Taip LRT RADIJUI sako vertimų paslaugas teikiančios bendrovės direktorė Giedrė Liutkevičiūtė. Anot jos, žmogaus charakterį gali atskleisti ir gyvenimo aprašymas – jei itin tvarkingas, jį rengęs žmogus atsakingas, bet baikštus ir pavaldus, stokojantis kūrybiškumo.

– Ar daug galima pasakyti apie žmogų ir jo savybes pakalbėjus?

– Baigiau lietuvių filologijos studijas ir tai leidžia apibūdinti žmones būtent pagal jų kalbą. Mūsų kalba kartais parodo kitus dalykus nei tie, kuriuos sakome. Bandome save pateikti taip, kaip, mūsų manymu, pageidauja darbdavys, bet kalba parodo ką kita – mūsų tikrąjį „aš“, tikrąsias savybes, charakterį, ketinimus. Ir visa tai matyti.

Mūsų kalba kartais parodo kitus dalykus nei tie, kuriuos sakome. Bandome save pateikti taip, kaip, mūsų manymu, pageidauja darbdavys, bet kalba parodo ką kita – mūsų tikrąjį „aš“, tikrąsias savybes, charakterį, ketinimus.

– Yra žmonių, dažnai vartojančių neveikiamąją rūšį. Užuot sakę „aš tai jau padariau“, jie sako „tai jau padaryta“. Ką tai sako apie žmogų?

– Kalbėdami išsakome ne tik pranešimo turinį, bet ir atskleidžiame savo charakterį, santykius su pašnekovais ir pan. Yra be galo daug sluoksnių, kuriuos galima pastebėti. Neveikiamąją rūšį linkę vartoti asmenys – vengiantys rizikos, norintys išvengti atsakomybės, biurokratiškai mąstantys.

Pavyzdžiui, jie pasakys: „Medžiaga bus parengta netrukus.“ Jie atsieja save nuo to, apie ką kalbama, lieka stebėtojai. Žmonės, mėgstantys kalbėti labai abstrakčiai, nesako tikslaus laiko ar vietos – gali pasakyti „Viskas bus padaryta“, bet, įsigilinus, padarytas gal tik vienas punktas iš dešimties. Tiksliai neįvardydami detalių, tokie asmenys pasilieka sau laisvę, gali išsisukti nuo atsakomybės.

Jei vadovas sako „Parengsiu pirmus dešimt darbotvarkės punktų šiam trečiadieniui, 14 val. Padarysiu viską, ką privalau, kad išspręstume šį klausimą“, reiškia, kad jis prisiima atsakomybę, valdo rezultatą.

– Ką apie žmogų pasako vartojama tariamoji nuosaka?

– Tariamoji nuosaka nurodo veiksmą, kuris, priklausydamas nuo kai kurių sąlygų, galėtų būti realus. Arba, mums pageidaujant, turėtų tapti realus. Mes pernelyg dažnai vartojame tariamąją nuosaką tada, kai nereikia.

Pavyzdžiui, teisinėje kalboje tariamosios nuosakos vartojimas gali turėti labai skaudžių pasekmių. Tai reiškia, kad veiksmas arba įvyks, arba ne. Advokatas galėtų lengvai nuginčyti parodymus ar teiginius, nes, pasakyti tariamąja nuosaka, jie palieka dviprasmybę ir neužtikrintumą.

Kitas pavyzdys – teiginys, kurį galima pamatyti gyvenimo aprašymuose: „Neabejoju, kad ši pozicija man padėtų atskleisti visus gabumus.“ Regis, kad žodis „neabejoju“ yra gana stiprus, tačiau jo pradžioje yra neiginys, tad jis silpnesnis už pasakymą „esu tikras“. Be to, moterims labiau būdingas dvejojimas, abejojimas, neužtikrintumas. Vyrai kalba konkrečiau, aiškiau, rečiau vartoja tariamąją nuosaką.

– Kartais ilgoje kalboje galime išskirti vos kelis racionalius žodžius ar sakinius. Ką reiškia tuščiažodžiavimas?

– Man tuščiažodžiavimas reiškia išsisukimą nuo tiesaus atsakymo. Šiuo klausimu esu kategoriška. Tuo kaltiname net valstybės vadovus, sakydami, kiek daug ir gražiai jie kalbėjo, bet negalima suprasti, ką norėjo pasakyti. Kalbant apie lyderio retoriką, vertinama tiesmuka, aiški, vienareikšmė kalba. O jei kalbama daug ir neaiškiai, lyg statoma piramidė iš degtukų – vienas netinkamas niuansas, ir viskas griūva.

– Jei gyvenimo aprašyme viskas pedantiškai atlikta, ką galima pagalvoti apie tokį žmogų?

– Tokia savybė kai kuriose pareigose labai svarbi, bet kitur gali trukdyti. Toks laiškas rodo, kad kandidatas yra atsakingas, orientuotas į detales. Tačiau gali būti problemų dėl kūrybiškumo, improvizacijos, drąsos. Tokie žmonės baikštūs, įpratę laikytis tvarkos, pavaldūs, jiems reikia aiškios struktūros. Jei toks žmogus kandidatuoja į pareigas, susijusias su finansais, šie dalykai daug lemia.

– Ko gero, svarbu išmanyti pašnekovo kalbą.

– Manau, kad pagrindinius asmenybės tipus galima skirstyti į vizualus, audialus ir kinestetikus. Vizualas geriausiai supranta ir įsisavina tai, ką mato ir gali įsivaizduoti. Kalbėdami su žmogumi, pastebėkime, kaip jis kalba. Vizualų kalboje vyrauja žodžiai, susiję su regėjimu: „Ar matai, kas nutiko? Gal pastebėjai?“

Audialai pasaulį priima per girdėjimą, klausą. Jiems labai svarbu girdėti, išklausyti, taip pat, kad jie patys būtų išgirsti, kad jų klausytų. Kinestetikams svarbūs pojūčiai – jie viską stengiasi  perleisti per savo jausmus. Jų kalboje vyrauja tokie žodžiai – „Ar jauti, kaip jis šiandien keistai pasielgė?“

– Ką apie žmogų pasako jo vartojami mažybiniai žodžiai?

– Viena iš teorijų teigia, kad toks žmogus – užstrigęs savo vaikystės stadijoje. Kai tėvai sako vaikui „Suvalgyk kotletuką, dar šaukštuką sriubytės“, kartais padaro meškos paslaugą. Norėdami, kad vaikas augtų ir vystytųsi, turime kalbėti su juo normalia, adekvačia kalba.

Kita psichologų teorija – dar drastiškesnė. Ja teigiama, kad polinkis kalbėti mažybiniais žodžiais rodo neadekvatų santykį su tikrove. Tai gali būti kilę iš disfunkcinių šeimų, jeigu ten vyravo įtampa arba trūko dėmesio, tarpusavio ryšio.

– Ką galima pasakyti apie įvardžių vartojimą? Yra žmonių, kurie, užuot sakę „aš“, vartoja „mes“.

– Kai kurie žmonės pasaulį mato savo akimis, vertina jį iš savo varpinės, labai gerai suvokia savo poreikius, susitelkia ties savo jausmais. Tokie žmonės kalba pirmuoju asmeniu. Kiti žmonės labai empatiški, puikiai jaučia kitų poreikius. Jie dažnai gali kalbėti antruoju asmeniu, su savimi, pavyzdžiui: „Giedre, privalai susidoroti su scenos baime.“

Trečia žmonių kategorija – atsiriboję tiek nuo pasaulio, tiek nuo savęs, kalbantys tarsi iš šalies, stebėdami, kas vyksta, tai įvardydami. Į tai įeina ir jau minėta neveikiamoji rūšis, ir įvardis „mes“. Džiaugiuosi girdėdama sakomą „mes“, nes tai padeda kurti ryšį, rodo pasitikėjimą, empatiją.

– Ko reikia, kad mūsų kalba būtų išgirsta?

– Nemanau, kad tai, ką pasakiau, svarbiausia. Mano nuomone, savo bendravimo įgūdžius galime lavinti. Žinodami vienas ar kitas teorijas, galime sukurti įvaizdį, taip pat atpažinti, kur pašnekovo įvaizdis, o kur jo autentiškasis „aš“.

Man norisi manyti, kad svarbiausias geros kalbos dalykas – įkvėpimas. Kaip muzikantui, dailininkui, aktoriui. Be įkvėpimo, mūsų tekstuose nebus gyvybės, nekursime pasaulio, ryšio. Nebūtina žinoti visų kalbos taisyklių, svarbiausia į kalbą įdėti būtent savo įkvėpimą, dvasią.

„7 islandų poetai“

Islandija knygų mylėtojui – gera šalis, nes ten literatūra yra šventas reikalas: sakoma, kad kas dešimtas išlandas išleidžia po knygą. O Amerika – gera šalis, nes rengia įdomias apklausas ir jas kas kelerius metus kartoja. Pagal praėjusių metų nuomones, bent vieną poetinį tekstą per metus perskaito 6,7 proc. amerikiečių. Prieš 20 metų jų buvo maždaug 17 proc. Pagal tą apklausą, Amerikoje už poeziją yra populiaresnis džiazas, siuvinėjimas kryželiu ir mezgimas. Įtariu, kad tai negalioja Islandijai, ir tuo džiaugiuosi. O Daiva Čepauskaitė, kuri yra labai gera ir protinga lietuvių poetė, sako, kad poeziją mažai kas skaito, nes ją gali skaityti tik drąsus žmogus. Pasak poetės, stiprus eilėraštis išmuša iš komforto zonos. Skaudina, duria, bado, erzina, graudina. Visiškai pritariu D. Čepauskaitei ir gal kiek banaliai, neprofesionaliai, su literatūros kritikei nederamu sentimentalumu, bet nuoširdžiai manau, kad gera poezija turi paveikti. Nebūtinai sukelti žliumbimo priepuolį, bet sujudinti kažką, ko nenori pasakyti, ištarti kažką, ko galbūt ir neįmanoma proziškai pasakyti. Priversti pamatyti pasaulį taip, kaip be poezijos galbūt niekada nepažiūrėtum. Visi žinome: poezijos pagrindas yra metafora, o metafora, pasak kai kurių teoretikų, dažnai būna vienintelis būdas pasakyti būtent tai, ką norime. Pavyzdžiui, mes negalime kalbėti apie laiką tiesiogiai. Laikas skrieja, teka, plaukia, bėga, lekia, eina, slenka... Vis metaforos, vis metaforos. Paprastai tariant, metaforos išversti į kasdienę kalbą dažnai neįmanoma, nes tada pasakymas netenka arba grožio, arba prasmės, arba reikšmės (jei šiuos du dalykus atskirsime, kaip daro semiotikai), arba visko kartu. Nes mes, pasak daugybės lingvistų, bent iš dalies metaforomis ir mąstome. Taigi poezija yra būtina, nes joje susiduriame su metaforomis jų tikriausiu pavidalu.

