Užtekdavo straipsnyje arba reportaže aptikti frazę, kad "WikiLeaks" kažką paviešino, ir žmogus galėdavo toliau nieko nebeskaityti ir nežiūrėti, mat jo sąmonę užplūsdavo absoliutaus pasitenkinimo jausmas.

Vis dėlto intelektualams būtina pripažinti objektyvų faktą, kad net belyčių šnipų ir IT technologijų apsuptas Julianas nežinojo visų pasaulio paslapčių.

Julianas negalėjo žinoti, kad tamsią 2011 m.  gegužės naktį į Pakistano miestelį Abotabadą skrido du patobulinti "Juodieji vanagai" (Sikorsky Black Hawk), lydimi sunkiasvorių "Boeing Chinook" sraigtasparnių.

Jis veikiausiai nenutuokė, kad šios transporto priemonės gabena belgų aviganį Cairo ir 79 iki dantų ginkluotus žmones. Visi jie skrido prie paslaptingo, daugelį mėnesių stebėto namo, kuriame, anot žvalgybos tarnybų, galėjo slėptis labiausiai Jungtinių Amerikos Valstijų medžiojamas ekstremistas Osama (1957–2011).

Julianas negalėjo nieko žinoti apie šią operaciją. Jis būtų viską paviešinęs internete, jeigu tik "WikiLeaks" redakciją būtų pasiekusi informacija apie šį imperialistinį JAV žingsnį. Julianas būtų atskleidęs šį paslapčių šydą ir tada viso pasaulio intelektualai būtų lėkę į Abotabadą gelbėti Osamos.

Kėgliais žongliruojančios merginos, kurių gaktas puošia išskustas kūjis ir pjautuvas. Jaunuoliai, kurių tėvai negali nupirkti savo atžaloms trečio išmaniojo telefono arba antro automobilio. Sendaikčių turguje įsigytais medaliais apsikarstę, 1948 m. gimę Didžiojo tėvynės karo veteranai. Už vagystes, žmogžudystes ir narkotikų prekybą teisti recidyvistai, reguliariai vis tampantys policijos brutalumo ir rasizmo aukomis.

Visi jie būtų lėkę į Abotabadą ir gyvąja žmonių grandine apjuosę Osamos namus. Slavojus Žižekas (1949) muštų būgnelį, Noamas Chomsky'is (1928) pūstų trimitą, ir nė vienas jūrų ruonis nebūtų patekęs į Osamos tvirtovę.

Jeigu amerikiečiai būtų grasinę ginklais, merginos į šautuvo vamzdį jiems būtų įgrūdusios po gėlę ir trapus augalų grožis būtų pažabojęs  plėšrią žmogaus prigimtį. Deja, J.P.Assange‘as viso to nežinojo.

Apie savo tikrąją taikinio tapatybę ilgą laiką nežinojo ir patys jūrų ruoniai. Daugelį dienų jie treniravosi ir vaikščiojo arba bėgiojo po inscenizuotą pastato maketą, kad į pasąmonės gelmes įsirėžtų kiekvienas namo užkaboris. Veteranai nutuokė, kad laukia svarbi užduotis.

"Po jos bus galima tapti pensininku ir pradėti motyvacinių monologų oratoriaus karjerą", – mąstė vienas kariškis.

Nuo Niujorką sukrėtusio teroro akto buvo praėję beveik dešimt metų. Skaudžius 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykius iš kolektyvinės žmonių atminties išstūmė 2008 m. finansiniai neramumai ir būgštavimai dėl "Facebook" daromos žalos vaikų psichikai.

Apie 1998 m. rugpjūčio 7 d. sprogdinimus Kenijoje ir Tanzanijoje žinojo tik islamo ekstremizmu besidomintys individai. "Bazės" (Al-Qaeda) smurto tiesiogiai nepaliestiems žmonėms Osama tebuvo personažas, niekuo  nesiskiriantis nuo Kalėdų Senelio ar Lochneso ežero pabaisos.

Tiesa, tais laikais viso pasaulio žižekai ir chomsky'iai neužmiršdavo žmonijai pakartoti, kad Osama neva kovojo su sovietais Afganistane. Jie taip pat visada primindavo, kad JAV, norėdama pakenkti ideologinei marksistų tėvynei SSRS, rėmė Afganistano sukilėlius ginklais, pinigais ir kitomis žudymo našumą didinančiomis priemonėmis.

Manoma, kad žinia apie atrastus Osamos egzistavimo įrodymus, JAV prezidentą Baracką Husseiną Obamą II (1961) užklupo netikėtai, it žiemos sniegas kelių departamente dirbantį biurokratą.

Prezidentas ir jo patarėjai vis aptarinėjo žvalgybos tarnybų pateiktą informaciją ir skaičiavo Osamos egzistavimo tikimybės koeficientą. Jis vis klausinėjo savo padėjėjų, ką jie šiuo klausimu manantys, o pats daug mąstė. Sprendimą dėl Osamos likvidavimo gėlių vaikų dvasios augintas baltaodės kanzasietės ir Kenijos piliečio sūnus turėjo priimti itin sunkiai.

B.H.Obama privalėjo mesti iššūkį visiems pacifizmo ir demokratijos idealams, kuriais buvo grįstas jo politinis įvaizdis, tačiau Indonezijos piliečio įsūnis nepalūžo.

Teigiama, kad į Pakistaną jūrų ruonius ir šunį gabenantys sraigtasparniai įskrido nelegaliai. Jungtinės Valstijos Pakistano valdžios atstovams nieko nepranešė apie operaciją, o "Juodieji vanagai" buvo patobulinti taip, kad išvengtų pakistaniečių radarų ir saugiai nugabentų žmones į vietą.

Operaciją kuravę asmenys planavo, kad viena "Juodojo vanago" komanda virvėmis nusileis ant paslaptingojo pastato stogo, o kita išsilaipins Osamos namų komplekso kieme. Žmogus gali planuoti, tačiau antgamtinės jėgos iš jo nepamirš vienaip ar kitaip pasijuokti. Tai gali patvirtinti ne tik SSRS kūrę nusipelnę liaudies artistai, bet ir Osamos likvidavime dalyvavę asmenys.

Pirmajam vanagui nepavyko išlaipinti komandos ant pastato stogo, mat sraigtasparnis rėžėsi į komplekso kiemą. Jo uodega liko įremta į spygliuota viela dabintas sienas. Teigiama, kad Baltuosiuose rūmuose operaciją sekantys B.H.Obamos biurokratai, gavę žinią apie kilusias bėdas, net apmirė nuo šoko.

Jų galvose turėjo šmėstelėti skaudus prisiminimas apie 1993 m. spalį Somalyje numuštus JAV sraigtasparnius ir šių transporto priemonių lemtį vėliau įamžinusį vidutinišką Holivudo filmą "Juodojo vanago žūtis" (Black Hawk Down, 2001).

B.H.Obama tikriausiai jau galvojo, kas vaidins jį naujojoje kino juostoje, tačiau prezidentą ir kitus žiūrovus greitai pasiekė pozityvesnės naujienos. Nė vienas sudužusiu sraigtasparniu skridęs žmogus nenukentėjo. Antruoju "vanagu" keliavę asmenys išsilaipino gatvėje. Jie išsprogdino komplekso sieną ir įėjo į kiemą. Pastatų šturmas tęsėsi.

Šiuo metu niekas negali pasakyti, ar tada labiausiai medžiojamu individu tapęs turtingiausio Saudo Arabijos žmogaus, statybų magnato, sūnus Osama (1957–2011) domėjosi britų karališkosiomis jungtuvėmis. Žinoma tik tiek, kad jis itin dažnai mėgdavo pasivaikščioti po savo slėptuvės sodą.

Kieme augantys medžiai saugojo jo veidą nuo budrių nepilotuojamų lėktuvų ir kosmoso palydovų akių. Jų padedami Osamos priešai stengėsi aptikti ekstremisto Nr. 1 pėdsakus. Gaivus medžių pavėsis ir aukštos kiemą supančios sienos turėjo pripildyti Osamos egzistenciją slogia melancholija, verčiančia bėglį susimąstyti apie praėjusias gyvenimo dienas, nuveiktus darbus ir nužudytus žmones.

Gimė jis veikiausiai 1957 m. kovo 10 dieną Saudo Arabijos sostinėje Rijade. Nors Osamos tėvo, statybų magnato, šaknys plytėjo Jemene, Mohammedas (1908–1967) sugebėjo tapti turtingiausiu Saudo Arabijos žmogumi, itin artimu karališkajai valstybės šeimai. Jis turėjo 22 žmonas, kurios pagimdė net 56 vaikus – Osama tebuvo vienas jų.

1967 m. statybų magnatas Mohammedas žuvo lėktuvo katastrofoje. Sklandė kalbos, kad tai įvyko dėl amerikiečio lakūno klaidos.

Osama turbūt įtarė esąs stebimas ir sekamas, tačiau jis negalėjo žinoti, kad Jungtinių Amerikos Valstijų slaptosios tarnybos jau rado jo slėptuvę. Jis net nenujautė, kad priešas ruošiasi lemiamam smūgiui.

Vieną popietę prie sode sėdinčio Osamos priėjo netikėtas svečias – Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924).

"As-salamu alaykum", – pasisveikino žymiojo bolševiko iškamša.

