Sceną užliejęs vanduo ne tik tiesiogiai atliepia pjesės pasaulį ir atsiskleidžia plačiomis, įvairius reikšmės niuansus kuriančiomis galimybėmis, jis taip pat savotiškai susisieja ir su miestu už teatro sienų – Klaipėda.

„Vakarų krantinės“ scenografiją kūrusi Lauryna Liepaitė pasakojo apie neįprastą, bet labai iškalbingą medžiagą, kurios pagrindu kuriamas spektaklio pasaulis.

Dominuojanti materija

– Kaip kilo būtent tokio, vandens merkiamo scenografijos sprendimo idėja?

– „Vakarų krantinė“ man turi aiškias žaidimo taisykles – joje neegzistuoja meilė, joje nėra užuojautos, galioja tik pirkimo, pardavimo ir derybų taisyklės. Žmogus čia tiek pat svarbus, kiek svarbus paauksuotas prabangus laikrodis ar brangus automobilis.

Gilindamiesi į kūrinį, svarstėme, ar tik bendri susitarimai mus sulaiko nuo ribos peržengimo? Ar išties gyvename derybų, pirkimų, pardavimų pasaulyje? Kada ateina ta akimirka, kai nieko nebereikia, arba, kitaip, kada praregime, ir ar tai nėra paskutinė akimirka, kaip toji, prieš mirtį? Tai lėmė ir spendimą, tam tikrą skaistyklos modelį: personažai scenovaizdyje užstrigę lyg sielos, išsirikiavusios prie Stikso upės – vienos gali perplaukti, nes rankoje gniaužia monetą, o kitos, neturinčios monetų, kuriomis galėtų susimokėti keltininkui, lieka užstrigusios krante.

D. Rimeikos nuotr.

– Kaip save atrandate spektaklio kūrimo procese? Kas pasitarnauja kaip pagrindiniai atramos taškai, gairės?

– Viskas prasideda nuo pokalbių, dalijimosi vaizdais, filmų kadrais, viskuo, kas turi bent mažiausią ryšį su medžiaga, apie kurią tuo metu kalbamės. Sunku atsakyti, kada pati idėja pradeda materializuotis ir tampa vaizdiniu, konkrečiu sprendimu. Viskas dėliojasi iš mažų detalių. Pradžioje mums buvo svarbus vandens motyvas, jis atkeliavo iš pjesės. Tai diena, kai krantinėje dingo geriamas vanduo, diena, kai nebeplaukia keltas, taip atskirdamas gyvenančius krantinėje vandens siena nuo likusio pasaulio.

Vanduo dažniausiai siejamas su gyvybe, tai – gyvybės šaltinis, jam suteikiamos mistinės galios. Bet taip pat tai ir viena iš baisiausių stichijų, todėl scenoje po personažų kojomis – nesibaigiantis vanduo. Paradoksalu, kadangi tas vanduo netinkamas gerti, jie pasmerkti mirti nuo troškulio braidydami vandenyje. Vanduo šiame sprendime nužymi mirtį. Tiek jo, tinkamo gerti, nebuvimas, tiek ir jo, ledinio, nuolat semiančio personažų pėdas, atimančio namus ir gyvybę, buvimas.

Vėliau ieškojau materijos, kurią labiausiai veikia vanduo, taip scenografijoje atsirado metalas. Po to sekė veidrodis, leidžiantis išplėsti esamą erdvę ir joje paskandinti visą sceną, kuriant įspūdį, tarsi vanduo užlietų sceną ir keliautų toliau, lauždamas galinę teatro sieną, galiausiai išsilietų į miestą.

Įkalinanti laike be pabaigos

– Kas jums buvo svarbiausia kuriant „Vakarų krantinės“ scenografiją, ką labiausiai rūpėjo perteikti?

– „Vakarų krantinė“ savo vidiniu laiku man yra akimirka „po“, lyg bibliniame pasakojime apie Nojų ateinant pasauliniam tvanui. Tik šiuo konkrečiu atveju Nojus jau išplaukė, ir visa tai, kas liko, yra pasmerkta nuskęsti. Kas tokią akimirką nutinka žmogui ir kokia ta vieta, kurioje jis lieka? Tai labai jautri ir žiauri akimirka, tokia man atrodė turi būti ir scenografija, tiesiog pasmerkianti personažus joje nuskęsti, įkalinanti laike be pabaigos. Šioje erdvėje jau nėra vietos žmogui.

– „Vakarų krantinės“ scenografijoje derinate labai kontrastingas medžiagas – kaip apibūdintumėte, kas atsiskleidžia jų santykyje?

– Pjesėje vandenį galima nujausti – tai uosto aplinka, joje vienaip ar kitaip nuolat šlapia, kad ir kas tai būtų, ar krintantis rūkas, ar nesibaigiantis lietus. Todėl vanduo mūsų sprendime yra dominuojanti materija. Scenovaizdis pradėjo konstruotis nuo vamzdžio vaizdinio, ar, tiksliau, ertmės sienoje, kuria tekėjo vanduo į tą teritoriją, kurioje vyksta pjesės veiksmas. Vamzdis – lyg akis, kažkas pavojingo, akinama tamsa ir drėgmė, niekad nežinai, kas ten tūno ir su kuo teks susidurti ten įžengus. Tai tarsi tarpinė jungtis tarp ten ir čia, mirties ir gyvenimo. Tokia man yra ir ši pjesė – balansuojanti ant labai plonos ribos, scenos joje kelia ir juoką, ir kartu beprotišką neviltį.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai, dirbant su vandeniu scenoje?

– Didžiausi iššūkiai, dirbant su vandeniu, susiję su saugumu. Ši medžiaga gali būti labai graži, bet ir labai pavojinga techninei teatro įrangai.

Lyg nesibaigianti banga

– Ar pats Klaipėdos miestas, jo specifika, jo ir jį supančio vandens sugyvenimo ar susipriešinimo formatai padėjo kuriant scenografiją, inspiravo?

– Adomas rinkosi pjesę, galvodamas apie miestą, kurio scenoje ji bus statoma. Manau, tai turėjo įtakos ir mano sprendimams scenografijoje. Atrodė, kad vanduo neatsiejamai yra ir turi būti mūsų sprendimo dalimi, net tada, kai dar nebuvo aišku, kokią galutinę formą jis įgaus scenoje.

Man Klaipėda – labai melancholiškas miestas. Laivai uoste ar vaikštant pakrante girdima vandens mūša į betono krantinę, praplaukiant didesniam laivui, ji nuaidi per visa Danės upę lyg nesibaigianti banga. Uostas Klaipėdoje užima be proto didelius plotus – ir emociniu, ir fiziniu požiūriu.

„Vakarų krantinės“ premjera – rugsėjo 8 d. 18.30 val. ir rugsėjo 9 d. 17 val. Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklio režisierius – A. Juška, B. M. Koltès pjesę į lietuvių kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, scenografė – L. Liepaitė, kompozitorius – Vygintas Kisevičius, šviesų dailininkas – Julius Kuršis, vaizdo projekcijų meninis pastatymas – Kornelijaus Jaroševičiaus, kostiumų dailininkas – Džiugas Rumbutis.

Spektaklyje vaidins Eglė Barauskaitė, Renata Idzelytė, Laurynas Luotė, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Igoris Reklaitis, Donatas Želvys, Michaëlis Nkenda.

M. Borczuchas laikomas vienu iš talentingiausių savo kartos režisierių Lenkijoje, 2017 m. jam įteiktas prestižinis „Paszport Polityki“ apdovanojimas. Režisierius kuria tiek Lenkijoje, tiek užsienyje. „Lost Lost Lost“ pirmasis jo Lietuvoje statomas spektaklis.

Nuo Semeniškių iki Niujorko

– Kaip į jūsų akiratį pakliuvo J. Mekas ir kaip susiklostė, kad nutarėte kurti spektaklį pagal jo gyvenimą ir kūrybą?

– Atradau jį atsitiktinai, gal prieš šešerius metus užtikau jo kūrybos vienoje iš internetinių platformų. Kai kuriais jo filmais naudojausi kurdamas spektaklį Varšuvoje pagal Karlo Ove Knausgårdo „Mano kova“. Tai autobiografinis kūrinys, romanų serija. Tuomet daug mąsčiau apie autoriaus asmeninį gyvenimą. Pamenu, kad aktoriams rodžiau J. Meko filmą, norėjau juos supažindinti su jo metodu, tuo, kaip jis renka ir kolekcionuoja vaizdus, atsiminimus iš savo gyvenimo. Tai buvo mūsų inspiracija. Buvau sužavėtas tais filmais – jie neturi siužeto ir veikėjų, bet yra kino meditacija, sukelianti gilius apmąstymus.

Prie J. Meko grįždavau periodiškai. Kai jau ruošiausi darbui Klaipėdoje ir svarsčiau, ką kursiu, visai natūraliai prisiminiau J. Meką, tad teatro vadovo Tomo Juočio paklausiau, ar jo nuomone J. Mekas yra populiarus Lietuvoje.

– Tikrai to paklausėte? J. Meko vardas Lietuvoje gerai žinomas.

– Tikrai taip. Puikiai žinojau, kad jis iš Lietuvos, bet man jis tiesiog absoliučiai atrodė esąs dalis Amerikos kultūros lauko. Tai buvo labai akivaizdu.

Apsisprendęs, kad atsiremsiu į J. Meką, pradėjau skaityti jo karo metų užrašus. Tai sutapo su atsinaujinusiu karu Ukrainoje – skaičiau J. Meką, o internetas ir televizija buvo pilni skaudžių šiandieninio karo vaizdų. Keliavau traukiniu nuo Varšuvos iki Vroclavo – visur buvo pilna desperatiškų, pasimetusių ukrainiečių moterų su vaikais.

Taip pat man atrodė, kad J. Meką supa kažkokia paslaptis. Jis nuėjo tokį ilgą ir sudėtingą kelią nuo nedidelio kaimo Lietuvoje į pačią Vakarų kultūros širdį, į Niujorką, ir tapo svarbia dalimi ten verdančio gyvybingo ir intensyvaus gyvenimo. Perskaičiau, kad J. Meko kaimo net nebėra. Taigi tai istorija apie žmogų, kuris atėjo iš vietos, kurios nebėra, ir tapo vienu įdomiausių savo laikmečio žmonių Niujorke, per savo ilgą gyvenimą pats sutiko daug svarbių ir įdomių menininkų.

Iš ateities perspektyvos

– Gal galite pasidalyti spektaklio idėja? Ką pasakosite scenoje?

