„Paroda „Sugrįžęs į šviesą. Trapaus kūrinio istorija“ uždaroma anksčiau dėl rengiamos nuolatinės ekspozicijos. Po parodos vitražai sugrįžta į dėžes, deja, sugrąžinti jų į bažnyčios langus nenumatoma“, – tokia žinutė buvo skelbiama žinių portaluose.

Švč.Sakramento bažnyčios atvėrimas visuomeninei, kultūrinei veiklai skatina kelti klausimą – ar šis įspūdingo grožio ir didžiulės vertės trapus meno kūrinys sugrįš į šviesą?

Du kartus išgelbėti nuo sunaikinimo

XIX a. pabaigoje garsiųjų „Geyling“ vitražo dirbtuvių Vienoje sukurtas vitražas „Nukryžiuotasis su angelais“ kartu su keturiais evangelistų vitražais 1934 m. iš Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge atkeliavo į Kauną. Taip jie išgelbėti nuo bolševikų sunaikinimo.

Pasak muziejininkų Osvaldo Daugelio ir Raimondos Norkutės, vitražų įsigijimo procesas užtruko kelerius metus, už visus penkis vitražus buvo sumokėta 4 tūkst. litų SSRS Prekybos atstovybei (Sankt Peterburgo dvasinei akademijai jie kainavo 9 tūkst. aukso rublių). Tikėtina, kad šių meniškai vertingų vitražų įsigijimas galėjo būti asmeninė meną mėgusio bažnyčios rektoriaus Blažiejaus Čėsnio iniciatyva. Akademikas, baigęs studijas Imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje Sankt Peterburge, vėliau joje dėstė 1911–1918 m.

Vitražai atkeliavo apdaužyti, todėl jie, kaip ir Nukryžiuotasis, buvo tvarkyti Kauno meno mokykloje dailininko Stasio Ušinsko. 1938 m. virš Nukryžiuotojo vitražo buvo įmontuotas Stasio Ušinsko sukurtas naujas apskritas vitražas su monstrancija, tačiau šio vitražo buvimo vieta kol kas nežinoma.

1963 m. Švč.Sakramento bažnyčioje įrengiant kino teatrą, ilgamečio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus  buvo išmontuoti, supakuoti ir nuo tada saugomi muziejuje. Iš pradžių – Pažaislyje, o 1984 m. keturios dėžės su vitražais pervežtos į Skulptūros ir vitražo galeriją, vėliau – į Paveikslų galeriją.

Priklauso bažnyčiai

1989 m. tuomečiame miesto laikraštyje „Kauno tiesa“ vyko diskusija apie tai, kaip vitražai dingo ir kur jie yra. 2003 m. Giedrės Jankevičiūtės monografijoje paminėtas vitražų įsigijimo faktas ir kelių iš jų sumontavimo aplinkybės. Ilgą laiką bevardėse dėžėse be dokumentų prabuvę, į muziejaus rinkinius neįtraukti vitražai su specialistų pagalba 2005 m. identifikuoti kaip priklausę Kauno Švč.Sakramento bažnyčiai.

2016–2018 m. vitražus restauravo Daugis Bumbulis ir Dalia Mulevičienė. Kodėl dalis kūrinio tebėra pas juos – subtilus, sprendimo laukiantis klausimas. 2017 m. vitražai sugrąžinti bažnyčiai.

Išeiti iš tylos

Prieš porą metų tuometis arkivyskupas Lionginas Virbalas ir Senamiesčio draugija pasirašė memorandumą dėl bažnyčios atgaivinimo ir pritaikymo kultūros ir visuomenės reikmėms. Atvėrus bažnyčios duris į Vilniaus gatvę (tikrąja šių žodžių prasme) surengta daugiau kaip 50 koncertinių ir labdaros renginių. Iš surinktų bei bažnyčios atgaivinimo iniciatorių Liudos ir Minvydo Znaidauskų paaukotų lėšų atlikti kai kurie tvarkymo darbai, šiuo metu iš dalies finansuojant Kauno m. savivaldybei restauruojamas fasadas. Seime svarstant 2020 m. valstybės biudžeto projektą, Vyriausybė nepritarė mano teiktam pasiūlymui finansuoti šios bažnyčios atstatymo darbus.