"Kas tu toks? Kaip čia patekai?" – neatsakęs į pasisveikinimą rėžė Osama svečiui arabiškai.

"Puikiai žinai, kas aš. Neklausk manęs, kaip aš čia patekau. Geriau paklausk manęs, kodėl aš čia esu?" – pasilenkęs ir iškėlęs į orą pirštą šeimininkui rusiškai tarė Vladimiras Iljičius.

"Kodėl tu čia esi?" – paklausė Osama.

"Kodėl aš čia neturėčiau būti?" – atkirto mumija.

Osama nieko neatsakė. Jis ilgai žiūrėjo į svečią. Galiausiai šis ėmė kalbėti.

"Atėjau pas tave, kad praneščiau svarbią žinią. Tau liko vos kelios valandos. Veikiausiai tikiesi, kad už savo veiklą būsi apdovanotas, tačiau tavęs laukia sunkios kančios ir vargai. Tu nebeturi laiko savo kaltei atpirkti ir net jeigu jo būtų, joks geras darbas nesumažintų tavo nuodėmių naštos", – paaiškino mumija.

"Aš esu geras musulmonas", – pasakė Osama.

"Tu žudei ir gundei kitus daryti tą patį. Sakei, kad žudydami kitatikius jie gaus vietą prie paties Dievo ir galės mėgautis narkotikais bei seksu. Jie ne tik žudė kitus, bet ir nusižudė patys. Dėl šio precedento pragaro teisinę sistemą ištiko krizė. Smurtautojai ir savižudžiai kali už skirtingus nusikaltimus, skirtinguose pragaro skyriuose, tačiau joks metafizinės teisės ekspertas iki šiol negali pasakyti, kur įkalinti tavo ekstremistus. Tikslius tavo nusikaltimus įvardins Dangiškasis teismas. Jis paskirs bausmę. Jeigu norėsi, galėsi naudotis nelabųjų advokatų paslaugomis, tačiau nerekomenduoju to daryti", – kalbėjo Iljičius.

"Kodėl?" – paklausė Osama.

"Mane patį Viešpaties Dievo prokurorai kaltino erezija, tad aš nusprendžiau pasinaudoti teisininkų kompanijos "Belzebubas ir partneriai" paslaugomis. Viskas baigėsi tuo, kad mano advokatai mane patį apkaltino smurtu prieš gamtą. Proceso metu jie išvystė idėją, kad socializmas ir kitos kairiosios ideologijos prieštarauja žmogaus prigimčiai. Teismas su tuo sutiko ir prisiekusieji man skyrė sunkesnę bausmę žemesniame pragaro rate, nei norėta iš pradžių. Dėl to kalti mano advokatai! Mane uždarė kartu su sodomitais. Jie vis vaikšto dienų dienas ratu ir keistai žiūri į tolį, o aš vis galvoju apie švelnias Nadieždos (1869–1939) rankas ir stangrų Inesos (1874–1920) pasturgalį, tačiau nieko negaliu pakeisti!" – ėmė rėkti Vladimiras.

Abu pašnekovai šiek tiek patylėjo.

"Žemėje vykstantys ekonomikos neramumai pasiekė patį pragarą. Jo biudžetą dabar graužia deficitas. Kalinių išlaikymui ir kankinimui trūksta lėšų. Dėl šios problemos Dangaus senatas sutiko daliai nusidėjėlių suteikti politinį prieglobstį ir perkelti juos į skaistyklą. Ypač daug išvyksta iš limbo. Visada sakiau, kad limbo idėja yra absurdiška. Jeigu žmogus yra geras, net ir nebūdamas krikščioniu, jis privalo atsidurti Danguje. Žinai, kas atsidūrė limbe? Nepatikėsi. Levas Davidovičius (1879–1940). Ėjau kaip tik pas tave ir išgirdau: "Pone Bronšteinai, ką čia darote? Jums buvo išsiųstas įsakymas prisistatyti į pirmąjį skaistyklos svarstymo padalinį." Atsisukau ir pamačiau – pats Levas su kirtikliu galvoje svirduliuoja. Jis vis žiūrėjo išpūtęs akis į priskridusį archangelą Gabrielių ir staiga jam ištarė: "Pasiklydau." Man buvo pažadėtas bausmės sušvelninimas ir perkėlimas į aukštesnį skyrių, jeigu atversiu tave į krikščionybę. Privalai atsiversti ir maldauti Viešpaties atleidimo. Tai tavęs neišgelbės, tačiau sumažins kančių naštą", – pasakė bolševiko mumija.

"Į kurį skyrių tave pažadėjo perkelti?" – paklausė Osama.

"Į godžiųjų. Jame sėdį patys amoraliausi kapitalizmo atstovai. Aš ne tik atsidursiu arčiau Nadieždos ir Inesos, bet ir pagaliau gausiu progą įgyvendinti savo idėjas. Kurgi dar daugiau kurti socializmą, jeigu ne pačioje priešo irštvos širdyje?" – retoriškai paklausė Vladimiras Iljičius ir išnyko.

Netrukus Osama atmerkė akis. Buvo gili naktis. Jis gulėjo lovoje šalia jaunesniosios savo žmonos. Prabėgo kelios minutės, ir Osama išgirdo pastatui nebūdingus garsus. Atrodė, kad namuose vyksta kažin koks sujudimas.

Netrukus pasigirdo klyksmai ir šūviai. Susijaudinęs Osama išlipo iš lovos ir nuėjo prie laiptų. Čia jis susidūrė su nepažįstamais ginkluotais žmonėmis. Jų akys švytėjo žalia spalva.

Namelis Pakistano prerijose

Leonas Dykovas

Kadaise Pakistano mieste Abotabade driekėsi tūkstančio trijų šimtų metrų kelias. Jo gale daugelį metų plytėjo tušti niekam nereikalingos žemės plotai. Vieną dieną juos kažkas įsigijo. Netrukus ten atsirado pastatas. Trijų tūkstančių penkių šimtų kvadratinių metrų plotą apimančią tvirtovę sudarė trijų aukštų gyvenamasis namas ir jį supančios 5,5 metrų aukščio betono sienos. Sienų viršūnes dabino spygliuota viela.

Norėdamas patekti į šį kompleksą, žmogus turėdavo praeiti dvejus vartus ir juos jungiantį tunelį. Gyvenamosiose patalpose buvo labai mažai langų. Namas neturėjo nei telefono, nei interneto ryšio. Vidinėje komplekso teritorijoje buvo auginami triušiai, vištos ir galvijai. Čia taip pat buvo galima rasti daržovių sodą. Jame augo bulvės, kopūstai ir laukinės kanapės.

Šiek tiek toliau driekėsi tuopomis apsodintas plotas. Komplekso žemės ūkį tvarkė vietinis valstietis. Vėliau jis tvirtino niekada neįžengęs į patį pastatą ir nematęs jo tikrojo šeimininko.

Tvirtovėje tūnančių žmonių ryšius su išoriniu pasauliu palaikė du jauni vyrai. Jie buvo vieninteliai namo gyventojai, pažįstami kaimynams. Broliais prisistatantys pasiuntinukai dažnai lankydavosi vietinėse parduotuvėse. Ten jie pirkdavo "Nestle", "Coca Cola" ir "Pepsi" produktus, taip pat duonos, datulių, riešutų, kiaušinių, alyvuogių aliejaus, džiovintos mėsos, konditerijos gaminių, daug geros kokybės muilo ir šampūno. Sakoma, kad produktų būdavo imama tiek, kad prasimaitintų ir nusipraustų bent dešimt asmenų.

Komplekso gyventojai veikiausiai ne itin jaudinosi dėl klimato atšilimo, tad savo šiukšles ir kitas atliekas ten pat vietoje sudegindavo. Akivaizdu, kad name tūnantys asmenys kažko bijojo, mat jų gyvenimo būdas liudijo apie desperatišką troškimą pasislėpti.

Ekspertai kelia prielaidą, kad namo gyventojai bijojo masonų. Teigiama, kad jie įtarė esą stebimi rūsčios padangėse skrajojančios masonų akies. Namo teritorijoje augantys medžiai buvo pasodinti taip, kad paslėptų grynu oru išėjusį pakvėpuoti komplekso šeimininką. Augalų paūksmė turėjo užstoti jo veidą nuo šalto, visą Žemės rutulį stebinčio kosmoso palydovų žvilgsnio.

Išvykdami į platųjį pasaulį tvarkyti šeimininko reikalų, broliai nuvažiuodavo ne vieną kilometrą ir tik tada įdėdavo akumuliatorius į savo mobiliuosius telefonus. Matyt, jie ne ką teišmanė apie moderniąsias technologijas ir tikėjo, kad šiuo keistu triuku jiems pavyks suklaidinti savo priešus. Broliai dar nežinojo, kad jie jau yra atidžiai stebimi masonų slaptųjų tarnybų.

Vienas brolių žmonėms prisistatydavo esąs Abu Ahmedas al-Kuwaitis. Vėliau šį vardą ar pseudonimą masonams pasakė jų agentų sugauti ir tardyti namo šeimininko bendrai. Iš pradžių masonai abejojo, ar tai tikro žmogaus vardas, tačiau netrukus Abu Ahmedas padarė mirtiną klaidą. Jis paskambino masonų slaptųjų tarnybų stebimam asmeniui.

