A.Andriuškevičius netikėtu žvilgsniu tyrinėja miestą, o parodos kuratoriai (parodos koncepcijos autorius – Tomas Vaiseta, kuratoriai – Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė) siūlo (o gal ir įspėja?), kad jų tyrimo būdas bus panašus – drąsus, sąmojingas, netikėtas, svarstantis ir užduodantis klausimus. Gal šiek tiek nepatogius (kas gi gali labai patogiai ridentis miesto grindiniu?), bet, be jokios abejonės, įdomius.

Lankytoją pasitinka keturios kuratorių siūlomos parodos „skaitymo“ koncepcijos: Polis, Akropolis, Dipolis ir Nekropolis. Kiekviena iš jų siūlo ir erdvėse esantiems kūriniams ar artefaktams vienokias ar kitokias interpretacines gaires. Kaune, skirtingai nei Vilniuje, kūriniai ir idėjiniai jų griaučiai eksponuojami atskirose erdvėse. Tai suteikia lankytojui galimybę pabūti vienoje vietoje kurį laiką, kur erdvė apriboja, padeda pasiekti kūrinius, likti su jais ilgiau.

Polis

Jeigu parodą lankysime taip, kaip mums tarsi įprasta, – užlipant laiptais ir sukant iš pradžių į kairę, o paskui slenkant pagal laikrodžio rodyklę, tai pirmasis kambarys, kuriame atsidursime, bus skirtas Poliui. Polis kalba apie tai, ką miestiečiai suvokia kaip save, savo tapatybę, savastį, kaip jie bando save apsibrėžti.

Kaunietiškoje Polio dalyje kuratoriai kreipia į žaidybinę santykio su tapatybe ir savęs reprezentavimu pusę. Ko verta vien Juozo Laivio knygelė („Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049: menininko komentarai“, 2007 m.), pašiepianti projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, taip pat ir visą institucionalizuotą meno ir kultūros patirtį, patį kultūros vadybinimo ar atidavimo visiems populiarinimo veiksmą.

Kad ir kiek galvoje susikurtume skirtumų, vis tiek turbūt esame iš vieno molio drėbti.

Buvo nemažai teoretikų, kurie taip pat kritikavo meno ir kultūros pasiekiamumą masėms, pavyzdžiui, prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas (žr. esė „Beaubourgo efektas“), bet jie tai dažnai darė pikčiau, niūriau, lyg ką nors gindami ar jau praradę, o štai J.Laivys – žaismingas, valiūkiškas, verčiantis šypsotis ar juoktis, o ne susirūpinti. Viename iš knygelėje esančių pasiūlymų skelbiama, kad „išvedinėjama nauja bulvių rūšis „Vilnius“. Planuojama praturtinti Lietuvos kulinarinį paveldą“ arba „Siekiant efektyviai panaudoti ES lėšas, Lietuvoje atkurtas arklių paštas“. Čia net nebereikia nieko aiškintis, o tik žvengti su tais arkliais.

Tik įdomu, kaip tai siejasi su savęs apibrėžtimi? Gal esame linkę ieškoti savęs per išorės, o ypač – vakarietišką – patvirtinimą? Džiaugiamės įvertinimu taip, lyg patys nejaustume savo vertės? Pernelyg tapatinamės su tuo, ką mums pasako išganingieji Vakarai? Jei pagaliau gauname titulą „Europos kultūros sostinė“, gal labiau jaučiamės vakariečiai? Europiečiai? Dar įdomiau J.Laivio darbai skleidžiasi, kai žvelgiame į juos per Kauno–Vilniaus santykį: kuo Vilnius vienoks, o Kaunas – kitoks šiame kontekste? Gal Vilnius spėriau bėga arčiau Vakarų, o štai Kaunas – labiau užsispyręs, saugantis savastį, nenorintis pernelyg greitai keistis?

