Mirus Leonidui Iljičiui, SSRS sostą perėmė ilgametis Valstybės saugumo komiteto (KGB) vadovas Jurijus Vladimirovičius (1914–1984). Jam šeimininkaujant Liubiankoje, disidentai-antikomunistai užplūdo psichiatrines ligonines, o Vakaruose vienas po kito ėmė dygti įvairiausi "pacifistiniai" judėjimai.

Šie, nors ir skelbė kovojantys "už abstrakčią taiką", buvo nukreipti vien prieš JAV politiką, mat nei agresyvių sovietų veiksmų prieš kitas valstybes, nei žmogaus teisių pažeidimų SSRS teritorijoje beveik nekritikuodavo.

Dar Jurijus Vladimirovičius buvo asmeniškai atsakingas už antisovietinių sukilimų Vengrijoje (1956 m.) ir Čekoslovakijoje (1968 m.) numalšinimus. Prieš tapdamas KGB vadovu, jis dirbo įvairiose sovietų diplomatinėse atstovybėse. Kremliuje jis užsibuvo trumpai, mat sirgo sunkia inkstų liga, kuri jį veikiausiai ir pribaigė 1984 m. vasarį.

Paskui SSRS soste trumpai sėdėjo Konstantinas Ustinovičius (1911–1985). Amžininkai beveik neturi ką pasakyti apie jo valdymą. Žinoma tik tai, kad toks tikrai buvo.

Pagaliau po prabangių laidotuvių epochos 1985 m. kovą SSRS valdovo regalijos atiteko jaunam, profesionaliam komunistui Michailui Sergejevičiui (1931), kurį ilgą laiką protegavo tas pats Jurijus Vladimirovičius.

Iš savo pirmtakų Michailas paveldėjo valstybę, kurios vidaus politika ir ekonomika buvo sustingusios lyg raudonarmiečio lavonas Suomijos tundroje. Tiesa, bolševikams neblogai sekėsi plėsti savo įtaką Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje ir leisti pinigus branduoliniams ginklams kurti, tačiau vidaus problemos grasino šiuos pasiekimus sunaikinti, o ir avantiūra Afganistane sovietams ne itin nusisekė.

Iš savo pirmtakų Michailas paveldėjo valstybę, kurios vidaus politika ir ekonomika buvo sustingusios lyg raudonarmiečio lavonas Suomijos tundroje.

Tarsi to dar būtų negana, 1986 m. balandžio 26 d. atominėje Černobylio elektrinėje (Ukraina) įvyko avarija. SSRS valdžia bandė šį incidentą nuslėpti ir jiems neblogai pavyko, mat nemažai žmonių apie nelaimę Černobylyje sužinojo tik po 33 metų, pasižiūrėję HBO televizijos kurtą serialą.

Dar ir dabar daug kas tiki, kad, siekdamas eliminuoti visas šias problemas bei nelaimes, Michailas po ilgos kontempliacijos į pasaulį paleido reformas, pagarsėjusias "glastnost" bei "perestroikos" pavadinimais.

Praėjus vos porai metų po Černobylio avarijos, komunistinę Lenkiją sukrėtė protestai. Maištaujantys angliakasiai ir laivų statyklų darbininkai reikalavo vėl legalizuoti visuomeninį "Solidarumo" judėjimą, kuris jau keletą metų buvo priverstas veikti pogrindyje. 1988 m. rugpjūčio pabaigoje komunistinė valdžia pagaliau drįso pakviesti vieną šio judėjimo lyderių Lechą Walęsą (1943) "darbo" pokalbio.

1989 m. vasarį prasidėjusiomis derybomis buvo pasiekta pirmoji pergalė – nutarta tų pačių metų birželį surengti pirmuosius pusiau laisvus rinkimus (juose "Solidarumo" atstovai laimėjo beveik visas vietas Lenkijos parlamente ir Senate).

Beveik tuo pat metu panašūs procesai vyko ir kitoje raudonosios zonos valstybėje – Vengrijoje. Dar 1989 m. vasarį čia buvo priimtas demokratinių pataisų paketas, įteisinantis profesinių sąjungų pliuralizmą, spaudos ir susirinkimų laisvę. Tų pačių metų balandį prasidėjo valdžios bei antikomunistinių jėgų derybos (jas paskatino kovą vykę protestai), o gegužės 2 d. Vengrija pradėjo išmontuoti savo "geležinės uždangos" dalį, skiriančią ją nuo Austrijos.

Taip pat birželio 1 d. komunistinė Vengrijos valdžia oficialiai pripažino, kad vienas 1956 m. sukilimo lyderių, buvęs ministras pirmininkas Imre Nagy (1896–1958), – anaiptol ne išdavikas ir kad jam įvykdytas parodomasis mirties nuosprendis buvęs neteisėtas.

Vis labiau plintanti maišto dvasia neaplenkė ir pačios Sovietų Sąjungos, mat čia galvas ėmė kelti Baltijos šalių judėjimai, siekiantys nepriklausomybės. Jų iniciatyva tūkstančiai žmonių, minėdami sovietų ir nacių sandorio pakto 50-metį, rugpjūčio 23 d. susijungė į gyvąją grandinę.

Vengrų sprendimas išardyti užtvaras pridarė didelių problemų Rytų Vokietijos valdžiai, mat daug vokiečių, pasinaudodami šia spraga, per kelis mėnesius paliko socialistinį rojų, maža to, Leipcigą ėmė krėsti masinės demonstracijos, reikalaujančios teisių keliauti bei demokratiškai išrinktos valdžios.

Šie Liuteronų bažnyčios palaikymo sulaukę protestai vis labiau plėtėsi ir sutraukė vis daugiau žmonių, kurių negąsdino nei areštai, nei jėgos struktūrų naudotas smurtas ar grasinimai. Siekdama sustabdyti bėglius, Rytų Vokietijos valdžia 1989 m. spalio 3 d. uždarė savo ir Čekoslovakijos sieną, tuo tik dar labiau sustiprindama gyventojų paramą sparčiai augantiems protestams.

Nesulaukusi nei SSRS, nei kitų komunistinių valstybių paramos, Rytų Vokietijos valdžia nusprendė paruošti įstatymo pataisas, leidžiančias rytiečiams lengviau patekti į Vakarų pusę. Jas spaudos konferencijoje turėjo pristatyti nomenklatūros elito atstovas Günteris Schabowskis (1929–2015). Valdžia pamiršo informuoti pranešėją, nuo kada gi šios pataisos įsigaliosiančios, tad žurnalistų paklaustas, G.Schabowskis išsakė pirmą į galvą šovusią mintį, jog "kiek jam žinoma, įstatymas įsigaliosiantis nuo dabar".

Valdžia pamiršo informuoti pranešėją, nuo kada gi šios pataisos įsigaliosiančios.

Legendos byloja, kad šimtai žmonių, regėję šią žioplą klaidą per TV ekranus, 1989 m. lapkričio 9 d. šturmavo Berlyno sienos patikros postus, tuo pat metu pradėdami ir savavališką nekenčiamo simbolio griovimą.

Sutrikę jėgos struktūrų atstovai nežinojo, ką daryti, nes oficialaus valdžios įsakymo vaikyti žmones jie negavo, o Maskvoje Michailas Sergejevičius tuo metu miegojo. Pabudęs ir išgirdęs naujienas, Michailas suprato turįs du kelius. Pirmasis – pasinaudoti savo globėjo Jurijaus metodais ir jėga išvaikyti sienos griovėjus, antrasis – nedaryti nieko, taip išlaikant "reformatoriaus" ir "demokrato" įvaizdį.

Michailas pasirinko antrąjį kelią. Ar jis gailėjosi šio sprendimo? Veikiausiai taip, bet tik ne tada, kai duodavo interviu naiviems Vakarų intelektualams, kuriantiems jam skirtą dokumentinę panegiriką.

Jis sužinojo, jog tai nutiko prieš mėnesį, žmonės čia budėjo nuo 11 val. vakaro iki 6 val. ryto. Jie nujautė, kad specialusis KGB smogikų būrys "Alfa" pakeliui, ir buvo pasiryžę jį sustabdyti. Larsas parodė į netoliese esantį statinį ir paklausė: "Susirinkusieji gynė šį pastatą?" Jam atsakė: "Visi čia atėjo numirti" (reikia suprasti, jog jie taip troško laisvės, kad buvo pasiryžę net mirčiai).

1991-ieji grupei "Metallica" buvo ypatingi, mat rugpjūtį jie išleido vieną geriausių savo albumų – "Juodąjį" ("The Black Album"). Praėjus kelioms dienoms po šio albumo pasirodymo, Maskvoje šutvė iš nomenklatūros elito nesėkmingai bandė įvykdyti valstybės perversmą. Tų pačių metų rugsėjo 28 d. grupė "Metallica" (kartu su keliais kitais roko ansambliais) gavo galimybę netoli Maskvos surengti gigantišką nemokamą koncertą, į kurį susirinko daugiau nei 1,5 mln. žmonių.

Dundėjo būgnai, griaudėjo gitaros, žmonės šėlo (net kai kurie uniformuotieji bandė kvailioti mojuodami virš galvų savo švarkais), ir raudonasis monstras, daugiau nei 70 metų gąsdinęs žmoniją, buvo išsprogdintas į gabalus. Koncerto metu minioje plevėsavo ne viena JAV vėliava, o Šaltąjį karą pralaimėjusioji pusė džiūgavo kartu su nugalėtojais.

