-
Režisierius G. Lukšas: kurdamas filmus niekada niekam nepataikavau 1
Kino režisierius G. Lukšas turi apdovanojimų kampelį. Jame – įmantraus dizaino statulėlės už įvairius kūrinius ir pasiekimus. Netrukus, Vasario 16-ąją, režisierius bus apdovanotas ir dar viena – ypatingai svarbia – Nacionaline kultūros ir meno premija. Ji menininkui paskirta už viso gyvenimo nuopelnus, už kūrybišką nacionalinės literatūros adaptaciją kino kalba.
Režisierius kine debiutavo būdamas 27-erių, jo filmografijoje – 14 televizijos ir kino filmų. Labiausiai pripažinti jo kūriniai – „Mano vaikystės ruduo“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Mėnulio Lietuva“, „Duburys“. Režisieriaus mėgstami „Žalčio žvilgsnis“, „Vakar ir visados“. G. Lukšas sako, kad juos geriausiai vertino ir žiūrovai. Režisierius pasakoja autoritetų kūryboje neturėjęs – stengėsi save, tokį, koks yra, saugoti nuo įtakos, todėl labiau sėmėsi įgūdžių.
„Pačioje pradžioje, susidūręs su tokiais žmonėmis, kaip Arūnas Žebriūnas, Raimundas Vabalas, aš kaip kokia kempinė siurbiau iš jų amato, technikos ypatumus. O vėliau išmoktus dalykus taikydavau savo režisūrinėje veikloje. Ne koks institutas ar kursai išmokė mane kino, mane išmokė darbas kino aikštelėje“, – prisipažįsta režisierius G. Lukšas.
Ilgametis Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas sako remdamasis literatūra pasakojo istorijas apie tai, kas jam pačiam svarbu, stengėsi, kad filmai keltų emocijas. Todėl vietos pataikavimui jo kūryboje niekada nebuvo.
„Nepadariau nei vieno filmo, kurio nenorėjau, net ir anais laikais. Niekada nepriklausiau jokiai partijai ir nepataikavau, nesistengiau įtikti nei politikams, nei žiūrovams. Aš dariau tai, kas rūpėjo man pačiam, ir tikėjausi, kad yra žmonių, panašių į mane, kuriems taip pat tai bus svarbu, įdomu, reikalinga, ką pasakoju savo filmuose“, – teigė nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Garbus amžius septyniasdešimtmečio G. Lukšo kūrybos planų neriboja. Nors vienoje eilėje su jaunaisiais režisieriais sako nebesirikiuojantis, idėjų turi: „To varikliuko, kuris viduje gyvena – nesustabdysi, kaip ir nesustabdysi minčių srauto sukimosi. Turiu norų. Turiu planų. Net keletą. Kaip man juos pavyks įgyvendinti, jau kitas dalykas. Bet ir šiuo metu vyksta darbai su vieno filmo scenarijumi, žiūrėsim, kaip ten seksis toliau.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos režisierius nesureikšmina, sako kuriantis tikrai ne dėl apdovanojimų, tačiau jaučiasi dėkingas tiems, kurie įvertino jo kūrybą.
-
Lietuvoje atsiras konteineriai maistui 7
Naujovė atsiras nuo 2019-ųjų – kas maisto atliekas veš, kaip dažnai ir kur, kol kas neaišku. Specialistai tik sako, kad netvarkos vieta maisto likučių konteineriai neturėtų tapti.
Kasmet išmetamų maisto atliekų kiekis Lietuvoje, skaičiuojama, sudaro beveik 12 proc. bendrų atliekų. Gyventojai išmeta apie 80 tonų maisto likučių.
Lietuva įsipareigojusi Europos Sąjungai šias atliekas rūšiuoti ir atskirai surinkti. Tad šalia popieriui, plastikui ir stiklui skirtų atliekų rūšiavimo konteinerių per dvejus metus turi atsirasti vietos ir maisto likučių konteineriui.