Šitos ilgos įžangos reikėjo tam, kad būtų aišku, kodėl islandų poezijos rinktinė, sudaryta tekstų vertėjos Jurgitos Marijos Abraitytės, mane trupučiuką nuvylė. Rodos, viskas vietoje: šiaurietiškas kraštovaizdis, neišvengiamai rezonuojantis su lyrinių subjektų jausenomis; Rytų ir Centrinės Europos literatūrai ne itin būdingi piratavimo, skęstančio laivo, salos, šiaurės germanų mitologijos motyvai ir turbūt kas trečiame eilėraštyje neišvengiamai atsirandantis žodis „jūra“. Tai gražu, nes neįprasta, o verstinę poeziją skaityti mėgstu kaip tik todėl, kad ji plečia ir išbando lietuvių kalbos ribas. Verčiant poeziją kai kurie motyvai lietuviškai pasirodo ir suskamba pirmą kartą: „Irklus susimeistrauju pati / išsidrožiu / iš paukščių plunksnų“ (p. 92). Rodos, viskas gerai. Nieko netrūksta. Bet eilėraščiai praslenka puslapiais ramiai, kaip kokie susimąstę keliautojai: niekas jų nekliudo, o ir jie nepaliečia nieko. Net tos metaforos, mano taip išgirtos pradžioje, neapstulbina ir nesuintriguoja. Gal toks ramaus abejingumo santykis ir įspūdingumo, paveikumo stoka susiformuoja dėl to, kad visus tekstus vertė tas pats žmogus, kuris vertimuose neišvengiamai paliko savo antspaudą? Gal trūksta pačios jauniausios ir maištaujančios kartos kūrėjų, mat visi septyni rinktinėje atsidūrę poetai gimė tarp 1930 ir 1973 m.? Sunku pasakyti. Sudaryti mažos šalies, kurioje išties neįtikėtinai daug poetų ir apskritai labai aktyvus literatūrinis gyvenimas, poezijos rinktinę yra didžiulis iššūkis. Tad tebūnie taiklių poetinių dūrių į paširdžius čia mažiau, negu tikėjausi, bet knyga svarbi kaip pirmas bandymas bent kiek išsamiau parodyti Islandijos poetinio gyvenimo panoramą.

Stefano Liberti „Į Pietus nuo Lampedūzos: penkeri metai migracijos keliais“

Stefano Liberti nėra grožinės literatūros kūrėjas, jis – italų žurnalistas. Labai drąsus, veiklus, energingas, sąžiningas, kritiškas, nuolat užklausiantis save ir kitus. Žinoma, tokie žmonės vienoje srityje neužsibūna – juolab kad gera žurnalistika nėra „viena sritis“, tai – interdiscipliniškumas par excellence. Tad S. Liberti rašo knygas, kartu su kitais režisuoja dokumentinius filmus, aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis pasaulio organizacijomis. Yra gavęs įvairių premijų ir už knygas, ir už žurnalistiką, ir netgi už filmus. Todėl įdomu, ką gi pateiks skaitytojams jo kelionėmis ir žurnalistiniais tyrimais paremta knyga, kurią sklandžiai išvertė Toma Gudelytė?

Dabar, kai Europą krečia pabėgėlių iš Sirijos krizė, kone užmiršta ar bent jau dažnai nutylima kita su žmonių srautų judėjimu susijusi problema – nelegalūs migrantai iš Užsachario Afrikos. S. Liberti knyga paremta jo penkerių metų patirtimi: jis keliavo po migrantų punktus, oazes, jų rajonus didžiuosiuose Afrikos ir Rytų miestuose, kalbėjosi su nelegalais, klausėsi jų istorijų, netgi susirado draugų, bandė pelnyti jų pasitikėjimą, jiems padėti. Autorius atkūrė kai kuriuos migracijos maršrutus, analizavo migrantų ir Europos priešpriešą įvairiais aspektais. Jis knygoje nestoja nei į vieną pusę: nesitapatina nei su Europos, nei su Afrikos valstybių administracijomis, nei su migrantais, nepasiduoda klaidinti galinčiai vienpusiškai empatijai. Jo darbas – Erkiulio Puaro vertas tyrimas: iš užuominų, gandų, pasakojimų ir netgi nutylėjimų susintetinti bendrą migracijos Afrikoje vaizdą. Žinoma, S. Liberti nėra beaistris ar abejingas – emocijų knygoje išties daug – tačiau visada profesionalus ir kiek įmanoma analitiškas.

Vienas geriausių šios knygos aspektų – kad kritikos negailima visiems: ir Europai, kuri su nedemokratiniais Afrikos režimais sudarė sutartis dėl sienų apsaugos, ir dėl to dabar tūkstančiai žmonių repatrijuojami arba, dar blogiau, paliekami prie pietinės Maroko sienos, ir Šiaurės Afrikos valstybių tarpusavio rietenoms, ir netgi patiems migrantams. Gražu, kad autorius tų žmonių nesmerkia, tačiau ir neheroizuoja. Jis ryškina jų situacijas, bet nepasiduoda išankstiniams vertinimams ar dažnai pasitaikančiam žurnalistų polinkiui supaprastinti situacijas. Beje, S. Liberti kritikuoja ir savo profesijos brolius: pasirodo, kad daug kas net nevažiuoja į įvykių vietas, o reportažus apie migraciją parengia pagal oficialiai pateikiamus netikslius duomenis ir anksčiau rašytus dar netikslesnius straipsnius ir spaudos pranešimus, kuriuose laikomasi itin vienašališkos pozicijos: migracija yra katastrofa visai Europai, kurią reikia stabdyti bet kokiomis priemonėmis, nes migrantai Senajame žemyne yra blogis. Taip ne tik formuojama viešoji nuomonė, bet ir sudaromos sąlygos politikams patogiai ir nekritikuojamiems migracijos klausimą svarstyti tik formaliai surengtuose forumuose arba steigti vis daugiau draudimų. Juk migrantų svajonėse gyventi geriau, sočiau, saugiau nėra nieko nusikalstamo. Tačiau išlieka klausimas, kaip įmanoma – ir ar išvis įmanoma – suderinti ir atvykėlių, ir Europos interesus.

Be kitų neabejotinų šios knygos privalumų galima paminėti ir išties kokybišką rašymą. Žurnalisto patirtys papasakotos ir reflektuotos taip gerai, kad daug informacijos pateikiantį žurnalistinį tyrimą galima skaityti kaip nuotykių romaną. Pagrindiniai veikėjai čia – migrantai, S. Liberti pašnekovai, atsitiktinai ar tyčia sutikti įvairiuose mums labai egzotiškose pasaulio vietose. Knyga ne tik atskleidžia šiuolaikinių odisėjų, į kurias leidžiasi tūkstančiai savo kraštuose vargstančių žmonių, maršrutus – iš Senegalo į Nigeriją, iš Mauritanijos į Alžyrą, Maroką, Tunisą, Stambulą ir galiausiai Lampedūzą, tašką jau Europoje, Sicilijoje. Į nelegaliai Europą norinčių pasiekti žmonių gyvenimo iššūkius autorius geba žvelgti su pagarba ir jautrumu, bet be idealizavimo.

Ian McEwan „Vaiko gerovė“

Nemanau, kad reikėtų išsamiai pristatinėti Ianą McEwaną, kurį britų spauda yra pavadinusi „nacionaline vertybe“. „Atpirkimas“, „Tvari meilė“, „Amsterdamas“, „Šeštadienis“ ir kelios kitos jo knygos jau išverstos į lietuvių kalbą, ir daugumos knygyne nenusipirksi. Dabar „Jotema“ išleido ir „Vaiko gerovę“ („The Children Act“), kuri originalo kalba pasirodė 2014 m. pabaigoje. Kaip dažnai pasitaiko I. McEwano knygose, jo protagonistai yra elitinės visuomenės klasės nariai, užimantys tam tikrą galios poziciją: jau buvo mokslininkas, gydytojas, slaptosios tarnybos atstovė, o „Vaiko gerovėje“ pagrindinė veikėja yra Šeimos bylų teismo teisėja Fiona Mei. Man visada patinka, kad I. McEwano knygos itin subtiliai balansuoja ant realybės ir fikcijos ašmenų: autorius mėgėjiškai nelenda į jam nepažįstamas erdves, konsultuojasi su specialistais, prašo jų peržiūrėti rankraščius, tad ir šįsyk romano pabaigoje puikuojasi šilta padėka Apeliacinio teismo teisėjui Alanui Wardui, supažindinusiam autorių su teisėjų kasdienybe. Tai leidžia sukurti iliuziją, kuri, kaip dažnai sakoma, tikroviškesnė už tikrovę.