Be abejonės, tai yra ir bus didžiulė ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos meno vertybė, kurios išsaugojimas yra ne vien bažnyčios rūpestis. Toks meno kūrinys, eksponuojamas visuomenei, taptų patraukliu Kauno turizmo objektu.

Ar vitražai sugrįš į Švč.Sakramento bažnyčią? Naujai paskirtasis Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pirmajame susitikime su visuomene „Kunigai kavinėse“ į šį klausimą atsakė – taip. Klausimas ne „ar“ (sugrįš), o – „kaip“: galbūt į langus, kuriuose ir buvę, galbūt eksponuojami bažnyčioje.

Suprantama, tam prireiks ir laiko, ir pastangų. Tai tik pradžia, iš tylos zonos pereinant į atvirą visuomenės ir bažnyčios dialogą, konsultuojantis ir su specialistais ieškant sprendimų grąžinti vertingiausius vitražus į atkuriamą bažnyčią.

Opozicija išnaudojo visus būdus, kad įstatymas parlamente nebūtų priimtas – nuo pertraukos prašymo iki kortelių ištraukimo Seimo salėje balsavimo metu. Tačiau kvorumo ir balsų priimti įstatymo pataisą pakako. Beje, opozicija taip pat buvo teikusi pasiūlymą mažinti kartelę, tik šiek tiek švelniau – atitinkamai iki 4 proc. partijoms ir 6 proc. koalicijoms. Vadinas, iš esmės pasisakoma už tą patį – mažesnį teisinį barjerą daugiamandatėje apygardoje. Tik kardinaliai priešingos pozicijos dėl vieno procento skirtumo.

Kai kurie politologai tokį Seimo sprendimą išvadino „bardaku“, „chaosu“, „betvarke“, „desperacija“, „valdžios troškuliu“ ir pan. Tik tarp kitko užsiminta, kad vis dėlto 3-4 proc. barjerą taiko arti pusės Europos šalių. Kiekvienos pasirinkimas susijęs su tam tikromis istorinėmis, etninėmis, religinėmis aplinkybėmis.

Joks politologas neužsiminė, kad Europos Taryba dar 2007 m. priimtoje rezoliucijoje „Dėl žmogaus teisių ir demokratijos Europoje“ pateikė tokią rekomendaciją: „Brandžiose demokratijose parlamento rinkimuose neturi būti aukštesnės nei 3 proc. rinkimų kartelės. Tokiu būdu bus įmanoma išreikšti kuo daugiau nuomonių. Tai, kad gausios žmonių grupės netenka teisės būti atstovaujamos, yra žalinga demokratinei sistemai“.

Ši politologų nutylėta informacija (negi nežinojo?) yra žymiai svarbesnė už šiame kontekste „pritemptą“ įžvalgą, kad iššvaistytų balsų skaičius ir neproporcingumas yra didesnis vienmandatėse apygardose, nes ten išrenkama gerokai mažiau moterų.

Tai, kad rinkimų sistema taps demokratiškesnė, yra pagrindinis kartelės sumažinimo argumentas. Daugiau ir įvairių frakcijų Seime reikštų, kad būtų plačiau ir įvairiau atstovaujama piliečiams. Kas tame blogo, dėl ko taip nuogąstaujama? Seime sumažėtų „vienos nugalėtojos“ įtaka – daugiausiai pasitikėjimo (o Lietuvoje tai svyruoja ties 20 proc. balsų) gavusi partija būtų priversta formuoti platesnę koaliciją, o tai reiškia, ieškotų sąlyčio taškų, bendro sutarimo, kompromisų ir pan. Sprendimai būtų labiau subalansuoti, suderinti, neprimesti vienos kurios nors partijos. Nacionalinio susitarimo, kurio siekiame švietimo ir kitose srityse, reiktų kaskart balsuojant dėl kiekvieno įstatymo.

