Patvirtinti valgiaraštį užtruko keletą metų

„Vegetariškas maistas pas mus teikiamas nuo pat pirmų darželio dienų. Kadangi mums vegetarinio valgiaraščio, kurį buvo paruošusi firma, nesuderino, nuo pat pradžių ėjome įvairiais, ir teisiniais, keliais, ir visą tą laiką, kol vyko procesas, mes vaikus maitinome pagal mums paruoštą vegetarinį valgiaraštį“, – apie trejus su puse metų trukusį procesą pasakoja J. Varneckienė.

Visuomenės sveikatos priežiūros departamento Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas teigia, kad procesas truko ilgai, nes parengti visus sveikatos reikalavimus atitinkantį valgiaraštį nėra paprasta – maistas turi būti subalansuotas, vaikai turi gauti tinkamą kiekį geležies, baltymų, kitų vitaminų.

„Kiek teko girdėti apie šią istoriją, anksčiau teikti projektai valgiaraščiui nebuvo subalansuoti, todėl institucijos, atsakingos už valgiaraščius, jų negalėjo patvirtinti“, – sako A. Kranauskas.

Tačiau J. Varneckienė nesutinka, kad jos vadovaujamo darželio valgiaraštis nebuvo subalansuotas. Jos teigimu, Vilniaus visuomenės sveikatos centras (VSC), kuris derino visų Vilniuje veikiančių darželių valgiaraščius, nepateikė konkrečių pastabų dėl jos vadovaujamo darželio valgiaraščio – kas nesubalansuota, kurios konkrečios savaitės dienos valgiaraštis netinkamas, kokių maisto medžiagų trūksta ir t. t.

„VSC pasiėmė aprašą ir pasakė, kad mūsų valgiaraštis neatitinka punkto, jog karštas patiekalas turi būti iš daug baltymų turinčių produktų (mėsos, žuvies, ankštinių bei pieno produktų). Bet niekur nebuvo parašyta ir iki šiol nėra parašyta, kad valgiaraštyje privalo būti mėsa ir žuvis, – skundžiasi darželio direktorė. – Kuri diena, kuris patiekalas neatitinka reikalavimų – į šiuos klausimus mums nebuvo atsakyta.“

Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) pavaldžios įstaigos šiuo metu rengia rekomendacijas, kuriomis vadovaudamasi Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba galės patikrinti ir patvirtinti vegetarinius valgiaraščius. A. Kranausko teigimu, Lietuvoje auga vegetariškų valgiaraščių darželiuose poreikis, todėl SAM iš įvairių institucijų (mokslo, gydymo įstaigų) atstovų sudaryta darbo grupė rengia rekomendacijas, kuriose bus nurodyta, kaip sudaryti vegetarinį valgiaraštį, kad jis būtų kiek įmanoma labiau subalansuotas.

„Tobulai subalansuoti tokį valgiaraštį nėra galimybės nenaudojant maisto papildų. Bet, į jo sudarymą įtraukę pačius vegetarus, ketiname parengti rekomendacijas, kad vaikams mityba būtų kiek įmanoma palankesnė“, – teigia A. Kranauskas.

Kas sveikiau – mėsa ar vegetariškas maistas?

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto visuomenės sveikatos instituto vadovo prof. Rimanto Stuko teigimu, kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, ką jam valgyti, o dėl vaikų mitybos sprendžia jų tėvai. Tačiau tie, kurie renkasi, turėtų gauti išsamią informaciją apie galimą riziką sveikatai.

„Šiuo metu nėra ilgalaikių mokslinių tyrimų, kurie pagrįstų, kad vegetariškas maitinimas yra palankesnis sveikatai nei nevegetariškas. Kitose šalyse oficialios sveikatos institucijos tikrai nėra pateikusios rekomendacijos, kad vaikams reikėtų rinktis vegetarišką maistą, – teigia profesorius. – Abejoju, ar, derinant valgiaraštį, maiste buvo pakankama mineralinių medžiagų, geležies, vitaminų koncentracija. VSC paprastai žiūri į baltymų, riebalų ir angliavandenių kiekį ir maisto produktų energetinę vertę.“

J. Varneckienė nesutinka, kad mėsa yra būtina sveikai mitybai. „Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) yra paskelbusi, kad mėsos vartojimas turi ir privalumų, ir trūkumų. Pavyzdžiui, mėsa gali sukelti vėžinius susirgimus. Be to, geležies ir baltymų šaltiniai yra ne vien tik mėsa. Dažnai pamirštame augalinės kilmės geležies, baltymų šaltinius. Sezamai, linų sėmenys, kanapės, avižos, grūdai kartais turi netgi daugiau baltymų ar geležies nei mėsa. Be to, geležies įsisavinimas priklauso ne tik nuo to, kiek mėsos suvalgome, bet ir nuo produktų derinimo“, – teigia J. Varneckienė ir sako žinanti atvejų, kai darželiuose vaikams pateikiami mėsiški patiekalai, bet mityba vis tiek nėra subalansuota.

Be to, pabrėžia J. Varneckienė, visų darželio auklėtinių tėvai žino apie vegetarišką mityba, bet jiems tai neatrodo problema: „Vieni mus pasirenka būtent dėl mitybos, kiti – dėl mitybos ir ugdymo. Kai kuriems tėvams mūsų darželis patinka dėl ugdymo, tačiau vegetariškas maitinimas jiems neatrodo kliūtis leisti savo vaiką į mūsų darželį.“

Pasak R. Stuko, vaikai yra per maži nuspręsti, kokia mityba jiems tinkamiausia, todėl už juos sprendimus priima tėvai. Profesoriaus teigimu, jeigu darželyje vaikas maitinamas vegetariškai, bet namuose valgo ir kitokį maistą, tokia mityba neturėtų kelti problemų. Pasak R. Stuko, kur kas sudėtingiau, kai visa žmogaus mityba tik vegetariška, juolab, kad vegetarizmas reiškia ne tik mėsos, bet ir kitų gyvulinės kilmės maisto produktų atsisakymą. Be to, R. Stuko teigimu, PSO nėra išsakiusi požiūrio, kad mėsa žalinga sveikatai – išreikštas susirūpinimas tik dėl perdirbtos mėsos vartojimo.

Jei grybai nebuvo įšalę, juos rinkti galima, tačiau prieš valgant būtina tinkamai termiškai apdoroti. Taip teigia Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos prezidentas Virginijus Varanavičius.

LRT RADIJO klausytoja domisi grybavimu po pirmųjų šalnų. „Turiu tikriausiai visiems grybautojams aktualų klausimą: ar galima rinkti grybus po pirmųjų šalnų? Ar jie nenuodingi?“ – teiraujasi klausytoja.

Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos prezidentas V. Varanavičius teigia, kad po šalnų grybus rinkti galima, jei grybai nebuvo įšalę ir atsileidę.

„Kad grybai sušaltų, reikia kelių šaltų vakarų ir naktų iš eilės. Iš šalčio pakąstos žemės rinktų grybų maistui naudoti nepatartina. O nesušalusius grybus valgyti galima, tik prieš tai būtina juos tinkamai termiškai apdoroti“, – įsitikinęs V. Varanavičius.

Anot asociacijos prezidento, dėl orų pokyčių ir jau pasibaigusio sezono, grybų kokybė ir maistinės savybės jau nebe tokios geros, tačiau nedidelį grybų kiekį valgyti galima.

„Tiesa, patarčiau juos termiškai apdoroti dvigubai: iš pradžių – virti, o vėliau – kepti“, – rekomenduoja V. Varanavičius.

Seimo narė Rasa Juknevičienė, paklausta, kodėl jai užkliuvo Aplinkos ministerijos renginys Dembavoje, karinio dalinio teritorijoje, sako, kad žinia sukėlė visuotinį pasipiktinimą. „[...] šimtai žmonių suvažiavo į saugomą teritoriją pro įleidžiamus vartus, budint kariams. Mačiau karines palapines, biotualetus, stalus, karinį inventorių, kurį, kiek žinau, statė kariai ruošdamiesi šitam renginiui“, – pabrėžia ji.

R. Juknevičienės teigimu, kariai turėjo sutvarkyti teritoriją ir po renginio, kuris užtruko iki pat paryčių.

Į R. Juknevičienės pastabą apie karių darbą krašto apsaugos ministras J. Olekas tiksliai atsakyti negali. „Aš dabar nesu toks tikras. Tikrai žinau, kad biotualetų ar kitų dalykų mūsų kariai nestatė ir nedarė. O ar palapines pastatė mūsiškiai, turėčiau pasitikslinti. Galbūt taip, nes per kitus renginius, jei suteikiame palapinę, patys pastatome ir po renginio susitvarkome“, – laidai „60 minučių“ sakė jis.

J. Olekas pabrėžia, kad renginys vyko ne karinėje teritorijoje – karinis dalinys tik greta tos teritorijos, greta Pajuosčio aerodromo. „Ta teritorija nėra aptverta, tik galbūt susidaro toks vaizdas, kad ir ši dalis priklauso karinei teritorijai“, – aiškina jis.

