Meilybių daugiau nei keiksmų

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto (VU FF) docentas keiksmažodžių vartojimą gyvoje kalboje laiko natūraliu reiškiniu: žmonės kalba ne tik tam, kad perduotų informaciją ar paveiktų savo klausytoją, auditoriją, bet ir tam, kad išreikštų neigiamas emocijas.

Keiksmažodžiai gali būti ir kalbos šiukšlė, ir jausmų išraiška. Todėl, anot A. Smetonos, svarbu apsibrėžti, kas yra laikoma keiksmažodžiu, o kas ne. Tada viešai kalbėdami keiksmažodžius galėtume cenzūruoti, o stipresnis žodis, kuris nėra keiksmažodis, turėtų teisę gyvuoti. Aiški takoskyra svarbi ir teisininkams, nagrinėjantiems administracinius teisės pažeidimus.

Jei originalo kalba kūrinyje keikiasi, tai išvertus į mūsų kalbą irgi turėtų būti vartojamas keiksmažodis. Koks jis bus, vertėjo reikalas nuspręsti.

Aiškinantis, kas yra tas keiksmažodis, galima pasiklysti: į vieną vietą suplakami ir keiksmažodžiai, ir vulgarizmai, ir kiti neigiami žodžiai.

„Pavyzdžiui, „šūdas“ keiksmažodis ar ne? Lietuviui tai yra keiksmažodis, bet žemaičiui – ne. Jam tai yra normalus žodis, toks pat kaip ir šiukšlė – lietuviškai žemaitiškai ji vadinama pizena. Tuoj susirūpinsime, kodėl žmogus keikiasi, nors iš tikrųjų tai tik šiukšlės pavadinimas“, – VU tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ sako doc. A. Smetona.

Žodynuose paprastai stengiamasi klasifikuoti žodžius, skirstyti juos į vulgarizmus, niekinamuosius žodelius, keiksmažodžius. Vis dėlto kalbininkui toks skirstymas kelia daug abejonių. Lietuvių kalbos žodynas rašytas seniai, rašė jį skirtingi, skirtingų moralinių nuostatų autoriai.

Nors savikritiškiems lietuviams gali pasirodyti kitaip, lietuvių kalboje yra daugiau mažybinių maloninių žodžių negu keiksmažodžių. „Nesame tauta, nusteikusi keiktis“, – sako A. Smetona. Tad atsakymo, kas yra keiksmažodis, jis siūlo ieškoti tose tautose, kuriose keiksmažodžiai yra atskiras kalbos lygmuo, net laikoma turtu.

„Tai yra anglų kalba, rusų kalba ir panašios didžiosios kalbos, kurios turi šį kalbos klodą, nemažai moksliškai ištyrinėtą. Remiantis tais autoriais, galime pasakyti, kas yra keiksmažodis. Tai – nesudėtinga“ , – aiškina mokslininkas.

Šventoji keikimosi trejybė

Lietuviškuose žodynuose keiksmažodžiais vadinami žodžiai ar žodžių junginiai, kurių vartosena yra ribojama visuomenės moralės ir kurie yra skirti įžeisti, neigiamai įvertinti ar pykčiui išreikšti. Doc. A. Smetona siūlo tris konkretesnius kriterijus, kaip atskirti keiksmažodžius.

„Yra šventoji keikimosi trejybė: vyriškas lytinis organas, moteriškas lytinis organas ir sueitis. Juos vadinkite vulgariai ir tai bus keiksmažodžiai", – sako jis.

Visus šiuos dalykus galima pavadinti ir paprastai – mokslo terminais, neutralios kalbos žodžiais ar aiškinant vaikams – eufemizmais. „Tačiau yra ir bjaurių pavadinimų – savų ir skolintų. Jei susitariame, kad ši šventoji keikimosi trejybė, kiti lytiniai organai ir organizmo išskyros (pvz., myžalas, šūdas), – tai ir yra keikimosi bazė“, – sako doc. A. Smetona.

Šiuos žodžius vertėtų surašyti į atskirą knygelę ir viešai, gerbiamoje kompanijoje jų nevartoti.

Pagalba nuo skausmo

Ar, suskirsčius keiksmažodžius į tris grupes, nepasirodys, kad lietuvių kalboje keiksmažodžių beveik nėra? Anot doc. A. Smetonos, pagal šį apibrėžimą keiksmažodžių daug nėra ir kitose kalbose. Esama kelių dešimčių pagrindinių keiksmažodžių ir daug išvestinių, morfologinių, fonetinių perdirbinių. Pvz., rusiškajame „Didžiajame keiksmų žodyno“ tome visas tomas yra skirtas žodžiui „ch*i“, antras tomas – žodžiui „p***a“. Tad daug tų žodžių nėra", – sako jis.

Lietuvių vartojamų keiksmažodžių lobynas gausiai papildytas rusų kalbos keiksmais. Doc. A. Smetonos tai nestebina: kalėjimuose įsigalėjo rusų kalba, tad ir į mūsų kalbą įsiveržęs žargonas yra rusiškas. „Paradoksalu, kad dabartinė jaunoji lietuvių karta rusų kalbos net nemoka, nežino ir nesupranta, o keikiasi rusiškai“, – pastebėjo VU docentas.

Keiksmai nėra nereikalinga kalbos šiukšlė – tokie jie tampa tada, kai vartojami netinkamoje vietoje, kiekviename sakinyje, be jokio tikslo. Jei mes stipriai susižeidžiame ir nusikeikiame, keiksmas išsprūs kaip neigiamos emocijos, skausmo išraiška.

„Yra atliktas įdomus eksperimentas. Dviem žmonių grupėms buvo liepta įkišti ranką į ledinį vandenį. Laukta, kiek ištvers. Tačiau vienai grupei leido keiktis, o kitai – ne. Paaiškėjo, kad ta, kuri galėjo keiktis, ranką šaltame vandenyje išlaikė vos ne dvigubai ilgiau. Taigi keiksmažodis – puikus anestetikas, kodėl jis gali būti nereikalingas? Tik turi būti vartojamas vietoje ir laiku“, – aiškina doc. A. Smetona.

Bendra visiems sluoksniams

Mokslininkas prieštarauja įsitikinimui, esą keikiasi tik žemo išsilavinimo, nekultūringi žmonės.

Impulsas: keiksmažodžius yra pamėgę įvairių viešų akcijų rengėjai. (P. Paleckio/BNS nuotr.)

„Tyrimai rodo, kad daugiausia keikiasi kraštutiniai visuomenės sluoksniai – žemiausias, kuris nesupranta, kur reikia, kur nereikia keiktis, ir inteligentijos, aukščiausias, ypač rafinuotas sluoksnis, kuris tai daro sąmoningai. Aš labiau siečiau keiksmus su kaimo ir miesto kultūra. Keiksmas greičiau yra miesto kultūros dalykas. Žemdirbys nėra žemasis sluoksnis. Proletariatas – žemasis sluoksnis. Jame atsiranda erdvė nereglamentuotam, primityviam bendravimui. Be to, ten nyksta vadinamosios kaimo moralės ribos“, – sako VU docentas.

Tačiau, pastebi mokslininkas, iki XX a. vidurio mes neturėjome lietuviškos miesto kultūros. „Dėl okupacijų, amžinųjų karų... Mes tik XX a. padarėme tai, ką kitos nacijos padarė prieš kelis šimtus metų“, – akcentavo doc. A. Smetona.

Ar reikėtų bausti žmones, ne vietoje ir ne laiku pavartojusius keiksmažodžius? „Nieko nereikėtų bausti, išskyrus atvejus, nurodytus Administracinio nusižengimo kodekse. Negali negražiai sakyti policininkui, negali keiktis renginiuose ir t. t.“, – anot kalbininko, visais kitais atvejais keiksmažodžių vartojimas atspindi asmens kultūrą.

Anglai – jūrininkų tauta, vyriški kolektyvai, yra daug keiksmažodžių. Kodėl jie iki mūsų neatėjo?

„Jei bendraujant su studentais vienas studentas vartoja keiksmažodžius, aš konstatuoju: jis yra chamas, mėšlabridis, kuris atsidūrė ne savoje vietoje“, – sako pašnekovas.

Ginklas ir magija

Pasak pašnekovo, panagrinėjus obsceninės ir stiprios neigiamos leksikos tikslus ir prasmę galima pamatyti platesnę jų reikšmę nei tik emocijų raiška.

Pavyzdžiui, pragmatinis keikimosi tikslas yra kalbinė agresija – pasiuntimas su įžeidimu arba atsisakymas su įžeidimu. Yra situacijų, kur ji yra reikalinga. „Nuo chamo, kurį sutikai degalinėje, iki karo, kuris už kelių šimtų kilometrų vyksta“, – sako doc. A. Smetona.

Mokslininkas pasakoja, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami abejingumui, dievagojimuisi išreikšti. „Jei jau dabar nemesiu rūkyti, šūdas būsiu“, – pavyzdį pateikia mokslininkas.

Be to, vartoti keiksmažodžius galime ir be pragmatinio tikslo. „Tokiu atveju dažniausiai nebūtinai vartojami keiksmažodžiai, gali būti  neigiamai konotuoti žodžiai – pejoratyvai, paprastai nukreipti ne į pašnekovą, o į save patį, todėl šiuo atveju nėra įžeidimo“, – sako doc. A. Smetona. Kai keiksmažodžiai padeda išreikšti emocijas, pvz., įsidūrus adata, užsigavus kojos pirštą, jie padeda gamintis endorfinams.

Esama tyrimų, kad keiksmažodžiams būdavo suteikiamos maginės funkcijos, tad draudimai vartoti kai kuriuos žodžius gali būti susiję su prietarais.

„Dar vienas dalykas yra pertarai (nereikalingas, kalbant nuolat pasigaunamas žodis). Kaip tas čečėnų vadas (Ramzanas Kazydorvas – red. past.) vartoja „don, don“. Arba kaip vienas mūsų prezidentas, iš kurio „Dviračio žinios“ pasišaipydavo žodeliu „vansi“. Vietoj šių pertarų galima vartoti keiksmažodžius, nuolat „blyksėti“. Tai rodo net ne žmogaus moralę, o retorikos įgūdžių nebuvimą, minties greičio ir kalbos aparato nesutapimą. Kai mintis bėga greičiau už kalbos aparatą, tuomet pradedama pildyti tas tuščias vietas visokiais nereikšmingais žodeliais“, – aiškina mokslininkas.

