Festivalis vyks net 10-yje Lietuvos miestų (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Varėnoje, Gargžduose, Ukmergėje, Plungėje, Palangoje).

Festivalį sudarys penkios programos: pagrindinė „Svečias kasdienybėje“, Jeano Pierre'o Melville'o filmų restrospektyva, Jeanne'os Moreau atminimui skirta programa, specialioji programa bei programa vaikams.

Pagrindinėje festivalio programoje „Svečias kasdienybėje“ bus pristatyti pastarųjų metų prancūzų filmai. Šioje programoje pabrėžiamas autentiškas debiutuojančių ar jau pripažintų prancūzų režisierių žvilgsnis į įvairialypį žmogaus santykį su jį supančiu pasauliu. Lietuvos žiūrovai galės pasinerti į kitoniškus, tačiau savaip artimus pasakojimus, kuriuose permąstomi tarpusavio santykiai, nepaklusimas normoms ir žmogiškieji paradoksai.

2018-ieji Lietuvai ypatingi - šiais metais bus švenčiamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis, todėl ir festivalis šią progą paminės specialia filmų programa „Amžiaus kronikos“, kurią sudaro šiandien iš naujo atrandamų režisierių Luco Moullet'o, Jacques'o Rozier'o, Nicole Vedrčs filmai, nuotaikingai vaizduojantys praėjusio amžiaus vizualiosios kultūros raidą.

Neseniai buvo minėtos 100-osios J. P. Melville'io gimimo metinės, todėl šįmet bus rodoma šio režisieriaus retrospektyva. Programą sudaro platus filmų spektras nuo pat pirmosios režisieriaus dokumentinės juostos „Klouno gyvenimas“ iki šedevru laikomo „Samurajaus“.

Antroji festivalio retrospektyva skiriama 2017 m. liepos 31 d. anapilin iškeliavusios aktorės J. Moreau atminimui. Įsimintinais tapę aktorės vaidmenys Francois'o Truffaut'o, Louiso Malle'io, Luiso Bunuel'io juostose iliustruoja įvairius jos karjeros etapus dirbant ne tik su prancūzų, bet ir užsienio režisieriais.

Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus bus galima Valstybinės kultūros paveldo komisijos sausio 10 d. sostinės rotušėje organizuojamoje parodoje „Senas ir naujas Vilnius“.

Parodoje bus pristatomi fotografo Mečislovo Sakalausko XX a. 6-8 dešimt. fiksuoti vaizdai, įamžinantys to laikmečio Vilniaus istorinio centro vietos dvasią ir pastangas išsaugoti senąjį miestą. Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, šalia istorinių fotografijų, bus eksponuojamos šiandienos jaunųjų fotografų atliktos senamiesčio nuotraukos, provokuojančios susimąstyti, ar XX a. pradžioje užgimusi paveldosaugos kryptis išsaugoti miesto visumą yra tęsiama iki šiol ir kokia ateitis laukia mūsų sostinės istorinės dalies.

Vilniaus istorinis centras, šiandienos visuomenei pasakojantis daugybę skirtingų istorijų, vis dar žengia savitumo paieškų keliu. Kiekvienai kartai ypač aktualu išsaugoti miesto veidą, atskleisti jo tapatumą ir suvokti savąjį santykį su juo. Išsaugojęs viduramžių miestui būdingą planinę struktūrą ir UNESCO pelnytai įvertintas dėl savo reikšmės Vidurio ir Rytų Europai, Senamiestis patyrė daugybę pokyčių ir iki šiol yra įtakojamas besikeičiančių urbanistikos paveldo apsaugos tendencijų.

Vilniaus architektūros paveldo praradimai siejami su sovietine miestų atstatymo ideologija bei praktika.

1944 m. sovietams įsitvirtinus Vilniuje, pradėta skaičiuoti karo metu miestui padaryta materialinė žala. Skaičiuojant nuostolius, fiksuojant išlikusią Vilniaus architektūrą, tapo akivaizdu, kad senasis miestas buvo prarastas ne karo metu, o po karo. „Vokiškųjų okupantų žalos Vilniaus senamiesčio pastatams bei architektūros paminklams plane“ pažymėta, kad daugiau nei pusė Senamiesčio pastatų išliko nesužaloti arba jiems reikėjo tik paprasto remonto.

