Komiteto posėdžių metu Kimas dažniausiai stovėdavo ant pakylos ir šypsodamasis mojuodavo susirinkusiems marksizmo sekėjams, o šie jam plodavo. Ovacijos kartais trukdavo ištisas valandas, ir net pats Kim Il-sungas neretai užmiršdavo, ko gi jis čia atėjo.

Nors kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi plojimais, komitetui kažkaip pavyko išleisti įstatymus, susijusius su lyčių lygybe, sveikatos apsauga, sunkiosios pramonės nacionalizacija bei žemės perskirstymu.

Tuo metu Kimų šeima jau buvo persikėlusi į naujus namus su baseinu, kuriuose kadaise gyveno Japonijai dirbęs pareigūnas.

Baseinas itin nudžiugino vaikus, tad Jura pravardžiuojamas Kim Jong-ilas (1941–2011) kartu su Šura vadinamu jaunesniuoju broliu Kim Man-ilu (1944–1947 ar 1948) itin dažnai leisdavo laiką vandenyje. Vaikams žaidžiant lauke, Kim Il-sungas dažniausiai sėdėdavo kabinete ir, žiūrėdamas į pirmosios savo statulos maketą, mąstydavo apie jį užgriuvusias bėdas.

Tuo metu Kimui kėlė nerimą Juros polinkiai. Berniukas itin dažnai žiūrėdavo kino filmus ir po kiekvieno seanso darydavosi vis nervingesnis bei agresyvesnis, tačiau keistas sūnaus elgesys tebuvo uodas karštą vasaros dieną nutūpęs ant kiaulės pasturgalio.

1948 m. vasario 8 d. buvo oficialiai įkurta Korėjos liaudies armija. Nors šiaurinė pusiasalio dalis užtikrintai žengė šviesaus socialistinio rytojaus keliu, piečiau 38-osios lygiagretės Kimo bendraminčiai susidūrė su milžiniškomis kliūtimis. Amerikiečiai atsisakė pripažinti Kimo komitetą ir iškėlė savo žmogų – Syngmaną Rhee (1875–1965).

Skirtingai nei Kimas, S.Rhee buvo aukščiausio lygio politinė ir diplomatinė figūra. Krikščionių šeimoje gimęs Kimas seniai nebetikėjo opiumu liaudžiai, o S.Rhee Dievas pašaukė asmeniškai. Teigiama, kad S.Rhee daugelį metų klajojo po pasaulį, siekdamas propaguoti nepriklausomo Korėjos pusiasalio idėją.

1933 m. atvykęs į Ženevą, jis sutiko dvidešimt penkeriais metais jaunesnę vertėją, Austrijos žydę Francescą Marią Barbarą Donner (1900–1992). Grįžęs į Korėją su naująja baltaode žmona, S.Rhee paskelbė karą marksizmo sekėjams ir pradėjo juos negailestingai persekioti.

Už dalyvavimą komunistų sąmoksle S.Rhee režimo buvo įkalintas ir jaunas japonų išdresuotas karininkas Park Chung-hee (1917–1979). Vėliau Park Chung-hee įvykdė karinį perversmą ir, tapęs prezidentu, pats pradėjo tikrų bei tariamų komunistų medžioklę.

Tais laikais suformuotas antikomunistinis S.Rhee įvaizdis išsilaikė daugelį dešimtmečių ir ne vienam kairiajam intelektualui ar progresyviajam jaunuoliui pirmasis Pietų Korėjos prezidentas kėlė didesnį siaubą už Donaldą Johną Trumpą (1946) ar peliuką Mickey (1928). Šiuo metu ekspertai, išanalizavę S.Rhee ryšius ir korespondenciją, tvirtina, kad jis ideologinėje skalėje buvo gerokai artimesnis socialistams, nei kai kam to norėtųsi.

Pvz., tarp S.Rhee pažinotų asmenų buvo ir kairiųjų pažiūrų žurnalistas Laurence‘as Toddas (1882–1957). Pažinties su S.Rhee laikais L.Toddas buvo atviras socialistas. Vėliau jis mutavo į aršų komunistą ir daugelį metų dirbo sovietų naujienų agentūros TASS korespondentu.

1948 m. liepos 20 d. S.Rhee tapo pirmuoju Pietų Korėjos prezidentu, o tų pačių metų rugpjūčio 15 d. buvo oficialiai įsteigta Korėjos Respublika.

Visą vasaros popietę Kimas, klausydamasis vaikų krykštavimo, mąstė apie šiuos nemalonius faktus, tačiau netrukus jo melancholišką meditaciją nutraukė šaižus sugulovės ir vaikų motinos Kim Jong-suk (1917–1949) klyksmas. Nerimo kamuojamas, bet vis dar besišypsantis Kimas atsikėlė ir lėtai nulingavo baseino link.

Čia jis pamatė ašarojančią Kim Jong-suk ir mažąjį Jurą, kuris išpūtęs akis žiūrėjo į vandenį. Baseine plūduriavo pusnuogis, jokių gyvybės ženklų nerodantis Šura. Pažvelgęs į suglebusį vaiko kūnelį, Kimas pajuto instinktyvų jauniklių saugojimo impulsą. Jam kilo stiprus noras tvoti Jurai antausį, tačiau šaltakraujiškai užgniaužus pyktį, Kimo galvoje ėmė kristalizuotis pačios keisčiausios mintys.

"Oho. Ar jis tai padarė? Štai kaip žmogų veikia tie amerikietiški filmai. O gal tai ne jis? Gal tas Syngmanas pasiuntė žudikus ir jie vietoj manęs nudėjo vaiką? Ne. Tai – nesąmonė. Tai – Juros darbas. Oho. Šis berniukas toli eis ir daug pasieks. Galėčiau lažintis", – mintyse pasvarstė Kim Il-sungas ir, nieko garsiai netaręs, šypsodamasis nuėjo šalin.

1949 m. sausį Kimo ausis pagaliau pasiekė geros žinios. Sovietų remiami Kinijos komunistai, vadovaujami kino Mao (1893–1976), įveikė Chiang Kai-sheko (1887–1975) reakcionierius. Teigiama, kad Mao daug kuo skyrėsi nuo kitų kinų. Jis buvo aukštas ir storas, o dėl itin šaižaus, kone moteriško balso, sekėjai jį praminė Svirplininku, mat vado kalbėsena jiems priminė svirplio skleidžiamus garsus.

1949 m. pavasarį Kim Il-sungas išvyko į Maskvą. Ilgai jis stovėjo šypsodamasis ir baugščiai žvelgdamas į savo dievaitį bei geradarį Josifą Visarionovičių (1878–1953), tačiau šaltas, ūsuotas sovietų caro veidas neišdavė nė menkiausios emocijos. Galiausiai Josifas lėtai pravėrė burną ir kone šnypšdamas tyliai pradėjo skleisti garsus.

"Gerai, drauge Kimai. Jūs gausite mano palaiminimą, ginklų, technikos, pinigų ir patarėjų. Tačiau pats procesas guls ant jūsų pečių. Taip pat jūs turėsite nuvykti į Kiniją ir paklausti Svirplininko: "Mao, ar tu sutinki?" – lėtai kalbėjo sovietų caras, gaudydamas orą po kiekvieno žodžio.

Tai taręs, Josifas paėmė raugintų agurkų stiklainį, priėjo prie Kimo ir išpylė indo turinį ant korėjiečio galvos.

"Vardan Karlo Marxo, Vladimiro Uljanovo ir Nadeždos Krupskajos. Vperiot", – ištarė Raudonosios imperijos valdovas.

Komiteto posėdžių metu Kimas dažniausiai stovėdavo ant pakylos ir šypsodamasis mojuodavo susirinkusiems marksizmo sekėjams, o šie jam plodavo. Ovacijos kartais trukdavo ištisas valandas, ir net pats Kim Il-sungas neretai užmiršdavo, ko gi jis čia atėjo.

Nors kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi plojimais, komitetui kažkaip pavyko išleisti įstatymus, susijusius su lyčių lygybe, sveikatos apsauga, sunkiosios pramonės nacionalizacija bei žemės perskirstymu.

Tuo metu Kimų šeima jau buvo persikėlusi į naujus namus su baseinu, kuriuose kadaise gyveno Japonijai dirbęs pareigūnas.

Baseinas itin nudžiugino vaikus, tad Jura pravardžiuojamas Kim Jong-ilas (1941–2011) kartu su Šura vadinamu jaunesniuoju broliu Kim Man-ilu (1944–1947 ar 1948) itin dažnai leisdavo laiką vandenyje. Vaikams žaidžiant lauke, Kim Il-sungas dažniausiai sėdėdavo kabinete ir, žiūrėdamas į pirmosios savo statulos maketą, mąstydavo apie jį užgriuvusias bėdas.

Tuo metu Kimui kėlė nerimą Juros polinkiai. Berniukas itin dažnai žiūrėdavo kino filmus ir po kiekvieno seanso darydavosi vis nervingesnis bei agresyvesnis, tačiau keistas sūnaus elgesys tebuvo uodas karštą vasaros dieną nutūpęs ant kiaulės pasturgalio.

1948 m. vasario 8 d. buvo oficialiai įkurta Korėjos liaudies armija. Nors šiaurinė pusiasalio dalis užtikrintai žengė šviesaus socialistinio rytojaus keliu, piečiau 38-osios lygiagretės Kimo bendraminčiai susidūrė su milžiniškomis kliūtimis. Amerikiečiai atsisakė pripažinti Kimo komitetą ir iškėlė savo žmogų – Syngmaną Rhee (1875–1965).

