Kaune viena iš nedaugelio

Panašių skaityklų bei bibliotekų įsikūrusių miestų žaliosiose erdvėse po atviru dangumi apstu visoje Lietuvoje, tačiau Kaune tokių, skaičiuojant ir knygų namelius – vos kelios. Anot Maironio muziejaus viešųjų ryšių skyriaus vedėjos Eglės Rankauskienės idėja įrengti vasaros skaityklą kilo prieš penkerius metus, o pati skaitykla veikia jau 4 vasarą. "Norėjosi sukurti vietą, kurioje galėtų susitikti bendraminčiai, bendrautų, keistųsi knygomis, kalbėtųsi apie jas", – kaip vieną skaityklos įkūrimo priežasčių įvardijo E.Rankauskienė.

Nors darbo dieną čia gana tuščia, tačiau, kaip teigia muziejaus darbuotojos, kiemelio lankytojų jos neskaičiuoja, svarbiau, kad apsilankęs žmogus išeitų pailsėjęs ir atsipalaidavęs. Muziejaus darbuotojus taip pat stebina ir čia užsukantis jaunimas, ypač moksleiviai po ekskursijų prisėdantys paskaityti.

Mums svarbu dalytis, atsiverti, pagaliau sugriauti įsisenėjusį stereotipą apie uždarą ir šaltą muziejaus atmosferą.

Neįprasta lentyna

Pasak muziejaus, skaityklos pagrindinį akcentą, modernią knygų lentyną-kopėčias suprojektavo ir pagamino Vilniaus dailės akademijos studentai. Į šią lentyną atgulė ne tik pačio Maironio muziejaus leidiniai, bet ir lankytojų atneštos knygos. "Vasarą skatiname daugiau pabūti gryname ore, išpuoselėtame Maironio sode, kuriame poetas ir dirbo, ir ilsėjosi, skaityti lietuvių autorių knygas, dalintis įspūdžiais. Norisi, kad žmonės apie tokią vietą sužinotų ir ja džiaugtųsi", – viliasi E.Rankauskienė, atkreipusi dėmesį ir į tai, kad ne visi Kauniečiai žino apie šią žaliąją miesto erdvę įsikūrusią pačioje miesto širdyje, prie pat Rotušės aikštės.

Veiks ir kitąmet

Muziejaus darbuotoja taip pat patikino, kad skaitykla Maironio sode veiks ne tik šiais metais, kol leis oro sąlygos, bet ir kitais metais. "Mums svarbu dalytis, atsiverti, pagaliau sugriauti įsisenėjusį stereotipą apie uždarą ir šaltą muziejaus atmosferą." – teigia viešųjų ryšių atstovė

Apsilankyti vasaros skaitykloje Maironio lietuvių literatūros muziejuje galima muziejaus darbo metu. Skaitykla veikia šiltuoju metų laiku, ne tik kalendorinę vasarą.

Pastaruoju metu 26-erių armėnas dirba klube "Budoka", treniruoja vaikus, taip pat padeda kitų kovos menų atstovams, tarp kurių – žinomas bušido meistras Herkus Lukošiūnas.

– Mano tėtis Anastasas irgi sportavo, buvo dviratininkas, atstovavo Armėnijos rinktinei. Važinėjo į varžybas po visą anuometę Sovietų Sąjungą, dažnai tekdavo užsukti ir į Lietuvą. Jam čia patiko, vis sakydavo, kad šalis – labai graži, – pasakojo T.Galstianas. – Vėliau, kai baigė sportininko karjerą, čia atvažiuodavo darbo reikalais. Galiausiai, jei neklystu, apie 1989-uosius tėtis su mama persikėlė į Lietuvą. 1990-aisiais gimė mano brolis, o po trejų metų – aš.

– Tigranai, kaip atradote dziudo? Galbūt esate bandęs ir kitų sporto šakų?

– Į dziudo mane atvedė tėtis. Brolis mėgo futbolą, o aš su tėčiu vis važiuodavau pažiūrėti, kaip jam sekasi. Paspardydavau kamuolį, bet tėtis man buvo parengęs kitą planą – norėjo, kad pasirinkčiau individualią sporto šaką. Tad, kai nuvedė į dziudo, taip ir likau. Negaliu sakyti, kad kita sporto šaka gali labiau patikti nei dziudo, bet yra sportinis interesas. Todėl ir kitos kovos menų sporto šakos mane domina. Pavyzdžiui, norėčiau išmokti smūgiuoti kojomis.

– Ėmėtės trenerio darbo, nors dar galėtumėte kovoti ant tatamio. Kas paskatino apsispręsti?

– Kryžkelėje atsidūriau pernai vasarą, po Europos studentų žaidynių Portugalijoje. Tada užėmiau penktą vietą. Apniko mintys, kad gal atėjo metas baigti sportininko karjerą. Porą savaičių svarsčiau, ką norėčiau veikti toliau, juo labiau kad paprasto darbo, visą gyvenimą paskyrus tik sportui, sunku rasti. Paskambino Karolis Bauža, vienas "Budoka" klubo vadovų, ir pasiūlė padirbėti treneriu. Pagalvojau: žinių turiu, patirties – taip pat, kodėl gi nepabandžius? Patiko ir kol kas sekasi labai gerai.

Žaidžiame įvairius žaidimus, retkarčiais paskatinu auklėtinius gardumynais. Tenka ir griežtai sudrausminti.

– Kaip sudominate vaikus sportu?