Doc. A. Smetona atkreipia dėmesį į tai, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami ne kaip keiksmai, o tiesiog kaip paprasti įvardžiai. „Paduok man tą šūdelį...“ Čia ne agresija – tiesiog vartojame vietoj įvardžio. Tais 30 keiksmažodžių galima pakeisti bet kurį neutralų žodį“, – sako kalbininkas.

Keiksmažodžius taip pat dažnai pasitelkia rašytojai, žurnalistai norėdami charakterizuoti įvairius visuomenės sluoksnius. Anot mokslininko, yra tokių veikėjų, kuriems charakterizuoti reikia keiksmažodžių.

Tuos atvejus, kai verčiant žinomus rusiškus ar angliškus kūrinius vietoj keiksmažodžių rašomi daugtaškiai, sakomi „pypsiukai“ ar riebus keiksmažodis pakeičiamas neutraliu „velniu“, kalbininkas vadina vertimo broku. „Jei originalo kalba kūrinyje keikiasi, tai išvertus į mūsų kalbą irgi turėtų būti vartojamas keiksmažodis. Koks jis bus, vertėjo reikalas nuspręsti“, – mano doc. A. Smetona.

Kada drausti ir bausti?

Kaip elgtis su tais keiksmažodžiais? Anot VU dėstytojo, draudžiama ten, kur nurodyta Administracinių teisės pažeidimų kodekse ar kituose įstatymuose.

Kad būtų išvengta teisinių nesusipratimų, mokslininkas ragina padaryti aiškų tikrų keiksmažodžių, kurių viešojoje kalboje neturėtų būti, sąrašą – ši misija turėtų būti pavesta mokslininkams. Kalbėjimas privačioje aplinkoje neturėtų būti niekaip teisiškai reglamentuojamas.

Vaikas su pirmais keiksmažodžiais dažniausiai susiduria mokykloje arba jau net ir darželyje, kai patenka į viešojo bendravimo erdvę. Tačiau į šią aplinką kalbą vaikai irgi atsineša iš šeimų, kurios turi skirtingas tradicijas ir kalbines patirtis. Vienose šeimose kūno dalys vadinamos išgalvotais ar mažybiniais maloniniais žodžiais, o kitose – įvardijamos oficialiais ar net necenzūriniais žodžiais. Todėl, doc. A. Smetonos manymu, jau iki mokyklos kai ką vaikui pasakyti verta, kad jis nebūtų priblokštas ir traumuotas psichologiškai.

„Kai kurių šių žodžių įvardijimas reikalingas ir mokymo tikslais mokykloje. 4–5 klasėse, kai prasideda lytinis ugdymas, vaikas šalia vaikiškų pavadinimų susipažįsta su moksliniais tų pačių kūno dalių, procesų ir veiksmų pavadinimais. Žvelgiant adekvačiai, per leksikos pamokas galima būtų irgi pasakyti, kad egzistuoja ir kitokios leksikos klodas ir kad dalis tos leksikos yra svetima“, – sako mokslininkas.

Ar reikėtų edukuoti jaunimą, aiškinti, kurie keiksmažodžiai yra labiau vartotini, kurie – ne? „Gyvenimas yra įvairus. Kai per leksikos pamokas aiškinama, kad „fortkė“ yra nevartotina, geriau „orlaidė“, galima pasakyti (ir apie keiksmažodžius – red. past.). Jei mokytojas adekvatus, jis turėtų pasakyti, kad yra ir toks leksikos klodas ir kad dalis tos leksikos yra svetima", – mano doc. A. Smetona.

Jis pritaria minčiai, kad karo Ukrainoje kontekste derėtų atsisakyti ir rusiškų keiksmažodžių. Anot jo, užaugo karta, kuri laisvai kalba angliškai, bet, net nemokėdama rusiškai, vis tiek vartoja rusiškus keiksmažodžius. „Keista, kad neperima angliškų keiksmažodžių. Juk anglai – jūrininkų tauta, vyriški kolektyvai, yra daug keiksmažodžių. Kodėl jie iki mūsų neatėjo? Gal tėvai, seneliai perduoda vaikams, anūkams rusiškus“, – juokiasi mokslininkas.

Palaimintas menas

Kiek simboliška, kad šviesiojo Lietuvos naiviojo meno ambasadore vadinamos Jūratės Mikulevičienės tapyba pristatoma būtent Lietuvos profesionaliosios muziejininkystės pradininko ir garsiosios operos solistės, choro dirigentės namuose.

Šiuo metu JAV gyvenanti buvusi kaunietė – įvairių meno mūzų lankoma kūrėja. Kaune įgijusi solinio dainavimo specialybę, jau brandžioje jaunystėje ji atrado tapybą, tekstilę, o nuo 1994 m. gyvendama Detroite (JAV) įsteigė mėgėjų teatrą, kuriame ne tik režisuoja, vaidina, bet ir kuria scenografiją ir kostiumus. Dėl stilistikos, motyvų jos paveikslai – tarsi atvirlaiškiai, išsiųsti iš praeities, kurią tyrinėti, atminti,  branginti ir kvietė pats P.Galaunė, šių namų šeimininkas.

J.Mikulevičienės kūrybos kelias, kaip anotacijoje teigia parodos kuratorė Violeta Krištopaitytė-Jocienė, radosi keliaujant „gyvenimo koridoriumi“ su gausybe užrakintų slėpiningų durų.

„Vienas duris atrakinau 1986 m. Įėjusi vidun, radau teptukus, dažus ir Vitalijos Ušinskienės (dailininkė, Liaudies meno draugijos Kauno skyriaus konsultantė, paskatinusi kurti ne vieną tautodailininką – red. past.) palaiminimą tapybai“, – menininkę cituoja parodos anotacijos autorė.

J. Mikulevičienės kūriniai idealizuoja gyvenimą, kuriama būta ne tik ritualizuotos buities, – jos paveikslai – tai ištapyta odė šeimai, bendrystei, nuoširdumui.

Palaiminimas, anot V.Krištopaitytės-Jocienės, lydėjo ne tik kūrėją, bet ir jos kūrinius. Juose – sutikti žmonės, šilti vaikystės prisiminimai, kaimo, miestelių viešos erdvės, namų buitis, kalendorinės šventės ir gelminiai pokalbiai su lietuvių dievdirbių šventaisiais paveikslais.

Tradicijų tąsa

Parodos erdvė – kamerinė, jauki ir sava bet kuriam lankytojui. Nuoširdų intymumą skleidžiantys paveikslai joje idealiai dera. Gal dėlto, kad ir J.Mikulevičienė tapo kamerinėje aplinkoje, prie virtuvės stalo Detroite?

„Tai tikra tapyba savimi, pasakojant apie patirtis ar jausenas. Menininkės kūryba atstovauja naiviojo meno laukui, tad joje natūraliai aptinkame nesudėtingų kompozicijų, vaikiškai paprastų formų plastiką, dekoratyvų grynų spalvų naudojimą ir jausmo primatą“, – pastebi parodos kuratorė.

Dailininkė sąžiningai tęsia Lietuvos liaudies meno tradiciją ir papildo ją savitais tapybos darbais: naiviojo stiliaus natiurmortais, jau tik atsiminimuose išlikusio lietuviško kaimo vaizdiniais, lietuviams svarbiausiais krikščionybės simboliais, šventųjų portretais.

J.Mikulevičienė naudoja ryškias, išgrynintas spalvas, jos tapomi  objektai supaprastinti. Tačiau, kaip pastebi kita jos kūrybą tyrinėjanti menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė, bene svarbiausia kūrybos tema – šventieji ir subtilus jų ikonografijos atskleidimas naivistinių idėjų kupina maniera.

Ją pasitelkusi, dailininkė savaip per sakraliojo pasaulio charakterius pristato lietuvių gyvenimo pagrindu laikytas krikščioniškojo tikėjimo vertybes. Šiandien vienu dideliu kaimu virtusiame pasaulyje jas vis labiau nustelbia kitų kultūrų, tikėjimų, tradicijų postulatai, dažniausiai nugalintys dvikovoje su tuo, kas dar prieš du trečdalius amžiaus buvo neatsiejama nuo tiek kaime, tiek mieste gyvenusio lietuvio kasdienybės.

J.Mikulevičienės kūriniai idealizuoja gyvenimą, kuriama būta ne tik ritualizuotos buities, – jos paveikslai – tai ištapyta odė šeimai, bendrystei, nuoširdumui. Nesunku numanyti, kad, gyvendama toli nuo Lietuvos, menininkė ir pati ilgisi tradicijų, kai po atviru dangumi prie ilgo stalo susirenka kaimynai ir giminės, kai aplink didelę miestelio aikštėje papuoštą eglę linksminasi šv.Kalėdų stebuklu tikintys vaikai. Jos jaučiamas pirmapradės nekaltos meilės ilgesys užkoduotas biblinį motyvą atkartojančiame paveiksle, kur sodo obelis saugo nebylaus įsimylėjėlių – labai žemiškų Ievos ir Adomo – dialogo paslaptis.

Kaip danguje, taip ir žemėje

Anot V.Krištopaitytės-Jocienės, J.Mikulevičienės darbus išskiria itin tikra emocija, į kurią beveik neįmanoma nesureaguoti, komponavimo lengvumas ir mielų detalių kalba, žiūrinčiojo veide dažniausiai atverianti šypseną.

Kad tik laiku... / L. Pranaitytės nuotr.

„Net vaizduodama skausmingąsias istorijas – Nukryžiuotąjį ar septynių kalavijų pervertą Švč.Mergelės Marijos figūrą, Jūratė išlaiko vidinę giedrą. Todėl jos paveikslai išskirtinai jaukūs, tarsi netoliese po kėde visada snaustų katinas, o ant nertos staltiesėlės tebesiilsėtų mylintis mamos ar močiutės žvilgsnis“, – teigia menotyrininkė.

Jaukūs ir savi net ir J.Mikulevičienės šventieji. Dailininkės darbuose jie tampa centrine figūra – vaizduojami stambiu planu, ryškūs, dėstomo siužeto atžvilgiu aplinkai paliekamas antraeilis vaidmuo. Kita vertus, pastaroji – kaip ir dera naiviojo meno kūryboje – motyvų hierarchijoje nuo viršūnės tėra nutolusi puse žingsnio. Tarsi negalėdama apsispręsti, kas svarbiau – dangiškasis ar žemiškasis pradas, o gal kaip ir visi liaudies meno kūrėjai norėdama akcentuoti abiejų ryšį, menininkė šventuosius apsupa, įrėmina augalų gijose, Jėzus Kristus kryžių neša mirguliuojant tradicinius metalinius kryžius menančiomis saulutėmis, Rūpintojėlis pasaulį apmąsto varpų ar verbų fone, lemtingas Ievos ir Adomo susitikimas įrėminamas servetėlės nėrinyje – tarsi laukiančio šeimyninio gyvenimo, būsimo namų jaukumo simbolyje.