Skirtingai nei Kimas, S.Rhee buvo aukščiausio lygio politinė ir diplomatinė figūra. Krikščionių šeimoje gimęs Kimas seniai nebetikėjo opiumu liaudžiai, o S.Rhee Dievas pašaukė asmeniškai. Teigiama, kad S.Rhee daugelį metų klajojo po pasaulį, siekdamas propaguoti nepriklausomo Korėjos pusiasalio idėją.

1933 m. atvykęs į Ženevą, jis sutiko dvidešimt penkeriais metais jaunesnę vertėją, Austrijos žydę Francescą Marią Barbarą Donner (1900–1992). Grįžęs į Korėją su naująja baltaode žmona, S.Rhee paskelbė karą marksizmo sekėjams ir pradėjo juos negailestingai persekioti.

Už dalyvavimą komunistų sąmoksle S.Rhee režimo buvo įkalintas ir jaunas japonų išdresuotas karininkas Park Chung-hee (1917–1979). Vėliau Park Chung-hee įvykdė karinį perversmą ir, tapęs prezidentu, pats pradėjo tikrų bei tariamų komunistų medžioklę.

Tais laikais suformuotas antikomunistinis S.Rhee įvaizdis išsilaikė daugelį dešimtmečių ir ne vienam kairiajam intelektualui ar progresyviajam jaunuoliui pirmasis Pietų Korėjos prezidentas kėlė didesnį siaubą už Donaldą Johną Trumpą (1946) ar peliuką Mickey (1928). Šiuo metu ekspertai, išanalizavę S.Rhee ryšius ir korespondenciją, tvirtina, kad jis ideologinėje skalėje buvo gerokai artimesnis socialistams, nei kai kam to norėtųsi.

Pvz., tarp S.Rhee pažinotų asmenų buvo ir kairiųjų pažiūrų žurnalistas Laurence‘as Toddas (1882–1957). Pažinties su S.Rhee laikais L.Toddas buvo atviras socialistas. Vėliau jis mutavo į aršų komunistą ir daugelį metų dirbo sovietų naujienų agentūros TASS korespondentu.

1948 m. liepos 20 d. S.Rhee tapo pirmuoju Pietų Korėjos prezidentu, o tų pačių metų rugpjūčio 15 d. buvo oficialiai įsteigta Korėjos Respublika.

Visą vasaros popietę Kimas, klausydamasis vaikų krykštavimo, mąstė apie šiuos nemalonius faktus, tačiau netrukus jo melancholišką meditaciją nutraukė šaižus sugulovės ir vaikų motinos Kim Jong-suk (1917–1949) klyksmas. Nerimo kamuojamas, bet vis dar besišypsantis Kimas atsikėlė ir lėtai nulingavo baseino link.

Čia jis pamatė ašarojančią Kim Jong-suk ir mažąjį Jurą, kuris išpūtęs akis žiūrėjo į vandenį. Baseine plūduriavo pusnuogis, jokių gyvybės ženklų nerodantis Šura. Pažvelgęs į suglebusį vaiko kūnelį, Kimas pajuto instinktyvų jauniklių saugojimo impulsą. Jam kilo stiprus noras tvoti Jurai antausį, tačiau šaltakraujiškai užgniaužus pyktį, Kimo galvoje ėmė kristalizuotis pačios keisčiausios mintys.

„Oho. Ar jis tai padarė? Štai kaip žmogų veikia tie amerikietiški filmai. O gal tai ne jis? Gal tas Syngmanas pasiuntė žudikus ir jie vietoj manęs nudėjo vaiką? Ne. Tai – nesąmonė. Tai – Juros darbas. Oho. Šis berniukas toli eis ir daug pasieks. Galėčiau lažintis“, – mintyse pasvarstė Kim Il-sungas ir, nieko garsiai netaręs, šypsodamasis nuėjo šalin.

1949 m. sausį Kimo ausis pagaliau pasiekė geros žinios. Sovietų remiami Kinijos komunistai, vadovaujami kino Mao (1893–1976), įveikė Chiang Kai-sheko (1887–1975) reakcionierius. Teigiama, kad Mao daug kuo skyrėsi nuo kitų kinų. Jis buvo aukštas ir storas, o dėl itin šaižaus, kone moteriško balso, sekėjai jį praminė Svirplininku, mat vado kalbėsena jiems priminė svirplio skleidžiamus garsus.

1949 m. pavasarį Kim Il-sungas išvyko į Maskvą. Ilgai jis stovėjo šypsodamasis ir baugščiai žvelgdamas į savo dievaitį bei geradarį Josifą Visarionovičių (1878–1953), tačiau šaltas, ūsuotas sovietų caro veidas neišdavė nė menkiausios emocijos. Galiausiai Josifas lėtai pravėrė burną ir kone šnypšdamas tyliai pradėjo skleisti garsus.

„Gerai, drauge Kimai. Jūs gausite mano palaiminimą, ginklų, technikos, pinigų ir patarėjų. Tačiau pats procesas guls ant jūsų pečių. Taip pat jūs turėsite nuvykti į Kiniją ir paklausti Svirplininko: „Mao, ar tu sutinki?“ – lėtai kalbėjo sovietų caras, gaudydamas orą po kiekvieno žodžio.

Tai taręs, Josifas paėmė raugintų agurkų stiklainį, priėjo prie Kimo ir išpylė indo turinį ant korėjiečio galvos.

„Vardan Karlo Marxo, Vladimiro Uljanovo ir Nadeždos Krupskajos. Vperiot“, – ištarė Raudonosios imperijos valdovas.

Atominių sprogimų sukrėstiems japonams dvokas buvo kone nepakeliamas, tad jau kitą dieną daugelį metų gyvuoju dievu laikytas imperatorius Hirohito (1901–1989) bene pirmą kartą kreipėsi per radijo eterį į žmones, prašydamas jų „ištverti neištveriamą“.

Po skrydžio per Ramųjį vandenyną dvokas jau buvo gerokai išsivadėjęs, bet vis dar gana aštrus, tad Frankliną Delano Rooseveltą (1882–1945) pakeitęs Harry‘s S.Trumanas (1884–1972) instinktyviai griebėsi už nosies.

„Dieve, Clementai, vėl?“ – priekaištavo JAV prezidentas kolegai.

„Dovanokite, pone prezidente, tačiau šį kartą tikrai ne aš“, – atsakė naujasis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas.

„Tada kas?“ – paklausė JAV vadovas ir pažvelgė į neseniai atsivežtą Potsdamo konferencijos nuotrauką, kurioje buvo įamžinti Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos lyderiai.

Nors paslaptingasis dvokas kėlė nemalonius pojūčius ir trikdančias situacijas, paprasti Korėjos žmonės į viską siekė žvelgti daugiau ar mažiau pozityviai.

Visame šiauriniame Korėjos pusiasalyje ėmė dygti vadinamieji liaudies komitetai, o vietinės matronos savo atžaloms garsiai kartojo: „Vaikai, dabar mums dėl nieko nebereikės jaudintis.“

Netikėtai iškilo šiais laikais visiškai užmiršto nacionalisto Cho Man-siko (1883–1950) figūra. Siekdama tausoti švarią Žemės planetos aplinką, Jungtinių Valstijų valdžia liepė Japonijoje esantiems kariams kuo greičiau vykti į Korėją.

Manoma, kad dar to paties mėnesio dešimtąją dieną du JAV armijos biurokratai gavo svarbią užduotį: nustatyti sovietų ir amerikiečių zonų Korėjoje ribą. Būsimasis JAV valstybės sekretorius Davidas Deanas Ruskas (1909–1994) ir jam talkinęs Charlesas Hartwellas Bonesteelas III (1909–1977) beveik nieko nežinojo apie Korėją.

Ilgai jie žvelgė į „National Geographic“ žemėlapį ir galiausiai bedė į 38-ąją lygiagretę, dalijančią pusiasalį kone perpus. Sunku tuo patikėti, tačiau SSRS valdžia su pasiūlymu iškart sutiko ir, praėjus beveik mėnesiui, pirmieji amerikiečių kariai pagaliau atvyko į Korėjos pusiasalio pietinę dalį.

Tikinama, kad korėjiečiai sveikino atvykėlius. Žmonės buvo laimingi ir pozityviai nusiteikę. Daugelis jų veržėsi norėdami pamatyti gyvą amerikietį, o vaikai ir barzdoti, iš pigių kovos menų filmų nužengę senoliai džiugiai mojavo Japonijos imperiją parklupdžiusiems atėjūnams.

Kol amerikiečiai džiaugėsi maloniu sutikimu, o Raudonoji armija flirtavo su Cho Man-siku, į Vonsano miestą riedėjo traukinys, gabenantis dangiškąjį Kim Il-sungą (1912–1994). Po beveik trijų užsienyje praleistų dešimtmečių socializmo Mesijas pagaliau grįžo į tėvynę. Kelionės metu sovietų konsultantai jam vis kažką kalbėjo ir kartojo, tačiau Kimas jų negirdėjo. Jis linkčiojo ir šypsojosi, apnuogindamas savo taurią sniego baltumo šypseną, tačiau jo protas buvo kitur.

