– Grafikos bakalauro, paskui magistro studijas Šiaulių universitete baigiau 2015 m. Šešerius metus buvau nutolusi nuo kūrybos. Atėjo metas, kai pajutau, kad studijavau ne šiaip sau. Prieš metus supratusi, kad ir vėl noriu kurti, ėmiausi įvairių kūrybinių sumanymų. Suprantu, kad prireiks laiko įsibėgėti, bet džiaugiuosi, kad kūrybą nustojau atidėlioti. Kadangi pertrauka buvo ilgoka, mano braižas tebesiformuoja. Kryptį turiu, todėl norisi ieškoti savito stiliaus, eksperimentuoti ir savęs neskubinti. Idėjos atkeliauja pačios – dirbant prie vieno linoraižinio, kyla kito idėja. Aišku, kartais bandau galvoti apie temą, mintyse kurti galimus kūrinių vaizdinius, tačiau pradėjusi piešti eskizus nukrypstu į lankas. Jos neretai tampa galutiniais sumanymais. Mėgstu save nustebinti, todėl dažnai improvizuoju be jokio eskizo, taip mėginu išsigydyti baimę sugadinti priemones – linoleumą arba popierių. Bandau prisijaukinti ir piešimo planšetę, nes kampe lieka mažiau suglamžyto popieriaus. Tačiau neneigsiu – kol kas ši draugystė mezgasi gana sunkiai, dirbti su tikromis medžiagomis, kaip ir skaityti popierines, o ne skaitmenines, knygas, man arčiau širdies.

A. Džei nuotr. 

– Smalsu, kodėl menininkai nutolsta nuo kūrybos. Ką veikei minėtos pertraukos metu ir kas padėjo pasiryžti pokyčiams, susigrąžinti kūrybą?

– Baigdama studijas jau dirbau parduotuvės vedėja. Vėliau įsidarbinau konstruktore biure. Mintys apie kūrybą lankydavo nuolat, bet fiziškai laiko nelikdavo. Darbą baigdavau vėlai, išvargusi norėdavau tik gulėti. Tuo metu turbūt stigo ir laisvalaikio planavimo įgūdžių, nes darbo specifika man patiko. Netikėti pokyčiai asmeniniame gyvenime pastūmėjo atgal į kūrybą. Atrodo, šįkart tiesiog ėmiau ir užkibau. Pirmas ryškesnis kūrybinis pliūpsnis įvyko 2022 m. vasario 24-ąją, pirmąją karo Ukrainoje dieną. Pabudusi ryte išgirdau naujienas ir pradėjau dar labiau drebėti (tuo metu sirgau kovidu). Tuomet tiesiog atsisėdau ir ėmiau raižyti. Dariau tai nuo ryto iki vakaro. Nepastebėjau, kaip prabėgo diena. Turbūt taip stipriai reikėjo atsiriboti nuo siaubingų naujienų ir tą jausmą išlieti ant linoleumo.

Gera, kad yra žmonių, kuriems mano darbai patinka, jaučiu ir vertinu jų palaikymą. Kūryba veikia ir kaip savotiškas išsiliejimas, būdas augti. Pernai dalyvavau programoje „Erasmus+“. Ten susipažinau su žmonėmis, kuriems pažadėjau susikurti savo, kaip menininkės, profilį instagrame. Šis žingsnis mane įpareigojo. Kartais taip rodytis nedrąsu – atrodo, nieko ypatingo neturiu, bijau, kad niekam nebus įdomu. Kita vertus, menininkų paskyrų įvairovė ten itin plati, tad teko sukaupti drąsą ir viešojoje erdvėje prisistatyti. Galų gale tie, kuriems neįdomu, manęs sekti neprivalo. Mane tai motyvuoja, kelia azartą profilį vis papildyti. Socialiniai tinklai atlieka ir dienoraščio funkciją, todėl tampa vis lengviau stebėti mus dominančius kūrėjus, žmones. Tačiau ranka pasiekiama informacija nėra vien pranašumas – greitai persisotiname, mums tampa vis sunkiau įtikti, niekas nebestebina. Būti vadybininku kitiems kartais atrodo lengviau nei sau. Todėl nuolat stebiu įvairių kūrėjų paskyras, kuriose galiu pasisemti idėjų.

– Šešeri metai slopinant kūrybiškumą galėjo sukelti nemažai įtampos. Kaip spręsdavai vidinius konfliktus, kylančius daugeliui jaunų menininkų? Nestabili finansinė situacija iki šiol išlieka dideliu iššūkiu – iš kūrybos pragyventi gali maža dalis pradedančiųjų menininkų.

– Vidinius konfliktus ilgai slopinau ir nebandžiau jų spręsti. Tarsi tai ignoruodamas galėtum pabėgti nuo problemų. Lūžis įvyko, kai buvau 27-erių. Suvokiau, kad taip gyventi nebenoriu, reikia pokyčių. Pradėjau nuo savęs. Pamėginau garsiai įsivardyti prioritetus, išsikelti tikslų. Nenumačiau nieko įspūdingai didelio, tačiau pirmieji žingsniai buvo žengti. Pakeičiau darbą, sumaniau nusipirkti didelį grafikos presą ir vėl kurti. Tačiau gyvenimo taip lengvai nesuplanuosi – preso įsigyti dar nespėjau, nes atsirado kitų pirkinių. Tačiau kūrybą susigrąžinau ir be jo. Dabar labiausiai norisi būti atpažįstamai iš savito braižo, svajoju apie personalines ir tarptautines parodas. Būtų smagu pragyventi iš kūrybos. Dėl to kasdien stengiuosi žengti bent po mažą žingsnelį, dažniau būti mane įkvepiančiose erdvėse, bendrauti su kitais menininkais.

– Kaip atradai linoraižinių techniką?

– Prie linoraižinio technikos prisiliečiau pirmame bakalauro kurse. Iškart patiko. Mano eskizai nuo pat pradžių buvo grafiški, dominavo dėmės, linijos. Linoraižinių technika artima mano asmenybei, nes esu linkusi analizuoti, kurti planus, vertinu ramybę, o šios savybės puikiai dera su šios krypties kūrybos proceso specifika: iš pradžių reikia plano, objektų raižymo sekos. Pats raižymas yra meditatyvus, ne tik kažką sukuri, bet ir išsivalai mintis. Studijuojant patiko medžio ir kartono raižiniai, o eksperimentų netrūko nei audiovizualiniame mene, nei skaitmeninėje grafikoje. Dauguma technikų įdomios ir šiandien, tačiau dabar labiausiai koncentruojuosi ties linoraižiniais. Nors kas ten žino, galbūt bus permainų.

A. Džei nuotr.

– Pažįstamos esame nuo paauglystės. Drauge su kitais bendraamžiais susitikdavome Mažeikių stadione. Jau tada vadinaisi Simona Woozy. Žodynas pateikia keletą šio žodžio reikšmių: „supykęs“, „apsvaigęs“, „pakvaišęs“ ir pan. Kuri reikšmė artimiausia tavo grafikai?

– Naivi istorija – būdama penkiolikos, anglų kalbos žodyne ieškojau tiesiog gražiai skambančio žodžio, kuris galėtų tapti mano pseudonimu. Tuo metu užkabino būtent „woozy“. Toks pseudonimas išliko iki dabar. Niekada to nesureikšminau, bet dabar žodžiai „apsvaigęs“ ir „pakvaišęs“ siurrelistinei, hipnozės elementų turinčiai mano grafikai apibūdinti išties tinka. Darbuose netrūksta svaigulio ar raibuliavimo įspūdį keliančių elementų – atsikartojančių linijų ir geometrinių figūrų.

– Išskirčiau ir rituališkumą, kurio įspūdį kelia ritmika, – ratu besisukantys liepsnojantys degtukai, iš brūkšnių susidedančios panoramos ir interjerai. Prisimenu ir triušį, kurio viduje – linijų labirintas. Tikiu, kad kūryba neretai susijusi su atsakymų ieškojimu: vargu, ar būtų įdomu kurti, jei jaustumės visažiniais. Kaip minėti darbai atliepia tavo vidinį pasaulį, kokius klausimus keli ir nagrinėji kurdama?

– Mano raižiniuose dažniausiai susitelkia susikaupusios emocijos ir būsenos, todėl kūriniai tampa savotišku nuotaikų veidrodžiu. Žiūrovams nesiekiu aiškinti, kaip jie turėtų jaustis ar ką matyti. Tai labai individualu, jautru ir asmeniška: juk į tą pačią situaciją reaguojame unikaliai, tik mums būdingomis emocijomis. Mano kūriniai ganėtinai ekspresyvūs ir „judantys“. Galbūt taip žiūrovą kviečiu pokalbio, skatinu dvejoti, ar nesivaidena, – noriu tikėti, kad tos linijos auditorijai išties prabyla. Taip tarp kūrinio ir žiūrovo užsimezga dialogas.

– Drauge su menininke Roberta Stonkute Šiaulių Prisikėlimo aikštėje neseniai pristatei performansą „Omuo“. Kaip kilo sumanymas, kokių auditorijos reakcijų sulaukėte?

– Pamačiusi, kad Prisikėlimo aikštės kubai laisvi, Roberta pasiūlė juos įveiklinti. Keletą dienų kūrėme planus, o vėliau juos įgyvendinome. Aikštėje yra trys metalinių karkasų kubai. Kiekviename iš jų įkurdinome veikėjus: kėdę ir du žmones. Žiūrovai galėjo tikėtis ryškių šviesų ir dūmų, tačiau iš esmės buvo raginami omenyje turėti sprendimo galią. Prie kubų prisirakinome grandinėmis, todėl mūsų judesiai tapo riboti, net skausmingi. Siūbuodamos, vaikščiodamos, tampydamos grandines bandėme atkreipti žiūrovų dėmesį. Šalia kubų prieš tai padėjome stiklinę ir butelį vandens – tarsi galimybė mus pagirdyti. Kadangi performanso nesurežisuosi, o žiūrovų veiksmų nenulemsi, buvo įdomu stebėti, į ką tai išsivystys. Praėjus 20–30 minučių, viena mergina mus pagirdė! Vėliau priėjo vaikinas, paėmė butelį su vandeniu ir tiesiog nusinešė. Paskui merginos mus išlaisvino. Po šio performanso priėjau prie žiūrovų, kiekvieną apkabinau ir visiems padėkojau. Emociškai buvo stipru ir dėl to, kad tai – pirmasis mano pasirodymas, pareikalavęs nemenkos drąsos. Pirmasis ir iškart centrinėje miesto aikštėje!

Aplinkinių reakcijos buvo įvairios, vieni rūpinosi: „juk vėliau skaudės“, antri tiesiog džiaugėsi veiksmu miesto centre, treti dalijosi turėję omenyje, kad mums reikia pagalbos, bet nedrįsę prieiti.

A. Džei nuotr. 

– Kūryba žavi tuo, kad menininkui leidžia pasijusti turinčiu galią priimti svarbius kūrybinius sprendimus. „Taip / tikriausiai smagu / būtų tverti pasaulius“ – Aido Marčėno eilėraščio „Taip“ eilutės, iš dalies nusakančios jo poezijos prasmę. Kokia yra tavo kūrybos prasmė? Kuo kurianti Simona skiriasi nuo nekuriančios?

– Galbūt popierius geriau atlaiko ir įprasmina būsenas, o pasitelkus kūrybą kalbėti lengviau nei įprastais žodžiais. Gali būti, kad mano pačios prasmė yra kūryba. Prasmės pajautimas nuolat kinta, auga kartu su asmenybe, o veiksmai ir jausmai, vedantys jos link, tėra dabarties išraiška. Ne veltui procesas dažnai yra įdomesnis už rezultatą. Keičiuosi ir aš – šiandien į šį klausimą atsakau vienaip, rytoj atsakyčiau kitaip. Kūrybos procese esanti Simona yra atsiribojusi nuo pasaulio, nejaučianti nei laiko tėkmės, nei alkio. Kuriant auga pasitikėjimas savimi, problemos tampa nebe tokios sudėtingos, o pasaulis – gražesnis. Nors esu introvertiška asmenybė, bendrystė su kitais menininkais man svarbi. Nekurianti Simona yra budri ir kiek įsitempusi – turbūt įkalina kūrybiškai neįkūnytos mintys.

– Mažeikiuose baigusi mokyklą, studijuoti grafikos išvykai į Šiaulius. Kodėl pasirinkai būtent šį miestą? Kokių galimybių menininkams atveria Šiauliai?

– Svarstydama apie studijas, rinkausi iš kelių variantų. Galbūt ne tik aš pasirinkau Šiaulius, bet ir jie mane. Džiaugiuosi, nes šis miestas tobulo dydžio. Pagalvoju, kad Vilnius būtų mane prarijęs. Kartais atrodo, kad Šiauliuose trūksta iniciatyvių kūrėjų, tačiau auga nauja karta, kuri dar kaip reikiant išjudins miestą. Vilniaus ar Kauno meno bendruomenės savaime yra didesnės, o tokie miestai turi daugiau kūrėjams tinkamų erdvių. Tačiau, kiek teko bendrauti su menininkais iš kitur, visi pasirodė draugiški ir geranoriški, linkę bendradarbiauti. Didžiausias skirtumas, kad didesniuose miestuose – daugiau atpažįstamų vardų, tačiau tai natūrali populiacijos proporcija.

– Tavo kraštiečio fotomenininko Vilmanto Dambrausko klausiau, ar Šiauliuose nesijaučia gyvenąs periferijoje, atskirtyje. Jis atsakė, kad periferija yra greičiau neseniai į Vilnių gyventi atvykusių problema: „Per keletą metų nepavykus užkariauti sostinės, savo pranašumu jie laiko bent jau gyvenimą didmiestyje.“ Ką manai tu?

– Iš dalies jam pritariu. Nesijaučiu gyvenanti periferijoje, nes Šiauliuose egzistuoja faina kūrėjų bendruomenė, kuri tik dar labiau plėsis. Kaip ir kiekviena bendruomenė, šiauliečiai turi vien jiems būdingo savito žavesio ir išskirtinumo. Visi esame skirtingi savo idėjomis ir požiūriais, kuriuos sujungę galime daug nuveikti. Šiais laikais absoliučiai dauguma net skirtinguose miestuose kuriančių bendruomenių man atrodo glaudžiai susijusios – menininkai bendradarbiauja, ir, nors fiziškai gali būti nutolę, iš tiesų yra neatsiejami.

Literatūrinis L. Simutytės projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.

Jei jos nepažinočiau, nepatikėčiau, kad knygą rašė tas pats žmogus. Ko gero, čia slypi šio eilėraščių rinkinio paradoksas – negailestinga, klampi ir intensyvi išpažintinė lyrika susintetinta taip, kad skaitydamas pamiršti, jog pažįsti už žodžių slypinčią autorę. Tačiau pernelyg nesistebi – juk „balti mergaičių marškinėliai – / tamsios mergaičių širdys“. Labiau stebina Linos drąsa kalbėti temomis, kuriomis nedrąsu net galvoti. Apie antrąją L.Buividavičiūtės poezijos knygą, nerimastingą laikmetį, išpažintinę ir atpažintinę lyriką, šešėlinę motinystės pusę, asmeninį augimą su poete žvarbų sausio rytą ir kalbėjomės.

– 2017-aisiais debiutavai poezijos rinkiniu „Helsinkio sindromas“ ir literatūros kritikų buvai priskirta išpažintinės lyrikos atstovams. Minėjai, kad pirmoji tavo knyga buvo skirta asmeninei terapijai, nors šiam žanrui būdingas ribas ji pranoko. „Helsinkio sindromas“ tuo metu padėjo išgyventi depresiją, o ką tau suteikė „Tamsiųjų amžių“ rašymas?

– „Helsinkio sindromo“ idėja iš tiesų susijusi su emociškai sudėtingu epizodu, kai nieko kito, išskyrus poeziją, negalėjau kurti. Negalėjau rašyti nei disertacijos, nei mokslinių straipsnių ar recenzijų, o eilėraščiai liejosi savotišku srautu. „Tamsiuosius amžius“ rašiau jau vartodama neuroleptikus, kurie kūrybiškumą pakoregavo. Todėl antrojo rinkinio eilėraščiai labiau apgalvoti. Norėjosi atsakyti į klausimą, kurios temos šiuolaikinėje lietuvių poezijoje yra mažiau artikuliuojamos arba neartikuliuojamos taip, kaip apie jas svarstyti galėčiau aš pati. Pasirinkau keletą sričių. Tai – erotika, psichikos sutrikimai ir nekonvencinė motinystė. Taip pat norėjau paliesti miestų temą, todėl „Tamsiuosiuose amžiuose“ rašau apie Vilnių ir Kauną. Ant šių išvardytų polių savo antrąją knygą ir stačiau – siekdama, kad ji būtų labiau suveržta ir konceptualesnė. Man svarbu tobulėti, todėl stengiausi, kad „Tamsieji amžiai“ literatūriškai būtų stipresni už „Helsinkio sindromą“. Ar tai pavyko, sau atsakyti dar nespėjau.

– Tuomet nesuklysiu pasakiusi, kad rašydama antrąją knygą siekei tolti nuo asmeninių patirčių ir norėjai jas paversti universalesnėmis?

– Neklysti, nors apie universalius kodus galvojau rašydama ir pirmąją knygą. Norėjau, kad mano poezija peržengtų išsisakymo, išsirašymo, terapijos ribas ir turėtų poetinius kodus – metaforas, archetipus, simbolius, kurie skaitytojui leistų geriau atpažinti knygoje aprašytas patirtis. Suprantu, kad dauguma rašytojų kiekvieną temą pirmiausia perleidžia per save – nesu išimtis, todėl „Tamsiuosiuose amžiuose“ yra nemažai mano patirčių, tačiau jas stengiausi pateikti intertekstualiai ir organiškai, ieškodama tam tikrų ženklų, kurie būtų atpažįstami ne man vienai.

Lina Buividavičiūtė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip supranti ar įsitikini, kad rašant pavyko nutolti nuo išpažintinės manieros?

– Šiuo klausimu esu panaši į svyruojančią nendrę – dažnai savimi abejoju. Ypač tada, kai manau, kad pavyko, o kas nors pasako, jog anaiptol. Tačiau būna ir priešingai. Eilėraštis „Apie velnius ir obsesinį-kompulsinį“ yra bene autobiografiškiausias visoje knygoje. Tačiau jį rašydama įpyniau kelioms kartoms atpažįstamą simbolį – mitą apie velnią, kurį šokiuose gali atpažinti užmynusi ant jo bato nosies. Jei ten tuščia, vadinasi, šoki su velniu, nes ta vieta skirta jo kanopai. Panašus mitologizavimas, bibliniai ar literatūriniai kontekstai leidžia tolti nuo savęs ir artėti prie skaitytojo. Kai asmeninį patyrimą pavyksta sulydyti su bendromis patirtimis, jaučiu, kad keliauju link universalesnio poetinio kalbėjimo. Žinoma, svarbi ir pačių skaitytojų nuomonė, kai jie pasidalija įspūdžiais ir sako: žinai, to nesu patyręs, tačiau skaičiau kaip apie save. Tačiau net ir universalumas nenulemia, ar eilėraštis bus geras.

– Knygos „Tamsieji amžiai“ pavadinimas siejasi su ankstyvaisiais viduramžiais – niūriu stagnacijos, neišprusimo ir smurto laiku. Skaitant tavo knygą kilo mintis, kad jos pavadinimas gana taikliai nusako dabartines visuomenės būsenas – nepaisant technologijų, mokslo pažangos, nerimo daug (pandemija, neramumai pasienyje, karo grėsmė, šalies politinė krizė, gyventojų susiskaldymas, klimato kaita). Kaip pati vertini šį laikmetį? Turbūt „Tamsieji amžiai“ nėra vien asmeninė epocha? 

– Jei knygą būčiau išleidusi viduramžiais, būčiau sudeginta ant laužo (juokiasi). Christina Lamb knygoje „Mūsų kūnai – jų karo laukas“  kviečia atkreipti dėmesį į seksualinio smurto mastus šiuolaikinėse konfliktų zonose. Skaitant panašias knygas nesunku įsitikinti – tamsos yra labai daug. Žinoma, puiku, kai atsiranda pusiausvyra, todėl stengiuosi ieškoti daugiau šviesos, nors esu melancholikė. Randu, kuo pasidžiaugti, man gražu, kai žmonės, nepaisant didelių kliūčių, nemažai nuveikia. Tačiau mokslo ar technologijų sukuriamoje šviesoje negali nepastebėti žmonių širdžių tamsumo. Vienas mano knygos tikslų yra siekis pažvelgti į tamsiausias žmonių kertes. Tai nereiškia, kad aš ar kas nors kitas turi nuolatos skendėti tamsoje, tačiau ją pažinti ir įvardyti yra labai svarbu. Skaudėjo rašant eilėraščius apie šešėlinę, dažnai nuslepiamą motinystės pusę, tačiau skauda ir žinant, kiek daug vaikų nėra patyrę meilės. Iki šiol vyrauja tam tikras sakralios motinystės mitas – sutinku, kad čia daug šventumo ir grožio, bet nenorminiai jausmai taip pat turi teisę egzistuoti. Ar tikrai motinystės instinktas įgimtas? Kas nutinka, jei nerandi ryšio su vaiku? Šiuos klausimus kelti knygoje buvo svarbu – tikriausiai ir mano viduje yra tamsios motinystės atspalvių, tačiau stengiuosi juos apšviesti. Taip galiu augti.

– Knygos struktūra „Tamsiuosius amžius“ leidžia skaityti kaip savotišką moteriškumo studiją – nuo vaikystės, pirmųjų seksualinių patirčių, sudėtingų išgyvenimų bręstant, kuriant santykius iki tapimo mama. Tamsioji motinystės pusė – tema, kurią nagrinėji paskutiniame knygos skyriuje „Nemeilė“. Kokie iššūkiai buvo didžiausi patiriant motinystės virsmus, o kokie – rašant šio skyriaus eilėraščius?

