Rimantas Kmita „Remyga“ Tyto alba, 2020

Mentas (jau ne milicininkas, bet dar ne policininkas), todėl – mentas, kaip tais laikais vadinome, jaunas Afganistano karo veteranas ir našlaitis Remyga – pagrindinis knygos veikėjas, geraširdis tragiško likimo herojus. R.Kmita griebia jautį už ragų (galbūt net tą patį jautį iš romano, jame apstu jaučių ir meškų, vilkolakių, buratinų) – santvarkų virsmą, iš jo kylančią dvasinę individų sumaištį vynioja iš kraštutinio trauminio motyvo. Afganistanas. Tai labai opi žaizda, kuriai seniai reikėjo literatūrinio chirurgo. Turbūt panašiai idėjinėje plotmėje veiktų veikėjas – Černobylio avarijos  likviduotojas.

Tai čia ir Lietuva. Fone visur – gatvėse, radijuje, sielose – plevėsuojantis Sąjūdis motyvuotas, bet nuspėjamas. Daug proziškai atrajotos dokumentuotos tikrovės, titaniškas darbas. Tik ne iki galo tarsi konvertuotas – R.Kmita šįkart per lengvai, atrodo, išsisuko.

Gal truputį įklimpo į lygiagretųjį kūrybinį metodą, klodą – mitologinį realizmą, kuriam atseikėjo bene pusę teksto? Šiauliška fantasmagorija – it duoklė M. Ivaškevičiaus „Žaliems“, G. Beresnevičiaus „Paruzijai“, joje ir kunkuliuoja pagrindiniai reikalai. Tai Remygos košmaras, tautinė haliucinacija, alegorija su gausiais tautosakos motyvais. Mitas šalies valstybingumui.

Vis dėlto tokias fantazijas labai sudėtinga žodžiais perteikti. Puola, pavyzdžiui, žmogų, o kažkas šalia, pats mitologinis, cituoja lietuvių liaudies mįsles ir patarles, dainas dainuoja. Veiksmo tiršta, bet lieka jis tautosakos tumule. Gal šita forma, gimusi iš Sigito Gedos sėklos, yra unikali lietuvių literatūros ypatybė? Galbūt ji būdinga išskirtinai slaviškos, rytietiškos kultūros laukui, ir mes visi su R. Kmita atitinkamai tebesame jo dalis? Irdamasis per mitologinio teksto upes vis įsivaizdavau multiką: šioji fantasmagorija savo funkciją, ko gero, geriau atliktų ne tiek prozos pastraipose, kiek animacijos kadruose.

Užtat tuomečiai buities ir prietarų reliktai atkurti klasiškai – satanistiniai-spiritistiniai ritualai, neištikimybės ir išdavystės. Pradėjo vertis ir verstis visokie atsiminimai iš vaikiškosios patirties, šitaip grožinė literatūra staiga atgręžia tavo paties primirštą tikrovę. Pirmiausia, aišku, atmintį, bet per atmintį – ir veikiamą dabartį. Paleisti nuo virvės žmonės buvo pakrikę, išskydusių vertybinių nuostatų, elgėsi nebrandžiai (išduoda sutuoktinį, o tada kreipiasi į kortas, kad nuspėtų savo likimą). Tuomečio elgesio kodeksai lipdant moralę iš įvairiausių ezoterinių, kvazireliginių nuoplaišų daugiau papasakoja apie antrosios respublikos gimimą negu Bernardo Brazdžionio intertekstai.

Struktūrai skirta daug (veikiausiai alinančio) dėmesio, tekstas daugiabalsis: šalia Remygos byloja tai moteriškės, tai jo karinė trauma, sužeista sąžinė, vardu Afsana, mitologinį realizmą keičia informacinio stiliaus išrašai iš publicistikos ir kt. šaltinių, pjesės atplaišos ir netgi dokumentinės nuotraukos, ir visa tai daugmaž dera. Realistinės veiksmo scenos kuo puikiausios, išpurentos tuo pačiu atkaltu pietinia stiliuku. Mūsų raštijoje „Remyga“ yra kol kas turbūt įdomiausiai ir profesionaliausiai parengtas grožinis pasakojimas apie nepriklausomybės pradžią.

Saulius Šaltenis „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ Tyto alba, 2020

Pavadinimas – skamboka metafora. Tie kiaušiniai – tai ir kulkos, šaunamos iš rusiškos patrankos į lietuvį, tai ir pats lietuvis, išsiritęs iš geležinės komunizmo santvarkos. Taip vaizdinga, kur dairais, tradicinis pasakojimas. Gražus sakinys, kartais net prikišamai išdabintas, užvingiuotas. Gal čia satyra, kartais pagalvoji. Šiuolaikiškąją R. Kmitos „Remygą“ irgi primena – atpasakojamais įvairiais (ir labai nebūtinais) iš kiaušinio išsiritusios Lietuvos nutikimais ir laikmečio atributais: aliumininiai šaukštai, žlugę bankai, privatizavimai, girtuokliavimai ir t.t.

Bet S. Šaltenio istorijos neverta nė lyginti su „Remyga“, geriau – su šachmatais. Kuriant poziciją šachmatų lentoje svarbu, kad kuo daugiau figūrų viena su kita sąveikautų: žirgas pridengtų žirgą, bokštas – bokštą, o jei dar rikis kur tūno, pasiruošęs spriegti į pagalbą...

Tai šitame romane beveik niekas nesąveikauja. Pagrindinė veikėja Elė (Jaelė) – išeivio provaikaitė, grįžusi į vos laisvę atgavusią savo istorinę tėvynę, atrodo kaip iš dangaus į Lietuvos žemelę nukritusi. Kiti pagrindiniai veikėjai – žurnalistė Božena a la Tomkus-Janutienė, tremtinys Aleksas irgi veikia kas sau, nors tarytum kartu.

Daug patetikos, sentimentalumo. Svarbiausias kūrybinis uždavinys – tik nepasakyk tiesiai, paslėpk po sakinio gracija, sintaksės pyne. Vis dėlto vieną kitą sceną autorius papasakoja, pavaizduoja, pernelyg neglaistydamas nutylėjimais, tamsoki seksualiniai epizodai irgi įtraukūs. Štai jaunosios šeimininkės Elės namie priglaustas prasčiokas, ten dirbantis bernu, patvarko jaunąją šeimininkę:

„Tarp jos kojų virpėjo virpėjo lyg priešmirtinių traukulių ištiktas, šnopavo šnopavo jos lovoje atsidūręs Boženos sesers vaikas vaikis ir aiktelėjęs nurimo.

Kai Jaelė Gvadelupė atsimerkė, jis jau stovėjo šalia lovos, žiūrėjo į ją ir droviai paklausė:

– Ar aš irgi galiu, gerbiama Ele?“ (p. 123)

A je, tai kambary dar vienas pretendentas laukiąs, berno brolis dvynys! Ui ui, jau tie nutylėjimai (apie pretendentą lovon nežino nei veikėja, nei skaitytojas). Bernas II irgi patvarko Elę.

Jeigu S. Šaltenis parašytų pornoromaną, labai skaityčiau.

Beje, knyga nė velnio ne apie Sausio 13-ąją – rinkodara išdūrė kaip vietoj krienų įsigijus garstyčių. Sausio mūšio motyvų pasitaiko, vienoje kovoje sunkiai sužeidžiama ir Elė, bet jau taip pritemdyta ta Sausio 13-oji, paslėpta už sakinio, pats ieškokis. Šykštuolis Šaltenis.

Romanas iš tikrųjų apie tai, kaip moteris ieško savo motinos. Tarsi randa. Ir vis tiek jos nesusisieja – kaip dvi šachmatų figūros skirtingose lentos pusėse.

Herkus Kunčius „Geležinė Stalino pirštinė“ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Pirmą kartą H. Kunčiaus romaną išrinktųjų grupelė galėjo išmėginti dar užpernai festivalyje „Šiaurės vasara“, kur autorius dalijosi ištrauka iš savo rankraščio. Ir aš ten buvau, ausimis karpiau, akis varčiau, tą pačią pėdą myniau. Vyresnieji damos ir džentelmenai, klausydami skaitovo, kikeno ir šnirpštė, prisidengę burnas pirštinėtomis plaštakomis, o jaunimas liko it įkaltas akmeniniais veidais. Tai nei teksto, nei jaunimo problema, tai tarpo problema. Romane beriamos tikros pavardės ir įvairios istorinės detalės pernelyg nugrimzdusios į praeitį, kad žadintų asociacijas, juolab humoristines.

Rašytojas romane taiko tą patį pasakojimo metodą kaip trumpųjų istorinių satyrų rinkinyje „Lietuviškos apybraižos“. Ima liūdniau nusipelniusį istorinį veikėją ir sumala į skutus, į dulkes, mėšlą, kai kur pavyksta netgi juokingai. „Geležinėje Stalino pirštinėje“ tokios istorine tiesa paremtos juodosios satyros dar daugiau – 400 p. „Apybraižose“ autorius turėjo sutalpinti savo šėlą į apibrėžtą formatą, o „Geležinėje Stalino pirštinėje“ jo vaizduotė liejasi per kraštus, valstybių sienas, per skonio ribas.

Perteklius prišaukia beskonybę. O šitoje knygoje visko per daug – per daug pavardžių, nuorodų, datų, kad jau nuo pirmųjų puslapių sutrinki: skaitai grožinę literatūrą ar mokslinio šaltinio parodiją? Tipinis epizodas: „suvažiavimui išrinkus Ježovą VKP (b) CK nariu, kitą dieną draugas Stalinas VKP (b) plenume pasiūlė išrinkti Nikolajų Ivanovičių Ježovą dar ir VKP (b) CK Organizacinio biuro nariu, o po kelių dienų – paskirti VKP (b) Partinės kontrolės komisijos pirmininko pavaduotoju. Lyg būtų maža, po mėnesio VKP (b) CK Politinis biuras patvirtino naujai paskirtą VKP (b) Pramonės skyriaus vadovą. Juo tapo Nikolajus Ivanovičius Ježovas“ (p. 241).

Tokia satyrine gaida, tarytum parodijuojant komunistų biurokratiją, byra ir byra ištisos prozos plytos. Lyg būtų maža.

Antonis Samarakis „Klaida“ Sofoklis, 2020, iš graikų k. vertė Diana Bučiūtė

Skaičiau milijoną knygų, kurios nugarėlės anotacijoje palyginamos su Franzu Kafka: užverti paskutinį puslapį, pasirodo, nė per nago juodymą. Graikų XX a. klasiko „Klaidą“ irgi palygino su F. Kafka, ir ką? Ir pataikė!

Tai hermetiškas pasakojimas apie du vyrus – įtariamąjį totalitarinės valstybės išdavyste rezistentą ir ištikimąjį totalitarizmo tarną. Saugumietis įgyvendina slaptą žvalgybos Planą – veždamas įtariamąjį tardyti, tiesiog apsimeta jo draugu ir laukia, kada anas išsiduos.

Istorijoje vaizduojama kiek daugiau nei viena para: kaip įtariamasis sulaikomas, vežamas į kitą būstinę ir turi atsitiktiniame uostamiestyje prastumti dieną su agentu. Autorius smulkiai aprašinėja veikėjų veiksmus ir epizodiškai prie jų grįžta, pakartodamas tą patį, tik kitais žodžiais. Nuolat kaitaliojama pasakotojo pozicija: jis prabyla tai iš įtariamojo, tai iš tardytojo perspektyvos, kartais net tenka grįžti į ankstesnį puslapį ir pasiaiškinti, kurioje čia vietoje pasakotojas persijungė. Ne visada pavyksta šitą siūlę aptikti, nes A.Samarakis teksto audinį lipdo itin subtiliai.

Didžioji dalis pasakojimo atrodo primityvi, bet taip daroma specialiai, kuriant absurdo satyros įspūdį. Man regis, įspūdingiausias autoriaus pasiekimas – siaubingą mašineriją pavaizduoti kaip vaikišką. Kas yra totalitarizmas, despotija? Tai yra baisiame sutrikime įstrigusi vaikystė, kai nelaimingas vaikas užaugęs tampa pabaisa (Hitleris, Lukašenka, you name it). Rašytojo vaizduojami vyrai – graudūs mažvaikiai. Tada pagalvoji: juk visi žmogėdros kažkada buvo nekalti mažutėliai, ar ne? Ir dabar žmonių namuose auga potencialūs diktatoriai, baisu ir pagalvoti.

Paties tardytojo didžiausias iššūkis įgyvendinant Planą – įsivaizduoti, kas yra žmogus: „užsidėti kaukę, vaidinti žmogaus vaidmenį buvo visiškai nauja, nepažįstama sritis, kurioje jis neturėjo patirties“ (p. 154). Turbūt ir mes kiekvieną dieną gyvename, kad įgytume daugiau šitos patirties – žmogiškumo. Su kaukėmis ar be.

Priekaištą išsakyčiau nebent kūrinyje vaizduojamam moteriškumui – tais laikais (romanas pasirodė 1965 m.) toks vyro rašytojo žvilgsnis į moterį turbūt buvo vertinamas kaip tradicinis, bet dabar tėra primityviai seksistinis. Dar pasidomėjau, kad ir Graikijoje veikė karinė diktatūra. Neretas graikas turbūt irgi nelabai žino, kokią diktatūrą išgyveno lietuviai. Grožinė literatūra suartina skirtingų kraštų patirtį. Nes „Klaida“ yra universali. Puikus stilius, geniali knyga.

Rašytojas išsigina neturėjęs ketinimų rašyti politinį romaną, „Remyga“ ir nėra toks. Tai gyvas pasakojimas apie tai, kokie mes, iš kur: „Blogis, su kuriuo visi kovojome, rodytųsi, dingsta. Iš tikrųjų ne, niekur nedingsta. Jeigu nedirbi, nevarai savo vagos, viskas greitai apeina voratinkliais, pelėsiais, piktžolėmis. Romanas man pačiam yra tarsi priminimas, kad niekas nesibaigia.“

– Vardas kaip pavadinimas, net ne vardas, o pravardė. Kodėl būtent Remyga, juk ne iš sąrašiuko braukei galimus variantus? Apskritai, kiek tų vardais pavadintų kūrinių literatūroje? Petras Kurmelis nebent.

– Yra gi tų vardų literatūroje – vien Williamo Shakespeare‘o kiek dramų vardais pavadintų. Ir pastaraisiais metais, pavyzdžiui, išėjo Sigito Parulskio pjesė „Julija“, filmas „Olegas“. Iš tų laikų artimiausia Remygai būtų Džordža.

– Džordža?

– Džordana Butkutė! Ilgą laiką taip ir gyvenau su vardu, kuris būtų trumpas, gerai skambėtų ir tiktų tiems laikams. Bebaigdamas knygą pasidomėjau Remigijaus vardo kilme – lotyniškai jis reiškia irkluotoją. Irkluotoją! Atsilošiau kėdėje. Juk knygoje naudoju leitmotyvą – iš Walterio Benjamino paimtą citatą „veidu į praeitį“*.

