Vasario 16-osios iškilmėse dalyvauja Vokietijos, Suomijos, Islandijos, Ukrainos prezidentai, taip pat savo šimtmečius šiemet minėsiančių Latvijos, Estijos, Gruzijos bei Lenkijos vadovai.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda lankosi ne tik sukakties proga, bet ir su dvišaliu vizitu, kokio Lietuvoje iki šiol nebuvo kone aštuonerius metus.

Šimtmečio iškilmes stebės ir Švedijos sosto įpėdinė kronprincesė Victoria. Renginiuose dalyvauti turėjusi Danijos kronprincesė Mary vizitą atšaukė dėl anksčiau šią savaitę karališkąją šeimą ištikusios netekties, kai po ligos mirė Danijos princas.

Kartu su užsienio valstybių vadovais Lietuvos šimtmetį pasitiks ir Europos Vadovų Tarybos bei Europos Komisijos pirmininkai. Po priėmimo prezidentūroje svečiai dalyvaus oficialioje Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonijoje ir kituose šimtmečio renginiuose.

Skaitys prie valstybės kūrimo prisidėjusių moterų vardus

Šeštadienį Vilniuje, prie Signatarų namų, bus skaitomi šimtas prie valstybės kūrimo prisidėjusių, tačiau retai prisimenamų moterų vardų – knygnešių, literačių, mokslo daktarių, žydų gelbėtojų, aktorių, kitų.

Per renginį visuomenei taip pat bus pristatytas vasario 17 dienos aktas, kviečiantis kurti demokratišką valstybę, kurioje visos grupės turėtų galimybę lygiavertiškai dalyvauti valstybės gyvenime, pranešė Lietuvos žmogaus teisių centras.

1918 metų vasario 17 dieną įvyko pirmoji protesto akcija nepriklausomybę ką tik paskelbusioje Lietuvoje.

Kaip teigia moterų judėjimus tyrinėjanti prof. Virginija Jurėnienė, į ją susirinko tūkstantinė minia ir priėmė peticiją, reikalavusią į Lietuvos Tarybą įtraukti moteris.

Šeštadienį nuo vidurdienio Nacionalinėje galerijoje Vilniuje taip pat vyks konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje:klimato kaita“.

1969-aisiais pristatytas, o po beveik dvejų metų pirmąjį komercinį skrydį atlikęs „Boeing 747“ laikomas bene geriausiai atpažįstamu orlaiviu pasaulyje. „Dangaus karaliene“ dažnai tituluojamas „Boeing“ bene geriausiai žinomas dėl savo išvaizdos: dydžio, už piloto kabinos įrengto dviejų aukštų salono, smailėjančio priekio.

Per beveik penkis dešimtmečius tokių lėktuvų kompanija „Boeing“ pagamino daugiau nei 1500 – iki šiol naudojama apie 500. Juos visame pasaulyje pakeičia lengvesni ir ekonomiškesni orlaiviai.

Nors kelionė iš Seulo į Detroitą tokiu lėktuvu Jungtinių Valstijų komercinių skrydžių istorijoje – paskutinė, kitos avialinijų kompanijos – tokios kaip „Lufthansa“, „British Airways“ ar „Korean Air“ – šio lėktuvo kol kas neatsisako.

Anot bendrovės, specialūs 747 tipo „Boeing“ ir toliau bus gaminami keletui klientų. Tarp jų – ir Jungtinių Valstijų prezidentams, kurie patobulinta orlaivio versija „Air Force One“ naudojasi nuo 1990-ųjų.

Rinkimų kampanija pačioje Vokietijoje ne kartą vadinta nuobodžia, o jos rezultatas – tikra „bomba“, turint omenyje, kad per beveik šešis dešimtmečius į Bundestagą pirmą kartą pateko kraštutiniai dešinieji.

Už trečioje vietoje likusią partiją „Alternatyva Vokietijai“ balsavo beveik 13 procentų rinkėjų. Leidinys „Der Spiegel“ teigia, kad A. Merkel dėl tokio rezultato gali kaltinti tik save, nes esą ilgą laiką ignoravo dešiniųjų keliamus iššūkius.

Pati kanclerė, sekmadienį po pergalės pažadėjo daug laiko skirsianti rezultatų analizei. Martino Schulzo vadovaujama Socialdemokratų partija pranešė, kad į valdančiąją koaliciją neis, dirbs opozicijoje, tad tikėtina, A. Merkel partija susitarimo sieks su 11,9 procentus atitinkamai surinkusiais „Laisvaisiais demokratais“ ir „žaliaisiais“.

A. Merkel centro kairysis varžovas Martinas Schulzas pripažino, kad jo socialdemokratai patyrė „triuškinamą pralaimėjimą rinkimuose“. Prognozės rodė, kad šįkart jo partija pasirodė prasčiausiai per pokario laikotarpį.

M. Schulzas pažadėjo, kad Socialdemokratų partija (SDP), priklausanti kadenciją baigiančiai A. Merkel Vokietijos tradicinių dominuojančių partijų „didžiajai koalicijai“, pereis į opoziciją.

„Turime mandatą formuoti naują vyriausybę, ir jokia vyriausybė negali būti suformuota prieš mus“, – A. Merkel sakė džiūgaujantiems šalininkams. Ji pridūrė, kad nebuvo „savaime suprantama“, ar jos konservatorių blokas gaus pirmąją vietą po 12 metų valdymo, nes pastarieji ketveri metai buvo „nepaprastai sunkūs“.

Kanclerė pabrėžė, kad „gyvename audringais laikais“ tarptautinėje arenoje, bet pridūrė: „Ketinu Vokietijoje sukurti stabilią vyriausybę“.

Didžiausia sekmadienį vykusių rinkimų laimėtoja tapo prieš ketverius metus įkurta partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Ji liko trečia po kampanijos, per kurią aštriai kritikavo A. Merkel ir jos sprendimą 2015 metais įsileisti į Vokietiją daugybę migrantų, taip pat sugebėjo išnaudoti platesnį nepasitenkinimą senaisiais politikos veidais.

Lietuva šiuo metu šią ribą viršija dvylika kartų. Parlamentas siūlo Bendrijos nares įpareigoti, kad iki 2030-ųjų jose būtų perdirbama ar pakartotinai panaudojama 70 procentų buitinių atliekų.

Anot šių pakeitimų siekiančios Socialistų ir Demokratų frakcijos atstovės iš Italijos Simona Bonafe, per ateinančius keliolika metų gamyboje paklausa žaliavai išaugs 50 procentų, o tai esą šalis turėtų priversti suskubti pereiti prie žiedinės ekonomikos modelio, pagal kurį tos pačios medžiagos panaudojamos dar kartą.

Europos Parlamento gaires dėl sąvartynų atliekų mažinimo šiuo metu visiškai įgyvendina 6-ios Bendrijos šalys, tokios kaip Švedija, Danija, Nyderlandai ir Vokietija. Pastaroji atliekų sąvartynuose apskritai nešalina, o žaliavos kompostuojamos ir pakartotinai panaudojamos maždaug septynis iš dešimties atvejų.

Tuo metu statistika rodo, kad vienam Europos Sąjungos piliečiui maisto atliekų vidutiniškai kasmet tenka apie 180 kilogramų. Parlamentas nori, kad per ateinantį dešimtmetį šis skaičius sumažėtų perpus.

Anot jos, Astravo elektrinės projektas yra užmaskuotas dramblys, už kurio slepiasi Rusijos „Rosatom“ koncerno noras plėsti savo veiklą.

Vilniuje viešinti įtakinga Europos Parlamento Žaliųjų Frakcijos narė tikina, kad, norėdama užtikrinti saugumą dėl Baltarusijoje statomos nesaugia laikomos Astravo atominės elektrinės, Lietuva privalo užsitikrinti užsienio partnerių, ypač regiono valstybių, paramą. Vis dėlto politikė akcentuoja, kad Lietuva turėtų atkreipti dėmesį ir į save: „Vis dėlto Lietuva turėtų skaidriai vykdyti [Ignalinos atominės elektrinės] uždarymą, įvertinti auditorių kritiką bei aiškiai išdėstyti, kaip šį procesą – jėgainės uždarymą ir branduolinių atliekų tvarkymą – toliau tęs po 2020-ųjų.“

Tai užmaskuotas dramblys. Už viso šio projekto slypi Rusijos „Rosatom“ koncerno noras plėsti savo veiklą. Jie šiuo metu itin sėkmingai dirba Vengrijoje. Iš paskutiniųjų stengiamės priešintis „Rosatom“ veiklai Pakše, kur pritarta išplėsti atominės elektrinės projektą.

