– Ar jaučiatės taip, lyg žinotumėte daugiau nei paprastas žmogus?

– Ne tiek žinau, kiek apie mane yra kalbama. Bet turbūt daugiau žinau, nei žmonės tikėtųsi iš paprasto piliečio. Manau taip yra dėl to, nes temų ratas, apie kurias rašau, yra pakankamai platus. Kartą iš Londono LRT RADIJUI pasakojau apie aviaciją ir kažkas iš klausytojų uždavė klausimą, ar nėščia moteris gali skristi – ėmiau ir atsakiau, nuo kelinto nėštumo mėnesio tai galima daryti. Prasidėjo kalbos, kad aš dar ir ginekologas...

– Nors komentuojate pačiomis įvairiausiomis temomis, paskutiniu metu daug rašote apie socialinę ekonomiką. Kaip kilo ši mintis?

– Apie tai esu rašęs anksčiau, tiesiog žmonės pamiršo, kad tai buvo viena pagrindinių mano temų. Vėliau atsirado chuliganiškos temos – kalbėjimas apie žmonių socialinius tipus, gimines iš kaimo – žodžiu, pradėjo dominuoti popsas.

Kai kuriems mano maisto kritikos tekstai sudarė įspūdį, kad rašau tik apie restoranus. Tada, kai parašau komentarą apie pensijas ar kompensuojamus vaistus, žmonės stebisi, kodėl aš nerašau apie kebabus. Tiesiog šiuo metu yra užėjusi ši, socialinių temų, banga.

– O ar prie šios temos sugrįžote, nes pačiam norėjosi, ar dėl visuomenėje esančio poreikio?

– Aš rašau apie tai, kas rūpi žmonėms ir yra aktualu. Visada galvoju ir apie tai, kad man reikia išsispirinėti iš komforto zonos, nes kai užmiegi ir pradedi rašyti tą patį per tą patį, temų ratas susitraukia, užželia kaip kūdra ir tu ten murkdaisi, pasidarai mažiau aktualus.

Visada reikia save traukti už pakarpos ir susigalvoti kažką naujo. Pernai daug rašiau apie dalykus Amerikoje, kuo ji skiriasi nuo Lietuvos ir tie įrašai buvo labai populiarūs, tačiau būtų buvusi klaida pasilikti ties ta pačia tema, nors matant skaitomumą ta mintis tikrai viliojo.

– Viename iš savo komentarų minėjote, kad steigti valstybines vaistines – idiotizmas. Kodėl taip manote?

– Man atrodo, kad valstybė mažai ką padaro geriau už privatų sektorių. Būna atvejų, kai jis pats nesusitvarko – pavyzdžiui, Nacionalinė Britanijos televizijos ir radijo korporacija buvo įsteigta valstybės, nes buvo manoma, kad privatūs operatoriai nesusitvarkys su transliavimu. Su vaistinėmis nėra jokios priežastis tuo užsiimti valstybei. Sakoma, kad neva atpigs vaistai, bet juk pinigai iš oro neatsiranda. Be to, valstybė pati tų vaistų negamins – nebent atidarytume bintų fabriką.

– Taip pat prasitarėte, kad ši valstybinių vaistinių idėja – valstybės ritimasis į tamsybę. Ar matote dar kitų panašių pavyzdžių?

– Mane pakankamai erzina nuolatos pasigirstantys dalykai, kad reikia reguliuoti mažmeninę prekybą – kurį laiką negirdėjome, bet, manau, greitai ir vėl išgirsime apie parduotuvių antkainius. Vakarų Europoje, Amerikoje su šiais dalykais buvo žaista pakankami ilgai po Antrojo pasaulinio karo, tačiau vėliau buvo suprasta, kad valstybė turi savą vaidmenį, bet jis neturėtų būti toks didelis.

– Žmogus, kuris užsiima verslu, Lietuvoje turi labiau neigiamą atspalvį. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Pirmiausia, nemažai verslininkų tokio įvaizdžio ir nusipelno. Iš kitos pusės, jie kaip ir politikai, policininkai, teisėjai yra tų pačių mamų pagimdyti, su tuo pačiu auklėjimu ir tomis pačiomis ydomis.

Nepriklausomybės aušroje žmonės turėjo labai didelių iliuzijų – jie įsivaizdavo, kad verslas yra tai, kas duos didelius atlyginimus, nereikalaus daug darbo. Vėliau paaiškėjo, kad verslininkai dirba kaip visi.

Lietuva tada dar nebuvo taip toli socialiai pažengusi – privataus sektoriaus bendrovės nesirūpino savo darbuotojais, profsąjungos neegzistavo, klestėjimo mokėjimai vokeliuose. Dabar šie dalykai yra susitvarkę, tačiau laukinis periodas buvo ir daug kam jis įšalo į atmintį.

Daugumai paprasti sprendimai atrodo per paprasti ir žmonės save įtikina, kad viskas yra sudėtingiau.

– Kaip manote, ar žmonės apskritai supranta, kaip veikia verslas?

– Esu įsitikinęs, kad ne, nesupranta. Tai galima pamatyti vos paskaičius komentarus socialiniuose portaluose. Ten žmonės prie absoliučiai kiekvienos mano restorano apžvalgos jaučia pareigą pakomentuoti, kodėl kepsnys kainuoja 20 eurų, kai jo savikaina yra 1,80 euro. Niekas nepagalvoja, kad viskas, kas matoma aplinkui restorane – nuo šakutės iki vandens čiaupo, neatsirado iš niekur. Atrodo, žmonės turi labai supaprastintą vaizdą, kaip veikia verslas.

– Galbūt prie sąmoningumo ir supratimo turėtų prisidėti ir švietimo sistema?

– Turėtų prisidėti ne tik švietimas (jis apskritai turėtų būti kitoks), bet patys verslininkai. Neseniai rengiau interviu  su ekonomistu Gitanu Nausėda, su kuriuo diskutavome apie tai, kad patys verslininkai itin blogai komunikuoja. Kai kurie tai daro iš kuklumo, kai kurie iš baimės, kiti –nesugebėjimo. Čia jokia naujiena – verslas nepakankamai skiria dėmesio komunikacijai, nors kai kurie ją net studijuoja.

Prisiminiau, kaip dirbdamas LRT RADIJOS korespondentu iš Londono su kolegomis diskutavau apie tai, ko reikia radijo klausytojui. Minėjau, kad LRT radijo statistinis klausytojas yra pakankamai brandus žmogus, gyvena provincijoje ir ne visada supranta, apie ką yra pasakojama – reikia edukuoti ir suprantamiau kalbėti. Tada kitas žmogus pasakė, kad nesitaikstys prie kiekvienos bobutės, svarbu bus darbas padarytas. Toks požiūris kartais matomas ir mūsų verslininkų komunikacijoje.

– JAV jūs įvardijate kaip pačią geriausią valstybę pasaulyje. Kodėl?

– Neseniai grįžau po šešių savaičių, praleistų Kalifornijoje. Man atrodo, kad Amerika kaip ir kitos šalys yra nebūtinai visiems. Tai kraštas tiems, kurie linkę pasirūpinti savimi – ten mažiausiai trukdžių iniciatyvai. Aš suprantu, kad daugeliui žmonių, kurie pratę prie samdomo darbo, Amerika gali būti per įvairi – kyla sunkumų, nes įvairovė įpareigoja pasirinkti.

– Galima sakyti, kad viskas būtų geriau, jei daugiau imtume pavyzdžio iš JAV?

– Tiesa, mes galime daugelį dalykų nusibeždžioniauti ir tiesiog kopijuoti – tame nieko blogo nėra. Ir nors manau, kad problemų būtų mažiau, visada gali atsirasti kitų.

Aš esu labai didelis šalininkas paprastų suprantamų sprendimų, o žmonės dažnai nedaro dalykų paprastai – jei kiemas prišiukšlintas, būtinai kurs kaimynų komitetą ir rašys peticiją, nors kartais reikia tiesiog paimti šluotą ir apsitvarkyti. Daugumai paprasti sprendimai atrodo per paprasti ir žmonės save įtikina, kad viskas yra sudėtingiau.

– Jūs vienoje savo knygų minėjote, kad lietuviai mėgsta sakyti „nesąmonė“ apie bet ką, ko nesupranta pamatę užsienyje. Kaip manote, iš kur toks požiūris?

– Tai kodinis žodis. Tokiam žmogui visada sakau, kad tai, jog tu kažko nesupranti, nereiškia, kad tai nesąmonė ir kad tai neveikia. Tai panašu į gynybinę reakciją – atmesk ir pasakyk, kad čia ne tau, tada bus ramiau. Bet šis kelias neveda į tobulėjimą.

– Iš kitos pusės, grįžę emigrantai pradeda kalbėti, kad užsienyje buvo geriau, o čia, Lietuvoje, ir vėl nesąmonė...

– Man regis, šis pavyzdys įkūnija didžiausią emigracijos tragediją – identiteto praradimą. Kai emigruoji iš Lietuvos ir pasiunti visus, tai tu tos lietuviškos tapatybės atsisakai, bet ir naujoji tapatybė svetur ne visiems prisiklijuoja, ne visi prie gyvenimo užsienyje pripranta. Tada žmogus pakimba tarp dangaus ir žemės – kai jis nėra tikras, kurios vertybės jam limpa, tarp jų blaškosi, nes vis dėlto kažkokią tapatybę jis nori turėti.

– Rašėte, kad Lietuvoje trūksta linksmumo ir džiaugsmo. Kodėl taip sakote?

– Tai kad labai daug susiraukusių veidų mūsų populiacijoje – pripratome prie to, kaip ir pripratome prie blokinių daugiabučių, nors jie yra absoliučiai baisūs. Linksmumo ir pozityvumo labai trūksta, užtektų nuvažiuoti kelioms dienoms į užsienį ir akimirksniu pamatytumėte skirtumą.