Visas Sąjūdis praėjo veidu į praeitį. Dar pastebėjau, kad Remigijaus pravardėje kartu su priesaga iškrenta tai, ko jam labiausiai trūksta, – gijų. Gijų su aplinka, su praeitimi.

– Per praėjusius rinkimus į Seimą išrinkta partija, kviečianti nebesigręžioti į praeitį, o žvelgti į ateitį. Vis dėlto, kaip pasakytų „Remygos“ veikėjas, niekas nesikeičia. Nebepažvelgdamas atgal nesužinosi, kas pasikeitė. Kiek pas mus dar likę sovietmečio, kuris galbūt persmelkia net gimusiuosius nepriklausomybės metais?

– Teigti, kad niekas nesikeičia ar kad nebeturime nieko bendro, būtų pernelyg supaprastinta. Nors tokiais dalykais užsiimu retai, štai paklausiau aktorės Gelminės Glemžaitės ir dar dviejų moterų tinklalaidę „Dar tos čia“, kuriame jos kalbėjo apie karantino patirtis žiūrint „Netflix“. Viena jų pasipasakojo peržiūrėjusi ne tik amerikietiškų serialų, bet ir rusišką, ir su nuostaba pareiškė: mes juk kur kas panašesni į rusus nei į amerikiečius! Rimtas atradimas. Suprantama: rusiškai nebekalbi, žvelgi Vakarų pusėn, gyveni amerikietiška kultūra, tačiau, peržiūrėjęs vieną rusišką šou, pašiurpsti. Visi matome, kad sovietinio mentaliteto savybės neišblėsta.

Rašant romaną mane domino, kodėl taip yra. Tarkim, paskelbę nepriklausomybę estai ramiai įgyvendino liustraciją – apkapojo sovietines šaknis. Užtat mes, užsieniečiams pasigyrę, kad pirmieji išstojome iš SSRS, – kokia mat drąsi tauta, tuos pačius užsieniečius nustebiname papasakoję, kaip pirmus laisvus rinkimus laimėjo buvę komunistai.

Mėgstame savus. Taip mėgstame, kad savo gyvenimą konstruojame ne pagal žinias, sugebėjimus, profesionalumą, o savumą. Tai tų laikų likučiai. Neužtenka nebežiūrėti į praeitį, kad ji dingtų, – niekur nedings, ji veikia.

– Jūsų su rašytoju Andriumi Jakučiūnu įvestas gariūnmečio pasakojimas – jau savotiška mada, kurią paskui įtvirtino rašytojos Virginija Kulvinskaitė, Vaiva Rykštaitė, Jurga Tumasonytė, dar prisiminkime ir MO parodą, dedikuotą tam laikmečiui. Kodėl taip nedaug truputėlį chronologiškai ankstesnių pasakojimų apie Sąjūdžio, nepriklausomybės laiką? Kodėl dolerio fonas ryškesnis už laisvės debatus? Kodėl profesionalios prozos pasakojimuose daiktai nugali dainas?

Jeigu kas nors manęs anksčiau būtų to paklausęs, būčiau atsakęs: tikrai niekada nerašysiu apie Sąjūdį, Baltijos kelią ar Sausio 13-ąją.

– Jeigu kas nors manęs anksčiau būtų to paklausęs, būčiau atsakęs: tikrai niekada nerašysiu apie Sąjūdį, Baltijos kelią ar Sausio 13-ąją. Tačiau mane staiga sudomino, kaip milicininkas tapo policininku – tokia figūra tiesiog iškilo. Sakau sau, tiek to: rašau apie milicininką, o nuo Kovo 11-osios arba Sausio 13-osios kaip nors išsivartysiu. Aš nekaltas! Aišku, tada teko kapstytis ir suktis.

Plačiojoje visuomenėje nepriklausomybės naratyvas formuojamas proginėmis datomis: sukaktys, eitynės, televizija... Tai siauras, vienpusis pasakojimas. Tai mokyklinė nepriklausomybės versija: mes buvome okupuoti ir drąsiai pasipriešinome, buvo tankų ir kraujo, bet susikibę už rankų dainavome ir ištvėrėme. Tačiau taip ir nepapasakojame, kas yra laisvė. Laisvė yra žiauri, kartais ir nepakeliama atsakomybė, sugriovusi ne vieną gyvenimą.

– Romanu nupūtei dulkes nuo tragikomiško, antropologiškai reikšmingo įpročio, anuomet išplitusio ir mokiusio gyventi – burtų, ezoterikos. Skaitydamas atsiminiau augęs apsuptas horoskopų, sapnininkų, netgi telepatijos. Tokie atsiminimai trikdo. Ką kompensavo burtai? Ar magija buvo kaip priedanga nuo atsakomybės?

– Manau, ezoterika atėjo kaip žinojimo, kurį nuo mūsų slėpė, kompensacija. Jeigu valdžia slepia, manai, kad tai tikra. Žmonės tada daug kur metėsi – prie NSO, religijos ir kt.

– Ar pats esi dalyvavęs satanistiniame rituale su adatėlėmis, kurį pamini romane?

– Teko. Visi vaikai žaidė: ir tos adatėlės sukiojosi, ir dvasios atsiliepdavo. Kita vertus, tai buvo didelis biznis: visokie šarlatanai iš Rusijos plūste plūdo. Kažin ar daug kas pasikeitę...

– Remyga mąsto: „Manai, kad atsirenki svarbius prisiminimus, kad valdai savo atmintį, stengiesi fiksuoti brangiausias akimirkas, bet tokiais momentais būtinai išnyra šiukšlės, kurios net neaišku, iš kur pateko į galvą.“ Kaip tavo atradimai muziejuose ir archyvuose papildo atmintį, o gal su ja varžosi? Kas eina pirmiau: atsiminimas ar archyvas?

– Kūrybą nuo mokslinio darbo pirmiausia skiria intuicija. Intuiciją tyrimas konkretizuoja. Tačiau prozoje ką nors išsiaiškinus nebūtina sujungti to priežasties ir pasekmės ryšiu – sugalvoji kitokį paaiškinimą.

Mano atmintis prasta, todėl ja kliautis negaliu. Atmintis yra gyva, archyvas gali atmintį sužadinti, tuomet ir archyvai tampa gyvi. Atmintis susieja skirtingus klodus: legendas ir anekdotus, meno kūrybą ir istorinius faktus, moksliniame darbe taip neišeitų. „Remygoje“ ir norėjau sieti kultūrinius veiksmus – dainas, piešinius ar skulptūras – su tuo, kas vyko gatvėje. Kultūra kuria prasmes ir aiškina tikrovę, tą tikrovę ir veikdama. Menininkų energija šitaip turėtų įsilieti į viso miesto energiją, bendrą erdvę.

– Šalia keliabalsio „Remygos“ pasakotojo atsiranda tautosakos, publicistikos, nuotraukų, net dramos intarpų. Ko siekei šiuo transžanriniu žaidimu?

– Ilgai galvojau ir supratau, kad neišeis čia grynas žanras. Pats laikas toks maišytas buvo. Apie jį ir pasakojame skirtingo žanro naratyvais: vieniems tai absurdo drama, kitiems – herojinis epas, tretiems – romantiška baladė. Pagalvojau, tegu ir lieka skirtingi sluoksniai.

– Kodėl netgi faktų tyrimas galiausiai nukreipia į mitologiją?

– Pristatydamas savo romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ apie Sausio 13-ąją, Saulius Šaltenis užsiminė, kad reikia laukti, kol tam laikmečiui randasi metafora. Metafora ir yra mitologinio mąstymo pagrindas. Už metaforos visada lieka kažkas, ko negali paaiškinti. Moksliniai darbai rašomi atsakymams gauti, o meno kūriniai – klausimams iškelti.

Rimantas Kmita

– Domantas Razauskas pasiūlė grakštų „Remygos“ panašumą su Michailu Bulgakovu, vis dėlto įžiūrėčiau ir skirtumą: veikėjai Meška, Vaikiukas ar Buratinas nėra taip aiškiai apibrėžti kaip „Meistro ir Margaritos“ demonai. Tavo mitologinės būtybės pasirodė veikiančios labiau kaip alegorijos negu fantastiniai personažai. Atitinkamai negaliu „Remygos“ nepalyginti su Sigitu Geda, kuris valstybingumo mitą iškėlė į babilonines aukštumas. Kaip manai, ką gediška (kmitiška) pasakojimo apie valstybingumą taktika, išaukštinant mitą, liudija apie mus? Gal tai kokia nors išskirtinė mūsų šalies arba regiono kultūrinė ypatybė?

– Matai, nenorėjau valstybės įvykių aiškinti buitiškai kaip „Pietinia kronikose“ – norėjosi stebuklo, tam tikros viršbuitybės. Ilgą laiką romaną netgi rašiau darbiniu pavadinimu „Stebuklas“. Žinoma, galima vardyti politines ir socialines nepriklausomybės priežastis, bet man norėjosi ko nors iš gelmių, kaip ir S.Geda rašė, kokių nors pamirštų archetipų, veikiančių net dabartinį mūsų gyvenimą. S.Geda iš tikrųjų užveda ant kelio.

– Nors mūsų pokalbio metu dažnai žvelgiau pro langą, tik dabar sąmoningai perskaičiau užrašą tolumoje, pusiau pasislėpusį už medžių: „tologijos“. Akis pati pagavo ir pasiūlė prirašyti skiemenį: „mi-tologijos“. Nors ten, žinoma, veikia odontologijos kabinetas.

– Kuriant gedišką pasakojimo būdą to ir užtenka. Randi vaizdą ir pradedi jį plėtoti. Jungi faktus su legendomis ir vaizduote. Tuomet tyrimas, plėtojant kurią nors vieną giją, įgyja gelmės.

Pirmojoje savo skaitytoje S.Gedos knygoje „Žalio gintaro vėriniai“ (1988) nieko nesupratau. Bet jo sukurti kosmogoniškieji reiškiniai atrodė lyg vykstantys istorijoje. S.Geda man iki šiol lieka įdomiausiu rašytoju, kurį norėčiau daugiau patyrinėti.

– Afganistanas yra į praeitį nugrimzdusi trauma, kuriai ir nebuvo erdvės išsakyti (nebent būta bandymų dešimtajame dešimtmetyje, kurių aš neatsimenu). Palyginkime: mafijos laikai iki smulkmenų atspindėti populiariojoje beletristikoje, iki šiol nenusibodusi tema. Kaip manai, kokių dar užsilikę nutylėtų pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio temų, laukiančių literato rankos?

– Įdomus sutapimas: beišeinant romanui ir spektakliui „Remyga“, režisierius Paulius Markevičius pastatė spektaklį pagal Zigmo Stankaus prisiminimus apie Afganistaną, kuri, pasirodžiusi 1993 m., tapo dideliu bestseleriu.

Mano romane nėra daug veiksmo iš Afganistano karo, pasakoju tai, kaip sugrįžęs iš ten jaunas žmogus ieško gyvenimo atramų, nors viskas jau išmušta, tokioje visuomenėje, kurioje senųjų atramų ir nebeliko. Remyga man buvo įdomus kaip vienas tais laikais nesuprastų visuomenės tipažų. Nesupratome traumų. Nesuprastieji patys nelabai nori kalbėti – per skaudu, mūsų proginiam pasakojimui apie nepriklausomybės pradžią jie irgi netinka. Mane ir domina žmonės, kurie tuomet tapo nereikalingi.

* „Įsivaizduok, kad praeitis yra bangos (...). Tu žiūri į tas bangas, jos bloškia tave, ir visada skrendi nugara į ateitį, o žiūri į praeitį. Veidu į praeitį. (...) Ar matei kada, kaip irkluoja valtį upėj? Nugara į priekį, taip? Viens, du, nugara į priekį.“ („Remyga“, p. 6)

Saulius Vasiliauskas „Dabar aš ramiai papietausiu“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Už, man regis, itin vykusio, socrealistinio stiliaus viršelio, kuris sukelia ir knygoje ne kartą minimo čekų autoriaus Bohumilo Hrabalo romano „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ aliuziją, skleidžiasi Širvintose augusio, bohemiškajame ir akademiniame Vilniuje kurti pradėjusio jaunuolio patirtys: XXI a. milenialsų kartos atstovo santykiai su daiktais, draugais, merginomis; doktoranto, bohemiečio, mokslui neabejingo personažo žvilgsnis į save ir kitus. Novelėse nesunku užčiuopti materialiosios tikrovės įtaką jaunų žmonių santykiams ir iš to kylančią vertybių niveliaciją: tikrų, prasmingų dalykų sumaišymą su menkaverčiais.

Pirmojoje S.Vasiliausko knygoje piešiami personažai ir plėtojamos temos būdingos ne vienam pradedančiajam; jos yra tarsi savotiškos kalbėjimo ir sąmonės derinimo pratybos – iššūkiai, kuriuos privalu įveikti, ar žingsniai, be kurių sudėtinga motyvuotai eiti toliau. Tokiais kūrybinio derinimo žingsniais galėtume spėti esant šiuos: nekonkretus personažas, nemotyvuotas laiko nekonkretumas, pasakojimo vyksmą reikiama linkme pasukantis išėjimas pasivaikščioti (viena novelė net pavadinta „Išėjau pasivaikščiot“) ir taip pat dažnai pasikartojantis (pavadinkim linksmai) nužvelgiamų merginų motyvas, tikrųjų namų paieškos (arba savo namų nepažinimas kaip pasakojime „Raktai“), vyro ir moters santykiai, veikėjų sapnai (tekstas „Gniutulas“ ir atpasakoja sapną) ir t. t.

Galima išskirti kelis vyraujančius teminius blokus: tai komplikuoti santykiai su merginomis, akademinio pasaulio margumynai, boheminė rutina, atskiro paminėjimo verta kelionių eseistika. Daugumoje pasakojimų vyrauja materialistinė ir fiziologinė perspektyva: knygos veikėjai arba pasakotojas retai kreipiasi į vidų, o vertina vien objektyvią išorę, todėl juos ištinka ne dvasiniai iššūkiai, o įvairūs fizinės tikrovės kuriozai su daiktais, valgiais ir objektais – nagais, skėčiais, trumpikėmis, raktais ar pakabukais, bulvytėmis, picomis, alumi ar sojų pienu ir taip toliau. Patirdamas kasdieniško pasaulio nuostabą tarsi, kaip sakoma, būtų nukritęs iš mėnulio, autorius sąmoningai siekia savotiško satyros efekto, kaip ir rinkdamasis bei taupydamas žodžius, užuot apraizgęs puslapius sakinių voratinkliais ir daugiasluoksnėmis alegorijomis.

Kaip ir įprasta debiutuose, šiai PK serijos knygai būdinga žanrinė įvairovė, bet asmeniškai pasisakau už gryną satyrą su intriguojančiu, išplėtotu siužetu (pvz., „Prašyčiau bulvyčių“, „Klasika“).

Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“, iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas, Baltos lankos, 2020

Tokių knygų reta: nors skaitytoją veda, gena aistringa kūrinio kalba, kas puslapį vis labiau dvejoji, o kam visa tai skaitai. Perfrazuojant tipinę romano citatą: „Kemaras taip gerai pisasi, kad tiesiog pamiršti, ką darei su kitais“ (p. 147), galima tarti, kad įvairūs žlugę veikėjai taip įtaigiai vaizduojami, kad tiesiog pamiršti, koks šūdas visa tai.

Reverse pateikiama „Irish Times“ recenzijos mintis, atseit šis „kūrinys apie mus visus: kaip garsiai mes rėkiame, kaip labai mums skauda“, yra netikslus ir gal net melagingas – mes tikrai ne visi esame spermatozaurai, pornoaktoriai, narkušos, vargetos ir šiaip (vargo) pisuokliai. Knyga pasakoja kaip tik tokių asmenų – užribio personažų – krytį, nuopuolį, žlugimą, you name it. Kokso ir sekso daug, lyg tai būtų visa, iš ko susideda gyvenimas. Tiesa, pasakojime gausu ir geros muzikos, tik įprastai, išskyrus žavias išimtis, ne verbalizuojamas jos skambesys ir atlikimas, o vien vardijami kūrinių pavadinimai.

Žodžiu, „Vernonas Subutexas“ yra dar vienas atvejis, kai literatūroje aptinkame savaip pateisinamą paraščių personažą, lyg toks būtų jėga ir norma, gėris ir grožis. Tiesa, autorė bent išvengia paribio romantizavimo pastebėdama, kad veikėjų elgesys ir patiriamos sąlygos jų pačių netenkina: „Ji buvo kaip viešbutis draugams, kurie nė nemirktelėję nuo jos nusigręžė, kai jiems nieko nebereikėjo. Emili jau gerklėj stovi apsišikę poetai. Bičai, per jautrūs dirbti“ (p. 51).

Asmeniškai nesuprantu, kodėl skaitytojams hedonistiškos knygos à la Bukowski kelią tokį domesį – man regis, tokie kaip romane vaizduojami asmenys turėtų rūpėti nebent socialinėms tarnyboms ir jų tėvams bei seneliams, kurie iki kapo dievagosis, kaip nusirito jų atžalos. Nors kai pagalvoji, ką tu gero parašysi apie eigulio, slaugo arba gaisrininko gyvenimą... Literatūrą, kaip ir pasaulį, juk varo smurtas, seksas bei politika, ar ne?  Pats esu aktyviai dalyvavęs bohemoje ir galiu patvirtinti, kad šūdinesni reikalai pasitaiko nebent smurtinėse arba kriminalinėse aplinkose, nors netgi tarsi nekaltoje dekadentiškoje bohemoje kriminalas anksčiau ar vėliau vis tiek ištinka. Rašytojos V.Despentes prozinę pasaulėžiūrą nulėmė paauglystėje patirta seksualinė prievarta, darbas prostitute, jos debiutinis romanas vadinosi „Išdulkink mane“.

Pirmasis iš trilogijos „Vernonas Subutexas“ – gaiviai ir energingai, išradingiau nei Bukowskio parašyta ir šauniai išversta („dešim“, „pofig“, „darožkė“) knyga apie be galo nykią būtį. Manau, romane jaučiamas dvasinis vargas ir alkis surezonuos ne vienam skaitytojui, net jei ji(s) aprašomo paribio atributus pažįsta tik iš filmų, Jurgio Kunčino „Tūlos“ ir akadėj studijuojančio antros eilės pusbrolio pasakojimų.

Jon Fosse „Vaizdai iš vaikystės“, iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė, Aukso žuvys, 2020

Kartą leidiniui „The Daily Telegraph“ įvardijus norvegų autorių vienu iš 100 gyvųjų genijų, tikrai nedrįstu ginčytis. Pirmoji nedidelė pažintis su J.Fosse prasidėjo 2014 m. žurnale „Metai“ perskaičius istoriją „O tada lai ateina šuo“, kurią laikau vienu geriausių apskritai patirtų tekstų (jį galima ir verta susirasti pagūglinus).

Tiek tame anksčiau periodikoje išleistame apsakyme, tiek naujausiame rinkinyje susitinkame su virtuozišku stilistu, kurio kūryboje ypač daug reikšmės turi žodžių tvarka, jų pakartojimas, atranka. Pavyzdžiui, vis grįždamas prie kokio nors konkretaus motyvo, autorius kuria dramatišką įtampą, kitaip sakant, vien iš žodžių tvarkos ir sintaksės plastikos sukeldamas skaitymo nerimą, tarkim, „o jei oras neįsismarkaus, galėtų išplaukti į jūrą, pamėginti pažvejoti, taip, taip ir padarys, galvoja Juhanesas ir tada jam į galvą ateina mintis, kad taip galvoja kiekvieną rytą, kiekvieną mielą rytą jis galvoja tą patį, mąsto Juhanesas, bet ką gi daugiau jam galvoti?“ (p. 101).

Pacituotoje istorijoje J.Fosse apsiima papasakoti vieno veikėjo gimimo ir mirties dieną, ir tai padaro taip arti priartėdamas prie didžiausiųjų būties slėpinių, kad pats tarytum patiri gimimo ir mirties „dalyvavimo efektą“. Kitoje istorijoje jis išplėtoja keturmečio vaiko sąmonę, nepriekaištingai atspindėdamas tokiam amžiui būdingus elgesio motyvus. Dar kitame apsakyme išskleidžiamas kiekvieną paauglį ištinkančio stipraus pirmojo erotinio geidulio neišsipildymas, ir vėlgi iš taip arti, lyg šioji proza būtų palindusi po oda.

Didesnį nusivylimą kelia nebent tai, kad J.Fosse kūrybos išleista vos pusantro šimto puslapių. Negi nenusipelnėme daugiau?

Frans de Waal „Paskutinis mamos apkabinimas“, iš anglų kalbos vertė Rasa Dirgėlė, Kitos knygos, 2020

Tik nereikia susireikšminti. Tokia galėtų būti šios knygos žinutė mums, žmonijai, mūsų rūšiai. Visai neplonas veikalas skirtas išsamiai papasakoti, kodėl mes tokie panašus į kitus humanoidus, o jie panašūs į mus, anot paties autoriaus: „Man įdomiausios emocinės išraiškos, kūno kalba ir socialinė dinamika. Žmonės ir kiti primatai šiuo atžvilgiu tokie panašūs, jog iš esmės man nesvarbu, kuriuos stebėti“ (p. 9). Biologiškai atseit mes nesame pranašesni už beždžiones arba šimpanzes, tik kultūriškai sau tai įsikalbėjome. Sunku su tuo susitaikyti, bet ką padarysi. Žmogui seniai reikėjo stabtelėti, apmaldyti puikybę ir truputį atidžiau pažvelgti į save.

Juk turbūt niekas nesiginčys, kad Ameriką ir Baltarusiją valdo beždžionės? Tai va. Štai aš neseniai persikraustęs į kitą butą vėl turėjau pridėti ranką prie lovos iš „Ikea“, kurią montuodamas patyriau įvairių emocijų ir jausmų, nuo smalsumo iki įsiūčio (tikiuosi, šitos lovos dizaineriui numatyta atskira vieta humanoidų pragare). Kai susierzinęs tėškiau dalis ant žemės, aš pasielgiau lygiai taip pat kaip beždžionė. Nes kiti primatai ir jaučia, ir daro taip pat kaip žmonės, o „atsisakymas pripažinti, kad žmonės panašūs į kitus gyvūnus, kelia daugiau problemų nei susitaikymas su tuo“ (p. 69).

Manau, perskaitę „Paskutinį mamos apkabinimą“ niekada nebežvelgsite tokiomis pačiomis akimis į savo rūšies atstovus – ir tada tos merginos arba vaikino šypsena per pirmąjį pasimatymą primins kažin ką pažįstamo iš džiunglių įstatymo.

Michel Houellebecq –„Serotoninas“. Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, Kitos knygos, 2020.

Vieno įtakingiausių Europos rašytojų naujausiame romane atpažįstame panašų į ankstesnių kūrinių pasakotoją, netgi, sakytum, literatūrinį dvynį arba kloną – nelaimingą vidutinio amžiaus vyrą. Kaip ir ankstesnėje kūryboje, šitam vyrui baigiasi blogai. Vis dėlto „Serotoninas“ maloniai nustebina – M.Houellebecqo braižas šįkart ypač nugludintas, dar aštresnis, meistriškas.

Prancūzų literatūros garsenybė romane kelia jam įprastus klausimus: kiek visuomenės sąlygos lemia paskirų individų būseną, ar žmogus laisvas išsivaduoti iš socialinės lemties? M.Houellebecqas fatalistas: kadangi visuomenės sankloda sušikta, tai ir joje gyvenantiems baigiasi šūdinai. Nebūtina tikėti tokia deterministine prieiga – juk mes vis dar turime laisvą valią, ar ne? – vis dėlto rašytojas savo pasakojimą kuria taip įtaigiai ir principingai, kol galiausiai nokautuoja.

Romano pasakotojas, išgyvendamas įsisenėjusią patologinę būseną (užleistą depresiją) prisimena savo praėjusius metus, o pirmiausia – santykius su mylėtomis, tiksliau – pamylėtomis, moterimis. Kaip ir įprasta M.Houellebecqui, aprašydamas romantinius santykius jis nevartoja korektiškų terminų, o apsiriboja sąvokomis „by*is“ ir „pi*ė“, tokios leksikos gausu. Atskleisdamas savo praėjusius metus ir nuolat blaškydamasis ne tik tarp moterų, bet ir gyvenamųjų vietų, pasakotojas įsivardija didžiausią gyvenime klaidą – mylimosios Kamilės išdavystę.

Jis labai vėlai, per vėlai supranta, koks buvo mizoginiškas niekšas, todėl išsigelbėti per vėlu. Nors knyga liūdna, vietomis nepamainomas M.Houellebecqo sarkazmas gali prajuokinti iki ašarų – kaip tame hiperbolizuotame epizode, kai veikėjas aptinka paskutinės gyvenimo moters pornografinius įrašus, kuriame ji išdarinėja šioje planetoje stačiai neįsivaizduojamus dalykus. Feministiniams kritikams muskulinistiški pasakotojo pasažai – tai lengvas būdas apšaukti patį autorių degradu, degeneratu ir panašiai, na, bet M.Houellebecqo bent vaizduotės trūkumu tikrai neapkaltinsi.

„Serotonino“ autorius, man regis, iš tikrųjų yra didis mūsų laikmečio humanistas. Jeigu jo kūrybos neatstumi dėl ideologinių priežasčių (o grožinę literatūrą vertinti vien politiškai yra primityvu), ji neišvengiamai suveikia tarytum moralinis saugiklis: skaitytojams labiau žlugti negu M.Houellebecqo veikėjams kažin ar įmanoma, ir tai padeda. „Serotonino“ skaitymas palieka viltį, kad bent mums viskas klojasi gerai ir viskas bus gerai, o šitaip, kaip jo veikėjai, supūdyti savo sielą dar reikėtų žvėriškai pasistengti.

Jurga Tumasonytė – „Remontas“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Dviejų novelių rinkinių ir publicistinių miniatūrų knygos autorės pirmasis romanas „Remontas“ pirmiausia yra šeiminė istorija, išplečiama iki laiptinės, daugiabučio erdvės ir galiausiai – visos visuomenės pločio apibendrinimų. Tai pasakojimas apie jauną moterį, kuri, gilindamasi į savo praeitį, permąsto asmenines ribas ir patiria trauminių epizodų reikšmę, padarinius. Originalu tai, kad šis santykis su pačia savimi skleidžiamas ne tiek tradiciniame šeimos branduolyje, kiek išplėstinėje artimųjų aplinkoje – per ryšį su vaikystės draugėmis (kaimynėmis) ir jų tėvais.

Sakinio lygmeniu J.Tumasonytės braižas atidirbtas, vis dėlto romano apimtis tampa rimtu iššūkiu netgi patyrusiai (smulkesnių prozinių formų) rašytojai. Pati kūrinio idėja užčiuopti trisdešimtmečių kartos psichosocialinę būseną prasminga ir bemaž išpildyta. Vis dėlto romanas sugriūva pats į save autorei negrabiai atsimušus į kuriamos pasakotojos poziciją.

Pagrindinė knygos yda – pasakojimas atsitolinus dideliu (emociniu, laiko) atstumu nuo vaizduojamų įvykių, lyg tekstą būtų parašiusi kalinė (užrašų iš belangės formatas, beje, istorijai su pagrindiniu dingusios moters motyvu netgi būtų labai tikęs). Tokį naratyvinį metodą taikė Maxas Frischas romane „Štileris“, bet jame retrospektyvinė veikėjo savianalizė vis tiek pateikta it pasakojant čia ir dabar. Tuomsyk „Remonto“ pasakotoja, kuri yra pagrindinė veikėja, iš tikrųjų ne pasakoja, o atpasakoja, ne vaizduoja, o bendrais bruožais apibūdina.

Todėl dažnai vietoje konkretaus epizodo siūlomas apibendrinimas, ištisuose romano gabaluose lyg piktžolė įsismelkia būtasis dažninis laikas, slopinantis tempą, o dialogai atrodo tarsi įterpti iš reikalo. Tai todėl fragmentuose, kurių pasakotoja pati savo akimis nematė, nepatyrė („Eglė papasakojo“, p. 178) taip apmaudžiai trūksta gyvybės. Taip pat nuvilia ištisos pastraipos, puslapiai tiesiog nerelevantiško teksto, vis įvedamų naujų veikėjų (pasakotojos kaimynų) štrichai, kurie iškart ir išblunka. Balastiniai prielipai nepraturtina pasakojimo, o jį slopina. Tiesa, kai kurie epizodai, atskleidžiami tariamąja nuosaka, kuriuose pasakotoja įsivaizduoja alternatyvią veikėjų ateitį, yra gaivūs ir energingi (p. 172, p. 224).

Kartu su akiplėšišku Virginijos Kulvinskaitės tekstu „Kai aš buvau malalietka“, ironišku Vaivos Rykštaitės romanu „Lizos butas“, J.Tumasonytės „Remontas“  įsilieja į pastaruoju metu sužadintą XX a. paskutiniojo dešimtmečio atminties srovę, papildydamas ją būties drungnumu ir nykumu: „Nors mokykloje ir mieste buvo įvairių užklasinių būrelių, nė viena jų nelankėme. Buvome trys balionai, pripūsti nuobodulio, kurį nešiodavomės dykinėdamos ir laukdamos. Nekantravome, kol užaugs krūtinė, kol susirasime bernus, kol pasibaigs mokslo metai ir nebereikės gyventi su tėvais“ (p. 137).

Grigorijus Čchartišvilis – „Rašytojas ir savižudybė“. Iš rusų k. Vertė Dalia Saukaitytė, Kitos knygos, 2020.

