Tos pačios nuomonės laikosi ir ekonomistė Rūta Vainienė, kuri teigia, kad būtina keisti mąstymą, jog viskas, kas uždirbama, turi būti išsidalinama. Ekonomistai pastebi ir daugiau priežasčių, dėl kurių atlyginimų lygis Lietuvoje nekyla.

Atlyginimų statistiką smukdo viešasis sektorius

Praėjusiais metais šalies įmonės gavo 80 mlrd. eurų pajamų ir uždirbo 5,5 mlrd. eurų ikimokestinio pelno. Tai geriausias rezultatas Lietuvos istorijoje. Vis dėlto atlyginimų augimas gerokai atsilieka nuo įmonių veiklos rezultatų gerėjimo.

Anot ekonomisto Romo Lazutkos, priežasčių, kodėl darbuotojų atlyginimai didėjo neproporcingai tam, kiek didėjo įmonių pelnas, yra ne viena. Kaip teigia ekonomistas, pirmiausia, įmonės turi didesnę galią nei darbuotojai. Antra, viešasis sektorius turi labai mažai lėšų didinti darbuotojų algas, o šios taip pat patenka į statistiką.

„[Viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojų] algos yra panašios, bet išsilavinimas labai skirtingas, nes viešajame sektoriuje be aukštojo išsilavinimo praktiškai nėra ką veikti. Privačiame sektoriuje yra daug žmonių, kurie dirba be aukštojo išsilavinimo, o atlyginimai yra panašūs“, – atkreipia dėmesį R. Lazutka.

Vis dėlto ekonomistė R. Vainienė nemano, kad tai, jog viešasis sektorius nesukuria konkurencijos privačioms įmonėms, yra viena iš priežasčių, kodėl atlyginimai nekyla taip sparčiai. Ji tvirtina, kad būtent dėl to, jog šiuose sektoriuose dažnai dirba skirtingo išsilavinimo, skirtingų profesijų žmonės, konkuruoti tarpusavyje jie net ne visada gali.

„Čia pasireiškia kitas fenomenas – viešajame sektoriuje, kuris finansuojamas iš viešųjų finansų, dirba apie trečdalis visų darbuotojų, didelė jų dalis gauna nedidelius darbo užmokesčius (pavyzdžiui, mūsų išskiriami mokytojai, medikai). Tie nepagrįstai maži darbo užmokesčiai iškraipo statistiką, bet pasakyti – jeigu valstybė keltų algas viešajame sektoriuje, jas iš paskos keltų ir privatus sektorius – tikrai negalime“, – tvirtina R. Vainienė.

Įmonės labiau linkusios investuoti pelną, nei skolintis

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis akcentuoja – viešajame sektoriuje dirba ne trečdalis, kaip tvirtina R. Vainienė, o daugiau kaip 40 proc. dirbančiųjų. Jo teigimu, tai lemia, kad yra per didelis kiekis žmonių, kurių atlyginimai ne taip greitai keičiasi.

Įmonė nėra kaip valstybė – pasiskolinome, kiek norime, ir nesvarbu, kas atiduos – anūkai ar proanūkiai.

R. Dargis taip pat priduria, kad lyginat darbo užmokesčius atskirti reikėtų ne tik privatų ir viešąjį sektorių. Situacija skiriasi ir skirtingose privataus sektoriaus srityse: „Tarkime, per paskutinius penkerius metus gamybinės įmonės (kadangi atstovauju pramonininkams) atlyginimus augino beveik 43 proc. Kitaip tariant, tų kertinių žmonių, specialistų, kurie dirba įmonėse, atlyginimai neišvengiamai kilo dėl to, kad jų trūkumas Lietuvoje tikrai didžiulis. Šiandien įmonės labai stipriai konkuruoja.“

R. Dargio teigimu, prie to, kad atlyginimai darbuotojams didėja lėtai, prisideda ir tai, kad po 2008 m. krizės verslas kitaip žiūri į savo finansines atsargas. Anot pašnekovo, apklausos rodo, kad dabar įmonės investicijas daro naudodamos savo finansus ir nėra linkusios skolintis iš bankų.

„Bankų paskolos paveikė įmonių, sakykime, sveikatą per 2008–2009 m. krizę. Dėl to įmonės šiandien pasilaiko sau pinigus toms investicijoms. Kas dar svarbu šiandien? Ketvirtojoje pramoninėje revoliucijoje skaitmenizacija, robotizacija sutrumpino amortizacinius laikotarpius – technologijas reikia pirkti dažniau, nes jos labai greitai keičiasi. Jeigu nori neprarasti augimo tempo, konkurencingumo ir išlaikyti eksportą, reikia turėti pinigų“, – aiškina R. Dargis.

Verslo atstovė: ne viskas, kas uždirbama, turi būti pasidalinta

Koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkė J. Blažytė įsitikinusi, kad Lietuvoje vis dėlto vyrauja verslo neišmanymo problema. J. Blažytės pastebėjimu, profesinių sąjungų lyderiai dažnai galvoja, kad viskas, kas uždirbta, turi būti pasidalinta, tačiau verslas funkcionuoja kitaip.

„Iš tikrųjų nepaminėtas vienas svarbus dalykas – įmonių pelnai augo, bet kieno sąskaita? Jie augo to sąskaita, kad įmonės daugiau skolinosi, – tikina J. Blažytė. – Įmonių paskolų portfeliai pernai padidėjo 10 ar 15 proc. Jeigu įmonė uždirba tą pelną, tai jį reikia ir atiduoti. Įmonė nėra kaip valstybė – pasiskolinome, kiek norime, ir nesvarbu, kas atiduos – anūkai ar proanūkiai. Tas pelnas turi būti teisingai skirstomas.“

J. Blažytė taip pat tvirtina, kad didelių investicijų reikalauja technologijų pokyčiai, todėl dalis pajamų skiriama šiai sričiai: „Investicijų skaičius Lietuvoje per mažas, kad taptume konkurencingomis įmonėmis, lyginant su Vakarų Europos ir Amerikos įmonėmis. Galiu pasakyti – tos iliuzijos, kad čia kažką uždirbome ir turime pasidalinti, tėra iliuzijos ir visuomenės kiršinimas.“

Bendrovės „Maxima grupė“ vadovas Darius Misiūnas taip pat tikina, kad verslininkai nėra vieninteliai, kurie daro įtaką atlyginimų dydžiui. D. Misiūno teigimu, verslas veikia rinkoje ir stengiasi sukurti ilgalaikę vertę, todėl atlyginimai gali kisti ne pagal tai, kaip kinta bendrovės pelnas.

„Reikia vertinti visus aspektus: tiek, kaip keičiasi pati rinka, tiek, kiek yra darbuotojų, kaip keičiasi jų skaičius, prieinamumas rinkoje. Ne mažiau svarbi ir tų žmonių motyvacija. Manau, kad nėra tokių darbdavių, kurie nebūtų suinteresuoti, kad jų darbuotojai užsidirbtų. Turbūt retas kuris Lietuvos verslas neveikia tais pačiais principais, kaip bet kuris europinis“, – sako D. Misiūnas.