Net lemtingoji akimirka, kai šv.Jurgio ietis perveria slibiną – J.Mikulevičienės labai mėgstama scena, – gali vykti ne abstrakčioje erdvėje, abstrakčiame laike, bet nekaltų žiedų pilnoje pievoje ar pavasario naktį, kai saulės šviesą skleidžia mėnulis, žemišku džiaugsmu kvepia trapūs pievų ir obelų žiedai, o lakštingala skelbia šviesai nugalėjus tamsą.

Ne antraeilį, bet visumą papildantį vaidmenį atlieka ir kūrinio forma, rėmai, kuriuos menininkė parenka itin kruopščiai. Marijos su kūdikių paveikslo rėmus ji ištapo ornamentais, kokius mėgo skrynių, langinių ar puodynių margintojai. Jėzaus istorijos triptikas įrėmintas kančios motyvą atliepiančiu nenudailintu, kalbant nūdienos terminais, augalo defektų turtingu medžiu. Pasirengimo šv.Kalėdų šventei akimirką vaizduojantis kūrinys pateiktas su prabangą imituojančiu rėmu, dėl kurio paprasta miniatiūra virsta tikru šventiniu atviruku.

Kiekvienas J.Mikulevičienės kūrinys – tarsi atskiras pasakojimas, parodos pavadinimo „Kada buvo...“ tęsinys, sujungiantis tai, kas buvo ir ką šiandien galime rasti jau ne kaimo troboje, sode, miestelio aikštėje, bet mene.

Kas? Paroda „KADA BUVO... JŪRATĖS MIKULEVIČIENĖS TAPYBA (KAUNAS–DETROITAS (JAV)“.

Kur? A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje.

Kada? Veikia iki spalio 15 d.

Su „Fluxus“ ženklu

Avangardo menininkės kūrybos viešnagė Kaune – tarsi simbolis aktas. Kitais metais 90-metį švęsianti Y.Ono, karjerą pradėjusi dar XX a. šeštajame dešimtmetyje Niujorko avangardinio meno scenoje, artimai bendradarbiavo su Kaune gimusiu „Fluxus“ judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu.

Pirmoji Y.Ono personalinė paroda, kurioje rodyti darbai iš serijos „Paveikslų instrukcijos“ (angl. „Instruction Paintings“), vyko būtent 1961 m. J.Mačiūno ir Almio Šalčio įsteigtoje AG galerijoje Niujorke.

Menininkės ilgamečio bičiulio, J.Mačiūno ir „Fluxus“ judėjimo parodų kuratoriaus Jono Hendrickso kuruojamas projektas Kaune – Šiuolaikinio meno centro Vilniuje, Porto šiuolaikinio meno muziejaus „Serralves“ ir Niujorke įsikūrusios Y.Ono studijos „Studio One“ bendradarbiavimo rezultatas.

Kaune pristatoma paroda – 2020 m. „Serralves“ muziejuje eksponuotos parodos tąsa, specialiai adaptuota gimtajam J.Mačiūno miestui. Vienoje iš Kaune pristatomos parodos salių eksponuojami Y.Ono ir J.Mačiūno vienas kitam dedikuoti darbai.

Kurdama nuostabias, sudėtingas, susižavėjimą keliančios estetikos instaliacijas Y.Ono atskleidžia savitą erdvės ir architektūros suvokimą.

Universali kūryba

Portugalijoje pristatytas projektas sulaukė teigiamos tiek publikos, tiek kritikų reakcijos.

„Kurdama nuostabias, sudėtingas, susižavėjimą keliančios estetikos instaliacijas Y.Ono atskleidžia savitą erdvės ir architektūros suvokimą. Tai įrodo ir paroda, kurioje pristatomi erdviniai, vizualiniai ir suvokimo žaidimai, suteikiantys psichinės ir fizinės patirties“, – rašė Portugalijos spauda.

Retrospektyvinė paroda apima Y.Ono kūrybos pradžią XX a. šeštajame dešimtmetyje ir tęsiasi iki pat šių dienų, tad yra išskirtinė proga susipažinti su pasaulinio garso menininkės darbais.

Nors Y.Ono istorija neišvengiamai siejama su jos gyvenimo partnerio „The Beatles“ lyderio Johno Lennono legenda, ji yra išskirtinė kultūros asmenybė. Y.Ono – ne tik novatoriška tapyba, bet ir performansai, filmai, erdvės instaliacijos, į bendrus kūrybos procesus kitus menininkus ir publiką įtraukiantys projektai.

Pagrindiniai Y.Ono kūrybos motyvai – kultūriniai ir sociopolitiniai klausimai. Ji kelia moters kūno, jo įgalinimo visuomenėje klausimus, aktualizuoja pacifizmo idėjas.

Įtrauktis: Y.Ono retrospektyvinė paroda kviečia žiūrovą iš pasyvaus stebėtojo virsti bendrakūrėju. / Justinos Lasauskaitės, Eitvydo Kinaičio, L. Žemgulio nuotr.

Anot menotyrininkų, idėjos apskritai yra viena pagrindinių Y.Ono kūrybos medžiagų. Jos gali būti rimtos ar žaismingos, utopinės ir poetiškos, išreiškiamos žodžiais ar veiksmais, realizuojamos objektų, instaliacijų pavidalais ar tiesiog žiūrovų vaizduotėje.

Aplenkiant įvykius

Y.Ono novatoriški meniniai pasiūlymai akcentuoja: meno neįmanoma atskirti nuo gyvenimo. Aktualumo neprarandanti jos kūryba skatina kritiškai vertinti aplinkinį pasaulį, pasitelkiant meno kalbą ir priemones aktyviai reikšti savo poziciją aktualiais klausimais.

Veikiau ne sutapimu, bet Y.Ono jautrumu supančiam pasauliui, gebėjimu išgirsti dar neišleistą garsą, pamatyti dar neįvykusio gaisro pašvaistę, pajausti dar tik bręstančią dramą galima paaiškinti ir sąsajas tarp Kaune pristatomo menininkės projekto ir karščiausių aktualijų.

Įžanginė parodos dalis „Exit It“ – žemišką gyvenimą simbolizuojančiame senojo banko pastate įkurdintas iš karstų išaugančių medžių miškelis – radosi sausio pabaigoje, per patį pandemijos įkarštį, tad nuskambėjo kaip raginimas prisiminti apie gyvenimo laikinumą. Tačiau jau netrukus, vasario 24-ąją, Rusijai įsiveržus į Ukrainą, instaliacija virto ir masinių civilių žūčių simboliu.

Karo ir taikos, gyvybės ir mirties priešprieša dar labiau sustiprėja retrospektyvinėje parodos dalyje, akcentuojančioje pacifizmo, kuriam Y.Ono sykiu su J.Lennonu skyrė tiek daug dėmesio vykstant Vietnamo karui, motyvą.

„Laisvės pažinimo sodas“ kviečia susipažinti su įvairialype žinomos menininkės kūryba ir kartu mąstyti apie gyvenimo rimtį, žaismingumą ir vaizduotės galias.

Parodoje Y.Ono būdinga minimalistinė estetika kontrastuoja su užkoduoto turinio gilumu. Didelė dalis retrospektyvinės parodos kūrinių – interaktyvūs: žiūrovas gali juos liesti, užlipti kopėčiomis ir perskaityti paslėptą tekstą, apsisiausti maišu ir tapti meno kūriniu.Skatindama žiūrovą užmegzti intymų santykį su kūriniais, menininkė kviečia laisvai interpretuoti ir taip tapti kūrybos proceso dalimi, galutinio jos rezultato autoriumi.

Kas? Y. Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki gruodžio 4 d.

Pakoreguoti planai

Rugsėjo 9–18 d. Lietuvoje vyksiantys renginiai – iš tų keliasdešimties tūkstančių, kurie kasmet rugsėjį pusšimtyje Europos valstybių suburia milijonus dalyvių.

Pirmieji kultūros paveldo pažinimo renginiai, 1985 m. prasidėję Prancūzijoje, siekė pristatyti ir atskleisti kultūros paveldą šalyje gyvenantiems užsieniečiams ir turistams. Galiausiai iniciatyva taip išpopuliarėjo, kad Europos Taryba perėmė ją ir pakvietė jungtis visas organizacijos nares. Taip 1994 m. šis kultūros paveldo pažinimo virusas persimetė ir į Lietuvą.

Anot Kultūros paveldo departamento vadovo Vidmanto Bezaro, prieš metus formuojant Europos paveldo dienų temą tvaraus paveldo sąvoka buvo siejama su žmogaus, gamtos, paveldo derme, apsauga ir prisitaikymu prie klimato kaitos. Niekas net negalėjo pagalvoti, kad beprotiškas Rusijos žingsnis sukeliant karą pakeis viską: prioritetus ir supratimą apie tvarumą, trapumą, vertybes.

„Paveldo tvarumas įgauna visai kitą prasmę, kai žinai, kad Ukrainoje daugiau kaip 300 kultūros paveldo objektų yra suniokota, pažeista, kai sunaikintos kelių kartų muziejuose sukauptos kolekcijos. Sunku suvokti, kas turėjo nutikti kai kurių žmonių sąmonėje, kad, praėjus 80 metų po Antrojo pasaulinio karo, žvelgdami į 1941 ir 2022 m. darytas nuotraukas su Odesos prieigomis, matome analogiškus vaizdus su prieštankiniais įrenginiais ir smėlio maišais... Paveldas net ir XXI a. yra ne tik tvarus, bet ir labai trapus, – sako V.Bezaras.

Todėl, vykdant paveldo apsaugos misiją, būtina prisidėti ne tik prie paveldo fizinės apsaugos, bet ir prie taikaus sambūrio, griežtesnių sankcijų agresijai propagavimo. „Dabar pagrindinė misija – suvaldyti agresiją, jos padarinius, apginti paveldą, padėti kitiems, nes, jei mes nepadėsime, su mūsų paveldu gali nutikti tas pats“, – pastebi KPD direktorius.

Atsivers daug durų

Kultūros paveldo pažinimo šventė prasidės šį ketvirtadienį Vilniaus Švč.Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčioje vyksiančiu renginiu. Tačiau tai progai skirtų iniciatyvų bus kiekviename Lietuvos regione: lankytojams atsivers paprastai uždaros durys, restauratoriai papasakos apie naujam gyvenimui prikeliamas vertybes, gidai pasakos įdomių istorijų, atkreips dėmesį į paveldo tvarumą, kuris ypač aktualus šiandieniame pasaulyje.

