galimybė tobulėti.

J.T.: „Fluxus“ tema man kaip menininkui visada buvo įdomi ir žinojau, kad kada nors su ja ką nors veiksiu. Įkvepia ir Jurgio Mačiūno asmenybė – turime didžiuotis juo kaip kauniečiu, pradėjusiu judėjimą „Fluxus“. Be to, keletą metų bendradarbiavome su bendruomenių programa „Fluxus Labas!“. Teko moderuoti diskusijas apie bendruomeniškumą ir kaip asociacijos „Kūrybinės jungtys“ nariui vesti mokymus žmonėms, nusprendusiems dirbti su bendruomenėmis. Ši tema aktuali dabar, nepraras aktualumo ir ateityje.

– Kuo konkrečiai įkvepia Kaune gimęs J.Mačiūnas: ne tik režisuojant festivalį, bet apskritai?

T.M.: Yra menotyrininkų, teigiančių, kad „Fluxus“ mirė kartu su J.Mačiūnu ir šiandien derėtų vartoti frazę „fluxiškas“. Kaip bepavadinsi, žavi netikėtas žvilgsnis į kasdienius veiksmus. Tas suaugėliškas kvailiojimas mūsų pilką kasdienybę gerokai pašviesina. „Fluxus“ palikimas – tai daugybė menininkų užrašytų instrukcijų, kurios pačios savaime yra meno kūriniai. Jei bandai jas įgyvendinti, gyventi smagiau. Iš tiesų, pastaruosius keletą metų teko išmokti daug naujų taisyklių – dėvėti kaukes, laikytis atstumų… Šios gyvenimo nepraskaidrino, netgi atvirkščiai. Tačiau dabar metas prisiminti, kad taisyklės gali ir įkvėpti.

Galime pažvelgti į pasaulį kitaip, net jei diena labai sunki. Įkvėpk, iškvėpk, pagalvok kad ir apie apelsiną – pats sugalvok sau instrukcijas.

J.T.: Man patinka, kad J.Mačiūnas iš tiesų gyveno „fluxiškai“ ir žaidė gyvenimo žaidimą. Visi žinome, kad tai sveika, bet viena yra žinoti, kita – daryti. Jis tai darė ir deklaravo, kad visa, kas vyksta, nėra taip jau rimta, kaip gali pasirodyti, nereikia visko sureikšminti. Meno pasaulyje sureikšminimo ir susireikšminimo labai daug, o J.Mačiūnas mokė visa tai paleisti. Viskas yra ne daugiau ir ne mažiau kaip žaidimas – man ši pozicija artima. Ji leidžia įvertinti kasdienybę naujai ir neįprastai.

– Abu nesate kauniečiai. Ar mūsų miestas, programa „Kaunas 2022“ dirbant čia spėjo įkvėpti?

T.M.: Kaskart atvažiavęs į Kauną stengiuosi pasivaikščioti iki tol nepažintomis gatvelėmis. Nesvarbu, kur nuklysčiau, randu gražios, harmoningos architektūros. Ji labai jauki, arti žmogaus. Net tarpai tarp langų neatsitiktiniai, net palangės linkis gali užburti.

J.T.: Kalbant apie programą „Kaunas 2022“, man patinka jos idėja, primenanti, kad kultūra – tai ne tik menai, bet ir daug platesnė sąvoka. Daugiausia dirbau būtent su programa „Fluxus Labas!“, kuri nuo pirmos dienos investavo į bendruomenes – kad jos kurtų savo erdves, pačios organizuotų renginius, susitiktų per kultūrą. Tai tapo ypač svarbu ir užklupus pandemijai, ir geopolitiniame kontekste. Buvimas bendruomenėje augina pilnatvės jausmą, sykiu stiprina atsparumą. Bendruomenėje esi atsparesnis nei vienumoje. Didieji festivaliai, pasaulinės žvaigždės – tai gerai, bet tai tėra fejerverkai. Labai vertinu dalyvaujamąją kultūrą, kurioje žmogus ne pasyvus stebėtojas.

