Skyrybas neretai lydi sudėtingi ir ilgai besitęsiantys konfliktai. Kad tėvų nesutarimai padarytų kuo mažiau žalos vaikams, skatinama šeimos mediacija – taiki ginčų sprendimo galimybė. Daugelyje Vakarų Europos valstybių plačiai praktikuojama, o kai kuriose pasaulio šalyse konfliktiškas skyrybas patiriančioms poroms netgi privaloma paslauga populiarėja ir Lietuvoje.

Kompromiso paieška

Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, per 2014 m. teismuose buvo išnagrinėtos 21 034 civilinės bylos dėl šeimos teisinių santykių. 2 486 bylų nagrinėjimas truko nuo 6 iki 12 mėnesių, o 864 – daugiau nei metus. Beveik penktadalis šeimos bylų 2014 m. liko neišnagrinėta. Kasmet teisme gaunamų ginčo tvarka nagrinėjamų bylų, kylančių dėl šeimos teisinių santykių, skaičius beveik nekinta.

Į užsitęsusius tėvų ginčus dažnai įtraukiami vaikai, o konflikto sprendimo epicentre dalyvauja įvairūs skirtingų sričių specialistai ir institucijos. Tokiais atvejais siekiant apsaugoti vaiko interesus kyla būtinybė padėti tėvams surasti abipusiškai priimtiną sprendimą.

Šeimos mediacija Kanadoje, JAV ir Vakarų Europos šalyse jau ilgą laiką vertinama kaip alternatyvus būdas spręsti šeimos ir artimų žmonių ginčus, nes padeda siekti taikaus, abiem konflikto šalims priimtino susitarimo, mažina ekonominius ir socialinius santuokos nutraukimo praradimus šeimoms, visuomenei ir valstybei. Mediacijos metu neutralaus tarpininko (mediatoriaus) pareiga yra sudaryti dalyvaujančioms pusėms palankias sąlygas pačioms atrasti bendrą sutarimą, išsaugant jų interesus ir pozicijų lygiavertiškumą.

Skirtingai nei teisminėje, šeimos mediacijoje didesnis dėmesys skiriamas konfliktą pakurstančioms emocijoms, žmogų valdantiems jausmams, tikriesiems interesams, kurie skatina kovoti. Šeimos mediacija siekia, kad susitarimą pirmiausia  priimtų pats žmogus savo viduje. Tad mediatoriui, be teisinių žinių, itin svarbus psichologijos išmanymas.

Paskutinė viltis

Kaune įsikūręs Šeimos santykių institutas – bene pirmoji organizacija Lietuvoje, ėmusi viešai kalbėti apie šeimos mediacijos naudą sudėtingas skyrybas išgyvenančioms šeimoms. Per vienus metus po socialinės akcijos "Apsaugok mano vaikystę" skėčiu įgyvendinant projektą spėjo nuveikta nemažai: užmegzti ryšiai su šeimos mediacijoje ilgametę patirtį sukaupusiais užsienio specialistais, organizuoti vieni pirmųjų Lietuvoje šeimos mediacijos mokymai, pradėta teikti kompleksinę pagalbą skyrybas išgyvenančioms šeimoms, inicijuotos diskusijos su skirtingais šeimos santykių srityje dirbančiais specialistais – Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovais, teisininkais, socialiniais darbuotojais ir kt.

Šeimos santykių instituto specialistės neslepia vilčių, kad netrukus Lietuvoje išaus diena, kai šeimos mediacija bus įstatymiškai įteisinta kaip viena iš veiksmingų vaiko teisių apsaugos galimybių konfliktiškų tėvų skyrybų atveju.

"Į mus kreipiasi poros su viltimi kažką naujo išbandyti, nes visa kita nebeveikia", – sakė instituto psichologė mediatorė Eglė Kuprytė.

Paklydę santykių labirinte

Anot E.Kuprytės, žmonės dažniausiai ateina neturėdami išankstinių žinių apie šeimos mediaciją, tad pradžioje neretai tikisi, kad specialistai už juos priims sprendimą ar pateiks teisingo elgesio receptą.

Vis dėlto didžiausia kliūtis mediacijos sėkmei – įsisenėję tėvų skyrybų ar konfliktai ar po jų, dėl kurių ilgus metus trunka teisminiai procesai. Sudėtingas ir ilgas bylinėjimasis dažnai tik didina konfliktą, aštrina neigiamas emocijas, darosi vis sunkiau vienas kitą išgirsti ar juo labiau leistis į kompromisus. Per instituto mediatorių praktiką net būta atvejo, kai priimti bendrą susitarimą kliudė advokato duodami patarimai, priešingi vaiko interesams.

Vaikas į šeimos mediacijos procesą labai retai įtraukiamas tiesiogiai, tačiau pagrindinis mediacijos tikslas – apginti vaiko teisę į santykį su abiem tėvais net ir po jų skyrybų. "Siekiame, kad vienas ar kitas tėvų sprendimas visų pirma atitiktų vaikų poreikius", – kolegei antrino Kristina Vildžiūnaitė.

Mediacijos metu ypatingas dėmesys skiriamas tėvų konfliktams vaiko atžvilgiu. Pabrėžiama, kad vaikas į tėvų nesutarimus negali būti įtraukiamas jokiu atveju. Vaikas turi teisę ir pareigą bendrauti su kiekvienu iš tėvų, bet neturi tapti jų bendravimo tarpininku ar barnių klausytoju.

"Išgyvenant skyrybas svarbu nepamiršti, kad vaikai yra vaikai, jiems būtina turėti tikrą vaikystę, jų poreikiai, o ne tėvų, turi išlikti prioritetu", – sakė E.Kuprytė. Specialistė pastebi, kad skyrybų proceso metu neretai į vaikus pradedama žiūrėti kaip į suaugusiuosius, dažniausiai paaugliai perima vieno iš tėvų vaidmenį.

Įskaudinti tėvai neretai savo jausmus perkelia vaikams – tai, ką jaučia patys, teigia, kad tai yra vaikų jausmai. Šiuo atveju mediatoriams tenka nemenka užduotis padėti tėvams atskirti asmenines nuskaudas nuo tikrųjų vaiko poreikių.

Anot specialisčių, tėvai, kuriems iš tikrųjų rūpi jų vaikų gerovė, turėtų žinoti, kad jie vaikams galės padėti tik tiesiogiai išsprendę problemas su buvusiu sutuoktiniu ar sutuoktine, net jei to ir labai nenorėtų.

Racionalus balsas

Galimybė konfliktuojančioms šalims be teismo įsikišimo pačioms rasti sprendimą – dar palyginti nauja idėja.

"Buvau patekusi į didelę bėdą, vyko skyrybos, niekaip nepavyko su vyru susitarti dėl bendravimo su vaikais, vyravo absoliutus chaosas", – apie akstiną kreiptis į šeimos mediatorius pasakoja Rasa (vardas pakeistas).

Pasiekti abi puses tenkinantį susitarimą porai prireikė net dešimties šeimos mediacijos sesijų, tačiau moteris sakosi to nesigailinti. Ji džiaugiasi, kad išsisprendė ne tik pagrindinė problema, dėl kurios buvo kreiptasi, bet ir pavyko atrasti vidinę ramybę visiems konflikto dalyviams. Mediacijos patirtis Rasą netgi paskatino iš naujo permąstyti savo, kaip asmenybės ir kaip mamos, gyvenimą ir ieškoti būdų tobulėti.

Mediacijoje dalyvavęs Artūras (vardas pakeistas) prisipažįsta į mediaciją iš pradžių žiūrėjęs skeptiškai: "Su žmona drauge išgyvenome daugiau nei 20 metų, su savo problemomis, tam tikromis situacijomis, vaikais. Atrodė, ką tos mediatorės gali suprasti apie mūsų gyvenimą."

Vyro požiūris pasikeitė pastebėjus, kad mediatorių dėka buvusiems sutuoktiniams pavyko ramiai išsikalbėti, pagaliau išsakyti dalykus, kurių įprastai, užvaldyti emocijų, nepasakytų vienas kitam, o svarbiausia – mediacija padėjo suvokti, jog jų požiūriai į rūpinimąsi vaikais iš tiesų nėra tokie skirtingi.

Tarptautiniame šokio festivalyje "Aura'24" šeimininkai, Kauno šokio teatras "Aura", parodys premjerą – kartu su vokiečių šokėju ir choreografu sukurtą spektaklį "Gyvenimo aprašymai".