Susipažinus su kultūros paveldo objektais, jų statybos technologijomis, medžiagų apdirbimu bus galima pamatyti senųjų meistrų išmonę, pasimokyti pritaikyti ją ir šiuolaikinėms statyboms.

Kaune į Europos paveldo dienų programą paprastai įsitraukia pagrindiniai kultūros židiniai. Oficialus Europos paveldo dienų Kauno apskrityje atidarymas vyks rugsėjo 15 d. Kauno miesto muziejaus M. ir K.Petrauskų skyriuje.

Paveldo tvarumas įgauna visai kitą prasmę, kai žinai, kad Ukrainoje sunaikintos kelių kartų muziejuose sukauptos kolekcijos.

Ekskursijos „Petrauskų namų turtai“ metu bus gilinamasi į čia gyvenusių garsių muzikų Kipro ir Miko Petrauskų namų eksterjero ir interjero detales, jų pokyčius, vykusias restauracijas ir jų metu išsaugotas pastato vertingąsias savybes. Lankytojai sužinos, kaip keitėsi namo planas, kaip pritaikyta muziejaus reikmėms, žvilgtelėsite į fondų patalpas, kuriose saugoma daugybė eksponatų, o autentiškame K.Petrausko bute lauks restauruotas interjeras, kuriame gimsta lietuviškų dizaino tradicijų ir art deco sintezė.

Išsaugoti ir atkurti

Apie tvarumą interjere bus kalbama ir rugsėjo 14 d. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vyksiančiame renginyje „XX a. I pusės gyvenamųjų interjerų paveldas: istorija ir atkūrimo iššūkiai“. Menotyrininkė dr. Aistė Dičkalnytė skaitys paskaitą „Tarpukario miestiečių interjerai: tarp modernumo ir tradicijų“, kurioje bus galima sužinoti, kaip atrodė prieškario gyventojų namai, kokios vyravo mados ir kaip interjerai pasikeitė vykstant modernizacijai.

Norint atnaujinti baldą, dažnai nebūtina įdėti daug darbo. Galbūt užtenka pašalinti mechaninius pažeidimus ar seną dangą pakeisti nauja ir taip atidengti jo vertę. Žinant reikalingus etapus, tinkamai pasirinkus medžiagas baldą galima atnaujinti patiems namuose, tačiau esama atvejų, kada verčiau kreiptis į specialistą. Apie visa tai edukacinėje paskaitoje „Medinių dirbinių restauravimas: ką galima pasidaryti patiems ir kada kreiptis į specialistą?“ papasakos meninių baldų restauratorius Aurelijus Blažinauskis.

Po paskaitų lauks ekskursija „Senieji Prekybos, pramonės ir amatų rūmai ir rūmų pirmininko butas juose“. Ekskursijos metu bus pristatyti buvę Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – vienas ryškiausių Kauno modernizmo pastatų, kuriuose šiuo metu yra įsikūrusi Kauno apskrities viešoji biblioteka. Ekskursijoje bus aptariamos interjerų paveldo vertybės, pastato išplanavimo ypatumai su rūmų pirmininko tarnybiniu butu.

Rugsėjo 17-ąją prie Lietuvos švietimo istorijos muziejaus prasidės ekskursija „Vinco Ruzgo šviesos keliu“. Kartu su Kauno Vinco Kudirkos viešąja biblioteka muziejus pakvies pasivaikščioti po Kauno centrą ir senamiestį, kur tarpukariu buvo įsikūrę muziejaus ir bibliotekos namai, pasiklausyti istorijų ir susipažinti su Vinco Ruzgo, abiejų įstaigų įkūrėjo ir vadovo, tikro to meto šviesuolio, bibliotekininko, muziejininko ir pedagogo asmenybe.

Į programą įsitraukę projekto „Kaunas 2022“ architektūros ir paveldo programos „Modernizmas ateičiai“ dalyviai pakvies į seminarą, skirtą kultūros paveldo objektų prieinamumo iššūkiams, dirbtuves apie žmonių, architektūros, miesto planavimo, socialinio ir miestietiško gyvenimo kultūros ryšius, suburs į Kauno Žaliakalnio medinukų gelbėjimo dirbtuves.

Išsami Europos paveldo dienų Kauno regione programa, dalyvavimo sąlygos ir informacija apie registraciją – http://kpd.lt/epd2022/kauno-regionas.

Saugo karinę istoriją

Pietvakarinėje Kauno dalyje, netoli Vaišvydavos, esantis fortas dar geriau žinomas dėl rengiamos šikšnosparnių nakties ir kaip karinio sporto fortas – šalia įsikūręs dažasvydžio ir šratasvydžio klubas „Legionas“. Objektas atspindi sudėtingą tiek Kauno, tiek visos Lietuvos istoriją. Čia pėdsakų paliko skirtingus valstybės gyvavimo tarpsnius žymėjusios kariuomenės – pradedant Rusijos imperijos, baigiant okupacine SSRS kariuomene.

Pastatytas caro Aleksando III nurodymu 1882–1889 m. V fortas  įrengtas pagal tipinį 1879 m. sudarytą carinės Rusijos fortų planą ir yra viena sudėtingiausių šio plano realizacijų: jį projektuojant buvo atsižvelgta į vietovės ypatybes.

Vieta: netradicinio teatro festivalis padės iš naujo atrasti savaip išskirtinį V Kauno fortą. / Organizatorių nuotr.

Integruojant objektą į sudėtingą kalvotą reljefą, jame įrengta sudėtinga drenažo sistema, papildomi kazematai. V fortas sujungtas su keturiems pabūklams skirta baterija, į jo vidų patekti buvo galima tiltu iš šiaurės vakarų pusės. 9 ha plote esantis fortas apsuptas gynybiniu grioviu, jame buvo įrengtos kareivinės, parako sandėliai, slėptuvės.

1908 m. kompleksas buvo iš dalies modernizuotas – sustiprintas papildomu betono sluoksniu, perstatyti kai kurie konstrukciniai elementai.

Pirmojo pasaulinio karo metu, Vokietijos kariuomenei sėkmingai šturmuojant Kauno tvirtovę, 1915 m. rugpjūčio 4 d. fortas buvo apleistas. Nors fortas ir buvo naudojamas Kauno tvirtovės gynybai, tačiau nuo tiesioginės priešų artilerijos nenukentėjo: kai kurie kazematai sugriauti besitraukiantiems tvirtovės gynėjams susprogdinus šaudmenų likučius.

Tarpukariu forte veikė Lietuvos kariuomenės ginklų dirbtuvės, nuo 1939 m. lapkričio 16 d. čia trumpam buvo įsteigta 7-oji internuotų Lenkijos karių stovykla. Sovietmečiu kareivinės buvo pritaikytos sunkvežimių garažams, pastatytos papildomos patalpos priešlėktuvinėms raketoms, degalų saugykloms. Divizionas saugojo strateginius Kauno objektus, Kauno HE.

Beje, plačiau susipažinti su forto istorija pakvies ir festivalio partneriai, viešosios įstaigos „Tvirtovės parkas“ atstovai, rugsėjo 10 d. 15 val. pakviesiantys į ekskursiją.

V fortas būtent ir sužavėjo tuo – jis dar nesulaukė savo eilės, nors erdvės labai įdomios. Tad nutarėme žengti tą pirmą žingsnį.

Išplėštas iš užmaršties

Šiandien Kauno marių regioninio parko teritorijoje esantis fortas iš visų Kauno tvirtovės objektų bene mažiausiai kultūriškai įveiklintas. Tad, atradusi jį, festivalio komanda metė sau iššūkį – bent trumpam tvirtovėje įkurdinti teatrą.

„Ieškant erdvės šių metų festivaliui, karinis kontekstas paragino atsigręžti į Kauno fortus, kurie buvo statyti rūpinantis miesto gynyba. Labiausiai sudomino V fortas, kurio pastatų išdėstymą nulėmė vietovės reljefo ypatybes“, – apie erdvės pasirinkimą pasakoja viena iš festivalio organizatorių Paulina Pranciška Nešukaitytė.

Šiuo metu forte veikia sporto klubas „Legionas“, kuris organizuoja dažasvydžio ir šratasvydžio užsiėmimus. Tad, anot P.P.Nešukaitytės, galima sakyti, teritorija iki šių dienų yra pritaikyta taktinėms karinėms užduotims ir vienintelė atlieka savo pirminę paskirtį

Kaip pastebėjo „Namas Nr. 4“ organizatorė Renata Bartusevičiūtė, festivalio erdvės kasmet vis labiau ekstremalios. Pirmą kartą festivalis vyko privačiame name V.Putvinskio gatvėje, kuriame gyveno garsiųjų Lietuvos dailininkų Tarabildų šeima.

Festivalis „Namas Nr. 2“ pakvietė į vieną seniausių Kauno mokyklų – V.Bacevičiaus pradinę mokyklą. Pernai festivalis vyko Panemunės bendruomenės centre, kuriame naują gyvenimą pradėjo kūrybos centras K.I.N.A.S.

„Šių metų kontekstas dar kartą privertė viską apmąstyti, net ir patogumo klausimą. Nemažai fortų jau neblogai sutvarkyti, juose vykdomos įvairios kultūrinės veiklos, bet V fortas būtent ir sužavėjo tuo, kad dar nesulaukė savo eilės, nors erdvės labai įdomios. Tad nutarėme žengti tą pirmą žingsnį“, – sakė R.Bartusevičiūtė.

Pirmieji svečiai – vaikai

Kaip ir kasmet, pirmosios festivalio veiklos – vaikams skirtos stovyklos – prasideda vasarą. Šiemet tradicijos nelaužomos: susipažinti su netradiciniu teatru dienos stovyklos „Kuriame teatrą“ metu rugpjūčio 22–26 d. kviečiami 13–16 metų paaugliai. Kūrybinė komanda dalyvius supažindina su įvietintu teatru, kviečia išbandyti šviesos, šešėlių, cirko, akrobatikos, pojūčių ir objektų teatrų elementus.

Rugsėjo 9 d. festivalį pradės spektaklis-nuotykis vaikams „Nematomas draugas“. Mokslo metams dar neįsibėgėjus, šią dieną apsilankyti kviečiami moksleiviai. Rugsėjo 10 d., šeštadienį, leistis į nuotykį kviečiami visi norintieji. „Nematomas draugas“ – tai V forto erdvėse gimusi spektaklio idėja apie du draugus, kurie niekada nesusitinka, bet nujaučia apie vienas kito buvimą. Vaikai leisis su dviem pagrindiniais personažais į nuotykių kupiną kelionę po forto erdves: kareivines, sandėlius, kaponierius. Jie ne tik sužinos daug įdomių faktų apie patį fortą, bet ir bandys išsiaiškinti, kas tas draugas, kurio niekaip nepavyksta pamatyti.