Aplinkos viceministras Almantas Petkus įsitikinęs, kad pateikta informacija buvo šaržuota. Pasak jo, tai tik 23-ią kartą vykstantis aplinkos apsaugos departamentų sąskrydis, kuris kiekvienais metais vyksta kitoje vietoje. „Renginys visada susideda iš trijų dalių. Pirmoji dalis – seminaro pobūdžio aptarimas, pasidalijimas praėjusių metų patirtimi. Paskui vyksta sportinė ir kultūrinė dalis. Paskutinė – neformalus pabendravimas“, – sako A. Petkus.

A. Petkus tikina, kad „alkoholis buvo vartojamas jau per paskutinę dalį, kuri prasidėjo tik gerokai po 17 val., netgi po 20 val.“ Anot jo, alkoholis buvo pirktas už pačių dalyvių pinigus, ministerijos pinigai tam nebuvo naudojami. „Aš pats nuo 17 val. iki 19 val. buvau tame renginyje ir tikrai nė vieno padauginusio ar kažkokio įsiaudrinusio, kaip čia bandoma pasakyti, orgijų dalyvio nemačiau“, – teigia A. Petkus. Taip pat jis sako, kad stovyklavietę įrengė Panevėžio regioninio departamento vyrai, o „renginys baigėsi ne paryčiais, bet dar prieš 12 val.“

J. Olekas sutinka, kad didžiausia kilusi problema – „galbūt per daug ir ne vietoje vartojamas alkoholis“. „Dėl to aš irgi sutinku ir apgailestauju, kad susidaro toks įvaizdis, kad čia, kariškoje teritorijoje, alkoholis liejosi laisvai“, – kalba ministras.

Paklaustas, kiek renginys kainavo ir iš kieno pinigų apmokėta, A. Petkus sako, kad skaičiai dar tikslinami. Tačiau, anot jo, iš pačių dalyvių mokesčio buvo surinkta apie 14 tūkst. litų, o ministerija skyrė 40 tūkst. litų. „Dalis šitų pinigų buvo panaudota renginiui organizuoti. Žinoma, ne visa, jei tiksliai atsimenu, apie 23 tūkst. litų. Tai buvo maitinimui, stovyklavietės įrengimui, įgarsinimui. Ministerija griežtai pasisako prieš alkoholio pirkimą ir nebūtinas paslaugas, tokias kaip atlikėjų samdymas ar pan. To ir nebuvo“, – tikina viceministras.

R. Juknevičienei abejonių kelia lėšų panaudojimas. „Už 20–30 tūkst. kariuomenė bent jau per praėjusią kadenciją sugebėdavo surengti kariuomenės ir visuomenės dieną – visai visuomenei atvirą, didžiulį renginį. O čia – uždaroje vietoje, tik išskirtiniams žmonėms, saugant kariuomenei ir dar kariuomenę įtraukiant į šitos stovyklavietės įrengimą“, – atsako Seimo narė.

Literatūrologas Kęstutis Nastopka nedrįsta duoti receptų, ką ir kaip skaityti. „Reikia kiekvienam pačiam rasti, kas atliepia jo vidinį gyvenimą, asmenybę. Kaip tai surasti? Reikia išmokti degustacijos meno“, – mano profesorius.

Jis, kartu su žurnalistu, filmų įgarsintoju Ryčiu Zemkausku ir dainininke Alina Orlova prieš Vilniuje vykusią „Europos literatūros naktį“, diskutavo, kas yra gera literatūra ir ką skaityti verta, o ko – ne.

– Kokią knygą pasiūlytumėte perskaityti?

R. Zemkauskas: Pasakysiu, kaip sakau savo studentams. Skaitykite tik labai gerą literatūrą.

– Ką sudedate į žodį „gera“?

R. Zemkauskas: Kas yra gera literatūra, jau sudėtingesnis klausimas. Čia kiekvienam savo. Turbūt imčiau Thomo Manno „Daktarą Faustą“. Esu didžiulis T. Manno gerbėjas ir mano senelio brolis Vytautas Petrauskas jį vertė į lietuvių kalbą.

K. Nastopka: O kodėl būtent „Daktarą Faustą“?

R. Zemkauskas: Turbūt toks gyvenimo laikas. Beje, muzikinė tema, Leverkiūno istorija, labai įdomi. Iš viso tai labai stipri literatūra.

– Sakote, „gera, stipri literatūra“. Ką turite galvoje?

R. Zemkauskas: Manau, kad literatūra, kuri pirmiausia apibendrina. Man visada svarbiau buvo, apie ką kalbama. Ne pats teksto lygmuo, žodynas. Visą laiką pykstuosi su redaktoriais, kurie nori išgryninti, išvalyti, sterilizuoti. Mano nuomone, lietuvių literatūros problema ir yra, kad ji dėl idėjų stokos nuėjo į estetiką. Man įdomu, ką pasakoja, koks yra pasakojimas. Jei jis atsiliepia ir jei taip nutinka daugeliui žmonių, tada yra tikimybė, kad tai stipri literatūra.

Kita vertus, jei jis džiugina daugelį žmonių ir tai visiškai komercinė literatūra, kas aš toks, kad sakyčiau, jog tai šlamštas. Dabar labai daug knygų. Kaip atsirinkti gerą? Reikia viskuo domėtis, reikia save lavinti ne tik literatūriškai. Turi išaštrinti visus savo įrankius, tada bus galimybių išsirinkti gerą kiną, gerą literatūrą, kurie tave praturtins.

K. Nastopka: Norint atsirinkti, reikia mokytis skaityti. Ne taip, kaip Nikolajaus Gogolio Petruška dėjo raidę prie raidės. Svarbu, kas už tų raidžių slypi. Johannas Goethe jau savo gyvenimo pabaigoje rašė, kad visą gyvenimą mokėsi skaityti ir dar nesijaučia išmokęs. Kai pirmą kartą skaičiau Marcelį Proustą, skaičiau vienaip. Kai pasiėmiau dabar, skaitau visai kitaip. Didžiulis dalykas mokėti skaityti ir atrasti, kas yra giliau, kas yra po paviršiumi.

Galbūt ne kiekvienam tekstui reikia to mokėjimo. Vadinamojoje komercinėje mokykloje yra tam tikra intriga, meilės istorija, viską gali prabėgti, suvokti siužetą, ir to pakanka. Tačiau proza nėra vien siužetas. Tarkim, jeigu nesuvoksi M. Prousto frazės ritmikos, žaižaravimo, tada garsi jo ištrauka apie gudobeles tebus botanikos tekstas. Neseniai kalbėjau su vienu botaniku, ir jis sakė, kad gudobelių kvapas labai prastas. Bet M. Proustui kitaip atrodo. Aš nesiryžčiau niekam patarinėti, ką reikia skaityti.

– Vis dėlto kaip tik norėjau klausti, kokį pavadinimą, kokį autorių paminėtumėte?

K. Nastopka: Nedrįsčiau duoti receptų. Nes būtų tas pats, kaip su tais klasikais, kurių nenorima skaityti dėl snobizmo. Reikia kiekvienam pačiam rasti, kas atliepia jo vidinį gyvenimą, asmenybę. Kaip tai surasti? Reikia išmokti degustacijos meno. Pavartyti, atsiversti – limpa ar nelimpa. Kiekvienas turi susirasti savo knygą. Manau, gyvenimas ne toks jau ilgas, kad galėtum skaityti vien komercinę literatūrą.

– Tačiau galima greitai apsigauti, kaip Jūs sakote, bedegustuojant, beieškant.

K. Nastopka: Galima apsigauti. Priklauso nuo skaitymo įgūdžių. Jeigu jau esi perskaitęs krūvą knygų, tokių, kaip T. Manno, M. Prousto... Dabar jau nutolau, savo malonumui gana retai skaitau. Bet jeigu išgirstu (dažnai studentai pasiūlo kokią knygą), tada pasiimu ir atrandu. Jei neturėčiau ryšio su studentais, mano akiratis būtų daug siauresnis.

– Kokie paskutiniai atradimai?

K. Nastopka: Paskutinis atradimas – poetas Gytis Norvilas. Iš tikrųjų nenusivyliau, labai tikra knyga, be jokio apsimetimo. Iš prozos – Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, dėl kurio visi ginčijasi. Jei skaitai tik siužetą, gali diskutuoti dėl holokausto ar kaip kitaip. Bet tai „sugrota“ tema ir užkabinti giliausi dalykai: ne kažkoks oficialus požiūris, bet asmeninis kaltės jausmas ir t. t.

– Alina, kaip renkatės Jūs?

A. Orlova: Man pasirinkti gana lengva, nes pajuntu, kas būtų arčiau. O jei ne, tiesiog numetu. Dažnai skaitau knygas, ypač tas didžiąsias, kurios paskui šiek tiek ir nublanksta, bet kai kurias skaitau po daug kartų. Pavyzdžiui, Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtą metų vienatvės“ pasiimu ir perskaitau kas metus. Labai patinka Franzo Kafkos „Amerika“ (arba „Dingę be žinios“). Čia jo pirmasis tarsi nepabaigtas, bet tam tikra prasme ir pabaigtas romanas. Antoną Čechovą skaitau. Man atrodo, šios knygos gal niekada ir nedings iš gyvenimo. Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ irgi smagu. Bet jau pradeda truputį pabosti – tiek kartų skaityta.