Akivaizdu, kad Lietuvos visuomenė yra labai fragmentuota. Didėjančią fragmentaciją aiškiai atspindi 2008 m., 2012 m. ir 2016 m. Seimo rinkimų rezultatai. 2008 m. be savo atstovų liko maždaug 15 proc. rinkėjų, atidavusių savo balsus trims partijoms, kurios surinkusios daugiau nei po 3 proc. balsų liko „už borto“. 2016 m. Seimo rinkimuose jau buvo „išmesta“ net 22,47 proc. rinkėjų balsų, užribyje liko 4 partijos, surinkusios po daugiau nei 3 proc. balsų. T.y. beveik ketvirtadalis rinkėjų visiškai prarado jų atstovavimo galimybę. Toks „išmestųjų“ kiekis netgi viršija visų keturių į parlamentą patekusių partijų atskirai gautus balsus (20, 19, 13 ir 8 proc.).

Dvipartinę sistemą, kurios galbūt pageidautų kelios stiprios partijos, Lietuvos piliečiai atmetė, mūsų šalyje ji neįsitvirtino. Tad politikai formuodami koaliciją Seime ir Vyriausybę neišvengiamai turėtų susitarti, tokiu būdu vienydami atstovaujamus rinkėjus.

Nors 60-tyje Lietuvos savivaldybių buvo investuotos milijoninės ES lėšos, ekonominio lygio, gyvenamosios aplinkos ir teikiamų paslaugų kokybės skirtumai tarp miestų ir kaimo vietovių bei tarp apskričių nemažėja. Kodėl?

Dominavo žinybinis požiūris

Viena iš priežasčių – regioninės plėtros planavimas iki šiol buvo paremtas „iš viršaus į apačią“ principu. Prioritetai iš esmės buvo (ir tebėra) derinami netgi ne su bendrais valstybės ir savivaldybių tikslais, o su atskirų ministerijų finansavimo taisyklėmis. T.y. dominavo ministerijų, arba žinybinis požiūris ir interesas.

„Mes turėdavome arba pritarti ministerijos siūlomiems projektams, arba nepritarti. Bet tokiu atveju liktume visai be nieko, negautume ir tų „iš aukščiau“ numatytų lėšų. Todėl pritardavome ir sukdavome galvas, kaip įgyvendinti ministerijų projektus, nors mums gal žymiau svarbiau būtų lėšas nukreipti kitur, – konstatavo vieno regiono plėtros tarybos narys. – Mūsų nuožiūra svarbius projektus galėdavome tik pasiūlyti. Jei ministerijos juos atmesdavo ir pateikdavo kitus, mūsų rankos būdavo surištos“.

„Baltoji knyga“ keičia principus

2017 m. gruodį parengta Lietuvos regioninės politikos „Baltoji knyga”, apimanti laikotarpį iki 2030 m., iš esmės keičia regioninės politikos ir valstybės lėšų investavimo regionuose logiką, problemas kildindama „iš apačios” (kaimo, miesto ir regiono specifinių poreikių), atsisakydama žinybinio požiūrio, įgyvendindama horizontaliai koordinuotą regioninę politiką ir regionų plėtros tarybas paversdama tikraisiais savo regionų plėtros vadovais.

Viena iš priežasčių – regioninės plėtros planavimas iki šiol buvo paremtas „iš viršaus į apačią“ principu.

Ši plėtra apima ne tik ES lėšų investavimą, bet ir Valstybės investicijų programos lėšų panaudojimą, privačių investicijų pritraukimą, regioninių paslaugų teikimo planavimą ir koordinavimą, regiono rinkodarą.

Dokumente pabrėžiama, kad regionų plėtros tarybos taptų juridinį statusą ir realias galias turinčiais regionų valdytojais su jiems pavaldžiais regionų kompetencijų biurais (plėtros agentūromis) ar regioninių paslaugų centrais.

Apskričių ribos negali sudaryti kliūčių greitos ir sėkmingos regionų plėtros ir bendradarbiavimo iniciatyvoms. Jei taip atsitiktų, gali būti inicijuota administracinė regionų reforma.

„Baltosios knygos“ nustatytų rodiklių peržiūra yra numatyta 2021 m. (pagal 2020 m. pasiektus rezultatus). Administracinės reformos scenarijai galimi tik nepasiekus užsibrėžtų tikslų. Bet kol kas tai tik galimybė. Tikslas – regioninės politikos peržiūra.