– Pats esu tarsi vaikas, todėl labai lengva rasti bendrą kalbą (juokiasi – aut. past.). Žaidžiame įvairius žaidimus, retkarčiais paskatinu auklėtinius gardumynais. Tenka ir griežtai sudrausminti. Jei aš draugiškas – ir jie su manim draugiški, tad rūpesčių nekyla.

– Kaip skiriasi darbas su vaikais ir vyresniais sportininkais?

– Vaikus reikia suintriguoti, motyvuoti. Praeis mažiausiai treji ar ketveri metai, kol berniukas ar mergaitė suvoks, ką jam reiškia sportas, ar norėtų toliau treniruotis. Su suaugusiaisiais – paprasčiau: ateina motyvuotas atletas, jam reikia krypties, treneris padeda pasirinkti – ir darbas.

Herkus Lukošiūnas (kairėje) ir Tigranas Galstianas

– Padedate H.Lukošiūnui tobulinti bušido techniką. Kodėl ėmėtės šio darbo?

– Tiesiog atradome vienas kitą... (Juokiasi – aut. past.).

– Mes seni pažįstami, – į pokalbį įsijungė H.Lukošiūnas. – Kai pasukau į mišrius kovos menus (MMA), man reikėjo sparingo partnerio arba imtynių trenerio. Parašiau Tigranui ir jis sutiko kartu padirbėti. Tigranas – dziudo meistras, sukaupęs labai solidų imtynių veiksmų arsenalą, netgi didesnį nei, tarkime, graikų-romėnų ar laisvųjų imtynių specialistas. Vienas su kitu neblogai susiderinome. Kiekviena treniruotė – savaip įdomi, kaip naujas iššūkis. Tigranas visada kažką naujo man būna paruošęs. Tikrai pajaučiau, kad tobulėju, jo dėka sukaupiau daug naujos informacijos. Manau, kad ateityje per MMA kovas ši patirtis man tikrai pravers.

– Herkus nori mokytis, o aš stengiuosi, kad procesas būtų kryptingas, – tęsė T.Galstianas. – Kartais per vieną treniruotę įvykdome tiek užduočių, kiek jų užtektų kelioms pratyboms.

– Įprastai treniruotės trunka pusantros valandos, tačiau dažniausiai užtrunkame gerokai ilgiau, – pridūrė H.Lukošiūnas. – Viską norisi dar ir dar kartą išbandyti, pakartoti, įtvirtinti.

– Tigranai, vis dar gaji nuomonė, kad kovos menų sportininkai – agresyvūs. Koks jūsų požiūris?

– Sportas – būdas sutramdyti žmoguje tūnantį pyktį. Aš, kad ir kiek pykčio per dieną sukaupdavau, atsikratydavau jo per treniruotes. Kai kryptingai valdai savo energiją, jos neparodai gatvėje ar kur kitur. Žinoma, yra žmonių, kurie, atėję pasportuoti, kažkodėl nori savo pyktį po treniruočių ir į gatves išsinešti. Man gyvenime taip nebuvo. Savo treniruojamiems vaikams teigiu: niekam niekur niekad negalima parodyti agresijos, išskyrus dziudo salę, kur sportuoji, ar per varžybas, kai tenka kautis su konkurentu, kurį reikia nugalėti.

– Teigiama, kad kovos menai – ne moterims. Ar pritariate?

– Ne. Mergaitės irgi gali drąsiai treniruotis dziudo, karatė, rinktis kitus kovos menus. Mano patirtis liudija: su mergaitėmis net šiek tiek lengviau dirbti – jos drausmingesnės, netgi imlesnės ir ne tokios nutrūktgalvės kaip berniukai.

Šįkart į vakaronę susirinko tikri lietuvių liaudies šokių entuziastai, jau gerai mokantys visus šokių žingsnelius – jie pasiryžo išmokyti šokti ir vakaro smalsuolius.

Vyriausią šokėją senjorę Ievą šokti pakvietė kitas renginio dalyvis. "Jei tik būtų arčiau namų tokie renginiai, šokčiau kiekvieną dieną, kad ir po tris kartus. Visai kaip senais laikais", – paklausta, ką mano apie tokius renginius Kaune, atsakė moteris. "Galėsiu dabar visiems sakyti, kad buvau šokiuose", – nusijuokė Ieva, iš pradžių stebėjusi kitus šokėjus iš šalies. Moteris atskleidė, kad jai lietuvių liaudies šokiai po atviru dangumi – patys gražiausi.

Keletas Žaliakalnio gyventojų visą renginį stebėjo pro savo namų langus. "Gyvenu čia netoliese, pagalvojau, užsuksiu pažiūrėti, kas čia vyksta. Man patinka lietuvių kultūra, tautinis paveldas", – papasakojo netoliese gyvenantis Tomas. "Seniau domėjausi šokiais, tačiau dabar nebetraukia dalyvauti", – paklaustas, kodėl tik stebi šokančiuosius, paaiškino jaunas vyras.

Dauguma atėjusiųjų į vakaronę susitinka lyg seni pažįstami. Tai patvirtino ir kalbintas Paulius, pavadinęs save prisiplakėliu. Vyras teigė, kad stengiasi kuo dažniau prisijungti prie šių tradicija tapusių vakaronių. "Čia yra tarsi bendruomenė. Šokiuose visada sutinki pažįstamų žmonių", – pastebėjo Paulius.

Šokių mylėtojų neišgąsdino temstantis dangus ar vėstantis oras. Organizatoriai muzikos repertuarą sudėliojo taip, kad trankius šokius keistų lėtesni – taip šokėjai galėjo šokti kuo ilgiau ir pailsėti po daug energijos reikalaujančių šokių, tokių kaip "Dirižablis" ar "Kiaulė grikiuos".