Polio dalyje taip pat atkurtas ir Jurgos Juodytės ir Sauliaus Leonavičiaus darbas „Pozicija Kaunas“ (2006 m.). Gimė jis iš menininkų susidomėjimo Kauno miesto savivaldybės socialinėmis reklamų kampanijomis, kai miesto valdžia bandė įtikinti kaunietį, kad kauniečiu būti verta (lyg kaunietį reikėtų įtikinti! Kokia nepagarba!). J.Juodytė ir S.Leonavičius Vilniuje, Pylimo ir K.Kalinausko gatvių sankirtoje, paskelbė reklamą vilniečiams, kad „ir Kaune galima gyventi“. Vėlgi – ironiškas kuratorių žvilgsnis į bandymą apsibrėžti savo miestietišką savastį per konkurenciją ar netgi bandymą įdiegti miestietiškumo gaires per reklamą – lyg čia toks daiktas, kurį reikėtų nusipirkti ar kurį miestiečiui reikėtų parduoti, o ne jame gimti ar įsigyventi. Beje, pirmą kartą darbas pristatytas 2006 m. parodoje „101,3 km: konkurencija ir bendradarbiavimas“. Jos kuratoriai – Linara Dovydaitytė ir Kęstutis Kuizinas.

Dipolis

Palikus Polio prieigas, žiūrovo laukia Dipolis, kuris daugeliui asocijuojasi su vieno iš Vilniaus merų vizija sujungti abu miestus. Kuratoriai nenueina lengviausiu keliu, ieško, kaip kitaip šie du miestai gali būti suvokti kaip turintys bendrystės taškų. Pasirenkama gamta ir upės – tiesą sakant, iki aplankydama parodą niekada negalvojau, kad Vilniuje tekanti Neris yra ta pati upė kaip ir Kaune. Ne dėl to, kad šlubuotų geografijos žinios, tiesiog taip kartais net neįprasta manyti, tokie atsiję kartais tie miestai, nors ir esantys tos pačios upės slėnyje.

Mano išankstinės nuostatos nepasidavė akis kutenančiai tikrovei. Kuratoriai į šią parodos dalį įdėjo daugybę kūrinių ir artefaktų, kalbančių apie Vilniaus ir Kauno ryšį. Pavyzdžiui, Kipro Dubausko „36 kambariai“ – meninę akciją, kurios metu jis plaukė iš Vilniaus į Kauną ir registravo upėje esančias salas. Pasitelkti gamtą kaip jungiančią miestus – įdomus kuratorių žingsnis. Kad ir kiek galvoje susikurtume skirtumų, vis tiek turbūt esame iš vieno molio drėbti.

Nekropolis

Kita žiūrovo stotelė – Nekropolis. Jus pasitinka beveik per visą šios parodos dalies erdvę išsikerojęs Dano Aleksos „Sietynas“ (2017 m.). Autorius iš Vilniuje, Antakalnyje, surinktų kareivinių bendrabučio langų šukių ir kitų „miesto liekanų“ sudėlioja didžiulį miesto rūmų dekoro elementą – sietyną. Toks panašus, tik pagamintas iš gerokai tauresnės medžiagos, galėjo kabėti kad ir Sapiegų ar Sluškų rūmų salėse. Šukės – aštrios, dygios, praeitį primenančios ne nostalgiškai, o įkyriai. Nors miestai ir jų gyventojai renkasi, ką naikinti (apleisti?), o ką palikti (išsaugoti?) mieste, seni pastatai, atminties vietos, visos tos šukės vis tiek duria ir lieka. Aplink D.Aleksos darbą išsidėstę senųjų Kauno medinukų likučiai – sukabintos langų rankenėlės. Jas renka aistringas medinės Kauno architektūros gynėjas Povilas Konkulevičius.

Gylis: paroda – tarsi atskiras kūrinys, kuriame pristatyti darbai tarsi kalbasi tarpusavyje. / O. Bričkutės nuotr.