Šis skambutis neliko nepastebėtas, tad netrukus broliai, patys to nenorėdami, atvedė savo priešus prie didelio ir paslaptingo namo, kuris Abotabade išsiskyrė iš aplinkos savo dydžiu ir gyventojų paslaptingumu. Masonai greitai suprato, kad šiame komplekse veikiausiai gyvena ir slepiasi itin svarbus jų ieškomas asmuo.

Dabar slaptųjų tarnybų darbuotojams liko nustatyti, kas jis. Kosmose skrajojantys palydovai gali stebėti visą Žemės rutulį, tačiau net jie negali įsiskverbti per namo sienas ir pažvelgti jų gyventojams tiesiai į akis. Norėdami nuplėšti paslapties skraistę, masonų agentai turėjo nusileisti ant žemės ir kuo labiau priartėti prie paslaptingojo statinio.

Manoma, kad iš pradžių jie pasitelkė specialų, radarų išvengti galintį bepilotį orlaivį "Lockheed Martin RQ-170 Sentinel". Ši šnipinėjimo priemonė leido masonams pažinti namo gyventojų kasdienybę per gerokai intymesnę prizmę, tačiau net tai nepateikė atsakymų į agentus kankinančius klausimus.

Siekdami atskleisti statinio paslaptį, masonų agentai išsinuomojo netoliese buvusias patalpas ir pradėjo itin atidžiai stebėti pastatą bei jo gyventojus. Ekspertai tiki, kad šių tyrinėjimų metu buvo panaudotas specialus lazeris, kuris it George‘o Soroso (1930) žvilgsnis gali perskrosti bet kurio pastato sieną ir už jos vykstančius virpesius paversti garsu.

Vėliau vietiniai gyventojai BBC žurnalistams pasakojo, kad namo kaimynystėje pradėjo lankytis nepažįstami, tvarkingai apsirengę žmonės. Jie teigė esą sužavėti miesto architektūros ir trokštantys pastatyti kažką panašaus arba įsigyti nekilnojamojo turto šioje gyvenvietėje. Kai kurie net prašė parodyti pastatų planus.

Ore ir žemėje vykę informacijos rinkimo darbai atskleidė, kad name kartu su šeima ir broliais prisistatančiais parankiniais gyveno paslaptingas aukštaūgis vyriškis. Jis beveik niekada neišvykdavo iš komplekso teritorijos, tačiau itin dažnai išeidavo iš gyvenamojo namo pasivaikščioti po vidinius tvirtovės kiemus. Aukštos tvoros ir lauke augantys medžiai slėpė jo veidą ir neleido agentams identifikuoti tikslios tapatybės.

Šį žmogų namo stebėtojai praminė "Žygeiviu" (The Pacer). Agentai suprato aptikę kai ką itin svarbaus, tačiau jie negalėjo būti visiškai tikri, ar tai iš tiesų jų ieškomas taikinys Numeris Vienas. Norėdami gauti patvirtinimą, jie išsiuntė vietinį gydytoją, kad šis pasibelstų į tvirtovės vartus ir pasiūlytų jos gyventojams dalyvauti vakcinavimo programoje. Agentai tikėjo, kad šiuo būdu pavyks gauti komplekse apsistojusių žmonių DNR pavyzdžius, tačiau duris atidarę asmenys veikiausiai netikėjo skiepų nauda ir gydytojo paslaugų atsisakė.

Nors tapatybės patvirtinimas nebuvo gautas, masonų vadovybės įtarumas dar labiau išaugo. Po ilgai trukusių diskusijų jie nusprendė, kad yra tik viena priemonė, galinti atskleisti namo paslaptis, – tai šturmas.

Iš pradžių svarstyta sulyginti pastatų kompleksą su žeme, vėliau galvota ir apie bendrą masonų bei Pakistano tarnybų reidą. Galiausiai nuspręsta pasinaudoti Šeštosios JAV jūrų ruonių komandos paslaugomis.

Kai kurie Žemės planetos gyventojai jį laikė absoliučiu psichopatu, tačiau dabar K.S.Mohammedas sėdėjo surištas ir bejėgis. Jis buvo supančiotas nematomų savo tardytojų valios gijų.

"Kurgi aš esu? Pakistane? Afganistane? Tailande? Lenkijoje? Kuboje?" – svarstė Khalido sąmonės likučiai.

"Suprask, Khalidai, tai, ką dabar darome, yra labai nemalonu, tačiau kai kuriuos darbus padaryti būtina. Tavo atvejis būtent toks. Žiūrėk į mane, kai kalbu su tavimi", – ramiai postringavo Khalido bendraamžis švariu tvarkingu kostiumu.

Kadaise šis klausimus uždavinėjantis žmogus gyveno Pakistane ir darė viską, kad su sovietais kariaujančius Afganistano sukilėlius pasiektų JAV vyriausybės tiekiami ginklai. Į Pakistaną jis buvo atsivežęs savo žmoną. Pareigūno dažnai nebūdavo namie, o svetimame krašte atsidūrusiai sutuoktinei vis atrodė, kad jų namus kažkas stebi.

Vieną dieną ji pasakė savo vyrui: "Arba aš, arba darbas."

Ginklus Afganistanui tiekiantis žmogus apsisprendė. Jis pasirinko darbą. Dabar šį regioną ir jo žmonės neblogai pažįstantis pareigūnas uždavinėjo pagrobtajam klausimus, o jo jaunesnis kolega talžė Khalidą.

Jaunesnysis pareigūnas vilkėjo sportui ir lauko darbams tinkančią aprangą. Jo veidas buvo apšepęs, o plaukai susivėlę ir nešvarūs. Prieš keletą metų Danielius ruošėsi tapti dramaturgu, tačiau politinių įvykių ir asmeninio gyvenimo atsitiktinumų virtinė jį įtraukė į grėsmingą slaptųjų tarnybų pasaulį.

Savo pasirinkimu Danielius nesiskundė. Naujasis darbas buvo įdomus, o tardymo procedūros jam netgi teikė savotišką malonumą. Prieš kiekvieną tardymą jis išgerdavo kartoniniame puodelyje patiektos kavos arba suvalgydavo ledų.

Jis šiurkščiai, kiek teatrališkai suėmė Khalido veidą ir nukreipė jo akis į vyresnį kolegą. Netoliese visą šį spektaklį stebėjo verslo klasės kostiumėlį dėvintis moteriškosios lyties asmuo. Ji buvo užsidėjusi peruką, o jos akis slėpė akiniai nuo saulės. Šie aksesuarai ir šalta povyza damos veidą darė panašų į kaukę.

Ji vis pasilenkdavo prie klausimus uždavinėjančio vyro ir kažką jam pakuždėdavo. Šis, vis dar žiūrėdamas į kalinamąjį, palinksėdavo galva ir užduodavo naują klausimą. Khalidas svarstė, kuris iš šios trijulės yra pats svarbiausias ir viršiausias.

"Privalai suprasti, Khalidai. Tu niekada nebeišvysi dienos šviesos, tačiau tavo likusio gyvenimo dienos gali būti pakenčiamos. Viskas priklauso nuo tavęs. Nuo tavo siekio bendradarbiauti. Jeigu mums padėsi, gausi maisto ir knygų. Mes čia netgi turime bėgimo takelį. Ar norėtum sportuoti, Khalidai? Tik pasakyk", – spaudė tardytojas.

Khalidas neatsakė ir gavo rimtą smūgį tiesiai į veidą. Vyresnysis pareigūnas iš kišenės išsitraukė dėklą, o iš jo keletą nuotraukų. Jose buvo įamžinti Khalido vaikai ir kiti giminaičiai.

"Jeigu nenori bendradarbiauti savo labui, pagalvok apie juos. Jeigu mes sugavome tave, lengvai galime sučiupti ir likusius tavo šeimos narius. Prisimink viską, ką tau teko ištverti mūsų draugijoje ir pabandyk įsivaizduoti, ką siaubingo galėtume padaryti tavo vaikams", – ramiai kalbėjo tardytojas.

Khalidas vis dar nerodė noro bendradarbiauti, tad vyresnysis pareigūnas atsiduso ir, pažvelgęs į kolegas Dianos (1961–1997) nekrologą skaitančio princo Philipo (1921–2021) žvilgsniu, pamojo ranka.

Danielius išėjo ir grįžo su dviem uniformuotais jaunuoliais. Vienas jų buvo juodaodis. Du jaunuoliai stipriai laikė Khalidą, o Danielius jį atrišo. Tada jaunesnysis tardytojas nuplėšė įtariamojo drabužius ir liepė atsukti nuogą Khalidą į moters pusę, kad ši pamatytų musulmono slėpinius.

Nors pareigūnė nešiojo akinius nuo saulės, daugelis salėje buvusių žmonių suprato, kad ji santūriai nusuko akis į šalį. Vėliau Danielius uždėjo Khalidui ant galvos didelį medvilnės maišą. Jis išsitraukė iš kišenės geriamojo vandens butelį ir atsukęs kamštelį pradėjo pilti jį ant tardomojo galvos.

Į Khalido organizmą per šnerves ir burną patekęs sūrus vanduo sužadino pasąmonės gelmėse tūnojusius už žmoniją senesnius instinktus. Khalido kūnui ir protui ėmė atrodyti, kad jis skęsta. Jis norėjo mojuoti rankomis ir kojomis, kad išsilaikytų vandens paviršiuje, tačiau stiprūs tardytojų gniaužtai jam neleido to padaryti.