– Nutariau spektaklį kurti pagal interviu. Turime daug J. Meko interviu ir interviu su juo. Mane ypač paveikė jo interviu su Johnu Lennonu ir Yoko Ono. Jį skaitant, J. Meko kelionė iš mažo kaimelio per karo metų Europą į Niujorką atrodė vis labiau neįtikėtina. Atvykimas į Niujorką jam turėjo būti kaip nusileidimas į Mėnulį. Tame interviu labai gerai juntamas J. Meko atvirumas žmonėms iš meno pasaulio, žmonėms, kurie ieško savęs, kovoja su savo ego ir fantazijomis.

Atvykimas į Niujorką jam turėjo būti kaip nusileidimas į Mėnulį.

„Lost Lost Lost“ kuriame per keturis didelius interviu. Stengiamės sujungti arba supriešinti tokius interviu kaip su J. Lennonu bei Y. Ono ir tuos, kuriuose tyrinėjama jo tragiška kelionė iš namų į Niujorką. Manau, kad šių dviejų temų sandūroje yra kažkas svarbaus mūsų spektakliui, nes matai ne tik emigrantų likimo, bet ir praėjusio karo atspindį šiuo metu šalia mūsų sienų vykstančiame kare ir matai, kokie svarbūs yra menas ir kultūra, kuriant antidotą siaubingam chaosui, tvyrančiam pasaulio ekonominėje, politinėje plotmėse.

Aišku, mums reikėjo kažko, kas jungtų šiuos interviu – jie iš skirtingų laikotarpių ir vietų, juose labai skirtingos asmenybės. Iš pradžių turėjau idėją, kad spektaklyje turi būti labai daug vaizdo medžiagos, kad visi aktoriai, naudodamiesi J. Meko metodu, turėtų kažką įrašinėti, kurti tarsi asmeninį vaizdo dienoraštį. Bet vėliau supratau, kad, nors ir patraukli, ta idėja juokinga. Pats J. Mekas yra sakęs, kad per savo kūrybą tiria santykį su tikrove – ar tai, ką filmuoja, yra tikra, o gal turi būti gilus asmeninis ryšys su fiksuojamu objektu, kad galėtume teigti, jog jis yra tikrovės dalis. Taigi atrodė juokinga kurti spektaklį su daug asmeninių vaizdo įrašų – J. Mekas buvo unikalus, o šiandien visi turi išmaniuosius telefonus ir gali filmuoti ar fotografuoti bet ką ir bet kada.

Galiausiai nutariau, kad geriau pažiūrėti iš ateities perspektyvos, pamėginti pažiūrėti iš žmonių, išgyvenusių siaubingą katastrofą, perspektyvos. Gal jų pasaulį nuniokojo karas, gal jie išgyvena klimato kaitos krizės padarinius, bet tai pasaulis, kuriame nebėra kino ir nuotraukų, nėra kamerų ir fotoaparatų. Taigi tie hipotetinės ateities žmonės atranda seną „Bolex“ kino kamerą ir pradeda tyrimą – jie tiria įvairią rašytinę medžiagą, interviu, bando juos atkurti ir taip suprasti, kas yra kinas, ką reiškė tokiu būdu užfiksuota realybė. Ši idėja tapo mūsų tiltu tarp minėtų skirtingų interviu, ji taip pat tapo tiltu tarp J. Meko ir mūsų.

J. Mekas kalbėjo apie atmintį, bet gal mūsų pasaulyje jau per daug skaitmeninių vaizdų. Kas būtų, jei staiga jie visi išnyktų?

Kuria pagal interviu

– Kalbinti aktoriai minėjo, kad jie nekuria personažų, bet stengiasi rekonstruoti asmenybes, figūruojančias interviu. Jūs pats taip pat užsiminėte, kad spektaklio svoris laikosi ne ant siužetinės linijos, bet ant interviu. Gal galite papasakoti plačiau apie šią prieigą?

– J. Meko interviu yra kažkuo ypatingi. Paprastai interviu turi tikslą, jie tikslingi. Bet tai, ką turime mes, yra labai specifiška. J. Meko interviu padeda suprasti jo ryšį su realybe, pavyzdžiui, jau minėtas interviu su J. Lennon ir Y. Ono yra labai ilgas, bet tai tiesiog pokalbis be jokio išskirtinio tikslo. Jie kalbasi, ir įdomu, kai pokalbio metu supranti, kad tie žmonės šalia J. Meko vis dar tebėra savo asmenybės kūrimo procese, kaitos procese. Man norisi ir scenoje sukurti tokią situaciją, kur galima stebėti taip kalbančius žmones. J. Mekui buvo įdomu ne tik tai, ką jo pašnekovai norėjo pasakyti, bet ir tai, ką jie slepia, kai juokiasi, praranda savikontrolę. Paprastai kine ir teatre reikia eliminuoti tai, kas nesvarbu siužetui, kas nelabai aišku, mūsų spektaklyje bus priešingai – tie dalykai reikšmingi. Bandau panaudoti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nereikalinga. Tik taip pamatai gyvus ir realius žmones.

Tokiu būdu J. Meko kūrybos metodas savotiškai figūruoja ir mūsų spektaklyje, mes nekuriame personažų, mes stengiamės įsijungti į tuomet vykusį pokalbį, suprasti jame dalyvavusių žmonių požiūrį į gyvenimą ir meną. Manau, kad labai svarbi tema spektaklyje yra ir pats menas – jo reikšmė pasaulyje. Šiuo metu Europoje menas išgyvena sudėtingą laikotarpį – infliacija, karas, klimato kaitos krizė. Pasaulyje tiek daug neteisybės, tad kalbėti apie meną atrodo šioks toks eskapizmas – tarsi kalbėdami apie meną pasitrauktume nuo tikrų problemų. Bet kuo daugiau gilinamės į medžiagą, tuo aiškiau, kad menas mums reikalingas.

– Kaip atsirinkote, kokias asmenybes per interviu rekonstruosite scenoje?

– Du iš mūsų naudojamų interviu pagal J. Meko tekstus knygoje „Neturiu, kur eiti“ ir kitus užrašus sukūrė mūsų dramaturgė Joanna Bednarczyk, juose fokusuojamasi į J. Meko tranzitą iš Europos į JAV, Semeniškių ilgesį, ryšius su lietuviais, egzistencinę emigranto patirtį. Kiti du interviu – tai jau kelis kartus minėtas pokalbis su J. Lennonu ir Y. Ono bei 1994 m. vykusi J. Meko diskusija su Vytautu Landsbergiu, Susan Sontag ir Namu June’u Paiku – joje pašnekovai kalba apie meno ryšį su politika ir laisve.

J. Lennono ir Y. Ono pokalbis su J. Meku man atrodė svarbus kaip parodantis, ką J. Mekui reiškė atsirasti Niujorko meno erdvėje, būti šalia tokių žmonių kaip Andy’s Warholas ar Allenas Ginsbergas. Per jį aiškėja, koks didžiulis perspektyvos pokytis buvo vaiko iš Semeniškių atsiradimas Niujorke.

Spektaklio „Lost Lost Lost“ repeticijos akimirka. D. Rimeikos nuotr.

Ypatinga vieta iš atsiminimų

– Vasaros pabaigoje kartu su aktoriais vykote į J. Meko gimtinę, į Semeniškes. Kodėl jums reikėjo šios kelionės ir ką radote jos metu?

– Man pačiam tiesiog buvo labai smalsu. Buvo įdomi ta vieta, kurioje nieko nėra. Nežinojau nieko daug apie Lietuvą, tad pamaniau, kodėl tos pažinties nepradėjus nuo Semeniškių. Aktorių dar nepažinojau, bet norėjau, kad jie ten apsilankytų, pabūtų J. Meko gimtinėje. Pačioje jo namų vietoje praleidome kelias valandas, buvo labai karšta ir daug dulkių nuo šalia esančio kelio. Buvau labai nustebęs, kai pamačiau, kad J. Mekas palaidotas Semeniškėse. Tas paprastas kapas – puikiai jam tinkanti poilsio vieta ir gerai reprezentuoja tai, koks jis buvo žmogus.

Aktorius buvau paprašęs vaikščioti atskirai ir filmuoti tai, kas patrauks akį. Taigi jie daug vaikščiojo, mes labai mažai kalbėjomės, turėjome progą kiekvienas susidaryti savą požiūrį apie tą vietą.

Kai rugsėjį pradėjome repeticijas, tik tada pirmą kartą su spektaklio vaizdo projekcijų autoriumi Wojciechu Sobolewski’u peržiūrėjome aktorių surinktą filmuotą medžiagą. Ir staiga vidury tos peržiūros pajutau, kad vėl esu Semeniškėse: štai tas medis, ta autobusų stotelė – keli elementai, pasikartojantys skirtingų žmonių filmuotoje medžiagoje. Semeniškės tapo tikros ir gyvos, pasijutau lyg ten būčiau.

J. Mekas buvo grįžęs namo. Bet kaip pats pasakojo, jis grįžęs ieškojo ne realios vietos, bet vietos iš savo atsiminimų. Kaimo nebėra. Yra kapinės su giminės kapais. Yra laukas ir atminimo akmuo jame. Bet tas laukas ypatingas, jame yra kažkas daugiau.

Būdas rekonstruoti atmintį

– Spektaklyje jums labai svarbus atminties klausimas, o namus priversto palikti žmogaus ryšys su atmintimi labai specifinis – skausmingas. Kokių įžvalgų apie atmintį kūrybos procese jums kilo?

– Šiuo atveju kalbame apie labai specifinę atmintį. Kai kalbame apie J. Meko atmintį, kalbame apie tai, kas buvo prarasta – Lost Lost Lost. Net jei jis nori grįžti – jo namai nebeegzistuoja, jų vietoje tuštuma. Tai – labai radikalus ir dramatiškas praradimas. Žiūrint iš šios perspektyvos, J. Mekas kovoja su didžiule trauma. Manau, kad ir jo naudotas filmavimo metodas buvo mėginimas susidoroti su jam tekusia traumine patirtimi. Jis dažnai filmavo ne kažkokius įvykius, bet tai, kas atrodo ne taip svarbu – šešėlį, popiergalį ant gatvės ar pan. Jo filmuose nėra taisyklių, ir vis labiau manau, kad tai ne dėl kažkokios intelektualinės ar meninės koncepcijos, tai buvo organiškai susiję su tuo, kaip jis juto savo realybę ir kaip gvildeno savo atminties klausimą. Tai man labai įdomu.

Darbas Klaipėdoje natūraliai susisiekia su jau minėtu spektakliu pagal K. O. Knausgårdą.