Septynias savaites – tiek laiko Kauno senamiesčio gatvėmis kasdien žingsniuoja vokiečių choreografas ir šokėjas Paulas Hessas. Su šokio legenda Pina Bausch dirbęs ir iki šiol jos kurtame spektaklyje "Šventasis pavasaris" šokantis jaunas talentas į Lietuvą pirmą kartą atvyko 2013-aisiais – dalyvavo bendrame vokiečių ir lietuvių festivalio "Grynparkas" projekte "Gamtoje įguldyta". Nemuno saloje su "Auros" šokio teatro trupe kurtame pasirodyme užsimezgusi draugystė netruko peraugti į dar vieną kūrybinį bendradarbiavimą.

Paskutines dienas prieš festivalį P.Hessas praleido drauge su "Auros" šokėjais repetuodamas savo naujausią spektaklį, kuris jau spalio 9 d. bus pristatyta publikai.

– Kas įkvėpė kurti šokio spektaklį "Gyvenimo aprašymai"?

– Kiekvienas kūrinys yra apie gyvenimą, tik mes labai dažnai ieškome tam tikrų specifinių, įmantriau skambančių temų. Aš pamaniau, kodėl nepabandžius sukurti spektaklio, kurio pavadinimas tiesiai šviesiai atspindėtų gyvenimą, nes juk šiaip ar taip nuolatos apie jį vienaip ar kitaip kalbame. Jaučiu, kad taip esu kur kas nuoširdesnis, nei bandydamas pritempti prie tokių šimtus kartų scenoje matytų temų kaip šiuolaikinių ryšio priemonių įtaka žmonių tarpusavio santykiams ar pan. Noriu sugrįžti prie pačios esmės – mūsų gyvenimo. Dirbu su labai spalvingomis, įdomiomis asmenybėmis – jų gyvenimiškos patirtys ir tampa pagrindiniu įkvėpimu bei spektaklio medžiaga.
Iš viso, man regis, šiuolaikinis šokis kartais pernelyg nutolsta nuo žiūrovo. Vokietijoje susidaro įspūdis, kad šokėjai kuria specialistams. Jaunai publikai reikia ko kito. Nesvarbu, ar tai tam tikros istorijos kūrimas (to aš pats nemėgstu), ar koliažas iš atskirų detalių, ar kokia kita šokio spektaklio forma, bet žmogus turi atrasti kažką sau atpažįstama, su kuo galėtų tapatintis.

– Kaip vyksta spektaklio kūrybinis procesas?

– Kaip ir spektaklio skrajutėje pažymėta, mano kuriamos choreografijos bendraautoriai – šokėjai. Aš keliu jiems klausimus, prašau atsakyti ne tik judesiu, bet taip pat kurti atskiras scenas, dalytis prisiminimais, patirtimis. Vėliau visa tai savaip dėlioju, jungiu į bendrą kompoziciją, keičiu dinamiką. Pavyzdžiui, iš viso spektaklio laiko turbūt tik penkiolika minučių yra tik mano kurtos judesio medžiagos, visa kita – šokėjų pasiūlymai, kūrybinio proceso eigoje adaptuoti, savaip interpretuoti ir išgryninti. Sąmoningai kuriu savo priklausomybę nuo šokėjų. Taip su jais dalijuosi ir atsakomybe, kurią, džiaugiuosi, jie geba prisiimti.

– Šokio teatras "Aura" šį sezoną pradeda atsinaujinęs – trupę papildė nauji šokėjai iš Lietuvos ir užsienio. "Gyvenimo aprašymai" – pirmasis jų spektaklis drauge. Kokius iššūkius tai kelia jums?

– Trupės atsinaujinime regiu ypatingą grožį! Nauji žmonės turi vienas kitą pažinti, prisijaukinti. Manau, kad tokiomis sąlygomis daugelio asmenybės atsiskleidžia kur kas ryškiau ir organiškiau. Įsitraukimas į šį procesą man yra tarsi auksas – galiu daugiau sužinoti apie spektaklio šokėjų charakterius ir tai, ką matau, panaudoti spektaklyje. Nauja komanda taip pat turi labai daug šviežios energijos. Žmonės yra ypatingai kantrūs ir smalsūs, o tuo aš tik mėgaujuosi.

– Kokių savybių ieškote šokėjuose?

– Asmenybės. Man svarbiausia, kad šokėjai pirmiausia būtų žmonės, o ne šokio mašinos. Argi įdomu, jei šokėjas gali koją iškelti aukštai į dangų, bet tik nustojęs judėti tampa visiškai nematomas? Geriau rinkčiausi tą, kuris neįvaldęs šokio technikos, bet jam užlipus ant scenos žiūri ir stebiesi: kokia įdomi asmenybė! Ieškau skirtingų spalvų. Taip pat labai svarbus nuoširdumas. Nenoriu, kad žmonės prieš mane ką nors vaidintų. Taip, šokėjai tam tikra prasme turi būti aktoriais, bet po visu artistiškumu jie vis dėlto privalo išlikti savimi.

– Greta savo choreografinės veiklos šokate ir kitų choreografų spektakliuose. Ką jums duoda skirtingose spektaklio įgyvendinimo pusėse įgytos patirtys?

– Buvimas skirtingose pozicijose man, kaip choreografui, leidžia geriau suprasti šokėjus. Netgi manau, kad kiekvienas choreografas privalo pabūti šokėju. Man pačiam labai įdomu turėti dvi skirtingas žiūrėjimo perspektyvas. Šokdamas kitų kuriamuose spektakliuose aš mąstau kaip choreografas, tik neturiu galios priimti sprendimų. Jei choreografas mąsto panašiai, tai yra puiku, bet jei jis turi skirtingą požiūri, čia jau aš privalau ugdyti savo kantrybę ir sąmoningą suvokimą, jog šioje situacijoje esu šokėjas. Tokia patirtis man padeda suvokti, kaip šokėjai priima mano choreografinius sprendimus, nes jie, neabejoju, taip pat turi savo idėjų, kurios nebūtinai sutampa su manosiomis. Kurdamas choreografiją turiu prisiimti atsakomybę už kūrinį. Taip, man gali siūlyti daug dalykų, gali daug atmesti, bet galiausiai aš tariu paskutinį žodį, nes mano rankose, kaip atrodys spektaklis. Abiem veiklomis aš mėgaujuosi ir jose randu pasitenkinimą.

– Kai suvokėte, kad gyvenimą siesite su šokiu, kuo pirmiausia svajojote tapti – choreografu ar šokėju?

– Tiesą sakant, šokti pradėjau vėlokai. Abu mano tėvai muzikai, atrodė natūralu, kad muzika turi būti ir mano kelias, tad aš taip pat mokiausi muzikos. Tiesa, muzikos mokykloje kūrėme miuziklą, tad ten šiek tiek prisiliečiau prie šokio. Man, kaip ir daugėliui paauglių, atrodė, kad šokti yra gėdinga, jaučiausi tam per kietas. Kartą, kai man buvo maždaug penkiolika ar šešiolika metų, draugas mane pakvietė į pramoginių šokių pamoką. Nuėjau ir pasilikau ten. Po kurio laiko trenerė manęs paklausė, ar nenorėčiau tapti šokių mokytoju. Tada pirmą kartą supratau, kad noriu profesionaliai šokti, tik iš karto žinojau, kad jokiu būdu nenoriu praleisti viso savo gyvenimo kitiems aiškindamas, kas yra gera pėda, o kas – bloga. Taigi, pradėjau lankyti baletą ir po dviejų mėnesių nuėjau į šokio universiteto stojamąjį egzaminą. Dar man besimokant mokykloje išimties tvarka buvau priimtas į studijas. Dieną eidavau į mokyklą, vakare – šokdavau. Taip prasidėjo mano kaip šokėjo kelias. Tik kiek vėliau susidomėjau choreografija.

– Vokietija – didelė šalis, turinti gilias šokio tradicijas. Ar sunku jaunam talentui būti pastebėtam?

– Vokietijos šiuolaikinis šokis kur kas akademiškesnis. Čia bene visi profesionalūs šokėjai yra baigę šokio aukštąsias mokyklas. Patekti į šokio akademiją irgi nėra lengva – jau per egzaminą reikalaujama pakankamai geros šokio technikos. Tiesa, man šiuo klausimu labai pasisekė, nes manyje pastebėjo potencialą, nors tuo metu beveik neturėjau jokios technikos. Kadangi yra daug šokio universitetų, turime ir daug šokėjų, ne visi gali išgyventi. Jaunam žmogui tikrai sunku patekti į profesionalią sceną. Kad galėtum pakliūti į daugelį atrankų, reikalaujama turėti bent dvejų metų profesionalaus šokio patirtį, bet kaip ją įgyti, jei esi tik baigęs studijas? Neįmanoma! Šokio rinka Vokietijoje yra tikrai užpildyta, tad choreografams dar sunkiau prasimušti. Lyginant su kitomis šalimis, čia yra daugybė šokio finansavimo fondų, bet jauni, dar neįsitvirtinę choreografai gali teikti paraiškas bene tik miesto savivaldybėms. Aš pats esu šiame kelyje. Ir jis, matyt, būtų kur kas lengvesnis, jei dalį laiko nešokčiau, pavyzdžiui, Pinos Bausch trupės spektakliuose, bet koncentruočiausi tik į choreografiją.

