Net ir vykstant karui Ukrainoje, valdantieji nesugebėjo užsitikrinti nuolatinio ir reikšmingo NATO sąjungininkų buvimo Lietuvoje. Jeigu ir toliau priešakiniam NATO vienetui Lietuvoje vadovaus Vokietija, to ir nepavyks padaryti. Nors valdantieji patys džiugiai paskleidė žinią apie Vokietijos brigados atsiradimą mūsų šalyje, vėliau išsisukinėjo, kai paaiškėjo, jog iš tikrųjų Lietuvoje bus tik nežymi šios brigados dalis, o visa likusi brigada bus dislokuota Vokietijoje, esą pasirengusi per 10 dienų persidislokuoti į Lietuvą.

Ministras Arvydas Anušaukas pareiškė, kad tie, kuriems 10 dienų atrodo daug, nieko nesupranta apie žvalgybą ir išankstinio perspėjimo sistemą. Esą mūsų žvalgyba iš anksto žinos, ar bus vykdomas koks nors puolimas prieš Lietuvą. Taip, žvalgyba žinos apie rusų ar baltarusių pajėgų susitelkimą prie Lietuvos sienos. Bet tokių susitelkimų būta dešimtys, prieš karą Ukrainoje jie prie Lietuvos sienos vykdavo kiekvienais metais, dažnai du kartus metuose. Beveik lygiai metai prieš prasidedant karui, prie Ukrainos Rusija buvo perdislokavusi milžinišką kiekį pajėgų – ne tik sausumos pajėgų, bet ir laivyną ir kitus pajėgumus. Tuomet visi žvalgybininkai spėliojo, ar Rusija pradės puolimą. Nepradėjo. Pradėjo po metų. Pirmasis kartas buvo skirtas tam, kad antrąjį kartą toks pajėgų telkimas atrodytų mažiau įtartinas, o puolimas – mažiau tikėtinas.

Ir nors JAV perspėjo Ukrainą apie tai, kad Rusija ruošiasi puolimui, daugelis ekspertų iki paskutiniųjų įrodinėjo, kad tai vargiai įmanoma, o Ukraina, nors gal ir ruošėsi puolimui, jo tikrai nesitikėjo iš Baltarusijos link Kijevo. Tad vienas dalykas, ką mato žvalgyba (mato sausą faktą – tokių ir tokių pajėgų telkimąsi), o kitas dalykas prognozavimas ir atitinkamų sprendimų priėmimas. Ar Lietuva bent kartą paskelbė apie mobilizaciją ar pasikvietė NATO sąjungininkus, kuomet Rusija buvo sutelkusi didelius kiekius pajėgų prie jos sienos per „Zapad“ pratybas? Žinoma, visi ženklai rodydavo, kad per „Zapad“ Rusija nesirengia puolimui, nes nors yra sutelkusi daug pajėgų, bet tam tikrų specifinių ženklų, kurie rodytų galimą puolimą (logistikos sutelkimas, ligoninių ruošimas, įvairių specialistų pritraukimas ir t. t.) nebuvo. Tačiau šiuos ženklus priešas visada stengiasi maskuoti, o jeigu jie ir būtų buvę – tai nuo kurio taško mes jau kviesime Vokietijos brigadą skubiai persidislokuoti į Lietuvą? O jeigu jų žvalgyba situaciją matys kitaip ir teigs, kad jokio pavojaus Lietuvai nėra?

Visu tuo noriu parodyti, koks sudėtingas yra žvalgybos prognozavimas, o dar sudėtingesnis – politinio sprendimo priėmimas visomis išgalėmis pradėti ruoštis krašto gynybai. Žvalgyba visada matys priešiškų pajėgų telkimąsi ir įvairius kitus faktus, bet sprendimą priima politikai. Pradėti ruoštis krašto gynybai, skelbti mobilizaciją – labai brangu ir kiekvieną kartą atrodo drastiškas sprendimas, o puolimas kiekvieną kartą atrodo mažai tikėtinas, kad ir ką rodo faktai. Taip atrodė ir prieš karą Ukrainoje, nes visada atsiranda argumentų prieš: rusų pajėgos per daug išskaidytos, kad galėtų kovoti tokiu plačiu frontu, rusų ir ukrainiečių pajėgų santykis ne toks, kad rusai galėtų vystyti puolimą (puolančių pajėgų turi būti bent kelis kartus daugiau), rusų pajėgoms kitose karinėse srityse nepaskelbtas aukščiausias budrumo lygis, Rusijoje nėra paskelbta mobilizacija ir t. t. Visi šie argumentai galėjo rodyti, kad rusai tik blefuoja ir Ukrainos nepuls. Bet užpuolė.

Vienintelis būdas būti tikriems dėl savo saugumo – pastovus didesio NATO sąjungininkų Lietuvoje buvimas. Ne „nuotolinis“, o realus. 10 dienų yra daug, nes užtruks mūsų politikų sprendimai (jeigu išvis tokie bus priimti), o ką jau kalbėti apie Vokietijos politikų sprendimą perdislokuoti į Lietuvą brigadą. Reikia suprasti, kad toks perdislokavimas nebūtų automatinis atsiradus grėsmei prie Lietuvos sienos. Kiekvieną kartą sprendimą perdislokuoti brigadą į Lietuvą ar ne, priimtų Vokietijos politikai. Čia pereiname prie kito punkto – ar mes pasitikime Vokietijos politikais?

Paminėkime kelis faktus:

– Ilgą laiką Vokietija vienintelė iš didžiųjų Europos valstybių beveik nesiuntė karinės paramos besiginančiai Ukrainai ir blokavo reikiamos amunicijos siuntimą, o ir vėliau kaip tik galėjo blokavo įvairius stambesnius paramos paketus ar draudė kitoms šalims Ukrainai perduoti vokiškos gamybos karinę techniką (pvz., draudė ispanams perduoti vokiškos gamybos tankus).

– Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas, vienas didžiausių Ukrainos rėmėjų, viešai pasidalino prisiminimais, kad Vokietija prasidėjus karui pirmenybę teikė greitam Ukrainos kariniam pralaimėjimui, o ne ilgalaikiam konfliktui, nes tai jai atrodė ekonomiškai nenaudinga.

– Lietuvos kariuomenės užsakytos pėstininkų kovos mašinos „Boxer“ buvo pristatytos vėluojant ir su dideliais trūkumais. Vėlavimas tęsiamas net vykstant karui Ukrainoje. Jeigu yra taip stipriai stabdomas reikalingos amunicijos ir atsarginių dalių tiekimas Ukrainai, ar galime tikėtis, kad gautume visą reikalingą amunicija, vokiškos technikos dalis vykstant karui mūsų žemėje? Ar tai vokiečiams atrodytų ekonomiškai naudinga, o gal naudingesnis Lietuvos žlugimas?

Ar tai vokiečiams atrodytų ekonomiškai naudinga, o gal naudingesnis Lietuvos žlugimas?

Galima būtų minėti daugybę kitų faktų, bet užtenka ir šių, kad rimtai suabejotume Vokietijos politikų noru ginti Lietuvą. Neverta abejoti Vokietijos karių gebėjimais ar profesionalumu – jiems nurodymus skiria politikai ir turime kalbėti ne tik apie karinį dviejų kariuomenių bendradarbiavimą, bet matyti platesnį paveikslą ir užduoti esminį klausimą – ar Vokietija turi ne tik pajėgumus, bet ir politinę valią reikalui esant neleisti okupuoti nei vieno kilometro Lietuvos žemės?