„Mano kova“ buvo didžiulė istorija, jos autorius bandė atpasakoti savo gyvenimą ir su kuo daugiau detalių prieiti iki ankstyviausio prisiminimo. Kurdami tą spektaklį, rėmėmės savo asmeninėmis atminties saugyklomis – įvairiais vaizdo įrašais ir nuotraukomis iš vaikystės. O kurdami spektaklį Klaipėdoje, rekonstruoti atmintį stengiamės per tekstus, vaizdą turi susidaryti pats, bet šis apribojimas leidžia patirti įdomių akimirkų. Jis mums parodė, kokia trapi atmintis, kokia naivi ji gali būti, jei šalia neturi išmaniojo telefono, tau reguliariai pateikiančio svarbių gyvenimo įvykių nuotraukų kolekcijas peržiūrai. Aktoriai šiam spektakliui stengiasi įsivaizduoti, kaip atrodė tam tikri žmonės, kaip jie vaikščiojo, elgėsi. Tai visai kitoks būdas dirbti su atmintimi – mes naudojamės praeities artefaktais, kad sukurtume kažką naujo. Iš praeities medžiagos kuriame kažką naujo.

Tikiu, kad teatras yra vieta, kur viskas vyksta čia ir dabar.

Kai veda ne siužetas

– Spektaklio pavadinimas „Lost Lost Lost“ – nuoroda į vieną iš J. Meko filmų. Kodėl pasirinkote būtent šį?

– Man atrodo, kad jame slypi stipriausia nuoroda į emigranto gyvenimą ir jo problemas – jam tenka palikti šeimą, namus, rasti naujus namus, draugus, šeimą. „Lost Lost Lost“ labai gerai nurodo į tai, ką vadinamieji tyrėjai iš ateities daro ant scenos – jie bando prisiliesti prie rastos medžiagos, bando kažką atkartoti, sukurti kažką naujo, bet tai jų rankose vis subyra. Čia slypi klausimas, bet nenoriu jo kelti iki premjeros – jis dar gali kisti.

– Jūsų nuomone, kaip sekasi aktoriams, juk jiems teko neįprasta užduotis?

– Esu patenkintas aktoriais, jaučiu, kad jie labai atviri tam, ką darome, kad jie labai pasitiki manimi ir kūrybine komanda. Esu laimingas, kad scenoje turime angliškų interviu. Nesusidūrę su tuo žmonės nesupras, kokia tai sudėtinga situacija – režisuoji lenkiškai ir nieko nesupranti lietuviškai. Gali širdimi žinoti tekstą, bet vis tiek yra kalbos barjeras. Tie du dideli interviu angliškai leidžia man ir aktoriams būti viename lygyje, tai mums antra kalba, mus sujungianti kalba. Beje, ji taip pat tapo ir antra kalba J. Mekui – per tai atsiranda ryšys ir su juo. Tiek J. Mekas, tiek jo brolis Adolfas turėjo išmokti anglų kalbą.

– Ko palinkėtumėte būsimiems spektaklio žiūrovams? Kam jie turėtų nusiteikti?

– Manau, kad jie turėtų pamiršti apie siužetą, neturėti nusiteikimo, kad eina į spektaklį, kuris pasakoja istoriją.

Tikiu, kad teatras yra vieta, kur viskas vyksta čia ir dabar. Man tai teatro esmė. Tame, ką darome, „Lost Lost Lost“ yra prasmė ir reikšmė. Tame, ką darome, yra logika ir prasminiai ryšiai. Manau, kad tie, kam patiks spektaklis, atėję jo pažiūrėti antrą kartą, jį supras dar geriau. Taip jau yra – jei kuri spektaklį, kurį veda ne siužetas, bet kuriame sprendi situacijas scenoje, jį gali būti sunkiau suprasti iš pradžių.

Svarbiausia, kviečiu ateiti be išankstinių nuostatų, atsipalaiduoti ir mėgautis.

Spektaklio „Lost Lost Lost“ premjera Klaipėdos dramos teatre vyks jau gruodžio 9 ir 10 d. Pjesės autorė ir dramaturgė – J. Bednarczyk, scenografė ir kostiumų dailininkė – Dorota Nawrot, šviesų dailininkas – Robertas Mleczko, kompozitorius – Bartoszas Dziadoszas, vaizdo projekcijų autorius – W. Sobolewski’s, režisieriaus asistentai Sara Dec ir Alius Veverskis. Spektaklyje vaidins Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Domika Biernat, Janas Dravnelis, Jonas Baranauskas, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Marta Ojrzynska, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė.

Stato pagal romaną

Išmyluotus, išbučiuotus, rūpestingai prižiūrėtus dvynius sūnelius mama, gelbėdama nuo karo, iš didelio miesto atveža pas močiutę į provinciją. Senelė juos vadina kalės vaikais, o pasaulis už mamos glėbio ribų žiaurus ir negailestingas. 1986 m. išleistas A.Kristof romanas „Storas sąsiuvinis“ tapo sensacija – jame lakoniškai aprašomos dvynių susikurtos išgyvenimo treniruotės: jie imasi kasdienių kūno ir sielos grūdinimo pratimų. Pratinasi nejausti skausmo. Nuslėpti užuojautą. Pamiršti meilę. Nereaguoti nei į malonius žodžius, nei į prakeiksmus. Išsiugdyti nejautrą ir išmokti apsiginti – maišeliais su smėliu ir gerai išgaląstu skustuvu. Kartu jie storame sąsiuvinyje rašo savo dienoraštį. Kadangi žodžiai apgauna, dvyniai aprašinėja tik tai, kas iš tiesų nutinka, be jokių subjektyvių vertinimų.

Vos atsivertęs įspūdingą A.Kristof kūrinį, režisierius J.Brazys suprato, kad šis tekstas jį kviečia – „Storas sąsiuvinis“ turi persikelti į sceną.

– A.Kristof „Storas sąsiuvinis“ kultinė, XX a. literatūros aukso fondo knyga. Kaip ji pakliuvo jums į rankas?

– Netikėtai aptikau, nuo pirmųjų puslapių supratau, kad reikia kurti spektaklį. Medžiaga pati ateina – knyga renkasi skaitytojus.

Veda atpirkimo link

– Kuo patraukė „Storas sąsiuvinis“? Kodėl nutarėte jį perkelti į sceną?

– Visų pirma, patraukė unikali rašymo forma. A.Kristof – vengrė, po karo pabėgusi į Šveicariją, priversta rašyti prancūziškai, suformulavo savo prancūziško rašymo stilių. Naują kalbą – savo.

Skaitant „Storą sąsiuvinį“, labai sudomino aprašomų brolių dvynių filosofija. Jie – vaikai, turintys nepalaužiamą moralinį kodeksą, filtrą. Jų vaikystė tampa auka, kuri atgręžia į renesansinę humanizmo sampratą. Nesivadovaudami įprastomis gėrio ar blogio kategorijomis, pasitelkę santūrų susilaikymą nuo smerkimo, jie primena žmonėms, kad jie – žmonės. Jie tarsi pranašai, karo sujauktuose išoriniuose ir vidiniuose pasauliuose vedantys atpirkimo link.

„Storas sąsiuvinis“ yra apie žmogų, apie tai, kiek jis savyje talpina – apie palaimos ir nuodėmės svorį. Kas pasakys, kas gerai, o kas blogai? „Gerai“ ir „blogai“ yra kultūrinės normos, jos kinta. Šioje vaikiškoje pažinimo kelionėje atsiveria siaubingi patyrimai, bet šių vaikų akyse kažkaip kitaip lūžta šviesa, kuri atspindi grožį. Be to, jie rašo. Jie labai rimtai žiūri į kūrybą. Rašymas jiems teikia jėgų. Jie atrado savo meninę formą, kuria sugeba priimti juos supančio negailestingo pasaulio reiškinius.

Svarbu užrašyti, įamžinti

– Knygoje nepaaiškinama, dėl ko broliai imasi rašyti savo dienoraštį – kokia jūsų interpretacija?

– Visi turi savo priežasčių rašyti dienoraštį. Bet jie rašo knygą. Ši tema svarbi ir spektaklyje – ką reiškia kūryba karo metu. Broliams ji labai reikalinga – svarbu rašyti, užrašyti, įamžinti.

– Spektaklį kūrėte ir repetavote tiesiai iš knygos. Kodėl dirbate be dramaturgo ir kokie tokios prieigos iššūkiai? Beje, kaip aktoriams sekėsi priimti tokią darbo realybę?

– Romanas labai arti pjesės. Tiesa, A.Kristof rašė ir pjeses. Man atrodė, jei imuosi statyti spektaklį pagal A.Kristof romaną, tuomet reikia visiškai panirti į jos kūrinį, jo kalbą. Repeticijų metu kai ką siaurinome, kai ką atmetėme – viskas vyko natūraliai. Aktoriai ir aš priėmėme naują realybę – A.Kristof realybę. Pjesės formavimasis repeticijų metu aktoriams neatrodė kažkas labai neįprasta.

– A.Kristof, klausiama apie vieną ar kitą šiurpesnę ar neįprastesnę romano vietą, tiesiog atsakydavo, kad ji tai matė arba pažinojo tokius žmones, t. y. ji nuolat pabrėžė teksto autobiografiškumą. Ar jums buvo svarbu išlaikyti jos kalbėjimo stilių?

– Taip, tekstas reikalauja savitos formos, kad sceninis veiksmas prilygtų A.Kristof tekstui.

Dienoraštį rašo vaikai, tai yra raktas, kuriuo atrakiname formą. Broliai įsileidžia žiūrovus į savo režisuojamą „vaikišką“ spektaklį.

– Ką apibrėžiate kaip vaikiškumą?

– Galimybę patikėti.

Karas nurodė kryptį

– Vienaip „Storas sąsiuvinis“ skamba taikos metu – tolimų įvykių literatūrinė dokumentacija. Visai kitaip jis suskamba šalia vykstant karui. Kaip karo Ukrainoje realybė paveikė jūsų darbą?

– Teatras neturėtų būti galimybė pabėgti, užsimiršti. Kurdami spektaklį, privalome drąsiai žengti į realybės šerdį. Kurdami priimame ir suvokiame realybę.

Kai vyko pirmasis romano skaitymas, sakiau aktoriams, kad manęs nejaudina karo tema ir noriu ją eliminuoti, kad jaučiu didelę distanciją, tad būtų melaginga ją laikyti pagrindine spektaklio aplinkybe. Kitą dieną prasidėjo karas. Visi išankstiniai nusistatymai išnyko. Šis šiurpus atsitiktinumas nurodė kryptį. A.Kristof dvyniai tapo mūsų vedliais. Tęsiame jų mokslus – kūryba mums yra galimybė priimti. Šis spektaklis mus sustato į vietas, padeda išsaugoti mūsų žmogiškumą. Mums jis svarbus. Man jis svarbus. Svarbu duoti žmogui tai, ko jam būtinai reikia.