Būtent šiame dokumente kalbama ir apie regionų specializacijas. Jos buvo išdiskutuotos ir išgrynintos prieš porą metų, tačiau negalėjo būti realizuojamos, nes „atsimušė“ į tam trukdančius teisės aktus.

Laikas keisti įstatymą

Seimo rudens sesijoje planuojame svarstyti Lietuvos regioninės plėtros įstatymo pataisas, kurias šių metų birželį parengė LR Vidaus reikalų ministerija.

Faktas, kad regionų plėtros tarybos, iš esmės būdamos sprendimus priimančiomis institucijomis, neturi jų įgyvendinimui reikalingų administracinių priemonių – negali savo vardu sudaryti sutarčių, savarankiškai įgyvendinti kelias savivaldybes jungiančių projektų, joms negali būti priskirtos viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų funkcijos (pvz., organizuoti regioninio viešojo transporto paslaugas).

Paradoksalu, kad dėl neapibrėžto teisinio statuso regionų plėtros tarybų sprendimai gali būti įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu už juos atsakomybę prisiima kitas jai nepavaldus subjektas (pvz., savivaldybė ar ministerija). Todėl susidaro situacija, kai regiono plėtros taryba priima sprendimus, tačiau neatsako už jų rezultatus.

Projekte numatoma panaikinti Vyriausybės įgaliotos įstaigos prie Vidaus reikalų ministerijos (t.y. Regionų plėtros departamento) įgaliojimus, juos perduodant savarankiškai vykdyti regionų plėtros taryboms (tarybos galės pilna apimtimi įgyvendinti viešojo juridinio asmens teises ir pareigas). Kartu įstatymu nustatomi įsipareigojimai užtikrinti regionų plėtros taryboms perduotų funkcijų finansavimą programiniu principu.

Panaikinama prievolė regionų plėtros planų priemones derinti su asignavimų valdytojais ir atskiromis jų programomis.

Regioniniu lygiu galės būti konsoliduojamos funkcijos ir (ar) viešosios paslaugos, kurių teikimas nėra optimalus nei savivaldybių lygiu (dėl per mažų atskirų savivaldybių finansinių, administracinių išteklių, demografinių pokyčių, gyventojų pasiskirstymo), nei nacionaliniu lygiu (dėl menkų centrinės valdžios galimybių prisitaikyti prie konkrečių vietovių poreikių). T.y. tokiose srityse, kaip antrinė sveikatos priežiūra, viešasis transportas, darbo rinkos politika, profesinis mokymas ir pan.

Įstatymo projektu nustatomas naujas regioninės politikos įgyvendinimo teritorijos tipas – funkcinė zona. Įvertinus, kad darbuotojų švytuoklinės migracijos, taip pat kitų dažnų kelionių teritorijos ir ryšiai dažnai peržengia savivaldybės ribas, tačiau lieka apskrities ribose, šių zonų nustatymas ir bendrų priemonių planavimas priskiriamas regionų plėtros tarybų kompetencijai.

Šiuo metu jokiame nacionaliniame teisės akte nėra apibrėžta socialinių ir ekonominių partnerių sąvoką. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad jais būtų laikomos bendruomeninės ir nevyriausybinės organizacijos, profesinės sąjungos bei darbdavių organizacijos ir jų susivienijimai, mokslo ir studijų institucijos ir kt.

Regionų plėtros taryboms tapus juridiniu asmeniu, socialinių ir ekonominių partnerių atstovai į tarybos kolegialų valdymo organą ‒ Kolegiją būtų atrenkami iš savivaldybės bendruomeninių organizacijų tarybų, Nacionalinėje regioninės plėtros taryboje atstovaujamų socialinių partnerių ir regione veikiančių socialinių ir ekonominių partnerių pasiūlytų atstovų.

Taip iš esmės būtų išspręsta šiuo metu egzistuojanti regioninio lygmens įgalinimo problema, kuomet sprendimus dėl regiono plėtros rengia centrinės valdžios institucija (Regioninės plėtros departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos), priima kolegiali institucija (regiono plėtros taryba), kuri neturi nei prievolės, nei galimybių šiuos sprendimus įgyvendinti, o už pasiektus rezultatus atsako atskiros savivaldybės arba ministerijos.