O šiuolaikinės literatūros skaitau mažai, nes reikia labiau susigaudyti, gal ne taip viskas aišku. Vienas paskutinių atradimų, palikęs labai didelį įspūdį, buvo Michailo Šiškino „Laiškų knyga“. Ir S. Parulskio vertimas puikus. Skaičiau ir rusiškai, ir lietuviškai. Daug skaitau rusų kalba. Ta knyga tikrai labai jautri, apie amžinus dalykus.

K. Nastopka: Noriu pasakyti, kad šiais metais dar sykį puoliau skaityti Bibliją. Skaičiau kažkokį tekstą su nuorodomis į Bibliją ir pamačiau, kad jų nežinau. Tada iš naujo pervariau „Išminties knygą“, „Saliamono istoriją“ ir visa kita. Atrodo, viskas girdėta, bet kiekvieną kartą atrandi naujų dalykų. Tai amžina knyga.

R. Zemkauskas: Dar labai svarbus dalykas – skaitymo malonumas, kurį reikia nuolat priminti. Knygą skaityti turi būti kaifas.

Prieš kelias savaites Sirijoje dėl panaudoto cheminio ginklo žuvus mažiausiai keliems šimtams žmonių, nerimas pasaulyje neslūgsta. „Su cheminiu ginklu turėsime reikalų ir Lietuvoje“ , – įspėja profesorius Valdas Rakutis. Anot jo, būtina grįžti prie sovietinių laikų, kai žmonės buvo mokomi, kaip elgtis masinio naikinimo ginklų panaudojimo metu.

Sukelia baisią mirtį

Pasak V. Rakučio, Generolo Jono Žemaičio Karo akademijos prorektoriaus studijoms ir mokslui, cheminis ginklas yra bendrinis įvairių dujų, kurios naudojamos žmogui paveikti, pavadinimas. O svarbiausia cheminio ginklo ypatybė – psichologinis poveikis. Profesoriaus teigimu, neigiamas poveikis labai keistas ir daug didesnis negu artilerinio apšaudymo.

„Mirtis nuo cheminio ginklo ypač baisi. Ir traukuliai, ir visokios išskyros, ir susiaurėjusios akys, ir kiti dalykai. Cheminis ginklas veikia ilgą laiką. Dažnai žmonės žūva ne staiga, kartais efektas pasireiškia tik po paros“, – pasakoja V. Rakutis. Jis priduria, kad nuo dujų poveikio žmogus gali mirti ir po septynerių aštuonerių metų. Dėl tos priežasties labai dažnai, anot pašnekovo, ypač taikos metais, šis ginklas uždraudžiamas, bet, deja, per karą dažnai vėl juo naudojamasi.

Iš įvairių šaltinių galima spręsti, kad nuodai, prilygintini cheminiam ginklui, naudoti dar antikos laikais, pavyzdžiui, Peloponeso kare V a. pr. Kr. spartiečiai naudojo arseną. Vėliau, galima sakyti, praėjus tūkstantmečiui, VII a. po Kr., Bizantijos graikai naudojo „graikiškąją ugnį“ – degančio skysčio ginklą.

Pirmieji mūšio lauke panaudojo vokiečiai

Tačiau pirmasis dokumentuotas ir gerai žinomas atvejis, kai panaudotas cheminis ginklas, buvo per Pirmąjį pasaulinį karą. Žuvusieji skaičiuojami dešimtimis tūkstančių, sužeistųjų – dar dešimt kartų daugiau. Kaip sako knygų apie cheminį ir biologinį ginklą autorius, Jungtinės Karalystės Lidso universiteto profesorius Edwardas Spiersas, tai buvo atvejis, kurio su dabartine Sirijos situacija lyginti negalima jau vien todėl, kad apie jo panaudojimą buvo žinoma iš anksto.

„Pirmasis didelio masto cheminio ginklo panaudojimo atvejis būtų pirmajame pasauliniame kare. Ašarinės dujos naudotos ir anksčiau, tačiau 1915 m. balandžio 22 d. vokiečiai panaudojo chlorą. Tada jie paleido per 6,5 tūkst. balionų dujų ant prancūzų ir Alžyro pajėgų. Taip ir buvo pradėtas pagrindinis to amžiaus cheminis karas“, – tvirtina E. Spiersas.

LRT radijo paklaustas, ar visada užtrukdavo laiko suprasti, kad tikrai panaudotas cheminis ginklas, E. Spiersas sako, kad ne tą kartą. Jo teigimu, visi matė, kaip tie balionai įtaisomi vokiečių zonoje, bet nustebino pačios dujų atakos efektyvumas. „Nužudyta ir sužeista daugybė karių. Tačiau svarbiausia, kaip tai paveikė jų moralinę būklę – jie pasitraukė iš mūšio lauko. Tai sukėlė ypač daug nerimo britų ir prancūzų pajėgoms“, – pasakoja profesorius.

Labiausiai, sako E. Spiersas, per Pirmąjį pasaulinį karą nuo cheminio ginklo nukentėjo rusų kariai – iš esmės dėl to, kad, kariaudami su vokiečiais, rytiniame fronte jie buvo itin prastai apsisaugoję.

Dusulį ir lėtą mirtį – būtent su šiuo karu susietus vaizdinius, kurie vėliau ilgai neapleidžia, – viename žinomiausių eilėraščių apie karą aprašė britų karo poetas Wilfredas Owenas.

Cheminio ginklo naudojimas 1925 m. 29 valstybes paskatino pasirašyti Ženevos protokolą dėl troškinamųjų, nuodingųjų ir kitokių dujų panaudojimo kare ir bakteriologinių karo metodų draudimo. Lietuva dokumentą ratifikavo 1932 m.

Dažnai cheminiu ginklu tik gąsdinama

Ne tik dėl draudimų cheminių ginklų istorija, sako „The Economist“, yra tarsi rinkinys atvejų, kai jie nebuvo panaudoti. E. Spiersas mano, kad čia yra tiesos, nes šiuos ginklus nėra lengva įsisavinti, elgtis su jais reikia atsargiai, o naudoti tik turint žinių apie tai, kaip jie veikia. „Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, jų poveikis gali būti kitoks tiek mūšio lauke, tiek urbanizuotose vietovėse. Yra nenuspėjamumo momentas, o tai, kaip ir įvairūs tarptautiniai susitarimai, labai stipriai sumažino jo panaudojimo reguliarumą“, – kalba profesorius.

E. Spiersas pabrėžia, kad dažnai šalys viena kitą cheminiu ginklu tik gąsdino, bet jo nepanaudojo. Kaip pavyzdį jis pateikia Antrąjį pasaulinį karą, kai dujų karą sustabdė visai ne Ženevos protokolas, bet gąsdinimai atsilyginti tuo pačiu. „Amerikiečiai pasiruošė daugiau kaip 125 tūkst. tonų cheminių ginklų, vokiečiai – per 75 tūkst., britai – per 40 tūkst. tonų. Ir visos šios šalys viena kitą gąsdino: jei panaudos viena pusė, kita pusė priešinsis atsilygindama tuo pačiu“, – primena pašnekovas.

Vieninteliai cheminį ginklą per Antrąjį pasaulinį karą panaudojo japonai. Kaip pastebi istorikai, jo nenaudojo net Hitleris, greičiausiai bijodamas atsakomųjų veiksmų, ir nuodingas dujas naudojo koncentracijos stovyklose.

Cheminis ginklas – neveiksmingas

Antrasis pasaulinis karas, sako profesorius V. Rakutis, apskritai įrodė šių ginklų neefektyvumą. „Per Antrąjį pasaulinį karą cheminio ginklo beveik nenaudojo. Jis panaudotas tik japonų ir kinų kare. Šis ginklas išrastas Pirmojo pasaulinio karo metu, kai priešai užimdavo statiškas pozicijas. Kai karas vėl pasidaro manevrinis, cheminis ginklas neefektyvus“, – sako V. Rakutis. Jis teigia, kad netgi Pirmojo pasaulinio karo instrukcijose buvo patariama kiek įmanoma greičiau bėgti iš ten, kur yra tokia ataka, tik stengtis bėgti ne į tą pačią pusę, kur eina debesėlis. O gulėdamas ant žemės žmogus, pavyzdžiui, sužeistas karys, tampa bejėgis.

Buvo daug ir kitų atvejų, kai panaudotas cheminis ginklas. Abisinijos kare dujas panaudojo Mussolini, japonai – Kinijoje, herbicidai vėliau naudoti Vietnamo kare. Sadamas Huseinas dujas intensyviai naudojo Irano ir Irako kare 9-ajame dešimtmetyje prieš kurdus ir kitas mažumas Irake. Ekspertai pastebi, kad didžiausia ataka, nukreipta į žmones, Halabjos vietovėje 1988 m. buvo didesnio masto nei dabar įvykiai Sirijoje.

1997 m. įsigaliojo Jungtinių Tautų cheminių ginklų konvencija, draudžianti ne tik jų naudojimą, bet ir gamybą bei prekybą.