Įdomu, kad knygoje karas lyg ir yra pagrindinė aplinkybė, bet broliams karas – tai faktas, jie netransliuoja to kaip gero ar blogo reiškinio, tai yra ir tiek. Jie priima mirties alsavimą. Jiems skauda širdį, kad išėjo mama. Jie lieka vaikais. Vaikas – naujo gyvenimo simbolis, kuriame telpa viltis ir meilė.

Susipynė fikcija ir tiesa

– „Storo sąsiuvinio“ pagrindiniai veikėjai išsiskiria šaltakraujiška reakcija į aplink juos ir su jais vykstančius kraupius įvykius, jų išgyvenimo būdas – atsikratyti jausmų. Iš kokios pozicijos į juos žvelgiate jūs?

– Skaitant kūrinį, gali atrodyti, kad jie atbukę ir šaltakraujiški padarai, bet tai tik jų rašymo formos padarinys. Broliai yra perdėtai jautrūs. Jie užsiima įvairiomis pratybomis, siekdami atbukti – sustiprėti, nebūti vedami emocijų, jausmų. Jų tikslas – pakilti nuo žmogiškųjų silpnybių. Dienoraštis yra perfiltruota realybė, iškristalizuota tiesa. Jie rašo faktus, o ne tai, kaip tie faktai buvo išjausti.

Man atrodo, kad jie labai jautrūs. Ir visas kūrinys yra bandymas išgyti nuo fundamentalių, visą gyvenimą mus persekiojančių traumų. Kai broliai buvo maži, juos paliko mama. Ar jie sugeba paleisti ją? Ji grįžta pasiruošusi juos išsivežti, tačiau kalbantis su vaikais ant jos nukrenta bomba. Romanas yra susipynusi fikcija ir tiesa. Žiūrovų tikslas – dekoduoti šių vaikų fantaziją. Pas vaikus grįžta juos taip pat palikęs tėvas, jis iškasa iš po žemių mamą, jos kaulus ir parodo vaikams, kad žaizda vis dar čia. Ką daro broliai? Jie nušveičia tuos kaulus ir iš jų daro paveikslą. Yra toks posakis – ištraukti iš spintos griaučius. Jie tai ir daro – išdidžiai ir drąsiai demonstruoja nublizgintą savo didžiausią skausmą, priima jį. „Storas sąsiuvinis“ yra apie drąsą gyventi.

Tampa asmenine istorija

– Knygos veiksmas vystosi mažame pasienio kaimelyje, o spektaklyje jis rutuliosis daugiabučio laiptinėje. Kodėl tokia erdvė ir kokias jos galimybes įžvelgiate?

– Kaimas manęs nejaudino, norėjosi kažko savo, pažįstamo. Laiptinė tobulai sunaikino bet kokią distanciją. Laiptinė yra mūsų realybė. Tokiu būdu A.Kristof istorija tampa mūsų istorija, asmenine istorija – žiūrime jau ne į veikėjų vidines spintas, bet dairomės po saviškes, žiūrime į jų tamsiausiose kertelėse ir stalčiukuose paslėptus griaučius.

– Spektaklį kuriate pagal knygą. Ar rekomenduojate būsimiems žiūrovams prieš einant į spektaklį ją perskaityti?

– Gerą literatūrą yra verta skaityti. O mūsų spektaklio veikėjai yra geri vedliai. Gal ir ne visada norėsis versti puslapį ir eiti tolyn, kaip eina spektaklio veikėjai, kurie turi papasakoti savo istoriją. O visa ši istorija – kaulų ir kauliukų gludinimas.

Didelis iššūkis

Režisierius sau kelia užduotį scenoje prikelti daugialypį, prasmėmis talpų garsaus pasaulyje mokslinės fantastikos rašytojo pasaulį. Fantastiškame, robotų apgyvendintame jo centre – klausimai apie žmogų ir žmogiškumą. K. Dworakowski’o „Robotų pasakos“ bus skirtos žiūrovams nuo 12 metų. Spektaklio premjera – vasario 12 ir 13 dienomis.

K. Dworakowskis – savo šalyje žinomas spektaklių jaunajai kartai režisierius. Jis – taip pat scenografas ir dainų tekstų autorius, dėsto meno akademijose Varšuvoje, Vroclave, Lodzėje. Dešimtmetį vadovavo Lodzės „Pinokio“ teatrui, yra tarptautinio festivalio „Teatro karuselė“ („Teatralna Karuzela“) sumanytojas ir meno vadovas. Režisierius kuria plačiai suprantamą formos teatrą, jungdamas judesio teatro, dramos teatro, lėlių teatro ir cirko patirtį.

– Kokios aplinkybės atvedė į Klaipėdą, kur dirbate su lietuviais aktoriais ir kuriate spektaklį pagal vieno garsiausių visų laikų mokslinės fantastikos rašytojų tekstus? Ar turėjote dvejonių prieš imdamasis šio darbo?

– Man tai buvo gana netikėtas kvietimas. Praėjusių metų rudenį Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje kreipėsi į mane su pasiūlymu kurti spektaklį pagal „Robotų pasakas“. Tai buvo susiję su tuo, kad 2021-ieji buvo paskelbti Stanisławo Lemo metais, taip minint 100-ąsias jo gimimo metines. Pirmasis lietuviškas vertimas ir leidykla, pristačiusi šį išskirtinį apsakymų rinkinį, paskatino Robertą Jaroszą parengti teksto sceninę adaptaciją. Ji man buvo pateikta kaip pasiūlymas statyti spektaklį bendradarbiaujant su Klaipėdos dramos teatru.

Pasiūlymas visais atžvilgiais buvo didelis iššūkis. Sudėtinga adaptacijos struktūra, ypatinga S.Lemo tekstų poetika, taip pat perspektyva statyti spektaklį kalba, kurios nemoku, – atrodė, kad iššūkis nelengvas, bet kartu ir labai patrauklus.

Užduoties nepalengvino ir tai, kad vizualiniu pasakojimu pagrįsta spektaklio kalba, turinti daug judesio teatro, poetikos elementų, nėra įprasta dramos teatrų kasdienybė, bet dėl to darbas su lietuvių kūrėjais atrodo man itin įdomus.

Pasitelkiant metaforą

Man taip pat labai patinka akimirkos, kai jo kūryboje atrandu sąvokų ar idėjų, pralenkiančių savo laiką, numatančių ateities įvykius.

– „Robotų pasakos“ Lenkijoje priklauso literatūros kanonui, yra įtrauktos į mokyklinę programą. Vaikai ne visada turi teigiamą santykį su privalomų skaitinių sąrašais. Gal pats prisimenate savo paties pažintį su S.Lemo tekstais ir būtent „Robotų pasakomis“? Kada pradėjote jas vertinti?

– Tiesa, „Robotų pasakų“ suvokimas, žvelgiant į jas iš mokyklinio skaitymo perspektyvos, nėra lengvas. Dėl pasakojimo daugialypiškumo reikia nuodugniai nagrinėti teksto reikšmes, metaforas ir pačią kalbą, o tam mokykloje paprasčiausiai nėra laiko. Skaitant šį tekstą, taip pat kyla daug filosofinio ir socialinio pobūdžio klausimų, o tai irgi nepalengvina darbo su tekstu mokyklose, nes reikalauja iš mokytojų daug pastangų – jiems reikia sukurti labai platų kontekstą.

Pirmą kartą su S. Lemo knygomis susidūriau dar pradinėje mokykloje, bet tai nebuvo „Robotų pasakos“. Kai skaičiau jas pirmąsyk, jau buvau perskaitęs kitas knygas, tarp jų ir bene žinomiausią pasaulyje šio rašytojo romaną „Soliaris“. Taigi skaičiau jas šiek tiek pasiruošęs ir ne mokykliniame kontekste. Vėliau ilgai neturėjau kontakto su S. Lemo kūryba. Sugrįžimas prie jo įvyko jau gerokai po mokyklos laikų ir parodė, kad esama tokių atradimų, kuriuos galima daryti pakartotinai, net neribotą laiką. Ir dabar, kai dirbu su šiais tekstais, man susidaro įspūdis, kad susižavėjimas ir pripažinimas yra jausmai, kuriuos galima nuolat kurstyti.

– S. Lemas buvo genijus. Kas iš jo literatūrinio palikimo masyvo labiausiai rezonuoja jums pačiam?

– Jo gebėjimas kurti pasaulį pasitelkiant metaforą, gebėjimas balansuoti tarp fantastikos, realizmo ir grotesko. S. Lemo tekstai padeda vaizduotėje kurti itin talpią pasaulio metaforą. Jo kurti tikrovės modeliai yra išraiškingi atskaitos taškai. Dėl to man jis yra ne tik rašytojas ar filosofas, bet ir poetas. Man taip pat labai patinka akimirkos, kai jo kūryboje atrandu sąvokų ar idėjų, pralenkiančių savo laiką, numatančių ateities įvykius. Net iš pažiūros gana paprastos ar humoristinės „Robotų pasakos“ pasižymi visomis šiomis savybėmis.

Vizualiojo teatro dvasia

– „Robotų pasakos“ yra daugiaplanių istorijų rinkinys, tad kiekvienas skaitytojas gali išryškinti labai skirtingas temas. Ką iškelsite į dėmesio centrą savo spektaklyje?

– Man labiausiai rūpi, kad šis daugialypiškumas būtų išsaugotas. Sutelkiame į tai dėmesį ir lygiagrečiai kurdami paralelinius pasakojimus – tai vyksta tiek siužeto, tiek spektaklio kalbos lygmeniu. Pasitelkdami itin talpią S. Lemo prasmių konstrukciją, istoriją kuriame vizualiojo teatro dvasia. Jo esminė savybė – dviprasmiškumas. Tikiu, kad taip sukursime plačią interpretacinę erdvę, kuri gali mus išgelbėti nuo pažodiškumo. Kurdamas teatrinį pasakojimą scenoje, noriu suteikti galimybę kitam teatriniam pasakojimui rasti tinkamą erdvę žiūrovų mintyse. Suteiksime jiems galimybę pasirinkti tas prasmes ir pojūčius, kurie jų vaizduotėje rezonuoja stipriausiai. Daugiausia dėmesio skiriu metaforų, galinčių labiausiai sužadinti jų pasaulį, kūrimui. Man asmeniškai šiame spektaklyje svarbiausia yra pasakojimas apie žmogų. Jei pasinaudotume savo rūšiai būdingomis savybėmis, ar galėtume pagerinti ar išgelbėti pasaulį?