– Lietuvos vadovai sako, kad Astravo atominė elektrinė nėra vien tik dvišalis Lietuvos ir Baltarusijos ginčas, o veikiau visos Europos rūpestis. Kiek gerai girdimas Lietuvos balsas Briuselyje?

– Sutinku su šia nuomone. Astravas kelia problemų lietuviams, bet tuo pačiu tai yra visų problema. Lietuviai šiuo metu apie tai labai aktyviai kalba, detaliau aiškina padėtį Briuselyje. Tarp Lietuvos vyriausybės, Europos Komisijos (EK) ir Minsko ši tema buvo plėtojama ir anksčiau, tačiau dabar, pabrėžtina, diskusijos gana intensyvios. Aš pati planuoju vizitą į Astravą, ir, tikiuosi, ten pavyks nuvykti su grupe europarlamentarų. Taip pat norime susitikti su institucijomis Minske, kad aptartume mums rūpestį keliančius klausimus.

– Kas konkrečiai Briuselyje nuveikta iki šiol?

– EK bandė aiškintis dėl Astravo elektrinės veikimo ir saugumo. Saugumo problemos buvo tiriamos, šiuo metu rengiamasi streso testams. Nuo pat pradžių, kai pradėjau nagrinėti padėtį dėl Astravo elektrinės, žinojau, kad sustabdyti šį projektą nebus lengva. Kova su branduolinių technologijų plėtra niekada nebuvo lengva, net ir mano šalyje, Vokietijoje, kai ėmėme priešintis branduolinės energetikos plėtrai aštuntajame dešimtmetyje.

– Iki šiol Baltarusija vangiai reagavo į Lietuvos nuogąstavimus dėl Astravo elektrinės saugumo. Dabar reikalaujama europinius standartus atitinkančių bandymų, galinčių parodyti, ar elektrinė pajėgi atlaikyti avarijas. Ar be to matote kitų spaudimo priemonių?

– Ką tik pradėjome darbą su projektu, kurį Briuselyje dažnai vadiname „žiemos paketu“. Tai yra naujas energetikos rinką reguliuojančių priemonių rinkinys. Šios priemonės susijusios su elektros jungčių valdymu, saugaus energijos tiekimo klausimais, rizikos valdymu ir kt. Aš čia matau galimybių didinti įtaką dialoge su Baltarusija.

Taip pat labai svarbu užtikrinti, kad Lietuva neliktų vienintele, kuri sprendžia šią problemą. Turi dalyvauti visos trys Baltijos šalys, taip pat – Lenkija. Ją taip pat esu pakvietusi dalyvauti ir prisiimti atsakomybę. Tame turi dalyvauti ir visa ES. Norėčiau, kad visa Bendrija laikytųsi kiek labiau puolamosios pozicijos šioje kovoje dėl padidėjusių branduolinių grėsmių regione.

– Ar susiduriate su pasipriešinimu, pavyzdžiui, Rusijos energetikos sektoriaus lobistais?

– Tai užmaskuotas dramblys. Už viso šio projekto slypi Rusijos „Rosatom“ koncerno noras plėsti savo veiklą. Jie šiuo metu itin sėkmingai dirba Vengrijoje. Iš paskutiniųjų stengiamės priešintis „Rosatom“ veiklai Pakše, kur pritarta išplėsti atominės elektrinės projektą.

EK pripažino, kad pastarasis projektas su ES įstatymais dera ir Bendrijos energijos rinkos nedeformuoja. Aš asmeniškai esu priešingos nuomonės. Komisijos sprendimu, Pakšo atominei elektrinei milžiniškos subsidijos tapo prieinamos. Rengiant naujus branduolinius projektus, išeinančius už vidaus rinkos taisyklių ribų, šie tampa „nežemiškais“, nes nėra vidinės rinkos dalimi. Labai rimtai manau, kad reikėtų peržiūrėti Europos atominės energijos bendrijos „Euratom“ sutartį.

– Europos Audito Rūmai rudenį priėjo prie išvados, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skiriamos Bendrijos lėšos įsisavinamos netinkamai, dėl ko siūloma nutraukti šiuo tikslu skiriamą finansavimą. Ką Lietuva turėtų daryti, kad jėgainės uždarymas būtų sėkmingai baigtas?

– Manau, kad auditorių priekaištams pagrindo yra. Elektrinės uždarymui skirti pinigai iš dalies buvo panaudoti tinkamai. Aš tą suprantu, nes su šiuo projektu dirbau kai finansavimas Lietuvai buvo patvirtintas. Manęs tai nė kiek nenustebino.

Pasakysiu taip: kritikuoti praeitį yra gerai, tačiau nėra gera idėja finansavimui kliudyti tuo metu, kai turi būti laikomasi tęstinumo. Ignalinos atominėje elektrinėje lankiausi du ar tris kartus. Galiu pasakyti, kad naujoji administracija daug geriau tvarkosi nei buvusioji, tad būtų neracionalu bausti tuos, kuriems su šiuo itin sudėtingu uždaviniu sekasi geriau.

Vis dėlto Lietuva turėtų skaidriai vykdyti uždarymą, įvertinti auditorių kritiką bei aiškiai išdėstyti, kaip šį procesą – jėgainės uždarymą ir branduolinių atliekų tvarkymą – toliau tęs po 2020-ųjų. Manau, kad jėgainės uždarymui, labai sudėtingam procesui, skirtos paramos nutraukimas būtų nelogiškas.

Rexas Tillersonas ir Sergėjus Lavrovas susitinka, dalies apžvalgininkų manymu, keičiantis Rusijos lūkesčiams dėl naujosios Jungtinių Valstijų administracijos užsienio politikos.

Šią savaitę iš pareigų atsistatydino prezidento Donaldo Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, paaiškėjus, jog jis dar prieš pradėdamas darbą administracijoje, su Rusijos diplomatu aptarė Maskvai taikomas sankcijas ir taip galėjo pažeisti Jungtinių Valstijų įstatymus. Iškart po to leidinys „The New York Times“ paskelbė, jog D. Trumpo komanda ryšius su Rusijos pareigūnais palaikė ištisus metus – dar vykstant prezidento rinkimų kampanijai.

Pats prezidentas tokius įtarimus pavadino „nesąmone“. Prieš keletą dienų Baltųjų rūmų atstovas spaudai pranešė, jog prezidentas iš Rusijos tikisi, jog ši Ukrainai Krymą grąžins ir konfliktą Donbase deeskaluos. Komentuodama šį pareiškimą, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Maria Zacharova atsakė, jog Rusija „savo teritorijų neatiduoda“.

Kol Rusijos ir Jungtinių Valstijų diplomatijos vadovai susitiks Bonoje, šalių kariuomenių vadai surengs retą susitikimą Baku.

Vašingtonas tikina, kad generolo Joe Dunfordo derybos su Rusijos generalinio štabo viršininku Valerijumi Gerasimovu Azerbaidžane yra nepolitinės ir suplanuotos iš anksto, tačiau pastaruoju metu pranešta ir apie naujus incidentus, kai Rusijos karo lėktuvai pavojingai skraidė virš Amerikos laivų, ir apie Rusijos šnipinėjimo laivo misiją prie Amerikos kratų. Taip pat apie tai, kad Rusija suformavo du kovinius batalionus iš naujų sparnuotųjų raketų, pažeidžiančių dvišalę sutartį, draudžiančią vidutinio nuotolio raketas.

Pentagonas sako, kad susitikimas bus skirtas plėtoti kontaktus, kurie padėtų išvengti apsiskaičiavimų ir galimų krizių. Vadovaujant V. Gerasimovui, Rusijos pajėgos iš esmės modernizuotos, be to, jis laikomas hibridinio karo, apimančio ir propagandą bei kitus nekarinius veiksmus, koncepcijos sumanytoju.