Kaip pastebi Audrius Bačiulis, žurnalo „Veidas“ apžvalgininkas, kelis dešimtmečius besidomintis karybos temomis, svarbu pabrėžti, kad istorija parodė, jog cheminis ginklas neveiksmingas vienas, prieš reguliariąją kariuomenę – jis labiau naudotas beginkliams žmonėms paveikti. Pasak jo, masiškai prieš reguliariąją kariuomenę šis ginklas naudotas Irano ir Irako kare. Tačiau irakiečiai jį sėkmingai naudojo tik tais atvejais, kai prieš juos stovėdavo ne reguliarioji kariuomenė, o įvairūs sargybiniai, pusiau reguliarūs daliniai, kurie labiau pasitikėjo Alachu negu ginklais.

„Antrasis mūšis dėl Favo pusiasalio baigėsi didele Irako pergale. Panaudojus cheminį ginklą, buvo nunuodyta apie 20 tūkst. iraniečių. Taip pat cheminis ginklas buvo naudojamas prieš kurdų sukilėlius. Cheminis ginklas gerai veikia prieš reguliarias karines formuotes. Sukilėliai, maištininkai, partizanai – visi tie, kurie nėra apmokyti gintis nuo cheminio ginklo, neturi dujokaukių, technikos, kad galėtų pasislėpti“, – kalba A. Bačiulis. Jo teigimu, naudoti cheminį ginklą prieš reguliariąją kariuomenę beprasmiška – tai parodė 100 cheminio ginklo naudojimo istorijos metų.

Tebesaugomos net garstyčių dujos

E. Spiersas sako, kad cheminis ginklas nuolatos ir palaipsniui tobulinamas, vyksta nuolatinė cheminių ginklų evoliucija. „Daug jų išbandyta per Pirmąjį pasaulinį karą. Galingiausios ir efektyviausios tuo metu buvo garstyčių dujos, turinčios įvairių šalutinių padarinių. Jos vis dar modernių valstybių ginklų sandėliuose“, – neslepia profesorius.

Tačiau tuos ginklus, apie kuriuos dabar kalbame aptardami Sirijos padėtį, pasak E. Spierso, išrado vokiečiai vėlyvame 4-ajame ir ankstyvame 5-ajame dešimtmetyje. O V-X, nervus paralyžiuojantį cheminį ginklą, britų mokslininkai išrado 6-ajame dešimtmetyje. „Taigi galima sakyti, kad jie gana seni. Tačiau, žinoma, cheminiai ginklai tobulinami nuolat, ir vienas iš dabartinių iššūkių – skirtumai tarp cheminio ir biologinio ginklo. Mokslininkai dirba su biotechnologijomis, ir tai atveria naują potencialą galimam medžiagų panaudojimui“, – įspėja E. Spiersas. Ir priduria, kad tiksliausia cheminį ginklą suvokti kaip pagalbinę, kompleksinę priemonę.

Vis dėlto, žurnalo „Veidas“ apžvalgininko pastebėjimu, pusė cheminį ginklą turinčių valstybių teigia, kad jo neturi, o tai, kas buvo aktualu per Pirmąjį pasaulinį karą, aktualu ir dabar – cheminį ginklą panaudojusi šalis atsiduria „necivilizuotų valstybių sąraše“. „Panaudoji cheminį ginklą – iš karto atsakomasis panaudojimas prieš tave. Kai Niurnbergo proceso metu Hermannas Göringas buvo klausiamas, kodėl nacių Vokietija nepanaudojo cheminio ginklo, sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje, jis atsakė, kad vokiečių kariuomenė turėjo labai daug arklių, kurių nebuvo apsaugoti galima dujokaukėmis. Todėl cheminio ginklo panaudojimas būtų prieš pačią vokiečių kariuomenę“, – pasakoja A. Bačiulis.

Kalbėdamas apie grasinimus, jis primena pirmą karą Persų įlankoje 1991 m., kai Irakas grasino panaudoti cheminį ginklą prieš koalicijos pajėgas, o koalicijos pajėgų vadas generolas Normanas Schwarzkopfas aiškiai pasakė – jeigu Irakas panaudoja cheminį ginklą, aš naudoju atominį ginklą. „Cheminis ginklas išbrauktas iš civilizuotų valstybių kovos priemonių arsenalo. Nors daug kas jį turi, niekas nedrįso naudoti – jo panaudojimas iškart paverčia „laukiniais“. Jeigu panaudoji cheminį ginklą, vadinasi, viskas, prieš tave galima panaudoti bet ką“, – tvirtina A. Bačiulis. Jis sako, kad cheminį ginklą kūrė ir amerikiečiai, ir kitos šalys. O ypač jį tobulino sovietai – yra „labai šlykštus nuodijantis reagentas „Novičok“.

Lietuviai nežinotų, kaip apsisaugoti

Anot V. Rakučio, Sirijos atvejis parodė, kad viskas labai nenuspėjama, todėl ypač svarbu, kad ir civiliai ruoštųsi galimoms atakoms – būtų apmokomi bent minimaliai. Jis teigia, kad Sirija jau prieš keletą dešimtmečių buvo žinoma kaip viena iš labiausiai cheminius ginklus išvysčiusių valstybių. „Tai nėra koks nors mažas arsenalas. Jei sirai pradeda naudoti tokius dalykus, karas darosi žiauresnis, ir valstybės, kurios iki tol galėjo saugiai dalyvauti kare, nebesijaučia taip saugiai. Taigi cheminio ginklo panaudojimas yra žingsnis per raudoną liniją ir didžiosios valstybės paprastai linkusios jį sulaikyti“, – pastebi profesorius.

Ar tai realu, labai abejotina, svarsto V. Rakutis, nes bet kokie draudimai karybos srityje dažniausiai negalioja. Jo teigimu, visos išrastos ginklų rūšys vis tiek anksčiau ar vėliau bus panaudotos taip pat, kaip branduolinis ginklas, kaip visi kiti dalykai – mes to neišvengsime. Žmonių skaičiaus didėjimas, kaip pastebi pašnekovas, paprastai susijęs ir su aukų skaičiaus didėjimu kitame kare.

„Taigi galime įsivaizduoti, kad su cheminiu ginklu turėsime reikalų ir Lietuvoje, todėl būtina grįžti prie sovietinių laikų, kai žmonės buvo mokomi, kaip elgtis masinio naikinimo ginklų poveikio metu. Švietimo ir krašto apsaugos sistema turi labai rimtai į tokius dalykus žiūrėti, nes mes per dvidešimtmetį, ėjusį po sovietinės okupacijos, sunaikinome civilinės gynybos arsenalus, slėptuves ir kitus dalykus. O, kaip rodo Sirijos įvykiai, visai be reikalo“, – įspėja prof. V. Rakutis.

Pasaulį apėmusi didelė įtampa

E. Spiersas pabrėžia, kad tai besivystantis mokslas. „Viena iš pastarųjų dujų atakų – Maskvoje 2002 m., kai „specnazo“ būrys panaudojo etanolio pagrindu pagamintas dujas, kurios nebuvo minimos tarptautinėje konvencijoje. Žuvo per 120 žmonių. Taigi, be mums žinomų, yra ir kitų medžiagų“, – primena profesorius. Pasak jo, tų, kurios minimos tarptautinėse sutartyse, gamyba, laikymas ir naudojimas yra uždraustas. Tačiau Rusijos atveju tai buvo dujos, kurios niekada anksčiau niekur nebuvo minėtos. Ir visi, teigia E. Spiersas, buvo šokiruoti, kai „specnazas“ jas panaudojo.

V. Rakutis mano, kad daug geriau ruoštis blogiausiam ir to išvengti, negu tikėtis, kad karo nebus ir nieko nedaryti. „Nereiškia, kad tai neišvengiama, bet iš tikrųjų situacija labai pavojinga. Ir tai, kad Romos popiežius taip energingai dabar apie tai kalba, rodo, jog žmonės supranta, kad įtampa didžiulė, nes pirmą kartą po 1990 m. vienoje pusėje – Rusija, kitoje – JAV“, – svarsto pašnekovas. Anot jo, abi šios šalys nusibrėžusios raudonas linijas ir nelabai galėtų jų atsisakyti. Todėl, V. Rakučio įsitikinimu, kaip žmonės mokomi eiti per gatvę, taip jie turėtų būti mokomi elgtis užpultiems cheminiu ginklu.

Politinė bravūra prieš Seimo sezoną – taip Vytauto Gapšio užmojį užimti Seimo pirmininko postą apibūdino prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu LRT radijo laidoje „60 minučių“. „Tų asmenų, kurie jau turi teistumą, nors dar ir neįsigaliojusį, kelias bet kurioje kitoje valstybėje būtų visiškai aiškus. T. y. bent jau suspenduoti savo poziciją, kol vyksta teisminiai procesai“, – sako šalies vadovė.

– Vilniuje šiandien lankosi „Gazprom“ vadovas. Premjeras tikisi, kad per derybas Lietuvai pavyks atpiginti dujas bent 20 proc. Ar gali Lietuva dėl pigesnių dujų „Gazprom“ daryti kokių nors nuolaidų?