Jeigu ne, skubiai turime perorientuoti mūsų karinį rengimą į kitas NATO šalis, visais būdais siekti, kad nebe Vokietija vadovautų priešakiniam NATO pajėgų vienetui Lietuvoje ir, kiek įmanoma, aplenkti Vokietiją perkant brangius karinius pirkinius. Mūsų saugumas negali remtis Vokietijos politikų geranoriškumu, ypač tada, kai šio geranoriškumo nematome nei Ukrainos, nei mūsų saugumo atžvilgiu. Visos kitos krašto apsaugos reformos bus svarbios tik tuo atveju, jeigu sieksime ilgainiui išsivaduoti nuo Vokietijos įtakos karinėje srityje.

Pasak ministro Anušausko, tokia pertvarka leistų 2027-aisiais metais šauktinių skaičių padidinti nuo 3,8 iki 5 tūkstančių per metus. Be to, atsirastų trijų mėnesių šaukimas, kurio metu būtų gaunami tik baziniai mokymai, studijas baigusiems jaunuoliams.

Lietuva visai atsisako planų įvesti visuotinį šaukimą?

Prieš gilinantis į tokio siūlymo detales, reikia įvardinti esmę – tokia reforma reiškia, kad net ir 2027-aisiais dar neplanuojama Lietuvoje turėti visuotinio vyrų šaukimo, bet ir toliau bus tęsiamas „loterijos“ principas. Vadinasi, net ir vykstant karui Ukrainoje, Lietuva neturi politinės valios ir sveiko proto iš tikrųjų susirūpinti savo kaip valstybės išlikimu ir kelti bent kiek ambicingesnius tikslus krašto apsaugai.

Galima kiek nori kalbėti apie kariuomenės profesionalizaciją bei „mažą, bet piktą“ kariuomenę, tačiau faktas lieka toks, kad mums gintis tektų nuo kur kas didesnio priešo. Jeigu mes iš tikrųjų norime apsiginti, o ne tik imituojame tokį siekį, reikia daryti tai, kas būtina – dėti visas pastangas, kad pagaliau rastųsi visuotinis šaukimas ir būtų pereinama į visuotinės gynybos modelį, nepaliekant to tik profesionaliems kariams. Mes nesame valstybė su dideliu gyventojų skaičiumi, kad galėtume sau leisti krašto gynybą pavesti tik profesionalams. Mums būtina skubiai keisti ribotą biurokratinį mąstymą ambicingu ir iš ties Lietuvos išlikimą per amžius tikslu keliančia visuotinės gynybos koncepcija.

Dažnai teigiama, kad šaukimo „loterija“ yra pritaikyta prie mūsų kariuomenės infrastruktūros ir kitų pajėgumų, o visuotinį šaukimą šiuo metu užtikrinti esą yra neįmanoma. Tuomet kyla klausimas, kodėl tai įmanoma Estijoje, Suomijoje ar Švedijoje, kurių skiriamos lėšos krašto apsaugos sistemai yra panašios ar mažesnės nei Lietuvos? Pavyzdžiui, Estijoje šaukiami visi vyrai, tarnyba trunka 8 (standartas) arba 11 (specialistams) mėnesių.

Ko mums trūksta, ką turi estai, suomiai ar švedai? Infrastruktūros? Tai statykime ją, tam nereikia stebuklingų investicijų. Instruktorių, puskarininkių, karininkų? Atlikime analizę, kaip galima šią padėtį pataisyti ir ką darome prasčiau nei estai. Panašu, kad trūksta ne techninių prielaidų, o valios jas keisti. Juk jeigu būtų buvęs politinis sprendimas ir valia, kariuomenė jau seniausiai galėjo pasirengti visuotiniam šaukimui, pastatyti infrastruktūrą ir investuoti į reikiamų specialistų rengimą. Tačiau kariuomenės planai nėra rengiami atsižvelgiant į pasvarstymus ir diskusijas, kol nėra aiškiai apibrėžto ir artikuliuoto sprendimo. Kariuomenei reikia aiškaus sprendimo ir pavedimo iš krašto apsaugos ministerijos iki tokių ir tokių metų pasiruošti visuotiniam šaukimui, tuomet bus sudarytas planas ir, žinoma, bus pasiruošta. Jeigu tai galima estams, nėra jokių pasiteisinimų, kodėl negalima mums. Juolab, kad dabar, vykstant kruvinam karui Ukrainoje, mūsų visuomenės palaikymas visuotiniam šaukimui tikrai būtų didesnis nei bet kada anksčiau.

Būtina aktyviojo rezervo reforma

Antras svarbus klausimas, kurį galima iškelti Krašto apsaugos ministerijai – o kur aktyviojo rezervo reforma? Kol kas matomi tik maži žingsneliai trumpinti šaukimo laiką ir šiek tiek padidinti šauktinių skaičių, t. y. užtikrinti kiek didesnį, bet prasčiau parengtą aktyvųjį rezervą. Ir tai viskas? Aktyviojo rezervo rengimo sistema Lietuvoje dabar praktiškai neveikia. Kartas nuo karto – geriausiu atveju kartą į kelis metus – rezervistai pašaukiami atnaujinti įgūdžių, bet to tikrai nepakanka, kad jie būtų pasirengę be ilgo paruošimo stoti ginti Tėvynės. Be to, rezerve esantys kariai nėra priskirti jokiems vienetams, jų skirstymas prasidėtų jau prasidėjus karui, būtų daug betvarkės, kariai būtų skirstomi iš anksto neįvertinus jų turimų kompetencijų ir kur jie geriausiai tiktų. Būtina jau dabar sukurti rezervo rengimo sistemą, kuomet rezervistai būtų šaukiami gerokai dažniau ir tinkamai apmokomi, taip pat būtų iš anksto priskirti į konkrečius vienetus ir konkrečias pozicijas bei būtent šiose pozicijose įgūdžius ir atnaujintų (taip įgytų ir šiokią tokią karinę specializaciją).

Turėtume kalbėti ne apie laiką, o apie rezultatą ir tikslus, kurių siekiame.

6 ar 9 mėnesiai?

6 ar 9 mėnesius trunkanti tarnyba – labiau techninis klausimas. Turėtume kalbėti ne apie laiką, o apie rezultatą ir tikslus, kurių siekiame. Pirmiausia reikia apsibrėžti, kokį karį ir iki kokio lygmens siekiame parengti, kokius įgūdžius jam suteikti, o po to galime kalbėti, kiek laiko reikia visam tam suteikti ir įsisavinti. Tačiau viena yra akivaizdu – dabar, kaip teigiama, karo prievolės laikas yra trumpinamas ne todėl, kad iš principo kažkas būtų blogai su dabartine sistema, o todėl, kad karo prievolę galėtume pašaukti daugiau asmenų. Toks mąstymas vėlgi yra ribotas ir žalingas – negalime supriešinti kokybės su kiekybe. Būtina kalbėti apie maksimalią šauktinių parengimo kokybę ir TUO PAČIU visuotinį šaukimą.

Šiuo metu šauktiniai 6 mėnesius aktyviai mokosi, rengiasi ir įgauna reikiamus bazinius individualius įgūdžius bei rengiami veikti iki skyriaus-būrio lygmens. Likusius 3 mėnesius jie paskiriami tarnauti į konkretų dalinį, kur vykdo labiau kasdienes funkcijas ir budėjimus, gyvena pagal karišką rutiną. Krašto apsaugos ministerijai paskelbus apie karo prievolės reformą, netruko pasigirsti balsų, teigiančių, kad dabartinė tarnyba per ilga, šauktiniai paskutinius tris mėnesius „stumia laiką“ ir todėl šis laikas nereikalingas. O kodėl nesvarstoma palikti 9 mėnesius, bet atsisakyti paskutinių trijų mėnesių tarnybos daliniuose ir visus 9 mėnesius skirti aktyviam karių rengimui? Ar tai neužtikrintų geresnės karių parengimo kokybės?

