-
Per Sąjūdį užverbuotų KGB agentų tapatybės nebus atskleistos 3
Anot jos, toks sprendimas priimtas atsižvelgus į istorinius tyrimus, kurie rodo, kad šie agentai nieko nuveikti jau nebespėjo.
Artėjant Sąjūdžio 30-mečiui Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo internetinėje svetainėje paskelbė KGB dokumentus apie Sąjūdį. Pateikiami sovietų saugumo dokumentai atspindi Sąjūdžio gimimą 1988 m. birželio 3 d. ir jo veiklą. Tačiau svarbiausia – KGB dokumentai parodo jo požiūrį į šį politinį sambūrį bei Lietuvoje vykstančius procesus.
– Kokie tai KGB dokumentai, kuriuos paskelbėte? Ką jie atskleidžia?
– Turinys įvairus. Iš pradžių, kaip žinome, pertvarka prasidėjo Rusijos sostinėje Maskvoje. Lietuvoje dar gana ilgai buvo toks komunistinis įšalas. Daugelis Lietuvos senų komunistų partijos kadrų tikėjosi, kad tai, kas vyksta Maskvoje, laikina. Jie, primityviai sakant, nieko nejudino.
Bet ta visuomenė jau buvo pradėjusi laisvėti. Jau buvo galima skaityti spaudą, kuri anksčiau buvo tik „savilaidoje“. [...] KGB, turėdama geresnę informaciją nei komunistų elitas, matė tuos įvykius ir jiems ruošėsi. Be visų kitų politinių dalykų, jie ruošėsi ir susidorojimui.
– Tai kaip vis dėlto veikė KGB? Ar juos domino visa įmanoma informacija apie Sąjūdį ir jo žmones? Ar buvo koncentruotasi į konkretų segmentą?
– Žinoma, labiausiai jiems rūpėjo Sąjūdžio vadovai. Jų kompromitavimas buvo vienas iš didžiausių tikslų. Jie taip pat dar bandė ir verbuoti, bet tai daryti sekėsi labai sunkiai arba užverbuoti agentai labai menkai teikė naudingą medžiagą.
Pagal savo mentalitetą jie dėjo pastangas visais įmanomais būdais – ir dalyvaudavo mitinguose, ir skleisdavo apie vieną ar kitą asmenį (kiek turėjo) kokią nors informaciją. Taip pat bandė žmonės paveikti per darbovietes, gąsdindami, kad nesiburtų. Juk atsimename, toks spontaniškas Sąjūdžio grupių kūrimasis buvo.
Pagal tai mes ir suskaičiavome, bet jų asmenybių nustatyti nesiekiame ir nesieksime, nes vis dėlto tie žmonės, pagal mūsų istorikų atliktus tyrimus, jau nieko ir nenuveikė.
Bet buvo ir labai pavojingų KGB užmačių. Jie kūrė grupes, kurios turėjo, jeigu gautų signalą iš Maskvos, susidoroti su tam tikrais veikėjais ir organizacijomis.
– Tačiau paskutiniais režimo metais KGB galia buvo kiek nusilpusi. Ar ryškėja, kaip buvo pakenkta atskiriems Sąjūdžio žmonėms? Juk vis dėlto buvo įsakyta rinkti jos narius kompromituojančius duomenis.
– Tiesioginės žalos jie nebesugebėjo padaryti, nes laisvėjimas vyko pagal žmonių sąmoningumą. Jau buvo ištirpusi baimė, kad KGB yra visagalis ir gali taip elgtis, taip pakenkti, kaip tai prieš kokį dešimtmetį.
KGB savo ruožtu ėmėsi desperatiškų veiksmų. Dar atsimenate, 1988 m. buvo baisus sambūris, kad neįvyktų Vasario 16-osios minėjimas. Ir vėliau tokius alternatyvinius minėjimus bandė organizuoti mūsų valstybingumo svarbių datų proga. Prisiminkime ir tą „bananų balių“ rugsėjo 28 d. Bet visuomenė jau nebebuvo tokia baili.
– Pranešime nurodoma, kad agentūrų gretos retėjo ir kasmet buvo užverbuojama vis mažiau žmonių. Pavyzdžiui, 1988 m. buvo užverbuota apie 600, 1989 m. – netoli 400, 1990 m. – daugiau kaip 100 asmenų. Ar šiuose dokumentuose, kuriuos skelbiate svetainėje, nurodomi tik skaičiai, ar įvardytos ir agentų pavardės?
– Pavardžių nėra, bet registracijos žurnaluose jie buvo įregistruojami slapyvardžiais. Pagal tai mes ir suskaičiavome, bet jų asmenybių nustatyti nesiekiame ir nesieksime, nes vis dėlto tie žmonės, pagal mūsų istorikų atliktus tyrimus, jau nieko ir nenuveikė.
– Kokia šių skelbiamų dokumentų apimtis?
– Apimtis nėra didelė, lyginant su kitais laikotarpiais. Manome, kad daug šio laikotarpio dokumentų buvo sunaikinta arba išvežta. Matydami, kad viskas krypsta ne jų [komunistų] naudai, jie jau rūpinosi ir savo išlikimu kaip žmonės.
– Jūsų pranešime pažymima, kad dokumentai atskleidžia ir paties KGB pokyčius, rodo reakciją į pasikeitusias sąlygas. Kokių tų pokyčių būta?