– Dėl asmeninių patirčių ir charakterio ypatybių galvojau, kad vaikų neturėsiu. Kai pastojau, draugės iš odontologijos studijų prasitarė: manėme, kad tu kada nors, paskutinė iš grupės. Man buvo 23-eji. Jei atsigręžtume į savo tėvų, senelių kartas, toks laikas motinystei būtų absoliučiai normalus, gal net vėlyvas. Dabar kiti laikai, o man priimti tą žinią buvo iššūkis. Šiandien mano sūnui vienuolika, ir man jo veidas gražiausias pasaulyje. Bet kelias iki to buvo visoks. Pamąstau, kad jei dabar, būdama 35-erių, susilaukčiau antro vaiko, labai jo laukčiau ir mylėčiau, nes esu brandesnė. Žinau, kad tiek man su sūnumi, tiek mano sūnui su manimi, ne visada lengva, tačiau tikiu, kad mus sieja tvirtas ryšys, nors ir netobulas. Todėl rašyti eilėraščius apie skriaudžiamus, nemylimus vaikus ir būti maksimaliai sąžiningai su savimi pačia yra skaudu, net jei ir ne visos mano patirtys sutampa su lyrinio subjekto išgyvenimais. Pvz., savo vaiką krūtimi maitinau iki dvejų metų ir devynių mėnesių, o knygoje motina vaiko nemaitina visai – žindymo laikotarpiu išvyksta. Rašyti buvo sunku, nes bijojau smerkimo. Juk autorius esame linkę tapatinti su jų veikėjais, pasakotojais. Tačiau knygos pristatymo metu redaktorius Marius Burokas pasidalijo mintimi, kuriai pritariu: geras eilėraštis yra sąžiningas eilėraštis. Tai nereiškia, kad gera literatūra privalo būti išpažintinė, tačiau savo tiesą liudyti yra svarbu, nors ne visada lengva. Taip pat kyla klausimas, kaip mano sūnus tuos tekstus skaitys. Jau dabar jam pasakiau, kad esu parašiusi eilėraščių ciklą apie mamą, kuri nemyli savo vaiko, tačiau tie tekstai ne apie jį, nes tikiu, kad sūnus jaučia, kaip jį myliu. Sūnus pajuokavo, kad iš tiesų jo nemyliu, nes ne tik verčiu mokytis, bet dar ir pati jį mokau! Kartą kompiuteriu tikrinau vieno tarptautinio konkurso rezultatus, vaikas priėjo ir pamatė knygos pavadinimą anglų kalba. Perskaitęs žodžius „Dark Ages“, paklausė: mama, apie kokias depresijas tu čia rašai? Atsakiau, kad mama visokių „velnių“ yra prirašiusi, ir neabejoju, kad jei ateityje sūnui kils klausimų, tikrai į juos atsakysiu.

– Galų gale, galbūt ne eilėraščiai, o dėmesys, rūpinimasis, laikas kartu liudija apie tavo meilę sūnui?

– Taip! Galbūt kažkada jis net tą mokymą, kurį dabar vertina neigiamai, įvardys kaip meilės formą. Ir pati iš sūnaus išmokau daugybės dalykų – priimti kitus, vertinti jų kitoniškumą. Jis labai sportiškas, savo amžiaus grupėje tapo laipiojimo sienomis čempionu (o aš esu baisiai nerangi) ir net žygių, į kuriuos dažnai su šeima leidžiamės, metu visada demonstruoja savo ištvermę. Vienas kitą papildome.

– „Vis tik yra takoskyra, kai išsiskiria moterų skausmas, nusuka į kitiems / nematytas proskynas, nesakau, būna, kad ir sutampa, bet štai guliu / po migrenos parų, negeriu vaistų, esu maitinanti motina. Tada, kai / šitaip plėšia, šitaip saldu ir baisu tuo pat metu – / nėra pasaulio be kančios, yra kančios pasaulis“, – rašai eilėraštyje „Skausmo klinika“. Laidoje „Laikas kultūrai“ su Dovile Kuzminskaite kalbėjotės apie skirtį tarp moterų ir vyrų poezijos. Ar tiki, kad tarp jų yra takoskyra?

Kai asmeninį patyrimą pavyksta sulydyti su bendromis patirtimis, jaučiu, kad keliauju link universalesnio poetinio kalbėjimo. Žinoma, svarbi ir pačių skaitytojų nuomonė, kai jie pasidalija įspūdžiais ir sako: žinai, to nesu patyręs, tačiau skaičiau kaip apie save.

– Jei manęs kas paklaustų, ar esu feministė, atsakyčiau, kad esu, nes vyrus ir moteris kaip kūrėjus myliu vienodai. Labai džiaugiuosi vyrų poezija. Ramūno Liutkevičiaus, Nojaus Saulyčio ir kitų autorių eilėraščius skaitau su pasimėgavimu. Lygiai taip žaviuosi moterų poezija. Galvodama apie Vitalijos Pilipauskaitės poezijos knygą „Kvėpuoju“, apie savo „Tamsiuosius amžius“, svarstau, ar vyras galėtų taip rašyti. Norėtųsi sakyti, kad poezija yra vienis, o lytis nesvarbu, tačiau tam tikros patirtys neretai susijusios būtent su lytimi. Rašydama tavo cituotą eilėraštį, mąsčiau apie moterų patiriamą skausmą – joms skirta gimdyti ir patirti tai, apie ką gydytojai vyrai gali tik įsivaizduoti. Esame lygūs, bet skirtingi, o iš tų skirtumų taip pat gali kilti poezija. Nežinau, kaip kai kuriuos knygos tekstus skaitys vyrai, tačiau tikiu, kad jiems verta pažinti kitokią, net atgrasią moteriškumo pusę. Kūryboje man labai svarbi įvairovė ir skirtingos prieigos. Renkuosi priimti kitokius žmones, nes tikiu, kad tai mane turtina – ir kaip literatūros apžvalgininkę, ir kaip poetę, ir kaip žmogų apskritai.

– „Tamsiųjų amžių“ redaktorius – poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas Marius Burokas. Kodėl pasirinkai būtent jį? Ar redagavimo metu drauge pavyko rasti netikėtų sprendimų?

– Su abiejų knygų redaktoriais (pirmosios – Viktoras Rudžianskas) dirbti buvo malonu. Redaguojant „Helsinkio sindromą“ su Viktoru nusprendėme daugumos eilėraščių neatsisakyti, todėl pirmoji knyga artima poetiniam srautui. Antrąją knygą redaguojant Mariui, darbo buvo daugiau, kaip ir paties redaktoriaus įsikišimo. Kai kurių eilėraščių jis pasiūlė atsisakyti, o aš pritariau. Po penkto ar šešto rankraščio peržiūrėjimo susitikome gyvai, drauge skaitėme, tarėmės. Iš Mariaus sulaukiau daug palaikymo, tvirta jo nuomone pasitikėjau. Už tai, kokia knyga yra šiandien, dėkoju būtent jam. Manau, kad Marius yra ne tik puikus vertėjas ir poetas, bet ir redaktorius. Redaguojant knygą taip pat svarstėme apie tai, kad trečioji mano knyga kalbėti panašiomis temomis vargiai galėtų – dėl to, kad tiek „Helsinkio sindrome“, tiek „Tamsiuosiuose amžiuose“ nagrinėju psichikos sutrikimus, ribinius išgyvenimus. Vidines būsenas jau esu gana plačiai aptarusi, o kartotis tikrai nesinori.

– Prisipažinsiu, kad jau po pirmosios tavo knygos galvojau panašiai kaip Marius. Tačiau „Tamsieji amžiai“, nagrinėjantys panašias problemas, vis dėlto nustebino – tiek apgalvota knygos struktūra, tiek gilesne tau svarbių temų analize. Ar sutinki su redaktoriaus išsakyta mintimi? Jei taip, kokios dar temos tave domina?

– Apie tai, kad toliau taip pat rašyti nebegaliu, buvau pagalvojusi dar prieš Mariaus komentarą. Žinoma, visada galima rašyti sau artimiausiomis temomis, tačiau šiuo metu jaučiuosi šiek tiek išsisėmusi. Apie tai esame kalbėję ir su poetu Tomu Petruliu – kai judi viena trajektorija, kyla pavojus pabosti sau pačiam. Jei minėtas temas vis dėlto nuspręsiu plėtoti, norėčiau dar labiau tolti nuo asmeninių patirčių ir gilintis į kitų istorijas, nes tai, kas nugulė dviejose mano knygose, buvo arti manęs, nepaisant to, kad ne viską patyriau ar išgyvenau pati. Panašią kryptį pasirinko ir poetė Enrika Striogaitė, kurios knygą „Žmonės“ labai vertinu, netgi matau ją kaip savotišką etaloną. Tačiau dabar svarbiausia neskubėti – sukaupti žinių, patirties, ir tik tada rašyti. Norisi galvoti apie pažeidžiamus, mažuosius žmones, socialinius klausimus. Save taip pat išmėginau dramaturgijos ir eseistikos srityse. Pastarasis žanras man itin patrauklus, ateityje norėčiau jam skirti daugiau dėmesio, nes ką nors parašyti ne poezijos kalba yra įdomu.

– 2019-aisiais publikuotame „Blunkančios sofos“ interviu kalbėjomės apie tau svarbų įvertinimo klausimą. Pernai rudenį vykusiame Psichikos sveikatos menų festivalio „Ryšiai“ metu tave ir poetę Ramunę Brundzaitę kviečiau padiskutuoti tema „Lūkesčio anatomija“. Tiek interviu, tiek diskusijoje svarstėme, ką rašytojui reiškia skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimas, kaip tai prisideda prie rašytojo savivertės formavimosi. Ar įvertinimai tau vis dar tokie pat svarbūs?

– Įvertinimai išlieka svarbūs, tačiau kitaip. Per tą laiką atnaujinau psichoterapiją, kurios sesijų metu apie tai nemažai kalbame. Įvertinimo siekis kyla iš savivertės stokos, todėl stengiuosi vertinti tai, ką turiu, priimti konstruktyvią kritiką, tikėti, kad galiu augti. Prisijaukinti mintį, kad negali visada būti geriausias, talentingiausias ir viską kontroliuoti, yra svarbu, tai suteikia daugiau erdvės vystytis, skleistis. Rašydama „Tamsiuosius amžius“ žinojau, kad knyga sukels įvairių nuomonių ir reakcijų – kad ne visiems patiks, kad kai kurie galbūt net vadovausis tam tikromis išankstinėmis nuostatomis. Todėl vis labiau mėgstu pasitikrinti eilėraščius pristatydama tarptautiniuose poezijos konkursuose. Tekstai ten vertinami anonimiškai, manęs niekas nepažįsta, todėl žinau, kad jei eilėraščius komisija įvertino, tai pirmiausia nutiko dėl poezijos, o ne dėl mano tapatybės.

– „Nepalioviau tikėti, kad tamsa tėra būtina šviesos sąlyga“ – rašai eilėraštyje „Kaunui“. Kokios sąlygos tau yra būtinos literatūrai? Ar tamsa – vis dar viena jų?

– Kad ir kaip banaliai nuskambės, be tamsos negalėtume įvertinti šviesių dalykų. Tačiau tikiu, kad geras eilėraštis gimsta ne tik iš tamsos – yra įvairių tarpinių būsenų ir jų atspalvių, pustonių, kurie kartais ne tokie pastebimi. Svarbiausios sąlygos literatūrai man yra subrandinta patirtis, išnešiotos mintys ir eilėraščio sąžiningumas, nepriklausomai nuo to, ar poezija išpažintinė, ar ne.

Literatūrinį projektą „Blunkanti sofa“ remia Lietuvos kultūros taryba.

Vis dėlto šiandien šį klausimą norisi peradresuoti pačiam režisieriui ir paklausti, kaip jis laikosi, į mūsų pokalbį kavinėje maloniai įsiterpiant filmą jau mačiusiems ar dar tik žiūrėsiantiems žiūrovams, kurie neaplenkia mūsų stalelio ir vis stabteli pasveikinti Tomo su ilgai laukta premjera.

– Po premjeros užplūdo melancholija, lengvas tuštumos jausmas, tačiau kartu kilo noras kurti naujus dalykus. Juos jau buvau pradėjęs anksčiau, tačiau laukiau, kol pajusiu didesnį norą. Todėl džiaugiuosi, kad jis po truputį stiprėja. Po susitikimų su žiūrovais, kurie įvyko Vilniaus ir Klaipėdos kino teatruose, supratau, kad filmą žiūrėti kartu su kitais žmonėmis – visai kitokia patirtis. Labai įdomu stebėti, kaip žiūrovai reaguoja. Kadangi filmas gana minimalistinis, be pernelyg didelių emocijų pliūpsnių, peržiūrų metu jauti, kaip žmones jis veikia. Kino salėje girdi šnabždesius arba atodūsius, o tai vienu metu ir jaudina, ir džiugina. Jauti, kad filmas žiūrovus paliečia. Sulaukiu nemažai atgalinio ryšio – žmonės rašo žinutes, dėkoja, todėl atrodo, kad susitikimas su auditorija iš tiesų užsimezgė.

Pristatydamas filmą žiūrovus kviečiu pabūti su jo personažais – ne teisti, ne bandyti pateisinti, o paprasčiausiai būti – tiesiog patirti, kaip jie jaučiasi. Dėl to smagu pastebėti, kad pokalbiai, vykę po filmo seansų, yra gilūs. Žinoma, sulaukiu klausimų, kodėl kūrybos procesas taip užtruko ir panašiai, tačiau pašnekesiai greitai pakeičia kryptį, nes žmonės gana lengvai atsiveria ir kalba apie jiems svarbius dalykus, dalijasi emocijomis. Net po premjeros vykusio neoficialaus vakarėlio metu žiūrovai kalbėjosi ne tik apie filmą, bet ir apie esmines, gilumines savo problemas, patirtas traumas. Tai leidžia suvokti, kad „Žmonės, kuriuos pažįstam“ kuria dialogą ir tampa savotišku pašnekesio atspirties tašku. Viena moteris po peržiūros dėkojo, kad filme nėra moralo, kad kūrinys nesufleruoja, kaip turėtų būti, – tai jai leido taip susitapatinti su vienu iš personažų, kad žiūrovė prisipažino drauge su juo išgyvenusi savo pačios istoriją. Tai džiugina, nes filmu norėjosi pažadinti žmonių jausmus.

Pristatydamas filmą žiūrovus kviečiu pabūti su jo personažais – ne teisti, ne bandyti pateisinti, o paprasčiausiai būti – tiesiog patirti, kaip jie jaučiasi.

– Manau, kad tai lėmė ir sprendimas filmu papasakoti trijų skirtingoms amžiaus, visuomenės grupėms priklausančių personažų istorijas. Jų emocinių spalvų paletė plati – net jei ir nesi patyręs diskriminacijos dėl savo seksualinės orientacijos, bent kartą jauteisi atstumtas dėl amžiaus, lyties ar pažiūrų. Filmas leidžia iš naujo prisiminti patirtis, kai jautei, kad nepritampi, neatitinki visuomenės standartų. Įdomu, kad trijų filmo veikėjų linijas jungia už kadro liekantis Anatolijaus personažas. Tačiau už kadro liko ir didžiulė komanda, per tiek metų taip pat patyrusi vidinių transformacijų. Ar pajutai, kaip keitėsi komanda? Kaip apskritai sekėsi su ja dirbti?

– Tiesą pasakius, galvojau, kad bus baisiau, – juk tai pirmas mano pilnametražis filmas. Klausiau savęs, kaip stipriai pasitikiu savimi, ar sugebėsiu išartikuliuoti tai, ką noriu komandai pasakyti, kaip apskritai su ja komunikuoti. Bijojau skambinti aktoriui Arūnui Sakalauskui – tuo metu jo nepažinojau, Arūnas atrodė žymus, nusipelnęs aktorius, o aš jam tiesiog nusiunčiau scenarijų, su nerimu laukdamas mūsų susitikimo. Tačiau jau pirmojo susitikimo metu daugybė dalykų iškart pasitvirtino – pavyko sukurti saugų atvirumą. Arūnas pasidalijo savo patirtimis, aš – savosiomis, galbūt tai lėmė, kad užsimezgė tvirtas ryšys ir pasitikėjimas. Filmavimų metu darbas su komanda buvo malonus, tačiau svarbu prisiminti, kad su aktoriais bendravome dar prieš juos. Manau, kad tai padėjo išlieti tolesnio proceso pamatus. Kino aikštelėje vieni kitus jau pažinojome, turėjome savotišką žodyną, kuriuo naudojomės. Su aktoriais mėginau komunikuoti asmeniškai, todėl tikiu, kad tai padėjo jiems atsiverti – įnešti savo gyvenimo suvokimo pojūtį. Kai pasitiki, atsiverti ne taip sunku.

Didžioji dalis aktorių buvo jau žinomi iki filmavimų. Iš karto žinojau, kad Gabija Jaraminaitė vaidins Godą, – aišku, ji tuo metu to dar nežinojo (šypsosi), Arūnas Sakalauskas – Vytą. Milda Noreikaitė prisijungė vėliau. Nors yra nemažai aktorių, kurie būtų galėję vaidinti, dabar atrodo, kad reikėjo konkrečių, būtent šių aktorių perteikiamų emocijų. Tarkim, jei Justę (akt. M.Noreikaitė) įkūnytų aktorė, pasižyminti bent truputį labiau išreikštu grubumu, jos istorijos linija taip pat įgytų kitą spalvą. Justės vaidmeniui ieškojome merginos, kuri keltų panašius klausimus ir mėgintų į juos atsakyti.

– Tavo filmas „Kino pavasario“ festivalio metu dalyvavo Europos debiutų konkursinėje programoje. Kino kritikų federacija FIPRESCI jį įvertino geriausiu Baltijos jūros regione kuriančio režisieriaus filmu. Pasak žiuri, „šis Vilniaus portretas meistriškai ir jautriai susieja trijų žmonių gyvenimus, pavaizduodamas visuotinį konfliktą tarp savarankiškumo troškimo ir kitų poreikių nesuvokimo“. Kalbant apie psichologinę sveikatą ir Vilnių, prisimenu, kad pats esi gyvenęs ne tik sostinėje, bet ir Klaipėdoje, taip pat Stokholme, Helsinkyje. Ar skirtinguose miestuose jautiesi skirtingai? Ar jauti, kad miestas daro įtaką tavo savijautai?

– Iš prigimties esu stebėtojas, todėl naujuose miestuose nemažai laiko leidžiu vaikščiodamas, tyrinėdamas, bandydamas patirti atmosferą. Kiekviena vieta vienaip ar kitaip rezonuoja su mano vidine būsena. Esu iš Klaipėdos, o kai čia grįžtu, patiriu daug nostalgijos ir liūdesio, todėl svarstau, kas nulemia tokias emocijas. Klaipėda – miestas prie vandens, šalia – plati, tarsi nesibaigianti jūra. Kai pradeda temti, saulei leidžiantis, pasijuntu nesaugiai: tarsi būčiau saloje, iš kurios nebegaliu ištrūkti. Stokholme jausmas panašus – vanduo sukuria paslaptingos mistikos pojūtį. Jei filmas būtų filmuotas kitame mieste, ko gero, taip pat būtų kitoks. Kalbant apie Vilnių, jį, kaip vieną filmo personažų, pasirinkau dėl to, kad čia praleidau daugiausia laiko – sostinėje gyvenu jau penkiolika metų, todėl ją jaučiu iš arti, stebiu, kaip greitai Vilnius kinta. Panašiai keičiasi ir mano santykis su viena ar kita Vilniaus vieta. Todėl norėjosi pasvarstyti, kaip šių permainų akivaizdoje jaučiasi miesto gyventojai, kaip jie geba prisitaikyti. Vilnius dabar – vienas patraukliausių Europos miestų. Jis žalias, traukiantis turistus, čia viskas lengvai pasiekiama. Tarsi problemų ir rūpesčių neturintis ar nekeliantis miestas. Tačiau jame gyvena daugybė žmonių, turinčių ne vieną klausimą, į kurį ieško atsakymų.

– Žaviuosi tuo Vilniumi, kurį pamačiau tavo filme, – ne turistiniu, ne fasadiniu. Šalia monolitinių daugiabučių miegamuosiuose rajonuose kyla kompaktiški nauji butai, kuriuose viskas apgalvota, suplanuota, apskaičiuota – inovatyvu. Šių pokyčių akivaizdoje svarstau, ar žmogus gali vienodu greičiu keistis su miestu, kuriame gyvena. Tiesa, pokyčius savotiškai pristabdė karantinas. Tačiau žiūrint filmą kilo mintis, kad jo personažai, kaip ir dauguma mūsų, vidiniame karantine gyvena kur kas ilgiau – kiekvienas savoje vienatvėje. Kiek tau svarbi vienuma, ar pavyko ją prisijaukinti viskam sulėtėjus?

– Susiklosčiusios aplinkybės iš tiesų leido daugiau pabūti su savimi. Tai buvo labai įdomu, nes šiaip nesu linkęs būti vienas, dažniau renkuosi draugiją. Nors gali skambėti paradoksaliai, suvaržymų metu aplankė laisvės pojūtis – suvokimas, kad neprivalau kažko daryti, kad kartais pakanka tiesiog būti. Netgi pamiršdavau telefoną, palikdavau jį kur nors atokiau ir netikrindavau. Supratau, kad nieko neatsitiks, jei kam iškart neatsakysiu, nes visi gyvename bendrame sustojime, lėtume.

– „Žmonės, kuriuos pažįstam“ kviečia prisiliesti prie jautrių ir itin aktualių psichologinės sveikatos, savižudybės, LGBT temų. Apie visa tai kalbėti kino priemonėmis atrodo nemenkas iššūkis – juk žiūrovas įpratęs filmus sieti su veiksmu, įsimintinu siužetu, efektingomis peripetijomis. Tačiau tu pasirinkai kalbėti ne veiksminėmis, o poetinėmis priemonėmis, nevengti lėtesnių kadrų, minimalistinių dialogų. Kas sunkiausia buvo kuriant šiomis temomis, kas padėjo rasti režisūrinių sprendimų?

– Nemažai konsultavomės su savižudybių prevencijos centru, su psichiatre Vaiva Klimaite. Kaip sako Vaiva, ji dirba su žmonėmis, kurie nenori gyventi, arba žmonėmis, kurių artimieji pasirinko negyventi. Su psichiatre aptarėme, kaip galėtume kalbėti apie žmogaus pasirenkamą mirtį, kaip tinkamai ją vaizduoti kine. Galvojome, kad savižudybės filme svarbu nesupoetinti, nepaversti jos romantiška. Apie mirtį besirenkantį žmogų norėjosi kalbėti nesumenkinant jo gyvenimo vertės, neparodant jo kaip silpnos asmenybės. Konsultacijų metu atsirado ir tam tikrų filmo scenų – Anatolijaus susitikimas, jo interakcija su kitais personažais, siekiant jiems pasiųsti bendrumo, komunikacijos intenciją. Taip pat supratau, kad sunku įvardyti vieną apsisprendimo negyventi priežastį. Mes negalime teigti, kad žmogus nusižudė dėl nelaimingos meilės ar finansų stygiaus. Jei taip darome, gyvenimą iš esmės suprimityviname, sutraukiame iki vienos problemos, o savižudybė yra sudėtinga kompleksinių problemų darinio padarinys, prasiveržimas.

– Filmo veikėja Justė dirba „Jaunimo linijoje“ ir telefonu bendrauja su žmonėmis, kurie ryžtasi kreiptis pagalbos. Prisiminiau, kaip paauglystėje su bendraamžiais eidavome į taksofono būdelę ir skambindavome nemokamu pagalbos numeriu. Nors ne vienas mūsų turėjo visą puokštę įvairiausių vidinių konfliktų, patirtų traumų ir problemų, pokalbį su „Jaunimo linijos“ psichologais mėgindavome paversti juokeliu: vienas kalba apie problemas, pasakoja, kaip sumautai jaučiasi, o šalia esantys draugai klausosi ir prunkščia. Nepaisant paaugliško noro ironizuoti, dabar atrodo, kad tai buvo pokalbių apie psichologinę savijautą – temą, kuria net suaugusiesiems kalbėti nejauku, pradžia. Ar per septynerius metus pastebėjai, kuriomis temomis visuomenė kalba drąsiau?

Žmonėms tapo nebe taip baisu įvardyti, kad turi problemų.