„Sovietinio Vilniaus“ kūrimo versija rėmėsi modernistine sveiko ir patogaus gyventi miesto ideologija.

Pagal senamiesčių sanacijos koncepciją, istorinės miesto dalies higienos, gyventojų tankumo ir transporto problemos buvo sprendžiamos, griaunant techniškai susidėvėjusius pastatus, mažinant užstatymą, platinant gatves, o istorinius pastatus keičiant šiuolaikiškais. Šie bruožai akivaizdūs pokario Vilniaus senamiesčio tvarkyboje dėl to, kad sanacija buvo ypač sėkmingai pritaikyta sovietinėje urbanistikoje ir tapo ideologiniu pagrindu po karo pertvarkant daugelį SSRS miestų.

1948 m. pradėti pirmieji miesto tvarkymo darbai. Vienas pagrindinių akcentų buvo ištisų kvartalų bei posesijų „išvalymas“, motyvuojant miesto sanitariniais ir transporto poreikiais. Vis dėlto daugelio žmonių sąmonėje pokario senamiestis iš tiesų buvo panašus į griuvėsius, tad jų valymas, o ne restauravimas buvo priimtiniausias greito ir patogaus atstatymo būdas.

1959 m. buvo patvirtintas Senamiesčio rekonstrukcijos planas - pirmasis kompleksinis paveldosauginis dokumentas Sovietų Sąjungoje, sustabdęs senojo Vilniaus rekonstravimą ir leidęs naujame mieste išsaugoti senąją architektūrą.

Mindaugo asmenį, valdovo vaizdinį ir valstybės pamatų kūrimo istoriją atskleidžia jaunos kartos režisierės Marijos Simonos Šimulynaitės suburta komanda, interpretuojanti jau klasika tapusį J. Marcinkevičiaus kūrinį. Naujajame dramos „Mindaugas“ pastatyme susipins modernus šokis, vizualios projekcijos ir šiuolaikinė muzika.

Spektaklis bus rodomas Lietuvos rusų dramos teatre.

„Šis „Mindaugas“ - aktyvus, judrus, vizualus, plastiškas ir temperamentingas. Poema buvo rašoma sovietinės priespaudos metais (1968). Tai reiškia, kad J. Marcinkevičius negalėjo rašyti taip, kaip nori. O tai itin jaučiama poemoje. Tekstas rašytas konservatyviai, neišsišokant, atsargiai.

Man norisi išleisti J. Marcinkevičiaus tekste įstrigusius veiksmus, kurių rašytojas negalėjo sau leisti realizuoti. Jis negalėjo perlenkti lazdos, nes tuometė valdžia būtų uždraudusi išleisti kūrinį. Todėl, statydama šį spektaklį, noriu atskleisti teisybę, kuri poemoje be galo jaučiama „tarp eilučių“, herojų santykiuose ir poelgiuose“, - pasakojo režisierė.

Nors ir baisiais būdais, bet Mindaugas mėgino visą Lietuvą sujungti. Ar jam pavyko? Manau, kad taip.

Pasak šiuolaikinio meno kūrėjos, spektaklio tikslas - pritraukti jaunąją žiūrovų kartą. J. Marcinkevičiaus poemos herojai - brandūs 50-60 metų vyrai. Tačiau režisierė nusprendė suburti jauną artistų komandą. Spektaklyje vaidmenis kuria 13 jaunų vyrų ir viena moteris - Morta. Atlikėjai spektakliui suburti iš Panevėžio Juozo Miltinio, Nacionalinio Kauno dramos teatrų. Projekte taip pat šoks profesionalūs Baltijos baleto teatro šokėjai. Mindaugo vaidmenį atliks Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorius Jonas Čepulis.

Spektaklio scena Rusų dramos teatre primins kupolą. Kertiniu scenografijos štrichu bus mobilūs balti laiptai, vedantys į dangų, karūną, šlovę, teisybę. Režisierė atskleidžia, kad pagrindinė dekoracija bus daugiafunkcė. Didingi laiptai taps ne tik sostu, bet ir, tarkime, vargonais. Spektaklio scenografijai išskirtinumo suteiks specialiai kuriamos vaizdo instaliacijos.