Vos prieš metus sugulovė Kim Jong-suk (1917–1949) pagimdė Kimui antrą sūnų Kim Man-ilą (1944-1948), o dabar jo seniai regėta ir visiškai užmiršta tėvynė lėtai, bet užtikrintai artėjo šviesaus socialistinio rytojaus link.

Siekdamas atsidėkoti sovietams, Kimas savo vaikus užregistravo rusiškais vardais. Kim Jong-ilas tapo Jurijumi, o Kim Man-ilas – Aleksandru. Namuose biologiniai tėvai abu vaikus familiariai vadino Jura ir Šura, o sovietai – Irsenovičiais, mat patį Kim Il-sungą kažkodėl pradėta vadinti Kim Ir-senu.

Prieš pat Kimo išvyką visa šeima iš sovietų caro Josifo (1878–1953) gavo ypatingą dovaną – jie peržiūrėjo 1939-aisiais išleistą filmą „Smaragdo šalies burtininkas“ („The Wizard of Oz“). Nors Kim Jong-suk bei Šura nebuvo labai sužavėti matomais vaizdais, spalvingasis kino pasakojimas ir jį lydinti muzika itin užbūrė Jurą bei jo tėvą. Net ir dabar, važiuodamas traukiniu namo, Kimas negalėjo pamiršti ekraną akimis ryjančio Juros žvilgsnio, o mažos, amfetaminą vartojančios mergaitės iš Kanzaso atliekama daina iki šiol skambėjo jo galvoje.

„Kažkur už vaivorykštės plyti mėlynas dangus ir svajonės, kurias tu išdrįsti svajoti, tampa tikrove“ („Somewhere over the rainbow, skies are blue. And the dreams that you dare to dream, really do come true„)“, – dainavo Judy Garland (1922–1969), vaidindama mažąją Dorothy Gale.

Teigiama, kad būtent ši daina išgelbėjo socialistinę Korėjos revoliuciją ir iškėlė Kimo politinę karjerą į naujas aukštumas. Tai įvyko 1945 m. lapkričio 23 d. Sineidžu mieste, prasidėjus reakcingojo pobūdžio maištui. Jauni žmonės, kurstomi krikščionių ir kitų religinių grupių, taip pat stambių žemvaldžių ir japonams tarnavusių kolaborantų, siekė išvyti kvapniuosius sovietų karius.

Nuraminti įsismarkavusios minios sovietai pasiuntė būtent Kim Il-sungą. Užlipęs ant pakylos, Kimas pažvelgė į minią ir jai nusišypsojo, tačiau jaunųjų maištininkų širdys ir protai buvo pernelyg užburti reakcionierių dezinformacijos. Taurioji sniego baltumo šypsena nepajėgė įsiskverbti į surambėjusias jų širdis, ir Kimas jau buvo prarandąs viltį. Staiga jis prisiminė savo šeimą, kartu regėtą filmą ir jo galvoje atgimė muzika.

„Kažkur už vaivorykštės skrenda mėlyni paukšteliai. Paukšteliai skrenda už vaivorykštės, kodėl tada ir aš negaliu?“ („Somewhere over the rainbow, bluebirds fly. Birds fly over the rainbow, why then, oh why can‘t I?“), – uždainavo Kim Il-sungas maištingiems jaunuoliams.

Staiga sujaudinta minia, paliesta tauraus grožio, nuščiuvo ir po trumpos tylos pasigirdo džiaugsmingi aplodismentai. Socialistinė revoliucija buvo išgelbėta ir tam neprireikė jokio smurto. Sužavėti Kimo sėkmės, sovietai liovėsi flirtavę su Cho Man-siku.

„Šviesaus socialistinio rytojaus link Korėjos žmones privalo vesti Kim Il-sungas. Daugiau niekam negalima patikėti šio tauraus darbo“, – mąstė sovietų funkcionieriai.

Netikėtai atsivėrė barako, kuriame gyveno Kim Il-sungas (1912–1994) su šeima, durys ir vidun įžengė trys Sovietų Sąjungos NKVD slėnio mokslininkai. Jų užduotis – ištirti Kimų giminę ir nustatyti jos potencialą klasių kovos srityje.

Kim Il-sungas jau ruošėsi pasisveikinti, tačiau, užuot paspaudęs ištiestą ranką, mokslininkas Leonidas Iljičius (1906–1982) jausmingai apkabino korėjietį. Iš pradžių raudonasis komisaras ilgai laikė Kimą savo glėbyje. Vėliau Leonidas pabučiavo jam į kairį, po to į dešinį skruostą ir galiausiai lėtai įsiskverbė į lūpas.

Pajutęs savo gomuriu NKVD darbuotojo liežuvį, Kimas jį atstūmė ir sutrikęs pažvelgė į kitus mokslininkus.

„Nekreipkite dėmesio. Jis su visais taip elgiasi“, – rusiškai pasakė akiniuotasis delegacijos vadovas Lavrentijus Pavlovičius (1899–1953), kurio žodžius vėliau į mandarinų kalbą Kimui išvertė trečiasis mokslininkas – heroiną vartojantis čečėnas korėjietiška pavarde.

Kimas labai mylėjo Korėjos pusiasalį, jo žmones ir kultūrą, tačiau po dvidešimties Mandžiūrijoje praleistų metų sunkiai suregzdavo korėjietišką sakinį, o šia kalba įamžintų tekstų beveik neperskaitydavo.

„Jis buvo gražus jaunas žmogus. Jis daug šypsojosi, tačiau nieko nemokėjo. Mums jį teko sukurti iš nieko“, – vėliau „History Chanel“ kanalui pasakojo susitikime dalyvavęs vertėjas korėjietiška pavarde.

Delegacijos nariai ir Kimų šeima susėdo. Įsivyravo nejauki tyla, mat niekas nepratarė nė žodžio. Kimas šypsodamasis žiūrėjo į mokslininkus, o mažasis Kim Jong-ilas, užsidėjęs heroiną vartojančio čečėno kepurę, vaikščiojo po kambarį.

Lavrentijus Pavlovičius pasisodino ant kelių Kimo sugulovę Kim Jong-suk (1917–1949), pašukavo jai ranka plaukus ir uždėjo savąją kepurę. Kim Jong-suk taip pat nusišypsojo, priblokšta kitos rasės vyro dėmesio. Lavrentijus, kurio lūpų kampučiai išdavė lengvą pašaipą, stebėjo Kimą ir jo vaiko motiną.

Vertėjas laukė naujos užduoties, o Leonidas Iljičius, lyg tingus šuo, žvelgė į vieną tašką grindyse. Staiga mažasis Kim Jong-ilas pradėjo žingsniuoti prūsišku žąsies žingsniu. Netikėtai sustojęs priešais Lavrentijų bei motiną, jis ištiesė aukštai iškeltą dešinę ranką į orą. Lavrentijus pažvelgė į vaiką ir kiek grėsmingai palaukęs atsakė tuo pačiu.

„Šlovė mano fiureriui!“ – vokiškai pasakė raudonųjų komisarų vadas, ir visi pradėjo juoktis.

Vėliau vėl įsivyravo pusvalandį trukusi tyla, kurios metu Lavrentijus toliau glostė Kim Jong-suk plaukus. Staiga, nieko nesakęs, jis pasiėmė  kepurę, nukėlė korėjietę sau nuo kelių, atsistojo ir kartu su kitais delegacijos dalyviais išėjo iš barako.

Praėjo kelios dienos ir vieną popietę, įlindęs pro grindų skylę į gyvenamąsias patalpas, mažasis Kim Jong-ilas išvydo dar neregėtą vaizdelį. Ant barako grindų gulėjo jo motina. Kim Jong-suk nieko nematančiu žvilgsniu žiūrėjo į sieną, o jos veidas, kuriuo riedėjo ašaros, priminė „Netflix“ dokumentiką stebinčios Gretos Thunberg (2003) grimasą.

Ant Kim Jong-suk gulėjo Lavrentijus Pavlovičius. Jis buvo be kelnių ir apatinių, vien su uniformos švarku. Nuogą pasturgalį iškėlęs NKVD narys pirmyn ir atgal judėjo vidutiniu greičiu, tarsi stengdamasis pataikyti į kažkokį taikinį, esantį Kim Jong-suk kūne.

Staiga Lavrentijus Pavlovičius nieko nesakęs baigė savo darbą ir sunkiai gaudydamas orą atsistojo. Užsimovė kelnes, pasitaisė uniformos švarką, apykaklę bei akinius. Išvydęs Kim Jong-ilą, raudonasis komisaras visai nesutriko: nusišypsojo vaikui ir priėjęs švelniai jam įgnybo į skruostą.

Išėjęs iš barako paskui Lavrentijų, Kim Jong-ilas pamatė lauke stovintį tėvą ir du NKVD  mokslininkus. Leonidas Iljičius, vėl tylėdamas, tuo pačiu šuns žvilgsniu žvelgė į žemę. Jam iš burnos varvėjo seilės. Kim Il-sungas šypsodamasis laikė sunėręs savo rankas, o heroiną vartojantis čečėnas, rūkydamas cigaretę,  jam kalbėjo.

