Lygių galimybių kontrolierė, vykdydama akciją „Kaina neturi lyties“ reikalauja grožių salonų keisti kainodarą, kad mažiausia paslaugos kaina vyrams ir moterims nesiskirtų.

– Ar pritariate idėjai, kad vyrų ir moterų kirpimas turėtų kainuoti vienodai?

– Vien fiziologiškai mes esame skirtingi. Kainos turbūt bet kokiu atveju turėtų skirtis visiems vien dėl to, kad paslaugos yra visiškai nevienodos. Vyriškas kirpimas yra išties sudėtingas.

Kaip žinia, dabar Lietuvoje yra didžioji, smagioji barzdaskučių banga – vyrai eina į barzdaskučių salonus kirptis, tvarkytis barzdų, tvarkyti savo išvaizdos. Tai užima labai daug laiko, reikalauja labai daug įgūdžių iš to, kas suteikia paslaugas. Ko gero, Lietuvoje meistrai pradėjo vertinti savo darbą – kiek jie dirbo, tiek ir paprasto už paslaugas.

Moterų kirpimas, dažymas ir visa kita reikalauja didelių žinių, didelių pastangų, kad būtų geras rezultatas, kad suteiktos paslaugos rezultatas būtų akivaizdžiai gražus ir reprezentuotų suteiktą paslaugą.

Turbūt tos kainos visame pasaulyje skiriasi. Net nežinau, kodėl dabar pas mus iškilo tokios problemos ir sukėlė tiek audrų. Kalbos apie tų kainų suvienodinimą keistos. Manau, kad kainos neturėtų būti suvienodintos.

Galbūt Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba [siekia], kad neatsirastų tos eilutės „vyriškas kirpimas“ ir „moteriškas kirpimas“. Mes tas eilutes galime panaikinti, bet suvienodinti kainas – vargu.

– Lygių galimybių kontrolierė kalba apie tą minimalią kainą, t. y. patį paprasčiausią vyro kirpimą ir moters plaukų galiukų kirpimą. Ar ir tokiu atveju kainos skiriasi priklausomai nuo to, ar klientas vyras, ar moteris? Ar vis dėlto tas pats paprasčiausias pakirpimas visiems būna vienodas?

– Žmogus visiškai neturi kompetencijos ir supratimo apie tai, kas kalbama. Galiukų pakirpimas ir paprastas vyriškas kirpimas – nieko čia nėra paprasto. Net ir su mašinėle kerpant vyrą paslauga vis tiek turi būti atlikta profesionaliai. Tikrai ten bet kaip niekas nekerpa, nekerpa taip, kaip sugalvojo.

Net neįsivaizduoju, kaip galima suvienodinti kainas ir parašyti lygybės ženklą tarp vyriškos ir moteriškos procedūros, net tarp, kaip jie įvardija, paprastų dalykų.

Tuos pačius galiukus pakirpti... galiukų pakirpimas irgi yra iš tiesų sudėtingas darbas: reikia išplauti galvą, ištiesinti plaukus, galų gale – tuos galiukus reikia lygiai nukirpti. Net neįsivaizduoju, kaip galima suvienodinti kainas ir parašyti lygybės ženklą tarp vyriškos ir moteriškos procedūros, net tarp, kaip jie įvardija, paprastų dalykų. Tai yra visiškai skirtingi dalykai.

Kodėl mes nueiname į parduotuvę ir matome, kad yra vyriškos ir moteriškos kojinės? Juk nerašo „kojinės“ ir neieškome skirtumo tarp kojinių. Vis tiek aš niekaip nesuprantu, kodėl dabar reikia suvienodinti tą poziciją. Man tai keisčiausia.

Kalbėkime tada ir apie vaikų kirpimą. Vaikas yra iki 16–18 metų. Paauglys ateina su galva, kurią būtina išplauti, būtina sutvarkyti. Tai negali pasakyti, kad už tai paimsi kaip už paprastą vaikišką kirpimą – du ar penkis eurus. Būna, kad atsiveda mažiuką vaiką, visišką leliuką ir prašo nukirpti tuos kelis plaukučius.

Žinote, čia yra tokia specifika, kainų skirtumai tiesiog atsiranda dėl paslaugos, dėl to, kiek laiko užtrunka ją suteikti, nuo panaudotų medžiagų, galų gale, nuo meistro kvalifikacijos. Visos priemonės kiekvienam kirpėjui kainuoja.

Jeigu reikia, galima padaryti, kad neatsirastų eilutės „moteriškas kirpimas“ ir „vyriškas kirpimas“, kad nebūtų tokios diskriminacijos, bet, jeigu yra nors mažytis noras, kažkoks planas tarp eilučių padaryti vienodas kainas, manau, bus daug nepasitenkinimo. Man jau dabar kolegos rašo ir klausia – gal pradėkime rinkti parašus peticijai, nes niekas nesutiks su šiuo suvienodinimu.

Juk negalime pasakyti, kad minutė kainuoją eurą. Tai keistai atrodytų, sutikite su manimi. O kaip įvardyti tas kainas ir tą skirtumą? Žinote, yra labai daug salonų su skirtingomis kainomis. Galų gale, skiriasi tų salonų kategorijos, patys meistrai nevienodi. Juk Lietuvoje turime ir pasaulinio garso kirpėjų, turinčių pripažinimą. Jie išties ima tokias sumas, kurios jiems atrodo adekvačios už jų darbą.

– Ar šios problemos neišspręstų, sprendimas kainoraštyje nurodyti, kad kirpimas kainuoja „nuo 5 eurų“? Tada jau kirpėjas pritaikytų galutinę kainą.

– Manau, kad tai būtų pats teisingiausias variantas. Manau, daugelis pasinaudojo mano šiuo patarimu, nes ir mūsų salone yra nurodyta – „kirpimas nuo 5 iki 25–35 eurų“ – be jokių įvardijimų, ar tai moteriškas, ar vyriškas, ar dar kažkoks kirpimas.