Iš jų 4 projektų paketai susiję su šešėlinės ekonomikos mažinimu; 41 – įgyvendinantis Vyriausybės programos nuostatas; 11 – susiję su valstybės biudžeto ir savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų patvirtinimu; 28 – susiję su ES teisės perkėlimu ar įgyvendinimu; 60 – projektai, įgyvendinantys Konstitucinio Teismo nutarimus, Valstybės kontrolės ir Specialiųjų tyrimų tarnybos rekomendacijas ir pan. Be to, Seimo komitetuose savo eilės dar laukia apie 140 teisės aktų. Apie tai nuosekliai informuosiu socialiniame tinkle „Facebook“ ir dienraštyje „Kauno diena“. Šįkart – keletas teisėkūros aktualijų.

NVO skendi rūke

Apie nevyriausybinių organizacijų (NVO) šiandienos problemas ir kaip teisiškai sureguliuoti šio sektoriaus veiklą prieš kelias dienas diskutavome su Kaune veikiančių NVO vadovais. Kliūčių – tiek teisinių, tiek dirbtinių nevyriausybininkams nors vežimu vežk.

Šiuo metu galiojantis LR nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas neišsamiai apibrėžia NVO sąvoką. Juridinių asmenų registre netgi nėra duomenų, kurie padėtų nustatyti, ar organizacija turi NVO statusą. Neaišku, kuri organizacija turėtų būti traktuojama kaip nacionalinė skėtinė NVO, o kuri – ne? Todėl kyla neaiškumų skiriant finansavimą iš valstybės biudžeto. Nenumatyti aiškūs savivaldybės NVO tarybos veiklos principai, jos įgaliojimai ir kompetencijos. Todėl daugelyje savivaldybių NVO taryba neveikia arba veikia ne pagal paskirtį.

Iš šiuo metu Lietuvoje registruotų 35 tūkst. nevyriausybinių organizacijų faktiškai veikia tik apie 12 tūkst., kurių dalis iš tikrųjų net nelaikytinos nevyriausybinėmis. Skaičiuojant, kiek iš jų atitinka NVO paskirtį, viešojo intereso tenkinimą, tokių organizacijų būtų tik apie 5 tūkst.Nauju įstatymu siekiama visa tai patikslinti, taip pat sukurti NVO fondą, numatyti, kad būtų užtikrintas finansavimas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, apibrėžti NVO tarybos (taip pat ir savivaldybės lygiu) sudarymo ir jos veiklos principus ir kt. Konstruktyvių ekspertinių įžvalgų pateikė prof. Žaneta Simanavičienė, dalyvavusi mano inicijuotoje diskusijoje su NVO atstovais.

Socialinė įmonė ar socialinis verslas?

Seime svarstomi Socialinių įmonių įstatymo pakeitimai skatins ne tik siekti pelno, bet ir įgyvendinti tikrąjį šių įmonių tikslą – skatinti neįgalių žmonių grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį.  Subsidija didelę negalią turinčių žmonių darbo užmokesčiui būtų mokama neterminuotai, o lengvesnį neįgalumą (45-55 proc. neviršijantis darbingumo lygis) turintiems žmonėms – pusmetį arba vienus metus. Dar viena nauja nuostata – 75 proc. uždirbamo pelno turėtų būti skiriama socialiniams tikslams.

Kaune veikiančių socialinių įmonių vadovai itin kritiškai vertina  šiuos projektus: „Tai valstybės lėšų taupymas neįgaliųjų sąskaita”. „Nemažai sunkiausią negalią turinčių žmonių reikalinga slauga, tad valstybės skatinimas būtent juos įdarbinti yra tuščias reikalas”. „Kaip reikės su jais garbingai atsisveikinti?” „Užsidarysime”.

Toks pokalbis privertė sunerimti ir skatina labai atidžiai ieškoti galimybių, kaip keisti šį teisės aktą, kad socialinės įmonės apskritai neužsidarytų. Valstybės subsidijos turėtų būti neterminuotai skiriamos ir vadinamosios „trečiosios” neįgalumo grupės žmonėms. Esant tiek abejonių, gal reiktų jį išbandyti kaip pilotinį projektą?