Rašytojo siela ir psichika – intriguojanti teritorija, o savižudybės, kaip visi žinome, rimta socialinė problema, kurią sukelia individų pasirinkimas nutraukti savo gyvenimą. Šįkart autorius taikosi susiaurinti ir išryškinti objektą, išsamiai aprašydamas išskirtinai literatūrą kuriančių asmenų požiūrį į savižudybę ir nusižudančių rašytojų galimus motyvus.

Prieiga verta dėmesio, bet kažin ar neperspausta? Juk lygiai taip pat galima būtų sudaryti rinkinį apie dailininkus ir aitriąsias paprikas, režisierius ir nugaros skausmus arba rašytojus ir... dviračius. Šaržuoju? Šaržuoju. Nors knyga yra rimtos apimties ir kruopščiai parašyta, galiausiai G.Čchartišvilio eseistinis tyrimas ne kažin kur nuveda. Turbūt nelieka nepaminėtas nė vienas savo gyvenimą šioje planetoje nutraukęs autorius, bet išvadas turi pasidaryti pats skaitytojas. Kam reikalingas toks eseistiškai enciklopedinis sąvadas? Turbūt kad vienoje vietoje galėtum rasti, koks rašytojas (taip pat kada ir galbūt kodėl) nusižudė. Ar labai svarbi tokia informacija? Nežinau.

Knygos autorius gausiai pasiūlo įžvalgų apie rašytojų būdą ir savižudybių priežastis, kurios daugmaž girdėtos. Iš dalies tai pastebi ir pats į klausimą giliai panėręs autorius: „mūsų skyriaus, skirto filosofiniam požiūriui į savižudybę rezultatai: nieko naujo, jokių netikėtumų“ (p. 82). Mes ne kažin ką naujo išmokstame, nes autorius daugiausia apžvelgia tai, kas jau įvykę ir kitų pasakyta, pridurdamas savo asmeninę nuomonę, apibendrinimą. Greičiausiai sociologas arba psichologas, rašytojų savižudžių fenomeną patyrinėjęs pagal specifinį mokslinį metodą, iš tokios išsamios medžiagos būtų išspaudęs daugiau. Šiuo atveju tekstui elementariai pritrūko rimtos hipotezės. Pritrūko naujo vėjo.

Vis abejojau, ar autoriaus požiūris į menininkų savižudybes nėra truputį per romantiškas ir atgyvenęs. Kai kur jis savižudybių fenomeną nagrinėja pasitelkęs klasikinę psichoanalizę, o dviejų rašytojų biografijas, šaržuotai perrašytas pagal psichoanalitines klišes, laikyčiau labiausiai vykusia ir šmaikščiausia knygos dalimi. Vis dėlto šiuolaikinei psichikos sveikatos minčiai autorius bemaž neskiria dėmesio, nors galbūt šitoje sferoje kaip tik ir glūdi atsakymas į platųjį G.Čchartišvilio užmojį?

Vietoje atsakymo aptinkame išvedžiojimų, kurie, mano akimis, labiau tinka XX a. ir ankstesniems, negu dabarčiai, o aptardamas rašytojos Karinos Boye savižudybę dėl nelaimingos homoseksualios meilės dviem moterims autorius jau ir pats tarsi patvirtina mąstąs anachronistiškai: „Argi ne keista, kad vieną giliausių įžvalgų apie meilę išsakė poetė, nemokėjusi mylėti taip, kaip sumanė gamta?“ (p. 225). Srsly?

Samanta Schweblin – „Pilna burna paukščių“. Iš anglų k. vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė, Sofoklis, 2019.

Kokias istorijas atskleidžia šis rinktinių autorės novelių leidimas? Nelengva atsakyti, o paskutiniame viršelyje pasakojimų palyginimas su Franzo Kafkos kūryba tikrai nepadeda – palyginimas kaip reta perspaustas.

Taip, S.Schweblin novelėse apsčiai aptinkame mistikos, sukeistinimų, paranormalių situacijų ir tik pačių originaliausių, niekur kitur neregėtų personažų. Deja, jos apytuštės, tarsi savaiminės, netalpinančios potekstės. Pavyzdžiui, lietuvių autoriaus Jaroslavo Melniko rinkinyje „Rojalio kambarys“ irgi kuriamos paralelinės tikrovės, tačiau jose bent įrašomas ir žemiškasis dėmuo, filosofinis pagrindas, atpažįstamumas.

Titulinėje novelėje „Pilna burna paukščių“ vaizduojama mergaitė, jos tėvų siaubui perėjusi prie egzotiško raciono – vien gyvų paukštelių dietos. Negaudama savo kasdienės porcijos, dukra blogsta, o suvartojusi gyvos paukštienos išsyk atsigauna. Pasakojimo esmė vis dėlto slypi ne mergaitės elgesyje, o jos tėvų dramoje: mes pamažu patiriame ir suprantame, kad jie išsiskyrę ir sunkiai išgyvena sugriuvusią šeimą. Tuomet vaiko polinkį valgyti paukščiukus galima paaiškinti kaip skyrybų traumos alegoriją, bet galima suprasti ir bet kaip – sakykime, net kaip vegetarizmo kritiką ar panašiai.

Panašios ir kitos istorijos, kurių potekstę gali susimanyti pagal savo paties nuostatas ar pageidavimus. Todėl mane labiausiai įtikino ne tariamai kafkiškos, o kelios tradicinės novelės. Štai viename vaiko akimis vaizduojamame pasakojime mes vėl regime skyrybų dramą: vaiko namuose ruošiamasi švęsti Kalėdas; agresyvus vyras, jos tėvas, į šventę atsivedęs, suprask, savo naująją simpatiją; motina išgyvena gilų sielvartą; vidurnaktį į namus galiausiai įvirsta ir jos pačios meilužis, persirengęs Kalėdų Seneliu, suteikdamas džiaugsmo ne tik vaikui, bet ir nelaimingajai mamai, net jeigu netikėtas dviejų vyrų susidūrimas baigiasi buitiniu konfliktu. Reziumė vaiko akimis: Kalėdų Senelis lieka nakvoti namie, įsivyrauja santykinė ramybė ir šventinė nuotaika. Šitoje novelėje pasitelktas puikus atskaitos taškas – mažamečio matymas, padedantis tarp suaugusiųjų kurti specifinę intrigą ir įtampą, perfiltruotą per nekaltą sielą.

S.Schweblin nešvebeldžiuoja, o rašo glaustu, nuosaikiu stiliumi, todėl skaityti paprasta, juolab kad dauguma istorijų telpa vos į kelis puslapius. Vis dėlto pageidaujantiems galingesnės novelistikos siūlyčiau verčiau atsiversti Lauren Groff rinkinį „Florida“ arba Akvilės Kavaliauskaitės knygą „Kūnai“.

Su rašytoju susisiekiau per zūmą įsitaisęs ant Merkio upės kranto, nes tokia aplinka kaip jokia kita tiko kalbant apie knygą, kurioje gausiai vaizduojama upė, vaikystės upė, atminties upė. Prieš pokalbį palijo, brandaus trapiojo gluosnio vainikas suveikė it skėtis.

– Tikriausiai daugiau nei pusė knygos skaitytojų platformoje „Goodreads“ išreiškė nuostabą, kad turbūt niekada nebūtų skaitę knygos apie ungurius, bet štai perskaitė ir liko pakerėti! Todėl kol kas truputį palikime ungurius už skliaustų ir pakalbėkime apie vandenį: pats esi upės, ežero ar jūros tipo?

– Esu gėlojo vandens tipo. Vis dėlto visuomet žavėjausi vandenynu. Mane traukia vandenyno tyrimai ir vandenynais keliavę pasaulio atradėjai, apie kuriuos nuolat skaitau.

Ungurių kelionę vertinu simboliškai – jie atplaukia iš vandenyno gilumos į upes kur nors Švedijoje ar Lietuvoje, o paskui tiesiog turi sugrįžti atgalios, prie savo ištakų.

– O jeigu reikėtų rinktis tarp upės ir ežero?

– Pasirinkčiau upę. Mano atsiminimai su tėvu žvejojant prie siauros upės įrašyti giliai atmintyje.

– Vienas garsus lietuvių autorius Ričardas Gavelis rašo apie Vilniaus upę Nerį kaip pagrindinę istorinės atminties talpyklą. Ar tai neparadoksalu? Kaip atsiminti gali ta, kuri prateka? Esti ir kitų posakių, patarlių apie upes, kaip, pavyzdžiui: antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Tavo knygoje gausu įvairių simbolinių gijų, o kokį simbolinį arba metaforinį požymį priskirtum upei?

– Man upė atspindi ryšį su visos gyvybės ištakomis. Evoliuciškai gyvybė kilo iš vandenynų, o upė gyvybę tarytum sujungia. Tai todėl ungurių kelionę vertinu simboliškai – jie atplaukia iš vandenyno gilumos į upes kur nors Švedijoje ar Lietuvoje, o paskui tiesiog turi sugrįžti atgalios, prie savo ištakų.

– Vaikystėje skaitydami ar žiūrėdami pasakas mes susikuriame glaudų simbolinį santykį su gyvūnais. Mums drambliai, žirafos, krokodilai, karvės, šunys ar katės tokie pat svarbūs kaip žmonės. Kaip manai, kodėl vėliau šis santykis su antropogeniniais pasakų personažais prapuola?

– Esu apie tai rimtai mąstęs. Mano paties rašymą ir ryšį su gamta be galo įkvėpė amerikiečių biologės Rachel Carson knygos. Savo knygelėje „Nuostabos pojūtis“ ji teigia, kad vaiką, susitikusį su gyvūnu arba augalu, užpildo nuostaba, tačiau užaugę mes šitą pojūtį prarandame. Anot autorės, ir suaugę turėtume išlaikyti nuostabą gamtoje ir jos nebijoti, nes ji kartu yra ne tik mokslinio pažinimo atspirtis, bet ir empatijos, kurios mums dabar labai reikia, pagrindas. Ekologinių grėsmių akivaizdoje kaip niekada mums reikia žinių apie gamtą, gamtai reikia mūsų jausmų.

– Kažin ar ryšys su gamta dažniausiai neatkuriamas vartojimo pagrindais? Štai gaila gyvūnų – nevalgau mėsos, bet domėtis jais daugiau nebūtina.

– Žinoma, miestiečiai su gamta nebeturi glaudaus sąlyčio. Gera pradžia miestiečiui – pradėti skaityti, o vėliau pravartu ir galąsti pojūčius. Kartą perskaitęs R.Carson knygą išėjau į lauką ir pirmiausia išgirdau giedančius paukščius: nors jie visuomet ten čiulba, kartais atšipus pojūčiams tiesiog apkursti.

– Ar pojūčiai gamtoje susiję su subjektyvia laiko tėkme? Laiko sampratai nemažai skiriama vietos ir tavo knygoje. Norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas siūlo perkaitusio pasaulio sampratą – kaip ji veikia individualų laiką?

– Laikas dabartinę visuomenę yra apsėdęs. Ir mano paties diena įrėminta laiko, visą laiką mano laikas yra itin dabartiškas. Tai todėl taip traukia vandenynas – jo gelmėje nėra nei dienos, nei nakties, vien nuolatinė tamsa ir vienoda temperatūra. Ten laikas nebetiksi ir mane traukia ši belaikiškumo idėja. Nenuostabu, kad gelmėje galima aptikti ilgaamžių, tarytum nesenstančių gyvūnų: Islandijos geldutė gali išgyventi daugiau kaip 500 metų, arktinis ryklys – 400.

– Pasibaigus karantinui mano asmeninio laiko pojūtis vėl pasikeitė. Laiko subjektyvumą išgyvena ir, pavyzdžiui, sergantys depresija. Ar pats turi asmeninių laiko patirčių?

– Turiu. Žinai nemigos pojūtį? Nemigos poveikis baisus tuo, kad laikas atrodo išvis sustojęs. Kita vertus, rašydamas knygą aš taip įsitraukiu į temą ir istoriją, kad visiškai pamirštu laiką – šešios valandos prabėga nė nepastebint. Manau, ne vienam rašytojui taip nutinka. Tai malonus patyrimas.

– „Apie ungurius ir žmones“ minima Elizabeth Kolbert dokumentinė knyga „Šeštasis išnykimas“. Mano akimis, jūsų atspirtis panaši, tik metodas kitas: kai E.Kolbert atlieka didelį tyrimą fiziškai, savo kojomis ir akimis, pats imiesi atminties tyrimo.

– Sąmoningai nesirinkau žurnalistinio kelio. Skyrius apie mokslą ir tyrimus parašiau perskaitęs viską, ką tik galėjau rasti, apie ungurius, o dalis apie savo vaikystę plėtojau iš atminties. Pirmąją rašymo dieną, norėdamas įsijausti į ungurių žvejojimo kartu su savo tėvu patirtį, ėmiausi vaizduoti upės aplinką. Nors toje vietoje nesilankiau daugybę metų, įsivaizdavau ją labai detaliai: vienas pirmųjų atmintyje atsikūrusių dalykų buvo didelis senas medis – gluosnis. Parašęs fragmentą, toliau skaičiau apie ungurius ir staiga netikėtai sugrįžau prie gluosnio: mokslininkai ungurio lervų formą lygino būtent su gluosnio lapo pavidalu.

– Tokio lapo? (Rodau per kompiuterio kamerą.) Dabar sėdžiu po gluosniu.

– Oho! Fantastika. Dar vienas sutapimas, kuriuos rašytojai taip mėgsta. Vis dėlto atradęs šitą gluosnio sąsają ėmiau abejoti savo atmintimi, todėl siekdamas tiesos nuvažiavau prie vaikystės upės patikrinti, ar tikrai tenai auga gluosnis. Iš pradžių maniau: negi tai svarbu istorijai? Tada sau pripažinau: svarbu. Nuvykęs, tiesą sakant, nervinausi.

Ir aš radau tą medį iš atminties. Pakėliau lapelį. Tai buvo gluosnis.

– Vadinasi, vis dėlto atlikai nedidelį žurnalistinį tyrimą. Kiek toli tas gluosnis nuo Malmės?

– Daugmaž valanda kelio. Rinkdamas informaciją dar aplankiau Švedijos ungurių pakrantę, kurią aprašau ir knygoje.

– Iš žvejojimo su tėvu pirmiausia prisimeni tylą, galiu pats tai patvirtinti šiapus Baltijos: žvejodami mes irgi beveik nekalbėdavome. Psichologijos tyrinėtojas Guy Corneau yra iškėlęs prielaidą, kad tėčiai vadovaujasi taisykle tylėti būdami su savo sūnumis dėl „konkurencijos kupinos vyriškų ego sąveikos“. Ką apie tai manai?

– Aš prisimenu mudu prie anos upės vien tik tylinčius, ne kitaip. Kažin ar konkuravome, nes darėme tai kartu, išvien. Manau, upės aplinka leido pajusti pačią akimirką, todėl kalbėjimas buvo nebūtinas. Tiesa, mama paprieštaravo sakydama, kad tėtis buvo socialus žmogus, mėgo paplepėti ir pajuokauti. Žinoma, jis buvo savo kartos vyras, kuris, užuot išreiškęs jausmus, verčiau patylėdavo.