Iš tikrųjų būna, kad žmonės ateina su tokiais sudėtingai tvarkomais plaukais, kad kartais kirpimui skiri ne valandą, o dvi. Gali būti ir tokios eilutės kainoraštyje: „trumpų plaukų kirpimas“, „pusilgių plaukų kirpimas“... Gali atsirasti tokios eilutės, neįvardijant, ar tai yra vyriškas, ar moteriškas kirpimas. [...]

Mes nuolat turime atlaikyti uraganus. Mūsų asociacija priklauso pasaulinei asociacijų šeimai ir Europos Sąjungos organizacijai, kuri vienija visas asociacijas. Mes ten daug kartų apie tai diskutavome. Visur iškyla šis klausimas dėl diskriminacijos. Bes vis tiek Europos narės yra pasakiusios – tai kiekvienos [šalies] vidaus reikalas. Numesti nutarimą, kad dabar visi turi suvienodinti kainas, nelogiška. Niekas nesakė, kad būtina suvienodinti kainas tarp vyro ir moters.

– Koks tai laiškas? Koks jo turinys ir kokia žinia Europai?

– Šis laiškas, galima sakyti, yra tipiškas viduramžių valdovų elgesio išraiškos pavyzdys. Iš tikrųjų tame laiške kreipiamasi į krikščioniškus miestus, visų pirma – Hanzos miestus. Miestiečiai kviečiami atvykti, jiems žadamos palankios sąlygos, užsimenama apie tam tikrus valdovo krikšto ketinimus.

Taip pat, galima sakyti, vykdoma kontrpropaganda tai propagandai, kuri apie Lietuvą buvo skleidžiama Vakaruose, kad Lietuvos gyventojai yra barbarai ir visa kita. Šiame laiške matyti pirmieji atsako ženklai – Gedimino laiškuose būtent ordinas apkaltinamas kaip ta institucija, kuri pati naikina bažnyčias, ta institucija, kuri prekiauja išmaldomis ir t. t.

Tai iš tikrųjų vienas iš Lietuvos bandymų atsiverti pasauliui, vienas iš bandymų spręsti tiek politinius, tiek ekonominius klausimus, kurie buvo aktualūs to meto Lietuvoje, t. y. taikos siekis su ordinais ir siekis turėti daug naujų gyventojų.

– Šis Gedimino laiškas rašytas 1323 m. sausio 25 d. Jis itin svarbus dėl to, kad tai – pirmas rašytinis šaltinis, kuriame paminėtas Vilnius? Todėl ir skaičiuojame miesto istoriją būtent nuo 1323 m.?

– Taip.

– Laiškas saugomas Rygos archyve. Galbūt jis galėtų būti saugomas čia, Lietuvoje?

– Tas laiškas buvo išsiųstas [Rygai] ir jame buvo tokia nuoroda, prašymas, kad miestiečiai pasidarytų to laiško nuorašą, kurį tiesiog skelbtų bažnyčiose, supažindintų su jo turiniu kitus miesto gyventojus. Rygos miestiečiai, tuometinė Rygos miesto taryba buvo labai uoli ir iš tikrųjų atsižvelgė į šį Gedimino prašymą – būtent pasidarė tokį jo laiško originalo nuorašą. Kaip žinome, pats laiško originalas nėra išlikęs.

Martynas Mikelionis/Realisbeautiful nuotr.

– Kaip Gediminas kūrė miestą? Kaip visa tai vyko? Pažvelkime į istorijos pradžią.

– Kai kalbame apie miesto įkūrimą, reikėtų skirti du labai aiškius dalykus – pirmą paminėjimą ir realius veiksmus, kuriant miestą. Paskutinių archeologinių tyrinėjimų metu aiškiai matyti, kad šiaip jau teoriškai ne pats Gediminas yra miesto kūrėjas. Miestas, kaip didžiojo kunigaikščio rezidencija (pabrėžiu), buvo specialiai pradėtas kurti XIII a. pabaigoje. Gediminas, kaip vaikas, galėjo šiuos dalykus atsiminti.

Kitas dalykas, labai svarbus europietiškoje ir krikščioniškoje tradicijoje, būtent tas paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Būtent europietiškoje krikščioniškoje tradicijoje raštas vaidina be galo svarbų vaidmenį. Vietovės, miesto užrašymas laikomas tam tikru neginčijamu įrodymu, kad tas miestas, ta vietovė tuo metu tikrai egzistavo. Taigi tas paminėjimas yra tam tikra simbolinė miesto gimimo data.

Gedimino laiškuose galime įskaityti to atviro, liberalaus, geranoriškai nusiteikusio atvykstantiems su gerais norais žmonėms miesto pradžią.

Be jokios abejonės, Gediminas pats prisidėjo prie miesto kūrimo ir, aišku, visų pirma miestas pradėjo kurtis nuo pilies, įtvirtinimų. Juo labiau kad aplink tą miestą ir kūrėsi tie patys amatininkai, pirkliai. Būtent jie kūrėsi valdovo artimoje aplinkoje, nes sulaukė iš jo tam tikros paramos.

Gediminas, kviesdamas atvykti pirklius, amatininkus ir kitų profesijų žmones, kaip tik ir galvojo apie tą tuo metu jauną Vilniaus miestą, kuriame dar, galima spėti, nebuvo tiek daug gyventojų. Būtent kviesdamas atvykėlius jis tikėjosi padidinti savo pavaldinių ir Vilniaus miestiečių skaičių.

– Miesto gimtadienio proga vyko diskusija „Ką mums kalba karalius Gediminas“. Kokia jūsų pagrindinė mintis šioje diskusijoje?

– Tiesiog gana šmaikščiai kalbėjome ir apie tokius dalykus, kaip galima kai kuriuos Gedimino žodžius interpretuoti šių dienų kontekste.

Žinote, pas mus susiklosčiusi tokia negera tradicija – jeigu yra koks nors jubiliejus, šventė, žmonės kalba labai rūsčiais veidais. Vakar tiesiog pabandėme keisti ir formuoti naują tradiciją, kad per šventes, jubiliejus galima kalbėti ir linksmai.