Rugsėjo 10 d. forte vyks režisierės Monikos Klimaitės judesio spektaklis „Pykšt pokšt tratata“. Tai fragmentiška, fikcija ir dokumentine medžiaga paremta, intensyvi, 100 minučių trunkanti karo autopsija, kurios centre – karo ir žmogaus santykis. Devynias istorijas, tarsi po karo išsibarsčiusias skeveldras, jungia žaidimas „Pa marskomu“, kuris lemia, kas gyvens, o kas mirs. Tai nesurežisuotas spektaklio motyvas – sąmoninga aliuzija į karo absurdą ir išgyvenimo jame loteriją. Prisidėti prie žaidimo bus pakviesti ir žiūrovai, kurie ir nulems jo pabaigą.

Patirtis: festivalio viešnios iš Didžiosios Britanijos, teatro „Dante or Die“ menininkės, ves kūrybines dirbtuves mūsų šalies teatralams. / Organizatorių nuotr.

Rugsėjo 11 d. festivalio komanda ir „Legionas“ pakvies griebti teptukus ir festivalio motyvais padailinti kai kurias erdves, o po dažymo sesijos – nemokamai išbandyti lazerių kovas.

Kūryba čia ir dabar

Kaip pastebi P.P.Nešukaitytė, Kaunui, turinčiam Europos kultūros sostinės titulą, kai renginių pasiūla itin didelė, festivalio veiklos labiau orientuotos į edukacinį procesą. Tuo tikslu į Kauną atvyksta gerai žinomo ir Didžiojoje Britanijoje jau daugiau nei penkiolika metų veikiančio teatro „Dante or Die“ menininkės Lucy Dear ir Fiona Watson. Jos rugsėjo 12–17 d. ves kūrybines dirbtuves mūsų šalies teatralams.

„Dante or Die“ teatras kuria kamerinius įvietinto teatro spektaklius, pasitelkdami kasdienybės aktualijas, humoru persmelktą aštrią kalbą, kuri skatina žiūrovus permąstyti savo santykį su jiems įprastomis erdvėmis. Iki šiol, rodydami savo spektaklius, teatro kūrėjai yra transformavę viešbučio, baseino, kavinių ir kitas teatrui neįprastas erdves.

Kūrybinės dirbtuvės, skirtos įvairios patirties turintiems teatro atstovams, kurie nori labiau pasigilinti į įvietinto teatro subtilybes.

Teatro „Dante or Die“ menininkių ir lietuvių dalyvių komandos visą savaitę kurtu pasirodymu rugsėjo 16 d. baigsis jau ketvirtasis festivalis.

Kas? Festivalis „Namas Nr. 4“

Kur? Kauno tvirtovės V forte.

Kada? Rugsėjo 9–16 d.

Kviečia jungtis

Festivalio komanda šiemet pirmą kartą skelbia atvirą festivalio dieną visiems scenų menų kūrėjams. Rugsėjo 11 d. jie savo kūryba galės užpildyti forto erdves – kareivines. Norintys dalyvauti festivalyje turėtų susisiekti su kūrybine komanda e.paštu info@namaskurti.lt.

„Tai gali būti šokis, instaliacija, pasirodymas, o gal sutartinė – nesame apibrėžę žanro. Šiuo kvietimu norime atkreipti dėmesį į pačią erdvę ir pakviesti kūrėjus kartu išgyventi tą jausmą, kaip ta pati erdvė skirtingu metu gali būti panaudota skirtingai: vieną dieną čia galime švęsti meną, kitą dieną čia gali vykti kariniai veiksmai“, – apie sumanymą kalba R.Bartusevičiūtė.

Rūpintis pasauliu

Meninė instaliacija „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ – tarptautinio projekto, kurį Lietuvoje įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, dalis. Antroji projekto dalis pristatoma kitoje 2022-ųjų Europos kultūros sostinėje Liuksemburge esančiame Eše prie Alzeto veikiančiame Nacionaliniame rezistencijos ir žmogaus teisių muziejuje.

Tokios sudėtingos ir skaudžios temos kaip Holokaustas ėmęsis B.Clarke'as meną vadina visuomenės katalizatoriumi, pasaulio, kuriame gyvename, arba jo istorijos atspindžiu.

„Būdamas menininku eksponuoji darbus viešumoje, rodai savo kūrinius, pasakoji apie juos. Menininkui, mano požiūriu, tenka atsakomybė kalbėti ir rūpintis tuo, kaip valdomas pasaulis. Kaip perteikti istoriją, turiu savą prieigą, kiti žmonės gali rasti kitokių būdų nei aš“, – sakė jis interviu Kauno IX forto muziejaus darbuotojams.

Tai, kas vyksta konkrečioje vietoje, erdvėje ir laike, anot B.Clarke'o, susiję su visa žmonija. Kaip pavyzdį jis mini genocidą Ruandoje. „Tai, kas ten nutiko, buvo nusikaltimas žmoniškumui. Jei žiūrėtume apibrėžimą, nusikaltimas žmoniškumui reiškia nusikaltimą prieš mus visus – mes visi esame žmonijos dalis. Todėl man tai rūpi“, – aiškino menininkas.

Šiandienos pavyzdys – į Ukrainą įsiveržusi Rusija. Nors tai nesusiję su Holokaustu, bet turi netiesioginių sąsajų su XX a. istorija, ypač Antruoju pasauliniu karu.

„Būtent dėl to istorija man svarbi – ji padeda mums suprasti dabartį. Kūryboje dirbu su šiuolaikine istorija, tačiau ji kyla iš praeities. Mane domina didieji įvykiai, kurie pakeitė istorijos eigą ir kurie vis dar keičia tai, kaip mes gyvename dabar“, – savo pasirinkimus aiškino B.Clarke'as.

Atsispirti emocijoms

Tokie įvykiai kaip Europoje vykdytas Holokaustas ar genocidas Ruandoje dažnam žmogui sunkiai suvokiami, ypač emociškai. Kas menininkui padeda išlikti dvasiškai ir psichologiškai tvirtam, kalbėti ir plėtoti šias temas?

„Mano pirmoji prieiga kuriant meną nėra emocinė. Ji intelektualinė. Nenoriu galvoti, kad esu menininkas, kuris dirba dėl emocinio atsako. Bandau suprasti situaciją. Turime stengtis suprasti situacijas, kitaip jos gali pasikartoti“, – aiškina kūrėjas.

B.Clarke'as sako nenorįs pasiduoti emocijoms ar tik parodyti žmonėms, ką pats matė. „Reikia duoti priemonių, kurios padėtų suprasti. Kai dirbu prie temos, laikausi nuo jos atstumo. Nesiruošiu perkelti asmeninių emocijų į kūrinį", – anot kūrėjo, tik taip esą galima giliau perprasti temą.

Nenoriu galvoti, kad esu menininkas, kuris dirba dėl emocinio atsako. Bandau suprasti situaciją.

Svarbiau kelti diskusiją, nei duoti išsamų atsakymą, tad meno kūriniai B.Clarke'ui – lyg batutas, kai pradėjus kalbėti viena tema pereinama prie kitos. „Tiesiog noriu pateikti tam tikrą žiniomis pagrįstą refleksiją apie konkrečią situaciją, kad diskusijos būtų dar platesnės. Manau, kad labai svarbu suprasti pasaulį, kuriame gyvename, paprasčiausiai todėl, kad mumis nebūtų manipuliuojama. Iš esmės mes, bent jau Vakaruose, gyvename privilegijuotai – mūsų materialinė padėti gana gera. Taigi, turime naudoti šį materialų komfortą, kad geriau suprastume pasaulį, padarytume jį geresnį ir kitiems žmonėms", – sako menininkas.

Atsitiktinumų galia

IX forte kuriamas projektas B.Cole'ui turi ir intymių prasmių: iš Kauno yra kilę menininko seneliai, o ir paties projekto atsiradimo istorija pilna likimo ženklų.

Specialiai IX fortui skirta dviejų dalių meninė instaliacija „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ ir „Suvaržyti išgyvenusieji“.

Biblijos žodžiai „ecce homo“ – „štai žmogus“ – pirmiausia pasirinkti Liuksemburgo projektui. Jame kalbama apie skirtingus migracijos, tremties, deportacijos ir naikinimo aspektus. Kauno atveju pavadinimas labiau koncentruotas konkrečiai į Holokaustą.

„Taigi, bendras pavadinimas „Ecce homo“ yra susijęs su neigiamais deportacijos, migracijos ir t.t. veiksniais, tačiau kartu apima ir pozityvius aspektus, pavyzdžiui, pasipriešinimą. Specialiai IX fortui sukurto kūrinio „Tiems, kurie liko“ pavadinimas kilo iš minties, kad esu čia, kuriu Kaune paprasčiausiai todėl, kad dalis mano šeimos išvyko. Taip turime „Tiems, kurie išvyko“ – meninė instaliacija Liuksemburge – ir „Tiems, kurie liko“. Tie, kurie liko, vis dar yra čia, po žeme. Įdomu, kad kai kurie žmonės turėjo įžvalgumo ar sėkmės išvykti laiku. Ir šis atsitiktinumas, sėkmė, ar kad ir kas tai būtų, pakeitė jų pasaulį, mano pasaulį – manęs čia nebūtų, jei mano seneliai nebūtų išvykę. Taigi, pavadinimas „Tiems, kurie liko. Tiems, kurie išvyko“ gali atrodyti paprastas, banalus, tačiau labai paprastame ir banaliame poelgyje – išvykti ar pasilikti – iš esmės slypi gyvenimo ir mirties klausimas", – savojo projekto prasmes atskleidžia menininkas.

Atsitiktinumu galima pavadinti ir aplinkybes, atvedusias jį į Kauną. Su menininku susisiekę Eše esančio muziejaus darbuotojai jam užsiminė apie antrąjį Europos kultūros sostine tapusį miestą. „Kito miesto nežinote ir turbūt niekada nesate apie jį girdėjęs, nes tai mažas miestas Lietuvoje. Jo pavadinimas – Kaunas“, – sakę liuksemburgiečiai. Tačiau būtent apie Kauną – skirtingai nei apie Ešą – B.Cole'as buvo girdėjęs ir tai tik sustiprino jo ryžtą imtis projekto.

Pavadinimas „Suvaržyti išgyvenusieji“ jam pirmiausia kilo kalbant su genocidą Ruandoje išgyvenusiais žmonėmis, tačiau jis tinkantis ir Holokaustą išgyvenusiems asmenims.

