Apdovanota kūrybine laisve

Indrė – poetė, dainininkė, žurnalistė, kultūros laidų autorė ir vedėja. 2002 m. pabaigusi Kauno jėzuitų gimnaziją, mergina toliau žinių sėmėsi Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete studijuodama Kultūros vadybą – įgijo bakalauro diplomą.

Tačiau tai buvo tik pirmasis laiptelis, o toliau – studijos Vilniaus dailės akademijoje, UNESCO Kultūros vadybos ir politikos magistrantūroje. "Studijų metais žurnalams ir laikraščiams rašiau įvairiomis kultūrinėmis temomis, tad labai natūraliai pasukau į kultūrinės laidos kūrimą internetinėje televizijoje. Pasisekė, nes turėjau visišką kūrybinę laisvę. Visą tą laiką greta studijų ir kitų veiklų rašiau poeziją ir dainavau", – savo profesinį kelią apibūdina pašnekovė.

Indrės kūryba yra įvertinta ne viena premija: 2006-aisiais ji laimėjo "Pirmosios knygos" konkursą, I.Valantinaitės knyga "Pasakos apie meilę ir kitus žvėris" pelnė Jaunojo jotvingio apdovanojimą, o "Trumpametražiai" – Salomėjos Nėries premiją. Neseniai pasirodė ketvirtoji autorės knyga "Apsisiautusios saule". Indrės poezija yra išversta į keturiolika užsienio kalbų. Paprašyta pasigirti savo pasiekimais, autorė kukliai atsako: "Tai yra galimybė dalytis tuo, kuo tikiu, su skaitytojais ne tik per knygų puslapius, bet ir gyvų susitikimų metu."

Kurį laiką užburiančio balso savininkė svajojo būti dainininke, atstovaudavo gimnazijai respublikiniuose konkursuose, būdavo kviečiama padainuoti įvairiuose projektuose ar roko operose. Šiuo metu Indrės gyvenimas kultūros aplinkoje, kaip ji pati sako, "kasdien išaušta su naujų ir įvairių darbų sąrašu". Kadangi ji yra Lietuvos rašytojų sąjungos projekto "Literatūros pamoka" redaktorė, Indrė turi atlikti įvairių kūrybinių užduočių.

Apibūdindama savo kasdienybę, I.Valantinaitė priduria kasdien skirianti laiko dvasinei disciplinai, nes tai, jos įsitikinimu, "nuolatinis kiekvienos dienos pamatas".

Padėjo formuoti mokytojai

Pašnekovė teigia labai vertinanti tai, kad turėjo galimybę augti tikinčioje aplinkoje, kuri lėmė jos vertybių formavimąsi, tvirtino dvasinę poziciją.

"Gražu prisiminti, kad ir mokyklos metais, būdama paauglė, turėjau galimybę Jėzuitų gimnazijoje rytą pradėti malda ar giesmėmis, vykti į rekolekcijas, kad tai tapo natūralia, kasdienybę praturtinančia patirtimi, net nesusimąstant, prie kokio lobio prisilieti", – dalijasi Indrė.

Tikėjimas – Indrės gyvenimo ašis ir prioritetas tiek vertybių sistemoje, tiek dienotvarkėje. Skeptišką požiūrį į dvasinį ugdymą turėjusios Indrės patirtis priverčia susimąstyti. Nors ir mokykloje ji tiesiog pakluso mokytojų reikalavimams, elgėsi taip, kaip visi, nepakankamai įvertindama tikėjimo svarbą, tačiau ji liudija apie momentą savo gyvenime, kuris atveria akis: "Tuo metu tikrai ne visada tai įvertindavau, tačiau prieš keletą metų įvykęs lūžis viską sudėliojo į savo vietas ir priminė kadaise gimnazijoje išgyventą patirtį."

Indrė jaučiasi labai dėkinga ją ugdžiusiems mokytojams. Ji įsitikinusi, kad didžiausią įtaką turi mokytojų asmenybės ir pokalbiai su jais, gyvenimiškos patirties kaupimas, įkvėpimas, o ne sausi rašto darbai. "Kontroliniams iškaltos datos ir formulės pasimiršo, o mokytojų veidai išliko atmintyje", – prisipažįsta pašnekovė.