„Su daugkartiniu projektų partneriu Rimu Sakalausku ieškome simbolio dramaturgijoje, jį pateikiame įspūdingai, šiuolaikiškai, suprantamai ir vizualiai patraukliai. Ypač šių laikų jaunajai kartai. Moderniam spektakliui muziką kuria kompozitorius Mykolas Natalevičius, kurio kūryboje susilieja folkloras ir vargonų elektroninės sintezės“, - pasakojo M. S. Šimulynaitė.

Nepaisant modernaus apdaro, spektaklio režisierė stengėsi laikytis J. Marcinkevičiaus parašytos poemos kontūrų. Žiūrovai išvys pilną kūrinį, kurio tematika aktuali ir šiomis dienomis.

„Spektaklis byloja apie mūsų laikų aktualijas. Dabar mes, kaip XIII amžiaus lietuviai, iškrikę po savo pilaites, žemeles, nedrįstame jungtis, vienytis. Nors ir baisiais būdais, bet Mindaugas mėgino visą Lietuvą sujungti. Ar jam pavyko? Manau, kad taip.

Kronikose daug kur rašoma, kad lietuviai - be galo kantri, stipri, galinga ir kovinga tauta. Noriu, kad šis spektaklis įkvėptų „kofeinų“ kartą būti ryžtingesnę, ne paliegusią. Noriu, kad vienytumės ir kovotume už Lietuvą - tokią, kokią norėjo matyti Mindaugas, kokią norime ją matyti dabar“, - sakė spektaklio režisierė.

Pirmą kartą LNOBT jis pasirodė 2016 m. gruodį - dainavo Alfredo partiją operoje „Traviata“. Šį kartą O. Jorjikia Vilniuje pakartos ne tik šį, nuo karjeros pradžios jį lydintį operos vaidmenį, bet ir įgyvendins savo seną svajonę - pirmąkart dainuos Rudolfo partiją Giacomo Puccinio operoje „Bohema“.

Tiek „Bohemoje“, tiek „Traviatoje“ pagrindine tenoro iš Gruzijos partnere taps lietuvių scenos primadona Viktorija Miškūnaitė, šiuose spektakliuose dainuosianti Mimi ir Violetos partijas.

O. Jorjikia jau vaikystėje buvo vadinamas vokalo vunderkindu. Jo tėvai greitai atkreipė dėmesį, kad kitus kieme šūkaujančius vaikus kaimynai tildydavo, bet penkiamečio Otaro patys prašydavo padainuoti.

Iš pradžių berniukas savo talentą lavino gruzinų liaudies dainų ansamblyje. Tačiau muzika anaiptol nebuvo vienintelis jo užsiėmimas - judrus vaikas pasižymėjo kaip geras futbolininkas, pasvajodavo ir apie kino aktoriaus karjerą. Todėl baigęs mokyklą įstojo į Vienos scenos menų studiją, o besimokydamas joje tapo garsaus tenykščio Muzikų sąjungos choro nariu. 2007 m. sugrįžęs į tėvynę, nedvejodamas ryžosi operinio dainavimo studijoms Tbilisio valstybinėje Vano Sarajišvilio konservatorijoje.

2013 m., baigęs konservatoriją, O. Jorjikia buvo priimtas į Tbilisio valstybinį Zakarijos Paliašvilio operos ir baleto teatrą. 2014-aisiais jame ir debiutavo Don Alvaro vaidmeniu Giuseppe's Verdi operoje „Likimo galia“.

Tais pačiais metais O. Jorjikia tapo Italijoje, Buseto miestelyje netoli Parmos, rengiamo tarptautinio konkurso „Voci Verdiane“ (Verdi balsai) finalininku ir gavo Alfredo vaidmenį trijų Italijos miestų (Bolonijos, Parmos ir Buseto) teatrų drauge rengtame G. Verdi „Traviatos“ pastatyme.