Jautru: B.Clarke'as sako IX fortui, tapusiam daugelio didžiųjų XX a. įvykių liudininku, skirtą kūrinį kuriąs su ypatinga atida. / K. Jurevičiūtės nuotr.

„Jei atvirai, nepažįstu nė vieno, kuris išgyveno Holokaustą, bet esu girdėjęs liudijimų. Kalbant su išgyvenusiaisiais Ruandoje, jie man sakė: „Pažiūrėk į mane – aš sveikas, manęs nesukapojo į gabalus. Fiziškai man viskas gerai, bet viskas sustojo 1994 m.“ Išgyvenusieji fiziškai yra dabartyje, bet suvaržyti praeities. Štai kodėl instaliaciją pavadinau „Suvaržyti išgyvenusieji“, – nes kalbame apie psichologinę išgyvenimo būseną, kuri nematoma. Norėjau tai būklei suteikti tam tikrą įdabartinimą ar regimumą. Fizinis išlikimas – dar ne viskas. Reikia išgyventi psichologiškai ir emociškai. Dauguma žmonių, pergyvenusių šias milžiniškas tragedijas, to nėra padarę", – akcentuoja B.Cole'as.

Metaforų prasmės

IX fortui kuriamą instaliaciją sudaro dvi dalys. „Suvaržyti išgyvenusieji“ atspindi psichologinę būseną, kurią patiria trauminius įvykius išgyvenę žmonės. Antrojoje jis norėjęs kalbėti apie įvykius, kurie apskritai nutiko Kaune, IX forte.

„Susidūriau su panašiu iššūkiu kaip ir dirbdamas Ruandoje – ką galiu pristatyti? Ką galiu parodyti kaip meno kūrinį? Grįžau prie Holokausto apibrėžimo. Žodis Holokaustas reiškia „sunaikinimas ugnimi“. Tai bendroji reikšmė. Holokaustas yra graikų kalbos žodis: „hólos“ reiškia „visa“ , o „kaustós“ – „sudegintas“. Pamaniau, kad tai gera metafora. Šiuo metu pasaulyje taip pat kalbame apie klimato kaitą ir stebime miškų gaisrus Amazonėje, Australijoje, netgi Sibire. Niekas negali pastoti kelio ugniai. Ugnis sunaikina viską“, – apie kelią, kaip ugnis tapo vizualine metafora, pasakojo menininkas.

„Žinoma, bauginantys miškų gaisrai, kuriuos dabar kartais matome per televizorių, nėra tas pats, kas dujų kameros ar krematoriumai. Bet tai taip siaubinga, kad kai pabandai pritaikyti žmonių kūnams, ką matome miškų gaisruose, ir įsivaizduoti, kad kiekvienas medis yra kūnas, – tada smurtas ir siaubas yra milžiniški. Be to, medžiai yra labai svarbūs žydų kultūroje. Jei jie svarbūs, tada medis gali tapti sudeginto žmogaus metafora, simboliu. Taigi, idėja gana paprasta – metaforiškai pavaizduoti tikrą veiksmą, kuris jau nutiko žmonėms ir kuris skirtingomis aplinkybėmis gali nutikti mums visiems", – aiškino kūrėjas.

Dar daugiau prasmių suteikia ir konkretūs IX forte siautėjusių nacių veiksmai. Avrahamo Tory knygoje „Kauno getas: diena po dienos“ ir kituose šaltiniuose pasakojama, kad bandydami atsikratyti įrodymų naciai kasdavo ir degindavo kūnus. „Yra keletas nuotraukų, kuriose galima matyti, kaip žmonės deda rąstus: vienas sluoksnis rastų, vienas sluoksnis kūnų, vienas sluoksnis rąstų ir t.t. Tai tarsi paskutinis sunaikinimo etapas. Tai nutiko IX forte – įrodymų apie vykusius įvykius naikinimas. Kai kažkas sudeginama, kai miškas ar žmogus sudeginamas, nebelieka nieko. Tiesiogine prasme nieko. Taip grįžtame prie pradinio apibrėžimo „visiškai sudegintas ugnies“, – sakė B.Cole'as.

Vieta įpareigoja

IX fortas, kuriame rengdamasis projektui B.Cole'as jau apsilankė, jam paliko itin stiprų įspūdį.

„Dar nesu matęs nieko panašaus. Turiu omenyje, įspūdinga, galvojant apie visą istoriją, nutikusią čia nuo vėlyvojo XIX a.–ankstyvojo XX a., apie pokyčius ir tapimą muziejumi. Man tai vieta, turinti labai slegiančią atmintį. Tiek daug nutiko per trumpą jos istoriją – maždaug 100 metų. IX fortas tapo daugelio didžiųjų XX a. įvykių liudininku. Negali paversti to kažkokia banalybe. Man didelė garbė čia dirbti“, – sakė jis.

Tačiau sykiu menininkas neslepia: IX fortas – sunki vieta dirbti. „Jei tiesiog kabini paveikslus, tada lengva. Tačiau kai galvoji apie kūrinį, kuris integruojasi į erdvę, kyla daugiau iššūkių. Vis dėlto, jei pavyksta įgyvendinti idėją, tai tam tikra prasme ir labiau apdovanoja: kūrinys sukurtas erdvei, bet, atrodo, tarsi pati erdvė taip pat sukurta kūriniui", – sakė B.Cole'as.

Daugiaplanis kūrėjas

Kaip pastebi dailėtyrininkė Lijana Natalevičienė, S.Ušinsko kūryba sutampa su svarbiais Lietuvos dailės etapais – tarpukario modernizmu ir prieškario tradicijos palaikymu XX a. antrojoje pusėje, itin nepalankiomis sovietinio ideologinio spaudimo sąlygomis.

„Kiekviename etape S.Ušinskas buvo kitoks nei kiti. Ketvirtąjį dešimtmetį, kai dauguma dailininkų stengėsi realizmą dailėje įsprausti į spontaniškus ekspresionistinės manieros rėmus, jis žavėjosi formos geometrizmu ir tvarka. Sudėtingu pirmuoju pokario dešimtmečiu, kai modernistai patyrė didžiausią spaudimą ir ne vienas pakluso naujiems reikalavimams, savo estetinėms pažiūroms realizuoti jis rado naują, mažiau reglamentuojamą sritį – meninį stiklą“, – mmcentras.lt rašo L.Natalevičienė.

Eksponatai: parodoje pristatomos ne tik pirmosios lietuviškojo lėlių teatro marionetės, bet ir S.Ušinsko sukurti jų brėžiniai. / Vyčio Šulinsko nuotr.

S.Ušinskas ne vienoje srityje buvo pirmeivis: dailininkai jį laiko monumentaliosios lietuvių tapybos pradininku – lietuviškos vitražo mokyklos įkūrėju; kinematografininkai – pirmojo garsinio marionečių filmo autoriumi; lėlininkai jį vadina profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininku.

Įkvėpė Rytų tradicijos

Dėl išskirtinės veiklos lėlių teatro srityje 1933–1940 m. S.Ušinskas dar tituluojamas autorinio teatro ir dailininko teatro pirmeiviu.

Po 1925–1929 m. tapybos studijų Kauno meno mokykloje dailininkas išvyko į Paryžių. Ten susidomėjo lėlių teatro istorija, senovės kinų ir japonų lėlėmis. Garsios avangardinio meno kūrėjos Alexandros Exter idėjų įkvėptą S.Ušinską domino ne pasyvus iliustravimas, bet dinamiškos ir konstruktyvios formos teatras, žmogaus figūros ir daikto erdvėje problemos.

Jis turėjo išspręsti galybę techninių dalykų – priversti lėles judėti, suteikti joms išgyvenimų, išreikšti mimiką, surasti kiekvienai charakteringą išorę.

Vakarais eidavau į Luvro biblioteką rinkti medžiagos apie seną kinų, japonų marionečių teatrą. Svajojau apie panašų teatrą mūsų krašte.

„Vakarais eidavau į Luvro biblioteką rinkti medžiagos apie seną kinų, japonų marionečių teatrą. Svajojau apie panašų teatrą mūsų krašte; kūriau projektus, dariau eskizus, rausiausi jo technikoje... 1936 m. jis pradėjo egzistuoti. Vadinasi, lėlės irgi prasidėjo Paryžiuje“, – savo knygoje „Šventės mansardose“ S.Ušinską citavo žinomas eseistas Tomas Sakalauskas.

Užpatentuota technologija

1934 m. S.Ušinskas pradėjo gaminti marionetes, o 1936 m. Kaune įkūrė Marionečių teatrą.

Pirmą spektaklį su savo lėlėmis S.Ušinskas kūrė pagal rašytojo Antano Gustaičio pjesę „Silvestras Dūdelė“ (režisieriai Henrikas Kačinskas ir Vladas Fedotas Sipavičius, kompozitorius Viktoras Kuprevičius, lėles gaminti padėjo Petras Svidras). Premjera Kaune įvyko 1936 m. gegužės 6 d. Ši data laikoma profesionalaus Lietuvos lėlių teatro įkūrimo diena ir kasmet minima kaip lėlininkų profesinė šventė.

1937 m. pusmetį gyvendamas JAV, kur atvyko režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko kvietimu, be kitų darbų, dailininkas domėjosi vietiniais marionečių teatrais, ten patentavo savo marionetes. Teorines ir praktines žinias S.Ušinskas sudėjo į apie 1936–1941 m. parašytą pirmąją lėlių teatrui skirtą knygą-vadovėlį apie marionečių ir kaukių gamybą „Lėlių ir maskių teatras“.

Spektaklio „Silvestras Dūdelė“ lėles menininkas įdarbino ir 1938 m. sukurtame pirmajame garsiniame lietuvių animaciniame marionečių filme „Storulio sapnas“. 1939 m. filmas buvo parodytas Niujorke, kur sulaukė teigiamų įvertinimų.

1940 m. gegužės 28 d. S.Ušinsko sukurta marionečių technologija užpatentuota JAV. Sulaukęs JAV animacinių filmų bendrovės „Dalcompany“ susidomėjimo ir siūlymo sukurti animacinį filmą pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką „Lakštingala“, S.Ušinskas pradėjo darbą, tačiau Antrasis pasaulinis karas sutrukdė įgyvendinti sumanymą.

Eksponatai: parodoje pristatomos ne tik pirmosios lietuviškojo lėlių teatro marionetės, bet ir S.Ušinsko sukurti jų brėžiniai. / Vyčio Šulinsko nuotr.