– Manau, kad „Gazprom“ jau seniai turėjo mums sumažinti kainą. Ir ne be reikalo ankstesnė Vyriausybė kreipėsi į tarptautinį arbitražą ir pateikė 5 mlrd. ieškinį. „Gazprom“ puikiai žino, kad pralaimės bylą Lietuvai, nes jau porą tokių bylų Europoje pralaimėjo, todėl paskubėjo neva pasiūlyti mažesnes kainas. Mes jas ir taip gausime vien todėl, kad statome suskystintųjų dujų terminalą, kuris pradės veikti po metų, nes laimėsime arbitražo bylą, nes Europos Komisija taip pat ruošiasi pateikti ieškinį „Gazprom“ už monopolinę elgseną Europoje. Taigi manau, kad „Gazprom“ turėjo tai padaryti daug anksčiau.

– Ar reikalinga Lietuvai ilgalaikė dujų tiekimo sutartis su „Gazprom“?

– Be jokios abejonės, ne, nes tai apsunkintų ir trukdytų mūsų terminalo veiklai. Tradiciniai santykiai ir pasiūla, kokią siūlydavo anksčiau „Gazprom“, yra valstybei surišti rankas – jeigu perki mažiau, moki baudas. Manyčiau, kad tikrai tai labai nenaudinga, ypač atsižvelgiant į vidutinę ir ilgalaikę perspektyvą.

– Valdantieji šią savaitę apsisprendė JAV bendrovę „Chevron“ paskelbti skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos konkurso nugalėtoja. Tačiau Žygaičių bendruomenė sako, kad, jei bus pasirašyta sutartis su šia bendrove, jie kreipsis į tarptautines organizacijas.

– Situacija sudėtinga vien todėl, kad nebuvo rasta bendra kalba su vietos gyventojais. Tačiau bet kuri valstybė, ir Lietuva, turi žinoti savo gelmės turtus. Šie bet kurios valstybės gelmės turtai yra visų žmonių nuosavybė – ne tik atskiros bendruomenės. Tačiau tikrai raginčiau ir Vyriausybę, ir mes turėtume Žygaičių bendruomenei įsipareigoti, kad bet kokie tyrimai privalės griežčiausiai atitikti aplinkosaugos reikalavimus, kad tai turės būti daroma viešai, skelbiant rezultatus ir tariantis su vietos bendruomene.

– Prieš kelias dienas grįžote iš susitikimo su JAV prezidentu. Barackas Obama prieš porą dienų lankėsi Stokholme pirmą kartą per savo dvi kadencijas. Ar sutinkate su kai kurių stebėtojų vertinimais, kad Vašingtono dėmesys Baltijos ir Šiaurės šalims rodo, kad amerikiečiai nepalieka šio regiono vien Maskvos įtakai?

– Manyčiau, kad niekada ir nebuvo palikę. Galbūt Maskva įsivaizdavo kažką. Visada jautėme Amerikos dėmesį ir bendradarbiaudami NATO, nes ne be reikalo sutarėme dėl gynybos planų, vyksta karinės pratybos, kurios ir įgyvendina tų gynybos planų realizaciją. Visada jautėme dėmesį. Ir dabar rodomas politinis dėmesys taip pat labai vertintinas būtent todėl, kad tai dėmesys Šiaurės Europos regionui, kurį aš ir savo užsienio politikoje skatinu matyti kaip potencialiai naudingą Lietuvai. Taigi į Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo kryptį atkreipia dėmesį ir JAV, nes ypač sunkmečiu šis Europos regionas (Baltijos ir Šiaurės šalys) atrodo stabiliausiai, geriausiai susitvarkė su ekonomikos krize, matyt, tai taip pat lėmė, kad JAV mato šį regioną kaip pažangų, inovatyvų ir kuriuo galima pasikliauti.

– Į Vilnių atvyksta JAV sekretorius Johnas Kerry. Jis dalyvaus Europos Sąjungos gynybos ir užsienio reikalų ministrų neformaliame susitikime. Vienas karščiausių klausimų šiame susitikime bus Sirijos konfliktas. Ar įmanoma šiuo klausimu ES pasiekti bendrą poziciją?

– Šeštadienį ryte aš taip pat susitinku su sekretoriumi. Vyks dvišalis pokalbis, kaip tęsinys to, ką kalbėjome Vašingtone ir su viceprezidentu, ir prezidentu B. Obama. Išties jau ES turi poziciją. Ta pozicija labai vienareikšmiška – cheminio ginklo ar tiksliau masinio naikinimo ginklo panaudojimas XXI a. yra absoliučiai smerktinas ir to leisti tikrai niekam nebegalima.

Antra, visi, kas mėgino tai padaryti arba panaudojo tokį masinio naikinimo ginklą prieš vaikus, civilius, beginklius žmones, turi atsakyti. Kokia ta atsakomybės forma, nuomonės pradeda šiek tiek skirtis. Mano pozicija labai vienareikšmiška. Į šį procesą turi būti įtrauktos ir Jungtinės Tautos (JT), ir nesvarbu, kas įvyks trumpalaikėje perspektyvoje ir kaip bus reaguojama. Vidutinės ir ilgalaikės trukmės atžvilgiu be politinio sprendimo šis klausimas tik karinėmis priemonėmis neišsispręs. Todėl turime investuoti ir į JT, taip pat turime investuoti skatinant abi puses vėl sėsti prie derybų stalo, nes šis konfliktas sudėtingas regionine prasme ir vien karinių priemonių nepakaks.

– Armėnija šią savaitę pasirinko stoti į Rusijos kuriamą Muitų sąjungą. Ar šis pasirinkimas nesugriaus lapkritį Vilniuje rengiamo Rytų partnerystės viršūnių susitikimo tikslų ir ar nesukels domino efekto?

– Tikrai nesukels. Mes matome labai įdomų procesą – labai agresyvų mėginimą žlugdyti ne tiek patį viršūnių susitikimą, kiek tų šalių dalyvių, t. y. Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos, europinės integracijos kryptį. Tai daroma su tokiu atviru ir karštu nekantrumu, kuris rodo šalies spaudėjos nepasitikėjimą savimi: draugiškai, atvirai tų šalių prisivilioti neįmanoma, todėl naudojamos atviro šantažo, atviro ekonominio spaudimo priemonės. Tai nedaro garbės niekam, ir tos šalys, kurios priverstos, sakyčiau, netgi paklusti (kaip šiuo atveju Armėnija) išties yra tokios politikos aukos.

Be abejo, Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje bus sėkmingas. Mes tikrai tikimės, kad su Ukraina ir Moldova galėsime pasirašyti (su vienais – pasirašyti, su kitais – parafuoti) susitarimus. O apie Armėniją noriu pasakyti tik tiek – kiekviena šalis apsisprendžia pati, kuria linkme ji judės ir kas jai naudingiau atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. ES yra atvira, demokratiška sąjunga, ir į ją įeinama savo noru. Niekas nei verčiamas, nei perkamas būti nariu. Ko nepasakyčiau apie Muitų sąjungą.

– Kitą savaitę prasidės Seimo rudens sesija. Joje gali būti balsuojama dėl opozicijos inicijuojamos interpeliacijos Seimo vicepirmininkui Vytautui Gapšiui. Socialdemokratų vadovas ponas Butkevičius kol kas sako, kad jo partija neturi nuomonės, kaip balsuos dėl V. Gapšio. Pats V. Gapšys sako, kad, kaip partijos vadovas, jis turėtų užimtų Seimo pirmininko postą.

– Manyčiau, kad tai yra bravūra. Daugiausia – politinė bravūra prieš Seimo sezoną. Vertinčiau, kad mūsų politinėje kultūroje dar stokojama atsakomybės. Tų asmenų, kurie jau turi teistumą, nors dar ir neįsigaliojusį, kelias bet kurioje kitoje valstybėje būtų visiškai aiškus. T. y. bent jau suspenduoti savo poziciją, kol vyksta teisminiai procesai. Taigi savo nuomonę esu seniai išsakiusi ir manyčiau, kad tai mūsų viso politinio gyvenimo brandumo pavyzdys ir jį matysime rudenį – kaip elgsis viena ar kita politinė jėga.

– Kokių pagrindinių darbų tikitės iš Parlamento rudens sesijos?

– Jie išlieka beveik tie patys. T. y. pirmiausia ir toliau eiti energetinės nepriklausomybės, arba energetinio saugumo, kryptimi, kad užsitikrintume sau ir kitus tiekimo būdus ir taptume savarankiški sprendžiant savo likimą, ypač energetikos sektoriuje. Mažinti šilumos kainas, investuoti į įvairiausias kitas energetikos rūšis, ne tik į tradiciniu kuru paremtus mūsų sektorius. Tai prioritetas, kurį turime tikrai vykdyti dar kelerius metus.

Kita prioritetų grupė susijusi su nedarbu, ypač jaunimo nedarbo problemomis. Taip pat, manyčiau, konstitucinės fiskalinės drausmės įstatymas yra tas, kurį būtina priimti, kad sumažintume nepagrįstus ir neatsakingus politinius apetitus ateityje, ne tik šiandien ir ryt, kas užtikrintų ir stabilų Lietuvos ekonomikos augimą bei atsigavimą, ir sumažintume politinio populizmo riziką.