Taip prasidėjo tarptautinė jo, kaip operos solisto, karjera. Ji smarkiai pasistūmėjo į priekį 2016-2017 metų sezoną, kai O. Jorjikia gavo galimybę tobulintis Ciuricho operos studijoje. Jam, kaip perspektyviam tenorui, šiame teatre buvo suteikta galimybė dainuoti G. Verdi operose „Don Karlas“, „Makbetas“, „Kaukių balius“, taip pat dalyvauti atliekant to paties kompozitoriaus „Requiem“.

2016 m. O. Jorjikia laimėjo pirmąją premiją Maskvoje vykstančiame tarptautiniame Galinos Višnevskajos operos solistų konkurse. Tais pačiais metais tenoras debiutavo Sankt Peterburgo Marijos teatro scenoje pastatytoje G. Verdi operoje „Simonas Bokanegra“, kurioje pagrindinę partiją atliko Placido Domingo.

2017-ųjų pradžioje O. Jorjikia kaip Alfredas G. Verdi „Traviatoje“ debiutavo Maskvos Didžiajame teatre, tų pačių metų rudenį kaip Hercogas G. Verdi „Rigolete“ - Varšuvos Didžiajame teatre. O jau netrukus, 2018 m. kovą, tenoras debiutuos ir Sidnėjaus operoje savo mėgstamu Don Chosė vaidmeniu Georges'o Bizet operoje „Karmen“.

Filmo premjera įvyks sausio 12-ąją kino teatruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Tačiau nekantriausieji dokumentinę istoriją galės pamatyti jau sausio 10-ąją išankstinėje premjeroje „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre Vilniuje.

Dokumentinio kelio filmo režisierės seserys Jūratė ir Vilma Samulionytės, lydimos kamerų, ryžosi pažinti močiutės vokietės nutylėtą gyvenimo istoriją. Pažintis su ja atskleidė, kiek daug net patys artimiausi žmonės nežino apie savo šeimos narius.

Įkvėptos šios patirties, seserys Samulionytės klausia, gal metas pasikalbėti, ir į naująjį savo filmą ypač skatina atvykti anūkus su močiutėmis, pabūti drauge, po filmo pasikalbėti. Juolab, kad kūrėjų iniciatyva atlikta apklausa atskleidė, jog beveik pusė vyresnių nei 50 metų didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų kine nebuvo daugiau nei 10 metų.

Filmo „Močiute, Guten Tag!“ kūrėjų inicijuotoje apklausoje „Ar vyresni žmonės vaikšto į kiną?“ buvo apklausiami 50 metų ir vyresni Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Utenos ir Telšių miestų gyventojai. Remiantis visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa, net 45 proc. jų kino teatre nesilankė daugiau nei dešimtmetį. Tiek pat laiko kine nebuvo net 64 proc. 65 metų ir vyresnių apklausos dalyvių.

Seniausiai kine buvo Utenos, Klaipėdos, Šiaulių, Marijampolės, Tauragės vyresni nei 50 metų amžiaus gyventojai.

Moterys dažniau nei vyrai vaikšto į kiną. Pernai bent kartą kine buvo 28 proc. moterų ir 24 proc. vyrų. Dažniausiai į kiną keliaujama su sutuoktiniu (60 proc.), su draugais - 21 proc., su vaikais - 14 proc., vienas - 6 proc., o su anūkais - tik 5 proc.

„Šie tyrimo rezultatai rodo, kad vyresni žmonės į kino teatrą eina itin retai, o ypač retai - su savo anūkais. Kadangi mūsų filmas pasakoja apie santykius šeimoje, tarpusavio bendravimo trūkumą, norisi visus paskatinti į kiną pakviesti ir savo močiutes. Sausio 12-14 dienomis, visą savaitgalį, į filmą „Močiute, Guten Tag!“ anūkų atlydėtos močiutės šį filmą žiūrės nemokamai“, - sakė režisierės Samulionytės.

Akcija, skatinanti atsivesti vyresnio amžiaus žmones į kiną, vyks sausio 12-14 dienomis kino teatruose „Forum Cinemas Vingis“, „Pasaka“ ir „Skalvija“ Vilniuje, taip pat „Forum Cinemas“ Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose.

