Pasirodymas atskleidė naujas cirko ir šokio kalbų galimybes, jame tyrinėjamas gyvų elementų įtraukimas, kurių atlikėjai nekontroliuoja.

M. Ribas ir Q. Girónas bendradarbiauti pradėjo 2019 m. Kartu jie pradėjo tyrinėti scenos meną ir semtis įkvėpimo iš gamtos ir gyvūnų pasaulio. Jų meninė kelionė įgauna vis naujų spalvų, menininkams kuriant novatoriškus projektus, tokius kaip „Fenomenas“ ir „Sense of Pregnancy“, o „Symphonic Flock“ – šių idėjų viršūnė, peržengusi įprastos scenos ribas.

Spektaklis „Symphonic Flock“ neįprastas – tai bendruomenė, suvienijusi žiūrovus į komandą, paskatinusi pirmykščio bendrumo jausmą ir atgaivinusi mūsų įgimtus gyvūniškus instinktus. Koncepcija paprasta, bet kartu ir išradinga. Atlikėjai pasirodyme tapo piemenimis, vedančiais žiūrovus į nuostabios kelionės Ąžuolyno parku pasaulį. Aš ir dalis auditorijos užsisegėme ant kaklo garsiakalbius, kurie leido garsui sklisti aplink ir pradėjome žingsniuoti vienas paskui kitą parko takais. Kolektyviniai judesiai kūrė nuolat besikeičiančią simfoniją, susimaišiusią su iš garsiakalbių sklindančiais garsais, kuriuos kūrė muzikantas Joanas Cot Rosas.

M. Plepio nuotr.

Žiūrovai stipriai papildė spektaklį savo natūraliomis emocijomis. Skleidėsi įvairių spalvų emocijų paletė, kurios kiekvienas atspalvis suteikė pasirodymui ypatingą gyvumą ir jėgą. Vienu metu atlikėją Q. Giróną teko rankomis pakelti virš galvų, kur jis atliko keletą akrobatinių triukų. Tai sukėlė daugybę prieštaringų emocijų – baimę, nejaukumą, įtampą, juoką, pasitikėjimą savo ir kitų jėgomis, džiaugsmą, ramybę. Vėliau iš garsiakalbio sklindantis pasakojimas skatino bėgti, šokti, mes, žiūrovai, paklusniai tai darėme, kliaudamiesi žmogiškais instinktais. Tai buvo tarsi terapinė patirtis, paskatinusi nebijoti reikšti kilusias emocijas, leidusi atsipalaiduoti ir stipriai susikoncentruoti į esamą momentą.

Tai bendruomenė, suvienijusi žiūrovus į komandą, paskatinusi pirmykščio bendrumo jausmą ir atgaivinusi mūsų įgimtus gyvūniškus instinktus.

Pasirodymas išsiskyrė netikėta choreografija, kuri kiekvienoje scenoje formavosi ir deformavosi, ištrindama ribas tarp atlikėjų ir publikos. Atlikėjų judesiai taip pat pasakojo apie žmonių ir gamtos sąveiką. Kauno Ąžuolyno parkas įkvėpė ir papildė kiekvieną sceną. Pasirodymo pabaigoje duetas susijungė šokio, o žiūrovai jį stebėjo susėdę priešais nuokalnėje. Tinkamai parinkta dauba leido puikiai matyti kiekvieną judesio ir emocijos niuansą. Ši scena atrodė kaip gyvas paveikslas, kuriamas prieš mūsų akis, šio parko ramybėje. Per kūną nubėgo šiurpuliukai, kurie tik patvirtino, kad pasirodymas palietė iki pat sielos gelmių, sustiprino prigimtinį ryšį su gamta.

M. Ribas, Q. Girónas ir J. C. Rosas, kartu su entuziastinga publika, kuri taip pat tapo atlikėjais, surengė įspūdingą pasirodymą, kuris išliks atmintyje kaip nepaprastas menininkų ir žiūrovų susivienijimas, beribės vaizduotės liudijimas.

Gilias laiko ir atminties temas gvildenantis spektaklis sujungia teatrą, šokį ir cirką. Publika panardinama į sielą jaudinantį potyrį, kuris meta iššūkį tradiciniam ir įprastam pasakojimui. Būdamas turtingo meninio išsilavinimo ir kurdamas tarptautiniame kontekste, J. I. Tula peržengia kalbos, kultūros barjerus ir kalba universalia judesių ir vaizdų kalba, suprantama bet kurios šalies žiūrovui. Menininkas kviečia atrasti mįslingą „Instante“ pasaulį, kuriame gilinamasi į metaforines Cyro rato – metalinio lanko – galimybes.

Spektaklyje demonstruojami neeiliniai žmogaus kūno gebėjimai, ekstremalūs triukai ir kuriama ypatinga rizikos kupina pasirodymo atmosfera. Meniškai derinama jėgos ir atsvaros pusiausvyra. J. I. Tula lyg diriguoja judesio simfonijai, kuri nepaiso gravitacijos ir atveria duris į dar neregėtą pasaulį. Kartu su Cyro ratu viso pasirodymo metu nepaliaujamai besisukantis artistas žiūrovus priartina prie hipnozės, sutrikdo laiko nuovoką. Menininkas pasirodymą atlieka minimaliomis priemonėmis – be lanko naudoja dar folijos lakštą ir popieriaus skiautes. Tačiau daiktais, apšvietimu, garsais ir judesiais jis kuria vis naują žmogiškumo istoriją.

Matyti J. I. Tulos meistriškumą prilygsta leistis į kelionę, kuri peržengia cirko palapinės ribas ir fiksuoja pačią žmogaus egzistencijos esmę.

 

Žiūrovai iš karto stipriai panardinami į dinamiško pasirodymo įvykius. Gimsta individualios interpretacijos ir emociniai ryšiai, kiekvienam tai yra gili ir asmeniška patirtis. Lyg būtų švenčiama dabarties akimirka. Įtraukiančiu pasirodymu J. I. Tula žiūrovus pavėžina emociniais kalneliais – tarp džiaugsmo, melancholijos ir savęs atradimo.

„Instante“ palieka ilgalaikį nuostabos jausmą. Matyti J. I. Tulos meistriškumą prilygsta leistis į kelionę, kuri peržengia cirko palapinės ribas ir fiksuoja pačią žmogaus egzistencijos esmę. Spektakliui pasibaigus, mintyse kirba klausimai ne tik apie pagrindinę spektaklio mintį, bet ir apie tai, kaip menininkas sugebėjo padaryti tai, kas paprastam žmogui atrodo neįmanoma.