Dar vienas naujadaras – 3 mėnesių tarnyba studijas baigusiems jaunuoliams. Per šiuos 3 mėnesius geriausiu atveju bus galima išmokyti visiško minimumo, tik bazinių individualių įgūdžių. Tai geriau negu nieko, bet nė iš tolo neprilygsta naudai, kuri būtų gaunama užtikrinant visuotinį – tiek studijuojančių ar aukštojo mokslo diplomą jau turinčių, tiek nestudijuojančių – šaukimą. Ir vėl visuomenė skirstoma į dvi dalis, lyg pareiga ginti Tėvynę ne visiems būtų vienoda. Tokia sistema dar labiau iškreips ir taip jau nesąžiningą „loterijos“ sistemą, o labai daug naudos iš 3 mėnesių nebus – apmokytieji netruks pamiršti šiuos įgūdžius, nes jie nebus spėję įsitvirtinti ir nebus reguliariai atnaujinami, nes neturime gerai veikiančios aktyviojo rezervo sistemos.

Lietuvos nacionalinis saugumas eilinį kartą atsidūrė riboto, biurokratinio mąstymo spąstuose. Bijoma galvoti nors kiek ambicingiau, sprendimai priimami taip, tarsi būtume daug gyventojų turinti valstybė, galinti remtis vien profesionalia kariuomene. Daug investuojama į profesionaliosios kariuomenės modernų apginklavimą, bet kad ir kaip gerai ji būtų apginkluota, ji yra stipriai per maža. Tokį patį dėmesį būtina pradėti rodyti itin plataus ir gerai veikiančio rezervo formavimui. Tik remdamiesi visuotine gynyba galime išlikti, kuomet susidursim su kur kas gausesniu priešu.

Didžioji dalis šių vienetų dalyvavo mūšiuose daugiau kaip 30 dienų, todėl užtrunka ne tik juos perdislokuoti, bet ir bent kažkiek atstatyti jų kovinį pajėgumą personalo ir įrangos atžvilgiu arba reorganizuoti, apjungti vienetus į mažiau, bet pajėgių kovoti. Vertinama, kad atstatyti šių vienetų kovinį pajėgumą užtruktų apie du mėnesius. Nors vienetai bus kažkiek papildyti nauja įranga ir rezervo kariais, normalus jų kovinis pajėgumas nebus atstatytas ir toliau jie kovos skylėti, apjungti. Dalis jų jau pasiekė Donbasą.

Galiausiai, net pilnai užkamšius personalo skyles rezervistais, kokio efektyvumo galima tikėtis iš šių prastai apmokytų karių? Tikėtina, šiais vienetais bus siekiama kuo greičiau sustiprinti ruožą nuo Charkovo iki Donecko ir ten įsitvirtinti, nes Ukraina ruošia ir apginkluoja (dabar jau ir sunkiąja technika) savo rezervą. Žinoma, nedidelis pajėgumas paliekamas ir Baltarusijoje su tikslu priversti Ukrainą dalį pajėgų, kurios kitu atveju galėtų būti permestos į Rytų Ukrainą, laikyti prie Kijevo.

Rusija sutraukinėja pajėgas iš visų pakampių, bet tai vis tiek per mažas pajėgumas vystyti rimtą puolimą. Rusijos karinę grupuotę sustiprino dvi bataliono taktinės grupės (BTG) iš Kaliningrado 336-osios jūrų pėstininkų brigados, kurios papildė bent dvi Ukrianoje jau kovojusias iš Kaliningrado dislokuotas BTG (iš 7-o ir 9-o motošaulių pulkų). Iš tiesų be šių pajėgumų Kaliningrade lieka vos du-trys pusiau užpildyti tankų/motošaulių pulkai, kas rodo, jog Rusija karo su NATO tikimybę vertina praktiškai kaip nulinę, nes Kaliningradą palieka neapginamą. Tuo pačiu tai parodo, kokia nepajėgi vystyti rimtesnio puolimo yra šiuo metu Ukrainoje ir prie jos sienų sutelkta karinė grupuotė, jeigu jai sustiprinti reikia pasitelkti vienetus iš karo su NATO atveju pačių pažeidžiamiausių Rusijos vietų.

Taip pat penkios BTG (apie 2000 karių) perdislokuotos iš 4-os karinės bazės Pietų Osetijoje ir 7-os karinės bazės Abchazijoje. Iš Tolimųjų Rytų perdislokuojami likę nepanaudoti 5-osios armijos vienetai. Iš viso Rusija gali sukaupti apie 20 BTG. Viskas, papildomų žymesnių pajėgumų greitu metu sugeneruoti Rusija negali.

Panašu, kad Rusija mobilizuoja vadinamojo BARS – aktyvaus kariuomenės rezervo – karius. Rezervistai Rusijoje pasirašo 3 metų kontraktą, dalyvauja kasmėnesiniuose mokymuose, tuo pačiu dirbdami savo civilinį darbą. BARS sistema pradėta vykdyti tik 2021-aisiais ir nepasiekia nusistatytų tikslų bei negeba surinkti tiek rezervistų, kiek buvo užsibrėžta. Galiausiai, jeigu matėme tikrai prastą profesinės karo tarnybos karių pasiruošimą, tai ką kalbėti apie rezervistus, kuriuos dar prieš operacijas reikės papildomai apmokyti.

Kaip vertinti Rusijos atsitraukimą?

Tokį staigų ir chaotišką Rusijos pajėgų atsitraukimą reikia vertinti kaip pralaimėjimą, bet ne dėl to, dėl ko dauguma jį laiko pralaimėjimu. Dažniausiai teigiama, kad Rusijos invazijos pagrindinis veiksnys buvo Ukrainos valdžios pakeitimas, Kijevo ir visos Rytų Ukrainos užėmimas. Mano galva, pagrindinis Rusijos puolimo veiksnys buvo Pietų Ukraina, Donbasas ir Charkovas. Tuo tarpu Kijevo kryptis buvo remiančioji, skirta atitraukti labai didelę Ukrainos pajėgų dalį, pirmiausia turint tikslą apsupti ir izoliuoti Kijevą bei galiausiai priversti Ukrainą pasiduoti Rusijos sąlygomis. Žinoma, greitos sėkmės, Ukrainos valdžios ir ginkluotųjų pajėgų faktinės kapituliacijos atveju kaip sėkmės vystymą Rusija būtų užėmusi Kijevą ir ten surengusi paradą.

Kad Kijevas nebuvo pagrindinė puolimo kryptis, galima spręsti pažiūrėjus, kokiems vienetams paskirta ši operacija. Iš esmės tai prasčiausiai aprūpintos ir paruoštos Rusijos armijos. Žinoma, jas rėmė desantininkai, kurie turėjo būti staigiai permesti į ukrainiečių užnugarį ir taip padėti apsupti Kijevą. Be to, užimti tokį miestą kaip Kijevas, jeigu jis ginamas, Rusija nuo pat pradžių neturėjo šansų, jis galėtų griūti tik po ilgos blokados. Galiausiai Rusijai nėra prasmės su neišvengiamais milžiniškais nuostoliais užimti vietovę ir miestą, kurio negebės išlaikyti, kur gyventojai bus priešiški ir kurią vis tiek po to reikės atiduoti kad ir prorusiškai valdžiai, neturinčiai realios valdžios Ukrainoje, kai tikroji valdžia būtų pasitraukusi į Ukrainos Vakarus. Visa tai atrodo mažai tikėtina.