Dokumentiniame filme „Močiute, Guten Tag!“ seserys Samulionytės leidžiasi į savo močiutės praeitį, kupiną neatsakytų klausimų. Karas, bėgimas į Vokietiją, paslaptingas mylimasis ir lemtingi gyvenimo apsisprendimai - su kiekvienu žingsniu klausimų tik daugės, o artimiausi šeimos nariai vienas po kito atsitvers tylos siena. Filme žiūrovų drauge su seserimis lauks intriguojanti ir labai atvira kelionė, kur keliaujama dviem kryptimis: kito žmogaus ir savęs link.

Vasario 18-ąją duetas koncertuos Panevėžio „Švyturio“ arenoje, vasario 23-iąją lips į sceną Šiaulių arenoje, vasario 24-ąją su gerbėjais atsisveikins Vilniaus „Siemens“ arenoje, o turą užbaigs ir paskutinį „ačiū“ tars vasario 27-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje.

Atlikėjai atvirauja, kad paskutinio jų turo „Game Over“ koncertai bus kupini stipriausių jausmų, geriausių dainų, kurias visa Lietuva moka mintinai, ir to, ką jie visuomet labai ryškiai transliavo savo klausytojams, - meilės. Tai bus retrospektyviniai koncertai, kuriuos palydės įspūdingas šou.

Organizatoriai skelbia, kad, iki turo pradžios likus pusantro mėnesio, į penkis dueto koncertus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje jau parduota beveik 18 tūkst. bilietų. Matydami milžinišką susidomėjimą ir gerbėjų norą paskutinį kartą scenoje kartu išvysti vieną tituluočiausių šalies duetų, organizatoriai arenose atidaro papildomus sektorius ir į prekybą paleidžia papildomų bilietų.

„Pirmi didžiųjų arenų - Vilniaus „Siemens“ ir Kauno „Žalgirio“ - aukštai užsipildė kone akimirksniu. Ten likę palyginti nedaug bilietų, todėl, norėdami suteikti galimybę kuo daugiau gerbėjų išvysti savo dievukus ir išgirsti gražiausius jų atliekamus kūrinius, atidarome papildomus sektorius antruose arenų aukštuose. Net neabejoju, kad į „Leon Somov & Jazzu“ atsisveikinimo koncertus bus parduoti visi bilietai“, - sako turo organizatorius Deividas Misiulis.

Anot jo, didžiulis susidomėjimas koncertais rodo, kiek stipriai duetas yra mylimas gerbėjų. Visus 12 metų Leono Somovo ir Jazzu skleista meilė jiems tarsi bumerangas grįžta atgal. Jau dabar aišku, kad tai bus koncertai, į kuriuos susirinks rekordinis gerbėjų skaičius, o tai didžiausia dovana atlikėjams.

Renginyje dalyvaus istorikas Liudas Jovaiša, menotyrininkės Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Dalia Vasiliūnienė, Rūta Vitkauskienė, restauratorės Anna Szymanska, Agnieszka Przelomiec, Alma Valickienė, Martyna Noreikaitė-Jemec, fondo „Mosty“ valdybos nariai, Paberžės bažnyčios klebonas kun. Marekas Gladki.

Restauruotas retos ikonografijos ir didelės meninės vertės, net ir profesionalams mažai žinomas Paberžės Dievo Motinos atvaizdas yra nutapytas aliejiniais dažais ant metalo skardos. Skarda dekoruota ornamentais, joje palikti laukai Marijos ir Kristaus vardams įrašyti. XVIII a. II pusės aptaisas yra sidabrinis, sudurstytas iš gabalų, kalstytas barokiniais ornamentais. Karūnos dekoruotos rokoko stiliaus ornamentais ir spalvotais stiklais. Atvaizdas buvo atnaujintas 1929 m.

Vilniaus šv. Jurgio bažnyčios erdvę puošė itin vertingi altoriniai paveikslai, reti profesionaliosios sakralinės tapybos pavyzdžiai. Sovietmečiu uždarytoje bažnyčioje buvo įrengta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla. Šis sprendimas leido išsaugoti nesunaikintą bažnyčios interjerą. Deja, nebuvo sudarytos sąlygos jį tinkamai prižiūrėti, todėl bažnyčios altoriniai paveikslai nubluko, buvo padengti suodžiais, dulkėmis, nešvarumais, tapybos sluoksnis apibraižytas ir aptrupėjęs, sunyko ir kūrinius laikantys rėmai.