– Tarp kitko, knygoje užčiuopi ir Švedijos visuomenės virsmą. Kaip vyrus keičia lygių galimybių politika?

– Ji prasidėjo sulig mano tėvų karta, kai tėčiai ėmė likti namie ir prižiūrėti vaikus. Manau, tėvui patiko užsiimti su manimi ir mano seserimis. Tik aš nemanau, kad tokia politika kaip nors pakeitė vyrus – tai pakeitė ryšius tarp tėčių ir jų vaikų.

– Malmėje gyvenantis garsusis rašytojas Karlas Ove Knausgardas pirmajame romano „Mano kova“ tome aprašo savo, kaip pasakotojo, santykius su tėvu, o antrajame – su vaikais, ir kaip kartais dėl to kenčia. Gal esate pažįstami?

– Ne. Bet pro savo langą truputėlį matau namą, kuriame jis gyveno. Be abejo, savo kūryboje jis paliečia kai kurių vyrų išgyvenamą šizofreninę situaciją, kai iš jų, viena vertus, vis dar reikalaujama būti stipriems ir išlaikyti šeimą, kita vertus, raginama rūpintis namais ir vaikais. Tad, nors prasidėjęs su mano tėvų karta, lygių galimybių procesas tebevyksta.

Kitaip negu K.O.Knausgardas, kurio knygomis mėgaujuosi, aš nesu linkęs taip knistis savo asmeninėje patirtyje – niekada nebūčiau rašęs apie save ir savo tėvą, jeigu nebūčiau atradęs bendresnio simbolinio modelio – ungurių mokslo ir istorijos.

– Tiesą sakant, Patrikai, vienas sakinys knygoje „Apie ungurius ir žmones“ mane truputį prajuokino: „Tai, žinoma, yra mūsų viltis, kai tikime. Dievu ar unguriu.“ Iš pradžių suabejojęs, ar adekvatu Dievą palyginti su unguriu, paskui pagalvojau, kad tokia analogija sekuliarioje visuomenėje neturėtų stebinti. Pagal Dievo planą, žmogus yra visos gyvosios gamtos viršūnėje. Kaip sekuliarizmas padeda permąstyti žmogaus vietą Dievo plane?

– Atsakant į klausimą, ungurių pavyzdys ir tinka. Kai kurie žvejai Švedijoje ir dabar pasakys, kad liovusis žvejoti ir valgyti ungurius, jie neteks vertės ir nebebus verti jokio dėmesio. Juk žmogaus santykis su gamta dažnai matuojami vien vertės žmogui kriterijumi. Esu įsitikinęs, kad visiems reikėtų suprasti ir pamatyti: žmonija yra lygiavertė visos ekosistemos dalis. Taip galime keisti senus įpročius.

– Šita mintis siejasi su minėtosios E.Kolbert išplėtota antropoceno idėja. Žinoma, biologiškai esame vyraujanti rūšis, vis dėlto, ar galime savo padėtį reflektuoti filosofiškai? Ar galime bent kažkiek išsižadėti savo puikybės kitų rūšių atžvilgiu?

– Abejoju. Per toli esame nuėję. Savo rūšies pakeisti negalime, todėl vienintelis mums kelias – prisiimti atsakomybę už kitas rūšis. Unguriai nyksta. Ir kieno gi kito, jei ne žmogaus, atsakomybė pabandyti juos išgelbėti.

– Savo knygoje atradai daugybę simbolinių analogijų tarp ungurio elgsenos ir žmogiškosios egzistencijos. Vis dėlto vienas milžiniškas skirtumas, man regis, liko nepaminėtas. Niekas nėra matęs natūralioje aplinkoje besiporuojančio ungurio, bet štai žmogaus kopuliaciją galima stebėti bet kur internete atsidarius pornografinę svetainę.

– Cha cha. Todėl unguriai tokie žavūs: jie palieka bent mažytę paslaptį.

– Su savo vaikais ungurių nebežvejoji? Ar Malmė patogi gamtos potyriams?

– Su savo sūnumis, dešimties ir trylikos, mes, tiesą sakant, žvejojame dažnai, nors ne ungurius. Atpažįstu ir tėvą savo ryšyje su sūnumis: žvejojame tyliai. Ryšys su tėte ar mama mezgasi užsiimant bendra veikla. Vieniems tai bus grybavimas, sportavimas, mums – žvejyba. Malmė įsikūrusi prie jūros, per miestą teka kanalas, kuriame labai švarus vanduo – daugiau ir nereikia.

Jos pastebėjimu, sportinės aprangos pardavimus itin išaugino staiga visus užklupęs karantinas, per kurį daugumai susiliejo privati ir darbo erdvė.

Dėvėtų drabužių parduotuvėje sutikta Greta (22-ejų) nešioja iš mamos paveldėtą treningą „Reebok“. Kelnės, batai irgi atitinkamai sportiški. Ant galvos dar vienas atributas tarytum iš dešimtojo dešimtmečio – panamkė. „Iš nostalgijos tai“, – sako mergina, praėjusiame amžiuje gyvenusi vos porą pirmųjų savo gyvenimo metų.

Aukštaūgis Lukas (28-erių) vilki su didele nuolaida Palangoje įsigytą lengvą „Hummel“, žemiau juosmens – irgi viskas sportiška. „Visi pasigavo 10-ojo dešimtmečio madą, nors niekas tada net negyveno. Kažkoks įkvėpimas. Aš pats savo akimis dar mačiau kažkiek tų laikų bardako“, – pasakoja vaikinas.

Miestietė ant dviračio Vismantė (29-erių) vilki sportines vyriškas „Adidas“ kelnes, kurias įvardija kaip gražias. „Man tai siejasi su laisva gatvės kultūra. Ji nebūtinai nurodo į budulius, bet ir, pavyzdžiui, šokėjus. Kaip patogiau važiuoti dvirka? Aišku, su treningu“, – aiškina ji.

Linksmai nusiteikęs Vitalijus (26-erių) apskritai į miestą išeina vien su pižaminėmis kelnėmis. „Kuo mano nuotaika geresnė, tuo daugiau treningų“, – pastebi jis.

Milda (15-metė) savo sportinę striukę tarsi iš praėjusio amžiaus įsigijo dėvėtų drabužių parduotuvėje, nors pačią vintažo madą sako pasigavusi iš tinklinių mados parduotuvių. „Dabar 50 proc. rengiasi vintažiškai“, – skaičiuoja ji.

Mykolas (13 metų) treninginį stilių renkasi pagal šeimos pavyzdį. „Prisimenu, kartą Lenkijoje tėtis nusipirko treningą, ir man patiko. Todėl paprašiau ir sau“, – sako jaunuolis su treningine apranga ir Čikagos „Bulls“ kepurėle.

Savo sportinius laisvalaikio drabužius Jurgita (35-erių) pasakoja irgi įsigyjanti iš antrinių rankų. „Investuoju į save ir į keliones, todėl nematau reikalo dar išleisti 300 eurų tokiai striukei“, – sako kalnine vintažine striuke, sportinėmis timpomis ir kelioniniais batais vilkinti praeivė.

Šiuos septynis miestiečius sieja ne tik treningas, bet ir įspūdis, kad jie tarsi atkeliavę iš XX a. paskutiniojo dešimtmečio. Kažin ar jų aprangos pasirinkimas susijęs su mene nuvilnijusia nostalgijos 10-ajam dešimtmečiui banga? Juk garsusis Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ – jau ne vienintelis romanas apie tuos laikus, o modernaus meno muziejuje MO netgi veikė šiam laikmečiui dedikuota didelė paroda.

Iš kur kyla sentimentai?

Milda supranta nepatirianti tiesioginės nostalgijos, nes aname amžiuje jos pačios dar nebuvo. „Jauni žmonės dabar laisvi, o 10-asis dešimtmetis irgi buvo laisvas – tada juk ir atsirado laisvė. Dabar irgi yra mūsų laisvės metai“, – sako penkiolikametė miestietė.

Mykolas sportinį stilių tarytum paveldėjo iš šeimos pasakojimų, prisiminimų apie legendines amerikiečių sporto kovas, kuriomis pamažu ir pats persiėmė. Pirmąją savo kepurėlę su Čikagos „Bulls“ emblema jis išsirinko būdamas vos septynerių. „Todėl kai Ispanijoje palikau ją taksi, buvo labai daug ašarų“, – prisimena vaikinas.

Anot Luko, pastaruosius porą metų trunkančia nostalgijos vintažui banga netruko pasinaudoti ir antrinių drabužių rinka – kai kuriose žinomo tinklo parduotuvėse įvairūs spalvoti treningai iškabinami matomiausioje vietoje ir sudaro didžiąją asortimento dalį.

Kaip prisimena Milda, prieš porą metų šitaip senoviškai rengtis dar nebuvo įprasta: „Būtų žiūrėję kreivai.“ Ji pabrėžia instagramo poveikį, iš kur atseit kyla didysis įkvėpimo, kaip rengtis, impulsas. Tačiau bendraamžiui Mykolui pavyzdžiai internete – nė motais. „Socialiniuose tinkluose praleidžiu daugiausia 10 minučių per dieną“, – tikina trylikametis.

Praktiška ir ekologiška

Sentimentai įprastai yra antrinis treningus nešiojančių individų kriterijus – pirmiausia jie aiškina ieškantys patogumo. „Nespaudžia, netrina, geriau priglunda, be to, visai stilinga“, – sako Mykolas. Lukas atskleidžia pasirinkęs treningus, nes neberanda sau tinkančių džinsų.

Septynerius metus Norvegijoje gyvenusi Jurgita savęs nebelaiko taisyklių žmogumi, todėl teigia su sportine apranga galinti eiti bet kur, išskyrus nebent operą. „Skandinavijoje panos vien timpas praktiškai ir tenešioja. Džiaugiuosi, kad ir Lietuva laisvėja: anksčiau daugelis labai daug dėmesio skirdavo aprangai nepaisydami, kad ji juos kausto ir varžo, verčia jaustis ne savame kailyje. Dabar vietoje savivertės stokos atsiranda daugiau saviraiškos“, – svarsto ji.

Ne tik laisvėjanti saviraiška, bet ir ekologijos kriterijus vis svarbesnis, papildo Milda. „Tai todėl dėvėtų drabužių parduotuvės tampa normaliu pasirinkimu, o ne tinklai, kurių parduodamus drabužius siuva Indonezijos penkiamečiai. Nešioti tokius drabužius tampa nehumaniška“, – atkreipia dėmesį mergina, bet čia pat pripažįsta, kad apie tvarumo kriterijų susimąstanti rečiau, negu turėtų.

O paloskės jau nebesvarbios?

Pati mada trina ribas ir imasi provokacijų, laužo stereotipus ir standartus, pavyzdžiui, tarp sezoninių drabužių, tarp formalios ir neformalios aprangos, aiškina madų tendencijų tyrėja M.Palaikytė. „Mada semiasi inspiracijų iš įvairių subkultūrų ir etninių grupių. Šįkart viskas prasidėjo nuo sportbačių avėjimo, kuriuos prieš kelerius metus prie suknelių ir kt. pradėjo derinti „Chanel“, – atsimena ji.

Pirmieji posovietinę Rytų Europos agresyvaus, sportiško jaunuolio estetiką atseit iškėlė prancūzų mados namai „Vetements“. „Jie ir sužadino nostalgiją forsiškai aprangai. Kai mums tai jau buvo patirta, pasauliui pasirodė nauja, neregėta, avangardiška“, – aiškina M.Palaikytė.

Jos žodžiais, paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį treningas turėjo simbolinę reikšmę, priskirdamas žmones prie tam tikros visuomenės grupės. „Treningas buvo ir statuso simbolis – didesnis juostelių skaičius rodydavo didesnį asmens šaunumą. Dabar treningų dėvėtojai jau nebepriskiria savęs agresyviajai visuomenės grupei, todėl jiems rūpi ne juostelių kodas, o prekės ženklas“, – įvardija skirtumą M.Palaikytė.

Paloskių simboliką savo bestseleryje „Pietinia kronikas“ priminusiam rašytojui R.Kmitai įspūdį darė į teminius romano renginius 2017–2018 m. susirinkdavusios auditorijos apranga, kai staiga į treningus šokdavo netgi stilingiausios moterys, iš kurių tokio staigaus išvaizdos pokyčio tarytum nesitikėtum, ir laisvai priėmė karnavalo logiką.

„Matyt, žmonės atranda dar vieną nišą, kuri gali būti atlaisvinta nuo marozo stereotipo, sąsajų su agresija ir nusikaltimais. Turbūt treningas tampa dar viena alternatyva nuobodžiam, oficialiam stiliui ir įgyja subkultūros požymių“, – sako rašytojas.

Vis dėlto ir šis treninginis karnavalas baigsis. „Sportiniai batai vėl mažėja ir darosi elegantiškesni. Šitie metai turėtų būti paskutiniai sportinei aprangai“, – prognozuoja M.Palaikytė.

O treningų renesansą mieste bene taikliausiai apibendrina jų vilkėtoja Vismantė: „Man po*ui. Drabužiams kartais neturiu laiko, todėl man tiesiog po*ui.“

Gabija Grušaitė

„Neišsipildymas“, Lapas, 2020

Prieš dešimt metų pasirodęs jaunos autorės debiutas patraukė dėmesį energinga kalba, šiuolaikiška raiška, globalia tematika. Tuomet net 3 tūkst. kopijų tiražu išleistos knygos neišparduotų egzempliorių galėjai įsigyti „Caif“ kavinėse už eurą.

Antrasis romano leidimas „Vagoje“ atsieina net 14 eurų: išaugo romano ar autorės vertė? Per dešimtmetį grušaitiškas urbanistiškai mandras kalbėjimas, nuvalkiotas tinklaraščiuose ir feisbuke, net, regis, išėjo iš mados. Vis dėlto G.Grušaitė buvo viena pirmųjų, literatūroje įjungusi stumiančios, pušinančios leksikos registrą – ką tu? o ką tu? – mat bylojo autentišku savo kartos individų balsu (kuris antrajame autorės romane išsivadėjo lyg pastovėjęs šampanas).

„Neišsipildymas“, atlaikęs laikmečio svorį, išlieka šaunus romanas apie biseksualių merginų klajones po Europos didmiesčius, įvairias skyles ir skvotus, ieškant atsakymo į nerimastingą klausimą, kokia yra bastūniško individo vieta globaliame pasaulyje ir iš kokios dvasinės medžiagos vis blaškantis ir klajojant austi santykius su kitais individais, kai visko tiek daug, tiek daug.

Po dešimties metų atmintyje išsilaikė ne tik antropologiškai taiklūs Europos miestų apibūdinimai, veikėjų dvasinio alkio išraiškos ir apraiškos, bet ir vaizdingai papasakota, šiurpiai efektinga scena, kurią naujajame leidime pirmiausia ir susiradau:

„Stovėjau išskėtusi kojas, priglaudusi skruostą prie sienos, delnais atsirėmusi į šaltą betoną, visai taip pat, kaip sulaikytieji, kai juos apieško policija. Staiga nustebino Kriso jėga ir agresija, su kuria jis mane suspaudė, nutraukė džinsus žemyn ir įsiskverbė į trūkčiojantį, drebantį kūną. Jaučiau, kaip greitėja jo kvėpavimas, ir pamaniau, kaip liūdna gyventi tokiems žmonėmis, kokie mes tapome.