– Vilnius – daugiakultūris miestas. Kaip jis keitėsi per septynis šimtmečius? Turbūt neįmanoma visko susakyti, bet kokie žmonės, įvykiai, jūsų manymu, buvo esminiai svertai, formavę Vilnių ir jį užauginę tokį, koks yra šiandien?

– Jeigu žiūrėsime į daugiakultūrio Vilniaus pradžią, kažkuria prasme galima sakyti, kad būtent su šitais didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimais ir buvo tam daugiakultūriui Vilniui padėta pradžia. Šiaip, žinoma, religinės tolerancijos terminas daug labiau komplikuotas, bet supaprastindami galime sakyti, kad jau Gedimino kituose laiškuose (kur jis kalba apie tai, kad leidžia stačiatikiams tikėti savo tikėjimą, katalikams – atlikti savo tikėjimo praktikas) yra netgi padėtas religinio tolerantiškumo pagrindas, nors viskas šiek tiek sudėtingiau.

Valdovui visų pirma ne tiek rūpėjo pavaldinių religija, kiek tiesiog jų gerai mokami, iš jų surenkami mokesčiai. Šiaip jau matome, kad ta tolerantiškumo tradicija išsilaikė per visą Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pavyzdžiui, dėl tų pačių žydų. Jie galėjo tapti pilnateisiais LDK piliečiais ir netgi bajorais, jeigu jie tiesiog priimdavo krikščionybę.

Visi šitie dalykai iš tikrųjų buvo pradžia. Gedimino laiškuose galime įskaityti to atviro, liberalaus, geranoriškai nusiteikusio atvykstantiems su gerais norais žmonėms miesto pradžią.

Mantas Sinkevičius/Realisbeautiful nuotr.

– Ir anksčiau, ir dabar turistai žavisi Vilniumi, jį supančia žaluma, architektūra, ypač – senamiesčiu. Jums asmeniškai kas labiausiai patinka Vilniuje? Galbūt kažkas nepatinka?

– Aš asmeniškai esu senamiesčių fanatikas. Jeigu mieste nėra senamiesčio, man atrodo, kad kažkas nevisai normalu. Žinot, iš tikrųjų Vilnius parodo tą mūsų kultūrų įvairovę, kuri čia maišėsi, kuri čia persipynė. Dabar atėjo tokia mada, kai ta kultūrų įvairovė visus žmones, taip pat ir mane, žavi.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, po to, kai Lietuvą užėmė vokiečiai, buvo atvykęs vienas iš vokiečių ideologų, rodos, Himleris. Jį tiesiog piktino bažnyčių, cerkvių ir žydiškų šventovių stovėjimas vienų šalia kitų. Jis sakė, kad tai yra pats bjauriausias miestas. Tai skonio reikalas. Bet kuriuo atveju šiuo metu Vilnius dėl savo kultūrinės įvairovės, kuri matoma ir nesunkiai įskaitoma architektūroje, iš tikrųjų yra europinių miestų perlas.

– Ketvirtadienį – Vilniaus gimtadienis. Ko jūs palinkėtumėte miestui ta proga?

– Tiesiog išlaikyti tą pačią tradiciją, kartais tiesiog iš senesnių laikų pasimokyti tam tikrų sprendimų, kurie padeda miestui augti, plėstis, keistis, bet kartu išlikti tokiam pačiam atviram iššūkiams, juos priimti ir juos pritaikyti vietos poreikiams.

Anot jo, tai nėra blogai, nes tokiu būdu išvengiama eksperimento klaidų, tačiau reikėtų neatsilikti per daug, nes jau dabar Lietuvos miestai neprimena XXI a. miestų.

Jau trečią kartą startuoja projektas „Išmanusis miestas“, kuriame aukštųjų mokyklų studentai pateikia savo idėjas, kaip miestus padaryti patrauklesnius. Pasak M. Šaliamoro, būtent studentai ir turėtų kurti tokį miestą.

– Kas yra išmanusis miestas?

– Tai toks labai gudrus ir protingas miestas, kurio mes dar neturime, nors gyvename jau antrą dešimtį metų XXI a., bet mūsų miestai dar XIX a. pabaigos. Vilnius, drįsčiau sakyti, – jau XX a. vidurio miestų lygio.

Strateginis požiūris į priekį sveikintinas. Kas jei ne studentai gali pradėti vystyti tokią idėją, nes jiems ateityje teks kurti tą išmanųjį miestą. Išmanumas ir protingumas yra ne tik technologijų panaudojimas, ne tik šiuolaikinių technologijų panaudojimas, bet jų siejimas tarpusavyje. Visos technologijos turėtų būti susietos į darnią visumą, kas dažnai būna pamiršta ir mūsų miestų vystytojų, kartais net ir architektų.

Visos technologijos vis dėlto turėtų tarnauti ne energetikai, ne transportui, bet žmogui. Žmogus yra pagrindinis vienetas mieste ir jam [miestas] turėtų tarnauti. Dviračių takai neturėtų pasibaigti laipteliais, žmogus neturėtų kaitalioti bilietų, sėsdamas į skirtingą viešąjį transportą, jis neturėtų blaškytis, ieškodamas gatvių pavadinimų. Tai yra tokia informacinė ir, sakykime, erdvinė visuma, kur žmogus gali jaustis komfortiškai ir gauti informaciją iš skirtingų šaltinių.

– Kodėl tada jūsų manymu mes atsiliekame?

– Geras klausimas, kodėl atsiliekame. Turbūt neturime ambicijų būti pirmi. Manau, kad tas atsilikimas yra savotiškas atsargumas. Žinote, atsilikti nėra nieko blogo, nes kitą kartą išvengi eksperimento klaidų.

Baisu atsilikti per daug. Manyčiau, kad kažkokie ambicingi planai ateičiai visada turėtų būti ir miesto valdžios galvoje, ir miesto planuotojų galvose. Norėtųsi palinkėti ir dabartinei miesto valdžiai, kad atsirastų vienas ar kitas ambicingas planas ateičiai.

– Studentai jau trečius metus iš eilės siūlo savo idėjas, kaip Lietuvos miestus padaryti išmanius. Kokios idėjos jau yra įgyvendintos?