– Žmonėms tapo nebe taip baisu įvardyti, kad turi problemų. Anksčiau buvo įprasta manyti, kad jei kas ir negerai, viską turi išspręsti pats, antraip būsi silpnas. Žmonėms labiau rūpi jų psichologinė sveikata. Ir pats lankau terapiją – nors smalsumas pažinti savo vidų kirbėjo gana seniai, anksčiau nesiryždavau. Galbūt atrodė, kad nereikia, kad nėra taip blogai. Tačiau ir neturime laukti, kol bus visai blogai. Kalbant apie LGBT klausimą, kuriam filme atstovauja Vyto personažas, jį visuomenė kelia vis aktyviau ir garsiau, pamažu pradėdama suvokti, kad galimi atsakymai – ne vien juodi ar balti. Galvodamas apie šį personažą, nesiekiau jo parodyti kaip žmogaus, turinčio problemų dėl savo orientacijos. Svarbiau buvo atskleisti jį kaip asmenybę, keliančią klausimų. Nesutinku, kad Vytas, kaip ir dauguma homoseksualų, yra kitoks ar negali funkcionuoti visuomenėje. Tokia mintis man apskritai atrodo netinkama. Jis, visų pirma, yra žmogus, kuris gyvena, susidurdamas su iššūkiais, visai kaip ir kiti personažai. Juk ir realybėje susiduriame su skirtingomis problemomis, keliame skirtingus klausimus, bet, nepaisant to, vis tiek esame lygiaverčiai pasaulio gyventojai.

– Žiūrėdama kai kurias filmo scenas jaučiausi kaip skaitydama egzistencialistinį Albert‘o Camus romaną „Svetimas“. Knyga prasideda pagrindinio veikėjo kelione į mamos laidotuves. Po laidotuvių grįžęs jis linksminasi su buvusia kolege, kaimynui padeda atkeršyti meilužei, įvykdo nusikaltimą, o teismo metu sulaukia kaltinimų, kad buvo abejingas mamos mirčiai: netinkamai elgėsi ar net jautėsi (tiksliau – nesijautė taip, kaip turėjo). Tačiau romano skaitytoją autorius, kaip ir tu savo filmo žiūrovą, kviečia ne vertinti personažo elgesį, bet su juo pabūti, patirti konkrečią būseną. „Žmonės, kuriuos pažįstam“ ne tik turi egzistencializmui būdingų bruožų, bet ir akivaizdžiai priklauso jaunosios kino kūrėjų kartos Lietuvoje naujajai bangai. Vis dėlto, kokius dalykus iš ankstesnės lietuviško kino poetikos norėtum išsaugoti, o ko atsisakytum?

– Kas atrodo artima su kitų jaunosios kartos režisierių kinu mano filme? Tikrumas ir situacijos. Šiuolaikiniuose filmuose personažai nebėra tokie herojiški, kokie buvo vyresnės kartos režisierių kine. Jie nėra nei nugalėtojai, nei bebaimiai didvyriai, perplaukiantys dešimtis jūrų ar įkopiantys į aukščiausias viršukalnes, kad galėtų parodyti pasikeitimą ar įtvirtinti galios poziciją. Priešingai – šių filmų personažai, net ir patiriantys transformacijų ar esantys pakeliui į jas, finale išlieka paprasti žmonės. Realus gyvenimas ir jo vaizdavimas, nesiekiant visko suabsoliutinti ar pateikti moralą, atsakyti į visus klausimus, yra bendras atspirties taškas, būdingas tiek mano, tiek vyresnės kartos lietuviško kino kūrėjams. Jaunosios kartos režisieriams taip pat svarbi natūrali aplinka, buities detalės, gyvenimiškos situacijos. Anksčiau kur kas dažniau girdėdavau, kokios svarbios yra kino situacijos, tačiau, geriau pagalvojus, atrodo, kad pats gyvenimas neretai yra dar kinematografiškesnis už bet kokį filmą.

– Kino dramaturgijos, režisūros studijų metu skaitoma nemažai teorinės literatūros, susijusios su scenarijų struktūra. Šio filmo scenarijaus bendraautorė – žinoma scenaristė ir dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, neabejotinai išmananti visus šiam žanrui keliamus struktūros reikalavimus. Ar dramaturgijos principai, taisyklės buvo svarbūs rašant scenarijų? O gal priešingai – norėjosi kurti savus dėsnius?

– Rašydamas scenarijų buvau linkęs į savotišką impresionizmą, o Birutei struktūra išties buvo svarbi. Kiekvieno personažo istorijoje yra ir išjudinamasis įvykis, ir tam tikra veiksmų seka, ir finalas, ir pasikeitimas (ar apsisprendimas nieko nekeisti) bei kitų struktūrinių elementų. Tiesą pasakius, Birutei apskritai prisipažinau, kad noriu sukurti filmą, kuriame nieko nevyktų, – štai tokį struktūros lūkestį scenarijaus klausimu buvau suformavęs dramaturgei (juokiasi). Kartu žiūrėdavome filmus, Birutei rodžiau tokius, kuriuose, mano nuomone, nėra jokio veiksmo, o ji kantriai juos analizuodavo ir netrukus įtikindavo, kad net tada, kai atrodo, kad nieko nevyksta, struktūra vis tiek egzistuoja. Žaviuosi Birutės kantrybe, todėl norėjau ja pasikliauti – juolab kad dramaturgijos lauke ji turi daugiau patirties. Kalbant apie personažus, visi jie atsirado atsispyrus nuo konkrečių mūsų pažįstamų žmonių iš bendros aplinkos. Dokumentiškai stebėjome jų gyvenimus, bandėme nagrinėti jų apsisprendimus. Žinoma, tai nebuvo psichoanalizė, bet mums buvo smalsu paieškoti žmonių, kurie bijotų būti savimi, – kažką slėptų, patys sau neigtų, nedrįstų ieškoti atsakymų. Paskui pradėjome vienas kitam rašyti laiškus personažų vardu. Tarkim, aš Godos vardu rašiau laišką savo draugui. Šio metodo metu veikėjai taip stipriai atsiplėšė nuo realių žmonių, kad galop nieko bendro su jais neliko. Tada vienų kūrybinių dirbtuvių metu Graikijoje laiškus nuo personažų pradėjome rašyti kitiems filmo veikėjams: Goda rašė laišką savo nusižudžiusiam vyrui, Vytas – žmonai, Justė – savo mamai. Laiškuose jie pasakojo, ką išgyveno per paskutines tris dienas. Taip gimė ir scenarijaus struktūra, taip pat idėja filmo veiksmą suskliausti iki keturių dienų. Tačiau mums svarbiausia buvo fiksuoti personažų vidines būsenas – nuo pasiryžimo keistis iki kelionės į pasikeitimą. Norėjosi su kiekvienu iš veikėjų pabūti ir pajausti, su kokiais iššūkiais jie susiduria siekdami rezultato. Kartais filmą įvardijame kaip tranzitinį arba kalbantį apie tranzitinę būseną. Kūrybinių dirbtuvių metu taip pat įsitikinome, kad apie šią būseną mums norisi kalbėti subtiliais kino įvaizdžiais. Tarkime, tiek Graikijoje, tiek Čekijoje, tiek Lenkijoje dėstytojai vis tikino, kad Vytui reikia pamilti kitą žmogų – neva tik tada personažas suvoktų, jog metas ryžtis skyryboms. Tačiau mes ieškojome giluminių priežasčių – jos kur kas svarbesnės už efektingas scenas. Juolab kad ir gyvenime joks pokytis neįvyksta staiga. Kita vertus, dirbtuvių metu tikriausiai atsiskleidė ir mūsų kultūrinis santūrumas, emocinių spalvų pustoniai.

– Jei jau kalbame apie kitų šalių kino mokyklas, norisi paminėti, kad režisūros mokeisi Švedijoje ir Suomijoje. Tavo trumpametražiui filmui „Pietys“ (2019 m.) gana artima Roy Anderssono kino estetika, o „Žmonės, kuriuos pažįstam“ savo situacijomis ir nedrąsiu, nejaukiu personažų mėginimu užmegzti ryšį su kitais, priminė Aki Kaurismäki kūrybą. Ar pats savo filmuose pastebi kitų režisierių įtakas, kas formavo tavo kinematografinę stilistiką?

– Didžiausia mano, kaip režisieriaus, formavimosi dalis yra susijusi su klaipėdietišku background‘u. Aštuonerius metus dailės mokiausi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, tad vizualumas buvo neatsiejamas kasdienybės elementas. Visur norėjosi ieškoti tam tikros estetikos – nuo aplinkos, kurioje gyvenau, iki aprangos ar jos detalių. Lygiai taip ir filmuose – ieškau tokių, kuriuose istorija būtų pasakojama vizualiai: ne ryškiais siužetais, ne pertekliniais dialogais. Nemėgstu filmų, kuriuose daug kalbama.

– Vadinasi, „Kava ir cigaretės“ (rež. Jimas Jarmuschas) į mėgstamų filmų sąrašą nepatektų?

– Nepatektų. Galbūt ir įdomu žiūrėti, bet vis dėlto ne mano filmas. Labiausiai veikia toks kinas, kurio pasitelkiami įvaizdžiai kuria metaforas taip, kad pats gali jas interpretuoti. Todėl man artimas Švedijos kinas – patinka Ingmaras Bergmanas, kurio filmuose taip pat netrūksta buvimo. Pastaruoju metu žiūriu nemažai Azijos kino, labai patinka japonų režisierius Hirokazu Kore-eda, taivanietis Tsai Ming-liang. Iš esmės mėgaujuosi lėtu kinu, ir nors „Žmonės, kuriuos pažįstam“ trunka vos truputį ilgiau nei pusantros valandos, personažų buvimas, o ne aktyvus veikimas kadre filmą ištęsia. Kai kuriems žiūrovams sunku priimti lėtumą, tačiau sąmoningai jo siekėme – jei būtume skubėję (o kiekvieną istoriją papasakoti galima labai greitai), auditorija netektų galimybės pabūti, susilieti su veikėjais – ne tik iškelti tam tikrų klausimų, bet per tą laiką galbūt net rasti vieną ar kitą atsakymą.

– Jei grįžtume prie pasikeitimo temos (kuri itin svarbi tavo filmo personažams), kokių pokyčių pastebėjai savyje per septynerius metus? Jei šiandien rašytum laišką sau – filmo režisieriui, kuo jis skirtųsi nuo to, kurį būtum jam rašęs tada, kai kilo idėja sukurti „Žmones, kuriuos pažįstam“?

– Būtų labai įdomu. Kadangi tokio laiško sau prieš septynerius metus neparašiau (gal ir reikėjo), šiandien tam režisieriui pirmiausia norėčiau padėkoti už tai, kad jis nepabijojo ilgo proceso. Taip pat priminčiau sau leisti jame būti ir mėgautis – nebūtinai siekti vien rezultato, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek bus. Per septynerius metus supratau, kaip svarbu priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Lėtas filmo kūrimo procesas leido natūraliai užsimegzti svarbiausiam – ryšiui su žmonėmis: tiek su komandos nariais, tiek su aktoriais. Aišku, pagalvoju, kiek laiko dabar reikės laukti kito filmo, klausiu savęs, kiek šįkart užtruksiu (juokiasi). Tačiau tikiu, kad tiek man, tiek pačiam filmui reikėjo tam tikros brandos, kuri įgyjama tik laikui bėgant. Nesakau, kad staiga tapau subrendęs, kad viskas ėmė ir paaiškėjo, bet ilgesnis kūrybos procesas leido reflektuoti, grįžti prie tam tikrų temų, jas iš naujo apmąstyti, pakeisti – tekėti.

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.

Išsiskiriantys ne tik savo dedikacijomis ryškioms asmenybėms (Fridai Kahlo, Hildegardai von Bingen, Fernandui Pessoa), bet ir apokaliptiškomis vizijomis bei sodriais regėjimų siužetais, jos eilėraščiai pulsuoja gaivališka gyvybe, besiskverbiančia į klaidžiausių būsenų ir nuojautų labirintus.

– Susipažinusios kalbėjome apie daugybę mus įkvepiančių moterų – nuo B. Spears ir F. Kahlo iki C. Lispector, Jurgos Ivanauskaitės, Virginios Woolf bei Chavelos Vargas. Dauguma jų išsiskyrė ne tik ryškiais charakteriais, bet ir emociniu trapumu, sudėtingomis psichologinėmis patirtimis. Vienoms teko prarasti save atsisakant savo prigimties, kitos be kompromisų klausėsi vidinio balso, tačiau anksti perdegė. Kai galvoju apie tavo kūrybą, prieš akis iškyla ne vienas laisvos asmenybės portretas. Kuo jos reikšmingos tau pačiai?

– Žaviuosi Fridos teiginiu: „Esu pati sau mūza, nes save pažįstu geriausiai.“ Tiesa, esu parašiusi eilėraščių, įkvėptų ne tik moterų, bet ir portugalų rašytojo F. Pessoa, tačiau moterys literatūroje mane tikriausiai traukia dėl to, kad pati esu moteris. Vyrai dažnai atrodo grėsmingi, nes jų taip gerai nesuprantu, o moterys organiškai artimesnės. Mene man įdomiausia androginiška pozicija – prisiminkime Fridą. Socialinių normų atžvilgiu ji apskritai dažnai elgėsi kaip vyras: turėjo daug romanų su moterimis, nevengė aštrių pasisakymų. Tačiau savo kūryba nesiekiu akcentuoti lyčių skirtumų ar juos nagrinėti. Taip pat eilėraščių nenoriu priskirti kokiai nors krypčiai ar teorijai įgyvendinti. Man svarbios moterų teisės, tačiau eilėraščiuose moterų nesiekiu vaizduoti kaip stiprių antžmogių, tarsi turinčių rodyti pavyzdį visoms kitoms, mokyti gyventi. Hildegarda ar Frida nėra sektinas pavyzdys, labiau įkvėpimo šaltinis.

– Koks aspektas rašant eilėraštį ar rengiant publikaciją spaudai tau yra svarbiausias? Gal svarstei, kokia galėtų būti tavosios poezijos misija, jei tiki, kad rašymas apskritai gali taip vadintis?

– Rašymas man pirmiausia yra būsenų reflektavimas, o iš esmės – gyvenimas. Tai, kaip suvokiu realybę, perleidžiu per vidinį savo filtrą ir ištransliuoju. Taip rašymas tampa priemone pasauliui suvokti. Kažką pamatau, pajaučiu, o patirtis reflektuodama sukuriu siužetus, simbolius, įvaizdžius. Tačiau savo eilėraščių konfesiniais nevadinčiau. Nors juose galima rasti nemažai autobiografiškumo, pritarčiau Williamui Burrough, sakiusiam, kad visa literatūra yra autobiografija, o tie, kurie tikina, kad taip nėra, tiesiog bando pasislėpti. Žinoma, kartais tokia literatūra nemaloni, nes leistis į savo būsenas ir jas pažinti nelengva. Tačiau tikiu, kad gera literatūra turi kelti nerimą.

Kita vertus, rašymas man taip pat yra kontakto kūrimas su kitomis asmenybėmis. Kaip sakė mane gana paveikęs poetas Arthuras Rimbaud, „aš esu kitas“. Todėl man labai patinka ieškoti sąveikų su kitais rašytojais. Tiksliau – su mirusiais rašytojais (šypsosi). Galbūt dėl to, kad su jais negaliu pasikalbėti gyvai, tą dialogą mezgu taip, kaip pačiai norisi, įsivaizduojamą pokalbį nukreipdama sau įdomia linkme. Tai leidžia įsivaizduoti, kokie jie buvo. Galbūt, jei šiandien sutikčiau Fridą, ji mane pasiųstų velniop ir sakytų: eik tu iš čia su  savo eilėraščiais.

Patricija Gudeikaitė / A. Pilkauskaitės nuotr.

– Kalbant apie sudėtingas psichologines būsenas, jų reflektavimą ir savotišką susintetinimą, jas paverčiant meno kūriniais, prisimenu XX a. antrosios pusės psichoanalizės mokyklos teoretikus. Nagrinėdami individus kankinančią nemalonią patirtį (praeitį), jie priėjo prie išvados: norėdami ką nors pamiršti, pirmiausia tai turime preciziškai prisiminti. Ar rašymas tau padeda ką nors pamiršti? O gal priešingai – prisimeni ne tam, kad pamirštum, o tam, kad išsaugotum, patirtį kaip sekretą pakišdama po simboliniu stikliuku?

– Noriu išsaugoti, ne pamiršti. Manau, kad kai nori pamiršti, iš tiesų tu pabėgi nuo savęs, o nuo savęs bėgti nenoriu. Tam tikra prasme toms būsenoms, savo ligai ar išgyvenimams noriu žiūrėti tiesiai į akis. Galbūt dėl to siekiu rašyti be jokių pagražinimų – taip, kaip iš tiesų suvokiu realybę, net jei ji kam nors pasirodytų siaubinga. Kiekvienas tekstas man yra kaip atskiras, gyvas ir pulsuojantis organizmas – labiau žvėris negu sekretas. Ieškoti ir atkasti – skaitytojo užduotis, todėl visada įdomios įvairios skaitytojų interpretacijos. Kartais paklausau komentarų ir nustembu – skaitytojas perskaitė visiškai priešingai, nei aš galvojau rašydama. Tačiau poezijos nesinori sakralizuoti ir uždengti stikliuku, net jei jis būtų ypatingas, didinantis ar iškreipiantis vaizdą. Man svarbiau, kad kiekvienas eilėraštis kvėpuotų pripildytas vidinės jėgos. 

– Tavo eilėraščių publikacijos pasižymi cikliškumu, bendra jungiančia tema ir plėtojamais siužetais, sukeliančiais mizanscenos įspūdį. Dėl šios priežasties eilėraščiai primena sustabdytą filmo kadrą arba piešinį, pasakojantį tam tikrą istoriją. Kuo poezijoje tau svarbus siužeto konstravimas, iki šiol dažnai įvardijamas kaip prozos tekstams labiau būdingas bruožas?

Taip, man patinka tik komplikuoti dalykai. O jei rimtai, smalsu prisiliesti prie to, kas suvokiama kaip perversija, defektas, patologija. Mane traukia skirtingi poliai, ribiškumas.

– Pirmą savo kūrinėlį parašiau vienuolikos, ir tai iš tiesų buvo proza. Todėl tavo pastebėtas proziškumas, siužetų kūrimas išliko iki šiol. Eilėraščiuose man patinka kurti miniatiūrines istorijas, savotiškas mizanscenas, nes, kaip minėjau, svarbu, kad tekstas būtų gyvas, kad jame vyktų veiksmas. Siužetai padeda kurti gyvybiškumą, personažus, jų sąveikas, užtikrina kraujo tiekimą eilėraščio arterijoms. Pirmąjį savo kūrinį pavadinau „Šešėliu“. Jo protagonistas, kaip Orlando V. Woolf romane tuo pačiu pavadinimu, buvo būtybė, galėjusi įsikūnyti į bet kurias asmenybes iš bet kokios epochos. Vis dėlto jis buvo nelaimingas, nes neturėjo savo autentiškos savasties. Galbūt šis mano tekstas jau tada pranašavo, kad vėliau eilėraščiais mėginsiu atkartoti galimybę įsikūnyti į kitas asmenybes ir pasaulį suvokti iš jų perspektyvos? Vėliau prozą iškeičiau į poeziją – tikriausiai dėl to, kad kartais man sunku susikoncentruoti ir susikaupti. Proza yra žanras, kuris reikalauja kasdienės disciplinos, o poezija yra tarsi blyksniai, kurie man dabar artimesni. 

– Tačiau rašyti siužetinius eilėraščius ir istoriją sutalpinti ne į vieną puslapį, kaip leistų prozos žanras, bet išgryninti iki kelių eilučių poezijos – nemenkas iššūkis, ypač žinant, kad rašydama vieną eilėraštį jam skiri ne pusdienį, o bent kelias savaites. Koks tavo kūrybinis procesas?

– Iš tiesų poezijos kūrimo procesas nėra lengvesnis – kai ruošiuosi rašyti eilėraštį, tam skiriu daugybę laiko. Perskaitau viską, ką randu apie asmenybes, kuriomis remdamasi rašau. Tarkim, kai kūriau ciklą, skirtą viduramžių kompozitorei ir mistikei H. von Bingen, perklausiau visus jos muzikinius kūrinius, peržiūrėjau filmą, skaičiau jos knygą anglų kalba. Vien tik informacijos ieškojimo procesas užtruko tris mėnesius. Dabar rašau eilėraštį, skirtą Fridai. Žiūrėdama jai skirtą dokumentiką daugiau sužinojau apie Fridos kurtus retablos (Meksikoje populiarūs spalvingi aliejiniai paveikslai, dažnai vaizduojantys scenas iš šventųjų gyvenimo), tada ieškojau jų internete. Pasirengimo proceso metu dažnai jaučiuosi kaip privati detektyvė, tirianti tam tikrą bylą. Dažnai tai alinantis ir obsesyvus darbas. Kartais negaliu užmigti vien todėl, kad dar neradau, tarkim, trečios eilutės iš Hildegardos vizijos. O kai jau turiu užtektinai medžiagos – dienoraščius, kino filmus, interviu, tekstus ir panašiai, viduje viską perfiltruoju. Taip rašydama apie kitas asmenybes pati pasaulį pradedu matyti jų akimis – valgau pusryčius ir įsivaizduoju, ką ir kaip valgytų Hildegarda ar Frida. Iš esmės tai tampa literatūrinės personifikacijos persikėlimu į realybę. Galbūt tokie persikūnijimai man reikalingi ir dėl to, nes esu žmogus, kuriam sunku ilgai išbūti su savimi. Tad vis ieškau, su kuo galėčiau užmegzti kontaktą. 

– Paradoksalu tai, kad įsikūnijimui renkiesi ne sėkmės lydimas asmenybes – netrūksta įvairiausių gyvenimo guru, influencerių, laimingu gyvenimu besimėgaujančių garsenybių, bet priešingai – domiesi komplikuotais personažais. Studijuodama floristiką užsiminei, kad už klasikines raudonas rožes tau įdomesni netradiciniai augalai, keistos jų kompozicijos, net bjaurumo estetika. Kuo žavingas netobulumas?

– Taip, man patinka tik komplikuoti dalykai. O jei rimtai, smalsu prisiliesti prie to, kas suvokiama kaip perversija, defektas, patologija. Mane traukia skirtingi poliai, ribiškumas. Galbūt dėl to domiuosi ir naiviuoju autsaiderių menu. Jei reikėtų rinktis, ir savo poeziją mielai priskirčiau autsaiderių kūrybai, nes būtent joje atrandu tikrumą, autentiką, viskas atrodo pažįstama. Mene nemėgstu glazūruotų paviršių. Mane žavi kontrastai. Galiu žiūrėti „Šėtonišką tango“, o paskui įsijungti miuziklą su Carmen Miranda. Kaip viena mano mylimiausių menininkių Yayoi Kusama buvo apsėsta taškų, (polka-dots), kurie man primena amžinybę, taip aš esu apsėsta priešybių. Dėl bjaurumo estetikos pasitelksiu kitą pavyzdį. Jeanas Genetas – kitas mane paveikęs kūrėjas. Jo „Gėlių dievo motina“ turbūt yra viena šlykščiausių skaitytų knygų, bet autoriaus rašymo stilius, detalės, kone religinis mistiškumas tą kūrinį kartu paverčia ir vienu gražiausių bei sudėtingiausių knygų. Tobulumas man asocijuojasi su nuoboduliu. Bjaurume dažnai slypi daugiau tikrumo. Tai man yra svarbiausia.

