„Esu 45-erių metų vyriškis, tad, bėgiodamas apsitempęs guminiu kostiumu, jaučiuosi kvailokai, bet štai ką jums pasakysiu – apsivilkęs šį kostiumą, tampi galingas. Yra ir privalumų, ir trūkumų. Be to, su juo labai karšta“, – pasakoja specialiųjų efektų kūrėjas Julianas Checkley.

J. Checkley yra specialiųjų efektų specialistas ir kostiumų kūrėjas. Jis nusprendė, kad Betmenui reikia ne tik juodo kostiumo su apsiaustu. Tikrajam superherojui reikia įmantrių prietaisų. Vienas iš jų – magnetinis sekimo prietaisas.

Betmenas senu „iPhone“ telefonu per belaidį ryšį gali susekti automobilius. Jo kostiumas gali paleisti priešą paralyžiuojančias dujas.

„Kuriant šį ginklą, sunkiausia buvo padaryti taip, kad 2 tūkst. vatų galingumo srovė pasiektų gale esančias lemputes. Reikėjo sukurti ir pagaminti miniatiūrinę grandinę, kurią būtų galima atspausdinti ir sutalpinti pačiame ginkle“, – pasakoja J. Checkley.

Sukurti šį kostiumą J. Checkley įkvėpė kompiuteriniai žaidimai. Viskas prasidėjo nuo 3D modelio. Tada sumodeliavo tekstilinį kostiumą, prie kurio tvirtinami šarvai. Jo bendradarbis ir senas draugas Kamilis Krawczakas padėjo kurti įvairiausius prietaisus.

„Žmonėms tai patinka. Žinai, kad viskas pavyks. Nuostabu, kad čia atėjęs gali pasiduoti vaizduotei. Vienas sako: „Pabandom šitą“. Kitas: „Gerai, pabandom“, – džiaugiasi operatorius ir fotografas K. Krawczakas.

Kaukę ir didžiąją dalį šarvų jie atspausdino 3D spausdintuvu, bet nemažai detalių Julianas gamino rankomis.

„Paskambindavau žmonai ir sakydavau, kad po valandos grįšiu, o kai kitą kartą pasižiūrėdavau į laikrodį, būdavo jau pirma nakties. Aš vis dar kuriu įvairius prietaisus. Ši veikla taip įtraukia, kad visai pamiršti laiką“, – pasakoja J. Checkley.

Darto Veiderio kostiumas pirmąjį prizą Julianui pelnė dar tada, kai jam buvo šešeri. Tuomet kaukę jam atstojo senelio akiniai.

Vėliau 20 metų jis dirbo kino pramonėje ir sukūrė daugybę įvairiausių pabaisų kostiumų tokiems Holivudo filmams kaip „Mumija“ ir „Mumijos sugrįžimas“.

Šiuo metu jis dirba daugiausia tokioms institucijoms kaip San Francisko „Žvaigždžių karų“ archyvas arba kuria privatiems klientams, kurie už įmantrius kostiumus sumoka tūkstančius eurų.

„Manau, suprantate, kad stoviu tarp tų personažų, kurie žavėjo mane vaikystėje. „Žvaigždžių karus“ pirmą kartą žiūrėjau šešerių. Prisimenu, tada klausiau tėčio: „Kaip jie tai padaro?“ O jis man atsakė, kad tai – specialieji efektai. Jau tada nusprendžiau, kad noriu kurti specialiuosius efektus“, – prisimena specialiųjų efektų kūrėjas J. Checkley.

Julianas pasakoja, kad dūmų bombos ypač praverčia kovojant su piktadariais. Jo sukurti 23 funkcionuojantys prietaisai padėjo jam prasimušti kelią į Guinnesso pasaulio rekordų knygą.

Šis šiuolaikiškos architektūros pavyzdys labai skiriasi nuo tradicinių baržose įrengtų būstų – jame ne tik visi privalomi patogumai, bet ir sauna bei sūkurinė vonia.

Tarp Berlyno ir Potsdamo tekanti Havelo upė – mėgstama poilsiautojų. Jų dėmesį dažnai patraukia vandenyje plūduriuojantis modernus H. Windlerio namas.

„Jis gana neįprastas. Suteikia galimybę ypatingam gyvenimo būdui. Čia gali puikiai pailsėti. Visuomet jautiesi tarsi būtų atostogos. Net ir po įtemptos darbo dienos labai greitai atsipalaiduoji“, – tikina namo savininkas.

H. Windleris yra fizioterapeutas ir žino, koks svarbus žmogui poilsis.

Saikingas interjeras suteikia erdvės pojūtį ir puikiai dera su natūralia aplinka. Pro vitrininius langus galima grožėtis puikiu vaizdu.

„Norėjau, kad būtų visi šiuolaikiški patogumai, kaip ir kiekviename name. Nenorėjau nieko atsisakyti. Būtent dėl to ir pasistačiau tokį namą-laivą“, – neįprastą sprendimą aiškina H. Windleris.

Mėgstamiausia Haroldo vieta namuose – laivagalyje įrengtas miegamasis. Rytais galima tiesiai iš miegamojo pasinerti į gaivinantį upės vandenį.

Sofa lengvai ištiesiama, o langus galima užtamsinti. Išmaniai išnaudota visa erdvė.

„Vietos čia nedaug, kaip ir bet kuriame laive įrengtame būste. Tai – vienas iš kelių trūkumų. [...] Langai su stiklo paketais, todėl žiemą čia nešalta“ – apie namą pasakoja H. Windleris.