Fioną slegia darbų našta, mat bylos sunkios ir jautrios: ar atskirti religingų tėvų Siamo dvynius, kad išgyventų bent vienas? Ar leisti žydo radikalo dukterims lankyti mokyklą, kaip to prašo jų motina, bet atkakliai priešinasi tėvas? Svarbiausia byla, aplink kurią sukasi romano siužetas – septyniolikmečio Jehovos liudytojo Adomo atvejis. Jis atsisako kraujo perpylimo, nors taip būtų išgelbėta jo gyvybė. Kaip matome, visos bylos susijusios su tikėjimo klausimais. Nekart viešai deklaruotas I. McEwano ateizmas sunkte sunkiasi iš knygos puslapių, o kone geriausiai jį reziumuoja socialinės darbuotojos žodžiai: „Vaikui nereikėtų žudytis dėl religijos.“ (p. 109).  Taigi tam tikra auditorijos dalis šio romano veikiausiai negalės priimti dėl galbūt pernelyg daug kartų pabrėžiamo idėjų lygmens. Be to, norisi švelniai suabejoti vertimo strategija. Vertėja apsisprendė pateikti gana daug pastabų išnašose. Kaip sakė Umberto Eco, jei vertėjui reikia dėti išnašas, tikslo pasiekti nepavyko. Pvz., tikrai nemanau, kad reikėjo nurodyti, kuri citata yra iš „Antonijaus ir Kleopatros“, kad Strandas yra magistralė Londone, kas toks Keithas Jarrettas, o kad minimi asmenys yra realūs britų teisėjai, aišku iš konteksto. Žinoma, galima diskutuoti ir dėl kitų vertimo bei redagavimo subtilumų, bet apžvalgos formato tam nebepakanka.

Romano intrigą sudaro ne tik bylų medžiaga ir teismo procesai, nors, prisipažinsiu, asmeniškai man tai buvo įdomiausia knygos dalis. Fiona, gerbiama Šeimos bylų teisėja, pati pakliūva į šeimos krizę: santuoka atrodo žlunganti. Į šią krizę įsipina ir nelauktai įsipainiojęs pernelyg asmeniškas ir jautrus santykis su Jehovos liudytoju jaunuoju Adomu, kuris tiktų  bevaikei teisėjai į sūnus. Veikėjai negali suprasti nei vienas kito, nei savęs, todėl jų minčių, jausmų ir tik paskutinėje vietoje veiksmų kuriamas siužetas atrodo lyg slenkantis apgraibomis tamsoje. Būtent todėl graikų tragedijos katarsį primenanti pabaiga nuskamba galingai ir tyrai, o į teksto audinį subtiliai įpintas muzikos ir poezijos vaidmuo atrodo pakankamai įtikinamas. Be to, knyga iš tiesų įtraukianti: ją drąsiai galima imti į kelionę ar skaityti visiškai pasinėrus į teksto pasaulį. Taigi „Vaiko gerovė“ yra knyga, verta skaitytojo laiko ir pamąstymų.

Daugiau nei 90 proc. Kino meno ir mokslo akademijos narių yra baltaodžiai, o 70 proc. jų – vyrai, skelbia „The Los Angeles Times“. Anot žurnalo „Slate“ kultūros žurnalistės Aishos Harris, tokia situacija vyrauja ir Holivude, kuris tapo baltaodžių vyrų industrija, o jų kuriami filmai net skatina tokių organizacijų, kaip Kukluksklanas atsiradimą.

Lytis, rasė ir seksualinė orientacija

Paskelbus pretendentus į visas „Oskarų“ kategorijas, žiniasklaidoje iki šiandien verda diskusijos, tačiau daugiausiai kalbų įžiebė ne tai, ar paskelbti nominantai tikrai verti laimėti, bet ar Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai vėl netapo „pernelyg balti“.

Kino akademijos prezidentė Cheryl Boone Isaacs teigė esanti nusivylusi, kad šiemet tarp pretendentų gauti „Oskaro“ statulėlę vėl atsidūrė tik baltaodžiai aktoriai. Vadovė sakė, kad akademijai reikia permainų. Nors jau prieš ketverius metus, priimant narius, buvo nuspręsta labiau atsižvelgti į rasę, seksualinę orientaciją ar lytį, C. Boone Isaacs pripažįsta, kad pokyčiai nevyksta taip greitai, kaip tikėtasi, ir artimiausiu metu Akademija turės dar griežčiau peržiūrėti savo narių sudėtį.

Britų dienraštis „The Guardian“ rašo, kad pernai kino akademijos nariais pretendavo tapti rekordinis skaičius moterų ir etninių mažumų atstovų. Tarp kandidačių moterų buvo ir filmo „Selma“ režisierė Ava DuVernay, kuri sakė pasijutusi pažeminta, kai anksčiau nebuvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausia režisierė.

Nors akademija neskelbia savo narių sąrašo, spėjama, kad įvairovės trūkumas šių metų pretendentų sąraše atspindi ir pačios akademijos sudėtį. Kiek anksčiau „The Los Angeles Times“ skelbė, kad daugiau nei 90 proc. akademijos narių yra baltaodžiai. Daugiau nei 70 proc. jų – vyrai.

Nė vieno juodaodžio

Jau ne pirmą kartą pasigirdus kritikai dėl nominantų, šiemet dalis aktorių ir kino industrijos atstovų socialiniuose tinkluose paragino boikotuoti „Oskarų“ ceremoniją. Kino menininkas režisierius Spike Lee socialiniame tinkle „Instagram“ paskelbė negalintis palaikyti „baltųjų lelijų“ apdovanojimų.

„Per dvejus metus tarp 40-ies „Oskarams“ nominuotų aktorių neatsidūrė nė vienas juodaodis. Ar mes nesugebame vaidinti?“ – retoriškai klausė S. Lee. Kino aktorė ir dainų autorė Jada Pinket Smith socialiniame tinkle „Facebook“ kreipėsi į gerbėjus sakydama, kad pripažinimo maldavimas ar prašymas menkina orumą.

Britų transliuotojo BBC kalbinta žurnalo „Slate“ kultūros temų autorė Aisha Harris tvirtina, kad iki šiol dauguma juodaodžių kino kūrėjų pelnė „Oskarų“ statules už filmus, kuriuose buvo vaizduojama vergija ir kitos dėl rasės kylančios problemos.

„Jei pažvelgtume į akademijos apdovanojimų istoriją, didžioji dauguma filmų, kurie buvo nominuoti ar laimėjo, buvo filmai apie juodaodžių skausmą ir išgyvenimus. Žinoma, dėl to negalime kaltinti tik Kino akademijos. Reikėtų kalbėti apie patį Holivudą. Holivudas vis dar išlieka baltaodžių vyrų industrija. Holivude iki šiol režisierėmis, scenarijaus autorėmis ar prodiuserėmis nedirba daug moterų“, – tvirtina A. Harris.

Ieško pusiausvyros

A. Harris teigimu, televizija, spauda formuoja visuomenės nuomonę, įskaitant nuomonę apie juodaodžius. „Pavyzdžiui, filmas „The Birth of the Nation“ („Tautos gimimas“), pastatytas 1915-aisiais, iš dalies atsakingas už Kukluksklano ir stereotipų apie juodaodžius atsiradimą. Dėl to labai svarbu kalbėti apie įvairovę ir reikalauti, kad tokių pasakojimų būtų daugiau“, – sako kultūros žurnalistė A. Harris.

Vis dėlto, šiemet nuspręsta, kad „Oskarų“ ceremoniją ves juodaodis aktorius Chrisas Rockas. Taip, pasak dalies kino kritikų, bus išlaikyta kino industrijos įvairovė. Užsienio žiniasklaida primena, kad per visą „Oskarų“ istoriją vos kiek daugiau nei 6,5 proc. „Oskarų“ už vaidybą atiteko juodaodžiams menininkams. Tik penki juodaodžiai aktoriai pelnė prestižinę statulėlę už geriausią pagrindinį vaidmenį.

Kino kritikai taip pat iškėlė abejonių ir dėl pasirinktų filmų. Pavyzdžiui, tokios juostos kaip „Krydas: gimęs kovoti“ („Creed“), „Gatvės balsas“ („Straight Outta Compton“) ar „Kerol“ („Carol“) nepateko tarp aštuonių geriausių filmų.

Tarp pretendentų kai kurie tikėjosi išvyksti ir daugiausiai kada nors už parduotus bilietus uždirbusį filmą „Žvaigždžių karai. Galia nubunda“ („Star Wars: The Force Awakens“).

Vienam filmui – 12 nominacijų

XIX amžiaus išgyvenimo epas, „Hju Glaso legenda“ („The Revenant“) pirmauja Kino akademijos apdovanojimų nominacijose. Šis filmas ir jo kūrėjai pretenduoja į 12 „Oskarų“, tarp kurių – geriausios juostos, geriausio aktoriaus ir geriausio režisieriaus.

„Hju Glaso legenda“ buvo viena iš dviejų daugiausiai „Oskarų“ pranašais vadinamų „Auksinių gaublių“ laimėjusių juostų. Tai neabejotinai sustiprino režisieriaus Alejandro Inarritu galimybę antrą kartą gauti apdovanojimą už geriausią filmą po praėjusių metų filmo „Žmogus paukštis“ („Birdman“) triumfo Kino akademijos apdovanojimuose.

Nemažai ką nustebindamas George`o Millerio „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ („Mad Max: Fury Road“) atsidūrė antroje vietoje su 10 „Oskarų“ nominacijų, o Ridley Scotto mokslinės fantastikos „Marsietis“ („The Marsian“) pretenduoja į septynias nominacijas.

Tomo McCarthy filmas „Dėmesio centre“ („Spotlight“), tikrais faktas paremta drama apie seksualinį išnaudojimą Katalikų Bažnyčioje atskleidusius žurnalistus, taip pat atsidūrė tarp aštuonių 2015-aisias pastatytų geriausių filmų. Dėl geriausios metų juostos varžysis ir Steveno Spielbergo „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“).

Adamo McKay filmas pagal Michaelo Lewiso knygą apie finansinę 2007–2008 metų krizę „Didžioji skola“ („The Big Short“), apie motinos ir sūnaus nelaisvę pasakojanti drama „Kambarys“ („Room“) bei šeštojo dešimtmečio airių migracijos bangos istorija „Bruklinas“ („Brooklyn“) taip pat pretenduoja gauti „Oskarą“.

L. DiCaprio nominuotas šeštą kartą

Jau šeštą kartą „Oskarams“ nominuotas aktorius Leonardo DiCaprio sukėlė diskusijų, ar pagaliau jam pavyks tapti geriausiu pagrindiniu aktoriumi. Šiemet jis prestižiškiausią kino apdovanojimą pretenduoja gauti už vaidmenį juostoje „Hju Glaso Legenda“. Pats aktorius užsiminė, kad „Oskarą“ jis turėjo gauti jau anksčiau, tačiau vėliau, paklaustas žurnalistų, teigė, kad „Oskarai“ pernelyg nenuspėjami ir jis nieko negali nulemti. Socialiniuose tinkluose jo kolegos ir gerbėjai sako, kad šį kartą L. DiCaprio privalo laimėti.