Jo tvirtinimu, tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje, nors prekybos įmonėse atlyginimas sudaro nedidelę pajamų dalį, ta dalis nuolat auga, todėl verslininkai yra priversti galvoti apie efektyvumo didinimą ir investicijas į inovacijas.

Jeigu norime uždirbti daugiau, turime kelti valstybės ekonominę galią

Ekonomistė R. Vainienė sutinka su verslo atstovų išsakyta kritika – nėra taip, kad viską, ką uždirba verslas, būtina pasidalinti: „Tai nėra tas nulinės sumos žaidimas. [...] Kai mes galvoje pakeisime, kad nereikia vienas nuo kito plėšyti, o reikia žiūrėti, kas bendrai gali būti padaryta, kad tie pardavimai, eksportas augtų, ta pirma eilutė visose įmonėse didėtų. Kai galvoje padarysime išvadą, kad nereikia svetimo žibinto gesinti, kad tavo degtų, tada kažkas pajudės į priekį.“

Koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkė J. Blažytė įsitikinusi, kad pirmiausia reikėtų diskutuoti apie tai, kaip pakelti Lietuvos ekonomiką į aukštesnį lygmenį, nes tada didės ir atlyginimai.

„Pasižiūrėkime į stipriausias pasaulio valstybes, jų atlyginimus ir į tai, kiek tose valstybėse yra investicijų ir kapitalo. Tarp atlyginimų dydžio ir kapitalo dydžio yra absoliuti koreliacija. [...] Atlyginimų dydis priklauso nuo valstybės ekonominės galios. Mums reikia galvoti, ne kaip dalintis, o kaip stiprinti valstybės ekonominę galią“, – sako J. Blažytė.

R. Lazutka taip pat įsitikinęs, kad dėmesį reikėtų nukreipti į valstybę. Jo teigimu, būtent valstybės vaidmuo labai reikšmingas, nes Lietuvoje darbo rinka laisva, neorganizuota, darbdaviai ir profesinės sąjungos nėra susivienijusios.

„Mes neturime šakinių, o ką jau kalbėti apie nacionalines derybas, kurios vyksta Vokietijoje, kur tos algos, jų augimas reguliuojamas susitarimais. Čia rinka tokia visiškai individualizuota. Valstybė, kiek gali, turėtų daugiau į tai kreipti dėmesį“, – tvirtina R. Lazutka.

Vis dėlto R. Dargis akcentuoja – norint didinti valstybės pajėgumus, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į biurokratiniame sluoksnyje dirbančius žmones. Jo teigimu, tarp įmonių vykstant didelei konkurencijai, biurokratinis mechanizmas turėtų veikti efektyviai.

„Reikėtų greičiau daryti reformas, mažinti ten dirbančių žmonių skaičių ir didinti jų atlyginimus, kad būtų išlaikyti kokybiškai dirbantys žmonės, kurie padėtų verslui savo europiniais projektais. Mums reikia efektyviai veikiančios biurokratijos“, – įsitikinęs R. Dargis.

Taip, komentuodamas idėją mokytojo profesiją padaryti prestižine, LRT TELEVIZIJOS laidoje „LRT forumas“ sako ekonomistas Raimondas Kuodis. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis įsitikinęs – būtina kalbėti ne vien apie mokytoją, bet apie visą švietimo sistemos reformą.

Ekspertų kritikos sulaukė ir kitos „Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje“ paskelbtos iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ idėjos. Visi laidos „LRT forumas“ dalyviai teigiamai įvertino tik vieną iš atrinktų idėjų.

Idėja Nr. 1: įteisinti dvigubą pilietybę

Anot Seimo Biudžeto ir finansų komiteto nario Andriaus Kubiliaus, nors dvigubos pilietybės įteisinimas yra svarbus, jis neišspręs Lietuvoje vyraujančių problemų. A. Kubiliaus nuomone, daugiau naudos būtų, jei užsienyje gyvenantys lietuviai ne gautų antrą pilietybę, o grįžtų į Lietuvą.

„Jei jau kalbame apie išeiviją, tai gal pasimokykime iš tos pačios netolimos Airijos, iš kurios iki 1985 m. žmonės masiškai emigravo, o nuo 2000 m. jau trūksta darbo jėgos – sugrįžo airiai ir dar daugiau. Kodėl taip įvyko? Airiai pasiekė tai, kas vadinama airių stebuklu, – labai spartus ekonominis augimas. Šiame kontekste, jeigu kalbame apie ambicingą idėją, tai aš ją įvardyčiau labai paprastai – europietiškos gerovės siekimas. Jeigu netinka, jeigu reikia dar paprastesnės ambicijos, tai sakyčiau užsibrėžkime tikslą būti 10 proc. geresni nei estai“, – siūlo A. Kubilius.

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis sutinka su A. Kubiliaus pozicija ir atkreipia dėmesį, kad neretai politikai blogybes pateikia kaip pranašumus. R. Kuodžio pastebėjimu, jau ne vieneri metai yra kalbama apie globalią Lietuvą, kurios idėją sustiprintų dvigubos pilietybės įteisinimas.

„Jeigu lietuviai bėga iš šalies, tai ką darome? Pavadiname visą tą procesą globalia Lietuva. [...] Bet aš nemanau, kad tai Lietuva. Arba Lietuva yra čia, arba jos nėra. Paimkime estų strategiją – paprastą ir aiškią, be jokių išvedžiojimų. Pagrindinis tikslas – kad šiose žemėse tautiečiai gyventų amžinai. Kitaip tariant, tauta sako – nenorime išnykti ir norime būti šitose žemėse“, – sako R. Kuodis.

Jo tvirtinimu, kai kurių politikų teorizavimas, kad nėra svarbu, kur žmonės gyvens, yra nesuderinamas su valstybės egzistavimu. Dėl šios priežasties, teigia R. Kuodis, būtina dėti visas pastangas, kad išvykę žmonės sugrįžtų: „Priešingu atveju turėsime globalią Lietuvą. Bus toks paradoksas – kuo daugiau išvažiuoja, tuo globalesnė Lietuva, kas, žiūrint iš šono, skamba kvailai.“

Dvigubos pilietybės klausimas yra svarbus išeivijai kaip saugiklis, kaip ryšys, kaip ekonominis, kultūrinis ryšys su Lietuva.

