M. Tenisonas – latvis, į Lietuvą atvyko vos 21 metų, greitai išmoko lietuvių kalbą, čia pradėjo savo karjerą. 1966 m. įkūrė pirmąją profesionalios pantomimos trupę, kuri buvo pradėta rinkti Vilniuje, paskui persikėlė į Kauną – Dramos teatrą, vėliau – Muzikinį teatrą. M. Tenisonas tapo Lietuvos kultūros legenda, nes jo kuriama pantomima paveikė suvokimą apie judesio ir pasakojimo darną, nes jo idėjas, mokymus tęsia ne tik jo mokiniai, bet ir jo mokinių mokiniai.

M. Tenisonas išgarsėjo režisuotais pantomimos spektakliais „Ecce homo!“ (1967 m.), „Sapnų sapnai" (1968 m.), „Saugokit peteliškę!“ (1969 m.), „XX amžiaus capriccio“, (1970 m.), „Koliažas“, (1971 m.). Spektakliai pralenkė tuometį oficiozinį meno supratimą. Triko aprengti kūnai judesiu išreiškė mintį apie bendražmogiškas, humanistines vertybes. Jo trupės pasirodymai neatitiko nei teatro, nei šokio koncepcijos. Trupė glaudėsi tai prie Dramos, tai prie Muzikinio teatro, todėl sukeldavo trintį tarp tradicinių meno rūšių atlikėjų. Akstinu uždaryti trupę tapo 1972 m. Romo Kalantos susideginimas Muzikinio teatro sodelyje. (Tuo metu kaip tik vyko M. Tenisono trupės spektaklis Muzikiniame teatre.) Nesuprantama pantomimos forma buvo vadinama modernia ir avangardiška, o valdininkai ją susiejo ir su politikavimu. M. Tenisonas turėjo palikti Lietuvą ir grįžti į gimtąją Rygą. Latvijoje M. Tenisonas taip pat kūrė novatoriškus teatro spektaklius, neatitinkančius visuomeninių standartų. Visgi būtent už indėlį į pantomimos meną Lietuvos Vyriausybė 2003 m. M. Tenisoną pagerbė Gedimino ordinu.

Vitas Luckus. Modris. Iš ciklo „Mimai“. / Organizatorių nuotr.

Triko aprengti kūnai judesiu išreiškė mintį apie bendražmogiškas, humanistines vertybes. Jo trupės pasirodymai neatitiko nei teatro, nei šokio koncepcijos.

1972 m. uždarius pantomimos trupę, M. Tenisono veikla Lietuvoje nesibaigė. Jis atvykdavo į Lietuvą, į Kauną, ir stebėdavo savo buvusių mokinių – Stanislovo Rubinovo, Giedriaus Kuprevičiaus, Astos Urbanavičiūtės, įkūrusių Jaunimo muzikinę studiją, spektaklių repeticijas. Teatralai, muzikinės studijos šokėjai palaikė ryšį su M. Tenisonu. Pats M. Tenisonas spektaklių nebekūrė, tik patardavo. Tuo pat metu jis pradėjo domėtis baltiškais etnografiniais simboliais ir ženklais. Išstudijavęs latviškus, atvyko nagrinėti lietuviškų. Muziejuose nagrinėjo lietuviškų tautinių juostų ornamentus. Daug laiko praleido Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Liaudies meno skyriuje. Padėjo rasti trūkstamas tautinės juostos ornamento dalis. Pagal M. Tenisono atkurtą raštų schemą buvo restauruota muziejuje saugoma tautinė juosta. Galiausiai raštų schemas sujungė į baltiškų ornamentų ženklų konstravimo sistemą, pavadintą „Zime“ (Ženklas). Kartu su kolega latviu architektu Armandu Strazdu sistemą įkėlė į internetą: https://zime.center/. Į Kauną M. Tenisonas atvažiuodavo skaityti paskaitų apie baltiškus ženklus. Jau apie 2000 m. M. Tenisono sekėjų ratas prasiplėtė nuo teatralų iki dailininkų, etnologų, muziejininkų, istorijos mokslininkų.

M. Tenisono domėjimasis pantomima ir baltų ženklais – skirtingos veiklos sritys, bet viena iš kitos išplaukiančios ir viena kitą papildančios kryptys. Pantomimos judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Ši sintezė aktualizavosi 2008 m. M. Tenisonui pradėjus bendradarbiauti su latve, buto performansų atlikėja Simona Orinska. XX a. antroje pusėje M. Tenisono puoselėti pantomimos judesiai įgavo naują formą. Jie sintezavosi su baltų juostų raštais. M. Tenisono ir S. Orinskos kuriamuose performansuose ne tik išliko, bet ir sustiprėjo humanistinė idėja. 2014 m. Kyjive bendradarbiaudami su dainininke ir atlikėja Skaidra Jančaite menininkai surengė spektaklį „Tautos gimimas“.