Parengė Gabija Kavaliauskaitė

– Vakarų šalyse įprasta, kad bankrotas, kaip sakoma, yra tiesiog sužinojimas dar vieno būdo, kaip nereikia daryti. Daugiau žinių tiesiog įgauni. Lietuvoje yra toks požiūris, kad esi nevykėlis, nes bankrutavai.

– Greičiausiai tai tam tikri stereotipai, nes turbūt dažniausiai tai sako žmonės, kurie niekada nėra bankrutavę.

– Arba niekada nėra turėję verslo.

– Taip, tai pats blogiausias variantas. Greičiausiai jie ir formuoja tą opiniją, nes tiems, kurie turi verslą, bankrotas nėra kažkas tokio. Tai yra vienas iš sprendimo būdų, nes yra reorganizacija, rekonstrukcijos ir t. t.

Bankrotas, žinoma, yra kraštutinis atvejis, bet, pagal įstatymus, aš tiesiog turėjau kreiptis į teismą, nes skolos buvo didesnės negu turtas. Atrodo, kad lengvai apie tai kalbu, bet nenoriu liūdėti ir graudintis, nes jau pergyvenau tą periodą.

Man iš tikrųjų buvo sunku nuspręsti, pasakyti, kad bankrotas. Man tikrai sunku prieš žmones, prieš kreditorius, prieš visus, nes gi ir sukti buvome, ir tokie populiarūs: Kaune – restoranas „1410“, pusė „Žalgirio“ arenos, „open“ [liet. atviro – LRT.lt] restorano koncepcija ir tas, ir anas. Bam, vieną dieną sakome – viskas. Iš tikrųjų sunku.

– Išvardijote tiek daug vietų, kurios buvo tokios populiarios. Atrodė, kad tiek pinigų uždirbate, kad tiek žmonių dirba, verslas atrodė besisekantis. Kokie buvo pirmieji ženklai?

– Sakote, „pinigų uždirbate“. Tai dar vienas dalykas, kurį reikėtų iš tikrųjų atskirti, kas yra gana liūdna. Darbuotojai arba žmonės iš pašalės dažnai mato pajamas, bet nemato išlaidų. Manau, kad labai sveika darbuotojams rodyti abi puses, t. y. išlaidas ir pajamas.

Kad ir kaip bebūtų, tarkim, „Žalgirio arenoje“ mes tikrai uždirbdavome be galo daug pinigų. Per vieną renginį į mūsų barus ateidavo 8–9 tūkst. žmonių. Žinoma, būdavo iššūkis juos visus aptarnauti, tinkamai ir gerai tai padaryti, parduoti, kiek įmanoma daugiau.

Tai atnešdavo pajamas, bet tuo pat metu patiriamos ir didelės išlaidos. Komandoje – 150 žmonių. Kiekvienam reikia mokėti už valandą. Į areną žmonių neatėjo? Darbuotojai į darbą vis tiek atėjo, atlyginimus moki, maistas laukia, alus rūgsta ir t. t.

Maitinimo verslas be galo sudėtingas, vienas iš sunkiausių, nes į šią veiklą įeina be galo daug viską lemiančių veiksnių, pradedant nuo lietaus. Pavyzdžiui, turėjome „Bar Borą“. Atrodo, vau, kokia vieta [Bernardinų sodas Vilniuje – LRT.lt]. Dabar ten paskelbtas konkursas. Žmonės sako „norime čia pradėti veiklą“ tarsi būtų su rožiniais akiniais.

Nesakau, kad jiems nepasiseks. Aš tik sakau, kad reikia viską labai gerai įsivertinti. Netgi ir tai – kad ir kokioje gražioje vietoje yra kavinė, būna vasarų (kaip, pavyzdžiui, buvo aną vasarą), kai būna dvi saulėtos dienos.

Tu gali įsivaizduoti, kad esi žiauriai geroje vietoje, kad turi kažkokį verslo planą. Bet, jeigu tai yra dykuma, tu turi „Coca-Colos“, kad ir reklamuotumeisi, niekas neis į tą dykumą tos „Coca-Colos“ gerti.

Pas mus buvo panašiai. Prasidėjo produkcijos kainų kilimas, pradėjo iš tikrųjų smarkiai kilti darbuotojų atlyginimai, kai kur pabrango nuoma. Iš esmės pamačiau, kad beveik viską išbandžius vis tiek nieko neišeina. Teko skelbti bankrotą.

– Kiekvienas verslininkas, sugalvojęs verslo planą, numato, kas yra stipriosios pusės, kas – silpnosios, kokie yra pavojai. Žinoma, viskas vyksta teoriškai. Kada išryškėja, kad planas teorinis, ir koks tada apima jausmas?

– Viskas priklauso nuo to, kas yra tas planuotojas. [...] Jums atrodo, jeigu kažkiek žinomesnio žmogaus įmonė bankrutavo, tai yra retas atvejis. Restoranų bankrutuoja be galo daug. Įmonių, kurios bankrutuoja, yra be galo daug.

Kuo labiau būsi patyręs, kuo daugiau įtrauksi žmonių iš tos verslo srities, tuo daugiau šansų, kad su realybe susidursi anksčiau.

Neseniai kalbėjau su naudotos įrangos pirkėjais ir pardavėjais. Jie sakė – per 25 metus nebuvo tokios naudotos įrangos supirkimo bangos, kaip dabar yra. Įrangą žmonės parduoda, kai bankrutuoja ir nebeturi, už ką atsiskaityti.

Pačioje pradžioje tu turi skaičiuoti. Kuo labiau būsi patyręs, kuo daugiau įtrauksi žmonių iš tos verslo srities, tuo daugiau šansų, kad su realybe susidursi anksčiau. [...] Bet yra vietų, į kurias žmonės neina, ir yra tokių, kur tereikia stovėti ir rieškučiomis pinigus semti.

Kokius planus kuri? Nereikia jokių planų. Tiesiog atsidarei, ir viskas. Sėkmės faktorius lygiai taip pat svarbus. Taip, tiesa, beplanuodamas kažkada susidursi su realybe. Tai priklauso nuo profesionalumo, nuo vietos, padėties, rinkos. Restoranų verslas be galo judrus. Atkreipkite dėmesį, kiek jų atsidaro ir kiek užsidaro.

– Dėl ko nuspręsta skelbti bankrotą? Ar buvo tik finansinės problemos? Ar gal turėjote kitų, pavyzdžiui, bandant pritraukti darbuotojus, norint plėstis?

– Su darbuotojų pritraukimu gana sudėtinga, nes jų tiesiog yra tiek, ir ne daugiau. Kai kurių sezonų metu labai sudėtinga prognozuoti jų skaičių. Pavyzdžiui, jeigu vasarą [...] kas nors (gink, Dieve) planuoja plėtrą arba tiesiog turės darbuotojų, tai aš juos sveikinu, nes paprastai visi važiuoja į Nidą ir Palangą. Jiems visiškai vienodai, kad tris mėnesius ten uždirbs gana daug, o rudenį reikės vėl važiuoti atgal, bučiuoti rankas ir prašyti – priimkite mane atgal. Yra tokia tendencija. Nieko nepadarysi.

– Kaip darbuotojai reagavo, kai pasakėte apie bankrotą?

– Skirtingai. Tai yra žmonės. Stengiausi, kad tai būtų humaniška, kad kiek aš galiu, tiek padedu. Iš anksto visus įspėjau. Stengiausi, kad visi susirastų darbus, kad būtų kaip įmanoma iš anksto įspėti. Kitus rekomendavau, patariau. Kiek žinau, nors su jais nebebendrauju, visi žmonės susirado darbus.

– Kaip tas darbas vyksta toliau?

– Viskas iki šiol dar trunka, nes bankroto administratorius perima visas funkcijas. Aš neturiu nei teisės, nei galimybių komentuoti, ką jis daro.

Darbuotojai... vieni išsidarbino, kiti liko įsidarbinę. Tie, kurie liko įsidarbinę, jiems atitinkama tvarka bus išmokėtos kompensacijos. Tie, kurie išsidarbino, tie tiesiog susirado savo darbus. Bet iki to laiko, savaime suprantama, tikrai buvo tam tikros įtampos.

Aš labai džiaugiuosi ir esu dėkingas beveik visiems. Kai kurie buvo gana pikti, bet aš juos suprantu. Daugelis darbuotojų buvo gana geranoriškai nusiteikę ir suvokė tam tikrus dalykus, nes aš atvirai kalbėjau apie produkcijos kainų kilimą, apie nuomą, apie atlyginimus, kuriuos reikia mokėti nuolat ir t. t.

Dauguma žmonių suprato tą situaciją ir nebuvo kažkokio „mes sukursime profsąjungą, tave gaudysime ir pakarsime“.

– Kokios kilo reakcijos, po to kai paskelbėte bankrotą?

– Netgi procentais galėčiau pasakyti, kad 90 proc. reagavo teigiamai. [...] Teigiamai reagavo dėl to, kad aš nesislapsčiau, pasakiau kaip yra, kad aš niekur nebėgu, atsiskaitau su kuo galiu ir kiek galiu, bandau netgi visokiais būdais tai daryti.

Iš esmės žmonės labai teigiamai reagavo į tą mano reakciją, o ne į tai, ką aš padariau. Kiti galbūt sako – lūzeris, paskelbei bankrotą. Nelabai su tuo sutikčiau, nes manau, kad daugiau žinau už tuos, kurie dabar bando atsidarinėti savo restoranus.

– Tai gal apskritai reikia daugiau kalbėti apie tai, kad bankrotas yra natūralus procesas?

– Mano vienas draugas keliolika metų buvo generaliniu direktoriumi viename iš bankų, dirbo ir užsienyje labai solidžioje pozicijoje. Aš pasitariu su juo, nes jis tikrai turi labai daug žinių ir labai gerai pažįsta verslą Lietuvoje.

Jis labai gerai pasakė – JAV tai nėra privaloma ar faina, bet tai yra vienas iš procesų, kurį žmonės priima kaip visiškai normalų. Ne taip, kad tai yra gerai, bet tiesiog jie savo įmonėse įsiveda tam tikrus svertus ir tokiu būdu suvaldo riziką – jeigu kažkas aplink tave bankrutuos, ką tu darysi.