Vertindamas pasiūlytą idėją R. Kuodis taip pat akcentuoja, kad dvigubos pilietybės sieksiantiems lietuviams turėtų būti pateiktos visos sąlygos: ne tik privilegijos, bet ir pareigos: „Mėgstu kontrakto grynumą. Mes turime pasakyti, kas yra ta dviguba pilietybė. Kur žmogus eis į kariuomenę? Kur jis mokės mokesčius? Kokios jo prievolės? Rodyti vieną pusę, pasakant, kad tau nieko čia nekainuos, gausi papildomų lengvatų, kažkokių politinių teisių, bet nepasakant, kas yra kitoje pusėje, man atrodo nesąžininga. Politikai turėtų rimtai suformuluoti. Referendume turėtų būti aišku, už ką balsuojame.“

Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas taip pat sutinka, kad dvigubos pilietybės įteisinimas demografijos problemų neišspręs. Jo aiškinimu, to neslepia ir patys emigrantai: „Šnekant su tais pačiais išeiviais, kurie dar turi Lietuvos pilietybę, jie sako labai paprastus dalykus: darbo vietos, atlyginimas, ekonominės sąlygos. [...] Tai tada taip ir supraskime – dvigubos pilietybės klausimas yra svarbus išeivijai kaip saugiklis, kaip ryšys, kaip ekonominis, kultūrinis ryšys su Lietuva. [...] Bet demografinių problemų, ypač trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu, tai neišspręs.“

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno teigimu, dvigubos pilietybės idėja jau svarstoma Seime – gryninamos formuluotės, konsultuojamasi su teisininkais. „Kai kurios [dvigubą pilietybę įteisinusios valstybės] yra apsibrėžusios, kurių valstybių pilietybės joms priimtinos. Manau, kad mes dėl to taip pat turbūt sutarsime, pavyzdžiui, dėl Europos Sąjungos ir NATO šalių. Tie dalykai jau gana išdiskutuoti. Kol kas formuojasi toks konsensusas, kad tas referendumas galėtų įvykti per prezidento rinkimus.“

Idėja Nr. 2: mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis primena, kad būtent pramoninkai dar prieš ketverius ar penkerius metus pradėjo kalbėti apie švietimo problemas šalyje. „Atsimenu, Seime darėme pirmąjį forumą, kuriame parodėme, kur mes esame, kaip galėtume pakeisti sistemą. Šiandien kalbėti tik apie mokytoją – per siaura. Turime kalbėti apie visos mūsų švietimo sistemos reformą“, – atkreipia dėmesį R. Dargis.

Jo nuomone, būtina kalbėti apie tai, kokią vietą švietimo sistemoje užima mokytojas – ar jis yra žinių teikėjas, ar tas, kuris parodo, kaip su žiniomis galima kažką sukurti. „Man atrodo, kad reikia kalbėti apie mokytojų atlyginimus, socialines garantijas, būstus ir t. t., nes mokytojas bus kertinė figūrą. Mokytojas visoje švietimo sistemos pertvarkoje bus kertinė figūra, bet mums reikia kalbėti ir apie tai, kas juos ruoš. Supraskite, kad šiandien Lietuvoje nėra sistemos, kuri ruošia mokytojus. Sistema sugriuvo“, – įsitikinęs R. Dargis.

G. Palucko nuomone, vis dėlto reformą reikėtų pradėti nuo mokytojo profesijos prestižo atstatymo: „Prestižas yra esminė visos švietimo sistemos sudėtinė dalis. Daugelis mano, kad kalbame tik apie pinigus. [...] bet tai yra ir pagarba bei vertinimas – kaip mes vertiname mokytojus, kaip vertiname jų indėlį į mūsų vaikų ir visuomenės ateitį. Nors idėja suformuluota painokai, bet prestižas yra esminis dalykas, nes jis nurodo ne kaip valdžia turi daryti, bet kaip mes, kaip visuomenė, turime suvokti mokytojų vaidmenį, indėlį.“

R. Kuodžio tvirtinimu, reikia pripažinti, kad daugiau kaip 10 metų švietimo sistemos finansavimas nebuvo adekvatus. Tai lėmė, kad mokyti nepasirinkdavo geriausi mokiniai: „Toje pačioje Suomijoje, Pietų Korėjoje ir kitose šalyse į mokytojus eina žmonės, kurie baigė bendruosius universitetus ir baigė juos gerai. Gabiausi studentai iš universitetų gali eiti į mokytojus. [...] Tačiau yra tobulas lietuviškas mokytojų rengimo būdas: žmonės, kurie neįstoja į prestižines specialybes, eina po to į pedagoginį universitetą. Kitaip tariant, vidutinybės, eina į pedagogiką ir tos vidutinybės po to moko mūsų vaikus už algą, kuri dažnai yra mažesnė, nei algų vidurkis.“

R. Kuodžio teigimu, remiantis Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), mokytojas turėtų uždirbti 30–50 proc. daugiau nei šalies vidurkis. Tai, įsitikinęs ekonomistas, būtų ir paskata gerai besimokusiems bendruosiuose universitetuose, pasirinkti mokymą.

Ekonomistės Rūtos Vainienė teigia, kad didelio dėmesio skirti idėjos formuluotei. Žodis „prestižas“, sako R. Vainienė, talpina labai daug: „Jeigu žiūrime tik į knygos antraštę ir neskaitome visos knygos, tai tada iš viso negalime pajudėti su jokia idėja. [...] Užčiuopta aktualija – dėl to skauda tėvams, darbdaviams, patiems mokytojams, visai švietimo sistemai. Užčiuopta esminė problema.“

Ji priduria – vis dėlto tikėtina, kad daug nesutarimų kils, kai reikės nuspręsti, kaip pasiūlytą idėją įgyvendinti. R. Vainienė atkreipia dėmesį, nors Suomiją R. Kuodis pateikė kaip pavyzdį, Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje pranešėjas iš Suomijos daktaras Pasis Sahlbergas pabrėžė, jog dėstyti gali ne bet kas, o tik žmogus su pašaukimu.

Idėja Nr. 3: padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus

Nors pasiūlytoje idėjoje nurodoma, kad valstybė turėtų finansuoti būsto kainą arba pradinio įnašo sumą visoms jaunoms šeimoms, nepriklausomai nuo miesto, kuriame planuojama įsikurti, Andrius Kubilius įsitikinęs, kad šią idėją būtų naudingiau įgyvendinti regionuose.

„Tokia idėja būtų labai svarbi ir naudinga tuose pačiuose regionuose, ypač pramoniniuose centruose, kuriuos, mano įsitikinimu, būtina vystyti sąmoningomis valstybės pastangomis. [...] Juose galima pritraukti užsienio investicijų. Tai rodo ir Tauragėje veikiantis privatus industrinis parkas. Tereikia dirbti ir stengtis. Ko labiausiai ten trūksta? Jaunos kvalifikuotos darbo jėgos. Kuo galėtų valstybė padėti? Jeigu turėtų specifinę specialią programą jauniems profesionalams, ateinantiems dirbti į tokias vietas. Iš tikrųjų juos reikėtų paskatinti ten ateiti“, – sako A. Kubilius.

Vis dėlto jis priduria – abejotina, ar valstybė, atsižvelgiant į tai, kad pinigų trūksta net švietimui, galėtų finansuoti būstų įsigijimą visoms jaunoms šeimoms.