Man patiko, kaip jis mane dulkino, patiko tas liūdesys ir įniršis, su kuriuo atkakliai skverbėsi vis giliau. (...)

Girdėjau greitėjantį, trūkčiojantį Kriso kvėpavimą ir jaučiau, kaip mėšlungiškai susitraukia sušalę pirštai. Atsimerkiau ir pasukau galvą – už mūsų per penkis žingsnius stovėjo skustagalvis vyras ir nustebęs, išplėtęs akis žiūrėjo į mus, į Montanos skardines, besivoliojančias ant grindinio, į išmėtytus trafaretus ir mano plaukus. Ilgai žiūrėjome vienas kitam į akis, kol aš pastebėjau, kad dešinėje rankoje nuleidęs jis laikė virtuvinį peilį, tokį, kokius narkomanai pavagia iš savo namų, kai jau nebelieka nieko kito. Jis stovėjo už Kriso nugaros nustėręs ir sustingęs, o aš tylėdama žvelgiau jam į akis. (...)

Tuomet jis nuėjo ir aš pajutau orgazmą, tokį stiprų, lyg tai būtų gimimas.“ (p. 131–132)

Gabija Lunevičiūtė

„Vilniaus atminties punktyrai“, BALTO leidybos namai, 2020

Vienos nuotraukos aprašymas.

Kadre regime septynis asmenis, penki iš jų vaikai. Pirmame plane stovi mergaitė, įstrižai laikanti pintinę šluotą, ir nors vaidina šlavėją, trumparankoviai marškiniai tviska nuo baltumo. Kitame plane pritūpę jaunesnė mergaitė su sviedinuku, tvarkinga kasdiene suknele ir supintomis kasytėmis, o kepurėtas berniukas, tarsi pajuodęs nuo žemių ir dulkių, vaizduoja kirviu drožiantis pagalį. Per žingsnį nuo jų stovi mergaitė irgi į kasas surištais plaukais, laikanti kamuolį, tik šviesesnį, suėmusi į delnus lyg magišką rutulį, – tai knygos skyriaus herojė Jekaterina vaikystėje.

Trečiame plane, prie tvoros, ant įsmeigto kastuvo lyg paspirtuko įsirėžęs dar vienas kepurėtas berniukas, o šalia jo paeiliui išsirikiavę du darbiniais drabužiais apsirengę vyrai – kažkuris iš jų turbūt šio žavaus tarpukario penketuko tėvas. Nuotraukoje dar vaizduojamas į vežimą pakinkytas arklys, tik jis vienintelis paliktas už tvoros, ketvirtame plane. Kiemas stebina švara – turbūt todėl toks dėmesys pirmojo plano šluotai. Dviaukštis namas su veranda tvarkingas ir turtingas, puošniomis langinėmis – toks, kokiais iki šiol žavimės Žvėryne. Nors nuotrauka nespalvota, regis, namas žalias.

Kas vis dėlto sudaro šios nuotraukos kompozicijos įspūdį, žavesį? Įsižiūrėjęs atrandi, kad tik vaikai žvelgia į objektyvą, o abu vyrai kartu su arkliu nukreipę akis į kadro kraštą: šitaip sukuriama nuotraukos elementų dinamika, kelianti smalsumą ir skatinanti sukurti siužetą.

G.Lunevičiūtės dokumentinė knyga neturi aiškaus siužeto – tai gyvenimiškų pokalbių su dvylika Vilniaus senbuvių rinkinys. Asmenines jų istorijas komponuodama su istorinio ir dabartinio Vilniaus nuotraukomis, autorė žadina dingusio Vilniaus legendą. „Vilniaus atminties punktyrai“ primena tautosakininkių tyrimuose užrašomus subjektų pasakojimus, tik šitame leidinyje kuriamas intymesnis santykis ir daug dėmesio skiriama vizualinei ir pažintinei informacijai.

Kaip ir būna žmonių atsiminimuose, taip ir šiuose apstu kasdieniškos banalybės, vis dėlto retsykiais aptinki arba sukrečiantį (visi pašnekovai patyrę karą, okupacijas), arba linksmai nuteikiantį liudijimą, kad ir tokį: „suknelės vis trumpėjo ir trumpėjo, moterys vis daugiau ir daugiau nuoginosi, kol beveik nieko nebeliko“ (p. 84).

Gilles Deleuze, Félix Guattari

„Kas yra filosofija?“, Jonas ir Jokūbas, 2019

Per pandemiją daugelis priversti iš naujo kelti klausimus ir perkurti nusistovėjusias sąlygas: vieni iš naujo įvertina santykius, kiti – įmonių apyvartų srautus, o dažnas dar kartą netgi užklausia būtį: koks aš iš tiesų? kiek pasaulis teisingas? kaip gyvensime ateityje? Karantinas palankus laikas ir tokiam pamatiniam klausimui: kas yra filosofija? Ypač kai kritinis mąstymas per šiuodu izoliacijos ir nerimo mėnesius tarytum atbuko.

Vieno įtakingiausių postmodernizmo mąstytojų G.Deleuze ir jo bendražygio psichoanalitiko F.Guattari darbas nėra parankinis gyvenimo klausimų vadovas per karantiną, tai akademinė knyga. Vis dėlto netgi tokiame tekste galima susižvejoti taikomųjų minčių, kasdienybėje pasimatuotinų aforizmų, ypač kultūros lauko dalyviams aktualiausiame skyriuje apie filosofijos, mokslo, logikos, meno ryšius ir skirtumus: „Menas išsaugo – tai vienintelis dalykas pasaulyje, kuris išsaugo“ (p. 175), „Menininkas kuria perceptų ir afektų luitus, tačiau darinys turi laikytis pats, ir tai vienintelis kūrybos dėsnis“ (p. 176), „Didis rašytojas visų pirma yra menininkas, išrandantis nežinomus ar iki tol ignoruotus afektus ir juos iškeliantis į dienos šviesą“ (p. 187).

Knygos autoriai, didžiausią dėmesį skirdami filosofijos sąvokų (ypač koncepto) analizei, kai kur pažeria ir spalvingų apibendrinimų: „Štai ir viskas, ko reikia menui kurti: namai, pozos, spalvos ir giesmės, – su sąlyga, kad visa tai atsivers ir veršis nešama beprotiško vektoriaus tarsi ant raganos šluotos, visatos ir išteritorinimo linijos“ (p. 200).

Ir vis dėlto, kas yra filosofija? Man įtiko autorių apibrėžimas per skirtumą: kai filosofija kuriama iš chaoso variacijų, tai mokslas randasi iš kintamųjų, o menas – atmainų. Suprimityvintas modelis, bet lengva įsiminti. Tiesa, norėtųsi kruopščiai knygą išvertusių filosofių Dainos Habdankaitės ir Nijolės Keršytės užklausti, kuo gi iš tikrųjų atmaina skiriasi nuo variacijos.

Užtat kuo filosofija skiriasi nuo kitų socialinių mokslų, knygos autoriai paaiškina vienareikšmiškai. Pirmiausia, filosofai kuria ir apdoroja konceptus, todėl „[g]ėdos dugnas buvo pasiektas tuomet, kai informatika, rinkodara, dizainas, reklama ir visos komunikacijos  disciplinos užgrobė patį žodį „konceptas“ ir pareiškė: tai mūsų užsiėmimas, tai mes esame kūrybininkai, tai mes konceptų kūrėjai! (p. 16). Tad „Jono ir Jokūbo“ leidžiamas knygas verta skaityti ginant ne tiek pačią filosofiją, kiek savo kasdien konceptų surogatais bombarduojamą mąstymą nuo šitos visuotinės „gėdos“.

Timothy Snyder

„Apie tironiją“, Hubris, 2019

O kad daugiau būtų rašoma, verčiama (dėkui Viktorui Bachmetjevui) ir leidžiama tokių praktinių socialinių mokslų knygų! Kitaip nei apžvalgoje aptariama „Kas yra filosofija?“, šioji esanti visiškai taikomojo pobūdžio: netgi paantraštė nurodo, kad tai yra „dvidešimt pamokų iš dvidešimtojo amžiaus“ (susisieja su Yuvalio Harario bestseleriu „21 pamoka XXI amžiui“). Garsaus Vakarų istoriko tironijos kriterijų santrauka primena tas iki fabulos atpasakojimo suspaustas knygas vaikams, tik šiuo atveju, skirtingai negu sudarkytas grožinės literatūros fondas, nekenkia ir taupo skaitytojo laiką – „Apie tironiją“ galima įveikti per valandą.

Tokią knygą pravartu skaityti kaip savo politinių kompetencijų testą, į kiekviename skyriuje autoriaus formuluojamą pasiūlymą atsakant TAIP / NE. Pabandykime drauge atlikti šitą testą man tarytum klausimus perfrazavus knygos temas, ar gerai? Pradėkime. Ar nepaklūstate iš anksto? Ar ginate institucijas? Ar saugotės vienpartinės valstybės? Ar prisiimate atsakomybę už pasaulio veidą (pavyzdžiui, svastikos rodymą)? Ar laikotės profesinės etikos? Ar saugotės sukarintų organizacijų? Ar protaujate, jeigu nešiojate ginklą? Ar išsiskiriate iš kitų? Ar tausojate savo kalbą? Ar tikite tiesa? Ar tyrinėjate? Ar mezgate akių kontaktą ir pokalbį? Ar užsiimate aktyvia politika? Ar kuriate asmeninį gyvenimą? Ar prisidedate prie geros veiklos? Ar mokotės iš tokių pačių žmonių kitose šalyse? Ar išgirstate pavojingus žodžius (pavyzdžiui, kaip Sauliaus Skvernelio „Žmonėmis, atleiskite, pavadinti jų negalime“)? Ar išliksite rami(us), kai nutiks neįsivaizduojama? Ar esate patriotiška(s)? Ar esate tiek drąsi(us), kiek tik galite būti?

Nors T.Snyderis nesiūlo savo atsakymų skalės, pabandykime ją patys sudaryti. Jeigu surinkote mažiau negu dešimt atsakymų „taip“, neatlaikytumėte ne tik Josifo Stalino, bet ir Antano Smetonos. Jeigu „taip“ susidarė daugiau negu dešimt, autokratiškasis Ramūnas Karbauskis atrodys ne tik juokingas, bet ir pavojingas, kitaip sakant, tironui esate atsparus. Na, o jeigu surinkote visus 20, tai jūs jau potencialus rezistentas arba disidentas, vadinasi, laisvės apsauga –  gerose rankose.

O jeigu testo nedarėte tikėdamiesi, kad „viskas galiausiai baigiasi gerai, jus galima įtikinti, kad galiausiai niekas nesibaigia gerai. Jei nieko nedarėte manydami, kad progresas yra neišvengiamas, tuomet galite ir toliau nieko nedaryti, nes manysite, kad laikas juda pasikartojančiais ciklais“ (p. 124).

– Tavo patėvis – svarbus knygos personažas, kurį vaizduoji neigiamai, nors nežemindamas. Ar jis žino, kaip nusipelnė literatūrai, ar pats skaitė?

– Pirminė idėja ir buvo parašyti apie jį – apie nepamirštamą žmogų, su kuriuo ilgai gyvenau. Savo draugams jau buvau išūžęs galvą absurdo istorijomis iš šito bendro gyvenimo. Bet tada pamaniau, kad rašydamas apie jį būsiu priverstas dar ilgai išlaikyti tam tikrą santykį. Maniau, kad rašydamas pereisiu tarsi terapiją, bet galiausiai ko taip pasieksiu: ar tik išpažinties, koks skaudus arba absurdiškas buvo mano gyvenimas?

– Kiekvienas psichologas turbūt patartų santykiuose pirmiausia įvardyti savo jausmus ir būsenas, užuot kaltinus kitą. Taip išeina, kad rašydamas atsitraukei nuo patėvio ir pradėjai kalbėti apie save?

– Taip tikrai geriau. Dabar su patėviu nepalaikau jokio ryšio – nežinau, kaip jis gyvena, ką veikia. Pirmoje mano knygoje yra fragmentų iš gyvenimo su mama ir patėviu: jau tada, pristatydamas knygą Kaune, bijojau, kad jis sužinos ir ateis. Po antros knygos irgi jaučiu šitą baimę, kad jis, tarkim, matė mane per televiziją.

– Mama irgi nieko nesakė?

– Ne, mes visiškai nutraukėme su juo ryšius. Bet matai, jis turi polinkį į neprognozuojamus poelgius...

– Jau supratau iš knygos.

– Todėl bijau. Bet gyventi tai netrukdo.

– Pajuokaudamas lyg iš tavo knygos, sakyčiau, kad jam reikės labai rimto alibi, jeigu tau kas nors atsitiktų. Ar knygoje pajuoka yra gynybinė?

– Kad ne. Tiesiog suprantu savo gyvenimo absurdą. Negi dėl to dabar turėčiau niurzgėti ir liūdėti?

– Atsispirdamas nuo šio personažo, kalbi apie universalius vyriškumo stereotipus, tai yra patėvio elgesio formą tarsi tinklą užmeti kitiems vyrams. Kaip save įtikinai, kad, rašydamas apie kitus, iš tikrųjų simboliškai nerašai tik apie savo patėvį?

– Iš tikrųjų labai bijojau perspausti, bijojau, kad skaitytojai knygoje įžvelgs bandymą charakterizuoti visus vyrus. Todėl stengiausi išlaviruoti kalbėdamas apie tradicinio vyriškumo istoriją.

– Tai yra atskirti elgesį nuo individų?

– Tai labai svarbu. Juk vyrai labai skirtingi. Tačiau vieni lieka ultratradiciniai ir reikia suprasti, kodėl jie tokie yra.

– Atskleisdamas, kodėl jie tokie yra, tu kritikuoji šiuolaikinius barzdylas ir teigi, kad jie savo įvaizdžiu įtvirtina tradicinį vyriškumą. Arba kruopščius auksarankius, kurie, viską vien patys tvarkydami, atseit irgi daugina tradicinius vaidmenis. Bet ar negalima to paties pasakyti apie tradicinę moterį? Pavyzdžiui, ar aukštakulnių batelių nešiojimas, ar griežta motinos arba žmonos kontrolė virtuvėje neįtvirtina tradicinio moteriškumo? Kitaip sakant, galbūt tavo kvestionuojami elgesio modeliai priklauso ne tiek nuo lyties, kiek apskritai nuo kultūros?

– Sociologijos autorė R.W.Connell savo paveiksle apie tradicinį tobulą vyrą išskiria ne tik hegemoninį vyriškumą, bet ir pabrėžtą moteriškumą (emphasized femininity). Šios normos sudaro vieną porą, todėl tikrai galime kalbėti ir apie tradicinį moteriškumą.