– Šokio spektaklis "Gyvenimo aprašymai" bus pirmą kartą parodytas netrukus prasidėsiančiame tarptautiniame šokio festivalyje "Aura‘24". Su kokiomis nuotaikomis laukiate premjeros?

– Programoje matau nemažai įdomių ir pažįstamų vardų, taigi dalyvavimas festivalyje man yra ypatingas įvykis. Po kelių savaičių darbo jaučiuosi prarandantis objektyvumą, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip spektaklį, kuris vis dėlto yra kiek chuliganiškas, priims žiūrovai. Nekantrauju išvysti publikos reakciją.

Kas? Kauno šokio teatro ir "Artscenico" / Paulo Hesso spektaklis "Gyvenimo aprašymai".
Kur? VDU didžiojoje salėje (S.Daukanto g. 28).
Kada? Spalio 9 d. 19 val.

Netrukus Kaune vyksiančiame tarptautiniame festivalyje "CREATurE Live Art" dalyvaus ne tik garsūs performansų kūrėjai. Vieno jų, garsiojo Johanneso Deimlingo, pasirodymą lydės du Kauno paauglius subūrę kolektyvai – choras "Lyra" bei Raimundo Martinkėno vaikinų dainavimo studija.

Choras be patyčių

Pačiame Parodos g. kalno viršuje įsikūrusių Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų koridoriuose pavakare šurmuliuoja į užsiėmimus skubančių moksleivių žingsniai. Tik nutilus bruzdesiui, ausis pasiekia gyva muzika. Tai – Astos Miknienės vadovaujamo mergaičių choro "Lyra" ir Raimundo Martinkėno vaikinų dainavimo studijos jaunųjų dainininkų balsai.

Šie 11–18 metų paauglius vienijantys kolektyvai, galėtum sakyti, – tik viena užklasinių veiklų, tačiau patys jaunuoliai purto galvą: "Ne, tai ne būrelis, tai labai maloni mūsų gyvenimo dalis."
Švytinčios akys ir plačios šypsenos, matyt, choristų išskirtinis bruožas. Ir ne veltui, nes "Lyros" ir vaikinų dainavimo studijos balsai skamba ne tik mokinių chorų festivaliuose, bet ir visos Lietuvos gausiai žiūrimuose televizijos projektuose ar Kauno miesto šventėse.

Kalbuosi su jaunaisiais choristais, susėdusiais į jaukų ratelį, už lango pavasariškai čiulba paukščiai. Negi tokiu oru nebūna tingu eiti į repeticijas? "Tikrai ne, mes jų laukiame!" – rimtai atsako viena mergina. Jai pritaria draugė: "Jei nėra repeticijos, atrodo, kad kažko trūksta, tomis valandomis vis tiek dainuoju."

Pasirodo, vakarais po pamokų kelias valandas repetuojant ir neretai savaitgaliais vykstant į koncertus, laiko nepritrūksta, netgi daug daugiau nuveikia. "Kiti visą dieną vakarėliui ruošiasi, niekur neina, o mes parepetuojame ir spėjame", – prabyla vienas vaikinas.

Choras ne šiaip maloni užklasinė veikla, bet ir geriausių draugų susibūrimo vieta. Kartu važiuojama į kūrybines stovyklas, dainuojama vakarais prie laužo. Tokia komandinė veikla – geriausia bendradarbiavimo ir kompromisų mokykla, juo labiau kad gausiame skirtingų asmenybių būryje kyla įvairiausių diskusijų apie sceninės aprangos ar repertuaro pasirinkimą. "Mūsų vadovė mums skiepija toleranciją, pavyzdžiui, chore nėra patyčių, nes ji to paprasčiausiai neleistų", – paklaustos apie galimus nesutarimus viena per kitą pasakoja merginos.
Mūsų laikais dabar vyrauja individualizmas – ar nesinori būti solistais? Visi purto galvas, nes drauge – daug smagiau."

"Esi susidainavęs su greta stovinčiais žmonėmis, net žinai, kada jie atsikvėps. Jei pakeičia šalia esančiuosius, visai kitas jausmas, – savo patirtimi dalijasi devynerius metus chorą lankanti mergina, kurią drąsiai papildo draugė. – Lyderiu galima išmokti būti bet kur, nes esi vienas."

Vis dėlto gebėjimas būti kaip vienas kumštis toli gražu nereiškia unikalumo praradimo. Jaunuoliai džiaugiasi, kad būtent choras padėjo jiems išlaisvėti, tapti drąsesniems. Labai pasikeitė ir jų vertybės, ėmė labiau domėtis menu, vaikščioti į teatrą ir, svarbiausia, apmąstyti, ką jie patys gali duoti kitiems. Ir čia daugiausia komplimentų sulaukė jų vadovai.

Ir mama, ir draugė

Chorvedė A.Miknienė dėmesio nemėgsta, net 2011-aisiais, Kauno miesto savivaldybėje atsiimdama Metų mokytojos apdovanojimą, fotografuojama jautėsi itin nejaukiai. Užtat dėl savo darbo yra ne juokais pametusi galvą ir su malonumu lipa į sceną diriguoti chorui.

Yra sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas – juokiasi, ir šios veiklios moters asmeninė patirtis gali tik patvirtinti posakio prasmę. Nuo vaikystės lankiusi fortepijono pamokas ir net apie dailininkės kelią mąsčiusi A.Miknienė atsitiktinai pasirinko choro dirigavimo specialybę – atėjus laikui stoti į J.Gruodžio konservatoriją, negalėjo rinktis fortepijono klasės, nes buvo likę dar metai iki muzikos mokyklos baigimo. Keturiolikmetė moksleivė nenusiminė – sumanė, kad norėtų tapti muzikos kritike. Iš prigimties aktyvią ir lyderiaujančią mergaitę atkalbinėjo dėstytojai ir pasiūlė, jų manymu, tobulą alternatyvą – choro dirigavimą.

"Aš labai įsižeidžiau, nes maniau, kad choro dirigavimą renkasi tie, kurie niekam kitam netinkami", – su šypsena savo reakciją prisimena chorvedė. Vis dėlto dėstytojams pavyko įkalbėti mergaitę ir jau po pirmųjų studijų mėnesių ji beprotiškai įsimylėjo savo specialybę.

Su "Lyra" gyvenimas suvedė taip pat atsitiktinai, netgi skausmingai. Ilgametei "Lyros" vadovei, šviesaus atminimo choro dirigentei Reginai Meilutienei dėl sunkios ligos buvo jau pernelyg sunku vesti repeticijas ir ji nusprendė, kad laikas ieškoti sau pamainos. Tuo metu aktyviai kituose choruose dirbusi A.Miknienė kategoriškai atsisakė tokio pasiūlymo, tačiau telefonas netilo, įkalbinėjimai nesiliovė ir moteris pasiryžo perimti "Lyros" vairą.

Dabar dėl tokio prieš daugiau nei dešimtį metų priimto sprendimo visiškai nesigaili, priešingai – choras yra jos gyvenimas: "Kiekvienas choristas yra kaip mano vaikas. Aš esu pamišusi dėl savo darbo ir vaikų, jie man gali pasipasakoti viską, net niekam kitam neišsakytas paslaptis."

Darbas su besiskleidžiančiomis, itin jautrų transformacijos laikotarpį išgyvenančiomis asmenybėmis nėra lengvas. "Choro vadovas yra ir psichologas, ir mama, ir tėtis, ir geriausias draugas", – pasakoja vaikų tiesiog Asta vadinama chorvedė ir prisipažįsta, kad drauge išgyvena kiekvieno choristo individualų brendimo laikotarpį.

Profesionalūs neprofesionalai

Choristai nėra linkę apsiriboti tik savuoju žanru, tad drąsiai imasi tarpdisciplininių projektų – apie tai byloja ir jų pasirodymas festivalyje "CREATurE Live Art", kur jaunuoliai atliks ES himną. O jau rudenį chorą bus galima išvysti kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus jubiliejaus proga atgaivinamame pirmajame lietuviškame miuzikle "Ugnies medžioklė su varovais", kurį režisuoja Gytis Padegimas.

Ar ypatingos sceninės laikysenos ir universalumo reikalaujantis miuziklas nėra pernelyg didelis iššūkis paauglių chorui? "Šis projektas yra tam tikras iššūkis, bet tai mūsų kūrybinio kelio tolesnis žingsnis", – šypsosi R.Martinkėnas.