Taip pat ir toliau investuoju į antikorupcinę veiklą: įstatymai dėl skaidrumo, politinės sistemos skaidrumo, pajamų deklaravimo visiems valdininkams ir t. t. Šie klausimai išlieka mano dienotvarkėje visą laiką, visus mano prezidentavimo metus. Jie išliks ir iki šios kadencijos pabaigos.

– Artėja nauji prezidento rinkimai. Kada galima laukti Jūsų sprendimo dalyvausite ar ne?

– Manau, kaip jau minėjau ne kartą, kai baigsis pirmininkavimas, visi galėsime pagalvoti apie ateitį. Turbūt visi apsispręs kitų metų pradžioje. Matyt, ir mano sprendimas bus tuo metu.

Pastaruoju metu įvairių mokslininkų dėmesys krypsta į kieme žaidžiančius vaikus. Žaidimą kaip ypatingą fenomeną nagrinėja tiek istorikai, kultūros tyrinėtojai, tiek religijotyrininkai, psichologai ir kitų sričių specialistai. Vokiečių istorikas Johanas Huizinga manė, kad civilizacijos buvo kuriamos žaidžiant, – iš čia ir apibrėžimas „homo ludens“ (žaidžiantis žmogus).

Teatrologijos mokslų daktarė Jūratė Grigaitienė, apsigynusi daktaro disertaciją tema „Žaidimas ir improvizacija spektakliuose vaikams ir jaunimui lietuvių teatre (XX a. antroji pusė–XXI a. pradžia)“, teigia, kad teatras ypač susijęs su žaidimu.

Žaidimas ir teatras neatskiriami

J. Grigaitienė sako, kad žaidimas ir teatras neatskiriamai susijęs: ir žaidžiant, ir teatre yra „ansamblis“ – kolektyvas, grupė. Dar vienas bruožas – kova žaidžiant (teatre tai būtų sceninis konfliktas).

„Taip pat žaidimą ir teatrą sieja tam tikra ypatinga erdvė. Ir žaidžiant reikia kažkokios erdvės, ir teatre yra scena, arena ar kita vaidybos aikštelė. Taip pat jie susiję ir ypatingu laiku: žaidžiama kažkokį laiką, o teatre tai irgi ypatingas laikas. Tiesa, laikas žaidžiant ir teatre skiriasi. Žaidžiant sutampa gyvenimiškas ir žaidimo laikas, o teatre, pavyzdžiui, per dvi valandas sceninio veiksmo gali praeiti žmogaus ar kelių kartų gyvenimas“, – pasakoja teatrologė ir priduria, kad didžiausias skirtumas yra bendravimo, arba komunikacijos, problema: žaisti galima vienam, o teatre tokia situacija neįmanoma. Nors aktorius gali vaidinti ir vienas, vis tiek vyksta komunikacija su žiūrovais.

Pasak tyrinėtojos, žaidimas ir teatras apima ypatingą laiką, ypatingą teritoriją, tik žaidimas buitiškesnis, realistiškenis, o teatre daugiau sakralumo, poetiškumo, metaforiškumo, pavyzdžiui, šiuo atveju galima kalbėti apie tokius mūsų grandus, kaip Eimuntas Nekrošius. „Nors ir žaidime yra ypatingumo, bet jis ne toks ryškus kaip teatre“, – įsitikinusi J. Grigaitienė.

Neįmanomą gali paversti padaryti įmanomu

Viena iš žaidimų paskirčių – mokymasis. Gamtoje gyvūnų mažyliai žaidžia kautynes, kas vėliau jiems padės iš tikrųjų sumedžioti grobį. Žmogui stirnų gainioti nebereikia, tačiau lavinami kiti būtini įgūdžiai. Ir šis mokymasis įvairiomis formomis vyksta visą gyvenimą.

„Savo darbe miniu rusų kultūrologą Jurijų Lotmaną, kuris sako, kad žaidime reali situacija pakeičiama sąlygiška. Lygiai taip pat yra ir teatre. Įdomu tai, kad ir žaidime, ir teatre sąlygiškoje situacijoje žmogus gali patirti neįmanomų dalykų, pavyzdžiui, mirtį arba kažkokių labai stiprių išgyvenimų“, – kalba teatrologė. Vis dėlto, pasak jos, tai žaidybinė forma: iš tikrųjų nemiršti, tik pabandai neįmanomą situaciją padaryti įmanomą, o tokiu būdu tarsi vyksta terapija, edukacija. T. y. žmogus patenka įvairių personažų kailį, įvairias situacijas ir tarsi jaukinasi mirtį, nemalonias situacijas, nes nebijo negatyvių pasekmių.

Beje, vaidindamas tam tikrą personažą, žmogus įgyvendina kai kurias savo svajones: negražus gali jaustis gražus, nemylimas – mylimas, užguitas – herojumi. „Pavyzdžių daug. Išeina tokios binarinės opozicijos, kada galima patirti dalykų, kurių realiame gyvenime nepatirsi. Taigi žaidimas ir teatras taip pat susiję edukaciniu arba terapiniu aspektu“, – mano J. Grigaitienė.

Teatrologė mano, kad teatras savotiškai patenkina suaugusio žmogaus poreikį žaisti, nes dar Aristotelis minėjo, kad žmogui įgimtas draminis instinktas. „Piešti, rašyti, skaityti vaikai pradeda vėliau, bet žaidžia nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų, kai suvokia save kaip asmenybę. Paskui, paauglystėje, mes tą poreikį užgniaužiame, nes žaisti su lėlėmis, mašinytėmis nebepatogu. Tada žaidimas pereina į kitą lygmenį – fantazavimą“, – svarsto pašnekovė.

Jos teigimu, paaugliai fantazuoja ir iš tikrųjų nebežaidžia, o žaidimas tarsi įgauna dvasinį lygmenį. „Būtent teatre patenkinamas poreikis žaisti ir fantazuoti. Tu vėl gali tapti žaidžiančiu vaiku, jau, žinoma, ne mašinėlėmis, bet žmonių santykiais, likimais“, – kalba J. Grigaitienė.

8-asis dešimtmetis – pokyčių laikas

Teatrologė pastebi, kad 8-asis dešimtmetis – istorinis lūžis, kada Lietuvoje įvyksta spektaklių, kuriuose panaudoti vaikų žaidimai, premjeros. Atsiranda naujas žanras – improvizaciniai ir žaidybiniai spektakliai. Tada buvo sukurti trys kertiniai spektakliai. 1971 m. Jaunimo teatre pasirodė Vytauto Čibiro režisuota „Pepė Ilgakojinė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Nijolė Gelžinytė. 1975 m. taip pat Jaunimo teatre pastatytas spektaklis „Bebenčiukas“, kuriame vaidino garsusis Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas. O 1977 m. Šiaulių dramos teatre parodytos „Vaikų dienos“, režisuotas teatro pedagogės Irenos Vaišytės ir Juliaus Dautarto.

Pasak J. Grigaitienės, tie trys spektakliai vaikų teatrą pasuko žaidybine improvizacine linkme – prieš tai spektakliai geriau ar blogiau kopijuodavo suaugusiųjų teatro modelius ir dažnai šis kelias nepasiteisindavo. Kaip teigia teatrologė, 8-ajame dešimtmetyje keitėsi ir vaikų, ir suaugusiųjų teatro estetika: nuo to realistinio, iliustratyvaus buvo pereita prie poetinio, metaforiško (E. Nekrošius, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas), o vaikų teatre imta taikyti grynojo vaikų žaidimo elementus.

„Sakykime, „Bebenčiuke“ yra ne pasakos personažai, o darželio auklėtiniai, kurie pietų miego metu sumano vaidinti pasaką. Tai sapnas. O „Vaikų dienos“ apskritai remiasi vaikų žaidimais. Nebėra jokios dramaturgijos, spektaklis sudarytas iš etiudų, kurie buvo sukurti studijų metais“, – kalba tyrinėtoja. Ji sako, kad „Vaikų dienose“ buvo visiškai panaikinta ketvirtoji siena – riba, skirianti sceną nuo žiūrovų salės, aktoriai ėmė bendrauti su publika. J. Grigaitienės teigimu, šitą principą dabar naudoja „Keistuoliai“, „Atviras ratas“.

Teatrologė J. Grigaitienė teigia, kad 8-ajame dešimtmetyje spektakliai be ketvirtosios sienos buvo naujovė, o šiandien šia priemone kartais pernelyg užsižaidžiama. Ir, jei aktoriams stinga profesionalumo, spektaklis gali tapti tiesiog pigia pramoga. Pašnekovės manymu, scenoje ir už jos būtina išlaikyti aukso vidurį, kad ir vaikui būtų įdomu, ir triukšmas neužgožtų spektaklio minties.

Įmantrios dekoracijos nebūtinos

Specialistė priduria, kad teatre savaip žaidžia ne tik vaikai – žaidimus naudoja ir suaugusieji. Pavyzdžiui, E. Nekrošiaus „Hamlete“ yra Ofelijos išprotėjimo scena, tačiau ten neinama į gilius psichologinius klodus, tiesiog Ofelijai užrišamos akys ir žaidžiama liaudišką „Aklą vištą“, o tokiu būdu sukuriamas pamišimas.