Tiesa, ne viskas tą dieną buvo pozityvu. Jėgos struktūrų atstovai, pavesti saugoti renginį, neretai įsiveldavo į konfliktus su žiūrovais, tad tą dieną ne viena galva buvo perskelta ir ne vienas kraujo lašas sudrėkino Rusijos velėną.

Veikiausiai tuo pat metu kažkur po žemę tebeklajojo jaunas KGB papulkininkis (1952), kurio veidas dar nebuvo paženklintas botokso injekcijų. Jo skruostais turbūt riedėjo ašaros, o lūpos kuždėjo savąją mantrą: "Didžiausia geopolitinė XX a. katastrofa."

Tuometis Kremliaus valdovas, didysis "reformatorius" bei "demokratas" Michailas (1931) veikiausiai irgi nebuvo patenkintas savųjų "glastnost" ir "perestroikos" rezultatais.

Galima spėti, jog jis taip pat paniurusiu žvilgsniu, spoksodamas pro langą, klausė savęs: "Kaip tai galėjo nutikti? Kaip didžiausia pasaulio imperija, gebėjusi surinkti gausiausią žmonijos istorijoje armiją, pasidavė be šūvio? Kodėl valstybė, kurioje klestėjo lygybė ir darna, kurioje iš vienų buvo atimama pagal galimybes ir kitiems atiduodama pagal poreikius, žlugo?"

Kaip didžiausia pasaulio imperija, gebėjusi surinkti gausiausią žmonijos istorijoje armiją, pasidavė be šūvio?

Viskas veikiausiai prasidėjo XX a. 8-ame dešimtmetyje. Tuo metu blaiviausi SSRS nomenklatūros protai turbūt suprato, kad socializmas ir komunizmas nepasiteisino.

Tarp susipratusiųjų veikiausiai buvo ir KGB šefas Jurijus Andropovas (1914–1984), iš kitų sovietų vadeivų išsiskyręs išprusimu bei guviu protu. Jo šeimininkavimo Kremliuje laikais KGB įgijo tokių galių, kokių turėjo tik valdant carui Josifui (1878–1953).

Apie pralaimėjimo pripažinimą ir valdžios atsisakymą negalėjo būti net kalbos, tad veikiausiai buvo nutarta sekti Kinijos pėdomis ir kurti santvarką, kurioje verslas nebūtų painiojamas su politika. T. y. valstybėje formaliai būtų įvesta rinkos ekonomika, SSRS užtvindytų vakariečių pinigai ir prekės, tačiau politinė valdžia (įskaitant teismus bei spaudą) tebepriklausytų partijai, o būti turtingais galėtų tik režimo prielankumą pelnę asmenys.

Norint tai padaryti, reikėjo savo priešus įtikinti, kad "komunistai – taip pat žmonės" (nuosaikūs, racionalūs, linkę į kompromisus ir trykštantys susižavėjimu Vakarais).

Tuo tikslu veikiausiai ir buvo sugalvotos schemos, ilgainiui žmonėms įsirėžusios "glastnost" ir "perestroikos" pavadinimais. Pirmoji žymi tariamą sovietų valdžios atvirumą ir jų simuliuojamą laisvo žodžio imitaciją, antroji labiau susijusi su ekonomikos bei politikos sistemų "remontu".

"Glastnost" – įdomus senas žodis, aptinkamas tik rusų kalboje. Vakaruose jam dažniausiai suteikiama "atvirumo" reikšmė, tačiau rusų kalboje šiuo terminu yra įvardinami būtent valdžios veiksmai, apie kuriuos intensyviai informuojama valdoma bendruomenė.

Kitaip tariant "glastnost" reiškia ne tiek atvirumą, kiek viešumą, t. y. reklamą, viešuosius ryšius.

Ar gali būti, kad tiek "glastnost", tiek "perestroika" tebuvo gudri KGB dezinformacijos ir viešųjų ryšių ekspertų paruošta operacija, t. y. dūmų uždanga, skirta apdumti savus ir svetimus?

Michailas nebuvo pirmasis bolševikų diktatorius, savo "nuosaikaus komunisto įvaizdžiu" mulkinęs demokratines valstybes. Dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje Vakarai ėjo iš proto dėl "kairiojo reformatoriaus" iš Rumunijos Nicolae Ceausescu (1918–1989), kuris savo "progresyvumu" gebėjo pelnyti naivuolių simpatijas.

Į Vakarus perbėgęs Rumunijos slaptosios politinės policijos generolas Ionas Mihai Pacepa (1928) tvirtina, kad N.Ceausescu puoselėtas "nuosaikaus komunisto", gebančio derinti bolševizmo ir demokratijos elementus, įvaizdis tebuvo itin kruopščiai parengta ir nušlifuota KGB bei Rumunijos specialiųjų tarnybų operacija. Ja buvo siekiama ištirti, kaip Vakarai priims šį jauką prieš atliekant tą patį triuką su Kremliaus šeimininku.

Komunistinio bloko griūties metu N.Ceausescu tapo bene vieninteliu raudonosios zonos diktatoriumi, kurį žmonės nuvertė smurtu. Perversmininkai jam bei žmonai Elenai (1916–1989) surengė formalų ir greitą teismą, kurio nuosprendis – mirties bausmė.

Dauguma vakariečių tiek tada, tiek dabar nuoširdžiai stebisi tokia N.Ceausescu gyvenimo baigtimi, o Michailas tiek tada, tiek dabar tebėra laikomas "demokratu" bei "reformatoriumi".

Tuo tikėjo dalis SSRS gyventojų, tuo tikėjo dauguma demokratinių santvarkų žmonių, tuo tikėjo ir jauni kinai, 1989 m. pavasarį protestavę prieš savo šalies komunistinį režimą. Yra pasaulyje tokių, kurie tuo tebetiki ir šiandien.

Į Finą ji nekreipė jokio dėmesio. Fino laimei (ar nelaimei), Valstybės saugumo komiteto agentas Gromas pažinojo Nonos tėvą. Jiedu pasikalbėjo ir Nona staiga atsiliepė į Fino jausmus. Finui teko eiti su Nona į teatrą bei restoranus, tad jo skolos dar labiau išaugo. Taip dėl pinigų šis veikėjas buvo įtrauktas į veiklą, nukreiptą prieš jo šalį.

Kas tas paslaptingas Valstybės saugumo komitetas, užverbavęs vargšą Finą? Tai yra į ISIS panaši organizacija, jau kelis šimtus metų reziduojanti Azijoje. Manoma, kad ją dar XVI a. įkūrė Kremliaus valdovas Ivanas IV Rūstusis (1530–1584). Per kelis šimtus metų ši organizacija ne kartą keitė pavadinimą bei struktūrą, tačiau jos veiklos tikslai ir jiems pasiekti skirti metodai išliko visiškai tokie patys.

Kažkada ji buvo žinoma Opričinos, Ochrankos, ČK, NKVD bei daugeliu kitų pavadinimų. Fino laikais ji vadinosi KGB, o mūsų dienomis yra išskaidyta į kelis padalinius, kurių žymiausi – FSB ir SVR. Vidaus politikoje svarbiausias šios organizacijos tikslas – užtikrinti caro, generalinio sekretoriaus ar prezidento režimo saugumą bei stabilumą, eliminuojant potencialius konkurentus ir oponentus.

Užsienio politikoje svarbiausias KGB (FSB / SVR) tikslas – pakreipti kiekvienos valstybės gyvenimą Kremliaus režimui palankia linkme. Vienas svarbiausių KGB / FSB / SVR ginklų – informacija, pirmiausia paženklinta žyma "Visiškai slaptai".

Užsienio politikoje svarbiausias KGB (FSB / SVR) tikslas – pakreipti kiekvienos valstybės gyvenimą Kremliaus režimui palankia linkme.

Tikriausiai kai kurie skeptiškai paklaus: "Na, ką tas vargšas Finas gali tokio itin slapto žinoti?" Finas galbūt nežino nieko, tačiau jis dirba su žmonėmis, kurie kažką tikrai žino, tad jo įtraukimas į veiklą – išties nemenkas laimėjimas.

Taip pat svarbu suvokti, kad informacija, pateikiama žiniasklaidoje, bibliotekose bei archyvuose, irgi gali būti pavojinga. Štai, pavyzdžiui, gyvenimo būdo žurnalai ir kita geltonoji spauda neretai pasakoja apie žinomų asmenų (politikų, kultūros atstovų ir t. t.) meilės nuotykius. Ištyrus šią informaciją, galima susidaryti gana detalų profilį, kokių fizinių ypatybių turintys asmenys traukia žvalgybos organizacijos taikinį, ir atitinkamai paruošti spąstus bei masalą.

Ilgalaikės KGB (FSB / SVR) operacijų sėkmės paslaptis buvo ir tebėra ta, kad 5–7 atvejais iš dešimties jie nedirbdavo tiesiogiai.

Įsivaizduokite, kad esate KGB (FSB / SVR) darbuotojas. Jūsų atstovaujama politinė jėga (Komunistų partija / kriminalinis režimas) turi priešą – "kapitalizmą" (JAV), su kuriuo yra susiję daugybė asmenų, palaikančių ne tik karinius bei žvalgybos, bet ir ekonominius, kultūrinius, mokslinius ir kitokius ryšius.