Didelei nuostabai, šių kolektyvų nariai toli gražu nėra per specialias atrankas suburti jaunuoliai, nes čia svarbiausia – noras. A.Miknienė tikina, kad net pro šalį traukiantieji ilgainiui pradeda dainuoti. "Tik labai skaudu, kai ateina mergina, kuri iš prieš tai visiškai nedainavusios tapo puikia choriste, ir sako: "Aš dabar eisiu šokti go go", – nuoskaudomis dalijasi "Lyros" vadovė.
Kolektyvų vadovai kritiškai vertina greitos šlovės siekiantį jaunimą, vietoj varginančių repeticijų bėgantį į televizijos projektų atrankas. "Dabar už menkiausią dalyką norima gauti apdovanojimą, išgarsėti, bet pamirštama, kad profesionaliai dainuoti reikia didelės atsakomybės, valios ir darbo", – primena A.Miknienė.

Su moksleiviais dirbantys chorvedžiai prisipažįsta nepuoselėjantys didelių vilčių, kad jų auklėtiniai vėliau pasuks profesionalios muzikos keliu. Tokios sceninės veiklos paragavusieji, anot chorvedės, yra kitokie: giliau suvokia tekstus, pasižymi geriau išlavinta atmintimi, labiau pasitiki savimi, mažiau laiko praleidžia prie kompiuterio, jiems nebaisu stovėti prieš auditoriją ir, svarbiausia, jie kūrybiškiau reiškiasi bet kokioje srityje.

Elektra, veikianti signalizacija ir laikinumas – trys drambliai, ant kurių laikosi virtualiausia ministerija Lietuvoje – "Fluxus ministerija". Pusantrų metų drumstusi Kauno kultūrinio gyvenimo vandenis, netrukus ji paliks senąjį "Lituanicos" fabriką – kad atsirastų kažkur kitur.

Išmanantiesiems meno istoriją "fluxus" – ne vien keistai skambantis žodis. Taip pavadintas XX a. 7-ajame dešimtmetyje JAV gyvenusio kauniečio Jurgio Mačiūno suburtas eksperimentinis (anti)meno judėjimas, pasisakęs prieš meno komercializaciją, menininkų suelitėjimą. Pagerbiant šią netradicinę iškilią asmenybę sugalvotas visiškai fluksiškas projektas – gimęs tarsi iš nieko, egzistuojantis tik čia ir dabar ir niekaip nenustygstantis vienoje vietoje: "Fluxus ministerija".

J.Mačiūnas prieš pusšimtį metų Niujorke, SoHo rajone, įkūrė menininkų valdomas gyvenimo ir darbo erdves, kuriose buvo leidžiama šeimininkauti išskirtinai eksperimentine kūryba užsiėmantiems menininkams – taip iki tol apleistus pastatus apgyvendino pirmoji menininkų kolonija.

Panaši atsirado ir 2010-aisiais Vilniuje, buvusiame Sveikatos ministerijos pastate. Ten menininkų jaukiai būta beveik pusantrų metų, kol nuspręsta "Fluxus ministeriją" perleisti Kaunui – tikrajam "fluxus" miestui. 2012 m. gegužės 11 d. naujaisiais "ministerijos" namais tapo buvusio batų fabriko "Lituanica" patalpos.

Šiandien šioje milžiniškoje 6 tūkst. kv. m erdvėje esančiose studijose vis dar kuria kelios dešimtys menininkų, čia organizuojamos parodos, koncertai, performansai, vyksta paskaitos, festivaliai ar tiesiog jaukūs skirtingų kartų, meno sričių ir požiūrių kūrėjų susibūrimai. "Vis dar" – nes lapkričio 9 d. "Fluxus ministerija" palieka Kauną.

Kur projektas keliauja toliau? Kol kas paslaptis neišduodama. Bet vien tai, kad yra, ko neišduoti, teikia vilties, jog ši kultūrinį miestų gyvenimą praturtinanti fluksiška iniciatyva toliau gyvuos, nors ir ne Kaune.

Kauniečiai daugiau pripratę prie estetikos, gražių erdvių, o tas neestetiškas fabriko vaizdas kai kuriuos gąsdino.

Edgaras Stanišauskas, "Fluxus ministerijos" viceministras:

Idėja yra labai paprasta – pasiimame nenaudojamą pastatą ir sutvarkome savo jėgomis tiek, kad jis galėtų funkcionuoti. T. y. drauge subėgame ir padarome metus trunkantį performansą. Remontui neskiriame dėmesio. Svarbiausia – pagrindiniai dalykai: kad degtų elektra, veiktų kanalizaciją. Šildymo čia net nėra. Bet vis tiek praėjusią žiemą kažkaip peržiemojome.

Į Kauną nusprendėme atsikelti būtent "Fluxus" 50-mečio proga. Atsimenu, kai šitame buvusio fabriko pastate apsilankėme pirmą kartą, užlipome ant stogo, perėjome patalpas, pamatėme, kokia tai nuostabi Kauno vieta, ir nebeieškojome nieko daugiau. O iš tikrųjų juk viduje buvo šiukšlynas, viskas apleista. Patys su menininkais ir kitais savanoriais drauge kuopėme, išvežėme apie 20 didelių statybinių konteinerių įvairių šiukšlių, statybinių atliekų, kad būtų pigiau, patys betonavome duobes. Vyko net apie dešimt talkų, kuriose dalyvaudavo apie šimtas žmonių.

Įsikūrę organizavome įvairius "Fluxus" 50-mečio progai skirtus renginius. Taip įsibrovėme į Kauno kultūrinį gyvenimą. Būta įvairių reakcijų. Dalis žinojo, kas yra "Fluxus ministerija", nes prieš tai jau buvo matę Vilniuje. Vis dėlto kauniečiai daugiau pripratę prie estetikos, gražių erdvių, o tas neestetiškas fabriko vaizdas kai kuriuos gąsdino. Vis dėlto dauguma labai džiaugėsi ir laukė. Žinoma, būdavo ir tokių užklydėlių, kurie klausė, koks čia klubas.

Mes iš anksto menininkams pristatėme "Fluxus ministerijos" žaidimo taisykles, nes pastatas yra ne mūsų, jį davė verslininkai už simbolinį mėnesinį 1,21 lito mokestį. Su menininkais sutarėme, kad projektas vyks tik pusantrų metų. Kitu atveju idėja gali išsigimti, visi priprastų ir "Fluxus ministerija" taptų kultūros namais. Tas nepripratimas net labiau skatina produktyviai veikti ir priverčia judėti į priekį – tiek menininkus, tiek mus, organizatorius. Tad per šį laiką suorganizavome net apie tūkstantį įvairių renginių, koncertų parodų, performansų.

"Fluxus ministerija" menininkams pristatė kooperavimosi idėją. Jie tarpusavyje susipažino, tai tapo bendrais jų namais. Dabar jie gali savarankiškai drauge ką nors daryti – bent jau taip, užsidarius "Fluxus ministerijai", nutiko vilniečiams. Ar Kauno menininkai vėliau jungsis į grupeles, pamatysime.

Per pusantrų metų pas mus savo kūrybines studijas turėjo apie 150 Kauno menininkų. Ypač tai buvo gera pradžia, paglostymas ir paspirtis jauniesiems: čia tapai ir gali iš karto eksponuoti darbus. Mes padėdavome straipsnį parašyti, išplatinti pranešimą spaudai, na, suorganizuodavome parodą taip, kaip priklauso. Žmonių irgi nemažai apsilankydavo, tad kūryba galėjo būti matoma. Svarbiausia – "Fluxus ministerijoje" buvo galima viską organizuoti nemokamai, reikėjo susimokėti tik už komunalinius mokesčius.

"Fluxus miniterija" neturėjo teisės rinktis, kas gali, o kas ne eksponuoti savo darbus. Galėjo visi! Mes net patys ieškodavome, net jei tam tikrą laikotarpį salė būdavo laisva.

Per pusantrų metų gali tik ridikėlis užaugti, bet ne žmogus. O tęstinumo nėra...

Gintaras Velykis, "Fluxus ministerijos" rezidentas menininkas:

Ilgai galvojau, koks yra fliuksiškas menas, bet galiausiai padariau išvadą – tai menas čia ir dabar. Ne tiek šių dienų aktualijos, kiek šių dienų įspūdžiai. Pavyzdžiui, važiuoji traukiniu ir matai – čia Žasliai, čia policininkas stovi, ten guli, čia Prunskienė praėjo… Nei simpatijos, nei antipatijos, tai tik kadrai iš kasdienybės filmo, srautas, kuris tave veikia – tavo savimonę, mentalitetą, tolesnę kūrybą. Klasikinis, tradicinis menas paprastai kuriamas amžiams, ten ieškoma amžinųjų vertybių, dailininkas labiau perteikia savo asmeniškumus, o "fluxus" dailininkai – visuomeniškesni, fiksuoja aplinkos dirgiklius, užima stebėtojų poziciją.