Jei tik būtų arčiau namų tokie renginiai, šokčiau kiekvieną dieną, kad ir po tris kartus.

Vienas iš šokėjų Paulius atkreipė dėmesį, kad vakaronė čia, prie pat gyvenamųjų namų, trunka tik iki 22 val., nuo kurios prasideda ramybės laikas. "Įprastai vakaronė gali trukti ir iki 2–3 valandos ryto", – savo patirtimi pasidalijo jis.

Rudenį vakaronės vyks uždarose patalpose. Kartą per mėnesį – Kauno miesto muziejaus tautinės muzikos skyriuje. Sekti kitų vakaronių datas galima ansamblio "Goštauta" socialinio tinklo "Facebook" puslapyje. Tokius renginius organizuoja daugelis Kaune esančių folkloro ansamblių.

Liepą ir birželį liaudies šokių mylėtojai smagiai trypė ant Pelėdų kalno ir ant vadinamojo "Trijų mergelių" tilto.

Dabartiniai rekordininkai

Net 12 šalies ilgaamžių iš 13 žinomų gyvena miestuose. Dauguma jų – moterys, jų, sulaukusių 110 metų ir daugiau, Lietuvoje yra 7. Šį faktą patvirtina ir Lietuvos ilgaamžiškumo rekordininkės.

Lietuvos rekordus registruojanti agentūra "Factum" šiuo metu skelbia, kad vyriausias užregistruotas Lietuvos pilietis buvo 111 m. 5 mėn. 2 d. amžiaus sulaukusi – Eufemija (Emilija) Daukšaitė Krištopaitienė. Vyriausių dvynių rekordas priklauso taip pat moterims, sulaukusioms 90 m. 3 mėn. 20 d. amžiaus – Raseiniuose gimusioms ir augusioms Živatkauskaitėms – dvynėms Birutei Justinai Laurinaitienei ir Ramildai Viktorijai Petreikienei.

Palaikė sukčiais

Tačiau Gyventojų registro duomenimis vyriausia Kauno gyventoja yra 112 m. moteris. Paklaustas apie galimą ilgaamžiškumo rekordininkę iš Kauno, agentūros "Factum" direktorius Vytautas Navaitis atkreipė dėmesį, kad ne visa informacija iš registrų apie ilgaamžius agentūrą pasiekia greitai. Tokiais atvejais laukiama ir artimųjų pranešimų. Be to, visa iš Gyventojų registro gaunama informacija, anot pašnekovo, turi būti patikrinta. Tokiais atvejais skambinama ilgaamžiui arba jo artimiesiems. Pasak V.Navaičio, yra buvę atvejų, kai galimą rekordą tikrinantis agentūros darbuotojas buvo palaikytas telefoniniu sukčiumi.

Vien tik gimimo liudijimo ir pasakojimo nepakanka.

Paklaustas, dėl kokių priežasčių garbingo amžiaus sulaukęs pilietis gali netapti rekordininku, pašnekovas atsakė: "Turi būti nuoseklūs dokumentai ir pakankamai įrodymų, kad ilgaamžis yra dokumentuose nurodytas žmogus. Vien tik gimimo liudijimo ir pasakojimo nepakanka. Kai viskas nuoseklu, registruojame rekordą."

Pasitaiko ir kuriozų

Lietuvos istorijoje yra buvę atvejų, kai sąmoningai ar ne žmonės buvo pasendinami dokumentuose. Sąmoningai žmonės save sendino dėl nenoro atlikti karinę prievolę Sovietų sąjungos armijoje, vengė jungtis į kolūkius ar nenorėjo būti išvežami priverstiniams darbams į Vokietiją. V.Navaitis teigia, kad yra buvę ir tokių atvejų, kai žmonės buvo pasendinami ne savo noru, o tiesiog dėl žmogiškos klaidos. Agentūros direktorius prisiminė, jog 1992-aisiais teko tikrinti, ar tikrai viena moteris sulaukė 132 metų. Tik vėliau paaiškėjo, kad senolė buvo gerokai pasendinta ir iš tikrųjų nebuvo sulaukusi net 100 metų. Taip įvyko todėl, kad įvyko žmogiškoji klaida, kai valstybės tarnautojas, pildydamas moters dokumentus, įrašė ne tuos gimimo metus. Laikui bėgant klaida buvo pastebėta, tačiau sovietmečiu senjorės šeima jai patarė palikti šį nesusipratimą ramybėje. Tik sulaukus nepriklausomybės ir rekordų agentūrai pradėjus domėtis ilgaamže kaip galima rekordininke, klaida buvo ištaisyta.

Siuntė vis kitur

"Noriu tapti donoru po mirties, užpildyti popierinę sutikimo formą. "Išgirdusi tokį prašymą vienos Kauno poliklinikos registratorė kiek sutriko, bet patarė kreiptis į šeimos gydytojų registratūrą. Joje jau kita registratorė, išgirdusi identišką prašymą, taip pat nelabai žinojo, ką daryti, ir rekomendavo kreiptis į savo šeimos gydytoją. Su tokiais sunkumais susidūriau siekdama pasirašyti popierinį sutikimą tapti donoru po mirties. Teko pereiti prie skaitmeninio varianto – užpildyti elektroninę sutikimo formą. Ją užpildžiau per maždaug 5 min. Nereikėjo jokios su mano sveikata susijusios informacijos.