– Dėl įgyvendinimo nedrįsčiau drąsiai teigti. Tai toks eksperimentavimas ir žaidimas, treniravimasis, kaip derinti mintis, kaip suderinti atskirų paslaugų tiekėjų interesus ne vien sunaudojant tam tikras lėšas ir įdiegiant tam tikras technologijas, bet ir sukuriant kažkokį visuminį produktą, kuris jungtųsi ir veiktų.

Žinome daug atliktų veiksmų, kai visumoje sistemos yra neblogos – greičio matavimas, įvairios kontrolės sistemos – bet visos jos atskiros, nesusietos, žinybiškai padalintos. Didžiausi barjerai yra mūsų smegenyse. Studentai treniruojasi, kaip tuos barjerus įveikti.

– Iš Lietuvos miestų, kuris, jūsų manymu, dabar yra pats išmaniausias?

– Drįsčiau sakyti, kad Klaipėda į tai pretenduoja. Bent jau buvo tokia deklaracija. Klaipėda pareiškė, kad per ateinančius metus skirs labai daug dėmesio ir pavers miestą prieinamu žmonėms ir pritaikytu pagal universalaus dizaino principą. Deja, kai komisijos atvažiavo pasižiūrėti, nustatė, kad dar daug ką yra nuveikti.

– Tačiau, pavyzdžiui, Jonava neseniai pristatė išmanųjį suoliuką parke.

– Vienas parke suoliukas... jau smagu.

– Tarp išmaniausių miestų pasaulyje – Tokijas, Torontas, Londonas, Berlynas, Honkongas. Kiek mums toli iki jų ir ko galėtume pasimokyti iš tų miestų?

– Iš tikrųjų mums labai toli. Ko galbūt galėtume pasimokyti, tai kalbėjimosi su žmonėmis, su bendruomenėmis. Vis dėlto labai svarbu, kad bendruomenė dalyvautų miesto valdyme ir sakytų, ko iš tikrųjų nori ir kokių turi lūkesčių. Kartais sprendimai turi būti valingi. Reikia parodyti politinę valią. Labai dažnai tiesiog reikia kalbėtis ir bendrauti.

Anot jo, reikėtų rūpintis ne tik savo mityba, bet ir fiziniu aktyvumu, o susirgus cukriniu diabetu derėtų prisiminti, kad gera savijauta ir vaistų vartojimas nereiškia, kad cukraus kiekis kraujyje yra normalus.

– Cukrinis diabetas įvardijamas kaip šio amžiaus epidemija. Kodėl taip yra?

– Cukrinis diabetas ne tik įvardijamas kaip šio amžiaus epidemija. Sakoma, kad tai – tylusis žudikas.

Prieš kalbant apie cukrinį diabetą, reikėtų prisiminti diabeto tipus. Yra du pagrindiniai diabeto tipai – pirmasis ir antrasis. Žinoma, yra daugiau diabeto tipų, jų nemažai, tačiau tai retos diabeto formos.

Pirmo tipo diabetu paprastai suserga jauni žmonės, iki 35–40 metų. Patogenezėje tai yra absoliutus insulino nepakankamumas. Antro tipo diabetas susijęs su genetika, gyvenimo būdu. Paprastai juo suserga vyresnio amžiaus žmonės, nuo 40–45 metų amžiaus, turintys antsvorio, nutukę ir pasižymintys kitais rizikos veiksniais.

Nutukimas yra pagrindinis cukrinio diabeto rizikos veiksnys. Jeigu žmogus turi šią problemą, jis anksčiau ar vėliau susirgs cukriniu diabetu.

– Kokie šios ligos mastai Lietuvoje?

– Diabetas plinta. Laikoma, kad jau prasidėjo diabeto pandemija. Pirmiausia, pasižiūrėkime, kas vyksta pasaulyje. 2015 m. pasaulyje diabetu sirgo 415 mln. žmonių. Prognozuojama, kad 2040 m. cukriniu diabetu sirgs 642 mln. žmonių. Žinoma, ne išimtis ir Lietuva.

Kalbant apie diabeto paplitimą Lietuvoje, reikėtų prisiminti du dalykus – yra registruoti sergantieji diabetu ir tikrasis sergančiųjų skaičius. Antro tipo diabetas paprastai yra nebylaus pobūdžio – dažnai nėra jokių simptomų, žmonės serga, bet to nežino. Tiek, kiek turime registruotų ligonių, tėra pusė sergančiųjų.

1965 m. Lietuvoje sergančiųjų diabetu buvo registruota tik 3,5 tūkst., o praėjusiais metaus, 2015 m., Lietuvoje buvo 125 tūkst. Sergančiųjų skaičius padidėjo apie 35 kartus.

– Kuo tai būtų galima paaiškinti?

– Antro tipo diabeto priežastys, kaip minėjau, yra nutukimas, paveldėjimas, padidėjęs kraujospūdis, riebalų lipidų apykaitos sutrikimas. Iš esmės tai lemia gyvenimo būdas, ydinga mityba, mažas fizinis aktyvumas, urbanizacija ir kiti faktoriai. Nutukimas yra pagrindinis rizikos veiksnys.

Diabetas kol kas nėra išgydomas, tačiau yra išeitis – jis gali būti kontroliuojamas. Šiuo metu turbūt aktualiausias diabeto rizikos veiksnių išaiškinimas, savalaikė diabeto diagnostika ir gydymas. Pasaulyje ir Lietuvoje šiuo metu yra daugybė naujų vaistų diabetui gydyti: insulino preparatų, naujos grupės geriamų vaistų.

– Ar gydymas vaistais padeda, prisideda prie ligos kontroliavimo?

– Vaistai padeda, bet vien jų nepakanka. Šiuo metu mokslininkų ir endokrinologų, dirbančių praktinį darbą, pagrindinis dėmesys nukreiptas į diabetą ir širdies kraujagyslių ligas. Yra žinoma, kad iki 80 proc. sergančiųjų cukriniu diabetu miršta nuo širdies kraujagyslių ligų. Sergant diabetu, iki keturių kartų dažnesnis miokardo infarktas, insultas, tačiau atsirado viltis.

