Aš vis atsigręžiu į Mažąją Lietuvą, Klaipėdos kraštą, pamarį. Šiame žemės kampelyje įvyko tiek šiurpių tragedijų, čia kiekviena žemės pėda ne kartą aplaistyta krauju ir ašarom, apiberta prakeiksmais, ir ne kartą į pakrantės smėlio kopas sudužo laimės, džiaugsmo ir vilties bangos. Bet... kraujas apvalo žemę ir juo permirkęs grumstas išaugina ir saulėn iškelia naują žalią daigą - nemarios gyvybės, meilės, ištvermės, pasišventimo ženklą, su nauja jėga atkakliai budina lūkestį ir drąsą, ir pasiaukojimas, apgaubtas pasišventimo ir ištikimybės, atgaivina pasitikėjimą savimi.

Iš tolimos praeities istorija ateina mažais, dažnai užpustytais ir jau sunkiai įžvelgiamais žingsneliais, ateina aušrom ir sutemom, žemės kupstais ir debesėtu dangum, iš marių šnaresio ir siautulingos bangos, iš laiko dulkėmis apneštos ir baigiančios išnykti žmonių atminties, išblukusių paveikslų, pageltusių kronikų puslapių ir… mitologijos.

Dažnai savęs (ir kitų) klausiu: ar mūsų laikais reikalingas mitas, ar sena sakmė, padavimas, legenda, toji dvasinės kultūros atmintis, gali būti tokia pat svarbi (gal net svarbesnė?) ir brangesnė už sukauptas ir vis dar užsidegus kaupiamas materialines vertybes?

Praėjusio laiko ilgesys ir paslaptis mane skatina kurti savo mitą, pabandyti suprasti seniai nuėjusių laikų žmonių gyvenimą, išgirsti protėvių sielos aidą, suprasti jų išmintį ir byloti savais žodžiais ir jausmais.

Atkeliu (simboliškai) mitologijos vartus ir rašau apie žemę, vandenis, piliakalnius, dangaus palaimą ir neišsipildžiusią viltį. Vizijos atsklinda iš užmaršties ir nežinios – vidunakčio svajonių, žolėm apaugusio ar įdubusio kapo kauburėlio, sviedinio skeveldros, skaudančiu randu apaugusios ir amžiams įstrigusios medyje, sugriautos bažnyčios raudonos plytos blyksnio saulėje, neištarto meilės ir paguodos žodžio… Aš kalbu su branginta, saugota ir išniekinta žeme ir seniai į dausas išėjusiais žmonėmis, stengdamasis juos suprasti ir įminti amžino gyvenimo paslaptį.

Atkurdamas dingusį pasaulį, drįstu manyti, kad skaitytojas patikės: iš tikrųjų taip buvo! O jei nepatikės, vadinasi, parašiau ne tuos žodžius ir atkūriau ne tuos vaizdus. Tačiau negaliu būti abejingas, todėl rašau (kartais ir per aistringai), skatinamas vieno noro: ne protokoliškai aprašyti, kas žinoma ir girdėta, bet gyvais paveikslais papasakoti, prikelti pamirštus žodžius, palyginimais ir metaforomis neabejingo žmogaus balsu.

Mažoji Lietuva anapus Nemuno mums svarbi daug kuo, pirmiausia kaip lietuviškos kultūros ir literatūros lopšys. Daug kas čia įvyko pirmą kartą.

Karaliaučiuje, šiame anot filosofo Arvydo Juozaičio karalių mieste be karalių, išleista pirmoji lietuviška knyga ir pirmoji lietuviška gramatika, šiame krašte pirmiausia pradėta rinkti ir užrašyti lietuvių tautosaka, paskelbtas pirmasis dainynas, sukurti pirmieji lietuviški eilėraščiai, išleisti pirmieji lietuviški laikraščiai, įkurtas pirmas kraštotyros būrelis, įsteigtos pirmos lietuviškos mokyklos, įvyko pirmoji lietuviška dainų šventė, suvaidintas pirmas lietuviškas spektaklis ir daug kas kita. Ir vis kartoju: pirmą kartą, pirmas, pirma...

Dievai ir dievybės – globėjai užtarėjai, padėjėjai – buvo arti žmogaus, vienas buvo jų pasaulis ir vienas gyvenimas su apeigom, giesmėm, maldom.