Vis dėlto R. Kuodis primena – tokią idėją neretai siūlo kitų šalių populistai, bet dar niekam nepavyko jos iš tiesų įgyvendinti: „Daug kas bandė vykdyti tą būsto politiką, negalvodami apie pasekmes. Tie patys anglai labai skatino būsto paklausą. Viskas baigėsi tuo, kad sukėlė kainas taip, kad dabar kyla milžiniškos socialinės problemos tiems patiems mokytojams, gydytojams... kur nors Londone jie neišgyvena, nes tokios būstų kainos.“

Ekonomisto aiškinimu, taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kodėl centrinis bankas taiko įvairius apribojimus. Pavyzdžiui, kodėl pirkėjui, norinčiam būstą įsigyti su paskola, būtina turėti 15 proc. būsto vertės: „Kodėl centrinis bankas įveda tokius dalykus? Kad išvengtume spekuliacinių burbulų. Burbulai naudingi tik komerciniams bankams. Jie iš to gyvena, jie sukuria tą smagratį, kai sukyla būstų kainos. Tada jaunoji karta turi mokėti daugiau už tą patį būstą, jie užsiveržia tą skolos kilpą.“

R. Kuodžiui antrina ir R. Vainienė. Jos teigimu, pasiūlyta idėja neadekvati ir kelia dar daugiau klausimų. Kaip tvirtina ekonomistė, būtų sunku apibrėžti, kas yra jauna, kokiu atveju būtų skiriamas finansavimas ir kt. „Tai čia iš tikrųjų išvirs į tokį norą pasinaudoti valstybės parama. Bus domimasi, ne ką tu gali duoti Lietuvai, bet ką tu gali iš jos paimti, kur čia dar pamelžti. Tada [sistema] apaugs įvairiausiais saugikliais, kurie bus prie kažko priderinti. O kam to reikia? Ar čia yra problema?“ – svarsto R. Vainienė.

Jeigu būsto įsigijimas jaunoms šeimoms iš tiesų yra problema, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kokios yra to priežastys, siūlo R. Vainienė. Jos teigimu, jei paaiškėtų, kad įsigyti būstą sudėtinga dėl valdžios sukurtų saugiklių, koreguoti reikėtų tuos saugiklius, o ne skirti finansavimą.

S. Jakeliūno teigimu, jau dabar Seime siūlomas instrumentas, kurį panaudojus 15 proc.ar 20 proc. būsto sumos, priklausomai nuo to, kiek šeimoje auga vaikų, būtų finansuojama. Tačiau Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas negalėjo patikslinti, kaip instrumentas veiktų, kokiomis aplinkybėmis parama būtų suteikia. Instrumentas turėtų būti pristatytas Seimo pavasario sesijoje.

Idėja Nr. 4: mažinti biurokratiją, skaitmenizuojant valstybės paslaugas

Bene geriausiai ekspertų įvertinta idėja mažinti biurokratiją, skaitmenizuojant valstybės paslaugas. Ekonomistė R. Vainienė atkreipė dėmesį, kad skaitmenizuojant būtų ne tik panaikinta dalis beprasmės, nereikalingos biurokratijos, bet ir sumažėtų korupcija.

„Tai yra priemonė korupcijai mažinti, nes dažnai prie popieriaus ar kažko dar keliauja šokoladukas. Žinoma, tai mažmeninė korupcija, bet siūlomas procesas yra geras. Mano nuogąstavimas, kad jis kainuotų labai daug. Mūsų patirtis su įvairiomis e-sveikatomis ir kitokiais e-projektais labai nekokia. Bet čia greičiausiai bendra yda. Manau, kad kelias yra geras. Estija mums vėlgi yra pavyzdys“, – sako R. Vainienė.

Tos pačios nuomonės laikosi ir R. Dargis. Jo teigimu, būtina kuo greičiau skaitmenizuoti visas sistemas ir tai daryti nuosekliai. Kaip pastebi pramonininkų konfederacijos prezidentas, šiuo metu elektroninės sistemos kuriamos fragmentiškai, jos nėra sujungtos į vieną bendrą sistemą: „Čia yra problema, kurią reikia sutvarkyti. Manau, kad ta idėja tikrai verta dėmesio. Ji išsivystys į daug platesnę.“

Savo ruožtu S. Jakeliūnas priduria, kad iš pasiūlytos idėjos gali gimti kita – ne tik skaitmenizuoti, bet ir koncentruoti valstybės pajėgas ir kompetenciją atskirame centre. Kaip teigia pašnekovas, dabar sistemos veikė atskirai, bet jos galėtų būti sujungtos, o tai sukurtų ir daugiau darbo vietų IT specialistams.

„Turbūt turėtume turėti technologijų ir inovacijų ministeriją, kur dirbtų įvairių sričių specialistai ir tie patys sugrįžtantys lietuviai, kurie gyvena londonuose ir visur kitur, kurie yra dirbę megakompanijose. Problema yra viena ir labai svarbi – apmokėjimas. Informacinių technologijų, finansų specialistų apmokėjimas valstybės sektoriuje yra tikrai nepakankamas, o pritraukti juos iš pasaulio ar privataus sektoriaus labai sudėtinga. E-sveikatos ir kiti pavyzdžiai rodo, kad turime nepakankamai kompetencijos, o be jos arba padarysime viską labai brangiai ir neefektyviai, arba darysime labai ilgai.“

Jo teigimu, nors žmonės sugebėjo suvokti, kad už pokalbius telefonu reikia mokėti, bet sveikatos priežiūra visų sąmonėje iki šiol nemokama. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas pabrėžia, kad nemažai problemų būtų išspręsta panaikinus korupciją, todėl gydymo įstaigose nuo kitų metų vertėtų pradėti slaptojo paciento projektą.

R. Kuodis: jei patiems smegenų neužtenka

„Jau atsibodo 15–16 metų kalbėti apie tai, kad turime bene mažiausią biudžetą procentais nuo BVP Europos Sąjungoje. Kadangi valstybė turi apsižiojusi tas klasikines funkcijas – sveikatos apsaugą, švietimą, viešąją tvarką, socialinius reikalus, pensijas, tai pinigų adekvačiam finansavimui neužtenka. Kas yra adekvatus finansavimas? Jei patiems smegenų neužtenka, galime pasiremti kitų šalių patirtimi“, – paklaustas, koks sveikatos apsaugos sistemos finansinis poreikis, kad ji bent iš dalies funkcionuotų taip, kaip visos pusės tikisi, sako ekonomistas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.  

Be to, pabrėžia jis, svarbu efektyvumas, nes, sistemą padarius efektyvesnę, galima permesti pinigus algoms didinimą, bet sveikatos sistemos atveju nelabai yra ką permesti. „Turėkime omeny, kad visuomenė sensta, sveikatos apsaugai išlaidų reikės vis daugiau. Po 20–30 metų jai bus optimalu skirti 30 proc. BVP. Tai kolosalūs skaičiai, bet mes niekaip tam nesiruošiame, nesukrapštome net iki EPBO vidurkio. O jei valdžia oficialiai, skaidriai neskiria, sistema pasiima didesnę dalį vokeliais, primokėjimais, dualistine sistema, kai medikas ryte dirba ant vienos kėdės, vakare ant kitos. Daug sistemų degradavo dėl neadekvataus finansavimo“, – pabrėžia R. Kuodis.

Ne dievas jį davė, ne Europos Komisija. Mes turime žinoti, ko norime iš valstybės, ir adekvačiai finansuoti. Ir tada išeisime į tai, į ką turime išeiti.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narės Ingridos Šimonytės nuomone, tikslai, kaip orientyras, labai gerai, bet bėda tokia, kad, jei užsibrėšime skirti sveikatos apsaugai tiek, kiek ES vidurkis, socialinei apsaugai tiek, kiek ES vidurkis, dar švietimui ir pridėsime kariuomenę, pamatysime, kad mokesčių tiek nesurenkame, kiek reikėtų.