– Minėjai, kad tavo poezija yra gana atvira ar net autobiografinė, tačiau niekada nerašai iš „aš“ perspektyvos (nebent „aš“ būtų kita asmenybė). Ar taip bandai pasislėpti nuo galimų skaitytojų interpretacijų? Ar ilgai kaupeisi savo kūrybą parodyti kitiems – ne tik artimiesiems, draugams, bet ir kultūrinės spaudos redaktoriams? 

– Rašydamas dažnai bijai kitų būti demaskuotas dėl praeityje patirtų atstūmimų – baisu per daug atsiverti. Galvoji, kad skaitytojas pernelyg gerai tave pažins, o to nesinori. Gal todėl ir renkuosi įsikūnyti į kitą. Pirmosios publikacijos, visaip kaip ir pirmieji eilėraščių pristatymai artimiausiems žmonėms, buvo gąsdinantis dalykas. Džiaugiuosi, kad turėjau ratą žmonių, kurie skatino tai daryti, nors ir buvo beprotiškai baisu. Jei atvirai – apskritai negalvojau, kad mano kūrybą kas nors kur nors publikuos. Esu gana paranojiškas žmogus, dažnai prisigalvoju keisčiausių dalykų, nors jie dažniausiai taip ir neišsipildo. Pirmuosius prozos bandymus pristačiau mokyklos laikais, dalyvaudavau literatūriniuose konkursuose, publikavausi „Pašvaistės“ žurnale. Pirmąją poezijos publikaciją parengiau prieš ketverius metus ir nusiunčiau „Šiaurės Atėnų“ redaktorei. Tai kėlė daug nerimo, išprovokavo ne vieną nemigos naktį. Tačiau kai redaktorė parašė, kad eilėraščius publikuos, labai apsidžiaugiau. Tai daug reiškė – mano poezija nėra total garbage. Savikritikos man niekada netrūko. Kita vertus, autoriai ir neturi būti patenkinti savo tekstais. Kitaip jie nustotų ieškoti ir tobulėti. Kol esi nepatenkintas, tol procesas gyvas – ieškai naujų formų, simbolių, įvaizdžių: esi nuolatinio degimo būsenos. Akimirka, kai pasakysi, kad parašei geriausią savo eilėraštį, reikš, kad nuo tada pradėsi eilėraščius štampuoti, rašyti tą patį per tą patį, kartotis. Neįsivaizduoju, kas rašytojui gali būti blogiau. 

– Tavo drąsa ir poetinė išmonė neliko nepastebėta ar neįvertinta. Už eilėraščius 2020 m. Poetinio Druskininkų rudens metu buvai apdovanota Antano A.Jonyno prizu. Ar šis apdovanojimas leido labiau pasitikėti savimi? O gal priešingai – tapai sau dar reiklesnė?

– Tą vakarą, kai salėje skelbiant laureatą išgirdau savo vardą, užliejo euforija. Nesitikėjau tokio įvertinimo, bet tai nesutrukdė juo džiaugtis. Kai viskas nurimo ir grįžau į savo kambarį, apsiverkiau. Žinoma, tai buvo džiaugsmo ašaros, negalėjimo patikėti ašaros. Patiko ir pats festivalis. Nustebino netikėtas kitų poetų palaikymas, ypač vyresnės kartos. Tai dar kartą leido pajusti, kad mano kūryba nėra visiškas mėšlas. Žinoma, svarbu niekada neužmigti ant laurų – tai dažnai man primena ir tėtis, o aš jam pritariu.

– Ar kada galvojai, kas poezijai galėtų tapti atsvara? Tarkim, jos rašymas staiga tampa draudžiamu užsiėmimu, arba pati suvoki, kad nebegali ar nenori rašyti. Kokioje srityje save realizuotum?

– Gal dar labiau įsitraukčiau į floristiką, toliau kurčiau augalų kompozicijas. Tarp šių sričių pastebiu ne vieną panašumą. Kai kuri kompoziciją, laidotuvių ar vestuvių puokštę, kiekvienas jos elementas turi sau skirtą vietą, kurioje turi atlikti funkciją. Taip pat ir poezijoje. Kiekvienas kablelis, brūkšnys, žodžio perkėlimas į kitą eilutę – viskas turi priežastį. Negali rašyti bet kaip. Žinoma, gal kiti ir gali, bet kalbu apie save. Aš negaliu rašyti bet kaip, ir šiuo klausimu esu gana griežta. Tas griežtumas man būdingas tiek rašant eilėraščius, tiek kuriant augalų kompozicijas. Floristika taip pat leidžia patirti ir suvokti visa ko laikinumą, praeinamumą. Juk dirbu su gyvomis gėlėmis, kurios netrukus nuvysta. Tačiau net floristika poezijai netaptų atsvara.

– Paminėjus laikinumą, norisi pastebėti, kad mirties nuojautos, egzistencinio trapumo netrūksta ir tavo eilėraščiuose. Tačiau mirtis tavo kūryboje nėra kažkas, ko lyrinis subjektas bijotų ar mėgintų išvengti. Priešingai, jis suvokia savo mirtingumą kaip galimybę tęstis įsikūnijus į kitas materijas. Kaip floristika ar kitos veiklos daro įtaką rašymui?

– Pastebėjau šias paraleles. Tačiau svarbu išskirti ir esminį šių veiklų skirtumą. Kai dirbu su gėlėmis, kai kuriu puokštes, kai dėlioju augalų kompozicijas, jaučiu, kad tai sukuria labai trumpą emocinį efektą. Kai skaitau poeziją, tas efektas taip pat žybteli kaip blyksnis. Tačiau jis tampa esminiu elementu – savotiška priežastimi naujiems impulsams. Blyksniui žybtelėjus, mintyse jau dėliojasi naujo eilėraščio pamatai, tačiau kol jį parašai, dar ilgai turi klaidžioti labirinte. Neretai ir aklavietėje lieki. Turiu nemažai nebaigtų eilėraščių, tačiau prie jų negrįžtu. Suprantu, kad viskas, jau baigta, tas efektas nutrūko. Vadinasi, tekstas taip pat nustojo gyventi. Eilėraštis išsikvepia tada, kai jauti, kad pradedi kartotis ir nebeturi ko pasakyti. Turiu vieną patirtį kuriant žurnalą „Dešra ant žaizdos“. Jame publikavau tris eilėraščius, o du iš jų buvo visiškai išgimdyti, pabaigti tik dėl to, kad pabaigčiau. Tie tekstai šiandien man visai nepatinka, jų neįtraukčiau, tarkim, į savo knygą, nors juose ir buvo įdomių metaforų. Dabar apskritai atsisakyčiau publikuotis arba palikčiau vos kelias eilutes. Literatūra yra gyvas organizmas, iš kiekvieno kūrinio turi sunktis gyvybiškumo syvai. Todėl kartotis ir kalbėti apie tą patį tokiomis pačiomis priemonėmis man nepriimtina. 

– Tau užsiminus apie būsimą knygą, prisimenu poeto Ernesto Noreikos mintį, kurią jis išsakė mūsų interviu metu po savo trečiosios eilėraščių knygos „Apollo“ pasirodymo. Ernestas teigė, kad nerašė trečiosios knygos, bet rašė eilėraščius, vėliau į ją sugulusius. Tikiu, kad tavo požiūris panašus, ypač pasidalijus patirtimi rašant eilėraščius iš reikalo. Ir vis dėlto – kaip įsivaizduoji savo pirmąją knygą?

– Prisipažinsiu, kad mintis apie knygą šiuo metu yra varomoji gyvenimo jėga ir pagrindinis tikslas. O gyvenime tikslą turėti yra visai neblogai, nes buvo etapų, kai jo neturėjau. Tai va, visai geras jausmas (šypsosi). Man svarbu, kad knyga turėtų griežtą struktūrą, kad tai nebūtų pavieniai sumesti tekstai. Įsivaizduoju keturis skyrius, kurie veiktų kaip atskiri ciklai. Eilėraščiai turės pereiti mano atranką, todėl į knygą pateks tik pati jų esencija – tai, kas pasisekė geriausiai. Taip pat labai svarbus išbaigtumo elementas. Rengiant knygą jis esminis. Tačiau pastebėjau, kad kuo daugiau prie tos knygos dirbu, tuo dažniau jaučiuosi kaip Johannas Wolfgangas Goethe, visą gyvenimą rašantis „Faustą“. Vos užrašau vienas, jau iškyla kitos mintys. Nesakau, kad nepatiriu kūrybinių  krizių. Žinoma, patiriu. Tačiau jos nesusijusios su tuo, kad neturiu ko pasakyti. Dažniau – atvirkščiai. 

Patricija Gudeikaitė / A. Pilkauskaitės nuotr.

– Tuomet gal nepatiri ir baimės, kad, parašiusi vieną eilėraštį, kuriuo pati būtum bent jau santykinai patenkinta, daugiau tokio neparašysi?

– Oi ne, tokios baimės neturiu. Filosofas Ludwigas Wittgensteinas sakė: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“. Todėl nebijau nebeturėti ko pasakyti. Jei tas suvokimas kada nors ateitų, pirmiausia būčiau dėkinga ir daryčiau kitus dalykus. Iš tiesų net viliuosi, kad man laiku pavyks tai pajusti, nes yra ne vienas poetas, leidžiantis vieną poezijos rinkinį po kito. Dvidešimta knyga, o eilėraščiai tie patys. Atrodo, kad tikrai galėtų paprasčiausiai sustoti, neberašyti. Tačiau nesustoja, tai daro tarsi iš inercijos. Galbūt ir dėl dėmesio stokos – juk išleidęs naują knygą ir vėl trumpam apie save primeni. Daliji autografus, duodi interviu. Visai kaip ir aš dabar (šypsosi). Galbūt jiems rašymas ilgainiui yra tapęs įpročiu: ryte atsikelsiu, sėsiu rašyti ir bus naujas eilėraštis. Žinoma, tiems poetams nesiūlau tapti A. Rimbaud, kuris nustojo rašyti visai jaunas ir viską metęs išvažiavo į Afriką dirbti vergų pirkliu. Bet laiku suvokti, kad išsisėmei, man atrodo labai svarbu.

– Ar svarbu, kad skaitytojas eilėraščius suprastų taip, kaip juos supranti pati? Štai 2020 m. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas vadovaujasi tvirta nuostata, kad skaitytojas niekada nesvarbus.

– Kiek sykių teko susidurti su skaitytojais, tiek kartų suvokiau, kad tai aš sau esu didžiausia kritikė. Niekas manęs taip nesugeba sukritikuoti, kaip aš pati. Tačiau modelio, pagal kurį įsivaizduočiau savo skaitytoją, neturiu. Eilėraščius kažkada skaičiau su literatūra nesusijusiai pusseserei. Jos įvertinimas „jaučiu“ buvo tikras komplimentas. To rašančiajam ir pakanka – kad skaitytojai tavo kūrinius jaustų. Poezijos nemėgstu ir kategorizuoti – priskirti save vienai ar kitai rašančiųjų lygai. Kritiko nuomonė nėra svarbesnė už paprasto skaitytojo. Skirstymas rimta – nerimta dvelkia snobizmu, kuris man yra atgrasus. Įdomu, kad skaitytojai mano kūrybą dažnai vertina kaip rimtą, sudėtingą, nors ne viename eilėraštyje yra nemažai groteskiško humoro, kurio skaitytojai neperskaito. Panašiai, kai skaitau Franco Kafkos knygas, įsivaizduoju, kad jis kažkur paraštėse slapta juokiasi: vedžioja skaitytoją savo labirintais ir klaidina, o iš tiesų paprasčiausiai smaginasi. Todėl dažnai stebiuosi, kodėl skaitytojai mano eilėraščiuose nepastebi to sarkazmo, absurdiško humoro. Gal remarkose pažymėti, kad jį naudoju (juokiasi)?

Apskritai, man įdomu bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Organizuodama literatūrinius renginius renkuosi netradicines, neoficialias erdves. Norisi eksperimentuoti, ieškoti naujų būdų pristatyti literatūrą, vengti pompastikos, dirbtinio dramatizmo ir perdėto rimtumo. Paradoksalu tai, kad net jei ir mėginu kurti bendruomeniškumą, literatūroje vis tiek jaučiuosi autsaidere.

– Rašytoja G.Kazlauskaitė savo komentare „Talento mitologija“ dalijasi nuomone: „Gal net būtų saugiau sakyti, kad talentas, kaip substancija, apskritai neegzistuoja. Jo reikšmė tokia niveliuota, kad gal geriausia būtų kurį laiką išvis to žodžio nevartoti. Egzistuoja žmogaus gabumai, duomenys, kurie pažadinami arba ne, vystomi arba ne, panaudojami arba ne. Talentas yra tai, kas supurto sėkmės visuomenę kaip trinktelėjęs meteoritas, bet iš pradžių visi apdega.“ Kaip manai, ar talentas nėra pernelyg romantizuojamas? O gal būtent žinojimas, kad esi talentingas, ir padeda vystyti tam tikrus gabumus? Ar apie talento ir darbo santykius kalbatės rašymo salonų metu?

– G.Kazlauskaitė taikliai sako, kad rašantys ir kuriantys apdega. Kai vedu dirbtuves ar salonus ir dalyviai prašo patarimo dėl rašymo, dar tikėdami, kad toks aukso grynuolis egzistuoja, ar kaip tik – sako, kad rašymas ne jiems / joms, nes esą tokiam užsiėmimui reikia talento, o jie / jos nesijaučia juo apdovanoti, išsakau panašią mintį – turi talentą ar ne, vis tiek turi daug dirbti, kol susirenki tau tinkančių metodų kraitelį ir būni išbandomas visų įmanomų veiksnių – vidinės ar išorinės kritikos, kitų abejingumo, savo abejonių, susipažinimo su šešėlinėmis pusėmis ir pasąmonėje užkoduotomis asociacijomis. Gal visai verta į talentą pažvelgti ne kaip į duotybę, bet kaip į nuopelną, ateinantį per laiką. Panašiai yra ir kalbant apie įkvėpimą, kuris aplanko rašant, retu atveju, kai laukiama jo žiūrint į vieną tašką. Apie talento ir darbo santykį daugiau kalbu su pirmąkart sutinkamais žmonėmis – kai kas kviečia suorganizuoti dirbtuves, o dalyviai uoliai krato galvas, kad rašymas ne jiems. Man norisi romantizuoti ne išskirtinį talentą, suteiktą tik išrinktiesiems (kaip ir buvo senaisiais laikais, kai rašyti ir skaityti galėjo ne kiekvienas), bet tikėjimą, kad kiekvieno viduje – kūrėjas, reikia tik įdirbio, kad jis pasirodytų. Tada ir rašyti lengviau, ir mažiau spaudimo įrodyti savo vertę kaip išrinktajam / -ajai. Rašančiajam praverčia ne įsivaizduojamas talentas, bet vaikiškas smalsumas, pastabumas detalėms ir noras gyventi plačiai.

Gal visai verta į talentą pažvelgti ne kaip į duotybę, bet kaip į nuopelną, ateinantį per laiką.

– Teigi, kad rašyti moka visi, o rašymo procesą neretai įvardiji kaip transformuojantį būdą augti ir pažinti save. Ar rašymas, nuvedęs iki depresijos, padėjo su ja ir susidoroti? Ko išmoksti įkvėpdama ir palaikydama kitus?

– Kaip Winstonas Churchillis depresiją vadino savo juoduoju šunimi, taip ir mane ši bičiulė užkalbino toli gražu iki knygos pradėjimo momento. Tikroji depresija nėra tas pats, kas sezoninė depresija, kuri ateina rudeniop ir pasitraukia paukščiams grįžtant. Su depresija gyvenu nuo ankstyvos paauglystės – tam tikru metu išmokau ją neigti ir įtikinau save, kad esu tokia pati, kaip ir kiti, o tas išgyventas depresijos epizodas niekaip nesusijęs su nauja mano tapatybe. Taip ir gyvenau, silpnesnių ar stipresnių simptomų talžoma, bet uoliai nuo jų atsisiedama. Tada, dvidešimt antraisiais gyvenimo metais, atsirado knyga. Gal ir gerai, kad dar nežinojau, kas laukia, nes būčiau viską metusi. Knygos rašymas yra geriausias būdas pažinti savo šešėlius, užmirštus skaudulius, traumas, siaubus. Atsisėdęs priešais baltą popieriaus lapą nebegali meluoti, net jei bandai, pasieki tašką, kai, keliaudamas maloniais prisiminimais, atidarai ne tą skrynelę ir oplia – pasipila. Taip buvo ir man, atrakinau pasąmonę ir prisiminiau dalykus, kurie, maniau, niekada neegzistavo. Depresija buvo rožinis dramblys vidury kambario, kurio rinkausi nematyti, o rašymas bedė į jį pirštu. Kalbant apie gijimą, ši liga man panaši į cukrinį diabetą, su kuriuo mokaisi gyventi, bet niekada galutinai neatsisveikini. Tačiau liga padeda būti empatiškesnei, atviresnei ir geresnei kūrėjai, o tai mano veikloje būtina. Palaikydama kitus rašymo kelyje mainais gaunu į žodžius sunkiai įvelkamą jausmą, kuris turbūt ir yra gyvenimo prasmė. Šiandienėje visuomenėje tiek daug kalbama apie individualumą, asmeninius tikslus, meilę sau, kad pamirštama, jog užstrigę savyje daugiau prarandame nei atrandame. Santykiai su kitais, jų palaikymas sunkiais momentais, mokymasis klausytis, pastebėti genialumą net ir paprastuose pradedančiųjų tekstuose, pagreitina mūsų augimą. Kaip sakoma, jei nori eiti greitai – eik vienas, jei nori toli – kibkis kitam į parankę.

– Kaip pradedančiajam žinoti, kada terapinio rašymo metu parašytas tekstas tampa literatūra? Ar egzistuoja kokia nors šių žanrų skirtis ir kaip ją galėtum įvardyti?

– Manau, kad literatūrą nuo terapinio teksto skiria pasirinkimas – rašai sau ar pasakoji kitam. Kiek kalbuosi su kitais rašančiaisiais, pirmasis juodraštis, net ir rašant knygą, visada būna sau. Toks tekstas nuo galutinės versijos skiriasi ne vien tuo, kad dar nėra peržiūrėtos gramatinės, stiliaus klaidos, bet ir tuo, jog pasakojimas vystosi grynuoju srautu, nebandant ką nors nuneigti, užslopinti, negalvojant, ar jis patiks skaitytojui. Ir mano knygos pirmas variantas buvo sąmonės srautas, įvilktas į skyrius. Bet kuo labiau jis įgyja fizinį knygos formatą, tuo daugiau galvoju ne apie save, bet apie skaitytoją, mokausi nusimesti savanaudiškumą ir klausti – ar tai, ką pasakoju, padės kitam žmogui nueiti keliu iki esminės knygos žinutės, minties, kurią jis išsineš?

– Itin populiarus norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgårdas, išgarsėjęs šešių autobiografinių romanų serija „Mano kova“, yra ne tik gretinamas su Marceliu Proustu, Robertu Musiliu ir Thomu Mannu, bet ir pašiepiamas dėl perdėto susitelkimo į savo išgyvenimus. Ar gerai knygai pakanka prierašo „tikra istorija“, „paremta faktais“, ar vis dėl to svarbesnė unikali kūrinio stilistika, kalba?

– Vertėjas Antanas Gailius yra pasakęs: svarbu – ne ką pasakoji, bet kaip pasakoji. Ir aš su juo sutinku. Prastu stiliumi, kalba galima nužudyti geriausią istoriją. Jos tikrumas, žinoma, prideda intensyvumo prieskonį, kita vertus, sakoma, kad visi rašytojai, net ir rašantys fikciją, palieka savo egzistencijos, patyrimų pėdsakų, todėl dar nereiškia, kad paremtas tikrais faktais tekstas skaitytoją užburs labiau nei išgalvotas. Gerai tu kažkurio mudviejų pokalbio metu pasakei, kad svarbu galvoti ne kaip būti geru rašytoju, bet kaip geriau rašyti. Iki šiol tai sau primenu. Kalbant apie K.O.Knausgårdą, skaitydama jo knygas išsinešiau detalumo pojūtį, kuris kai kuriems skaitytojams gali įgristi. Bet kiekvieno žmogaus istorija drauge yra ir jo šeimos, bendruomenės, kartos istorija. Man kaip tik norisi paskatinti pradėti nuo savos istorijos taško ir knaisiotis iki smėlio krislelių. Gal būtent ši istorija padės kitam patirti tapatumą, nesijausti vienišam, kitokiam po žvaigždynais, o ir mums, rašantiems, savos patirties suvokimas padeda geriau pajausti kitą. K.O.Knausgårdą gerbiu už tai, kad jis rašantiesiems tikras istorijas leido patikėti paprasto žmogaus istorijos prasmingumu.

– Rašymo salonai „Writest“ skirti visiems, norintiems susigrąžinti gyvenimo ir rašymo džiaugsmą, pajusti bendrystę ir išmokti atvirumo su savimi bei kitais. Pati socialiniame tinkle „Facebook“ apie kūrybos pristatymą atsiliepi tokiais žodžiais: „Geriausia rašymo proceso dalis – dalijimasis tuo, ką sukūrei, ir kūrybinis tapatumo jausmas, kai girdi kitus skaitančius.“ Kas nulemia rašymo džiaugsmo praradimą ir kaip bendros kūrybinės praktikos gali padėti šį jausmą atkurti? Juk neretai manoma, kad rašytojo profesija – itin vieniša.

– Rašymo veiksmui būtina vienatvė. Turi sėstis ant kėdės, sofos ar ant grindų ir imtis darbo – niekas kitas už tave istorijos nepapasakos. Tuo metu, kai gyveni dešimčių veikėjų gyvenimus ir panyri į rašymo transą, žmogiškieji ryšiai blaško. Kita vertus, pati ilgai užsidariusi kūrybinėje vienutėje pasiekdavau tašką, kai reikėdavo pasidalyti patiriamų emocijų karuselėmis ir suvokimais su kitais. Taip atsirado poreikis ieškoti bendruomenės, o beieškodama pagalvojau, kodėl pačiai jos nesukūrus. Rašymo džiaugsmo praradimą gali nulemti dažna kritika, išorinis abejingumas, taip pat užstrigimas savo galvoje, rutinoje. Tada toks trumpas pabėgimas į savo rašymo gentį ir suveikia. Bendros kūrybinės praktikos tampa žaidimų aikštele, kur pasitikrini metodus, prieš juos naudodamas viešesnėje kūryboje, čia gali klysti ir jokie redaktoriai ar leidėjai už tai nebaus. Rašymo salonuose stengiuosi sukurti aplinką, kur dalyviai gautų tik pozityvų grįžtamąjį ryšį. Tai sumažina rašymo blokų tikimybę išėjus už salono ribų, nes smegenys apgaunamos, kad rašymas nebūtinai lygu kritikai, žmonės paprastai įgyja didesnį pasitikėjimą savimi, lengviau rašo ir drąsiau eksperimentuoja.