Priešrinkiminės nuomonių apklausos rodo, jog kovą dėl rinkėjų palankumo minimalia persvara laimi demokratų kandidatė. Didžiausia intriga numatoma vadinamosiose „svyruojančiose“ valstijose, tokiose kaip Florida, Ohajas, Šiaurės Karolina, Pensilvanija ir kitose.

Respublikonų kandidatas į Jungtinių Valstijų prezidentus D. Trumpas yra sakęs, kad jeigu Rusija užpultų Baltijos šalis, jis nuspręstų, ar ateiti joms į pagalbą tik išnagrinėjęs, ar šalys vykdė savo įsipareigojimus Jungtinėms Valstijoms.

H. Clinton reaguodama į tokį pasisakymą teigė, kad Jungtinės Valstijos yra davusios geležines garantijas NATO partneriams, jog jie būtų ginami užpuolimo atveju. Tuo metu Lietuvos prezidentė yra sakiusi, kad interpretuoti D. Trumpo pasisakymų neverta ir Lietuva žino, kad Amerika bus svarbiausias partneris.

Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala, vertindamas, kurio kandidato išrinkimas būtų naudingesnis Lietuvai, teigia, kad du kartus Lietuvoje viešėjusios H. Clinton užsienio politika greičiausiai būtų Baracko Obamos politikos tąsa, tuo metu, D. Trumpo užsienio politika būtų kuriama nuo nulio.

„D. Trumpo fenomenas yra revoliucijos fenomenas. [...] Iš tikrųjų giluminiai visuomenės pokyčiai ir yra ta priežastis, kodėl mes turime tokius rinkimus, tokius kandidatus“, – tvirtina M. Laurinavičius prieš paskutinius kandidatų į JAV prezidentus debatus, kurie vyks trečiadienio naktį.

– Kiek tiesioginiai debatai tarp abiejų kandidatų realiai gali pakeisti balansą vieno ar kito kandidato naudai? Ar tai aktualiausia svyruojančioms valstijoms?

– Iš šalies stebėdamas tai, kaip vyksta diskusija apie Amerikos prezidento rinkimus Lietuvoje, kas akcentuojama tiek žiniasklaidoje, tiek komentaruose, manyčiau, nesuprantame, kad Amerikoje rinkimų sistema tokia, jog tu gali laimėti visuotinį balsavimą, t. y. surinkti daugiau balsų per visas JAV, bet pralaimėti rinkimus, nes ten yra Rinkikų kolegija*.

Viskas priklauso nuo valstijų. Kaip teisingai pasakėte, svarbiausios yra, ko gero, šešios valstijos, o pačios svarbiausios – trys: Ohajas, Pensilvanija ir Florida. Tai, kas įvyks ten, kas laimės ten, ir nulems rinkimų baigtį.

Šiek tiek skeptiškai žiūrėčiau į tai, kad debatai turi tokį esminį poveikį, kaip kalbama. Remiuosi pačių amerikiečių tyrimais, ne tik nuomonėmis. JAV universitetai daro visokius tyrimus ir, jų manymu, debatų poveikis sureikšminamas.

– Ar žinutės apie D. Trumpo požiūrį į moteris, elgesį su moterimis pasiekia jo elektoratą?

– Manau, kad didelės dalies nepasiekia. Dažnai priimame norimą už esamą. Įsivaizduojame, kad tai, ką jis šneka, kaip pasirodė vienuose ar kituose debatuose, yra baisu. Galvojame, kad jis tikrai pralaimėjo, bet nebūtinai taip pat mano tie rinkėjai, kurie pasiruošę už jį balsuoti.

Keistai nuskambės, bet skandalas dėl jo požiūrio į moteris jam naudingas. Pirmiausia, jis labai gerai pasirodė per antruosius debatus. Visą kaltę, kuri buvo lyg ir mesta jam, D. Trumpas sėkmingai permėtė Hillary Clinton, kuri neturėjo ką atsakyti į tai, kad ji puolė tas moteris, kurias jos vyras iš tiesų išnaudojo.

Kol kas mes turime informacijos apie tai, ką D. Trumpas kalba, tą vaizdo įrašą [kuriame jis apibūdina, ką daro moterims – LRT.lt]. H. Clinton vyras iš tiesų išnaudojo moteris. Pati H. Clinton jas puolė.

Jei kalbame apie rinkėjus, tai kamuoliukas smarkiai permestas į H. Clinton pusę. Kitai daliai rinkėjų tai visiškai nesvarbu. Ta rinkimų kampanija Amerikoje daug sudėtingesnė. Ji supaprastintai pateikiama ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje.

– Kokios įtakos gali turėti tai, kad nuo D. Trumpo atsiribojo dalis aukšto rango respublikonų?

– Sakyčiau, tai jam vėl naudinga. Supaprastintai, labai ciniškai ir negražiai kai kurie dalį rinkėjų vadina „runkeliais“. Manome, kad Amerikoje tai yra D. Trumpo rinkėjas.

Ne, D. Trumpo rinkėjai yra daug platesnės visuomenės grupės. Viena jų – absoliučiai išsilavinusi, viską suprantanti. Ko gero, mums ji būtų artima daugeliu dalykų, bet jų vienintelis pagrindinis tikslas, dėl kurio jie nori, kad D. Trumpas būtų išrinktas, – kad jis sugriautų tą sistemą.

Jie įsivaizduoja, kad sistema Amerikoje absoliučiai nebeatitinka žmonių poreikių ir ją būtina sugriauti. Tai, kad nuo D. Trumpo atsiribojo tikrai nemaža dalis vadinamojo establišmento, aukštų partinių veikėjų, politinių veikėjų, ko gero, jam tik padės.

Iš tikrųjų D. Trumpo fenomenas yra revoliucijos fenomenas. Amerikoje ta revoliucija vyksta iš abiejų pusių. [...] Iš tikrųjų giluminiai visuomenės pokyčiai ir yra ta priežastis, kodėl mes turime tokius rinkimus, tokius kandidatus.

– Ar, nesvarbu, kam tapus prezidentu, JAV liks susiskaldžiusios? Turiu omeny, ar tai nebus panašu į „Brexit“?

– Nepaisant visų apklausų, nepaisant visokių kitų vertinimų, deja, aš ir toliau manau, labai to nenorėdamas, kad D. Trumpas gali ir, ko gero, laimės. Bet jūs teisingai sakote – kad ir kokie būtų rinkimų rezultatai, šie rinkimai niekaip nesuvienys visuomenės, tik dar labiau suskaldys.

Tai pavojinga visam pasauliui, nes Amerika pasaulyje yra ar bent jau turėtų būti stabilizuojantis veiksnys. Deja, žvelgiant į perspektyvą atrodo, kad tos destabilizacijos bus dar daugiau pačiose JAV. Tai atsilieps visiems tarptautiniams santykiams.

* Prezidentas JAV renkamas netiesiogiai. Rinkėjai valstijose išreiškia savo nuomonę, kurį kandidatą jie palaiko, tačiau kiekvienai valstijai atstovauja Rinkikų kolegijos nariai. Kiekviena valstija kolegijoje turi skirtingą atstovų skaičių. Pavyzdžiui, tankiausiai apgyvendintai Kalifornijai atstovauja 55, o Aliaskai – tik trys rinkikai. Kandidatui, net ir minimalia persvara laimėjusiam visuotinius rinkimus kurioje nors valstijoje, atitenka visi tos valstijos balsai Rinkikų kolegijoje. Nors pagal JAV konstituciją rinkikai gali balsuoti už savo pasirinktą kandidatą, jie yra įsipareigoję balsą atiduoti už tą kandidatą, kurį labiausiai palaikė jų valstijos rinkėjai.

Lietuvių kalba Tartu gatvėse 

Aštuonios valandos kelio ir jau esi Estijos pietryčiuose. Tartu. Atvykusius į čia autobusu pirmiausia pasitinka didmiesčio gaudesys. Centrines miesto gatves supa bent trys keturi dideli prekybos centrai, keli aukštesni stikliniai pastatai, kelios sankryžos, tarp jų – ir kantriai žalio šviesoforo signalo laukiantys pėstieji. Žvarbus rugsėjo vėjas, atrodo, jų nė kiek netrikdo.

Paėjęs šiek tiek į šiaurę, prieini nedidelį tiltą, kertantį  miestu tekančia upę – Emajegį. Atsirėmę į krantinės turėklus, praplaukiančias motorines valtis stebi pora žmonių. Jie, šiek tiek palūkuriavę, susikiša rankas į kišenes ir šnekučiuodamiesi pasuka senamiesčio link.