„Diskusija yra iš antro galo. Visi gali pasakyti, kiek norėtų, kiek yra oru, teisinga. Bet, kaip tai koreliuoja su mūsų pajamomis, su mūsų biudžeto dydžiu, jau turbūt daugiau žiūri tik ribota dalis analitikų“, – tikina I. Šimonytė.

Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos žodžiais, reikia kalbėti apie galimybes, kaip į sistemą legaliai įlieti pinigų ir apie tai (tiek apie papildomą savanorišką sveikatos draudimą, tiek apie priemokas) diskusija vyksta jau labai daug metų.

A. Veryga: už pokalbius telefonu mokame, už sveikatos apsaugą – ne

„Būkime biedni, bet teisingi. Nė viena politinė jėga iki šiol nesiryžo to padaryti. Nors žmonės sugebėjo suvokti, kad už pokalbius telefonu reikia mokėti, bet sveikatos priežiūra mūsų visų sąmonėje iki šiol yra nemokama. Bet nemokamų dalykų nėra ir mes turime ieškoti šaltinių, iš kurių į sveikatos biudžetą galėtume pritraukti lėšų nesukeldami kažkokių papildomų grėsmių“, – sako A. Veryga.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas, pastebi, kad labai gerai, jog Lietuvos gydytojų sąjūdis kalba ne tik apie atlyginimus, nes pradžioje buvo toks įspūdis: „Vadyba, valdymas yra antra rimta problema. Jeigu finansuoja centrinė valdžia, ji turi ir valdyti šią sistemą. Ne savivaldybės, kaip steigėjai, ar kažkokie vyr. gydytojai, kurie tampa vietos kunigaikščiais. Visos metodikos, principai, atlyginimų sistemos turi eiti iš centrinės institucijos, kuri atsakinga už asignavimą.“

Paklaustas, iš kur paimti pinigų ir daugiau finansuoti sveikatos apsaugą, R. Kuodis sako, kad galima paimti iš ten, iš kur paima kad ir estai: „Kodėl 16 metų reikia kalbėti apie „gyvulių ūkį“ mokesčių sistemoje, milžinišką šešėlį, kuris ir lemia mažą biudžetą. Jei mes rinktume biudžetą bent taip, kaip estai, jis būtų 2,5 mlrd. eurų didesnis.“

Būkime biedni, bet teisingi. Nė viena politinė jėga iki šiol nesiryžo to padaryti. Nors žmonės sugebėjo suvokti, kad už pokalbius telefonu reikia mokėti, bet sveikatos priežiūra mūsų visų sąmonėje iki šiol yra nemokama.

Estija, pabrėžia ekonomistas, kažkodėl gali mokėti adekvačius atlyginimus policininkams, mokytojams, medikams ir jie neturi tokių didelių struktūrinių problemų.

„Bet jūs, ponai valdantieji, vis minite, kad biudžetą lyg dangus duoda. Va, yra kažkoks Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetas, ir viskas. Ne dievas jį davė, ne Europos Komisija. Mes turime žinoti, ko norime iš valstybės, ir adekvačiai finansuoti. Ir tada išeisime į tai, į ką turime išeiti. Turėtume čia kamantinėti finansų ministrą, kuris turi padaryti rimtą mokesčių reformą, žadėtą „valstiečių“ partijos programoje. Tai tikrai nebloga reforma, siūlyta ir premjerui Algirdui Butkevičiui, ir ten išsprendžiama daug klausimų, nesąmonių su sveikatos draudimu, kuris nėra joks draudimas, nes tai – draudimo parodija“, – teigia R. Kuodis.

A. Verygos įsitikinimu, į sistemą įlieti pinigų, „automatu“ padidinus įkainius, galima, bet netvari sistema neleidžia užtikrinti, kad tie pinigai pasieks medikus ir kad bus efektyviai panaudoti: „Pati sistema turi tvarkytis ir turi neleisti pinigų ten, kur nereikia. Visa tai reikia tvarkyti dabar.“

D. Jauniškis: vyriausybė savo programos nevykdo

Lietuvos gydytojų sąjūdžio vadovo Dariaus Jauniškio teigimu, 2016 m. vyriausybės programa – tiesiog medus mediko sielai. „Surašyta viskas, kas gali būti geriausio. Ir kvalifikacijos kėlimas, ir atlyginimų didinimas, ir efektyvumas. Bet praėjo metai – niekas nepasikeitė. Vyriausybė savo programos šiuo klausimu nevykdo“, – tikina medikų atstovas.

Tačiau I. Šimonytės nuomone, konkretumo toje programoje pritrūko: „Ir jei ne medikų sąjūdis, kurio, beje, tik vienas reikalavimas buvo aiškiai finansinis, mes nebūtume apie tai iš viso kalbėję, 2018 m. biudžetas būtų buvęs priimtas, viskas būtų nuėję toliau. Kada būtų prasidėjusi ta efektyvumo reforma? 2019 m. prieš prezidento rinkimus?“

Tačiau A. Veryga tikina, kad programoje nurodyti terminai, kada ir kuri priemonė bus įgyvendinta, ir, jo žiniomis, nevėluojama. „Mes pirmi pradėjome kalbėti apie tarpines kompetencijas ir tas darbas jau pradėtas. Peržiūrėjome valstybės investicijų programos lėšas ir nieko panašaus, kas vyko, nebėra. Pajudėjo į priekį labai daug europinių pinigų, kur Sveikatos apsaugos ministerija stagnavo. Taigi nepolitikuokime ten, kur nėra reikalo“, – kalba ministras.

Jo teigimu, ką tik pasibaigė ketvirtasis restruktūrizacijos etapas, o dabar Vidaus reikalų ministerija paskelbė regionų baltąją knygą, kurioje yra visi rodikliai, reikalingi planuojant tiek švietimo, tiek sveikatos priežiūros sistemos tinklą. „Dalis tų reformų arba paslaugų jau yra koncentruojamos. Ir labai nesveika atmosfera, kai žmonės regionuose prigąsdinami. Nereikia uždaryti įstaigų regionuose, nes ten investuota labai daug pinigų. Reikia sutvarkyti jas taip, kad jos galėtų funkcionuoti, nes yra paslaugų, kurių senėjančiai visuomenei ten reikės. Ir mes jau turime sėkmės pavyzdžių. Mes nelaukiame kažko. Yra įstaigų, kurios puikiausiai susidėliojo planus, skiriamas finansavimas ir tas procesas nuolatinis“, – tikina A. Veryga.

Sulauksime ir slaptojo paciento projekto?

S. Jakeliūno teigimu, mes daug pinigų nesurinksime, o valstybės biudžetas dar porą metų į priekį tikrai bus deficitinis. Be to, jame – daug prioritetų, tarp jų – ir gynyba. „Taigi tikėtis, kad ten atsiras pinigų nedidinant mokesčių, negalima, bet norime finansuoti praktiškai viską. Mes negalime mokesčių didinti, nes būtų nepopuliaru. Reikia surinkti tai, ką galime surinkti, ir iš to finansuoti“, – sako Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas.