Klausytis savo širdies

Apie paauglystėje ją supusią unikalią atmosferą Indrė teigia supratusi tik prabėgus keleriems metams po mokyklos baigimo.

"Ypač tai įvertinau pradėjusi studijas universitete. Tie, kurie mūsų klasėje buvo vadinami didžiausiais škadininkais, palyginti su tais, kuriuos teko sutikti už mokyklos sienų esančiame pasaulyje, atrodė lyg tikri geriečiai", – juokiasi I.Valantinaitė. Prisiminusi bendraklasius, Indrė teigia, kad jos laida buvo itin kūrybinga – daugelis klasėje ir mokykloje rašė poeziją, dainavo ar grojo roko grupėse.

Visiems dabartiniams gimnazistams Indrė linki to, kuo vadovaujasi pati, – turėti drąsos klausyti širdies, leistis jos vedamiems ir "sekti paskui Šviesą". Pašnekovė nedvejodama pataria jaunuoliams nesirinkti studijų dėl prestižo ar pinigų, iš baimės nepateisinti tėvų lūkesčių, bet pagalvoti ir nuoširdžiai sau atsakyti į klausimą, kur galės deramai su džiaugsmu pasitarnauti supantiems žmonėms ir aplinkai.

10 tūkst. uždavinių

Karolis Kusas, kuris šiuo metu yra doktorantas ir mokslinis asistentas Šveicarijos federaliniame technologijos institute Ciuriche, 2010 m. baigė Kauno jėzuitų gimnaziją. Jo profesinis kelias prasidėjo studijuojant informatiką Kauno technologijos universitete (KTU), vėliau teorinių kompiuterių mokslo žinių įgijo studijuodamas Oksfordo universitete. "Po savo studijų mėginau įvairių dalykų ir sukaupiau įdomios patirties: buvau studentas Oksforde, programų sistemų inžinierius "Google", dabar studijuoju ir dirbu ETH Ciuricho universitete", – sako Karolis.

Šiandien Karolio darbo diena yra paskirta kompiuterinių sistemų realizacijai. Kalbėdamas apie savo darbo pobūdį, jis save apibūdina taip: "Esu labiau akademinis programuotojas, nors to niekada nesitikėjau ir neplanavau." Taip pat kaunietis dėsto praktinius užsiėmimus instituto Ciuriche bakalauro studentams. "Man šis darbas patinka, nes iškylančios problemos dažniausiai reikalauja nemažai mąstymo ir teorinių žinių. Jei aš suprantu kažką, tai laikau savo pareiga išmokyti kitus to, ką moku pats, o ši patirtis džiugina", – apie savo darbo patirtį dalijasi pašnekovas.

Paklaustas, kokiais pasiekimais savo gyvenime didžiuojasi, Karolis prisiminė apie Tarptautinę studentų programavimo olimpiadą (angl. trumpinys ACM ICPC): "2012–2013 m. sezone mano komanda buvo pirmieji lietuviai studentai, kurie pateko į šių varžybų finalą, o kitais metais užėmėme 30 vietą iš visų pasaulio komandų, dalyvaujančių šiame konkurse, palikdami už nugarų komandas iš kur kas garsesnių universitetų." Negana to, per dešimt metų laisvalaikiu Karolis yra išsprendęs apie 10 tūkst. programavimo uždavinių!

Jei tikrai siekiate savo svajonės, nekreipkite dėmesio į tai, kur stoja kiti ar kokios perspektyvos įsidarbinti.

Įdomioji matematika

Dar besimokydamas mokykloje, Karolis žinojo, kad, rinkdamasis profesiją, sies ją su programavimu, nes jam labai patiko matematika ir informatika.

"Mokykloje norėjau tapti geru programuotoju, bet dabar suprantu, kad programavimas yra daug platesnis dalykas, nei tikėjausi. Veiklos įdomumas varijuoja nuo nuobodaus darbo biure iki įdomių idėjų atradimo ir džiaugsmo", – pasakoja Karolis.