Tačiau pats dabartinis Rusijos pajėgų stovis po keturiasdešimt aštuonių karo dienų yra didžiulis pralaimėjimas. Pirmiausia, nors atrodo, kad Kijevo kryptis nebuvo pagrindinis veiksnys, tikrai nebuvo planuota iš jos atsitraukti tol, kol Kijevas nebus apsuptas ir Ukraina nepasiduos bei nepripažins užimtų vietovių Pietuose ir Rytuose. Dabar gi nesugebėta miesto apsupti, sukurti saugių tiekimo linijų ir galiausiai taip gauta į kailį, kad visai nebebuvo pajėgumų vystyti puolimą. Stojo operacinė pauzė, kuri iš tikro buvo puolamosios operacijos šia kryptimi nutraukimas dėl personalo, įrangos trūkumo ir prasto aprūpinimo.

Antra, net ir negalėdama apsupti Kijevo, Rusija galėjo palikti šalia jo dideles pajėgas, kurios vis tiek būtų sukausčiusios ukrainiečių pajėgas ir neleidusios Ukrainai jų permesti į Rytus. Tačiau dėl patirtų nuostolių net ir to nebebuvo įmanoma daryti, gynybinių pozicijų įrengimas nepadėjo, o labiausiai pajėgų atitraukimą lėmė tai, kad nepavyko pasiekti nusistatytų tikslų Rytuose, kur puolimas buvo iš esmės sustabdytas, o užimtų teritorijų nesugebama kontroliuoti, net nekalbant apie rimtą puolimo vystymą. Kadangi nebeturi kuo kariauti ir iš kur dar permesti pajėgas, Rusija buvo priversta jas atitraukti nuo Kijevo.

Trečia, ką gi Rusija pasiekė Pietuose ir Rytuose, kur nuo pat pradžių buvo jos pagrindinės jos puolimo kryptys? Be Chersono kanalo užėmimo praktiškai nepasiekė nieko. Nors žemėlapyje atrodo, kad Rusija kontroliuoja nemažas teritorijas, iš tikrųjų ji kontroliuoja kelius tose teritorijose, bet neturi pakankamai pajėgumų kontroliuoti jas visas. Rusams pavyko užimti tik vieną didelį miestą, o negebėjimas kontroliuoti didžiųjų miestų irgi buvo viena priežasčių, kodėl puolimas sustojo. Kova miestuose sutraukė labai daug Rusijos karinio potencialo, kuris galėjo būti panaudotas kitur.

Rusija nori pradėti naują plataus masto puolimą jau netrukus ir rezultatų pasiekti iki gegužės 9-osios parado.

Dar gali būti paklausta, o kaip gi Mariupolis? juk Rusija jį jau beveik užėmė, ar to negalima laikyti pasiektu tikslu ir daline pergale? Tačiau tokių pajėgų sukoncentravimas vieno miesto užėmimui daugiau nei mėnesį ir tokie patirti nuostoliai niekaip neleidžia to vadinti sėkme. Tam, kad būtų užimtas Mariupolis, Rusija paaukojo kitus tikslus.

Rusijos strategija galėjo pasiteisinti, jeigu būtų pavykęs greitas karas (greitas didžiųjų miestų, ypač Kijevo, apsupimas, o Pietuose ir Rytuose teritorijų ir miestų užėmimas). Gi ilgesniam karui ji buvo visiškai nepasiruošusi ir jos strategija atsisuko prieš ją pačią. Rusija, žinoma, turėjo didelį kiekybės pranašumą, bet išskaidė pajėgas tokiu plačiu frontu, kad niekur negalėjo sutelkti rimtesnių pajėgų pralaužti ukrainiečių gynybai. Taip pat Rusija puolė neturėdama antro ešelono ir didesnių rezervų, todėl net teoriškai su tokiu ukrainiečių pasipriešinimu negalėjo tokiu plačiu frontu kariauti ilgą laiką. Rusijos pajėgų atitraukimas iš Ukrainos Šiaurės tad yra karinė būtinybė, rodanti jos strategijos nepasiteisinimą ir žlugimą.

Žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, Rusija neteko daugybės elitiniais laikytų desantininkų padalinių ir atstatyti šį prarastą pajėgumą kainuos labai daug ir užtruks labai ilgai. Manevriniai vienetai iš 6-osios armijos, kurios nuolatinės dislokacijos vieta yra prie Sankt Peterburgo ir kuri buvo orientuota į Estiją, patyrė tokių nuostolių, kad praktiškai nebegali tęsti operacijų. Pajėgos iš Rytų karinės apygardos taip pat patyrė rimtus nuostolius. Visų nuostolių nevardinkime. Juos atstatyti užtruks apie dešimtmetį, tad žvelgiant iš karinės pusės akivaizdu, kad bent artimiausiam dešimtmečiui Rusija neteko karinės supergalios statuso.

Rusijos pajėgos pradėjo karą nepasiruošusios, neišlaikė iniciatyvos, nepasiekė beveik jokių operacinių tikslų, o bendra strategija žlugo. Matome labai prastą sąveiką tarp oro ir sausumos pajėgų. Pajėgos buvo per daug išskaidytos per visą frontą, todėl nesukūrė ryškios persvaros vienoje kurioje ašyje, kad pralaužtų ukrainiečių gynybines linijas. Nors atakavo Ukrainos karinius taikinius visoje šalies teritorijoje, Rusija nesugebėjo sunaikinti Ukrainos rezervų, tiekimo linijų ar oro gynybos galimybių (nors ir padarė rimtų nuostolių). Be to, Rusija parodė nulinį gebėjimą evakuoti ir taisyti mūšyje pažeistą techniką. Šis didelis trūkumas, kartu su dažnu įpročiu tiesiog palikti net ir nepažeistą techniką ir pasitraukti, lėmė, jog vienetai greitai prarado pajėgumą vystyti puolimą ir negali jo atstatyti vietoje. Prie viso to prisidėjo rezervų ir strateginio antrojo ešelono trūkumas.

Kas toliau?

Kalbama, kad Rusija nori pradėti naują plataus masto puolimą jau netrukus ir rezultatų pasiekti iki gegužės 9-osios parado. Mano manymu, jie plataus masto puolimo su tuo, ką dabar turi sutelkę, apskritai negali vystyti ir sutrauktos pajėgos bus greičiau skirtos įtvirtinti tai, kas jau užimta. Faktas, kad ryškių rezultatų pasiekti iki gegužės 9-osios nėra galimybių, bet bus bandoma kaip pergalę pateikti, pavyzdžiui, visišką Mariupolio užėmimą (jeigu toks iki tada būtų).

Žinoma, tam tikrų taktinių ir operacinių laimėjimų gali būti, bet iš esmės dabartinė karinės pusiausvyros konfigūracija turėtų nusistovėti, rusai bandys įtvirtinti tai, ką jau pasiekė, arba pabaigti tai, ką pradėjo. Jeigu vėl vystytų plataus masto puolimą ir stipriai gautų į kailį, galimai kai kuriose vietovėse ar net visam fronte nebesugebėtų išlaikyti net to, ką jau užėmė, ir sudarytų sąlygas ukrainiečių kontrpuolimui su Vakarų ginkluote ir papildomais apginkluotais šviežiais vienetais. Nemanau, kad rusai taip rizikuotų, todėl bandymas įtvirtinti dabartinius „laimėjimus“ ilgam laikui ir priversti Ukrainą atsisakyti planų atsiimti prarastas teritorijas atrodo realiausia šio karo tąsa.