Pas mus žmonės tam nepasiruošę. Ką tas draugas pasakė – mums atėjo metas prie to pratintis, nes bankrotas iš tikrųjų ateis ir niekur nuo to nepabėgsime. Tiesiog reikia išmokti su tuo gyventi. Ne tam, kas bankrutuoja, o tam, kas dirba su kitais.

Tai nereiškia, kad reikia nepasitikėti kitais žmonėmis. Tai nereiškia, kad reikia bijoti [...], tiesiog reikia atlikti tam tikrus procesus, truputį persitvarkyti savo mokėjimų ar finansų politiką ir t. t. Tereikia žinoti, kad taip gali atsitikti.

Jis priduria – padavėjas taip pat nedirba nemokamai: „Kiekvienas šitas veiksmas kainuoja. O galiausiai jūs geriate vandenį iš krano.“

– Girdėjau tokį gandą, kad restoranus, barus Vilniuje išlaiko 4–7 tūkst. žmonių. Ar tai tiesa?

– Ne. Pirmiausia, priklausomai nuo to, kiek restorane viskas kainuoja, klientus turime skirtingus. Jei 7 tūkst. žmonių valgo mieste, kur tada valgo likę apie 0,5 mln.? Nuo to, kokią vietą atidarei ir į ką esi orientuotas, priklauso ir tai, kiek yra potencialių svečių, kurie gali ateiti pavalgyti. Kalbant apie prabangias vietas, galbūt tai ir yra tie 4–7 tūkst.

– Koks tas sėkmės receptas, kalbant apie restorano kainos ir kokybės santykį? Ar vis dėlto rinkoje daugiau galimybių išsilaikyti turi brangesnis restoranas (nes juk yra žmonių, kurie nori išleisti pinigus), ar vis dėlto didesnes galimybės turi vidutinio lygio kavinės? O gal vieno teisingo atsakymo nėra?

– Atsakymas yra ir jis daug paprastesnis. Aš įsivaizduoju, kad paprasčiau orientuotis į vidutinį lygmenį ir galbūt netgi į šiek tiek pigesnį. Tada tu visą laiką esi užtikrintas. [...] Vis dėlto paprasčiau iš žmogaus paimti 7 ar 10 eurų nei 100 eurų.

Nėra taip, kaip jūs paminėjote, kad žmonės ateina išleisti pinigų. Žmonės neturi tokio įpročio šiaip bereikalingai leisti pinigus. [...] Juk, kai ateini į restoraną ir tau atneša patiekalą, į kurį žiūrėdamas supranti, kad namuose gali pasidaryti geriau, tada pradeda darytis gaila išleistų pinigų. Atėjus į brangesnę vietą, manyčiau, niekam neturėtų kilti mintis valgant, kad „aš galiu pasigaminti tą patį namuose“. Galbūt ir gali, bet tada dirbsi tris paras, kad dvi valandas valgytum.

– Kokios rizikos kyla restoranui? Vis dėlto jis skiriasi nuo kavinės, baro, tai šiek tiek kitokia vieta.

– Jūsų paskutinė frazė labai gera. Ji atspindi situaciją, kurią turime Lietuvoje. Mes neturime suvokimo, kas yra restoranas, nes šiandien restoranu vadiname bet kokią užeigą, bistro, bet kokią maitinimo įstaigą, kuri išties nelabai galbūt realiame pasaulyje turėtų galimybę pretenduoti į tokį skambų vardą „restoranas“. [...] Pažiūrėkite, centrinėse miesto gatvėse (beje, tai galioja ir užsienyje) yra mažai gerų restoranų. Ten visi tie restoranai, kur meniu su paveiksliukais ir prie įėjimo stovi lentos su pasiūlymais. Tai turistų gaudyklės.

Man dar nė vienas nėra atėjęs ir pasakęs – ruošiuosi atidaryti restoraną, maistas bus š..., viskas bus š..., darysime prastą maistą ir gyvensime.

– Visi visada pataria eiti kur nors už kampo.

– Visą laiką taip sakoma. Man, žinoma, labai juokinga, kai žmonės nuvažiuoja į Barseloną ar Paryžių ir sako – buvome tokiame restoranėlyje, vien tik vietiniai, iš viso nėra jokių turistų... Barselona ar Paryžius iš principo yra miestai, kuriuose vien tik turistai, nėra vietinių.

– Bet kažkas juk yra toje mintyje, kad, jeigu jau geras restoranas, tai jis turi būti senamiestyje užslėptas, praktiškai nematomas?

– Jis nebūtinai turi būti senamiestyje. Tai ypač galioja užsienyje. Lietuvoje turime pavienes vietas, kur žmonės iš tiesų ateina dėl žmogaus, dėl šefo. Dažniausiai turime restoranų pavadinimus ir nežinome, kas už jų dirba. Toje virtuvėje dirbantys žmonės tampa beveidžiais. Vis dėlto užsienyje žmonės eina pas konkretų šefą. Jeigu esi „pasiekęs vardo“, savo restoraną gali atidaryti viduryje niekur ir vis tiek turėsi rezervacijų.

– Kartais, kai yra toks požiūris, kad priimami tik klientai su rezervacijomis, visiems tik labiau į tą restoraną norisi. Tai bent jau sukelia įdomumą.

– Bet vis dėlto esmė yra maistas. Turbūt esate pastebėję – atidaro restoraną, o po pusmečio žmonės kalba, kad maistas tame restorane suprastėjo. Taip dažnai būna ir labai paprasta paaiškinti, kodėl taip įvyksta.

Iš pradžių žmogus restoraną atidaro su pačiomis geriausiomis intencijomis. Ir pas mane ne vienas yra atėjęs su klausimu, prašymu – žinote, norime atidaryti restoraną, pas mus bus labai faina vieta, fantastiškas maistas... Sakau – žinote, iš visų girdžiu tą patį. Man dar nė vienas nėra atėjęs ir pasakęs – ruošiuosi atidaryti restoraną, maistas bus š..., viskas bus š..., darysime prastą maistą ir gyvensime.

Visi turi gerų intencijų ir pati pradžia būna labai gera – žmonės pradeda pas tave eiti, viskas lyg ir kyla į viršų, o po to staiga, bumpt, ir žmonių pradeda mažėti. Tada prasideda taupymas. Dažniausiai pradedi taupyti ten, kur negali taupyti – pradedi prastinti produktų kokybę. Kai iš pradžių žmonės ateina, būna užduodamas vienas tonas, o po to, kai pradeda prastėti, žmonės pastebi, kad kažkas ne taip. Tai tiesus kelias į prarają. Tai labai sudėtingas, labai sunkus verslas, kuris, beje, tikrai nėra ypač pelningas.

– Maitinimo įstaigos, kurios pritraukia daugiausia vidutinio vartojimo žmonių, buvo praktiškai linčiuojamos, kad viskas brangsta, kad pavalgyti mieste kainuoja beveik tiek pat, kiek Vakarų Europoje. Kiek tai lemia godūs, gobšūs verslininkai ir kiek tai, kad vyksta kiti procesai, pavyzdžiui, kyla atlyginimai, produktų kainos?

– Kai žmonės pradeda lyginti ir sako „aš buvau Plungėje, Panevėžyje, už kelis eurus pavalgėme“, aš iš karto atsakau – ten žmonės už kvadratinio metro nuomą moka eurą, Vilniuje – 20 arba 30 eurų. Jeigu išsinuomoji patalpas ir nuoma tau atsieina 2 tūkst., 3 tūkst., o gal ir visus 5 tūkst. eurų per mėnesį, tai įsivaizduokite, kokie tai yra didžiuliai pinigai, kuriuos reikia uždirbti. Bet dar reikia uždirbti ir žmonėms, kurie pas tave dirba.

Vilnius yra miestas, kuriame, skirtingai negu Plungėje, neišsinuomosi buto už komunalinius mokesčius. Tikrai nenoriu įžeisti ko nors iš Plungės. Tiesiog sakau, kad mūsų gyvenimo sąnaudos labai skiriasi – Vilniuje žmonės turi mokėti daugiau.

Kai visa tai sudedame į didelę krūvą, suvokiame visą aritmetiką, kuri yra restoranų versle. Ji labai paprasta – kad restoranas dirbtų sėkmingai, nuoma turi sudaryti ne daugiau nei 10–12 proc. [pajamų – LRT.lt]. Kiek yra tokių vietų, kurios dirba už nuomą atiduodamos didesnę dalį? Automatiškai iš kažkur kitur turi paimti pinigus.

Susiduriame su problema – žmonių požiūris keistas. Šiaip, mano manymu, visi puikiai suvokia vieną pagrindinį dalyką – nemokamas būna tik sūris pelėkautuose.

Taip pat turime produktų savikainą. Jeigu aritmetika tavo restorane labai teisinga, ši suma turėtų sudaryti 25 proc., bet mažai kam taip išeina. Paprastai ji siekia 30–35 proc. Taip pat yra darbo užmokestis. Jis šiandien jau pasiekė 32–37 proc.

Sudėkite nuomą, produktų savikainą ir darbo užmokestį ir turite 80 proc. Iš likusių 20 proc. dar turi daryti investicijas į savo verslą, nupirkti, pakeisti sugedusius daiktus, pirkti tualetinį popierių ir t. t. Pasižiūrėkite, kas lieka. Baisiausia ir didžiausia problema šiandien – per didelis pridėtinės vertės mokestis.

– Vyrauja toks klausimas, kuris kone tapo mįsle, nuolat apie tai kalbama antraštėse – stalo vanduo. Ar jūs esate už mokamą ar nemokamą stalo vandenį?

– Aš esu tik už mokamą stalo vandenį. Vandenyje, kuris pilamas iš krano, yra tikrai nemažai kalkių. Šios kalkės sėda ant ąsotėlių, juos nuolat reikia šveisti. Stiklinės, į kurias pili vandenį, taip pat apsineša kalkėmis. Kiekvieną iš tų daiktų reikia plauti.