Socialinis verslas, skirtingai nuo socialinių įmonių, apimtų ne tik socialiai jautrių asmenų įdarbinimą, bet ir siektų įvairių socialinių problemų sprendimų. Pelno siekimas susiejamas su socialiniais tikslais – bus privaloma 80 proc. pelno reinvestuoti šiems tikslams. Subsidijos nebus mokamos, esminė paskata – valstybės ar savivaldybės turto suteikimas panaudos pagrindais ir rezervuota teisė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Privačiam sektoriui galėtų būti perleista iki 50 proc. visų socialinių paslaugų (už maždaug 120 mln. eurų kasmet).

Chaotiškos statybos be infrastruktūros

Jei Seimas pritars, Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas leis įveikti ligšiolinį chaotišką infrastruktūros plėtojimą savivaldybėse, kai namai išdygsta be gatvių, apšvietimo, inžinerinių tinklų, aplink nėra jokios socialinės infrastrūktūros, arba sudaromos nevienodos sąlygos investuotojams, iš vienų reikalaujant investuoti dideles lėšas, kitiems – nutiesus gatves už biudžeto pinigus.

Siūlomas įstatymas panaikintų planavimo ir finansavimo spragas, numatytų ir kompensavimo galimybes. Privatiems statytojams, gyventojams, bendruomenėms bus sudarytos sąlygos prisidėti prie darnios aplinkos, o savivaldybės turės kompensuoti visas infrastruktūros plėtros iniciatorių patirtas išlaidas.

Seniūnai – į rinkimus?

Lietuvoje jau nuo 1998 m., tai yra daugiau kaip 20 metų, diskutuojama dėl tiesioginių seniūnų rinkimų. Šių metų pavasarį Seime įregistruotas LR seniūnų rinkimų įstatymo projektas. Tiesa, projektas dar nesvarstytas nei komitetuose, nei parlamento posėdžiuose, savo išvadų dar nepateikė ir Vyriausybė.

Kas pasikeistų, jei seniūnus rinktų vietos gyventojai? Seniūnai būtų nebe valstybės karjeros tarnautojai, o taptų valstybės politikais. Tai apsisprendimo klausimas – ar geriau, kai seniūnai yra tiesiogiai pavaldūs savivaldybių administracijos vadovams, ar kai jie būtų politikai, tiesiogiai atskaitingi gyventojams? Kuriuo atveju jie labiau paisytų gyventojų interesų, intensyviau bendrautų su vietos bendruomene, turėtų daugiau galių spręsti realias žmonių problemas? Jiems tų galių įstatymas turėtų suteikti.

Kol kas projekte numatyta, kad kandidatą į seniūnus galėtų kelti partijos arba asmuo išsikeltų pats. Taupant biudžeto lėšas siūloma seniūnų rinkimus sutapatinti su kitais rinkimais.

Seimo Teisės departamentas pateikė beveik 60 pastabų. Iš organizacijų ir piliečių taip pat gauta įvairių pasiūlymų. Tad projektas tikrai bus tobulinamas, galbūt ir atidėtas.

Yra rizikos sveikatai – bus privaloma licencija

Ar pasitikite vadinamąja natūraliąja, liaudies ar alternatyviąja medicina? Ar pasitikėjimui užtenka rekomendacijų iš lūpų į lūpas arba gerų atsiliepimų socialiniuose tinkluose?

Technologijos sparčiai žengia pirmyn, įskaitant grožio ir poilsio paslaugas. O kaip užtikrinama šių paslaugų kokybė ir saugumas? Ar nesėkmės atveju būtų galima tikėtis žalos atlyginimo? Ar bet kuris asmuo, neturintis tinkamos kompetencijos, gali tuo verstis? Daugelis šių klausimų – be atsakymų. Lietuvoje tik fragmentiškai reglamentuotos atskiros paslaugos.

Birželio mėnesį Seime įregistruoti LR papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymo ir lydinčiųjų įstatymų projektai. Pagal įstatymo projektą būtų licencijuojamos šešios didelę ar vidutinę riziką žmogaus sveikatai galinčių sukelti sveikatos priežiūros paslaugų grupės: sveikatos rekreacijos srityje – kūno priežiūros paslaugos ir veido priežiūros paslaugos; natūraliosios ir liaudies medicinos srityje – biologinio poveikio paslaugos, kūno (kontaktinio) poveikio paslaugos, psichosocialinio poveikio paslaugos, įskaitant meno terapiją, ir Rytų medicinos paslaugų grupė.