Kuratorių pasirinkimas sudėti šios kūrinius (artekfaktus?) į vieną erdvę taip pat leidžia kalbėti apie skirtingus miestiečių požiūrius į tai, ką ir kaip jie saugo. Vilnietiškas žvilgsnis gerokai abstraktesnis, atitolęs, kartais jis susitelkia į politiškumą (kokį paminklą kada pašalinsime?), žiūri plačiau – kaip ir D.Aleksos „Sietynas“, o štai Kaune kur kas aktyvesnis asmeniškumo matmuo: P.Konkulevičius – užkietėjęs kaunietis, ir jis saugo tai, kas jam yra tikrasis, širdžiai artimas Kaunas, o vilniečiai žiūri iš atokiau, veikiau teoretizuoja, negu iš tiesų liečiasi prie konkretaus, asmeniško miesto. Tikrų vilniečių Vilniuje vis dar mažai – būtų įdomu pasižiūrėti į šį savo miesto saugojimo aspektą po kokių 50 metų: ar vilnietis jau bus prisijaukinęs šį nepagaunamą, neapibrėžiamą, vis iš jo rankų slystantį miestą ir pavertęs jį savu?

Akropolis

Paskutinė maršruto stotelė – Akropolis. Pats miesto centras, esmių esmė. Ir čia kuratoriai šypsosi – akis patraukia Julijos Račiūnaitės „Megatvirtovė“ (2021–2022). Tą patį kūrinį galima pamatyti ir vilnietiškoje parodos dalyje MO muziejuje. Menininkės skaitmeninės tapybos diptikas nukelia mus į Vilniaus ir Kauno pakraščius. Autorės darbai primena klasikinius romantinės tapybos kūrinius – tai tarsi Casparas Davidas Friedrichas, tik lietuviškuose kuluaruose. Nors ir vaizduojami miestų pakraščiai (magistralės Vilnius–Kaunas dalys), juose spindi ir šviečia miestų didybės poreikis.

Kaunui atstovauja prekybos centras „Mega“, o Vilniuje pūpso „Tvirtovė“. Žinoma, šalia jos kaukia geležinis vilkas. Autorės pasirinkta forma ir vaizduojami objektai tikrai verčia šypsotis, vėl svarstyti apie abiejų miestų poreikį pasirodyti, įsivaizduoti save didingais, centriniais. Matyt, apskritai tai klausimas apie centriškumo svarbą, ką mąstymas centro ir periferijos kategorijomis mums apskritai teikia? Gal verta būtų žaismingiau žiūrėti ir į norą būti pasaulio bamba?

Vilniaus centriškumui kanda kitas eksponatas: Prano Mašioto 1914 m. žurnale „Vairas“ publikuotas žemėlapis, kuriame Kaunas vaizduojamas kaip Lietuvos centras. „Ratilo viduryje plasta gryna Lietuvos širdis; iš čia spinduliais skleidžiasi lietuvių kultūros šviesa ir baigiasi kaip drignio ratas mūsų apskrietose ribose; už jų vien menki iškišuliai“, – rašo P.Mašiotas. Jei kauniečiai dėl tokių žodžių nedžiūgauja, tai bent jau šypsosi.

Parodos stiprybė ir yra tai, kad ją galima žiūrėti vis iš naujo, užduoti dar vieną papildomą klausimą. Juk ir santykis tarp šių dviejų miestų kasdien keičiasi.

Baigiant kelionę jau norisi dar kartą sugrįžti į parodos dalį Kaune. Juk būtų galima judėti visai kitomis trajektorijomis, pastebėti kitus kūrinius ir artefaktus, bandyti juos susieti su parodos kuratorių pasirinktomis koncepcijomis, ieškoti naujų Kauno ir Vilniaus panašumų, skirtumų, sąlyčio taškų. Matyt, šios parodos stiprybė ir yra tai, kad ją galima žiūrėti vis iš naujo, užduoti dar vieną papildomą klausimą. Juk ir santykis tarp šių dviejų miestų kasdien keičiasi. Šiukštu nepraleiskite ir parodos dalies Vilniuje, MO muziejuje, – Kauno ir Vilniaus santykių vaizdas atsivers dar įvairiapusiškiau.

Kas? Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“.

Kur? Laikinojoje M.K.Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaune) ir MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilniuje).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 28 d.