Gyvenimo ritmas čia gana ramus. Žmonių čia panašiai kaip Panevėžyje – nesiekia 100 tūkst. Vis dėlto, tai antras pagal dydį miestas šalyje. Estija – mažiausia iš trijų Baltijos valstybių. Maždaug pusė iš 1,3 mln. tūkst. gyventojų susitelkę keturiuose miestuose – Taline, Tartu, Narvoje ir Parnu. Pati šalis – viena rečiausiai apgyvendintų visoje Europoje.

Tartu anglų kalba skamba beveik tiek pat dažnai kaip ir estų. Beje, ir lietuvių kalbą, nors ir ne taip dažnai, taip pat galima išgirsti.

„Galiu sakyti, kad aš gyvenu tarp dviejų šalių, nes aš iš tikrųjų gana dažnai būnu Lietuvoje“, – tvirtina Tartu universiteto Kalbų ir kultūrų koledžo direktoriaus pavaduotoja lietuvių kalbos ir kultūros lektorė Tiina Kattel.

Susitikę su ja greitai apžiūrime keletą kabinetų, kur mokoma lietuvių kalbos, pernai metais išleisto estų-lietuvių kalbos žodyno egzempliorių. Tiina daug  laiko yra praleidusi Lietuvoje. Taip pat ir šiandien kartas nuo karto dėsto estų kalbą Vilniaus universitete, tad mūsų šalį pažįsta ne prasčiau nei patys lietuviai.

Kai Lietuvoje teko lankytis pirmą kartą, Tiina neslepia pastebėjusi lietuvių ir estų skirtumų: „Tai savaime aišku. Kiekviena tauta kitokia. Mentalitetų skirtumą labai lemia jūsų istorija – turėjote Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Tai jaučiasi jūsų mentalitete. Kadaise Lietuva buvo didelė jėga, didelė valstybė. Mumyse to nėra. Sunku paaiškinti. Tiesiog kitokia laikysena, bendravimo būdas.“

Paklausta, ar estai šiuo atžvilgiu yra kuklesni, ji nesutinka. Anot T. Kattel, estai tiesiog yra didesni racionalistai. „Estai savo valstybę gavo tik 1918 m. Mums reikėjo visą laiką už viską kovoti, įtikinti save ir kitus, kad mes irgi kažko verti. Dėl to mes labai linkę gyventi dabartyje. Lietuvoje istorinio romantizmo yra daugiau“, – pastebi T. Kattel.

Viena išskirtiniausių sričių – edukacija

Tęskime pasivaikščiojimą po miestą. Tartu senamiestis nedidelis, bet jame jautiesi savas. Pagrindinė Ruutli gatvė, stačiai su ja besikertančios gatvelės – viskas apeinama per 20 minučių.

Akį pirmiausia patraukia neoklasikinio stiliaus, rotušė rausvu fasadu. Priešais ją – didelė aikštė, jos šonai apstatyti kavinių lauko terasomis ir nedidelėmis krautuvėmis. Greta priešais rotušę stovinčios statulos, vaizduojančios du po skėčiu besibučiuojančius įsimylėjėlius, lėtą, bet jaukų toną užduoda jūreivio kepurę dėvintis pagyvenęs gatvės muzikantas.

Kiek kitokį atspalvį Tartu įgyja sutemus. Dieną aukštųjų mokyklų slenksčius minančius studentus naktį gali sutikti toje pačioje Ruutli gatvėje. Kavinės, užeigos, barai pilni žmonių, gatvė iš ramios tampa triukšminga.

Miestas ne be priežasties vadinamas Estijos žinių, švietimo sostine. Rudenį į Tartu universitetą bei kitas aukštąsias mokyklas suplūsta studentai iš visų šalies kampelių, taip pat – užsienio.

Būtent edukacija yra viena sričių, kurioje Estija gana ryškiai išsiskiria. Patys estai sako, kad kaip ir visur, erdvės tobulėjimui netrūksta, tačiau pripažįsta, kad per paskutinius keliolika metų vykdytos reformos vaisių davė.

Apie tai pasakoja profesorė, estų kalbos filologė, buvusi Tartu universiteto prorektorė Birutė Klaas-Lang. Ji turi tvirtas lietuviškas šaknis ir šiandien taip pat eina Lietuvos garbės konsulės pareigas, turi nemažai akademinių saitų su Lietuva.

„Nors mes patys nesame patenkinti tuo mokytojų prestižu, vis dėlto yra svarbu paskirti stipendijas tiems, kurie mokosi, studijuoja universitetuose, kad taptų mokytojais. Būtų galima daryti ir daugiau. Estų šeimose išsilavinimas visada buvo labai vertinamas. Dabar taip irgi yra“, – tikina B. Klaas-Lang.

2005 m. Estijoje veikė 44 aukštosios mokyklos. Šiandien jų skaičius sumažintas iki 21. Prieš dešimtmetį vidutinis mokytojo atlyginimas siekė vos daugiau nei 500 eurų. Dabar pedagogų algos ne mažesnės nei visos šalies darbo užmokesčio vidurkis.

Stereotipai ir pasiekimai

„Esu iš paslaptingos šalies Estijos – niekas nežino, kur tai yra / Kalnai ledų ir šokoladinis dangus – niekas nežino, kur tai yra“, – šiais žodžiais už Atlanto išgarsėjusi atlikėja Kerli Koiv kūrinyje „Creepshow“, satyriškai pasakoja apie savo gimtąją šalį – tuomet dar sąlyginai uždarą, mažai kam žinomą, konservatyvią Estiją.

Tačiau retas kuris paprieštarautų, kad šiandien šios šalies pasiekimai rodo ką kita. Pačiame 2008 m. pasaulį apėmusios ekonominės depresijos įkarštyje, anot analitikų, estai ėmėsi pavyzdinių priemonių. Tiesioginio poveikio piliečiams nuspręsta neamortizuoti, didelių paskolų atsisakyta, viešojo sektoriaus išlaidos smarkiai apribotos, infliacija sukontroliuota. Po dvejų metų ekonominiai rodikliai atitiko Mastrichto kriterijus. 2011 m. Estija tapo pirmąją Baltijos šalimi, prisijungusia prie euro zonos.

Antrąjį šių metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis Estijoje siekė 1163 eurus, neatskaičius mokesčių. Šis skaičius – didžiausias tarp vidurio rytų Europos valstybių.

Šių metų „Transparency International“ korupcijos indekse Estija užima 23 vietą. Tai aukščiausias rezultatas tarp visų „Geležinės uždangos“ šešėlyje buvusių šalių.

Sausio pradžioje įsigaliojo prieš porą metų priimtas įstatymas, kuriuo įteisinama tos pačios lyties asmenų civilinė partnerystė. Vėlgi Estija pirmoji regione.

Dauguma estų nėra religingi

Tiek Lietuvos žiniasklaidoje, tiek politikų diskusijose Baltijos šalių lyginimas yra tapęs savotišku reiškiniu. Užtenka kelių raktinių žodžių interneto paieškoje ir rasime dešimtis straipsnių, kuriuose Estija yra tapusi kone pažangos etalonu visame vidurio rytų Europos regione. Nuolatinis Baltijos šalių lyginimas, anot kai kurių apžvalgininkų, įgauna veikiau ne bendradarbiavimo, o konkurencijos atspalvį.

„Aš labai dažnai apie tai girdžiu. Taip pat žinau, kad yra labai daug anekdotų apie estus. Visa tai žinau puikiausiai. Drįsčiau sakyti, kad [tuose anekdotuose] netgi buvo dalelė tiesos. Dabar, kai praėjo 25 metai nuo nepriklausomybės atgavimo, mes gyvename gana greitai. Nejaučiu, nematau to. Man net kartais sunku suprasti, kodėl lietuviai iki šiol taip kalba. Mes lygiai einame, žiūrint ekonomiką, švietimą... Savų problemų yra visur, bet didelio skirtumo nėra, nejaučiu“, – sako T. Kattel.