– Kalbant apie socialinius tinklus, tampančius savotiškais sėkmės istorijų metraščiais, juose nevengi dalytis ne tik savo pasiekimais, bet ir nesėkmėmis. Kartą, kai savo knygos rankraštį išsiuntei vienai leidyklai ir sulaukei neigiamo atsakymo, paskelbei įrašą, svarstantį, ką reiškia rašyti: nuolat abejoti, sulaukti kritikos, visada prisiimti atsakomybę ir pan. Šis įrašas sulaukė ir kitų rašančiųjų dėmesio. Ar pasigendi glaudesnio kuriančiųjų tarpusavio ryšio, palaikymo?

– Kai prieš dvejus metus pradėjau dalytis asmenine rašymo kelione socialiniuose tinkluose, sau pasižadėjau, kad būsiu atvira prieš save ir kitus. Buvo kartų, kai mėginau palaikyti atstumą bijodama nudegti ar tapti per daug įskaitoma kaip tas baltas popieriaus lapas. Iš pradžių labai pasigedau kitų rašančiųjų palaikymo, ypač bendravimo tarp skirtingų rašytojų – jau išleidusių knygas, jas dar tik rašančių ir visai pradedančiųjų – gal todėl buvo baisu dalytis būtent tais kritikos, atmetimo patyrimais. „Writest“ gimė iš noro būti ta jungtimi, atvirumo erdve, kur gali susitikti pradedantis ir jau daug nuveikęs, ir abi pusės gali ko nors viena iš kito išmokti. Turbūt neblogai renku karmos taškus, vis dažniau sulaukiu kitų rašytojų palaikymo, noro pasidalyti savo patirtimis ir parodyti solidarumą. Dabar trūksta vienintelio dalyko – niekaip nerandu rašymo mentoriaus ar mentorės. Visi užsiėmę savo knygomis, bet gal, patikėjus šią mintį visatai, kas nors mane atras.

– Neretai prisistatai kaip gonzo rašytoja. Tai aštuntajame dešimtmetyje išpopuliarėjęs žurnalistinis istorijų pasakojimo būdas, realius faktus supinantis su autoriaus fantazijomis. Šiam žanrui būdingas subjektyvus pasakojimo stilius, asmeninės rašančiojo patirtys, siekiant išryškinti pasirinktą temą. Kuo gonzo stilistika yra artima tau, ar jį išmėginai dirbdama žurnalistikos srityje?

– Gonzo atradau prieš penkerius šešerius metus, kai dar dirbau žurnaliste. Tuomečiame žiniasklaidos kontekste buvo liaupsinamas objektyvumas, o man žurnalistinius tekstus norėjosi priartinti prie žmogaus akių lygio, kad skaitantysis geriau juos pajustų. Įkvėpta gonzo tėvo Hunterio Stocktono Thompsono, sumaniau sukurti savo žiniasklaidos projektą „Interviewer“, kur su komanda rašydavome, iliustruodavome ir filmuodavome gonzo interviu su įvairių sričių kūrėjais. Tai buvo kažkas naujo, nei girdėdavau auditorijose per paskaitas. Jaučiau užčiuopusi aukso gyslą, deja, jaunatviškas maksimalizmas ir išsitaškymas į skirtingas veiklas šį projektą nutraukė. Bet gonzo pajautą susipakavau į lagaminėlį ir išsinešiau į kelią. Nesvarbu, kur dirbau, ką dariau – ar kūriau strategijas rinkodarai, ar tekstus klientams, ar bendravau su viso pasaulio influenceriais, ar rašiau knygą, visada stengiausi įvelti asmeniškumą, patirtinį elementą, nes būtent jis išbudina tą, kuris už ekrano ar priešais popieriaus lapą. Per subjektyvumą galima pataikyti tiesiai į širdį ir džiugu, kad vis daugiau žiniasklaidos žmonių tai jaučia. Žmogus visada labiau pasitikės tuo, kuris neslepia savo jausmų, vertybių ir pasaulėžiūros.

– Rašytojas Andrius Jakučiūnas straipsnyje „Ką duoda vaizdingumas ir kaip jį panaudoti blogam“ apžvelgia žiniasklaidoje įsigalėjusį kalbos vaizdingumą, skirtą kurti stiprų emocinį lauką, jį „stiprinant žodžių (dažniausiai – vėlgi veiksmažodžių) reikšmes (pasakė = kirto, rėžė; prasidėjo = smogė; nelaimingas atsitikimas = katastrofa, tragedija ir pan.), taip pat įžvelgia dėl to kylantį pavojų mąstymo sveikatai. Anot jo, šiuolaikinė žiniasklaida neretai primeta skaitytojui būtinybę būti vienoje iš dviejų pusių, o tai skatina nesusikalbėjimą. Ar pastebi šią tendenciją ir kaip pati žvelgi į šiandienį kalbėjimo toną žiniasklaidoje?

– Ketverius metus mokiausi, kodėl žiniasklaida yra tokia, kokia yra, ir kaip būti jai atsparesnei, ir pastebiu tą keliamą būtinybę pasirinkti vieną pusę, norą kitą sumaišyti su žemėmis. Vieną vertus, pykstu dėl manipuliacijų, kurios žmones verčia priešais, kuria mitus apie verslininkus-vagis, alkanus menininkus-bohemiečius ar tik apie save galvojančius politikus. Tokios žiniasklaidos buvau įskaudinta, kai apie savo tėčio netektį pirmiausia sužinojau iš straipsnio ir sudužusio lėktuvo nuotraukų didžiojo portalo viršuje, o ne artimųjų skambučio. Kita vertus, suprantu, kad tai tik dalis žiniasklaidos ir, kalbėdami apie ją, mes naudojame eterį, kurį galėtume užpildyti geraisiais žiniasklaidos pavyzdžiais, bandančiais išgirsti visas puses. Tai nepriklausomi projektai „Nara“, „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“, „Išpakuota“, „Mokslo sriuba“, „Lėtai apie pasaulį“, „Randai“, taip pat „Žinių radijas“, „LRT radijas“.

– Viename interviu teigi, kad rašytojo profesija yra iškeliama, idealizuojama – kad juo gali būti ne kiekvienas ir kad rašytojais galima vadinti tuos, kurie yra parašę knygą, gavę apdovanojimą: „Aš bandau visą šitą reikalą truputėlį pakeisti ir įrodyti, kad rašytojas yra tas, kuris rašo, kuris eina link savo svajonės ir nebūtinai jau yra išleidęs knygą.“ Kaip sekasi rašytojo profesiją demitologizuoti? Ką tau reiškia būti rašytoja?

– Vis skirtingesni žmonės ateina į „Writest“ renginius, parašo, kad nori sukurti knygą, nors gal iki tol į rašymą žvelgė tik iš tolo. Tai neleidžia sustoti. Mes visi gimę būti pasakotojais, o rašymas – prigimtinė kiekvieno teisė išreikšti save ir būti išgirstiems. Siekiu, kad dar daugiau žmonių rastų priėjimą prie rašymo kaip būdo reflektuoti patirtis, paleisti sunkias emocijas, net stiprinti imunitetą ir didinti smegenų neuroplastiškumą. Tai įmanoma tik įžeminant šį užsiėmimą ir nukeliant rašytojo profesiją nuo pjedestalo. Galiu arba bijoti to, ką atrandu rašydama, turėti tai tik sau, arba pasidalyti ir stebėti, kaip pasaulis kinta. Noriu kasdien atsikelti ir pasirinkti antrą variantą, ir to linkiu kitiems. Būti rašytoja man reiškia kasdien iš naujo stebėti pasaulį, kartais visai paprastas žmonių ir daiktų detales, jų sąryšį, sustoti ir išprovokuoti įkvėpimą rašymo veiksmu, o ne jo laukti. Dar – klausytis intuicijos, kitų žmonių pasakojimų, pasitikėti procesu ir klausti, klausti, klausti.

– Romane „Santaka“ pasakoji jautrią asmeninę istoriją – pagrindinė veikėja išgyvena senelių ir tėčio netektį, grumiasi su nerimu, pasikartojančiais košmariškais sapnais, gedulu. Kaip, sunkias patirtis transformavusi literatūroje, paaugai?

– Nuo pat vaikystės mane augino tekstų žiniasklaidai ir rinkodarai rašymas, bet kurdama romaną vėl tapau naujoke. Ir tik dabar, knygos kelionei einant į pabaigą, pridariusi daugybę klaidų, padėjusi ir kitiems žmonėms rašyti bei atrasti atsakymus, suprantu, kad galėčiau ir pati knygą perrašyti pagal išmoktas pamokas, netgi sukurti geresnį kūrinį. Bet daug svarbesniu suvokimu kaip žmogui ir kaip rašytojai tapo gebėjimas leisti buvusiai savo versijai gyventi savo gyvenimą, taip pat ir literatūroje. Negaliu perrašyti savo praeities ir istorijos, galiu tik priimti ir tikėti, kad ir kitas pasaulio migles ir miglius tas tekstas pasieks laiku.

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.

– Rudens sezoną aktoriai neretai įvardija kaip naują pradžią. Nenuostabu – rugsėjį spektaklių pasiilgę žiūrovai gali pasimėgauti nauju teatro repertuaru. Šiais metais naujas sezonas tau prasidėjo ne tik Rusų dramos teatre, kurio trupėje vaidini jau aštuntus metus, bet ir asmeniniame gyvenime: išgyvenusi sudėtingą kojos traumą, parašei atvirą vizualinę novelę „Stigmos“. Turėdama nemenką aktorinę patirtį savo išgyvenimus nusprendei įkūnyti ne teatro scenoje ir ne pjesėje, bet prozos tekste. Kodėl literatūra?

– Seniai svajojau pradėti rašyti, tačiau vis stigo pasitikėjimo savimi ir koncentracijos. Karantinas čia pasitarnavo: susidariau griežtą dienotvarkę, artimiau susipažinau su disciplina, skyriau daugiau laiko apmąstymams ir tinkamai nukreipiau savo vidinę energiją. Mintis sukurti kažką, kas galėtų padėti tašką mano ligos istorijoje, gimė dar Lietuvos nacionalinio dramos teatro festivalio „Versmė 2019” dirbtuvių metu. Tuomet su mentore Simona Semenič užčiuopėme „Stigmų“ ašį: nusprendžiau rašyti ne apie tragišką įvykį, pakeitusį mano gyvenimą, bet jo pasekmes, todėl novelėje trauma lieka už teksto ribų. Kūrybinių dirbtuvių metu gimė idėja kurti monopjesę darbiniu pavadinimu „Bodypozityvi“, tačiau, prasidėjus intensyviam teatro sezonui, šią idėją teko paslėpti stalčiuje. Visiškai nesigailiu, nes dabar žinau – tuomet dar nebuvau subrendusi šiam darbui. Sugrįžusi prie jo, karantino metu gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją knygai rašyti. Vis dar ketinu sukurti ir monopjesę. Tačiau vasaros rezidencijos Babtyno dvare metu supratau, kad pjesė vis dėlto reikalauja kurti personažą, specifines veiksmo aplinkybes, o aš siekiau maksimaliai atvirai ir dokumentiškai papasakoti savo pačios išgyvenimo istoriją.

– Išpažintinės poezijos kūrėja, eilėraščių rinkinio „Helsinkio sindromas“ autorė ir literatūrologė Lina Buividavičiūtė interviu su Jurga Tumasonyte (2017 m. publikuotas „Literatūroje ir mene“) prisipažino, kad jai išpažintinė poezija yra nesumeluotas rašymas, nors „kartais net baisu, atgrasu, apie ką rašai. Kitaip negali, tai atrodo taip tikra, taip autentiška. Kita vertus, visuomet graužia mintis, ar tie išpažintiniai tekstai bus įdomūs skaitytojui, ar tai nebus tiesiog savirefleksija“. Ar rašydama „Stigmas“ nebijojai, kad autobiografinė novelė gali tapti tik dar viena iš daugybės šiuo metu populiarių savipagalbos knygų?

– Nors novelėje apstu įvairių simbolių ir gal tik man suvokiamų interpretacijų, tokiu būdu kviečiu skaitytoją susipažinti su mano pasauliu ir pamatyti šią istoriją iš mano perspektyvos. Knygoje kalbuosi ir su mirtimi, ir su Jimmy Morissonu, ir su kitais įdvasintais dievukais. Tai šioje istorijoje itin svarbu, nes per mintyse susikurtus fantomus renkuosi analizuoti nuo pat vaikystės mane lydintį vienatvės jausmą, kuris ilgą laiką trukdė save priimti. Nemanau, kad šis jausmas yra svetimas skaitytojui. Taip pat man patinka pasijuokti iš savęs, iš savo negalių: stengiuosi aprašyti skaudžiausius įvykius taip, kad ir skaitytojas galėtų nusišypsoti. Neturėjau poreikio rašyti savipagalbos knygos, ir, nors novelės rašymą galėčiau įvardyti kaip psichoterapinę patirtį, tai – praeitas etapas, į kurį galiu žvelgti iš rašymui svarbios laiko distancijos.

– Po sudėtingos, gyvybei pavojingos kojos traumos, ne vienos operacijos ir daugiau nei pusantrų metų, praleistų ligoninėse arba reabilitacijos klinikose, gijimo procesą sugebėjai derinti ne tik su asmeniniu gyvenimu, bet ir darbu. Ar repeticijas teatre galėtum pavadinti gydančiomis, ar tai labiau susiję su šiuo metu psichologų vis dažniau minimu FOMO (angl. fear of missing out) efektu – baime ką nors praleisti ir būti pamirštam?

– Kai tik atsidūriau ligoninėje, dar iki galo nesuvokdama įvykių rimtumo, bandžiau viską neigti, nuo kolegų nuslėpti savo diagnozę ir vis kažką žadėjau, melavau ne tik kitiems, bet ir sau, kad viskas tuoj susitvarkys ir galėsiu vaidinti, filmuotis, dalyvauti skaitymuose. Pasidaviau tik tada, kai iš gydytojų išgirdau žodį „amputacija“. Viename teatro festivalyje Charkove anksčiau buvau sutikusi po avarijos paralyžiuotą aktorę Fundą Mujde vežimėlyje, kuri pristatė savo monospektaklį. Pradėjau galvoti apie ją, apie tai, kad man teks susitaikyti su savo negalia ir priimti sprendimą: palikti sceną ar ne. Kai koją pavyko išsaugoti, sprendimas grįžimą į sceną derinti su reabilitacija pirmiausia buvo aptartas su plastikos chirurgu. Jis paskatino daugiau judėti, skirti laiko kojos lankstymui, o teatras tam – palankiausia vieta. Kita vertus, norėjau kuo greičiau pradėti vaidinti, nes tuo metu jau devynis mėnesius nebuvau teatre. 

– Tavo vaidmenų sąraše – fatališkos moterys, aistringos nuotakos, gražuolės komjaunuolės, cirko artistės, charakteringos mamos, dukros ir net raganos. Ar šie vaidmenys artimi tavo asmenybei? Jei taip, ar suvokimas, kad po išgyventos traumos negrįžtamai pasikeitei ne tik pati, bet ir tavo kūnas, negąsdina? Ir apskritai, ar įsivaizduoji save, įsikūnijančią į kardinaliai skirtingus vaidmenis anksčiau sukurtiems?

– Manau, kad šiuolaikiniame teatre suvaidinti galima bet ką – juk dabar labai svarbi režisūrinė koncepcija. Pavyzdžiui, po visos ligoninės odisėjos gavau Pelenės vaidmenį miuzikle „Gilyn į mišką“. Režisieriaus netrikdė nei mano kitoks kūnas, nei tamsus gymis, nei kiek stambesnis sudėjimas. Žinoma, vaidmuo, kuris labiausiai atspindi mano asmenybę (už kurį esu dėkinga režisieriui Jonui Vaitkui), yra Marija Magdalietė spektaklyje „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Neseniai teatras paskelbė, kad spektaklis yra  „nurašomas“. Man labai gaila, kad niekada daugiau neįkūnysiu tos Marijos. Kalbant apie randus – kurį laiką išgyvenau asmeninę krizę, teko užsisakyti silikonines kojines randams slėpti, tačiau tai – taip pat praeityje. Kitas mano žingsnis – visose atrankose nusifotografuoti nebeslepiant savo kūno. Taip ketinu užtikrinti skaidrumą: nebenoriu meluoti nei sau, nei režisieriams, su kuriais ateityje teks dirbti.   

– Teatras neretai siejamas ne tik su magiška scenos dėže, kurioje lieka vis mažiau neįmanomų realizuoti dalykų, bet ir su didžiule konkurencija, prasidedančia dar studijų metais. Sunkiai pakeliamas darbo krūvis,  nepastovumas, finansinis neapibrėžtumas ir nuolatinė priklausomybė nuo kitų: tiek režisierių, tiek kolegų, kritikų ir žiūrovų, dažnai formuojančių aktorių požiūrį į save pačius, – kasdienybė. Ar galėtum teigti, kad teatre save visiškai realizuoji ? Kaip savo vaidmenis matai pati, atsiejant nuo režisierių ar kritikų?

– Niekada nejaučiau didelės konkurencijos. Galbūt todėl, kad esu ne tik atlikėja, bet ir savarankiška menininkė. Ne paslaptis, kad dauguma aktorių nėra linkę kurti autonomiškai, ypač kai patogiai įsitaiso kurio nors teatro trupėje ir gauna etatą. Dėl realizacijos galiu pasakyti tik tiek, kad teatrui atiduodu save maksimaliai: tiek, kiek jam manęs reikia. Stengiuosi sąžiningai atlikti savo darbą ir praturtinti vaidmenis asmeniniais atradimais bei interpretacijomis. Tačiau man vien teatro repertuaro „kaip menininkei“ neužtenka.

– Esi rusakalbė, tačiau vizualinę novelę „Stigmos“ parašei lietuvių kalba. Negana to, knygą nusprendei leisti be redaktoriaus pagalbos, siekdama išvengti „literatūrinio prieskonio“ ir išsaugoti „dokumentinę kalbos pusę“. Kodėl vis dėlto pasirinkai lietuvių, ne rusų kalbą ir ar nebijai sulaukti kritikos, kad autorinė redakcija nėra profesionalu?

– Profesionali rašytoja nesu ir to neneigiu. Rašydama galvojau apie tai, kad, šiaip ar taip, turėsiu sukurti performansą, o knygą galiausiai norėsiu inscenizuoti. Šiame projekte man svarbu išlikti savimi, svarbu, kad tekstas būtų mano. Todėl atsisakiau redaktoriaus, nors neneigiu, kad tai gali būti klaida. Klysdama galiu mokytis. Lietuvių kalbą pasirinkau todėl, kad nebegaliu kurti vien siauram rusų bendruomenės ratui. Pavyzdžiui, esu performanso „Moters monologai“ autorė. Kūrinį rašiau rusų kalba su džiazo perkusininku Arkadijumi Gotesmanu. Kūrinį dabar verčiame į lietuvių kalbą, nes originalios versijos jau nebeturime kur pristatyti. Labai džiaugiuosi, kad įveikiau kalbos barjerą, nes esu kilusi iš Rygos, o lietuvių kalbą išmokau tik būdama vyresniųjų klasių moksleivė. Pagaliau galiu prisistatyti kaip dvikalbė kūrėja.

Nuo vaikystės mane lydėjo keista simpatija „kitokiems“ žmonėms, todėl maniškis estetikos ir grožio suvokimas kiek skiriasi nuo įprasto, „normalaus“.

– Julius Keleras savo esė „Who cares? Ar menininkas ieško kančios?“, publikuotoje kultūros ir meno žurnale „Nemunas“, nagrinėja daugybę metų keliamą klausimą apie kūrėjams būdingą kančios svarbą: „Menininkas, jei jis ne lengvabūdis jazzman‘as, pavakarėm mėtantis tritaškius į nespalvotus neprasiblaivančio restorano klaviatūros krepšius, privalo būti amžinai alkanas, neturėti pastogės, nekalbant jau apie kitas žmogiškąsias malones, kurias kitiems gali teikti palankios likimo aplinkybės. Basas ant ledo, apimtas neaprėpiamos kančios. Nelaimingas, išsekęs ir beturtis. Ištroškęs ir dantimis kalenantis ant prarajos krašto.“ Koks tavo santykis su kančia? Ar galėtum teigti, kad tai neatsiejama kūrybos proceso dalis?

– Nuo destruktyvių jausmų save stengiuosi apsaugoti. Man svarbiau atrasti ir pasiekti ne kraštutines būsenas, bet vidinę pusiausvyrą. Užsidaryti kambaryje rašymui ar kūrybai teatro scenoje tam tikram laikui – vienas dalykas. Tačiau tikiu, kad kūrėjas turi būti pailsėjęs, pavalgęs ir sveikas. Tik tada jis bus kupinas jėgų. Turėjau galimybę „Stigmas“ pradėti rašyti rezidencijoje Babtyno dvare. Atitrūkimas nuo buities, telefoninių skambučių ir socialinių tinklų labiausiai padėjo dėliojant galutinius kūrinio koncepcijos taškus ir leido pradėti rašyti, tačiau dirbtinai kuriamos kančios nepalaikau.

– „Stigmas“ įvardiji kaip siekį atverti ligoninės ir reabilitacijos paslaptis, paneigti nusistovėjusius stereotipus ir padėti pakeisti požiūrį į įvairius kūno sužalojimus. Su kokiomis vyraujančiomis stigmomis esi susidūrusi dar prieš patirtą traumą ir kokie stereotipai atsivėrė po jos?

– Nuo vaikystės mane lydėjo keista simpatija „kitokiems“ žmonėms, todėl maniškis estetikos ir grožio suvokimas kiek skiriasi nuo įprasto, „normalaus“. Su stigmatizavimu susidūriau tik patyrusi kūno modifikacijas. Girdėjau nuomonių, kad aktorė negali būti tokia: randuota, be visos blauzdos, paralyžiuota pėda, tiesiogine prasme prisiūtos prie blauzdos raumens. Negali, ir tiek. Grįžusi į teatrą sulaukiau pirmųjų kolegų klausimų: „Tai kada šalinsi randus?“, „Kaip dabar tokia vaidinsi?“ ir pan. Niekam nebuvo įdomu, kiek dar operacijų ir narkozių tektų išgyventi, kad medikai bent minimaliai galėtų restauruoti blauzdos kontūrus. Prireiktų keturių operacijų, o gydymas užtruktų bent metus. Norėdama išvengti visų šių klausimų, pradėjau dėvėti silikonines kojines. Koja nuolat prakaitavo, odą bėrė, kartais kojinė smukdavo žemyn, o aš slapčiomis bėgiodavau į užkulisius ją pasitaisyti. Apie vaidybą tokiomis aplinkybėmis negali būti nė kalbos. Tačiau skaudžiausia akimirka buvo reabilitacijos centro masažuotojos gailestis, kad visą gyvenimą privalėsiu dėvėti kelnes, kad būčiau graži! Netekau žado, nes šis centras man visada buvo didžiausio palaikymo ir motyvacijos vieta. Psichoterapijos metu bandžiau sąžiningai atsakyti į klausimą: ar tikrai negaliu būti tokia, kokia esu, ir nesulaukti kritikos, liautis kritikuoti save pati. Tada pasiryžau reabilitacijos periodui ir, nors kartais man skauda, scenoje esu pasiruošusi atlikti tai, ko manęs prašys režisierius. Nėra nieko neįmanomo, o jei mano kūnas kažkam netinka – mums paprasčiausiai nepakeliui.