„Svarbiausia, kad paliktumėte gerą įspūdį Lavrentijui Pavlovičiui. Jis – vienas svarbiausių žmonių Kremliuje. Galima sakyti, svarbesnis – tik Josifas Visarionovičius. Jeigu įgysite Lavrentijaus prielankumą, jums, drauge Kimai, atsivers visos durys. Tiesa, dėl sovietų paramos kare su Japonija gali kilti keblumų. Japonai bičiuliaujasi su vokiečiais, o mes su fašistais taip pat dabar palaikome gana pozityvius santykius. Žinote, kartą net girdėjau, kaip Josifas palygino Lavrentijų Pavlovičių su Heinrichu Himmleriu. Vyko eilinis posėdis ir Josifas netikėtai apkabino Lavrentijų bei ištarė visiems girdint „Mūsų Himmleris“. Žinote, drauge Kimai, tą vokietį Himmlerį su akiniais?“ – paklausė Kimo čečėnas korėjietiška pavarde.

Pamatęs artėjantį Lavrentijų, vertėjas nutilo.

„Gerai. Labai gerai. Manau, kad mes puikiai sutarsime. Aš pranešiu apie jus Josifui Visarionovičiui, drauge Kimai. Kai ateis metas spręsti Korėjos klausimą, mums reikės žmogaus, ir aš Josifui rekomenduosiu jus, tačiau dabar turėsite šiek tiek palaukti. Geopolitikos vėjai labai permainingi ir niekada nežinai, kaip viskas gali pasisukti. Čia – jums“, – pasakė Lavrentijus Pavlovičius įteikdamas Kimui dovaną.

Kai NKVD slėnio mokslininkai pasišalino, Kimas atplėšė paketą. Jame buvo oficiali SSRS caro Josifo (1878–1953) biografija. Daugelį dienų Kimas ją skaitė, tačiau išganingasis momentas vis neatėjo. Sovietai suteikė Kimui majoro laipsnį, o likusius gyvus jo bendražygius integravo į Raudonąją armiją, tačiau Korėjos išvadavimo operacija nebuvo pradėta.

Net nacionalsocialistams vokiečiams išdavus Sovietų Sąjungą, komunistai nesiryžo skelbti karo Japonijai. Tai buvo padaryta tik 1945 m. rugpjūčio 8 d., praėjus dviem dienoms po atominės bombos sprogimo Hirošimoje. To paties mėnesio 25 d. sovietų armija pagaliau įžengė į Pchenjaną.

Siekdamos suteikti lokio patelei dar daugiau patrauklumo, antgamtinės jėgos atliko gyvūnui daugybę fiziologinių pakeitimų. Tai buvo plastinės chirurgijos Korėjos pusiasalyje pradžia.

Po beveik penkių tūkstančių metų kartu su savo pasekėjų kariauna į Pektusano žemes atkako pats Kim Il-sungas (1912–1994).

Tuo metu vaidybos ir šokio ansamblis "Juche" jau buvo pasiekęs savojo kūrybingumo aukštumas. Daugybę didžių ir išskirtinių, socializmą šlovinančių vaidinimų jie buvo sukūrę ir parodę Mandžiūrijos bei Korėjos žemėse.

Negalėdamas pakęsti Kimo skleidžiamo taurumo, Japonijos valdovas generolas Hideki Tojo (1884–1948) nusiuntė į Korėją elitinį nindzių būrį likviduoti problemos šaltinio.

Vieną dieną didingasis Kim Il-sungas, vaikščiodamas po Peksuano žemėse įrengtą trupės stovyklą, pajuto, kad jį kažkas stebi. Aplinkui buvo daugybė žmonių ir visi jie žiūrėjo į Kim Il-sungą, norėdami pasigrožėti dangišką spindesį skleidžiančia jo šypsena, tačiau Kimo juntamas žvilgsnis nebuvo malonus.

Staiga Didysis vadas pamatė, kaip link jo bėga nepažįstama žmogysta, ginkluota keistu, mažą dalgį primenančiu padargu. Užpuolikas buvo visiškai arti ir Kimas nespėjęs išsitraukti pistoleto jau beveik jautė šaltą žmogžudžio plieną krūtinėje, kai netikėtai pasigirdo veriantis klyksmas.

"Ne!" – sušuko skalbėjų, virėjų ir siuvėjų vaidmenis "Juche" spektakliuose atlikinėjusi aktorė Kim Jong-suk (1917–1949).

Aktorė ne tik atkreipė kitų stovyklos gyventojų dėmesį, bet ir sviedė užpuolikui į galvą puodą su ryžiais. Vėliau, atbėgusi prie Kimo, ji uždengė vadą savo krūtine ir išsitraukusi pistoletą paleido į nindzę mažiausiai keturis šūvius.

Netrukus iš kažkur išlindo dar keturi ar penki nindzės, kuriuos savuoju revolveriu likvidavo pats Kim Il-sungas. Įtampai nuslūgus, Kimas pažvelgė į savo gelbėtoją, o ši išraudusi tik ištarė: "O, Vade."

Nuo tada Kim Jong-suk ėmė lankytis Kim Il-sungo palapinėje. Iš pradžių Didysis vadas tik stebėdavo, kaip aktorė nusirenginėja, ir nieko nedarydavo, tačiau vieną dieną Kim Jong-suk išgirdo keistą prašymą. Kim Il-sungas paprašė aktorės, kad ši jam pažnaibytų krūtinės spenelius.

Visą valandą Kim Jong-suk žnaibė Didžiojo vado kūną, kol šis šypsodamasis nieko nereginčiu žvilgsniu spoksojo į tuštumą. Netikėtai Kimas griebė savo sugulovės ranką ir moteriškė, paveikta savisaugos instinkto, spyrė jam į tarpukojį. Kim Jong-suk prisidengė delnais burną ir puolė atsiprašinėti, tačiau vadas jai nieko neatsakė.

Jis tik gulėjo ant žemės ir šypsodamasis žvelgė į palapinės lubas savo tuščiomis akimis. Greitai šis žnaibymo ir spyrio ritualas tapo kone kasdieniu, mat tik taip Kim Il-sungas galėjo numalšinti savąjį širdies skausmą.

Vieną dieną sargyboje vaikštantys "Juche" aktoriai išgirdo iš vado palapinės sklindančius keistus garsus.

"Skauda, vade. Labai skauda, bet aš viską ištversiu. Aš viską pakelsiu dėl tavęs, dėl Korėjos, dėl socializmo", – greitai kartojo moteriškas balsas, kuriam akivaizdžiai trūko oro.

"Vade, ar viskas gerai?" – pasiteiravo prie palapinės priartėję "Juche" aktoriai.

"Taip, taip, Kim Il-sungai. Aš noriu, kad tau patiktų. Taip", – atsakė iš palapinės tas pats moteriškas balsas.

Sutrikę sargybiniai pažvelgė vienas į kitą, tačiau netikėtai vienas jų pamatė, kad krūmai netoli Kim Il-sungo palapinės labai greitai ir ritmingai juda.

"Tai – šnipas!" – sušuko sargybinis ir pradėjo šaudyti į krūmus.

"Kapitalizmas puola!" – ėmė rėkti kažkas kitoje stovyklos pusėje ir taip pat pradėjo šaudyti.

Savų šaudymas į savus truko gerą pusvalandį ir liovėsi tik pasirodžius pusnuogiam Kim Il-sungui, kuris net ir susierzinęs sugebėjo šypsotis. Vėliau, apieškojus stovyklos teritoriją, prie vado palapinės krūmuose buvo rastas per susišaudymą žuvęs "Juche" aktorius. Žuvusysis buvo nusimovęs kelnes ir abiem rankomis laikė sugniaužęs savąją balistinę raketą.

Praėjus keliems mėnesiams po susišaudymo, "Juche" aktoriai pastebėjo, kad Kim Jong-suk pilvas tapo didesnis ir apvalesnis nei kitų stovykloje buvusių moterų. Ji beveik nebesilankė Didžiojo vado palapinėje ir vis dažniau atiduodavo skalbimo, virimo ir siuvimo darbus kitiems atlikėjams. Vieną dieną Kim Jong-suk rūbuose pajuto nemalonią drėgmę.

"Tuoj tas vaikigalis išlįs man pro pasturgalį!" – sušuko aktorė perverta skausmo. Vos tik ji nutilo, netoliese pasigirdo kurtinantis sprogimas, kurį palydėjo intensyvūs šūvių pliūpsniai.

"Japonai puola!" – kažkas sušuko.

Visi "Juche" aktoriai stvėrėsi ginklų, atbėgo ir pats Kim Il-sungas su dviem pistoletais bei pušies kankorėžių granatomis. Daug puikių ansamblio aktorių žuvo tą dieną kovoje su trimis japonų brigadomis, pasiųstomis į Korėjos kalnus medžioti Kimo. Dar daugiau aktorių buvo pagauti ir nukankinti, tačiau nė vienas jų neišdavė savo kovos draugų.

Išsigelbėti pavyko tik pačiam Kimui, gimdančiai Kim Jong-suk ir dar trylikai pačių narsiausių ir karingiausių "Juche" trupės narių. Visi jie sulipo į sunkvežimį, kuris daugelį valandų persekiojamas japonų karių ir nindzių dardėjo bekele.

Stebėdamas kovojančius savo bendražygius ir purvinoje sunkvežimio priekaboje gimdančią sugulovę, Kimas suprato, kad vienintelis jo išgelbėjimas – Sovietų Sąjunga. Tik ten jis galėjo tikėtis materialinės ir dvasinės paramos, būtinos karui su Japonija.