Estiškas pragmatizmas dažnai, ir, ko gero, stereotipiškai siejamas su religija. Tiksliau, jos nebuvimu. Skirtingai nei Lietuvoje, Estijoje dominuoja Protestantų bažnyčia, tačiau net ir ji čia nėra populiari – mažiau nei penktadalis gyventojų teigia, kad religija jų kasdienybėje svarbios vietos neužima. Šis skaičius – vienas didžiausių, o patys estai – viena mažiausiai religingų tautų pasaulyje.

„Estai dar prieš 100 metų nelabai aistringai į tą religiją žiūrėjo, gana šaltokai. Aš manau, kad tai nulėmė racionalumas, kuris būdingas estams. Sovietų okupacijos pabaiga ir nepriklausomybės pradžia buvo toks laikotarpis, trukęs penkerius, šešerius, o gal ir dešimt metų, kai žmonės pradėjo labai lankyti bažnyčias, krikštyti vaikus. Bet tie religiniai ritualai liko. Nors žmogus ar šeima nėra religingi, vis dėlto labai daug žmonių eina nors porą kartų per gyvenimą į bažnyčią, kad vestų, krikštytų vaikus ir per Kalėdas. Galima sakyti, kad tai gana šaltokas santykis“, – sako B. Klaas-Lang.

„Skype“ sukūrimas estams neįdomus

Ne paslaptis, kad skaitmeninė erdvė yra ta sritis, kuriai estai skiria ypač daug dėmesio. Per 25 metus šalis tapo informacinių technologijų lydere. Ir ne tik Europoje, o visame pasaulyje. Tai, kad estai sukūrė populiarią interneto pokalbių programą „Skype“, anot jų pačių, nuvalkiotas ir nebeįdomus faktas. Pasiekimų šiandien gerokai daugiau.

Nuo 2007 m. šalyje įvestas elektroninis balsavimas. Plačiajuosčio interneto greitis – sparčiausias pasaulyje. Vienam šalies gyventojui tenkančių „startuolių“ daugiau nei Silicio slėnyje. Asmens medicininiai duomenys prieinami internetu, už paslaugas atsiskaitoma internetu, pateikti mokesčių deklaraciją – taip pat internetu – užtrunka vos penkias minutes.

Galbūt teko girdėti apie Europos Sąjungos (ES) planus įsteigti bendrą skaitmeninę rinką, kas, paprasčiau tariant, reiškia panaikinti esamus šalims taikomus geografinius apribojimus prekyboje, finansinėse operacijose ir kitų paslaugų prieinamume. Šiuo požiūriu Estija savo sienas jau atvėrė – tiek patys estai, tiek užsieniečiai gali gauti elektroninės tapatybės kortelę, su kuria viešųjų ir privačių institucijų paslaugos tampa prieinamos fiziškai nesant pačioje Estijoje. Kitų metų vasarą Estija pradės savo pirmininkavimą ES, tad skaitmeninės rinkos plėtra bus vienas jos prioritetų.

Asmens duomenims persikeliant į interneto erdvę, didėja ir potencialių įsilaužimų grėsmė. Tačiau čia estai taip pat nemiega – augindami šios srities specialistus, estai aktyvūs ieškant būdų užtikrinti kibernetinį saugumą. Kitaip tariant – Estijos pažanga informacinių technologijų srityje tampa ne tik prekės ženklu, bet ir saugumo garantu tarptautinėje erdvėje.

Baltijos šalimi kadaise laikyta Suomija

Atvykstame į Taliną. Čia pabandysime toliau panagrinėti Estijos ir kitų Baltijos šalių raidą. Talino universitete susitinku su buvusiu universiteto rektoriumi, filosofu, poetu, žymiu visuomenės veikėju Reinu Raudu.

„Man atrodo, kad būtent ta agnosticizmo tradicija padarė labai daug gero. Kartais būna, kad yra kažkokia maža dalis žmonių, kuriuos galima laimėti, užkariauti ideologiniais, religiniais teiginiais, bet jų tikrai labai mažai. Dauguma žmonių vis dėlto į sprendimus žiūri pragmatiškai, racionaliai. Nematau tame nieko blogo. Tai, kad žmogus savo gyvenimo nutarimus daro racionaliai, nereiškia, kad jis yra šaltas ir neemocingas. Žinoma, emocijos irgi turi suvaidinti savo vaidmenį tuose sprendimuose, bet jos neturi diktuoti. Tai galbūt didesnis skirtumas“, – sako R. Raudas.

Anot Estijos užsienio reikalų instituto direktoriaus akademiko A. Kasekampo, sovietų okupacija Lietuvą tikrai priartino prie Latvijos ir Estijos. „Istoriškai Latvija ir Estija visuomet laikėsi šalia. Tai nulėmė to meto baltų-germanų valdantysis elitas. Kitaip tariant, Lietuvos, Latvijos ir Estijos keliai išsiskyrė lietuviams sudarius sėkmingą politinį darinį. Tuo metu gentims, vėliau tapusioms latviams ir estams, sukurti valstybės nepavyko. Lietuva galiausiai pati priėmė krikštą, latviai ir estai buvo pakrikštyti per prievartą. Nuo XIII a. Lietuvos teisinė, institucinė erdvės ir valdantysis elitas pasuko kita kryptimi, todėl pati Lietuva iki pat XX a. buvo visiškai kitokia – turėjo artimą ryšį su Lenkija.“

Jo teigimu, ironiška, tačiau Lietuva, Latvija ir Estija pradėtos laikyti vienu regionu tik po to, kai visos kartu išnyko iš žemėlapio. A. Kasekampas priduria, kad Suomija po Pirmojo pasaulinio karo, atgavus valstybingumą, taip pat laikyta Baltijos šalimi, bet per tris dešimtmečius šalis sugebėjo transformuoti savo identitetą į labiau skandinavišką.

„Čia dar galima brėžti šiokią tokią paralelę su Estijos politika. Ko gero niekam ne paslaptis, kad tuometis užsienio reikalų ministras T. H. Ilvesas, šiuo metu einantis prezidento pareigas, vėlyvais 90-aisiais ėmė kalbėti apie Estijos tapimą šiaurės šalimi. Visi iš to juokėsi. Ypač tos pačios šiaurės šalys, kurios tokių pareiškimų rimtai nevertino. Žinoma, jei tai vertinsime kaip faktinį teiginį – kad Estija priklauso Šiaurės šalių regionui – tuomet tai tikrai bus netiesa.  Bet, jei į tai žiūrėsime kaip į siekį, nurodantį link kur šalis juda, tuomet Suomijos identiteto pasikeitimas būtų geras pavyzdys, ko siekia ir Estija. Kita vertus, kai Estija jau bus tapusi Šiaurės šalimi, tuomet jau bus susiformavęs ištisas Baltijos-Šiaurės šalių regionas“, – daro išvadą ekspertas.

Pirmasis Estijos premjeras ir „Nike“ šūkis

Trumpam atsikvėpkime ir pasižvalgykime. Taline gyvena 450 tūkst. žmonių. Vakarų Europos mastais miestas nedidelis, tačiau miesto centre eismas tankus. Prie greito gyvenimo tempo įpratę gyventojai skuba iš taško į tašką. Juos iš aukštai stebi senamiestį juosianti didžiulė XIII a. statyta gynybinė siena – sena, nepajudinama, bylojanti apie turtingą miesto istoriją.

Plytinės senamiesčio gatvės vingiuoja apie seną viduramžių architektūros palikimą. Net ir paklydęs siaurų gatvelių labirinte, vis tiek galiausiai  prieisi pagrindinę senamiesčio rotušės aikštę. Skirtinguose aikštės taškuose būriuojasi turistai, kurių fotoaparatų objektyvai nukreipti į seną pilko akmens gotikinę rotušę.

Nuo čia visos šiaurine kryptimi einančios senamiesčio gatvelės tampa  nuožulnios, tad lipti darosi šiek tiek sunkiau. Lipame į aukštutinę senamiesčio dalį, esančią ant Tompėjos kalvos.  Prie pat kelios apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria vaizdas į raudonų čerpių stogus ir bažnyčių bokštus. Tolumoje už jų tyliai gaudžia Talino uostas.

Visai prie pat, už gero šimto metrų gaudžia automobiliai ir tramvajai. Čia pat prasideda Talino komercinis rajonas. Prekybos centrai, didžiuliai, dangų skrodžiantys dangoraižiai tarsi savaime leidžia suprasti, kad čia, Taline, sutelktas ekonominis šalies potencialas. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo priimtos griežtos, rinką liberalizavusios pertvarkos prisidėjo prie to, kad šalis taip sparčiai eina į priekį.