Pavadinkime vieną dominančių asmenų subjektu A (jis gali būti fizinis arba juridinis). Užverbuoti arba atvirai patraukti į savo pusę subjektą A gali būti sudėtinga, mat jis dėl filosofinių ar moralinių priežasčių gali atsisakyti bendradarbiauti su jumis. Taigi, užuot verbavę subjektą A, galime patraukti savo pusėn asmenį, susijusį su subjektu A, t. y. subjektą A1 arba asmenį, kuris yra susijęs su subjektu A1 – subjektą A1B.

Tokiu būdu yra sudaromas milžiniškas ryšių voratinklis, supintas iš agentų (šnipų), informatorių, operatyvininkų, tarpininkų, įtakos agentų (žmonių, atvirai simpatizuojančių komunizmui ar veikiančių Kremliaus naudai) ir t. t.

Kaip ši absurdiškai skambanti schema atrodo realybėje? Vienas didžiausių Kremliaus priešų Williamas Felixas Browderis (1964), kuruojantis vadinamąjį Sergejaus Magnitskio (1972–2009) vardo aktą, yra ir Earlo Russello Browderio (1891–1973), ilgamečio JAV komunistų partijos lyderio, anūkas.

E.R.Browderis ne kartą lankėsi SSRS ir sykį iš ten kartu su žmona Raisa į JAV atsivežė dar vieną moterį, kuri 40 metų gyveno su jų šeima ir prižiūrėjo jų atžalas. Dabar jau yra žinoma, kad ši moteris buvo sovietų tarnybų agentė, pavesta "prižiūrėti" E.R.Browderį ir stebėti jo veiklą.

1943–1980 m. vykdytas JAV kontržvalgybos projektas VENONA (skirtas iššifruoti NKVD, KGB ir GRU pranešimus) patvirtino, kad ir pats E.R.Browderis XX a. 5-ajame dešimtmetyje dalyvavo verbavimo veikloje ir siekė patraukti asmenis, norinčius šnipinėti NKVD.

Šaltojo karo metais ši schema veikdavo gana lėtai ir reikalaudavo itin didelių išteklių, tačiau ji anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip duodavo milžinišką naudą, o mūsų dienomis dėl interneto, socialinių tinklų, televizijos bei spaudos priemonių jos veiksmingumas buvo perkeltas į gerokai našesnį lygmenį.

Turint tokį tinklą, galima daug ką nuveikti: skleisti dezinformaciją, propagandą ir gandus, organizuoti teroro aktus, mitingus bei protesto akcijas (nukreiptas prieš jūsų priešą), įtvirtinti korupcija ir nepotizmu grįstus politinius bei ekonominius santykius, vienu metu skatinti neapykantą tam tikrų socialinių grupių atžvilgiu ir agituoti už toleranciją jiems (taip įvarant pleištą tarp grupuočių, atviro karo metu galinčių pamiršti tarpusavio nesutarimus ir susivienyti prieš jus).

Turint tokį tinklą, galima daug ką nuveikti: skleisti dezinformaciją, propagandą ir gandus, organizuoti teroro aktus, mitingus bei protesto akcijas.

Svarbu tai, kad bet kurioje tinklo dalyje paveiktas subjektas paveiks ir kitus aplinkui esančius subjektus, o tai galų gale atsilieps subjektui A ir jo ryšiams su jūsų priešu. Galbūt tai jo nenužudys, bet garantuotai susilpnins, o atviro karo metu tai bus neabejotinas pranašumas.

Ar visi šiame tinkle dalyvaujantys žmonės yra KGB (FSB / SVR) agentai? Žinoma, kad ne. Visaverčio agento įtraukimas – kainuoja, o kai kurie schemos subjektai žymiai naudingesni savo atviru priešiškumu JAV nei darbu šešėlyje.

Kai kurie šio tinklo nariai yra visiškai kontroliuojami KGB (FSB / SVR), kai kurie – ne, bet jie suvokia, kieno interesams atstovauja, ir vis tiek tai daro vadovaudamiesi ideologiniais sumetimais (juos tarnyba netiesiogiai paremia pinigais ar informacija), na, o treti – išvis nesuvokia, kam jų veikla neša naudą.

Siekiant užkirsti kelią lūšnynų kūrimuisi, buvo įvesta 10 metų būsto įsigijimo schema, o pažeidžiamas visuomenės grupes (bedarbius, neįgaliuosius, pensininkus) ėmė pasiekti socialinės išmokos. Taip pat pradėtos statyti naujos ligoninės, daug dėmesio skirta infrastruktūros plėtrai bei aplinkos tvarkymui, o kinų vartojamos kalbos pagaliau įgavo valstybinį statusą (iki tol Honkonge jį turėjo tik anglų kalba).

Visa tai ne tik kilstelėjo sparčiai augantį ekonominį gigantą į gerokai solidesnį lygmenį, bet ir leido susikristalizuoti Honkongo gyventojų savimonei bei tapatybei. Pasak 1967-ųjų įvykių liudininkų, būtent po neramumų ir juos lydėjusių reformų pagerėjo bendruomenės narių tarpusavio ryšiai, o santykiai su valdžia įgavo žymiai daugiau pasitikėjimo.

Visa tai ne tik kilstelėjo sparčiai augantį ekonominį gigantą į gerokai solidesnį lygmenį, bet ir leido susikristalizuoti Honkongo gyventojų savimonei bei tapatybei.

1982 m. Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Hildos Thatcher (1925–2013) administracija pradėjo derybas su Dengo Xiaopingo (1904–1997) valdoma Kinija dėl Honkongo grąžinimo komunizmą praktikuojančiai "tėvynei".

1984 m. gruodžio 19 d. M.H.Thatcher ir Kinijos ministras pirmininkas Zhao Ziyangas (1919–2005) pasirašė sutartį, pagal kurią nuo 1997 m. liepos 1 d. Honkongas su aplinkinėmis teritorijomis bus grąžintas Kinijai. Šiuo dokumentu taip pat buvo numatyta, jog 50 metų Honkongo žmonės turės gyventi šizofrenija atsiduodančioje egzistencijoje, pavadintoje "viena šalis, dvi sistemos". Tai reiškia, kad politiškai miesto gyvenimą kontroliuos ir jo valdytojus skirs komunistinis Kinijos režimas, tačiau regionas ir toliau galės praktikuoti laisvosios rinkos ekonomiką.

1990 m. balandžio 4 d. Pekine buvo sukurta Honkongo mini Konstitucija, apibrėžianti šio regiono specialųjį statusą. Dokumentas, sudarytas iš devynių skyrių, 160 straipsnių ir trijų priedų, turėjo įsigalioti iškart po regiono perdavimo Kinijai.

1992 m. liepą prie Honkongo miesto valdžios vairo stojo paskutinysis Didžiosios Britanijos paskirtas gubernatorius. Juo tapo Christopheris Francis Pattenas (1944). Dar prieš grąžinant regiono kontrolę Kinijai, C.F.Pattenas bandė inicijuoti rinkimų sistemos reformas, turėjusias išplėsti rinkėjų bazę artėjančiuose rajonų, miesto, regiono ir įstatymų leidybos tarybų rinkimuose.

Komunistinės Kinijos valdžia įsiuto, raudonoji spauda pakrikštijo C.F.Patteną "rytų kekše", "šliužu" ir "nusidėjėliu, pasmerkiančiu tūkstančius kartų", o 1984 m. sutarčiai iškilo reali grėsmė. Žlugus C.F.Patteno reformoms, 1997 m. liepą Honkongas oficialiai ir iškilmingai buvo perduotas naujiesiems šeimininkams.

Pirmuoju komunistų paskirtu Honkongo valdytoju tapo nomenklatūrininkų prielankumą pelnęs verslininkas Tung Chee-hwa (1937). Kad daugiau nei 150 metų laisvosios rinkos ekonomikoje ir anglosaksiškos laisvamanybės dvasioje brandinti Honkongo gyventojai bei "Didžiojo šuolio", bado, teroro ir kultūrinės revoliucijos muštruota Raudonosios Kinijos liaudis sunkiai ras bendrą kalbą, tapo aišku jau 2002-aisiais.

Tais metais Tung Chee-hwa administracija miestui ir pasauliui pristatė įstatymą, pramintą "Straipsniu nr. 23", kuriuo uždraudžiamos bet kokios "nuodėmės", nukreiptos prieš Kinijos Liaudies Respublikos valdžią. Bendradarbiavimas su "nusidėjusiais" taip pat, anot "Straipsnio nr. 23", būsią nusikaltimas.

2003 m. liepos 1 d. Kinijos ministrui pirmininkui Wen Jiabao lankantis Honkonge, kilo prieš šį įstatymą nukreiptos masinės demonstracijos, kuriose dalyvavo daugiau nei 500 tūkst. žmonių. Nuo tada "lankstūs" Pekino proteguojami įstatymai, siekiantys "giliau integruoti" Honkongą į komunistinę "tėvynę" ir prieš juos nukreipti didesnės autonomijos ar net visiškos nepriklausomybės reikalaujantys protestai, tapo neatsiejama miesto gyvenimo dalimi.