Į "Fluxus minsiteriją" atėjau, nes reikėjo kažkur padėti savo sukonstruotą nemažą darbų spausdinimo aparatą – mano palėpėje jis netilpo. Taip pat groju, dalyvauju įvairiuose muzikiniuose projektukuose, o čia yra susibūrusi nemaža grupelė žmonių, su kuriais galima kartu džiazuoti. Būtent "Fluxus ministerijoje" užgimė ne darbo, o kūrybiniai santykiai. Darydami kokius nors projektus, drauge apsitardavome arba šiaip rinkdavomės porą kartų į savaitę. Man reikėjo bendravimo, žmonių.

Manau, pusantrų metų tokiam projektui yra per mažai, reikėtų kokių trijų. Vis dėlto praėjo nemažas laiko tarpas, kol įsikūrėme, reikėjo įsibėgėti. Kol tai padarėme, atėjo žiema, o žiemą – šalta, entuziazmo trūksta, lauki pavasario... Pavasaris praeina kaip traukinys – štai ir reikia kraustytis! Jaunimui ypač trūko tėviškos globos. Jie čia kažko ieško, protestuoja, nežino, ko griebtis. Jiems laiko pritrūko susiprasti. Per pusantrų metų gali tik ridikėlis užaugti, bet ne žmogus. O tęstinumo nėra...

Kaunas toks keistas miestas: technokratinis nuo sovietmečio, meninis – nuo laikinosios sostinės laikų (tiesa, tada kultūra vis dėlto buvo poniučių stiliumi). Taigi istoriškai gilios kultūros Kaune neįžvelgiu. Šitas miestas toks užtvenktas, jame labai sunku kažką padaryti. Taip, čia užgimsta reiškiniai, bet vystytis turi kur nors kitur, visa grietinėlė nukeliauja į kitus miestus. Čia nesužydima, neduodama vaisių. Man atrodo, jeigu "Fluxus ministerija" būtų buvusi kitame mieste, jai būtų lengviau.

Net nežinau, kur eiti po "Fluxus ministerijos" užsidarymo. Kitur dažniausiai komerciniais pagrindais nuomojamos patalpas. Atrodytų, jos stovi tuščios, bet kai užsiprašo kainos! Galvojame, gal kartu su kitais menininkais nuomotis, vis dėlto kartu pigiau, taip pat čia sutikau daug draugų, pažįstamų – gaila, jei iširtų santykiai. Tokiu būdu toliau gyvuotų kad ir "mikrofluxiukų" bendruomenytė.

Geriausia, kad "Fluxus ministerija" – tai ne tik patalpos, bet ir žmonių sambūris.

Darius Vozbutas, "Fluxus ministerijos" rezidentas, vienas auksarankių bendruomenės "Makerspace" įkūrėjų:

Mūsų veiklos esmė – atviros dirbtuvės, į kurias norintieji gali ateiti ir ką nors meistrauti, o mes pagelbėjame, duodame įvairių įrankių. Čia gimsta ir meniniai, ir techniniai kūriniai. Į "Fluxus ministeriją" atsikraustėme tik vasarą. Svarbiausia mums buvo patogi erdvė darbui, net nesvarbu kur. O čia kaip tik pasirodė tinkamai apleistos patalpos. Pamažu susipažinome su pačia "fluxus" idėja, matėme daug parodų, sulaukėme skirtingų lankytojų, net atradome naujų narių.

Smagiausia, kad "Fluxus ministerija" labai stipriai neįpareigoja. Mes vis galvojome, kad būtų smagu turėti dirbtuves, tik nežinojome, ar žmonėms tai patiktų, ar jiems reikalinga. Iš pradžių bijojome investuoti didesnius pinigus, reikėjo pabandyti. O čia kaip tik siūlomos nemokamos patalpos. Dabar jau matome, kad yra susidomėjimas, tikime, kad mūsų dirbtuvės gyvuos net "ministeriją" uždarius.

Geriausia, kad "Fluxus ministerija" – tai ne tik patalpos, bet ir žmonių sambūris. Gali idėją pristatyti greta dirbantiems kaimynams, atsiranda susidomėjimas, vieni kitiems pagelbėjame. Tik labiausiai liūdna, kad "Fluxus ministerija" Kaune įsikūrusi taip trumpam.

Unitekstas, unitekstualus menas... Girdėta? Kurgi ne, juk tai šiemetės Kauno bienalės teminis kodas. Organizatorių teigimu, prieš lankytojų akis – išskirtinai iškalbingi kūriniai, ir čia nebe svarbūs nei kultūriniai, kalbiniai ar socialiniai skirtumai, nes pats meno objektas yra komunikacijos priemonė.

Ši naujai rengėjų sukonstruotu uniteksto terminu apibrėžta idėja tikrai graži jau vien dėl to, kad įkūnija bet kokio meno esminę siekiamybę – būti įtaigiam be jokių papildomų aiškinimų. Vis dėlto kartais nutinka ir taip, kad kūrinys ima ir neprabyla.

Atrodytų, gražiai šnekini, maldaujamai žvelgi, o tas užsispyrėlis tiesiog tyli. Jis tyli – tyli ir tavo galva bei širdis. Dar desperatiškai bandai ieškoti anotacijos – jo specifinės kalbos vertėjos. Gal taip pavyktų susišnekėti? O bergždžiai... Juk oficialiai pabrėžta: čia, šiemetėje Kauno bienalėje, visas menas yra pats sau iškalbingas, ir moka visas visų kalbas, tad kam tie aprašymai?
Nesuprastasis meno kūrinys taip ir lieka stūksoti galerijos kampe – vienišas, užsispyręs ir nekomunikabilus.

Pasimatymas galerijoje

Kad universali meno kalba neaidėtų kažkur pro šalį ir būtų kuo geriausiai suprasta (ar bent jau išgirsta), Kauno bienalės meno vadovė Virginija Vitkienė sukvietė į M.Žilinsko galeriją visus norinčius iš pirmų lūpų išgirsti apie Kauno bienalės organizavimą ir perprasti meno kūrėjų tikrąsias idėjas.
Pasimatymui parinktas specialus laikas – 18 val. Tokiu metu galerija įprastai jau būna užvėrusi savo duris, tačiau šį kartą padaryta išimtis: siekta, kad susitikime galėtų dalyvauti ir dėl kasdienio darbo grafiko nespėjantys apžiūrėti parodų.

Sumanymas neabejotinai pasitvirtino – į M.Žilinsko galerijos erdves sugužėjo nemažas būrys smalsuolių.

V.Vitkienė susitikimo pradžioje priminė, kad, nepaisant konkrečios ekskursijos vietos, iš penkių esminių dalių susidedanti Kauno bienalė yra įsikūrusi ir kitose Kauno parodų erdvėse: jaunųjų menininkų projektus galima išvysti Kauno paveikslų galerijoje, dalį su bienale besisiejančių parodų – A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, kitose erdvėse.
Tą vakarą žiūrovai buvo pakviesti būti poros grandžių liudytojais, kurių pati brangiausia – kviestųjų menininkų dalis.

"Tik prakutę meno renginiai gali sau tai leisti, nes kviesdamas menininką privalai apmokėti visas su tuo susijusias išlaidas: ir meno kūrinių transportavimo, ir jų draudimo, ir menininkų kelionės, ir pan.", – susitikimo pradžioje pasakojo V.Vitkienė ir pridūrė, kad ši parodos dalis kainavo apie 100 tūkst. litų, t.y. daugiau nei trečdalį viso bienalės biudžeto.
Daug? Toli gražu, jei turėsime omenyje, kad vien šių metų bienalės pagrindinės žvaigždės iš Australijos Patricios Piccinini hiperrealistinių skulptūrų paroda buvo apdrausta 3 mln. litų suma. Tarp kviestųjų buvo menininkė iš Taivano Gao Yuan ir lietuvės Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Bronė Neverdauskienė.

Patys iškalbingiausieji

M.Žilinsko dailės galerijoje esančią bienalės ekspoziciją lankytojams aprodžiusi V.Vitkienė pristatė ir kitą, didžiausią savo apimtimi Kauno bienalės dalį – konkursinę programą. Joje panoro dalyvauti išskirtinai didelis skaičius menininkų – komisija sulaukė beveik 500 paraiškų iš 65 pasaulio šalių, atrinkti tik 22 kūriniai.

"Kai aš apklausiau atvykusius menininkus, kuo juos sudomino ši paroda, beveik visi įvardijo uniteksto sąvoką. Jiems tai pasirodė taip įdomu ir artima, jie manė, kad jų kūryba yra būtent apie tai", – renginio sėkme džiaugėsi V.Vitkienė.