Antanas Maceina – vienas kontraversiškiausiai ir įvairiausiai vertinamų Lietuvos mąstytojų. Pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas jį laiko „vienu iš lietuvių profesionalios filosofijos pradininkų ir  kūrėjų“, o jo darbus „tikrai ne mėgėjiškais ar provincialiais savo tematika bei turiniu“ ir ypač aktualiais šiomis dienomis. Tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pasirodė ne vienas tekstas, kurio paskirtis buvo „nuvainikuoti“ A. Maceinos filosofiją, užgniaužti lėtai atgimstančią jo idėjų analizę ir atimti teisę okupacijos nukankintai tautai susigrąžinti nacionalinį orumą, savigarbą.

Vienas iškalbingiausių tokio teksto pavyzdžių yra filosofo Leonido Donskio 1997 m. parašyta studija „ Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje“. Studijoje A. Maceina kritikuojamas įvairiais aspektais, pradedant tautos bei valstybės samprata, baigiant požiūriu į socializmą ir kapitalizmą. Joje L. Donskis A. Maceiną vadina „doktrininiu intelektualu“, „kanonizuotu filosofu“, „neopagoniu mąstytoju“, teigia, jog A. Maceinos socialinė filosofija „tiesia atvirą kelią į rasizmą, rasistinį antisemitizmą /.../ ir nacionalsocializmą“ bei „atveria bolševikinės ir nacistinės sąmonės, t. y. totalitarinės, fašizoidinės sąmonės par excellence, genezę bei jos intelektualinio žemėlapio kontūrus“. L. Donskio kritikai antrina ir ne vienas kitas autorius, pavyzdžiui, Liūtas Mockūnas, A. Maceiną vadindamas „lietuviškuoju fašistu“.

Šia trumpa analize siekiama paneigti tokią sovietinę retoriką prieš tikinčiuosius primenančią kritiką ir apginti vieno iškiliausių Lietuvos mąstytojų idėjas. Kartu ši analizė padės suprasti, kaip tęsiant sovietinę tradiciją  ir toliau menkinama bet kokia tautinės sąmonės apraiška, o asmenys, tarpukariu aktyviai prisidėję prie Lietuvos kūrimo, lengva ranka prilyginami pasaulį sukrėtusių didžiųjų totalitarinių ideologijų kūrėjams. Platesnės ir gilesnės tokio tipo analizės padėtų giliau pažinti A. Maceinos teiginių esmę ir be paskubo- mis priklijuotų etikečių svarstyti juos viešojoje erdvėje, nes jų problematika nėra praradusi aktualumo ir mūsų dienomis.

Polemikos su L. Donskiu atspirties taškas bus teiginys, kad jo A. Maceinos tekstų interpretacija yra netiksli ir net kupina faktinių klaidų. Pavyzdžiui, studijoje teigiama, jog A. Maceina tautą ir valstybę traktuoja kaip „savitikslius dalykus“, tačiau tauta yra besivystantis ir išsivystęs prigimtinis dalykas, ne instrumentinis, todėl apskritai negali būti priskiriamas tikslo kategorijoms (tautos sąvoka čia nereiškia sutartinės bendruomenės, tad jos negalima suprasti instrumentiškai ir reikia priimti kaip objektyvią asmeniškai nuo mūsų nepriklausančią esamybę), o valstybė yra tautos reiškimosi lytis ir savirealizacija, tačiau ji palenkta žmogaus asmeniui ir tauta jos formą gali peržengti (kadangi tai yra sutartinis ir instrumentiškas dalykas). Studijoje taip pat teigiama, kad dėl anglų kalbos nemokėjimo A. Maceina nėra studijavęs ir skaitęs Johnas Locke`as ir net apskritai anglosaksiškojo liberalizmo argumentų. Tai taip pat netiesa. A. Maceinos rankraštyje „Pilnutinės demokratijos pagrindai“ galima rasti ištisą lapą, kurį mąstytojas paskiria J. Locke anglosaksiškojo liberalizmo aprašymui.

Nors L. Donskio studija gali būti kritikuojama įvairiais aspektais, šios analizės apimtis verčia apsistoti tik ties vienu – studijoje tvirtintu teoriniu Antano Maceinos ir Karlo Markso buržuazijos kritikos panašumu ir tariamu A. Maceinos bolševizmo šlovinimu. Nors L. Donskis A. Maceiną apibūdina kaip prijaučiantį fašizmui mąstytoją, tuo pačiu metu negaili kritikos ir mąstytojo kapitalizmo bei bolševizmo analizėms. Anot L. Donskio, „Maceinos veikalo tonas/.../ vietomis pranoksta Komunistų partijos manifestą, Gotos programos kritiką, Vokiečių ideologiją ir kitus marksizmo klasikų šedevrus. /.../ Jis perima ir vartoja marksizmo teorinę ir ideologinę idiomatiką.“

A. Maceina – apnuogintas marksistas?

Savo kritiką A. Maceinos tarpukariu rašytai socialinei filosofijai L. Donskis pradeda nuo teiginio, kad A. Maceina savo socialinėje filosofijoje esą vartoja grynai marksistinę idiomatiką, o „jei nežinotume, kad prieš mus garsiausiojo Lietuvos katalikiško filosofo tekstas,  būtų tikrai nesunku jį supainioti su pasažu iš Marxo „Ekonominių ir filosofinių rankraščių“.

Esą A. Maceinos „nuasmeninto ir susvetimėjusio darbo idioma, darbo ir kapitalo priešprieša, moderniojo darbo pasidalijimo kritika, technologinio determinizmo elementai“ yra tiesiogiai perimti iš K. Markso, pastarojo net necituojant.

Į L. Donskio kritikos lauką neišvengiamai patenka ir nuosavybės naudojimo suvisuomeninimo principas, A. Maceinos išsakytas tokiais žodžiais: „Visuomeninis nuosavybės naudojimo pobūdis reikalauja, kad šitas naudojimas vienokiu ar kitokiu būdu būtų susocialintas, nes kitaip jis liks tik teoretinis dalykas. /.../ Todėl naujoji socialinė santvarka turi privatinės nuosavybės naudojimą taip sutvarkyti, kad jis pasidarytų ne tik asmeninė, bet ir visuomeninė funkcija, kad ja lengvai galėtų pasinaudoti ne tik josios savininkas, bet ir kiti visuomenės nariai. Privatinė nuosavybė turi būti suvisuomeninta josios nepanaikinant. /.../ Todėl net ir reikalingos gėrybės, bet kurios nėra čia pat naudojamos, turi būti sujungtos su visuomeniniais reikalais.“

Tokias mintis L. Donskis vadina socialine poezija, skirta pažadinti darbininkiją, o tai, žinoma, taip pat aiški aliuzija į marksizmą. Atrodo, lyg suprasdamas, kad sunku taip tiesiogiai sieti Markso ir A. Maceinos idėjas, L. Donskis prideda lyg ir šį jo pasirinktą sugretinimą turinčią „išteisinti“ išvadą, jog A. Maceina siekė surasti „kovingą, radikalų ir „patobulintą“ marksizmo variantą bei praktinį jo įkūnijimą, apvalytą nuo jam nepriimtinos ekonominės ir sociologinės minties apnašų.“  Taigi lyg tarp kitko pasakoma, kad nors esama daug panašumų, A. Maceina vis dėlto remiasi ne „grynomis“, o „patobulintomis“ Markso mintimis.