Šizofrenija dvelkiančią Honkongo egzistenciją neblogai perteikė 2002 m. filmas "Mou gaan dou" (rež. Andrew Lau Wai- Keung, Alan Mak), kuris mūsų kraštuose žinomas "Dvigubos rokiruotės" ar "Velniškų aferų" ("Infernal Affairs") pavadinimais.

Jame pasakojama dviejų dvigubą gyvenimą gyvenančių personažų istorija. Pirmasis – Chenas (akt. Tony Chiu-Wai Leungas) yra į organizuotų nusikaltėlių grupuotę infiltravęsis policijos pareigūnas. Antrasis – inspektorius Lau (akt. Andy Lau Tak-wah) – tos pačios nusikalstamos grupuotės šnipas miesto policijoje.

Filmo pabaigoje Chenas žūsta, jo tikroji tapatybė ištrinama, o Lau, eliminavęs visus jį su kriminaline organizacija siejančius ryšius, nusprendžia tapti tuo, ką iki šiol tik vaizdavo, – sėkmingu ir visų mėgstamu policijos karjeristu.

Filmo pabaigoje Chenas žūsta, jo tikroji tapatybė ištrinama.

Vienoje šio filmo scenoje Chenas klausia policijos psichologės: "Ką jūs manote apie mane? Aš blogas ar geras?" Šį klausimą galima interpretuoti ir kitaip: "Aš rytietis ar vakarietis? Kinas ar anglas? Komunistas ar normalus žmogus?"

Atsakymas į šį Cheno klausimą šiemet buvo pateiktas viename Honkongą purčiusių protestų plakate, kurio mintis ta, jog šis regionas – nei Rytai, nei Vakarai, o tarsi vandenynas, į kurį suteka šimtai upių. Net ir perduotas Kinijai, šis miestas išliko tikra laisvės sala bolševikų nemalonę užsitraukusiems asmenims.

Čia prieglobstį atrado ne tik Didžiojoje Kinijoje persekiojamo budistinio judėjimo "Falun gong" (Dharmos rato praktika) nariai, kurie komunistinio režimo yra įvardijami sekta, bet ir antrą atžalą gimdyti pasiryžusios moterys, kurios dėl "vieno vaiko politikos" būtų priverstos darytis abortą.

Be to, Honkongas išliko viena iš nedaugelio Kinijos vietų, kurioje viešai minimi 1989 m. pavasario protestai ir juos nutraukusios birželio žudynės.

Atėjūnai iš Vakarų nebuvo vieninteliai grobuonys, siekę pasinaudoti silpstančia Kinijos imperija, mat jos nuosmukis atkreipė ir sparčiai stiprėjančios kaimynės Japonijos dėmesį. 1894–1895 m. tarp Kinijos ir Japonijos kilo karas, kurį laimėjo Tekančios Saulės šalis.

Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) metu Japonija stojo į Didžiosios Britanijos, Prancūzijos bei Rusijos pusę ir puolė vokiečių kolonijas Kinijos teritorijoje. XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje japonai užėmė Mandžiūrijos regioną ir įkūrė ten marionetinę Mandžuko valstybę.

1937 m. liepos 7 d. susišaudymu tarp Nacionalinės Kinijos Respublikos bei Japonijos imperijos kariškių prasidėjo naujas konfliktas, kuris Azijoje laikomas ir Antrojo pasaulinio karo pradžia. Tų pačių metų rugpjūčio 13 d. Japonijos pajėgos pradėjo Šanchajaus puolimą. Lapkričio pabaigoje, kritus šiam prekybos gigantui, atėjo nacionalistinės Kinijos pasididžiavimo – Nankino eilė.

Kinijos dešiniųjų lyderis Chiang Kai-shekas (1887–1975), nusprendęs neaukoti savo pajėgų beprasmiškam sostinės gynimui, pasitraukė iš miesto. Tuo pat metu buvo priimtas sprendimas nepradėti civilių evakuacijos. Dalis Nankino gyventojų nepakluso įsakymui ir pabėgo paskui armiją, o likusieji naiviai tikėjosi atėjūnų kilnumo.

Teigiama, kad, įžengę į Nankiną, sužvėrėję Japonijos kariškiai pradėjo kraują stingdančias, šešias savaites trukusias skerdynes, kurių metu buvo nužudyta nuo 50 tūkst. iki 300 tūkst. kinų (karių ir civilių, moterų, vaikų ir senolių). Taip pat tvirtinama, jog tūkstančiai kinių prieš mirtį buvusios išprievartautos.

Honkongo puolimą japonai pradėjo 1941 m. gruodžio 8 d., praėjus vos kelioms valandos po atakos Perl Harbore. Kuklios kolonistų pajėgos, sudarytos iš britų, kanadiečių, australų, indų bei vietinių kinų, narsiai, bet beprasmiškai kovėsi su japonais iki pat Kalėdų. Savo valdžią mieste japonai išlaikė iki karo pabaigos.

1946 m. miesto valdymas grįžo Didžiosios Britanijos žinion. XX a. 6-ajame dešimtmetyje Kinijoje įsitvirtinus komunistams, britų kontroliuojamame Honkonge pasėtos būsimojo ekonominio klestėjimo sėklos. Pigi darbo jėga bei iš komunistų kontroliuojamų teritorijų perkeltas kapitalas itin prisidėjo prie kuklaus prekybos taško virsmo sparčiai augančiu tarptautinės pramonės gigantu.

Čia buvo gaminamos įvairiausios prekės – nuo sagų ir skėčių iki avalynės bei dirbtinių gėlių. Itin svariai prie miesto augimo prisidėjo tekstilės pramonė. Siekiant apgyvendinti tūkstančius atvykėlių, pabėgusių į Honkongą nuo komunistų ir nacionalistų karo bei raudonųjų teroro, pasireiškusio "Didžiojo šuolio" programa, badu bei kultūrine revoliucija, mieste ėmė plėstis ir nekilnojamojo turto vystytojai.

Vis dėlto šis augimas turėjo savo kainą. Nekvalifikuotą darbą dirbančių asmenų atlygis buvo menkas, gyvenimo sąlygos – ne itin malonios, o ateitis – blanki. XX a. 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje Honkonge ėmė bręsti socialiniai neramumai, kuriais bandė pasinaudoti komunistinė Kinija.

1967 m. gegužės 6 d. dirbtinių gėlių fabrike kilus konfliktui tarp darbuotojų ir vadovybės, įsiplieskė grumtynės, kurios dar labiau paaštrėjo, įsikišus policijos pareigūnams (buvo suimtas 21 darbininkas, daugelis sužeista).

Netrukus Honkongo gatves užplūdo masinės kairiųjų demonstracijos, kurių metu buvo giedamos komunistinės mantros ir mojuojama "Raudonąja" apaštalo Mao (1893–1976) citatų knygele. Komunistinėje Kinijoje tuo metu panašų ritualą dažnai atlikdavo raudonieji sargybiniai (hong weibing), jauni ir fanatiški Mao garbintojai.

Atsakydama į tai, miesto valdžia sutelkė visas policijos pajėgas ir paskelbė komendanto valandą. Gegužės 16 d. iš didžiosios Kinijos atvykę kairieji ir jų vietiniai šalininkai įkūrė Kovos su britų vykdomu persekiojimu komitetą, kurio vadovu buvo paskirtas profesinių sąjungų aktyvistas Yeungas Kwongas (1926–2015).

Gegužės 22 d. policijos pajėgoms susirėmus su piketuotojais, buvo suimti 167 asmenys. Bėgant savaitėms, konfliktas sparčiai progresavo. Piketuotojai, kurstomi oficialios komunistinės Kinijos spaudos, bandė organizuoti milžinišką mitingą ir patraukti į savo pusę kinų tautybės policijos pareigūnus, o to padaryti nepavykus, šturmavo jų nuovadą.

Tarsi šito dar būtų negana, miesto centre ant Kinijos banko pastato įrengti milžiniški garsiakalbiai ėmė skelbti komunistinę propagandą, atsakydama į tai britų valdžia per savus garsiakalbius ėmė transliuoti arijas iš Kantono operos kūrinių, o viso Honkongo viešose vietose ėmė rastis savadarbių sprogstamųjų užtaisų.

Dauguma jų buvo netikri, sukurti skleisti baimę, tačiau iš 8 tūkst. rastų bombų, net 1,1 tūkst. buvo tikros. Būtent vienas tokių užtaisų pražudė du 6 ir 8 metų vaikus. Iš viso neramumų metu žuvo 51 žmogus. Britų valdžiai paskelbus nepaprastąją padėtį, policija šturmavo kairiųjų "tvirtoves", prasidėjo aktyvistų areštai ir komunistų kuruojamų įstaigų uždarymai, jų propagandą skelbiantys spaudos leidiniai taip pat buvo uždrausti.

Atsakydami į tai, raudonieji sargybiniai šturmavo ir padegė Didžiosios Britanijos pastatą Pekine. Po dviejų dienų Honkonge nežinomi asmenys apipylė benzinu ir padegė populiarų radijo žurnalistą Lam Buną (1929–1967), kuris dažnai negailėdavo griežtesnių žodžių Karlo Marxo (1818–1883) idėjų šalininkams.

Nors didelė dalis Honkongo gyventojų buvo kilę iš vargingų visuomenės sluoksnių ir simpatizavo kairiesiems aktyvistams, visą vasarą naudotas smurtas juos atgrasė nuo raudonųjų. 1967 m. gruodį komunistinės Kinijos valdžiai paliepus, neramumai staiga liovėsi.