Autentika: daugiaraštė-šimtaraštė. XVII pab. juosta, saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 2002 m. ji buvo restauruota pagal M. Tenisono brėžinius. / Organizatorių nuotr.

Sintezuotą – judesio ir ženklų parodą „Laiko raštai“ Paveikslų galerijoje M. Tenisonas planavo surengti dar 2006 m. M. Tenisono perfekcionistinių idėjų vizualizacija užtruko. Mirus M. Tenisonui, Rygoje liko piešinių, eskizų, baltiškų ženklų tyrimų, taip pat pantomimos vaizdo įrašų archyvas. M. Tenisono pantomimos spektaklių nuotraukos, plakatai; piešiniai, atskleidžiantys judesio plastiką; baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklo) pirmieji brėžiniai, sistemos prototipai; Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ teatro, jungiančio ženklus ir judesį nuotraukos ir vaizdo siužetai – tai išsaugojo Modrio sūnus Peteris Tenisonas, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs M. Tenisono veiklos tęsėju. Jo iniciatyva M. Tenisono paroda „Judesys ir ženklas“ Paveikslų galerijoje įgavo M. Tenisono estetikos ir minties suvokimo formą, architektūrą ir dizainą.

Linijos: M. Tenisono piešinys savo seseriai Ilgai. / Organizatorių nuotr.

M. Tenisono minties kelionę nuo judesio iki ženklo aptarsime, diskutuosime, analizuosime ir išbandysime susitikimuose su M. Tenisono gerbėjais, mokiniais ir jo mokinių mokiniais. Jie papasakos Modrio atvykimo į Lietuvą istoriją, ves pantomimos trenažus, ženklo (Zime) piešimo užsiėmimus. Pirmasis susitikimas laukia jau lapkričio 22 d. su Arvydu Lebeliūnu – režisieriumi, M. Tenisono mokiniu.

Meno kūrinius taip pat kuria DI programos. 2022 m. dirbtinio intelekto sukurtas paveikslas „Théåtre D’opéra Spatial“ JAV netgi laimėjo meno konkursą. Žiuri nariai nežinojo, kad dailininkas Jasonas Allenas konkursui pateikė tris paveikslus, kuriuos sugeneravo naudodamas nemokamą algoritmą.

Kaip XIX a. kilo klausimas dėl tapybos išnykimo atsiradus fotografijai, dabar meno pasaulyje aktualija tampa dirbtinio intelekto ir žmogaus dvikova arba partnerystė. Prasideda diskusijos, kas yra tikrasis kūrinio autorius – žmogus ar botas.

Grafinio dizaino menininkas, Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos (AIAL) narys Gintautas Velykis (gim. 1958 m.) į dialogą su DI ėjo ilgai, nuosekliai ir metodiškai. Kompiuterine grafika jis susidomėjo beveik prieš 30 metų, kai dar ne visi turėjo internetą, o į kompiuterį žiūrėjo kaip į kalkuliatorių.

Į kompiuterinį meną G. Velykį atvedė darbas reklamoje. Jis buvo vienas pirmųjų, kuris pradėjo kurti ją skaitmeninę: logotipus, 3D videoanimaciją, plačiaformatę spaudą, interneto svetaines. Kūrė reklamines iškabas, plakatus ir kioskams, ir „Sekundės“ bankui, televizijos vinjetes „Panoramai“. Skirtingi reikalavimai privertė greitai reaguoti ir persiorientuoti. Kartu kompiuteryje kaip talpioje, vietos nepritrūkstančioje dėžėje menininkas vis eksperimentuodavo su vaizdo apdorojimo ir generavimo programomis, kurios palengva pakeitė teptuką ir drobę. 1996 m. G. Velykis laimėjo „Fujifilm“ skaitmeninės grafikos konkursą. Tuo metu kūrinio originalumą užtikrino disketės byloje (faile) įrašytas kūrinys.

Pandemijos metu pardėti kurti moksliniu fantastiniu žanru paremtos dirbtinio intelekto interpretacijos tapo tarsi nuoroda į kitokį pasaulį, kuriame gyvensime pasibaigus pandemijai.

 

Dabar, naudojantis internetu, skaitmeninio paveikslo pirmapradį vaizdą atsekti sunkiau. Be to, dabar botas gali sukurti kūrinį per keletą minučių. Koks bus kūrinio rezultatas, priklauso nuo programėlei duotų užduočių. Dirbtinis intelektas gali padėti sukurti paveiksliukų, imituojančių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Paulio Cézanne’o ar Vincente’o van Gogho stilių. Tikėtina, kad ateis laikas, kai botas imituos ir G. Velykio skaitmeninius paveikslus.