Be to, susiduriame su paprasta problema – juk ir tas žmogus, kuris nešioja mums tą vandenį, ne nemokamai dirba. Kiekvienas šitas veiksmas kainuoja. O galiausiai jūs geriate vandenį iš krano. Atsiprašau, bet, jeigu norite vandens iš krano, visada galite nueiti į tualetą, atsisukti kraną ir iš jo atsigerti.

Susiduriame su problema – žmonių požiūris keistas. Šiaip, mano manymu, visi puikiai suvokia vieną pagrindinį dalyką – nemokamas būna tik sūris pelėkautuose.

– Kokie tie sostinės ar ne sostinės klientai? Ar jau atsiranda valgymo mieste kultūra?

– Mes iš tiesų turime besivystančią kultūrą. [...] Kalbėdamiesi su profesoriumi Rimvydu Laužiku priėjome prie bendros nuomonės – jeigu vis dėlto kalbame apie viešų vietų išprusimą, tai ir žmonių kulinarinis išprusimas turi kilti. Kartais man labai keista matyti, kai žmonės jaučiasi pranašesni, nes kažko nevalgo – aš austrių tai tikrai nevalgau. Ar tai reiškia, kad tas, kuris jas valgo, yra durnius?

– Ar daug būna žmonių, kurie sako – aš nevalgau, aš nenoriu, išimkite iš patiekalo ir viskas?

– Būna alergiškų žmonių. Tai dalykai, kuriuos reikia gerbti, jie nekvestionuojami. Tačiau yra ir žmonių neišprusimas, kuris ir veda į tai, kas jam yra įprasta, ką jis įpratęs valgyti. Iš tikrųjų sunkiausia žmogų pastūmėti paragauti to, ko jis nėra valgęs.

Čia kaip su vaikais – jie apie viską sprendžią pagal spalvą, išvaizdą. Jeigu jam nepatinka išvaizda, jis ir neima į burną. Tai ir yra didžiausia problema, kad tie mūsų valgytojai dar šiek tiek kaip maži vaikai. Tam pusantrų ar dvejų metų kleckučiui gali atleisti, nes jis tiesiog nesupranta, o suaugęs žmogus vis dėlto turėtų ryžtis. Čia juk ne užsiimti parkūru ir pasiūlyti suaugusiam žmogui stogais pašokinėti. Čia tiesiog reikia išsižioti ir paragauti.

– Naujausia žinia, kalbant apie prekės ženklus, turbūt yra būtent Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubų kova dėl pavadinimo, dėl žodžio „Žalgiris“. Teismo išvada – žodį „Žalgiris“ galima vartoti.

– Taip, teismas taip pasakė. [...] Ten iš tiesų buvo gana daug epizodų, daug prekių ženklų, bet pagrindinis klausimas vis dėlto buvo kilęs dėl pavadinimo naudojimo, nes Vilniaus futbolo klubas „Žalgiris“ nenorėjo, kad būtų antras futbolo klubas Lietuvoje, kurio pavadinimas irgi būtų „Žalgiris“. Tam prieštaravo Kauno krepšinio klubo „Žalgiris“ futbolo klubas „Žalgiris“.

– Bet juk atrodo, kad pavadinimas „Žalgiris“ yra kaip prekės ženklas. Tai kada galima sakyti, kad kažkoks žodis yra prekės ženklas ir kitas jo naudoti negali?

– Pačiu tradiciškiausiu požiūriu, tai žymuo tampa prekės ženklu nuo jo įregistravimo momento. Nuo jo registracijos prekių ženklo savininkas įgyja tam tikras teises. Viena iš jų, pagrindinė teisė – drausti kitiems asmenims naudoti komercinėje veikloje tokius pačius, t. y. identiškus arba klaidinančiai panašius, ženklus panašioms arba tapačioms prekėms arba paslaugoms.

– Krepšinio klubas registravo pavadinimą „Žalgiris“. Jį leido registruoti. Futbolo klubui taip pat leido registruoti. Vadinasi, susikūrė du prekės ženklai tais pačiais pavadinimais. Tai reiškia, kad prekės ženklas yra taikomas tik konkrečiai rūšiai? Gali atsirasti ir panašus pavadinimas, bet kitokio daikto?

– Taip. Viena vertus prekių ženklas gali būti žodinis, bet yra daug sudėtinių ženklų, kurie turi grafinių elementų. Jeigu pagrindinis žodinis elementas yra „Žalgiris“, tai dar nereiškia, kad tie prekių ženklai yra panašūs ar klaidinančiai panašūs. Jie gali būti visiškai skirtingai vizualiai.

Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas prekės ženklas yra registruojamas konkrečiai prekių ar paslaugų klasei. Teoriškai galime užregistruoti visoms klasėms, bet vėlgi iškils rizika, jei tas prekės ženklas nebus naudojamas konkrečioms prekėms ar paslaugoms. Tai gali lemti ir tokios registracijos pripažinimą negaliojančia.

– Jei, pavyzdžiui, užregistruoju kokį nors prekės ženklą, nes galvoju, kad galbūt vieną dieną aš ką nors gaminsiu, bet po to taip nieko ir neišeina, ar kažkada nustoja galioti tas mano užregistruotas ženklas?

– Tai gali nutikti dviem būdais. Prekių ženklo registracija atliekama dešimčiai metų. Jį galima atnaujinti nesvarbu kiek kartų po dešimt metų. Jeigu po dešimties metų nepratęsite jo galiojimo, tai prekės ženklo registracija pasibaigs.

Kitas atvejis, įgydama monopolį į tą žymenį, jo neleidžiate naudoti kitiems. Galbūt kažkas kitas nori gaminti ir naudoti tą patį žymenį. Tada jis gali teigti, kad jūs, pavyzdžiui, per penkerius metus nepradėjote ar po pradėjimo penkerius metus nenaudojote to prekės ženklo. Dėl to jūsų registracija gali būti pripažinta negaliojančia. Tai daroma, kad nebūtų tuščiai monopolizuojami ženklai.

– Bet, pavyzdžiui, yra kosmetikos bendrovė „L`Oreal“. Įsivaizduokime, kad noriu gaminti televizorius pavadinimu „Loreal“. Žodis būtų užrašytas kitu šriftu, būtų parašytas be apostrofo ir, pavyzdžiui, raudonomis raidėmis. Ar tai daryti galima?

– Teoriškai taip, jeigu „Loreal“ ženklas nėra pripažintas plačiai žinomu. Jeigu prekės ženklas pripažįstamas plačiai žinomu, tai jo teisinė apsauga išsiplečia ir nepanašių prekių ir paslaugų atžvilgiu. Plačiai žinomus prekės ženklus bent jau Lietuvoje pripažįsta teismas.

Jeigu tai nebūtų „Loreal“ (nes tikėtina, kad tai galėtų būti pripažįstama plačiai žinomu ženklu), teoriškai taip, būtų galima registruoti baldams, buitinei technikai ar kam kitam.

– Kokios yra skiriamosios prekės ženklo savybės?

Svarbiausia, kad prekės ženklas būtų kuo unikalesnis. Kuo mažiau prekės ženklas unikalus, tuo silpnesnė jam suteikiama teisinė apsauga.

– Svarbiausia, kad prekės ženklas būtų kuo unikalesnis. Kuo mažiau prekės ženklas unikalus, tuo silpnesnė jam suteikiama teisinė apsauga.

Vidutinio vartotojo galvoje toks ženklas neužsifiksuos taip stipriai. Jeigu turėsime unikalų prekės ženklą, turėsime ir tą argumentą – mūsų esminis, unikalus, labiausiai identifikuojantis elementas yra šis, todėl jo kopijavimas lemia klaidinamą panašumą.

Jeigu prekės ženklas yra savaime gana neįsimenantis, gali būti kur kas sudėtingiau pripažinti prekės ženklus klaidinančiai panašiais.

– Kada tas prekės ženklas yra unikalus? Ar jis privalo turėtų daug sudėtingų elementų, ar kaip tik turėtų būti kuo kuklesnis?

– Jis gali būti labai kuklus, bet vis tiek labai įsimenantis. Kita vertus, jeigu ten bus labai daug elementų, klausimas, ar vartotojas prisimins visus tuos elementus. Galiausiai, koks tas įvaizdis liks jo galvoje?

Nežinau, ar „kuo daugiau“ reiškia, kad prekės ženklas unikalus. Jeigu lyginsime tarpusavyje, taip, prekės ženklas gal bus unikalus. Tačiau, kilus ginčui, dažniausiai atliekamos vartotojų apklausos visoje Lietuvoje, imami ir miestai, ir kaimai, skirtingų grupių vartotojai. Tikrai skirtingų grupių vartotojų palyginimai labai skiriasi.

– Kai kurie prekės ženklai tikrai labai žinomi, atrodo, ilgai yra rinkoje, bet nusprendžia pasikeisti. Ir Lietuvoje buvo tokių pavyzdžių, kai „Minima“, „Media“, „Maxima“ ir „Saulutė“ buvo sujungtos į „Maximą“, „Statoil“ virto „Circle K“. Kodėl nusprendžiama keisti prekės ženklą?

– Prekės ženklo pakeitimas gali atsitiki dėl įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, gali pasikeisti įmonės savininkai, kurie nusprendžia tiesiog pakeisti prekės ženklą. Gali būti, kad tiesiog norisi atsinaujinti.

Priežasčių pasikeisti prekės ženklui gali būti labai daug. Klausimas, ką mes darome su tuo pasikeitimu. Reikia labai atidžiai žiūrėti, nes gali būti taip, kad įmonė pakeičia prekės ženklą, bet pamiršta jį užregistruoti, išeina, kad ilgą laiką bendrovė naudoja tą naują prekės ženklą, o registracija palikta senojo.