Galiausiai savo kritiką L. Donskis baigia tuo, ką vadina „kraštutiniu A. Maceinos minties retrogradiškumu ir reakcingumu“ – tariama A. Maceinos meile bolševizmui ir neapykanta kapitalizmui. Besąlygiška simpatija bolševizmui esą pasireiškia šia citata: „Pasaulio istorijos vyksme bolševizmas yra žymiai reikšmingesnis ir vertingesnis reiškinys negu buržuazija. Būdamas savo esmėje idealistinio ir net mistinio pobūdžio, jis pasidarė moderniame gyvenime nepaprastas fenomenas, kurio galią patirs tiktai tolimos kartos. Bet jau ir šiandien galima pastebėti, kad bolševizme atgema žmogaus dvasios herojiškumas, kad ekonominiai reikalai užleidžia vietą idėjiniams reikalams. Iš miesčioniško buržuazinio nusiteikimo žmogus žengia prie kultūrinės dramos pajautimo. Bolševistiniame pasaulyje auga naujas kultūros ir žmogaus tipas, kuris yra visiškai kitoks negu buržuazinis. (...) Idealizmas ir kūrybiškumas jį skiria nuo pirklių ir bankininkų tipo. Marksizme žmogus buvo homo faber .

Bolševizme jis vėl pasidaro homo creator. Tuo bolševizmas prisišlieja arčiau krikščioniškosios antropologijos negu marksizmas, nes žmogus kūrėjas yra pagrindinė krikščioniškosios antropologijos tezė. Be abejo, bolševizmas yra tragiškas pats savyje. Bet jo tragika yra kitokia negu buržuazijos.“ Taigi sudaromas A. Maceinos kaip bolševizmo šlovintojo įvaizdis, o studijai artėjant į pabaigą, autorius visiškai atvirai stebisi, kaip toks intelektualas galėjo šlovinti vieną iš pačių kruviniausių režimų per visą žmonijos istoriją.

Buržuaziškojo ir prometėjiškojo žmogaus pradų kova XX amžiuje

Kad būtų galima atremti L. Donskio kritiką, būtina susipažinti su gelmine A. Maceinos socialinės filosofijos mąstymo struktūra. Šios filosofijos pagrindas yra žmogaus dvasinių pradų skirstymas į buržuaziškąjį, prometėjiškąjį ir krikščioniškąjį pradus. Šiuos pradus atitinkamai lemia kiekviename žmoguje esančios žemės, žmogaus ir Dievo dvasios. Tarp šių dvasių vyksta nuolatinė kova, kol galiausiai įsigali kažkuri viena. „Kiekvienam žmogui ateina laikas, kada jis turi paregėti vienos arba kitos struktūros pergalę. Ateina laikas, kada žmogus savo viduje turi tapti arba buržujumi, arba prometėju, arba krikščioniu. /.../ Žmogus turi apsispręsti, kas jame viešpataus: žemės dvasia, žmogaus dvasia ar Dievo dvasia.“

Pagrindinė buržuazinės dvasios ypatybė, kaip galima matyti ir iš jos sugretinimo su žemės dvasia, yra jos kryptis žemyn. „Buržuazinė dvasia krypsta į žemę, į šitą apčiuopiamą ir regimą tikrovę. Ji nesistengia paregėti tos aukštesnės realybės, kurios ilgisi prometėjiško ar krikščioniško nusistatymo žmonės. Ji gyvena tuo, kas yra, o ne tuo, kas turi būti.“

Kitaip tariant, buržujus nesugeba mąstyti jokių aukštesnių principų ir idėjų, nors jų egzistavimo ir neneigia. Jis ne tik nesugeba pažinti aukštų, bet ir žemų, puolusių idėjų, t. y. jam svetima ir nežabota demoniška aistra. Buržujus gyvena ramų žemišką gyvenimą ir nesikankina dėl antgamtinių dalykų, todėl pasilieka „būties paviršiuje“. Egzistuoja du buržujų tipai: hedonistinis ir utilitarinis. Pirmasis tipas siekia malonumo, o antrasis – naudos. Vienas iš šių siekių yra nuolatinis buržujaus visko vertinimo matas, todėl buržujai yra prisirišę prie kūno ir materialinių dalykų, o tiksliau – prie jų teikiamo malonumo ir naudos.

Šiais matais buržujai vertina net meną, religiją ir mokslą. Hedonistinis buržujus, anot A. Maceinos, yra „nevertingiausia žmogiškojo gyvenimo apraiška“, esanti arčiausiai gyvuliškumo. Utilitaristu hedonistas tampa tada, kai praregi, t. y. kai į savo reikalus įtraukia protą ir pradeda mąstyti naudos kategorijomis.

Buržujaus nusiteikimas yra „amžinas žmogaus menkystės liudytojas“. Nors buržujus gali būti ir dažnai yra iš pirmo žvilgsnio doras pilietis, jo dorybės yra tik išviršinės. Jis gali būti taupus, kuklus, mandagus ir net gyventi asketiškai, bet „visa yra ne tam, kad šitomis priemonėmis jis ugdytų moralinį savo vidaus vertingumą, bet tam, kad turėtų didesnio pelno ir didesnio pasisekimo bei didesnės jėgos“. Todėl buržujui svetima ir artimo meilės idėja, nes jis yra socialus ir su visuomene santykiauja tik todėl, kad jam tai naudinga. Žmones jis laiko ekonominių gėrybių naudotojais, gamintojais bei tarpininkais tarp vienų ir kitų. Būtent dėl šios priežasties „jis paskui misionierius siunčia degtinę kaip Meksikoje, strichnina užnuodytą avieną kaip Ugnies Žemėje, vergų pirklius kaip Afrikoje“.

Paskutinis neatsiejamas buržujiškos dvasios bruožas ir didžiausia tragedija yra jos nekūrybiškumas. Buržujus tiki nuolatine ir ramia kultūros pažanga, idealų realizavimu šioje tikrovėje, savotišku ateities rojumi žemėje. Tačiau būtent čia, anot A. Maceinos, ir slypi didžiausia buržuazinių istorijos periodų krizė, nes buržujus mano, kad pažangos variklis yra pusiausvyra, o iš tikrųjų jos variklis yra nuolatinė įtampa ir kova.

„Priešginybių išlyginimas yra ne gyvenimo, bet mirties dėsnis.“ Tad tikėdama kultūros pažanga, buržuazija tuo pačiu metu panaikina gyvenimo prieštaravimus, taip paradoksaliai užkirsdama kelią į trokštamą pažangą. „Nesidomėdamas daiktų esme, išnaikindamas gyvenimo priešginybes, buržujus pasiekia ramybės, bet tuo pačiu jis paslenka į gyvenimo mirties šešėlį.“

Taigi buržuazinė dvasia geba gerai pasinaudoti tik tuo, kas jau laimėta, tačiau pati negali sukurti nieko originalaus. Kūrybai reikalingi saitai su giliausiomis būties paslaptimis, o buržuazija gyvena „būties periferijoje“.

Tuo tarpu prometėjiškoji dvasia yra visiškai kitokia. Prometėjizmo pagrindas yra žmogaus dieviškumo teigimas, tačiau jis reiškiasi ne žmogaus dieviškosios vertės pripažinimu, bet maištu prieš patį Dievą. Todėl prometėjizmas ir yra žmogaus dvasia, nes remiasi žmogaus vertės iškėlimu ir jo pastatymu į Dievo vietą. Jo tikslas yra žmogaus tapimas dievu. Jis tiesiog sąmoningai vengia tų žemiškų dalykų, su kuriais susisaistęs buržujus, – kasdienio gėrio (šeimos, vaikų, tarnybos ir pan.).