Teatrologės įsitikinimu, spektakliuose vaikams žaidybiškumas – būtina sąlyga, ves vaikas, atėjęs į spektaklį, pasijunta savo terpėje, savo erdvėje, kone kieme. „Sakykime, „Atviras ratas“ „Senelės pasakoje“ daiktus naudoja kaip vaikų žaidimuose. Pavyzdžiui, paprastas kibiras virsta stebuklingu šuliniu, paprasčiausia stiklo atraiža – ledu, po kuriuo matomos plaukiojančios žuvys. Daug tokių nedidelių pavyzdėlių, parodančių teatro sąlygiškumą ir artumą žaidimui“, – kalba J. Grigaitienė.

Pašnekovė sako, kad teatre bet kokį daiktą galima panaudoti labai kūrybiškai, kaip ir žaidžiant (tarkim, kai lazda tampa arkliu, šautuvu ar muzikos instrumentu), ir nereikia sudėtingų, įmantrių dekoracijų, o paprasčiausias daiktas ir aktoriams, ir žiūrovams gali tapti nepaprastu, įdomiu objektu.

Visi vaikai yra aktoriai

J. Grigaitienė dar kartą primena, kad žaidimas – dalykas rimtas. Tai tarsi atskiras pasaulis, turintis savas taisykles, ir suaugusiesiems nederėtų primesti savųjų. Suaugusieji dažnai sako „nedaryk to, nedaryk ano, nedaryk trečio“, o jeigu vaikas auga natūraliai, draminis instinktas vis tiek kažkuriuo būdu prasimuša – vaikai apskritai yra apsigimę aktoriai, jiems nieko nereikia, jie vaidina nuo ryto iki vakaro. Pašnekovė pateikia ir profesoriaus Petro Bielskio pavyzdį, kaip vaikai žaidė autobusą: išsidalijus „vaidmenis“, vienas berniukas tapo benzino kvapu.

„Tai teatras, – pabrėžia specialistė. – Kadangi pati dirbu teatro pedagoginį darbą Klaipėdos universitete ir su studentais dirbu nemažai metų, atseku tuos ryšius ir naudoju. Žinoma, suaugusiesiems reikėtų pakoreguoti, kad nebūtų negražių, vulgarių, erotinių elementų, nes labai dažnai vaikų žaidimuose atsiranda mūsų gyvenimo klišių, stereotipų. Reikėtų, kad vaikai stengtųsi šito išvengti ir ilgiau būtų vaikiški.“

O pokalbio pabaigoje J. Grigaitienė prisimena rusų aktoriaus ir režisieriaus Konstantino Stanislavskio žodžius, kad vaikams reikia kurti kaip suaugusiesiems, tik daug geriau.

Apgailėtina. Taip Lukiškių aikštės paminklo konkurso rezultatus vertina ekspertai. Kai kurie jų piktinasi, kad konkursą laimėjęs darbas jau kartą dalyavo kitame, 2008 m. konkurse. Keista, kad netikęs stovėti Žvėryne, tas pats paminklas stovės Lukiškių aikštėje ir bus skirtas Lietuvos laisvės kovotojams, stebisi jie.

„Aiškinti, kad kažkoks kažkur netikęs kūrinys gali tikti čia, mano galva, yra keistoka, nes tas konkursas skelbiamas kaip tik šitai aikštei, nes tas konkursas skelbiamas kaip tik šitai aikštei, suvokiant ir urbanistinį šitos aikštės mastą ir sudėtingumą“, – sako kultūrologas Vytautas Rubavičius.

Tuo metu kultūros ministras Šarūnas Birutis teigia nenorįs vertinti fakto, kad tas pats darbas jau sykį dalyvavo kitame konkurse kaip dekoratyvinė skulptūra erdvei užpildyti. Tačiau didelės bėdos tame nemato: „Kodėl ne? Čia ne „Eurovizija“, kai kažkur skambėjusi daina nebegali skambėti „Eurovizijoje“.“

Apie tai, ar Lukišikių aikštei išrinktas tinkamas paminklas, LRT radijo laidoje „LRT Vasaros studija“ diskutavo kultūros ministras Š. Birutis, Seimo narė Vilija Aleknaitė, kultūrologas V. Rubavičius ir skulptorius Kęstutis Musteikis.

– Pone Biruti, kas yra tautos dvasia?

Š. Birutis: Jeigu jūs norite konkrečiai ir aiškiai, matyt, šiandien neįvardysiu. Tautos dvasia yra tai, ką mes sukaupėme per amžių amžius. Tai mūsų esybė, mūsų tapatybė, mūsų identitetas.

– Jūs irgi pasakėte, kad neužtektų nei šios laidos, nei dienos, nei mėnesio išaiškinti, nes tai labai plati sąvoka. Tačiau ji buvo įrašyta į konkurso reikalavimus ir aš tiesiog pacituosiu, ką sako ekspertai: „Šio konkurso tikslas – iš konkursui pateiktų projektų atrinkti geriausią, įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą Lukiškių aikštei Vilniuje“. Tautos dvasia – tai labai abstraktus dalykas.

Š. Birutis: Be abejo, bet tam ir yra kūryba. Kūrybą kiekvienas kūrėjas interpretuoja savaip, per savo supratimą, ir tas supratimas, jo interpretacijos visuomenei priimtinos arba nepriimtinos, nes kiti tą pačią sąvoką gali interpretuoti kitaip. Todėl čia kažkokių aiškių rėmų negali būti.

– Taip, bet aš klausiu apie konkurso reikalavimus. Gal tokių abstrakčių sąvokų vertėtų vengti? Tarkim, aišku, kas yra laisvės kovotojai. O tautos dvasia?

Š. Birutis: Nesutikčiau su Jumis. Manau, kad būtent tautos dvasia ir yra tas žodis, kurį reikėtų siekti įprasminti, įforminti. Kaip tai pavyksta, yra kitas dalykas.

– O kaip Jūs asmeniškai vertinate Lukiškių aikštės paminklą, kuris dabar laimėjo ir kuris lyg skirtas Lietuvos laisvės kovotojams?

Š. Birutis: Peržiūrėjau visus pateiktus projektus, jų maketus, aprašymus. Mano lūkesčiai buvo didesni, bet negalėčiau, kaip ir sakiau, peikti vienokio ar kitokio menininkų matymo, nes kiekvienas menininkas turi savo supratimą, savo matymą, todėl tai būtų gana subjektyvu.

– Pone Musteiki, žinau, kad Jūs protestuojate prieš šito konkurso rezultatus, o pagrindinis argumentas tas, kad pora darbų dalyvavo ankstesniuose konkursuose.

K. Musteikis: Taip, dėl to, kad jie tada dar ir nelaimėjo. Čia priklauso nuo žiuri, kuri bus renkama, o žiuri neatsakinga ir neturi jokio tęstinumo.

– Kokiame konkurse dalyvavo nugalėjęs ir Lukiškių aikštėje turintis iškilti projektas?

K. Musteikis: 2008 m. buvo savivaldybės projektas keturioms miesto vietoms. Tada irgi buvo pateiktas šitas darbas. O kitas antrą vietą užėmęs darbas dalyvavo Laisvės paminklo konkurse. Negalvokite, kad menininkų nėra ir kad mūsų menininkai blogi, nes niekaip negalime sugalvoti ir pastatyti paminklo. Jeigu statome istorinį paminklą, apimantį 40 punktų, kaip buvo surašyta sąlygose, negalima pirkimo daryti kaip viešojo pirkimo. Čia suplaktas idėjos pirkimas ir pastatymas. Tada pigiausias būtų stulpas ar dar kas nors. Jeigu yra idėja, ją reikėjo atskirti, o paskui finansuoti jos įgyvendinimą arba skelbti viešojo pirkimo konkursą, kad kas nors galėtų pastatyti pigiau.

Pažiūrėkite, ne vien pas mus bėda su tais paminklais. Estai irgi pasistatė šlamštą. Laimingi latviai – jie paminklą pasistatė anksčiau. Estai pasistatė stiklinį kryžių, kuris dabar prakaituoja, rasoja ir pelija iš vidaus. Matote, kaip yra Lietuvoje: 200 metų vergovės ir nė karto nebuvo statomi valstybei reikšmingi paminklai. Dabar yra proga tai padaryti, tik reikia surinkti menininkus ir aiškiai suformuluoti. Dirba istorikai, paruošė 50 punktų mūšio laikų. Čia ne vieno žmogaus darbas.

– Ponia Aleknaite, štai sakoma, kad buvo kažkaip įtraukta 50 punktų, bet paaiškėjo, kad iš tiesų „Tautos dvasia“ jau prieš tai dalyvavo konkurse, skulptūra turėjo stovėti Žvėryne. Taigi iš pradžių jos funkcijos buvo vienos, o dabar kažkokiu būdu tapo paminklu laisvės kovotojams. Kaip čia yra?