Visa tai byloja, kokia svarbi Mažosios Lietuvos kultūra buvo Didžiajai Lietuvai, be jos mūsų istorijos ir kultūros panorama būtų skurdesnė.

O aš telkiu dėmesį į senąsias sakmes ir padavimus, kažkada garbintus dievus ir dievybes, papročius, apeigas, asmenybes. Savitas, nepakartojamas, su niekuo nepalyginamas šis kraštas. Stengiausi ne teigti savo tiesą, bet prasibrauti pro užžėlusį istorijos ir kultūros tankumyną ir pamatyti kaip iš užakusio ežero ar upės prisikelia nužudytoji istorija, išgirsti jos atkimusį balsą, pabandyti pavaizduoti ano meto žmogų, jo jausmus, išgyvenimus ir siekius.

Todėl naujausioje savo knygoje „Aštuoni Kuršmarių vėjai“ rašau apie piliakalnius, kovas su kryžiuočiais, pilėnų ištvermę ir ryžtą ginant savo žemę, ir pateikiu pluoštelį sakmių ir padavimų apie senuosius sembų, prūsų, jotvingių ir kitų baltų genčių dievus ir dievybes.

Kada gimė pirmas lietuviškas (baltiškas?) mitas? Kas pasakys! Baltiškų elementų tyrinėtojai aptinka jau IV tūkstantmečio prieš mūsų erą žodinėje tautosakoje. Vėliau keliautojai, kronikininkai ėmė juos užrašyti. O pirmasis – „Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį“ užrašytas 1261 m. – taip teigia sakmių tyrinėtojai A.J. Greimas, B. Savukynas, J. Tumelis. Minimas mitas kaip įterptinis papildymas pateiktas „Bizantijos kronikoje“. Sovijus, sugavęs šerną, išėmė devynias jo blužnis ir davė jas iškepti savo vaikams. Sovijus nusileido į pragarą, ten sutiko seniai mirusį tėvą ir patyrė visokiausių nuotykių. Mito turinys susijęs su Lietuvos istorija: lavonų deginimas, Šventaragis, Vilniaus įkūrimas ir kt.

Mitas apie Sovijų daug kuo sutampa su indoeuropiečių tautų mitologija. Senovės lietuviai irgi garbino gamtos jėgas, dangaus kūnus, net dievai ir dievybės turėjo panašių bruožų.

Senųjų mitų paslaptys iki šiol audrina protą. Mitologija yra filosofinės pasaulėžiūros gimdytoja – teigė mokslininkas M. Kaganas. Ir pridūrė: mitologija pati buvo filosofija, atskleidusi ir išpažinusi esminį tuometinės bendruomenės ir gamtos jėgų bendrumą, gamtos, žmogaus ir kosmoso tarpusavio harmoniją. Visa tai, ką matė ir išgyveno žmonės, suvokė kaip realius dalykus, siekė ne atvaizduoti pasaulį, bet jį pažinti. O baltų mitologinis pasaulis - konkretus, apibrėžtas ir tiesiogiai susijęs su jutimais ir veiksmais. Net erdvės ir laiko suvokimas yra konkretūs. Mitas – tai ne tik papasakota istorija, bet ir pažinta realybė, išmonė, fantazija.

Aš kuriu „savo“ mitą, bandydamas sugrįžti į paslaptį ir naujai interpretuoti senųjų mitų išmintį.

Seniesiems baltų genčių dievams ir dievybėms skiriu pirmąjį knygos skyrių „Dievai ir žmonės“. Be jų pasaulis būtų nykus ir „negyvas“. Vienas pirmųjų apie juos rašė Jonas Lasickis (Lasicki, lenkų istorikas, traktatas „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“, lotyniškai išleistas 1615 m.), vėliau Motiejus Pretorijus, Teodoras Narbutas, Juzefas Ignacas Kraševskis, Dionizas Poška, Simonas Daukantas, mūsų laikais Algirdas Julius Greimas, Marija Gimbutienė, Pranė Dundulienė ir kiti.

Regis, visi gerbti ir šlovinti dievai ir dievybės suskaičiuoti, aprašyti. Toli gražu! Štai kad ir Kurka, javų globotojas, lėmęs rugių derlių. Man pavyko aptikti, kad kaip tik ši dievybė labiausiai buvo gerbiama ir garbinama Šventapilėje (dabar Mamontovas) netoli Aistmarių. Jį ir du Kurkos sūnus - dvynius Ievarą ir Dirvoliką ir jų lemtį po rugiapjūtės pavaizdavau sakmėje “Šventapilės dvyniai”.