– Gal galite užsiminti, kokie meniniai nuotykiai laukia „Fluxus“ festivalio dalyvių?

T.M.: Skelbėme atvirą kvietimą į festivalį visais savo turimais ir atrastais kanalais, sulaukėme pusšimčio paraiškų, kuriose menininkai pristatė savo idėjas. Iš atsirinktų sudėliojome margą tarptautinę lietuvių ir užsieniečių kuriamą programą. Pavyzdžiui, svečiai iš Lenkijos ruošia performansą, kurio metu atliks muziką sliekams. Kodėl mes juos visuomet tik trypiame, gal metas palinksminti? Sudomino ši idėja kitaip pažvelgti į vietą, kurioje gyvename, praplėsti požiūrį į pasaulį, atkreipti dėmesį į nepastebimus dalykus.

Taip pat pakvietėme menininką iš Ispanijos, kuris naujų garsų ieško gerai pažįstamame instrumente – gitaroje. Jis atsiveš „Fluxus“ menininkų užrašytų natų ir Kaune surengs dirbtuves – groti muziką žiūrovai bus kviečiami čia pat pasigamintais ar kišenėse susirastais instrumentais. Muzika skamba visada ir visur, tik reikia pasistengti ją išgirsti!

„Fluxus“ festivalio dalyviai galės tapti ir pasaulio kūrėjais – bent trumpam, bent mikropasaulio. Švedų menininkė savo performanse nagrinės paklusimo temą ir priėjusius kvies ištraukti korteles ir sukurti jai užduotį. Svarbu pasakyti, kad svečiai iš užsienio bendraus anglų kalba, vertėjų nebus. Taip festivalis atsivers ir lietuviškai nekalbantiems. Žinoma, bus ir vizualinių instaliacijų, kur galėsite pasijusti paukščiais ar bangomis. Dėliojame renginį kaip pasirodymų mugę – tai Justo žodžiai. Galėsite žiūrėti, dalyvauti ar tapti pagrindiniais herojais.

J.T.: Norėčiau, kad žmonės festivalyje dar labiau įsiklausytų į žinutę apie netikėtumo ir pokšto svarbą ir suprastų, kad viską gali pasidaryti patys. Galime pažvelgti į pasaulį kitaip, net jei diena labai sunki. Įkvėpk, iškvėpk, pagalvok kad ir apie apelsiną – pats sugalvok sau instrukcijas. Tikiuosi, dalyviai pasiduos mūsų žaidimui ir kitą rytą po festivalio sau ištars: pabandyk valytis dantis kita ranka.

Reikšmė: J.Tertelis primena – bendruomenėje esame atsparesni nei vienumoje. / J. Tertelio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūsų kostiumai festivaliui jau paruošti?

T.M.: Dar mąstau – atsakomybė didelė, juk festivalio režisierius turi atrodyti ypatingai. Taigi svarstau, kokia instrukcija remtis.

J.T.: Dar neturiu kostiumo, bet minčių kyla. Renginio metu turėsiu funkcijų, tad kostiumas turės būti patogus. Man patinka rengtis nekasdieniškai – juk esu teatro žmogus. Žinau, kiek džiaugsmo gali atnešti persirengimas. Tad kviečiu ir festivalio dalyvius pabandyti atrasti naujų drabužių, jų susikurti. Ar net transporto priemonę. Juk gamta nuolat keičia savąjį rūbą, tad rudens pradžia – puiki proga tai padaryti pačiam ir taip išreikšti save.

Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis „Atminties biuras“ žadina istorinę miesto ir aplinkinių jo gyvenviečių atmintį – per pasakojimus, instaliacijas, spektaklius, koncertus, pasivaikščiojimus, sienų piešinius. Kaip tik dabar, vykstant ketvirtajam programos inicijuotam Istorijų festivaliui, su „Atminties biuro“ kuratore dr. Daiva Price prisėdome aptarti išmoktų pamokų, nupūstų dulkių sluoksnių ir mažų, bet gal net svarbiausių asmeninių atradimų ir sentimentų.