– Yra tam tikras universalus nusistatymas, kad jaunoji karta – ne tokia gera kaip vyresnioji, kad jos vertybių sistemos, kultūriniai fenomenai ir t. t. nėra pakankamai geri. Ką manote apie šį nusistatymą prieš jaunimą? Juk galima apversti ir kitaip – o gal vyresnieji nebesupranta besivystančios kultūros, ateities?

– Jaučiu kartų skirtumus ir suprantu, kad besikeičiantis pasaulis skirtingai nuteikia skirtingas kartas. Tačiau nesutinku su pernelyg globėjišku tonu jaunosios kartos atžvilgiu. Tokį pasaulį, su kuriuo ji susiduria, lemia ir tai, kokį pasaulį jai paliksime, ko nepavyko mums išsaugoti, ko nenumatėme ir ką apleidome. Iš tiesų manau, kad prarandame gebėjimą kurti ir, svarbiausia, suprasti kultūrą. Tačiau tai ne jaunosios kartos problema, o savotiška mūsų rūšies drama. Nes kultūros supratimas – tai pirmiausia gebėjimas daryti išvadas, numatyti, suvokti ženklus, kurti metaforas, galinčias įvardyti tai, kam trūksta tinkamų žodžių, tobulai tai pažinti ir gerbti.

Nebijo rizikuoti

Manau, kad bendravimas su jaunimu suteikia mums galimybę išgirsti, kaip atrodys pasaulis, kurį jis kurs, pamatyti save jo akimis.

– „Robotų pasakos“ Klaipėdoje bus skirtos jaunimui nuo 12 metų. Kodėl svarbu kalbėti su tokio amžiaus žiūrovais ir kas svarbiausia tai darant? Kokie raiškos būdai veikia geriausiai?

– Turiu prisipažinti dėl tam tikro savo režisūrinio proto sutrikimo. Neskirstau teatro suaugusiesiems ir vaikams. Taip pat niekada nesinaudojau teatru kaip priemone, kurią būtų galima įvertinti, ar ji veikia geriau, ar blogiau, nors žinau, kad tam tikri meniniai gestai daro didesnį ar mažesnį įspūdį ir žiūrovai juos stebi su didesniu susidomėjimu. Laikai ir skoniai keičiasi, o tikrovė patikrina jų poveikį. Tikiu savo kuriamu teatru ir, nors kartais mano kuriamas pasaulis jauniems žiūrovams atrodo keistas, nebijau rizikos kalbėti vaizdais ir metaforomis.

Su jaunaisiais žiūrovais stengiuosi kalbėtis taip, tarsi jie būtų kompetentingi kultūros gavėjai. Nedarau jiems estetinių nusilenkimų, nesupaprastinu kalbos ir nekuriu teatro, kad juos ko nors išmokyčiau. Manau, kad bendravimas su jaunimu suteikia mums galimybę išgirsti, kaip atrodys pasaulis, kurį jis kurs, pamatyti save jo akimis. Taip pat svarbu, kad tai nebūtų pokalbis, kai nepatogias temas galime praleisti pro ausis, nutylėti, nuleisti jas juokais ar nuvertinti.

– Daug kuriate būtent jaunajai auditorijai – ką manote apie šiuolaikinius vaikus ir jaunimą? Kokius didžiausius iššūkius jie turi įveikti ir kaip mes, save protingesniais ir geresniais laikantys suaugusieji, galime jiems padėti?

– Manau, kad suaugusieji su jaunais žmonėmis elgiasi pranašiau, nei jie nusipelno. Manau, kad suteikiame jaunimui priemones, kurių patys nesuprantame, arba naudojame jas ciniškai. Mainais už tai siūlome jam pasaulį, už kurį turės kovoti, užuot skyrę laiko asmeniniam tobulėjimui. Norime, kad jaunimas tikėtų žmogiškumu, bet patys jį menkiname ir diskredituojame. Kai stebiu jaunus žmones, kovojančius už planetą, tapatybę, įvairovę, žmogaus teises, pripažinimą, galvoju, kad, jei iš tiesų esame tokie protingi, turėtume žinoti, jog turime dalyvauti jų kovoje, pasitikėti jais, nes jie žino apie ją daugiau ir vis dar tiki tuo, kuo mes jau nebetikime.

Spektaklio partneris – Adomo Mickevičiaus institutas, rėmėjas – Lenkijos institutas Vilniuje.

Idėjas generuoja kartu

– Tai ne pirmas kartas, kai dirbate su E.Senkovu. Kaip apibūdintumėte judviejų kūrybinį tandemą?

– Man labai patinka dirbti su Elmaru. Kartais atrodo, kad kartu dirbame jau amžinybę. Beje, mano antrosios studijos apėmė vaidybą ir režisūrą, dėl to domiuosi ne tik scenografija. Elmaras labai mėgsta teatro meną, o teatras yra ne tas pats, kaip kiti performatyvūs menai ar kaip kinas. Teatre yra ir gerų, ir blogų dalykų, klišių – jis dirba su viskuo, su visu tuo galima žaisti. Nežinau, kaip yra lietuvių kalboje, bet latviškai tas pats terminas apibrėžia žaidimo ar vaidybos reikšmes.

Kartu esame sukūrę labai šviesių, teatrališkų projektų, pavyzdžiui, „Šekspyras“ Liepojoje, ir labai šiuolaikinių, kaip „Banginiai taip pat bijo“ Latvijos nacionaliniame teatre.

Visada stengiamės rasti kažką naujo, kas balansuotų ant ciniško humoro, skausmo ribos. Dažnai pasitelkiame kontrastą.

– Idėjas generuojate kartu?

– Taip. Kartais teatre būna, kad režisierius nenori per daug įsitraukti į scenografijos kūrimą, kartais tiesiog dirbi scena po scenos, jas iliustruoji – tai vadiname „langų dekoravimu“. Su Elmaru darbas visai kitoks.

– Kokia jums pačiam yra scenografijos reikšmė?

– Minėtas „langų dekoravimas“ man nepatinka. Bandydamas savo studentams paaiškinti scenografiją, pasitelkiu lego. Sakau, kad galima nusipirkti kokį puikų detalių rinkinį ir, žiūrint į instrukciją, surinkti modelį – tai bus dekoravimas. Arba galima ant grindų išversti dėžę kaladėlių, ir niekas nežino, ką iš jų sukursime jas dėliodami, – tai ir yra scenografija. Žinoma, ne visada reikia labai abstrakčios formos. Bet abstrakti forma žiūrovams suteikia galimybę pajungti jų pačių interpretacinius pajėgumus, patiems tapti aktyviais scenos skaitytojais. Pagal savo gebėjimus aktyviai atpažinti erdvę.

Kaip mylimo žmogaus oda

– Kaip pjesę skaito scenografas? Juk šįkart jos prototipas buvo garsus, daugybę apdovanojimų susižėręs Thomo Vinterbergo filmas „Medžioklė“ su puikiuoju Madsu Mikkelsenu pagrindiniame vaidmenyje.

– Žinojau, kad kursime spektaklį, tad pjesės neskaičiau, pasitelkdamas kinematografinę vaizduotę. Ją skaitydamas iškart galvojau apie medžiagas ir jų savybes: tekstilė, veidrodis, smėlis, plytos, kieta mediena, fanera. Žinau, kad 12 X 12 m erdvėje turiu sukurti pasaulį ir man reikia medžiagų jo organizavimui. Dirbdamas stengiuosi suprasti aplinkos charakterį, to pasaulio dvasią.

Pavyzdžiui, kai Liepojoje kūrėme spektaklį „Šekspyras“, Elmaras pasakė, kad pamatas bus W.Shakespeare’o pjesės, tad bandžiau apie jas galvoti ir supratau, jog jos man kelia karinės stovyklos jausmą. Taip atsirado palapinės įvaizdis – palapinė tinka W.Shakespeare’ui, galima į ją įeiti, joje gali vykti smurto aktai, joje nesaugu, nes bet kas gali įeiti, kita vertus, joje jautiesi saugiau, nes tai atskira, uždara erdvė. Tas saugumas – iliuzinis, jei kažkas prie palapinės atsineš kirvį. Pradėjome su ta mintimi žaisti ir tai mums puikiai tiko.

„Varovuose“ mums svarbu turėti uždarą erdvę, mažą miestelį, bet taip pat toji erdvė turi būti judanti – kartais atvira, o kartais joje vyksta slapti ar keisti dalykai. Visi nori turėti gražų fasadą, nors už jo gali vykti net labai nešvarūs dalykai. Taigi nuo to ir prasideda scenografijos kūrimas. Sujungiau abu dalykus – emocinį aplinkos charakterį ir medžiagiškumo bei techninius poreikius. Šioje pjesėje yra daug lokacijų, tad scenografija turi būti kinetiška.

Scenografija yra aktoriaus pagalbininkė, tad man dovana dirbti su režisieriumi ir ypač aktoriais, kurie labai gerai jaučia erdvę. Pavyzdžiui, Darius Meškauskas – jis puikiai jaučia erdvę, ją suvokia ir supranta, kad aplinka jam padeda.

– Kodėl pagrindine medžiaga scenografijoje pasirinkote medieną?

– Dėl techninių ir vizualinių savybių. Kai reikia kažką remontuoti, pasiimi fanerą, ir tai patogi medžiaga, bet kartu jauti, kad tai labai gyva medžiaga. Palyginti galiu su mylimo žmogaus oda – ji nėra lygi, turi įvairių dėmelių ar pan. Dirbdamas su fanera, galiu išgauti architektoninę miesto formą, bet jo oda turės žmogaus odos taktiliškumą.

Bendras rezultatas veikia techniškai: vienaip apšvieti – jautiesi kaip stadione, kitaip – lyg mažame kambaryje ar saunoje.

Labai skausminga, nors rėk

– Ar kuriant „Varovams“ teko susidurti su kokiais nors techniniais sunkumais?

– Technika yra technika. Paprastai sakoma, kad, kai išeina, – geriau rinktis vaidybinius, o ne techninius elementus. Jei pasitelksi kokias nors skraidančias mašinas, didelė tikimybė, kad jos lūš. Bet kiekvieną režisierių ir scenografą vilioja skraidantys vamzdžiai, judančios scenos ir t. t.

Pradėję dirbti paklausėme teatro vadovo, kokios yra techninės galimybės. Jis pasakė, kad scena yra judanti platforma, tad aišku, kad mes norėjome tai panaudoti. O kur dar kitos techninės galimybės – garso ir šviesos įranga. Šis teatras jas turi puikias. Labai smagu dirbti tokioje vietoje.

Grįžtant prie technikos – proceso metu ji stringa, neveikia, sustoja, visko buvo ir mums. Bet žinau, kad premjeros dieną viskas veiks.