Gali atsitikti, kad naujojo ženklo skiriamasis požymis yra pasikeitęs. [...] Faktiškai, jeigu konkurentas pradeda naudoti tą prekės ženklą, kurį tu dabar naudoji, ginčo atveju vis tiek mes žiūrėsime į tą, kuris registruotas, o ne tą, kurį tu naudoji. Tada palyginimų rezultatas gali būti visiškai skirtingas. Todėl, jeigu yra keičiamas prekės ženklas, reikia žiūrėti, kad naujasis būtų laiku užregistruotas.

Kitas dalykas, dažnai būna, kad žmonės atėję sako – mūsų rinkodara sugalvojo naują prekės ženklą, yra aprašyta koncepcija, mums reikia jį įregistruoti. Bet, norint tai padaryti, visada reikia pasitikrinti, ar panašių arba tapačių prekių ženklų jau nėra. Manau, kad prieš kuriant prekės ženklą, jo koncepciją, pirmiausia reikia patikrinti, ar nereikės vėliau keisti ir to ženklo, ir koncepcijos.

– Ar gali žmogus tapti prekės ženklu?

– Taip, galite savo vardą, pavardę, atvaizdą užregistruoti kaip prekės ženklą. Asmens vardas, pavardė, atvaizdas, pseudonimas ir šiaip yra saugomi – niekas reklamoje negali naudoti asmenų be jų sutikimo, jų atvaizdų arba vardų, bet šalia to, be jokios abejonės, gali būti įregistruotas ir prekės ženklas su asmens vardu ir pavarde.

– Bet kaip yra, jeigu yra kitas žmogus su tokiu vardu?

– Iš tikrųjų galite registruoti, jeigu tai yra jūsų vardas ir pavardė. Žinau, kad yra tikrai ne vienas Mantas Rimkevičius. Manau, kad galėčiau įregistruoti „Mantas Rimkevičius“ ir sunkiai tikėtina, kad galėčiau protestuoti prieš prekės ženklą, kuriame būtų kitas Mantas Rimkevičius, jeigu pareiškėjas pats būtų Mantas Rimkevičius.

Kitas dalykas, jeigu kalbame apie žinomus žmones, gali kilti nesąžiningos konkurencijos klausimai. Jeigu bus naudojamas prekės ženklas, kuris kelia sąsajų su žinomu žmogumi, jo reputacija, tokiu atveju iš tiesų galima būtų ir drausti.

– O kam žmogui gali prireikti registruoti save, savo atvaizdą, vardą, pavardę, kaip prekės ženklą, jeigu jis ir taip yra žinomas? Pavyzdžiui, Beyonce žinoma visame pasaulyje. Kam jai reikia registruoti save kaip prekės ženklą?

– Dažniausiai tai susiję su to asmens vardo arba atvaizdo naudojimu komerciniais tikslais kažkokiai produkcijai, kažkokioms prekėms ar paslaugoms. Tokiu būdu tas tikriausiai prekių ženklas ir bus sudėtinis – susidės iš vardo ir pavardės, atvaizdo, bet bus dar ir šalia kažko kito.

Būtent siekiant apsaugoti visumą šio komercinio žymens jis ir yra registruojamas konkrečioms prekėms ar paslaugoms. Tada turime tą teisinį mechanizmą, teisines priemonės, kurias galime panaudoti, jei kažkas kitas pradėtų mus imituoti.

– Ar Lietuvoje dažniau bandoma pasinaudoti kitų žinomų prekės ženklų sėkme ar dažniau bandoma kopijuoti užsienio prekės ženklus?

– Greičiau tai yra užsienio prekės ženklai, kurie jau turi pasaulinę arba tam tikrame regione įtvirtintą reputaciją. Taip yra lengviau. Dažniausiai tokie prekių ženklai būna daugiau investavę į reklamą, vartotojai jos būna daugiau matęs. Tai automatiškai įstringa vartotojui. Jeigu sukuri kažkokį panašų prekės ženklą, tai vartotojas gali dažnai ir suklysti rinkdamasis.

Yra vienas mitas, kuris, nesuprasi, ar – fantazija, ar – realybė. Užuominos: Thomas Jeffersonas, laimės siekis, iš skurdžiaus – į turtuolį. Tai – amerikietiška svajonė, už Atlanto gyvuojanti nuo pat XIX a. Jos esmė paprasta – iš žemiausios socialinės klasės galima pakilti į kurią tik nori, nes Amerika garantuoja galimybę sunkiai dirbančiam žmogui susikurti geresnį gyvenimą.

Vis dėlto tikimybė kumštyje laikyti amerikietišką svajonę yra kur kas mažesnė nei prieš kelis dešimtmečius. 90 proc. vaikų, gimusių 1940 m., galiausiai uždirbo daugiau nei jų tėvai, bet gimusių prieš 40 metų galimybės sumenko daugiau kaip perpus.

Šiuo metu JAV vyrauja viena didžiausių pajamų nelygybių pasaulyje.

Šiuo metu JAV vyrauja viena didžiausių pajamų nelygybių pasaulyje. O Nobelio premijos laureatas ekonomistas Josephas Stiglitzas sako, kad ir galimybių kurti geresnę gyvenseną nėra jau tiek daug. Tiesą sakant, amerikietiška svajonė virto amerikietišku košmaru. Vaikų galimybės gyvenime kažką pasiekti stipriai priklauso nuo tėvų pajamų ir išsilavinimo. O tai reiškia, kad bent jau šiandien amerikietiška svajonė yra mitas.

Bet tai nėra tik ekonomistų apmąstymai (mes jau žinome, kad net ir šie klysta). Į pagalbą ateina moksliniai tyrimai. Ne, ne britų, o pačių amerikiečių. Jie nustatė, kad nūdienų Amerikoje pajamų judėjimas arba judrumas, arba polinkis judėti (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) yra baisiai mažas. Kur kas mažesnis nei Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Kanadoje, Suomijoje, Norvegijoje ir Danijoje.

Sociologai sako, kad jei amerikiečiai nori gyventi amerikietiška svajone, jos teks ieškoti Danijoje. Realybė tokia, kaip sako kiti amerikietiškos svajonės kritikai, kad mintis, jog gyvenimas bus geresnis, o pažanga neišvengiama, jei žmogus sunkiai dirba, buvo pakeista karčia tiesa.

Deja, tačiau įmonių piktnaudžiavimas, mažinami biudžetai, nedarbas ir didelis žmonių įsiskolinimas svajonę sunaikino.

Bet dalis amerikiečių vis dar ja tiki. O jei labai stipriai tiki, tai gali išsipildyti. Arba, kaip sako Piteris Penas, jei tikrai tikite, suplokite rankomis ir neleiskite svajonei numirti.

– Kokį mitą apie kainas girdite dažniausiai?

– Vienas populiarus mitas tas, kad žmonės dažnai klausia – jei kainos Lietuvoje susilygino su kainomis Vakarų Europos valstybėse, kodėl nesusilygina mūsų atlyginimai? Jei būtų taip paprasta ir šalis, įstojusi į ES, iš karto pradėtų gyventi taip, kaip Vakarų Europos valstybės, būtų labai lengva gerinti gyvenimo lygį ir aplink, t. y. į ES priimti Ukrainą, Moldovą, Maroką. Jos iškart kitą dieną pradėtų gyventi ir su europietiškomis kainomis, ir pajamomis. Deja, gyvenimas sudėtingesnis ir, norint pasiekti vakarietišką gyvenimo lygį, tikrai reikia daugiau nei vienos nakties ar vienų metų.

– Dažnai sakoma, kad kainos, kurias matydavome litais, dabar yra lygiai tokios pačios, tik eurais. Kodėl žmonės tuo tiki?

– Pirmiausia žmonės mato tai, kas labiausiai bado akis. Tikrai yra prekių, kurių kainos išaugo 2–2,5 karto. Sakykim, kavos puodelis tikrai kainuoja 1,5–2 kartus daugiau. Siekiant įrodyti, kad viskas brango dar labiau, prisimenama sakralinė formulė 1:1, kuri buvo girdima ir prieš įvedant eurą – tada buvo sakoma, kad viskas dabar kainuos tiek, kiek kainavo esant litams. Taip stveriamasi už stereotipo ir daromos išvados, kad viskas brangsta tokiais tempais. Bet, kai geriau apsižvalgai, pamatai, kad tikrai taip nėra.

– Pavyzdžiui, 2014 m. sultys kainavo 3,39 Lt, dabar tos pačios sultys kainuoja 1,09 Eur, pienas – 3,29 Lt ir 0,95 Eur, grikiai 2014 m. kainavo 5,69 Lt. Kita vertus, žmonės neprisimena, kad buvo metas, kai grikiai kainavo net 8 Lt...

– Turbūt nedaug kas prisimena, kiek kainavo degalai. Vienu metu Lietuvoje buvo diskutuojama, ar degalų kainos pasieks 5 Lt (jei gerai prisimenu, buvo 4,92 Lt). O ar šiandien mes galime sakyti, kad degalų kainos siekia 5 eurus?

Kai kurių prekių, ypač smulkiųjų, ir paslaugų kainos pakilo. Tarkim, žmonės pagalvoja „koks skirtumas, kad už kavos puodelį sumokėsiu 2–2,5 karto daugiau nei prieš trejus ketverius metus, juk galiu sau leisti, nes tai – tik kavos puodelis“, o prekybininkai pasistengė išnaudoti šią galimybę ir kainas pakėlė. Bet jokiu būdu negalima daryti išvados, kad viskas pabrango vienodai.

Dar svarbiau, kad prekės, sudarančios didelę mūsų prekių krepšelio dalį, nepabrango katastrofiškai. O tos, kurios labai pabrango, sudaro palyginti nedidelę mūsų krepšelio dalį (juk net jei kavą gersime kavinėje po 2–3 kartus per dieną, vis tiek jai išleista suma nesudarys 20 proc. mūsų mėnesio išlaidų).