Kalbant apie tiksliuosius mokslus, dažnai minima tendencija, esą mažėja jaunuolių, kurie nusprendžia rinktis šią sritį. Karolis įsitikinęs – pirmiausia mokykloje reikėtų padėti moksleiviams patirti, kad tikslieji mokslai yra nenuobodūs. "Matematika mokykloje, labai supaprastinus, apima kelių lygčių sprendimą skirtingais būdais su skirtingais duomenimis. Tai nėra įdomu", – konstatuoja pašnekovas ir čia pat pateikia praktinių pavyzdžių. Pasak Karolio, grįžę iš mokyklos mokiniai tikriausiai žaidžia kompiuterinius žaidimus, kuriuose – matematiniai objektai, dažniausiai tiesiog maži trikampiai, kurie negali persidengti, nes žaidimo veikėjas pereitų kiaurai sieną. "Arba žaidžiant stalo žaidimus kartais galima suprasti, kokią kortelių kombinaciją turi kitas žaidėjas vien iš tavo kortelių. Galima apskaičiuoti, per kiek metų žaidžiant "Teleloto" labai tikėtina išlošti aukso puodą arba kiek taškų vidutiniškai galima surinkti teste, nežinant nieko. Tikslieji mokslai yra visur aplink mus, bet mokiniai to dažniausiai nesuvokia, nes pamokose mato visiškai kitokią matematiką", – teigia profesionalus programuotojas

Gera prisiminti mokyklą

Karolis įsitikinęs, kad mokyklose mokiniai turėtų būti mokomi ne tik žinių, bet ir mąstymo, ne tik kalbėjimo, bet ir bendravimo. Jo akimis, būtent tokia mokykla yra Kauno jėzuitų gimnazija, kurią jis pats baigė.

"Anglų kalbos mokytoja mokė ne tik kaip taisyklingai kalbėti, bet kaip tai daryti mandagiai ir visada akcentavo kalbos turinį, kad jis būtų logiškas ir prasmingas." Klasėje būdavo skirtingas sritis puikiai išmanančių mokinių, kurie motyvuodavo kitus stengtis ir tapdavo dar vienu papildomu būdu gauti neformalios pagalbos mokantis iš savo bendraklasių. Neabejojantis gimnazijos mokytojų kompetencija, kaunietis įsitikinęs, kad šios gimnazijos mokytojai suteikia mokiniams solidžią paramą ruošiantis olimpiadoms ir konkursams.

"Labai svarbus ir tikėjimo komponentas, kuris sukuria mokykloje išskirtinę, unikalią atmosferą", – mokyklos patirtis ir šiandien mielai prisimena pašnekovas. Mokydamasis Jėzuitų gimnazijoje Karolis jautė, kad tai yra tolerantiška mokykla, tokia mokykla, kurioje "mokiniai gali ugdyti savo dvasingumą to nebijodami, nebuvo trinties tarp tikinčių mokinių ir netikinčių". Karolis teigia jutęs, kad šioje mokykloje – kitokia atmosfera, t.y. visai kitaip bendraujama, kitaip elgiasi mokytojai su mokiniais, mokytojai tarpusavyje, – jie daug draugiškesni.

Siekite savo svajonių

Dabar savo laisvalaikį leisdamas su šeima, spręsdamas programavimo uždavinius ar žaisdamas kompiuterinius žaidimus, Karolis sako, kad labai svarbi vertybė jo gyvenime yra tikėjimas.

"Paprastai laikomasi nuostatos, kad tikintis žmogus nesiorientuoja moksle ar nesiremia žmonijos pažanga, dėl to vis dar tikintis. Aš manau, kad tikėjimas ir protas yra dvi atskiros komponentės, kurios susijusios lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, sportas ir mokslas arba sportas ir emocijos", – samprotauja Karolis, kuris dažnai lankosi bažnyčioje, stiprybės ieško skaitydamas dvasinę literatūrą, pavyzdžiui, kunigo ir poeto Beno Lyrio eiles.

K.Kusas į gyvenimą žengiantiems jaunuoliams linki geriau skirti daugiau laiko ir pamėginti atrasti savo sritį, nei stoti bet kur. "Laisvi metai ir savanoriška veikla ar keliavimas gali padėti atrasti save. Kita vertus, jei tikrai siekiate savo svajonės, nekreipkite dėmesio į tai, kur stoja kiti ar kokios perspektyvos įsidarbinti. Geri specialistai bet kokioje srityje yra vertinami, ir tikrai rasite galimybių užsiimti tuo, kuo norite. Kitaip tariant, neišvengiamai tapsite tuo, kuo norite, tai svajokite atsakingai", – šypsosi Karolis.