O vėjų dievą Šerpaitį (tokio niekur literatūroje neužtikau) “pagimdė” nagingas drožėjas žemaitis. Galingą didžiarankį barzdočių jis pastatė kryžkelėje ir paliepė ginti kaimą nuo piktų vėjų. Šerpaitis (šį vardą meisteris pats sugalvojo) šventai vykdė savo pareigas, kol panoro pamerginti Kupolės gražuolę dukrą Rasą…

Ir dar “prikėliau” iš užmaršties Aušrinės brolį Aušveitį, Drebkulį (Mažosios Lietuvos istoriko ir etnografo Motiejaus Pretorijaus paminėtą ir pamirštą), Polengabią, sietiną su ugnies dievybėmis, barstukų valdovą Pušėtą, šulinių globėją Šulininė, kelio dievą Keluokį, rūgšties globėją Raugpatį...

Dievai ir dievybės – globėjai užtarėjai, padėjėjai – buvo arti žmogaus, vienas buvo jų pasaulis ir vienas gyvenimas su apeigom, giesmėm, maldom. Jeigu visa, kas žinoma, papildžiau šiuo bei tuo nauja - triūsas ne veltui.

Antra knygos dalis “Piliakalnių sakmės” – apie Kaukarus prie Ragainės, Kraupiškį prie Įstros, Vorpilį netoli Tilžės ir, žinoma, legendinį Rambyną… Kovos su užpuolikais, dvasių pasaulis, žyniai ir burtininkai, meilės stebuklai, skaidri gyvenimo kasdienybė ir tragiška romantika.

Rašydamas apie Mažąją Lietuvą, negalėjau nepriglusti prie Jono Bretkūno, Martyno Mažvydo, Pilypo Ruigio, Kristijono Donelaičio, Vydūno ir kitų asmenybių, svarbių šiam kraštui ir visai Lietuvai (trečias knygos skyrius “Laiko žingsniai” ir ketvirtas “Lemtingi likimo vingiai”). Laiško fragmentas, knygos epizodas, amžininkų atsiminimų nuotrupa žadino mano vaizduotę, vertė susimąstyti, nauju žvilgsniu pažvelgti į melsvus ir miglotus praeities tolius.

O dabar - apie vėjus. Vėjai mane lydi ir persekioja nuo seniausių laikų. Pirmąją sakmę “Vėjūnė ir Aulaukis” parašiau, rodos, 1974 m. Nidos rašytojų kūrybos namuose. Aulaukis, rytmečio vėjas valdovas, pirmasis “atūžė” į mano kūrybą. Šioje knygoje rašau apie aštuonis pūtėjus: marinį, šiaurinį, rytinį, ožinį, pietvį, pilvinį, aušrinį, žeminį, užsimenu ir apie kitus Baltijos ir Kuršmarių vėjus. Visi jie lietuvininkams ir kuršininkams buvo svarbūs, sakyčiau, savi, gerai pažįstami. Vėjas yra amžinas, jis nešioja po jūrą ir marias žvejų laivus, viltis ir laimę, kartais pasiglemžia ir gyvybę, jis gimdo ir nusineša žodį, mintį, išsūpuoja, išaugina ir vėl gražina.

Kartu su vėjais skaitau nužudytą ir vėl atgimstančią istorijos knygą.

Ar dar grįšiu prie mitų? Net nežinau. Galbūt...

...Sustojau piktžolėm ir krūmokšniais apžėlusio lauko pakrašty, prie jau sunkiai įžiūrimo piliakalnio kupsto. Kažkada čia augo galingas, plačiai šakas išskleidęs ąžuolas, prie jo degė amžinoji ugnis, baltai apsirėdžiusios budėjo vaidilutės ir susibūrę žmonės kalbėjosi su savo dievais… Vėliau šventvietė buvo išniekinta, ąžuolas nukirstas, sudegintas laužo ugnyje, ir kartu su vėjo nešiojamais pelenais jo vėlė išėjo į dangų. Bet liko gajos šaknys ir iš vienos vargais negalais prasikalusi atžala virpa gležnais lapeliais.

Pulsuojančio gyvenimo mitas švyti kaip sidabruojantis rasos lašas...