– Buvo pakviesti Sąjūdžio vadovai, pateikti tam tikri represijų skaičiai, nukentėjusių žmonių skaičiai. Toks kontaktas anksčiau buvo neįmanomas. Jeigu anksčiau bet koks streikas ar neformalus sambūris buvo vadinamas bandymu pakirsti sovietų valdžią, tai tuo metu tai jau buvo formuluojama kaip antikonstituciniai veiksmai. Tai jau buvo siejama su Konstitucija, žmonių palaikomu dokumentu.
-
R. Kuodis: užuodžiu kvapą, kad nebėra noro daryti žadėtų reformų 6
Taip pirmuosius vyriausybės darbo metus LRT RADIJUI komentuoja ekonomistas Raimondas Kuodis. „Valstiečių“ partijos programoje buvo žadėta mokesčių, viešojo sektoriaus reforma. Klausimas – kur visa tai? Galima sakyti, kad praėjo tik metai, bet aš užuodžiu kvapą, kad nebėra noro daryti šių dalykų, nes kažkas pradeda rūpintis reitingais, ateities rinkimais“, – atkreipia dėmesį R. Kuodis.
– Kokių darbų per pirmuosius vyriausybės darbo metus buvo tikėtasi, bet jie nebuvo padaryti?
– Nė viena vyriausybė nėra sakiusi, kad nieko neveikia. Klausimas, ar jos daro tai, kas svarbiausia. Čia yra prioritetų klausimas – juk namuose niekas negydo slogos, kai yra lūžusi koja. Ši vyriausybė nelabai skiriasi nuo buvusių – yra daug smulkių dalykų ir tie darbai neturi kažkokio svorio: išeina, kad gimdymo namuose reglamentavimą tu gali pateikti kaip atsvarą nepadarytai mokesčių reformai.
„Valstiečių“ partijos programoje buvo žadėta mokesčių reforma, viešojo sektoriaus reforma. Klausimas – kur visa tai? Galima sakyti, kad praėjo tik metai, bet aš užuodžiu kvapą, kad nebėra noro daryti šių dalykų, nes kažkas pradeda rūpintis reitingais, ateities rinkimais. O šie dalykai ir yra korupcijos forma.
Galima sakyti, kad praėjo tik metai, bet aš užuodžiu kvapą, kad nebėra noro daryti šių dalykų, nes kažkas pradeda rūpintis reitingais, ateities rinkimais. O šie dalykai ir yra korupcijos forma.
Reikia Lietuvoje platinti naratyvą, kad mes renkame politikus ne tam, kad jie rūpintųsi savimi, savo reitingais ir ateities postais, o darytų būtinus dalykus, kurių visuomenei reikia verkiant. Mes matome, kas vyksta viešajame sektoriuje – problema po problemos. Matome, kaip teisėsaugos sektorius bando pasidaryti „gyvulių ūkį“ apeidamas bendruosius kompensavimo mechanizmus ir, matyt, naudodamasis premjero palankumu.
– Ką turite galvoje?
– Tai, ką skaitome žiniasklaidoje: kad STT, teisėjai, žvalgai ir visi kiti bando apeiti bendrąsias kompensavimo sistemas ir atskirai išsimušti sau palankius sprendimus, taip už nugaros palikdami kultūrininkus, mokslininkus, gydytojus ir kitus.
– Kalbate apie sumažintų atlyginimų kompensavimą?
– Ne, aš kalbu apie bandymus pasikelti darbo užmokestį apeinant bendrąsias sistemas. Bendroji sistema valstybėje turi egzistuoti. Mes turime žinoti, kiek teisėjas turi uždirbti mokytojo atžvilgiu, kiek mokytojas – policininko atžvilgiu ir t. t. Bet šios sistemos nėra ir tai dar vienas didelis gimstantis „gyvulių ūkis“.
– Valdantieji ir pats premjeras sako susiduriantis su dideliu pasipriešinimu. Saulius Skvernelis nurodo sritis, stagnavusias daugelį metų, ir sako, kad vyriausybės veiklą reikėtų vertinti po trejų metų. Jūs sutiktumėte su tokiu paaiškinimu, kodėl vyriausybė neveikia ryžtingiau?
– Pritariu, kad daug problemų yra paveldėtos, nesprendžiamos per vienus metus, bet būtų gerai matyti planą, kad kažkas ruošiama: rimta mokesčių reforma, viešojo sektoriaus reforma. Dabar dažnai susiduriama su vidine antrojo tipo korupcija, kai patys politikai, išrinkti į Seimą rūpintis bendrais sisteminiais reikalais, pradeda rūpintis savimi.
Mes tai matėme su atskirų „valstiečių“ partijos žmonių noru išlaikyti savo buvusias aukštąsias mokyklas. Tai akivaizdi korupcija. Tą patį matėme su ūkininkų noru „prastumti“ sau kažkokias naujas mokesčių lengvatas, nematytas sviete, kaip kad žemės vertės amortizavimas ir pan.
Tai elementarioji korupcija, trukdanti reformoms, nes politikai jaučiasi nebaudžiami (neva visuomenė normaliai, tolerantiškai į tai žiūri). Jie patys stabdo reformas nesugebėdami pakilti aukščiau asmeninių interesų. O gražiojoje visuomenėje mes turėtume turėti mechanizmus, kaip greitai atsikratyti tokiais politikais, kurie Seime gina savo asmeninius interesus.