Seimo rudens sesijoje taip pat bus svarstomi nauji Kultūros politikos pagrindų, Turto civilinio konfiskavimo ir kiti įstatymai, žengti pirmieji žingsniai nemokamo bakalauro, visuotinio nemokamo mokinių maitinimo link.

Praėjusią savaitę pasibaigusioje Seimo pavasario sesijoje priimta daugiau kaip 400 teisės aktų.

Gaila, kad viešoje erdvėje stinga diskusijų apie juos, o visuomenė dažnai nespėja pateikti savo pasiūlymų, nes stokoja informacijos, kokie projektai rengiami, kada jie svarstomi ir kokie priimami. Jaučiu pareigą rinkėjams ne tik skaityti įstatymų projektus, kad suprasčiau jų esmę, kodėl ir už ką balsuoju Seime, bet ir žiniasklaidoje arba savo paskyroje „Facebook“ informuoti apie, mano manymu, aktualiausius teisės aktus.

Individualus konstitucinis skundas

Piliečiams nuo rugsėjo 1 d. atsiranda galimybė kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), jeigu jo konstitucinės teisės buvo pažeistos. Tam numatytos trys būtinos sąlygos: jeigu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves; asmuo pasinaudojo visomis įstatymuose nustatytomis gynybos priemonėmis ir yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas; nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepraėjo daugiau kaip keturi mėnesiai.

Jei KT nutartų, kad kad teisės aktai, dėl kurių asmuo kreipėsi, prieštarauja Konstitucijai, tai būtų pagrindas atnaujinti teisminį procesą.

Individualaus konstitucinio skundo institutą turi dauguma ES valstybių.

Žala be mediko kaltės

Seime patvirtinome naują žalos atlyginimo pacientui tvarką, kuri vadinama istoriniu lūžiu mūsų sveikatos sistemoje. Apginti savo teises pacientams bus greičiau ir paprasčiau, o medikus ji skatins nebijoti atskleisti įvykusias klaidas.

Iki šiol, norint gauti žalos atlyginimą, reikėjo praeiti kryžiaus kelius renkant mediko kaltės įrodymus. Procesai teismuose tęsdavosi iki 4 metų, o pacientams padaryta žala neretai ir likdavo neatlyginta. Draudimo įmonės patenkindavo vidutiniškai tik apie 11 proc. atvejų, o speciali komisija nustatydavo žalą apie 18 proc. atvejų. Grėsmė prarasti licenciją skatino vadinamąją gynybinę mediciną, kai gydytojas labiausiai siekia užsitikrinti savo paties saugumą už galimas diagnozės ir gydymo klaidas (86,3 proc. gydytojų siunčia pacientą pas kitus specialistus ne dėl to, kad to tikrai reikia, bet tik tam, kad apsisaugotų nuo galimo teisinio persekiojimo; 60,7 proc. gydytojų tais pačiais sumetimais skiria nereikalingus papildomus tyrimus; 66,6 proc. vengia rizikingų pacientų).

Komisija sprendimą priims nevertindama, ar yra ją padariusio mediko kaltė, ar ne. Apie piktnaudžiavimus ir milijonines sumas nereiktų „svajoti“ – bus nustatyti aiškūs atlygintinos žalos dydžiai.

Naujoji tvarka įsigalios nuo 2020 m.

Socialiai jautrūs pokyčiai

Seime po pateikimo pritarėme Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisoms, kurios padidintų socialiai bene jautriausių – neįgaliųjų asmenų darbo pajamas.

Šiuo metu šiems žmonėms yra taikomi fiksuoti, nuo pajamų lygio nepriklausantys neapmokestinamieji pajamų dydžiai (šiemet tai yra 308 eurai ir 353 eurai).

Jau nuo 2020 m. asmenims, kuriems nustatytas 0–25 proc. darbingumo lygis, taikomas mėnesio NPD būtų 645 eurai; kuriems nustatytas 30–55 proc. darbingumo lygis, NPD būtų 600 eurų.