Tiesa, galima guostis, kad po savaitės bus antrasis etapas, galbūt jų sumažės. Kai kalbame su žmonėmis, kurie nėra iš valdančiųjų partijų, vyriausybės ar Švietimo ir mokslo ministerijos, visi sutartinai sako, kad nėra ki­tos iš­ei­ties, kaip gerokai ma­žin­ti uni­ver­si­te­tų skai­čių, nes tik tai užtikrins ge­res­nį jų fi­nan­sa­vi­mą ir stu­di­jų ko­ky­bę. Ir valstybės rankose yra visi svertai tai įgyvendinti, ta­čiau iki šiol val­džio­je bu­vu­sios par­ti­jos ne­si­ry­žo im­tis po­li­ti­nės at­sa­ko­my­bės. Beje, šios vyriausybės programoje yra toks sakinys: „didinsime aukštųjų mokyklų konkurencingumą, skatinsime jas keistis, būti atviras naujoms iniciatyvoms“.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pažymėjusi, kad Lietuva vis dar leidžia sau prabangą turėti 45 aukštąsias mokyklas ir 1800 studijų programų, kai Europos Sąjungos vidurkis – 5 universitetai milijonui gyventojų.

„Rizikuojame tapti neraštinga valstybe su aukštuoju išsilavinimu“, – sakė šalies vadovė.

Šiais metais prezidentė savo metiniame pranešime paminėjo du svarbius aspektus: prastą vidurinio išsilavinimo kokybę ir pulkus studentų prastuose universitetuose.

Neseniai baigėsi pirmasis stojimo į aukštąsias mokyklas etapas. Šiemet 82 specialybės įvairiose aukštosiose mokyklose nesudomino nė vieno studento. 2009-aisiais buvo įvykdyta aukštojo mokslo reforma, kuri anuomet sulaukė daug dėmesio ir kritikos. Jos tikslas buvo didinant konkurenciją tarp universitetų mažinti jų skaičių ir taip gerinti aukštojo mokslo kokybę.

Tai buvo strateginis sprendimas atsižvelgiant į demografinę krizę ir įvairių užsienio šalių ekspertų patarimus. Esą turėti kelis kokybiškus universitetus šaliai yra kur kas naudingiau nei daugybė nekokybiškų, pareugiančių pernelyg didelį skaičių žmonių, vėliau dirbančių universitetinio išsilavinimo nereikalaujantį darbą.

Praėjus septyneriems metams po reformos, studentų skaičius sumažėjo, tačiau tai įvyko ne dėl tikslingos vyriausybių politikos, o dėl to, kad Lietuvoje mažėja gyventojų. Pavyzdžiui, 2010-aisiais mokyklas baigė apie 45 tūkst. abiturientų. Prognozuojama, kad 2020-aisiais jų bus vos daugiau nei 20 tūkst.

Prabėgę septyneri metai po reformos, atrodytų, – ilgas laikotarpis, tačiau per jį universitetų ir kolegijų skaičius nesumažėjo. Lietuvoje aukštajam mokslui tenkanti viešųjų išlaidų dalis (nuo Bendrojo vidaus produkto) viršija Europos Sąjungos vidurkį, tačiau rinkai trūksta kvalifikuotų specialistų ir nė vienas universitetas nėra pasiekęs geriausių Europos universitetų lygio. Lėšos, skiriamos universitetams, naudojamos itin neveiksmingai – valstybė meta pinigus į tokias vietas, iš kurių jie jokia pridėtine verte jai atgal negrįžta ir švietimas tampa ne investija, o išlaidomis.

„Silpni studentai, silpni dėstytojai, nekonkurencinga aplinka lemia, kad tiesiog tos aukštosios mokyklos lėtai bankrutuoja. Ar valstybei yra naudingesnis lėtas bankrotas? Manau, kad ne. Tiesiog tai liudija apie politinės valios ir nuovokos stoką“,– mano Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorius Paulius Subačius.