Kol šios alternatyvos nebuvo, pasiryžusiems tapti donorais neretai iškildavo keblumų. Vilnietis Vidmantas reikiamus dokumentus užpildė ir donoro kortelę gavo prieš beveik 20 metų – vos sulaukęs pilnametystės. "Tuo metu niekas nežinojo, kas tai ir kaip tai įteisinti. Mane buvo nusiuntę net pas notarą. Bet po keleto dienų klajonių vis dėlto pavyko", – pasakojo Vidmantas.

Mane labai sujaudino jos logika: "Mano sūnaus liks gyventi bent širdelė, matys jo akys... Na ir kas, kad kitame žmoguje."

Apsisprendė žuvus draugui

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasidalijo ją sujaudinusia istorija, kuri privertė susimąstyti apie donorystę: "Viena pažįstama moteris paaukojo savo žuvusio mažamečio sūnaus organus ir sulaukė piktų apkalbų jos mažame miestelyje. Mane labai sujaudino jos logika: "Mano sūnaus liks gyventi bent širdelė, matys jo akys... Na ir kas, kad kitame žmoguje."

D.Gudzinevičiūtė pasakojo, kad prieš penkerius metus nusprendusi tapti organų donore susidūrė su kliūtimis – rasti sutikimo formą internete buvo sudėtinga. Kita donoro kortelės savininkė studentė Salomėja pastebi, kad ir šiuo metu rasti elektroninę sutikimo formą nepaprasta: "Galimybė užpildyti prašymą internetu paslėpta kažkur valstybiniuose puslapiuose, trūksta jų reklamos."

Donorė Aušra sutikimą pateikė aukodama kraujo. Apsispręsti, ar tapti organų donore, ją paskatino per nelaimingą atsitikimą žuvusio draugo istorija. "Atsimenu, laukėme su draugu prie šarvojimo namų, kai paaiškėjo, kad į juos žuvęs draugas bus atvežtas diena vėliau. Jo mama nusprendė sūnaus organus paaukoti donorystei. Pamenu, jis visada nešiodavo apsmukusius drabužius, ir kai pamatėme jį karste, apėmė neapsakomas jausmas, lyg žiūrėčiau į žmogų, kurio niekada nepažinojau. Jo niekur nebūtum pamatęs su kostiumu. Iš čia ir ateina suvokimas, kad tavo miręs kūnas nebesi tu, jis nieko nebereiškia", – mintis, paskatinusias tapti organų donore, prisiminė mergina.

Donorystę gaubiantys mitai

Jai antrino viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas: "Trūksta informacijos ir paaiškinimo žmonėms, kokia yra donorystės vertė ir kaip galima padėti. Žinoma, svarbu yra ir seni mitai, tačiau reikia kur kas geriau apgalvotos komunikacijos." A.Katauskas taip pat pastebi, kad kalbantis su žmonėmis, juos šviečiant, galima suprasti, iš kur kyla donorystę gaubiantys mitai ir kaip su jais kovoti.

Dažnai vyrauja įsitikinimas, kad užpildžius sutikimą tapti organų donoru gydytojai nebesistengs kovoti dėl žmogaus gyvybės. Šį mitą paneigia ir galimas jo atsiradimo priežastis pateikia Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos širdies chirurgas Vilius Janušauskas: "Lietuvoje net juokaujama, kad ligonis miršta ne dėl ligos, o dėl gydytojo kaltės. Kai žmonės pradės galvoti, kad mirštama nuo ligos, o gydytojai tik stengiasi padėti, tada požiūris į donorystę pasikeis." Chirurgas apgailestauja, kad dauguma vyraujančių mitų, keistų įsitikinimų kyla iš nežinojimo. "Žmonės kartais net vienoje palatoje būti su ligoniu, kuriam diagnozuotas vėžys, bijo, kad neužsikrėstų", – niekuo nepagrįstą mąstymą apie neužkrečiamą ligą pateikia gydytojas.

Anot V.Janušausko, žmonės dažnai nesupranta, kas yra smegenų mirtis, nesuvokia, kad tai yra būklė, kurios neįmanoma pagydyti. Dėl to dalis patyrusių smegenų mirtį artimųjų nepagrįstai viliasi, kad jiems brangūs žmonės galbūt dar atsigaus ir veja šalin mintis, kad jo organus galėtų paaukoti. Tačiau iš tiesų smegenų mirtis – tai būklė, kai kraujotaka smegenyse nutrūksta ir jos atkurti nebepavyksta, nors kai kurie organai, prijungti prie medicinos aparatūros, dar funkcionuoja. Nustačius smegenų mirtį, konstatuojama žmogaus mirtis. Tokiu atveju įmanoma organų ir audinių donorystė. Smegenų mirtis konstatuojama tik ligoninės reanimacijos skyriuje per trijų gydytojų konsiliumą. Prieš tai privaloma atlikti specialius tyrimus, siekiant įsitikinti, kad žmogų iš tiesų ištiko smegenų mirtis.

Svarbus pokalbis šeimoje

Jau kurį laiką su donoro inkstu gyvenanti Gitana pasakojo taip pat susidurianti su mitais. "Dirbu su žmonėmis ir neslepiu, kad man yra persodintas inkstas. Žmonės kartais klausinėja: "O jeigu reanimacijos skyriuje išims organus?", arba "Aš savo artimojo negalėčiau atiduoti transplantacijai", tarsi žemei būtų reikalingi organai", – stebėjosi pašnekovė.