Apdovanojimą taip pat gali pelnyti Bryanas Cranstonas už vaidmenį filme „Trumbo“ („Trumbo“), Mattas Damonas už juostą „Marsietis“, filme „Styvas Džobsas“ („Seve Jobs“) pagrindinį vaidmenį atlikęs Michaelas Fassbenderis ir Eddie`is Redmayne`as, nusifilmavęs istorijoje apie lytį pakeitusį dailininką „Danų mergina“ („The Danish Girl“).

Aktorė Jennifer Lawrence tapo jauniausia aktore, ketvirtą kartą nominuota „Oskarui“. 25-erių J. Lawrence „Oskarą“ gali pelnyti už Džojos vaidmenį to paties pavadinimo kino juostoje „D-oja“ („Joy“). Dėl geriausios aktorės vardo varžysis ir Brie Larson už vaidmenį filme „Kambarys“, Cate Blanchett už vaidmenį juostoje „Kerol“. „Oskarui“ nominuota ir vaidmenį filme „Bruklinas“ sukūrusi Saoirse Ronan.  Į prestižinį apdovanojimą taip pat pretenduoja Charlotte Rampling už vaidmenį juostoje „45 metai“ („45 Years“).

Filmuose: ir Ebola, ir Ukraina

Geriausio užsienio filmo kategorijoje dėl „Oskaro“ varžysis Vengrijos Holokausto drama „Saulio sūnus“ („Son of Saul“), Prancūzijos filmas „Mustangas“ („Mustang“), vaizduojantis konservatyvią Turkijos visuomenę ir problemas, su kuriomis susiduria moterys.

Pirmą kartą geriausio užsienio filmo kategorijoje nominuotas Jordanijos filmas „Tebas“ („Theeb“), kuriame pasakojama apie jauną beduinų berniuką. Taip pat „Oskarą“ pelnyti gali Danijos filmas „Karas“ („War“), kuriame pasakojama istorija apie Danijos karius Afganistane, pagrobtus Talibano judėjimo. Kolumbijos kino kūrėjų nuotykių drama „Gyvatės apkabinimas“ („El abrazo del la serpiente“ ; „Embrace of the Serpent“).

Nors Kino akademija sukritikuota dėl įvairovės trūkumo rasės ar lyties atžvilgiu, negalima paneigti, kad užsienio ir dokumentikos kategorijose temų įvairovė labai plati. Čia nagrinėjamos ir šiandienos problemos, pavyzdžiui, Ebolos virusas Liberijoje, Pakistane taikomas nužudymas dėl garbės atstatymo, konfliktas Ukrainoje. Taip pat kalbama ir istorinėmis temos, pavyzdžiui, apie kolonializmą Amazonės regione, masines žudynes Indonezijoje 1965-aisias ar sveikatos problemas, kurias sukėlė Vietnamo karas.

Prestižinės „Oskarų“ statulėlės bus įteiktos per ceremoniją vasario 28-ąją.

Vienos populiariausių knygų XV–XVI a. buvo kulinarinės, kurias naudojo didikai, ir mokančios, kaip derėtų teisingai numirti. Taip teigia Vilniaus universiteto (VU) Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Sondra Rankelienė. Jos tvirtinimu, tuo metu knygos buvo taip saugomos, kad jų vagis iš anksto prakeikdavo.

„Kad knygos niekas nevogtų, buvo paliekami užkeikimai. Pavyzdžiui, „Povilas Katkus (tikriausiai – savininkas): „Kas šią knygą pavogs, tas trejus metus pekloje kroks.“ Jeigu nenori trejus metus „pekloje krokti“, t. y. verkti, nevok knygos“, – LRT Radijui pasakoja S. Rankelienė.

Ji kartu su kolege Indre Saudargiene parengė parodą, kurioje eksponuojami įdomiausi knygos istorijos faktai ir unikalios VU bibliotekoje saugomos knygos. Tarp jų galima išvysti ne tik minėtas knygas, bet ir sužinoti, kodėl knygos seniau buvo parduodamos neįrištos ar kuo ypatingi apdegę leidiniai.

Knygos nagrinėjo, ar moteris – žmogus

Pažvelgus iš šiandienos perspektyvos, kai kurios XV–XIX a. knygose nagrinėjamos temos ir klausimai atrodo gana pažangūs – pavyzdžiui, kaip išsamiai Žygimanto Augusto gydytojas XVI a. išmanė akušeriją. Kita vertus, natūralu, kad kai kurios temos šiandien stebina, pavyzdžiui, dėmesys vadinamajam moterų klausimui. Anot S. Rankelienės, šią temą nagrinėjanti knyga iš pažiūros niekuo neišsiskiria.

„Ši diskusija tęsėsi nuo XIV a. iki pat Didžiosios prancūzų revoliucijos. Kai daugiau paieškojome, paaiškėjo, kad net ir XX a. pr. dar buvo vienas autorius, [...] kuris 1910 m. parašė nedidelį traktatą – ar moterys yra žmonės. Kodėl jie galvojo, kad moteris – ne žmogus? Jų manymu, moteris nemąsto. Moteris pasiduoda emocijoms ir mąstymas tuo baigiasi. Tai – pagrindinė priežastis. Visa kita – fizinis kūnas, kalba ar dar kas nors – esą nerodo žmogiškumo“, – aiškina S. Rankelienė.

Parodoje eksponuojamos knygos parodo ir skirtingų visuomenių interesus. Pavyzdžiui XIV–XV a. didžiulis dėmesys buvo skiriamas mirčiai. Didelio populiarumo sulaukdavo mirimo meno mokančios knygos. Pasak S. Rankelienės, kadangi XIV–XV a. Europoje siautė maras, karai, daugelis tikrų krikščionių tiesiog nespėdavo atlikti visų apeigų ir mirdavo neteisingai – nekrikščioniškai.

„Mirus tokiu būdu, jų sielos patekdavo į pragarą. Kad žmogus patektų į dangų, reikia teisingai numirti. Tai reiškia, kad reikia laikytis visų krikščioniškų tradicijų. Dėl to ši knyga – „Ars Moriendi“ – „Mirimo menas“ – buvo tokia populiari. Vien tik XV a. išleista 100 laidų. Kiekviename puslapyje yra graviūros, kurios paaiškina visą mirimo eigą: ką žmogus turi daryti, kaip tai daryti teisingai“, – teigia S. Rankelienė.

Graviūrose vaizdavo laidotuvių ceremonijas

Jos teigimu, tarp nurodymų yra elementarios taisyklės, kad žmogus turi atlikti išpažintį, gauti patepimą, kažkas turi skaityti už jį maldas. Be to, tuo metu dažnai būdavo vaizduojamos ir laidotuvių ceremonijos, kurios dėl savo puošnumo parodos sudarytojų pavadintos „iškilmėmis“.

„Taip pavadinome, nes kartais atrodo, kad laidotuvės buvo didesnė šventė negu vestuvės ar kita ceremonija. Kaip dabar darome nuotraukas, taip jie darydavo atminimo leidinį. Leidinių būdavo nemažai ir jie – ypač gražiai išpuošti. Kiekvienas lapas raižytas atskirai. Tai – atskiros graviūros. Viskas susiję su laidotuvėmis: vaizduojama, kaip tas žmogus atrodė gyvas, kaip guli karste. Po to – kaip atrodo uždengtas karstas“, – pasakoja S. Rankelienė.

Specialistė pastebi, kad graviūrose laidotuvių ceremonija vaizduojama iš eilės. Pavaizdavus uždengtą karstą, vaizduojama, kaip jis nešamas procesijoje. Taip pat, jeigu tai tilpdavo graviūroje, pavaizduojami laidotuvėse dalyvavę žmonės. S. Rankelienės tvirtinimu, yra šaltinių, kuriuose netgi pateikiamas laidotuvėse dalyvavusiųjų sąrašas. „Žinoma, tai buvo tik didikų: karalių, grafų ir kitų žinomų žmonių – laidotuvės“, – pabrėžia VU bibliotekos darbuotoja.

Vienos populiariausių knygų XV a. – kulinarinės

Šiandien viena iš leidybos madų – kulinarinės knygos. Pasirodo, kad jos Europoje plačiau imtos leisti dar XVI a. Žinoma, tai buvo didikų virtuvės atributas. Anot S. Rankelienės, iki tol receptų knygų beveik nebuvo, nes virėjai dažnai nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, o šeimos receptus perduodavo iš lūpų į lūpas. Užrašytuose receptuose, sako LRT Radijo pašnekovė, galima rasti ir labai įmantrių būdų paruošti patiekalus.

„Skaitant visas šias kulinarines knygas, nustebino senųjų žmonių marinavimo būdas. Mėsą marinuodavo su įvairiais prieskoniais, kaip įprasta ir mums. Tada dviem–trim dienom tą mėsą kišdavo į taukus. Tai – konservantas, kad prie mėsos neprikibtų bakterijos ir ji nepradėtų gesti. Dar vienas aspektas – daug kur marinavimui naudojo razinas. Jos buvo naudojamos beveik visuose patiekaluose“, – tvirtina S. Rankelienė.

Skaitydama senuosius receptus, ji taip pat atkreipė dėmesį, kad vienas iš populiariausių tų laikų būdų paruošti padažą – naudoti imbierą, citrinas ir apelsinus. Tokiu padažu dažnai buvo naudojamas pagardinti paukštieną. S. Rankelienė akcentuoja, kad tokie įmantrūs receptai taip pat buvo naudoti tik didikų namuose.

Aiškinantis rankraščio amžių, tikisi lankytojų pagalbos

Įdomu ir tai, kad seniau knygos buvo įsigyjamos neįrištos. Viršelis, S. Rankelienės teigimu, – knygos savininko rūpestis. „Senosios knygos būdavo išleidžiamos neįrištos, nes viršelis buvo gana brangus malonumas. Jis būdavo gaminamas iš odos, pergamento. Dažnai viršelius puošdavo, paauksuodavo. Kiekvienas savininkas, jeigu būdavo turtingas, pasamdydavo knygrišį, o, jeigu neturtingas, gali būti, įsirišdavo pats į paprastesnį kartotinį ar popierinį viršelį. Todėl kiekviena sena knyga yra unikali savo viršeliu“, – tikina S. Rankelienė.