Khalidui atrodė, kad jis prieš akis regi visus sprogdinimus ir žmogžudystes, kuriomis buvo suteršta jo pasaulietiška sąžinė.

Vandeniui vis dar tekant jo veidu, Khalidas išvydo viziją, kurioje paslaptingoji moteris gavo elektroninį pranešimą iš žmogaus, siūlančio vertingą informaciją ir galimybes sugauti stambią, Jungtinių Valstijų žvejojamą žuvį.

"Ar šis siūlymas vertas dėmesio?" – paklausė moters viršininkas.

"Taip", – atsakė ji.

Tada Khalidas pamatė, kaip su Vertinguoju X (Asset X) pramintu informatoriumi susitiko tardyme dalyvaujantis vyresnysis pareigūnas.

"Kur buvai dingęs visą savaitę? Aš iš kailio nėriausi, siekdamas įtikinti valdžią, kad tavo pasiūlymas vertas nors menkiausio dėmesio. Kas atsitiko?" – paklausė pareigūnas pastebėjęs informatoriaus niūrumą.

"Aš šiek tiek nervinuosi", – atsakė Vertingasis X.

"Klausyk, brolau. Galiu tau išvardyti 25 milijonus priežasčių, kodėl turėtum tai padaryti ir kiekviena jų yra verta tiek pat, kiek visos likusios", – rėžė agentas.

"Suprantu", – atsakė Vertingasis X.

Tą patį vakarą pareigūno mobilųjį telefoną pasiekė žinutė.

"Aš dabar su KSM", – skelbė informatoriaus atsiųstas pranešimas.

Po kelių valandų į Khalido slėptuvę įsiveržė būrys ginkluotų žmonių. Po šios vizijos Khalidas prarado sąmonę.

"Atrodo, kad jį užmušėme", – žaismingai ištarė Danielius, žvelgdamas į suglebusią nuogą ekstremisto maitą.

"Tikimės, kad ne", – atsakė pareigūnė.

"Tas šuns mėšlo gabalas vis dar gyvas, tačiau našaus tardymo metodai jo neveikia", – reziumavo klausimus uždavinėjęs vyras.

Rūsčius viršininko svaičiojimus keitė patriotinis patosas ir tėviškas rūpestis. Filmą žiūrinti Peteris pajuto nuobodulį. Galvoje ėmė kirbėti mintis, kad šiame filme nebus nieko gero ar įdomaus. Jis jau norėjo čiupti televizoriaus pultą ir perjungti kanalą, bet prisiminė sėdįs kino salėje.

Nuobodulį pakeitė bejėgystė. Staiga Peteris pastebėjo, kad pro kino teatro salės sienas sunkiasi vanduo. Iš pradžių vanduo skverbėsi lėtai, lašelis po lašelio, tačiau kiek vėliau jis pradėjo tekėti itin intensyviai. Staiga pastato sienos su trenksmu įskilo ir pro jas ėmė veržtis dar daugiau vandens.

Iš kino projektoriaus ėmė kilti dūmai, vėliau pasirodė ir atvira liepsna. Salėje sėdėję žmonės pradėjo šaukti, aikčioti ir bėgioti, tačiau Peteris neturėjo nei valios, nei fizinių jėgų atsikelti ir lėkti kartu su jais. Atsibudo jis anksti ryte, išpiltas šalto prakaito. Po sapnuoto košmaro Peteris nebegalėjo užmigti.

"Šią naktį sapnavau to naujo filmo apie Perl Harboro užpuolimą peržiūrą", – vėliau gerdamas kavą prasitarė antros kartos imigrantas, anglas Peteris savo airių ir vokiečių kilmės sutuoktinei Susannai.

"Filmas buvo prastas?" – paklausė žmona, iš juoko vos nepaspringusi kava.

"Siaubingas. Atrodė, kad pats kino projektorius negali jo pakęsti. Jis užsidegė. Vėliau visa kino salė pradėjo griūti. Žmonės ėmė bėgioti. Aš taip pat norėjau bėgti, bet negalėjau atsikelti", – vos juntamu Jorkšyro akcentu pasakė Peteris.

Jis kiek patylėjo ir, kaip pridera tikram anglui, nieko nematančiomis akimis pažvelgė į virtuvės grindis. Išgėręs kavą, Peteris atsisveikino su kitais namų gyventojais ir išvyko į darbą. Už automobilio lango aušo nauja 2001 m. rugsėjo diena.

Jungtinės Amerikos Valstijos jau kelis mėnesius turėjo naują prezidentą. Vieni šaipėsi iš jo teksasietiško elgesio ir kalbėsenos, kiti pyko dėl skandalingai laimėtų rinkimų.

Staiga Peteris prisiminė Billą (1946), Monicą (1973) ir jų aistringą politinį tango, šoktą ant Ovalinio kabineto stalo. Nuo skandalo buvo praėję vos keleri metai, tačiau Peteriui atrodė, kad tai vyko visiškai kitame gyvenime kartu su Vietnamo karu.

"Kokie laikai, tokie ir prezidentai", – sarkastiškai pagalvojo Peteris.

Jis buvo niekam neįdomus tarnautojas, einantis banko viceprezidento padėjėjo pareigas. Tai reiškė, kad, be įprastų darbų, Peteriui dažniausiai reikėdavo nešioti aukštesnes pareigas užimantiems kolegoms kavą. Taip pat jam tekdavo užsakinėti komandiruotėms reikalingus lėktuvo bilietus ir ieškoti padoraus baro mieste (pageidautina su striptizo programa), į kurį būdavo vykstama.

Pareigos nebuvo tos, kuriomis galėtų didžiuotis penktą dešimtį baigiantis baltasis vyras, tačiau jos teikė stabilias pajamas ir leido priklausyti žemesniesiems pasaulio elito sluoksniams. Peterio darbovietė stūksojo prestižinėje žemutinio Manhatano vietovėje, Niujorke. Jos biurų patalpos buvo įkurtos 415 metrų aukščio dangoraižyje, šalia kurio stovėjo kitas, vos pora metrų aukštesnis pastatas.

Kūrybingumo stokojantys kairieji intelektualai šiuos "dvyniais" vadinamus statinius lygino su Senojo Testamento Babelio bokštu. Kiekvienas doras kairysis savo širdimi jautė, kad laisvosios rinkos ekonomikos pranašumus reprezentuojančius aukštus pastatus būtina tapatinti su nuodėmingumą simbolizuojančiu mitologiniu statiniu.

Idėjos papuošti Niujorką Pasaulio prekybos centro kompleksu kilo labai anksti, tačiau pirmieji žingsniai buvo žengti tik XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai projektu susidomėjo sąmokslų teoretikų mėgstamos Rockefellerių šeimos atstovai. 1966 m. prasidėjo darbai ir po ketverių metų buvo baigtas pirmasis bokštas.

1974 m. rugpjūčio 7 d. rytą į dangoraižius pažvelgę niujorkiečiai išvydo ore tarp naujųjų statinių vaikštantį žmogų. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo nelegalus prancūzų lyno akrobato Philippe‘o Petito (1949) pasirodymas.

1975 m. vasario 13 d. šiauriniame bokšte kilo gaisras. 1993 m. vasario 26 d. popietę šiaurinio bokšto garaže nugriaudėjo sprogimas. Jo organizatoriai veikiausiai tikėjosi, kad sunaikinus 680 kilogramų sprogmenų prikrautą furgoną bus išbalansuoti šiaurinio bokšto pamatai ir šis virsdamas nugriaus savo pietinį brolį.

Atsakomybė už šešis žmones pražudžiusį ir daugiau nei tūkstantį sužalojusį išpuolį buvo priskirta pakistaniečiui Ramziui Yousefui (1967/1968). 1995 m. jis buvo suimtas Pakistane ir išgabentas į JAV. Teigiama, kad Ramzis nemėgo žydų. 1998 m. sausį teismas R.Yousefą pripažino kaltu.

Po kelių dienų Pasaulio prekybos centrą sukrėtė naujas įvykis – Amerikos banko ("Bank of America") apiplėšimas, kurio metu buvo pagrobti beveik du milijonai JAV dolerių.

Rytinėje valstijų pakrantėje vis dar buvo ankstus rytas, tačiau Peteris jau porą valandų sėdėjo savo kabinete. Staiga pasigirdo kurtinantis trenksmas ir visas Peterio darbovietės pastatas suvirpėjo. Pradėjo lankstyti biure buvę žmonės, jie kažką sakė vieni kitiems ir aikčiodami žvelgė pro langus.

Amerikiečiu tapęs anglas suprato, kad netoliese įvyko kažkas svarbaus. Jis nukreipė žvilgsnį nuo žmonių ir, pasisukęs į langą, išvydo milžinišką keleivinį lėktuvą, kuris skrido įtartinai žemai. Oro laineris buvo tolokai, tačiau Peteris staiga suprato, kad transporto priemonė juda link pastato.

Lėktuvas buvo ranka pasiekiamas, kai Peteris užsidengęs ausis puolė po savo kabineto stalu. Pasigirdo naujas trenksmas, tačiau gerokai stipresnis ir garsesnis.