Po nepriklausomybės atkūrimo valstybė ir universitetai susitarė dėl universitetų autonomijos, kuri turėtų būti derinama su atskaitomYbe visuomenei. Tačiau per nepriklausomybės metus valstybės ir visuomenės interesas ėmė kirstis su valstybinių aukštųjų mokyklų interesu. Valstybė turėtų siekti studijų kokybės ir investicijų į jas efektyvumo, o tai įmanoma tik mažinant valstybinių aukštųjų mokyklų skaičių ir koncentruojant investicijas į kelias aukštąsias mokyklas, didinant krepšelio dydį vienam studentui, o ne paskirstant lėšas aukštosioms mokykloms, o jų dabar Lietuvoje yra 45. Aukštųjų mokyklų interesas – išlikti. Kyla klausimas, ar valstybė gali dorotis su per dideliu universitetų skaičiumi, ar tai tėra kiekvieno atskiro universiteto atsakomybė už save?

„Valstybė turi savo rankose visus svertus, ypač jeigu kalbame apie valstybinius universitetus, tai jų ir yra atsakomybė, kad tos įstaigos normaliai funkcionuotų, kad diplomai, kuriuos šios įstaigos išduoda, turėtų tam tikrą vertę. <...> Bet kai kurie universitetai per penkerius šešerius metus prarado pusę ir net daugiau studentų, bet valstybės skiriamos lėšos jų administracijai ir patalpoms išlaikyti liko tos pačios, tai mes ir turime universitetą, kuriame apmokame valstybės pinigais, mokesčių mokėtojų pinigais, sienas, apmokame rektoratus, dekanatus, bet jame nėra nei studentų, nei dėstytojų“, – sako P. Subačius.

„Danske Bank“ Baltijos šalių vyriausiasis analitikas Rokas Grajauskas teigia, kad 2009-ųjų reforma buvo teigiamas žingsnis, tačiau šiuo metu nuo tos sistemos, anot jo, esame nutolę.

„Reforma, kuri buvo 2009 metais, kai mes įvedėme krepšelių patį principą, tai ji iš esmės buvo žingsnis teigiama linkme, kadangi tada atsirado konkurencija ir universitetai turėjo konkuruoti dėl studentų. Paskutiniu metu mes esame nutolę nuo tos sistemos: tiek dėl didelių europinių pinigų, tiek dėl fiksuoto finansavimo iš valstybės biudžeto, tiek ir dėl tikslinio finansavimo, beje, kuris pastaruoju metu yra išaugęs ir universitetai, galima sakyti, yra išsimušę finansavimą iš valstybės. Seimas ir vyriausybė, pagaliau suvokę sudėtingą situaciją, šių metų birželio 29-ąją dieną priėmė naują mokslo ir studijų įstatymą, kuriame tikslinio finansavimo turėtų nebelikti“, – sako R. Grajauskas.

Švietimo ir mokslo viceministras Rolandas Zuoza tvirtina, kad tikslinio finansavimo jau dabar nebelieka.

„Noriu pasakyti, kad priėmus šį įstatymą tikslinio priėmimo jau nebelieka: studentai bus priimami pagal žmogiškųjų išteklių stebėjimą“, – sako R. Zuoza.

2020 m. smarkiai sumažės Europos Sąjungos dotacijos Lietuvos universitetams, o tai dar gali būti vienas smūgis ne iš studentų krepšelių gyvenantiems universitetams. Lietuvoje buvo įprasta, kad universitetai finansuojami skirtingais būdais: studentų krepšeliais, baziniu valstybės finansavimu, kuris skiriamas aukštųjų mokyklų ūkiui išlaikyti, ir europinėmis lėšomis. Kai kuriuose universitetuose dotacijos iš valstybės ir Europos Sąjungos, o ne studentų krepšelių pinigai sudaro daugiau nei pusę viso aukštosios mokyklos biudžeto. Naujas mokslo ir studijų įstatymas iš naujo apibrėžia ir tai.