Prometėjizmas savyje įkūnija išlaisvintą žmogiškąjį kūrybos potencialą ir genijų, nes, kaip jau minėta anksčiau, kūryba reiškiasi įtampų metu, o prometėjizmas ir yra paremtas įtampomis. „Prometėjizmas gerai žino, kad kūrybos kelias šioje tikrovėje yra labai skaudus, kad iškeltą padangėj viršūnę reikia siekti net krauju prakaituojant. Bet kūrybos jis niekados neišsižadėjo, kaip buržuazija, ir savo kūrybinės didybės jis niekados neiškeičia į miesčioniškus malonumus.“ Šio kūrybiškumo motyvas yra idėja. Prometėjas, skirtingai nei buržujus, veikia ne dėl naudos ar malonumo, bet dėl idėjos.

Taigi prometėjizmas yra idealizmas, dvasios reikalavimai čia atlieka svarbiausią vaidmenį. Kita vertus, šis idealizmas nereiškia moralumo, nes jis gali būti ir visiškai demoniškas. Prometėjizmo esmė ir tragedija slypi blogio daryme dėl blogio.

Prometėjas nedaro nuodėmių siekdamas naudos ar malonumo, jis visada daro jas sąmoningai ir kaip tikslą savaime, tarsi keršydamas Dievui. „Žmogaus dvasia yra didelė kūrybinė jėga. Bet taip pat ji turi ir didelės ardomosios galios. Kai šitoji ardomoji galia esti atpalaiduojama, žmogus tampa tuomet panašus jau ne į Dievą, bet į velnią, kurio visas veikimas kaip tik yra ardymas. Prometėjas tuomet ardo visa, kas jam pastoja kelią, ardo tik tam, kad ardytų, nieko vietoje sunaikintų kūrinių nestatydamas.“

Kaip buržuazija, teigdama kultūros pažangą, iš tikrųjų ją sunaikina, taip prometėjai, teigdami žmogaus dieviškumą, sunaikina žmoniškumą, t. y. patys save. „Prometėjizmas teigia žmogaus dieviškumą ir jo siekia. Tai yra aukščiausia vertybė ir pats pagrindinis žmogaus paskyrimas. Bet įėjęs į klaidingą šito teigimo kelią ir jį realizuodamas tik savo jėgomis ir savo valia, prometėjizmas, dieviškumą teigdamas, paneigia žmoniškumą, jį sunaikina ir atsiduria, kaip matėme, demoniškume.“ Paneigęs žmoniškumą, nors to ir nenorėdamas, jis žmogų suinstrumentina, padaro įrankiu. Kadangi prometėjizmui kultūra yra tikslas savaime, lieka neatsakyta į klausimą, kur šiame tiksle yra žmogaus vieta. Žmogus, buvęs gyvenimo tikslu, čia tampa tik priemone kultūrai kurti. Taip atsisakoma žmogiškosios vertės ir žmogus tampa paprastu idealui tarnaujančiu įrankiu.

Anot A. Maceinos, išorinis žmogaus gyvenimas yra tik vidinio jo nusiteikimo apraiška, o tai reiškia, kad ir visa žmogaus istorija yra vidinės jo istorijos projekcija. Iš to natūraliai daroma išvada, kad „Europos kultūroje galima išlukštenti tris idėjas, aplinkui kurias telkiasi mūsų dienų gyvenimas ir kurios lėmė visą Europos išsivystymą: buržuaziškąją, prometėjiškąją ir krikščioniškąją. Šitos idėjos skaldo dabartinį amžių ir dabartinį žmogų. Jos įspaudžia savo žymių visiems mūsų laiko žygiams. Aplinkui jas sukasi visos kovos su pergalėmis ir pralaimėjimais. /.../ Šitų frontų grumtynėse kaip tik ir glūdi dabarties pa- slaptis.“

Konkrečiais istoriniais laikotarpiais dominavo ir konkreti dvasia, nors visiškas vienos dvasios valdymas neįmanomas, nes jų kova vyksta nuolatos. Prometėjizmas, pasak A. Maceinos, visa savo galybe pasireiškė Renesanse, o dabar (turimas omenyje tarpukaris) reiškiasi bolševizmo ir fašizmo pavidalais. Būtent todėl mums buvo taip svarbu suvokti A. Maceinos trijų pradų teoriją – tai raktas į jo bolševizmo vertinimą. Krikščioniškasis pradas, nors ir yra didingiausias bei svarbiausias, analizuojamam klausimui reikšmės neturi, tad jį šios analizės autorius sąmoningai nutyli.

„Vis dėlto beveik visi sutinka, kad mes gyvename savotišką chaosą, kuriame skilimas, irimas ir kova rungiasi su vienybe, kūryba ir rimtimi. Išcentrinės ir įcentrinės jėgos yra praradusios pusiausvyrą, ir bet koks dabartinio žmogaus veikimas yra pažymėtas dažnai net tragiškomis priešginybėmis. Visuotinė šių dienų krizė, daug galingesnė, negu raštuose vaizduojama, kaip tik ir yra šitų išcentrinių ir įcentrinių jėgų kova.“

Šios kovos atsiradimą ir priešistorę mąstytojas aiškina taip. Paskutiniuoju Europos periodu svarbiausi buvo du dalykai – technikos laimėjimai ir socialinės problemos atsiradimas. Technikos laimėjimai iš karto pasuko utilitariniu keliu ir užuot ketinę užvaldyti pasaulį, jie siekė elementarios naudos ir pelno. Toks technikos traktavimas iškėlė ir socialinę problemą – ne visi galėjo įsigyti mašinas, todėl neišgalintys buvo savotiškai pavergti išgalinčiųjų. Taip ne idėja, o turtas ėmė valdyti pasaulį. Toks valdymas buvo visiška Renesanso priešingybė, kuris idėją buvo iškėlęs į pirmą vietą.

Šioje „kovos už duoną“ terpėje radosi ir marksizmas, kuris savo esme taip pat buvo buržuazinis, nes neturėjo jokio idealizmo: „/.../ jeigu visas gyvenimas yra apsprendžiamas ekonomikos, jeigu klasių kova yra ne tik žmonių, bet ir kosminio išsivystymo principas, aišku, čia negali būti jokio optimizmo ir jokio idealizmo. Kultūrinis pesimizmas ir špengleriškas fatalizmas teorijoje, sensualinis hedonizmas ir šykštus utilitarizmas praktikoje yra neišvengiami marksistinės kultūros palydovai. Žemės dvasia ir žemės balsas kalba iš visos marksistinės pasaulėžiūros taip lygiai, kaip ir iš viso paskutinių dviejų šimtmečių gyvenimo.“  Tačiau šis buržuazinis laikotarpis, anot A. Maceinos, baigėsi Pirmuoju pasauliniu karu.