Ir dar viena problema, pastebi S. Jakeliūnas, – sveikatos apsaugos sistemos vizija: „Kalbu apie šešėlinę medicinos sistemą. Reikia sistemos, kad, atsitikus bėdai, nereikėtų niekam skambinti, – manau, kad tai vizija, kurios reikėtų siekti. Reikia išvalyti vešinčią korupciją, naikinti farmacijos pramonės įtaką, visus kyšius kyšelius, vadovų sandorius ir pan.“

Į D. Jauniškio pastebėjimą, kad, jei medikai gautų orius atlyginimus, automatiškai nyktų korupcija, nes lipdukai „šypsena – geriausia dovana“ ant kabinetų durų problemos neišspręs, S. Jakeliūnas atsako, kad pinigai korupcijos nenaikina ir, jo nuomone, kaip vaistinėse atsirado slaptieji pirkėjai, taip nuo kitų metų gydymo įstaigose verta pradėti slaptojo paciento projektą.

Vis dėlto, sako A. Veryga, nežinia, ar toks fenomenas išvis kur nors pasaulyje egzistuoja, ir jis pats nėra kontrolinių pacientų šalininkas: „O dėl kyšių ir priemokų, taip, iš tikrųjų reikia oraus atlygio, bet tai nereiškia, kad sistema automatiškai pradės valytis ir tvarkytis. Kiek žinau, jaunieji medikai absoliučiai nusistatę prieš kyšius ir jie laiko tai orumo pažeidimu. Bet dėl to jie reikalauja atlyginimų.“

S. Jakeliūnas: ministerijoms dar reikėjo pasimokyti

Paklaustas, ar be ilgalaikių finansinių mokestinių pertvarkų įmanoma apskritai kalbėti apie problemos sprendimą, R. Kuodis pabrėžia, kad neįmanoma: „Atsilikimas pagal finansavimą yra toks didelis, kad be struktūrinių mokesčių reformų čia nieko nebus ir reikės kovoti ir su šešėliu, ir su „gyvulių ūkiu“, kuris Lietuvoje gausus. Bet tai nereiškia mokesčių kėlimo. Reikia paimti tai, ką estai sugeba paimti. Ir tada galėsime kalbėti apie adekvačią sistemą, kuri su švietimo sistema yra šalies vystymosi pagrindas, kitaip į Lenkiją važinėsime ne tik maisto, bet ir gydytis.“

I. Šimonytės nuomone, turbūt daugeliui politikų suprasti problemos mastą padėtų, jei medikai tiesiog nustotų kelti ragelį tada, kai jiems politikai skambina. Be to, atkreipia dėmesį ji, kalbant apie tai, kad, ministro žodžiais, vyriausybė dirba pagal programą, viską vykdo nustatytais terminais, iš tikrųjų išnagrinėti galimybes, kaip pertvarkyti pajamų apmokestinimą, numatyta 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį.

„Rinkimų programoje buvo 2017 m. ar 2018 m. Taigi tikiuosi, kad 2018  m. mokesčių reforma pajudės, nes ministerijos ruošiasi tam, tik dar reikėjo pasimokyti, kaip tai daroma“, – I. Šimonytei atsako S. Jakeliūnas.

30,1 proc. Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tai buvo vienas didesnių rodiklių Europoje, liudija pirmadienį paskelbti statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenys.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis sako, kad pastaruosius penkerius metus pastebimai augo turtingiausiųjų pajamos Lietuvoje, tuo metu mažiausias pajamas uždirbančiųjų asmenų pajamos nuo krizės praktiškai neaugo.

„Taigi nors pagal bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui rodiklį esame vieni pirmaujančių, pagal skurdo rodiklius, darbo užmokesčio rodiklius, pensijų dydį esame vieni paskutinių. Viena priežasčių – pernelyg mažas pajamų perskirstymas“, – sako L. Kukuraitis.

Savo ruožtu SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda pažymi, kad pajamų nelygybė iš tiesų gali būti dar didesnė.

Jei įvertintume šešėlinę ekonomiką, galbūt pastebėtume, kad didesnes pajamas gaunantys žmonės didesnį likutį gauna iš šešėlinių pajamų.

„Jei įvertintume šešėlinę ekonomiką, galbūt pastebėtume, kad didesnes pajamas gaunantys žmonės didesnį likutį gauna iš šešėlinių pajamų. Taigi tikėtina, kad problema yra dar aštresnė.

Kita vertus, vidutinis darbo užmokestis Švedijoje yra toks, kad, net ir gaunant 30–40 proc. jo dydžio pensiją, galima visiškai normaliai gyventi. Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis yra pasibaisėtinai mažas, turime emigracijos problemą, taigi „užsiprogramuojame“ tokiai mažai pensijai“, – svarsto ekonomistas.

Uždarbio nelygybė neišsiskiria, tačiau socialinės išmokos – apverktinos

Laisvosios rinkos instituto direktorius Žilvinas Šilėnas siūlo atskirti pajamas nuo uždarbio, kad pastebėtume, jog nelygybė tarp darbo užmokestį gaunančių žmonių iš Europos konteksto neišsiskiria, tik socialinėmis išmokomis smarkiai atsiliekame.

„Jei atskirtume pajamas ir užmokestį, pastebėtume, kad mūsų dirbančiųjų žmonių pajamų nelygybė nesiskiria nuo Vakarų Europos. Mūsų problema – mažos pajamos ir mažos pensijos. Mūsų socialinės nelygybės rodikliai blogėjo dėl socialinių išmokų.

Anksčiau vidaus sistema surinkti ir paskirstyti mokesčius su mažiau pinigų sugebėdavo efektyviau. [...] Kitos šalys per mokesčių paskirstymą nelygybę sugeba sumažinti gerokai veiksmingiau“, – tikina Ž. Šilėnas.

Tačiau Lietuvos banko Ekonominio ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus sako negalintis sutikti su Ž. Šilėnu, nes su pajamų nelygybe daugiausia susiduria ne tik pensininkai, tačiau ir jauni žmonės, taip pat – daugiavaikės šeimos, vieniši tėvai su vaikais.

Sukritikavo nacionalinį susitarimą dėl šalies pažangai būtinų reformų

Pirmadienį valdžios, verslo ir profsąjungų atstovai vyriausybėje pasirašė nacionalinį susitarimą dėl šalies pažangai būtinų reformų.

Beveik metus rengtame šešių puslapių dokumente rašoma, kad siekiant kelti gyvenimo lygį ir didinti darbo rinkos patrauklumą, pripažįstami šie šalies ilgalaikei pažangai būtini tikslai: viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas ir viešųjų paslaugų kokybės gerinimas; socialinio dialogo stiprinimas ir socialinių partnerių kompetencijų ugdymas; švietimo ir mokslo kokybės, efektyvumo ir mokymosi visą gyvenimą užtikrinimas; mokesčių sistemos suderinamumo ir stabilumo užtikrinimas; šalies konkurencingumo didinimas.