2015 m. restauruoti titulinio bažnyčios globėjo Šv. Jurgio ir Nekaltojo prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos atvaizdai. Likusių penkių altorinių paveikslų būklė buvo itin bloga.

2016 m. Šv. Jurgio bažnyčią grąžinus Vilniaus arkivyskupijai, susitelkta į meno vertybių restauravimą ir konservavimą. 2017 m. buvo ištirti ir restauruoti penki Šv. Jurgio bažnyčios šoninių altorių paveikslai. Visi šie kūriniai įtraukti į Nacionalinį kultūros vertybių registrą. Paveikslų tyrimus ir restauravimo darbus atliko UAB „Restauracijos ir statybos trestas“ molbertinės tapybos restauratoriai. Šiuo metu paveikslai eksponuojami buvusio Šv. Mykolo vienuolyno patalpose. Paveikslų restauravimo darbus finansavo Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija.

Ankstyviausios žinios apie Paberžės parapiją siekia XV a. paskutinį ketvirtį. Šioje vietovėje, pavadintoje „Po beržais“, 1484 m. buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė arba altarija, priklausanti vienai seniausių Lietuvoje - Maišiagalos bažnyčiai, veikusiai nuo 1387 metų.

1503 m. Paberžės bažnyčia jau minima kaip parapinė, o 1507 m. naują parapiją aprobavo karalius Žygimantas Senasis. Pirmoji parapinė Paberžės bažnyčia buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bei Šv. Antano titulu.

Paberžės parapijos ribose XVII-XVIII a. atsidūrė Glitiškių reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas, dominikonai, misionieriai. Spėjama, kad Paberžės Dievo Motinos atvaizdas XVIII a. į Lietuvą buvo atvežtas Jelenskių šeimos, kai šie įsigijo dvarą Glitiškėse. Seniausias Jelenskių dvaras buvo Tučoje (Tucza), netoli Slucko, ir garsėjo prie jo veikusia ikonų tapybos mokykla. Paberžės Dievo Motinos atvaizdas galėjo būti sukurtas šioje mokykloje.

E. Turauskas - iškilus politikos, visuomenės veikėjas, žinomas Lietuvos diplomatas, spaudos darbuotojas, Eltos direktorius. 1926-1966 m. - E. Turausko politinės karjeros metai, svarbus tarnystės Lietuvai laikotarpis.

E. Turauskas buvo Lietuvos delegatas prie Tautų Sąjungos, lemtingu Lietuvai laikotarpiu ėjęs Užsienio reikalų ministerijos (URM) Politikos departamento direktoriaus pareigas, dalyvavęs sprendžiant visus pagrindinius užsienio politikos klausimus: 1939 m. sutarties su Sovietų Sąjunga sudarymo, Vilniaus krašto sugrąžinimo ir kt.

Monografijos autorė siekė nušviesti E. Turausko gyvenimo kelią, stengdamasi atskleisti jo vidinį pasaulį, santykius su šeimos nariais, bičiuliais, užsienio diplomatais, žiniasklaidos atstovais ir kt., o knygos skaitytojui duoti laisvę mąstyti, pačiam daryti prielaidas ir išvadas vienu ar kitu klausimu.

Kretingos apskrityje gimęs E. Turauskas iš pradžių mokėsi Telšių gimnazijoje, Petrapilio universitete studijavo teisę. Nuo 1919 m. Fribūro universitete studijavo teisę ir filosofiją.

1921-1923 m. - Lietuvos pasiuntinybės Berne sekretorius. 1923-1926 m. gaudamas Užsienio reikalų ministerijos stipendiją, studijavo Paryžiaus universiteto Teisės fakultete, apgynė teisės mokslų disertaciją, jam suteiktas daktaro laipsnis.