Tad A. Maceina konstatavo buržuazinio laikotarpio pabaigą ir paskelbė, kad ateitis neaiški – vykstanti žutbūtinė trijų pradų kova. „Dabar yra sprendžiamas klausimas, ne tik kokia dvasia tvarkys objektyvinio gyvenimo sritis, bet ir kokia dvasia įsigalės žmogaus viduje. Jeigu išvidinis žmogaus nusiteikimas turi didelės apsprendžiamosios įtakos istoriniams pavidalams, tai taip lygiai istoriniai pavidalai turi įtakos ir išvidiniam žmogaus nusistatymui.“

Šioje kovoje labai svarbus yra bolševizmas, geriausiai įkūnijantis atgimusį prometėjizmą. Suprantama, bolševizmas kilo iš marksizmo, bet tai jau nėra marksizmas. Bolševizme įsigalėjo idealistinis pobūdis, jis pažadino sovietų jaunimo pasiaukojimo energiją. Tad bolševizmas yra pagrindinis buržuazijos priešas ir jos priešingybė, tačiau tai nereiškia, kad bolševizmą turėtume vertinti gerai. A. Maceina teigia visiškai priešingai:

„Šiuo atžvilgiu Europos gyvenimas stovi prieš labai didelį pavojų. Prometėjiški sąjūdžiai, kaip jie reiškiasi šiuo metu nacionalizmo ir komunizmo pavidalais, eina kovos su Dievu linkme. Šitoje kovoje demoniškumo išsiveržimas beveik yra būtinas. Todėl galima laukti, kad Europos kultūrai gali ateiti didelio naikinimo laikas, tuo labiau kad visa Europos kultūra yra religinių pagrindų. Todėl ardymas paliestų ne vieną kurią kultūros sritį, bet visą josios plotą ligi gelmių.“

Tad nors bolševizmas „mūsų amžiuje yra herojiško gyvenimo būdo atsigavimas“ ir išlaisvinta žmonijos kūryba, akivaizdu, jog tai veda į demoniškumą ir naikinimą dėl prometėjizmo viduje slypinčios tragedijos, kuria jis paneigia žmoniškumą. Būdamas praktiškai ekonomine religija, bolševizmas neišvengiamai siekia sunaikinti krikščioniškąją religiją, dorą, sąžinę ir laisvę. Neįmanoma nepripažinti, kad tai yra nuostabiai išlaisvinta žmonijos kūryba, kaip rašo A. Maceina.

Juk buržuazinė dvasia nebuvo krikščionybės ir kultūros priešingybė, ji paprasčiausiai net nedalyvavo šios plotmės diskusijoje. Ji negali pakelti akių nuo žemės, todėl negali ir sukurti nieko originalaus. Bolševizmui rankas kūrybai būtent ir atriša maištas prieš krikščionybę, idealų vardan aukojami žemiškieji dalykai. Tačiau, deja, tai atriša rankas ir naikinimui, nes kartu su žemiškaisiais dalykais kaip buržuazijos reliktas paaukojama ir, pavyzdžiui, šeima, kurią buržuazija nužemina (nes nesugeba matyti jos prasmės idėjų lygmenyje), o krikščionybė padaro sakralia.

Tai ar tikrai apnuogintas marksistas?

Dabar galima matyti, kad tai, ką l. Donskis vadina reakcingumu ir bolševizmo šlovinimu, tėra kitoks žvilgsnis į bolševizmą, tačiau visai ne jo palaikymas. A. Maceina bolševizmą vertina atsiribodamas, tarsi iš šalies. Būtent todėl jis vienoje vietoje aprašo bolševizmo kūrybinius laimėjimus, o kitoje vietoje jau perspėja apie Europos kultūrai bolševizmo keliamą pavojų. Be to, L. Donskio aptariamuose kūriniuose A. Maceina kalba apie buržuaziją ne kaip klasę, o kaip tam tikrą pradą, kurį turi kiekvienas žmogus.

Kiekviename žmoguje vyksta kova, o istoriniai laikotarpiai yra tuo metu daugumoje žmonių vyraujančio laimėjusio prado atspindžiai. Panašu, kad būtent į tai L. Donskis neįsigilino ir iš to gimė jo manymas, kad A. Maceina proletariato diktatūrą (arba proletariatą kaip klasę) laiko išlaisvintu žmogaus kūrybiškumu, šį kūrybiškumą siedamas su gėriu. Betgi kūrybiškumas maceiniškąja prasme yra ne dorovinė kategorija, o iš šalies stebimas dėl įtampų egzistavimo kylantis savęs teigimas, kuris  gali būti ir demoniškas.

L. Donskis taip pat teigia, esą A. Maceina vartoja apnuogintą marksizmo idiomatiką. Tai stebina, nes Marksas įvedė daug naujų terminų, kuriuos po to vartojo įvairūs filosofai, tačiau tai nereiškia, kad jie būtų pritarę marksizmo prigimčiai. Šio darbo autorius pateikė ne vieną citatą, kurioje A. Maceina atvirai kritikuoja ne tik marksizmo priemones, bet ir jo buržuazinę prigimtį, taip bolševizmą atskirdamas kaip visiškai kitonišką reiškinį.

Čia tampa nesvarbu, ar pritari bolševizmo skelbtoms idėjoms (A. Maceina akivaizdžiai nepritarė), bet tik tai, kad bolševizme apskritai galimas idėjų egzistavimas, o tik prisilietus prie idėjų įmanoma kūryba dėl kūrybos (bei jos naikinimas dėl naikinimo). Kadangi buržujus net nesistengia mąstyti apie idėjas, tai jis gali kažką daryti tik vedamas malonumo ar naudos siekio, bet ne idėjos.

Įvertinant tai, kad kūryba maceiniškuoju apibrėžimu yra tik tada, kai kuriama dėl kūrybos (pati kūryba yra asmens raiška, o ne tai, kokią naudą ji atneša), tampa visiškai aišku, kodėl nepritariant ir net niekinant bolševizmą, vis dėlto galima tuo pačiu metu jį laikyti žmogaus kūrybos (net demoniškos) išlaisvinimu ir istoriniu požiūriu vertingesniu dalyku nei buržuazinė dvasia. Maceiniškoji istorija vystosi tik per šią kūrybą (šis vystymasis gali būti ir atbulinis, kai reiškiasi naikinimas), todėl buržuazinė dvasia sustabdo bet kokią kūrybos ir istorijos raidą, daro gyvenimą pastovų ir ramų, o tai, pasak A. Maceinos, yra net pavojingiau nei bolševizmo siautėjimas.

„Prometėjizmas kovoja atvirai su Krikščionybe. /.../ Buržuazija su Krikščionybe atvirai nekovoja: ji ją tik ignoruoja savo viduje. Ignorancija, nesidomėjimas, nesirūpinimas yra tokie ginklai, kurie Krikščionybės nugalėti negali, bet kurie kiekvieną žmogų nuo Krikščionybės beveik negrįžtamai atitolina. Todėl objektyviai prometėjizmas reiškiasi kaip Krikščionybės priešas: jis persekioja Bažnyčią /.../. Bet subjektyviai prometėjiško nusiteikimo žmogus visados ilgisi aukštesnės tikrovės, ir kai jo paties sukurta realybė jo nepatenkina, jis dažnai grįžta prie paniekinto ir palikto Dievo. Tuo tarpu buržuazija objektyviai dažnai net yra Krikščionybės užtarėja: ji stato bažnyčias, bet tam, kad jose žiovautų ir svajotų; ji aukoja misijoms, kad pasipelnytų iš klusniais padarytų vietinių gyventojų; ji sudaro konkordatus, kad įstatymo forma pridengtų savo nesidomėjimą jokiomis idėjomis; ji sėdi prie vieno stalo su Krikščionybės atstovais, kad mandagiomis frazėmis parodytų „savo prisirišimą ir sūnišką atsidavimą“. /.../ Buržuazija ta pačia ranka pasirašo pasiaukojimo aktą Šv. Širdžiai ir ta pačia ranka deda parašą po įstatymu, kuris iš gyvenimo pašalina religiją.“

Autorius: politologas, sambūrio „Pro Patria“ valdybos narys Marius Parčiauskas.

Šis straipsnis buvo skelbtas 14 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.