„Nemanau, kad Estija Lietuvos ir Latvijos atžvilgiu yra ypač pažengusi.  Galbūt tą būtų buvę galima pasakyti apie praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, kai čia, Estijoje, buvo priimti labai konkretūs, labai specifiniai sprendimai, kurių nebuvo imtasi Lietuvoje. Kitaip tariant, pirmoji Estijos vyriausybė 1992 m. ėmėsi labai radikalių veiksmų liberalizuojant rinką, privatizuojant įmones. Tuometinio premjero šūkis buvo tas pats kurį dabar naudoja bendrovė „Nike“ – „Just do it“ – tiesiog daryk“, – sako A. Kasekampas.

Jo pastebėjimu, Lietuvos ir daugelio kitų Vidurio Europos valstybių reformos buvo labiau laipsniškos, mažiau radikalios. „Jų tikslas buvo apsaugoti žemdirbius ir pensininkus nuo didžiulio ekonominio šoko, kuris šalis ištiko pereinant iš socialistinio ekonominio modelio į vakarietišką. Tačiau, panašu, ilgalaikėje perspektyvoje tos šalys, kurios ėmėsi pačių griežčiausių priemonių, progresavo sparčiau, o laipsniškos reformos ekonominį skausmą pailgino. Jis nebuvo toks aštrus, tačiau truko ilgiau“, – aiškina A. Kasekampas.

Jis priduria, kad vis dėlto yra ir specifinių sričių, kuriose Estija laikėsi šiaurės šalių pavyzdžio. „Tai – skaidrumas ir korupcija. Aiškiai matyti, kad pačios skaidriausios ir mažiausiai korumpuotos valstybės pasaulyje yra Šiaurės Europos šalys. Estija bando sekti jų pavyzdžiu. Akivaizdu, kad tokie stiprūs saitai, ypač su Suomija, Estiją paveikė labiau nei Lietuvą“, – įsitikinęs A. Kasekampas.

Nuomonės dėl Estijos progreso išsiskiria

Valstybinės šventės ir joms skirti renginiai dažniausiai neaplenkia Talino centre esančios Laisvės aikštės. Kalvos papėdėje stovi didelis iš stiklinis kryžius, skirtas XX a. pradžioje vykusio Estijos nepriklausomybės karo aukoms pagerbti. Oras šiek tiek įšilęs, tad pavakarę baigę darbus žmonės namo pernelyg neskuba. Puiki proga juos pakalbinti.

„Manau, kad mūsų šalis keičiasi. Ypač politikoje, ypač po nepriklausomybės. Jei paklaustumėte vyresnių žmonių, jie garantuotai jums atsakytų, kad Estija smarkiai pasikeitė. Man pačiai 24 m., taigi, gimiau iškart po nepriklausomybės ir net pati matau, kaip viskas eina į priekį. Visais požiūriais. Čia daug daugiau turistų“, – sako Taline sutikta Andrea.

Jos nuomone, visos greitai besivystančios valstybės susiduria su problema, kad žmonės traukiasi iš kaimų, vyksta gyventi į didžiuosius miestus. „Tai savaime yra ženklas, kad problemų yra“, – pripažįsta Andrea.

Mergina tvirtina tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje lankiusis ne kartą ir pastebinti nemažai panašumu, nors girdi vertinimus, kad Estija – labiau skandinaviška valstybė.

„Manau pernelyg skubėti nereikėtų, nes bus kaip 1990 m. pradžioje – kai kurie stengėsi pasinaudoti padėtimi savanaudiškiems tikslams. Žinote, kai viskas tampa nevaržoma, tuomet atsiranda piktavalių, užsiimančių nelegalia veikla. Taigi, manau nereikėtų pernelyg skubėti“, – savo valstybės progresą vertina Andrea.

Kiti sutiktieji Taline laikėsi kitos nuomonės. Vieno vyro požiūriu, pasikeitimai Estijoje vyksta per lėtai ir tai kone primena Afrikos, o ne Europos valstybės pokyčius. „Politikoje, mene, dailėje – visur trūksta pokyčių. Čia viskas gan lėta. Čia niekas nenori atvykti, net pabėgėliai iš Artimųjų Rytų – nes čia nieko nėra“, – įsitikinęs vyras.

Gyventojų miesteliuose mažėja tūkstančiais

Kelkimės į patį Estijos vidurį. Paidė – mažas, tylus miestelis centrinėje Jervos apskrityje, pačių estų dažnai vadinamas Estijos širdimi. Čia, kaip ir bet kurioje kitoje šalies provincijoje, gyvenimas teka šiek tiek kitokia vaga.

Paidė, kaip ir daug kitų Estijos gyvenviečių nukentėjo nuo emigracijos. Žinoma, į užsienį išsilakstė ne visi, daug kas persikraustė į Taliną ar Tartu, bet iš ten, šiaip ar taip, į Paidę nebesugrįžta.

Sutemose miestelis visiškai tylus. Eidamas link nedidelio, miestelio pakraštyje esančio viešbučio, kertu nedidukę centrinę miesto aikštę. Jos viduryje ant suoliuko svirduliuoja vidutinio amžiaus vyriškis ir kažką šūkauja. Jo rankose pustuštis alaus butelis. Neblaivų vyrą per atstumą užkalbina netoliese kamuoliu žaidę vaikai, tačiau nesulaukę atsako patraukia savais keliais.

Kitą dieną, prieš susitikimą norėdamas šiek tiek apsižvalgyti, iš viešbučio išeinu šiek tiek anksčiau. Beje, viešbutyje buvau vienintelis svečias.

Eidamas link susitikimo vietos praeinu keletą nedidelių parduotuvių, kazino, sporto klubą ir miestelio administracijos pastatą. Ant kai kurių gatvės pavadinimus skelbiančių lentelių išspausdinta raudona širdis, primenanti, kad esu pačiame Estijos viduryje.

Ko gero pagrindinis Paidės istorinis akcentas – ant nedidelio piliakalnio stovintys pilies griuvėsiai. XIII a. tuo metu šiose žemėse karaliavęs Livonijos ordinas pradėjo statyti gynybinę pilį, aplink kurią vėliau ėmė kurtis gyventojai. Iki 1917 m. Paidė vadinta Vitenšteinu.

Paidėje gyvenantis Raido dirba laisvai samdomu statybų darbuotoju, kartais veda muzikines laidas vietos radijo stotyje. Paidėje jis gyvena nuo pat vaikystės, tad miestelio tuštėjimą matė savo akimis. Prieš nepriklausomybės atgavimą čia gyveno apie 11 tūkst. žmonių. Dabar belikę apie 8 tūkst. gyventojų.

„Turime emigracijos problemą – iš Paidės visi išvažiuoja. Ieškoti darbo, uždirbti daugiau pinigų... Paidė nebeturi, ko pasiūlyti. Vietiniai, kuriuos pažįstu, tiesiog čia ateina, atsisėda ir sau būna. Senesnių žmonių čia dažnai nepamatysi – jie sėdi namuose. Daugiausiai gatvėmis vaikšto jaunimas. Jaunimas, kuris nieko neveikia. O kai neturi ką veikti, paprastai nusiperka degtinės butelį, kur nors prisėda, prisigeria... O toliau jau... pats suprantate... Dabar gana ramu. Bet visai neseniai, prieš metus ar kelis, čia vykdavo didelės muštynės, gaujų susidūrimai“, – pasakoja Raido.

Jis atkreipia dėmesį – pagalvotum, iš kur tokiame mažame miestelyje, kur mažai jaunimo, atsiranda gaujos, kaip tai apskritai įmanoma? „Bet reikalas tas, kad iš kaimyninių apskričių ar mažesnių gyvenviečių suvažiuodavo vietiniai. Tie patys, kurie neturi ką veikti. Ryte jie gerai pasportuoja, vėliau randa prie ko prikibti... Taip viskas ir vyksta“, – sako Raido.