1926 m. Trečiojo Seimo ir 1936 m. Ketvirtojo Seimo atstovas. 1927-1928 m. dienraščio „Rytas“ vyriausiasis redaktorius, 1928-1934 m. - Eltos direktorius, 1934-1939 m. - nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotinis Čekoslovakijai, Jugoslavijai ir Rumunijai, kurio rezidencija buvo Prahoje. Kartu studentų ateitininkų sąjungos ir ateitininkų federacijos pirmininkas. 1939-1940 m. Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius.

1940-1946 m. - nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos ir pasiuntinybės patarėjas Berne. Pablogėjus sveikatai, atsistatydino. Nuo 1947 m. - Čikagos lietuvių laikraščio „Draugas“ korespondentas Paryžiuje.

Spaudoje bendradarbiavo nuo 1912 m. Rašinius spausdino leidiniuose „Ateitis“, „Ateities spinduliai“, „Lietuvos balsas“, „Lietuvos aidas“, „Naujoji Romuva“, „Bangos“, „Mūsų laikraštis“, „Mūsų rytojus“, „Židinys“, „Darbininkas“, „2000 metrų“ ir kt.

Taip pat bendradarbiavo „Amerikos balso“, Vatikano radijo stotyse, Katalikų mokslo akademijos veikloje, buvo įvairių politinių asociacijų bei organizacijų, taip pat Vidurio ir Rytų Europos Laisvųjų žurnalistų asociacijos narys.

Rašytoja Jaunimo teatre Vilniuje turėjo žiūrėti naujausią Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Cinkas“, sukurtą pagal jos knygas „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“.

S. Aleksijevič Lietuvoje lankėsi pernai pavasarį. Ji tuomet Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje žiūrėjo pagal jos knygą sukurtą spektaklį „Černobylio malda“.

Gimusi 1948 m. Ukrainoje baltarusio tėvo ir ukrainietės motinos šeimoje S. Aleksijevič rašė jau mokykloje. Baigusi žurnalistikos studijas, rašė straipsnius, kritikuojančius Sovietų Sąjungos politiką.

S. Aleksijevič rašymui bei stiliaus formavimuisi didžiausią įtaką padarė baltarusių rašytojas Alesis Adamovičius. Autorės savitas dokumentinės literatūros žanras kritikų pavadintas polifoniniu romanu ir išpažintimi. Kiti linkę vadinti šį žanrą dokumentine grožine kronika arba tiesiog dokumentine proza.

Pati rašytoja teigia ilgai ieškojusi tokio literatūrinio metodo, kuris padėtų realias istorijas papasakoti kiek įmanoma tikriau. „Realybė mane visuomet traukė tarsi magnetas, kankino ir hipnotizavo. Tokią realybę norėjau užfiksuoti popieriuje. Matyt, todėl taip greitai priartėjau prie žanro, kuriame galėjau sujungti žmonių pasakojimus, liudijimus ir įvairius dokumentus. Būtent taip aš matau ir girdžiu pasaulį - kaip atskirų balsų chorą, kasdienybės koliažą. Tokiu būdu vienu metu aš galiu būti sociologė, rašytoja, reporterė, psichologė ir pamokslininkė“, - sako S. Aleksijevič.

Kelerius metus keliavusi po neaprėpiamą buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją, autorė rinko paprastų žmonių pasakojimus ir liudijimus apie skaudžiausius įvykius, nutikusius Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu. Iš žmonių pasakojimų gimė ir garsusis autorės ciklas „Utopijos balsai“, kurį sudaro penkios knygos: „Karo veidas nemoteriškas“ (1985), „Paskutinieji liudytojai“ (1985), „Cinko berniukai“ (1989), „Černobylio malda“ (1997) ir „Laikas iš antrų rankų“ (2013). 2015 m. už šį ciklą rašytoja buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.

Pastaraisiais metais S. Aleksijevič daug keliauja pristatydama savo kūrybą pasaulyje. Be kita ko, ji atvirai išsako savo poziciją apie šiandienės Rusijos politinę ir visuomeninę padėtį, žmogaus teisių suvaržymus, kalba kitais aštriais istorijos ir dabarties klausimais. Dėl savo pozicijos rašytoja buvo ne kartą užsipulta oficialios Rusijos žiniasklaidos ir net vadinama tėvynės išdavike. Išties sunku nesutikti su rašytojos pastebėjimu, kad „raudonoji imperija“ pasibaigė, bet „raudonasis žmogus“, homo sovieticus, pasiliko. Jis išgyveno. Išliko ir tie patys kovos su oponentais metodai.