Po šio chaoso britų valdžia ėmė atkreipti dėmesį į miestą ir jo gyventojus slegiančias bėdas bei pradėjo intensyvias reformas sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo, kovos su korupcija ir kitose srityse.

Tai prasidėjo XVIII a. pabaigoje. Tuo metu europiečiai vis labiau skverbėsi į pačius egzotiškiausius žemės kampelius, o Kinija juos ypač domino, mat šioje valstybėje gaminamos prabangos prekės (arbata, porcelianas ir šilkas) nuo seno jaudino Vakarų miesčionis.

Tačiau europiečiams kelyje į išsvajotąją rinką iškilo dvi kliūtys. Pirmoji – eiliniai kinai visiškai nesidomėjo vakarietiškais žaisliukais, tad Kinijos valdžia pareikalavo už savo prekes atsiskaityti išimtinai sidabru. Antroji – vakariečiams prekiauti buvo leidžiama vos viename Kantono uoste (dabartinis Guangdžou).

Siekiant subalansuoti Europos šalių ekonomiką, buvo būtina surasti stebuklingą prekę, kuri itin sudomintų kinus. Ja tapo "aguonų ašaros". Prapjovus specialios aguonos (lot. papaver somniferum) galvutę, iš šios ima varvėti skysta lipni košė, kuri sukietėjusi tampa panaši į medų. Maždaug 12 proc. šio produkto turinio sudaro alkaloidas morfinas, gebantis iškreipti skausmo pojūtį, sukelti euforiją ir nugramzdinti į gilų sapnų pasaulį.

"Aguonų ašaros", dar žinomos opiumo vardu, to meto Kinijoje nebuvo naujovė. Teigiama, kad į šias žemes jis buvo atgabentas dar Tangų dinastijos laikais (618–907). Daugelį šimtmečių kinų gydytojai savo pacientams duodavo opiumo nuoviro, tačiau piktnaudžiavimas juo rekreaciniais tikslais Kinijoje pradėjo plisti tik XV a.

Dar po dviejų šimtų metų opiumą vis dažniau imta maišyti su tabaku bei kimšti į pypkes. Būtent tada pirmą kartą rimtai prabilta apie jo sukeliamą priklausomybę. 1729 m. Kinijos valdžia opiumo vartojimą bei prekybą oficialiai uždraudė, tačiau, nepaisant to, jo vartojimas ne tik nenutrūko, tačiau ir ėmė augti.

Pirmoje XIX a. pusėje Kinijos kvaitulio mėgėjus ėmė pasiekti britų Rytų Indijos kompanijos (East India Company) nelegaliai tiekiamas opiumas. Šis išgautas iš Indijos teritorijoje užaugintų aguonų buvo kur kas stipresnis už ankščiau kinų vartotąjį. Jis pasižymėjo pastebimai "kokybiškesniais" pojūčiais ir sukeldavo daug stipresnę priklausomybę. To pakako, kad šalyje, net ir turinčioje nemažai patirties kvaišalų srityje, per itin trumpą laiką "aguonų ašaros" išplistų visuose socialiniuose visuomenės sluoksniuose.

1839 m. Kinijos valdžia paskelbė karą narkotikų prekeiviams, imperatorius kovoti su kvaišalų kontrabanda paskyrė pareigūną Lin Zexu (1785–1850), kurio žmonės kratų metu konfiskavo opiumo už 2 mln. svarų.

Tų pačių metų liepą būrys girtų britų jūrininkų, išlipusių Kauluno gyvenvietėje (dabar vienas Honkongo rajonų), užmušė vietinį kiną ir išniekino budistų šventyklą. Šis chuliganizmo protrūkis sukėlė rimtą diplomatinį konfliktą tarp Kinijos bei Didžiosios Britanijos. Vėliau Kinijos valdžia išleido doktriną, tvirtinančią, kad joks užsienietis negalės prekiauti jų žemėje, kol pats prisieks laikytis šios šalies įstatymų.

Britų laivo "Thomas Coutts‘s" savininkams sutikus laikytis Kinijos doktrinos, Didžiosios Britanijos atstovai įsakė karališkajam laivynui užblokuoti Perlų upės žiotis. 1839 m. lapkričio 3 d. į Kantoną įplaukti bandęs kitas laivas "Royal Saxon" buvo "pasveikintas" saviškių ugnimi. Kinų laivai, bandę apsaugoti svetimšalius, buvo sunaikinti.

Per dvejus su puse metų kuklesnės, bet modernesnės ir geriau aprūpintos britų pajėgos visiškai sumušė Kinijos imperatoriaus karius jūroje ir sausumoje, o užgrobusios ne vieną miestą bei fortą privertė nusižeminti monarchą Daoguangą (1782–1850). 1842 m. rugpjūčio 29 d. pasirašyta Nankino sutartis, kuria Didžiajai Britanijai buvo atidaryti net penki uostai bei užtikrintas "mėgstamiausio prekybos partnerio" statusas, suteikiantis jos piliečiams išskirtinių teisių.

Taip pat šia sutartimi Honkongo sala "visiems laikams" buvo perleista Didžiajai Britanijai, o Kinijos valdžia įsipareigojo per trejus metus sumokėti 21 mln. dolerių vertės reparacijas. Beveik tuo pat metu Kinijos valdžia patyrė ir kitų valstybių – Prancūzijos bei JAV spaudimą, o per 12 metų britų reikalavimai labiau išaugo (reikalauta atverti visą Kinijos rinką, legalizuoti opiumo prekybą, leisti britų ambasadoriui apsigyventi Pekine, įteisinti sutarčių anglų kalba viršenybę kinų kalbos atžvilgiu ir t. t.).

1856 m. spalį kilus konfliktui dėl laivo "Arrow", atplaukusio iš Honkongo, kurio įgulą Kinijos valdžia kaltino piratavimu bei kontrabanda, karo veiksmai vėl atsinaujino. Šį kartą prie Didžiosios Britanijos prisijungė dar ir Prancūzija. Oficialus pretekstas – misionieriaus Auguste‘o Chapdelaine‘o (1814–1856) mirtis. Kinijos valdžia jį kaltino ryšiais su Taipingų sukilėliais ir nuteisė mirties bausme. Šios belaukiant, jį veikiausiai nužudė kiti kaliniai.

Modernesnėms britų bei prancūzų pajėgoms traiškant kinų karius ir užimant miestus bei fortus vieną po kito, naujasis imperatorius Xianfengas (1831–1861) buvo priverstas pasirašyti dar labiau žeminančią 1858 m. Tiandzino sutartį. Šį kartą Kiniją "numelžė" ne tik Didžioji Britanija, bet ir JAV, Prancūzija bei Rusija.

Tais pačiais metais Rusija su Kinija pasirašė papildomą Aiguno sutartį, kuria buvo perimtas kairysis Amūro upės krantas. 1860 m. liepą čia įkurta gyvenvietė, mūsų dienomis žinoma Vladivostoko vardu.

Imperatorius Xianfengas, kurstomas savo patarėjų bei sugulovės (vėliau tapusios imperatoriene Cixi (1835–1908), delsė ratifikuoti Tiandzino sutartį, tad karo veiksmai atsinaujino.

1860 m. rugsėjo 21 d. kautynėse prie Aštuonių mylių tilto britų ir prancūzų kariai sumušė gerokai gausesnes imperatoriaus pajėgas, kuriose buvo ir elitinis mongolų kavalerijos pulkas. Spalio 6 d. europiečiai įžengė į Pekiną. Čia jie ne tik plėšikavo, bet ir padegė imperatoriaus vasaros rezidenciją.

Sovietams pasitraukus, JAV politinėje darbotvarkėje Afganistaną greitai išstūmė Irako okupuotas Kuveitas ir visame Rytų Europos bloke rengiamos komunizmo laidotuvės.

Supervalstybėms apleidus Afganistaną, šalį užliejo chaosas. Šventieji karžygiai (arabiškai "mujahidin"), su sovietais kovoję už savo šalį ir tikėjimą, dabar ėmė elgtis lyg tikri barbarai. Jie ne tik sparčiai stūmė iš miestų komunistus, bet ir pliekėsi tarpusavyje dėl valdžios, taip pat plėšikavo, prievartavo ir žudė, gabeno narkotikus, reketavo žmones, keliaujančius jų kontroliuojamomis žemėmis.

Nacionaliniu didvyriu tapęs tadžikas Ahmadas Shahas Massoudas (1953–2001) dabar nesugebėjo sutramdyti savo siautėjančių bendražygių (o juk būtent su juo dar prieš kelerius metus sovietų vadai derėjosi dėl ugnies nutraukimo).

Tarsi to dar būtų negana, per šį chaosą netikėtai iškilo itin radikalią islamo interpretaciją skelbiantis "Studentų" (puštūnų kalba "taliban") judėjimas, vadovaujamas mulos Mohammedo Omaro (1960–2013).

Niekas tiksliai nežino, iš kur jie atsirado. Vieni tikina, kad "studentų" branduolį sudarė karo traumuoti vaikai, per sovietų intervenciją praradę tėvus. Iš pradžių šiuos našlaičius esą ėmė globoti radikalūs islamo šventikai, o vėliau "studentai" pradėjo saugoti ir ginti "šventųjų karžygių" skriaudžiamus gyventojus.