Praėjusiais metais viename dideliame renginyje Miunchene, Europos diabeto tyrėjų kongrese, buvo pristatytos dvi studijos, du dideli tarptautiniai moksliniai projektai. Jie įrodė, kad kai kurie naujų grupių vaistai ne tik aktyviai mažina hiperglikemiją, t. y. padidėjusį cukraus kiekį kraujyje, bet ir mažina mirtingumą nuo širdies kraujagyslių ligų.

Atsiranda galimybė, viltis ne tik kontroliuoti angliavandenių apykaitos sutrikimus, bet ir mažinti mirtingumą nuo šios patologijos. Širdies kraujagyslių ligos, t. y. didžiųjų kraujagyslių pakenkimas, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios miršta sergantieji cukriniu diabetu.

– Medikai perspėja, kad būtina laiku diagnozuoti ligą – tuomet ji labiau kontroliuojama ir gydymas būna kokybiškesnis.

– Tai labai svarbu. Kol nėra komplikacijų, laiku nustačius cukrinį diabetą, susiduriame su viena problema – hiperglikemija, cukraus kiekio reguliavimu. Kai atsiranda komplikacijų, kyla ir daugiau problemų dėl komplikacijų, kraujagyslių, periferinės nervų sistemos, autonominės nervų sistemos pakenkimo. Taip pat vystosi organų pakenkimas ir ilgalaikis lėtinis jų nepakankamumas.

– Žmonės neretai mano, kad diabetu susergama vartojant daug cukraus. Kiek cukraus vartojimas iš tiesų yra kaltas dėl diabeto išsivystymo?

– Žinoma, didesnis angliavandenių kiekis, neracionali mityba veda į nutukimą, bet nėra įrodyta, kad būtent cukrus sukelia diabetą. Jo poveikis netiesioginis. Ligos atsiradimui įtakos turi didelis angliavandenių kiekis, todėl taip pat ir cukraus.

Angliavandenių perteklius organizme virsta riebalais, o riebalai skatina nutukimą, kuris, kaip jau minėjau, yra pagrindinis rizikos veiksnys. Esant nutukimui paprastai vystosi rezistencija arba pasipriešinimas insulinui. Tai antro tipo diabeto esmė.

Jeigu pirmo tipo diabeto atveju pasireiškia insulino trūkumas, insulino nepakankamumas, tokie pacientai visą gyvenimą gydomi insulino preparatais, antro tipo diabeto atveju esmė yra visai kita – pradžioje būna pasipriešinimas, rezistencija insulinui. Vėliau, žinoma, atsiranda ir insulino nepakankamumas. Tai tarsi du mechanizmai.

Galbūt tam tikrai daliai pacientų iš pradžių nereikia medikamentų, o vėliau skiriami vieni ar kiti preparatai. Dažniausiai pradžioje skiriami geriami vaistai. Vėliau, žinoma, gydymas intensyvinamas ir skiriami papildomi geriami ar leidžiami preparatai, tačiau kartais ir antro tipo diabeto atveju iš karto būtinas gydymas insulino preparatais.

– Ne visi žmonės tikrinasi cukraus kiekį kraujyje, kai kurie bijo tai daryti, sako – prisišauksi ligą. Ką tokiems žmonėms atsakytumėte?

– Būtina tikrintis. Žinoma, visos visuomenės, visos populiacijos ištirti negalima, neįmanoma, bet to daryti ir nereikia. Pirmiausia reikia identifikuoti pagrindinius rizikos veiksnius ir tirti vyresnius asmenis, nuo 40–45 m., turinčius bent vieną rizikos veiksnį.

Tačiau reikia pastebėti, kad pastaraisiais metais ne tik vyresni žmonės serga antro tipo diabetu, juo serga ir vaikai. Iki šiol vaikai sirgdavo tik pirmo tipo diabetu. Pastebėta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, kad tam tikra dalis vaikų dėl neracionalios mitybos, dėl kitų faktorių yra nutukę. Kaip ir suaugusieji, jie gali sirgti antro tipo cukriniu diabetu. Paprastai vaikams taikomas toks pat gydymas, kaip ir kitiems antro tipo diabetu sergantiems pacientams.

– Minėjote sergančiųjų šia liga daugėja. Kodėl jų daugėja Lietuvoje?

– Daugėja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai lemia pagrindiniai veiksniai. Vienas jų – mažas fizinis aktyvumas. Žmonės mažai juda, mažai sportuoja. Taip pat įtakos turi mitybos faktoriai, neracionali mityba, urbanizacija, mechanizuotas, automatizuotas darbas, kuris reikalauja mažiau fizinių pastangų.

– O kaip yra su mityba? Negi pradėjome blogai maitintis? Ar tiesiog nereguliariai valgome?

– Paprastai neracionali mityba yra valgymas antroje dienos pusėje. Reikšmės, žinoma, turi ir maisto sudėtis, didelis angliavandenių kiekis. Tai viena.

Taip pat svarbūs valgymo įpročiai. Paprastai žmogus turi valgyti pusryčius, pietus, vakarienę. Tai trys pagrindiniai valgymai sveikam žmogui. Pirmoje dienos pusėje, žinoma iš seno, turi būti suvalgomi du trečdaliai maisto. Vakare turėtų likti trečdalis. Pas mus dažnai dalis žmonių pusryčių nevalgo, jų pagrindinis valgymas yra vakare. Jeigu žmonės prisivalgo vakare, žinoma, ryte valgyti nenori.

– Atrodo tiek daug kalbame apie tą sveikesnę mitybą, apie tai, kad reikia daug judėti, kad būtume fiziškai aktyvūs, tačiau rezultatas štai koks – skaičiai kalba, kad vis daugiau sergančiųjų. Vadinasi, žmonės neįsiklauso į medikų raginimus.

– Taip. Žinoma, pirmiausia, mūsų visuomenė nėra pakankamai informuota apie cukrinį diabetą. Galėčiau pateikti vieną pavyzdį. Tai jau senokas tyrimas – prieš 10 metų su „Vilmorus“ atlikome gyventojų apklausą, kokių ligų labiausiai baiminasi mūsų šalies žmonės.