„Po karo S.Ušinskas prie lėlių negrįžo. 1958 m. Lietuvos televizijoje pastatytame animaciniame filme „Iš namų ir atgal“ panaudotos prieškario S.Ušinsko marionetės, tačiau dailininko pavardės titruose neliko: reikėjo formuoti mitą, kad nei lėlių teatro, nei animacijos buržuazinėje Lietuvoje nebuvo“, – rašo L.Natalevičienė.

2019 m. birželio 4 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo teikimu S.Ušinsko marionečių filmas „Storulio sapnas“ ir dailininko dukters Rasos Ušinskaitės šeimos archyve saugomi filme vaidinusių marionečių brėžiniai yra pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Kas? Paroda „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika“.

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 28 d.

Kaip litas virto litu

Idėja, kad Lietuvai reikia nacionalinės valiutos, kilo dar 1919-ųjų pradžioje. Anot istoriko Andriaus Grodžio, tuo metu norėta įvesti lietuviškus pinigus, tačiau Lietuva buvo ekonomiškai priklausoma nuo Vokietijos. Be to, tam sukliudė tebesitęsusios nepriklausomybės kovos.

Prie plano įvesti nacionalinę valiutą sugrįžta 1921 m. Tuo metu Lietuvos biudžetas buvo subalansuotas, prekybos balansas teigiamas, tačiau šalyje cirkuliavo auksinai, anksčiau buvę ostmarkėmis, tad nuolat krintantis Vokietijos markės kursas darė neigiamą įtaką.

Intensyvėjanti finansinė suirutė Vokietijoje, kai markės vertė tiesiogine to žodžio prasme krito ne dienomis, bet valandomis, tapo akstinu lietuviams. Buvo nuspręsta kuo skubiau įvesti nacionalinę valiutą. 1921 m. pradėtas ruošti savų pinigų išleidimo projektas, kuriam vadovavo finansų, prekybos ir pramonės ministras Ernestas Galvanauskas. Galų gale 1922 m. pavasarį Vyriausybės aprobuotas įstatymas tų pačių metų vasarą buvo perduotas Steigiamajam Seimui.

Adomas Galdikas. Triptikas Lietuva. 1936–1937.

Kaip ir vėliau ne kartą nutiko, priėmus principinį sprendimą, imta klaidžioti smulkmenose: politikai, visuomenė ietis laužė dėl piniginio vieneto pavadinimo.

Dar 1919 m. pradžioje buvo nuspręsta naujajai Lietuvos valiutai suteikti muštinio pavadinimą, tačiau 1922-aisiais radosi ir naujų pavadinimo variantų: nuo dolerio, kirptuko, lieto, lyros, vyčio, auksino, net ruginio, iki lito. Pasak A.Grodžio, muštinio pavadinimą valiutai palaikė daugelis, nes tuo pačiu vardu XVIII a. LDK buvo vadinami dukatai. Vis dėlto muštinis liko lito šešėlyje, nes didžiąja balsų dauguma Seimas pasisakė už litą ir centą.

Įamžinti motyvai

Nacionalinės valiutos idėjai suteikus teisinį karkasą, teko rūpintis jo materialine išraiška. Būtent ji ir akcentuojama Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Menas ir pinigai“. Parodos kuratorės – Daina Kamarauskienė, Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė.

Litas susiejo meno ir finansų pasaulį. Pirmąją nacionalinę valiutą kūrė garsiausi to meto tapytojai, grafikai: Adomas Galdikas, Adomas Varnas, Juozas Zikaras, Antanas Žmuidzinavičius. Nenuostabu, kad kuriant pinigus naudoti simboliai ir alegorijos atliepė tuo metu tapyboje, grafikoje, skulptūroje plačiai naudotus motyvus. Parodos autoriai siekė surasti sąsajas, kaip tie vaizdai ir įvaizdžiai cirkuliavo tarp meno kūrinių ir pinigų, vertybinių popierių dizaino.

Nepriklausomybės idėjai diktuojant visus jaunos respublikos gyvenimo aspektus, litas, tapęs ypač svarbiu nacionalinės tapatybės ženklu, atliepė ir to meto mene aktualizuotas temas ir motyvus.

Parodoje kalbama apie mūsų nepriklausomybės ženklus, kurie leido išlikti ir nepasiduoti.

„Svajonių Lietuva“, „Tautą įkvepiantys herojai“, „Žemės maitintojos simboliai“, „Valstybės kūrėjai“ – šios temos buvo būdingos tiek meno kūriniams, tiek pinigams. Tai, anot parodos organizatorių, rodo, kad polinkis romantizuoti ir idealizuoti buvo itin reikalingas, norint išsaugoti savo nacionalinę tapatybę. Grėbėja, artojas, verpėja ir sėjėjas tapo žemės maitintojos ir gausos simboliais.

Įdomu ir tai, kad čia eksponuojami ir meno kūriniai, kuriuose figūruoja tarpukariu tautinį pasididžiavimą atspindėję, o sovietmečiu lietuvio orumą palaikę įvaizdžiai. Ekspozicija atskleidžia, kokie santykiai siejo žinomą skulptorų Juozą Zikarą su prezidentu Antanu Smetona ir Jonu Basanavičiumi, kodėl pirmieji litų banknotai vadinti mėlynmargiais murzininaisiais, kodėl paskolos lakštai buvo parduodami priverstinai, ką gaminant pinigus reiškė pantografo išradimas, kokį kelią turėjo nueiti dailininkas, kad jo projektas taptų pinigu.

Pasipriešinimo ženklai

Vis dėlto ekspozicija neapsiriboja vien tik lito vizualinės raiškos analize. Joje litas pristatomas kaip nepriklausomybės ženklas.

„Prisimename, kaip 2014 m. gruodžio 31 d. su paskutiniais laikrodžio dūžiais palydėjome lietuvišką valiutą litą ir pasitikome eurą. Kiek dar metų mintyse konvertavome eurus į litus? O kiek jau yra žmonių, kurie lito nėra rankose turėję? – retoriškai klausia parodos organizatoriai. – Šiandien, kai visai greta grėsmė, naikinanti ne tik žmones, bet ir tautų identiteto simbolius, ši istorinė tema tampa vėl labai aktuali, nes parodoje kalbama apie mūsų nepriklausomybės ženklus, kurie leido išlikti ir nepasiduoti.“

Kartu su partneriais Lietuvos nacionaliniu dailės ir Vytauto Didžiojo karo muziejumi rengiamoje parodoje pristatomas ne tik tarpukaris: analizuojami abiejų nepriklausomybės laikų litai.

1940-aisiais prasidėję naujasis okupacijų periodas litą pavertė tyliu pasipriešinimo ženklu. Tarpukario oficialiojo stiliaus įvaizdžiai sovietinio totalitarizmo metais tapo laisvės ir mūsų tylaus pasipriešinimo simboliais.

Sovietizuotoje Lietuvoje su ypatinga pagarba buvo branginti tarpukario Lietuvos simboliką turintys daiktai. Pavyzdžiui, sidabrinis litas su prezidento A.Smetonos profiliu kaip didžiausia relikvija buvo perduodamas jaunajai kartai ir saugomas slapčiausioje namų vietoje. Slapčiausioje, nes už vadinamosios buržuazinės atributikos laikymą ir platinimą buvo galima užsitraukti saugumo struktūrų nemalonę; tai intensyviausių represijų laikotarpiu galėjo baigtis tremtimi ar įkalinimu.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir jos piniginį vienetą, didelė tarpukario simbolikos dalis buvo perkelta ir į naujuosius litus. Šiandien apolitiškai atrodantys banknotai ir monetų modeliai su Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos herbais tarpukariu kėlė itin jautrius klausimus – šie vaizdai palaikė valstybės teritorinio vientisumo idėją.

Kas? Paroda „Menas ir pinigai“.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 28 d.

Investuotojų dėmesys

Prognozuota, kad sostinės Samuelio Bako muziejuje įvykęs LXXII Vilniaus aukcionas bus gana nuosaikus ir ramus, nors jame, anot rengėjų, buvo visko: ir dėmesio jaunųjų menininkų kartai, ir išryškėjusių naujų tendencijų meno rinkoje, ir aistringų varžytuvių, ir rodiklių, atspindinčių bendras investuotojų nuotaikas.

Aukciono dalyvius ir svečius nustebino dailininko Raimundo Sližio (1952–2008) kūrinio „Genio grupė“ (2002) pasirodymas. Dėl jo varžėsi itin gausus atkaklių dalyvių būrys ir, nors kaina kilo žaibiškai, kova dėl šios pastelės gerokai užsitęsė. Didelio dėmesio sulaukė išskirtinė Augusto Bidlausko grafika, taip pat meno rinkoje vis rečiau pasirodantys ir labai geidžiamo autoriaus Algimanto Švėgždos (1941–1996) kūriniai.

„Tikėjomės nuosaikaus ir ramaus aukciono – išėjo kaip visada, su visais netikėtumo atspalviais, – sako Vilniaus aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirė. – Šįkart pastebėjome, kad dalyviai rinkosi ir įsigijo kūrinių labai skirtingomis dalyvavimo formomis – tiek paštu ar telefonu, tiek gyvai ar internetu."

Anot dr. S.Skaisgirės, aukcioną vis dažniau lanko investuotojai. "Atrodo, kad čia tvyrančios nuotaikos, dalyvių elgsena gana greitai panašiais algoritmais atsikartoja finansinėse rinkose. Įdomu stebėti šį procesą ir stebėtis, kad gana maža Lietuvos meno rinka turi tokią galią“, – tendencijas įžvelgė aukciono vadovė.

Populiariausia – tapyba

Tradiciškai aukcione parduota maždaug trečdalis kolekcijos lotų. Populiariausia aukcione išliko tapyba, kitose rubrikose naujus šeimininkus rado išskirtiniai lotai: 1985 m. fotografo Juozo Kazlausko (1941–2002) poliarinėje ekspedicijoje daryta fotografija, Liutauro Griežės skulptūros, 1977 m. savaitraščio „Literatūra ir menas“ visas komplektas ir kt.

Raimundas Sližys. „Genio grupė“. / Vilniaus aukciono nuotr.

Tarp brangiausiai parduotų LXXII Vilniaus aukciono lotų, pasiekusių investiciniais laikomų 4–5 tūkst. eurų kainų rėžius, išsiskyrė Prano Domšaičio (1880–1965) kūrinys „Karvės“ (1928), Eugenijaus Antano Cukermano darbas „Argentum“ (2002) ir itin didelių aistrų pakursčiusi R.Sližio pastelė „Genio grupė“. Pastarojo kaina kilo beveik tris kartus.