Žiuri sprendimu, tarp unitekstualiausių kūrinių – lietuvių skulptoriaus Audriaus Janušonio darbai. Chaotiškai, tarsi menininko darbo studijoje, ant kelių stalų išdėliotos keraminės žmonių skulptūros žavėjo ir blaškė savo daugiabalsiškumu.

Komisiją labiausiai patraukė jų poetiškumas. "Tai labai tekstualūs kūriniai, nes žiūrint į kiekvieną skulptūrą galima kurti atskiras istorijas – apie politikos aktualijas, religiją, istorijos veikėjus. Drauge tai klasikinės skulptūros reminiscencijos, bet šiuolaikine forma", – pasakojo V.Vitkienė.

Iškalbingumu ypač neleido suabejoti ir kitos šiemetės bienalės prizininkės kūrinys. Italų menininkė Silvia Giambrone savo videoperformanse nagrinėjo moters vietą meno istorijoje.
Iš Sicilijos, garsėjančios moteriškais siuvinėjimo ir nėrinių amatais, kilusi S.Giambrone renginiui patikėjo abejingų nepalikusio performanso įrašą. Aikčiodami, sukdami akis į šalį ir vėl smalsiai atsigręždami lankytojai stebėjo nėrinių prisiuvimą prie... menininkės kaklo!

Siurprizai organizatoriams

Per pasivaikščiojimą po M.Žilinsko galeriją lankytojai buvo pakviesti užsukti ir į pirmajame galerijos aukšte spalvų gausumu viliojančią salę. Būtent tokioje žaismingoje erdvėje yra įsikūrę kiti konkursinės Kauno bienalės programos kūriniai.

"Organizatoriams ši salė tapo tikru siurprizu, – intrigavo V.Vitkienė. – Iki pat eksponatų išpakavimo mes nesitikėjome, kad ji bus tokia spalvinga." Štai dailininkė Jūratė Jarulytė komisijai pateikė tris monochrominius paveikslus su prierašu, kad iki parodos atidarymo nutapys ir seriją spalvotų. Naglis Rytis Baltušnikas buvo pagaminęs tik dvi  baltas etiketes ir paminėjo, kad gamina dar vieną, kaip vėliau pasirodė, – ryškiai salotinę.

Didžiausia staigmena tapo Didžiosios Britanijos minkštųjų skulptūrų kūrėjo Craigo Fisherio eksponatas. Iki pat jo atvykimo į Lietuvą, organizatoriai šventai tikėjo, kad jie atrinko inscenizuotą automobilių avariją, tad parodų salėje išvys du natūralaus dydžio automobilius, pasiūtus iš džinsinės medžiagos. Menininkui pradėjus instaliuoti savo kūrinį, smalsiai žvalgytasi – kur tos mašinos? Pasirodo, medžiaginių automobilių nuotrauka prie paraiškos anketos buvo prisegta tik kaip ankstesnės kūrybos pavyzdys. Vietoje jų – spalvingos padrikai išmėtytos medžiagų skiautės – suniokotos aplinkos detalės.

Priešais šią instaliaciją kabantys izraeliečio Boriso Oichermano kreivi veidrodžiai "Tyrinėjimas vaikščiojamt" tik dar labiau pabrėžė salės spalvų žaidybiškumą, kurią nutildyti buvo nepajėgus nei netoliese kabantis monochrominis menininkės Marijos Marcelionytės-Paliukės alternatyvios fotografijos ciklas "Septynios neskaitytos knygos", nei tekstilininkės Violetos Laužonytės "Pelenų laiškai be klaidų".

Priartėjęs menas

Kauno bienalės mano vadovės V.Vitkienės iniciatyva prakalbinti uniteksto kūrinius iš tiesų pasiteisino. Lankytojai įdėmiai klausėsi užkulisinių istorijų apie renginio temos gimimą, eksponatų atranką, juokingus nesusipratimus ar žmogišką bendravimą su kūrėjais.

Menas, kuris neretai pasirodo toks tolimas, mįslingas ir nesuvokiamas paprastam praeiviui, bent vienam vakarui iš tiesų priartėjo, netgi nebyliausi kūriniai prabilo. Tiesa, nebūtinai universalia meno kalba, o iš žmogiškų pasakotojo lūpų.

Tokios vakarinės ekskursijos po bienalės apgyvendintas erdves reikalingumą paliudijo ir faktas, kad nemaža dalis lankytojų čia buvo nebe pirmą kartą – anksčiau savarankiškai iššniukštinėtus eksponatus jie panoro dar kartą apžiūrėti jau vedami profesionalo.

Kviečia sukurti savo laikraštį

Kauno bienalė kviečia kauniečius tapti ne tik svečiais, bet ir kūrėjais. Iki gruodžio 1 d. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje ir M.Žilinsko galerijoje bus kuriamas tekstilinis parodų lankytojų laikraštis.

Pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis – pasitelkus audinius, pieštukus, tušinukus, dažus, siuvimą ir kitas technologijas sukurtame laikraštyje bus galima palikti asmeninę žinutę, paskelbti naujieną.

Kauno bienalė savo gerbėjams jau pirmosiomis dienomis pristatė ypač gausią programą. Po šių metų renginio teminiu uniteksto skėčiu priglausta kaip niekad daug skirtingų meno rūšių ir žanrų. Bene daugiausia lankytojų dėmesio atkreipė performanso menas, neabejotinai tapęs pirmojo bienalės savaitgalio ašimi.

Raudonos simbolika

20 tik į baltus audinius susivyniojusių jaunų moterų raudonomis dirbtinėmis lūpomis – tokiu politiškai feministišku kinų menininkės Chun Hua Dong performansu "Dvigubas" buvo atverta Kauno bienalė. Pirmojo bienalės performanso esminiu akcentu tapo spalva – sodri ir ryški, aistringa ir žiauri raudona, bylojanti apie ribų paieškas tarp to, kas asmeniška ir vieša, kas yra menas ir realybė.

Būtent raudona spalva žymėjo ir daugelį kitų bienalės performansų. Menininkė iš Izraelio Tamar Nissim žiūrovus pasitiko Raudonojoje M.Žilinsko galerijos salėje, barokinių paveikslų apsuptyje.

Elegantiška juoda suknele pasipuošusi kūrėja prisėdo ant odinės sofos ir, išsitraukusi raudoną lūpdažį, dažėsi lūpas. Iš pradžių kukliai, protarpiais reprezentatyviai nusišypsodama aplinkiniams (juk įprasta, kad malonus šypsnis privalo puošti kultūringos moteris veidą!). Pamažu putlios raudonos lūpos peraugo į klounadišką povyzą, kol galiausiai visas veidas pavirto į ištisą raudoną kaukę. Moters elegancija taip pat išnyko.

Čia pat, žiūrovų akyse, T.Nissim persirengė laisvą raudona suknele, užsirišo skarelę ir lėtai pradėjo valytis veidą baltos vatos gabaliukais, kurie krito tarp plačiai išskėstų kojų. Visai kaip panaudoti tamponai.

"Moters kūnas – svečių namai mėnesinėms, vyrui, vaikams", – surengtoje viešoje diskusijoje apie savo performansą "Būk mano svečias" pasakojo menininkė. Siekdama, kad žiūrovai pasijustų tikrais svečiais, pasirodymo pradžioje T.Nissim vaišino džiovintomis datulėmis: "Mano vardas hebrajų kalboje reiškia datulė, tad jūs valgėte mane."

Ar netgi tokiu metaforiniu būdu leisti save valgyti nėra pernelyg drąsu? "Tai ir yra menas – save patiekti auditorijai. Žmonės valgo tave ir tu leidi jiems tai daryti", – apie savąją meno idėją kalbėjo menininkė.

Ištekėjusi, du vaikus auginanti performanso meistrė prisipažino, kad save laiko feministe: "Izraelyje, kaip ir Lietuvoje, geriau to nesakyti, nes feminizmas turi labai prastą reputaciją. Be taip, aš esu feministė, nes feminizmą suvokiu kaip mąstymo būdą." Ji teigė, kad pagrindine savo kūrybos tema laiko siekį perteikti esminį šiuolaikinės moters konfliktą tarp pareigos šeimai ir savirealizacijos.

Atsitiktinis sutapimas

Dar viena raudonojo performanso autorė brazilė Maia Rubiane atliko savo pasirodymą "Gėlės oda" iš serijos "Spalvų tetralogija". Jame siekta jusliškai nagrinėti kūno ir erotikos santykį, laviruojant ant plonytės pavojingo grožio ribos. Raudono intymumo atmosferoje raudona suknele pasipuošusi menininkė lūpomis valgė raudonų rožių žiedlapius, paskleistus ant sudaužytos vazos šukių. Panirusi į savo pasaulį, lėtai ir elegantiškai juos kramtė ir rijo, protarpiais springdama ar žiaukčiodama, bet nesustodama.