– Rodosi, antroji metų dalis jūsų biurui ypač intensyvi. Ar pakanka laiko pasidžiaugti ir kolegų programomis, kuriamu turiniu?

– Kadangi programoje „Kaunas 2022“ daugiau nei 1,5 tūkst. renginių, net ir mums neįmanoma pamatyti visko... Tačiau labai didžiuojuosi kolegomis, kurie įrodė, kad yra ne tik kūrybiški, profesionalūs, bet ir mokantys greitai reaguoti: nei pandemija, nei karas negali jų įveikti. Kai manęs užsienio žurnalistai klausia, kaip mus paveikė pastarųjų metų negandos, galiu tik pasidžiaugti tokiais kolegų projektais kaip „Kultūra į kiemus“, centru „CulturEUkraine“ ir kt. Gimę kaip kūrybiškos pastangos prisitaikyti prie itin sudėtingų iššūkių, kai kurie iš šių projektų buvo įvertinti ir tarptautiniais apdovanojimais.

Šiandien norėčiau, kad turėtume daugiau projektų, kalbančių apie lenkišką, vokišką ar totorišką Kauną.

– Ar pavyko šiemet įgyvendinti visus prieš keletą metų užsibrėžtus programos „Atminties biuras“ tikslus?

– Be jokios arogancijos galiu pasidžiaugti, kad įgyvendinome beveik viską, ką planavome. Nuo pat titulo laimėjimo 2017 m. su kolege Justina Petrulionyte-Saboniene ėmėme interviu iš įvairių tautų kauniečių, kėlėme šiuos pokalbius į tinklapį atmintiesvietos.lt ir taip kaupėme istorijų archyvą, kuris vėliau tapo tyrimų medžiaga ir įkvėpimo šaltiniu ne vienam menininkui. Mums buvo labai svarbu, kad surinktos istorijos neliktų dulkėti, bet įvairiomis formomis gyventų naujus gyvenimus.

Pamatas: „Kaunas visada buvo tarsi Babelio bokštas, jį statė įvairių tautybių, kultūrų ir religijų žmonės, tai šio miesto stiprybė ir turtas“, – sako D.Price. / G. Jovaišos nuotr.

Apie 2015-uosius, kai rengėme Europos kultūros sostinės paraišką, daugelis istorinių temų Lietuvoje dar buvo savotiškas tabu. Ypač Holokausto ir Antrojo pasaulinio karo istorija. Todėl išsikėlėme tikslą meno kalba pasakoti tai, kas tuomet nesulaukė pakankamo dėmesio viešoje erdvėje ar kultūros projektuose. Norėjome griauti mitą apie Kauną kaip lietuviškiausią miestą, skatinti atvirumą kitam ir kitokiam, empatiją, taip reikalingą šiuolaikiniam pasaulyje. Kartu jautėme pareigą priminti vardus ir likimus tų kauniečių, kurie gyveno iki mūsų, statė šį miestą, planavo čia savo ateitį. Taip gimė knyga „Kauno žydai“, taip atsirado koncertas, pasakojantis Kauno geto orkestro istoriją, gatvės meno kūriniai ir daugelis kitų. Mūsų programą prasmingai papildo partnerių projektai – parodos, konferencijos, koncertai...

Šiandien norėčiau, kad turėtume daugiau projektų, kalbančių apie lenkišką, vokišką ar totorišką Kauną. Juk Kaunas visada buvo tarsi Babelio bokštas, jį statė įvairių tautybių, kultūrų ir religijų žmonės, tai šio miesto stiprybė ir turtas. Labai tikiuosi, kad šios temos dar sulauks menininkų ir kultūros kūrėjų dėmesio.

– Atveriant vieną po kito Kauno istorijos puslapius, kas per šiuos metus tave, kaip akademikę ir sykiu kaip miesto gyventoją, stebino labiausiai?