„Nuo kitų metų sausio pirmos dienos universitetai gaus pinigus pagal studentų skaičių ūkio išlaidoms ir administracijai. <...> Negalės universitete būti keli šimtai studentų ir trys ar keturi šimtai administracijos darbuotojų“, – teigia švietimo ir mokslo viceministras

Tačiau naujai priimtame mokslo ir studijų įstatyme nėra tiksliai apibrėžiama ši praktika. Planuojama dalį bazinio finansavimo pridėti prie dabartinių studentų krepšelių tam, kad studentas atsineštų pinigų ūkio išlaidoms, kurios anksčiau buvo skiriamos remiantis kitais kriterijais, o ne studentų skaičiumi. Tačiau vis dar nėra aišku, kokia dalis iš dabartinių bazinių išlaidų bus pridedama prie studentų krepšelių. Šis sprendimas yra paliktas vyriausybei bei švietimo ir mokslo ministrui. Ši nauja tvarka turėtų įsigalioti jau nuo sausio 1-osios priėmus kitų metų biudžetą.

Visas šias pataisas buvo galima priimti ir gerokai anksčiau, nes minėti duomenys rodė, kad Lietuvai nereikia nei tiek universitetų, nei bus juose besimokančių studentų. Vadinasi, valstybė vis finansavo ne studentus, o tiesiog išlaikė kai kurių aukštųjų mokyklų patalpose patogiai įsitaisiusį orą.

Tačiau šią vasarą sostinės savivaldybė pradėjo svarstyti galimybę keisti mokinių priėmimo į mokyklas tvarką, kuri įsigaliotų kitąmet. Ir vienas iš variantų – padauginti mokyklų, kurios rinksis sau tinkamus mokinius. Kyla klausimas, ką daryti tiems, kurie netiks? Ir apskritai, jeigu mokymo įstaiga valstybinė, o mokesčius visi tėvai moka tuos pačius, tai kodėl vieni mokiniai tampa tarsi pranašesni?

Amerikiečių režisierius Harmony Korine`as savo filmuose atkreipia dėmesį į paraštėse gyvenančius žmones. Kameros objektyve atsiduria ir vaikai, kurių gyvenimai, atrodo, niekur neveda. Jie gimė, augo ir liks lygiai tokie patys. Jie niekada nedalyvaus politiniame gyvenime, niekada nepareikš savo nuomonės rinkimų klausimu, niekada nestudijuos universitete.

Šie kadrai nėra vien režisieriaus vaizduotės vaisius, bandantis parodyti, kokia socialinio audinio būklė dabar egzistuoja Jungtinėse Amerikos Valstijose. Anot Harvardo universiteto politikos mokslų profesoriaus Roberto Putnamo, socialinė atskirtis JAV per pastaruosius 60 metų smarkiai išaugo, taip pat gerokai suprastėjo socialinio mobilumo rodikliai. Vis mažesnė tikimybė, kad menkesnes pajamas turinčių ir žemesnę socialinę klasę užimančių tėvų vaikai per išsilavinimą ir gabumus galės užsitikrinti geresnį gyvenimą nei turėjo jų tėvai. R. Putnamas tokį poslinkį sieja su vienų ir kitų mokyklų atotrūkiu ir tam tikra segregacija tarp jų: vienose mokyklose mokosi patys gabiausi ir turtingesnių tėvų vaikai, o kitose – ne tokie gabūs ir socialiai rizikingų šeimų vaikai.

„Vis daugiau turtingų vaikų mokosi su turtingais vaikais, o skurdžiai gyvenančių tėvų vaikai mokosi su kitais tokiais pačiais vaikais. Tokia situacija stipriai paveikia, kokį išsilavinimą vaikai gauna“, – sakė Harvardo universiteto politikos mokslų profesorius R. Putnamas.

Robertas Putnamas kalba apie tai, kad socialinių klasių formavimasis ir didėjanti atskirtis atsiranda jau mokyklose, todėl tai, kaip mokiniai skirstomi į mokyklas, yra vienas svarbiausių veiksnių visos valstybės socialinio audinio formavimuisi.

Lietuvoje mokyklas steigiančios savivaldybės nustato, pagal kokią tvarką mokiniai į jas priimami. Daugelyje savivaldybių mokiniai į mokyklas priimami pagal gyvenamąją vietą, tačiau kartais kai kurios gimnazijos turi teisę rengti stojamuosius egzaminus. Šiuo metu atotrūkis pasiekimų skalėje tarp vienų ir kitų Lietuvos ir Vilniaus mokyklų yra gana didelis. Savivaldybės taryba ir merija mato šią problemą.