Sunkvežimiui dar nepasiekus Raudonosios imperijos sienos, vairuotojo kabinoje sėdintis Kim Il-sungas išvydo tolumoje nusidriekusias dvi vaivorykštes, pro kurias praskrido pulkas gervių.

Priekaboje pasigirdus naujagimio riksmui, Kimas pajuto, kad jo spenelių žnaibymo vakarai pagaliau davė apčiuopiamą vaisių.

Neseniai Kimo namuose japonų agentai vykdė kratą. Jie ne tik išsivedė šeimos galvą, antijaponiško pogrindinio judėjimo įkūrėją Kim Hyong-jiką (1894–1926), bet ir bandė išprievartauti Kim Song-ju tetą. Dėl kratos metu patirto šautuvo buožės smūgio Kim Song-ju nebegalėjo sučiaupti lūpų, tad žmonėms atrodė, kad jis visą laiką šypsosi.

Sunku pasakyti, kodėl japonai leido Korėjos moterų emancipacijos judėjimo įkūrėjai Kang Pan-sok (1892–1932) aplankyti savo vyrą kalėjime. Galbūt po jų santūriomis samurajų kaukėmis slėpėsi krikščioniškos empatijos pripildytos sielos? O gal Kimo mama buvo priversta padaryti tai, ką kino prodiuseriui Harvey Weinsteinui (1952) atlikdavo jo kuruojamos aktorės?

Dauguma Kimo regėtų japonų buvo rūstūs, niūrūs tipai, tačiau kalinį atvedęs pareigūnas tryško gera nuotaika ir to nė kiek neslėpė.

"Teisingai, mažyli. Šypsokis, šypsokis. Tuoj parodysime tau fokusą. Vienas, du, trys!" – ištarė japonas ir numovė nuo kalinio galvos milžinišką pintą krepšį, slėpusį nelaimingojo veidą.

Nuo šalčio, bado, drėgmės ir nuolatinio mušimo gydomųjų žolelių pardavėjo Kim Hyong-jiko veidas įgavo purpurinį atspalvį. Jo nosis buvo sulaužyta, o dešinysis akies vokas nebesugebėjo atsimerkti. Iš tolo Kimui atrodė, kad kažkas tėvui išlupo akį ir ten įstatė peraugusį agurką.

Pogrindinio judėjimo įkūrėjas nieko nesakė, tik drebėdamas priekaištingai žvelgė į žmoną sveikąja akimi.

"Kodėl čia atėjai, moterie? Kam atsivedei vaiką? Nori, kad jis mane tokį matytų? Nori, kad jie sužinotų, kad jis yra Tas? Vesk jį iš čia. Paslėpk jį", – priekaištavo Korėjos moterų emancipacijos judėjimo įkūrėjai sutuoktinio akis.

Vėliau Kim Hyong-jiko žvilgsnis nukrypo į Kim Song-ju.

"Atsimink, Kimai. Tu esi Tas. Tau lemta išvyti japonus iš Korėjos ir įkurti pusiasalyje socializmą. Tu sunaikinsi kapitalizmą ir priversi engėjus vertinti paprastą žmogų. Vyk į platųjį pasaulį. Pažadink žmonių revoliucijos sąmonę. Ir atmink, Kimai, niekada nepasitikėk amerikiečiais", – bylojo kairioji tėvo akis.

Kimo tėvas buvo žeminamas ir kankinamas, tačiau stebėdamas jo orią laikyseną mažasis socializmo mesijas suprato visą patriarcho akies perduodamų žodžių esmę. Tą akimirką Kimų šeimos atžala pajuto, kaip kažkur jo viduje mirė mažas berniukas ir gimė visiškai naujas žmogus, tvirtai pasiryžęs nuveikti daugelį didžių žygių šviesesnės žmonijos ateities labui.

1920 m. Kimų šeimos atstovai sielvarto plėšomomis širdimis paliko Korėjos pusiasalį ir išvyko gyventi į Kinijai priklausantį Mandžiūrijos regioną. Emigracijos metu mažasis Kim Song-ju tvirtai apsisprendė negrįžti į Korėją iki tol, kol bus surinkta pakankamai resursų, būtinų socialistinei  revoliucijai įgyvendinti.

Ilgai bandė Kimas juos telkti. Iš pradžių jis lankė vieną įstaigą, vėliau kitą, tačiau visur resursų diegėjai vadovavosi feodaliniu mąstymu ir atmesdavo pažangias mokslinės fantastikos kūrėjo Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) idėjas.

Galiausiai Kimas suprato, kad niekas nesugebės suteikti jam žinių ir įgūdžių, būtinų karinei konfrontacijai su Japonijos imperija ir marksizmo revoliucijai realizuoti. Tą padaryti galėjo tik jis pats vienas savo kruopščiu darbu ir pasitelkęs  gilius apmąstymus.

Daugelį naktų Kim Song-ju praleido skaitydamas svarbiausių socializmo korifėjų veikalus ir tyrinėdamas jų tarptautinių žodžių prifarširuotos išminties kerteles. Siekdamas į bendrą mišinį sutelkti savo protą, talentus ir įgūdžius, jis pradėjo klaidžioti po laukinę Mandžiūrijos gamtą.

Čia jis, sukoncentravęs pasąmonėje tūnančią protėvių išmintį, perprato grandininės reakcijos paslaptis ir savarankiškai, niekieno nepadedamas, iš pušies kankorėžių pasigamino veikiančią granatą.

Vėliau prasidėjo išvykos į miestelius ir kaimus, kuriuose Kimas siekė su marksizmu supažindinti vietinius gyventojus. Tuo metu jis jau nebekalbėjo, tačiau socialistinei revoliucijai Kimo tylėjimas nepadarė jokios žalos. Užtekdavo pro šalį einančiam valstiečiui, jaunuoliui ar darbininkui pažvelgti į akinamą taurumą skleidžiančią Kimo šypseną, ir praeivio prote iškart atbusdavo revoliucionieriaus savimonė.

Galbūt todėl žmonės jį ėmė vadinti nebe Kim Song-ju, o Kim Il-sungu, mat jo šypsena priminė jiems tekančios revoliucijos saulės šviesą.

Siekdamas dar labiau padidinti socialistinės revoliucijos sklaidą, jis įkūrė šokio ir vaidybos ansamblį "Juche", kurio aktoriai ir šokėjai steigiamojo susirinkimo metu Kimą išrinko Amžinuoju visų spektaklių režisieriumi, dainininku, scenaristu, choreografu ir pagrindinio vaidmens atlikėju.

Prasidėjus gastrolėms, Kimo įtaka bei žinomumas dar labiau išaugo, o garsas apie socializmo patrauklumą šokio judesiais perteikiančius spektaklius pasklido toli už Mandžiūrijos ribų. Kinas Mao (1893–1976), kubiečiai broliai Fidelis (1926–2016) ir Raulis (1931), argentinietis Ernesto (1928–1967), Sirijos alavitas Hafezas (1930–2000) ir Libijos ožkas prievartaujančių piemenų pulkininkas Muammaras (1942–2011) – visi jie atvyko į Mandžiūriją pamatyti "Juche" vaidinimų ir pasisemti Kimo šypsenos skleidžiamos išminties.

Tuo metu Kinija dar nebuvo atsivertusi į marksizmo tikėjimą, o jos žemes valdantys feodalai ir jiems tarnaujantys dešinieji politikai į komunistus žvelgė itin įtariai. 1929 m. Kinijos jėgos struktūros bandė nutraukti "Juche" vaidinimų turą.

Pilnametystės nesulaukusiam Kimui netgi teko keletą mėnesių pasėdėti kalėjime, tačiau Kinijos reakcionierių pastangos buvo bevaisės.

Kinijos nacionalistai nebuvo vieninteliai komunizmo priešai, siekę pakenkti Kimui. 1931 m. rugsėjį prasidėjo Japonijos invazija į Mandžiūriją. Vėliau regione buvo sukurta Mandžuko valstybė. Jos monarchu tapo paskutinysis Kinijos imperatorius Puyi (1906–1967).

Gimė Kimas 1912 m. balandžio 15 d., Korėjos pusiasalį valdant japonams. Jo tėvas Kim Hyong-jikas (1894–1926) buvo gydomųjų žolelių prekeivis ir antijaponiško pogrindinio judėjimo įkūrėjas bei lyderis, o motina – Korėjos moterų emancipacijos aktyvistė. Abu tėvai išpažino protestantiškos krypties krikščionybę ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Nuo pat pirmųjų savo egzistencijos dienų mažasis Kimas jiems bei kitiems giminės atstovams leido suprasti, kad jo laukia didingas, visą žmoniją paliesiantis gyvenimas.

Jis itin anksti pradėjo vaikščioti, kalbėti ir skaityti. Dienų dienas jis praleisdavo vartydamas "Kapitalą" (1867–1883), "Komunistų partijos manifestą" (1848) ir kitus didžio humoristo Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) sukurtus grožinės literatūros šedevrus bei gilindamasis į Kinijos kalbų paslaptis.

Naujoji Kimų šeimos atžala niekada neatsisakydavo padėti tėvams, giminaičiams ar kaimynams, o susidūręs su gyvenimo sunkumais visada nusišypsodavo. Užtekdavo jam tik praverti burną, ir it kalnų sniegas akinanti jo dantų baltuma užliedavo visą erdvę dangišku taurumu.