Kalbant apie barzdas kaip tradicinio vyriškumo platinimą, nenoriu pasakyti, kad barzda pati savaime tai daro.

– Rašai, kad ji „saugo tavo vyriškumą“, patvirtina vyrišką tapatybę.

– Barzda problemiška tampa tada, kai vyras ją laiko savo vyriškumo inkaru – bruožu, nuo kurio priklauso vyriška tapatybė: jeigu auginsi barzdą, suprask, būsi tikras vyras.

– O jeigu ji yra subkultūros simbolis, tada jau galima?

– Tai jau kiti motyvai ir kita diskusija. Tik mūsų kultūroje vis tiek daug dezorientuojančių netikrų simbolių, prie kurių prisirišdami tikimės, kad jie suteiks vyriškumo. Iš tikrųjų tai tik paviršutiniški dalykai, kurie mūsų neužpildo.

– Pats savo sąmoningumo būseną, tarytum vyriškumo nušvitimą, pasiekei kartą saulėtame kambaryje pietums valgydamas dešreles su mišraine: „Tuščią spoksojimą keičia regėjimas, ir prieš save pamatau lėkštėje gulinčias susiraukšlėjusias pieniškas dešreles.“ Kas nutiko tą dieną? Arba anksčiau? Ar tas praregėjimas – tik meninė manipuliacija?

– Tuo metu, pradėjus gyventi atskirai nuo mamos su patėviu, nusipirkti kalną baltos mišrainės su dešrelėmis jau buvo savotiška rutina. Tokie buvo tradicinio mamytės auklėto aštuoniolikmečio pietūs, nes nieko daugiau nemokėjau – nesugebėjau išsivirti net kiaušinio.

Sėdėjau bejėgis, tarsi iš namų išmestas kačiukas. Tai buvo tarpinė būsena išėjus į savarankišką pasaulį, kuriame vis dar nieko nemokėjau. Tada ir supratau esminį dalyką apie savo gyvenimą, o tas dalykas yra tai, kad gyvenau šūde.

Donatas Paulauskas

– Kaip sklandu. Tau pasisekė, nes kiti aplink tokias socialines normas vaikšto ratais kvadratais ir vis tiek tiesos neatranda. Kodėl feministiniai reiškiniai vis dar sulaukia žymiai daugiau moterų reakcijų negu vyrų?

– Kad ir man šis procesas truko ilgai – nesusitvarkė juk per vieną akimirką viskas. Ir pats pirmosios rimtos reakcijos sulaukiau ne iš vyro, o moters – teatro režisierės Kamilės Gudmonaitės. Ji sakė praregėjusi, nes niekada neįsivaizdavo, kad vyrai išgyvena tokių dalykų, ypač negalėjo patikėti, kaip dėl vyriškumo normų keičiasi vyriška draugystė.

– Man irgi nušvito: aš pats pergalvojau savo draugystę su artimiausiu mokyklos laikų draugu. Paauglystėje abu augome be tėvo, todėl buvome panašūs ir iš dalies todėl artimi. Vėliau jis pasidarė pašaipus ir man teko draugystę nutraukti, nes įsižeidžiau – tiesiog nesugalvojau, kaip reaguoti ir apsiginti, nors turbūt būtų užtekę paklausti, kas vyksta.

– Pastebėjau, kad daug mano draugų vyrų tapatinasi skaitydami apie santykius su merginomis, moterimis – atranda daug skaudžių patirčių, kai tiesiog nemokėjo megzti draugystės.

– Kartu tavo knyga leidžia suprasti kitą, užuot kaltinus. Nes turbūt daugelis yra išgyvenęs tai, kas tau kelia siaubą: „Šeimoje manęs niekas niekada nėra paklausęs, kaip jaučiuosi.“

– Netgi dabar, stebėdami suaugusių vyrų elgesį, mes galima padaryti nemažai prielaidų, kaip jiems sekėsi anksčiau. Užauginti emocinės stokos sąlygomis, megzdami santykius su moterimis jie iki šiol yra beraščiai.

Jeigu tu jauti jausmą, bet negali įvardyti jo pavadinimo ir poveikio, vadinasi, negali jo ir valdyti. Kai elgiesi valdomas impulsų, tu jausmus tarytum išgyveni, bet neturėdamas savo sistemos tiesiog prarandi orientaciją ir gali lengvai pasiklysti.

– Atsimenu, persikėlęs į kitą miestą su savo kiemo vaikinais (marozais) galėjau susikalbėti tik krepšinio kalba, kitaip man bet kada grėsdavo gauti į galvą. Kaune, iš kurio tu kilęs, krepšinis yra egzistencinio lygio: galbūt Lietuvoje jis apskritai yra legaliausia forma tradiciniam vyriškumui kur nors saugiai padėti?

– Aišku, ir aš lankiau krepšinį, nors neilgai. Mano mokykloje mokėsi Mantas Kalnietis. Svarbu pastebėti, kad nuo pat mažumės berniukams skirti sportiniai būreliai dažnai tampa agresijos mokykla. Juk yra daugybė būdų būti sportiškai aktyviam be agresijos.

– Kažin ar kiekvienam Lietuvos vyrui, perskaičius tavo knygą, krepšinis tiesiog neišnyktų?

– Oi, kokiu nekenčiamu žmogumi tuomet tapčiau!

Davidas Mitchellas „Prižiūrėtojas“

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė (Tyto alba, 2019 m.)

Vasarą nusikeliant iš biurų į kitus pasaulius – kaimus, paežeres arba sodus, juk paranku įtvirtinti atostogavimo režimą antriniu alternatyvaus pasaulio sluoksniu – knygomis, kurios katapultuoja iš šios tikrovės į menamas. Jeigu per atostogas skaitai atostogų romaną, tarkim, kurortinio romano istoriją, tai tiesiog atskiedi savo poilsį papildomais pramanais ir, kas žino, galbūt netgi prarandi galimybę savo fiziniu kūnu pakliūti į kurortinio romano nuotykį (nors gal ir nereikia), o jeigu atsiverti socialinės fantastikos, tai jau, manyk, atostogauji kvadratu, kad per besiilsinčią sąmonę perkošto turinio turėtų užtekti praktiškai iki rugsėjo.

Viena tokių knygų vasarai – neįtikimai gaivios kalbos, lyg brizas nuo jūros, D. Mitchello romanas „Prižiūrėtojas“. Šio rašytoja kalba yra taurė brangiausio martinio su dviem gabaliukais ledo, gurkšnojama auksiniame paplūdimyje, pėdas skalaujant turkio spalvos jūros vandenyje. Jį galima vartoti rytais vietoje šampano. Knygą galima pardavinėti vaistinėse vietoje antidepresantų, juo galima užkamšyti parlamentarų pravaikštas arba neapmokėtas sąskaitas, visus kitus kasdienybės rūpesčius, paliktus miesto biuruose ir spūstyse, tinka jis ir vietoje ledų ant pagaliuko; dar kiek, ir pakeistų D. Mitchellas visą gyvenimą; nors ne, gyvenimą tebegyvenkime, užtat spalvingiau – skaitydami „Prižiūrėtoją“ (kaip ir anksčiau lietuviškai išleistą plataus užmojo autoriaus romaną „Debesų atlasas“).

Tai dešimt daugiabalsių istorijų, pasakojamų iš skirtingų pasakotojų perspektyvos, kurias jungia kai kurios detalės ir tarp eilučių nuraibuliuojantis žmogaus sielos virpėjimas. Romano idėja truputį ezoteriška, tačiau tai niekai: iš tikrųjų iš šitos knygos nebūtina nieko gauti, užtenka vien svaigaus skaitymo malonumo ir ilgos kelionės per žemynus ir šalis, per santvarkas ir likimus, kartu nardant tarp įvairių geografinių ir kultūrinių nuorodų, kurių pasakotojas ir veikėjai pažarsto sočiai: „Ir paskutinis patarimas, duodu jį kiekvienam, kas nori užbaigti knygą, laikykis atokiau nuo Nabokovo. Skaitydami jį, visi pasijunta nevykėliai“ (p. 318).

Naomi Alderman „Galybė“

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė (Baltos lankos, 2019 m.)

Netikėta socialinės fantastikos istorija pradedama pristatant skirtingus veikėjus, iš kurių vienas daro tai, ką vasarą veikia dauguma būsimų šios knygos skaitytojų, – pramogauja prie vandens. Likęs su patrauklia mergina, jis žaidžia erotinius žaidimus ir bando ją suvilioti: situacija gerai pažįstama ir regėta ten, kur karštas oras, pusnuogiai jauni kūnai ir vanduo. Tačiau vaikiną nutvilko magiška jėga, kurią iškrauna taip viliojama mergina: šitaip pasaulyje išaiškėja biologinė anomalija, kurią valdo vien moterys. Iš pradžių tik paauglės, o vėliau ir vyresnės.

Pati idėja galbūt ir naivoka, tačiau autorei pavyksta atrastą biologinę moterų galybę paversti turiningu socialiniu tyrimu. Tai yra žavi feministinė knyga, atliepianti Vakarų visuomenėse kilusią „#MeToo“ bangą ir būtinybę perkrauti vyrų sutelktą galią. N. Alderman prieš vyrų priekabiavimą atsako proziškai – perleisdama galią į priešingos lyties rankas. Beje, į rankas – tai tiesiogine prasme. Moterys, lyg animacinių filmų veikėjos, staiga ima šaudyti elektros impulsais, žaibais ir ugnies kamuoliais. Šitos galybės gimimą viena veikėja apibūdina lyg jausmą, „kai nubudus supranti, kad būtų smagu atsimerkti“ (p. 77).

Kelios skirtingos moterys, kelios skirtingos siužetinės linijos, kurias jungia esamos tvarkos pasaulyje pertvarkos galybė ir galimybė. Visokiems šovinistams ir šiaip gražuliams knyga turėtų ne tik iššauti likusius saugiklius smegenyse, bet ir suskystinti tą vietą, kur yra pagrindinis jų mąstymo procesorius, t.y. sėklides. N. Alderman nusitaiko į jautriausią vyrišką vietą, tiesa, daro tai su atjauta ir atsakingai.

Įdomu ne tik tai, kokias socialines normas judina ir kaip lyčių tarpusavio santykių rakursą pakreipia autorė, bet ir kiek pateikia įvairių moterų vidinio pasaulio variacijų. Parašytas nepretenzingu, taupiu, užtat dramaturgiškai nusmailintu braižu, romanas „Galybė“ prilygsta socialinės, feministinės fantastikos žanro korifėjos Margaret Atwood kūrybai (beje, ši net buvo N. Alderman mentorė) –  romanų „kepimo“ pagal klišes ir suvienodintos kalbos kurpalių laikais toks tekstas atrodo ir staigmena, ir atgaiva.

Maja Lunde „Bičių istorija“

Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė, Justė Nepaitė (Tyto alba, 2017 m.)

Grožinės knygos, kurios pavadinamos pagal formulę „bet koks daiktavardis + istorija“, iš karto kelia įtarimų, bet, tarkim, „Bičių istorijos“ pagrindinę idėją galima apibūdinti paties teksto ištrauka: „Praėjus šimtui metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, žemė, kurią šiuolaikinis žmogus laikė savo namais, nebebuvo vieta, galinti išmaitinti milijardus. 2045 metais pasaulyje bičių nebeliko.“ (p. 352)

Kaip nereikalaujantis pastangų tekstas, jis tinka vasarai, ypač Palangoje per karščius, aplink dūzgiant čeburekų pardavėjams, bitėms ir kamanėms, dar tebegyvenančioms.

Pasaulyje augant susidomėjimui ekologinėmis problemomis, tokie pasakojimai pataiko į laikmečio taktą. Tačiau lieka klausimas, kokia jų meninė vertė. Lietuvoje palankaus vertinimo sulaukusi „Bičių istorija“ pinama iš trijų siužetinių linijų, apimančių skirtingus laikotarpius – praeities, dabarties ir ateities. Veiksmingas struktūrinis sprendimas, norint parodyti, kaip dėl žmogaus įtakos keičiantis gamtai (šiuo atveju – išnykus augalus apdulkinančioms bitėms), pats žmogus yra priverstas priimti savo žalingo elgesio padarinius ir prisitaikyti.

M. Lunde romaną iš principo galima laikyti antiutopija, kurios skeletą sudaro mokslinis pagrindas – bičių likimas, o prozos minkštąjį audinį apima psichologinis matmuo – daugiausia vaikų ir tėvų santykiai. Universalios temos. Štai birželį pranešta, kad JAV per metus bičių kolonijų sumažėjo 40 proc. – išnykimo grėsmė šiai rūšiai yra ne vien literatūrinė, bet ir reali, o literatūroje santykiai šeimoje yra amžina tema ir dar labiau, be abejo, gyvenime.

Vadinasi, norvegų rašytoja užgriebia plačią ir prasmingą idėją, dėl to ir „Bičių istorija“ yra svarbi. Tik bėda: meninė teksto kalba yra medinė, vos alsuojanti, labiau primenanti scenarijų nei grožinį kūrinį (pati autorė savo karjerą pradėjo kaip scenarijaus autorė). Tad, nors pasakojimo užmojis vertingas, autorinio braižo stoka šitą romaną, deja, verčia statyti į kičo lentyną. Vis dėlto, kaip nereikalaujantis pastangų tekstas, jis tinka vasarai, ypač Palangoje per karščius, aplink dūzgiant čeburekų pardavėjams, bitėms ir kamanėms, dar tebegyvenančioms.

Maja Lunde „Vandens istorija“

Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė (Tyto alba, 2018 m.)

Sunku pasitikėti romanais, kuriuos pavadina kokia nors istorija, dar pabrėžiant, kad tai bestseleris (tarkim, knyga pavadinimu „Meilės istorija“ turbūt nuplikytų rankas vos palietus). Bet išmeskime iš galvos išankstines nuostatas ir atsiverskime „Vandens istoriją“, kurios kvintesenciją galima ištraukti iš paties teksto: „Elektra tai atsirasdavo, tai pradingdavo, parduotuvėse trūko maisto prekių, o miestas ištuštėjo, tapo tylesnis. Ir šiltesnis. Nes kuo sausesnė žemė, tuo karštesnis oras. Anksčiau saulė sukaupdavo jėgų garinimui. Kai žemėje nebeliko drėgmės, saulė pričiupo mus.“ (p. 26)

Dabar visi pasaulyje susirūpinę klimato kaita, ypač po jaunimą išjudinusių švedų paauglės Gretos Thunberg prostestų „Penktadieniai dėl ateities“, tad įvairios istorijos apie ekologinę katastrofą ypač reikalingos – kaip žmogaus vietos globalinių pokyčių sūkuryje refleksijos galimybė, savastį į patogumus išmainančio šiuolaikinio individo įtakos gyvajai gamtai permąstymas.