Įvairių mitų pagrindą paneigia ir Lietuvos asociacijos "Gyvastis" prezidentė Aušra Degutytė. Asociacija vienija žmones, sergančius inkstų ligomis, laukiančius ar gyvenančius su donoro organu po transplantacijos, ligonių artimuosius ir medikus. Pašnekovės teigimu, kai kuriuos piliečius nuo minties tapti organų donorais atbaido baimė, kad, pasirašydamas tokį sutikimą, žmogus yra priverstas atskleisti informaciją apie savo sveikatos būklę. Tačiau piliečio sutikime tapti organų donoru po mirties niekada neįtraukiama informacija apie pildančiojo sveikatos būklę, kraujo grupę ar kitus imunologinius duomenis.

A.Degutytė pažymi, kad net ir nepritariant organų donorystei praverstų pokalbis šeimoje, nelaimės atveju palengvinantis artimųjų apsisprendimą: "Kalbinant žmones, kurie paaukojo savo artimųjų organus, dažnai girdime, kad buvo kalbėta apie tai donorui dar esant gyvam, ir tai palengvino sprendimą."

Ieško savojo donoro

Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) duomenimis, dvigubai daugiau Lietuvos moterų (20 tūkst.) nei vyrų (10 tūkst.) yra išreiškę norą po mirties tapti donorais. Dažnas pašnekovas, paklaustas, kodėl taip yra, tik traukė pečiais. Donorė Aušra pasvarstė, kad tai gali būti susiję su auklėjimu jaunystėje: "Istoriškai, moterų pozicija buvo aukotis dėl kitų. Todėl moterims yra lengviau pasirinkti donorystę." Panašios pozicijos laikėsi ir asociacijos "Gyvastis" prezidentė: "Moterys jautresnės, jos labiau užjaučiančios ir gal tiesiog altruistiškesnės."

Ne vienas pacientas po transplantacijos, kaulų čiulpų persodinimo ar kraujo perpylimo trokšta susirasti savo donorą ar jo artimuosius, tačiau Lietuvoje tai įmanoma tik per NTB. Tarpininkaujant biurui, recipientas su donoru ar jo šeima susirašinėja anonimiškai.

Apie norą sužinoti daugiau užsiminė ir su donoro inkstu gyvenanti vidutinio amžiaus Gitana. "Labai įdomu buvo sužinoti, kas buvo tas donoras. Žinau, kad tai buvo mano metų moteris. Vis pagalvoju, kokia ji buvo. Ypač pirmas savaites po persodinimo, net ir sapnuodavau ją kartais", – užsiminė pašnekovė.

Kai kurie pasakoja apie kaltės jausmą belaukiant donoro. Iš tiesų tai yra laukimas, kol kažkas numirs.

Pacientų norą sužinoti daugiau supranta, tačiau jo neprovokuoja gydytojas V.Janušauskas: "Kai kurie žmonės pasakoja apie kaltės jausmą belaukiant donoro. Iš tiesų tai yra laukimas, kol kažkas numirs."

A.Degutytė pastebi, kad asociacijos nariai, gyvenantys su donoro širdimi ar inkstu, jaučiasi turintys atidirbti už kažkieno paaukotą gyvybiškai svarbų organą. Taip įsitraukia į šviečiamąją veiklą, savanoriškai viešina donorystės idėją. Tačiau valstybės pastangų skatinti piliečius aukoti organus po mirties pašnekovė pasigedo. "Jei valstybė skirtų daugiau dėmesio transplantacijai, tokių operacijų būtų atliekama daugiau ir žmonių išgelbėjama daugiau", – įsitikinusi A.Degutytė.

Laukia transplantacijos operacijų

NTB duomenimis, 384 žmonės šiuo metu Lietuvoje laukia organų ar audinių (ragenų) transplantacijos: širdies transplantacijos laukia 42, kepenų – 81, inksto – 144, plaučių – 7, širdies ir plaučių komplekso – 4, kasos ir inksto komplekso – 10, ragenų – 96 recipientai.

Dvigubai daugiau Lietuvos moterų (20 tūkst.) nei vyrų (10 tūkst.) yra išreiškę norą po mirties tapti donorais.

2017 m. inkstų transplantacijos (kartu su kasos ir inksto komplekso transplantacija) vidutiniškai laukta 1,5 metų, širdies – 1,2 metų, kepenų – 0,8 metų, ragenų – 0,6 metų. 2018 m. širdies transplantacijos vidutiniškai laukta 1,7, kepenų – 0,5, inkstų – 1 metus.

Pasirašiusieji sutikimą, kad po mirties jų organai ir (ar) audiniai būtų paimti transplantacijai, gauna donoro korteles. Tačiau ši kortelė tėra simbolis – nėra būtinybės jos nešiotis, nes visi reikiami duomenys įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorų ir recipientų registrą. "Ištikus nelaimei ir reanimacijos skyriuje konstatavus smegenų mirtį, duomenų, ar žmogus buvo išreiškęs sutikimą donorystei, ieškoma ne jo rankinėje ar piniginėje – gydytojai reanimatologai skambina į Nacionalinį transplantacijos biurą ir klausia, ar žmogus buvo išreiškęs tokį sutikimą", – sakė NTB Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Čėsnienė.

Labdaros ir paramos fondo "Maisto bankas" paramos programų koordinatorė Laura Rutkauskienė sutiko pasikalbėti apie maisto švaistymą.

– Ar Lietuvoje taip pat reikėtų panašių įstatymų kaip Italijoje ar Prancūzijoje, draudžiančių prekybos centrams išmesti vartoti tinkamą maistą?