– Mane kauniečiai nuolat maloniai stebina. Jie myli savo miestą, tai byloja ir daugybė grupių socialiniuose tinkluose, kur žmonės dalijasi senomis nuotraukomis, prisiminimais, istorinėmis žiniomis. Nežinau, ar koks kitas miestas turi tiek vietos istorijos entuziastų. Nepaisant to, kad kauniečiai dar neseniai didžiuodavosi savo „lietuviškumu“, matau didelį mūsų renginių lankytojų smalsumą pažinti istoriją, kuri liko paraštėse: juk Kaunas buvo toks įvairus! Vis galvoju, kokie būtume šiandien, jei ta įvairovė, kurios miestas tokiu tragišku būdu neteko, būtų išlikusi. Kaip atrodytų Kaunas, jei nebūtume praradę to milžiniško žmogiško, kultūrinio, intelektualinio potencialo, kurį turėjome?

Dar mane stebina tokie kauniečiai, kaip Art Deco muziejaus įkūrėjai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius. Esu įsitikinusi, kad, kol yra tokių žmonių, šitas miestas turi ateitį. Karolis su Petru ne tik altruistiškai atvėrė savo butų duris Europos kultūros sostinės projektams, miestiečiams, bet ir pademonstravo nepaprastą jautrumą istorijai, paveldui ir tuose namuose gyvenusiems žmonėms.

– Kaip vertintume, ar pavyko prisibelsti į namus tų, kurie savo duris laikė tvirtai uždarytas?

– Ši durų metafora gali būti interpretuojama skirtingai. Viena vertus, ji simbolizuoja atvirumo, pagarbos kitam ir kitokiam, dialogo vertybes. Prisiminsiu epizodą iš pirmojo Istorijų festivalio 2019 m. Didžiuosius jo renginius planavome unikalioje vietoje – vadinamajame Ramybės parke, arba Senosiose Kauno kapinėse, kurias kažkada dalijosi keturios konfesijos. Tad mums buvo itin svarbu įtraukti vietos (gana uždaras) bendruomenes – musulmonus ir rusų ortodoksus. Pakvietėme juos prisidėti prie muzikinės kantatos kūrimo, atverti mečetės ir cerkvės duris lankytojams. Festivalio pabaigoje paprašėme visų keturių konfesijų dvasininkus palaiminti miestą ir miestiečius. Kultūrinis mūsų projektas šioms religinėms bendruomenėms turbūt turėjo atrodyti kaip keista avantiūra. Nepaisydami to, jie mumis patikėjo, buvo atviri visoms siūlomoms idėjoms. Tačiau projekto pabaigoje prisipažino: „Net neįsivaizdavome, į kokį didelį projektą įsitraukėme, nenutuokėme, kas mūsų laukia, tiesiog jumis pasitikėjome.“

Simbolis: J.Bradley projektą „Slenkstis“ inspiravo tarpukario Kaunui įprasti objektai – prie įėjimo į žydų namus pritaisytos dėžutės su maldos ritinėliu. / G. Jovaišos nuotr.

Šio pasitikėjimo rezultatas – nuostabus muzikinis kūrinys – kantata „Ramybės, Ramybės...“ (šiemet išleidome vinilinę plokštelę), surengtos didelio pasisekimo sulaukusios ekskursijos visuomenei. Tačiau svarbiausia – atsirado naujas ryšys tarp miesto bendruomenių. Užsimezgė taip reikalingas pasitikėjimas ir dialogas.