Pirmosios karantino savaitės metu Lietuvoje pradėjusi veikti virtualioji profesionalaus meno erdvė „Neatšaukti atidarymai / Not cancelled openings“ išvystė pagreitį ir vos per porą mėnesių subūrė daugiau nei 13 tūkst. šiuolaikinio meno kūrėjų ir mėgėjų, likusių namuose. Apie neatšaukiamus dalykus kalbuosi su iniciatyvos autoriumi, dizaineriu, fotografu, dailininku, parodų kuratoriumi ir dėstytoju Vilmantu Dambrausku.

– Viename interviu apie savo sumanymą užsimenate kaip apie spontanišką reakciją į susiklosčiusią situaciją, kurioje „kažkas turi imtis to, kas reikalinga, tebūnie ir neapmokama”. Taip pat teigiate, kad idėją sugeneravote vos per keletą minučių. Tikiu, kad idėjos, kurios kyla netikėtai, iš tiesų tūno mūsų viduje kur kas ilgiau, tik laukia tinkamos akimirkos proveržiui. Ar panašių idėjų, minčių apie skirtingų kūrėjų, medijų ir raiškos formų suvienijimą yra kilę ir anksčiau?

– Greičiausiai tai turėjo daryti muziejai, galerijos ar kitos institucijos, užsiimančios parodine veikla. Jos tylėjo. Pagalvojau, kuo galiu padėti kitiems, taip ir gimė idėja – tęsti parodas net tada, kai visa kultūrinė veikla stabdoma. Neseniai buvo pasibaigusi mano didžiulė jubiliejinė paroda Šiaulių miesto dailės galerijoje, todėl supratau, ką jausčiau, jei kelerių metų darbas būtų atšauktas. Padariau, ką galėjau padaryti, kad to nenutiktų kitiems kūrėjams. Mano paskutinė darbovietė buvo vienoje iš miesto galerijų, ilgus metus kūriau plakatus „Aušros“ muziejaus parodoms, tad pritaikiau savo patirtis. Maniau, kad atsilieps 15–20 autorių, susiburs 200 meno mėgėjų auditorija. Skaičiai augo neįtikėtinu greičiu. Kai per pirmą izoliacijos mėnesį atsidarė 100 parodų ir auditorija artėjo iki 8 tūkst., supratau, kad to, ką darau, reikia.  Dabar jau įvyko virš 300 parodų atidarymų ir auditorija artėja prie 14 tūkst.  Eksponuojami darbai – ne tik Europos kūrėjų. Ne vienas autorius gyvena už Atlanto, net Australijoje. Tikėjau, kad autoriai dalysis savo menu, taip sklaidydami izoliacijos neviltį. Netikėjau, kad jų bus tiek daug. Atsisakė tik du. Šiuo metu Lietuvoje nėra tokios galerijos, kuri sutalpintų 13,5 tūkst. norinčių stebėti parodas ir klausytis autorių lankytojų.

„Neatšaukti atidarymai“ – tai visa darbo diena, kartais besitęsianti ir naktimis. Tai pokalbiai ir susirašinėjimas su autoriais, kurie gyvena ne tik Lietuvoje, gautų nuotraukų retušavimas, vaizdų filmavimas ir montavimas. Panašių minčių apie nepriklausomų menininkų subūrimą laisvoje, demokratiškoje parodų erdvėje visada kildavo. Tebūnie ir virtualiojoje.

– „Neatšaukti atidarymai“ – jūsų asmeninis indėlis tiek menininkų bendruomenei, tiek visuomenei apskritai – šioje platformoje neatlygintinai kuruojate kiekvieną pristatomą parodos atidarymą, administruojate puslapio veiklą ir sklaidą. Ar tikite, kad menininkams būtina tam tikra socialinė atsakomybė ir ar jos šiuo metu netrūksta? Kokiomis meno ir menininkų misijomis tikite apskritai?

– Mielai sutikčiau, kad mano veikla kuruojant šią platformą būtų apmokama, nes grupės administravimas – visos darbo dienos krūvis. Tiesioginiam darbui, kaip ir nebelieka laiko. Nežinau, kas bus, kai panaikins karantiną ir bus galima toliau vykdyti darbus.

Netikiu misijomis. Ar menas išgelbės pasaulį? Tikrai ne. Bet karantino be menininkų darbų neištversi. Ką skaitysi, žiūrėsi, klausysi, jei to neparašys, nenutapys, nenufilmuos kūrėjai? Atsakomybė – ji arba yra, arba ne. Kaip ir profesinė sąžinė. Kaip ir sąžinė apskritai. Juk per pandemiją „vieni plauna rankas, kiti – pinigus“.

– Manau, kad vienas didžiausių „Neatšauktų atidarymų“ atradimų man buvo suvokimas, kad absoliučiai skirtingus, tačiau profesionalius ir lygiaverčius kūrinius šioje galerijoje pristato ne tik visiems žinomi menininkai, kurių parodos aktyviai vyksta ir yra lankomos, bet ir kūrėjai, su kurių darbais anksčiau neturėjau galimybės susipažinti. Kaip manote, kas lemia mažesnį menininkų atpažįstamumą kultūros lauke – pačių kūrėjų pasirinkimas likti periferijoje, uždarumas ar nepakankamas rinkodaros principų išmanymas? Ar šiuolaikinis menininkas turi išmanyti reklamos, komunikacijos dėsnius? Ar vis dėlto tikite, kad aukštos išliekamosios vertės kūriniams nereikalinga papildoma reklama?

– Toks kiekis tokio talento ir profesionalumo atlikėjų man pačiam yra atradimas. Mažesnis matomumas – viena iš galerijų (taip vadinsiu ir muziejų, kultūros centrų, bibliotekų parodų erdves) ydų. Ne visiems galerijos atviros. Kitiems jau užsidariusios. Dažniausiai biudžetinių galerijų vadovai buria apie save jiems patogių autorių ratą. Viliodami visokiais, dažnai absurdiškais būdais. Manipuliacija menininkais tapo įprastine galerijų vadovų veikla. Todėl ne visi kūrėjai patenka į parodų sales. Gal todėl mes apie tiek autorių, stebinančių savo profesionalumu, net nebuvome girdėję? Ne vienas prisipažino surengęs savo pirmąją, nors ir virtualiąją parodą. Ir auditorija – kur dar rasi tiek tūkstančių pozityviai nusiteikusių žmonių? Be to, kūrėjai grupėje savo darbus ir sėkmingai parduoda. 

Ko gero, menininkas turėtų išmanyti rinkodarą, komunikaciją. Turėtų, bet ar tada jis būtų menininkas? Tik vienetai sugeba savyje derinti verslininko ir menininko savybes. Aukštos išliekamosios vertės kūrinius taip pat reikia reklamuoti, rodyti – kalbėti apie juos. Skaudžiausia  kūrėjui, kai jo nepastebi. Jo nebėra parodų salėse, apie jį nerašo laikraščiai ir nerodo per TV. Jo tiesiog nebelieka. Gal virtualioji galerija gali tai pakeisti?

– Esate dizaineris, plakatų kūrėjas, dailininkas ir fotografas. Taip pat – šešių knygų autorius: „Firmų ženklai ir logotipai“, „Apie reklamą prie kavos puodelio“, „Universitas. Doctorum et studentum“, „Orkestrai“, „Choristai“ ir „Mano miesto portretai“. Pastarojoje knygoje nugulė jūsų įamžinti ryškiausi Šiaulių menininkai, kuriantys ir už šio miesto ribų. Jas kūrėjų portretai tarsi panaikina, o pažintį su Šiauliais leidžia patirti intymiai – ne per konkrečius miesto pasiekimus, architektūrą ar reiškinius, bet per pačių menininkų išraiškas, žvilgsnį, net drabužio klostes ar kadro dinamiką. Albumas „Mano miesto portretai“ buvo įvertintas kaip gražiausia Šiaulių knyga per 25-erius metus. Kuo portretinė raiškos forma artima jums, kaip papildo ar praplečia kitas veiklas?

– Nors esu profesionalus grafikos dizaineris, fotografija mane lydėjo visą gyvenimą. Buvau šeimos kronikų fiksuotojas. Ir pirmojoje mano parodoje (Suomijoje 1992 m.) buvo eksponuojamos fotografijos. Portreto menas kūryboje atsirado tada, kai pradėjo trūkti gylio tame, ką dariau. Kai pavargau bendrauti su bet kuo. Kai norėjosi pasikviesti į studiją žmogų, kurio būtų įdomu klausytis, kuriam pats turėčiau ką papasakoti. Žmogus tiek pat žavus savo raukšlėmis ir nueitu keliu, kiek ir jaunatvišku nežinojimu, kurį kelią rinktis. Lėtas proceso vyksmas kuriant portretą studijoje ir pokalbiai gurkšnojant arbatą yra tokie pat svarbūs kaip ir būsimas rezultatas. Fotografiją vadinu vienatvių menu – kai modelis ir fotografas apsikeičia savo vienatvėmis.

– Radijo stoties „LRT klasika“ laida „Pirmas sakinys“ (veda Modestas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta) buvo skirta temai „Kuriu, bet gyvenu ne Vilniuje. Problema?“ nagrinėti. Nors jos metu kalbinti pašnekovai – iš literatūros lauko (Kaune gyvenanti rašytoja Erika Drungytė, Klaipėdoje – dramaturgas Gintaras Grajauskas ir uteniškis poetas Vytautas Kaziela), tikiu, kad šis klausimas gali būti aktualus ir vizualiųjų menų atstovams. Ar pritariate nuomonei, kad labiau įvertinami ir pastebimi kūrėjai gyvena sostinėje?

– Pritariu. Labiau pastebimi kokie 200 tų pačių žmonių, kurie sukasi medijose. Gerai, apie 300. O kiek gyvena Vilniuje, kasdien dirba, kuria ir niekas apie juos nežino? Gaila tų kūrėjų, siekusių atsidurti Vilniuje ir išgarsėti. Atsidūrė... ir pradingo.

– Esate žinomas Lietuvos menininkas, gyvenantis Šiauliuose. Kaip apsisprendėte savo gyvenimą sieti būtent su šiuo miestu, nors studijas baigėte Vilniuje, o savo parodas surengėte Prancūzijoje, Suomijoje, Baltarusijoje? Ar nesijaučiate gyvenąs periferijoje, atskirtyje? Galbūt priešingai – kūrybai svarbus susitelkimas, kurį sukuria didesnė distancija nuo renginių gausa pulsuojančio Vilniaus?

– Periferija. Provincialas. Niekada taip nesijaučiau, niekada niekas taip ir nevadino. Čia, greičiau, neseniai gyventi į Vilnių atvykusių vidinė problema. Per keletą metų nepavykus užkariauti sostinės, savo pranašumu jie laiko bent jau gyvenimą didmiestyje. Aš palaikau tuos, kurie didžiuojasi savo šaknimis. 200 km iki sostinės – ar čia atskirtis? Lankausi Vilniuje su reikalais, rengdamas parodas ar prireikus oro uosto. Esu penktos kartos šiaulietis. Man čia patinka. Šiauliečiai turi savo nenusakomą dvasią. Kūryboje įgyvendinau viską, ką norėjau, ir esu įsitikinęs, kad Šiauliai – kūrybai labai tinkanti erdvė.

– Apie karantiną esate kalbėjęs šiais žodžiais: „Egzistuoti žmogus galėjo net būdamas visiškai tuščias viduje, tik išoriškai atitikdamas kažkokius standartus. Manau, kad nuo šiol taip nebus. Po šių pamokų mes būsime tikresni. Tačiau grįžimo į tikrumą kainą mokėsime didelę.“ Situacijai Lietuvoje ir visame pasaulyje pamažu švelnėjant, laisvėja ir kultūrinis gyvenimas. Kaip keisis jūsų įpročiai? Ar jaučiatės išmokęs kitokio buvimo, kurį mums suteikė ši – gana apokaliptinė – patirtis?

– Manau, kad lauktos kaitos nebus. Tikėjausi. Galimybė pamatyti, kas yra kas, buvo. Karantinas ir izoliacija atskleidė, kas,  pasikeitus sąlygoms, iš tiesų gali dirbti. Kitiems nepavyko paslėpti, kad idėjų – nulis, o kolektyvai pripratę pataikauti vadovams ir darbą paprasčiausiai imituoti, taip dangstant kūrybinę impotenciją. Visose srityse. Šalies ir miestų vadovai turėtų reaguoti. Jeigu tik patys neimituoja, kad dirba.  Tas gajus, instinktu virtęs gebėjimas prisitaikyti daugeliui padės ir dabar. Apokalipsės nebuvo, greičiau – repeticija. Keisis daug kas. Atsirado daug nepasitikėjimo. Pribloškė suvokimas, kad tai, kas vaizduojama futuristiniuose filmuose, yra daug arčiau ir dar klaikiau nei juose. Pandemija, užsikrėtimo baimė, žmonių saviizoliacija, stojanti pramonė, griežtas karantinas, bendravimas per internetą, grynųjų pinigų atsisakymas – vos per kelis mėnesius. O kas, jei išjungs elektrą? Viskas taip trapu, kad užsiimti kvailystėmis nebėra laiko. Susireikšminimas ir godumas – tai tikroji pandemija. Deja, tai niekur nedingo.

– „Kiek tai truks, niekas nežino“, – šiais žodžiais baigiate vaizdo prisistatymą savo virtualiojoje galerijoje. Feisbuke pirmosios karantino savaitės metu pristatyta idėja išplito žaibiškai ir nuolatos pasipildo naujais kūrėjų darbais. Nors panašu, kad karantinas pamažu baigiasi, kaip manote, kiek laiko gali tęstis „Neatšaukti atidarymai“? Ar svarstote apie galimybę vystyti, plėsti šią galeriją perkeliant į kitas erdves?

– Prasidėję kaip virtualiosios  parodos su gyvais autorių prisistatymais iš savo namų ar studijų, „Neatšaukti atidarymai“ tapo erdve, kurioje formuojasi nauja meno bendravimo forma. Pagaliau – išties laisva. Pasirodo, mes galime būti teigiami, nesusiskaldę ir be priešpriešos. Besirenkantys patirti meną. Tūkstančiai šviesių žmonių ir jokio negatyvumo. Kone idealios Lietuvos portalas! Neįtikėtinai talentingos, profesionalios ir nesipykstančios. Atrandančios vis naujų lietuvių autorių iš viso pasaulio.

Galerija, kurios reikia iš tikrųjų. „Neatšaukti atidarymai“ tapo erdve visiems profesionaliems kūrėjams – ar besiruošiantiems šimtajai, ar rengiantiems pirmąją savo parodą. Be savo eilės laukimo, be išlaidų reklamai, spaudai, transportui, vynui ir... sumuštiniams. Visada atvira. Su tūkstantine auditorija iš viso pasaulio. Jei tik nori, po kelių dienų gali rengti naują parodą! Patikusį darbą galima įsigyti su pačiu kūrėju susisiekus tiesiogiai. Nedovanotina būtų tai nutraukti.

– Kokios vertybės, idėjos ar tikslai jums yra neatšaukiami? Ar atsakymai skirtųsi, jei į šį klausimą atsakytų V.Dambrauskas – tėtis, vyras ir šeimos žmogus ir V.Dambrauskas – menininkas?

– Nesiskirtų net tada, jei nebūčiau menininku. Vertybės – tesėk žodį. Daryk tik tai, ką išmanai. Gyvenk trumpiau, bet iškelta galva. Mylėk, nes laikas be meilės – tuščias, tada negyveni.

Galvodama apie būsimus susitikimus su autoriais, žinojau, kad norėsiu pasikalbėti ir su Greta. Ir vis dėlto šį pokalbį atidėliojau: norėjosi pasverti klausimus, temas. Apgalvoti, kokia bus pokalbio spalva ir tekstūra. Bijojau, kad mano klausimai gali neatverti jos daugiabriaunės asmenybės, kuri man primena sekretą – vieną nuostabiausių vaikystės atsiminimų, susidedantį iš žemės, stiklo ir brangiausių smulkių daiktų. Juos slėpdami po stiklu, tikėdavomės daiktams suteikti nemirtingumo. Tikrų ir dirbtinių gėlių žiedai, deimančiukai iš auskarų, močiučių medalionai, veidrodžio skeveldros, laikrodžių ciferblatai, laimingi loterijos bilietėliai – visi šie objektai keliaudavo po žeme tam, kad virstų amžinais. Iš dalies ir šis pokalbis, kaip ir kiekvienas susitikimas su Greta, man tapo vienu tų daiktų – gėlės žiedu, laimingu loterijos bilietu. Medalionu, kurį norisi amžiams paversti gyvu įspaudu žemėje, uždengus permatomu stikliuku. 

– Ruošdamasi interviu su tavimi, pirmiausia atsidariau „Messenger“ susirašinėjimo langą. Ieškojau pokalbių nuotrupų pagal tam tikrus raktinius žodžius, tikėdamasi, kad tai man atvers prisiminimus, temas, kuriomis esame diskutavusios. Galiausiai taip naršydama atradau pirmąją nuotrauką, kurią pati siunčiau tau. Tai Charleso Bukowskio citata „The Angry, the Empty, the Lonely, the Tricked. We are all museums of fear“. Šis fragmentas šiandien atrodo banalus ir nunešiotas kaip šimtus kartų skaitytas meilės raštelis nuo slapto gerbėjo mokykloje. Tačiau iki šiandien jis kalba apie mūsų baimes. Su kuo susijusios tavosios? Aukščiu, gyliu, nežinomybe, laikinumu? Ar yra baimių, kurias esi įveikusi?

– Kai kurias baimes nugalėjau ar bent jau esu įveikimo procese. Suprantu, kad kartais geriausia išeitis yra tiesiog užsimerkti prieš apnikusį nerimą ir ryžtis ignoruoti savo „vidinius augintinius“. Kartais ir baimes pavyksta pamatyti kitu kampu, apsukti apibrėžimus: tarkim, ar jaudulys, nuogąstavimas artėjant svarbiam įvykiui, yra baimė? Juk tai natūralu ir gal net sveika – pajusti daugiau įtampos, atidžiau pergalvoti, mobilizuoti jėgas. Kas kita – sekinančios, bergždžios nuojautos... Kaip, ko gero, ir daugelio žmonių, mano baimės būna susijusios su nežinomybe, tiksliau, žinojimu, kad viskas lekia tik pirmyn, kad savo juostos nebegalėsi atsukti atgal, iš naujo permontuoti, kad dažniausiai nėra antro dublio, todėl kai kurie sprendimai yra svarbesni už kitus, negrįžtami. Būna, kad toks nusiteikimas sukelia perfekcionizmą arba, priešingai, dingsta noras ką nors daryti. Bet viskas praeina ir pasimiršta lyg niekur nieko. Kalbant apie laikinumą, ta mintis – kad viskas praeina – ir išlaisvina, ir skatina nešvaistyti laiko, jį labiau vertinti ir tiesiog daryti tai, kas patinka. Verčiau padaryti ne visiškai taip, kaip norėtum, negu apskritai nepadaryti, – vėliau bent yra ką prisiminti. Panašiai buvo su mano muzika, kurios šiaip jau galėjau ir neviešinti, bet supratau, kad man tai buvo svarbu, ir nenoriu, kad visai prasmegtų į tuštumą („Kog leval“ albumas „Kraujo pelytė“ pasiekiamas platformoje „Bandcamp“ – aut. past.).

– Prisimenu, kad kai susipažinome, dar dirbai grožio prekių parduotuvėje – vienoje iš salelių dideliame prekybos centre. Dažnai įsivaizdavau tave toje darbo vietoje – tvarkančią ir kuriančią grožio prekių vitriną, jos turinį, kuris susidėtų iš priklijuojamų nagų, iš įvairių miniatiūrinių puošmenų, juvelyriškai smulkių detalių. Kai pradėjau skaityti tavo eilėraščius, tarp tavo buvusio darbo ir jų radau savotišką tęstinumą – aiškiaregišką ištikimybę detalėms ir daiktams, kuriems suteiki naujus gyvenimus, prasmes. Jei galėtum iš kelių pasirinktų daiktų papasakoti save, kokie daiktai tai būtų? Kas apie tave kalbėtų?

– Tarp parduotuvės turinio – grožio prekių ir savo poezijos nematau analogijos. Darbas šiuo atveju manęs neapibrėžė, bet tai buvo gera, tikroviška patirtis – tolima tiek akademijai, tiek biurams. Dirbdama knygyne ar varžtų parduotuvėje iš esmės būčiau atlikusi tas pačias funkcijas, tik suptų kiti daiktai. Tuo metu, kai iškart po studijų baigimo neradau etatinio darbo pagal specialybę, neatėjo į galvą mintis sakyti, kad „bet ko nedirbsiu“ ar kad „neatitinka interesų“, tad padirbėti pardavėja man atrodė sąžininga tiek savo, tiek tėvų atžvilgiu, nors galėjau dirbti mažiau apmokamą, bet gražesnių pareigų pavadinimą turintį darbą. Tačiau atrodo, kad tiek pareigų, tiek diplomų pavadinimai mažai ką bendra turi su vadinamąja žmogaus esme. Taigi, nors priklijuojami nagai ir papuošalai nebuvo tie daiktai, kurie apie mane bylotų, viena parduotuvės patirtis vis dėlto pateko į eilėraštį „Shine on you crazy diamond“, esantį ir knygoje.

Daiktai, kurie apie mane papasakotų, – gal banalu, bet knygos, PC turinys, seni dienoraščiai, laiškai, bilietai, suvenyrai-prisiminimai. Nežinau, ką papasakotų kitiems, bet man jau sufleruoja: ypač atsivertus kokius 8–12 klasių užrašus, piešinius ar klausant muzikos įrašus – rodos, jie ne tik pasakoja, bet ir kai ką paaiškina apie dabartį.

– Įsiminiau tavo eilėraštį „Pareidolijos“: „kažin ar jie tikrai stebi,/ ar jie tikrai taip galėtų,/ stebi mane rašančią,/ stebi mane šokančią,/ stebi mane rimstančią,/ akys, visur tik akys,/ akys mediniam stalviršy–/ ten jas pirmąsyk pastebėjau,/ akys žemėje ir akys virš jos,/ akys žaidimų aikštelėse,/ akys ant grindų linoleumo,/ akys ant knygų viršelių, akys, ratu susėdus prie stalo, jie stebi mane, kai esu silpna,/ kai pralošus meldžiuosi“. Jis man glaudžiai susijęs su lūkesčių tematika – esamu arba susikurtu. Kai subjektas yra stebimas, nesąmoningai pasikeičia jo elgesys. Interviu po laimėto Pirmosios knygos konkurso sakei, kad viena išleista knyga dar nesukuria tavo, kaip rašytojo, identiteto, o toliau rašysi, jeigu turėsi, ką pasakyti, – kad norėtum turėti. Šie tavo žodžiai iš dalies taip pat susiję su baime – neturėti ką pasakyti, nustoti kalbėti arba nerasti tinkamos kalbėjimo formos. Nuo knygos pristatymo praėjo beveik metai. Kaip kalbi šiandien? Ar po pirmosios išleistos knygos nesijauti įsipareigojusi pateisinti tiek vidinių – savo, tiek išorinių – aplinkos keliamų lūkesčių?