Žiūrovų reakcijų sulaukta įvairių. Vieni tyliai grožėjosi spalvų monochromija, kiti netruko pabėgti, pasigesdami greitesnio veiksmo ar konkretaus siužeto. Būta ir pasišlykstėjusių, kuriems šis pavojingas veiksmas buvo nepriimtinas.

Tiesa, M.Rubiane kauniečams atliko ir geltonai nuspalvintą performansą "Akistata. Ir tuomet ištariau: taip, sutinku", kuriame nagrinėjo buvimo svetimoje šalyje patirtį – kūrėja užrištomis akimis klausėsi jai nepažįstama lietuvių kalba skaitomos Jono Meko poezijos.

Organizatoriai patikino, kad performansus vienijo tik ta pati universalaus meno kalbėjimo tema. Nė viena menininkė apie viena kitos darbus nežinojo. Tad ir jas pačias nustebino visų performansus sujungusi raudona gija.

Gyvas menas

"Jau kuris laikas bienalės konceptualioji ašis sukasi ne apie konkrečią mediją ar meno rūšį, bet apie idėjas", – apie Kauno bienalės, anksčiau orientuotos išskirtinai į tekstilės meną, transformacijas pasakojo jos meno vadovė Virginija Vitkienė. Jos teigimu, labai natūralu, kad būtent šiandienėje bienalėje, kurią jungia universalios meno kalbos idėja, galima sutikti labai daug žanrų ir medijų kūrinių – taip pat ir performansus.

Tiesa, ištikimi Kauno bienalės gerbėjai šio renginio kontekste su performatyvumu susiduria nebe pirmą kartą. Dar 2011-aisiais su Kauno šokio teatru "Aura" buvo kūriami šokio spektakliai.
"Vis dėlto tai buvo daugiau profesionalus scenos menas, į kurio stebėjimą žiūrovas atėjo nusiteikęs per tam tikrą apibrėžtą laiko tarpą patirti ir suvokti kūno kalbos forma papasakotą istoriją", – apie performanso ir šokio spektaklio skirtumą kalbėjo V.Vitkienė.

Ji pabrėžė, kad performansas, priešingai nei spektaklis, labiau linkęs į netikėtumus ir todėl vadinamas gyvuoju menu: "Tai yra tam tikras veiksmas, kurio negali numatyti net pas menininkas. Jis turi iš anksto apgalvotą struktūrą, bet žiūrovas gali įsikišti, sutrukdyti arba padėti kažką įgyvendinti. Tai labai gyva meno komunikacija, neturinti režisūros, kaip ir mūsų gyvenimas."

Performanso, kaip netikėtumų kupino meno, iliustracija tapo ir T.Nissim surengta atvira diskusija "Raudona gija", kurioje ji ne tik pristatė savo ankstesnius darbus ir pasidalijo mintimis apie moteriškumą – tokį, kokį pati išgyvena ir jaučia, – bet praskleidė atsitiktinai gimusius darbus: filmuojant videoperformansą staiga fone pasigirdusius netikėtai į namus grįžusių vaikų balsus ar vietoj planuotos vienos valandos sugaištas keturias valandas bandant didelį molio gabalą pertrinti per sietą.

Menininkų forumas

Peržvelgus net kelis mėnesius apimančią IX Kauno bienalės renginių programą, kiek nustebino performansų datos – visi jie atlikti tą patį rugsėjo savaitgalį.

"Iš pradžių norėjome performansus rodyti visą bienalės laikotarpį, bet vėliau supratome, kad kviestiniai menininkai iš užsienio būtų šiek tiek vieniši. Per atidarymą būna suvažiavę bene visi kūrėjai", – apie sumanymą kurti idėjų cirkuliacijos ir tarpusavio bendrystės terpę pasakojo V.Vitkienė.

Atrodo, kad mintis pasiteisino su kaupu – performansų žiūrovų gretas papildė ne tik Lietuvos meno pasaulio žmonės, kultūros turistai iš užsienio, bet ir Kauno bienalėje darbus pristatantys užsienio menininkai.

"Performansai – man tolima ir mažai pažįstama sritis, – po T.Nissimi pasirodymo savo įspūdžiais dalijosi hiperrealistinių skulptūrų parodą Kaune pristačiusi australų menininkė Patricia Piccinini. – Jos drąsa nebijoti rodyti savo kūną mane žavi. Aš niekada nedrįsčiau to padaryti."

Pati T.Nissimi netrukus po savo atlikto performanso skubėjo į kolegės Maios Rubiane pasirodymą, kurį atminimui fiksavo fotokamera. "Man labai patinka stebėti kitų menininkių darbus, – teigė kūrėja ir pabrėžė, kad Kaune vienoje vietoje išvydo daug gerų performansų. – O performansai yra labai apgaulingas menas – niekada nesi tikras, ką išvysi. Net, jei nujauti, kas tai ir apie ką, iki pat galo nežinai, ko tikėtis."

Visų Kauno bienalės peformansų koordinatorė Vaida Tamoševičiūtė, kuri taip pat yra performansų atlikėja, džiaugėsi Kauno bienalės organizatorių jai patikėta užduotimi: "Buvo labai lengva dirbti, nes menininkės tvirtos, konkrečios, aiškiai žinančios, ką daro, ko nori. Man svarbiausia – žmogiškasis ryšis, santykiai, kurie užgimsta ir tęsiasi. Taip atsiranda naujų inspiracijų kurti toliau."

Jungtine menininkų paroda M.Žilinsko dailės galerijoje vakar prasidėjo IX Kauno bienalė "Unitekstas".

Bienalės žvaigždė

Dvelktelėjus pirmiesiems šių metų Kauno bienalės vėjams, australų menininkės Patricios Piccinini pavardė privertė suklusti. Prisipažinsiu, nebuvau jos girdėjusi anksčiau, niekur iki šiol nemačiau ir jos kūrybos. Vis dėlto šiuolaikinio meno atstovai jau kuris laikas nepaliaujamai kalbėjo apie tai, kad M.Žilinsko dailės galerijoje turėsime progos išvysti šios iš tiesų pasaulinio lygio kūrėjos darbų.

Interneto paieškoje įvedus raktažodžius "Patricia Piccinini", paaiškėjo, kad tai su labai skirtingomis medijomis dirbanti menininkė, savo kūryboje analizuojanti genetikos, evoliucijos ir šiuolaikinio humanizmo temas. Jos kūriniai eksponuoti garsiausiose pasaulio meno erdvėse Londone, Niujorke, Tokijuje ir t. t., ji yra ir daugelio solidžių šiuolaikinio meno bienalių dalyvė (Berlyno, Sidnėjaus, Liverpulio, Venecijos ir kt.).

Ir štai P.Piccinini čia, Kaune, meno pasaulio pakraštyje, ruošėsi parodos atidarymui. Hiperrealistinės antropomorfinių būtybių skulptūros iš silikono, skirtingų formų ir dydžių motociklininkų šalmai, fotografijos, kuriuose užfiksuoti kasdienio gyvenimo akimirkos, – į Kauną atkeliavo labai įvairi ir drauge vientisa šios menininkės darbų ekspozicija.

Ir gyviai turi sielą

Peržvelgusi P.Piccinini darbų nuotraukas internete ir perskaičiusi kelių darbų aprašus, ateinu į susitikimą su kūrėja turėdama aiškią nuomonę: menininkė priešinasi klonavimui, genų terapijai, modifikuotiems produktams ir nevaldomai technologijų invazijai į gamtos ir žmonių gyvenimą.

Vis dėlto, didelei mano nuostabai, gyvai pamatyti darbai priverčia suabejoti kategoriškumu. Tos būtybės – pusiau žmonės, pusiau gyvūnai – spinduliuoja nekaltą nuoširdumą, vidinę šilumą. Ne, tai – ne kokie bauginantys monstrai. Greičiau priešingai – mieli gyviai, kurie turi sielą. Tyrą sielą!

Pasirodžiusi P.Piccinini maloniai nustebina – prieš mane labai elegantiška ir kukli moteris, nuoširdžios šypsenos ir svajingų akių. Nieko panašaus į uždarą atsiskyrėlę, gyvenančią nuosavame mutantų pasaulyje.

"Ak, kokios realistiškos skulptūros, net akimirkai pasirodė, kad ten, salės krašte, iš tiesų sėdi vaikas", – tarstelėju menininkei. Ši visiškai nenustebusi nusijuokia: "Aš labai dažnai apsigaunu, nors jie mano pačios sukurti!"