"O, Dieve, neleisk man mirti! Padėk man išgyventi, nes aš pats neturiu jėgų to padaryti!" – garsiai šaukė Peteris.

Mohamedo tėvas buvo teisininkas, išmanantis tiek religinę, tiek pasaulietinę teisę. Teigiama, kad jis buvo griežtas, reiklus ir uždaras. Mohamedo motina ištekėjo vos keturiolikos. Ji taip pat buvo gana išprususi, o jos dukterys vėliau sėkmingai kopė karjeros laiptais.

Manoma, kad augdamas Mohamedas daug laiko praleisdavo namuose ir mažai kontaktavo su bendraamžiais. Jo ateitis buvo siejama su inžinerija ir architektūra, tačiau dabar niekas negali pasakyti, ar šie planai buvo grįsti nuoširdžiais paties Mohamedo troškimais.

Žlungant Sovietų Sąjungai, jaunasis musulmonas išvyko į Vokietiją kelti savo kvalifikacijos. Griuvus Berlyno sienai, dauguma vakariečių džiaugėsi ne tiek marksizmo idėjų pralaimėjimu, kiek abstrakčios branduolinės grėsmės eliminavimu.

Šlykštus Ruandos genocidas, Rusijos siekis pažaboti Čečėniją ir etnine bei religine neapykanta atskiesti karai Balkanuose daugeliui išsilavinusių ir sočių vakariečių tebuvo tolimos, jų neliečiančios negandos, kurios neprilygo klimato kaitos problemoms, princesei Dianai (1961–1997) ir Billo (1946) bei Monicos (1973) santykiams.

Prabilta apie istorijos pabaigą, laisvosios rinkos ekonomikos, demokratijos ir liberalizmo pergalę.

"Nuo šiol visi karai ir konfliktai bus sprendžiami naudojant diplomatiją ir dialogą, o kariuomenė ir ginklai padės įgyvendinti humanitarinius tikslus", – mąstė standartinis, išsilavinęs, šiek tiek antsvorio turintis vakarietis.

Kol vieni Žemės gyventojai mėgavosi ekonomikos klestėjimu, skandalais ir kokainu,  kūrė išmaniąsias technologijas, kiti siekė užpildyti materialinės gerovės atvertą dvasios tuštumą. Kokį gyvenimo kelią, auštant naujajam tūkstantmečiui, galėjo pasirinkti musulmonas Mohamedas? Kas galėjo suteikti jauno žmogaus egzistencijai prasmę Britney Spears (1981) dainų užvaldytame pasaulyje?

Atvykęs į Vokietiją, Mohamedas įsikūrė vyresnio amžiaus vietinės poros namuose, tačiau po kelių mėnesių šeimininkai jį išvarė. Porai buvo nepriimtinas Mohamedo uždarumas, be to, jis šiurkščiai elgėsi su šeimininkų dukra. Ji buvo jauna, neištekėjusi, tačiau jau augino vaiką.

Gyvendamas svetimame krašte Mohamedas darėsi vis religingesnis. Jis užsiaugino barzdą, laikydavosi pasninko, niršo dėl JAV, Izraelio ir Egipto politikos bei pradėjo lankytis prastos reputacijos mečetėse. Jose jis susipažino su dar keliomis, vietos gyvenime nerandančiomis sielomis. Greitai užsimezgė draugystė.

1994 m. miesto planavimo paslaptis tyrinėjantis Mohamedas išvyko į Siriją rinkti informacijos savo darbui apie Alepo gyvenvietę. Sirijoje jis sutiko jauną palestinietę. Ėmė megztis kažkas panašaus į meilės romaną, tačiau mergina buvo pernelyg savarankiška ir nepriklausoma, tad santykiai netrukus nutrūko.

1995 m. rudenį Mohamedas grįžo į Hamburgą, kad prisijungtų prie piligrimų planuojamos kelionės į Meką. Prasidėjo kelerius metus trukęs blaškymasis po Artimųjų Rytų šalis.

Iš pradžių Mohamedas kartu su draugais netgi planavo vykti į Čečėniją ir kariauti su Rusija, tačiau likimas 1999 m. lapkritį juos atvedė į Afganistaną.

Šimtmečius karų ir negandų draskomame krašte jie susipažino su ambicingos ekstremistinės organizacijos nariais. "Baze" save vadinanti grupuotė jau buvo paskelbusi karą Izraelio žydams ir JAV kryžiuočiams bei surengusi keletą kruvinų išpuolių Jemene, Saudo Arabijoje, Kenijoje ir Tanzanijoje.

Afganistaną valdantis Talibano režimas organizacijos vadams suteikė politinį prieglobstį. Čia jie galėjo gyventi, rengti naujokus ir ruošti žabangas nieko neįtariantiems bedieviams. Greitai Mohamedas ir jo bičiuliai gavo progą susipažinti su svarbiausiais organizacijos asmenimis.

Vienas jų buvo Mohamedo tėvynainis, suktas, akinius nešiojantis egiptietis, priklausęs slaptajai Egipto musulmonų brolijai. Kitas priminė vakariečių Kalėdų Senelį. Jis augino ilgą, žilą barzdą, o jo akys bei faunams būdinga šypsena skleidė visa kas gyva žudantį nuožmumą, kurį galima palyginti nebent su radiacijos skleidžiama jėga.

Žilabarzdis buvo turtingiausio Saudo Arabijos žmogaus, prieš trisdešimt dvejus metus mirusio statybų magnato sūnus. Jis maloniai priėmė Mohamedą ir kitus atvykėlius ir vis pasakojo apie savo dalyvavimą Afganistano ir sovietų kare. Prisiminė jis ir savo dvasinį vedlį, palestinietį Abdullah Yusufą Azzamą (1941–1989), kurį vežęs automobilis buvo susprogdintas prieš beveik 10 metų.

Atvykėliai domino grupuotės vadus, nes jie ne vienerius metus gyveno Vakaruose, išmanė vietinius papročius, gebėjo kalbėti angliškai ir nepastebimai įsilieti į aplinką.

Staiga žilabarzdis paklausė savo svečių: "Ar norėtumėte dalyvauti išskirtiniame žygyje? Ši užduotis – labai pavojinga. Jos įgyvendinimui prireiks kruopštaus planavimo, tvirtos valios ir beprotiškos drąsos, tačiau atlygis už padarytą darbą bus milžiniškas."

Tai ištaręs, žilabarzdis nusišypsojo ir pirštu parodė į viršų, bandydamas svečiams gestu pasakyti, kad dovanos už padarytą darbą bus paties Dievo siųstos. Išklausę idėjos detales, svečiai nutilo.

Vėliau vienas jų prakalbo: "Mums didelė garbė, kad planuodami šios svarbios užduoties įgyvendinimą pagalvojote apie mus. Apie Niujorką žinome išties nemažai, tačiau beveik nė vienas neturime žinių, reikalingų lėktuvo valdymui."

Užsimerkęs žilabarzdis, klausydamasis svečių gražbyliavimo, linkčiojo, o kalbėtojui nutilus ištarė: "Tai – nesunkiai ištaisoma."

1951 m. kovą prasidėjo laisvosios rinkos ekonomikos šalininkų kontrataka. Amerikiečiams ir jų sąjungininkams pavyko atsiimti Seulą ir nustumti frontą ties 38-ąja lygiagrete. 1953 m. liepos 27 d., po dvejus metus trukusios Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) stiliaus kovos, kairiųjų sukilimų pietuose kurstymo ir nuožmaus aviacijos bombardavimo šiaurėje abi kovojančios pusės oficialiai sutarė nutraukti ugnį.

Bet visavertė taikos sutartis nesudaryta iki šiol.

Dangiškasis Kim Il-sungas (1912–1994) suprato, kad po fiasko pasibaigusios avantiūros liaudies tikėjimas komunizmo dogmomis ir dieviškąja Kimų prigimtimi gali susvyruoti. Reikėjo ne tik atstatyti suniokotą kraštą, bet ir susidoroti su potencialiais konkurentais, kurie, padedami SSRS arba Kinijos, galėjo išsiųsti Kimą pas seniai mirusius protėvius.

Prasidėjo areštai, teroras ir žudynės, o sveiku narciziškumu dvelkiantis asmenybės kultas pasiekė neregėtas aukštumas. Anksčiau Kimas tebuvo eilinis marksizmo mesijas, o dabar jis tapo gyvuoju dievu, sprendžiančiu, ką kitiems žmonėms dirbti ir valgyti, kur jiems gyventi, kaip rengtis ar mąstyti.

"Vaikai, visada gerai apgalvokite viską, ką kalbate. Visada apsvarstykite kiekvieną savo žodį. Jeigu jūs kažką ne taip ištarsite, jeigu jūs nors žodeliu jį sukritikuosite, mes visi mirsime", – pamokslaudavo savo atžaloms vietinės matronos.

Siekdamas įgyvendinti marksizmo idėjas, Kimas su bendraminčiais sukūrė trijų luomų visuomenės sistemą. Bendruomenės apačioje atsidūrė žmonės, kurių giminaičiai ar protėviai buvo turtingi ir valdė žemę arba kolaboravo su japonais okupacijos metais.

Bendruomenės viršuje atsidūrė Kimo režimui prijaučiantys asmenys, baudžiauninkų ir vargšų palikuonys, kovotojai su japonais. Didžioji dalis Šiaurės Korėjos žmonių nusėdo "banguojančiame" vidurio sluoksnyje.