Pirmiausia, žinoma, jie bijo vėžinių susirgimų. Tai turbūt natūralu, nes tai asocijuojasi su mirtimi. Antroje vietoje – širdies kraujagyslių ligos. Toliau rikiuojasi nervų ligos, vyrų ir moterų ligos. Apie diabetą, atrodo, kalbama nemažai, bet jis paskutinėje vietoje. Mažiau nei trečdalis apklaustųjų baiminasi cukrinio diabeto.

Nėra pakankamai informacijos apie cukrinį diabetą. Ta informacija, kuri skleidžiama, nėra pakankama, nepasiekia mūsų visuomenės. Kovoti su diabetu reikalingos priemonės. Mes esame paruošę nacionalinės diabeto programos projektą, kuris apima pirminę, antrinę ir tretinę profilaktiką.

Pirminė profilaktika yra poveikis visuomenei, švietimas. Antrinė – savalaikis cukrinio diabeto, asmenų, kurie pasižymi rizikos veiksniais, išaiškinimas. Tretinė profilaktika – tai individualizuotas jau sergančių cukriniu diabetu gydymas.

Šiuo metu Lietuvoje yra, kaip minėjau, daug naujų preparatų, tačiau kol kas jie pacientui negali būti taikomi kaip pirmo ar antro pasirinkimo vaistai. Yra tam tikrų ribojimų. Žinoma, tai lemia finansinės mūsų šalies problemos. Tačiau mes, gydytojai, manome, kad žmogui, sergančiam diabetu, turėtų būti skiriami tie vaistai, kurie jam reikalingi. Tikimės, kad vis dėlto netolimoje ateityje mūsų pacientai gaus efektyvių ir saugių vaistų. Ypač turiu omenyje širdies kraujagyslių ligas.

– Minint Pasaulinę cukrinio diabeto dieną, kokią medikų žinią visuomenei norėtumėte perduoti?

– Pirmiausia – tikrintis dėl galimo cukrinio diabeto. Jei žmogus turi rizikos veiksnių, jis turėtų pasitikrinti, kreiptis į šeimos gydytoją bent kartą per metus. Antra – gerai kontroliuoti diabetą. Nepakanka gerai jaustis ir vartoti vaistus. Žmogus ateina pas gydytoją ir sako – gerai jaučiuosi, vartoju vaistus, o į rodiklius nekreipiu dėmesio. Tai pagrindinė problema. Nepakanka gerai jaustis ir gerti vaistus. Rodikliai turi būti tie, kurie reikalingi, siūlomi. Norėčiau palinkėti sergantiems diabetu gerai valdyti, kontroliuoti savo ligą, o sveikiems – nesusirgti šia liga.

Be to, tikina R. Maldutienė, trimis atvejais vyrams kostiumas itin svarbus.

– Ar kostiumas šiandien yra prestižo reikalas, parodantis statusą ir jį turėti privalo visi?

– Manyčiau, kad labai priklauso nuo žmogaus darbo, veiklos, gyvenimo būdo. Mąstant plačiai, bent vieną kostiumą privalo turėti visi, bet griežtos taisyklės tikrai nebėra.

– Ar vieno kostiumo pakanka? Dažniausiai žmonės tik vieną ir turi.

– Manau, kad jaunimas turi po vieną, vyresnė karta – daugiau kostiumų. Tikrai labai priklauso nuo situacijos. Vieno gero kostiumo pakanka keleriems metams, o daug prastų nereikia.

– Ar tai, kad užtenka turėti vieną gerą kostiumą, parodo, jog kostiumų mada iš esmės nesikeičia?

– Tikrai ne, mada keičiasi. Galite pabandyti apsivilkti savo penkerių metų senumo kostiumą. Pamatysite, kad atrodote lyg su išaugtu, tėčio, dėdės, pusbrolio iš kaimo atiduotu... Vieni kitiems žmonės atiduoda kostiumus, tie drabužiai migruoja. Mada keičiasi, keičiasi naudojami audiniai, technologijos, madingi siluetai. Žinoma, klasikinių vyrų kostiumų mada keičiasi ne taip ryškiai, kaip moterų, bet ji tikrai keičiasi. Tai akivaizdu. Visada matosi, kuris kostiumas naujas, o kuris – senokas.

– Koks kostiumas šiandien yra madingas?

– Mūsų žmonėms tikriausiai vis dėlto reikėtų pradėti nuo pačių elementariausių dalykų – kostiumas turi būti nei per didelis, nei per mažas. Reikia nusistatyti savo dydį, kad kostiumas gerai atrodytų, nevaržytų judesių ar nebūtų per daug apkritęs.

Kitas dalykas, būtų puiku, jei jis būtų iš gero, natūralaus audinio, vilnos. Šiais laikais vilna būna tokia gera, kad ir nesilamdo, ir smarkiai nenusidėvi. Dar vienas dalykas – spalva turėtų jums tikti, siluetas – taip pat.

Pats idealiausias variantas – jei kostiumas pasiūtas pagal jūsų figūrą, jei koks nors geras senas siuvėjas pasiuvo pagal visas senąsias technologijas: užlygino, patempė ten, kur reikia, ir pasiuvo būtent pagal jus. Tokį kostiumą jūs greičiausiai galėsite dėvėti ir 10 ar 15 metų.

– Sakoma, kad reikia turėti tamsiai mėlyną ir pilką kostiumą, o juodas – tik išskirtinėms progoms. Ar su tuo sutiktumėte?

– Tikriausiai taip. Šiandien mada leidžia labai daug nukrypimų nuo taisyklių. Tiesą sakant, tokių taisyklių apskritai nėra. Daug žmonių Vakaruose kostiumą dėvi su šlepetėmis. Derina su visiškai kitos stilistikos drabužiais, švarką nešioja prie treningo kelnių ar atvirkščiai.

Juodas kostiumas labiausiai tinkamas ypatingoms arba oficialioms progoms – nuo laidotuvių iki vestuvių. Be to, juoda spalva lietuvaičių veido odą daro pilkšvoką ir nykoką. Mėlyni ir pilki kostiumai – klasika. Vyrams jie puikiai tinka.