Kad būtų lengviau įsitikinti, jog čia – tikrai bekraujai padarai, iš tamsios dėžutės P.Piccinini ištraukia mažą silikoninę skulptūrėlę – lizdelyje gulintį ežiuko pavidalo kūdikį, ir kviečia jį paliesti. Pasirodo, silikonas, kuriuo padengti šie darbai, nuo mūsų pirštų prisilietimų ilgainiui tamsėja. Tad ir šis gyvis, kurį su tokiu didžiuliu malonumu glostau, po poros mėnesių nuolatinio čiupinėjimo visiškai praras patrauklią išvaizdą.

Ar galima pateisinti grožį?

Parodos erdvėje, kur pristatomi P.Paccinini darbai, akį pirmiausia patraukia skulptūrinė kompozicija poetišku pavadinimu "Ilgai lauktas". Tai ant suoliuko jaukiai snūduriuojanti senyvo amžiaus, banginį primenanti močiutė ir patogiai į ją atsirėmęs berniukas. Žvelgiant į šią harmoningą bendrystę užplūsta sentimentai nerūpestingoms vasaroms pas močiutę.

"Ši labai emocionali situacija atspindi ypatingą močiutės ir jos anūko ryšį, – išvydusi mano ilgesingą žvilgsnį, kūrinį komentuoja P.Piccinini, – tai ir yra meilė, esanti visa ko esmė."

Nors močiutė turi žuvies uodegą, galime matyti žmogaus kūno dalis – veidą, pilvą, rankas. "Kodėl ji tokia? Gal genetiškai modifikuota? Gal ji visą gyvenimą dirbo tarnautoja ir dabar yra labai pavargusi?" – retoriškai klausia menininkė ir priduria: – "Tai vienas mėgstamiausių ir sėkmingiausių darbų, nes skleidžia stiprų emocinį krūvį."

Ar šie mutantai – tai numatoma mūsų žmonijos ateitis? P.Piccinini purto galvą. "Mes norime, kad technologijos atliktų konkrečius, žmonijai naudingus dalykus – palengvintų kasdienį gyvenimą, darytų mus gražesnius. Ir tebūnie! Mokslas labai pasitarnauja gydant sudėtingas genetines ligas. Man svarbiausia – mūsų atsakomybė", – savo minčių kodus atrakina menininkė.

"Pavyzdžiui, gamta renkasi grožį – vien dėl jo sukūrė išraiškingą povą. Tai gal ir mes galime modifikuoti gyvūnus tik dėl grožio idėjos? Daugelis sakytų, kad ne. Todėl aš ir klausiu: kas pateisina norą kurti ar keisti gyvūnus?" – tęsia P.Paccinini.

Atkreipiu dėmesį į vaikus, kurie menininkės darbuose vaizduojami ypač draugiški keistiems, bauginančios išvaizdos tvėriniams. Tokiu būdu P.Piccinini nori sužadinti meno stebėtojo empatiją: "Tai mums nematytas padaras, o mes bijome visko, kas yra nepažįstama. O vaiko jis nebaugina, netgi yra labai įdomus."

Idėjų menas

Prieš du dešimtmečius tapybos studijas baigusi menininkė netruko suprasti, kad savo idėjoms išpildyti šios išraiškos priemonės neužtenka. Ji pasuko fotografijos link – pastaroji atrodė kur kas efektyvesnis būdas pasiekti meno stebėtoją.

"Aš lengvai galiu nutapyti šį paveikslą, – P.Piccinini rodo į savo darytą fotografiją, – bet fotografija efektyvesnė, ji leidžia pajusti dabarties akimirkos autentiškumą. Lengviau tapatintis su nuotraukoje matomu vienišu berniuku, suprasti, ką jaučia mergaitė, glostydama savo keistą gyvūnėlį. Tapybą laikau praeities menu."

Ilgainiui kūrėja ėmėsi ir skulptūros – priemonės, kuri leistų objektą apžiūrėti iš visų pusų, prieiti artyn, pajusti savitą santykį. Taip gimė bendradarbiavimo su kitais profesinalais idėja, atvėrusi galimybes naudoti naujas išraiškos priemones.

Vaizdo projekcijos, instaliacijos, skirtingų medžiagų skulptūros – jas kurti įmanoma tik subūrus savo srities specialistų komandą. "Tai yra mano idėjos, bet galime jausti visų tų žmonių darbą, aistrą, atsidavimą, talentą. Jie dirba labai sunkiai, kad galėtų įgyvendinti įvairiausius mano sumanymus", – džiaugiasi kūrėja ir prisipažįsta, kad nesidomi pačiomis meno atlikimo technologijomis.

P.Paccinini jaudina būtent idėjos. Ir tik suformulavusi pastarąją, menininkė galvoja, kaip ją nori išreikšti, – piešti, kurti videofilmą, nuotrauką, skulptūrą. "Mano menas – tai pokalbis su bendruomene apie idėjas. Aš gyvenu šiame pasaulyje ir tai, kas vyksta su žmonija, mane jaudina", – sako P.Piccinini.

Kokia vertybė svarbiausia jai pačiai, aplinka, visuomenės reiškiniais labai besidominčiai kūrėjai?

Tai – džiaugsmas būti kitokiems. Skirtingų formų, spalvų savo kurtais šalmais ji atkreipia dėmesį į mūsų teisę būti skirtingiems. Net jei tas skirtumas – viso labo tik galvos dydis.

"Jie sukurti skirtingų galvų žmonėms, bet turi vienodą paskirtį – juk greitai pralėkti motociklu nori visi! Menas privalo atkreipti dėmesį į skirtumus. Mes – švęsti savo unikalumą!" – pokalbį baigia P.Piccinini.

Kas: XI tarptautinė Kauno bienalė "Unitekstas" 

Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada: Paroda veikia iki 2014 m. sausio 5 d.

Jau šį savaitgalį Kaune šurmuliuos neatsiejama miesto dalimi tapęs prestižinis šiuolaikinio meno renginys – Kauno bienalė, šįmet skaičiuojanti jau devintus gyvavimo metus.

Kaip ir kaskart bienalės metais, rudenį pagrindines Kauno galerijas užtvindys įvairių pasaulio ir lietuvių menininkų personalinės parodos, jungtinės ekspozicijos, interaktyvios diskusijos ar edukacinės programos visai šeimai.

Unitekstas – tokiu mistiniu ir ankstesniame meno kontekste negirdėtu raktažodžiu pažymėta šiųmetė Kauno bienalė.

"Meno kalba – universali. Ją gali suprasti labai skirtingi žmonės, kurie iš tiesų net nesupranta vienas kito kalbos. Rusai, lietuviai, amerikiečiai – jie visi patiria panašių išgyvenimų žvelgdami į tą patį meno kūrinį", – apie idėją, pasufleravusią bienalės temą, sakė meno vadovė Virginija Vitkienė.

Visus bienalės projektus vienija bendra iškalbingumo idėja – stengtasi atrinkti tokius darbus, kuriems būtų nereikalingi papildomi paaiškinimai, ilgi aprašai, kurie patys gebėtų transliuoti žiūrovui savo idėją.

Pagrindinis šių metų akcentas – visame pasaulyje žymios australų šiuolaikinio meno kūrėjos Patricios Paccinini paroda "Nematoma saulė su mumis", kuri bus eksponuojama M.Žilinsko dailės galerijoje. Silikoninės kraštutiniu realistiškumu šokiruojančios hipertrofuotų žmonių-būtybių figūros kvies lankytojus apmąstyti esminius savęs suvokimo klausimus – ką reiškia būti žmogumi, kaip šiandieniame pasaulyje suvokiamas humanizmas.

Kviestųjų menininkų parodos dalyje lankytojai išvys ir praėjusios bienalės prizininkės Gao Yuan iš Taivano darbus, menininkių iš Lietuvos Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Bronės Neverdauskienės kūrybinio bendradarbiavimo vaisius.

Iš viso Kauno bienalė suskirstyta į keturias dalis. Konkursinėje parodoje dalyvaus 18 kūrinių iš viso pasaulio; jaunųjų menininkų programa suvienys jaunus, talentingus, tačiau dar mažai žinomus menininkus. Kitos parodos išsidėstys skirtingose Kauno galerijų ir ekspozicijų erdvėse. Be to, bienalė rengs ir edukacines programas. Tarp pastarųjų dėmesį patraukia ypatinga naujovė – moksleiviams skirtos pamokos "Mokykis su Kauno bienale", kurių pagrindinis siekis – atskleisti mokomąją meno naudą.

Skirtingas pasaulėžiūras, menines išraiškos priemones ir formas jungianti Kauno bienalė įvairiose Kauno erdvėse vyks iki 2014 m. sausio 5 d.