Kiti mano, kad jie atvyko iš kaimyninio Pakistano. Esą "studentai" lyg senovės klajokliai užplūdę visą Afganistano teritoriją (tiesa, vietoj grynakraujų ristūnų jie kelionėms bei karo žygiams naudojo "Toyota" visureigius). Nuo 1994 iki 1996 m. "studentų" judėjimas sėkmingai plito po Afganistaną, kol galų gale įtvirtino savo valdžią šalyje.

1996 m. jie užėmė Kabulą ir nužudė jau prieš ketverius metus nuverstą komunistinio režimo valdovą N.Ahmadzai‘jų bei jo brolį. Jų kūnai buvę išniekinti ir vėliau pakabinti minios džiaugsmui. Nors dalis Afganistano visuomenės "studentus" vertino skeptiškai ir netgi iš jų šaipėsi, nemažai žmonių, pavargusių nuo nuolatinių karų, sukilimų ir tironijos, į juos žvelgė tarsi į tam tikrą garantą, žadantį ramybę.

Vis dėlto ramybė turėjo savo kainą – "studentai", išpažįstantys itin radikalią tiesioginę sunitiško islamo interpretaciją, greitai uždraudė muziką, šokius, televizorius, kompiuterinius diskus, šachmatus, aitvarus, filmus ir internetą. Taip pat jie neleido moterims dirbti, mokytis ir išeiti iš namų negavus sutuoktinio leidimo.

1999 m. spalį pasaulį pasiekė gandai apie "studentų" vykdomą terorą, nukreiptą prieš hazarų etninę grupę, išpažįstančią šiitišką islamo srovę (kalbėta apie masinius areštus ir žudynes). 2001 m. kovą "studentai" susprogdino neįkainojamos vertės helenistinio stiliaus milžiniškas Budos statulas.

Šios tironijos išvengė labai nedidelė Afganistano dalis, kurioje ėmė burtis prieš "studentus" nukreipta koalicija.

Ją kuravo tas pats A.S.Massoudas. 1997 m. "studentus" oficialiais Afganistano valdovais pripažino Pakistanas bei Saudo Arabija, o tarpininkaujant Pakistano ministrei pirmininkei Benazir Bhutto (1953–2007) prasidėjo trumpas JAV prezidento Williamo Jeffersono Clintono (1946) administracijos flirtas su šiais keistuoliais.

Islamo fundamentalistų valdytame Afganistane prieglobstį atrado ir Osama (1957–2011), Saudo Arabijos milijonieriaus sūnus. Pasakojama, kad dar sovietų intervencijos laikais auksinio jaunimo atstovas Osama susižavėjo radikaliais pakistaniečio Abdullah Yusufo Azzamo (1941–1989) pamokslais. Šie jį ir atvedę Afganistaną.

1989 m. Osama jau turėjo savo asmeninę grupuotę, pavadintą "Baze" (arabiškai al-Qa‘idah). Sovietams pasitraukus iš Afganistano, jo gyvenimas ėmė prarasti prasmę. Netrukus Osama susitiko su bičiuliu egiptiečiu Aymanu Mohammedu Rabie al-Zawahiriu (1951). Pakalbėję ir pasitarę jie nusprendė kelti karą "žydams bei kryžiuočiams" (JAV ir jų sąjungininkams).

1992 m. gruodžio 29 d. Jemeno viešbutyje įvyko pirmasis išpuolis, priskiriamas Osamos organizacijai. Laikui bėgant, teroro aktų vis daugėjo, o jų mastai augo.

1998 m. rugpjūčio 7 d. beveik tuo pat metu Kenijos sostinėje Nairobyje ir didžiausiame Tanzanijos mieste Dar es Salame nugriaudėjo sprogimai prie JAV ambasadų. Per abu teroro aktus žuvo daugiau nei 200 žmonių, tūkstančiai buvo sužeista.

Tų pačių metų rugpjūčio 20 d. JAV paleido raketas į Osamos treniruočių stovyklas Afganistane ir chemijos gamyklą Sudane (įtariama, kad čia gamintas cheminis ginklas). 2000 m. spalio 12 d. sprogmenų prikrauta gelda rėžėsi į JAV karo laivą "USS Cole" (DDG-67), žuvo 17 jūrininkų.

2001 m. rugsėjo 9 d. A.S.Massoudas susitiko su žiniasklaidos atstovais iš Šiaurės Afrikos, kad papasakotų apie savo kovą su "studentais". Vos prasidėjus filmavimui, vaizdo kameros sprogo, vienu metu pražudydamos apsimetėlius žurnalistus ir sunkiai sužeisdamos A.S.Massoudą, kuris netrukus mirė.

Praėjus vos dviem dienoms po šio pasikėsinimo, buvo užgrobti keturi JAV keleiviniai lėktuvai. Du iš jų rėžėsi į Pasaulio prekybos centrą Niujorke, trečiasis – į Pentagoną Vašingtone, o ketvirtasis nukrito nepasiekęs tikslo. Žuvo beveik 3 tūkst. žmonių.

2001 m. spalio 7 d. NATO pajėgos įsiveržė į Afganistaną ir nuvertė "studentų" režimą, atsisakiusį išduoti Osamą ir jo organizaciją. Tų pačių metų gruodį Vokietijoje afganistaniečių delegacija išrinko Hamidą Karzai‘jų (1957) laikinuoju valstybės vadovu.

Beveik 10 metų trukusią vieno asmens medžioklę lydėjo teroro aktai Afrikos, Azijos ir Europos šalyse bei skandalai dėl kankinimų, taikytų Osamos bendrininkams, tardymų metu. Ji baigėsi 2011 m. JAV tarnyboms pagaliau aptikus Osamos pėdsakus Pakistane. Tų metų gegužės 2 d. jį nužudė JAV jūrų laivyno "ruoniai".

Šiuo metu Afganistanas vis dar kraujuoja, o jo ateitis – itin miglota.

Afganistane į valdžią komunistai atėjo per 1978 m. balandžio 27–28 d. vykusį perversmą. Jo metu kartu su šeimos nariais buvo nužudytas Afganistano prezidentas Mohammedas Daoudas Khanas (1909–1978) – nuosaikus kairysis, bandęs laviruoti tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos.

Naujasis režimas, kuriam atstovavo Nur Muhammadas Takari (1917–1979) kaipmat pradėjo socializmo statybas: žemės nacionalizacija ir jos jungimas į dvasinguosius kolūkius iškart sulaukė priešiškumo iš stambių Afganistano žemvaldžių. Konservatyvesni islamo išpažinėjai į komunistinės ideologijos dogmas taip pat žvelgė skeptiškai.

Komunistams pradėjus represijas, ėmė bręsti neramumai. 1979 m. vasario 14 d. buvo pagrobtas ir nužudytas JAV ambasadorius Adolphas Dubsas (1920–1979).

Tų pačių metų kovą Herato mieste kilo atviras ir nuožmus maištas, nukreiptas prieš komunistų vyriausybę. Neramumų metu žuvo ir SSRS piliečiai, savo valdžios pavedimu atvykę čia padėti afganistaniečiams statyti socializmo.

Tarsi to dar būtų negana, nesantaika apniko ir patį komunistinį režimą.

1979 m. spalio 8 d. N.M.Takari buvo uždusintas pagalve. Manoma, kad tai buvo įvykdyta nacionalinės gynybos ministro Hafizullah Amino (1929–1979) pavedimu, mat šis nesutarė su N.M.Takari ir iš karto po jo mirties tapo valstybės galva.

Komunistiniam režimui nesusitvarkant su sukilėliais ir aktyviai prašant karinės Maskvos paramos, sovietų politinis biuras 1979 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą įsiveržti į Afganistaną.

Po dvylikos dienų Raudonosios armijos specialiosioms pajėgoms užėmus strateginius objektus Kabule, o kitiems daliniams plūstant pro Afganistano bei Sovietų Sąjungos sieną (per Uzbekistaną), prasidėjo sovietų intervencija.

Gruodžio 27 d. sovietų specialiųjų pajėgų kariai nužudė H.Aminą, o dar po dviejų dienų Afganistano valdžia atiteko Babrakui Karmaliui (1929–1996).

Jau per pirmus šešis karo mėnesius Sovietų Sąjunga Afganistane dislokavo apie 80 tūkst. žmonių.

Beveik tuo pat metu tūkstančiai pabėgėlių užplūdo kaimynines Pakistano bei Irano valstybes.

Raudonosios armijos remiamas B.Karmalio režimas visiškai kontroliavo didžiuosius šalies miestus, tačiau jo valdžia nieko nereiškė provincijoje, kurioje karaliavo "šventaisiais karžygiais" (arabiškai "mujahidin") vadinami musulmonų partizanai. Juos pinigais bei ginklais rėmė Pakistanas, Saudo Arabija, Iranas, JAV ir netgi Kinija.

Marksistinių intelektualų mėgstamose pasakose tvirtinama, jog šie JAV remiami partizanai vėliau tapo islamo teroristais, siautėjančiais mūsų dienomis ir sėjančiais mirtį tiek savo šalyse, tiek Vakaruose.

Dalis tiesos čia yra, tačiau faktas yra ir tai, kad "šventųjų karžygių" gretose, kovojusiose prieš sovietus, buvo žmonių iš įvairiausių socialinių ir etninių grupių.