Kita vertus, ne vienus metus Istorijų festivalio programoje klausėme, ką darytum, jei į tavo namus pasibelstų karas? Nenutuokėme, kad ši metafora praras savo hipotetiškumą ir taps tokia skaudžiai tikra. „Atminties biuro“ programa, tiek daug kalbanti apie Antrąjį pasaulinį karą, kelia šiandienai itin aktualius klausimus apie istorines pamokas, žmogiškumą, vertybinius mūsų pasirinkimus mirties ir karo akivaizdoje. Šį istorinių pasakojimų ir aktualijų susipynimą stebime iš neseniai atidarytos parodos „Iš tamsos“ (menininkė Jenny Kagan, kuratorė Justina Petrulionytė-Sabonienė) lankytojų reakcijų. Parodoje itin jautriai per vienos šeimos išgyvenimus pasakojama Holokausto istorija. Ši paroda jos lankytojus sukrečia savo įtaigumu ir kartu tuo, kad joje ataidi šiandienos karo patirtys. Kai kurie išėję iš parodos palieka tokius atsiliepimus: Slava Ukraini!

Taigi tikiu, kad meno kūriniai kiekvienam iš mūsų padeda pasitikrinti: o ką aš darysiu, kai belsis į mano duris? Ar atidarysiu duris tam, kuriam reikia mano pagalbos, ar išjungsiu šviesą apsimesdamas, kad manęs nėra namuose?

– Kuris renginys, susitikimas, kūrinys ar leidinys tau pačiai liks kaip svarbiausias 2022-ųjų sentimentas?

– Žinoma, vienas svarbiausių ir sudėtingiausių mūsų projektų buvo knygos „Kauno žydai“ rengimas. Ši knyga mums buvo tarsi duoklė tiems, kurie gyveno iki mūsų ir kurių gyvenimai šiame mieste buvo taip tragiškai nutraukti. Jautėme pareigą bent truputį praverti langą į tą turtingą gyvenimą, kuris vyko Kaune iki Antrojo pasaulinio karo.

Vis dėlto labiausiai vertinu patirtį, kurią sukaupiau šiame Europos kultūros sostinės kelyje nuo 2014-ųjų. Svarbiausi man išliko maži dalykai, kurie nutiko pakelyje. Pasidalysiu vienu iš jų.

2019 m. rengėme ypatingą festivalio projektą – spektaklį-koncertą „Paskutinis koncertas“. Juo norėjome priminti Kauno geto policijos orkestro istoriją. Mažai kas žinojo, kad Kauno gete buvo orkestras, įkurtas 1942-ųjų vasarą. Jame grojo visos garsiausios Kauno muzikinio pasaulio žvaigždės, dar neseniai linksminusios Kauno restoranų ir teatrų publikas! Orkestrui vadovavo dirigentas Michelis Hofmekleris ir koncertmeisteris Abraomas Stupelis.

Renginio akcentu tapo kūrinys „Geltonoji fantazija“, sukurtas Kauno gete. Jo autorius – Peretzas Hayatas, arba Percy Haidas, – profesionalus pianistas, kompozitorius. Subūręs savo ansamblį muzikantas keliavo po Europą ir grojo klasikinę ir populiariąją muziką. Kauno gete Haidas, kaip ir daugelis garsių to meto muzikantų, įsitraukė į Kauno geto policijos orkestro veiklą, kur ne tik buvo atsakingas už orkestruotes, bet ir sukūrė ne vieną kūrinį. Jo kompozicija „Geltonoji fantazija“ keletą kartų skambėjo gete, po karo, 1949 m. – Čikagoje. Pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje buvo atlikta 2019 m. Istorijų festivalyje.

Tačiau svarbiausia ne tai. Likus kelioms savaitėms iki renginio gavau elektroninį laišką: „Laba diena, esu Josephas Haidas, Persio Haido sūnus. Aš planuoju su žmona atvykti į Kauną, į „Paskutinį koncertą“.