„Džiaugiuosi, kad tai nėra tuščias susitarimas. Jis bus vykdomas ir įgyvendinamas“, – po to spaudos konferencijoje sakė premjeras Saulius Skvernelis. Tačiau kaip tik susitarimu „be turinio“ jį pavadino LRT TELEVIZIJOS laidos „LRT forumas“ diskusijos dalyviai.

„Manau, kad šiandienos pasirašytas dokumentas diskredituoja pagal formą tikrai gerą instrumentą – nacionalinį susitarimą. Turinio šiame dokumente nėra. Tiek iš darbdavių, tiek iš vyriausybės prisiimami įsipareigojimai yra „pagal galimybes“. Nėra kriterijų, pagal kuriuos būtų galima patikrinti, kaip šalys laikosi įsipareigojimų“, – kalba ekonomistas G. Nausėda.                        

Tuo metu premjero patarėjas Boguslavas Gruževskis tai pavadino „padorumo deklaracija“. „Yra tokie dalykai, kaip padorumo deklaracija. Ir šis dokumentas yra tos formos. Tai – padorių atsakingų struktūrų įsipareigojimai“, – sako jis.

Pinigai buvo sužymėti, norint susekti, kur jie toliau keliaus. Kadangi pinigai nejudėjo, STT nusprendė veikti.

Anot E. Jakilaičio šaltinių, E. Masiulis ir R. Kurlianskis buvo stebimi nuo rugsėjo.

Darbo santykiai dokumentuose ir realybėje šiandieną skiriasi beveik kaip diena ir naktis, o naujajame socialiniame modelyje siūlomi Darbo kodekso pakeitimai situaciją pakeis ne tik darbdavio, tačiau ir darbuotojo naudai. Taip LRT Televizijos laidoje „LRT Forumas“ teigia politikai, verslo atstovai bei ekonomistai. Savo ruožtu darbuotojų profesinės sąjungos atstovas pažymi, kad kompromisų dėl naujojo socialinio modelio Trišalėje taryboje buvo pasiekta, tačiau nesutarimų dar lieka.

„Kodekso kūrėjai gavo pakankamai sudėtingą užduotį pamatyti, kokie skauduliai šiandieną egzistuoja darbo rinkoje, nuostatas, kurios neveikia, sukuria iliuziją apie darbuotojų apsaugą. Tačiau dauguma darbuotojų gali pasakyti, kad jie nėra patenkinti tuo, kaip veikia darbo teisė.

Būtent todėl ir atsirado siūlymai peržiūrėti garantijas, teises, pagalvoti, kaip galėtume sukurti daugiau geresnių darbo vietų. Tos darbo vietos kuriamos iš šešėlio ištraukiant įvairesnes darbo formas, pasakant, kad tampa lengviau įdarbinti, tačiau ir atleisti darbuotojus“, – apie daugiausiai diskusijų sukėlusių Darbo kodekso pakeitimų poreikį kalba vienas naujojo Darbo kodekso kūrėjų VU Teisės fakulteto dekanas Tomas Davulis.

Savo ruožtu ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pažymi, kad per praėjusius metus Lietuvoje buvo atleista apie 560 tūkst. darbuotojų, iš kurių 93 proc. išėjo savo noru. Šiems žmonėms nebuvo išmokėta jokia išmoka, dauguma iš tų 7 proc., kurie gavo išmokas, dirbo valstybinėse įmonėse arba biudžetinėse įstaigose. Pasak premjero, tai parodo pokyčių poreikį ir reiškia tik viena – reali situacija darbo rinkoje labai skiriasi nuo to, kas formaliai yra išdėstyta dabartiniuose darbo teisės aktuose.

„Mūsų tikslas – sukurti priėmimo ir atleidimo iš darbo tvarką, kokia yra Švedijoje, Danijoje. Pirmiausia norime sudaryti sąlygas, kad atleistas iš darbo žmogus galėtų tikėtis greitai susirasti kitą darbą. Žmogus turi žinoti, kad jis bus laiku perspėtas, jam turės būti sumokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, kad neįsidarbinus po dviejų mėnesių, „įsijungia“ socialinio draudimo fondo sistema“, – pagrindinius naujojo socialinio modelio aspektus dėsto A. Butkevičius.

Trumpesnis perspėjimo dėl atleidimo laikotarpis – geresnei darbo rinkos „kraujotakai“

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda svarstymus, esą dėl naujojo socialinio modelio šalyje per metus susikurtų apie 20 tūkst. naujų darbo vietų linkęs vertinti atsargiai, tačiau neabejoja, kad Darbo kodekso pakeitimai duos teigiamą impulsą darbo rinkai.
„Aš neabejoju, kad naujos darbo vietos bus kuriamos. Pagalvokime visiškai logiškai. Kartais darbo vietos yra nekuriamos paprasčiausiai todėl, kad bijoma atleisti darbuotoją, kadangi jo atleidimas reikš didesnius kaštus. Todėl kai nesi tikras dėl verslo ateities, sezoninių svyravimų, renkiesi kelią palaukti ir nekurti darbo vietos. Šia prasme darbo rinkos kraujotakos gerinimas turėtų kurti naujas darbo vietas“, – kalba ekonomistas.

Savo ruožtu Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis pabrėžia, kad pasaulyje iš esmės pasikeitė produktų gyvavimo laikas, gamybos grandinė, įmonių planavimo laikotarpis. „Vidutinės įmonės vadovai bemato tik trijų metų ateities horizontą, kuriame jis gali planuoti savo gamybos apimtis; globali konkurencija tampa vis didesnė, todėl darbo santykiai turi atitikti šiandieninius mūsų gamybos procesus“, – tikina R. Dargis.

Pasak LPK prezidento, ne įstatymai, o profesionalumas,  išmanumas, žinios, kūrybingumas išsaugos žmonių darbo vietas.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas pažymi, kad pradžioje buvo kalbėta apie trumpesnį įspėjimo dėl atleidimo iš darbo laikotarpį, tačiau diskutuojant Trišalėje taryboje buvo pasiekta kompromiso.

Įtaria politikus planuojant naujus ir didesnius mokesčius

G. Nausėda atkreipia dėmesį į tai, kad socialinio draudimo įnašai į Sodros biudžetą kasmet bus mažinami 1 proc., bazinė pensija keliaus į valstybės biudžetą.

„Sprendimas tikrai sveikintinas: tai vienas iš elementų, apie kuriuos nuolat kalba tarptautinės institucijos – mes turime ne žodžiais, o darbais mažinti darbo mokesčius. Tačiau čia turiu abejonių dėl finansinio tvarumo ir pagrįstumo.

Teigiama, kad bazinė pensija ir laipsniškas „Sodros“ įnašų mažinimas bus finansuojamas iš ekonomikos augimo. Bet mes puikiai žinome, kad ne kabinetiniame, o realiame gyvenime kandidatų arba norinčių „pasiglemžti“ tuos ekonominio augimo vaisius bus labai daug. Bus ir gynybos išlaidos, ir įvairios kompensacijos, valstybinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimas. Peršasi išvada, kad tai gali reikšti numatomus latentinius nekilnojamojo turto, automobilių mokesčius. Turbūt politikai ir prie sienos priremti nepasakytų, kad tuos mokesčius ketina didinti. Bet arba šie sprendimai bus palikti kitos kadencijos pradžiai, arba kitai vyriausybei“, – svarsto ekonomistas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė patikina, kad finansinis tvarumas gali būti išlaikytas dėl laipsniško „Sodros“ įmokų mažėjimo darbo vietų skaičiaus didėjimo.