Tokia pataisa kas mėnesį padidintų asmeniui pajamas „į rankas“ 58,4 eurais palyginti su 2019 m.

Daug diskusijų sukėlęs Socialinių įmonių įstatymo projektas atidėtas rudens sesijai. Jame numatoma, kad subsidija didelę negalią turinčių žmonių darbo užmokesčiui būtų mokama neterminuotai, o vadinamosios „trečiosios” neįgalumo grupės žmonėms – pusmetį arba vienerius metus. Trys ketvirtadaliai uždirbamo pelno turėtų būti skiriama socialiniams tikslams.

Paramą jaunoms šeimoms pirmajam būstui regionuose nuo šių metų liepos gali teikti ne tik valstybė, bet ir savivaldybės bei verslo įmonės. Bendra paramos dalis gali sudaryti iki 50 proc. būsto vertės.

Pradinukų tėvams suteikta galimybė 14 kalendorinių dienų gauti išmokas vaiko priežiūrai uždarius mokyklas dėl karantino.

Pagal naujas Darbo kodekso nuostatas darbdaviai bus įpareigoti darbo skelbimuose nurodyti siūlomą darbo užmokestį.

Tremtinių statusas bus pripažįstamas ir tremtyje gimusiems asmenims.

Įteisintas užsienyje gyvenančių lietuvių perkėlimas esant poreikiui (pvz., ištikus humanitarinei krizei) į Lietuvą, apibrėžta Jungtinės Karalystės ir Lietuvos piliečių teisinė padėtis po JK išstojimo iš ES be susitarimo.

Regioninei ir kultūrinei žiniasklaidai – daugiau lėšų

2016 m. Seimo rinkimuose naujas paramos žiniasklaidai modelis buvo vienas iš mano programinių siūlymų. Šios idėjos rado atgarsį Seime. Nuo šių metų sausio 1 d. PVM tarifas spaudai sumažintas iki 5 proc., o dabar parengtas naujas paramos žiniasklaidai modelis – Žiniasklaidos rėmimo fondas.

Fondo valdymas ir sprendimų priėmimas atsiejamas nuo politinės valdžios įtakos, o Žiniasklaidos rėmimo fondo biudžetas 2021 m. būtų didinamas dvigubai, iki 5,4 mln. eurų. Regioninei žiniasklaidai numatoma skirti ne mažiau kaip 35 proc. lėšų, kultūrinei žiniasklaidai – ne mažiau kaip 25 proc. Dar ieškoma teisinio sprendimo konsultuojantis su Europos Komisija, kad kultūriniam leidiniui per trejus metus būtų galima skirti 500 tūkstančių eurų paramos, netaikant 200 tūkstančių eurų ribos.

Projektas dar bus svarstomas toliau.

Kas numatoma koalicijos sutartyje

Kova su korupcija, savivaldos galių stiprinimas, švietimo ir sveikatos apsaugos pertvarka ir kt. – be visų šių darbų, koalicijos sutartyje numatyta:

* didinti socialinei politikai skirtas išlaidas (santykyje su BVP), per 5 metus pasiekiant Europos šalių vidurkį (tai maždaug nuo 12 proc. iki 19 proc., arba keliais milijardais eurų daugiau);

* įvesti nemokamas bakalauro studijas nuo 2020 m.;

* senjorams nuo 75 metų 100 proc. kompensuoti būtiniausius vaistus;

* įvesti nemokamą vaikų maitinimą: nuo 2020 m. sausio 1 d. priešmokyklinio amžiaus vaikams, o nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. ir pirmokams, kasmet didinant nemokamai maitinamų pradinukų skaičių;

* vidutinis darbo užmokestis 2020 m. – 1380 eurų iki mokesčių;

* vaiko pinigai nuo 2020 m. sausio – 70 eurų, daugiavaikėms ir sunkiau gyvenančioms šeimoms – dar 30 eurų priedas kiekvienam vaikui;

* nuo 2020 m. padidinti vienkartinę išmoką besilaukiančioms moterims nuo 76 iki 250 eurų;

* padidinti gyventojų pajamų mokesčių progresyvumą.