Trūksta dialogo
Šiandien paskaitose vis dar trūksta tarptautinio, tarpdisciplininio dialogo – aš tai matau kaip ne gimtakalbis lietuvis, kuris dėsto Viduržemio jūros regiono istoriją studentams Vytauto Didžiojo universitete iš Lietuvos, Kinijos ir kitų šalių. Kai paskaitose kalbu apie minėto regiono tapatybių raidą, studentai žodį "tapatybė" suvokia skirtingai – kiekvienas pagal savo įgytas žinias šeimoje, mokykloje ar valstybėje.
Kai trūksta suvokimo, kad žodžių ir sąvokų reikšmės yra subjektyvios, tai veda prie nesusipratimų. Aš manau, kad globalumas mokslo sferoje reiškia, visų pirma, atsisakyti savęs ir savo identiteto: tokį globalumą pasiektume, jei neturėtume savos tapatybės ir tėvynės, tarsi F.Nietzshe's antžmogis, t.y. žvelgtume į pasaulį sine ira et studio – be emocijų, jausmų ir be jokių tikslų, nebent dėl tikslo žinoti. Kitaip tariant, mūsų turimos vertybės yra tas lokalumas, dėl kurio sunkiau kurti efektyvų globalų tinklą moksle – pabrėžiu, čia kalbu tik apie mokslo pasaulį.
Žinoma, tų vertybių negalima atsisakyti, bet moksle reikėtų bent suvokti, kad jos yra tie rėmai, kurie priverčia žiūrėti į pasaulį pagal išankstines nuomones, pagal duotus parametrus, kurie mus apriboja.
Reikia priemonių
Manau, kad daugiakalbystė yra viena iš priemonių, kurios galėtų padėti išsilaisvinti iš išankstinių nuomonių ir nebebūti marionetėmis savo kultūros ar valstybės dėžėje, o tapti globalios srovės dalimi. Mokytis kitų kalbų reiškia ne tik mintinai išmokti žodžius ir gramatiką, bet ir suprasti sąvokų sąsają su žodžiais, jų diachroninę ar diatopinę raidą – t.y. kaip žodžiai keitėsi bėgant laikui ar jiems plintant geografiškai. Apskritai, reikia nepamiršti, kad žodžiai, kuriuos vartojame apibrėždami įvairias sąvokas, yra netobula kognityvinių procesų reprezentavimo priemonė.
Suprasti ryšius tarp žodžių ir sąvokų yra viena geriausių treniruočių, kuri gali padėti suvokti, kad mes, kaip individai ir kaip visuomenė, jau esame globalūs.
Suprasti ryšius tarp žodžių ir sąvokų yra viena geriausių treniruočių, kuri gali padėti suvokti, kad mes, kaip individai ir kaip visuomenė, jau esame globalūs. Ir mūsų identitetas, ir kultūra jau yra globalūs; tai tūkstantmečius trukusio tarptautinio bendravimo rezultatai. Mums tik reikia priemonių, kurios padėtų atpažinti ir nagrinėti mūsų prigimto tarptautiškumo raidą.
Pavyzdžiui, mes visi maždaug vienodai įsivaizduojame angelą: jis turi savo identitetą. Tačiau mažai kas žino to identiteto raidą. Angelo kūnas, kojos ir rankos yra hebrajų dievybės supratimo palikimas. Sparnai buvo pridėti tik III a., remiantis romėnų ir graikų dievų – Merkurijaus ir Hermio – ikonografija; pastarieji kildinami iš Mesopotamijos, kur įprasta dievus vaizduoti su sparnais. Pavadinimas "angelas" kilo iš Egipto, kur III a. pr. m. e. gyvenę graikai teologai taip vadino pasiuntinius. Iš graikų šį žodį pasiskolino dauguma kitų kalbų – ir ėmė vartoti perkeltine prasme. Na, o angelo funkciją ir reikšmę apibūdino XVI a. Tridento (Italija) susirinkimo dalyviai ir XX a. teologai.
Daug kam trūksta kognityvinių priemonių šio identiteto tarptautiškumui atpažinti, o viena iš svarbių universiteto ir dėstytojų užduočių yra duoti studentams tinkamas priemones tą padaryti. Tai dažnai reiškia priešpriešinti savo kultūrą, tikėjimą ir vertybes: nuo vaikystės mus moko, kad esame mes – skirtingi dėl savo kultūros, ypatingi dėl savo kalbos (kuri, kaip angelas, vis tiek yra didelis mišinys), kartais net išrinktieji tarp kitų tautų. Tikras iššūkis – pripažinti, kad tai iliuzija, nes tai verčia atsisakyti savo identiteto. Kita vertus, tai yra būtinas žingsnis tikro globalumo link. Kažin, ar visi pasiruošė ir tikrai to nori.
Globali erdvė
Universitetai šiandien nebeturi žinių monopolio, todėl jų vaidmuo keičiasi. Tad tikslinga galvoti ne tik apie bendradarbiavimą moksle, bet ir dalyvavimą pilietiniuose, kultūros projektuose skatinant visuomenės švietimą.
Kita vertus, kaip ir praeityje, o dabar net ir stipriau, vyksta žinių monopolių kova. Problema yra ta pati: daug kas neturi kognityvinių priemonių tai suprasti ir dėl to net nesuvokia, kaip mūsų laikais cenzūra veikia. Net nesuvokia, kad nėra "fake news", nes kiekvienas žodis, ištartas arba parašytas, nieko bendro neturi su tiesa – jis yra subjektyvus interpretavimas, taigi visos žinios yra tik interpretacija.
Dalyvavimas pilietiniuose, kultūros projektuose skatinant visuomenės švietimą yra būtinos universiteto veiklos, ir kiekviena studijų programa, kiekvienas dėstytojas stengiasi tai daryti. VDU Italistikos programoje yra lengva, nes jaučiame, kad Lietuvoje yra didelis susidomėjimas italų, ispanų ir prancūzų kalbomis ir kultūromis. Taigi nesunku surinkti didelę auditoriją, pavyzdžiui, rengiant viešą paskaitą apie Italijos kino istoriją arba, kaip man teko daryti, apie istoriją, kurioje kartu gaminame patiekalus.
Bet šie pavyzdžiai parodo, kas sprendžia, kaip vyks diskusija su visuomene, – tai pati visuomenė, o ne dėstytojai ar universitetas. Jei aš, dėstytojas ir tyrėjas, manau, kad viena tema yra labai svarbi ir aktuali, bet visuomenė nesupranta arba tema jai yra nepriimtina, kokie gali būti rezultatai? Geriausiu atveju, niekas neateis į susitikimą arba niekas neskaitys straipsnio ir nebus jokio dialogo. Blogiausiu atveju visuomenė, jausdama pavojų, kad tyrimai grasina sugriauti jos įsitikinimus ir supurtyti vertybines nuostatas, reaguos atakuodama. Lygiai taip pat yra su valstybe. Taigi bendradarbiavimas vyksta, bet dažnai kiti dalyviai, o ne universitetas sprendžia temas ir būdus.