Vis dėlto G. Nausėda rekomenduoja vyriausybei būti atsargesnei. „Ministrė kalba, kad pasirinktas laipsniškas socialinio draudimo įnašo mažinimas, tačiau sutikime, kad 100 mln. eurų per metus nėra menka suma, kurią būtų taip paprasta surasti. Per visą dešimtmetį tai būtų 100 mlrd. – milžiniški pinigai. Šioje vietoje reikėtų būti atsargesniems, numatyti saugiklius, finansinį planą B, jei tos gražios makroekonominės prielaidos nepasitvirtintų“, – kalba ekonomistas .

A. Butkevičius pažymi, kad tam tikro „plano B“ esama: „Tikiuosi, kad, kuriant šį socialinį modelį, bus sukurtos naujos darbo vietos, padidės darbo užmokestis.

Vyriausybės posėdyje priėmėme sprendimą, kad laikysimės fiskalinės drausmės ir jei matysime, kad 2016 metais mūsų planai yra neįgyvendinami, ekonomikos augimas yra per lėtas arba nesukuriame tiek naujų darbo vietų, nedidinamas darbuotojų darbo užmokestis, bazinės pensijos perkėlimo į valstybės biudžetą atsisakysime. Turime pasilikę tam tikrus rezervus.“

Nors niūrus Lietuvos demografinis likimas žinomas seniai – jį galima pavadinti „ateitimi, kuri jau įvyko“ – politikai sprendimus, kurių reikia norint prisitaikyti, arba ignoruoja, arba sugadina. Taip apie savo patirtį siūlant receptus politikams papasakojo ekonomistas Raimondas Kuodis.

Įpusėjus šimtmečiui Lietuvoje, prognozuojama, teliks apie 2 mln. gyventojų, o darbingo amžiaus žmonių santykis bus gerokai mažesnis nei dabar. Iškils sunkumų išlaikant socialinės rūpybos, sveikatos sistemas, nebereikalingo dydžio infrastruktūrą, regionai dar labiau dus dėl išsivažinėjusių darbingų žmonių stygiaus. Apie šiuos ir kitus ateinančių dešimtmečių iššūkius ir jų sprendimą diskutuota LRT Televizijos laidoje „LRT forumas“.

„Demografija yra, kaip sakė garsus vadybos guru Peteris Druckeris, jau įvykęs dalykas. Tai yra ateitis, kuri jau įvyko“, – sakė Lietuvos banko valdybos narys R. Kuodis.

Todėl problemas aiškiai apibrėžia ir sprendimų siūlo tiek verslas, tiek savo sričių ekspertai. Pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) kartoja esminę švietimo svarbą visuomenei prisitaikant prie demografinių iššūkių.

Tačiau politikai, pasak R. Kuodžio, nereaguoja, net jei jiems viskas pateikiama ant lėkštutės.

„Penkiolika metų mokesčių sistema nereformuota, nors jau trečias paketas atiduotas trečiam premjerui. „Sodros“ sistema dabar reformuojama turbūt juokingiausiu būdu. Sakoma, kad reikia įvesti taškų sistemą. Sakau, kad jau šiuo metu yra taškų sistema. Na, bet taškai ne tokie. 0,05 padauginę iš 20 gausime vieną tašką – štai jums visa „Sodros“ reforma, kuri dabar siūloma, už kurią Socialinės apsaugos ministerija sumokės 3 mln. Šitaip vyksta reikalai“, – „LRT forume“ kalbėjo R. Kuodis.

„Niekas nenori daryti reformų, nes visiems tiesiog dzin. Net jei tu atiduoti gatavą darbą – aš dažnai tai darau. Išsprendžiu kokią nors problemą, siunčiu dešimčiai Seimo narių, kurie užsiima ta sritimi, elektroninį laišką su gatavu receptu ir gatavu darbu – tereikia paimti ir įforminti visa tai. Žinote, kiek ateina paprastai atsakymų? Jei vienas, tai būna labai gerai, – pasakojo ekonomistas. – Jei rašytum kaip pilietis, tau atrašytų gal dešimt, bet dabar tiesiog visi ignoruoja, nes visiems tiesiog dzin. Tas dzin budizmas politikoje yra žudantis.“

Ilgametis daugiabučių renovacijos šalininkas R. Kuodis teigė, kad kai kuriais atvejais dabartinės investicijos į daugiabučių infrastruktūrą niekada neatsipirks, nes gyventojai buvo palikti valstybės ir patys negali paskaičiuoti, ar sudėtos sumos atsipirks dėl šilumos sutaupymo.

Pasak jo, Lietuvos politikams „yra neįprasta skaičiuoti, jie sąnaudų-naudos analizės nesugeba įvesti daug metų“.
„LRT forumo“ dalyviai teigė, kad politikų horizontas yra apribotas ketverių metų ciklu tarp rinkimų, o juos šiuo metu dar labiau akina didžiulės ES lėšos, kurioms „įsisavinti“ skiriamas didžiulis dėmesys.
„Tada išeina taip, kad iš vienos pusės kas nors kelia ekonomiką, iš kitos pusės kas nors nuleidinėja jai kraują per kvailas investicijas. (...) Politikai investicijas vertina per jų sąnaudas – kuo brangesnės, tuo daugiau nubyra“, – teigė Lietuvos banko valdybos narys.
„Klausimas, ar iš tikro reikia renovuoti viską. Pustuštes mokyklas – kam? Pažiūrėkime, kaip vokiečiai tvarkėsi šitais klausimais – tankino rajonus. Jei žmonių nėra, reikia sukelti visus į vieną daugiabutį. Ką padarysi. Nes išlaikyti pustuščius kelis daugiabučius yra pinigų švaistymas“, – tvirtino R. Kuodis.

LPK prezidentas Robertas Dargis teigė, kad Šiauliuose jau yra išlaikoma kelių, šilumos ir elektros infrastruktūra, pritaikyta 150 tūkst. žmonių, nors realiai gyventojų yra trečdaliu mažiau – apie 100 tūkst.
„Per šilumos, elektros, per kitus mokesčius išlaikome sistemą, kuri iš esmės jau yra nebenaudinga“, – sakė R. Dargis.

Pasak jo, jau gali apsimokėti iškelti gyventojus iš kai kurių daugiabučių ir juos atjungti nuo šildymo sistemos.
„Aš nemanau, kad kurioje nors savivaldoje yra smegenų centras, kuris skaičiuoja, prognozuoja, mato miesto ateitį ir galvoja: galbūt susirenovuokime pusę namų, nes pusės jau nebereikės“, – sakė R. Dargis.

Anot LPK prezidento, reikalingas analizes galima nesunkiai atlikti per pusmetį, tačiau „šiuo metu vyksta spartus kitų dalykų įsisavinimas ir apie tai [kas iš tiesų būtų naudinga] pradėsime kalbėti turbūt po 2020-ųjų, kai europinė parama smarkiai sumažės“.