50 kv. metrų gyvenamajame plote įrengtas grindų šildymas. Ant stogo dar yra erdvi 60 kv. metrų terasa.

„Man norėjosi turėti pakankamai erdvės, turėti galimybę vakarieniauti sėdint lauko terasoje. Be to, norėjosi poilsio zonos ir baseino. Beje, vandenį čia galima pašildyti“, – pasakoja namo savininkas.

Šie plaukiojantys namai, šeimininkui kainavę apie 400 tūkst. eurų, buvo pastatyti Dresdene ir paskui pervežti į Berlyną. Bet ne vien šį sunkumą H. Windleriui teko įveikti.

„Sunkiausia buvo rasti, kur laivą prišvartuoti. Berlyne tokių vietų nedaug, o laisvų rasti beveik neįmanoma“, – prisipažįsta H. Windleris.

Tiesa, H. Windleris vieną vietą rado, tačiau jam labiau patiko nuleisti inkarą pačiame upės viduryje. Draugai čia gali atplaukti pramogine valtimi. Šiltais vasaros vakarais stogo terasa – tiesiog idealiai tinka kepsniams kepti, o pats namas – tobula vieta pabėgti nuo miesto šurmulio.

Londono meno mugėje „Frieze“ vyravo pakili nuotaika, nesijautė jokių „Brexit“ pasekmių. Vieną iš 160 parodų čia pristatė galerijos savininkas Thaddaeus Ropacas iš Australijos. Th. Ropacas turi galerijas Zalcburge ir Paryžiuje, o kitais metais ketina atidaryti ir Londone.

„Pastaraisiais metais Londonas labai atjaunėjo ir tapo šiuolaikinio meno centru. Čia labai smagu dirbti, todėl mūsų sprendimas natūralus ir logiškas“, – sako galerininkas Th. Ropacas.

„Brexit“ referendumas įvyko tuo metu, kai Th. Ropacas ruošėsi Londono „Frieze“ parodai. Jį pribloškė britų sprendimas palikti ES.

„Buvo nepaprastai stiprus emocinis šokas. Visa širdimi esu europietis ir iki birželio tikrai netikėjau, kad toks svarbus partneris mus paliks ir nusisuks nuo europietiškos idėjos“, – tikina Th. Ropacas.

Britų menininkas Michaelas Landy po referendumo savo emocijas pavaizdavo meno kūrinyje, kuris šiuo metu eksponuojamas „Frieze“ parodoje.

Menininkai dar prieš referendumą šią temą išnaudojo savo kūryboje. Londone ir Berlyne gyvenantis fotografas Wolfgangas Tilmannsas plakatų serija agitavo britus likti ES. Į šią kampaniją buvo įsitraukę per 280 menininkų.

Tarp jų ir britų skulptorius Conradas Shawcrossas. Jo šešių metrų aukščio skulptūra vadinasi „Monolitas“. Jis nerimauja dėl savo kūrybinės laisvės, kai Britanija pasitrauks iš ES.

„Dirbant Europoje, bendradarbiaujant su Europos muziejais, ir taip daug biurokratijos, o dabar gali būti dar blogiau“, – baiminasi skulptorius.

Jungtinės Karalystės muziejai ir menininkai ilgą laiką jautė ES paramą. C. Shawcrossas nerimauja ir dėl savo asmeninio gyvenimo.

„Mano žmona italė, sūnus – europietis. Niekada nemaniau, kad tai gali kelti rūpesčių. Priklausau tai kartai, kuri apie tokius dalykus negalvojo. Mes džiaugėmės tokia Europa, o dabar tie, kurie gyvename Londone, jaučiamės taip, tarsi iš mūsų būtų kas nors pagrobęs ateitį“, – sako C. Shawcrossas.

Iš gatvės šie namai primena tvirtovę. Tai sąmoningas sprendimas.

„Mes norėjome, kad mums atsivertų kitoje pusėje esantis peizažas. Čia įėjimas į namus ir mes nenorėjome, kad iš gatvės žmonės galėtų juos apžiūrinėti“, – sako architektas, namo savininkas Alejandro Pena Teruelis.

Namo vidus labai erdvus. Priešais didžiulį valgomojo stalą įrengta svetainė. Namas buvo baigtas statyti tik 2014 metais. A. Pena Teruelis jį suprojektavo taip, kad būtų daug atvirų erdvių ir šviesos.

Britų dizaineris Gavinas Munro įgyvendina savo vaikystės svajonę – medį užauginti taip, tarsi jis būtų kėdės, stalo arba šviestuvo gaubto formos. 

Šią techniką menininkas tobulino visą dešimtmetį, o 2015-ųjų sausį jau nupjovė pirmą derlių – natūraliai užaugintą stalą.

„Kai kurios šakos labiau tinka kėdės atkaltei, kai kurios, išaugusios toliau viena nuo kitos, labiau tinka stalui. Aš apžiūrinėju ir ieškau galimo modelio“, – pasakoja dizaineris.

Tam, kad padarytų įspūdingas nuotraukas, kai kurie fotografai imasi pačių beprotiškiausių metodų ir ir idėjų. Jensas Ludwigas iš Pietų Vokietijos su savo aparatu daro tai, ką išdrįstų tikrai ne kiekvienas.

Jis savo aparatą meta aukštai į orą ir taip užfiksuoja įspūdingus ir unikalius kadrus.

„Kaskart metu skirtingai: į kairę arba darau staigesnį judesį. Pasitaiko panašių nuotraukų, bet jos niekada nebūna visiškai vienodos“, – sako fotografas.