Pasak dr. S.Skaisgirės, įdomu tai, kad šį kartą žymiau varžomasi buvo ir dėl grafikos kūrinių, o jose dalyvavo jaunosios kartos atstovas A.Bidlauskas ir klasiku pripažįstamas A.Švėgžda. Aukcione buvo išpirkti visi šių autorių kūriniai.

Aukciono dalyvių dėmesio sulaukė ir Czesławo Znamierowskio (1890–1977), Sergejaus Gračiovo (1922–1993), Aloyzo Stasiulevičiaus, Jolantos Teišerskytės-Stoškienės, Rūtos Katiliūtės, Viačeslavo Jevdokimovos-Karmalitos, Liudviko Pociaus (1940–2021), Gintarės Uogintaitės (Bielskienės, 1955–2016), Zuzanos Ličkutės, Sofijos Romerienės (1885–1972), Vitolio Trušio (1936–2018), Jono Daniliausko, Česlovo Janušo (1907–1993), Rimo Čiurlionio, Michało Roubos (1893–1941), Danilos Volkovo kūriniai.

Tarp kūrinių, nesulaukusių dėmesio, – Išeivijos rubrikoje pristatytos dvi retai rinkoje pasirodančio Petro Kiaulėno drobės, Zitos Biliūnaitės-Sodeikienės popartinė drobė.

177 – tiek proc. kilo geidžiamiausio aukciono loto – R.Sližio kūrinio „Genio grupė“ kaina.

Sėkminga pažintis

Vilniaus aukcione jau kelintą kartą pasirodė jaunieji Y kartos kūrėjai. Anksčiau jų tikslas buvo tik prisistatyti, šįkart jie atkeliavo su didesnėmis ambicijomis ir jų kūriniai sudarė bene trečdalį aukciono kolekcijos.

Rubrikoje „In focus: Contemporary Lithuanian Art“ pristatyta beveik pusšimtis tapybos darbų, kuriuos sukūrė Indrė Ercmonaitė, Andrius Zakarauskas, Ramūnas Grikevičius, Joana Kairienė, Monika Furmana, Tadas Tručilauskas, Evelina Paukštytė, A.Bidlauskas, Simona Žilėnaitė, Rūta Povilaitytė, Petras Lincevičius, Kipras Černiauskas, Ieva Juršėnaitė, Simona Merijauskaitė, Ieva Rižė, Viktoras Paukštelis, Liudas Matijošius, Rosanda Sorakaitė, Kristina Kurilionok, Fausta Diržytė, Agnė Jonkutė, Milda Gailiūtė, Eglė Ulčickaitė, Gabrielė Aleksė ir Nojus Petrauskas.

„Apie ką jie kalba savo darbuose? Apie viską, kas žmoguje ir aplink jį: apie santykius, procesus, atsiradimo ir nykimo dialektiką, fizinę ir metafizinę tikrovę, vidų ir išorę, sunkumą ir nesvarumą, kūną ir dvasią. Tai išsilieja visokiausiais vaizdiniais: indėnais, kanojomis, augalais, astronautais, kūno dalimis, tamsiomis ir šviesiomis spalvomis, sapniškais motyvais, drakoniškais vienaragiais, vienišais debesimis", – jaunųjų dailininkų pasirinkimus komentavo dr. S.Skaisgirė.

Be jau minėto A.Bidlausko, meno gerbėjai pirko I.Ercmonaitės, E.Paukštytės, P.Lincevičiaus, I.Juršėnaitės, L.Matijošiaus, R.Sorakaitės ir G.Aleksės kūrinius.

„Buvo gražu stebėti, kad meno rinkoje naujoji karta ne tik įsikuria šalia klasikų, bet ir randa savo gerbėjų. Nors didžioji dalis aukciono dalyvių čia ieško antrinės meno rinkos kūrinių, smagu, kad atkreipia dėmesį ir į šių dienų išskirtinius kūrėjus, – jų darbai taip pat yra investicija, kuriai patikrinti reikia daugiau laiko“, – pastebėjo aukciono vadovė.

Profesionalaus meno link

Studijuoti tapybą mechanikos inžinerijos dėstytojas pradėjo privačiai, jau būdamas brandaus amžiaus, tapytojo Kęstučio Milkevičiaus, vėliau – Alfonso Vilpišausko studijose. Abu šiuos jau anapilin iškeliavusius menininkus A.Palevičius vadina savo mokytojais – jie išmokę piešimo ir tapybos meistrystės.

Po šių studijų pakviestas pas tapytoją Raimundą Mikšį-Šniūrą sukūrė kūrinių ciklą, 1996 m. pristatytą Kauno menininkų namuose. Vėliau profesoriaus darbus įvertino menotyrininkai, tad netrukus jis gavo pasiūlymą surengti personalinę parodą prestižinėje Vilniaus miesto galerijoje „Vartai“, Lietuvos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą, tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.

A.Palevičiui visada imponavo San Fransisko abstrakčiojo ekspresionizmo tapytojų darbai. „Pasitaikius progai, kartu su užsienio aukštųjų mokyklų dėstytojais ir studentais 2005 m. buvau pakviestas studijuoti į šį miestą. 2006 m. pateikiau paraišką dalyvauti Niujorko vizualiųjų menų mokyklos rezidentūros programoje ir buvau priimtas. Buvo suteikta asmeninė studija tapybai ir įsipareigojimas dalyvauti tapybos fakulteto studijų procese ir mokyklos galerijoje Niujorko visuomenei surengti parodą. Rezidentūra buvo sėkminga ir jau be konkurso buvau pakviestas reziduoti 2007 m. ir 2008 m.“, – apie į užatlantę nuvilnijusius kūrybinius kelius pasakojo profesorius.

Atskiri tapybos darbai – tai žodžiai, o paroda – jau sakinys, turintis prasmę, kurios neatskleisi ir nesuvoksi, jeigu nebus parodos.

Per 25-erius aktyvios kūrybos metus A.Palevičius yra surengęs 30 personalinių parodų. Viena jų, rengta Kauno galerijos „Aukso pjūvis“, neseniai pristatyta Gelgaudiškio dvare.

Matina dvasią ir kūną

Kaip geba derinti abi tarsi nesuderinamas veiklas? Gal kuri svarbesnė?

„Paprastai atsakyti sudėtinga – kaip ir paaiškinti barono Miunhauzeno, galinčio ištraukti už plaukų save ir savo žirgą iš pelkės, fenomeną, – Gelgaudiškio kultūros centro darbuotojų kalbintas sakė profesorius. – Tikriausiai žinote, kad žmogaus galvos didžiosios smegenys sudarytos iš dviejų pusrutulių – kairiojo ir dešiniojo. Kairiojo smegenų pusrutulio veikla susijusi su logine verbaline funkcija, atsakinga už ženklų sistemomis gaunamą informaciją t.y. skaitymą, skaičiavimą, kalbą. Visa tai leidžia analizuoti objektus ir reiškinius, skaidyti juos į atskirus elementus ir sudaryti logines sekas. O tai jau yra tai, kas gali manyje formuoti inžinierių, mokslininką. Dešiniojo smegenų pusrutulio veikla – vaizdinė-erdvinė. Jis operuoja vaizdais, sudaro galimybę vienu metu suvokti įvairių objekto savybių tarpusavio ryšius ir jų sąveiką su kitų objektų savybėmis. Tad dešiniojo pusrutulio veikla žmogų įgalina veikti kaip dailininką. Tačiau tai tik teorija...“

A.Palevičius prisipažino: jo inžinerinė, mokslinė veikla susijusi su gaunamu pasitenkinimu.

„Išvedi racionaliu mąstymu paremtą matematinę formulę, kuria remdamasis gali modeliuoti procesus ir reiškinius, ir pasijunti devintame danguje. Ne kitaip ir su tapyba, nors ir jai būtina logika, – sakė profesorius. – Vis dėlto tapybos procesas labiau grįstas iracionaliu mąstymu, kurio išmokti neįmanoma. Iracionalaus veikimo idėjos gimsta spontaniškai, kaip upės srovė gali būti tik čia ir dabar. Maišydamas spalvas žinai, kad tokių pačių atspindžių ir potėpių ateityje neatkartosi ir, jeigu pasiseka nutapyti paveikslą, kuris tave veikia savo energija, tiesiog pajunti sielos palaimą.“

Inžinieriaus ir dailininko apraiškas, jo žodžiais, sieja kūryba ir galimybė trumpam panirti į nirvanos būseną: tiek būnant kūrybos procese, tiek pasiekus norimo rezultato. Tad šios dvi lyg nesuderinamos veiklos sritys jam esančios vienodai svarbios – maitina tiek materialine, tiek dvasine prasme.

Kalbėti vaizdu

Parodas, savo darbų demonstravimą A.Palevičius vadina savotiška ataskaita sau pačiam už į tapybą investuotą laiką. „Kiekvienam menininkui malonu, kai jo darbą kas nors įsigyja, o paroda tam sudaro šiokių tokių prielaidų. Patinka tai ir man. Paskaityti parašytą menotyrininko straipsnį apie savą kūrybą taip pat smagu (ypač jei kritika teigiama). Pasikviesti į parodos atidarymą seniai matytus draugus ir pabendrauti su jais taip pat patinka. To labiausiai trūko pandemijos laikotarpiu. Tačiau svarbiausias akstinas surengti parodą – įvertinti tapybos darbų visumos skleidžiamos energijos stiprumą“, – sako profesorius.

Jam atskiri tapybos darbai – tai žodžiai, o paroda – jau sakinys, turintis prasmę, kurios neatskleisi ir nesuvoksi, jeigu nebus parodos.

Gelgaudiškio dvare pristatytoje parodoje „Retro“ buvo eksponuoti Lietuvoje dar nedemonstruoti tapybos darbai, sukurti 2006–2008 m. reziduojant Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje.

Pastaruosius metus A.Palevičius buvo įnikęs į istorijos tyrinėjimus, tapo Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos tarybos nariu. Šie tyrinėjimai jam leido apčiuopti šiandienos ir amžinybės harmonijos siekio svarbą, todėl ir paroda Gelgaudiškio dvare simbolizavo praeities, dabarties ir ateities akimirkas, kurias išgyvename čia ir dabar.

„Protėvių kraujas, dvarų skleista ir skleidžiama kultūra yra mumyse ir daro įtaką mūsų dabartinei egzistencijai ir ateities veiklų pasirinkimui. Prieš penkiolika metų mano nutapyti darbai yra kaip ir praeitis, bet eksponuojami šiandien dvaro interjere galbūt programuoja ir mūsų veiklų ateitį“, – sakė profesorius.