Visa tai įvertino Statistikos departamentas – skaičiuodamas infliacijos rodiklį, jis kiekvienam produktui ir paslaugai suteikė tam tikrą lyginamąjį svorį. Bet tada ir atsiranda neatitikimas: žmonės įsivaizduoja, kad viskas brango labai smarkiai, o Statistikos departamentas suskaičiuoja visas į krepšelį įtraukiamas prekes, kurių yra per 900, ir pateikia kitokią išvadą.

– Nors infliacija yra natūralus procesas, dažnai sakoma, kad dar niekada viskas taip nebrango, kaip dabar.

– Prieš gerus 10 metų net ir Statistikos departamento skaičiuojama infliacija viršijo 10 proc. Bet turbūt to laikotarpio mes tiesiog neprisimename. Dabar infliacijos rodiklis iš tikrųjų gerokai didesnis negu kitose ES valstybėse, bet ir mūsų ekonomikos ir bent jau vidutinių pajamų augimo tempas spartesnis. O į visa tai reikia atsižvelgti.

Dabar infliacijos rodiklis iš tikrųjų gerokai didesnis negu kitose ES valstybėse, bet ir mūsų ekonomikos ir bent jau vidutinių pajamų augimo tempas spartesnis.

Gal tik iš dalies sutikčiau su tuo, kad infliacija yra nuolatinis mūsų ekonomikos palydovas. Jei ekonomikai sekasi sunkiau ir ji smunka, infliacijos kaip tik nebūna. Prisiminkime 2009–2010 m., kai parduoti buvo sunku, žmonės neturėjo pajamų ir infliacijai nebuvo dirvos augti. Dabar mes turime augimo laikotarpį ir infliacija iš tikrųjų yra spartesnė.

Taigi tie, kurie teigia, kad čia vis dar euras kaltas, turėtų susimąstyti. O kaip būtų atsitikę, jei vis dar būtų buvęs litas? Ar tikrai infliacijos nebūtų buvę? Manau, kad ir darbo rinkoje būtume turėję panašius procesus (darbo jėgos trūksta, reikia mokėti didesnes algas), mokesčiai ir akcizai alkoholiui būtų didėję. Aukštesnį kainų lygį lemia tam tikri sprendimai, ir nereikia nuolat ieškoti euro baubo. Nes galima prieiti ir iki samprotavimų, kad kokiais 2029 m. didesnę infliaciją Lietuvoje vis dar lems euras.

– Kodėl, kalbant apie ekonomiką, nemažai žmonių tiki visiškai klaidingais teiginiais?

– Pirmiausia tai lemia visuomenės edukacijos lygis – turime pripažinti faktą, kad ekonominė edukacija žemoko lygio. Mes ne taip jau seniai iš vienos sistemos perėjome į kitą ir nemažai žmonių dar gyvena nuotaikomis, kurios buvo būdingos sovietinei sistemai. Pavyzdžiui, vienas iš receptų, kaip suvaldyti šituos plėšikaujančius prekybininkus, kurie kelia kainas kiekvieną dieną, yra riboti prekybos antkainius. Tai – grįžimas prie kainų kontrolės, kuri sovietinėje sistemoje buvo gerai išbandyta, todėl mes žinome, kokie šalutiniai jos padariniai – kai mėgini kainą dirbtinai riboti, pradedi stokoti tų prekių, kurios parduodamos už tas dirbtines kainas.

Natūralus rinkos ekonomikos atsakas į situaciją, kai kainos kyla nepagrįstai, yra konkurencijos plėtra ir skatinimas. Žinoma, tai sunkesnis, ilgesnis, galbūt net ir ne toks matomas būdas, bet jis daug efektyvesnis ir neturi blogų šalutinių padarinių.

Bet kuriam nors populistiškai nusiteikusiam politikui labai paprasta iš tribūnos pasakoti apie stebuklingą receptą, kaip viską sutvarkyti per vieną dieną, t. y. reikia tik dekreto ir prekybos antkainių ribojimo. Tai, matyt, vis dėlto susiję su tuo, kad dalis žmonių tiki tuo, kas nėra tiesa. Jei žmogus nėra studijavęs ekonomikos mokslo arba nežino bazinių dalykų, jis nori tikėti tuo, kas sakoma, ir pats dar toliau skleidžia žinią, kad verslininkas yra vagis, kraujasiurbys, išnaudojantis darbo žmogų.

Bet aš tokiais atvejais siūlau pamėginti įsivaizduoti, kad jūs esate verslininko vietoje. Ar tikrai imtumėte ir tą pačią dieną tris kartus pakeltumėte atlyginimus, nors žinotumėte, kad jūsų pelnas tris kartus sumažės? Ar sutrumpintumėte darbo dieną ir išleistumėte darbuotojus apmokamų atostogų savo sąskaita? Matyt, ne.

Apie tai kalbu ne tam, kad apginčiau absoliučiai visus verslininkus, nes tarp jų yra visokiausių žmonių: ir labai dorų, sąžiningų, besirūpinančių savo darbuotojais, ir tokių, kurie iš tikrųjų naudojasi ir piktnaudžiauja situacija. Bet tokios kategorijos, kaip gobšumas, išnaudojimas ar kt., geriausiai sutvarkomos per konkurenciją. Kalbu ne tik apie konkurenciją prekių rinkoje, kuri yra geriausias priešnuodis kainoms augti, bet ir apie konkurenciją darbo rinkoje.

Kai darbdaviai ima konkuruoti dėl darbuotojų, staiga dingsta ir gobšumas, ir noras nuskriausti darbuotoją, iš jo tyčiotis, juo manipuliuoti. Tada jie vertina darbuotoją kaip aukso vertės resursą, nes žino, kad, jei nesugebės pasiūlyti palankių sąlygų, specialistą pavilios kitas darbdavys. Man atrodo, kad šiuo metu nemažai darbuotojų gali sakyti – palauk, jei šito nesutvarkai, aš tau nedirbsiu, man kiti siūlo geresnes sąlygas. Žinoma, ne visur situacija tokia nuostabi, kad darbuotojas gali diktuoti savo sąlygas, bet tokių atvejų vis daugiau, ir manau, kad artimiausiais metais rinka išlaikys tokį pobūdį.

– Visada, kai kalbame apie blokų grandinę, stengiamės bent trumpai paaiškinti, ką ji reiškia ir ką ji duoda. Tai kas yra ta blokų grandinės technologija?

– Blokų grandinės technologija, kaip ir sako pavadinimas, yra blokai, susieti vienas su kitu grandine. Žinoma, kalbame ne apie fizinius blokus, o virtualioje erdvėje esančius. Tai blokai, sudaryti iš transakcijų. Ta juos siejanti grandinė yra toks kriptografinis kodas, kuris susieja bloką su prieš tai buvusiu. Šie blokai vienas po kito taip ir seka. Tokiu būdu atsekamas blokų paveldimumas, kuris padaro tą technologiją ypatingą.

– Paprasčiau mes mėgstame aiškinti, kad tai yra sandorių fiksavimas ir informacijos apsikeitimas be trečiosios šalies. Ar tai būtų teisingas apibūdinimas?

– Taip, tai irgi būtų teisinga.

– Vadinasi, jeigu iš kompiuterio informaciją nusiunti į blokų grandinę, jos nebelieka kompiuteryje, galima taip sakyti, bet ji lieka toje blokų grandinėje? Nebereikia tos informacijos niekur kitur saugoti?

– Tiksliau būtų sakyti – jeigu aš norėčiau persiųsti laišką, nereikėtų pašto. Tiesiog laiškas siųsčiau tiesiai jums. Eliminuojamas tas tarpininkas. Angliškas pavadinimas – „peer2peer“ tinklai, o lietuviškai tai būtų „lygiarangiai tinklai“ – tinklo dalyvis bendrauja su tinklo dalyviu be to vidurinio įsikišimo.

– Teko girdėti, kad prieš kelerius metus Lietuvos bankas kreipėsi į Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetą sakydami, kad kriptografijoje galime kažką plėtoti. Mokslininkai tada sakė – kriptografija yra senas dalykas. Tai ar blokų grandinės technologija jau pasenusi?

– Kriptografija iš tikro yra senas dalykas. Pati blokų grandinė jau mini 10 metų. Ji buvo aprašyta 2008 m., o 2009 m. išleista. Tai gana sena technologija, kuri naudojama duomenų saugojimui ir kitose sferose, ne tik blokų grandinėje. Kriptografijos grožis yra tai, kad užkodavus žodį, tekstą jo atkoduoti nebeįmanoma neturint tam tikro rakto, tam tikrų duomenų. Ši technologija buvo naudojama ir anksčiau. Galbūt todėl tie mokslininkai taip ir atsakė.

– Pereikime prie to, kad Lietuvos bankas padės technologijų įmonėms, norinčioms vystyti savo idėjas, paremtas būtent šia blokų grandinės technologija, išbandyti, juos konsultuos ir t. t. Kaip tai vyks?

– Į Lietuvos banką kreipiasi vis daugiau ir daugiau įmonių, kurios domisi, kaip viskas yra su ta blokų grandinės technologija, kaip ją reguliuoti, kokie yra reguliavimo įstatymai, pagal kokius įstatymus turime tvarkyti procesus. Todėl Lietuvos bankas nusprendė, kad reikia sukurti reguliacinę ir technologinę smėlio dėžę.

Šioje smėlio dėžėje veiks technologinė blokų grandinės platforma. Įmonė, sugalvojusi savo sprendimą, bet nežinanti, ar ta idėja atitinka reguliacinius ir teisės aktus, galės kreiptis į mus ir mes jiems suteiksime teisinę, reguliacinę pagalbą, o galbūt pasakysime, kad idėja neatitinka Europos Sąjungos aktų, pasiūlysime pabandyti perrašyti savo procesus.

Tuomet jie kreipsis į mūsų blokų grandinės technologijos platformos tiekėją, kuris padės sutvarkyti technologinius procesus, kad tai tikrai atitiktų blokų grandinės architektūrą, kad būtų saugu, užtikrinta ir kad būtų parengta produkcinei versijai.