Anot jo, kaimyniniame miestelyje neseniai uždarė policijos skyrių. Nuovados ten nebėra. Vienintelė – Paidėje. „Nuo tada Paidės policijai tenka rūpintis ne tik mūsų, bet ir kitų vietovių saugumu. Jei neklystu, mūsų nuovada aptarnauja visą Jervos apskritį“, – apie problemas, su kuriomis susiduria Paidės gyventojai pasakoja Raido.

Daugiau lankytojų pritrauks greitkelis?

Šiek tiek pasėdėję kylame pažiūrėti miestelio iš aukštai. Atrestauruotame pilies bokšte veikia apžvalgos aikštelė. Užrašas prie įėjimo į bokštą skelbia, kad pakeliausime laiko mašina, mat čia veikia ir nedidelis muziejus.

Nuo 1990 m. iš Estijos emigravo apie 15 proc. populiacijos. Tiesa, šiuo metu demografiniai rodikliai atsistato. Estijos Statistikos departamento duomenimis, pernai atvykusiųjų į šalį skaičius nežymiai viršijo išvykusiųjų. Toks, nors ir nedidelis, padidėjimas nuo nepriklausomybės atgavimo Estijoje užfiksuotas pirmą kartą.

Išeiname iš bokšto, leidžiamės nuo piliakalnio ir lėtu žingsniu einame palei gatvę.

„Čia dar yra viena gamykla, gaminanti šviestuvus. Tai sukuria porą šimtų darbo vietų. Yra dar viena, kurioje gamina detales traktoriams. Yra daug kirpyklų, kelios parduotuvės, vienas kazino. Neįsivaizduoju, kaip nakvynės namai ir viešbučiai čia dar laiko. Gerai, kartais atvažiuoja turistai – dažniausiai iš Suomijos ir Latvijos pažiūrėti pilies griuvėsių. Bet tai dažniausiai būna pirmą vasaros mėnesį. Ir tai, jeigu jie čia ir sustoja, tai tėra stabtelėjimas pusiaukelėje tarp Tartu ir Talino. Čia yra Estijos širdis, todėl turistai užsuka čia trumpam. Bet kartą man vienas vyrukas pasakė: „apie kokią Estijos širdį tu čia kalbi? Estijos vidurys yra skylė“, – juokiasi Raido.

Jis neslepia – didelė emigracija iš Estijos palietė ir jį: keli draugai išvyko į Australiją, daugybė išsilakstė po Suomiją. „Jie ten dirba taip ilgai, kad jau spėjo sukurti šeimas ir apie grįžimą net negalvoja. Vienintelė problema – pinigai. Suomijoje jie uždirba gerokai daugiau.  Aš save laikau patriotu. Auginu du vaikus, turiu žmoną. Manau, kad Paidė yra puiki vieta auginti vaikus“, – įsitikinęs Raido.

Paidės gatvės – švarios ir tvarkingos. Einant link autobusų stoties už akių užkliūva keletas apleistų medinių namų. Raido sako, kad jie tušti jau kurį laiką. Tiesa, net ir čia veikia viešai prieinamas bevielis internetas.

Pokalbio pabaigoje Raido prasitaria besitikintis, kad įgyvendinus naujo, pro miestelį einančio greitkelio projektą, žmonės į Paidę užsuks dažniau.

Patys estai mėgsta juokauti esą jų stereotipinis lėtumas – ne iš piršto laužtas. Nuoseklus ir apgalvotas darbas, lengvas pasimėgavimas procesu, atneša geriausius rezultatus. 

Jo pastebėjimu, dėl to yra labai svarbu, kaip kiekviena šalis vertina savo saugumą ir kokių priemonių imasi jam palaikyti. „Jūsų kalbos nelieka vien tik žodžiais, jūs imatės konkrečių veiksmų. Tai geras pavyzdys [...] NATO sąjungininkėms“, – tvirtina H. Solomonas.

– Pradėkime nuo viceprezidento Joe Bideno vizito Rygoje. Jo siunčiama žinutė Baltijos žmonėms – JAV laikysis greta Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Ar tai ir yra antradienį pasirašytos deklaracijos dėl strateginės partnerystės esmė?

– Manau tai buvo istoriškai simbolinis įvykis – vizitas įvyko minint 27-ąsias Baltijos kelio metines. Ši svarba, šis simbolizmas viso apsilankymo kontekste tikrai nepasimetė. Žinoma, pažymėta ir kita, sakyčiau, nemaloni sukaktis – Molotovo-Ribentropo paktas. Svarbu pabrėžti, kad JAV Lietuvą, Latviją ir Estiją palaikė visą šį laikotarpį – nuo 1940 m., kai Amerika žymiąja S. Welleso deklaracija atsisakė pripažinti sovietų okupaciją, iki šių dienų. Pirmiausia, tai yra mūsų istorinės partnerystės paminėjimas, istorinis momentas.

Antra, žvelgiant į šių dienų aktualijas, tai galime laikyti savotišku NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje tęsiniu. Viena aptartų temų, kurias savo kalboje pabrėžė ir viceprezidentas, – kaip viskas atrodys po Varšuvos. Deklaracijoje detaliau kalbama apie tai, kaip įtvirtinsime įsipareigojimus, pereidami nuo padrąsinimo laikysenos prie patikimos gynybos ir atgrasymo. Savo vaidmenį čia turi visi NATO partneriai.

Tai yra galimybė mums veikti išvien su Lietuvos, Latvijos ir Estijos sąjungininkais, siekiant visapusio bendradarbiavimo esminėse srityse – diskusijų dėl jūsų įsipareigojimų trečiajam NATO straipsniui, kuriame kalbama apie jūsų pačių gynybos stiprinimą. Didindami išlaidas gynybai, savo pačių saugumui, artėdami link numatytų 2 proc. nuo bendro vidaus produkto (BVP), judate labai teigiama linkme.

– Sakote, kad Lietuva ir Latvija gynybos požiūriu prisideda pakankamai?

– Ne visos NATO šalys laikosi įsipareigojimo skirti 2 proc. Kita vertus, Estija tai jau išpildė ir gal net viršys, o Latvija ir Lietuva juda labai greitai. Mano supratimu, Lietuva šią ribą gali pasiekti dar 2018 m. Mes tai labai atidžiai stebime, kalbamės su kolegomis iš Lietuvos apie tai, kaip jūs didinate savo indėlį, modernizuojate savo kariuomenę.

Taigi, deklaracijoje kalbama ir apie dalinimąsi patirtimi šioje srityje. Tai reiškia ir bendradarbiavimą kituose iššūkiuose, ar tai būtų hibridinės grėsmės, ar kibernetinis saugumas, atsparumo didinimas, pilietinė gynyba ir pan. Kitaip tariant, deklaracijoje šiek tiek detaliau apibrėžiamas mūsų noras tęsti bendradarbiavimą ir padėti vieni kitiems laikytis Varšuvos susitikime prisiimtų įsipareigojimų.

– Tai buvo paskutinis J. Bideno vizitas Baltijos šalyse, šiam esant dabartinės Baltųjų rūmų administracijos dalimi. Koks yra šios partnerystės tęstinumas, turint omenyje tai, kad aukščiausias pareigas užimantys pareigūnai po lapkritį vyksiančių rinkimų savo postus paliks?

– Taip būna kiekvienoje demokratinėje valstybėje – keičiasi administracijos, vyksta rinkimai, tačiau užsienio politikoje tęstinumas yra. Tarptautiniai įsipareigojimai (įskaitant  ir NATO) – nesikeičia.

Tai buvo viena žinučių, kurią viceprezidentas J. Bidenas perdavė Rygoje, tiek privačiuose pasitarimuose, tiek viešame pasisakyme. Mūsų įsipareigojimai – šventi. Tai mūsų garbės reikalas, mūsų pareiga. Mes į tai žiūrime rimtai, kad ir kokia būtų administracija. Dėl to yra sutarusios abi partijos.

– NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje sprendimu Baltijos šalyse ir Lenkijoje bus dislokuoti keturi tarptautiniai batalionai. Jeigu įtampa regione didėtų dar labiau, ar JAV imtųsi papildomų priemonių?

– Manau mes pereiname nuo padrąsinimo prie patikimų atgrasymo priemonių. Tam dedame didžiulius resursus – tiek JAV, tiek šalys sąjungininkės dislokuos minėtuosius keturis batalionus.