Savo knygose S. Aleksijevič, remdamasi „raudonosios imperijos“ suluošintų žmonių liudijimais, ieško atsakymų į amžinus žmogaus būties klausimus.

„Mūsų pagrindinis kapitalas - kančia. Tai - vienintelis dalykas, kurį mes nuolat išgauname: ne nafta, ne dujos, o kančia. Aš įtariu, kad būtent tai mano knygose ir vilioja, ir atstumia, ir stebina Vakarų skaitytoją. (...) Čia iškyla amžinas klausimas: kokia mūsų išgyventų kančių prasmė, ko jos moko, jeigu vis vien kartojasi? Nuolat savęs apie to klausiu. Daugeliui kančia - vertybė pati savaime, jų pagrindinis darbas, bet iš jo neišauga laisvė. Aš neturiu atsakymo...“, - samprotauja rašytoja.

2017 m. lapkričio 29 d. įvykusi premjera „Cinkas“ - pirmasis režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklis Jaunimo teatre po 26-erių metų pertraukos. Spektaklio centre - pati S. Aleksijevič (aktorė Aldona Bendoriūtė). Jos asmenybė ir kelionė per savo laiką. Išgalvota ir tikra tuo pat metu. Nuo vaikystės svajonės iki profesinių aukštumų. Tai - vienišo kūrėjo kelionė, turint vienintelį tikslą - išminuoti žmogų kaip minų lauką. Ir paliudyti ne istorinių faktų, bet jausmų tiesas.

Spektaklį „Cinkas“ Jaunimo teatras pristato kartu su teatru „Meno fortas“. Vaidmenis kuria aktoriai A. Bendoriūtė, Simonas Dovidauskas, Sergejus Ivanovas, Adomas Juška, Ieva Kaniušaitė, Dalia Morozovaitė, Milda Noreikaitė, Aušra Pukelytė, Vygantas Vadeiša, Vaidas Vilius, Genadijus Verkovskis.

Kompozitorius - Algirdas Martinaitis, scenografijos dailininkas - Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė - Nadežda Gultiajeva.

Šiemetės premijos laureatu tapo literatūrologas, poetas ir eseistas Mindaugas Kvietkauskas už didelės meninės vertės literatūros kūrinį „Uosto fuga“. Premijos dydis - 1 000 eurų.

Esė rinkinys „Uosto fuga“ - tai asmeninė kelionė per XXI a. pradžios kultūros kraštovaizdį. Savojo miesto gatvėmis ir Europos erdvėmis. Istorijos labirintais ir dabarties kryžkelėmis. Su nelauktais atradimais ir pokalbiais.

M. Kvietkauskas - literatūrologas, poetas ir eseistas, savo rašymu jungiantis kūrybą, mokslą ir lituanistikos darbus. Jis yra docentas, humanitarinių mokslų daktaras.

Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė už knygą „Uosto fuga“ apdovanota 2016 metų gražiausių knygų rinkimuose.

Panevėžyje 1976 m. gegužės 27 d. gimęs M. Kvietkauskas 1994-2000 m. studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete. 1999-2008 m. dirbo kritikos redaktoriumi žurnale „Metai“, 2002-2003 m. studijavo judaiką (jidiš kalbą ir literatūrą) Oksfordo universiteto Hebrajų ir judaikos studijų centre.

2006 m. VU apgynė daktaro disertaciją „Ankstyvasis literatūrinis Vilniaus modernizmas (1904-1915)“, kuri pelnė Jaunųjų mokslininkų sąjungos ir Gerhardo Ruefo Stiftungo premiją kaip geriausia tų metų Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų disertacija.

Nuo 2008 m. M. Kvietkauskas - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius.

Laureato pagerbimo vakarą ves Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas. Šventėje dalyvaus rašytojai Danutė Kalinauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė, laureatas M. Kvietkauskas, vertėja, lietuvių literatūros tyrinėtoja dr. Beata Kalęba, dailininkė S. Chlebinskaitė, kiti.