– Žinoma, toks įstatymas yra naudingas plačiąja prasme, kad maisto produktai nebūtų išmetami, neteršiama gamta, neeikvojami kiti ištekliai. Ir produktai atliktų savo tiesioginę funkciją – pamaitintų žmones, nes ES skursta apie 55 mln. žmonių, kurie negali sau leisti kas antrą dieną įsigyti kokybiško baltymų turtingo maisto. Džiugu, kad vis daugiau įmonių supranta maisto švaistymo žalą ir noriai prisideda prie mūsų veiklų, tačiau yra ir tokių, pas kurias nuvykus reikia daug aiškinti – joms atrodo, kad utilizuoti yra daug paprasčiau ir patogiau nei atiduoti. Tad, viena vertus, įstatymas tikrai palengvintų mūsų darbą derantis su prekybos centrais ir gamintojais, tačiau, antra vertus, kadangi vienintelis "Maisto bankas" vykdo maisto surinkimo funkciją Lietuvoje, susidurtume ir su finansiniais bei žmogiškaisiais iššūkiais – reikėtų daugiau savanorių, daugiau sandėlių, daugiau automobilių.

– Produktai ženklinami "geriausia iki" dažniausiai yra tinkami vartoti ir po šio termino. Kokiam terminui tai saugu?

– Žmonės buityje dažnai terminus "geriausia iki" ir "tinka vartoti iki" painioja arba net visai nežino, kad jie yra iš esmės skirtingi. Terminas "tinka vartoti iki" reiškia, kad prieš jus labai greitai gendantis maisto produktas ir jo vartojimas po nurodytos datos gali sukelti tiesioginį poveikį žmogaus sveikatai. O štai "geriausia iki" dažniausiai būna pažymėta ant ilgai negendančių maisto produktų: tai gali būti miltai, įvairios kruopos, konservuoti, džiovinti produktai. Pasibaigus produkto nurodytam "geriausia iki" terminui, jie, jei buvo laikomi tinkamai, yra dar saugūs vartoti, tačiau gali būti pasikeitusi viena kita jų savybė, pavyzdžiui susilpnėjęs maisto kvapas. Žinoma, prieš naudojant tokius maisto produktus reikėtų apžiūrėti ar pakuotė nebuvo suplyšusi, ar ant produkto nėra pelėsio, taip pat – ar maisto produktas buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, kurios dažniausiai būna parašytos ant maisto produkto pakuotės. Rekomendacijas, kiek maistą po termino "geriausia iki" dar galima vartoti, įsakymu yra patvirtinusi Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Štai, pavyzdžiui, duoną ir pyrago gaminius po termino "geriausia iki" galima vartoti dar penkias dienas, džiovintus vaisius, prieskonius, riešutus – dvi savaites.

– Ar pasitaiko tokių atvejų, kad kauniečiai patys ne akcijos metu atneša produktų "Maisto bankui"?

– Kartais, ypač sezono metu, žmonės atveža pačių užaugintų daržovių ar vaisių, kurių savo darže užsiaugino per daug, puiku, kai pirmiausia pagalvojama apie galimybę dalytis maistu, padėti skurstantiems, o ne išmesti. Tai nėra dažnas atvejis, kai žmonės atveža produktų, tačiau tais atvejais atiduodame maistą labdaros valgykloms. Jos maistą gali suvartoti greičiau. Taip pat ištisus metus paaukoti ilgiau negendančių produktų galima per interneto parduotuvę "Barbora". Džiaugiamės, kad žmonės išties pasinaudoja šiomis galimybėmis ir noriai prisideda prie nepasiturinčių žmonių maitinimo.

Neišmestas maistas padeda kitiems

Dažnai viešojoje erdvėje vyrauja nuostata, kad labdarą gauna tik asocialūs asmenys, tačiau tai netiesa. Kaune sandėlį kasdien pasiekiantis 1,5 tonos paskutinės dienos galiojimo maistas išskirstomas dažnai vaikus bei gausias šeimas remiančioms organizacijoms.

Viena tokių organizacijų, priimančių "Maisto banko" paramą – Vaikų dienos centras "Vaikų stotelė", esanti Karmelitų parapijoje. Centro koordinatorė Kristina Jonėnienė pasakoja, kad parama besibaigiančio galiojimo maisto produktais padeda vaikams išmokti gaminti maistą patiems, ekonomiškai panaudoti produktus ir,svarbiausia, neišmesti produktų.

"Norime, kad vaikai tais įgūdžiais pasidalytų namuose. Kai kuriose šeimose maistą gaminti nėra populiaru. Norime, kad vaikai pamatytų, kaip galima gaminti pigiau ir racionaliau, galėtų tai daryti ir namuose. Kai kurie vaikai taip ir daro. Visos šeimos taip pat turi maisto ir veterinarijos tarnybos rekomendacijas, kiek galima pratęsti "geriausia iki" terminą."

Europos Komisijos patarimai

EK neseniai išleido keletą patarimų, kaip išmesti mažiau maisto ir tuo pat metu sutaupyti pinigų.

1. Susiplanuokite, ką pirksite. "Maisto bankas" taip pat pataria apsipirkti su pirkinių sąrašu, bei nepasiduoti akcijų įtakai. Taip sutaupysime ne tik maisto, bet ir pinigų.

2. Patikrinkite suvartojimo datas. Dažnai painiojamos dvi frazės "tinka iki" bei "geriausia iki". "Tinka iki" reiškia, kad maisto produktą saugu vartoti iki nurodytos dienos (pvz., mėsą ir žuvį); "geriausia iki" reiškia, kad iki nurodytos datos produktas yra tinkamos kokybės, bet vėliau tokį produktą vartoti vis dar saugu.