– LRT radijo klausytojo nuomone, kostiumas – prestižo reikalas, todėl kostiumą reikėtų dėvėti net ir rimtose televizijos laidose ir kitais atitinkamais atvejais. Ar taip tikrai yra?

– Manau, kad reikėtų atsižvelgti į išsakytą nuomonę, nes ji atspindi daugumos žmonių nuomonę. Gilinantis į mados psichologiją, taip ir yra, bet šiai dienai džiugu, kad negalime uždrausti ar žmonėms nurodyti, kaip rengtis.

Kostiumas, žinoma, reiškia patikimumą. Jeigu norite neprašauti pro šalį, įtikti visoms auditorijoms, būti patikimas, žinoma, reikia dėvėti kostiumą. Mes žiūrime laisviau, bet, pavyzdžiui, Vakarų verslo pasaulyje taisyklės išlieka griežtesnės. Kostiumas sudaro patikimumo įspūdį.

– Ar kostiumo dėvėjimas yra savotiška pagarbos žmonėms išraiška?

– Taip, tradiciškai įprasta taip galvoti. Kostiumas gali tapti ypač svarbiu vyrams trimis atvejais: ieškant moters, ieškant darbo ir laidotuvėse. Žinoma, kostiumas tikrai svarbus, žmonėms tai kelia pasitikėjimą, rodoma pagarba. Net jei nemėgsti kostiumo, bet jį vis dėlto apsivilkai, lyg ir nori pagerbti aplinką.

Jeigu atėjai apiplyšęs, apskuręs (išskyrus žvaigždes, tai jų įvaizdžio dalis, tai leistina), tuomet tai reiškia, kad lyg ir negerbi aplinkos. Vis dėlto siūlyčiau vyresnei kartai atlaidžiau žiūrėti ir netapatinti žmogaus požiūrio, savybių su jo išore. Taip pat jaunesnei kartai siūlyčiau šiek tiek prisitaikyti prie vyresnių žmonių nuomonės.

– Jaunimas tarsi žaidžia: nešioja spalvotas kojines, dėvi trumpesnes kostiumo kelnes ar net šortus. Kaip tai vertinate?

– Puikiai. Mada yra jaunimas. Mada visada atstovauja jaunimą ir jaunus žmones, tikrai ne vyresnius. Vyresnius žmones dažniausiai atstovauja klasikinis mados stilius, nusistovėjusios tradicijos, konservatyvesnės pažiūros.

Mada kuriama ir skiriama jaunimui. Iš vienos pusės tai lyg ir reiškia „jeigu aš madingas, esu jaunas“, iš kitos pusės tai gali reikšti, kad „esu jaunas, todėl mane lengviau apgauti, naudojant madą“. Rinkitės variantą, kaip kam patogiau, bet man džiugu matyti ryškius, jaunus, spalvotas kojines apsimovusius žmones gatvėse.

– Kaip dėvėti kostiumą? Jis gali būti labai gerai būtent tau pasiūtas, bet, jeigu dėvi jį be kaklaraiščio, marškiniai nesukišti į kelnes ar pan., tai jau bus visai kitoks įvaizdis, nei klasikinis.

– Šiuo metu, ypač jaunajai kartai, klasikinio ansamblio elementus galima derinti laisviau: be kaklaraiščio, su megztiniais, sportiniais marškinėliais, visokiais atributais, batai gali būti sportbačiai, basutės ar kažkas kito.

Jei vertintume pagal klasikinę tradiciją, žinoma, turėtume dėvėti taip, kaip priklauso – „eilutė“ su marškiniais, kaklaraištis lieka tuo elementu, kuris gali keistis, būti spalvotas. Be abejo, jo gali ir nebūti. Šiai dienai mados, verslo mados tendencijos krypsta link sportinių drabužių.

Kaip bebūtų gaila, kostiumas jau bene atgyveno savo gyvenimą, epochą. Jis pamažu traukiasi ir užleidžia vietą kitiems dalykams. Šiandienės pažangios kompanijos dirba namuose arba jų biuruose įrengtos lovos, suolai. Jaunimas dirba su kompiuteriais nuo ryto iki vakaro sėdėdami lovose.

Tikrai su kostiumais jie nesėdi, jie sėdi su treningiukais, „naminiais“ drabužiais, apsikuitę sausainiukais. Jie dirba labai gerai ir sparčiai. Tenka pripažinti, kad jie dirba taip greitai ir puikiai, ko mes, vyresnė karta, negalime padaryti, negalime su jais pasilyginti. Taip, gal savo supratimu, esame geriau apsirengę, bet gal kitoje srityje jie mus lenkia.

– Senovės Graikijoje atsirado pirmieji kostiumai. Jie buvo vadinami chitonais. Tai audinys, kuris nebuvo karponas ir siuvamas. Kada Lietuvoje pradėti dėvėti kostiumai?

– Senovės Graikijos kostiumai, kuriuos apibūdinote, yra visiškai kas kita. Graikijoje chitonai ar himationai yra tiesiog drobė, drapiruota aplink kūną.

– Bet tai tarsi tų laikų kostiumo samprata?

– Ne, greičiau tai prestižinio drabužio samprata – kuo tu turi apsirengti. Romoje buvo toga – pilietybės, pilnametystės, balsavimo ar atstovavimo senatui ženklas.

Lietuvoje kostiumas atsirado tada, kada ir visame pasaulyje. Tradiciškai jis kildinamas iš angliško klasikinio kostiumo (istorikai nevisai sutaria), atsiradusio XVIII a. pab.–XIX a. pr. Tai būdinga visam XIX a. Taigi Lietuvoje kostiumas atsirado XIX a. Tada, kai prasidėjo manufaktūrinė gamyba ir vyrai pradėjo dirbti šioje srityje.

– Ko gero, tai ne tokia sena istorija – prieš kelias dešimtis metų galėjai pamatyti daug žmonių, dirbančių su švarku, kostiumo kelnėmis. Tai buvo tarsi kasdienis drabužis?