„Na, tikrai ne visos mokyklos yra vienodos dėl įvairių priežasčių. Socialinis kontekstas priklauso nuo to, kokioje miesto dalyje yra, nuo mokyklos geografinės padėties ir dėl kitų dalykų, tokių kaip lyderystė mokykloje“, – teigė Vilniaus mero patarėjas švietimo klausimais Albertas Lakštauskas.

Savivaldybė, norėdama spręsti šias problemas, vasarą svarsto galimybę keisti priėmimo į mokyklas tvarką, kuri įsigaliotų 2017-ųjų metų rudenį. Šiuo metu savivaldybėje apmąstomi keli galimi variantai.

„Kodėl vienos mokyklos gali daryti mokinių atrankas, kitos – ne? Ar ta nusistovėjusi tvarka yra optimali? Ir tos mokyklos, kurios dabar atrenka, ar jų užtenka, ar jų per daug? Kitas – galbūt leisti daugiau mokyklų, kad jos iš viso miesto galėtų priimti vaikus ir daryti atrankas, o trečias – gal kaip tik šiek tiek griežtinti mokyklų aptarnavimo teritorijas“, – vardijo A. Lakštauskas.

Vienas iš sprendimų būdų – didinti valstybinių gimnazijų, galinčių atsirinkti mokinius pagal jų gebėjimus, skaičių tik iš pažiūros atrodo geras. Trumpuoju laikotarpiu atsiranda kelios mokyklos, kurios rengia labai aukštus pasiekimus rodančius mokinius, bet atskirtis toliau didėja.

„Klasėje vaikas, kuris nuolat užduoda sudėtingus klausimus mokytojui, kuris atlieka sudėtingesnes užduotis. Ir vaikai, netgi jeigu ir jie patys nesuformuluoja tokių klausimų, jie bent jau girdi, kaip juos formuluoja klasiokas, išgirsta mokytojo atsakymą. Tokioje klasėje ir mokytojas priverstas pasitempti, daugiau pasiruošti dėl to, kad jis žino, kad kažkas jam nuolat kels iššūkius, kuriuos reikia įveikti“, – aiškino edukologė Austėja Landsbergienė.

Tokių vaikų nebuvimas vėlesnėse klasėse, o ypač ankstyvame vaikų amžiuje, kenkia ir kitų vaikų aukštesniems pasiekimams, ir mokytojų motyvacijai, o ilguoju laikotarpiu taip skatinama socialinė atskirtis. Statistiškai tikėtina, kad geresnį išsilavinimą ir pajamas turintys tėvai augina ir labiau motyvuotus mokytis vaikus. Devintoje klasėje skirstant mokinius į geras ir prastas gimnazijas jie mokysis savotiškose salose. Taip pat susirūpinimą kelia ir tokiu būdu paminama valstybinės mokyklos idėja.

„Kadangi visi mokesčių mokėtojai moka vienodus mokesčius, tai lygiai taip pat valstybinėse mokyklose turėtų galimybę mokytis visi vaikai“, – teigė A. Landsbergienė.

Jungtinės Amerikos Valstijos yra pavyzdys, kurio daugelis šalių siekia vengti, nes būtent ši valstybė leido atsirasti mokinių atrinkimo tradicijai. Penkiolikmečių pasiekimų tyrimas 2013 metais parodė, kad tos valstybės, kurios neskirsto mokinių, ir jų mokyklų tinklas yra paremtas lygybės principu, rodo aukštesnius pasiekimus nei tos, kurios tokios sistemos neturi.

Pavyzdžiui, kaimyninėje Estijoje yra pats mažiausias skaičius mokinių visoje Europoje, kurie rodo prasčiausio lygio pasiekimus, tai jiems padeda būti vienose aukščiausių vietų pasauliniuose mokinių pasiekimų reitinguose. Estijoje vaikai skirstomi į skirtingus lygmenis, tačiau tai vyksta mokyklos viduje, o visuose lygiuose siekiama, kad vaikai išmoktų tų pačių dalykų, nors vieni tą daro lėčiau, o kiti greičiau.