Ten buvo nuosaikiųjų ir fundamentalistų, uzbekų ir tadžikų, puštūnų ir įvairiausių iš musulmoniškų šalių atvykusių prietrankų, trokštančių mirti islamo vardu.

Tiesa ir tai, kad tarp avantiūristų, atvykusių į Afganistaną, buvo ir statybų magnato, milijonieriaus Mohammedo bin Awado bin Ladeno (1908–1967) sūnus Osama (1957–2011).

Tiek kairieji intelektualai, tiek islamo teroristai dažnai pabrėžia, kad "Osama, kariavo prieš SSRS", tačiau tiesa yra ta, kad jis sovietų intervencijos metu tebuvo partizanų vado asistentas-pasiuntinukas, kurio vaidmuo tuo metu buvo visiškai nereikšmingas.

Negalima paneigti fakto, kad būtent čia Osama įgijo visas žinias, reikalingas ekstremistinių grupuočių vadeivai, tačiau svarbu suvokti, jog pergalės prieš sovietus šlovė priklauso visai kitiems žmonėms.

Žymiausias iš jų – Ahmadas Shahas Massoudas (1953–2001) – religingas, bet mąstantis, išsilavinęs ir net keliomis užsienio kalbomis kalbantis tadžikų tautybės policijos viršininko sūnus. Jo vadovaujamos maždaug 10 tūkst. kovotojų pajėgos sugebėjo ne vieną mėnesį atsilaikyti prieš kur kas galingesnę Raudonąją armiją, remiamą tankų, šarvuočių, sraigtasparnių bei lėktuvų.

Esminis lūžis kare įvyko maždaug nuo 1985 m. iki 1987 m. Šiuo laikotarpiu naujasis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas (1931) pareiškė norįs baigti karą Afganistane greita pergale. B.Karmalis prarado Maskvos pasitikėjimą ir buvo pakeistas Najibullahu Ahmadzai‘jumiu (1947–1996), o kovos veiksmai ėmė įgauti pagreitį.

Beveik tuo pat metu Ronaldo Wilsono Reagano (1911–2004) administracija nusprendė afganistaniečių kovos veiksmus perkelti į gerokai produktyvesnį lygį.

JAV nuo pat pradžių rėmė Afganistano kovotojus. Dar Jimmy Earlo Carterio Jaunesniojo (1924) administracija skyrė milijonus dolerių Afganistano opozicijai remti.

Viena pirmųjų ginklų siuntų "šventuosius karžygius" pasiekė 1980 m. sausį. Tiesa, jos turinys priminė nevykusį pokštą, mat tai buvo krūva "Lee-Enfield" šautuvų, naudotų dar Pirmajame pasauliniame (1914–1918) kare.

Vis dėlto, laikui bėgant, JAV siunčiama ginkluotė darėsi vis rimtesnė, o pinigų sumos – vis didesnės. Nuo 1985 iki 1987 m. CŽV agentai ėmė rimtai mokyti partizanus sabotažo meno, o maždaug 1986 m. juos pasiekė du ginklai, pakeitę karo eigą – prieštankinis ginklas "Milan" (gebantis pasiekti ir sunaikinti itin toli esantį taikinį) bei vadinamasis "Stinger" (rankinis raketų paleidimo įtaisas, skirtas oro transporto priemonėms naikinti).

1988 m. balandžio 14 d. Ženevoje komunistinis Afganistanas, Pakistanas, Sovietų Sąjunga ir JAV pasirašė susitarimą, kuris laikomas oficialia sovietų pasitraukimo iš Afganistano pradžia.

1989 m. vasario 15 d. iš Afganistano išėjo paskutinis sovietų karys. Juo tapo generolas Borisas Gromovas (1943), kuris paskutiniuosius 200 metrų "Draugystės" tiltu, jungiančiu SSRS ir Afganistaną, prieš televizijos kameras nuėjo pėsčias.

Nors ir susidūrę su pasipriešinimu, britai iki pavasario perėmė didžiąją dalį Afganistano kontrolės. 1879 m. vasario 21 d. mirė Afganistano emyras Sher Ali Khanas (g. 1825 m.), kuriam teko našta atlaikyti Didžiosios Britanijos bei Rusijos spaudimą. Jo sūnus Mohammadas Yaqubas Khanas (1849–1923), būdamas silpnas valdovas, greitai sutiko sėsti prie derybų stalo. 1979 m. gegužės 26 d. pasirašyta Gandamako sutartis, kuria buvo išlaikytas Afganistano suverenitetas mainais į tam tikras žemes.

Be to, Afganistano valdžia įsipareigojo įsileisti Jungtinės Karalystės diplomatinę misiją, o už tai gavo britų pažadą ginti juos nuo bet kokios užsienio agresijos (turėta omenyje Rusijos imperiją). Britams šiose derybose atstovavo Pierre‘as Louisas Napoleonas Cavagnari (1841–1879) – italo ir airės vaikas, užaugęs Indijoje. Už nuopelnus derybose jis buvo įšventintas į riterius ir gavo specialiojo pasiuntinio Afganistane statusą (kartu ir smulkaus kavalerijos kontingento saugomą rezidenciją).

1879 m. rugsėjį Kabule kilo maištas, P.L.N.Cavagnari rezidencija buvo užpulta, o jis pats nužudytas (kartu su visais jį saugojusiais asmenimis). Netrukus britų generolo Fredericko Sleigho Robertso (1832–1914) vadovaujamos pajėgos išžygiavo numalšinti sukilimo. Pasakojama, kad kovos su sukilėliais veiksmus lydėjęs nuožmus britų teroras – ne vienas afganistanietis buvęs sugautas, pakartas ir paliktas kaboti kitų siaubui.

Tuo veikiausiai siekta ne tik atkeršyti už britų pasiuntinio nužudymą, bet ir palaužti vietos maištautojų kovos dvasią. Spalį, užėmus Kabulą, buvo paskelbta, kad M.Y.Khanas atsisako valdžios. Siekdamos išvengti 1839–1942 m. katastrofos pasikartojimo, F.S.Robertso vadovaujamos pajėgos nusprendė įsitvirtinti užimtose teritorijose ir praleisti žiemą Afganistane.

Kovos veiksmų apogėjus buvo pasiektas 1880 m. vasaros pabaigoje, kada britai išgirdo, jog Ghazi Mohammado Ayubo Khano (1857–1914) vadovaujami sukilėliai apsupo Jungtinės Karalystės pajėgas Kandaharo mieste. Tai sužinojęs F.S.Robertsas su savo žmonėmis išskubėjo į pagalbą. 10 tūkst. karių vos per 20 dienų nužygiavo apie 300 mylių iš Kabulo į Kandaharą, kur, koordinuodami veiksmus su apsuptaisiais, sumušė afganistaniečių sukilėlius.

Numalšinę sukilimą, britai į valdžią pasodino Abdurą Rahmaną Khaną (1840 ar 1844–1901), kuris dėl savo autoritarinio valdymo pobūdžio gavo Geležinio emyro pravardę. Afganistanas taip ir netapo oficialia Jungtinės Karalystės kolonija, tačiau jų įtaka šioje šalyje stipriai išaugo (ilgą laiką Didžiosios Britanijos vyriausybė visapusiškai kontroliavo Afganistano užsienio politikos reikalus).

Mirus Geležiniam emyrui, sostą perėmė jo sūnus Habibullaha Khnanas (1872–1919), skatinęs savo šalyje reformas ir siekęs ją modernizuoti. 1907 m. rugpjūčio 31 d., augant Antrojo Vokietijos reicho galiai bei kolonijiniam apetitui, Didžioji Britanija ir Rusijos imperija Sankt Peterburge pasirašė sutartį, kuria abi šalys pasidalijo Persiją savo įtakos zonomis. Taip pat šia sutartimi mainais į paramą Rusija įsipareigojo pripažinti Afganistaną Didžiosios Britanijos įtakos zona ir nepretenduoti į Tibeto regioną.

Pirmojo pasaulinio karo (1914–1919) metu Afganistanas laikėsi neutraliteto. 1919 m. vasario 20 d. per medžioklę buvo nužudytas H.Khanas. Po jo mirties valdžia atiteko mirusiojo broliui Nasrullah Khanui (1874–1920), kuris Afganistaną valdė vos vieną savaitę, mat jį greitai iš sosto išvertė sūnėnas Amanullahas Khanas (1892–1960). Jis kontroliavo kariuomenę, valstybės iždą ir užsitikrino genčių vadų paramą.

Visa tai jam leido greitai įtvirtinti valdžią šalyje ir eliminuoti potencialius konkurentus. Nežinia, kvailumo ar išmonės vedamas, A.Khanas ryžosi netikėtai avantiūrai – jis nusprendė pulti britų koloniją Indiją. Kovos veiksmai, pradėti 1919 m. gegužės 6 d., greitai pakrypo A.Khano nenaudai ir jis buvo priverstas derėtis. Vis dėlto derybos baigėsi netikėtai, britai pripažino Afganistaną visaverte, nepriklausoma šalimi ir atsisakė savo intereso kontroliuoti jos užsienio politiką.

1919 m. rugpjūčio 8 d. buvo pasirašyta šias nuostatas įtvirtinanti sutartis, dėl ko jau šimtą metų rugpjūčio 19-ąją yra švenčiama Afganistano Nepriklausomybės diena.