– Ar smarkiai keitėsi scenografijos koncepcija nuo idėjos iki jos įgyvendinimo?

– Labai paprasta – tai kaip santykiai. Padariau mažą namelį, aptarėme, kaip jis atrodys scenoje, tada procesas vyksta toliau. Tie dalykai tarsi nutinka savaime. Eini į pasimatymą, susitinki kelis kartus, kol ateina momentas, kai supranti, kad norėsi būti su tuo žmogumi. Tas pats ir su scenografija – ateina momentas, kai iš visų svarstomų idėjų atsirenkame vieną ir nutariame likti prie jos. O tada procese pamatome, kiek dar naujų galimybių atveria ta pasirinkta idėja. Kūrybiniame procese daug pokyčių – kažkas aštrėja, ryškėja, kažkas neveikia ir tai reikia atmesti.

– Nedidelio miestelio mokytojas apkaltinamas tvirkinęs vaiką, paaiškėja, kad jis nekaltas, o jį kaltinęs vaikas tiesiog pamelavo. Kokį įspūdį jums paliko pati pjesė?

– Labai gyva, emocinga, suprantama. Perskaitęs „Varovus“ pagalvojau, kad tai labai skausminga, nors rėk. Niekada nenorėčiau pakliūti į tokią situaciją nei pagrindinio herojaus, nei miestiečių vaidmenyje. Turiu du mažus vaikus ir galiu įsivaizduoti abi puses. Matau, kokie trapūs vaikai ir koks trapus jų gyvenimas. Taip pat matau, kaip jų maži melai galėtų sugriauti didelius dalykus. Paslaptingiausias dalykas pasaulyje – kaip tapti geru žmogumi.

Spektaklio „Varovai“ premjera – rugsėjo 25 ir 26 dienomis.

Apie D.Farro pjesę „Varovai“

Šis mažas miestelis gali būti bet kur Lietuvoje. O gal Latvijoje. Iš tiesų jis gali būti bet kokioje šalyje. Jis niekuo nesiskiria nuo kitų panašių miestelių. Jo gyventojai išgyvena panašius pakilimus bei dramas kaip ir daug kitų žmonių. Mažo miestelio gyventojų vaikai lanko tą pačią mokyklą, į kurią ėjo jų tėvai. Visi vieni kitus pažįsta ir visi žino vieni kitų reikalus. Metai po metų atsikartojanti žmogiška rutina visus miestelio gyventojus jungia viename bendrame gyvenimo tinkle. Kol ją perplėšia skandalas. Miestelio mokytojas apkaltinamas seksualine prievarta prieš vaiką. Trapus santykių tinklas plyšta, ir ramaus miestelio vaizdas atsiveria giliomis pykčio ir neapykantos prarajomis. Vaiko kaltinimas melagingas. Bet ar tiesa svarbi, kai slaptos baimės ir už mažo miestelio ribų tarpstantys bevardžiai demonai staiga įgauna veidą? Kas, kad tas veidas pažįstamo žmogaus, draugo, mokytojo. Kraują pajutę varovai jau uodžia orą, vis auganti jų minia skrieja savo baimių pėdsakais.

Spektaklio „Varovai“ režisierius E.Senkovas jau pažįstamas Klaipėdos žiūrovams – 2018 m. čia jis režisavo spektaklį „Mama Drąsa“, pelniusį net du Auksinius scenos kryžius.

Klaipėdos dramos teatre statomame spektaklyje vienas ryškiausių šiuolaikinių lenkų režisierių Janas Klata prikels Aleksandro Puškino dramą „Borisas Godunovas“. Premjera numatyta rugsėjo 1–3 dienomis.

Kaip pirštu į akį

XVI a. pab. – XVII a. pr. Rusijoje caru buvusio B.Godunovo asmenybė kupina priešpriešų – šalia pastangų reformuoti šalį ir kaltinimai vaikžudyste. Net jei atrodo, kad „Borisas Godunovas“ kalba apie tolimus laikus, žmonės ir juos genantys motyvai liko menkai pakitę.

Jis nekuria politinio meno ar politinės agitacijos spektaklių – tiesiog parodo, kad pasaulyje mažai kas keičiasi.

J.Klata yra vienas iš svarbiausių šiuolaikinių Lenkijos teatro režisierių, savo šalyje jis įvertintas Konrado Swinarskio, žurnalo „Polityka“ įsteigtu „Passport“ apdovanojimais, jam įteiktas ir prestižinis Europos teatro prizas už „naująją teatro realybę“.

Nors J.Klata vadinamas maištingu ir drąsiu režisieriumi, pasak Klaipėdos dramos teatro meno vadovo Gintaro Grajausko, tai nėra tuščia poza ar skambi etiketė – režisierius yra tiesiog sąžiningas žmogus: „J.Klatos kūryboje nėra maišto dėl maišto. Jis nekuria politinio meno ar politinės agitacijos spektaklių – tiesiog parodo, kad pasaulyje mažai kas keičiasi. Tai parodo prikišamai, kaip pirštu į akį. Dėl to jis daug kam nepatinka.“

Daro teatrinius „koverius“

Anot G.Grajausko, J.Klata yra tekstą itin gerbiantis režisierius: „Jis sugeba, atrodo, seną medžiagą parodyti kaip be galo šiuolaikišką ir aktualią. Jo spektakliuose tekstai nepritempinėjami, nes nieko juose nereikia pritempinėti. J.Klata labai teisingai pasirenka medžiagą savo spektakliams ir juos kurdamas moka palikti patį koncentratą.“

Klaipėdos dramos teatro meno vadovas G.Grajauskas. (KDT archyvo nuotr.)

Paties J.Klatos nuomone, didžiausias nesusipratimas teatre yra spektakliai, tiesiog iliustruojantys klasikinius tekstus. „Dažnai Lenkijoje konservatyviuose sluoksniuose išreiškiamas toks noras – suvaidinti pjesę taip, kaip ji buvo parašyta. Bet teatrinis tekstas funkcionuoja socialiniame kontekste to laiko, kai šis teatrinis tekstas buvo parašytas“, – dar praėjusių metų žiemą „TheATRIUM“ festivalio metu inicijuotame pokalbyje teatrologei Ramunei Balevičiūtei sakė režisierius. Jo nuomone, svarbu ne tik skaityti, bet ir suprasti tekstus, XXI a. teatro atsakomybė – atlikti sudėtingą darbą, bandant pagauti to laiko socialinį kontekstą ir istorinę realybę, ir sukurti kultūrinę transliaciją mūsų publikai.

„Kartais sakau, kad darau teatrinius „koverius“. Bandau išsaugoti pirminio impulso, buvusio klasikų tekstuose, energiją ir revoliucingumą. Iš naujo skaitydamas jų žodžius, bandydamas suprasti, kokiomis aplinkybėmis funkcionavo tas kūrėjas ir kas labiausiai graužiančio buvo jo mintyje, bandau surasti geriausią to analogą mūsų laikui“, – pasakojo J.Klata.

Skamba itin šiuolaikiškai

Pakviestas dirbti Klaipėdoje, J.Klata pasiūlė kurti spektaklį pagal A.Puškino „Borisą Godunovą“. „Iškart pasakėme „taip“, supratome, apie ką kalbama. Tam tikrose geografinėse platumose kai kurie dalykai nuolat pasikartoja ir iš jų niekas nepasimoko, – apie tai, kaip buvo sutiktas lenkų režisieriaus pasiūlymas, kalbėjo teatro meno vadovas. – Šiais 2021 viešpaties metais „Borisas Godunovas“ skamba taip šiuolaikiškai, kad nieko nereikia keisti. Atrodo, kad žmonės neturi istorinės kolektyvinės atminties. Praeina kiek laiko ir gali juos mulkinti ta pačia tema, viską bus pamiršę.“

Režisierius, kalbėdamas apie jį traukiančius kūrinius, minėjo juose esantį perspėjimą: „Mano autoritetai yra kūrėjai, kurie įžvelgdavo pavojų ir perspėdavo, kas blogo gali nutikti. Jie nekurdavo dvaro meno, propagandinio meno arba meno dėl meno. Jie rizikuodavo savo meniniu gyvenimu, kartais ne tik meniniu, kad pasakytų kažką esminio ir pavojingo. Todėl manau, kad geras spektaklis yra pavojingas.“ Atsirinkdamas medžiagą savo spektakliams, režisierius minėjo visada ieškantis jų „perversminio potencialo“. „Ką iš tikrųjų autorius norėjo pasakyti ir kam norėjo priešintis? Kaip papasakoti apie tikrovę? Visi tie seni geri tekstai apie diktatorius, politinius perversmus, minios kvailumą staiga įgauna naujas reikšmes, visa tai tampa apie mus, – apibendrino J.Klata. – Dabar yra tas laikas, kai būtina kurti teatrą. Teatras – tai bendruomenės priemonė įveikti kylančius pavojus. Dabar teatras reikalingas kaip niekada.“

Lengva užčiuopti paraleles

Istorinė drama „Borisas Godunovas“ nukelia į didžiosios suirutės laikotarpį Rusijoje XVI a. pab – XVII a. pr. Pirmasis Rusijos caras Ivanas Rūstusis savo įpėdiniams palieka ištuštintą iždą, po jo į valdžią atėjęs sūnus Feodoras istorikų prisimenamas kaip ligotas ir visai nesidomėjęs politika. Jį netrukus pakeitė pirmojo caro patikėtinis B.Godunovas. „Aprašomas laikotarpis yra ištisinė kova dėl valdžios. Pasibaigus vienai tironijai, atsiranda daug valdžią bandančių perimti mažų tironėlių. Dalyvauja ir senosios aristokratinės grupuotės, ir naujos, – apie A.Puškino vaizduojamą Rusijos istorijos epizodą pasakojo G.Grajauskas. – B.Godunovo asmenybė iki galo neaiški. Vieni apie jį žino kaip apie konkurentų vaikų žudiką, opričninos statytinį. Kita vertus, tai, ką jis bandė daryti būdamas valdžioje, – akivaizdžiai teigiamos reformos. Tuo metu, po ugnikalnio Peru išsiveržimo, Rusijoje vyko ir kelerius metus trukusi vulkaninė žiema. Žmonės badavo.“

Anot teatro meno vadovo, net per daug nesigilinant, lengva užčiuopti paraleles su šiandienos realijomis, tik „vietoj pandemijos – vulkaninė žiema, vietoj pabėgėlių prie sienos – į Maskvą plūstantys badaujantys baudžiauninkai“.

Kviesdamas į būsimą premjerą, teatro meno vadovas minėjo, kad „Borisas Godunovas“, net kurtas remiantis klasikiniu A.Puškino tekstu, „tikrai nebus istorinė kostiuminė drama, J.Klata sugeba tiksliai ir subtiliai priartinti literatūrinę medžiagą prie šiuolaikinių žiūrovų“.