Tokia ir yra „Vandens istorija“, kurios idėja mezgama kiek efektyvesniu komponavimo būdu negu „Bičių istorija“ ir labiau atitinka klasikinės antiutopijos kanoną: šįkart autorė, atsisakiusi praeities linijos, savo žvilgsnį nukreipia į santykinę dabartį ir netolimą ateitį – šio amžiaus vidurį, kai planetą ištinka klimato katastrofa. Rašytoja dabarties atšakoje vaizduoja nykstantį ledyną ir su juo susitapatinančią veikėją – senolę Signę, o ateityje – dėl išlikimo sausringame ir dykumėjančiame klimate kovojančios Davido šeimos iššūkius. Įdomiausia, kad šiais metais ir be fantastinės prozos tokius pokyčius praktiškai kiekvienas gali patirti išėjęs į lauką arba įsijungęs žinias: Europą vėl alino rekordiniai karščiai, o liepą pranešta, kad ledynas Antarktidoje įgavo itin spartų tirpimo pagreitį.

Antiutopinė proza sudaro sąlygas intensyviau įsivaizduoti dabartinį sparčiai kintantį pasaulį, tačiau M. Lunde knyga nėra pats kokybiškiausias klimato fikcijos pavyzdys: šitam tekstui elementariai trūksta literatūrinio stiliaus. Kam patinka neįpareigojanti, „patogi ir sukramtyta“ kalba, tokia knyga ilsintis kur nors Lampėdžių ar Valakampių paplūdimyje „sueis“, vis dėlto žanro fanatikams verčiau dar kartą atsiversti panašias temas nagrinėjančios M. Atwood knygas, net jeigu ir ne pirmą kartą (pirmiausia „MaddAddam“ trilogiją, iš kurios lietuviškai 2004 m. išleista tik „Oriksė ir griežlys“).

Savo antrąją knygą „Šmaravėjaus nuotykiai“ autorius išleido netgi tūkstančio egzempliorių tiražu, dar apipavidalindamas ją grakščiomis Gintarės K. Narganagos iliustracijomis. Su autoriumi kalbamės apie laisvę, kalbos jausmą ir neregimąjį reikšmių tinklą.

– Pradėkime prisiliesdami prie kai kurių romano žodžių semantikos: pagal mano pojūtį, „lenzepa“ ir „žėfulė“ yra giminingos reikšmės žodžiai, reiškiantys kvailį, nevykėlį. Kiek tiksli mano įžvalga, ar atskleistum šių žodžių kilmę?

Bendrinė kalba yra nusistovėję, susitarimais tapę atsakymai, atsakymų rinkiniai. Bendrinėje kalboje lyg kokioje kalvėje nuolatos tiesinami klaustukai.

– Iš tam tikrų kontekstų nesunku nustatyti, kad „žėfulės“ yra būtinieji grafito paplotėliai šangupui. Pas riuberius juos vadina cirkoglitais, arba lečiūgomis. O dėl lenzepos – taip, tai kažkas panašaus į nevykėlį, šurlunkėjų ar šiaip kokį bulvaro choplį.

Visi reikalingi žodžiai visada po ranka: kai vienas sako „the last of us“, kitam pasigirsta „galąstuvas“. „Žėsi fulės?“ – štai jums ir „žėfulės“. O „lenzepa“, jaučiu, kažkaip nuo „Led Zeppelin“ suketpunkčiavo. Galėtų būti Lenono ir zepelinų hibridas. Sunku pasakyti. Reikia gilintis į asociatyvinį aparatą. Vieni žodžiui reikšmę suteikia per definiciją, kiti – per kontekstą.

– Esi stebukladarys: nors dalis tavo žodžių yra sugalvoti, tai yra žinomi vien pačiam garbiajam autoriui, skaitydamas tekstą vis tiek daugmaž supranti, kas vyksta. O gal netgi supranti daugiau, negu turėtum. Štai savo preambulėje (negi nejuokingas šis žodis?), beje, labai linksmame tekste, svarstai, ar C. G.Jungas yra skaitęs J. Joyce'o „Ulisą“. Galiu patikinti, kad psichoanalizės teoretikas „Ulisą“ ne tik skaitė, bet yra paskyręs jam ir visą straipsnį, o autoriui net laišką parašęs. Bendrinė kalba yra labiau gimtieji namai ar kalėjimas? Ką tavo eksperimentinis tekstas pačiam rodo apie kalbos galimybes?

– Geras klausimas. Geri dalykai bendrinėje kalboje atrodo mažiau ypatingi. Kiekvienas dalykas nustoja ypatingumo tada, kai jis tampa paaiškintas. Štai kam reikalingas eidetinis, arba kontekstinis, pažinimas. Yra toks posakis: analizė žudo poeziją. Štai kodėl neatsakytas klausimas visada patrauklesnis. Bendrinė kalba yra nusistovėję, susitarimais tapę atsakymai, atsakymų rinkiniai. Bendrinėje kalboje lyg kokioje kalvėje nuolatos tiesinami klaustukai. Panašiai žmonės regi ir pačią kalbą kaip reiškinį. Vieniems ji yra šauktukas – aiškus dalykas! Mes žinome, kokia ji turi būti!

G. K. Narganagos nuotr.

Kitiems – kas? Pats nuo prigimties esu klaustukas. Nuosekliai, šmaravėjiškai, be atvangos neatsistebiu gyvenimu.

Ko gero, Šmaravėjus ir yra viso to padarinys. Tiesiog gana anksti pavargau nuo definicijų tikrovės ir įsisąmoninau, kad forma yra iliuzija. O gal tai tik dar vienas bandymas prasibrauti pro Majos šydą, pabėgti ne tik nuo bendrinės kalbos, bet ir nuo kalbos apskritai.

J. Joyce'as, beje, parašė ir „Finegano budynę“. Iš esmės tai yra Šmaravėjaus analogija britų literatūroje. Tame tekste J. Joyce'as irgi trankosi klaikiausiais absurdais, išgalvotais žodžiais, o ką rašo, supranta tik jis pats. Tuo kūriniu jis taikosi perkelti skaitytoją į sapnų pasaulį.

Visi suaugę būna vaikais, kai juokiasi iki ašarų.

– Skaitydamas tavo nuotykius jaučiausi ir nejaukiai, ir linksmai, galėdamas leksikai semantiką pritaikyti pagal savo nuojautas ir supratimą. Sakytum, lietuvių kalbą gali minkyti iš bet kokio molio, svarbu išlaikyti darybinę logiką. Ką manai apie anglų kalbos žodžius šnekamojoje lietuvių kalboje, pavyzdžiui, neretą prieveiksmį „oridžinaliai“? Kodėl mes vis dar nesakome: „evoliušė“, „filolodžija“ arba „litrečė“ vietoje „literatūros“, kaip ir priklausytų stabiliai anglėjančiai tautai?

– Ką čia ir bepasakysi... Baisūs laikai. Vakar per lokalius njūzus rodė, kaip kileris su naifu du kopsus paklojo ir išdriftino su forkliftu ant spydlimito. Tai ko jau iš to lengvidžo norėti, kai pasaulis paskui Holivudą ritasi... Kraštutinumai visada pavojingi.

G. K. Narganagos nuotr.

– Pagalvojau apie analogiją: juk tėvai savo mažamečius vaikus supranta iš garsų, skiemenų, dar neturinčių nusistovėjusio fonetinio pavidalo. Šiandien mano trimetis sūnus ištarė „kaša“. Manydamas, kad jis klausia „kas čia?“, atsakiau, kad kelnes lyginu. Bet jis turėjo omenyje „karštą“ lygintuvą. Kad ir kaip būtų, mes vienas kitą supratome. Galbūt Šmaravėjus ir yra tas vaikas, išauginęs savo individualų dialektą?

– Tas vaikas, be jokios abejonės, kažkur yra. Visi suaugę būna vaikais, kai juokiasi iki ašarų. Juokas – pati tobuliausia pasaulio matymo forma. Per juoką daug kas ištirpsta ir persikonstruoja kitaip. Pasakysiu dar kitaip: juokas yra tobuliausia nuostabos forma.

Vaikai labai gerai moka barškėti bereikšmiais žodžiais, o jų nuostaba užkrečianti. Vaikai turi galios mus pačius grąžinti į vaikystę, kur juokiamasi iš paprastesnių dalykų.

Politikoje ir versle juokas purvinas. Ten jis praradęs savo esmę, kaip pats suaugusiųjų pasaulis. Štai kodėl absurdas gydo. Jis tyras.

– Įvade save priskiri dadaistinei tradicijai, o ar esi susipažinęs su tarpukario avangardisto Prano Morkūno, kuris save irgi laikė dadaistu, kūryba? Štai penkios eilutės iš jo poezijos: „Sumūlinau savąlą merguką / žargiam draugine / debesaitį partrylę / aša tavyčius papalus sučiurpęs / kadlam laulumus laimynė“. Kaip matai, tai nelyg Šmaravėjus dar iki Šmaravėjaus. Ar P. Morkūnas tau padarė įtaką? Jei ne, ar jūs filologiniai bendražygiai?

– Ne, nebuvau skaitęs. Ko gero, irgi būsime bendražygiai. Autoriaus žodyje gana drąsiai priskyriau Šmaravėjui absurdo karaliaus titulą, nors iš tikrųjų nesu kažkokio meninio ar literatūrinio judėjimo atstovas, nes tuo visas absurdas ir baigtųsi. Mažai domėjausi, todėl mano akiratis nepakankamas.

Stipriausią įspūdį man paliko Daniilas Charmsas. Manau, jis pirmas išmokė neprisirišti prie siužetų, mėgautis mikroakimirkomis. O žodžių žaismas man buvo artimas visada. Mėgstu tiesiog atsisėsti ir rašyti tai, kas užplaukia, be jokio tikslo ką nors parašyti. Tai tokia tekanti būsena, kuri svarbi tiek pat, kiek ir nesvarbi.

G. K. Narganagos nuotr.

– Poetas Tomas Venclova dadaistą P. Morkūną taip įvertino: „Iš tikrųjų, koks kalbos jausmas! Toks būna tik vaikystėje. Ta priesagų ir galūnių ekvilibristika, tas patrakęs ir grakštus naujadarų šokis!“ Norėčiau šitą pagyrimą peradresuoti pačiam. Vietomis spirgėjau iš pasitenkinimo, kaip valdai kalbą, lyg patepus alyvuogių aliejumi. Geras rašytojas yra tas, kuris turi savo stilių ir kalbos pojūtį – toks yra D. Žičkus. Galbūt turi prielaidą, iš kur tavo sąmonėje tokios versmės, iškrovos, papliūpos? Koks nors slaptas anykštėno dėmuo? Juk žemė ten literatūriška, kaip žinome iš Antano Baranausko, Jono Biliūno, Juozo Tumo-Vaižganto, Valdo Papievio biografijų.

– Ačiū! Sunku pasakyti. Man patinka prajuokinti žmones. Čia galbūt ir reikėtų ieškoti ištakų. Iš pradžių tai buvo bandymai prajuokinti liaudį: anuomet rašinėdavau pezliavas ir duodavau grupiokams paskaityti – jeigu ašaros žmonėms varva, vadinasi, kursas teisingas.

„Šmaravėjaus nuotykiai“ irgi prasidėjo nuo pabandymo prisiminti mokyklos laikus. Neturėjau jokio plano knygai, ji išsirutuliojo berašant. Tada pagavo įkvėpimas parašyti didžiausią nesąmonę, kokią kas nors būtų skaitęs.

Jaunystėje daug ką mėgdavau daryti savaip, atvirkščiai, tad abejoju, ar J. Biliūnas ir A. Baranauskas pagirtų. Bet įtakos jie turėjo. Anykštėno dėmuo visada lemiamas: myliu savo miestą.

Šmaravėjus padovanojo daug turiningų ir jaukių kūrybinių vakarų. Man tai – pilnatvė.

– Žaidimas kalbos ribomis nėra išskirtinė retenybė. Poetas Benediktas Januševičius pagal savo atrastas darybines taisykles yra sukūręs visą knygą, vertėjas Laimantas Jonušys, versdamas Davido Mitchello „Debesų atlasą“, išrado atskirą lietuvių kalbos dialektą, kuriuo tarsi kalbėtų ateities žmonės, aš ir pats dalį savo romano parašiau tariama futuristine lietuvių kalbos naujakalbe. Nepamirškime ir Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ arba humoristo Algio Ramanausko, kurio vienas personažas kalba latuviškai, tai yra spekuliatyviniu rusų-latvių-lietuvių dialektu. Ar nebus taip, kad valstybei kalbą vis dar įkalinus norminiame granite, tik menininkai gali parodyti, kad ją galima patampyti kaip gumą, paminkyti kaip tešlą?

– Viskam reikia tam tikro požiūrio taško. Norminis granitas gerai, bet va, „Gargantiua ir Pantagriuelį“ pasaulis klasika pripažino, o Kanadoje L. Cohenui už „Žavius nevykėlius“ premiją išrašė. Skaitėte? Genialūs kūriniai!  Šmaravėjus kamputyje rūko.

– Svarbiausia, Dainiau, kad tavo tekstas ne tik kupinas netikėtų, erotinių ir fantastinių nuotykių, bet ir be galo nuotaikingas. Kai tavo visi šmaikštadarai, naujamenybės ir slengonas ima pabosti, pasakotojas staiga perkrovęs kalbą paduoda dar daugiau naujų žodžių. Įvykiai diktavo kalbą, ar kalba – nutikimus? Pats linksminaisi ar kentėjai panėręs į tokią semantinę bedugnę?

– Jeigu atvirai, tai prieš sėsdamas rašyti naują seriją visada susidarydavau glosarijų – mini žodyną su išgalvotais žodžiais. Siužetas krypdavo ten, kur nuvesdavo žodžiai. Vėliau teko ne kartą grįžti į pradžią ir prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. Tai toks rašymo būdas, kai pats visiškai nežinai, kuo viskas baigsis. Tai sukuria didelę intrigą.

G. K. Narganagos nuotr.

Kartais reikšmės prie žodžių tarsi pačios prilimpa – per kontekstą. Tada žodžių inercija pakrypsta dar kitur ir jie vėl prajuokina. Nepasakyčiau, kad rašydamas labai linksminausi, bet ir nekentėjau. Tiesiog buvo labai įdomu. Šmaravėjus padovanojo daug turiningų ir jaukių kūrybinių vakarų. Man tai – pilnatvė.

Ištrauka iš „Šmaravėjaus nuotykių“ (p. 203)

„Durlaužys ketino visas gyvenimo mokyklos turbinas nukreipti į farvaterį, ir vienu ypniu parsiversti moterį ant keturių pedipalpų. Jo vienmarškinė kunkva šipėjo mėnesienoje, lygi ir įsitempusi kaip snieginio žiraflio mauritonas. Mugas buvo kimšvai nuaugęs, mielų, giedrų akių ir pamaldaus gūžio, lyg plaukęs iš krikštytuvo. Gana apskritos galvos, su patamsėjusia diužia ant slyskakčio. Visos lampajaus šlitvos sapnuodavo aptemptą Čerperio braknį, ir svaigų kušetą tarp šakarpynų. Seksualus buvo vyras, nors žaibą čiulpk.“