Kiekvienas šių statusų lemdavo, kokią gyvenamąją vietą ir privilegijas gaus konkretus individas bei jo artimųjų ratui priklausantys asmenys, kur jie galės įsidarbinti ir kaip klostysis jų karjera.

Tiesa, pasitaikydavo išimčių. Manoma, kad dabartinio Šiaurės Korėjos valdovo Kim Jong-uno (1982 arba 1984) senelė buvo japonė. Jo motinos Ko Yong-hui (1952–2004) tėvas – korėjietis, gyvenęs ir dirbęs Osakoje. Ko Yong-hui turėjo likti komunistinės utopijos užribyje, tačiau Kim Jong-ilo (1941–2011) pasąmonėje tvyrojęs dauginimosi instinktas sulaužė Šiaurės Korėjos normas.

Keletą metų Šiaurės Korėjos žmonės gyveno aukštesnio lygio gyvenimą nei jų pietuose esantys giminaičiai. 1960 m. balandį Pietų Korėjos žmonės nuvertė daugiau nei dešimtmetį valdžiusį autoritarinį režimą. Jam vadovavęs Rhee Syngmanas (1875–1965) išvyko į Havajus.

Po daugiau nei metus trukusio chaoso jaunas karininkas Park Chung-hee (1917–1979) įvykdė karinį perversmą. Kaip ir R.Syngmanas, Park Chung-hee buvo linkęs į autoritarizmą, tačiau jo valdymo laikais Pietų Korėjoje prasidėjo ekonominis atsigavimas. Tai įvyko dėl laisvajai rinkai palankių reformų ir milžiniškų užsienio investicijų. XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje pietiečiai jau raškė pirmuosius vaisius, o jų giminaičių pasaulis šiaurėje pradėjo nirti į stagnaciją.

Teigiama, kad 1968 m. sausį Kimas į Pietų Korėją nusiuntė būrį diversantų, kad šie nužudytų Pietų Korėjos lyderį ir atneštų jo galvą ant Sovietų Sąjungos valgyklose naudoto padėklo. Manoma, kad narsieji darbo liaudies didvyriai giliai įsiskverbė į pietiečių teritoriją ir netgi pasiekė Mėlynųjų čerpių paviljonu vadinamą Park Chung-hee rezidenciją, tačiau amputuoti politiko galvos jiems nepavyko.

Abu diktatoriai įsiuto. Pasklido kalbos apie konflikto Korėjoje atsinaujinimą, tačiau niekas šia idėja nesusidomėjo. Sovietai žagino Čekoslovakiją, kinai, naikindami kultūros vertybes, siekė išspręsti egzistencines režimo problemas, o amerikiečiai buvo iki ausų panirę į karą Vietname ir seksualinę revoliuciją.

Teigiama, kad Kimas mirė 1994 m. liepos 8 d. ištiktas širdies smūgio. SSRS jau buvo oficialiai eliminuota, o komunistinė Kinija daugiau nei dešimt metų palaikė keistą meilės romaną su laisvosios rinkos ekonomikos dėsniais.

Po Kimo mirties Šiaurės Korėjos valdovo sostą paveldėjo jo sūnus Kim Jong-ilas. Apie jį nedaug ką galima pasakyti. Net nežinoma, kur ir kada jis gimė. Abejonių kelia ir mirties aplinkybės. Teigiama, kad jis turėjo dvi žmonas ir tris meilužes. Kim Jong-ilui patiko prabangus tolimųjų kultūrų maistas ir prancūziškas "Beaujolais nouveau" vynas. Šių malonumų jis neatsisakė net XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kai Šiaurės Korėjoje kilo siaubingas badas, nusinešęs šimtus tūkstančių gyvybių.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad labiau už moterų meilę ir gerą maistą jaunajam Kimui patiko kino filmai. Jo sinefilijos apogėjus buvo pasiektas 1978 m. Šiaurės Korėjos agentams pagrobus Pietų Korėjos aktorę Choi Eun-hee (1926–2018) ir jos buvusį sutuoktinį režisierių Shin Sang-ok (1926–2006). Beveik dešimt metų pora gyveno Šiaurės Korėjoje ir kūrė komunizmą šlovinančius filmus, tačiau 1986 m. jiems pavyko pabėgti.

2000-aisiais dėl branduolinės ginkluotės susitikdamas su JAV atstove Madeleine Jana Korbel Albright (1937), Kimas neužmiršo politikės paklausti apie jos pastarąjį žiūrėtą filmą.

2008 m. Japonijos žiniasklaidoje pasirodė straipsnis, kuriame cituojamas mokslininkas Toshimitsu Shigemura tvirtino, kad gyvu laikomas Kim Jong-ilas mirė dar 2003 m. nuo diabeto. Niekas negali pasakyti, ar ši teorija yra teisinga, tačiau būtina atkreipti dėmesį į faktą, kad Kim Jong-ilas dievino Jameso Bondo serijos filmus.

Jo širdis buvo sudaužyta 2002 m., pasirodžius naujausiai franšizės daliai "Pasveikink mirtį kitą dieną" ("Die Another Day"). Joje pagrindinis blogiukas buvo kilęs iš Šiaurės Korėjos.

Daugelis paprastų amerikiečių pradėjo svajoti apie grįžimą namo, o griuvėsių užverstoje duobėje pasislėpęs Kimas gailiai raudojo. Jis vis dar nevalingai šypsojosi, tačiau jo veidu sruvo ašaros, kurios lėtai ir jausmingai krito ant purvinos žemės. Netoliese surištas, užkimšta burna miegojo Kimo sūnus, būsimasis socialistinės monarchijos paveldėtojas Kim Jong-Ilas (1941–2011).

Po amerikiečių puolimo jaunąjį Kimą ištiko isterijos priepuolis. Jis pradėjo spardytis, šaukti ir kandžiotis, tad saugumo sumetimais raudonieji vado atžalą surišo. Degtinės švirkštu suleidusi rusė seselė tvirtino, kad dėl psichozės kaltos nesibaigiančios amerikietiškų filmų peržiūros.

Vyresnysis Kimas girdėjo, kaip iš padangėse skrendančių lėktuvų krintančios bombos lygino su žeme kaimus, miestelius ir miestus. Iki pat šios akimirkos jis negalėjo pamiršti, kaip pionieriai, norėdami padrąsinti savo giminaičius, ėmė traukti Kim Il-sungą šlovinančią dainą ir buvo praryti pragaištingų napalmo nasrų.

Raudodamas ir kūkčiodamas Kimas ėmė linguoti pirmyn atgal, it girtaujančios motinos sugyventinio prievartaujama paauglė. Laikui bėgant, jį užplūdo mazochistinio pobūdžio ekstazė, tačiau priešais save jis vis dar regėjo pajuodusius it sudegintas jautienos kepsnys pionierius ir arogantišką D.MacArthuro veidą.

Kimui atrodydavo, kad tolumoje stovintis asistentų apsuptas amerikietis stebi jį pro žiūronus. Kimo vizijoje D.MacArthuras patraukdavo įtaisą sau nuo veido, tačiau vis tiek žvelgdavo korėjiečio pusėn išdidžiu,  Vercingetorigą (82–46 m. pr. Kr.) triuškinančio Gajaus Julijaus Cezario (100–44 m. pr. Kr.) žvilgsniu.

Generolą filmuojančiam neblaiviam operatoriui atrodydavo, kad šalia stovinčios patrankos vamzdis tupi D.MacArthurui ant peties it papūga.

„Padėk man, Svirplininke Mao“, – mintyse kartojo Kimas daugybę kartų, linguodamas pirmyn ir atgal.

Teigiama, kad Mao (1893–1976) daug kuo skyrėsi nuo kitų kinų. Jis buvo aukštas ir storas, tad nieko neturėtų stebinti faktas, kad, saugiai sėdėdamas už tūkstančio mylių, jis savo mintimis išgirdo negandų prislėgto Kim Il-sungo pagalbos šauksmą. Suvokęs, ko jo prašoma, Mao pradėjo spiegti savo šaižiu, kone moterišku balsu, kuris,  pasiekęs aukščiausią natą, pajėgdavo sutrupinti neįkainojamas senovines vazas.

Spiegimo metu iš Mao burnos ėmė šokinėti svirpliai. Išplitę po visą Kiniją, vabzdžiai gaujomis puldavo paprastus kinus ir įsiskverbdavo į žmogaus organizmą pro ausis, nosies šnerves, burną bei išangę. Svirplių užvaldytas kinas imdavo rėkti nesavu balsu ir, čiupęs pirmą po ranka pasitaikiusį ginklą, išsiplėtusiais vyzdžiais bėgdavo Korėjos pusėn.

Teigiama, kad tų metų žiemą Korėjoje tvyrojo klaikus, kaulus stingdantis šaltis. Apie grįžimą namo svajojantys amerikiečiai buvo ką tik paminėję savąją Padėkos dieną, kai nakties gilumoje suskambo gongas. Vėliau savo garsus ėmė skleisti trimitas ir pasigirdo veriantis šimtų tūkstančių balsų klyksmas.