Vėliau, kai Josephą su žmona pasitikome Kaune, aprodėme vietas, kuriose jo tėvas gyveno ir grojo iki karo, apsilankęs „Paskutiniame koncerte“, festivalio renginiuose, jis prisipažino: „Ilgai dvejojau, ar vykti į Kauną. Mano mama, išgyvenusi Šiaulių gete, būtų niekada to nesupratusi, juk čia išžudyta visa mūsų giminė. Atvykau dėl tėvo, bet nežinojau, ko tikėtis. Galvojome, pabūsime kelias dienas ir vėl greitai išvažiuosime.“ Supratęs, kad tragedija, kuri ištiko Kauno žydus, nepamiršta, Josephas nebenorėjo išvykti iš Kauno. Sakė, būtinai grįš su savo sūnumi. Ši nedrąsi kelionė į Kauną J.Haidui tapo grįžimu namo, dideliu palengvėjimu. Mums tokie susitikimai – patvirtinimas, kad tai, ką darome, yra itin prasminga. Mums didelė garbė, kad galėjome prie to prisidėti.

Mažai kas žinojo, kad Kauno gete buvo orkestras, įkurtas 1942-ųjų vasarą. Jame grojo visos garsiausios Kauno muzikinio pasaulio žvaigždės, dar neseniai linksminusios Kauno restoranų ir teatrų publikas!

– Šiemet Istorijų festivalis itin ilgas ir sraunus: ką dar spės patirti Kauno ir Kauno rajono gyventojai ir lankytojai?

– Nuo liepos vidurio ėmėme versti tuos istorijos puslapius, kurie, deja, dar nėra iki galo žinomi mums patiems. Tarp jų – J.Bradley sukurtas skulptūrinis maršrutas „Slenkstis“, atkreipiantis dėmesį į išnykusią miesto bendruomenę. Maironio lietuvių literatūros muziejuje veikia jautri ir originali paroda „Dalia Grinkevičiūtė. Kambariai. Įveikti atstumai“, skirta tremties ir okupacijos liudijimams. Jau minėta paroda „Iš tamsos“ – itin asmeniškas pasakojimas apie meilės, karo, mirties ir išgyvenimo istoriją.

Rugpjūtį jau nuskambėjo keliaujančių muzikantų klezmerių programa šešiuose Kauno rajono miesteliuose, dar keletą litvakų muzikos programos renginių galima bus aplankyti mieste. Kauno rajone šį mėnesį pakviesime į parodą Vandžiogaloje, o spalį – į išskirtinį nebyliojo kino ir muzikos projektą „Dibukas“ Raudondvaryje ir Kaune. Rugsėjo pabaigoje pasaulio kauniečius pakviesime į programos „Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumą, tokius įspūdingus muzikos projektus kaip „Kauno kantata“ ir Marijos Krupoves koncertas „Žalgirio“ arenoje. Spalio viduryje jau atsigręšime į šiandienos kauniečius ir jų istorijas. Du savaitgalius mieste šeimininkaus įvairių pasaulio šalių pasakotojai (angl. storyteller) programoje „Kur man tave rasti?“.

Na, o festivalį baigsime ateities svarstymais. Tarptautiniame simpoziume „Europos idėja“ klausime, koks Europos likimas. Manau, tai bus prasminga „Atminties biuro“ programos kulminacija.

– Kokių ambicijų vedamas biuras rengia Litvakų kultūros forumą? Kuriais atvyksiančiais svečiais labiausiai džiaugiatės?

– Man šis forumas yra tarsi visos žydiškos atminties programos apvainikavimas. Tai simbolinis pasaulio litvakų, pasaulio kauniečių susitikimas, kuriame diskutuosime, dalysimės patirtimi ir idėjomis. Tai mūsų daugiamečių pastangų tiesti bendradarbiavimo ir dialogo tiltus kulminacija.

Šių metų programoje kalbame apie kelionę namo. Mums ši kelionė namo simbolizuoja gilesnį miesto, jo istorijos ir savęs joje pažinimą. Kartu tai ir litvakų grįžimas į savo tėvų, senelių, protėvių žemę. Programa „Kaunas 2022“ tapo galimybe su savo kūryba grįžti tokiems menininkams kaip Williamas Kentridge'as, Jenny Kagan, Philipas Milleris, Bruce'as Clarkas, Marilia Destot ir kt. Dauguma šių menininkų savo patirtimi pasidalys Litvakų kultūros forumo programoje. Prie jų prisijungs akademinio pasaulio žvaigždės, Litvakų kultūros forumo patariamosios tarybos nariai – prof. Antony Polonsky, prof. Peteris Salovey, prof. Tsvia Walden ir kt. Forumo programoje – ir akademiniai pranešimai, ir menininkų pristatymai. Kalbėsime apie litvakišką tapatybę, atmintį, ir kultūros vaidmenį kuriant galimas ateities vizijas. Kelsime klausimus, ką reiškia būti litvaku šiandien? Kaip kultūra ir menas gali padėti suprasti istoriją?