Atrodydavo, kad pats krikščionių Dievas nusileidęs iš aukštybių suteikė laimę pajusti žmonijai savo meilės šilumą. Žvelgdamas į vaiką, Kim Hyong-jikas jautė nepalaužiamą pasididžiavimą, tvirtą lyg grynakraujo žirgo erekciją, tačiau tuo pat metu jo galvoje sukosi šioks toks nusivylimas.

"Ką gi aš galiu duoti tokiai asmenybei, kuri pati neskatinama ir neverčiama spindi dangiškąjį tobulumą? Koks gi aš tėvas?" – mąstė gydomųjų žolelių prekeivis.

Po ilgų dvejonių jis nusprendė nusivesti mažąjį Kimą į bendruomenės bažnyčią ir parodyti jam vargonus.

"Apie šią dainą man papasakojo "Sputnik" kompanijoje dirbantis rusės ir korėjiečio vaikas Viktoras. Prieš beveik dvidešimt metų kitame pasaulio krašte vyko karas. Amerikiečiais vadinami žmonės užpuolė ispanų gyvenvietes Kubos saloje. Jie tikino suteikę salos žmonėms laisvę ir mainais pasiliko mažą salos ruožą – Gvantanamą. Šita daina apie Kubos žmonių troškimą susigrąžinti šią įlanką. Niekada nepasitikėk amerikiečiais, Kimai. Jie dar klastingesni už japonus", – pasakė Kim Hyong-jikas savo sūnui ir pradėjo dainuoti.

"Guantanamera, guajira guantaramera", – giedojo gydomųjų žolelių prekeivis bažnyčioje kartu su savo sūnumi, atjausdamas kubiečius.

Tomis dienomis Kimo gyvenimas buvo pilnas pozityvumo, o ateitis atrodė šviesi, tačiau netrukus viskas ėmė keistis. Kartą, eidami gatve, Kimai pamatė būrį žmonių, kurie susispietę žiūrėjo į kažkokį spaudos leidinį.

"Koks žavus, inteligentiškas vyriškis", – it višta karksėjo viena korėjietė, žvelgdama į JAV prezidento Thomaso Woodrow Wilsono (1856–1924) nuotrauką.

"Ir toks rimtas", – pritarė jai kita.

"Čia skelbiama, kad būtina vienodai užtikrinti mažų ir didelių valstybių politinę nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Tai reiškia, kad Korėja gali reikalauti savo autonomijos", – iš zoologijos sodo paleisto gyvio balsu suriko kažkoks jaunuolis.

"Kas jums visiems pasidarė? Juk tai – amerikiečių prezidentas, kapitalistinės valstybės valdovas. Galėčiau lažintis, kad jis turi ryšių su Jėzų nužudžiusiais žydais ir stambiosiomis korporacijomis. Geriau semkitės išminties iš Rusijos. Ten ką tik įvyko proletariato revoliucija, po kurios sukurta socialistinė santvarka. Tai naujas žingsnis žmonijos istorijoje", – įsiutęs miniai išrėkė gydomųjų žolelių prekeivis Kim Hyong-jikas, tačiau jo niekas nesiklausė.

Spaudoje pasirodžius žinioms apie T.W.Wilsono keturiolikos punktų programą, visą Korėjos pusiasalį apėmė beprotiškas entuziazmas, kurį dar labiau pakurstė žinia, kad 1919 m. sausio 21 d. mirė paskutinysis feodalinės Korėjos valdovas imperatorius Gojongas (1852–1919).

Sklido kalbos, kad monarchas – tvirtas nepriklausomybės šalininkas. Daugeliui jo mirtis atrodė netikėta, tad netrukus imta kalbėti apie nuodus, kuriuos imperatoriui pakišo japonų agentai.

Tų pačių metų kovo 1 d. grupė intelektualų, vadovaujamų Choe Nam-seono (1890–1957), paskelbė Korėjos pusiasalio nepriklausomybės deklaraciją.

Miestuose ir kitose gyvenvietėse ėmė rinktis minios, kaltinančios japonus išnaudojimu ir diskriminacija. Vienos minios gretose buvo ir Kim Hyong-jikas su Kim Il-sungu, kurių buržuaziniai intelektualai nesiteikė pakviesti į Nepriklausomybės paskelbimo vakarėlį.

Minia buvo milžiniška, tačiau aplinkui tvyrojo taikos, ramybės ir pozityvumo aura, kurią žmonėms spinduliavo mažasis Kim Il-sungas. Visi buvo puikiai nusiteikę ir daugeliui atrodė, kad būtent šiandien jie iškovos savąją laisvę.

Staiga minia pajudėjo. Ji slinko lėtai ir užtikrintai, nedarydama jokios žalos, tačiau netrukus ją sustabdė rūstūs japonų kariai ir policininkai. Minia žvelgė į jėgos struktūrų darbuotojus, o šie – į ją.

Netikėtai maža mergaitė korėjiečių kalba sušuko: "Marš, marš, darbo klase, Iljičius jums kelia dvasią!"

Demonstrantai ėmė kuždėtis, juoktis, tačiau tarp policininkų stovėjusi rūstaus veido japonė ėmė rėkti mažylei: "Ką tu pasakei? Kokia kalba kalbėjai? Tu – japonė! Kalbėk japoniškai!"

Staiga policija ėmė brautis į minią, kad paimtų vaiką. Vienas policininkas pastūmė kažkurį demonstrantą, tada kitas maištininkas pastūmė policininką, ir užvirė tikras pragaras. Kažkas pradėjo švilpti ir sproginėti. Aplinkui aidėjo šūviai ir riksmai.

Korėjiečių revoliucionieriai ėmė lakstyti pirmyn ir atgal tarsi paklaikę, o japonai juos daužė lazdomis.

Dar tą patį vakarą japonų agentai įsiveržė į Kimų šeimos namus ir išsivedė Kim Hyong-jiką.

Kol vyko krata, vienas japonas bandė išžaginti Kim Il-sungo tetą. Mažasis sūnėnas ją užstojo ir už tai jam buvo vožta per veidą šautuvo buože.

Nuo tada Kim Il-sungas nebegalėjo sučiaupti lūpų ir žmonėms atrodė, kad jis visą laiką šypsosi.

Antrasis Šiaurės Korėjos monarchas Kim Jong-ilas (gimė 1941 ar 1942 metais) buvo ne tik vienas didingiausių kovotojų su vadinamuoju kapitalizmu (laisvąja rinkos ekonomika), bet ir Jungtinių Amerikos Valstijų imperializmu.

Jis buvo ir iškilus prancūziškų vynų, gero maisto mėgėjas bei išskirtinis Holivudo filmų žinovas. Teigiama, kad Kim Jong-ilas sąmoningai versdavo savo apsaugininkus žiūrėti "Asmens sargybinį" ("The Bodyguard", 1992) arba "Ugnies linijoje" ("In the Line of Fire", 1993).

"Saugokite mane taip, kaip savuosius klientus saugo Kevinas Michaelas Costneris (1955) arba Clintonas Eastwoodas Jaunesnysis (1930)", – sakydavo savo kariams didysis Šiaurės Korėjos vadas.

Vis dėlto reikia konstatuoti faktą, kad Kim Jong-ilas didybe ir nuopelnais neaplenkia pirmojo Šiaurės Korėjos faraono, savo tėvo Kim Il-sungo (1912–1994), prieš kurio taurumą nublanksta net saulės šviesa.

Gimė Kim Il-sungas netoli Pchenjano senoje patriotų, revoliucionierių ir kovotojų su imperialistinėmis bei kapitalistinėmis jėgomis šeimoje. Tėvai, seneliai, dėdės ir tetos – visi jie nenuilsdami kovėsi su užsienio agresoriais.

Kiekvieną vakarą giminės atstovai, narsiai rėkdami proletariato laisvės šūkius, puldavo į ataką, nuo kurios keliamo triukšmo imdavo drebėti visi giminės namo pamatai.

"Taip! Taip!", "Stumk smarkiau!", "Pirmyn! Į priekį!", "Dar kartą!" "Tuoj bus užbaigta industrializacija!" – garsiai šaukdavo rajone nuaidinčius šūkius vidurnakčio kovotojai.

Nors visų giminės atšakų egzistencija laviravo prie skurdo ir bado ribos, Kimo protėviai niekada neišsižadėjo visuomeninės veiklos bei sunkaus sąžiningo darbo. Svarbiausia jų vertybe buvo humanizmas ir jie niekada neatsisakydavo ištiesti pagalbos rankos kaimynams ar atsitiktiniams pašaliečiams.

"Galima gyventi be pinigų ir be maisto, tačiau be humanizmo neišgyvensi", – garsiai samprotaudavo giminės atstovai karta iš kartos.

Teigiama, kad ne kas kitas, būtent Kim Il-sungo prosenelis Kim Ung U (gimimo ir mirties datos nežinomos) anksčiau nei vakariečiai perprato grandininės reakcijos paslaptis. Būtent jis anksčiau nei Avramas Noamas Chomsky‘s (1928) suvokė, kad amerikiečiai yra imperialistinė jėga, siekianti savuoju kapitalizmu pavergti visą pasaulį.

Ką gi padarė Kim Ung U, pamatęs, kad į Korėjos vidaus vandenis įplaukia amerikiečių laivas "USS General Sherman" (1864)?