Parodoje eksponuojama ir knyga, kurios viršelis – senas, prirašytas pergamentas. VU bibliotekos darbuotoja svarsto, kad knygos savininkui senasis pergamentas, matyt, pasirodė nebereikalingas, todėl jis buvo panaudotas kitai knygai. Taip pat senų, nebereikalingų knygų viršeliai buvo panaudojami naujoms.

„Mes nežinome, kurio amžiaus šis pergamentas. Galbūt pasirodys, kad VU biblioteka turi XIII a. ar XIV a. ranka rašytą pergamentą, kurio netgi tekstas galbūt yra įdomus, unikalus. Kai aprašinėjome šią knygą, bandėme internete suvesti keletą ranka rašytų frazių, kurias pavyko perskaityti. Pasirodo, kad tai – dvi sekvencijos – senovinės giesmės. Daugiau mums nepavyko nieko išsiaiškinti“, – apgailestauja S. Rankelienė.

Pasak jos, biblioteka tikisi, kad kas nors iš parodos lankytojų galbūt susidomės šiuo pergamentu ir šiam žmogui pavyks išsiaiškinti, kokiame amžiuje rankraštis parengtas.

Apdegusios knygos išsiskiria ypatingu bruožu

Kai kurios knygos iš pažiūros savo viršeliais atrodo paprastesnės – jos nėra paauksuotos ar aptrauktos oda. Viršeliams panaudoti, pavyzdžiui, paprasčiausi šiaudai, tačiau S. Rankelienė atkreipia dėmesį, kad viršelyje iš šiaudų sudėliota mozaika, kuri rodo kruopštų knygos savininko darbą.

„Labai kruopštus darbas. Gana vėlyvas, greičiausiai XIX a. pab. ar XX a. pr., tikriausiai paprasto žmogelio, valstiečio, šiaudais dekoruotas viršelis. Tai – maldaknygė. Manytina, kad šios knygutės buvo populiaraus, plataus vartojimo. Žmogus, labai brangindamas, ją pasipuošė ir šiaudelius sudėliojo mozaikos būdu, juos nuspalvino“, – sako S. Rankelienė.

Dar viena įdomi parodos dalis – netikėti radiniai knygose. Čia galima pamatyti sutrupėjusį, dabar jau restauruotą kalėdaitį, adatą su siūlu. Taip pat – gyvūno kailiuką, įvairių dokumentų, laiškų nuotrupas. Viena didžiausių parodoje eksponuojamų knygų – nukentėjusi nuo gaisro.

„Gaisrai – viena didžiausių bibliotekų rykščių. Seniau būdavo daug karų ir kitų nelaimių – degdavo miestai. Yra buvę keli didžiuliai Vilniaus gaisrai. Vienos eksponuojamos knygos išdegęs vidurys. Ji labai įdomi tuo, kad užvertus nesimato, jog ji buvo patekusi į gaisrą. Jos viršuje yra maža skylutė. Greičiausiai ten įkrito kibirkštis, o po to knyga lėtai smilko“, – svarsto S. Rankelienė.

Ji pastebi ir įdomų degusių knygų bruožą – jose nėra pelėsio ar kitų biologinių darinių, kurie atsiranda senose knygose.

Cenzūravo net ir V. Hugo „Vargdienius“

Kitos parodoje eksponuojamos knygos taip pat pajuodusios, bet ne nuo nuodėgulių. Jose juodai užtušuotos vietos, kurios netinkamos skaitytojui. Tai, pasak S. Rankelienės, buvo daroma ir grožinėje literatūroje.

„Tvarkingai užtušuota, kad nesimatytų jokių žodžių. Nepersišviečia, net žiūrint prieš langą. Bandėme. Eksponuojamas Victoro Hugo „Vargdienių“ egzempliorius. Cenzūruotoje vietoje V. Hugo aprašo revoliuciją – kaip sukilti. Jis kviečia ne maištauti, nes tai yra neverta dėmesio, [...] bet sukilti. Nežinome, kas tai padarė [cenzūravo – LRT.lt] – ar mūsų cenzūra, ar prancūzų leidėjai jau taip išleido“, – sako S. Rankelienė.

Eksponuojamos ir spalvingumu išsiskiriančios knygos. Jau spaustuvėje nuspalvinti leidiniai atsirado tik XIX a. pab. Iki to laiko, anot LRT Radijo pašnekovės, knygas spalvindavo arba knygrišyklų samdyti darbuotojai, arba kiekvienas žmogus tai galėjo padaryti pats. Turtingesni samdėsi dailininkus, kurie paveikslėlius netgi paauksuodavo, o vargingesni spalvinti bandė patys.

„Eksponuojama knyga apie kinų karo meną, kuri spalvinta rankomis, bet, matyt, savininkas buvo turtingesnis žmogus. Knygoje netgi paauksintos karo aprangos detalės. Matyt, turtingesnis žmogus pasisamdė dailininką, auksintoją. Dažus senais laikais gamindavo iš įvairių mineralų. Sutrindavo į miltelius ir maišydavo su jungiančia medžiaga. Dėl to spalvos šiuo metu yra tokios ryškios, kad net sunku patikėti“, – stebisi S. Rankelienė.

Dažniausiai, jos teigimu, buvo iliustruojami botanikos veikalai, zoologijos ar augalų katalogai. Tarp jų didelį populiarumą turėjo vaistinių augalų katalogai, tačiau S. Rankelienė pabrėžia, kad spalvinti iliustracijas dažniausiai imdavosi tik turtingieji. To nedarydavo netgi ir vaistininkai, kuriems vaistinių augalų knygų reikėdavo darbui.

„Vaistininko knyga nebūdavo nuspalvinta arba tai būdavo padaryta dalyje knygos. Eksponuojamoje knygoje matosi, kad jis tai darė pats, savo ranka, nes paveikslėliai su nelygiais kraštais, susiliejusios spalvos. Kai kur nėra labai gražiai nuspalvinta“, – konstatuoja S. Rankelienė.

Knygos vagims – prakeiksmai

Pagarba tekstui ir knygai – mūsų kultūros dalis, tačiau, ar dažnai kyla noras ne tik pasibraukti mintį knygoje, bet ir kažką įsirašyti ar net nupiešti? Pasirodo, skaitytojai tokių pagundų turėjo visais laikais. VU bibliotekos parodoje eksponuojama skaitytojo iliustruota Biblija. Taip pat – kulinarinėmis pastabomis išmarginta knyga. Neretai į brangiai kainavusias knygas jų savininkai įrašydavo ir grasinimus.

„Kad knygos niekas nevogtų, buvo paliekami užkeikimai. Pavyzdžiui, „Povilas Katkus (tikriausiai – savininkas): „Kas šią knygą pavogs, tas trejus metus pekloje kroks.“ Jeigu nenori trejus metus „pekloje krokti“, t. y. verkti, nevok knygos. Tokių knygų su užkeikimais yra daug įvairiomis kalbomis, panašiomis frazėmis – šios knygos savininkas, pavardė, vardas, prakeiksmas“, – pasakoja S. Rankelienė.

VU bibliotekos Smuglevičiaus salėje, eksponuojamos knygos parodo, kad kai kurios temos lieka aktualios iki šiol. Knygose rašoma apie XV–XIX a. gyvenusių žmonių pasaulio suvokimą, gyvenseną. Tuo metu buvo aktualu, kaip sveikai gyventi, praleisti laisvalaikį. Taip pat – medicinos atradimai ar gero elgesio manieros.

Paroda „Bibliotheca curiosa“ – „Įdomioji biblioteka“ – VU bibliotekoje veiks iki rugsėjo 10 d. Ši paroda surinkta, pasitinkant 445-ąjį VU bibliotekos gimtadienį. Bibliotekos įkūrimas siejamas su 1570 m. gegužės 12 d. įrašu Vilniaus generalinės kapitulos akte – Vilniaus jėzuitų kolegijai perduodama mirusio ir testamento nepalikusio Vilniaus vyskupo Jurgio Albinijaus knygų kolekcija. Tai sudarė VU bibliotekos branduolį. Per tuos šimtmečius, universiteto biblioteką veikė įvairūs istoriniai neramumai, niokojo gaisrai, tačiau šiuo metu Retų spaudinių skyriuje saugoma apie 160 tūkst. leidinių.

„Teatras yra piligrimystė, juk eini per mirusių žmonių gyvenimus, per muzikos istoriją. Bandai toje kelionėje pasitelkti, pasiremti į tuos žmones, kurie išlieka ir skamba. Jie iki šiol jaudina ir žadina tavo jausmus, mintis, praplečia pasaulėjautą. [...] Piligrimystė yra mūsų profesijos kraujyje“, – sako Nacionalinės premijos laureatas teatro ir kino režisierius Jonas Vaitkus, šiemet švenčiantis 70-metį.

Šio menininko kūryba žiūrovams sukelia pačias įvairiausias asociacijas, skatinančias giliai išjausti vaizduojamą kūrinį, atpažinti ženklus, prabylančius konkrečia mintimi. Režisierius J. Vaitkus užauginęs ne vieną teatro talentą. Jo vidinės disciplinos pavyzdys turėjo bene didžiausios įtakos būsimų jaunų aktorių ir režisierių savarankiškam tobulėjimui.

Kas buvo pirmieji režisieriaus Jono Vaitkaus aktoriai, patyrę jo režisūrinį braižą? Kokia muzikos, kino įtaka režisieriaus kūrybai ir kuriuos menininkus jis vadina savo Mokytojais? Kokas tradicijas puoselėja kūrėjas ir stengiasi perduoti savo auklėtiniams bei bendraminčiams?

Gegužės 20-ąją, per režisieriaus gimtadienio šventę, kurią vainikavo jo studentų, būsimų kino aktorių, egzaminas, susėdome su režisieriumi prof. J. Vaitkumi pokalbiui.