– Kuo svarbus kūrinys „Kauno kantata“, kokia jo meninė ir emocinė vertė? Ar pavyks pamatyti jo įrašą tiems, kurie negalės būti „Žalgirio“ arenoje?

– „Kauno kantata“ – tai dviejų litvakų – menininkės Jenny Kagan (Jungtinė Karalystė), kompozitoriaus Philipo Millerio (PAR) – ir daugybės Lietuvos ir užsienio muzikantų bendradarbiavimo projektas. Tai pokalbis apie sunkias istorines traumas ir būtinybę netylėti. Tai vienas įdomiausių ir kartu – vienas sudėtingiausių projektų. Kantata ragina atverti sunkias traumines temas. Ji kviečia į akistatą su savimi, skatina kalbėti apie sudėtingus pasirinkimus dramatiškų įvykių akivaizdoje. Todėl ji yra itin aktuali šių dienų karo kontekste. Kartu projektas sudėtingas ir organizacine prasme, jame dalyvauja profesionalai ir mėgėjai, vaikai ir suaugusieji, chorai ir solistai, muzikantai iš Lietuvos, Lenkijos ir Pietų Afrikos.

– Ką apie 2022-uosius kalbės po 100 metų Kauną tyrinėsiantys žmonės?

– 2022-ieji – istoriniai metai miesto gyvenime. Neabejoju, jie bus aptariami kaip rekordiniai kultūros metai. Juk per 360 dienų bus surengta daugiau nei 1,5 tūkst. renginių! Tai metai, kai dėl kultūros šaltą sausio vakarą į miestą išėjo daugiau nei 40 000 žmonių, o lydinčius atidarymo renginius aplankė 150 000 žmonių! Metai, kai „Žalgirio“ arenoje susirinko apie 6 000 žiūrovų ne sirgti už krepšinį, o susitikti su menininke.

Prasminga: Kauno miesto, rajono bendruomenę įtraukiantys „Kaunas 2022“ renginiai atskleidė iki šiol menkai tepažintus istorijos pasakojimus. / A. Aleksandravičiaus nuotr.

Vis dėlto programa „Kaunas 2022“ prasidėjo dar 2017-aisiais, laimėjus Europos kultūros sostinės titulą. Todėl programa „Kaunas 2022“ – tai istorinis kelerių metų nuotykis, įtraukęs kultūros organizacijas, menininkus, kultūros dalyvius, vietos verslininkus, miesto ir rajono bendruomenes. Tas kolektyvinis nuotykis paskatino naujas, kartais ir netikėtas partnerystes (pvz., IX forto ir Kauno valstybinio lėlių teatro), subūrė ir sustiprino kultūros ir vietos bendruomenes (kiek originalių iniciatyvų miesteliuose ir kiemuose!), paskatino kalbėti naujomis temomis (kad ir tokiomis – kultūra turi būti pasiekiama visiems, fiziškai ir komunikacijos požiūriu) ir ieškoti naujų sprendimų, įkvėpė inovacijas ir naujas tradicijas (kiek naujų festivalių, iniciatyvų ir idėjų!), pastūmėjo drąsiems sprendimams (juk traukėme save už plaukų ir darėme tai, ko anksčiau nedrįsome), padėjo įveikti mieste vyravusią inerciją ir nuobodulį. Tai neabejotinai drąsos ir pokyčių laikas. Tai kelionė, po kurios Kaunas niekada nebebus toks, koks buvo iki tol.