Jis iš pušies kankorėžių sukonstravo granatą ir sviedė ją į imperialistų laivą. Negirdėtą garsą ir nematytas bangas sukėlęs sprogimas itin išgąsdino laivo įgulą, tad ilgą laiką amerikiečiai Korėjos pusiasalio žemėse nesirodė.

Nors amerikiečių agresijos buvo išvengta, į Korėjos kraštus skverbėsi ir kitos jėgos. Kinai ir rusai korėjiečiams, žinoma, nenorėjo nieko blogo. Jie tik troško pasisemti iš pusiasalio gyventojų dvasinio taurumo, tačiau japonais vadinami žmonės buvo kas kita. Pikti ir klastingi japonai savo godumu ir kapitalistiniais polinkiais niekuo nenusileido amerikiečiams.

Iš pradžių japonai užpuolė Kiniją (1894–1895), vėliau Rusiją (1904–1905), ir vieniši Korėjos pusiasalio žmonės liko vienintelė jėga, galinti stoti į kovą su japonais. 1909 m. spalio 26 d. korėjiečių narsuolis, įkvėptas pasakojimų apie Kimo šeimos didybę, ryžosi drąsiai avantiūrai – Japonijos ministro pirmininko Hayashi Risuke (1841–1909) nužudymui.

1910 m. japonai oficialiai aneksavo Korėjos pusiasalį. Korėjiečiams imta diegti japonų kalbą ir kultūrą. Tūkstančiai vyrų buvo pašaukti į armiją arba uždaryti į priverstinio darbo stovyklas, o moterys paverstos sekso vergėmis.

"Reikia kažką daryti", – vieną vakarą savo žmonai tarė Kim Il-sungo tėvas ir prieš japonus nukreipto pogrindinio judėjimo įkūrėjas bei lyderis, krikščionis protestantas Kim Hyong-jikas (1894–1926).

"Ką reikėtų daryti, tavo manymu?" – savo vyro paklausė Korėjos moterų emancipacijos judėjimo įkūrėja ir lyderė Kang Pan-sok (1892–1932).

Kimas išsitraukė maišelį ir išėmė iš jo keistą daiktą, panašų į džiovintą mėsą.

"Žiūrėk, moterie, ką gavau iš "Sputnik" kompanijos prekeivių. Tai – paties Karlo Heinricho Markso (1818–1883) varpos galvutė. Sakoma, kad ją kadaise nukando žymus Airijos nepriklausomybės kovotojas Oscaras Wilde‘as (1854–1900), kai viešpats Marksas slėpėsi Soho kvartale Londone. O.Wilde‘as tai padarė tam, kad patobulėjus žmonijos technologijoms, būtų galima atgaivinti Karlą. Aš ją užsidėsiu, kai šį vakarą vykdysime penkmečio planą ir, įvykus apvaisinimui, tavo įsčiose kartu su mano sėkla pasklis viešpaties Markso dvasia, kuri atgims su mūsų vaiku."

Korėjos moterų emancipacijos judėjimo įkūrėja pakraipė galvą: "Nejaugi manai, kad tai geras sumanymas? Sakoma, jog tam Oscarui patiko vyrai. Garantuoju, kad ant viešpaties Markso varpos liko jo seilių, kuriose vis dar gyvena Oscaro polinkius platinančios bakterijos. Juk jos gali persiduoti naujagimiui ir gal net tau."

"Galvok, ką kalbi, moterie. Tas Oscaras buvo didis žmogus. Jis padėjo galvą, kovodamas už Airijos nepriklausomybę. Jis padarė viską, kad jo šalis liktų nepriklausoma nuo amerikiečių ir jų pakalikų britų žabangų", – klaikiai supykęs ant savo žmonos užriko pogrindinio judėjimo įkūrėjas bei lyderis.

Į pasaulį Kim Il-sungas atėjo 1912 m. balandžio 15 d. Vos pramerkęs akis, mažylis nusišypsojo savo bedante šypsena, kuri vėliau bus įamžinta visuose Šiaurės Korėjos plakatuose.

"Tu būsi didis Korėjos ir gal net viso pasaulio žmonių vadas. Tu išvalysi pasaulį nuo kapitalizmo ir amerikiečių bei priversi juos vertinti paprastą žmogų. Pavadinsiu tave Kim Song-ju, tam, kad tu taptum Korėjos ir žmonijos atrama", – taip pasakė pogrindinio judėjimo lyderis savo naujagimiui.

331 m. pr. Kr. paskutinį Achemenidų valdovą Darijų III (380–330 m. pr. Kr.) Gaugamelų mūšyje sutriuškino Makedonijos nuotykių ieškotojas Aleksandras III (356–323 m. pr. Kr.). Pajutęs užkariavimų ir tyrinėjimo azartą, Aleksandras perėjo kone visą Aziją ir atsidūrė Hindikušo kalnuose. Čia jis vedė vietinio didiko dukterį Roksaną (340–310 m. pr. Kr.) arba Rauxšna, kurios vardas senovės iranėnų kalba reiškia "šviečianti" ar "spinduliuojanti".

326 m. pr. Kr. Aleksandro vedama kariauna jau veikiausiai buvo dabartinio Pandžabo regiono žemėse. Tų pačių metų gegužę graikams teko susikauti smarkiame mūšyje su vietiniu valdovu, vadintu Porusu. Apie jo gyvenimą nėra daug žinoma. Sakoma, kad Porusas buvo narsus ir kariniais talentais apdovanotas žmogus, tačiau pralaimėjo Aleksandrui. Nors makedonas šventė pergalę, nuolatinės kovos ir kelionių išvarginta jo armija atsisakė toliau eiti.

Daugelį amžių Indijos ir kitų Azijos šalių bei Europos ryšius palaikė vadinamasis sausumos Šilko kelias, kuriuo vakariečių turčius pasiekdavo itin brangios ir egzotiškos gėrybės.

1300 m. Europoje pasirodė knyga "Milijonas" ("Il Milione"), kurios autorius Venecijos pirklys Marco Polo (1254–1324) tvirtino 1271–1295 m. kartu su savo tėvu ir dėde keliavęs po Aziją.

Marco ne tik teigė lankęsis Indijoje ir Kinijoje, bet ir asmeniškai susipažinęs su tuomečiu Kinijos monarchu, juanių (mongolų) dinastijos atstovu Kublajumi (1215–1294). Ekspertai iki šių dienų diskutuoja dėl "Milijono". Kas gi tai? Kvapą gniaužiančių kelionių memuarai ar svetimais pasakojimais paremtas romanas?

Trokšdami atsikratyti musulmonų tarpininkavimo ir didelių antkainių, europiečiai daugelį metų siekė atrasti alternatyvų, tiesioginį kelią į Indijos žemes. 1498 m. gegužės 20 d. portugalų keliautojas Vasco da Gama (gimė XV a. septintajame dešimtmetyje, mirė 1524 m.) tapo pirmuoju europiečiu, pasiekusiu Indijos žemes jūra.

Iš pradžių Indijoje bandė įsitvirtinti portugalai, vėliau olandai, prancūzai ir britai. Vykstant vietinių monarchų vidaus kovoms ir silpnėjant Mogolų imperijai, europiečių skverbimasis tik stiprėjo.

1600 m. gruodžio 31 d. grupė britų pirklių įsteigė Rytų Indijos kompaniją (British East India Company). Tai buvo valstybės remiama, privati įstaiga, kuri savo gyvavimo dienomis prekiavo ne tik medvilne, šilku, druska, prieskoniais bei arbata, bet ir opiumu. Siekdama apsaugoti savo prekes, žmones ir investicijas, kompanija pradėjo samdyti vietinius Indijos vyrus, kuriems vadovavo britai karininkai.

Vėliau šiuos samdinius imta vadinti sipajais, kurių angliškas pavadinimas "sepoy" kildinamas iš persiško žodžio "sepahi", reiškusio "karį" arba "raitelį". Kartu su kompanijos turtais sparčiai augo ir jos politinė įtaka.

1757 m. birželio 23 d. tarp kompanijos įgaliotinio Roberto Clive‘o (1725–1774) ir paskutinio laisvo Bengalijos nabobo (monarcho) Mirza Muhammado Siraj-ud-Daulaho (1733–1757) pajėgų įvyko itin rimtų padarinių turėjęs susistumdymas. Smulkūs susirėmimai, pražudę 522 žmones, truko net vienuolika valandų, tačiau britams įsiveržus į nabobo stovyklą, monarchas jau buvo pasprukęs, ir visoje Bengalijoje nebeliko politinės jėgos, galinčios pasipriešinti Rytų Indijos kompanijai.

Vėliau čia buvo auginamas itin aukštos kokybės opiumas, sukėlęs net du britų bei silpstančios Kinijos imperijos karus (1839–1842 m. ir 1856–1860 m.).

Nors britams pavyko įsitvirtinti Bengalijos regione, o kompanijos turtai sparčiai gausėjo, vietiniai gyventojai naujaisiais valdovais nebuvo itin patenkinti.

1769 m. dėl kompanijos mokesčių politikos ir prastų orų Bengalijoje kilo ketverius metus trukęs badas, kuris pasiglemžė nuo dviejų iki dešimties milijonų gyvybių.