– Jūsų pirmieji aktoriai buvo Druskininkų gydytojai. Pasirinkote Aleksandro Korneičiuko pjesę „Platonas Krečetas“, kurioje kalbama apie gydytojų problemas. Ar prisimenate Druskininkų publikos ir pačių gydytojų reakciją, kai pasiūlėte šią pjesę?

– Iš dalies taip, prisimenu. Kai kurie iš jų gal mokykloje turėjo sąlytį su teatru, kai kurie dalyvavo kapeloje, kurią sanatorijoje įkūrė toks veiklus žmogus Bačiulis. Jie ir dainuodavo, ir šokdavo. Kadangi sanatorijos gydytojų kolektyvas buvo gana stiprus, pagalvojau, kad galima būtų suorganizuoti. Bet buvo žmonių ne tik iš tos sanatorijos. Man pavyko padaryti viską iki galo.

– Bet kaip įkalbėjote gydytojus vaidinti?

– Nežinau, tikrai neprisimenu, ką jiems sakiau. Galbūt jie matė kažkokius mano darbus: aš kaip aktorius truputį ten padėdavau, grodavau, aktyviai dalyvavau kultūrinėje programoje. Kartu ir atviravau, kad noriu studijuoti režisūrą Peterburge (tada – Leningrade), kad man tai labai svarbus darbas. Jie atsiliepė į mano kvietimą ir ištvėrė tas repeticijas. O žiūrovai buvo ir gydytojai, ir Druskininkų žmonės, ir visas turizmo biuras. Neblogai ten pavyko. Atrodo, kaip scenografas man padėjo Adelbertas Nedzelskis. Tai buvo pirmas geras pasitikrinimas – ar sugebu įtikinti žmones, nueiti iki galo, įtikinti idėjos prasme.

– Galima sakyti, kad tuomet, dar ruošdamasis stoti į Leningrado valstybinį teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, visuomenei prisistatėte kaip režisierius, tik be diplomo. Šis spektaklis  patvirtino, kad pasirinkote teisingą kelią?

– Manau, kad taip, nes ten aš ir suvokiau, kad man įdomu tai daryti, kalbėti su žiūrovu per pjesę, per literatūrinę medžiagą, per aktorius, per muziką, per žodį, per dailę . Manau, tai ir buvo postūmis rinktis būtent režisūrą. Nors galvojau, kad ir aktorystė būtų neblogai, bet jaučiau, kad turiu daug silpnybių, trūkumų, kurie neleistų būti tikrai labai geru aktoriumi.

– Manau, kad daugelis paprieštarautų, nes studentai ne sykį kvietė Jus filmuotis, matė kitų režisierių kino filmuose, bet Jūs vis dėlto suabejojate savo talentu?

– Abejojau, nes tai – trumpos distancijos, daugiau etiudai. O ilgam bėgimui reikia kitokio pasiruošimo, kitos technikos, savijautos, profesionalių savybių, kurių įgyti nėra taip paprasta. Aš specialiai to nesimokiau.

– Ilgas bėgimas yra teatrinis?

– Taip, teatrinis, nes buvo tokių bandymų. Vieną sykį Rusų dramos teatre „Svajonių piligrime“ pakeičiau Kybartą, kai kažkas atsitiko ir jis negalėjo. Dar kažką dariau, bet tai buvo tik iš būtinybės, gelbstint situaciją.

– 1962 m. įstojote į Vilniaus kultūros ir švietimo technikumą, bet buvote pašauktas į sovietinę armiją ir Možaisko karinėje oro akademijoje įkūrėte estradinį ansamblį. O 1966 m. pradėjote dirbti Druskininkų „Vilniaus“ sanatorijoje ir ten su Lietuvos estrados legenda Miku Suraučiumi subūrėte muzikinį ansamblį BASSVIM.

– Plaukiantis autobusas. Pirmos raidės mūsų dalyvių.

– Kuriuo instrumentu Jūs grojote?

– Po truputį visais, net būgnus mušiau. Man labai patinka muzika, bet kažkokie dalykai, negauti vaikystėje, ir trukdo, pavyzdžiui, kad galėčiau groti, nėra žinių, praktikos. Taigi čia buvo kaip bandymas išnaudoti tą laiką ir kartu padėti Mikui visa tai organizuoti.  Paskui jau jis pats įkūrė ir labai sėkmingai vadovavo ansambliui. Mes ir dabar palaikome ryšius, susibėgame kartais. Bet anas laikas irgi buvo geras, pirmiausia – dėl darbo: supranti, kad, kiek įdėsi darbo, tiek ir turėsi, kiek pasieksi pats arba su ansambliu, tiek atsako ir gausi iš žiūrovo. Tai davė teigiamų dalykų: ir kolektyve jauti, kaip reikia gyventi, kaip sugyventi, kaip mokėti juos patraukti arba įtikinti. Daug buvo idėjų. Ir „Dekameroną“ norėjome su Miku Suraučiumi pastatyti, aš buvau ir libretą parašęs, bet taip ir nepavyko to įgyvendinti, nes „per aštrus“ sovietmečiu buvo. Paskui ir lėšų nebuvo, viskas brango, brango. O šiais laikais aš plūkiuosi su „Egle žalčių karaliene“, nes mums reikia apie 400 tūkst. litų geriems įrašams, geriems muzikantams, scenografams, instaliacijoms, šviesos ir garso technikai. Bet vis tiek pabandysime įgyvendinti.

– Režisieriau, kaip keitėsi Jūsų požiūris į muziką spektakliuose?

– Muziką aš įsivaizduoju kaip antinomijos dalyką. Ji, jeigu yra, spektaklyje turėtų būti ne tik girdima, bet ir matoma arba jaučiama kvapuose. Ji turi sukurti ne tik nuotaiką, bet ir  sukelti matymo, atmosferos, nuotaikos, perspektyvos įspūdį. Noriu pasiekti, kad ir žmogaus balse jaustųsi tie kiti dalykai, kad dailė sukeltų kažkokį kitą įspūdį, kuris kažką primena, sukelia vizijas, prisiminimus arba kokią kitą reakciją. Taigi man muzika labai svarbi ir per repeticijas, nes kuria tam tikrą nuotaiką. Nors kai kada norisi visai be muzikos: jei tekstą, kūrinį perteikti sugebu per aktorių balsus, mizanscenas, plastiką, galima ir kitokia linkme eiti.

– Per vieną paskaitą kompozitorius Feliksas Bajoras pasakė, kad, jei išėjęs iš spektaklio prisimeni muziką, vadinasi, šis pastatymas neturi visumos. Įdomi Jūsų, kaip režisieriaus, nuomonė. Nors sakote, kad muzika ir dailė turėtų sukelti papildomą poveikį, bet mes kalbame apie spektaklį kaip apie visumą.

– Taip, negali išlįsti kažkokių dalykų, kurie atsimenami, o visuma tarsi išnyksta, dingsta. Feliksas teisus. Manau, kad kiekvienas spektaklio komponentas turi turėti savo vietą ir neturi užgožti kažko kito. Bet tą pusiausvyrą nėra taip paprasta sukurti. Kartais už muzikos pasislepi (padarai garsiau, ilgiau, daugiau, netgi kartoji kažką), bet tai tik iš negebėjimo atrasti pusiausvyros. Ne kiekvienas spektaklis pavyksta: viename spektaklyje labiau viena, kitame – kita, trečiame aktorius silpniau dirba. Tada kitą pusę paspaudi. Taigi tokių atitikmenų spektakliuose būna ne taip dažnai, ne tiek daug buvo ir mano gyvenime.

– Studijuodamas Leningrade pas profesorių Zinovijų Korogodskį, į rusų kalbą išvertėte ir su profesoriaus Vasilijaus Merkurjevo studentais pastatėte Juozo Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“. 1973 m. priešdiplominę praktiką atlikote Panevėžio dramos teatre. Tuo metu Jums teko stebėti Juozo Miltinio repeticijas statant Augusto Strindbergo „Mirties šokį“. Kokius bendravimo su kūrybiniu kolektyvu principus išsigryninote?

– Tuo metu J. Miltinis aktoriams jau sakydavo daugiau monologą, neanalizuodavo. Ir aš supratau, kad vis tiek tuose monologuose jis paliečia aktoriaus problematiką: ko jam trūksta, kas neįtikina, kodėl taip yra. Protingi, imlūs žmonės monologe atrasdavo dalykų, koreguojančių elgseną, supratimą apie personažą. Ir pagalvojau, kad pastabos neturi užgožti aktoriaus galvojimo proceso, jis turi truputį ir pasikankinti svarstydamas, ką čia nori pasakyti, kur tai veda ir kur rasti atspirtį, kad spektaklio audinys pavirstų tikra tiesa ir tikru įtaigiu žodžiu. O rusiška mokykla daugiausia renkasi konkretybes, mizanscenas, teksto ir įvykio analizę ir t. t., kaip Stanislavskis siūlė daryti. Kadangi mano pedagogas buvo gana stiprus kaip medžiagos traktuotojas, tai viską praplėtė, ir aš gretindamas visur rasdavau gerų dalykų, nes aktoriai labai įvairūs: yra intuityvių, kuriems nereikia nieko ypatingo kalbėti, yra žmonių, tikslių, racionalių, jiems reikia tikslesnio piešinio, kad jie suvoktų spektaklio žanrą, esmę. Taigi tas periodas davė man labai daug. Be to, aš praėjau tuos universitetus būtent skaitymo prasme. Gyvenau pas amžinatilsį Matą Melėną, aktorės Dalios Melėnaitės tėvą. Jis universitetą baigė Vokietijoje, o dirbo paprastu sargu ar kuo ten... Vakarais skaitydavome Karlą Jaspersą, Augustą Strindbergą, Henriką Ibseną . Jis vertė iš vokiečių kalbos S. Kierkegaardą ir kt. Daug išminties iš to žmogaus pasisėmiau.

– Jis buvo irgi Jūsų mokytojas?

– Galvoju, kad taip.