Tuomet įmonė pasitestuos pas mus, mes jiems simuliuosime įvairiausias situacijas – kenkėjiškus, pasyvius, teigiamus veiksmus. Po kažkokio laiko jie tiesiog jau bus pasirengę eiti į rinką, ten veikti ir vystyti savo produktą.

– Ar tai būtų galima palyginti su pilotų mokymusi – jie iš pradžių mokosi pilotuoti su simuliatoriumi, o tik po to sėda į tikrą lėktuvą?

– Taip, todėl ir vadiname smėlio dėže, kurioje galima atėjus pasižaisti, pasibandyti. Kai kurios pastatytos smėlio pilys gal stovės, kai kurios nugrius, bet Lietuvos bankas visa tai matys, padės statyti ir bus partneris toms finansinių technologijų (angl. fintech) įmonėms. Tai užtikrins geresnę reguliavimo kokybę, nes mes matysime, kokios kyla problemos, bandysime su jomis iš karto kovoti ir taip užtikrinti geresnę reguliacinę aplinką.

– Ar ir kiti Europos ir centriniai bankai staiga puolė kažką daryti su blokų grandinės technologija? Ar Lietuva viena iš pirmųjų?

– Lietuva viena iš pirmųjų. Reguliacinės smėlio dėžės, kiek žinau, veikia Anglijos centriniame banke, bet, kad visa tai būtų susieta su technologija, mes, lietuviai, sugalvojome pirmieji.

– Kaip verslas gali išnaudoti šią technologiją? Kokius produktus gali pasiūlyti?

Verslas šią technologija prilygina interneto atsiradimui.

– Verslas šią technologija prilygina interneto atsiradimui. Jos mastas tikrai labai didelis, panaudojimo atvejų yra įvairiausių – nuo daiktų interneto iki sveikatos apsaugos. Tačiau net 30 proc. atvejų yra tokie, kai technologija panaudojama bankiniame ir finansiniame sektoriuje.

Tai gali būti mokėjimai, akcininkų balsavimas, dalijimasis informacija, siekiant eliminuoti tą vidurinį tarpininką, per kurį procesas u-trunka šiek tiek ilgiau ar kuris ne toks saugus, kurį gali nulaužti ir taip pakenkti, pavyzdžiui, vartotojams, kurių duomenys gali būti nutekinti.

– Jūs sakėte, kad gali būti įvairiausių produktų – nuo mokėjimo paslaugų iki įvairiausių kitų. Kada mes jau visi naudosimės ta blokų grandinės technologija?

– Naudojimasis blokų grandinės technologija bus kaip internetas – žmonės naudojasi ir kartais net nežino, ar sistema veikia interneto pagrindu, ar kitu. Tai priklauso nuo žmogaus IT išsilavinimo ir jo intereso. Kalbant apie šią technologiją, yra lygiai tas pats. Tai turėtų būti pamatinė technologija, kuri užtikrins, galbūt pagreitins ar palengvins kai kuriuos procesus.

Jei reikėtų pateikti tokį žmogišką pavyzdį, kada žmogus pajustų šios technologijos naudą, tai galime kalbėti apie, pavyzdžiui, buto pirkimą. Vienam žmogui iš kito nusipirkus butą, nereikėtų bėgti pas notarą, gauti šimto parašų, patvirtinimų, nereikėtų eiti į „Registrų centrą“. Tinklo dalyviai tiesiog rastų šią informaciją. Vienas tinklo dalyvis būtų „Registrų centras“, kitas – notaras. Jie pamatytų, kad transakcija tikra, patvirtintų ir pasakytų – viskas gerai. Žmonėms tai supaprastėtų. Galbūt tai būtų elementariausias pavyzdys.

Naudojimasis blokų grandinės technologija bus kaip internetas – žmonės naudojasi ir kartais net nežino, ar sistema veikia interneto pagrindu, ar kitu.

Galima sakyti, kad blokų grandinė buvo sukurta atlikti mokėjimus bitkoinais. Vadinasi, paspartės mokėjimų – tarptautinių, vietinių – laikas. Dabar padarome pavedimą ir nežinome, kad ten toliau banke vyksta, kas tikrina, kas netikrina, kaip eina mokėjimai. Tada žmogus iš tikro nepajus. Jis tik pajus tą skirtumą, kad per kelias minutes į Angliją nuėjo pinigai, tik tiek.

– Juk tai nebūtinai turi būti susiję su pinigais? Tai gali būti informacija, netgi, pavyzdį girdėjau, apie elektroninį balsavimą, kuris galėtų vykti tuo pačiu blokų grandinės principu?

– Taip, teisingai, tiesiog tas mokėjimų pavyzdys duodamas, nes blokų grandinė buvo sukurta atsiskaityti bitkoinais. Tai yra pirmasis sėkmingas ir gerai suveikęs panaudojimo atvejis, bet tikrai nereikia apsiriboti tik mokėjimais. Tai gali būti pritaikyta ir Registrų centre, ir sveikatos apsaugoje, ir balsuojant, ir daiktų internete.

– Kaip suprantu, kuo mes toliau kalbame, tai, kas kyla šiuo metu, kad, tarkim, yra įvairiausių daug informacinių sistemų, kad ir valstybinių informacinių sistemų ir jos viena su kita labai retai kada kalba. Tai būtent ši technologija padėtų susikalbėti. T. y. nebereikėtų vaikščioti per įvairias informacines sistemas, būtų viena ta technologija ir būtų daug lengviau?

– Galima taip sakyti, bet iš karto norėčiau atkreipti dėmesį į vieną dalyką – nereikia blokų technologijos taikyti priverstinai. Jei turime centrinę duomenų bazę ir vartotojų tinkle nėra daug, jei tie vartotojai sėdi viename kambaryje ar yra viename mieste, jiems tikrai nereikalinga ta blokų technologija.

Manau, kad reikia pažiūrėti, kur ta technologija iš tikrųjų gali būti pritaikyta, kad ji atitiktų savo specifiką, kad nebūtų dirbtinai pritemptas. Tikiuosi tai paspartins įvairius procesus.

– Viena iš iniciatyvai „Idėja Lietuvai“ pasiūlytų idėjų – Lietuva – blokų grandinės lyderė pasaulyje. Ūkio ministras taip pat kalba apie tai, kad technologijos yra tas arkliukas, ant kurio Lietuva gali tikrai išjoti aukštai. Dabar Lietuvoje atidarytas pirmasis Europoje blokų grandinės centras. Ar tikrai mes užsiėmėme tas pirmąsias startines pozicijas? Kokios yra Lietuvos galimybės šioje srityje?

– Kol kas atrodome tikrai labai neblogai. Ar jau esame užsiėmę pozicijas, labai sunku teigti, nes Lietuvos bankas savo „LBChain“ projektą vykdys ikiprekybinių pirkimų būdu. Tai bus mokslinis tiriamasis projektas. Koncepcija dar tikrai turėtų būti patvirtinta, išbandyta ir ištestuota. Šiuo metu neturime veikiančios. Turėsime tik už metų su trupučiu. Tiksliai negaliu prognozuoti.

Blokų grandinės centro startas, manyčiau, didelis ir reikšmingas įvykis. Jie patys save pozicionuoja, kad jie yra vartai iš Azijos, kur yra milžiniška rinka, į Europą. Jeigu iš tikro Lietuva, Vilnius, bus tarpinė stotelė, kur steigsis įmonės, tada kils įvairių IT specialistų poreikis. Mes ir taip jų turime labai daug, bet gal reikės tikslingesnių. [Plėsis] paslaugų sektorius, teisininkų reikės daugiau. Lietuva, manau, tikrai turėtų suklestėti. Labai džiugu.

Vienas Lietuvos bankas ar Lietuvos bankas ir Finansų ministerija negali padaryti Lietuvos finansinių technologijų centru. Reikia privataus sektoriaus įsitraukimo. Labai džiugu, kad turbūt ir privatus sektorius pajuto, jog mes galime tai padaryti – darome ir judame. Aš džiaugiuosi, kad Lietuva tikrai blokų grandinės pozicijose atrodo labai stipriai.

– Kokios dabar yra tendencijos, jei kalbėtume apie programėles šiandien? Kaip jos pakeitė gyvenimą?

– Programėlės keičiasi su visomis technologijomis. Kiekvieną kartą matome naujas technologijas, naujus skaitytuvus, naujus jutiklius mūsų telefonuose. Programėlės prie jų prisitaiko. Viskas juda pagal tam tikras temas.

Pagrindinės temos, jei suskaidytume į tris grupes, turbūt yra pramogų, informavimo ir produktyvumo didinimo. Tai reiškia, kad jos tarnauja mums ir sako, kaip geriau, paprasčiau, greičiau, efektyviau pasiekti savo tikslus. Visos programėlės yra tam, kad palengvintų mums gyvenimą.

Mažėja mygtukų – buvo tendencija turėti tik vieną, bet dabar ir ši tendencija nyksta. Kiekviena programėlė stengiasi kuo labiau atitikti vartotojų lūkesčius ir palengvinti gyvenimą. Tokiu būdu programėlės mums leidžia efektyviau komunikuoti su kolegomis, draugais, galbūt siekti kažkokių tikslų, pasirenkant naujas dietas, mitybos planus, o galbūt sekant savo širdies ritmą ir efektyviau siekiant savo sporto aukštumų, siekiant tiksliau apskaičiuoti finansus, paprasčiau atlikti transakcijas.

Pasitelkdamos didžiuosius duomenis (angl. big data), kompiuterijos skaičiavimą (angl. machine learning) ir dirbtinį intelektą (angl. artificial intelligence) programėlės keičia mūsų gyvenimą iš esmės, atimdamos funkcijas, kurias galėtume daryti monotoniškai ir motoriškai. Tai padeda mums pasiekti daug daugiau informacijos per daug trumpesnį laiką.

– Yra beprotiškas skaičius programėlių, kurios gali daug ką padėti atlikti. Kiek mums iš tiesų jų reikia?