Lenkijoje batalionui vadovaus JAV, Lietuvoje – Vokietija, Estijoje – Jungtinė Karalystė, Latvijoje – Kanada. Pridėkite prie to milijardus dolerių ir gausite pačias rimčiausias atgrasymo priemones nuo pat Šaltojo karo pabaigos. Žinoma, įvykiams toliau klostantis, mūsų kariuomenės strategai, Aljansas ir šalių lyderiai atitinkamai tarsis. Be abejo, privalome būti lankstūs, turime reaguoti į besikeičiančią saugumo aplinką ir kylančias grėsmes.

Vasarį, pradedant dislokuoti batalionus, bus žengtas labai svarbus žingsnis. Tai bus atgrasomosios priemonės, dažnos karinės pratybos, bendradarbiavimas saugumo srityje. Taigi, Jungtinės Valstijos, kartu su kitomis NATO sąjungininkėmis, regione bus labai matomos, juo labiau kad kiekviena šalis pajėgumus didina savo ruožtu.

– Kadangi kalbame apie pajėgumus, pažiūrėkime į juos visos Europos mastu. Kai kurios šalys, panašu, nereaguoja į pastabas dėl jų finansinio indėlio į NATO ir, pasak kai kurių analitikų ar politikų, daugiausia remiasi JAV pajėgomis. Kaip į tai žiūri pati Amerika?

– Mes ir toliau raginame savo sąjungininkus judėti tinkama linkme, ypač sąžiningai prisidedant prie NATO. Jeigu saugumas yra šalies prioritetas, ir resursai turėtų būti paskirstyti atitinkamai. Manau šiuo klausimu jūs [Lietuva] galite nemažai papasakoti, parodydami, kad investuojate į tas sritis, kurios jums rūpi. Jūsų kalbos nelieka vien tik žodžiais, jūs imatės konkrečių veiksmų. Tai geras pavyzdys toms NATO sąjungininkėms, kurios dar nenusprendė, kaip dėl savo pačių saugumo turėtų būti paskirstyti finansiniai ištekliai.

– Ar Jungtinės Valstijos mato Rusiją kaip regioninę grėsmę?

– Tai, be abejonės, yra išbandymas. Bendra saugumo aplinka Europoje per pastaruosius keletą metų smarkiai pasikeitė. Neteisėti Rusijos veiksmai Ukrainoje, Krymo aneksija, ir iki šiol tęsiama intervencija – tai išties sukrėtė Europos saugumo pamatus. Jungtinės Valstijos, kartu su sąjungininkais, tarp jų ir Lietuva, į šį sukrėtimą reaguoti privalėjo tiek diplomatinėmis, tiek karinėmis priemonėmis. Kartu ieškojome būdų palaikyti sankcijas, Minsko, Normandijos derybose naudotis diplomatijos įrankiais, spausti Maskvą, kad ši laikytųsi Minsko susitarimų, ko, deja, ji iki šiol nedaro.

– Ko tikisi JAV iš Lietuvos kitose strateginėse srityse? J. Bidenas savo kalboje užsiminė apie energetikos sektorių, ekonominį augimą, įstatymo viršenybę. Gal galite konkrečiai išvardinti kur Lietuvai trūksta iniciatyvos?

– Mus liečia gerokai daugiau dalykų nei saugumas. Norėtume, kad ryšiai tarp mūsų žmonių stiprėtų ir studentų mainų programų pagrindu – lietuviai vyktų į Ameriką ir amerikiečiai vyktų į Lietuvą daugiau sužinoti apie jūsų kultūrą.

Tikimės, kad tvirtės ir ekonominiai saitai. Praėjusiais metais Lietuvos ir Amerikos prekybinių sandorių vertė siekė apie 1,5 mlrd. dolerių. Tokios amerikiečių bendrovės kaip „NasdaQ“, „Western Union“, „AIG“ Lietuvoje puikiai įsitvirtinusios. Norime padėti jums sukurti nuspėjamą ir patrauklų investicinį klimatą.

– Keli paskutiniai metai buvo ypač įtempti pasaulinės politikos atžvilgiu. Turiu galvoje regioninius konfliktus, kraštutinių dešiniųjų iškilimą, humanitarines krizes, „Brexit“, naujos pasaulinės recesijos simptomus. Ar šis „paketas“ kelia didesnį susirūpinimą nei dalinai panašūs ankstesni įvykiai?

– Be abejo, dalis krizių palietė ir mus. Tačiau, kalbant apie Europą ir jūsų išvardintus sunkumus, svarbu pabrėžti, jog Jungtinėms Valstijoms itin svarbu palaikyti gerus santykius su Europos šalimis, taip pat Jungtine Karalyste, kuri yra artima Amerikos sąjungininkė. Manome, kad geri britų santykiai su Europos Sąjunga (ES) labai svarbūs. Derybos dėl išstojimo, jei pastarasis įvyks, bus sunkios. Mes tikrai dirbsime su abiem pusėmis. Kita vertus, mums itin svarbu matyti Europą vieningą, laisvą ir taikią.

Intensyviai kovojame su teroro grėsmėmis, bandome spręsti pabėgėlių krizę. Visa tai vyksta palaipsniui, bet, šiaip ar taip, dirbdami kartu su šiais iššūkiais galime susitvarkyti. Jei grįžtume prie Europos vienybės, manau, Baltijos šalys yra puikus tokio tipo integracijos naudos pavyzdys. Visi teigiami dalykai nutikę per pastaruosius 25 metus, taip pat nuo jūsų įstojimo į ES, yra puikus pavyzdys, kaip gerai, kai Europa vieninga.

– Trečiadienį viceprezidentas J. Bidenas lankėsi Ankaroje, kur dar kartą išgirdo Turkijos reikalavimus išduoti perversmo rengimu kaltinamą musulmonų dvasininką Fethullah Guleną. Kiek ilgai užtruks procesas, kol Amerika priims sprendimą išduoti jį, ar ne?

– Manome, jog Turkija yra labai svarbi mūsų, kaip ir Europos, partnerė, reikšminga NATO sąjungininkė. Mes visiškai palaikome demokratinę Turkiją. Suprantame jų susirūpinimą. Gavome prašymą išduoti F. Guleną. Šį prašymą atidžiai nagrinėjame. Ties šiuo klausimu dirba teisės ekspertai. Jie palaiko ryšį su kolegomis iš Turkijos, kad susidarytume aiškesnį vaizdą.

Galutinį sprendimą priims teisėjas. Jis įvertins kitos šalies argumentus pagal mūsų dvišalį susitarimą. Darome viską, ką galime, kad padėtume kolegoms iš Turkijos pateikti reikalingus įrodymus.

– Kokia yra bendra Vašingtono pozicija santykiuose su Turkija po perversmo? Matome, kad Ankaros politikos vykdytojai linksta į Maskvą.

– Su Turkija bendradarbiavimą tęsiame daugybėje sričių, pavyzdžiui, spręsdami Sirijos klausimą. Bet manau kad jie, būdami suverenia valstybe, kalbėtis su kitomis vyriausybėmis teisę turi. Kaip ir Jungtinės Valstijos turi savus dvišalius santykius su Maskva ir su ja kalbasi, pavyzdžiui, tos pačios Sirijos klausimu.

– Ar JAV susirūpinusios dėl Turkijoje laikomos ginkluotės? Pavyzdžiui, Indžirliko oro pajėgų bazės, kurioje laikomi branduoliniai ginklai.

– Negaliu komentuoti šio klausimo. Nesu šių dalykų žinovas. Manau, šį klausimą turėtumėte užduoti Pentagonui. Tačiau pabrėšiu, kad partnerystę su Turkija vertiname. Be abejo, taip pat vertiname galimybę naudotis jos infrastruktūra, kurią paminėjote.

– Ar galime tikėtis kardinaliai kitokio Jungtinių Valstijų požiūrio į užsienio politiką po prezidento rinkimų šį rudenį?

– Tai labai sudėtinga. Negaliu spekuliuoti, ką bus parengusi naujoji administracija. Akcentuočiau tai, kad Jungtinių Valstijų istorijoje užsienio politikos tęstinumas visada buvo tvirtas. Žinoma, diskusijos verda, kampanijoje girdima retorika įdomi. Bet galiausiai užsienio politikos gairės priklausys nuo naujai išrinktos administracijos, Kongreso ir Amerikos žmonių valios.