– 1982 m. rugpjūčio 30 d. savo dedikacijoje J. Miltinis rašo: „Mano brangiausiam Joneliui Vaitkui, mano mokiniui ir mokytojui, kurį labai myliu ir kuriam linkiu visad kūrybiškai ir šviesiai reikštis ir išsireikšti. P. S. Ką užsimirši, tegu balandžiai šnipšteli į ausį.“ Bet sklando legenda, kad vieno pobūvio teatre metu Jūs kėlėte taurę ir pasakėte tostą už J. Miltinį: už aktorių neapykantą Jums. Kas čia buvo?

– Nelabai tikslus tas žodis „neapykanta“, „neabejingumas“ tikslesnis žodis. Kiek supratau iš aktorių, jiems trūko konkretumo, aiškumo, ką jis turi omenyje ir ko nori. Visą laiką būdavo virpulys, kuris kėlė kūrybinę įtampą bandant sau atsakyti, kaip, kas dar negerai. Tai „duodavo nervą“ ir per patį spektaklį, nes J. Miltinis visada žiūrėdavo spektaklius ir aptardavo eidamas karštomis pėdomis. Jo gebėjimas išlaikyti įtampą tarp nežinios ir noro atspėti, ko siekia jis savo kalbomis ir pamąstymais, ir sudarydavo labai gerą kūrybinę atmosferą.

– Kodėl per repeticijas lipdamas į sceną Jūs nusiaunate batus?

– Scenoje vyksta žmogiško gyvenimo istorijos. Vis tiek – tai ne gatvė. Kai buvau Japonijoje, mes visi nusiaudavome batus ir eidavome treniruotis į tą erdvę, kuri iš karto pasidarydavo tarsi sakralesnė, rimtesnė. Ne taip, kad ateini kaip iš gatvės ir, nieko nenusimetęs, mosikuoji rankomis arba kalbi. Yra slenkstis, išlieka barjeras, kad scenoje negalima šnekėti pašalinių dalykų, negalima juokauti, negalima būti ne spektaklio medžiagoje, apkalbinėti ir pokštauti. Tai man išliko nuo J. Miltinio laikų ir manau, kad taip ir turi būti.

– Daivos Šabasevičienės knygoje apie Jus „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ vieną įvykį prisimena Jūsų mokinys Oskaras Koršunovas. Tai buvo 2003 m. Osle, teatralų kavinėje, kuri itin populiari tarp įvairių sričių menininkų. Anot O. Koršunovo, Jums įėjus į kavinę, lankytojai atsistojo. Kodėl jie atsistojo?

– Nežinau, gal tuo metu buvo daugiau žmonių, su kuriais dirbau: vis tiek – 9–10 metų, ir penki režisieriai yra baigę su mano dalyvavimu, beveik kiekvienais metais stačiau diplominius, o kai aktoriai ateina į tą diplominį, suvažiuoja visų teatrų vadovai ir stebi, kas ką vaidina. Matyt, ir tas turėjo reikšmės. Be to, mūsų santykiai buvo labai gyvi ir gana konfliktiški, nes man nepatiko jų išlepimas, išglebimas, savęs priežiūra: čia nespėja pabūti, o jau reikia kažkur bėgti. Bet visa tai kažkaip suderinome ir galų gale gaudavome rezultatą, kuriuo jie būdavo patenkinti. Jie jautė, pamatė kažkokią naują savo pusę per mūsų bendravimą statant tam tikrą medžiagą. O medžiagas aš visą laiką stačiau gana stiprias. A. Čechovas, H. Ibsenas, W. Shakespeare`as ir kt. Brownas, kuris verčia W. Shakespeare`ą parašė, kad patį įdomiausią „Hamletą“ matė būtent ten. Nežinau, ką jis ten pamatė, bet buvo ir tokių bandymų.

– Norėčiau pakalbėti apie kitą meno sritį. 1978 m. Jūs išvykote mokytis kino režisūros į Maskvos aukštesniuosius dvimečius scenaristų, režisierių kursus. Pažinti kino meną Jums padėjo dėstytojai Andrejus Tarkovskis, Vytautas Žalakevičius bei kiti.

– Taip pat ir Emilis Lotianu, čigonų tautybės režiserius.

– Kodėl tada pasirinkote kiną?

– Išvažiavau, nes negalėjau būti Kaune, prasidėjo tokie sunkūs laikai. Kauno dramos teatre tada dirbo amžinatilsį Vytautas Čibiras, jis turėjo konfliktų su kolektyvu. O dalis kolektyvo norėjo mane išnaudoti kaip tam tikrą kozirį, kad V. Čibiras paliktų teatrą. Labai nenorėjau intrigose dalyvauti ir išvažiavau mokytis. Mokydamasis dar pastačiau ir spektaklį. Kinas man padarė didelę įtaką, nes žiūrėjau daug filmų, o A. Tarkovskio, V. Žalakevičiaus, E. Lotianu ir A. Mittos paskaitos suteikė tarsi naują požiūrį į teatrą: šiek tiek dirbti žiūrint kino akimis ir daryti fragmentiškumą, askezę, greitą montažą. Tai buvo labai įdomus periodas. [...] Bet aš nenorėjau pasidaryti grynuoju kino režisieriumi, galbūt ir negalėjau, nes mano supratimas kitoks, bet tam tikras temas, išraiškos priemones, kaip tam tikrą emocinį lauką, kurio trūko, kiną aš naudoju teatre. Galbūt vienas pirmųjų tai padariau. Nežinau, gal ir yra kažkas kita, bet „Kaligulą“ kūriau su kinu. Man tai buvo kaip pabandymas iš visai kitos pusės, paieška ir įgyvendinimas tų dalykų, kurių negalėjau įgyvendinti teatre.

– 1986 m. sukūrėte „M. K. Č. Zodiakas“, 1988 m. buvo „Don Žuanas“, 1989 m. – „Pabudimas“, 1990 m. – „Strazdas – žalias paukštis“, 2001 m. – „Vienui vieni“. Dabar ruošiatės filmui apie Salomėją Nėrį, tačiau atstumas nuo 2001 m. iki 2014 m. gana didelis, taip pat ir po 1990-ųjų buvo dešimtmetis. Kodėl?

– Po „Vienui vieni“ man gimė idėja sukurti kino serialą „Laisvės kaina“, kuris apimtų  1916–1991 m. laikotarpį. Jau buvo sudaryta grupė, temos, buvo aprašymai, sutarta su režisieriais, kas kokią temą ims. Bet aš labai daug laiko pateriojau eidamas per ministerijas, ministrų tarybas, premjerus, prezidentus, siūlydamas padaryti, kad tai būtų valstybinis užsakymas, kad to meto Lietuvos istorijos kiekvienam svarbiam įvykiui tektų bent po valandą. Bet  tą projektą visiškai užblokavo. Nei R. Paksas, nei K. Čilinskas, kuris tuo metu dirbo, nei ministrai – niekas nepalaikė, vengė, nemanė, kad tos temos yra svarbios. Man susidarė toks įspūdis, kad visi turi kažkokių slaptų minčių, slaptų ryšių arba netgi nusikaltimų ir nenori tos temos liesti, netgi vengė apie tai kalbėti. Mane taip išeliminavo iš to proceso, ir tada mečiausi į teatrą.

– Ruošdamasi pokalbiui vėl atsiverčiau D. Šabasevičienės knygą „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“. Turbūt esate vienas iš nedaugelio pripažintų Lietuvos režisierių, kurio biografijoje itin ryški piligrimystės linija. Kaip galėtumėte nusakyti piligrimystės įtaką Jūsų kūrybai?

– Manau, kad piligrimystė labai archajiškas dalykas, nes žmonės keliavo, susitikinėjo vieni su kitais per amžius. Kelionės duodavo ir labai gerų dalykų, ir labai baisių. Piligrimystė per gyvenimą suveda su labai daug žmonių, kaip ir aš dirbau su labai daug teatrų ir kolektyvų. Ir nepasakyčiau, kad galiu kažką išskirti, kad tas blogas arba tas nereikalingas. Visi jie įnešdavo korekcijų į mano gyvenimą ir temos, ir patirties prasme, ir suvokimo, kas tai yra. Teatras ir yra piligrimystė, juk eini per mirusių žmonių gyvenimus, per muzikos istoriją. Bandai toje kelionėje pasitelkti, pasiremti į tuos žmones, kurie išlieka ir skamba. Jie iki šiol jaudina ir žadina tavo jausmus, mintis, praplečia pasaulėjautą. Žinoma, kad tai ir yra piligrimystė, todėl tie susitikimai labiausiai ir moko, nes, kai imi vieną kūrinį, jis prikelia dar dešimt. Piligrimystė yra mūsų profesijos kraujyje.

– Dėkoju už pokalbį.

Išmokti bet kurią kalbą nesudėtinga, svarbiausia tai daryti įdomiai ir nesėdėti prie nuobodžių pratimų, sako poliglotas, filosofijos mokslų daktaras Gediminas Degėsys. „Visuomet klausausi dainų, bandau išsiversti, suprasti. Pamažu prisijaukinu kalbą, vis daugiau sužinau, pabandau ištarti žodį, paskui – žodžių junginį, paskui – sakinį“, – pasakoja jis.

Keliolika užsienio kalbų mokantis G. Degėsys prasitaria, kad iki šiol kalba puikia dzūkų šnekta, o su savo močiute visada kalbėjo tik dzūkiškai: „Atsimenu, kai su močiute keliavome po Suvalkiją, ji pasakė: „Dzievuliau, šitokios lygumos, taip kap cia gerai jiem gyvenc, ir tam arklukui nesunku plūgucį traukt.“

– Jūs mokate keliolika užsienio kalbų. Kaip kalbos atėjo į Jūsų gyvenimą? Kada supratote, kad kalbą išmokti nėra labai sudėtinga?

– Kalbą išmokti nesudėtinga tada, kai jau turi pagrindus, kai esi įgudęs mokytis gramatikos, pajusti, kaip formuojami nauji žodžiai. Kad kalbos man patinka, supratau ankstyvoje vaikystėje. Prisimenu, kai suvažiuodavo mano pusbroliai, kiti vaikai ir susirinkdavome žaisti, aš kurdavau kalbą ir visus versdavau mokytis mano sugalvotų žodžių.