– Tai priklauso nuo to, ką tuo metu veikiate ir koks jūsų tikslas. Pavyzdžiui, jūs nusipirkote spintą ar lentyną, norite ją įtaisyti, bet neturite gulsčiuko. Įsiinstaliuojate programėlę, kuri atitinka gulsčiuką ir galite turėti labai tvarkingai susuktą lentyną.

Galbūt staiga jūsų automobilyje nebeveikia spidometras. Parsisiunčiate programėlę ir vualia – jūs turite vietoj jūsų automobilyje veikiančio spidometro telefono ekraną, kuriame yra spidometras ir jis atlieka šią funkciją.

O galbūt jūs išgirdote melodiją ir labai norite žinoti, kas ją atlieka. Galite vėl parsisiųsti programėlę. Gali būti, kad, pavyzdžiui, norite tiksliai padainuoti kažkokią dainą. Yra programėlių, kurias naudodami jūs dainuojate ir jūsų telefonas atpažįsta, kaip tiksliai dainuojate, programėlė duoda už tai taškus. Taigi jūs net galite lavinti dainavimo įgūdžius.

– Kad programėlės pakeitė žmonių gyvenimą, tai yra savaime aišku. Bet kaip tai pakeitė verslą?

– Verslą irgi pakeitė dėl įvairiausių priežasčių. Galime, pavyzdžiui, kalbėti apie apsipirkimą. Jeigu anksčiau buvo e-komercija, kuri tarsi skatino pirkti, parduoti internetu, tai dabar jau yra labai populiari ir netgi didžioji rinkos dalis užsiima m-komercija.

Tai reiškia, kad mes naudojame mobiliuosius įrenginius, planšetes, telefonus, kad galėtume įsigyti kažkokį daiktą pigiau, paprasčiau, be eilių, tiesiog dabar. Kam stovėti eilėje, kai gali per aplikaciją ar tiesiog telefonu nusipirkti kažkokius bilietus ir patekti į renginį be jokios eilės? [...] Yra skatinama ir įsigyti naujų įrenginių, kurie padeda žmogui susieti savo gyvenimą su internetu ir būtent tuo vartojimu. Pavyzdžiui, išmanios apyrankės, įvairūs pulso matuokliai, šiuo metu labai plintantis daiktų internetas.

Paprasti daiktai, kurie anksčiau neturėjo interneto dabar jį turi. Galime, pavyzdžiui, važiuodami iš darbo su aplikacija nustatyta, kad grįžus būtų padaryta kava ar arbata, galima nustatyti muziką, temperatūrą ir pan. Visa tai galime daryti mobiliosiomis aplikacijomis.

– „Apple“ programėlių parduotuvėje 2016 m. per dieną atsirasdavo 2,5 tūkst. naujų programėlių, kai 2017 m. jų per dieną atsirasdavo 500. Ar tai nėra taip, kad nelabai turime ką kurti, nes jau viskas sukurta?

– Tikrai ne. Dabar „Apple“ parduotuvėje yra apie 2,2 mln. programėlių, „Google Play“ – 2,8 mln. Šiuo metu šioje rinkoje yra apie 60 mlrd. JAV dolerių. 2020 m. prognozuojama 189 mlrd. JAV dolerių. Tai tris kartus didesnė suma.

Rinka auga, ji transformuojasi, prijungia papildomus įrenginius. Tai tik naujos tendencijos, pavyzdžiui, virtuali realybė, papildyta realybė padeda mums dar labiau išplėsti mūsų galimybių ribas – turime naujų jausmų, kažkokį šeštą pojūtį. Mes galime pasižiūrėti į dangų ir matyti, koks yra drėgnumas, temperatūra ir panašūs dalykai. Netgi galime kažkokius naujus padarus ar draugus matyti savo aplinkoje, kurie realiai neegzistuoja.

– Kaip lietuviai atrodo visoje šitoje programėlių rinkoje? Jau žinoma, kad lietuviai kuria programėles. Kai kurios jų buvo labai garsios. Bet ar tai yra vienetinės kompanijos, ar daugiau bendrovių užsiima programėlių kūrimu?

Turime tikrai labai unikalių ir gerų pavyzdžių, įmonių, kurios yra pasaulinės lyderės.

– Lietuviai tikrai užima gerą rinkos dalį visame pasaulyje. Jeigu kuriame, tai kuriame labai geras ir stiprias programėles. Turime tikrai labai unikalių ir gerų pavyzdžių, įmonių, kurios yra pasaulinės lyderės.

Matant gerus pavyzdžius vis daugiau ir dagiau atsiranda norinčių kurti būtent mobiliąsias programėles įvairioms operacinėms sistemoms. Šita, sakykime, sritis tikrai plečiasi ir lietuviai gana aktyviai dalyvauja šioje rinkoje.

– Ar būtų galima įvardyti skaičių, kiek bendrovių kuria tas programėles? Ar jau net nebeapsimokėtų skaičiuoti?

– Turbūt nesuskaičiuotume vienetais ir dešimtimis.

– Tas augimas vyko stabiliai ar iššoko per keletą metų?

– Manyčiau, reikėtų paminėti „Pixelmator“. Jie – tobulas pavyzdys, kaip lietuviai įžengė į „Apple“ programėlių parduotuvę ir į rinką. Jie 2011 m. ir 2014 m. buvo apdovanoti kaip geriausia pasaulyje „Apple Store“ programėlė. Tai tikrai labai įspūdingas pavyzdys, po kurio ši rinka vis labiau ir labiau plėtėsi.

– O kaip apskritai kuriamos programėlės?

– Apie programėlę galime kalbėti iš dviejų pusių. Viena yra, kaip ji atrodys ir kaip vartotojas ją matys. Antra – kaip ji veiks, ką vartotojas nebūtinai pamatys. Ką galime puikiai matyti, tai tą dalį, kurią vartotojas įsijungia, kažkokį langą, kurį jis mato.

Šią dalį galime sukurti nebūtinai programuodami, bet netgi ir tuo „drag and drop“ (liet. vilkti ir mesti) būdu, kur tiesiog pasiimti įrankį specialų ir pasirenki, susiprogramuoji viską, kaip norėtum, kad būtų toje programėlėje.

Tačiau jų veikimas dažniausiai reikalauja papildomų žinių, t. y. programavimo. Tai priklauso nuo to, kokioje programavimo kalboje esi įgudęs ir kokioje operacinėje sistemoje norėtum, kad programa veiktų.

– Kad programėlę galima suprogramuoti kompiuteriu, viskas aišku. Bet ar galima tai padaryti telefonu?

– Tai unikalus klausimas. Programėles, kai jau sukuriate, administruoti, stebėti, kaip ten kas atrodo, tikrai galite mobiliuoju telefonu. Tačiau mobiliųjų programėlių kūrimas bent jau „Android“... Mes VGTU turime ir kursus, kurie yra ateities inžinerijos sritis – moksleiviai gali atvykti, prisijungti ir išmokti kurti „Android“ programėles. Manau, kad tai galima pasiekti per visai neilgą laiką.

– Per kiek laiko?

–  Kursai gali vykti dvi dienas, savaitę, pusę metų, metus. Tai priklauso nuo to, kiek norime įsigilinti į aplikaciją. Bet pirmąją aplikaciją sukurti per dvi valandas tikrai galima.

– Kai moksleiviai kuria aplikacijas, kokios jos būna?

– Labai įvairiai. Pavyzdžiui, jeigu moksleiviai turi pakankamai veiklų ir jie nori, sakykime, atsipalaiduoti, tai jie galvoja apie kokius nors žaidimus, inovatyvius žaidimus, kaip galėtų, pavyzdžiui, žaisti ir komunikuoti su draugais.

Taip pat yra moksleivių, kurie rūpinasi globalesniais dalykais. Jie galvoja, kaip palengvinti moksleiviams gyvenimą ir kaip sukurti aplikaciją, kuri padėtų pasiruošti pamokoms, kurios padėtų išmokti kažkokių naujų dalykų, kurios padėtų pamatyti, atvaizduoti informaciją, pavyzdžiui, kam imti ir skaityti visą vadovėlį nuo iki, jeigu gali su viena aplikacija labai inovatyviai ir greičiau įsisavinti tą pačią informaciją.

– Kaip suprantu, pačią programėlę sukurti lengva, bet vis tiek reikia ją įtvirtinti rinkoje, kas jau nebėra labai lengva, nes jų yra milijonai.

– Galime pasirinkti labai nišinę programėlę. Pavyzdžiui, matome, kad to dar nėra, o mums to visai reikėtų. Galima sukurti tokią programėlę. Arba, pavyzdžiui, galima taikyti tam tikras strategijas, žiūrėti, kas šiuo metu yra populiaru ir bandyti įeiti į tą rinką.

Jeigu programėlė, sakykime, neturi labai patrauklios išvaizdos arba nėra labai inovatyvi, nėra pateikta patogiai vartotojui, pavyzdžiui, reikia paspausti tris kartus, kad nueitum į paprasčiausią funkciją, o kitoje aplikacijoje, kuri lygiai tokia pati, užtenka paspausti vieną mygtuką arba atlikti vieną brūkštelėjimą. Tai aišku, kad pirmoji programėlė bus išinstaliuoti ir žmogus pasirinks antrąją. Netgi supaprastinus funkcionalumą arba programėlės naudojimą galima iš karto paimti tam tikrą rinkos dalį.

– Kas labiau siunčiamasi – mokamos ar nemokamos programėlės? O jeigu nemokamos, tai kaip su ta reklama yra – ar lengva uždirbti iš to?

– Strategijų yra įvairiausių. Dažniausiai naudojama „Freemium“ versija, kai parsisiunti pagrindą nemokamai, tačiau, jeigu nori kažkokių papildomų [paslaugų] arba, kad programėlė veiktų greičiau, gali susimokėti.

2018 m. vyrauja interaktyvių reklamų tendencija. Tai reiškia, kad žmogus netgi matydamas reklamą gali, pavyzdžiui, arba žaisti, arba gauti kažkokios reikalingos informacijos. Suteikiama personalizuota informacija, todėl vartotojas nebe taip pyksta ant tų reklamų.