– Tuo metu, kai jis atsirado, kostiumas be abejonės buvo darbo drabužis. Jis labai skyrėsi nuo aristokrato aprangos, kuri demonstravo netinkamumą darbui ryškiomis spalvomis, ilgomis rankovėmis, blizgančiais austais apdarais.

Paprastas klasikinis kostiumas, kuris dabar jau mums reiškia prestižą, buvo darbo drabužis. Tai reiškia, kad su kostiumais vyrai ėjo į gamyklas, vadovavo, aktyviai dirbo. Tai buvo naujoji praturtėjusi buržua. Jų kilmė galėjo būti ir nearistokratiška. Tik vėliau kostiumą perėmė visi.

– Šiandien neretai galima išgirsti, kad kostiumas – nepatogus drabužis. Turbūt tai yra viena ir priežasčių, dėl kurios jo populiarumas mažėja?

– Geras kostiumas iš tiesų yra patogus. Gerai pasiūtas, gero audinio kostiumas yra patogus. Be to, jis visada pataiso figūrą, vyrą padaro žmogumi (juokiasi).

Tai 1975 m. pranešė „Amerikos balsas“. A. Kantautas, duodamas interviu „Amerikos balso“ žurnalistui Jurgiui Blekaičiui prisipažino, kad iš tiesų šis darbas truko net 13 metų.  

– Jūsų rankose, ponas Kantautai, yra didžiulis darbas – Lietuviškoji bibliografija. Kaip šita knyga kilo?

– Gan seniai kilo mintis pagelbėti studentams ir mokslininkams, kurie interesuojasi Lietuvos reikalais. Dirbu universiteto bibliotekoje jau nuo 1960 m. Studentai kreipdavosi į mane prašydami pagalbos, kur galima surasti tokią medžiagą. Žinių apie Lietuvą pareikalavimas, susidomėjimas Lietuva ir bendrai Rytų Europos teritorija ir jos gyvenimu, kultūra, politine sistema ir t. t. pareikalavo iš profesoriaus, bibliotekininko ir kitų darbuotojų pasirūpinti medžiaga, kad pagelbėtume studijuojantiesiems.

– Tai milžiniškas darbas. Kur jūs pats gavote visą tą medžiagą iš įvairių sričių?

– Tas darbas užtruko 13 metų. Reikėjo gerokai padirbėti. Pradžioje dirbau palengva, savo laiku, namuose rinkdamas tą medžiagą iš visur, kur tik galėjau – klausinėdavau žmonių, gaudavau šiokią tokią bibliografiją, kur žinojau. Tokiu būdu registravau ant kortelių visas tas žinias.

Vėliau teko pasistūmėti tame darbe rimtai, nes buvo didesnis pareikalavimas. Buvau paragintas kai kurių profesorių, kad turėčiau tą medžiagą išleisti knygos pavidalu. Taip nuo 1970 m. ir prasidėjo intensyvus darbas. Buvau gavęs iš universiteto paskyrimą pervažiuoti didesniąsias Amerikos ir Kanados bibliotekas ir suregistruoti tai, ką jie turi apie Lietuvą.

– Įdomu, kur jūs daugiausia gavote medžiagos?

– Daugiausia medžiagos gavau Library of Congress [Kongreso bibliotekoje], Amerikoje. Antroje vietoje – University of Pensylvania [Pensilvanijos universitetas] Filadelfijoje.

– O iš lietuviškų šaltinių?

– Lietuviškų šaltinių turime keletą. Reikia paminėti tėvų jėzuitų biblioteką Čikagoje, kuri turi labai daug vertingos medžiagos, daugiausia lietuvių kalba parašyta. Paskui ALKA [Amerikos lietuvių kultūros archyvai – LRT.lt] muziejus Putname, Konektikuto valstijoje, turi didelę kolekciją knygų.

– Čia prelato Pranciškaus Mykolo Juro įsteigta?

– Taip, taip. Jis dar ir šiandien dirba toje bibliotekoje, tvarko savo rinkinius. Paskui yra Marijanapoly, greta Putnamo, tėvų marijonų biblioteka, kurioje yra labai daug vertingos medžiagos, ypač grožinės literatūros. Čikagoje yra Balzeko muziejus, kuris turi specifinę medžiagą apie numizmatiką, heraldiką ir pan. Turi gerų knygų, kurių kitose bibliotekose nėra.

– Jums teko susidurti ir su bibliografinėmis retenybėmis?

– O taip, yra nemažai knygų, kurių tik vienas egzempliorius yra bibliotekose. Aš visą tą medžiagą esu surašęs ir parašęs apie straipsnį „Lituanos“ žurnale. Ten mano išvardyta, kurios bibliotekos turi retenybių.

– Šitą knygą išleisti, be abejo, labai didelio pinigo klausimas. Kaip Jūs tai finansavote?

– Pradžioje dirbau savo iniciatyva, savo lėšomis, o, kai jau baigiau rankraštį, pradėjau ieškoti finansinės pagalbos. Atsirado mecenatų, kurie davė pinigų, skirtų šią knygą išleisti.

– Išleido Albertos universitetas?

– Taip, universiteto leidykla, bet kai kurių pašalpų gavome iš Lietuvių fondo Amerikoje, Lietuvių fondo Kanadoje, Federalinės valdžios. Iš Kanados ir Albertos provincijos valdžios taip pat pašalpą gavome.

– Jei koks nors studentas norės parašyti vieną lietuviško klausimo rašinį, jis atsivers [jūsų knygą], suras reikiamą įrašą, bet kur jis gaus pačią knygą?

– Toje pačioje vietoje, kur yra įrašas apie knygą, yra nurodyta, kokios bibliotekos šią knygą turi, t. y. simboliais pažymėtos bibliotekos. Taip kad jis, žinodamas, kur knygos yra, gali prašyti savo bibliotekos (jei jo biblioteka tos knygos neturi), kad jam parūpintų tą knygą.

– Biblioteka iš kitos bibliotekos skolina?

– Taip, jos skolina, jos yra įsipareigojusios viena kitai padėti.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.