Svirplių užvaldyti kinai visada puldavo gaujomis, dažniausiai naktį. Banga po bangos jie plūsdavo į priešo teritoriją, siekdami sutraiškyti jį savo skaičiumi, o veriantis šimtų tūkstančių žmonių riksmas pasauliui pranešdavo apie tyriausią sielos pašaukimą – sunaikinti Pirmąją JAV jūrų pėstininkų diviziją.

Teigiama, kad kūnų grobikų spiečiams pavyko visiškai izoliuoti netoli dabartinio Hamhungo miesto (Pietų Hamgiongo provincija) buvusias amerikiečių pajėgas.

Jauni amerikiečių kariai nebekovojo už savo šalį ar idealus, jie kovėsi dėl savų gyvybių. Siaubingi žiemos šalčiai gadino techniką, o dėl sustingusios žemės nebebuvo galimybės smėliu pripildyti maišų. Tad siekdami sukurti priedangą nuo priešo kulkų, amerikiečiai pradėjo statyti sienas iš žuvusių korėjiečių ir kinų lavonų.

JTO pajėgoms pasisekė atsilaikyti, tačiau tai buvo jų atsitraukimo iš Šiaurės Korėjos žemės pradžia. Baigiantis 1950 m. gruodžiui, Kinijos pajėgos puolė Seulą ir kitų metų sausio mėnesį Pietų Korėjos sostinė trečią kartą pakeitė savo šeimininkus.

JTO pajėgų kovinė dvasia smuko, o D.MacArthuras buvo priverstas ieškoti išeities. Greitai jam kilo mintis dar labiau išplėsti karą.

„Reikia pradėti komunistinės Kinijos blokadą, įtraukti Taivane įsikūrusius Chiang Kai-sheko (1887–1975) žmones ir naudojant branduolines  bombas paversti Korėjos bei Kinijos pasienį žmogui neįžengiama dykyne“, – mąstė generolas.

Demokratas Harry S.Trumanas (1884–1972) jau buvo panaudojęs dvi branduolines bombas Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metu, tačiau šį D.MacArthuro pasiūlymą įvertino skeptiškai.

Manoma, kad vėliau generolas nusiuntė skundus Respublikonų partijai, ir laisvosios rinkos ekonomikos šalininkų stovykloje prasidėję vidaus politikos nesutarimai baigėsi D.MacArthuro atleidimu.

Atrodė, kad tai gėdinga puikios kariškio karjeros pabaiga, tačiau tėvynėje D.MacArthuras buvo pasitiktas it roko žvaigždė. Kažkas netgi prabilo apie jo kandidatavimą į JAV prezidento postą. 1951 m. balandžio 19 d. generolas pasakė atsisveikinimo kalbą JAV Kongrese.

„Nuo to laiko, kai Vest Pointo aikštėje daviau priesaiką, pasaulis apsivertė daug kartų, viltys ir svajonės seniai išbluko, bet aš vis dar prisimenu populiarios to meto kareivinių baladės priedainį, išdidžiai skelbiantį: „Seni kareiviai niekada nemiršta, jie tiesiog išnyksta.“ Ir kaip tas senas baladės kareivis aš baigiu savo karo tarnybą ir tiesiog išnykstu, senas kareivis, stengęsis atlikti savo pareigą, kaip jam buvo Dievo leista tą pareigą suprasti. Sudie“, – ištarė D.MacArthuras, tarsi koks visą gyvenimą Alfredo Josepho Hitchcocko (1899–1980) terorą filmavimo aikštelėje kentęs Holivudo aktorius.

Iš gilaus transo pabudęs dangiškasis Kim Il-sungas (1912–1994) pasiėmė žiūronus ir pažvelgė į vakarus. Geltonosios jūros platybėse jis išvydo daugybę milžiniškų geležinių daiktų, virš kurių mirgėjo oranžinės šviesos.

„Laivai. Štai kaip tie daiktai vadinami. Jie spjaudosi ugnimi“, – pagalvojo Kimas.

Staiga jis pamatė, kad prie laivų plūduriuoja ir dešimtys mažų metalinių dėžių. Nepasiuntusios jokio signalo, mažosios dėžės ėmė tolti nuo laivų. Kiekvieną sekundę įgaudamos vis didesnį greitį, jos užtikrintai judėjo Korėjos pusiasalio link. Pasiekus krantą, kiekviena dėžė su trenksmu atverdavo savo priekį ir iš jos imdavo plūsti ginkluoti žmonės.

Dauguma jų buvo plačių akių baltaodžiai, puikiai pažįstami Kimui, tačiau buvo ir nematytų juodos bei rudos spalvos individų. Pažvelgęs į vieną dėžę, Kim Il-sungas pamatė, kaip atsivėrus jos nasrams į krantą rėkdami ėmė lėkti siaurų akių žmonės. Tai buvo tie patys Rhee Syngmano (1875–1965) režimo sekėjai, kuriuos narsioji Kimo kariauna pergalingai nustūmė iki pat pietryčių pakrantės. Šį kartą jie atrodė kur kas grėsmingesni ir labiau pasitikintys savimi. Atėjūnai pradėjo šaudyti, mėtyti granatas ir karpyti spygliuotą vielą.

Staiga Kimas išvydo sukrečiantį vaizdą. Jo kariai, narsieji marksizmo garbintojai, sviedė ant žemės savo sovietinius, japoniškus ir vokiškus Antrojo pasaulinio karo laikų (1939–1945) ginklus bei iškėlę rankas į viršų pasidavė užpuolikams.

Iki širdies gelmių įskaudintas Kim Il-sungas pasisuko į pietryčius. Čia jo laukė dar vienas insulto vertas vaizdas. Amerikiečiai ir R.Syngmano šalininkai ne tik nebuvo sutriuškinti. Jie pradėjo veržtis iš savo irštvos į priekį ir stumti Kimo kariauną atgalios. Baisiausia buvo tai, kad šiauriečiai nebesistengė kovoti. Jie bėgo.

Netikėtai Kimas išgirdo dar vieną, iki tol menkai pažįstamą garsą. Dangaus aukštybėse prasidėjęs zyzimas savo kulminaciją pasiekdavo tada, kai iš jį skleidžiančio lėktuvu vadinamo daikto nukrisdavo sprogstantis užtaisas.

Aviacija mėtė savo turinį ne tik ant Kimo artilerijos bei tankų, bet ir ant gyvenamųjų namų.

Prie vieno jų pulkas jaunųjų pionierių, siekdami įkvėpti savo kariaujančius giminaičius, traukė Kim Il-sungą šlovinančią dainą.

„Brangus mūsų širdims yra mūsų generolo šlovingas vardas, mūsų vienintelio mylimo šlovingojo Kim...“, – pionieriams nespėjus baigti posmo, juos prarijo napalmo užtaiso liepsnos.

„Niekšai! Juk tai – vaikai! Aš jums parodysiu!“ – mintyse sušnypštė Kimas.

Iškėlęs į dangų dvi pušies kankorėžių granatas, jis vėl bandė sutelkti savo valią. Jo akys vėl apsiblausė, iš ausų ir nosies paplūdo kraujas, tačiau šiauriečiams kovos dvasios tai neįkvėpė.

„Drauge, Dangiškasis Kim Il-sungai, ką mes darysime, jeigu jus paims į nelaisvę ir nužudys? Bėkite, kol galite. Pagalvokite apie vaikus!“ – šaukė Kimui bendražygiai, tačiau jis jų neklausė.

Raudonieji buvo priversti nepaklusti didžiojo vado valiai ir jėga jį bei tanko T-34-85 pilotą, devynmetį Kim Jong-ilą (1941–2011), ištraukti iš sovietinės transporto priemonės. Bendražygių tempiamas Kim Jong-ilas rėkė, kandžiojosi ir spardėsi, tačiau jo tėvas santūriai ir išmintingai tylėjo.

Nors jis šypsojosi, Šiaurės Korėjos dievaičio akimis plūdo ašaros. Iš spaudos ir radijo Kimas sužinojo, kad jo žmonėms siautėjant Korėjos pusiasalyje priešas taip pat nesnaudė.

Pasklidus informacijai apie įvykius Korėjoje, JTO surengė posėdį ir nusprendė įsikišti. Komunistinė Kinija tuo metu dar nebuvo priimta į šią organizaciją, o Sovietų Sąjunga, protestuodama prieš tokią diskriminaciją, laikinai suspendavo savo veiklą. Susidariusios padėties eliminavimas buvo patikėtas vieningoms JTO šalių pajėgoms, kuriose pirmuoju smuiku griežė amerikiečiai.

„Kas gi galėtų vadovauti šiai milžiniškai tarptautinei kariaunai? Gal Douglasas MacArthuras (1880–1964), juk jis dėvi akinius nuo saulės, rūko pypkę ir skiria daug dėmesio žiniasklaidai bei viešiesiems ryšiams?“ – mąstė politikai.

Kadaise D.MacArthuras vadovavo amerikiečių pajėgoms Filipinų salose. 1941 m. gruodžio 8 d., praėjus kelioms valandoms po atakos Perl Harbore Havajuose, japonai užpuolė Filipinų salas ir privertė D.MacArthurą bėgti į Australiją. Vėliau žurnalistams jis pažadėjo grįžti.

Lėtai, bet užtikrintai šokinėdamas per Ramiojo vandenyno salas, šis generolas grįžo į Filipinus ir galiausiai ankstyvo 1945 m. rudens dieną asmeniškai priėmė Japonijos kapituliacijos aktą.