3. Pasirūpinkite šaldytuvu. Siekiant išlaikyti maistą, tinkamą vartoti kuo ilgiau, šaldytuvas turi būti sandarus ir jame turi būti palaikoma 1–5°C temperatūra.

4. Maistą laikykite taip, kaip nurodyta ant pakuočių.

5. Naujus maisto produktus laikykite šaldytuvo ar spintelių lentynų gale, o senesnius – priekyje, taip pirmiau sieksite produkto, kurį suvartoti reikia greičiau.

6. Maistą tiekite mažomis porcijomis

7. Suvartokite likučius. Maisto likučius galite užšaldyti ir suvartoti vėliau. Pavyzdžiui, paruoštą patiekalą galite užšaldyti ir atitirpdyti jį vėliau, kai nenorėsite gaminti.

8. Panaudokite atliekas kompostui. Taip galite pasigaminti trąšų sodui bei daržui.

Renginys prasidėjo trijų Baltijos šalių himnais. Susirinkusiuosius pasveikino vienas iš renginio organizatorių Egidijus Einorius, kuris taip pat yra automobilių klubo „Klasika“ prezidentas. Jis pabrėžė, jog šio renginio tikslas – ne tik suvienyti automobilių entuziastus, bet ir supažindinti visuomenę su technika, kuri buvo naudojama Molotovo-Ribentropo pakto bei Baltijos kelio laikotarpiu.

Renginyje dalyvavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. „Pasiekime savo tikslus, kaip pasiekėme ir tada prieš 30 metų“, – kalbėjo Seimo pirmininkas.

Po V. Pranckiečio estiškai savo sveikinimą pradėjo Estijos ambasadorė Lietuvoje Jana Vanaveski. Ji prisiminė vieno Estijos laikraščio kvietimą prisijungti prie Baltijos kelio 1989-aisiais. „Tai buvo žmonių valios išraiška“, – taip Baltijos kelią apibūdino J. Vaneveski.

„Mes atsikratėme paskutinių baimės likučių“, – kaip vieną iš Baltijos kelio atsiradimo priežasčių įvardijo Latvijos liaudies fronto pirmininkas Romualds Ražuks, prakalbęs latviškai, lietuviškai ir estiškai.

Mes atsikratėme paskutinių baimės likučių.

Vairuotojams, keliausiantiems žygyje buvo įteiktos ir trijų Baltijos šalių vėliavos, kurios vėliau pritvirtintos prie automobilių. Įteikti renginio atminimo medaliai.

Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio klubo pirmininkas Romas Pakalnis palinkėjo vairuotojams laimingo kelio iki Estijos sostinės Talino ir sėkmingai grįžti į namus.

Po modernaus folkloro ansamblio Navija koncerto visi istoriniai automobiliai ir jų ekipažai, kartu su policijos apsauga, buvo išlydėti iš Katedros aikštės. Visi kelionės dalyviai rugpjūčio 20 dieną atvyks į Estijos sostinę Taliną.

Tai vienas iš Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 renginių.

Įprastai tylos sukaustyta vieta tapo muziejumi po atviru dangumi, kuriame buvo galima susipažinti su lietuviškos muzikos kūrėjais. 

Ekskursija prasidėjo prie pirmosios lietuviškos operos „Gražina“ kūrėjo Jurgio Karnavičiaus kapo. Gidė Ina ne tik pasakojo apie Petrašiūnų kapinėse amžino poilsio atgulusius kompozitorius, bet taip pat pasidomėjo, kiek apie juos žino apsilankiusieji.

Panašu, kad net oras priklausė nuo gidės pasakojamos istorijos. Klausant kompozitoriaus Juozo Gruodžio ir jo žmonos Stasės meilės istorijos, švietė saulė, tyliai ošė saldžiai kvepiančios pušys. Ne vienas ekskursijos dalyvis sukikeno išgirdęs kuriozišką istoriją apie tai, kaip J. Gruodis su būsima žmona apsimetė esą nepažįstami sutikę tuometinį Stasės vyrą autobuse.

Aplankius Česlovo Sasnausko kapą, esantį vos už kelių metrų nuo J. Gruodžio ir gidei pradėjus pasakoti vis niūresnes lietuvių kompozitorių istorijas oras taip pat pradėjo bjurti.

Prie Aleksandro Kačanausko poilsio vietos keli renginyje apsilankę senjorai, pradėjus lietui lyti, pastebėjo, jog tai dangus verkia. Prie Juozo Indros kapo įsismarkavęs lietus privertė ekskursiją nutraukti gerokai anksčiau nei planuota.

Prieš pat išsiskiriant gidė Ina visus pakvietė į kitas ekskursijas Petrašiūnų kapinėse. Visos jos turi tam tikras temas, susijusias su čia palaidotais žmonėmis: dailininkais, valstybės kūrėjais, signatarais, kompozitoriais.

Ina taip pat pastebėjo, jog užsienyje gana populiarios, Lietuvoje ekskursijos po kapines egzistuoja dar gana trumpą laiką, tačiau jos taip pat kasmet pritraukia vis daugiau žmonių.

Vis daugėja pranešimų apie platinamus falsifikuotus vaistus. Kas gali atsitikti pavartojus padirbtų vaistų?

Susiuvo netikrais siūlais

Afrikoje vienai moteriai po cezario pjūvio susiūta vieta supūliavo, išsivystė infekcija. Ir tik po to paaiškėjo, kad operacijai buvo naudoti padirbti medicininiai siūlai. "Aš turėjau grįžti į ligoninę ir gydytis", – teigė pacientė BBC naujienų tarnybai.