V. Aleknaitė: Žinote, man visai nesvarbios yra šito proceso „technikalijos“, man visai nesvarbu, kokios buvo sąlygos ir kas jas surašė. Aš, kaip viena iš lietuvių tautos atstovų, žinau, ko mes norime, ką tauta nori matyti šitoje aikštėje, kuri, ačiū dievui, išsivadavo nuo okupacinio simbolio, nuo Lenino. Ir kai girdžiu sąvoką „tautos dvasia“, pirmiausia galvoju apie tas milijonines aukas Lietuvai šimtmečius kaunantis dėl teisės turėti valstybę, savo kalbą, savo kultūrą. Lietuva visuomet buvo rezistencijos būsenos. Galų gale tai paminklas aikštėje, kurioje buvo pakarti 1863 m. sukilimo vadai ir dalyviai. Tai aikštė, sulaistyta krauju tiesiogine ir perkeltine prasme, ji yra prieš KGB rūmus, kur taip pat buvo masiškai žudomi patriotai, laisvės kovotojai. Tad ar Lietuva nėra verta kažko daugiau negu ženklas, kuris labai tiktų prie kokios nors sanatorijos, pavadinimu „Žuvėdra“?

– Bet iš pradžių, kaip suprantu, tai ir buvo Žvėryno erdvei kurtas paminklas.

V. Aleknaitė: Taip, tai apgailėtina. Mane labai pradžiugino skulptoriaus Musteikio nuomonė, kad Lietuvoje menininkų dar yra. Aš pradedu tuo abejoti ir pasakysiu kodėl. Tais laikais, kai skulptoriai buvo sekami, nes jų kūryba visuomet visuomeniškai svarbi ir reikšminga, vis tiek buvo sugebėta kurti. Nesvarbu, kad skulptoriui buvo uždrausta Pirčiupiuose pastatyti tokią susigūžusią, skausmo palaužtą senutę partizano motiną, – po cenzūros įsikišimo ji tapo monumentalia „Pirčiupių motina“. Bet ji vis tiek yra. Atsimenate, prieš pat Sąjūdį parodoje buvo eksponuotas Petro Mazūro kaukiantis vilkas. Aš iki šiol suvirpu, kai prisimenu, kad tas vilkas taip kaukė parodų salėje, jog turbūt buvo vienas iš Sąjūdžio šauklių.

Žmonės, anais laikais varžomi cenzūros, visaip gąsdinami, metami netgi iš Dailininkų sąjungos, kaip atsitiko skulptoriui Antanui Kmieliauskui už šv. Kristoforą, sugebėjo prišaukti laisvę, o dabar per 20 laisvės metų mes sumenkome tiek, kad nesuvokiame, koks apskritai šito paminklo tikslas. Manau, kad menininkų bendruomenė turėtų šurmuliuoti. Norėčiau paklausti Dailės akademijos profesorių, ar jie vis dar suteikia profesinių įgūdžių savo studentams? Aš nežinau...

– Pone ministre, kaip Jūs vertinate faktą, kad šita skulptūra jau dalyvavo kitame konkurse, kaip dekoratyvinė skulptūra erdvei užpildyti?

Š. Birutis: Nenorėčiau to niekaip vertinti. Kodėl ne? Čia ne „Eurovizija“, kai kažkur skambėjusi daina nebegali skambėti „Eurovizijoje“.

– Bet čia yra paminklas laisvės kovotojams.

Š. Birutis: Mes dabar kalbame apie konkretų paminklą. Jeigu būtų buvęs paruoštas kitoks, kuris visiems patiktų ir, nors netiktų vienoje erdvėje, bet tiktų šitoje, nematyčiau jokios problemos.

– Bet jeigu tai būtų buvęs paminklas laisvės kovotojams.

Š. Birutis: Jūs klausiate, ar darbas, kuris jau anksčiau dalyvavo konkurse, gali dalyvauti dabar. Manau, kad gali. O apie turinį mes jau kalbėjome – turinys manęs galbūt netenkina. Bet jeigu paminklas (nors galbūt jis netiko kur nors Užupyje) atitiktų tą dvasią, kurią turi atitikti, ir būtų į temą, viskas būtų gerai.

V. Aleknaitė: Ministre, ar Jūs manote, kad šitas keistas, į dantų krapštuką panašus kūrinys tinka išreikšti rezistencijos dvasiai? Kaip suprantu, Jums viskas tinka, bet paklauskite, ar tinka tautai.

Š. Birutis: Jūs klausykite, ką aš kalbu. Aš kalbu iš principo: jeigu anksčiau sukurtas ir nerealizuotas kūrinys tiktų čia, nieko blogo lyg ir neatsitiktų. O apie šitą konkretų kūrinį jau sakiau, kad mano lūkesčiai buvo daug didesni. Lūkesčiai dėl įvykusio konkurso taip pat tikrai buvo didesni. Bet turime tai, ką turime.

– Pone Rubavičiau, kaip vertinate tai, kad Lukiškėse stovės „Tautos dvasia“?

V. Rubavičius: Manau, kad rezultatas yra apgailėtinas, kaip apgailėtinas buvo ir visas konkurso vyksmas. Mano galva, kalbama nesuvokiant, kad ta aikštė yra pagrindinė mūsų valstybės aikštė, turinti savo konkretų istorinį turinį, simboliką, daugybę dalykų. Aiškinti, kad kažkoks kažkur netikęs kūrinys gali tikti čia, mano galva, yra keistoka, nes tas konkursas skelbiamas kaip tik šitai aikštei, suvokiant ir urbanistinį šitos aikštės mastą ir sudėtingumą. Urbanistiškai sutvarkyti šitą aikštę pasirodė neįkandama daugybę metų. Ir sutvarkyta pagal architektūrinį projektą ji nebus mūsų reprezentacinė, Vilniaus dvasią išreiškianti aikštė.

Kitas dalykas – paprastas klausimas, kam tas paminklas buvo skirtas, kam jis apskritai skirtas. Kai mes kalbame apie atminimą, istoriją, žmones, kurie priešinosi, kovojo, tvirtino lietuvybę, valstybingumo simbolius ir juos palaikė aukodami savo gyvybę, labai aišku, kad jiems valstybės ir lietuvybės simboliai buvo gyvi. Juk visai neseniai už trispalvę, už vytį, už Gedimino stulpus buvo siunčiama į tremtį, į kalėjimą. Šie dalykai svarbūs ir tautai, ir visuomenei, ir valstybei. Tačiau ar svarbūs jie šitos instaliacijos kūrėjams? Kūrėjų ir žiuri narių pasisakymuose kaip tik vyrauja nuostata, kad kuo labiau nutolsime nuo bet kokių simbolių, kurie primena mums mūsų valstybę, ir tarsi išeisime į kažkokią konceptualią erdvę, tuo bus geriau ir tuo labiau skatinsime visuomenę mąstyti. Kitaip tariant, mes sukuriame tam tikrą niekalą, tinkantį bet kur ir bet kada.

Pasižiūrėkime į tą pseudopoetinį pagrindimą. Juk galima prirašyti visai kitokių pagrindimų kitoms aikštėms ir į klausimą, kokios tautos dvasia kyla iš to postamento, niekas ir neatsakys. Net būtų įdomu paklausti, ar drįstų ir patys kūrėjai, pastatę šitą paminklą, įrašyti, iškalti pavadinimą „Tautos dvasia“. Tai atrodytų komiškai. Mes išstatysime save pajuokai, kaip nesugebantys savęs suvokti kaip tautos.

Mano galva, daugelis dalykų ir visa nesėkmė užprogramuota ir architektūriniame aikštės sprendime. Kuo rėmėsi architektas ir ką iškėlė kaip vieną iš pagrindinių dalykų? Aikštės išcentravimą. Šita aikštė yra urbanistiškai centruota ir dabar architektas išcentravimo idėją grindžia stovėjusiu Lenino paminklu. Kur dabar stovi tas Lenino paminklas? Galbūt tik architekto galvoje, nes tos kartos, kurios jau užaugo ir kurios augs toliau, nei matė, nei žino ir joms visai nebeaktualus joks Lenino paminklas. Tad kodėl pagal tos skulptūros vietą reikėjo išcentruoti visą aikštę?

– Pone Rubavičiau, Jūs paminėjote labai svarbų dalyką, kad Leninas vis dar gyvas.

V. Rubavičius: Neabejotinai. Ir tada architektui, kuris, kiek pamenu, buvo ir žiuri pirmininkas, nereikalingas prieštaraujantis logikai bet koks kitas svarbus momentas, nes jis savaip įcentruotų aikštę. Tačiau idėja yra išcentruoti ją, todėl reikalingas visiškai nereikšmingas skulptūrinis akcentas, kuris padėtų įsisavinti tam tikrus pinigus.

V. Aleknaitė: Aš labai pritariu ponui Rubavičiui, išskyrus tai, kad jis labai sureikšmina architekto vaidmenį. Sutinku, kad išcentravimas yra nesąmonė, bet vis dėlto ne architektas lemia, bus ar nebus įgyvendinta užduotis pagaliau aikštėje turėti tautos vertą ženklą. Lemia skulptūra – ar yra meno kūrinys, ar jo nėra.