Planuodamas JTO pajėgų išsilaipinimą Korėjoje, D.MacArthuras pasirinko Inčono miestą, esantį komunistų kontroliuojamos teritorijos gilumoje. Ryžto stokojančios asmenybės netikėjo šiuo planu, tačiau D.MacArthuras neabejojo savo sėkme. Joks politinis biurokratas neturėjo pakankamai galių jį sulaikyti.

Po išsilaipinimo JTO pajėgos ėmė greitai ir užtikrintai veržtis į priekį, o amerikiečių aviacija pradėjo nuožmią bombardavimo kampaniją. Greitai JTO žmonės ne tik atsiėmė Seulą, bet ir įžengė į šiauriečių teritoriją. Kiek vėliau jie priartėjo prie Jalu upės, skiriančios Korėjos ir Kinijos žemes.

Grąžindami valdžią R.Syngmanui, amerikiečiai neužmiršo ateities kartų. Priešais filmavimo kameras ašarojantis R.Syngmanas priminė paprastą darbininkų klasės tėvą, kurio jauniausio vaiko širdies transplantacijos operacijai rajono žmonės ką tik surinko reikiamą sumą pinigų.

D.MacArthuras žiūrėjo į korėjietį supratingu baptistų pastoriaus žvilgsniu ir kratydamas savo kirpčiukus plekšnojo per petį. Už kadro tolumoje likęs Kimas vis dar šypsojosi, tačiau jo akimis taip pat plūdo ašaros.

„Padėk man, Svirplininke Mao!“ – mintimis į komunistinės Kinijos patriarchą kreipėsi Šiaurės Korėjos dievaitis.

Linksmybių siautulyje skendę gamtos mylėtojai nepastebėjo, kad netoli jų zonos sustojo grėsmingą aurą skleidžianti sunkvežimių vilkstinė. Iš automobilių lipantys žmonės dėvėjo Pietų Korėjos žandarų uniformas. Jie buvo ginkluoti.

Išvaikę nudistus, pareigūnai pradėjo kasti duobes ir traukti iš sunkvežimių rąstus. Duobėse įtvirtinus stulpus, iš automobilių pradėta vesti surištus žmones. Sulaikytieji priklausė tai pačiai tautai ir kultūrai, tačiau Pietų Korėjoje vyraujantis Rhee Syngmano (1875–1965) režimas juos nuteisė mirties bausme už šnipinėjimą.

Dauguma sugautų komunistų susitaikė su lemtimi. Jų protuose įsitvirtino suvokimas, kad klasių kova pralaimėta, tačiau buvo ir nepataisomų optimistų. Vienas, pamatęs, kad pietiečiai jį filmuoja, nusišypsojo. Kitas visą kelią nesiliovė šūkavęs komunistinių šūkių.

„Marš, marš, darbo klase, jums Iljičius kelia dvasią!“ – rėkė nusipelnęs liaudies artistas.

„Viso pasaulio proletarai, vienykitės! Jūs neturite ką prarasti, išskyrus savo...“ – prie stulpo rišamas triukšmadarys nespėjo baigti kairiųjų mantra tapusios tezės, mat pietietis žandaras jam šiurkščiai į burną sugrūdo purviną skudurą.

Pririšę prie stulpų visus suimtuosius, pietiečiai sustojo dviem eilėmis ir pasiėmė šautuvus.

„Pasiruošti! Nusitaikyti! Dėmesio! Ugnis!“ – sukomandavo grėsmingai atrodantis viršininkas blizgančia uniforma.

Pasigirdo šūvių salvė. Vėliau žandarų vyresnysis pradėjo asmeniškai vaikščioti prie kiekvieno stulpo. Jis prikišdavo savąjį pistoletą prie negyvėlio galvos ir iššaudavo. Kai kurie lavonai paskutinį kvapą išleido tik gavę šį papildomą šūvį. Kol vienas pareigūnas japonišku miniatiūriniu nindzių dalgiu pjaustė virves, kiti iš sunkvežimių pradėjo traukti dėžes palaikams.

„Šiandien turėtų lyti“, – pasakė vienas, karstus nešantis žandaras ir nusibraukė prakaitą nuo kaktos.

Diena turėjo būti giedra, tačiau visi egzekucijos vykdytojai staiga suprato, kad dangus neįtikėtinai greitai apsiniaukė. Žemę supantis oro skliautas įgavo raudoną atspalvį. Horizonto tolumoje sužybsėjo akinanti šviesa. Po kelių sekundžių pasigirdo kurtinantis trenksmas.

Grėsmingai atrodantis viršininkas blizgančia uniforma šyptelėjo.

„Paskubėkite“, – ištarė jo akiniais nuo saulės padabinta galva.

Staiga kurtinančių garsų ėmė daugėti. Jie gaudė vis garsiau, intensyviau ir arčiau.

„Pažiūrėkite į tą kalvą!“ – sušuko vienas pietietis.

Jo kolegos bei grėsmingasis viršininkas pažvelgė į tolumoje stūksantį gamtos objektą. Ant kalvos stovėjo Jura pravardžiuojamo devynmečio Kim Jong-ilo (1941–2011) valdomas sovietų gamybos tankas T-34-85.

Iš transporto bokštelio išlindęs kyšojo Juros tėvas, Šiaurės Korėjos lyderis Kim Il-sungas (1912–1994). Jo į dangų iškeltos rankos laikė dvi pušies kankorėžių granatas. Liaudies komiteto lyderio vyzdžiai buvo apsiblausę lyg kataraktos kamuojamo žmogaus. Ir kuo ilgiau jis stovėjo iškėlęs rankas į dangų, tuo šis intensyviau niaukėsi.

Po kelių sekundžių ant kalvos pasirodė ir daugiau sovietinių T-34-85 tankų, tačiau jie nesustojo.

Drąsiai ir veržliai, tarsi įniršęs Zimbabvės sveikatos apsaugos ministras, jie brovėsi į priekį. Tankai nebuvo vieniši. Paskui juos bėgo garsiai šaukiantys šiauriečių pėstininkai.

Vieni jų nešėsi Sergejaus Gavrilovičiaus Simonovo (1894–1986) sukurtus šautuvus, kiti – Georgijui Semionovičiui Špaginui (1897–1952) priskiriamus automatus.

„Valio!“ – garsiai šaukė vėliavos kotą vietoj ginklo laikęs šiaurietis.

Iš kažkur atlėkęs artilerijos pabūklo sviedinys sprogo netoli dėžes kraunančių pietiečių ir mirtinai išgąsdino nudistus. Šie vėl buvo grįžę į egzekucijos vietoje augančius krūmus garbinti saulės didybės.

„Bėkite!“ – sušuko vienas Pietų Korėjos žandaras ir daugelis jo kolegų, nelaukę grėsmingojo viršininko malonės, metė ginklus bei leidosi į kelią. Žandarų vyresnysis ir dar keli jo valdiniai paleido šiauriečių pusėn porą simbolinių šūvių, tačiau, sprogus sunkvežimiui su lavonais, taip pat nusprendė trauktis.

Kuo ilgiau Kim Il-sungas laikė į dangų iškėlęs rankas, tuo įnirtingiau jo žmonės plūdo į visą Korėjos pusiasalį. Pietų Korėjos pajėgos buvo menkesnės. Daugelis pietiečių žinojo, kaip malšinti sukilimus, riaušes ar kovoti su partizanais, tačiau retas buvo pasiruošęs atviram, viską griaunančiam mūšiui.

Pietiečiai neturėjo nei tankų, nei sunkiosios artilerijos, nei motyvacijos ginti R.Syngmano valdžios. Per kelerius metus biurokratinėje sistemoje įsitvirtinusi korupcija ir valstybės lėšų vagystės bei užsienio paramos įsisavinimas smarkiai nuslopino gyventojų tikėjimą valstybės ateitimi.

Birželio 27 d. R.Syngmanas kartu su kitais vyriausybės nariais jau buvo palikęs sostinę Seulą. Siekdami sulėtinti pergalingą Kim Il-sungo žygį, kitą dieną pietiečiai susprogdino Hangano upės krantus jungiantį tiltą. Sprogimo metu tilto prieigose buvo tūkstančiai pabėgėlių, kurie kad ir erzinami R.Syngmano režimo korupcijos, kažkodėl vis tiek nenorėjo šlietis prie komunistų.

Šimtai jų žuvo sprogimo metu, o sunaikinus tiltą, šiauriečių krante liko įkalinti ir atsitraukti negalintys pietiečių kariai. Po Seulą lakstantys kairieji pradėjo improvizuotus liaudies priešų teismus, tad sostinės gatvėse ir namuose šūkis „Žudyk!“ tapo įprastu reiškiniu.

Didingai prasidėjęs žygis, Kim Il-sungui greitai ir užtikrintai leido perimti viso Korėjos pusiasalio kontrolę. Menkos amerikiečių pajėgos ir marksizmą skeptiškai vertinantys korėjiečiai liko užspausti siaurame pusiasalio pietryčių ruože.

Viso pasaulio kolūkiečiai pradėjo į viršų kelti plaktukus ir pjautuvus, o tolimojoje Maskvoje suzvimbė balalaikos stygos.

Pergalė atrodė ranka pasiekiama, tačiau netikėtai šią euforiją nuslopino galingas sprogimas.