Specialistai mano, kad pasaulio mastu suklastotų vaistų vertė gali siekti net 75 bilijonus dolerių (apie 70 bilijonų eurų) kasmet. Pavyzdžiui, Ganos maisto ir vaistų tarnybos duomenimis, šalyje bent trečdalis vartojamų vaistų – netikri.

Thomas Amedzro iš Ganos maisto ir vaistų tarnybos sakė, kad daugelio tokių medikamentų pakuotės ir išvaizda yra beveik identiški, lyginant su originalu, ir paprasta akimi atskirti neįmanoma.

Falsifikuotų – 1 proc.

Šiai minčiai pritartų ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros asistentas, dėstytojas Mykolas Aniūnas. Jo nuomone, Lietuvoje yra gana griežta vaistų kontrolė ir čia padirbtų vaistų arba nėra, arba jų labai mažai.

"Tačiau žmonės falsifikuotų vaistų gali įsigyti internetu, todėl vertėtų būti budriems", – perspėjo M.Aniūnas.

Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad nereikia painioti padirbtų vaistų ir nelegaliai įvežtų į šalį. Pastaraisiais dažnai turguose prekiauja garbaus amžiaus moterys, siekdamos prisidurti vieną kitą eurą prie pensijos.

"Bet kokie padirbti vaistai daro žalą organizmui. Jos dydis  priklauso nuo to, kokios paskirties vaistą vartosime", – pažymėjo farmacijos specialistas M.Aniūnas.

Apie 1 proc. Europos šalyse parduodamų vaistų yra falsifikuoti. Šis skaičius gali atrodyti labai mažas, bet atsižvelgiant į žemyno dydį galime suprasti, kad vis dėlto 1 proc. yra gana daug. Išvengti padirbtų vaistų ir taip apsaugoti savo sveikatą galime pirkdami vaistus iš patikimų šaltinių.

Klastoja ir receptus

Afrikoje, siekiant užkirsti kelią padirbtiems vaistams ir medikamentams, rengiamasi įvesti naujovę.

Numatoma, kad ant kiekvienos pakuotės bus speciali nutrinama vieta, po kuria slėpsis unikalus kodas. Jį išsiuntus nemokama sms žinute, paaiškėtų, ar vaistas tikras.
Farmacininkas M.Aniūnas teigia, kad tokia praktika Lietuvoje ir ES pasiteisintų taikoma tik brangiems patentiniams vaistams. Generiniams tai būtų per brangu. Ši sistema padidintų pigesnių vaistų kainą ir tai sukeltų priešingą efektą, nei norima.

Nors Lietuvos rinka palyginti maža padirbtiems vaistams, tačiau ir pas mus atrandama būdų, kaip gauti gydytojo nepaskirtų vaistų. Vienas tokių – receptų klastojimas. Vaistininkai teigia, kad kartais netikri receptai atrodo kaip originalūs ir juos sunku atskirti. Dažniausiai tokiu būdu norima įsigyti psichotropinių vaistų siekiant svaigintis. Mat dalis tokių vaistų yra pigesni negu narkotikai, galima be baimės juos vartoti viešose vietose.

Nuo ketvirtojo šių metų ketvirčio pradėsiantis veikti elektroninis receptas, tikimasi, visiškai panaikins galimybę klastoti receptus. Iki tol lieka kliautis akylais vaistininkais.

Kauno stoties turgaus prekeiviai pastebėjo, kad euras šių Velykų nesugadino – pirkėjų skaičius šią savaitę akivaizdžiai pagausėjo. Kauniečiai tradiciškai daugiausiai pirko kiaušinius, sviestą ir majonezą.

Daugelis prekeivių sutartinai teigė, kad kainos dėl euro nepakilo, o prekybos apimtys prieš Velykas žymiai išaugo.

„Tiesa, žmonės dar negavę pensijų, todėl galbūt perka ne tiek, kiek norėtų, – teigė kiaušinių bei pieno produktų pardavėjas Vytas. – Perka tradiciškai kiaušinius, sviestą ir majonezą.“

Įvairiomis daržovėmis bei vaisiais prekiaujanti Alveta atkreipė dėmesį, jog žmonės daugiausia perka citrinas, grybus, pomidorus. 

Turguje kalbintos moterys pasidalino ir tradiciniais receptais, pagal kuriuos gamina per kiekvienas Velykas. „Jau nuo seno gaminu Kijevo kotletus, jais vaišinu ir vaikus, ir anūkus. Ši tradicija mūsų šeimoje vyrauja jau seniai – perduodama iš kartos į kartą“, – pasakojo Valentina.

Garbingo 91 metų amžiaus pirkėja Ada paskatino pirkti duoną su kuo daugiau grūdų ir pabrėžė, jog velykinės vaišės turi būti kuo sveikesnės. Moteris pasakojo, kad pati ruošia įdarytą žuvį bei ypatingą desertą, kuriam reikia želatinos, varškės, jogurto ir uogų. Ada pažymėjo, kad gamindama naudoja tik lietuvišką produkciją.

Valentina pridūrė, kad kiaušinius margina tik svogūnų lukštais. O štai Marijona kiaušinių nemargina. Ji juos aprengia. Ir ne bet kaip, o kiekvienam kiaušiniui nunerta mažyte kepurėle. Moteris Velykoms pradeda ruoštis labai anksti, nes per vieną dieną spėja pagaminti tik po du papuošimus. Juos gamina ne tik sau ir vaikams, bet ir pardavimui. Tai leidžia jai prisidurti po vieną kitą eurą prie skurdžios pensijos.