Bet netiesa, kad scenoje išgyvenamos veikėjų aistros išblėso ir virto tik vaiduokliškais prisiminimų stalaktitais uždangų klostėse. Teatras gyvas. Net labai. Kupinas ilgesio ir vilties. Užsispyrimo ir ryžto. Birželio pradžioje teatras gyvens Klaipėdoje, jau penktajame tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“. Aplinkybės diktuoja, kad festivalio programą pamatys mažiau lankytojų nei įprastai, bet dėl to jis tik dar vertingesnis. Šiais metais „TheATRIUM“ yra gyvenimo ir išlikimo balsas. Jis turi būti išgirstas ir nuskambėti toliau.

„Mūsų darbas labai paprastas – tiesiog atsirinkti gerus, rimtus spektaklius. Bet tai gana sudėtinga. Kai pradedi važinėti po Europą jų ieškoti, supranti, kad labai gerų spektaklių nėra tiek jau daug“, – pasakojo Klaipėdos dramos teatro meno vadovas ir vienas iš „TheATRIUM“ sumanytojų Gintaras Grajauskas. Anot jo, festivalis pasižymi nepasidavimu teminėms klasifikacijoms: „Pastebiu, kad nemažai teatro festivalių yra tapę vizualizuotomis mokslinėmis studijomis, pasirenkama tema ir spektakliai, nelabai kreipiant dėmesio, ar jie geri, ar ne, tiesiog turi atitikti tą temą. Tokiu atveju mūsų koncepcija yra neturėti koncepcijos – tiesiog rodyti labai gerus spektaklius.“

Organizuoti festivalį sudėtinga visada, ypač šiuo metu, kai tiek daug kintamųjų, bet G. Grajauskas minėjo, kad minties praleisti metus nė nebuvo, teko atsisakyti tik hitu tapusios Lietuvos teatro vitrinos. Ji grįš kitais metais. „Praeitų metų festivalio programa buvo labai gera, neleidome sau perkelti jos į ekranus – tai būtų nesąžininga, gyvo spektaklio negali atstoti vaizdo transliacijos. Su tam tikromis korekcijomis programą perkėlėme į šiuos metus“, – minėjo teatro meno vadovas.

Praeitų metų festivalio programa buvo labai gera, neleidome sau perkelti jos į ekranus – tai būtų nesąžininga, gyvo spektaklio negali atstoti vaizdo transliacijos.

Pirmoji ir didžiausia festivalio premjera vyks birželio 8–9 d. Jau nuo vasario Klaipėdos dramos teatre dirba žymi lenkų režisierė Agata Duda-Gracz – ji kuria spektaklį pagal dailininko Michelangelo Caravaggio gyvenimą „Tarp Lenos kojų, arba Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis pagal Mikelandželą Karavadžą“. „Jau seniai norėjau sukurti spektaklį apie M. Caravaggio. Mane įkvėpė ypatingas jo gyvenimo ir meno kontrastas. Jis buvo dvigubas žudikas, nuolatinis viešnamių lankytojas, nuolat įsiveldavo į visokias aferas, muštynes, buvo linkęs į kraštutinumus, fanatiškas, – apie spektaklio inspiraciją pasakojo režisierė. – Jis tapė žiaurius, bet kartu meilės žmogui kupinus paveikslus. Jo realizmas, nepaisant išorinio atgrasumo, yra švelnus. Savo paveiksluose neteisino ir nepateisino nieko. Jis tapė pasaulį tokį, koks yra. Bet pripildė jį neįtikėtinos meilės, tikėjimo, švelnumo.“ Spektaklio kūrimo partneris – Adomo Mickevičiaus institutas (Lenkija). Kartu su režisiere iš Lenkijos į Klaipėdą dirbti važinėja pora aktorių, choreografas ir kompozitorius.

Vėliau bus rodomas Čekijoje statytas aštrumu garsėjančio lenkų režisieriaus Jano Klatos spektaklis „Faustas“. Po jo bus galima pamatyti 2018 m. Italijos metų spektakliu paskelbtą Alessandro Serra spektaklį „Makbetas“. „Šis spektaklis kurtas su Sardinijos teatro aktoriais, vaidinamas sardų kalba, jame netrūksta archajiško vietinio kolorito, atkeliavusio iš senų ritualų, Sardinijos karnavalų tradicijos. Žiūrėdamas jį supranti, kad jis pasakoja amžiną istoriją, vykusią dar prieš Kristaus laikus ir tebevykstančią dabar“, – pasakojo G. Grajauskas. „Makbeto“ režisierius festivalio metu ves penkių dienų trukmės dirbtuves aktoriams. „TheATRIUM“ bus galima pamatyti premjerą – Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre legendinio lenkų režisieriaus Krystiano Lupos kurtą spektaklį „Austerlicas“ pagal to paties pavadinimo Winfried George Sebaldo knygą. Festivalio programoje įtapo ir Marijos Baranauskaitės naujojo cirko performansas „Violončelėms“. Tai – projektų ciklo, skirto ne žmonių, o daiktų publikai trečiasis kūrinys.

A. Serros nuotr.

Šių metų „TheATRIUM“ naujovė – „Triumo“ erdvė, įsikursianti viename populiariausių Klaipėdoje laisvalaikio leidimo taškų – „Hofe“. „Esame labai turtingi, nes turime teatro pastatą, kuriame gali vykti įvairaus pobūdžio renginiai, bet suprantame, kad kartais reikia išeiti ir už teatro ribų, – pripažino „Triume“ vyksiančios festivalio programos dalies kuratorė Kristina Žiogaitė. – Norime pasiekti žmones, kurie dar nežinojo apie mus, o gal nedrįsdavo iki mūsų ateiti. „TheATRIUM“ turi solidaus teatro festivalio vardą, bet vyksmu „Triume“ norime priminti, kad mūsų teatras yra laisvas, prieinamas kiekvienam, apimantis pačias įvairiausias meno sritis ir labai labai patrauklus.“ „Triume“ vyks menininkės Aglajos Ray performansas „Technoteologija“, skambės kompozitoriaus ir garso menininko Arturo Bumšteino muzikinė programa „Iš garso efektų bibliotekos“, „Operomanija“ atveš dramaturgės Birutės Kapustinskaitės, režisieriaus Karolio Kaupinio ir improvizacinės muzikos grupės muzikinius paveikslėlius „Radvila Darius, Vytauto“.

Beveik dvi savaites „TheATRIUM“ vyksmo baigs nemokamas festivalio padėkos koncertas visiems klaipėdiečiams ir miesto svečiams Teatro aikštėje. Jame pasirodys aukščiausio lygio muzikantai – svečiai iš Italijos „Musica Nuda“, vokalo ir kontraboso duetas.

Lietuvoje lankosi pirmąsyk

Su šia režisiere jis bendradarbiauja jau daugiau nei dešimtmetį, pirmą kartą su ja dirbo kaip aktorius, ilgainiui – dažniausiai kaip kompozitorius. Anot jo, „gyvenime labai retai pasitaiko sutikti žmogų su kuriuo taip sutampa dažniai – turi panašų jautrumą, skonį, nori savo kūryba kalbėti apie tuos pačius dalykus, ieškai būdo, kaip per meną stebėti pasaulį“.

Tai – pirmas Ł.Wójciko vizitas Lietuvoje ir pirmas kartas, kai jis čia dirba. Kompozitorių įvairūs projektai dažnai suveda su tarptautinėmis komandomis, kaip aktorius ir vokalistas jis dirba su Lenkijoje garsiu „Song of the Goat“ teatru, kuria muziką ne tik teatro spektakliams, bet ir televizijos, kino projektams. Save apibūdina ne vien kaip kompozitorių, bet ir kaip garso prodiuserį bei aktorių. Klaipėdoje kuriamam spektakliui muzika šiuo metu jau paruošta. „Mano principas toks, kad muziką reikia turėti prieš mėnesį iki premjeros. Aktoriams labai svarbu įprasti prie muzikos, jos spalvos. Muzika padeda jiems išlaisvinti emocijas, tad aktoriai turi turėti laiko ją absorbuoti, pajausti“, – tvirtino kompozitorius.

Šio laikmečio priemonėmis

Ł.Wójcikas pasakojo, kad spektaklio kūrybos proceso pradžioje nemažai dėmesio skyrė genialumo temai: „Su režisiere daug kalbėjomės, kokia yra kūrybos proceso esmė, ką reiškia būti menininku, genialiu menininku. Caravaggio buvo genijus, bet jis taip pat buvo sunkus žmogus. Skirtumo tarp genialumo ir niekšybės temą jau svarstėme prieš porą metų, Poznanėje kurdami „Hamletą“. Man tai yra labai įdomu. Pirmiausia kalbėjomės apie paveikslus, kas juose vaizduojama, kokios spalvos naudojamos, vėliau – apie muziką, ką norėtume girdėti.“

Kompozitorius minėjo, kad, nors iš pradžių galvota apie baroko muziką, tų laikų harmonijas, melodijas ir instrumentus, galiausiai nuspręsta likti dabar gyvenamame laikmetyje. „Mes gyvename dabar, nereikia visai grįžti į baroką. Reikiamą nuotaiką galime pasiekti savo laikmečio priemonėmis. Spektaklio muziką vadinčiau klasikine, su šiuolaikinėmis harmonijomis. Aišku, kad sunkusis metalas netinka mūsų pasakojamai istorijai. Jutau, kad tai turi būti labiau orkestrinė muzika“, – teigė Ł.Wójcikas.

Skambės sutartinės ir vargonai

Tarptautiniame kūrybiniame procese ir muzikinė spektaklio plotmė yra tarptautinė. Ł.Wójcikas pasakojo, kad jame vietą rado ir jį sužavėjusios lietuviškos sutartinės: „Jos įspūdingos. Kai keliauju, visada domiuosi vietiniais instrumentais, muzikos kultūra. Išgirdęs sutartines, iškart žinojau, kad jas panaudosiu. Sutartinės nesusiję su Italija ar baroku, bet spektaklį apie Caravaggio statome Lietuvoje, esame laisvi tyrinėti ir atrasti, būti apžavėti ir įkvėpti.“

Į spektaklio muzikinę dermę įsiliejo ir Lenkijoje, Cešyno katedroje įrašytas vargonų skambesys. „Prieš pusantro mėnesio supratau, kad spektaklyje reikia vargonų garso, šis instrumentas Caravaggio gyvenimo laikotarpiu buvo labai svarbus. Vargonų gausmas yra didingas – rezonuojantis visame kūne. Taigi susipakavau mikrofonus ir nuvykau į Cešyną“, – pasakojo Ł.Wójcikas. Pasak muziko, šioje katedroje esantys vargonai – vieni geriausių Lenkijoje, be to, katedra ką tik rekonstruota, „šiuo metu vargonai puikiai suderinti, tai labai svarbu kuriant muziką, kurioje jie bus derinami su kitais instrumentais“. Vargonais grojo jų muzikos virtuozas – Wojciechas Wantulokas.