– Žmonės mokosi prancūzų, anglų, vokiečių, galų gale kinų kalbos. Jie tikisi keliauti po tas šalis, gal dirbti. Jūs mokate keletą Afrikos kalbų, o zulų, suahelių kalbas dėstote Vilniaus universitete. Kam Jums jų prireikė?

– Manau, kad žmones sugadino žodis „motyvacija“. Jokios motyvacijos neturėjau, man niekada niekas nesiūlė, nereikalavo mokytis kalbų. Su suahelių kalba susidūriau, kai, studijuodamas Romoje, Laterano universitete, susipažinau su ten studijavusiais afrikiečiais. Su jais ir pradėjau mokytis. Man tiesiog buvo labai gražu. Manau, kad dažnai tėvai vaikams įkala į galvą „na, nėra motyvacijos“... Vaikai perima tokią dvasią – gal nereikia, čia niekam nereikės... Tokiu atveju būčiau jokios kalbos neišmokęs, nes niekas niekada nereikalavo išmokti, išskyrus mokykloje. Manau, pirmiausia turime žiūrėti, kas mums gražu, patrauklu. Taip ir apie darbą galime jauniems žmonėms kalbėti – juk būsi laimingas, jei dirbsi įdomų, malonų darbą.

– Zulų ir suahelių kalbų universitete mokosi studentai. Kur jie žada jas panaudoti? Ar jie ketina važiuoti į Afriką ir ten kurti verslą, gal savanoriauti?

– Studentų visada paklausiu, kodėl jie pasirinko šias kalbas, nes jos – laisvai pasirenkamas dalykas. Yra studentų iš įvairių fakultetų. Iš Medicinos fakulteto ateina nemažai medikų, nes jiems yra ypač daug galimybių ir jie labai pageidaujami Juodojoje Afrikoje kaip savanoriai. Kiti studentai, pavyzdžiui, matematikai, fizikai, domisi, nes apie tai nieko nėra girdėję. Jie sako „oi, įdomu, kokia čia kalba, kaip čia jos reikės mokytis“. Bet dažniausiai studentai galvoja apie savanorystę.

– Kada suprantate, kad norite mokytis naujos kalbos? Kai jau nusprendžiate, kad mokysitės, kaip tai darote? Gal turite savo metodiką: klausotės dainų, žiūrite televizorių, einate į kursus?

– Kalba į mano gyvenimą ateina kaip naujas žmogus. Nebūna, kad tiesiog nutariu mokytis kažkurios kalbos. Tokiu atveju ji man neprilimpa ar kažkas sutrukdo. Kalba visuomet ateina netikėtai. Pavyzdžiui, per paskutinę kelionę po septynias Afrikos valstybes dalyvavau ekspedicijoje „Septynios Afrikos“ ir išgirdau volofų kalbą, kuria daugiausia kalbama Senegale ir aplinkiniuose kraštuose. Labai graži, labai skambi kalba. Užsirašiau vieną kitą žodį, man labai patiko ir pagalvojau, kad reikėtų ateityje pasigilinti, nes yra labai gražių dainų, poezijos.

Kaip aš mokausi? Mokausi labai linksmai ir įdomiai. Manau, kad visi turėtų taip mokytis, nebent patinka sėdėti prie stalo ir atlikti nuobodžius pratimus. Visuomet klausausi dainų, bandau išsiversti, bandau suprasti. Pamažu prisijaukinu kalbą, vis daugiau sužinau, pabandau ištarti žodį, paskui – žodžių junginį, paskui – sakinį. Mėginu kokį nors filmą parsisiųsti. Jei filmas patinka, žiūriu jį daug kartų, kol beveik viską suprantu. Kalbos mokymasis turi teikti malonumą. Man atrodo, kad dar liko iš anų laikų atėjęs požiūris į kalbą. Nors iš Vakarų kraštų atsiųsti anglų, prancūzų kalbos vadovėliai linksmi, bet mūsų dėstytojai ir mokytojai (gal daugiau, sakyčiau, mokytojai) yra senesnės mokyklos. O vaikui norisi mokytis linksmai. Tie vadovėliai mus linksmina, bet, kaip aš sakau, dažnai nuliūdina mokytojai.

– Esate ne tik poliglotas, bet ir filosofijos mokslų daktaras. Kaip dera filosofija ir kalbos?

– Labai dera, nes XX a. filosofija daro esminį posūkį į kalbą. Juodosios Afrikos kraštai neturėjo rašto kultūros, tad, tyrinėjant jų mąstymo tradicijas, daug kas atskleidžiama per kalbą, meną. Net galima rasti įvairių autorių raštų, kuriuose analizuojami tautos charakterio bruožai. Labai įdomių dalykų galima atskleisti. Tarkim, lietuvių kalboje yra daugiau nei 100 žodžių arkliui pavadinti. Tai ženklas, kad mes esame artojų tauta. Sibiro tautelės, pavyzdžiui, eskimai, daugybe žodžių nusako baltą spalvą, nes ten daug sniego: yra baltas, balkšvas, baltas į geltonumą,  baltas į mėlynumą... Afrikos tautelės – taip pat. Tos gentys, kurios gyvena džiunglėse ar miške, daug žodžių turi pavadinti džiunglėms ir miškui.

– Dėstote universitete, esate parašęs kalbos vadovėlių ir mokote mokinius. Kokie Jūsų mokymo metodai? Ar tokie pat linksmi?

– Taip, į kalbų pasaulį stengiuosi vesti linksmai: žiūrime filmus, verčiame. Naudojame vieną kitą vadovėlį, jei reikia tekstuką paskaityti. Būna, kad ir eilėraštį išmokstame, dainelę dainuojame. Viskas labai priklauso nuo mokinio. Aš turiu savo požiūrį į kalbą, kaip jos mokytis ir ją pajusti, bet visuomet atsižvelgiu į mokinį. Jei ateina vyresnio amžiaus mokinys, paklausiu, kuo jis domisi, ką mes galime paskaityti. Kitiems, pavyzdžiui, nepatinka filmai – tada stengiamės daugiau skaityti, klausyti.

– Esate sakęs, jei tėvai nori padovanoti vaikams dovaną, tegul dovanoja kalbas. Nuo kelerių metų jau galima pradėti vaikus mokyti kalbų? Ar galima mokyti iš karto kelių kalbų, ar pirmiausia reikia išmokti vieną kalbą ir tada pereiti prie kitos?

– Mokyti reikia kuo anksčiau, nes vaikai labai gerai gaudo kalbų bangas, gali labai gerai išmokti tarimą ir kalbėti be akcento. Kai vaikas pradeda ką nors tarti lietuviškai, jau galima pradėti mokyti kitos kalbos. Tuo atveju net nereikia mokytojo, imtis tam tikrų priemonių ir patys pradėti procesą gali tėveliai. Paskui, nuo kokių 5–6 metų, jau būtų gerai mokytojas. Vėliau galima mokytis dar vienos kalbos. Tikrai netiesa, kad vaikui kita kalba kliudys, jis maišysis. Atvirkščiai – lygindamas su kita kalba, geriau suvoks pirmąją arba antrąją, nes kalbos, ypač Europos, turi labai daug panašumų: dažnai galūnės būna panašios (pavyzdžiui, kokia nors raidė atsikartoja galūnėje) arba koks nors žodis prasideda s raide (tarkim, „saulė“ beveik visose Europos kalbos prasideda s).

Kai tėvai sako, kad pirma vaikas turi išmokti anglų, galiu pasakyti tik tiek, kad anglų jis mokysis iki gyvenimo galo. Tai reiškia – antros kalbos niekada ir nebus. Neužmirškime, kad šių dienų daugiakalbiame pasaulyje anglų kalba tikrai nėra ta pirmoji kalba, kuria kalba visi be išimties. Taip, ji labiausiai pasaulyje paplitusi kalba, bet vis tiek daugelis žmonių gimtąja kalba šneka daug geriau negu angliškai. Netgi jei Turkijoje ar Egipte pamėginsite plėtoti kokią sudėtingesnę temą, tikrai susidursite su bendravimo problemomis. Todėl rekomenduoju mokyti ir antros kalbos, o paskui,  10–12 metų, galima ir apie trečią pagalvoti.

– O gimtąją kalbą ar gerai mokate?

– Manau, kad neblogai, ir lietuvių kalbą labai myliu. Kai gyvenau Italijoje, vedžiau lietuvių kalbos kursus. Tuomet supratau, kokia ji sudėtinga, kaip prie veiksmažodžių pridedami įvairūs priešdėliai, kaip keičiasi žodžių prasmės. Lietuvių kalba be galo graži. Daug metų dirbau turizmo srityje su užsieniečiais – iš jų girdėdavau, kokia skambi mūsų kalba. Beje, noriu pasigirti, kad iki šiol kalbu puikia dzūkų šnekta – su amžinatilsį savo močiute visada kalbėjau tik dzūkiškai.

Mano bičiulis Stasys paklausė, kodėl aš į jį visada kreipiuosi „Stasiukai“. Aš dažnai žmones šaukiu mažybiniais, maloniniais vardais. Net katiną mažybiniu vardu šaukiu. Tada pagalvojau kodėl.  Matyt, dėl to, kad gimiau ir augau Dzūkijoje. Nuvažiuodavau į kaimą, o močiutė sakydavo: „Slugela, paimk kašikucį, nueik, karvukei žolukės papjausi.“ Matot, kaip gražiai skamba? Močiutė visada taip kalbėjo. Ir dabar, kai būnu Dzūkijoje, atkreipiu dėmesį, kad žmonės vartoja labai daug mažybinių, maloninių daiktavardžių. Beje, lietuvių kalba gali tuo didžiuotis, nes ne visos kalbos turi mažybines formas. Kitose kalbose dažnai būna atskiras žodis, o mes iš kiekvieno žodžio, naudodami priesagas, galime padaryti mažybinius, maloninius daiktavardžius. Tai, kaip minėjau, atsispindi žmonių charakterį. Dzūkai paprastai – linksmi, draugiški žmonės, ir mūsų gamta linksma, [aplink] kalneliai. Atsimenu, kai su močiute keliavome po Suvalkiją, ji pasakė: „Dzievuliau, šitokios lygumos, taip kap cia gerai jiem gyvenc, ir tam arklukui nesunku plūgucį traukt.“