1856 m. rugpjūtį kompanijos valdžia savo sipajams pristatė naują žudymo įnagį – "Enfield Pattern 1853" šautuvą. Sklido kalbos, kad naujasis ginklas veikia itin sklandžiai, mat jo užtaisymo procesą palengvina gyvulių taukai.

"Kokie gi tai taukai? – klausinėjo vieni kitų britams dirbantys sipajai. – Gal kiaulės, kurią draudžia liesti islamas? O gal karvės, kuri induistams šventa dar nuo arijų laikų? O gal abiejų? Gal britai taip siekia visus atversti į krikščionybę?"

Atsisakiusieji naudoti naująjį ginklą, būdavo suimami ir išsiunčiami į sunkaus darbo plantacijas kituose pasaulio kraštuose.

1857 m. gegužę Mirato (Utar Pradešo valstija) prasidėjo pusantrų metų trukęs sipajų maištas, į kurį greitai įsitraukė ir kitų sluoksnių Indijos gyventojai. Iš pradžių indai puolė žudyti ne tik britų karininkus, bet ir civilius, moteris, vaikus. Vėliau britai į tai atsakė itin žiauriomis represijomis.

Daugiau nei 800 tūkst. žmonių pražudęs ir Rytų Indijos kompanijos valdymo neįgalumą atskleidęs maištas buvo numalšintas tik gavus Didžiosios Britanijos vyriausybės paramą. Po sukilimo Rytų Indijos kompanija buvo išformuota, o jos valdytos Indijos teritorijos tapo oficialia britų imperijos nuosavybe.

Simbolinį vaidmenį maište suvaidinęs paskutinysis Mogolų imperatorius Bahaduras Shahas Zafaras (1775–1862) buvo ištremtas į Birmą (dabartinį Mianmarą), o apkūnioji nimfomanė, hemofilijos geno nešiotoja Viktorija (1819–1901) Benjamino Disraelio (1804–1881) buvo pakrikštyta dar ir Indijos imperatore.

Reikšdami susižavėjimą naujuoju grobiu, britai praminė Indiją savo Karūnos brangakmeniu. Karūnos, XX amžiaus pradžioje valdžiusios daugiau nei penktadalį visos žmonijos populiacijos.

708 m. (pasak kitų, 710 m.) Muhammadas bin Qasimas al-Thaqafis (695–715) išvyko užkariauti dabartinės Indijos žemių. Oficialus agresijos pretekstas – arabų pirklius terorizuojantys indų piratai, kurių vietiniai valdovai nesiteikė pažaboti. 711 m. Muhammado vadovaujamoms pajėgoms pavyko perimti dabartinio Pakistano žemėse esančios Sindho provincijos kontrolę.

Kadaise šiuose kraštuose buvo įsikūrę vieni pirmųjų Indijos gyventojų, čia galima rasti ir jų paliktą perlą – Mohendžo Daro miestą.

XI mūsų eros amžiaus pradžioje į Indijos teritorijas ėmė skverbtis naujas siaubūnas. Teigiama, kad pirmuoju sultonu tituluojamas Mahmudas Gaznietis (971–1030) per savo gyvenimą į Indijos žemes surengė net 17 žygių, kuriuos lydėjo plėšikavimas, žmonių grobimas ir žudynės.

Agresyvūs pašaliečiai ir vietinių didikų kovos indams nebuvo jokia naujiena, tačiau musulmonai kai kuo skyrėsi nuo kitų užkariautojų. Siekdami populiarinti islamą, naujieji agresoriai išpuolių metu sąmoningai griaudavo induistų šventyklas ir žudydavo dvasininkus, o į nelaisvę patekusiems vietiniams neretai tekdavo priimti svetimą tikėjimą. Toks elgesys Indijoje buvo naujovė, su kuria vietiniams neteko susidurti nei arijų, nei Aleksandro Makedoniečio (356–323 pr. Kr.), nei hunų invazijų laikais.

XII a. pabaigoje į Indiją atklydo dar vienas musulmonų karvedys – Mu‘izzas ad-Din Muhammadas Ghoris (1149–1206). Savo užkariautus kraštus Muhammadas paliko valdyti buvusiam vergui Qutb al-Din Aibakui (1150–1210). 1206 m. šios teritorijos virto savarankiška musulmoniška valstybe Indijos viduje – Delio sultonatu.

Nors naujoji imperija apėmė nemažai dabartinių Indijos, Pakistano, Nepalo ir Bangladešo valstybių žemių, padėtis jos viduje buvo itin nestabili. Per 320 metų ji pakeitė net penkias dinastijas, be to, ją nuolatos puldinėjo mongolai. Ypač daug problemų Delio sultonatui pridarė keturiasdešimt tris žmonas ir suguloves turėjusio Timūro (1336–1405) išpuoliai.

1526 m. į Indiją atklydo naujas avantiūristas, kuris ne tik siekė perimti Delio sultonato kontrolę, bet ir įsitvirtinti subkontinente. Teigiama, kad Baburu (persiškai "Tigru") vadinamo Zahiro ud-Din Muhammado (1483–1530) gyslomis tekėjo net tik Timūro, bet ir paties didžiojo Temudžino (1158–1227) kraujas.

Manoma, kad iš mongolų Baburas perėmė taktinius ir strateginius talentus, o iš musulmonų bei persų – aistrą poezijai ir prielankumą naujovėms bei įvairovei. Liežuvautojai skleidė kalbas, kad Baburas nebuvo itin pavyzdingas musulmonas. Tvirtinama, kad jis nevengdavo alkoholio bei kvaišalų. 1494-aisiais, būdamas vienuolikos metų, jis tapo Ferganos žemių (dabartinis Uzbekistanas) valdytoju, tačiau vėliau prarado Timūro ir kitų protėvių kurtą imperiją.

Vėliau jo žvilgsnis nukrypo į Indiją, kurios Delio sultonatą valdė Afganistano puštūnų Lodi dinastijos atstovas Ibrahimas Khanas (mirė 1526). Abiejų didžiūnų vedamos armijos stojo į kovą 1526 m. balandžio 21 d. prie Panipato miesto (dabartinėje Harjanos valstijoje). Tikima, kad Ibrahimo kariauna buvusi nepalyginti didesnė už Baburo, tačiau pirmasis neturėjęs to, ką spėjo įsigyti antrasis – artilerijos ir šaunamųjų ginklų.

Ibrahimo vyrai pradėjo puolimą, tačiau greitai jie įstrigo Baburo pajėgų įtvirtinimų prieigose. Netrukus priekinėse linijose esančius Ibrahimo žmones pradėjo žudyti ne tik Baburo šauliai. Juos ėmė spausti ir užnugaryje susitelkę bendražygiai. Susidariusi spūstis neleido kariaunai nei bėgti, nei pulti. Tarsi to dar būtų negana, Baburo raitieji lankininkai netikėtai pradėjo atakuoti ir Delio sultono karių užnugarį.

Teigiama, kad Ibrahimas žuvo narsiai kovodamas tame pačiame lauke kartu su savo žmonėmis. Tai buvo Mogolų imperijos, kurią įtvirtino Baburo anūkas Abu‘l-Fathas Jalal-ud-din Muhammadas Akbaras (1542–1605) pradžia.

Kaip ir jo senelis, Akbaras buvo itin spalvinga ir pasauliu besidominti asmenybė. Jis buvo ne tik gabus karo vadas, bet ir aistringas meno, literatūros bei mokslo globėjas, siekęs kitatikių prielankumo. Teigiama, kad jis netgi bandė sukurti savą religiją, kurioje buvo derinami islamo, krikščionybės, induizmo ir zoroastrizmo elementai.

Akbaro anūkas Shahab-ud-din Muhammadas Khurramas (1592–1666), būdamas imperatorius, nesugebėjo nuveikti nieko politiškai reikšmingo, tačiau pasaulį iki pat šių dienų žavi jo asmeninio gyvenimo peripetijos. Teigiama, kad jis vos penkiolikos metų sutiko aukšto imperijos pareigūno dukterį Arjumand Banu Begum (1593–1631).

Mogolų imperatoriai, kaip ir kiti musulmonų monarchai, neretai praktikuodavo poligamiją, tačiau Akbaro anūko širdyje sutiktoji mergina užėmė ypatingą vietą. 1631 m. birželio 17 d. Arjumand mirė, gimdydama keturioliktą valdovo vaiką.

Mylimiausios haremo gražuolės netektis Mogolų imperatorių sukrėtė iki širdies gelmių, tad, sunkiai įveikęs liūdesį, jis ryžosi padaryti viską, kad žmonių atmintyje per amžius išliktų mirusiosios vardas. Taip atsirado vienas įspūdingiausių pasaulio mauzoliejų, kuriame susilieja persų, indų ir turkų architektūros elementai.

Teigiama, kad 916 mln. dolerių dabartiniais pinigais vertinamą Tadž Mahalą kūrė net 22 tūkst. žmonių, pasitelkę daugiau nei tūkstantį dramblių. 1657 m. rugsėjį monarchas sunkiai susirgo. Prasidėjo sūnų kovos dėl valdžios, kurias laimėjo Muhi-ud-Din Muhammadas (1618–1707).

Naujasis valdovas buvo dievobaimingas musulmonas. Jis ne tik išvijo iš rūmų muzikantus, bet ir įkalino savo tėvą Agros forte, palikęs jam vienintelę malonę – kameroje buvo langas, pro kurį kalinys galėjo grožėtis Tadž Mahalo panorama.