– Lūkesčiai būtų, jei teigčiau, kad viena knyga tą identitetą sukuria. Rašau. Bet vengčiau rašymui įsipareigoti – tai galėtų reikšti, kad dingsta savaiminis poreikis, o vietoj jo atsiranda kažkokia sąmoninga rašytojo figūros savikūra ar noras įrodyti, kad iš tikrųjų esi būtent rašytojas, o ne kas kitas. Nedrįsčiau taip prisirišti. Literatūra man, kaip žmogui, jau davė kur kas daugiau, nei galėjau įsivaizduoti. O dėl išorinių lūkesčių – aš, tiesą sakant, nežinau, ar jų yra. Dėl vidinių – manęs nevaržo moraliniai pasižadėjimai ar finansinės sutartys, eilėraščiais nesu įsipareigojusi menamai bendruomenei, taigi ir į priekį stipriai neplanuoju, nes tokių dalykų neatspėsi. Nors šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad nustočiau rašyti. Rašau tada, kai jaučiu, kad reikia ką nors išsiaiškinti su savimi, sau. Galiausiai susidaro publikacijos, vyksta poezijos renginiai – džiaugiuosi, kad vis atsiranda tokių progų.

– Internete radau poetės Erikos Drungytės nuomonę apie menininkus ir jų jautrumą: „Visi menininkai jaučia aktyviau, subtiliau, giliau. Jų seismologinės antenos tokios jautrios, kad drebėjimai, kurie įvyks tik po kelių dešimtmečių, jau būna aprašyti, nutapyti, sugroti kūrėjų darbuose. Jų rentgeno aparatai tokie skvarbūs, kad įvairias patologijas fiksuoja dar iki joms užsimezgant. Jų pasąmonės atminties DNR tokia patvari, kad visa spiralėje užkoduota informacija, išnyranti kūrinių pavidalu, visada yra nauja ir kartu stabiliai amžina, vis primenanti žmogaus nuodėmes ir jų pasekmes.“ Ne kartą ir mes esame aptarinėjusios kuriančių, rašančių žmonių padėtį visuomenėje įvairiausiais pjūviais – nuo nestabilumo finansinėje srityje, iki mąstymo nukrypimo nuo savotiškos normos. Kalbėjome ir apie tai, kad būtent iš visai kitokios mąstymo struktūros ir pasaulio suvokimo kyla noras kurti apskritai. Ar pritartum teiginiui, kad kuriantys žmonės yra labiau pažeidžiami emociškai?

– Nebūtinai. Nežinau, ar šis apibendrinimas teisingas – neišmatuosime nei bendro jautrumo lygio, nei nuokrypio nuo normos, nors ir nuokrypiais suabejoju – galbūt tai polinkis į būtent tokią saviraišką, jis gali būti ir nesusijęs su emociniu pažeidžiamumu. Kūrybiškumas – paslaptingas dalykas, tik jį įprasta tapatinti su menais, jautrumu. Tačiau to meno yra visokio, o aklas idealizavimas gali vesti prie dvigubų standartų, pasiteisinimų – menininkui, matyt, tai į gera, bet aplinkiniams – nebūtinai. Tačiau E.Drungytė feisbuke kalbėjo ne apie tai – man jos mintis patinka. Laisvas menas nesidangsto, nesitaiksto, apsuka įprastus dalykus kitu kampu, kuria įtampas, todėl kai kam yra nepatogus – kaip ir pati tiesa. Pavyzdžių apstu.

– Ne vienoje recenzijoje, kuri nagrinėja tavo pirmąją knygą, kartojasi žodžiai „noir“, „gotiškumas“, „depresyvumas“, „vienatvė“ ir „grožis“. Visos šios sąvokos išties būdingos gotiškos pasaulėjautos kontekste. Kiek prisimenu savo paauglystę, negalėčiau jos atskirti nuo tam tikros subkultūros – nesvarbu, buvau ta tikroji gotė, ar ne – iš laiko distancijos galiu įvertinti, kad tai formavo mano požiūrį į pasaulį, kuriam netrūko ir vis dar netrūksta destrukcijos, trapumo, laikinumo suvokimo. Kokia paauglė buvai tu? Kokios mėgstamiausios tavo vietos, kurioms šiandien galbūt jauti melancholiją? Dainos, kvapai, žmonės?

– Įsimintiniausias kvapas – žiemos, kai atrodo, kad šaltis kvepia laužo dūmais. Tikroji kurios nors subkultūros atstovė irgi nebuvau, o klausiau daugiausia post punk, new wave ir kitokių wave, shoegaze, aišku, ir to paties gotikinio roko. Nežinau, ar muzika formavo pasaulio suvokimą – gal tuometinis suvokimas prisitraukė muziką. Kaip paauglė buvau savotiška – dabar atrodo, kad ir maištavau stiliumi, ir nemažai skaičiau užklasinės literatūros, ir su grupe dažnai repetuodavome, netrūko nei linksmybių mieste, nei paaugliško dramatizmo, bet visa tai buvo lyg antras vakarinis gyvenimas už mokyklos ribų, nė kiek nepabloginęs mokymosi rezultatų pirmame. Pavyko išlaikyti pusiausvyrą, nors dabar tuo stebiuosi. Kadangi, kaip ir anksčiau, gyvenu Vilniuje, kai kurios lankomos vietos nepasikeitė – pavyzdžiui, Vilnelės pakrantė atšilus orams. Bet žinant, kad jau nebegrįši į anksčiau reikšmingą erdvę, aiškiau suvoki, kaip greitai bėga laikas, kaip viskas keičiasi, lyg tas miestas; gal ir atsiminimai kada nors taip išsikraipys, nusidailins, o kai kurie gal jau yra išsikraipę...

– Eilėraštyje „Ombromanie“ liūdesys apsigyvena švariuose, išlygintuose ir tvarkinguose marškiniuose. Ši būsena taip pat „veikia išvien“ su „iš pasalų atšliaužusia ir susirangiusia šaltakrauje nežinia“. Tamsių, gana sudėtingų būsenų apgyvendinti ir kiti tavo eilėraščiai. Ar kada sulaukei klausimų apie savo pačios išgyventas būsenas, apie vidines kovas – liūdesį, nerimą, vienatvę – nuolatinę nežinią, kurios persmelktos mūsų dienos? Man šis eilėraštis taip pat sufleruoja apie tam tikrą naują rutiną, naują būties būdą. Kiek jis susijęs su dabartine tavo emocine būsena? Ar galėtum teigti, kad atradai būdus, kurie būtent tau padeda nepasiduoti sunkiomis dienomis, tamsiais epizodais?

– Tekstai kai ką išduoda, bet literatūra ne visai atitinka tikrovę. Tad, ko gero, man čia pirmas interviu, kuriame kūryba taip betarpiškai siejama su tikru gyvenimu. Kam norisi išsipažinti, dažniausiai patys pasipasakoja. Kartais pamąstau, ar ta nuogybė, atviravimai, lydintys knygą, reiškia drąsą, svarią poziciją, tvirtą asmenybę, ar veikiau tai truputį paviršutiniškas ir lengvas būdas suintriguoti ne tiek kūriniu, kiek pačia autobiografine išpažintim, kokiu pikantišku faktu iš mediko kabineto ar miegamojo. Nors tai ir pagerina pardavimus, sukuria asmenybės mitologiją ar panašiai. Tad grįžtant prie klausimo – labiau esu linkusi vertinti saiką: dabar tiek emocine, tiek rašymo prasme. Apskritai tikiu metafora, alegorija, įspūdžiu, atsirandančiu perkeliant reikšmę. Parinkai pavyzdį – eilėraštį „Ombromanie“; jo pavadinimas reiškia rankų šešėlių teatrą. Bandžiau aprašyti tokią psichologinę projekciją: kai savo jausmus ar pojūčius priskiri kitam, bet atsitokėji, nes žinai, kaip tas mechanizmas veikia; žinai, kad tu ir esi kilusio vaizdinio-jausmo šaltinis, o išorėn krinta tik tavo minčių šešėlis. Čia apie tai, kad impulsyvios reakcijos – kad ir baimė, augantis nerimas – gali klaidinti, iškraipyti realią situaciją ir gelti, jei laiku nedemaskuosi. Pacituoto teksto autorė bandė pasakyti maždaug tai. Bet nebūtinai pasakė. Esu atradusi, kad įsivyraujant slogiai nuotaikai egzistuoja ir specifinė pasirinkimo akimirka: laikas, kai gali sąmoningai apsispręsti, ar grimzti gilyn į tą būseną, ar stengtis jos nusikratyti – prasiblaškyti, kur nors išeiti ar rasti bet kokį, kad ir kvailiausią, užsiėmimą. Sakoma, kad ir pamišimas kartais yra pasirinkimas. Savikontrolė, dienotvarkė – svarbūs dalykai, labai padedantys laikytis kurso, kaip iš eilėraščio – neišslysti, nebenutrūkti.

Ombromanie

tiktai tada, kai išmokau

neišslysti, nebenutrūkti

gražiai išlyginti, tvarkingai

sukabinti ir surankioti,

kas numesta, iš ryto

šįsyk nebegalėjau pakelti

užuodus, kad ten –

tuose marškiniuos gyvena

maudžiantis, skyles išėdęs

liūdesys

ne, iš pasalų atšliaužusi

ir susirangius šaltakraujė

nežinia

taip, mano virvės

šešėlio spalvos

angis

„Labai ryškiai atsimenu mūsų susitikimą žiemą. Kartu ėjome į vieną Vokiečių gatvės kavinę valgyti Benedikto kiaušinių. Prisimenu tos kavinės grožį – ant elegantiškai nublizgintų prekystalių išdėliotus skanėstus, staliukų lygius stiklo paviršius ir ramų, idilišką klavišinės muzikos skambesį fone. Šie elementai sukėlė didžiulį kontrastą tarp išorės ir vidaus – tuo metu manyje kunkuliavusios vidinės lavos viso to karščio ir siaubo, su kuriuo žiemą susidūriau. Po mūsų susitikimo pradėjau ieškoti profesionalios medikų pagalbos. Buvai žmogus, išgyvenęs vidinį Aušvicą. Tų pietų metu kaip sugeriamasis popierius į save siurbiau tavo žodžius: „išbūsi“ ir „praeis“. Kai po kurio laiko palengvėjo, pirmiausia pradėjau daugiau skaityti. Kai skaičiau „Bėgančias su vilkais“, vieną vakarą išėjau į mišką, pradėjo lyti. Buvau gerokai nutolusi nuo namų, bet pasiklydusi nesijaučiau – priešingai, atrodė, kad visur aplink yra mano namai. Užėjo toks noras kaukti, staugti, rėkti – taip kažkaip susigrąžinti save, pripildyti save visu tuo mišku, medžiais, žolėmis, – visu oru, mirguliuojančiu aplinkui.“

– Ar tave lanko akimirkos, kai taip pat norisi išsinerti, ar yra veiklų ir pomėgių, kurie iš tavęs ištrauktų pamirštas galias?

– Iš tiesų yra žmonių, kurie sunkius laikus išskaito. Žinoma, tai priklauso nuo būsenos, nerimas kiekvienam yra labai individualus: skiriasi jų stadijos, kartais tu negali skaityti, nori pasislėpti ir būti neliečiamas – o literatūra mus paliečia.

Stiprių išgyvenimų metu gelbsti nesudėtingo turinio knygos – romanai, detektyvai, trileriai. Gali būti, kad taip yra dėl tam tikro konstrukto, nes, prieš pradėdamas skaityti, nutuoki, kuo pasakojimas gali baigtis. Nuspėjamumas leidžia pasijusti taip, tarsi bent jau ką nors galėtum kontroliuoti – net jei ir kaip naiviai skambėtų žanrinio kūrinio konstrukto kontrolė. Skaitymas, kaip ir rašymas, iš tiesų buvo tos veiklos, kurios manyje prikeldavo užmigusios vilkės energiją. Kai būdavo labai prastai, eidavau skaityti į kavinę – negalėjau būti viena kambaryje net su įtraukiančio siužeto knyga. Skaitymas sukuria ryšio su pasauliu pojūtį.

Kartais taip pat pajuntu norą išsirėkti, būna, ir namie pabaubiu. Kalbant apie tai, kas man patinka, dažnai pagalvoju, kad ne visada galiu nuoširdžiai į šį klausimą atsakyti. O kartais dar būna ir taip, kad žinau ir nujaučiu, bet bijau prisipažinti, nes pradedu galvoti, kad galbūt tie pomėgiai per paprasti, o aš esu labai banalus žmogus. Todėl kartais net bijau pripažinti, kokia esu iš tikrųjų. Iš baimės nugyventi ne autentišką, o paprastą gyvenimą, aš labai dažnai nepasilikdavau laiko apmąstymams, priimdavau visus pasiūlymus, o galvoti pradėdavau tik praėjus tam tikram laikui. Sprendimai dažnai būdavo skuboti.

Negana to, kad prisiimdavau visas tas pareigas – aš dar ir keldavau reikalavimus sau būti pirmūne, pateisinti milžiniškus lūkesčius, kuriuos pati išsikeldavau. Mes siekiame būti labai autentiški. Jau tai, kas man patinka, tai turi būti bent šiek tiek egzotiška ar bent jau iš esmės labai rimta. Kartais būna, kad aš žiūriu į žmones ir svarstau, ar jiems tikrai patinka tai, ką jie daro, ar jie yra kaip karaliai nuogais drabužiais, kai niekas iš aplinkinių nedrįsta pasakyti tiesos arba demaskuoti provokuojančiais, atveriančiais klausimais, o tik linkčioja galvomis, kaip visa tai kieta ir išskirtina. Paprastas buvimas yra be galo svarbus. Tai besąlygiška būtis, kuri iš tiesų ir yra labiausiai autentiška – kai neprivalai nuolatos pateisinti savo egzistencijos.

– Seniau susitikdavome ir kaskart fotografuodavomės. Kiekvieną mūsų pasimatymą lydėdavo asmenukių serijos, kurios netrukus būdavo pagražintos filtrais, o po to sukeliamos į socialinius tinklus. Laukdavome „like'ų“, nekantraudavome skaityti komentarus, kurių buvo vis maža. Taip mes deklaruodavome savo grožį, jaunystę, taip mes pasitvirtindavome. Labai įdomu, kad dabar, reguliariai pasimatydamos, mes nustojome fotografuotis. Aš tai priimu kaip savotišką sveikimo indikatorių. Kai už asmenukę pasidaro įdomesnis, tarkim, peizažas, tu sąmoningai ar nesąmoningai atsitrauki nuo savo ego, kuris dažnai klaidingai supainiojamas su meile sau. asmenukių epizodu kalbėdavome ir apie šeimą – tuo metu jauteisi ne iki galo atliepta, ne visai įvertinta gyvenimo partnerio iš savo poetinės, meninės pusės. Kaip yra dabar?

– Tuo metu buvo toks laikas, kai atsivėrė durys. Pagaliau mane visur kvietė: renginiai, rašytojai, bendraminčiai, plojimai ir komplimentai – pajutau bendruomenės galią. Nepastebėjau, kaip apleidau šeimą. Mano buvimas su ja pasidarė nenuoširdus. Rūpėjo lėkti, bėgti, skaityti ir rodyti save tiems, kas manęs klausė – kitaip tariant, norėjosi daryti viską, kad tik neprarasčiau to patvirtinimo, kurį išleista pirmoji poezijos rinktinė suteikė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tuo metu su vyru daug kalbėjomės ir tie pokalbiai padėjo pamatyti save iš šalies. Dabar kaskart svarstau ir kitaip priimu realybę: pasirinkau turėti šeimą, todėl pasveriu, kur labiau noriu būti. Nesu viena, mano gyvenimo draugas taip pat turi savų interesų ir pomėgių, tad mums reikia dalytis planais ir galvoti. Atsiranda logistika. Renginių yra be galo daug, o aš suprantu, kad turiu derinti, rinktis ir galvoti bei dėlioti prioritetus. Galbūt dėl to ir nesijaučiu grynakraujė rašytojų lauko dalyvė. Šeima įžemina, nors iš tiesų labai ilgai norėjau tai neigti. Tuo metu norėjosi tik skrajoti ir būti menininke, mūza ir kūrėja, visai atsiriboti nuo buities.

Praeitą savaitę su „Poezijos pavasariu“ keliavome į Žemaitiją. Namie parsiradau vėlai, o kitą dieną su šeima turėjome eiti į 33 km žygį. Jau iš vakaro pradėjau zyzti, kad eitume mažesnį atstumą, o ryte apskritai kilo pagunda neiti – gulėti lovoje ir skaityti knygas. Iškilo pasirinkimas ir čia pat kilo suvokimas, kad žygis yra visai ne nueiti kilometrai, bet laikas su artimiausiais žmonėmis. Tai itin stipriai pajutau, kai žygio metu buvo likusi sunkiausia dalis – paskutinis trečdalis kilometro. Nuotraukose atrodžiau baisiai – visa prakaituota ir išvargusi, tačiau tikrai įsiminiau, kaip susikaupiau ir nuėjau likusią žygio distanciją drauge su šeima.

Tokių žygių metu supranti, kad esmė nėra vien aukštos materijos ar egzotika, kurios mes nuolatos taip atkakliai siekiame. Žinoma, nėra gerai ir kitas kraštutinumas – kai viskas susiję vien su šeima, nes žmogus turi realizuoti save. O šią pusiausvyrą atrasti nelengva. Kaip tik dabar sportuodama atlieku pratimus ant pusiausvyros kamuolio. Svarbiausia užduotis – išsilaikyti. Ir krenti, ir nepavyksta, ir koja pakrypsta, bet galiausiai kažkaip atsitiesi, užlipi ant kamuolio iš naujo ir bent trumpam išsilaikyti pavyksta.

Taip pat prisipažinsiu, kad aš vis dar pasidarau asmenukių sau viena. Suprantu, kad tai yra apie kompleksus ir apie kompensaciją – vaikystėje nesulaukiau komplimentų ar nuolatinių priminimų, kad esu graži. Asmenukė yra tarsi to patvirtinimas. Dabar, kai dėl vaistų priaugau svorio, o mane kokiame renginyje nufotografuoja, atrodau sau nepaprastai stora, tokiu atveju asmenukė išgelbsti. Nusifotografuoju kitu rakursu ir esu sau graži, nors ten tik veidas ir matosi apskritai. Gal tai skamba kaip kvailystė, bet bent jau neliko noro desperatiškai kasdien apie save pranešti viešojoje erdvėje ir tai iš tiesų panašu į sveikimo etapą.

– Šiame procese, ko gero, svarbus pakantumas sau, nes dažnai pričiumpu save, kai atrodo, kad jau labiau kontroliuoju tam tikras situacijas, imu tikėtis, kad imsiu ir visas kitas gyvenimo sferas kontroliuosiu taip pat sėkmingai: jei galiu žengti mažą žingsnelį, tai kitą dieną tą žingsnį noriu paversti septynmyliu. Šiuo klausimu labai padėjo terapeutė – manęs ji paprašė įsivaizduoti, kad esu savo pačios mama ir pasistengti kuo dažniau su savimi elgtis taip, kaip elgčiausi, jei iš tiesų žinočiau, ko man labiausiai reikia. Šis pratimas labai padėjo – juk net suaugę didele dalimi esame vaikai ir išgyvename gana panašias emocijas į tas, kurias esame patyrę vaikystėje. Ką tu pasakytum sau, jei galėtum save pamatyti ne kaip atsakomybėmis apkrautą suaugusiąją, bet kaip vaiką?

– Kai lankiau psichoterapiją, taip pat taikiau šį metodą. Mano vidinis vaikas yra be galo smalsus ir impulsyvus. Tai vaikas, kuris nemoka laukti. Jis nori momentinių rezultatų. Tokiais atvejais mano vidinė mama sako: palauk, nusiramink, pagalvok, ką gali dabar, ką – paskui, ar tikrai visko reikia. Vidinis vaikas godus ir alkanas. Jam neužtenka vienos suknelės – nori dviejų. Neužtenka vien veido kremo – reikia ir losjono. Šio alkio negaliu pasotinti per visą savo gyvenimą. Ir ta vidinė mama labiausiai moko pasisotinti tuo, ką turi, tuo, kas jau yra. Visada gali siekti daugiau, bet vidinę tuštumą sunkiausia yra užkamšyti daiktais. Tai pernelyg laikinas sprendimas.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Atsisakydama destruktyvių įpročių, kuriais kompensuodavau vidinę tuštumą, dar labiau su ja susidūriau. Nežinau, su kuo tai susiję, – trisdešimties metų krize, mirtingumo suvokimu ar nesiliaujančia laiko tėkme, kuri palieka raukšles, bet pastebėjau, kad šie suvokimai tampa savotiška tendencija – tarp bendraamžių, draugų. Regis, mūsų karta dabar išgyvena tą laiką, kai nebegali nusimesti atsakomybių, kai nebeturi kitų išeičių, nes reikia kurti gyvenimus, reikia lieti pagrindus ateičiai ir sąmoningai rinktis, kuriuos sprendimus priimti. Kai pradėjau vengti barų ir filosofijų „po trečio bokalo“, pasidarė dar sunkiau – pastebėjau, kad tuštuma kur kas gilesnė, nei atrodė, – juk tie anksčiau tikę būdai nustojo veikti, o mano neužpildyta tuštuma iš tiesų reiškė, kad turiu ieškoti naujų schemų tam, kad išgyvenčiau alkį ir galėčiau jį pasotinti. Alkis ir tuštuma yra viena iš dominuojančių temų ir tavo kūryboje. Kaip juos identifikuoji, kuo maitini?

– Ilgą laiką savo tuštumą pildžiau daiktais ir išore. Žinoma, kai nebesinori puoštis – tai taip pat ženklas, kad ne visai gerai. Kai išgyvenau krizę, net minčių apie išvaizdą nebuvo, apskritai – vos nuslinkdavau iki vonios. Kad ir kaip ten būtų, primenu sau, kad tie pirkiniai, kuriais iki šiol kartais kamšau tuštumos kloakas, gali užpildyti tik labai mažą dalį vidinių kambarių. Visa kita mokausi apstatyti ne baldais iš fizinės materijos, bet tos neapčiuopiamos, kiek siurrealios. Tokiais epizodais labai padeda vidinė mama. Ji atveria man knygas, santykius, pokalbius, primena, kad kiek dabar yra, tiek užtenka.

Aišku, visada norisi siekti daugiau, bet svarbu būtent šią minutę jaustis pakankamu ir išsipildžiusiu. Tai nėra lengva, nes augau lydima deficito – suaugusiųjų dėmesio susilaukdavau per pasiekimus, olimpiadas, konkursus. Tai žalinga patirtis, nes taip vaikas ima save suvokti ne kaip žmogų, kuris nusipelno besąlygiškos meilės, bet kaip nepailstantį kovotoją dėl pasiekimų, medalių, šlovės akimirksnių ir plojimų. Vaikystėje manęs nelepino nei drabužiais, nei daiktais. Turėjau, ko reikia, sesuo atiduodavo savo išaugtų drabužių ar kosmetikos, tačiau man tuo metu netrūko askezės, atskalūniškumo. Kai atsivėrė tuštuma, supratau, kad iki šiol, iki pat dabar aš vis dar maitinu savo neišaugtą vaikystės alkį. Tas alkis toks didelis, kad net kai artėja koks nors malonus įvykis – ėjimas į teatrą ar kelionė, pradedu nerimauti – kas bus, jei neišvažiuosim, jei nepavyks. Dažnai jaučiuosi tarsi vaikas, iš kurio bet kurią akimirką gali atimti žadėtą saldainį.