„Europos Sąjungos šalyse tai nėra naujovė, ir kitos šalys jau pakankamai sėkmingai įgyvendina maisto atliekų atskirą surinkimą. Tai reikalauja kitokio dėmesio nei popieriaus ar stiklo išrūšiuotos atliekos, nes reikia optimaliai paskaičiuoti surinkimą, išvežimą iš gyventojų ir tuomet atiduoti tas maisto atliekas tam, kas gamina kompostą arba biodujas“, – aiškina Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorius Dalius Krinickas.
Pasirūpinti maisto ir virtuvės likučių rūšiavimui skirtomis vietomis ir atliekų surinkimu turi savivaldybės. Kol kas planuojama tokiais konteineriais aprūpinti tankiai apgyvendintų miestų ir miestelių vietas. Vilniaus savivaldybės teigimu, kas ir kaip surinks ir apdoros maisto likučius sostinėje, dar neaišku.
Aplinkos ministerijos ir Vilniaus savivaldybės atstovai tikina, kad tinkamai įrengti ir prižiūrimi maisto likučių konteineriai netaps netvarkos vieta, kurioje maisto ieškos benamiai žmonės ar gyvūnai.
Esą konteinerius labiau turi prižiūrėti ir atsakingos tarnybos, ir patys gyventojai. O kuo rūšiuoti seksis geriau, tuo už atliekų tvarkymą lietuviams teks mokėti mažiau - kaip tai daro kitų šalių gyventojai.
-
Užsieniečių adaptacija Ruklos pabėgėlių priėmimo centre – sunki 8
Ruklos pabėgėlių priėmimo centre jau gyvena per šimtą pagal ES programą perkeltų migrantų. Jie mokosi lietuvių kalbos, socialinių įgūdžių. Patys pabėgėliai sako nuo pat pradžių tikėjęsi geresnių sąlygų. Pabėgėlių centre viename kambaryje tenka glaustis ir 9 asmenų šeimai, kalbos esą mokoma per mažai, vertėjas atvyksta retokai, o gaunamos išmokos, sako, per mažos.
„Esu Lietuvoje jau 28 dienas, mano šeimoje devyni žmonės. Gauname 500 eurų per mėnesį. Negalėsiu čia gyventi, nes nesusirasiu darbo – mano akis sužeista. Dėl to manęs niekur nepriima dirbti. Jei neturėsiu darbo, negalėsiu čia gyventi“, – sako pabėgėlis iš Sirijos Ahmadas Abu Eadas.
„Per karą netekau šeimos. Pabėgėlių stovykloje man liepta vykti į Lietuvą, bet iš pateikto sąrašo šios šalies nebuvau pasirinkęs. Man buvo pasakyta, kad Lietuva pasirinko mane. Jei Lietuva pasirinko mane, man turėjo skirti namą“, – teigia pabėgėlis iš Sirijos Ghassanas Maroufas.
„Kad būtų nusiskundimų, jog yra blogai Rukloje, tikrai negirdėjau, o darbas su žmonėmis problemų yra, dideli iššūkiai ir mums, nes susitinkame su kitos kultūros žmonėmis, ji mums svetima, problema ir su vertėjais, čia tikrai reikalauja didelio organizacinio darbo“, – aiškina socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis.
„Bendraujame, palaikome ryšį, gana nuoširdžiai bendraujame, kai kurie, aišku, bendrauja su psichologu, reikia to kai kuriems. Susiduriame su problema – kalbos barjeras, nes ne visi įvaldę anglų kalbą, vienetai tik. Šiam atvejui turime vertėją, kuris puikiai išverčia“, – tikina Pabėgėlių priėmimo centro direktorius Robertas Mikulėnas.
Dvi migrantų šeimos, atvykusios gyventi į Lietuvą, jau išvyko. Viena į Švediją, kita, spėjama, į Vokietiją. Teisę keliauti Europos Sąjungoje jie turi, tačiau, negrįžus ilgiau kaip vieną mėnesį, jiems nutraukiamos išmokos.
Integracija besirūpinantys specialistai sako, kad noras gyventi geriau yra natūralus.