Atspirties tašku tapo pjesė

Ieškodamas įkvėpimo, Ł.Wójcikas daug klausėsi bažnytinės muzikos, kartvelų chorinio polifoninio dainavimo, grigališkojo choralo, bet pagrindinis atspirties taškas jam visada yra pati pjesė. „Perskaitęs ją, mėginau į muzikos kalbą išversti scenas ir jose išreiškiamas emocijas. Viskas vystėsi natūraliai – jutau, kad štai čia reikia valtornos, čia – fleitos, styginių, fortepijono. Kūrybos procesas yra labai gražus – atsirenki instrumentus, tyrinėji jų skambesį – kažkas tinka, kažkas ne“, – apibendrino pašnekovas.

Bažnytinė muzika kompozitoriaus ausyse skambėjo neatsitiktinai – baroko pasaulyje tikėjimas buvo neįtikėtinai svarbus, o bažnyčios tarnai – tarp įtakingiausių žmonių. „A.Duda-Gracz geba labai talentingai padėti pajusti laikmečio dvasią. Pradėję dirbti, daug kalbėjomės apie Caravaggio Italiją, bandėme rasti ryšį su to meto žmonėmis, juk finale stengiamės savotiškai atkurti paveikslus, bet jau per užuominas į juos. Dėl to mums buvo svarbu suprasti, kaip Romos katalikų bažnyčia įkvėpė žmones, kaip jos galia smelkė visas gyvenimo sritis, kaip kardinolai ir popiežiai valdė tuometį pasaulį“, – aiškino kompozitorius.

Atlikėjai – lenkų muzikai

Visi įrašinėjamos spektaklio muzikos atlikėjai ir kūrėjai buvo lenkų muzikai. Pavyzdžiui, fortepijonu ir klavesinu grojęs Leszekas Możdżeris yra gerai žinomas atlikėjas, Lenkijoje ir pasaulyje pelnęs ne vieną apdovanojimą. Ł.Wójcikas jį vadino savo mentoriumi. Net įrašinėjant muziką, kompozitorius stengėsi neprarasti ryšio su Caravaggio kūriniais: „Kiekvienas muzikantas prieš grodamas susipažino su paveikslais. Stengėmės juos atliepti – neįtikėtiną Caravaggio jautrumą, jo meilę ir gebėjimą vaizduoti žmones tokius, kokie jie yra, ir jo epochos šiurkštumą.“

„Žiūrėdamas į Caravaggio paveikslus, per jo naudotą spalvų paletę jauti emocijas. Tas pats su muzika – išgirdus ją, galima bandyti pajusti, pamatyti jos spalvą, – apie garso ir vaizdo ryšį kalbėjo kompozitorius. – Apie muzikos spalvą daug galvojau, kurdamas šiam spektakliui, ir buvau įsitikinęs, kad muzikos spalvų paletė tiesiog privalo atitikti Caravaggio spalvų paletę.“

Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera birželio 8 ir 9 dienomis prasidės V tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“. Spektaklio sukūrimo partneris – Adomo Mickevičiaus institutas.

Kūrybos procesas – unikalus

„Nebuvo svarstymų atidėti spektaklio statymą, sustoti negalima. Reikia išmokti gyventi ir dirbti su COVID-19, jis bus ir šiais, ir kitais metais“, – apie sudėtingu laikotarpiu tęsiamus kūrybinius darbus kalbėjo Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys. Didžiausias iššūkis, anot jo, buvo logistinis: „Atvykstantieji spektaklio statytojų komandos nariai nėra iš vieno miesto. Teko organizuoti visų keliones iš skirtingų Lenkijos vietų. Nuolat stebėjome kintančią tvarką dėl karantino apribojimų. Vienu metu atrodė, kad išimtys buvo likę vien sportininkams, bet nesusvyravome, užsakėme bilietus, atsirado galimybė keliauti ir menininkams.“

Režisierė A.Duda-Gracz pabrėžė, kad ji dirba aktoriams, o ne jie – jai.

Aktoriai kartą per savaitę turės testuotis, jie prašomi apriboti pašalinius kontaktus. „Norime dirbti saugiai, jau testavome visus dalyvaujančius spektaklio kūrime, testus darysime kartą per savaitę. Beliko suderinti praktinius dalykus – kol kas kiekvienas turi pats registruotis ir važiuoti, bandome suderinti, kad visą komandą būtų galima testuoti vienu metu, organizuotai“, – sakė teatro vadovas.

Pasak jo, bet kokius sunkumus atperka galimybė dirbti su A.Duda-Gracz: „Visi troško su ja dirbti, repeticijų metu ji sukuria neįtikėtiną atmosferą. Režisierė rašė, kad pirma repeticija jai svarbesnė nei premjera, kvietė joje dalyvauti ir mane. Sėdėjau ten, ir jausmas sunkiai apibūdinamas – lyg ne pirmas susitikimas, ji žino kiekvieną niuansą, kiekvieną smulkmeną. Aktoriai gal šiek tiek numanė, ko tikėtis, bet tikrai dar niekas nedalyvavo tokioje repeticijoje. Per pirmąją repeticiją ji lenkiškai skaitė pjesę ir laiškus kiekvienam personažui. A.Duda-Gracz pabrėžė, kad ji dirba aktoriams, o ne jie – jai. Ji kiekvieno prašė prisidėti kuriant jų personažus, rašo jų tekstus kartu su aktoriais.“ Anot teatro vadovo, unikalus kūrybos procesas ilgam įsimins jame dalyvavusiems teatralams.

Turi magiškos galios

Keturis vaidmenis spektaklyje turinti aktorė Eglė Jackaitė taip pat pabrėžė lenkų režisierės išskirtinumą: „Esu dėkinga už galimybę dirbti su A.Duda-Gracz, mokausi jau vien būdama šalia jos. Per visus 25 metus teatre dar nepatyriau tokio stipriai rezonuojančio ryšio, kaip su šia režisiere – charizmatišku žmogumi, tikra profesionale. Ji labai empatiška, turi magiškos galios kiekvienam, norisi būti medžiaga jos rankose, ja visiškai pasitikiu.“ Aktorė tikino, kad jai labai neįprastas režisierės gebėjimas atverti vaidinančiųjų asmenybes: „Nieko panašaus dar neteko patirti, ji labai jautri su kiekvienu žmogumi – kai skaitė laiškus personažams, atrodė, kad ji mus pajuto, permatė, atpažino – skyrė tokius vaidmenis, kokie mums labiausiai tinka.“

Aktorė E.Jackaitė / Jono Baranausko nuotr.

E.Jackaitė minėjo, kad nors dar sunku apibendrintai kalbėti apie repeticijas, jau dabar labai ryškiai juntamas kone terapinis jų pobūdis: „Šis kūrybinis procesas dirbant su šia režisiere – neįkainojamas. Jos spektaklyje turėsiu galimybę būti visokia, profesiniu požiūriu tai – augimas. Labai įdomu ir brangu, kaip viskas vyksta, – nepuolame iškart prie teksto, neriame į giliausias savo sielos gelmes, personažus jaukinamės nuo juos auginusių įsčių. Tai – unikalu.“

Spektaklyje tris vaidmenis turinti Justina Vanžodytė antrino kolegei sakydama, kad galimybė dirbti su A.Duda-Gracz jai labai svarbi: „Labai norėjau savo aktorystės kelyje sutikti šią režisierę. Tai – didžiulis džiaugsmas. Ji mums iš anksto nepasakė, kas būsime, bet į pirmąją repeticiją ėjau ne tik pilna smalsumo, bet ir ramybės – žinojau, kad su A.Duda-Gracz, nepaisant to, koks vaidmuo, bus nepaprastai įdomu būti kūrybos procese. Ji yra fenomenali režisierė.“

Aktorė J.Vanžodytė / Kemel photography nuotr.

Viskas buvo naujiena

J.Vanžodytė pasakojo, kad pirmą kartą A.Dudos-Gracz spektaklį pamatė Klaipėdoje 2018-aisiais, tuomet festivalyje „TheATRIUM“ buvo parodytas jos sukurtas vaidinimas „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“, publikai palikęs neišdildomą įspūdį.

„Režisierė buvo klaususi, kokie mūsų svajonių vaidmenys. Mano svajonė buvo tiesiog dirbti su ja, – tvirtino aktorė. – Prasidėjus repeticijoms neskubu daryti išvadų apie savo personažus – su A.Duda-Gracz jų kūrimas yra bendra kelionė. Ji personažams leidžia augti ir kvėpuoti.“

Aktorius Liudas Vyšniauskas santūriau kalbėjo apie atsinaujinusias repeticijas, bet pripažino – dirbti gera: „Mūsų darbe pasitaiko pauzių ir ne dėl pandemijos. Bet aktoriai laimingi, kad pradėjome repetuoti, ne tik aktoriai – visi teatre laimingi.“ L.Vyšniauskas pasakojo, kad prieš susitikimą režisierė buvo sakiusi aktoriams nesiruošti: „Ji prašė ja pasitikėti, nerinkti informacijos apie tai, ko nežinome, norėjo pati supažindinti su pjese, jos idėja. Tai ir padarė. Viskas buvo naujiena – kas būsiu, ką veiksiu. Žmogui gyvenime naujienų netrūksta, bet ne kasdien jos tokios rimtos. Labai džiaugiuosi man tekusiu vaidmeniu, dabar bereikia pateisinti režisierės pasitikėjimą manimi.“

Aktorius L.Vyšniauskas / Kemel photography nuotr.

Kaip ir kolegės, L.Vyšniauskas neslėpė, kad A.Duda-Gracz Klaipėdoje – didelis įvykis: „Lenkijoje ji yra metras. Labai džiaugiuosi, kad tokio kalibro kūrėja dirba mūsų teatre. Jos darbai byloja patys, ji turi ypatingą metodą. Ji labai atvira ir tuo aplinkinius priverčia būti labai atvirais.“ Anot aktoriaus, jis jau dabar laukia premjeros su žiūrovais, net jei šiandienė realybė pilna kintamųjų. „Aktoriaus gyvenimas – nežinomybė. Susitaikai su viskuo ir dirbi. Skamba banaliai, bet dirbti yra geras dalykas“, – tvirtino L.Vyšniauskas.