DI sugeneruoto kūrinio išskirtinumą reikėtų sieti su autorių dominančiomis temomis, jų skleidžiama žinute, darbo stilistika. Praktiškai taip pat, kaip ir pieštukus, teptukus, dažus, drobę naudojančių menininkų. Kompiuteryje pasakojimas virsta vaizdu. Vaizduotė yra tai, ką turi kūrėjas ir ko stokoja botas. Tiesa, dar 2019 m. menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, kurdami projektą „Pelkių intelektas“, teigė, kad dirbtinis, arba mašininis, intelektas taip pat turi vaizduotę ir gali savarankiškai kurti vaizdus. Vis dėlto tokio vaizdų generavimo su vaizduote mokslininkai nesieja. Botas tik apdoroja duomenis, o žmogus supranta daugiau, nei yra duota tiesiogiai patiriamoje empirinėje aplinkoje.

Taigi, kūrinio struktūrą, stilių, temą, nuotaiką diktuoja menininkas. G. Velykis į kompiuteriu kuriamų paveikslų stilistiką įžengė iš tapybos pasaulio. 1990–1992 m. jis tapė nežemiškus siužetus, išgalvotus motyvus. Kosmines, transcendentines idėjas menininkas išreiškė tradicinėmis tapymo priemonėmis. Eksponavo paveikslus AL (Alberto)galerijoje, Vilniaus „Arkoje“, WDB galerijoje, Palangos parodų paviljone, Danijoje, Norvegijoje, Vengrijoje. Daugelis tapybos darbų, išvežtų į parodas užsienyje, dingo per ekonomikos krizes. Ne visiems tokie siurrealūs paveikslai patiko. G. Velykis prisimena: „Akyse toks vaizdelis – paroda antrame aukšte, laiptais lėtai lipa solidūs ponas su ponia. Nuo paskutinio laiptelio iki paveikslų kokie 3–4 m. Pirmi lankytojai, mano veide – naivi šypsena. Ale anų – betoniniai veidai ir pilkėja. Tik zdaravos matrionos raudonos lūpos sujudėjo ir prakiuro lava. Tas skreplys tik vos vos nepataikė ant manęs, ale potėpis liko neblogas ant paveikslo. Matyt modernistė.“

Galbūt išties nerealūs siužetai labiau tiko kompiuterinei tapybai. Į skaitmeninės tapybos džiungles menininkas pasinėrė iš daugiau nei prieš tris dešimtmečius kompiuteriu pradėtų kurti reklaminių darbų, įvestų savų meninių technologijų perkuriant ar skaitmenizuojant išlikusias dingusių darbų fotografijas. Didelę įtaką padarė autoriaus susidomėjimas „Fluxus“ judėjimu, keistąja mechanika, kurie atvedė iki stimpanko stilistikos. Priminsiu, kad stimpankas yra vienas iš fantastikos žanrų, atsiradęs 1980 m. Stimpankas jungia britų imperijos klestėjimą pasiekusios Viktorijos epochos (1837–1901) kostiumus, technikos pasiekimus su dabartiniais atradimais. Tipiškiausias pavyzdys yra garo varikliais varomi lėktuvai. Trumpai tariant, tai mokslinė fantastika mokslininkams.

Stimpanko stiliumi G. Velykis išpuošė Kauno III fortą. Pasak G. Velykio: „...Forto miestuose žmonių nėra, tačiau sargyba tebestovi. Ten daug metalo, betono arkų, laidų, visokių duženų su savo stikle įstrigusiomis mintimis, istorijomis ir vizijomis. Tik momentais atsiveria portalai pro kulkų paliktas erdves, ten pradeda tekėti laikas...“ Taip ir gimė mintis sukurti skaitmeninės tapybos kūrinius „PortalAi“.

Pandemijos metu pardėti kurti moksliniu fantastiniu žanru paremtos dirbtinio intelekto interpretacijos tapo tarsi nuoroda į kitokį pasaulį, kuriame gyvensime pasibaigus pandemijai. Kūriniuose jungiama nuotolinio bendravimo emocija, informacinių technologijų atradimai, seno gyvenimo ilgesys, spalvų estetika. Kūriniuose analizuojamos karo, apokaliptinės, fantastinės temos. Keliaplaniai kūriniai atsiveria kaip portalai į kitą pasaulį.

Algoritmais paremtas dirbtinis intelektas mene atveria duris fantazijai. Tačiau tik menininko vaizduotė sugeba šią fantaziją įprasminti. Parodoje pirmą kartą taip gausiai rodomos G. Velykio vizijos kviečia panardyti tarp realybės ir virtualybės.

Kas? G. Velykio paroda „PortalAi“.

Kur? Kauno paveikslo galerijoje.

Kada? Veikia iki birželio 6 d.

Registruotis edukacijoms parodoje tel. +370 684 84 388