Kaip ir jo tėvas, A.Khanas siekė įgyvendinti reformas, galinčias modernizuoti šalį (pvz., jis siekė įkurti pasaulietines mokyklas, kuriose išsilavinimo galėtų siekti abiejų lyčių vaikai, liberalizuoti moterų socialinę padėtį bendruomenėje). Tai iš dalies suskaldė visuomenę ir pasėjo neramumus šalyje.

1928–1929 m. Afganistaną krėtė pilietinis karas ir, smukus populiarumui, A.Khanas buvo priverstas atsisakyti sosto ir pasitraukti į užsienį. Nemažą dalį gyvenimo jis praleido Italijoje. Yra net tikima, kad padedant "Ašies" jėgoms planavo grįžti į Afganistano valdžią.

Po A.Khano pasitraukimo Afganistano valdžios gviešėsi net keli asmenys, tačiau galiausiai joje įsitvirtino Mohammedas Nadiras Khanas (1883–1933). 1933 m. lapkričio 8 d. jį vizito metu vienoje akademinėje įstaigoje nužudė studentas. Tą pačią dieną Afganistano valdytoju tapo M.N.Khano sūnus Mohammedas Zahiras Shahas (1914–2007). Šis išbuvo valdžioje beveik 40 metų. 1973 m. liepos 17 d. jį nuvertė ministro pirmininko pareigas ėjęs pusbrolis Mohammedas Daoudas Khanas (1909–1978), kuris išvis panaikino monarchiją ir pasiskelbė prezidentu.

Patį M.D.Khaną 1978 m. pavasarį nuvertė ir kartu su šeimos nariais nužudė vietiniai komunistai (veikiausiai ne be sovietų slaptųjų tarnybų pagalbos).

Nepaisant to, būtent čia daugelį šimtmečių galingiausios pasaulio jėgos kalaviju sprendė, kuriai jų lemta nugalėti, o kuriai – žūti.

Artefaktai leidžia daryti prielaidas, kad žmonės Afganistano teritorijoje gyvena jau daugiau nei 50 tūkst. metų. Būtent čia aptinkami vieni ankstyviausių gyvulininkystės ir augalininkystės įrodymų žmonijos istorijoje.

Vėliau, bronzos amžiuje, sparčiai vystantis žmonijos civilizacijai, Afganistane įsikūrė ir vienos pirmųjų urbanizuotų gyvenviečių, kurias galima laikyti miestais. Viena jų – Mundigakas, esantis netoli dabartinio Kandaharo.

Manoma, kad maždaug nuo 700 m. pr. Kr. iki 550 m. pr. Kr. dabartinio Afganistano teritorija priklausė Medų imperijai. Kartu su jos valdžia į Afganistaną atėjo ir zoroastrizmo religija, vienas pirmųjų monoteistinių tikėjimų, teigiantis, jog yra vienintelė visagalė dievybė, sukūrusi viską žemėje – Ahūra Mazda (Viešpats Išmintingasis).

Apie 550 m. pr. Kr. medus išstūmė persai, kurie, vadovaujami Achemenidų dinastijos valdovų, plėtė savo naujosios imperijos ribas.

Valdant šios monarchų giminės valdovui Darijui I (550–486 m. pr. Kr.), vakaruose buvo nueita iki pat Graikijos (490 m. pr. Kr. Darijaus pajėgos pralaimėjo atėniečiams žymiajame Maratono mūšyje), o rytuose užkariauta bene visa dabartinio Afganistano teritorija, kuri suskirstyta į administracinius vienetus – satrapijas.

Siekdami plėsti savo imperiją į Vakarus, persai įsigijo galingą varžovą – Makedonijos karalystę. 331 m. pr. Kr. šios valstybės lyderis Aleksandras Didysis, dar vadinamas Makedoniečiu (356–323 m. pr. Kr.), Gaugamelų mūšyje (331 pr. Kr.) sumušė Darijaus I vaikaitį Darijų III ir perėmė visas Achemenidų valdytas žemes, įskaitant ir Afganistaną.

Pagautas pergalių euforijos, Makedonijos avantiūristas su savo pajėgomis nuėjo iki pat Indijos. 323 m. pr. Kr. Aleksandrui mirus ir nepalikus paveldėtojo, jo karininkai išsidalijo užkariautas teritorijas, dėl to dabartinės Afganistano žemės pakliuvo į Seleunikų bei Graikų-Baktrų valstybių sudėtį. Pastaroji ypač įdomi, nes joje dėl Aleksandro žygio į Indiją metu užmegztų kontaktų susipynė senovės graikų ir budizmo kultūros.

Vėliau, laikui bėgant, Afganistano teritorija priklausė Indijos Maurijų, Kušano ir Sasanidų imperijoms bei Partų karalystei. Čia buvo atklydę skitai ir hunai. VII mūsų eros amžiuje (642 m.) Afganistaną pasiekė arabų islamo ekspansija, kuri regione greitai išstūmė budizmą, hinduizmą ir zoroastrizmą.

1220 m. šalį užplūdo mongolų ordos, vedamos savo žymiojo monstro Temüjino (1162–1227 m.). Net ir prislopus mongolų ordų siautėjimams, Afganistano kraštas neatgavo ramybės. Dar daug dešimtmečių šias žemes valdė įvairiausios dinastijos ir monarchai, jos įėjo į daugelio valstybių sudėtį.

Tik 1747 m. Ahmado Shaho Durrani (1722–1772) dėka gimė tai, ką galima laikyti šiuolaikiniu Afganistanu. Bene pirmą kartą Afganistano istorijoje valstybingumas buvo statytas ne vien religiniu ir karinės galios, bet ir nacionaliniu pagrindu.

Afganistanas – dykvietė, kurioje nuo seno gyveno įvairiausios etninės grupelės ir gentys, vienijamos islamo. Didžiausią populiaciją (apie 42 proc.) sudaro vadinamosios puštūnų etninės grupės žmonės, kuriai priskiriami ir Durrani dinastijos atstovai.

Vis dėlto savi monarchai ir imperijos kūrimas į Afganistano žemes taikos neatnešė, mat tuo metu pasaulyje vyravo kolonializmas, o ir pačiame Afganistane gentys bei valdovai konkuravo tarpusavyje dėl valdžios. Buvo tikima, kad galinga valstybė yra ta, kuri sugeba įsisavinti kuo daugiau žemių egzotiškuose pasaulio kampeliuose.

Dviejų pasaulinių imperijų – Didžiosios Britanijos ir Rusijos keliai susikirto būtent Afganistane. Abu gigantai čia troško įtvirtinti įtaką, bandydami palenkti savo pusėn Dostą Mohammadą Khaną (1792–1863). Nepavykus to padaryti diplomatinėmis priemonėmis, britai nusprendė nuversti D.M.Khaną ir į jo vietą pastatyti sau palankų valdovą.

1838 m. gruodį į Afganistaną iš Indijos per kalnus patraukė apie 21 tūkst. karių (daugiausia indų) armija. Atvykę 1839 m. kovą, jie nesunkiai užėmė svarbiausius objektus ir, nuvertę D.M.Khaną, į valdžią pastatė Padshahą Sultaną Shuja Shahą Abdali Durrani (1785–1842).

Vis dėlto M.D.Khanas nebuvo linkęs lengvai pasiduoti. Slėpdamasis dabartinio Uzbekistano teritorijoje, jis planavo atsakomuosius veiksmus, o tuo metu jo sūnus Waziras Akbaras Khanas (1816–1845) telkė būrius kovai Afganistano kalnuose ir pradėjo aktyvią antibritišką veiklą, 1841 m. lapkritį buvo nužudytas britų karininkas Alexanderis Burnesas (1805–1841).

Nežinia, kaip būtų pasibaigusi britų ir M.D.Khano pajėgų kova garbingame mūšyje, mat P.S.S.S.A.Durrani atsisakė britų paslaugų. 1842 m. sausio 1 d. apie 17 tūkst. britų, vedami Williamo George Keitho Elphinstone‘o, paliko Kabulą ir per Hindikušo kalnus patraukė atgal į Indiją. Po kelių dienų pavargusias ir nepasiruošusias kovai britų pajėgas kalnuose užpuolė puštūnų sukilėliai.

Britų aukštuomenės atstovės Elizabeth Southerden Thompson (1846–1933) tapytas paveikslas "Armijos likutis" ("Remnants of an Army") vaizduoja vienišą, pavargusį, drapanomis vilkintį raitelį. Šis žygeivis – tai daktaras Williamas Brydonas, vienintelis žmogus, kuriam pavyko išgyventi puštūnų pasalą ir, pabėgus į Indiją, pranešti valdžiai apie karinę katastrofą.

Praėjus keliems mėnesiams nuo pasalos, britų statytinis buvo nužudytas. 1878 m. britai grįžo į Afganistaną, šį kartą pasiruošę gerokai rimčiau – islamą išpažįstančioms gentims sutramdyti buvo pasitelkti languotus sijonus segintys ir futbolininko kojines primenantį apavą avintys vyrai – Škotijos kalniečiai, o W.Brydono istorija tapo įkvėpimu Arthurui Ignatiusui Conanui Doyle‘ui (1859–1930) plėtojant daktaro Johno Watsono biografiją.