„Jeigu jo šeimos nariai, kelios seserys ar broliai, gyvena Austrijoje, Vokietijoje, Švedijoje, natūralu, kad, atsižvelgę į situaciją, jie gali turėti motyvaciją išvykti iš Lietuvos“, – aiškina „Carito“ Užsieniečių integracijos programos vadovė Ilma Skuodienė.
Pabėgėlių priėmimo centre gyvenantis asmuo per mėnesį gauna 61 euro išmoką.
Išvykus iš centro kiekvienam asmeniui skiriama vienkartinė įsikūrimo pašalpa – nuo 100 iki 200 eurų. Vėliau, pagal asmenų šeimoje skaičių, pusmetį skiriama nuo 200 iki 400 eurų ir daugiau, po pusmečio parama mažėja perpus. Lietuvoje gyvenantys pabėgėliai sako, kad jei rastas darbas nebus pakankamai apmokamas, išgyventi nuomojant būstą bus tiesiog neįmanoma.
Anot pašnekovų, vertinti pabėgėlių integracijos procesą Lietuvoje dar anksti, nes dauguma atvykėlių gyvena pabėgėlių priėmimo centre, o savarankiškai su specialistų priežiūra gyvena vos vienas kitas.
-
Įteikta pirmoji „Šūdvabalio premija“
Žurnalo „Literatūra ir menas“ redaktorius Gytis Norvilas sako kadais juokais pasakęs ketinantis įsteigti tokią premiją, vėliau, iš tiesų, pagalvojo. Kodėl ne? Nors šūdvabalio vardu pavadintas apdovanojimas ir sukėlė daug klausimų, redaktorius sako, kad tai ir šiokia tokia reabilitacija pamirštam ir nuvertintam, dar Kristijono Donelaičio aprašytam gyviui. Artimas šūdvabaliui, daug literatūriškesniu pavadinimu – skarabėjas – senovės Egipte buvo šventas gyvis. Atkakliai ridenantis mėšlo gabaliuką vabalas yra gyvybinės jėgos, atgimimo simbolis.
Pirmoji „Šūdvabalio premija“ įteikta vertėjui, rašytojui, visuomenės veikėjui Dariui Pocevičiui už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“, alternatyvaus savišvietos tinklo Laisvasis universitetas įsteigimą ir puoselėjimą, kitokio Vilniaus ekskursus ir ekskursijas.
„Tos premijos mintis, kad ją teikti tam, kuris drąsiai, nepasiduodamas prigimčiai, kaip šūdvabalis, dirba savo darbą, daro šimtu procentu, nesuvokdamas kodėl ir nelaukdamas atlygio, – aiškina žurnalo „Literatūra ir menas“ vyr. redaktorius G. Norvilas. – Dažnai tos premijos netenka gyvybės, nes visi sustoja eilutėje ir laukia premijų, tai čia ir žingsnis, ir mintis to visko nesureikšminti, visų tų apdovanojimų, premijų ir pažiūrėti į tai su tam tikru humoru.“
Iš daugelio kandidatų atrinktas premijos laureatas sako apdovanojimų nemėgstantis ir mieliau liekantis pogrindyje. Tačiau alternatyvos jam labai patinka. Kaip tik tokiomis jis vadina „Šūdvabalio premiją“ ir savo knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“, už kurią apdovanotas. Knygoje autorius sako atskleidęs tai, ko nėra kituose leidiniuose apie Vilnių.
„Vilniaus gatvėse ir tarpuvartėse slepiasi daugybė įdomybių, kurios eiliniams žmonėms, kurie juda trikampiu namai–parduotuvė–darbas, yra nepastebimi ir dažnai neįdomūs. Tai čia sudomina: užrašai, likučiai, senų ir naujesnių laikų jie ištyrinėti“, – sako rašytojas, premijos laureatas D. Pocevičius.
„Literatūra ir menas“ – vienintelis leidinys Lietuvoje, be pertraukos leidžiamas jau 70 metų. Šio jubiliejaus proga įsteigta ir „Šūdvabalio premija“, kurią ir toliau žadama skirti įvairiems žmonėms, reiškiniams, bendruomenėms ar iniciatyvoms.