– Gyvename laikotarpiu, kai aplink itin daug kalbama apie nerimą (tiek įprastinį – konstruktyvų, tiek patologinį) ir su juo susijusius sutrikimus. Esu aptikusi ne vieną straipsnį, pavadinimais „Anxiety is new black“ ir panašiai. Kaip manai, ar nerimas iš tiesų pamažu netampa trendu, kai nerimauti yra tiesiog savaime suprantama, o kalbant ir dalijantis patirtimis apie jį galima rasti kalbą beveik su kiekvienu? Nepaliaujamas nerimas dažnai buvo klijuojamas menininkams – rašytojams, poetams, dailininkams – kaip etiketė išvirkščioje odos pusėje. Ką apie tai manai?

– Tada, kai tikrai sergi, nebesvarbu: tai trendas ar ne – tenori išgyventi. Galų gale, net jei tai ir būtų simuliacija – jau geriau taip, negu visai nekalbėti apie psichikos sveikatą. Nors apie ją kalbama vis garsiau ir atviriau, stigma vis dar paplitusi. Kai važiavau lankyti draugės į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę, taksistas man papasakojo, kad viena mergina įsėdo į jo kolegos automobilį ir paprašė nuvežti į tą pačią ligoninę. Vairuotojas tiesiog atsisakė ją vežti – juk ta mergina turėjo psichologinių problemų, kurios galėjo sukelti pavojų. Su ja viename automobilyje keliauti taksistui atrodė pernelyg pavojinga, net jei tai – vos dešimties minučių distancija.

– Psichologas Andrius Jančiauskas „Nyla“ tinklalaidėje teigia, kad mūsų karta turi prabangą išgyventi ne tik savo, bet ir kitų kartų dvasines ligas: tėvų, senelių. Jų laikais buvo kitos gyvenimo sąlygos – tremtys, totalitariniai režimai. Šios kartos apskritai neturėjo erdvės dvasinėms savęs paieškoms. Dabar tai vis labiau legalu, o nerimas mums padeda pasiekti įvairių rezultatų, nes yra gana konstruktyvi būsena. Natūralus nerimas dėl, tarkim, saviraiškos stumia pirmyn, norisi kažką nuveikti, atskleisti, parodyti. Ar neatrodo, kad jei mes nustotume nerimauti, prarastume tam tikrą dalį savo kūrybinio mechanizmo? Ne paslaptis, kad tavo kūryba yra iš dalies saviterapinė, išpažintinė. Nemažai eilėraščių parašei išgyvendama emociškai sunkias būsenas. Ar krizė tokiu būdu netapo savotiška sąlyga tavo kūrybai? Ar niekada nebuvo baisu prarasti nerimo, kuris buvo tarsi neatsiejama dalis vidinių inspiracijų?

– Tiek kūrėjas, tiek bet kuris žmogus gali jausti nuolatinę įtampą, o jo darbai yra tos įtampos iškrova. Kai buvo pats ligos pikas, negalėjau nieko daryti. Rašyti pradėjau tik sveikimo proceso metu ir vartodama vaistus. Mano knygai reikėjo gyvo nervo, kad galėčiau rašyti apnuoginančius tekstus. Tam tikra įtampa yra tiesiog būtina, net pyktis būtinas, kitaip panašių tekstų neparašysi, jie bus netikri. Tapatinimasis su liga ar su aukos pozicija yra atskiras klausimas. Eilėraštyje „Melancholijos planeta“ rašau būtent apie tai. Sakau, kad labai ilgiuosi savo melancholijos planetos. Tai tekstas, įkvėptas Larso Von Triero filmo „Melancholija“.

Šis filmas pasakoja apie ribines būsenas subtiliai, metaforiškai. Kai pabaigoje žiūrovas mato, kaip nepaliaujamai artėja Melancholijos planeta – pasaulio pabaigos simbolis, pagrindinis personažas išsirengia nuogai ir tarsi sužydi pasitikdamas savo mirtį. Atsimenu, kad tai, mano akimis, buvo tikras šedevras, rezonavęs būsenas, atskleidęs mano požiūrį. Tas mažytis žybsnis, esant ribinės būsenos... Dažnai grįžtu į laikus, kai turėjau daugiau nuogo nervo ir rašydavau labiau įkvėpta. Turiu pripažinti, kad kartais tų būsenų ilgiuosi. Dabar į kūrybą einu racionaliau, lėčiau Nepaisant visko, to išgyventi dar kartą nenorėčiau. Tai per didelė auka.

Labai baisu traukti iš savęs tekstus, kuriems dar ne laikas. Kažkas, komentuodamas mano vieną eilėraštį, pasakė, kad „žodžiai pabiro neišnešioti“. Galiu pritarti: tikrai ne visada išnešioju žodžius. Visa tai susiję su desperacija, tačiau negalvoju, kad tapčiau tokia, kokia nebesu, vien dėl to, kad pritempčiau save iki kažkokio įvaizdžio, kuriame būčiau nuolatos kenčianti, serganti depresija, liūdno veido ir netrinktų plaukų moteris – pernelyg daug, grįžus iš to vidinio Aušvico, kuriame tiek laiko kalėjau. Per tokias patirtis ir pergalvoji, ir supranti – ar tikrai gyvybė yra ta kaina, kurią mokėtum mainais už patvirtinimą, kad esi autentiška poetė. 

Skaitant Ievos tekstus atrodo, kad ji rašo apie tam tikrą pasaulį, kuris yra nulemtas dviejų konstantų: paviršiaus ir dugno. Paviršius dažnai atrodo deimantinis, tarsi suteptas cukranendrių melasa, o dugnas primena skausmingą tamsią prarają, kurioje šoka lipni šimto demonų procesija. Šie du poliai tarsi nuolat susikerta ir apsikeičia vietomis – tarkime, eilėraštyje apie užsistovėjusį vandenį ta tamsa, apsileidimas, savotiškas pragaras, yra paviršiuje, bet jame gali rastis gyvybė.

– Susidaro įspūdis, kad tu kažkada pamatei pragarą – tarsi puodelyje kavos, kuris iš esmės atrodo nekaltas, dailus ir kvepiantis. Kita vertus, tu išvydai, kad kavoje yra ir tirščių, ir juoduma, kuri palieka tamsių dėmių ant dantų. Ar gyvenime taip pat tiki, kad už paviršiaus slypi dugnas? Koks jis? Ar dugnas su paviršiumi gali apsikeisti vietomis?

– Gražiai pasakei. Paviršiaus ir dugno tema man artima, bet apie tai kalbėti kažkodėl labai sunku, gėda, visai nesinori. Man atrodo, aš iššvaisčiau žiauriai daug laiko rūpindamasi paviršiumi. Turiu omeny ne tik išorinį paviršių, bet ir vidinį. Kažkuriuo metu studijuojant universitete pradėjau siaubingai savęs gėdytis, atrodė, kad privalau save kažkaip sukurti, perdirbti, dėti titaniškas valios pastangas, kad mano būtis taptų autentiška ir pan. Skaičiau daug filosofinių knygų (suprasdama tikrai ne viską, nes konteksto tai neturėjau), domėjausi avangardine muzika, daviau sau žodį neparsiduoti kokiai firmai ir pan. Dar stengiausi per drabužius, spalvas išreikšti savo asmenybę, atrodyti taip, kaip, mano galva, turėjo atrodyti rašytoja. Visa tai buvo naivu ir kvaila, bet prislėgė milžiniška našta. Kompanijose dažnai bijodavau praverti burną, maniau, kad reikia išrauti iš savęs dream pop’o pomėgį, nes tai saldu, lėkšta ir nevertinga... Tiesiog tada atrodė, kad esu bjauriai neįdomus žmogus, buvau labai susikausčiusi. 

Suvokiau, kad daugeliui mane supančių žmonių užtenka, kad atlikčiau pareigas ir simpatiškai atrodyčiau, būčiau mandagi, nors mane visą laiką slėgė neviltis.

– Tai, ko gero, yra susiję su pamatiniu žmogaus noru būti ypatingam, reikšmingam, kitokiam.

– Tikriausiai. Paradoksas, kad aš bandžiau tapti autentišku žmogumi, bet man net neatėjo į galvą, jog pirmiausia reikėtų apskritai pažinti save, suvokti, kas man natūraliai įgimta, o ne kaip toje pasakoje apkapoti savo pėdas, kad tik jos tilptų į auksinę kurpaitę. Juk apgaulė vis tiek išaiškės, o jei ne – reikės gyventi didelėje baimėje ir vienatvėje.

Kontrastas tarp paviršiaus ir vidaus, tas atsivėręs dugnas, kurį minėjai anksčiau, ko gero, yra depresijos patirtis apskritai. Juk gali sirgti depresija, bet puikiai funkcionuoti, išoriškai gal net atrodys, kad tau puikiai sekasi. Kai supratau, kad sergu, kad man jau pernelyg ilgai yra bloga, labiausiai nuvylė ir prislėgė tas kontrastas tarp išorės ir vidaus. Suvokiau, kad daugeliui mane supančių žmonių užtenka, kad atlikčiau pareigas ir simpatiškai atrodyčiau, būčiau mandagi, nors mane visą laiką slėgė neviltis. Tada būdavo toks pojūtis, kad jeigu vietoj savęs į darbą pasiųsčiau besišypsančią hologramą, niekas nepastebėtų skirtumo. Turbūt todėl į mano eilėraščius ėmė lįsti visokios kirmėlės, lavonai ir panašūs dalykėliai. Bet per visą tą laiką daug kas pasikeitė. Dabar gal nesu tokia įspūdinga asmenybė, būna, ir apsikvailinu, bet bent jau jaučiuosi sava savo pačios kailyje.

– O ar tu leisdavai sau, ar pripažindavai depresines būsenas? Ar priešingai – iš visų jėgų stengdavaisi jų atsisakyti ir neigei?

– Labai ilgą laiką įsivaizdavau tai kaip kažkokį svetimkūnį, net turėjau tam pavadinimą – vadindavau tą būseną demonu. Atrodė, kad tai ne aš, o kažkas svetimo, lyg koks virusas, kuris mane užvaldo. Kažkas, kas trukdo gyventi, stabdo, gąsdina ir panašiai. Tokia klampi masė.

Tačiau visada buvau pareiginga – tiksliau, labai pareiginga darbe ir labai aplaidi vidiniame gyvenime. Tik tada, kai pradėjau lankyti terapiją, supratau, kad tas demonas yra mano pačios dalis ir jos reikia klausytis. Turbūt tai skamba kaip baisios banalybės, elementarūs dalykai, bet man tai buvo didelis atradimas... Supratau, kad depresija – dalis manęs. Ne nesąmonė, ne šlykštus padaras, ne dar kažkas kitas, bet aš. Apskritai esu linkusi neigti dalykus. Gana ilgai naudojau pozityvų mąstymą, net darydavau tam tikrus pratimus. Dabar viskas atrodo tragikomiška, bet tuo metu uoliai mokiausi ir stengiausi: rytais laimindavau planetą.

– Bandydama Ievą įsivaizduoti laiminančią planetą, imu šypsotis: ji man primena visišką hipę. Atlikdavai ritualus? Kaip jie atrodė?

– Planetą laimindavau į visas pasaulio puses. Tai atrodo maždaug taip: pasilenki ir pasakai kokį nors sakinį, įsivaizduodama, kaip šviesa sklinda nuo tavęs į visas keturias pasaulio puses, ir tai labai juokinga, nes pats tuo metu tos šviesos visai neturi, viską tik įsivaizduoji.

– Kaip šie pratimai nuteikdavo, nepaisant to, kad šiandien jie atrodo gana absurdiški?

– Jei pavykdavo ryškiai įsivaizduoti, nuteikdavo pasakiškai. Tokie dalykai veikia. Bėda ta, kad jie veikia trumpai – kelias valandas. Vadinasi, tuos ritualus reikia nuolat kartoti. Galbūt taip treniruodamas savo smegenis gali pratempti net kelis mėnesius ar metus, bet tai nesprendžia problemų. Čia tokia emocinė maskuotė: trumpam tave apgaubia lyg koks aukso dulkių debesėlis, bet kuo ilgiau nelendi vidun, tuo labiau viskas ten pūva... Todėl iš esmės manau, kad pozityvus mąstymas, afirmacijos ir panašūs dalykai gali net padaryti daugiau žalos, nei padėti. Bet per tuos planetos laiminimus kai ką ir atradau – tai paprasčiausią malonumą įsivaizduoti, vizualizuoti savo jausmus, būsenas. Galbūt palengva taip gali imti geriau save suprasti.

Prisimenu Birutės Kapustinskaitės pjesę „Terapijos“ (rež. Kirilas Glušajevas) ir vieną dialogą, kuriame vėžiu sergančios pacientės atlieka relaksacijos pratimus ir kalbasi. Jos kartoja, kad yra sveikos: „Šviesa sklinda mano kūnu, aš sveika, aš sveika, aš sveika.“ Visa tai nutraukia ciniškoji palatos moteris, įsiterpdama į pokalbį ir sakydama, kad tai absurdas, nes niekada nepamena, jog būdama sveika kada nors būtų kartojusi, kad serga. Pasakoju Ievai apie tai, kad pati dažnai kartodavau sau, jog esu sveika, dėkodavau planetai už kiekvienos dienos mažytes ar didesnes smulkmenas, o iš viso to šiandien dar liko jaunaties pasveikinimas, kai tiesiog susirašau norus ir per „YouTube“ įsijungiu mėnulio meditacijas.

Sunku keistis, nes keičiasi ne tik elgesys, o drauge ir gyvenimas, bet ir savivoka, persidėlioja pasaulio vaizdas. Per pastaruosius kelerius metus savyje atradau labai daug prikaupto pykčio.

– Ar niekada negalvojai, kad kaip menininkė turi patirti daugiau kančios, nes tik tada kūryba bus prasminga? 

− Bjaurus klausimas! Bjaurus, nes jį dažnai užduoda ir atsakius visada lieka kažkoks neskanus skonis burnoje. Nežinau. Esu nemažai apie tai galvojusi, bet niekada negalėjau galutinai atsakyti. Viskas atrodo labai slidu. Šiaip ar taip, dabar manau, kad kūrybai svarbiausia poreikis. Jo neišmoksi, jo nerasi jokiose savipagalbos knygose, jo nesuvaidinsi. Arba reikia, arba ne. Priežasčių gali būti įvairiausių – ir taurių, ir labai žmogiškų, socialinių. O grįžtant prie tavo klausimo, tai nemažai tekstų, kuriuos pati vertinu kaip stipresnius, parašiau bandydama išlipti iš tos pelkės. Kai susitvenkdavo daug įtampos. Kita vertus, tekstai atsiranda ir tada, kai esu šviesios nuotaikos, galiu blaiviai mąstyti, gal net šiek tiek pajuokauti. Nėra kažkokios taisyklės, todėl jaučiu, kad šis klausimas yra aklavietė. Man svetimi abu kraštutinumai – ir kančios garbinimas, tikėjimas, kad ji taurina, ir manymas, kad literatūra privalo kurti šviesą ir gėrį (nes blogio ir taip netrūksta). Mane abu šie požiūriai dusina.

− Jei nepažinočiau tavęs, iš tekstų atrodytų, kad eilėraščius rašo žmogus, kuriam netrūksta užslėptos agresijos, pykčio, kritikos sau. Žinodama, kad yra tas klampiai juodas dugnas, ir eilėse klausi, kaip kitaip išgyventi. Kur dėti tą neišpildytą smurtą? O kur gyvenime dedi tai, ko neišpildai?

– Klausiu, nes ligi galo nežinau... Sunku keistis, nes keičiasi ne tik elgesys, o drauge ir gyvenimas, bet ir savivoka, persidėlioja pasaulio vaizdas. Per pastaruosius kelerius metus savyje atradau labai daug prikaupto pykčio. Augau mokoma būti maloni, draugiška, vengti konfliktų. Agresija, grubumas apskritai mane atstumia, o matant prievartą kraujas užverda. Esu pacifistė, gal trečias brolis kvailys (mėgdavau su juo tapatintis)? Bet tas būdo švelnumas, nuolankumas vėliau gali atsisukti prieš tave. Kalbant plačiau, mūsų visuomenei dabar reikia ne tik alternatyvos, bet ir kovoti už ją, nesitaikstyti, artikuliuoti ir argumentuoti. Manau, kad pyktis, kurį atradau, yra savotiškas sveikimo, atsitokėjimo ženklas. Kartais pavyksta perkelti tai į tekstą, tada viskas išsikristalizuoja, išeina į platesnę erdvę. O šiaip, kai galiu, tą pyktį parodau. Svarbu, kad smūgis būtų tikslus, tada bus atkurta pusiausvyra. Čia toks subtilus menas...

– Štai ir dabar mes su tavimi geriame kavą, ji skani, karšta, tačiau mažyčiu akies kampeliu pamatei, kad joje raitosi kirminai. Šmėkšteli ir atsitrauki, visai kaip eilėraščiuose, kai perskaitai ir suvoki, kad iš tiesų viskas kartu yra ir gana šlykštu. Kaip gyventi su žinojimu, kad kavoje, kurią geri, yra pilna kirmėlių? Kaip gyventi pasaulyje žinant jo tiesą ir vis tiek negalėti jo pakeisti?

– Nemanau, kad žinau pasaulio tiesą... O dėl kirmėlių, tai jos savotiškai žavios ir, spėju, kad žiauriai reikalingos visai ekosistemai. Norėčiau neskirstyti dalykų į gražius ir negražius, bet atrasti kiekvieno estetiką. Kai supranti, kad žmogaus kūne yra pilna visokių bakterijų, parazitų, kirmėliukų, iš pradžių pasidaro labai baisu, kone ištinka panika – manau, dėl to, kad suvoki, jog iš tikrųjų beveik nieko nekontroliuoji, kad nesi pagrindinis pasaulio veikėjas, o tik vienas iš daugelio – ekosistemos dalis. Tavo kūnas tau visada nematomas, matai tik paviršių. Esi toks truputį dvigubas. Viena vertus, savarankiškas individas su savo mintimis, galia, pojūčiais ir jausmais, kita vertus,  tokia bejėgė ląstelių masė, priklausanti kitiems organizmams. Žodžiu, kai pasaulio ir žmogaus vaizdą papildo tie kirminai, jis nepasidaro šlykštus, – jis pasidaro pilnesnis. Tokiame pasaulyje gyventi įdomiau. 

Prisimenu pokalbį su Mindaugu Nastaravičiumi po jo išleistos knygos „Bendratis“. Jis pasakoja apie vieną kiemą Antakalnyje, toje pačioje vietoje įsikūrę ir gimdymo, ir laidojimo namai. Suvokiu, kad viskas iš tiesų ir yra viename kieme – disfunkcinės šeimos, ir šeimos, kurias gali kviesti vaidinti amerikietiškoje pusryčių dribsnių reklamoje. Malonumas ir skausmas veikia kartu. Ievos poezijoje gausu paralelių tarp grožio ir šlykštumo. Eilėraštyje greta ganyklų ir daugiabučių veikia sapnų pasaulis, o salotiniai ir žydri pūkuoti kopūstiniai vikšrai gali būti randami tiek pievose, tiek šiukšlynuose. Viskas yra greta. Ko gero, tik tada, kai supranti, kad iš tiesų viskas yra vienis, gali kurti poeziją.

– Ar turi baimių, susijusių su mikrobais?

– Nesu iš tų žmonių, kurie bijo bakterijų. Gal net priešingai, gal reikėtų labiau bijoti... Prisimenu tokį nedidelį epizodą... Aną pavasarį ėjau į „Poezijos pavasario“ skaitymus Taikomosios dailės  muziejuje. Turėjau skaityti vienos danų poetės vertimus, viskas atrodė labai rimta ir svarbu. Marškiniai išlyginti, lūpos padažytos. Einu, skubu, kaip visada – vėluoju. Buvo gegužės mėnuo, smarkiai paliję, šlapia. Atsimenu, galvojau, ar gražiai atrodau, kai tuo metu pro šalį važiavusi mašina aptaškė mane nuo galvos iki kojų rudu balos vandeniu. Akimirką sustingau pasiruošusi nusikeikti, bet staiga apsidžiaugiau, viskas pasidarė taip juokinga, gera, tikra, atrodė, kad mane ką tik pačiupinėjo vanduo. Skaitymai iškart įgavo naują perspektyvą. Gėda čia viešai sakyti, bet atėjusi net rankų nenusiploviau, vis tiek jau buvau išdžiūvusi ir dar kažkodėl kėlė džiaugsmą mintis, kad kai žmonės spaus man ranką, jiems nežinant juos palies ta lietaus bala... Tokia buvo mano maža paslaptis, kaip amuletas: į skaitymus atsinešiau ne tik eilėraščių vertimus, bet ir Malūnų gatvės balą. Man vis norisi liestis prie pasaulio, susitepti, užsikrėsti juo...

– Ką visa tai tau duoda – tas sąmoningas pasirinkimas nebūti  komforto zonoje?

– Daug dalykų... Bet vienas iš jų tiesiogiai susijęs su tavo tema – nerimu. Anksčiau jaučiau labai daug socialinio nerimo – tai toks bendras susikaustymas, baimė bendrauti, baimė judėti, baisi baimė suklysti. Nuo tos baimės pasidarydavau kaip medinė. Atrodydavo, jei žengsiu žingsnį į šalį, užlipsiu ant minos ir susprogsiu. Taip bijodavau suklysti, nepataikyti į natą, kad saugiausia pasidarydavo tylėti. Dabar galvoju, kad man geriausia praktika kovojant su socialiniu nerimu, yra improvizacija. Muzikinė improvizacija man taip ir nepavyko, ir tai varė iš proto – norėdavosi visiškai pasileisti, daryti su balsu beprotiškus dalykus, visokiais balso efektais išreikšti neįvykdytą smurtą, bet taip bijodavau apsijuokti, nepataikyti, kad likdavo tik harmoningos, švarios ir nuobodžios melodijos. Bet užtat pradėjau improvizuoti su žmonėmis, ypač dienos centre su vaikais. Improvizacija gydo nerimą, nes turi labai susikaupti į dabarties momentą ir tiesiog gyvai reaguoti, nėra laiko viskam apsvarstyti ir suplanuoti. Pridarai daug klaidų, bet supranti, kad tos klaidos yra tik detalės, svarbus tas bendras plaukimas. Pavadinkim, muzika. Ryšys. Ir gal tiesiog sveika pajausti, kad esi ekosistemos dalis, o ne visatos centras. Ekosistemos, kuri labai marga, reikalaujanti įvairiausių įgūdžių. Čia kaip tame Sabinos Brilo eilėraštyje „žmonės aplinkui / neįtaria / kad jie aplinkui // kiekvienas galvoja / kad jie centre / o aplinkui kiti“. Kai tai supranti, prasideda kitos (gal įdomesnės?) problemos.